Issuu on Google+

KRIKÐÈIONIØ BENDRIJOS TIKËJIMO ÞODIS DVISAVAITINIS LAIKRAÐTIS Iðeina du kartus per mënesá, ðeðtadieniais. Leidþiamas nuo 1997 m. sausio 9 d.

Ðiame numeryje: Armin Mauerhofer

Bibline þmogaus samprata pagrásti auklëjimo principai..9 p.

Nr. 17 (306) 2009 m. rugsëjo 12 d.

Kaina 3,30 Lt

GABRIELIUS LUKOÐIUS

Kà turëjo þinoti korintieèiai? K

aip kai kurie ið jûsø, turëdami ginèø, drásta bylinëtis vieni su kitais pas neteisiuosius, o ne pas ðventuosius? Ar neþinote, kad ðventieji teis pasaulá? O jeigu teisite pasaulá, tai nejaugi esate neverti iðspræsti menkø bylø? Ar neþinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau – kasdieninius dalykus? Taigi, kai turite bylø kasdieniais reikalais, negi savo teisëjais paskirsite ne-

turinèius balso baþnyèioje? Tai sakau, norëdamas jus sugëdinti. Nejaugi pas jus nëra në vieno iðmintingo, kuris sugebëtø iðspræsti tarp broliø iðkilusià bylà? Bet brolis bylinëjasi su broliu ir tai daro pas netikinèius. Ir ið viso jums didelis paþeminimas, kad tarpusavyje bylinëjatës. Ar ne geriau pakæsti skriaudà? Ar ne geriau pakæsti apgaulæ? Deja, jûs patys skriaudþiate ir apgaudinëjate, ir dar

brolius! Ar neþinote, kad neteisieji nepaveldës Dievo karalystës? Neapsigaukite! Nei iðtvirkëliai, nei stabmeldþiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai, nei vagys, nei gobðai, nei girtuokliai, nei keikûnai, nei plëðikai nepaveldës Dievo karalystës. Kai kurie ið jûsø buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, paðventinti, iðteisinti Vieðpaties Jëzaus Kristaus vardu ir mûsø Dievo Dvasia. Viskas man

Lina Kerbelytë

Priedo tema – ne tik mokytojams

KLAUSIAME

Apie charizmas Ádomu suþinoti, kà reiðkia kalbëjimas kitomis kalbomis (kaip charizma)? Ar tuo metu gaunamas kaþkoks apreiðkimas ið Dievo? O kaip su ðiuolaikine pranaðystës dovana? Kaip tai patikima ir kaip patikrinti, kad ne ið piktojo? Ar yra þmonës, kurie gali paaiðkinti kalbanèiøjø kalbomis kalbas? Nes, pavyzdþiui, atëjusiems pirmà kartà á „Tikëjimo þodþio“ baþnyèià gali kilti neaiðkumø.

D

John Ortberg

Ko mokome ir mokomës?..................5 p. John Paul Jackson

Mokytojo charakteris .................5 p. Howard Hendricks

Ðirdies dësnis ..........8 p.

etalesniam charizmø aptarimui reikëtø daugiau vietos, tad èia teks pasitenkinti keliais bendrais apibûdinimais. Kalbëjimas kitomis kalbomis Naujajame Testemente minimas ne kartà. Pirmi ðià dovanà per Sekmines gavo apaðtalai (Apd 2 sk.). Vëliau – pagonys, susirinkæ ðimtininko Kornelijaus namuose paklausyti Petro (Apd 10 sk.). Dar syká ði charizma minima Apaðtalø darbø 19 skyriuje; jà po apaðtalo Pauliaus maldos priima grupelë tikinèiøjø Efezo mieste (Apd 19, 1-7). Trys paminëti atvejai leidþia teigti, jog kalbëjimas kitomis kalbomis apaðtalø laikais buvo plaèiai paplitæs (Morkaus evangelijos pabaigoje Jëzus taip pat mini ðià dovanà, kaip tikinèiuosius

palydësiantá þenklà; kadangi ði iðtrauka yra tik vëlesniuose rankraðèiuose, kai kurie tyrinëtojai vengia ja remtis). Þiniø apie kitø kalbø dovanos reikðmæ tenka semtis ið Pauliaus Pirmo laiðko korintieèiams, 12-14 skyriø. Pirma, ði dovana minima charizmø sàraðo gale (kartu su kalbø aiðkinimu). Kadangi Paulius sàmoningai akcentuoja didesnes ir maþesnes malonës dovanas, reikia pripaþinti, jog kalbëjimas kalbomis – viena maþiausiø charizmø. Antra, apaðtalas pabrëþia, jog krikðèionims daugiau pastangø reikëtø ádëti siekiant meilës, o ne charizmø. Meilës kelias pranaðesnis net uþ paèias didþiausias dvasios dovanas (1 Kor 12, 31). Treèia, anot Pauliaus, – „<...> kas kalba kalbomis, ne þmonëms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis“ (1 Kor 14, 2). Taigi ði dovana padeda krikðèioniui bendrauti su Dievu, iðlieti maldoje Jam savo ðirdá, iðsakyti ið vidaus net tai, kas protui nepasiekiama (1 Kor 14, 14). Ketvirta, kitø kalbø dovana ugdo tikintájá, ne bendruomenæ: „Kas kalba kalbomis, pats save ugdo, o kas pranaðauja – ugdo baþnyèià.“ (1 Kor 14, 4).

leistina, bet ne viskas naudinga. Viskas man leistina, bet að nesiduosiu niekieno pavergiamas! Valgis yra pilvui ir pilvas Nukelta á 2 p.

PASTORIAUS Nuotr. Dariaus Pranskaus

Lietuvos reformacijos pëdsakais....................10 p.

Nuotr. Dariaus Pranskaus

http://www.btz.lt

Todël pranaðystës dovana yra didesnë nei kalbëjimas kitomis kalbomis (1 Kor 14, 3-5). Taigi atëjome iki pranaðystës dovanos. Ðiandien mums sunku pasakyti, kaip buvo pranaðaujama anuomet. Ðiø dienø charizminëse baþnyèiose kalbëtojas paprastai pasako frazæ „taip sako Vieðpats“, nurodydamas, jog tai pranaðystë, o ne jo paties mintys. Be abejonës, ði frazë nëra magiðka burtø lazdelë, paverèianti þmogaus þodþius Dievo þodþiais. Todël visai nesvarbu, ar pranaðystë prasideda ðiais þodþiais ar ne; ar ji skamba per pamokslà kaip jo dalis (pamokslininkas tokiais atvejais pats stebisi tuo, kà sako, nes patiria, jog apie tai nebuvo màstæs, tam ruoðæsis, jog tai kyla ne ið jo minèiø ir pan.) ar kaip atskira þinia. Svarbu, kad tikintieji patys ðià þinià apsvarstytø (1 Kor 14, 29). Pranaðo þinia neturime aklai pasitikëti. Pranaðystæ galima vertinti labai skeptiðkai ir jà niekinti, bet taip pat ir per daug lengvabûdiðkai priimti be apsvarstymo. Paulius ragina ne-

pasiduoti nei vienam ðiø kraðtutinumø (1 Tes 5, 20-21). Patikimiausia pranaðystæ (ar pamokslà) apsvarstyti viso Ðventojo Raðto ðviesoje. Ðtai kodël yra tokios svarbios Dievo þodþio studijos. Mano galva, dël ðios prieþasties iðminties ir paþinimo þodþius Paulius ávardina kaip aukðèiausias charizmas, labiausiai pasitarnaujanèias baþnyèios ugdymui (1 Kor 12, 8, 31). Kaip apaðtalø laikais buvo aiðkinamos kalbos, mes neþinome. Galbût taip, kaip kai kuriose bendruomenëse ðiandien – vienas tikintysis kalba kalbomis, o kitas paraleliai skelbia þinià gimtàja kalba. O gal ir ne. Apskritai sunku pasakyti, kaip anuomet reiðkësi atskiros charizmos. Todël ðiandien, aiðkinantis apie charizmø pasireiðkimus, svarbu nepamirðti, jog jø sàraðas, pateiktas Pirmame laiðke korintieèiams, nëra pilnas. Negalima pamirðti, jog panaðø, taèiau kitoká, sàraðà Paulius paliko Laiðko romieèiams 12 skyriuje. Lyginant ðiuos du sàraðus ir gilinantis á tai, ko apaðtalas moko, aiðkëja, jog Kristaus kûnas pilnas ávairiausiø charizmø. Neturime iðskirti kurios nors vienos, ypaè kitø sàskaita. Dievas dovanas dalina ne individø iðaukðtinimui, bet baþnyèios ugdymui. Pastorius Giedrius Saulytis


2

Dvasia ir þodis

Nr. 17 (306) 2009 m. rugsëjo 12 d.

Atkelta ið 1 p.

– valgiui, bet Dievas sunaikins ir vienà, ir kità. Taèiau kûnas skirtas ne iðtvirkavimui, bet Vieðpaèiui, o Vieðpats – kûnui. Kaip Dievas prikëlë Vieðpatá – prikels ir mus savo jëga. Argi neþinote, kad jûsø kûnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi að, ëmæs Kristaus narius, paversiu juos paleistuvës nariais? Jokiu bûdu! Ar neþinote, kad tas, kuris susijungia su paleistuve, tampa vienas kûnas su ja? Nes „du taps, – sako Raðtas, – vienu kûnu“. Taip pat, kas susijungia su Vieðpaèiu, tampa viena dvasia su Juo. Saugokitës iðtvirkimo! Bet kokia kita þmogaus daroma nuodëmë nepalieèia kûno, o iðtvirkëlis nusideda savo kûnui. Ar neþinote, kad jûsø kûnas yra ðventykla jumyse gyvenanèios Ðventosios Dvasios, kurià gavote ið Dievo, ir kad jûs nebepriklausote patys sau? Jûs esate nupirkti uþ didelæ kainà. Tad ðlovinkite Dievà savo kûnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo ( 1Kor 6). Apaðtalà Pauliø pasiekë þinia, kad Korinto baþnyèios tikintieji bylinëjasi miesto teisme. Paulius buvo sukrëstas ðitø naujienø. Mums gali pasirodyti, kas èia ypatingo, kad tikintiesiems tenka bylinëtis teisme. Juk visi vienaip ar kitaip vis dar patiriame nuodëmës poveiká savo kasdienybëje. Taèiau apaðtalui toks korintieèiø elgesys reiðkë, kad jie labai miglotai supranta savo dabartá ir ateitá. Nes, jeigu Korinto tikintieji bûtø aiðkiai suvokæ savo tapatybæ ir jø laukianèià ateitá, jie jokiu bûdu taip nesielgtø. Iðreikðdamas savo nuostabà, Paulius ðeðis kartus paklausia korintieèiø – „argi neþinote?“ Ið to, kaip apaðtalas klausë, matosi, jog jis tikëjosi, kad jo paminëtos tiesos yra neatskiriama korintieèiø pasaulëþiûros dalis. Taèiau Korinto krikðèioniø poelgiai rodë, jog geriausiu atveju atsakymus á apaðtalo klausimus jie þinojo tik labai pavirðutiniðkai. Kodël apaðtalà Pauliø taip stipriai sukrëtë tikinèiøjø bylinëjimasis pasaulietiniame teisme? Pabandykime á ðá klausimà atsakyti ðiø dienø analogija. Tarkime, tarp dviejø kokios nors apylinkës teismo teisëjø kilo turtinis konfliktas ir, norëdami iðspræsti savo bylà, jie nuvyko pas vietiná kriminalinio pasaulio autoritetà. Apie tai suþinojo aukðtesniojo teismo teisëjas ir klausia – negi jie nesuvokia savo padëties? Negi neþino, kad jie teisia nusikaltëlius ir jiems nedera savo ginèø spræsti pas nusikaltë-

Nuotr. Gedos Þyvatkauskaitës

Kà turëjo þinoti korintieèiai?

liø vadeivas? Paulius raðë korintieèiams, kaip bûsimiesiems pasaulio ir angelø teisëjams. Ðiandien visi krikðèionys turëtø taip þiûrëti tiek á tikëjimo brolius, tiek á save. Ðventasis Raðtas mums nedviprasmiðkai liudija, kad tikintieji teis pasaulá bei angelus. Ði tiesa mums turi tapti savæs suvokimo dalimi. Ja tenka patikëti ir turint jà omeny galvoti apie savo ateitá bei dabartá. Jokiu bûdu nereiðkia, kad turëtume pradëti pûstis ir arogantiðkai elgtis, nors tai gana áprasta þmonëms, suþinojusiems apie savo iðskirtinæ padëtá. Taèiau netikëti Dievo þodþiu taip pat negalime. Ateities perspektyva turëtø ákvëpti ðiandien nuolankiai atsiverti Dievo malonei, kuri gali mus iðugdyti ir padaryti tinkamus teisingai teisti. Korinto tikintieji manësi esà labai dvasingi ir iðmintingi. Jie abejojo Pauliaus apaðtalyste, aukðtinosi vieni prieð kitus, bet neatrado savo bendruomenëje þmoniø, kurie galëtø iðmintingai iðspræsti tarp broliø kilusá ginèà. Galima numanyti, kad susiginèijæ tikintieji ið savo baþnyèios þmoniø nesitikëjo teisingo sprendimo. Ir ðiandien daþnà kartà krikðèioniø dvasingumas atitrûksta nuo kasdienës iðminties. Atrodo, jog pakylame á dvasines aukðtumas, o kasdienius klausimus sprendþiame inertiðkai ir schematiðkai. Kalbëdamas apie korintieèiø negebëjimà spræsti paprastus gyvenimo klausimus, Paulius juos gëdina. Taèiau dar didesnis paþeminimas korintieèiams, apaðtalo manymu, yra tai, kad ið viso broliai tarpusavyje bylinëjasi. Apaðtalas iðsako poþiûrá, kuris visiðkai nepriimtinas ðiame pasaulyje – geriau pakæsti skriaudà ir apgaulæ, ne-

gu paèiam skriausti kitus. Galvojant grynai þmogiðkai, su tokiu teiginiu neiðeina sutikti. Tai ne ðio pasaulio mintys. Ar mes galime màstyti taip pat, kaip Paulius? Ar tai ámanoma paprastam tikinèiajam? Taip, jeigu suprasime, kad apaðtalas Paulius yra Dievo duotas pavyzdys, kaip Vieðpats savo malone gali pakeisti jam atviro þmogaus pasaulëþiûrà. Tikras þodis ir vertas visiðko pritarimo, kad Kristus Jëzus atëjo á pasaulá iðgelbëti nusidëjëliø, kuriø pirmasis esu að. Todël ir buvo manæs pasigailëta, kad manyje pirmame Jëzus Kristus parodytø visà savo kantrybæ, duodamas pavyzdá tiems, kurie Já átikës amþinajam gyvenimu (1Tim 1, 1516). Ásitikinimas, kad geriau skriausti kità, negu paèiam likti nuskriaustam, nëra teisaus þmogaus paþiûra. Apaðtalas Paulius, rûpindamasis korintieèiø sielomis, þadina juos sveikai krikðèioniðkai nuovokai, sakydamas – „Jûs turëtumëte þinoti, kad neteisûs þmonës nepaveldës Dievo karalystës. Neapsigaukite!“ Juk taip lengva pasiduoti mintims, kad galima netikëti veiksminga Dievo malone ir vis dëlto bûti Kristaus bendrapaveldëtoju. Kà turiu omeny, sakydamas „netikëti veiksminga Dievo malone?“ Neiðeina tikëti, kad Dievas Kristaus mirtimi bei prisikëlimu atgimdë mus naujam gyvenimui, o gyventi taip, lyg to nebûtø ávykæ. Poelgiai – tai mûsø tikëjimo iðraiðka. Kaip save matome, taip ir elgiamës. Apaðtalas perspëjo korintieèius – „neapsigaukite“, nes kai kurie ið jø manë, kad gali vadinti save tikinèiaisiais ir tikëtis dangiðko paveldo, o elgtis netinkamai. Taèiau Paulius, áspëdamas korintieèius, nesako, kad jie visà dëmesá turëtø sutelkti á savo el-

