Iš metalo gabalėlio –į laike išgraviruotus jausmus

– Prieš dešimtmetį tavo gyvenime įvyko vienas esminių pokyčių – pakeitei profesiją ir pasukai visiškai nauju juvelyrikos keliu. Kaip nusprendei žengti tokį drąsų žingsnį?

– Su būsimu vyru tuomet leidomės į trijų mėnesių kelionę automobiliu. Nuvažiavome 21 tūkstantį kilometrų. Tikslas buvo ne tik aplankyti visas šalis pakeliui iš Lietuvos į Tailandą, bet ir išsigryninti, ką noriu dirbti sugrįžusi. Buvau išėjusi iš darbo audite ir keliaudama bandžiau suprasti, kas mane iš tiesų džiugina. Rašiausi asmenines savybes, įsivardijau, kas man sekasi, negalvodama apie sėkmę, atlygį ar potencialius darbdavius. Supratau, kad patinka smulkūs objektai, kad dirbdama su daiktais turiu daug kantrybės ir kad, užuot dirbusi tarptautinėje kompanijoje, mieliau dirbčiau viena ar labai mažame kolektyve. Visada turėjau polinkį į meną. Braukiau po brūkšnelį ir viskas susivedė į juvelyriką.

Nesuvokiau, kad mano gyvenimo kelias taip pasikeis, tai neatrodė drastiškas pokytis ar drąsus žingsnis. Tiesiog vedama smalsumo norėjau išmėginti save kitoje srityje, kad sulaukusi penkiasdešimties nesigailėčiau praleidusi galimybę. Sprendimas atrodė logiškas, sąmoningas ir racionalus. Pagalvojau, kad patirties audite ir ekonomikos diplomo niekas neatims – bet kada galėsiu grįžti. Daviau sau trijų mėnesių bandomąjį laikotarpį įsitikinti, ar mano teorinė išvada sutaps su praktine. Rankos klausė, patiko procesas, supratau, kad yra potencialo. Taigi, šį bandomąjį laikotarpį įveikiau. (Šypsosi.)

– Juvelyrika reikalauja gausybės žinių ir įdirbio – pradedant įgūdžiais, baigiant estetika. Kad užsitarnautum patikimą vardą, turi ilgai ir nuosekliai dirbti. Kas tau padėjo pasitikėti savimi kūrybinės kelionės pradžioje?

– Nuo pat pradžių manimi tikėjo ir palaikė vyras Dovydas. Pradžia buvo sudėtinga, nes nepažinojau nė vieno žmogaus, dirbančio juvelyrikos srityje. Pavyko įtikinti vieną garsų juvelyrą priimti mane pirmajai praktikai. Trijų mėnesių pakako suprasti, kad juvelyrika –mano kelias. Nusprendžiau įkurti „57 Edges“.

Manau, darbas sau tuo ir ypatingas, kad daugybę dalykų turi išsiaiškinti pats. Tik darydamas pajunti, kur linksti, su kokiomis medžiagomis nori dirbti. Netrukus išryškėja, kokia kryptis labiausiai traukia.

– Iki šiol vis mokaisi, tyrinėji neliestas teritorijas. Per pastarąjį dešimtmetį kūrei kolekcijas, leidaisi į bendrus kūrybinius projektus, įgijai ne vieną sertifikatą, vedei seminarus, atidarei studiją... Kodėl tau svarbu augti, judėti pirmyn?

– Mano didžiausia baimė – užstrigti komforto zonoje. Kai žmogus dirba samdomą darbą, didelę dalį augimo nulemia darbdavys: vadovas duoda vis sudėtingesnes užduotis, vyksta kvalifikacijos kėlimo kursai, komandos stiprinimo veiklos. Augi negalvodamas, kaip atsidūrei nepatirtose situacijose. Aš dirbu viena, todėl išsikelti naujus tikslus, plėsti kompetencijas privalau pati. Kiekviena kolekcija, bendras projektas, deimantų kursai, dirbtuvės ir, galiausiai, nauja studija yra iššūkiai, kuriuos pati sau susikūriau. Kasmet stengiuosi išsikelti bent vieną didesnį tikslą greta kasdienių pastangų kurti kokybiškus juvelyrinius dirbinius.

– Vedama noro išbandyti save dalyvavai Graikijoje surengtose kūrybinėse dirbtuvėse, kurias organizavo vienos garsiausių pasaulio menininkių, performansų kūrėjos Marinos Abramovič įkurtas institutas. Kokias patirtis išsinešei?

– Dirbtuvės buvo skirtos perlipti asmeninę komforto zoną, kompleksus, išsiaiškinti savo silpnąsias sritis, išsilaisvinti. Neabejoju, kad kiekvienas iš 12 dalyvių išsinešė skirtingas patirtis. Tai buvo keturios nepatogumo pilnos dienos be jokio maisto, telefono, laikrodžio ar knygos. Buvo uždrausta kalbėtis ir teko atlikti sąrašą užduočių, kurių nesi gyvenime daręs ir nežinai, kiek jos truks.

