Iter Vitae: Autostopu aplink Pasaulį. Gvatemala. Geri mūsų draugai bei neįtikėtini optimistai Evelina ir Karolis, Iter Vitae (liet. Gyvenimo kelionės) komanda, keliauja aplink pasaulį autostopu jau daugiau nei metai. Nors jie jau pakeliui namo, šiuo metu paskutiniame lankomame Afrikos kontinente, jie su entuziazmu sutiko su mumis pasidalinti iš atminties skrynios pakedentais įspūdžiais iš Gvatemalos. Suprantame juos puikiai, kai girdime, kad Centrinė Amerika juos pasitiko itin jaukiai ir svetingai. Mums ji padarė tokį patį Paprasti įspūdį. “Dar ir dabar patogumai kutena paširdžius šilti prisiminimai”, sako Evelina ir Karolis. “Meksikoje šiek tiek reikėjo susikaupti, mat nuolatiniai vietinių skundai dėl nesaugumo kiek neramino. O štai, įvažiavus į Gvatemalą, atrodo, net kvėpuoti lengviau tapo. Žmonės malonūs ir besišypsantys, o gamta ne juokais atima amą”. Taip jaukiai jie pradeda savo pasakojimą apie gvatemaliečių svetingumą, kultūrą ir jų istoriją. Tikalis - Majų šventykla džiunglėse Iki Tikalio kone rūkte atrūkom – ispano ir meksikietės pora mus paėmė nuo Palenkės griuvėsių iki pat vietos, nors iš pradžių čia užsukti nė neketinome. Palapinę, saulei leidžiantis, pasistatome prie pat Peten Itzos ežero. Jonvabalių žaismas prieš užmiegant, kiaulės kriuksėjimas vidurnaktį, ir rūkas saulei kylant – keliavimo malonumai. Tiesą sakant,
Kai taip keliauji daugiau negu metus, tai tampa jau nebe avantiūra, o gyvenimo būdu
Gvatemaloje jaučiamės labai saugiai, ir net naktiniai žmonių karnavalai mūsų netrikdo. Ryte maudomės skaidriame vandenyje, aiškiai matydami dugną ir net akmenų kampučius, o vanduo švelniai glosto odą. Keista, nors El Remate ir turistinis miestelis, daugiau tokių rytinių besimaudančiųjų nėra. Karaliauja tik vietiniai, velėjantys savo skalbinius. Jų bendrystėje nurimstame ir atsiduodame gamtos prieglobsčiui. Tikalis - arba garsų vieta - bene gražiausias ir didžiausias Majų šventyklų kompleksas džiunglėse. Prieš gerą tūkstantmetį tai buvo Majų kultūros centras, galiausiai apaugęs medžiais ir samanomis, ir tik vėliau atrastas ir atkasinėtas. Jau išvažiuojant iš miestelio vienas „sutranzuotas“ biologas ir gidas mums parodo kalvą, niekuo neišsiskiriančią iš kitų. Pasirodo, tai irgi šventykla. Tokių piramidžių - dar neatrastų ir neatkastų - daug, pasirengusių pasirodyti savo gražumu atkakliam lankytojui. “O kodėl išnyko Majų kultūra taip vis dar ir neaišku” pasakoja biologas-gidas. “Ar ne konkistadorų darbas?” teiraujamės. “Kai jie čia pasirodė, Majų buvo vos belikę viena kita grupė. Gal kokia paslaptinga liga, apie kurią mes nežinome?” Stačios piramidės išties įspūdingos, o užlipus į vieną aukščiau iškilusiųjų atsiveria džiunglės su kyšančiomis piramidžių viršūnėmis. Kažkada Tikalis buvo kultūros centras, tad ir svarbi vieta artėjančiai Majų kalendoriaus ciklo pabaigai. Renginių, besiruošiant ciklo pradžiai, pasipils kaip iš gausybės rago. Mes laiku nešame kudašių nuo atgarmėsiančios masės sutikti pasaulio pabaigos ar norinčių išsigelbėti nuo masinių katastrofų. Pasaulio pabaiga taip ir neatėjo, tačiau kai kurie žinovai teigia, kad pasaulis dabar įžengs į naująjį – šviesos – laikotarpį. Tikėkimės, mūsų žemei daugiau šviesos ir meilės tikrai nebus per daug.