gesá. Apaðtalas juos ragina ásisàmoninti, kad jeigu jie praeityje ir buvo nedorëliai, tai dabar tokie nebëra. Dabar esate nuplauti, paðventinti, iðteisinti Vieðpaties Jëzaus Kristaus vardu ir mûsø Dievo Dvasia. Korintieèiai elgësi netinkamai, nes pavirðutiniðkai þinojo iðgelbëjimo tiesà. Jie suprato, kad Kristus jiems suteikë laisvæ, taèiau nemokëjo laisvai gyventi. Greièiausiai teiginys „viskas man leistina“ buvo paèiø korintieèiø pamëgta frazë, kurià Paulius pakartoja ir tuomet papildo. Turbût ðiuo teiginiu Korinto tikintieji gynë savo teisæ elgtis, kaip jiems patinka. Ir ið tiesø stebina Dievo teikiama laisvë, nes apaðtalas nesako, kad toks teiginys yra neteisingas. Mums tai sunkiai suprantama. Vienas þmoniø daþnai kartojamø klausimø – „Jeigu Dievas yra, kaip Jis leidþia vykti tokiems baisiems dalykams?“ Viskas man leistina. Tai kà dabar daryti, gal eiti vogti ar siautëti? Gal pasiduoti svaiginimuisi? Taèiau, jeigu viskas leista, tai nereiðkia, kad viskà ir reikia daryti. Tarsi apþvelgdamas tai, kas jam leista, Paulius mato ir ávardina, kad anaiptol ne viskas naudinga. Daugelis galimybiø yra þalingos ir pavergianèios. Dievas suteikë tikintiesiems ne tik laisvæ, bet ir nuovokà. Korintieèiai pavirðutiniðkai suvokë, jog teis pasaulá, galvojo, kad krikðèionis gali bet kaip elgtis ir menkai suprato savo kûno vietà Dievo iðgelbëjimo plane. Neteisingas poþiûris á kûnà taip pat buvo viena ið nuodëmingo elgesio prieþasèiø. Kadangi valgis yra pilvui ir pilvas – valgiui, korintieèiai manë, kad su kûnu galima elgtis kaip nori. Jie nesuprato, jog kûnas nebus sunaikintas. Ið kitø Laiðko korintieèiams skyriø galima numanyti, jog kai

kurie Korinto tikintieji laikësi graikiðkø paþiûrø, kad kûnas yra tik sielos kalëjimas, kuris po mirties paprasèiausiai sudûlës. Jie labai miglotai matë kûno prikëlimo viltá. Tuo tarpu apaðtalui Pauliui, kûno prikëlimas ir perkeitimas buvo didinga viltis, kurios iðsipildymo jis karðtai troðko. Jam ðis gyvenimas þemëje buvo tik visumos dalis. Juk mes þinome, kad visa kûrinija iki ðiol dejuoja ir tebëra gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, – ir mes dejuojame, kantriai laukdami ásûnijimo, mûsø kûno atpirkimo (Rom 8, 22-23). Að jums atskleidþiu paslaptá: ne visi uþmigsime, bet visi bûsime pakeisti, – staiga, viena akimirka, skambant paskutiniam trimitui. Trimitas nuskambës, ir mirusieji bus prikelti negendantys, o mes bûsime pakeisti. Nes ðis gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir ðis marus apsivilkti nemarybe (1Kor 15, 51-53). Mes þinome, kad, mûsø þemiðkajam namui, ðiai palapinei, suirus, turime pastatà ið Dievo, ne rankomis statytus amþinus namus danguje. Todël mes dejuojame, karðtai trokðdami apsivilkti savo buveinæ ið dangaus, nes aprengti nebûsime nuogi. Juk mes, esantys ðioje palapinëje, dejuojame prislëgti, norëdami ne nusirengti, bet apsirengti, kad tai, kas maru, bûtø gyvenimo praryta (2Kor 5, 14). Taigi, galvodami apie savo kûno ateitá, mûsø sielos buveinæ galime ásivaizduoti ne tik susenusià, bet ir amþinai jaunà. Jei á kûno prisikëlimo viltá þiûrësime kaip á kaþkà ne visai realaus, apsigausime. Be kûno prisikëlimo perspektyvos mûsø tikëjimas tampa varganas ir menkas. Turime aiðkiai þinoti, kad mûsø kûnai neiðnyks. Jie skirti Vieðpaèiui ir yra Kristaus nariai. Kûnas – tai mumyse gyvenanèios Ðventosios Dvasios ðventykla ir todël turime já tinkamai priþiûrëti ir saugotis iðtvirkimo. Iðtvirkaujantis tikintysis Kristaus nará padaro paleistuvës nariu. Turime þinoti, kad palaidi intymûs santykiai iðtvirkaujanèius sujungia á viena. Taèiau mes nebepriklausome patys sau. Esame nupirkti uþ labai didelæ kainà. Susijungæ su Vieðpaèiu, tapome viena dvasia su Juo. Primindamas korintieèiams jø tapatybæ, Paulius ragina juos ðlovinti Dievà kûnu ir dvasia. Apaðtalas buvo ásitikinæs, jog korintieèiai privalëjo labai tvirtai þinoti ðias tiesas ir jomis vadovautis. Taip pat tvirtai jas turëtume þinoti ir mes.


Dvasia ir þodis

Nr. 17 (306) 2009 m. rugsëjo 12 d.

A

Tikinèio valdþia? Vienoje „Tikëjimo þodþio“ bendruomenëje, kurià lankau, pamaldø metu þmogus, atsakingas uþ maldà, visada vartoja tokius posakius: „Skelbiu Kristaus kraujo apsaugà“, „Skelbiu Dievo angelø apsaugà“. Naujajame Testamente að niekur neradau paliepimø taip daryti. Ar tokia teologija teisinga? Aèiû uþ atsakymà.

D

ëkui uþ kritinæ pastabà! Mano manymu, jûs esate visiðkai teisus, abejodamas minëtø „skelbimø“ pagrástumu Naujajame Testamente, nes raginimø ar tiesioginiø pavyzdþiø taip daryti að taip pat nerandu. Kodël tada kartais pas mus taip sakoma? Manau, kad pagrindinë ðiø baþnytiniø kliðiø prieþastis yra charizminëse baþnyèiose iðpopuliarintas mokymas apie „tikinèiojo valdþià“, kuris kadaise buvo pasiekæs ir mûsø baþnyèià. Pagal ðá mokymà, tikintysis privalo naudoti jam suteiktà valdþià ir „dvasios ginklus“, dràsiai skelbdamas bei iðpaþindamas tam tikras dvasines tiesas, kovodamas su pasiprieðinimu ir darydamas átakà dvasiniam pasauliui. Nors dvasinë kova tikrai yra

Nuotr. Gedos Þyvatkauskaitës

Norëèiau suþinoti, kas yra anglikonai? nglikonø baþnyèia – tai protestantiðkos pakraipos baþnyèia, susiformavusi Anglijoje, kur ji ir ðiandien yra valstybinë baþnyèia. Anglikonø baþnyèiø taip pat gausu JAV, Australijoje. Visame pasaulyje ði baþnyèia vienija apie 80 mln. tikinèiøjø. Ji yra treèia pagal dydá krikðèioniðka konfesija po Romos katalikø ir ortodoksø bei didþiausia tarp protestantiðkos kilmës baþnyèiø. Anglikonø baþnyèios ðaknys siekia viduramþiø reformacijos laikus – XVI a. pirmàjà pusæ. Ji formavosi paraleliai su liuteronø bei reformatø baþnyèiomis, priimdama ir puoselëdama reformacijos idëjas. Anglikonø baþnyèia susiformavo reformuoto katalikiðko tikëjimo pagrindu, taèiau, paminëtina, kad katalikø baþnyèios reformavimà Anglijoje pirmiausia lëmë ne religiniai, bet politiniai veiksniai. Tuometinis Anglijos karalius Henrikas VIII, ketindamas skirtis su savo þmona Kotryna Aragoniete, neástengusia pagimdyti ir iðauginti ápëdinio karaliðkajam sostui, ir vesti rûmø damà Anà Bulin, praðë popieþiaus Klemenso VIII palaiminti toká jo þingsná. Ðiam vilkinant atsakymà, ilgiau netverdamas 1531 m. Henrikas VIII privertë Anglijos dvasininkijos vadovus pripaþinti já Anglijos

Kaip uþsigydyti ðirdies þaizdas?

baþnyèios galva, o tai atvërë jam galimybes ágyvendinti savo ketinimus. Uþ tokià savivalæ Henrikas VIII buvo popieþiaus ekskomunikuotas. Taèiau 1534 m. Anglijos baþnyèios vadovu karaliø pripaþino ir Anglijos parlamentas. Taip Anglijos baþnyèia tapo nuo Romos kurijos nepriklausoma baþnyèia, nors Henrikas VIII ir toliau laikësi katalikiðkø paþiûrø, o protestantiðkoms idëjoms arðiai prieðinosi. Vis dëlto, ilgainiui nors ir vyko didelës kovos, katalikiðkas tikëjimas Anglijoje buvo reformuotas. Viena ið ryðkiausiø ðios reformacijos figûrø buvo Kenterberio arkivyskupas Tomas Kranmeris, kuris gyvenimà baigë lauþo liepsnose (1556 m.). Taip labai glaustai bûtø galima nusakyti Anglikonø baþnyèios istorijos pradþià. Jei norite labiau susipaþinti su teologine ðiai konfesijai bûdinga mintimi, patarèiau perskaityti neseniai „Tikëjimo þodþio“ leidyklos iðleistà anglikonø teologo, Londono Visø sielø baþnyèios pastoriaus, Johno Stotto knygà „Ðiuolaikinis krikðèionis“. Pastorius Mindaugas Sakalauskas

Nuotr. Dariaus Pranskaus

Anglikonai

PASTORIAUS

reali ir mums bûtina atgamtinë Dievo pagalba bei apsauga, mano ásitikinimu, turëtume teisingai sudëti akcentus. Pirma, valdþià turi Dievas, todël krikðèioniui labiau dera praðyti ir pasitikëti Dievu, o nenurodinëti, kas ir kur turëtø vykti dvasiniame pasaulyje. Antra, Kristaus kraujas reiðkia mûsø Vieðpaties mirtá, todël tokius þodþius reikëtø vartoti ypaè pagarbiai, atsakingai ir apgalvotai. Treèia, siûlyèiau nenurodinëti, kà turëtø veikti angelai – pasitikëkime, kad Dievas atsilieps á nuolankø praðymà mus apsaugoti, pasiøsdamas juos ten, kur jie ið tiesø reikalingi. Galiausiai, man atrodo, jog tikrai sveika á save paþvelgti ið ðalies (jei to nepadarysime patys, tai padarys kiti), naujai ávertinant savo teologijà (ja bet kuriuo atveju vadovaujasi kiekvienas), religinius áproèius bei atnaujinti savo þodynà. Pastorius Darius Ðirvys

Norëèiau paklausti, kaip uþsigydyti ðirdies þaizdas? Galvojau, jog Dievas jas palaipsniui iðgydys, taèiau jos paliko mano asmenybei dideliø padariniø, kurie manæs neapleidþia. O gal jos niekada neuþgis?

Þ

mogaus fizinis kûnas yra tam tikras sielos ávaizdis. Kaip fizinis kûnas gali bûti suþeistas, sulauþytas, taip paþeidþiama yra ir þmogaus siela. Apskritai, þmogus yra be galo trapi bûtybë. Já pakirsti gali menka liga, kaþkoks netikëtas ávykis gali sunkiai suþeisti sielà ir psichikà. Kaip þemëje nëra në vieno þmogaus, neturinèio randø (jie byloja apie didesnes ar maþesnes traumas, þaizdas, skausmingus ávykius), taip tam tikra prasme nëra nepaþeistos sielos þmogaus. Kiekvienas þmogus turi savo sielos skausmo istorijà. Sielà suþeidþia skaudûs gyvenimo ávykiai: artimøjø netektys, skyrybos, socialinis apleistumas, asmeninës krizës, vieniðumas ir t. t. Arba mus áskaudina netinkamas bendravimas, neteisybë, nejautrûs þmoniø þodþiai ir elgesys. Þemiðkame gyvenime þaizdos neiðvengiamos – tokia realybë. Vienos jø yra gilios, sunkiai gyja ir palieka didelius randus. Kitos gali bûti maþos, kasdienið-

Kà simbolizuoja þegnojimasis? Gal galima iðsamiau suþinoti apie kai kuriose denominacijose naudojamà vienà ið krikðèioniø simboliø – ranka daromà kryþiaus þenklà, nukreiptà á save ar kitus, taip vadinamà „þegnojimàsi“ seko skaityti, jog jau II a. pabaigoje kaþkas panaðaus buvo praktikuojama (Tertulijanas mini).

Aèiû uþ atsakymà. Jonas

J

ûs teisingai pastebite, kad ávairiose krikðèioniðkose denominacijose (iðskyrus evangelikø baþnyèiose) yra naudojamas ranka daromas Kristaus kryþiaus þenklas (lot. Signum Crucis) – þegnojimasis, kitø þegnojimas. Toks simbolinis ritualas yra derinamas su trumpu Trejybës iðpaþinimu – „Vardan Tëvo, Sûnaus ir Ðventosios Dvasios“ (gr. eis to onoma tou Patros kai tou Giou kai tou Agiou Pneumatos), kurá atrandame Mt 28, 19. Ðis trumpas Trejybës iðpaþinimas taip pat vartojamas daugelyje tradicijø krikðto metu. Kaip þinia, nuo senø laikø yra paplitusios dvi þegnojimosi formos: Vakarø Baþnyèioje (Romos katalikø, anglikonø, liuteronø) – atvira ranka, penkiais pirðtais, kurie simbolizuoja penkias Kristaus þaizdas, ir Rytø Baþnyèioje (Rytø

Nuotr. Gedos Þyvatkauskaitës

KLAUSIAME

3

kos ir uþgyja greitai, vos tik atleidþiame artimui, atneðame Dievui savo pyktá, iðpaþástame pavydà ar godumà. Ðventajame Raðte sakoma: Sveika ðirdis – kûno gyvybë, o pavydas pûdo kaulus (Pat 14, 30). Nuodëmingø intencijø ir veiksmø iðpaþinimas Dievui, atleidimas artimui ir susitaikymas su savo skriaudëju, savo kaltës pamatymas ir teisingas jos prisiëmimas – visa tai yra kasdienë krikðèionio dvasinë „higiena“, kuri neleidþia apleisti ðirdies, saugo, kad joje neiðaugtø didelë bei karti ðaknis, atimanti Dievo malonæ (Hbr 12, 14 -15), slegianti dvasià (Pat 15, 13) ir dþiovinanti kaulus (Pat 17, 22). Kita vertus, uþgyti gilioms gyvenimo þaizdoms, kurios atsirado dël dramatiðkø ar net tragiðkø ávykiø, reikia daugiau laiko. Kartais tai trunka ne vienerius metus, reikalauja vidinio þmogaus noro iðeiti ið sudëtingos situacijos bei profesionalaus, atidaus dvasininko ar psichoterapeuto patarnavimo. Terapijos bûdai gali bûti skirtingi, bet tik Dievas ir Jo duotas laikas yra geriausi þmogaus katalikø ir ortodoksø) – suglaustais trimis pirðtais (suglausti nykðtys, smilius ir didysis pirðtas), simbolizuojanèiais Trejybæ. Beje, iki XVII a. Rusijoje, dar prieð Patriarcho Nikono baþnytinæ reformà, tikintieji þegnojosi dviem pirðtais, pabrëþdami dvejopà Kristaus prigimtá – dieviðkàjà ir þmogiðkàjà. Iki ðiø dienø ðià tradicijà puoselëja sentikiai. Iðties þegnojimasis yra gana senas reiðkinys. Aliuzijos á tai yra pastebimos dar ankstyvojoje patristikoje maþdaug nuo II a. Jûsø paminëtas Tertulijanas, vienas ið baþnyèios Tëvø, pasakoja apie krikðèionæ moterá, kuri prieð guldama miegoti, perþegnodavo lovà („Ad uxor.“, ii, 5). Truputá vëliau Jeronimas mini kryþiaus þenklà simboliðkai rodomà ant lûpø („Epitaph. Paula“), o Prudentijus uþsimena apie ðirdies þegnojimà („Cathem“, vi, 129). IV a. pabaigoje baþnyèios istorikas Salminijus Hermijus Sozemenas (IV a. pab. - 447 m.) savo „Baþnyèios istorijoje“ (VII, xxvi ) raðë apie vyskupà Donatà, kuris „puolamas drakono – ðëtono darë kryþiaus þenklà ore ir spjaudë ant pabaisos“. O Chrizostomas (347 - 407 m.) buvo ásitikinæs, kad piktosios dvasios, regëdamos kryþiaus þenklà, pasitraukia. Manoma, kad IX a. viduryje popieþius Leonas IV prisidëjo prie þegnojimo, kaip