Prieš atvykdama jaučiau didelę baimę dėl badavimo. Nebuvau to patyrusi. Vėliau paaiškėjo, kad šis fizinis iššūkis – vienas lengviausių. (Šypsosi.) Mėgstu tvarką, planus, todėl nustebau, kaip buvo gera nekontroliuoti, nieko nespręsti, neorganizuoti. Protui tai buvo geriausios atostogos, nes įprastai kasdien tenka priimti labai daug sprendimų.

Niekas iš mokytojų dalyviams nedavė jokio atgalinio ryšio – nebuvo aptarimo, rekomendacijų. Išvadas teko pasidaryti patiems. Supratau, koks man svarbus įvertinimas. Kai šešias valandas praskaičiuoji lęšius ir teišgirsti „viskas, baigėm“, trokšti bent kruopelės pripažinimo. Turbūt todėl taip mėgstu kurti konkretiems žmonėms. Jaučiu prasmę ir vertę kurdama vienetinį dirbinį, galvodama apie tą žmogų, o ne darydama dešimt vienodų pakabukų į lentyną.

Šios dirbtuvės suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir supratimo, kad gali pasiekti ką nori, jei tik pats išsikeli sau tokį tikslą. Juk jei gali keturias paras išbūti nekomforto zonoje nekalbėdamas ir nevalgydamas, tai ir gyvenime gali viską.

– Į kūrybos procesą dažnai įtrauki ir kitą žmogų. Taip papuošalai prisipildo pasakojimų, minčių, ypatingos energijos. Turi klientų, grįžtančių vėl ir vėl. Kaip pajauti, kad seksis bendradarbiauti?

– Man tikrai labai pasisekė, kad į mane kreipiasi artimas vertybes puoselėjantys žmonės. Dar neteko sulaukti prašymo pagaminti konkretaus prekės ženklo kopiją – tikrai atsisakyčiau. Žinoma, visada kviečiu atsinešti gaires įkvėpimui, kad suprasčiau, kas žmogui patinka. Kartais labai greitai išsiaiškiname būsimo dirbinio viziją, o kartais užtrunka, bet man svarbiausia, kad galutinis rezultatas džiugintų žmogų ir būtų nešiojamas.

– Dauguma tavo klienčių – moterys. Kokį jų portretą nupieštum? Kas jas vienija?

– Prieš dešimtmetį dovanoti individualaus dizaino juvelyrinius dirbinius sau buvo gana neįprasta, tokių moterų buvo vienetai. Šiandien moterys vis dažniau dovanoja papuošalus sau, pažymėdamos asmeninius pasiekimus, profesinę sėkmę ar tiesiog gimtadienį. Džiaugiuosi savo klientėmis – jos daro įspūdingas karjeras, rodos, visur suspėja, yra išskirtinės, įkvepiančios, puikiai atrodančios ir kuriančios pokyčius.

Joms, kaip ir man, svarbu nešioti vertę išlaikančią juvelyriką. Tokią, kuri keliautų iš kartos į kartą. Dėl aukštos prabos aukso ir išskirtinių deimantų kokybės mano kuriami papuošalai – būtent tokie. Kiekvienas įsigytas kūrinys – racionaliai apsvarstyta investicija, įamžinanti išskirtinius gyvenimo įvykius.

– Ilgaamžiškumas, tvarumas – neatsiejama tavo kūrybos dalis. Kuo vienetinis papuošalas pranašesnis už tiražuotą?

– Daug papuošalų esu sukūrusi panaudodama šeimos auksą. Dažnas nustemba, kad mamų, močiučių sukauptą, dažniausiai raudoną, auksą galima prikelti naujam gyvenimui. Metalas tiesiog išgryninamas, o klientui belieka rinktis norimą spalvą.

Kurdama vienetinio dirbinio dizainą stengiuosi įkomponuoti susijusios progos simboliką, skaičius, mėgstamas spalvas, inicialus. Kombinuojant išsaugotą šeimos auksą ir naujas idėjas vienetinis dirbinys įgauna naują vertę, prasmę. Labai džiaugiuosi, kai po kelerių metų klientai atneša atnaujinti, išvalyti dirbinius, – vadinasi, jie yra nešiojami, jais džiaugiamasi.

Esu prisilietusi prie įvairiausių asmeninių pasakojimų, kai papuošalai gaminami iš šeimos narių, kurių jau nebėra, aukso. Dizainą perkuriu naujai ir taip žmogus nešiodamas papuošalą susisaisto su ankstesnių kartų istorija.