sielos gydytojai. Intensyvi pastoracinë globa gali padëti atrasti nusiraminimà bei paguodà Dieve. Pastorius suvokia, jog þmoniø sielà gydo ne gerai pasirengæs dvasininkas, bet Dievas. Þinoma, teologinis ir psichologinis pasiruoðimas negali bûti atmestinas, jis suteikia dvasininkui kompetencijos, leidþia geriau orientuotis dvasinëje, emocinëje ir intelektualioje dimensijoje. Taèiau ganytojas ves þmogø ir rodys ne á save, bet á Didájá sielø Ganytojà ir Sargà Jëzø, kuris, bûdamas tobulas, neðë visø mûsø nuodëmes ant kryþiaus ir Jo þaizdomis mes buvome iðgydyti (1 Pt 2, 24 - 25). Negaliu spræsti, kas Jus konkreèiai kankina: ásisenëjusios ðirdies nuostatos ar gyvenimo þaizdos. Kiekvienoje situacijoje yra vis kitoks sprendimas. Nëra vienø vaistø nuo visø ligø. Þinoma, galutinis sveikatos, gyvenimo ir ðviesos ðaltinis yra mûsø Gelbëtojas ir Vieðpats Jëzus. Taèiau ne visada þmogus, net giliai tikintis krikðèionis, pats gali sau padëti. Jam reikalinga ir kitø pagalba, t.y. Kristus kituose. Dràsinu Jus ir toliau ieðkoti dvasinës pagalbos. Jûs jau þengëte pirmà þingsná, uþduodama klausimà. Eikite toliau! Vieðpats turi Jums sprendimà! Pastorë Anþelika Krikðtaponienë

laiminimo þenklo, átvirtinimo ir paplitimo, ragindamas tinkamai þegnoti „tauræ ir minià“ („Liturg. Roma. Pont.“, III, 37). Paminëti faktai liudija, kad patristikos laikø krikðèionys kryþiaus þenklà naudojo kaip mistiná apsaugos, dvasinës kovos, palaiminimo þenklà. Taèiau Ðventajame Raðte nerandame nei þegnojimosi pavyzdþiø, nei pamokymø tai praktikuoti baþnytiniame ar kasdieniame krikðèioniø gyvenime. Ðiandien aukðèiau minëtose krikðèioniðkose denominacijose toliau puoselëjama þegnojimosi tradicija, atsiradusi dar ankstyvøjø baþnyèios Tëvø amþiuje. Romos katalikai praktikuoja þegnojimà, kaip maldos ir palaiminimo formà, tiek asmeniniame, tiek baþnyèios liturginiame gyvenime, kunigai – miðiø aukojimo metu. Rytø baþnyèioje tai naudojama dar daþniau: kiekvienos maldos pradþioje ir pabaigoje, áeinant ir iðeinant ið ðventyklos, kai kuriose tradicijose persiþegnojama yra net po kiekvienos litanijos dalies. Anglikonø ir liuteronø baþnyèiose þegnojimasis taip pat buvo iðsaugotas, nors praktikuojamas ne itin daþnai. Tuo tarpu daugumoje evangeliðkø baþnyèiø ðios tradicijos atsisakyta kaip bibliniø atitikmenø neturinèio reiðkinio. Pastorë Anþelika Krikðtaponienë


4

Naujienos

Nr. 17 (306) 2009 m. rugsëjo 12 d.

VALDAS BAÈKULIS

tës ið manæs, nes Að romus ir nuolankios ðirdies, ir jûs rasite savo sieloms atgaivà. Nes mano jungas ðvelnus ir mano naðta lengva“ (Mt 11, 28-30). Komentuodamas ðiuos Vieðpaties þodþius, pastorius Giedrius pabrëþë, kad pats Jëzus Kristus yra didþiausia mûsø mokyklos vertybë, Jis – jëgø, kûrybos, moklso ðaltinis. Jëzus buvo ir vienas didþiausiø pedagogø, ið paprastø þmoniø iðugdæs dvylika apaðtalø, kurie pakeitë Europos veidà. Jëzus teikia atgaivà, paguodà mûsø sieloms, bet reikia bûti Jo mokiniu, ateiti pas Já, kad ta atgaiva lydëtø nuolatos. Pastorius linkëjo mokytis dvasios romumo ir nuolankumo, nes ðios savybës mus suartina, kai tvyro romumo atmosfera, nelieka vietos varþymuisi. Pastorius Giedrius paraginimo þodá baigë malda uþ mokyklà. Mokyklos pedagogai, kaip ir kasmet, rugsëjo pirmosios proga

Iðvyka su dviraèiais 2009 m. liepos 14-15 dienomis Utenos „Tikëjimo þodþio“ baþnyèios pastorius surengë dviraèiø þygá baþnyèios vaikams marðrutu Utena- Pûsliai – Utena. Dalyvavo keturi 9-11 metø vaikai. Áspûdþiais apie ðá þygá dalinasi Dovilë Gervytë. Kiekvienas ið mûsø labai laukëme ðios dienos. Nusipirkome ðalmus, liemenes, atðvaitus, pasitikrinome dviraèius. Susikrovëme bûtinus daiktus ir liepos 14 d. 9-tà ryto susitikome miesto pakraðtyje, prie parduotuvës „Norfa“. Ið pradþiø vaþiavome dviraèiø taku, linksmai ðnekëjomës. Mûsø negàsdino, kad reikës áveikti 35 km. kelio. Taèiau pakilus saulei, pasidarë karðta. Vaþiuodami á didesnius kalnus, pavargdavome ir daþniau tekdavo sustoti poilsio. Privaþiavæ Klykius pasijutome iðalkæ. Sustojome maþame mediniame namelyje prie kelio ir sukirtome po sumuðtiná. Toliau vaþiavome þvyrkeliu. Sutikome kurmá, klausëmës paukðèiø giesmiø. Pravaþiavome daug kaimø. Vienoje kaimo parduotuvëje nusipirkome ledø. Buvo tikrai smagu! Kai iki posûkio á Pûslius beliko 6 km., nulûþo Àþuolo dviraèio pedalas. Laimei likusi kelio dalis buvo dauguma pakalnës, á kalnelius dviratá uþsivarydavo. Taip ir pasiekëme Pûsliø sodybà. Apëmë dþiaugsmas: mes áveikëme! Vos spëjo-

me nulipti nuo dviraèiø, atvaþiavo pastoriaus Dariaus þmona Ina, kuri atveþë sunkias mûsø kuprines ir stipresnio maisto. Taip pat ir árankiø sulûþusiam dviraèiui pataisyti. Buvo labai karðta, tad nekantravome iðsimaudyti. Po maudyniø gráþome á sodybà pakeliui grybaudami, uogaudami. Sodyboje iðsivirëme deðreliø, o pavalgæ patraukëme þvejoti. Sutemus dar pasëdëjome lauko pavësinëje prie þidinio, pasakodami baisias istorija. Kità rytà jautëmës jau visai þvalûs. Vieni iðkart iðbëgo þvejoti, kiti prisijungëme prie þvejø po pusryèiø. Buvome apsisprendæ namo pajudëti vakare, kai bus vësiau. Tad visà dienà smagiai leidome laikà: maudëmës ir þvejojome. Sugautos þuvies uþteko pietums. Pagaliau pavakare sutvarkæ sodybà, atsisveikinome su Pûsliais ir pa-

Pirmos klasës prisistatymas parodë paèiø sukurtà vaidinimà „Balta varna“, kuris ir pralinksmino, ir pamokë, kad doras elgesys daþnà kartà nebûna „toks kaip visø“. Renginys baigësi mokiniø, traukëme namø link. Pamatëme daug graþiø vietø, mat gráþome kitu keliu. Atgal vaþiuoti buvo sunkiau, nes patys veþëmës savo kuprines. Bet pusiaukelëje mus pasitiko Ina. Ji ne tik atveþë mums ledø, susikrovë á maðinà sunkius daiktus, bet dar ir praneðë gerà þinià: kelionës gale mûsø laukia cepelinai! Iðkart pakilo nuotaika! Garuojanèiø cepelinø vaizdas padëjo áveikti likusià kelio dalá. Pagaliau apie 10 vakaro pasiekëme pastoriaus Dariaus namus. Èia ant stalo jau garavo didþiuliai cepelinai, kuriuos nedelsdami gardþiai suvalgëme. Po to mûsø laukë dar viena staigmena: þygio dalyviams Ina áteikë diplomus, kuriais mums visiems buvo suteiktas „iðtvermingojo“ vardas. Tai mus pradþiugino. Esame be galo dëkingi Dievui uþ ðià kelionæ, kad mus saugojo ir mes smarkiai nesusiþeidëme. Dovilë Gervytë, 11 m.

praëjusiais metais padariusiø didþiausià paþangà, apdovanojimu ir ðiais metais susirinkusiø klasiø pristatymu. Ðiemet Krikðèioniø mokykloje „Tikëjimo þodis“ mokosi per 100 mo-

kiniø, dirba 28 mokytojai ið „Tikëjimo þodþio“, evangelikø reformatø, evangelikø liuteronø, katalikø, „Biblijos kelio“, „Vynuogyno“, „Maldos namø“, „Naujojo gyvenimo“ baþnyèiø.

RASA MARDOSAITË, DAINA SAULYTIENË

Tarptautinë akcijos „Vaikø Kalëdos“ konsultacija Kijeve Rugpjûèio 18-22 d. labdaringa organizacija „Samarieèio krepðys“ Kijeve surengë tarptautinæ konsultacijà baþnyèioms ir organizacijoms, koordinuojanèioms akcijà „Vaikø Kalëdos“ savo ðalyse. Renginyje dalyvavo 35 þmonës ið 12 ðaliø: Ukrainos, Tadþikijos, Kazachstano, Makedonijos, Albanijos, Afganistano, Mongolijos, Lenkijos, Vokietijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos. Mûsø ðaliai ðioje konsultacijoje atstovavo akcijos „Vaikø Kalëdos“ Lietuvoje pradininkë Daina Saulytienë ir dabartinë akcijos koordinatorë Rasa Mardosaitë. Pagrindinis konsultacijos praneðëjas Davidas Newellas dalinosi patirtimi apie efektyvios savanoriðkos tarnystës vystymà. Seminaro áþvalgos buvo labai vertingos, nes jø veiksmingumà liudija plaèiai iðvystyta „Samarieèio Krepðio“ tarnystë, teikianti pagalbà visame pasaulyje kenèiantiems þmonëms. 98 procentai viso ðio plataus darbo yra atliekama savanoriðkos tarnystës principu. Mûsø ðalyje savanoriavimas dar yra labai naujas reiðkinys, daugiausiai atsiskleidþiantis vietinëse krikðèioniðkose bendruomenëse. Konsultacijos dalyviai buvo dràsinami gilintis á Ðventàjá Raðtà ir jame atrasti efektyvios tarnystës

Nuotr. Dainos Saulytienës

Krikðèioniø mokykla „Tikëjimo þodis“ ðiais metais pasitiko jau ðeðioliktàjà rugsëjo pirmosios ðventæ. Mokslo metø pradþios atidarymo renginys vyko Vilniaus baþnyèios „Tikëjimo þodis“ didþiojoje salëje. Surinkusius moksleivius, jø tëvelius ir sveèius pasveikino mokyklos direktorë Jûratë Bernotienë. Perskaièiusi poetës Romualdos Adomaitytës-Chabarinos eilëraðtá, direktorë palinkëjo abipusës pagarbos mokytojams ir mokiniams, iðtvermës ir kantrybës mokant ir mokantis, puikiai pradëti ir puikiai pabaigti naujus mokslo metus. Mokyklos steigëjas vyr. pastorius Giedrius Saulytis tarë padràsinimo þodá pasiremdamas Ðventojo Raðto iðtrauka ið Mato evangelijos: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislëgti, ir Að jus atgaivinsiu. Imkite ant savæs mano jungà ir mokyki-

Nuotr. Marijos Baèkulytës

Rugsëjo 1-osios ðventë Krikðèioniø mokykloje „Tikëjimo þodis“

principus bei juos maldingai taikyti koordinuojant akcijà „Vaikø Kalëdos“. Konsultacijos metu taip pat vyko asmeniniai ðaliø koordinatoriø susitikimai su „Samarieèio krepðio“ vadovais. „Vaikø Kalëdø“ direktorius Rusijai, Europai ir Centrinei Azijai Taftas Jasonas kalbëdamasis su Lietuvos atstovais iðreiðkë dëkingumà ir pasitikëjimà vykdomu tarnavimu, dþiaugësi rodoma iniciatyva pradëti ruoðti dovanëles ir mûsø ðalyje. Rugsëjo mënesá prasidës intensyvesnis pasiruoðimas naujam akcijos „Vaikø Kalëdos“ sezonui. Tikimës, kad konsultacijoje ágyta patirtis bei áþvalgos padràsins ir visas, „Vaikø Kalëdose“ dalyvaujanèioms bendruomenes bei organizacijas.


„Ganytojas“

Nr. 17 (306)

2009 m. rugsëjo 12 d.

JOHN ORTBERG

NE TIK MOKYTOJAMS

Ko mokome ir mokomës?

Ko jûsø gyvenimas moko þmones apie krikðèionybæ? Kartais galbût to, ko jûs niekada në neketinote jø mokyti... Prieð daugelá metø iðgirdau vieno mokytojo pasakytà mintá, kurios negaliu pamirðti. Pasak jo, kiekviena ðvietimo institucija, turi dvi mokomøjø dalykø programas: formaløjá ir neformaløjá mokymà. Formali programa sudaroma ið suderintø dalykø, tokiø kaip: algebra, geografija, literatûra, istorija, fizika... Dëstytojai, mokyklos administracija ir tëvai nusprendþia, o kartais net kovoja dël to, kà reikia átraukti á formaliàjà programà. Taèiau þmonës mokosi ne tik nustatytø, bet ir oficialiai neávardytø dalykø. Keliami tokie klausimai: kurie mokiniai mylimi, o kurie ignoruojami? Su kuriais þmonëmis norima sëdëti prie vieno stalo kavinëje, o kurie sëdi vieni? Kaip yra iðsidësèiusios grupës: sportininkai, sporto aistruoliai, ðachmatø klubo nariai ir atstumtieji? Ið kuriø daþniausiai ðaipomasi? Kieno kûno formos tobulos? Kà reiðkia þodis „ðaunus“, ir kurie tokie yra? Oficiali, formali mokymo programa yra ið anksto apgalvota. Neformalus, neávardintas mokymasis yra ágimtas. Mokantis formaliø dalykø viskas yra aiðku, bet mes mokomës ir subtiliø, nepastebimø, neapèiuopiamø dalykø. Tai, kà iðmokstame, mokydamiesi oficialiai nustatytø dalykø, daþnai iðgaruoja iðkart po baigiamøjø egzaminø ar net greièiau. Taèiau tai, ko iðmoko pats gyvenimas, daþnai iðlieka ilgam. Jei kyla prieðtaravimø tarp to, kà sako formalus mokymas, ir ko moko neformalusis,

þmonës visada labiau linkæ tikëti neformaliuoju mokymu. Visada. Tai man taip gyva ir akivaizdu, kadangi að dirbu baþnyèioje. Mes turime formalaus mokymo programà: organizuojame Biblijos studijas, savaitgaliais pamokslaujame, aiðkinamës maþose grupelëse, já atspindi ir giedamos giesmës. Kalbu apie tai, ko iðmokstame studijuodami laiðkà Romieèiams, gilindamiesi á maldà, apmàstant Dievo þodá, ar veikiant Dvasios dovanoms. Bet svarbûs ir tie oficialiai neávardijami dalykai, kà þmonës stebi ir ið ko mokosi: kam pataikaujama, o kas yra ignoruojama? Kaip sutaria tarnaujantys ir vadovai, kai jie nëra ant scenos, kai jø niekas nemato? Kaip reaguojama maþoje grupelëje, kai kas nors papasakoja apie savo neðvarià ir sunkiai sprendþiamà problemà? Ar kai uþklumpa problema, vadovai supanikuoja, susierzina, ar reaguoja ðvelniai, pasitikëdami Dievu? Ar iðkilus konfliktams siekiama juos spræsti, ar paprasèiausiai atsitraukiama? Ar baþnyèios tarnautojø komanda daþnai iðsigàsta? Neseniai viena pora papasakojo apie baþnyèià, kurià neseniai pradëjo lankyti. Ði baþnyèia didþiuojasi, kad pasiekia netikinèius þmones. Taèiau buvo akivaizdu, kad hipius ir menininkus jie mëgo labiau nei kitus. Formalus jø mokymas sako, kad Dievas nëra ðaliðkas ir su visais elgiasi vienodai, taèiau neformalus mokymas sakë: nereikia tikëtis labai artimø santykiø, jei tavo marðkiniai sukiðti á kelnes. Prieð oficialiai ko nors mokydamas, turiu galimybæ ið anksto apgalvoti, kà kalbësiu.

Galiu tai surepetuoti, sugalvoti ðmaikðèiø ir nuolankiai skambanèiø asmeniniø pavyzdþiø. Taèiau visà laikà að mokau ne tik to, apie kà kalbu. Ir tam að negaliu pasiruoðti, nes tai paprasèiausiai teka ið manæs. Að mokau ir tada, kai koks nors komandos narys nepakankamai gerai atlieka savo darbà, ir að já pakenèiu. Mokau, kai koks nors vadovas ima pykti, ir að, uþuot jam pasiprieðinæs, já nuraminu. Mes linkæ pervertinti tai, kà þmonës iðmoksta ið mûsø formalaus mokymo (mane ilgai neramino tai, kad þmonës daþnai sakydavo, jog vertina mano pamokslus, taèiau ávardindavo tai, kas bûdavo visiðkai prieðinga tam, ko að mokiau). Ir nepakankamai ávertiname tai, ko þmonës iðmoksta stebëdami baþnyèios vadovø, tarnautojø ir nariø gyvenimà, jø elgesá. Kartais ðios dvi sferos prieðtarauja viena kitai: kai tvirtiname, kad „Dievas taip pamilo pasaulá...“, taèiau ið tiesø gërimës tik tais, kurie yra graþûs, naudingi, ðaunûs ir stiprûs. Þmonës visada priima þinià, kurià perduoda ne mûsø formalus mokymas, bet mûsø elgesys ir gyvenimas. Visada.

Kaip atpaþinti tai, ko ið tiesø moko mûsø baþnyèios? Bandydami konkreèiau nustatyti savo baþnyèios efektyvumà, pakabinome skelbimø lentà, kur pateikdavome ávairiø duomenø (duomenis atnaujindavome kartà per mënesá). Bandëme nustatyti, kiek þmonës yra ásitraukæ á bendruomenæ, ðlovinimà, kiek skelbë Evangelijà ir aukojo. Mes suvokëme, kad kai kuriuos dalykus sunkiau áver-

Mokytojo charakteris Asmeninës pergalës yra vieðo tarnavimo pagrindas. kus vaikinas, bet jis nebuvo geriausias komandos þaidëjas. Ðiais metais að sumuðiau rekordà, todël negalëjau patikëti, kad mano þaidimas liko nepastebëtas. Greièiausiai ásivëlë klaida... O gal tai pokðtas? Nuëjau pas trenerá ir supratingai nusiðypsojau. „Dþonai, – kreipësi á mane treneris, – tu turi ágimtà talentà. Dël greitos reakcijos

5

vadovas nesikalba su tarnavimo jaunimui ákûrëju. Jie pavydi vienas kitam, tarpusavyje konkuruoja ir vienas kità átarinëja. Abu jie yra talentingi ir atsidavæ savo darbui, todël baþnyèia leidþia jiems gyventi prieðingose barikadø pusëse. Formalusis baþnyèios mokymas moko tokiø dalykø, kaip ir Evangelijos pagal Matà 18 skyriaus 15 eilutë, kur Jëzus ásako þmonëms siekti santarvës, taèiau bendruomenæ lankantys þmonës mato, kad talentas ir iðorinë sëkmë daþnai yra svarbiau nei susitaikymas ir tikrumas. Kita vertus, þinau, kad vienoje baþnyèiø laikomasi nuostatos, kad nuolat konfliktuojantis komandos narys gali bûti net iðmestas ið bendruomenës. Taèiau jie konfliktuoja. Netobula bendruomenë. Taèiau konfliktø sprendimo koeficientas toje baþnyèioje yra þymiai didesnis, nei anksèiau minëtoje. Kai að pirmà kartà atvykau á ðià baþnyèià, nusipieðiau maþà mûsø vadovø komandos sociogramà: kas su kuo bendrauja? Kas atsitraukæs? Kokie yra atstumai? Kokios draugijos? Tai buvo labai naudinga informacija, siekiant suþinoti, kokià átakà neformalus mokymas daro pagrindiniams þmonëms. Nukelta á 6 psl.

Ko mes ið tiesø mokome?

JOHN PAUL JACKSON

„Vaikinai, man malonu praneðti, kad ðiø metø geriausiu þaidþianèiuoju treneriu iðrinktas Dþimis Kleivenas”. Að apmiriau. Negalëjau patikëti, kad mokyklos beisbolo treneris geriausiu metø þaidþianèiuoju treneriu iðrinko Dþimá Kleivenà. Juk man ðiais metais sekësi geriausiai! Dvejus metus að laukiau ðio titulo, ir tai buvo mano metai! Dþimis Kleivenas – pui-

tinti, todël periodiðkai kartu su vyresniaisiais aptardavome, kas, þvelgiant á bendruomenæ, kelia nerimà? Apie kà daþniausiai þmonës kalbasi? Koks yra þmoniø uþimtumo lygis? Ar maldos susirinkimai yra nuoðirdûs ir gausiai lankomi? Kadangi mûsø baþnyèiai yra daugiau nei 130 metø, mes turime dirbti, kad pamatytume, kà apie jà màsto netikintys þmonës. Neseniai grupelë mûsø baþnyèios þmoniø papraðë keliø „slaptø lankytojø“ dalyvauti tarnavimuose ir papasakoti mums, kaip jiems viskas atrodo ið ðalies (panaðiai kaip laikraðèio kritikas, norintis apraðyti restoranà, pradþioje „slapta” ateina ávertinti situacijos. Skirtumas tik toks, kad ðià apþvalgà skaitëme mes patys.) Buvo nuostabu paþvelgti á savo baþnyèià nepaþástamø þmoniø akimis. Turëjome galimybæ pamatyti, kur mûsø elgesys sutampa su tuo, kà sakome tiká, o kur skiriasi. Buvo daug padràsinanèiø komentarø, bet skaudþiausias buvo pastebëjimas, kad nors mes daug kalbame þmonëms apie meilæ, þmonës ne visada tai jauèia; kelis kartus á baþnyèià atëjæs þmogus nemato, kad tai bûtø mûsø prioritetas. Kitas indikatorius yra tarnautojø komandos santykiai. Vienoje baþnyèioje ðlovinimo

priedas

tau gerai sekasi atmuðti. Bet tu neþinai pagrindinio, treneriui itin svarbaus dalyko – dël to ir negavai ðio titulo. Jeigu muðëjas praranda kamuolá, tu leistum jam pasitraukti, nelieptum nepaleisti kamuolio ið akiø. O Dþimis treniruoja muðëjà, patardamas, kaip uþsimoti, pastebi, kai muðëjas netinkamai iðtiesia rankà. Dþimis þino, ar þaidëjas stebi kamuolá, kai

Deimatës Bazytës nuotrauka

ðis iðtrûksta ið padavëjo rankos. Dþimis puikiai iðmano beisbolà, nes pats viskà turëjo iðstudijuoti, kad pats tobulëtø. O jums uþtekdavo tik uþsimoti lazda!” Iðgirdæs ðiuos trenerio þodþius, likau apstulbæs, bet jis buvo teisus. Ið tiesø neturëjau supratimo, kaip pamokyti kitus geriau þaisti. Tai, kà dariau, man sekësi lengvai. Ðis patyrimas mane pakeitë. Nuo to laiko prisimenu tai ir taikau visose savo gyvenimo sferose, áskaitant ir dvasiná savo gyvenimà, o prieð keletà metø leidausi á kelionæ, kad suprasèiau, kaip pamokyti kitus to, kà þinau ir darau.

Charakterio ugdymas Dievotà charakterá ir áproèius turintys þmonës efektyviai tarnauja Dievo karalystëje. Nors yra daug talentingø ir pateptø mokytojø, dievoto charakterio þmonës moko ne tik þodþiais, bet ir darbais, savo gyvenimo bûdu, ir tai ið tiesø daro didelæ átakà. Kas mes, mokytojai, esame, yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir tai, ko mes mokome. Keistis þmones labiau ákvepia tai, kas esame, nei tai, kà þinome. Turime nuspræsti imtis reikiamø priemoniø ir sustiprinti savo moralinius principus, gyvendami taip, kaip pamokslaujame. Nukelta á 7 psl.


6

priedas NE TIK MOKYTOJAMS

„Ganytojas“

Nr. 17 (306)

2009 m. rugsëjo 12 d.

Atkelta ið 5 psl.

Ko mokome ir mokomës? Þvelgiant á tai, kas ne taip akivaizdu Kartà girdëjau vienà þmogø, sakantá: „Mes parodysime jums kelià iðeiti ið bet kokios problemos“. Pats mokymas negali iðspræsti visø problemø, bet, susidûræ su problema, galime pradëti jà spræsti jà pripaþindami ir ieðkodami sprendimo. Kartais labai padëti gali paprasta, tiesi mintis. Þinau vienà pastoriø, kuris kovojo su paplitusia nuomone, jog norint priklausyti jo baþnyèiai, negalima turëti jokiø rimtø problemø. Jis kalbëjosi su keliais þmonëmis, kurie pasakojo áspûdþius, pirmà kartà apsilankius toje baþnyèioje: „Nemaniau, kad èia kada nors pritapsiu. Visi atrodë per daug artimi. Þiûrint á þmones po susirinkimo, atrodë, jog jie susirinkæ á kokteiliø vakarëlá“. Ðis þmogus, stebëtojas, tiksliai ávardijo problemà. Þinau kità baþnyèià, priemiestyje, apsuptà keliø restoranø. Keletas restorano darbuotojø sakë, kad jie nelaukë þmoniø ið baþnyèios, nes jie ðykðèiai dalija arbatpinigius. Vienas padavëjas pasakojo, kaip vienà sekmadienio popietæ pasigirdo ðûksniai: „Krikðèionys! Ateina krikðèionys!” Tai suþinojæs pastorius mokë bendruomenæ dosniai duoti arbatpinigiø. Turbût didþiausià átakà baþnyèios neformaliam mokymui daro joje dirbantys þmonës. Tai yra itin svarbu. Vis daugiau baþnyèiø kalba apie dvasiná augimà, brëþia tam tikras kryptis. Daþnai kyla klausimas: koks þmogus gali formuoti mûsø dvasiná gyvenimà? Svarbiausias kriterijus yra ðis: samdykite tà, kurio charakterá, nuolankumà ir po-

þiûrius jûs norëtumëte matyti plintant baþnyèioje ir savyje. Ne tà, kuris perskaitë daug Mertono ar Nouveno knygø, ne tà, kuris turi dvasinio lyderio sertifikatà. Nebûtinai susimàsèiusá, akademiðkai intravertà, vienuolio paþiûras turintá pirmûnà. Pateiksiu pavyzdá: Ralfas stebi dvasiná augimà savo baþnyèioje. Jis raðo apie tai, moko. Daug kas galvoja, kad jis yra ðios srities specialistas. Jis mëgsta vardinti svarbius þmones, në penkiø minuèiø negali pakalbëti, nepaminëdamas, koks svarbus jis yra ir kiek daug ryðiø jis turi. Darbas, siekiant ugdyti þmoniø dvasià, skiriasi nuo chirurgo darbo. Nieko neturiu prieð arogantiðkus chirurgus, jei jie iðties yra geri specialistai. Taèiau, jei kas nors nori daryti átakà mano dvasiniam gyvenimui, jis turi bûti bent jau pusiaukelëje á tà gyvenimà, kurá norëèiau gyventi. Ugdyti, formuoti dvasià reikia ðio to daugiau, nei tik bûti ávairiø metodø ekspertu. Reikalingas ne tik gebëjimas teisingai iðtarti lectio divina, teikti pirmumà Ignaco Lojolos, o ne Riko Voreno siûlomoms dvasinëms pratyboms, ar þinoti, koks yra skirtumas tarp jausmø ir sielos. Reikalinga iðmintis, norint suvokti, kaip formuojama mûsø dvasia – valia, vidinis „að” ir charakteris. Svarbu lavinti ir ugdyti save taip, kad ir kiti þmonës norëtø augti taip, kaip augate jûs. Paprastas bûdas ávertinti tuos neformalius, subtilius dalykus, ið kuriø þmonës irgi mokosi, – pasikalbëti su tarnaujanèiøjø komanda ir pagrindiniais vadovais apie jø dvasiná gyvenimà. Eugene Petersonas apraðo,

kaip jam pradëjus baþnyèià, já stebintis tarnautojas atkakliai siûlë jam fiksuoti baþnyèios statistikos duomenis ir nuolat vertinti savo dvasiná gyvenimà, taèiau E. Petersonas átarë, kad jiems svarbûs buvo tik skaièiai, todël juokaudamas ëmësi kurti medþiagà apie savo dvasiná gyvenimà. Jis sugalvojo pradëti apraðydamas smukimà á gilià depresijà. Taèiau jokios reakcijos nesulaukë. Jis paraðë ásivëlæs á romanà, kuris vëliau buvo atskleistas, – dël to padidëjo baþnyèios lankytojø skaièius, nes paaiðkëjo, kad toje bendruomenëje buvo daug palaidûnø. Niekas ið valdþios atstovø në nemirktelëjo. Kiekvienas áraðas buvo vis absurdiðkesnis. Galiausiai jis paraðë apie bendruomenëje vartojamus haliucinogeninius preparatus... Baþnyèioms reikia þinoti, kaip jos nori paveikti savo darbuotojø ir vadovø komandos dvasiná gyvenimà. Kai kuriose baþnyèiose á etatiniø darbuotojø dienotvarkæ yra átrauktos „atsiskyrimo ir atsitraukimo dienos”. Nemanau, kad tai gera mintis. Manau, kad turime sukurti gyvenimo modelá, prie kurio kviestume prisijungti ir savo bendruomenës þmones. Daugelis dirbanèiø þmoniø neturi laisvø dienø, kurias galëtø skirti tik maldai ar pasninkui. Galvoju, jog jei kviesime þmones ásitraukti á bendruomenës veiklà, kaip mes patys tai darome, tai padës mums atrasti vienybæ. Taèiau, mano nuomone, yra gerai tarnaujanèiøjø komandai uþduoti keletà klausimø apie jø gyvenimà ir santykius. Ar mums lengva kartu juoktis? Ar dël skaièiø ir metodø jauèiame átampà ir nejaukumà? Ar uþsimezgë naujø drau-

Deimatës Bazytës nuotrauka

gysèiø tarp skirtingø skyriø ar tarnavimø? Kiek þmoniø turi gerà ir artimà draugà? Kaip lengvai pasiduodame, kai susiduriame su sunkumais? Kiek stengiamës suteikti dþiaugsmo vienas kitam? Kaip daþnai pasireiðkia ciniðkumas?