Turiu ir ne vieną sutuoktinių porą, į kurių žiedus kasmet įdedame vis po naują briliantuką. Manau, iki kokių 30-ųjų metinių tuose žieduose vietos tikrai užteks. (Šypsosi.)

– Kaupi žinias apie deimantus, jų padiktuotas ir „57 Edges“ pavadinimas (taisyklingai apdirbtas apvalus deimantas turi 57 briaunas). Kuo tave taip traukia briliantai?

– Auksas ir deimantai – laikui nepavaldžios medžiagos, kuriomis tikiu. Negalėčiau dirbti su trapiais akmenimis ar metalais, kurie braižosi, juoduoja, oksiduojasi, – žinodama, kad dirbinys po kelių mėnesių deformuosis ar sulūš. Tinkamai prižiūrimi juvelyrikos dirbiniai džiugina žmogų daugybę metų ir tas ilgaamžiškumas man labai svarbus.

Jau ne pirmus metus mokausi Amerikos gemologijos institute, turiu tikslą dar šiemet išsilaikyti deimantų eksperto sertifikatą. Nesiekiu išmanyti visų juvelyrikos technologijų, dirbti su visais akmenimis – esu savo srities ekspertė, noriu dalintis aistra ir žiniomis apie deimantus.

– Vedi seminarus, socialiniuose tinkluose pasakoji apie briliantų kokybę, patari, kaip prižiūrėti papuošalus. Matai tame prasmę?

– Juvelyrikoje svarbu ne tik grožis ar stilius. Didelę dalį kūrinio vertės ir kainos sudaro medžiagos, gamybos technika ir preciziškumas. Pastebėjusi, jog deimantus dauguma žmonių vertina tik pagal dydžio kriterijų, supratau, jog reikia rasti būdą pažindinti, edukuoti. Taip gimė mintis organizuoti seminarus apie juvelyriką ir deimantus. Deimantų nepriekaištinga kokybė, aukšta aukso praba – vieni svarbiausių mano kuriamos juvelyrikos privalumų, didžiuojuosi tuo.

– Daugelis neįsivaizduoja, kad preciziškam grožiui vitrinoje sukurti prireikia išties juodo darbo. Socialiniuose tinkluose daliniesi, kaip iš arti atrodo juvelyrikos procesai, prietaisai, studijos klientams mielai aprodai kūrybinių dirbtuvių erdves. Kodėl tau svarbu atskleisti darbo užkulisius?

– Metalo lydymas, litavimas, jo apdirbimo staklės, poliravimas – man tai ne magija, o kasdienis darbas. Pastebėjau, kad kitiems smalsu, įdomu pamatyti šį tą kitokio nei įprastas ofisas su kompiuterio stalu. Naują studiją kūriau su mintimi, kad čia būtų patogu aprodyti darbo užkulisius. Seminarus vedu tarp juvelyrikos staklių, pro gatvės langus nematomoje erdvėje. Žmonėms ji neįprasta, o aš galiu iškart pademonstruoti, kaip gimsta dirbiniai.

– Abu su vyru mėgstate minimalizmą, asketizmą, renkatės aukštos kokybės medžiagas, tad nenuostabu, kad visa tai atsispindi ir prieš septynerius metus kurtuose jūsų namuose. Ar studiją irgi kūrėte drauge? Kokios atmosferos norėjosi šįkart?

– Mano vyras per septyniolika savo darbo metų yra įgyvendinęs tūkstančius viešbučių, parduotuvių ir komercinių erdvių interjero projektų. Nenuostabu, kad kuriant studiją norėjosi išnaudoti jo patirtį. Studijos patalpų dydis labai ribotas, tad buvo tikras iššūkis suderinti juvelyrikos dirbtuvių, klientų priėmimo bei seminarų erdves. Interjeras minimalistinis, nes svarbiausia čia – juvelyrika. Nesinorėjo jos užgožti. Žaismingumo į studiją įneša dažnai kompaniją palaikantis mūsų šiba inu šuo Meškus.

Studijos vitrinas svajoju užpildyti ne jau pagamintais papuošalais, o sukurti tarsi pavyzdžių biblioteką – parodyti skirtingas grandinėles, aukso spalvas, tekstūras, skirtingus deimantų dydžius, formas. Tai matydamas žmogus gali vizualiai susidėlioti medžiagiškumą, suprasti, ko nori, kas jam patinka.

– Sakyčiau, kad juvelyrika – itin romantizuojama sfera. Atskleisk, su kokiais iššūkiais susiduri?

– Kad aukso gabaliukas pavirstų grakščiu elegantišku kūriniu, jis pereina daugybę etapų. Daug kas neįsivaizduoja, koks sudėtingas yra juvelyrikos dirbinio gamybos procesas. Pirminius eskizus piešiu ranka, tuomet projektuojama 3D vizualizacija. Auksinės detalės liejamos, valcuojamos, lituojamos. Jei prireikia itin sudėtingos detalės – frezuojamas vaškinis modelis. Tik tada inkrustuojami brangakmeniai, dirbinys poliruojamas. Galiausiai jis keliauja į fotostudiją, vėliau yra prabuojamas ir gražiai supakuotas patenka į kliento rankas. Beje, deimantus pati parenku tiesiai iš gamintojų Belgijoje.