Neformaliø pamokø svarba Jei kalbëtume apie mano gyvenimà ir mano mokymàsi, atrastume papildomà dimensijà. Viena ið egzistencijos ironijø yra tai, kad að kiaurai galiu matyti bet koká þmogø planetoje (teoriðkai), iðskyrus vienà. Taèiau yra vienas þmogus, kurio að niekada negaliu viso matyti. Tai – að pats. Ir tai tinka ne tik kalbant apie kûnà, bet ir kalbant apie dvasià. Jëzus, visø laikø didþiausias Mokytojas, buvo ir savaiminio mokymosi, mokymosi stebint meistras. Riba tarp „mokymo laiko“ ir „nemokymo laiko“ mûsø baþnyèiose yra nubrëþta aiðkiai: ðlovinimo tarnavimas ir pamokos aiðkiai atskirti, þmonës tikisi paruoðtø pasisakymø. Taèiau iðëjæ ið baþnyèios, maðinø stovëjimo aikðtelëse ir kitur mes tampame savimi. Jëzus ir Jo maþoji kaimenë nebuvo nubrëþusi ribos tarp „mokymo laiko” ir „tiesiog gyvenimo“. Jëzus taip puikiai suprato Tëvà, kad niekas Jam nebuvo paslëpta ir Jis niekuomet nesiliovë mokyti. „Dël ko eidami keliu jûs ginèijotës?“, – kartà paklausë Jis. Mokiniai nenorëjo atsakyti, nes ginèijosi, kuris yra didesnis... Jis plovë mokiniams kojas, laimino vaikus, kalbëjosi su átartinos reputacijos samariete. Jis buvo nuplaktas ðventykloje. Jis atkreipë dëmesá á naðlæ, atiduodanèià paskutiniuosius savo skatikus. Jis pastebëjo, kaip þmonës siekia garbingø vietø puotoje. Jis mokë nuolatos. Ne dël to, kad bûtø buvæs didelis pedantas. Taèiau dël tos paèios prieþasties, dël kurios jûs ir að ko nors mokomës ir mokome. Mûsø veiksmai ir þodþiai skelbia mûsø ásitikinimus ir kvieèia kitus þmones á tai reaguoti, tai atspindëti. Visada. Jëzus paprasèiausiai þinojo daugiau nei mes visi. Paulius sakë Timotiejui: Þiûrëk savæs ir mokymo (1 Tim 4, 16). Jei doktrinos yra formalusis mokymas, tai gyvenimas yra slaptoji, nepastebima mokymo pusë. Ir man reikalingi þmonës, kurie padëtø man pamatyti, ko savo gyvenimu að mokau kitus. Prieð keletà mënesiø mano þmona pasikvietë mane á kambará, uþdarë duris ir pasakë,

kad mums reikia pasikalbëti. Ji pastebëjo, jog tuomet, kai mûsø santuokoje viskas einasi kuo puikiausiai, mes tarnaujame vienas kitam kaip partneriai ir mûsø vaikai mato, kaip mes dalijamës naðtomis, taèiau pastaruoju metu taip nëra. Ji pastebëjo, jog kai mûsø santuokoje viskas gerai, mes þinome visas vienas kito gyvenimo smulkmenas, taèiau að pradëjau to nepaisyti. Ji priekaiðtavo, jog ðiuo metu að esu per daug uþsiëmæs kitais dalykais... Ji priminë man vienà ið mûsø pasimatymø, kai vaþiavome paþiûrëti ðokanèiø fontanø netoli Disneilendo. Tàkart laukiau jos iðeinant ið tualeto, o kai ji iðëjo, að garsiai ir teatraliðkai pasakiau: „Pagaliau! Moterie, negaliu patikëti, kad privertei mane èia laukti valandø valandas!“. Tuomet ji iðkart taip pat garsiai atsakë: „Tau nebûtø reikëjæ taip ilgai manæs laukti, jei nebûtum primygtinai reikalavæs, kad tavo mama gyventø su mumis. Taigi að turëjau jai padëti”. Tai buvo antrasis mûsø pasimatymas ir að pagalvojau: Ði moteris man patinka! Nensë papasakojo ðià istorijà ir priminë man, jog kai gyvenu teisingai, visi dþiaugiamës laisve ir gyvenimu. „Man reikia to vaikino, – iðtarë ji. – Að jo pasiilgau.“ Ir, þinoma, ji buvo teisi. Nepasakiau jai to iðkart, nes man buvo liûdna. Taèiau keletà dienø po to, að itin ryðkiai pamaèiau skirtumà tarp to, ko að oficialiai mokau ir ko moko mano gyvenimas. Ðviesa nuðvito, kai suvokiau, kad gyvenime þymiai svarbiau mano gyvenimo bûdas, charakteris nei tai, koks sëkmingas mokytojas að esu. Ne todël, kad að turiu to norëti, bet að ið tiesø to noriu. Iliuzija yra tikëti, jog jei man sekasi mokyti ir raðyti formalias programas, tai ta sëkmë atneð gyvybæ bei dþiaugsmà ir á vidiná, slaptà mano gyvenimà. Mes esame gundomi taip màstyti, taèiau svarbiau daugiau dëmesio skirti vidiniam gyvenimui, pamàstyti, ko moko mûsø charakteris ir gyvenimo bûdas. Ir ne todël, kad privalau taip elgtis, – tame „privalau“ nëra jëgos. Kiekvieno mokytojo, kiekvienos baþnyèios gyvenimas susideda ið formalaus ir neformalaus mokymo ir mokymosi. Formalus mokymas yra svarbus, taèiau tai nëra svarbiau nei neformalus, savaiminis mokymasis, nes bûtent ta neformali, slapta mokymo „programa” formuoja sielà. Paruoðta pagal str., spausdintà þrn. „Leadership” (2009 m. þiema). Vertë Asta Glinskaitë


„Ganytojas“

Nr. 17 (306)

2009 m. rugsëjo 12 d.

NE TIK MOKYTOJAMS

priedas

7

Atkelta ið 5 psl.

Mokytojo charakteris Moralinis ðventumas gali tas geriau atsimins, kà jis ar ji Budëkime bûti ugdomas studijuojant moko, nes mokinys matys, Neámanoma tapti didþiu Biblijà, leidþiant laikà su Die- kad mokytojo veiksmai neþmogumi Dievo karalystëje, vu ir kasdienà darant teisin- prieðtarauja jo þodþiams. Jëneiðgyvenus iðdavystës, gus pasirinkimus – mëgstu zus pasiþymëjo ypatingu doskausmo ir sunkumø. Ðtai ketai vadinti „slaptomis perga- rumu – Jo mokiniai þinojo, letas pavyzdþiø ið Dievo þolëmis“. Tos slaptos pergalës uþ- kad Jis visuomet elgiasi ir gydþio: tikrina ilgalaikæ sëkmæ kara- vena taip, kaip pamokslauja. • daugelá metø Juozapas Tai ákvëpë juos siekti bûti tolystëje. vergavo Egipte, buvo neteiApie charakterá baþnyèio- kiems kaip Jëzus – tiek þosingai kalinamas, bet po to taje kalbama daþnai, bet, deja, dþiais, tiek darbais. po antruoju þmogumi pagal Pagrindiniai brandos poretai þmonës mokomi, kaip já pareigas visame Egipte; þymiai – tai sveikas màstymas iðsiugdyti. • Gedeonas iðlaisvino izTurbût visi þinome pa- ir teisingø sprendimø priëmiraelitus ið prieðø tik áveikæs savyzdþiø, kai þmonëms buvo mas. Dvasiðkai bræstame pavo baimæ ir nesaugumà; suteikiama lyderio pozicija tirdami iðmëginimus ir gyve• Samuelis paliko savo tëdël patepimo ir dovanø, nors nimo ugná. Izaijo pranaðystëje vus ir vienas tarnavo ðventyktie þmonës ir nepasiþymëjo Dievas sako: Að apvaliau tave loje, kol tapo didis pranaðas ir geru charakteriu. Prisimena- ugnimi, bet ne kaip sidabrà, Að teisëjas; me ir liûdnus jø tarnystës re- iðbandþiau tave vargø krosnyje • Dovydas tapo mylimu zultatus. Jie buvo labai apdo- (Iz 48, 10). Ta krosnis bûna itin karaliumi, bet prieð tai daug vanoti ir patepti, bet mora- karðta, kai mes nulipame nuo metø gyveno olose, jam nuolës trûkumas atvedë á þlugi- scenos, gyvename paprastà latos grësë mirtis; mà (prisiminkime Samsono savo gyvenimà ir mûsø niekas • Paulius buvo apakæs, o nemato. atvejá). kai jo tarnavimas Kai dovanos prapradëjo plëstis, bunoksta charakterá, vo persekiojamas. þmogus patiria stresà Ðios asmeniir nerimà, jauèia spauSlaptos Dovydo pergalës, kurias nës kovos iðugdë dimà visuomet gerai didþius Dievo jis laimëjo bûdamas piemeniu, pasirodyti ir laimëti, þmones. Tokiu pasuteikë jam, kaip Izraelio ateities mano turás iðsaugoti èiu bûdu slaptos reputacijà. Giliai vigynëjui, tikëjimo ir pasitikëjimo pergalës mûsø duje jis bijo leisti Diekasdieniame gyvieðai stoti á kovà su Galijotu. vui veikti savo tarnavenime formuoja vimo sferoje, todël Dovydas në neátarë, kad vienà dienà ir mûsø elgesá viestengiasi uþbëgti Dietie ávykiai leis Dievui já panaudoti. ðumoje. vui uþ akiø ir iðkelia Kaip mes gyKai laimime savo asmenines kovas, save, nelaukdamas, vename, kai mûsø kol Dievas já ið tiesø Dievas gali mumis pasitikëti ir niekas nemato? subrandins. Kaip elgiamës su suteikti didesnæ atsakomybæ St udijuodam as savo sutuoktiniu? mokyti kitus. Biblijà ir màstydamas Ar kokybiðkai leiapie Dievo poþiûrá á dþiame laikà su charakterá, padariau savo vaikais? Ar iðvadà, kad apie sveiesame dvasiðkai ir finansiðkai Dievas asmeniðkai tiria kà, dievotà charakterá kalba 4 dosnûs? Ar áveikëme atmetikomponentai: meilë, dora, þmogaus charakterá, kad ðis mà ir baimæ, kurie nuodija tvirtëtø ir bræstø. Brandos rebranda ir iðmintis. mûsø gyvenimà? Ar siekiame Meilë yra kiekvieno tarna- zultatas yra romumas, nuoatstatyti sugriautus santyvimo pamatas. Apaðtalas Pau- lankumas, t.y., kaip mes benkius? Ar laiminame kitus? Ðie lius raðo: Ir jei turiu pranaðavi- draujame vieni su kitais. Branir á juos panaðûs dalykai atromo dovanà ir suprantu visas pa- da leidþia mums laikyti kitus do nereikðmingi, bet asmenislaptis, ir turiu visà paþinimà; jei aukðèiau uþ save, padeda nës pergalës kasdieniame gyturiu visà tikëjimà, kad galiu kal- áþvelgti Dievo planà mus suvenime formuoja tvirtà pamanus perkelti, taèiau neturiu mei- panèiame chaose. tà charakteriui, kuriam DieIðmintis suvokia, jog Dielës, esu niekas (1 Kor 13, 2). vas gali patikëti vis didesnes Koks pareiðkimas! Kiek Die- vas yra Tas, kuris apdovanotarnavimo atsakomybes. vo karalystës istorijoje buvo ja þmones talentais bei pateKai Dovydas, prieð stodaapdovanotø „niekø“ – þmo- pimu, ir pripaþásta, kad ðiaip niø, kurie darë stebuklus, bet jau mes patys në vienas nesa- mas á kovà su Galijotu, ieðkojo niekada nepaþino Kristaus me gabûs ir iðmintingi. Jei no- Sauliaus pritarimo, jis papameilës ir nesuprato, kaip svar- rime bûti iðmintingi, turime sakojo karaliui apie slaptas savo pergales: Dovydas atsakë bu asmeniðkai bendrauti su bûti nuolankûs. Taigi, svarbiausi esame ne Sauliui: „Tavo tarnas ganë savo Dievu! Meilë yra pirmasis Ðventosios Dvasios vaisius, mes, svarbiausias yra Dievas tëvo avis. Jei ateidavo liûtas ar lopaminëtas laiðke Galatams ir Jo karalystë. Jei màstome ki- kys ir pagriebdavo ëriukà ið bantaip, èia pat mûsø gyvenime dos, að pasileisdavau jam ið pas(Gal 5, 22). Bûti doram reiðkia nuola- pasireiðkia pavydas. Siekime kos, muðdavau já ir iðplëðdavau tos, bet kokiomis aplinkybë- turëti ðirdá, kuri laimina kitø grobá ið nasrø. Jei jis puldavo mamis, bûti sàþiningam. Moky- turimas dovanas ir suvokia, ne, nutverdavau já uþ barzdos ir tojai turi ágyti þmoniø, ku- kad visos dovanos yra ið Die- uþmuðdavau. Tavo tarnas yra riuos moko, ugdo ir veda, pa- vo, kad aprûpintø kitus ir Die- uþmuðæs liûtà ir loká, ir ðitam nesitikëjimà. Jeigu mokytojas vo karalystë toliau plëstøsi þe- apipjaustytam filistinui atsitiks taip, kaip jiems, nes jis tyèiojasi yra doras, ne dvilypis, studen- mëje.

ið gyvojo Dievo kariuomenës. Vieðpats, kuris iðgelbëjo mane ið liûto ir lokio nagø, iðgelbës ir ið ðito filistino rankø (1 Sam 17, 34-37). Slaptos Dovydo pergalës, kurias jis laimëjo bûdamas piemeniu, suteikë jam, kaip Izraelio ateities gynëjui, tikëjimo ir pasitikëjimo vieðai stoti á kovà su Galijotu. Taip, ramiai ir nuolankiai, kai niekas nematë, buvo ugdomas bûsimojo karaliaus charakteris. Dovydas në neátarë, kad vienà dienà tie ávykiai leis Dievui já panaudoti. Kai laimime savo asmenines kovas, Dievas gali mumis pasitikëti ir suteikti didesnæ atsakomybæ mokyti kitus. Að manau, kad þmogø sudaro trys dalys: kûnas (kaulai ir kraujas), siela (mûsø protas, valia ir emocijos) ir dvasia, kuri yra iðminties ir tikëjimo ðaltinis, sàþinë. Visi tarnavimai – mokymas, ugdymas, vadovavimas ir lavinimas – kyla ið vienos ið trijø mûsø esybës daliø ir pagal tai mokymà taip pat bûtø galima suskirstyti á tris panaðius tipus: produktyvø, kûrybingà bei dvasiná mokymà. Produktyvus mokymas vyksta tuomet, kai mûsø kûnai kontroliuojami. Tai susijæ su veikimu, tam tikrø darbø ávykdymu, tikslais ir jø siekimu. Mokytojams tai reiðkia tvirtai laikytis taisykliø ruoðiant pamokø planus. Jeigu nebudësime, mûsø meilë mokymui virs darbu, nes kova prieð laikà mus sunaikins. Produktyvus mokymas neatneða ilgalaikiø pokyèiø. Tai – lyg nesibaigiantis informacijos srautas, pateikiamas studentams, kad ðie pasiektø geresniø testo rezultatø. Ðis mokymo lygmuo nereikalauja iðmoktà medþiagà taikyti gyvenime. Kûrybingas mokymas – mûsø sielø vaisius, já bûtø galima pavadinti ir vaizdingu mokymu. Mûsø emocijos suteikia aistrà mokyti, o mûsø valia nusprendþia uþfiksuoti tuos jausmus pamokoje. Mûsø mintys sujungia aistrà bei troðkimà ir paverèia tai pastangomis. Mokytojai, kurie moko turëdami tokià perspektyvà, mano, kad jie turi kà nors iðrasti ir suformuluoti tam tikras idëjas. Kûrybingas mokymas gali trumpam pakeisti þmogø, bet jis nepadaro þmogui jokio amþino efekto. Tai, kà iðmoko, studentai gali pritaikyti savo uþduotims, bet nesupranta, kaip tai pritaikyti savo gyvenime. Dvasinis mokymas kyla ið

bendravimo su Ðventàja Dvasia. Tai – bendravimas ið mokytojo dvasios á mokinio dvasià, veikiant Ðventosios Dvasios jëgai. Þmogaus dvasia sujungia mus su Dievu. Dël atpirkimo mûsø dvasia yra bendraujanti dvasia, ir Ðventoji Dvasia, esanti mumyse, daro átakà kitiems. Kad ágyvendintø Dievo suplanuotà nuostabø darbà, dvasia pasitelkia pagalbon sielà ir kûnà. Nors yra daug talentingø mokytojø, manau, jog dvasiniø dalykø gali mokyti tik krikðèionys. Kai Ðventoji Dvasia bendrauja per mus su kitais, tai ið esmës keièia þmogø, ir tie pokyèiai yra amþini. Tuomet mokiniai sako: „Að nesu toks, koks buvau. Mano gyvenimas pasikeitë”. „Sielinis” arba kûrybingas mokymas gali atneðti laikinus pokyèius á þmogaus gyvenimà, bet dvasinis mokymas pakeièia asmená amþiams. Todël iððûkis mokytojams – atidþiai klausyti Ðventosios Dvasios. Mes nuolatos turime bûti jautrûs Ðventajai dvasiai ir siekti vis apvalyti sielas nuo to, kas trukdo Ðventajai Dvasiai vadovauti mûsø gyvenime. Turime raðyti ir saugoti savo slaptø pergaliø istorijà. Norint suprasti, kaip atskirti, kada kalba mûsø siela, o kada veda Ðventoji Dvasia, reikalinga disciplina ir patirtis. Turime vis daugiau ir daugiau atsiduoti Dievui, kad kuo daugiau Jo Dvasia galëtø veikti mumyse ir per mus. Dievas nori mokyti mus ðiandien to, kas ákvëps kitus rytoj. Jis þino, kas bus, ne tik kas yra ar kas buvo. Kartais mes pasitenkiname dvasiniø áþvalgø atplaiðomis, bet Ðventoji Dvasia nori mums aiðkiai apreikðti Dievà ir Jo kelius. Mokyti kitus yra didelë atsakomybë, Dievo patikëta tiems, kuriais Jis pasitiki ir mano, kad jie gali tà naðtà neðti. Mes, mokytojai, turime ugdytis dieviðkà charakterá, gyventi dorai ir bræsti, kad galëtume suprasti Dievo planus ir vizijas tiems, kuriuos esame paðaukti mokyti. Tik Vieðpats, padëdamas mums siekti slaptø pergaliø, gali padaryti, kad mûsø gyvenimas bûtø svarus ir ilgalaikis ánaðas á Jo amþinàjà karalystæ. Tik tada mes galësime padëti kitiems pasiekti jaudinanèiø patyrimø, kuriuos Dievas yra jiems numatæs. Ið þrn. „Ministries Today” (2004 m. kovas/balandis) vertë Jurgita Tirûnienë


8

priedas NE TIK MOKYTOJAMS

„Ganytojas“ Nr. 17 (306)

2009 m. rugsëjo 12 d.

HOWARD HENDRICKS

Mokymas, kuris daro átakà, keliauja ne ið galvos á galvà, bet ið ðirdies á ðirdá. Taip formuluojamas Ðirdies dësnis. Taikant já, derëtø suvokti biblinæ þodþio ðirdis reikðmæ. Þodá „ðirdis” ðiandien vartojame ávairiausiose situacijose. Retkarèiais jis suþadina sentimentus. Taèiau ðiandieninëje kalboje ðio þodþio reikðmë ne visai tokia, kokià vartojo Senàjá Testamentà uþraðæ þmonës. Pakartoto Ástatymo knygoje yra eilutë, nurodanti, kokiame Ðventojo Raðto kontekste bûdavo vartojamas þodis „ðirdis”. „Klausyk, Izraeli! Vieðpats, mûsø Dievas, yra vienintelis Dievas! Mylëk Vieðpatá, savo Dievà, visa ðirdimi, visa siela ir visomis jëgomis. Ðitie þodþiai, kuriuos tau ðiandien skelbiu, tepasilieka tavo ðirdyje” (Ást 6, 4-6). Hebrajams ðirdis reiðkë þmogaus esybæ – jo intelektà, emocijas ir valià. Mokymo procesas vyksta tuomet, kai vienas þmogus, kurio esybë jau yra pakeista antgamtine Dievo malone, ta paèia malone siekia pakeisti kitus þmones, jø esybæ. Kokia privilegija! Nëra nieko paprasèiau, kaip atrasti kelià á þmogaus mintis. Kur kas sunkiau atrasti kelià á jo ðirdá, taèiau tai – naudingiau. Tiesà sakant, tai keièia gyvenimà.

Charakteris ` jausmingumas ` turinys Komunikavimo procesà Sokratui pavyko apibendrinti trimis ðauniomis sàvokomis, kurias jis pavadino ethos, pathos ir logos. Sàvoka ethos apibrëþia þmogaus charakterá. Sàvoka pathos reiðkia jausmingumà. Sàvoka logos apima turiná. Ethos (gr. bûdas), pasak Sokrato, tai mokytojo kaip patikimo þmogaus vardo pelnymas, ágytas mokiniø pasitikëjimas. Sokratas suvokë, jog tai, kas esi, yra þymiai svarbiau nei tai, kà sakai ar darai. Koks þmogus yra ir lemia tai, kà jis sako ar daro. Tai, koks jûs esate kaip þmogus, padës jums kaip kalbëtojui, átikintojui ir komunikuotojui. Jûs turite bûti patrauklus tiems, kurie ið jûsø mokosi. Jie turi pasitikëti jumis, o kuo labiau jumis pasitikës, tuo daugiau turinio galësite jiems perteikti. Pathos (gr. jausmas, aistra,

entuziazmas), arba jausmingumas, lemia, kaip mokytojui seksis iðjudinti klausytojø emocijas, suþadinti troðkimà iðmokti vienà ar kità dalykà. Sokratas þinojo, kad veiksmà turi lydëti emocijos. Tai motyvavimo paslaptis. Dievas sukûrë mus emocionaliomis, jauèianèiomis bûtybëmis. Sokratas taip pat þinojo, jog kalbëtojams ir mokytojams reikalingas turinys. Ádomu, jog tai jis pavadino þodþiu logos – tuo paèiu graikiðku þodþiu, kuris evangelijos pagal Jonà pirmame skyriuje vartojamas kalbant apie Jëzø Kristø: „Pradþioje buvo logos, þodis. Logos tapo kûnu ir pasistatë savo palapinæ tarp mûsø. Mes regëjome Jo ðlovæ – ðlovæ Tëvo viengimio Sûnaus, pilno malonës ir tiesos”. Siekdamas palaikyti su mumis ryðá, Dievas savo þinià aprengë þmogumi. Bûtent tai mes ir esame paðaukti daryti. Sàvoka logos apima turinio iðdëstymà. Esminiai elementai èia yra protas ir supratimas. Tikëdamiesi ið mokiniø vienokio ar kitokio elgesio, jûs paaiðkinate tokio elgesio prieþastis, padedate jiems suvokti jo logiðkumà ir pagrástumà. Þinoma, be charakterio, be jausmingumo ir be turinio taip pat ámanoma mokyti. Taèiau pagalvokite, kaip tai veikia mokiná. Bûtent mokytojo charakteris sàlygoja mokinio pasitikëjimà. Matydamas jûsø gyvenimo kokybæ, þinau, jog kaip mokytojas turite man perduoti kaþkà labai svarbaus. Þinau, kad galiu jumis pasitikëti. Þinau, jog man nemeluosite. Pasitikëjimo faktorius – tai, kad galiu jumis pasikliauti, komunikavimo procese yra didþiausias jûsø pliusas. Pasistenkite niekada neprarasti mokiniø pasitikëjimo, nes sunkiausia yra atstatyti prarastà pasitikëjimà. Supraskite, jog efektyvaus komunikavimo esmë kyla ið vidaus. Nuolatos klauskite savæs: „Koks þmogus að esu?” Antra, jûsø jausmingumas suþadina mokinio motyvacijà mokytis. Jei pajusiu, jog mane mylite, að padarysiu viskà, ko panorësite. Kodël mokiniai sekë paskui Jëzø? Atsakymas paprastas: Jis mylëjo juos. Evangelija sako: „Kristus þiûrëjo á minià ir Jam jø pagailo”. Tiek vyrus ir moteris,

Mokymo ` mokymosi procesas Pamàstykite, kas ið tiesø yra mokymas ir mokymasis. Mokymas – tai skatinimas. Ko skatinimas? Þmoniø skatinimas mokytis. Tai pats paprasèiausias mokymo apibrëþimas, koká þinau. Tarp mokymo ir mokymosi egzistuoja glaudus ryðys. Tai mokymo-mokymosi procesas (atkreipkite dëmesá á brûkðnelá). Ðie þodþiai neatskiriami vienas nuo kito. Jei mokinys nesimoko, vadinasi, mes jo nemokëme. Praðau ásidëmëti, jog mokymas yra jûsø darbas, o mokymasis – mokiniø. Mokytojas moko, o mokinys privalo mokytis. Taigi mokymo esmë pirmiausia yra tai, kà darote jûs kaip mokytojas. Mokymosi esmë – kà daro mokinys. Taèiau mokymo efektyvumas matuojamas ne pagal tai, kà darote jûs, o pagal tai, kà da-

ro jûsø mokinys. Paprasèiausias mokymosi apibrëþimas skambëtø taip: mokymasis – tai keitimasis. Ið esmës mokymasis reiðkia màstymo, jausmø ir elgesio pasikeitimà: þmogaus prote, emocijose ir valioje ávyksta tam tikros permainos. Jei þmogus ko nors iðmoksta, vadinasi, jis pasikeièia. Ðtai kà apie tai kalba Paulius laiðke Romieèiams: ,,O kuriuos Jis ið anksto numatë, tuos ið anksto ir paskyrë susitapatinti (tapti panaðius – liet. vert.) su Jo Sûnaus atvaizdu” (Rom 8, 29). Savo Biblijoje pasibraukite þodá susitapatinti. Puikiai þinote visà procesà: imi pakelá þelë milteliø, iðtirpini juos vandenyje, supili skystá á formà ir padedi á ðaldytuvà. Po keliø valandø indelá iðimi, apverti ant lëkðtës– ir praðau, puikiausia þelë desertui. Paulius sako: „Jums ið anksto skirta bûti supiltiems á Jëzaus Kristaus formà”. Á kokius didelius pasikeitimus esame ðaukiami! Kokia didelë permaina mûsø laukia. Ðiek tiek toliau, laiðko Romieèiams 12 skyriuje, 2 eilutëje, Paulius pavartoja tà patá þodá, sakydamas: „Nesusitapatinkite su ðiuo pasauliu”. J. B. Phillipsas ðià eilutæ perfrazuoja taip: „Neleiskite jus supanèiam pasauliui ásprausti jus á jo formà”. Sudëjæ abi eilutes, pamatysite jums numatytà dieviðkà tikslà: jums lemta bûti „supiltiems” á Jëzaus Kristaus formà, todël neleiskite, kad pasaulis áspraustø jus á savàjà, nes tai du visiðkai prieðingi dalykai. O kaip apsisaugoti ir neleisti pasauliui áspausti mus á jo formà? Paulius atsako: pa-

sikeiskite, atnaujindami savo protà. Pasikeiskite. Tai transformacija. Metamorfozë. Tai pasikeitimas, kuris vyksta ne iðorëje, bet viduje – pasikeiskite, atnaujindami savo protà, kad galëtumëte iðtirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia. Pasikeitimas. Radikalus pasikeitimas. Taip mes susitapatiname su Dievo Sûnaus atvaizdu. Jûs ateinate á klasæ ir metate jiems iððûká tapti Jëzaus mokiniais. Drauge atsiverèiate ir skaitote Evangelijos pagal Lukà 14 skyriø, keletà kitø Raðto vietø. Tada jûs klausiate: – Ar norite, kad jûsø gyvenimas pasikeistø? – Þinoma, – pasigirsta atsakymai. – Tai atsisakykite jo. – Atsisakyti!? – pasigirsta ðûksnis. – Bet juk gyveni tik vienà kartà! Argi tai nereiðkia, jog ið gyvenimo reikia pasiimti viskà, kà gali? Ádomu, jog þmonës, kurie gyvenime nëra nurijæ në laðelio alaus, gali bûti persisunkæ ðia filosofija. Gaudami per dideles dozes pasaulietiðko màstymo, mes pradedame lásti á pasaulio formà. Taèiau nusigræþdami nuo jo, mes atveriame kelià pasikeitimui ir leidþiame gyvai Dievo tiesai veikti mûsø protà, emocijas ir elgesá. Gaila, bet daþnai su paþinimu mes elgiamës labai neatsakingai. Mes apkrauname þmones paþinimu, taèiau nesugebame jø iðmokyti, jog tuomet, kai Dievas jiems apreiðkia save, jie yra ápareigojami. Tada kamuolys bûna jø rankose. Iðtrauka ið kn. „Keiskime gyvenimus mokydami”

Sauliaus B. nuotrauka

Ðirdies dësnis

tiek jaunuolius ir vaikus – visus traukia prie tokio þmogaus, kuris juos myli. Kokius jausmus jums sukelia þmonës? Ar jie jus erzina? Ar verèia susiimti? Ar mylite þmones? O gal jûs jø bijote? Treèia, jûsø pateikiamas turinys suteikia mokiniui suvokimà. Jûs, mokytojas, kaþkà supratote – o dabar ir að, mokinys, taip pat tai suprantu. Að suvokiu tai, að atradau, ðis suvokimas priklauso man, tai áausta á mano gyvenimo drobæ. Puikiausi komunikuotojai – puikiausi mokytojai – nebûtinai bus matomi þmonës. Tai tiesiog turintys nuostabià ðirdá þmonës. Tai asmenybës, bendraujanèios ir mokanèios kitas asmenybes – savo klausytojus.

Mes apkrauname þmones paþinimu, taèiau nesugebame jø iðmokyti, jog tuomet, kai Dievas jiems apreiðkia save, jie yra ápareigojami. Tada kamuolys bûna jø rankose.


Ðeima

Nr. 17 (306) 2009 m. rugsëjo 12 d.

9

ARMIN MAUERHOFER

Bibline þmogaus samprata pagrásti auklëjimo principai Mes laikomës nuostatos, kad þmogø pagal savo atvaizdà sukûrë Dievas. Bûdamas pats pavyzdys, Jis su savo kûriniais pavyzdingai ir elgiasi. Ið tos elgsenos pirmiausia matosi, kad Dievas þmogø traktuoja kaip laisvà asmenybæ, galinèià nevarþomai priimti sprendimus. Tai daro þmogø atsakingà uþ savo veiksmus ir verèia taikytis su jais (Pr 2, 15– 17; 3, 1–19). Kadangi dël to ir mes þmogø laikome laisva asmenybe bei já kaip asmenybæ gerbiame, tai ir auklëjimo niekaip negalime priimti kaip tiesiog kondicinio proceso. Klasikiniame arba palaipsniðkame kondiciniame auklëjime per maþai dëmesio tenka auganèio vaiko savarankiðkumui. Mûsø ásitikinimu, auklëjimo procesas reikalauja ið vaiko nuolatiniø naujø apsisprendimø. Ir tame procese reikia padëti vaikui priimti tokius sprendimus, kurie atitiktø Dievo valià. Planuodami auklëjimo kryptis bei tikslus, turime atkreipti dëmesá á tai, kaip Dievas elgiasi su mumis, savo kûriniais. Ið Dievo elgesio galime pasimokyti, kaip elgtis su savo vaikais. Mokslinës pedagogikos ðalininkai prieðtarauja ðiai mûsø nuostatai, tvirtindami, kad moksliniu poþiûriu galima kalbëti tik apie empiriðkai patikrinamus duomenis, todël nemokslinës nuostatos neturëtø uþimti pagrindinës vietos. Taigi bûtent tai, ko mes laikomës – Biblija, Dievo Þodis, kaip neklaidingas ir neabejotinas autoritetas, – ir vadinama nemoksliðkomis nuostatomis. Verta paklausti, ið kur gi atsiranda tie vadinamieji patikrinami duomenys? Ogi kritiðkai ávertinus kokybines bei kiekybines analizes. Patikrinamø duomenø ðaltinis yra kritinis protas, kuris remiasi tikrove kaip ontologiniu pagrindu. Mokslinës pedagogikos ðalininkø nuomone, viskà vertinantis, analizuojantis, sisteminantis pagal tikrovæ kritinis protas ir yra pedagogikos pamatas. Pagal tai pats þmogus, bûdamas riboto þinojimo bei paþinimo, yra pedagoginiø svarstymø pradþia. Todël moksline gali vadintis tik tokia pedagogika, kurios pagrindà sudaro ribotas kritinis protas.