– Dažnas mūsų prieiname momentą, kai norisi sustoti, padaryti ilgą pauzę ar net viską mesti. Tavo kelionė tęsiasi jau dešimtmetį. Kokios savybės, sprendimai tau padeda eiti pirmyn?

– Žinoma, kartais apima nuovargis, norisi atostogų, bet nė karto per dešimt metų nenorėjau mesti juvelyrikos. Profesijos antrą kartą keisti tikrai neplanuoju. (Juokiasi.) Tikiu, kad mūsų kūnas pajunta, kas mums tinka, o kas ne, anksčiau, nei mes tai suvokiame protu. Iki juvelyrikos sekmadienis man būdavo blogiausia savaitės diena, nes „rytoj į darbą“. Pastaruosius dešimt metų sekmadienį dievinu, nes rytoj – į darbą!

– Vienintelę tavo kūrybinę pauzę padiktavo gyvenimo aplinkybės: motinystė ir iškart po to prasidėjusi pandemija. Ar tas laikotarpis lėmė kokius nors sprendimus, pokyčius?

– Dar prieš pandemiją svajojau įkurti kūrybines dirbtuves. Pandemija buvo idealus laikas išsigryninti, kokia studija turėtų būti, koks jos tikslas. Motinystė suteikė dar daugiau pasitikėjimo savimi ir drąsos. Vos pasibaigus pandemijai ėmiau ieškoti tinkamų patalpų.

– O ką veiki, kai nekuri? Kas tau suteikia ramybės?

– Mėgstu būti prie jūros, savaitgaliais su šeima važiuoti į mišką, vakarais ilgai vaikščioti su šunimi senamiestyje ir klausyti tinklalaidžių. Man patinka žiūrėti filmus, eiti į kultūrinius renginius – teatrus, spektaklius.

– Praktiškai visoje tavo kūryboje vyrauja minimalizmas. Asmeniniame garderobe – monochrominės spalvos, kasdien derančios tarpusavyje. Ar „mažiau yra daugiau“ principu natūraliai vadovaujiesi visur ir visada?

– Esu pragmatiškas žmogus – man negaila pinigų sveikatai, sportui, papildams. Kalbant apie daiktus visada svarbi kokybė, funkcija, ilgaamžiškumas. Žinoma, namuose prisikaupia daiktų, nes vis kas ką padovanoja ar pats įsigyji pagautas emocijos, tad periodiškai išsivalau, atsisakau, kad liktų tik tai, ką iš tiesų naudojame ir mėgstame. Asmeninis stilius metams bėgant keičiasi, bet kuo toliau, tuo mažiau norisi tendencingų drabužių, kurie nebebus aktualūs kitą sezoną. Daiktus perku retai, bet tik tokius, kuriuos dėvėsiu ilgai, saugosiu, vertinsiu.

– O koks tavo asmeninis santykis su papuošalais? Kokius aksesuarus nešioji?

– Juvelyrika man reiškia daug. Savo kurtus papuošalus – vestuvių žiedą, septynis auskarus, pakabuką su sūnaus vardo raide – nešioju kasdien, tikrai nelaukiu ypatingų progų pasipuošti. Dėl vieno auskaro net prasivėriau skylę neįprastoje ausies vietoje.

Kasdien mūviu ir sužadėtuvių žiedą su 1 karato briliantu, kurį sukūrė a. a. juvelyras Alex Šepkus, dirbęs Niujorke. O 30-ojo gimtadienio proga susikūriau žiedą su 30-ies juodų briliantų eilute. Beje, iš kiekvienos savo kolekcijos turiu po vieną favoritą.

– Juvelyrika, nors ir lėtai, transformuojasi. Deimantai auginami laboratorijose, keičiasi tendencijos, vartojimo įpročiai. Kokią juvelyrikos ateitį matai?

– Nekuriu dirbinių pagal tendencijas ir tikiu, kad klasikiniai, pamatiniai dalykai išliks. Matau, kaip stipriai pasikeitė klientai. Jei prieš dešimtmetį kas nors buvo tiesiog gražu arba ne, o deimantas – didelis arba mažas, tai dabar dauguma turi tam tikrų žinių. Džiaugiuosi, kad su klientais galime diskutuoti, dalintis įžvalgomis. Žmonės ateina norėdami ne tik puikaus skaidrumo ir geriausių atspalvių, bet ir išskirtinių formų deimantų. Tikiu, kad verta investuoti į edukaciją, nes tai naudinga visai industrijai.