Argi èia taip pat neleistinai á pagrindinæ vietà nepastatomas, beje, irgi nemoksliðkas paþinimo ðaltinis – kritinis protas? Bûtent humanistiniai mokslai ðiandien atvirai pripaþásta, kad tyrimø rezultatus lemia iðankstinës þinios, vyraujanèios prielaidos, duomenø bei vertinimo kriterijø pasirinkimas. Kas turi bûti tiriama, pastebëta, iðtirta bei kokiu bûdu interpretuota, kritinis protas nustato subjektyviai, nes pats yra neobjektyvus. Dël to humanistiniuose moksluose moksliðkai objektyviø duomenø tiesiog nëra. Be to, net ir mokslinëje pedagogikoje ðiandien neneigiama, kad kiekviena mokslinë teorinë nuostata paremta prielaidomis, kurios vis dëlto yra metafizinës prigimties ir ið esmës nepaneigiamos. Todël moksliniu poþiûriu nëra neteisinga, jei

Teisingam þmogaus auklëjimui nereikalingi nuolat kintantys, paèiø þmoniø nulemti tyrimø rezultatai. Auklëjimui daug reikalingesni ið paties Kûrëjo kylantys, aukðèiausià vertæ turintys principai. Principai, kurie yra amþini ir labiausiai atitinkantys þmogø. Jie pateikti Biblijoje, Dievo Þodyje. mes, kalbëdami apie pagrindinius auklëjimo principus, vadovaujamës autoritetingiausiu apreiðkimu – Biblija. Beje, mokslinës pedagogikos atstovai auklëjimo procese pripaþásta didelá nuostatø bei ásitikinimø vaidmená. Tà svarbà jie vertina tiesiog pragmatiðkai ir mano, kad jokia hipotezë neatmestina, jei dël jos pasiekiamas naudingas rezultatas. Bet tokia svarba galima suabejoti, nes nuostatos ir ásitikinimai gali bûti paèiø þmoniø susikurtos idëjos, nuomonës, mitai, fikcijos, iliuzijos. Taigi subjektyvûs dalykai. O Dievo Þodis bûtent suponuoja objektyvià tiesà. Teisingam þmogaus auklëjimui nereikalingi nuolat kin-

tantys, paèiø þmoniø nulemti tyrimø rezultatai. Auklëjimui daug reikalingesni ið paties Kûrëjo kylantys, aukðèiausià vertæ turintys principai. Principai, kurie yra amþini ir labiausiai atitinkantys þmogø. Jie pateikti Biblijoje, Dievo Þodyje. Meilë ir paklusnumas – tai pagrindiniai auklëjimo principai.

Meilë Dievas ið esmës myli visus þmones (Rom 5, 8). Tà meilæ jis árodë á pasaulá atsiøsdamas savo Sûnø Jëzø Kristø, kad per Já bûtø atkurta nuopuolio sugriauta Dievo ir þmoniø bendrystë (Jn 3, 16). Su tikëjimu priimdami Kristuje apsireiðkusià Dievo meilæ, þmonës ið naujo gali tapti Dievo vaikais (1 Jn 3, 1). Dievas, viso pasaulio Kûrëjas, vël gali tapti jø Tëvu (Rom 8, 15), jau niekuomet nepaliksianèiu ir niekada neapleisianèiu (Hbr 13, 5). Tëvu, ðvelniai apglëbianèiu ið visø pusiø (Ps 139, 5), besirûpinanèiu ir nepaliekanèiu net paèiais sunkiausiais gyvenimo momentais (Ps 23, 4). Taip, Dievas tikrai mus myli! Ðià meilæ Jis parodo paþadëdamas mums duoti viskà, ko reikia mûsø kasdienybëje (Rom 8, 32). O dar kiek visko mes gauname per Jëzø Kristø (Gal 5, 22)! Ið meilës Jis pasirengæs mums net nuolatos atleisti (1 Jn 1, 9). Kaip Dievas myli þmones, taip tëvai ir auklëtojai turi mylëti vaikus. Ði meilë yra nesavanaudiðka ir besàlygiðka. Bet taip mylëti nei tëvai, nei auklëtojai negali, jei Dievas nepadeda. Dievo dovanojama meilë pasireiðkia per palankumà, jautrumà, kantrybæ, paslaugumà, tvirtumà ir t. t. O 1 laiðke Korintieèiams ði meilë apibûdinama taip: Meilë kantri, meilë maloninga, ji nepavydi; meilë nesididþiuoja ir neiðpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieðko sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamirðta, kas buvo bloga, nesidþiaugia neteisybe, su dþiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa iðtveria (1 Kor 13, 4-7). Ðitokia meilë nereikalauja atlygio, neiðskaièiuoja (jei savo vaikà pakankamai mylësiu, jam geriau seksis gyvenime).

Tokia meilë remia auganèio vaiko fiziná, sielos bei dvasiná vystymàsi. Ji rûpinasi vaiko gerove ir já saugo.

Paklusnumas Ðis mylintis Dievas, bûdamas aukðèiausia dangaus ir þemës valdþia (Mt 28, 18), taip pat tikisi ir þmoniø, Jo kûriniø, paklusnumo. Koks turi bûti tas mûsø paklusnumas, Dievas aiðkiai iðdësto savo Þodyje: • Jis tikisi, kad mes su tikëjimu priimsime Jëzø kaip savo Iðgelbëtojà (2 Kor 5, 18–20); • tikisi, kad mes laikysimës Ásakymø, kuriuos Jis pats mums sukûrë ir kurie nustato mûsø santykius su Juo bei vieno þmogaus su kitu. Visiems, priëmusiems Dievà, Jis pats pasirengæs padëti laikytis tø Ásakymø (Rom 8, 4); • tikisi, kad mes klausysime Jo pamokymø ir priimsime Jo pagalbà, kurià mums siûlo (Ps 32, 8); • tikisi, kad mes pagal suteiktas mums dovanas, patarnausime kitiems (1 Pt 4, 10). Kadangi Dievas yra aukðèiausia dangaus ir þemës valdþia, tai savaime suprantama, kad mes turime vykdyti visa, ko Jis ið mûsø tikisi. Mûsø uþduotis yra paklusti. Paklusdami mes susilaukiame Jo pagalbos, apsaugos ir palaiminimo. Bet jei pasirenkame nepaklusti, tuomet turime susitaikyti su neigiamomis to nepaklusnumo pasekmëmis. Kartais Dievas mus nubaudþia (2 Sam 7, 14; Hbr 12, 6–11), bet bûtent dël to, kad mus myli. Taèiau kai dël savo nepaklusnumo gailimës ir tai iðpaþástame, sulaukiame atleidimo (1 Jn 1, 9). Visgi mes neturëtume, kiekvienà kartà vaikams pasielgus ne pagal mûsø norà, sakyti, kad ðtai Dievas visa tai matë ir dabar nubaus. Toks nuolatinis „gàsdinimas Dievu” vaikui suformuoja iðkreiptà, niekaip Dievo tikrovës neatitinkantá suvokimà. Paklusnumas nëra ágimtas dalykas, jis ágyjamas. Paklusti reikia iðmokti. Net pats Jëzus, bûdamas þmogumi þemëje, mokësi paklusti (Hbr 5, 8). Pirmiausiai jis ieðkojo Dievo valios (Jn 5, 30), paskui tà valià vykdë (Jn 6, 38). Laiðke Filipieèiams Paulius pabrëþia: Jis nusiþemino, tapdamas klusnus iki mirties (Fil 2, 8). Iðmokti paklusti nëra lengva, nes paklusnumas yra susijæs su atsisakymu, atsiþadëjimu, tam tikru pasikeitimu, anot Pauliaus, net su nusiþeminimu. XVII a. vokieèiø pedagogas Augustas Hermanas Franckë raðë: „Paklusnumas yra pagrindinë dorybë, per Ðventàjá Raðtà vaikams per-

duota su pridëtu paþadu”. Ir kiti to laikotarpio bei vëlesni pedagogai labai akcentavo paklusnumà, ragino mokytojus iðmokyti paklusnumo visus savo mokinius. Taèiau tuoj pat pabrëþdavo, kad visas paklusnumas turi bûti pagrástas paklusimu Dievui. Ðis paklusnumas „paþadinamas, ádiegiamas ir puoselëjamas tik per Dievo Þodá ir Dvasià, tik per maldà ir lenkimà prie Vieðpaties. Kelias á paklusnumà eina per meilæ. Bet, kita vertus, kelias á ðià meilæ veda per paklusnumà...”1 O pagrindinis tikslas yra tas, kad meilë ir paklusnumas tëvams, vestø á meilæ ir paklusnumà Dievui. „Paklusnumo mokymas turi bûti vienas ið pagrindiniø principø nuo pat vaiko auklëjimo pradþios. Kà reiðkia paklusti, dauguma atvejø vaikas turëtø iðmokti pirmiau, negu kalbëti.”2 Taip yra todël, kad tokia yra Dievo uþduotis vaikams: Jûs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tëvø, nes tai patinka Vieðpaèiui (Kol 3, 20; Ef 6, 1). Kai kas ðioje vietoje galëtø paprieðtarauti: argi ðitaip akcentuojant paklusnumà, nesuvarþomas vaiko asmenybës vystymasis? Juk vaikas tampa labai priklausomas nuo ávairiø autoritetø, kurie gali juo manipuliuoti! Atsakyti á toká paprieðtaravimà bûtø galima ðitaip: ugdant bibliná paklusnumà pagrindinis autoritetas yra Dievas. Dievas kaip aukðèiausiasis Vieðpats, apsireiðkæs per Jëzø Kristø bei savo Þodá, Dievas, o ne klystantis ir nepastovus þmogus. Mokydami paklusnumo, tëvai ir auklëtojai svarbiausiu tikslu turi laikyti iðmokymà paklusti Dievui. Iðmokæs aukðèiausiu autoritetu laikyti Dievà, vaikas þinos, kaip elgtis ir su kitais autoritetais, sugebës juos kritiðkai ávertinti, supras, kam paklusti, o kam ne. Dievo reikia klausyti labiau negu þmoniø (Apd 5, 29). Paklusnumas Dievo autoritetui niekaip nesunaikina, nesugriauna þmogaus asmeniðkumo. Atvirkðèiai – þmogaus AÐ visiðkai ir galutinai iðsilaisvina. Iðsivaduoja laisvam vystymuisi, visiðkam atsiskleidimui pagal Dievo valià. Kitaip tariant, tik paklusus Dievo autoritetui, þmogaus asmeniðkumas pagaliau tampa tikruoju, tokiu, kokiu ir turëjo bûti. Bus daugiau Spausdinama ið www.lksb.lt

(Francke A. H. Von der Erziehung der Jugend. Vorrede 1698. In: A.H. Francke, Werke in Auswahl. – Berlin 1969. – S. 138)

1

(Toews J. J. Glückliche Familie – nach Gottes Plan. – Neuwied 1982. – S. 134). 2


10

Krikðèionybës istorija

Nr. 17 (306) 2009 m. rugsëjo 12 d.

LINA KERBELYTË

Lietuvos reformacijos pëdsakais Esu ásitikinæs, jog savo tikëjimo praeities paþinimas ir supratimas tiek lokaliniu, tiek globaliniu aspektais krikðèionims yra nepaprastai svarbus pirmiausia ne dël intelektualinio iðsilavinimo, bet dël savo tikëjimo tapatumo suvokimo. Deimantas Karvelis

D

augelis ið mûsø þino savo ðeimos ar giminës istorijas, kurias pasakojo tëvai ar seneliai. Jos mums svarbios ir ádomios, jas branginame ir perpasakojame, nes tai sudaro mûsø gyvenimo istorijos dalá ir mes esame tos istorijos tæsinys. Bûdami ir Dievo ðeimos nariais, gyvendami tam tikrame þemës lopinëlyje – Lietuvoje, galime paklausti, ar mes turime savo krikðèioniðkà istorijà, kieno tæsinys esame Lietuvos istorijos linijoje ir Dievo numatytame plane? Rugjûèio 22-23 d. iðsamiau susipaþinti su Lietuvos protestantiðka praeitimi unikalià galimybæ turëjo Panevëþio, Kupiðkio ir Anykðèiø baþnyèiø „Tikëjimo þodis“ tikintieji, dalyvaudami istorinëje ekskursijoje, kurià vedë dr. Deimantas Karvelis. Ekskursijai buvo suplanuotas áspûdingas marðrutas, pradedant Këdainiais ir baigiant Birþais. Anksti ryte atskubëjæ dviaukðèiu autobusu á Këdainiø centrinæ aikðtæ, ekskursantai pirmiausia iðklausë Deimanto pasakojimo apie Këdainiø miestà, jo istorijà, turëtà Magdeburgo teisæ, èia vyravusià tolerancijà ávairiems tikëjimams, apie já valdþiusius asmenis bei kaip jis atiteko Radviloms. Këdainiuose aplankëme renesanso stiliaus evangelikø reformatø baþnyèià, kurioje saugomi protestantiðkos Birþø-Dubingiø Radvilø ðakos atstovø Kristupo Radvilos Perkûno (m. 1603), Jonuðo Radvilos (m. 1655) karstai ir Kristupo II Radvilos (m. 1640) keturiø vaikø sarkofagai. Susëdæ ant mediniø evangelikø reformatø baþnyèios suolø, dairydamiesi á protestantiðkà baþnyèios interjerà be paveikslø, kryþiø ir altoriaus, klausëmës istorijø apie Birþø-Dubingiø Radvilø giminæ, jø darbus. Ði evangelikø reformatø baþnyèia buvo Radvilø giminës atilsio vieta, jos rûsyje ir ðiandien saugomi ðeði sarkofagai. Nusileidæ á poþemius suþinojome apie laidotuviø ypatumus, balzamavimà, taip pat klausëmës motinà guodþianèio jaunojo kunigaikðèio Jonuðo Radvilos laiðko, kupino tikëjimo ir vilties, po to, kai mirë jo maþoji sesutë. Iðvaþiuodami ið miesto, sustojome prie Këdainiø Ðviesio-

sios gimnazijos, kuri XVII a. buvo viena didþiausiø kalvinistø mokyklø Lietuvoje. Joje matematikos profesoriumi dirbo Adomas Freitagas Torûnietis, europinio garso karo inþinierius, filosofijos ir medicinos daktaras, taip pat buvæs ir kunigaikðèio Jonuðo Radvilos dvaro gydytoju. Pakeliui á kità ekskursijos vietà, Èièinsko kalnà, autobuse Deimantas toliau pasakojo apie Radvilø giminæ, Adomà Freitagà, jo vaikystæ, pasiekimus, paþintis su Radvila Jonuðu ir galiausiai jo apsistojimà Lietuvoje. Istorikas perskaitë iðtraukà apie didikø laidotuves, jø procesijas, apie Radvilø testamentuose minimus praðymus palaidoti kukliai, taip pat supaþindino su laidotuviø karitatyvine puse. Pasiekæ Upytæ ir uþlipæ á Èièinsko kalnà, klausëmës nuotaikingø pasakojimø apie aplinkui, manoma, buvusius dvarus, iðgirdome apie reformatø tikëjimo bajorà Sicinskà. Kitas mûsø aplankytas istorijos objektas, susijæs su Radvilomis ir reformacija – Birþø pilis, kurioje kai kurie panevëþieèiai jau buvo lankæsi. Ekskursantus, susëdusius puslankiu saulës apðviestoje pievelëje prie Birþø pilies apkasø, Deimantas supaþindino su Birþø pilies istorija, pasakojo apie jos puolimus, gynybà, pastatus, apie pilies kieme stovëjusià protestantiðkà baþnyèià. Istorikas sugriovë ir mûsø

galvose gyvavusius mitus apie dvarininkø þiaurumà bei neteisybæ savo valstieèiø atþvilgiu. Ðalia Birþø pilies stovi Birþø evangelikø reformatø baþnyèia, kurià aplankæ buvome maloniai sutikti kunigo Rimo Mikalausko. Jis mums papasakojo apie reformatø baþnyèios gyvenimà, jø denominacijos iðskirtinumus, klausëmës giesmiø, kurias giedojo á baþnyèià taip pat susirinkæs reformatø jaunimas. Mus taip pat papraðë sugiedoti savo giesmæ, taèiau susitarëme kartu su reformatais uþtraukti giesmæ „Dieve, arèiau tavæs“ ið evangelikø reformatø giesmyno. Paskutinis ekskursijos objektas, taèiau ne paskutinë lankytina vieta buvo Papilys. Papilyje iðvydome ðalia stovinèias katalikiðkà ir protestantiðkà baþnyèias, kurios ne visada sugyveno taikiai. Ðiandien Papilio evangelikø reformatø baþnyèia yra autentiðkiausia. Jos viduje iðlikæ senoviniai áraðai ið evangelijos pagal Matà 11 skyriaus 28 eilutës: „Eikit manesp visi, kurie esie apsunkinti ir nuvarginti, o Að padarysiu atilsá Jums“. Baþnyèios atnaujintame bokðte, kuris buvo sugriautas ir vël atstatytas, átaisytas laikrodis, kuris rodo tà patá pamaldø pradþios laikà – 11. 30 val. Kadangi visi tos dienos lankytini objektai siejosi su Radvilomis, tai ir èia iðgirdome Deimanto pasakojimà, kaip Radvilos verèiau rinkdavosi baþnytines pamaldas nei pa-

Visi ekskursijos dalyviai nusifotografavo Birþø pilies fone.

maldas dvaruose, ypaè Radvilienë mëgdavo sëdëti kartu su bendruomene baþnyèioje. Aplankëme ir iðlikusià evangelikø mokyklëlæ, kuri iliustravo kelionëje girdëtà faktà, kad reformatai ypaè rûpinosi ðvietimu ir prie baþnyèiø steigë mokyklas. Dienai baigiantis ir saulei jau beveik nusileidus skubëjome pamatyti pakutiná ekskursijos objektà –Birþø kraðto karstines ágriuvas. Vis labiau temstant ekskursantai leidosi á Karvës olà, fotografavo olos gyventojus ðikðnosparnius ir klausësi Deimanto paðmaikðtavimø apie speleologus bei susipaþino su jø tipais. Kità dienà, sekmadiená, Deimantas Karvelis Panevëþio baþnyèioje „Tikëjimo þodis“ vedë istoriná seminarà, kuris prasidëjæs ryte baigësi apie 16 val. po pietø. Seminaro tema – „Kitoks þvilgsnis á Þanà Kalvinà“. Naujai paþvelgëme á Kalvino biografinius aspektus: Deimantas iðsklaidë nusistovëjusius mitus, kad Kalvinas neva buvo religinis diktatorius Þenevos mieste ir kad jo teologijos kertinë tema yra predestinacija. Pasitelkdamas ávairius istorinius faktus bei vaizdþius tekstus, jis po truputá atskleidë Kalvino biografijà. Sekëme ðio didþio reformatoriaus gyvenimà nuo pat jaunystës iki mirties, galiausiai iðgirdome Kalvino testamentà, kupinà dëkingumo Dievui ir rûpesèio netgi nuklydusiais giminaièiais.

Antroje seminaro dalyje susipaþinome su Kalvino teologija, jo poþiûriu á sakramentus, vaikø auklëjimà, skyrybas, tarnavimà, darbà, iðmaldas ir, galiausiai, predestinacijà. Dr. Deimantas Karvelis dalijosi já palietusiais Kalvino teologijos aspektais, atskleisdamas, kaip Kalvinas suvokë tarnavimà ir darbà. Ir per pirmà, ir per antrà dalá taip pat girdëjome asmeninius Deimanto liudijimus ir pasisakymus, kuriais jis nuoðirdþiai pasidalino ir klausimø – atsakymø dalyje. Dvi dienos, praleistos mokantis savo lietuviðkos, reformatoriðkos istorijos prabëgo tarsi nepastebimai, taèiau neabejotinai paliko neiðdildomø áspûdþiø ir apmàstymø, kuriais sutiko pasidalinti ir istorikas Deimantas Karvelis, ir keli Paneveþio baþnyèios tikintieji. „Kartu su Panevëþio baþnyèia praleistas rugpjûèio savaitgalis man asmeniðkai buvo toks, apie kurá galëèiau pasakyti taip: nieko geriau negalëjo bûti. Galbût tikintiesiems abi dienos savo pobûdþiu buvo labai skirtingos (poilsinë-paþintinë ekskursija ir istorinis seminaras baþnyèioje), mano pagrindinis tikslas tas dvi dienas buvo tas pats – prisidëti prie konfesinës bendruomenës kolektyvinës atminties stiprinimo. O tai yra bet kurios bendruomenës tapatumo svarbi dalis. Esu ásitikinæs, jog savo tikëjimo praeities paþinimas ir supratimas tiek lokaliniu, tiek globaliniu aspektais, krikðèionims yra nepaprastai svarbûs pirmiausia ne dël intelektualinio iðsilavinimo, bet dël savo tikëjimo tapatumo suvokimo. Aiðku, jeigu vis dar tikime, kad Vieðpats Kristus ðiandien yra toks pats, koks buvo ir vakar. Ekskursijos metu pirmiausia mëginome pamatyti, jog Lietuva yra tikrai graþus kraðtas gyventi, dirbti ir tarnauti. Ðiuolaikinëje visuomenëje neretas lietuvis gali pasigirti buvæs Egipte, Ðveicarijoje ar JAV, bet kartais nenujauèia, jog Lietuvoje yra savø kraðtovaizdþio ir paveldo perlø. Kartais pamàstau – ar nesame mes tie, apie kuriuos perfrazuota patarlë sakytø: „Lietuvoje gimæ, Lietuvoje augæ, Lietuvos nematæ“? Lietuvos vardo tûkstantmeèio metais taip paklausti yra gana simboliðka. Neþinau, kaip kiti, bet að, keliaudamas po Lietuvos istorinæ periferijà, kaskart ið naujo ásimyliu Lietuvà. Kitas kelionës uþdavinys buvo suþinoti daugiau apie iðlikusá negausø, bet autentiðkà Lietuvos protestantizmo paveldà – XVI-XVII a. evangelikø reformatø baþnyèias ir vietas. Dël to aplankëme Këdainius, Upytæ,


Krikðèionybës istorija 11

Nr. 17 (306) 2009 m. rugsëjo 12 d.

Birþø evangelikø reformatø baþnyèios kunigas R. Mikalauskas pasakoja apie ðios baþnyèios istorijà.

Ekskursijos dalyviai klausosi dr. D. Karvelio paskaitos Këdainiø evangelikø reformatø baþnyèioje.

Fragmentas ið paskaitos Këdainiø baþnyèios kriptoje. liko neiðdildomà áspûdá. Dovydas, 14m. devintokas

Birþø pilies kieme dr. D. Karvelis pasakojo apie LDK ðiaurinës pilies karø istorijà. paslaptimis auditorijoje, kuri tiesiog godþiai gërë dëstomà þinià, o antrojoje seminaro dalyje uþdavinëjo paèius ávairiausius, problemiðkai suformuluotus, protingus, dràsius klausimus. Abi dienas buvo graþu matyti ir jausti Panevëþio baþnyèios bendruomeniná solidarumà, sakyèiau, dvasiná draugiðkumà, á kurá ásilieti ir kuriame bûti, konfesiðkai kalbant, buvo palaiminimas, o þmogiðkai sakant – tikra dovana. Manau, jog kiekvieno mokslininko troðkimas, o gal net ir svajonë, yra ne tik kaþkà atrasti, sukurti, paraðyti, bet, svarbiausia – kad tie darbai pasiektø þmones ir bûtø jiems ne tik ádomûs, bet naudingi ir reikalingi. Paprasèiau kalbant, mokslas be mokslo populiarinimo ir pritaikymo visuomenëje nedaug vertas. Smagu yra tuo dalintis su visais, bet ypaè su tikëjimo namiðkiais“. Deimantas Karvelis „Ekskursija patiko tuo, kad labai daug suþinojau apie Radvilas ir jø tikëjimà. Að beveik visose ðios ekskursijos vietose esu buvæs jau ankðèiau, bet daug apie jas man nebuvo papasakota. Man patiko visa ekskursija, o ypaè Radvilø kapai ir

ádomios istorijos apie to meto karus ir piliø gynybos patobulinimus. Seniau bûtose ekskursijose apie lankomus objektus buvo pasakojama daug maþiau. Istorikas Deimantas Karvelis pateikë daug faktø, kuriø dar nebuvau girdëjæs. Ekskursijos áspûdis buvo neapsakomas. Visà savaitæ po ekskursijos vis prisimindavau tuos pasakojimus ir labai daug apie juos màstydavau. Kelionë man pa-

Këdainiø reformatø baþnyèios kriptoje, kur ilsisi Radvilø palaikai, girdëjome istoriko Deimanto Karvelio cituojamus Radvilø laiðkus. Vieno ið jø iðtrauka byloja: „Radvila, didikas, ið Dievo malonës...“ Taigi þmonës, gyvenæ prieð kelis ðimtmeèius mûsø þemëje, aiðkiai suvokë savo paðaukimà ir Dievo duotà atsakomybæ. Vieniems Dievas duoda bûti didikais, kitiems – bûrais, ir tai yra Dievo malonë. Jeigu kalbëti apie Radvilø dinastijos turtus, tai, matyt, turtingesniø Lietuvoje

po jø greièiausiai nebuvo ir nebus. Dievo duota didybë ir iðmintis ðiai giminei ið tiesø stulbina. Jø tikëjimas Dievu ir rûpestis savo tauta këlë Lietuvà dvasine, kultûrine, moksline ir ekonomine prasme. Jie buvo didikai, taèiau rûpinosi savo pavaldiniais ir labai gerai suprato, kad paprasti þmonës yra svarbûs ir eilinio þmogaus sëkmë reiðkë jø sëkmæ. Jie iðkentë to laikmeèio negandas, sunkumus, taèiau nepraradæ tikëjimo iðkeliavo pas Dievà palikdami pavyzdá ir ákvëpimà tarnauti ið visos ðirdies Aukðèiausiajam ir savo tautai. Panevëþio baþnyèios narys Marius Jukna Nuotraukos Audriaus Valinsko

Birþus ir Papilá. Kiekviename kelionës objekte siekta pateikti originalià, daþnai niekur nepublikuotà istorinæ medþiagà, kurià per keliolika domëjimosi Lietuvos konfesine istorija metø pavyko surinkti ðalies ir uþsienio archyvuose. Tikra ekskursijos staigmena tapo susitikimai su Birþø ir Papilio evangelikø reformatø kunigais. Kelionës dalyviai turëjo galimybæ prisiliesti ne tik prie architektûrinio, urbanistinio, istorinio paveldo, bet ir iðgirsti spalvingà, kontraversiðkai ávairià teologinæ þinià, giesmes, susipaþinti su skirtingais evangelikø reformatø dvasinës tarnystës pavyzdþiais. Sekmadienio istorinis seminaras baþnyèioje neatsigræþë á tàdien Lietuvoje minëtà Baltijos kelio dvideðimtmetá. Mëginome atrasti kità taðkà istoriniame Dievo laike, kuris padëtø mums tvirèiau susikibti uþ rankø einant tikëjimo keliu. Seminare dëmesys skirtas katalikiðkoje Lietuvoje, aiðku, neminimam istoriniam protestantizmo jubiliejui – 500ioms Þano Kalvino gimimo metinëms – dar labiau patvirtino konfesinës istorijos paþinimo poreiká. Kartu su tikinèiaisiais pamëginome atsigræþti á „nepaþistamà“ Kalvinà, t. y. pastudijuoti reformacijos megaþvaigþdës, padëjusios plintanèios uþ Europos reformacijos teologinius pagrindus, turëjusios tiesioginiø ryðiø su XVI a. vidurio Lietuvos politiniu elitu ir á protestantizmà linkstanèiais oligarchais, asmeninio gyvenimo detales, ásigilinant á nepaprastai ádomià ir intriguojanèià jo biografijos kasdienybæ. Aptarëme Kalvino teologiniø áþvalgø savitumus bei kai kuriuos mitus ir stereotipus, jau kelis ðimtmeèius tiek katalikiðkoje, tiek protestantiðkoje literatûroje skleidþiamus apie Kalvino teologijà. Buvo labai miela dalintis calvinianos

Paskaitos pratæsimas Këdainiø evangelikø reformatø baþnyèios kriptoje.


12

Paskutinis puslapis

Nr. 17 (306) 2009 m. rugsëjo 12 d.

TEGIRSIU

NUO RUGSËJO MËN. PRASIDEDA NAUJAS LAIDOS

V I E Ð PAT Á

GIESME

KERTINIS AKMUO SEZONAS PER LIETUVOS RYTO TELEVIZIJÀ ÐEÐTADIENIAIS 9.00 VAL.

Rekomenduojame!

Ateikime Ten, kur Ateikime Patirkim

KVIEÈIAME Á BAÞNYÈIØ SUSIRINKIMUS VILNIAUS KRAÐTE VILNIUJE—Giluþio 15 sekmadieniais 10 val., ketvirtadieniais 18.30 val. PANEVËÞYJE—Stoties 10 (2 a.) sekmadieniais 11 val., treèiadieniais 18.30 val. UTENOJE—Aukðtakalnio 62 (2a.) sekmadieniais 11 val. IGNALINOJE— Laisvës 32 (2 a.) sekmadieniais 10 val. treèiadieniais 18 val. UKMERGËJE—Vytauto 30/2 sekmadieniais 15 val. ZARASUOSE—Ðiauliø 32/61 sekmadieniais 12 val., treèiadieniais 18.30 val.

Ganytojas Redaktorius Valdas Baèkulis Redakcinë kolegija: Giedrius Saulytis, Gabrielius Lukoðius, Anþelika Krikðtaponienë, Darius Ðirvys, Romas Tuominis.

dràsiai prie Vieðpaties sosto, malonë per amþius yra. dràsiai per Jëzaus kraujà, stiprybæ Jame.

ANYKÐÈIUOSE—Ramybës 1-14, sekmadieniais 15 val. KUPIÐKYJE—Krantinës 10-12, sekmadieniais 15 val. ROKIÐKYJE—Nepriklausomybës a. 25(3a.) sekmadieniais 12 val. ÐVENÈIONËLIUOSE— Kaltanënø 1, sekmadieniais 10 val. VISAGINE—Valstybinës kalbos mokymo centras, 3 kab. (Kosmoso 10/1) sekmadieniais 15.00 val.

KAUNO KRAÐTE KAUNE—Vytauto pr. 3/ M. K. Èiurlionio g. 5, áëjimas ið M. K. Èiurlionio g. sekmadieniais 10.30 val., treèiadieniais 18.30 val. JONAVOJE—Vasario 16-osios g. 1 (1a.) sekmadieniais 10 val., antradieniais 18.30 val. ALYTUJE—ATÁ, 4 a. (Naujoji 17) sekmadieniais 10 val., treèiadieniais 18.30 val.

Atsakingieji rubrikø redaktoriai: „Dvasia ir þodis“, „Naujienos“, „Kristaus mokymo pagrindai“, „Evangelija ir kultûra“, „Paþintis“, „Paskutinis puslapis“ - Valdas Baèkulis; „Priedas“, „Ðeima“ - Þaneta Lazauskaitë;

Atverkim ðirdis, pakelkim rankas. Vieðpats vël mus uþdegs. Atverkim ðirdis, pakelkim rankas. Vieðpaties meilë vël mus uþdegs.

MARIJAMPOLËJE—Vytauto 32 treèiadieniais 18 val., sekmadieniais 10 val. KËDAINIUOSE—Birutës 14 sekmadieniais 11 val., treèiadieniais 18 val. DRUSKININKUOSE—V. Krëvës 5 sekmadieniais 10 val. ELEKTRËNUOSE—Kultûros centro maþojoje salëje (3 a.) ðeðtadieniais 10 val. PRIENUOSE—Siauroji g. 3A sekmadieniais 12 val. RASEINIUOSE—Jaunimo 2 sekmadieniais 11 val., antradieniais 18 val.

AKMENËJE—Laiþuvos 3-10 antradieniais 20 val. PASVALYJE—Svalios g. 16 sekmadieniais 11 val. RADVILIÐKYJE—Laisvës alëja 8 sekmadieniais 11 val. JURBARKE—Gedimino 15A-36 sekmadieniais 15 val. TAURAGËJE—Birutës g. 13 sekmadieniais 11 val. SKUODE—J.Basanavièiaus g. 33 sekmadieniais 16 val. VENTOJE—Ventos g. 20-50 ketvirtadieniais 19 val. ÞAGARËJE—Draugystës g. 1 sekmadieniais 16 val. KELMËJE —Kelmës meno mokykloje (Laisvës gynëjø a. 1), sekmadieniais 15 val.

ÐIAULIØ KRAÐTE

UÞSIENYJE

ÐIAULIUOSE—Filharmonijos salë (Auðros al. 15) sekmadieniais 10 val., treèiadieniais 18.30 val. KURÐËNUOSE—Daugëliø 83 sekmadieniais 10 val. N.AKMENËJE—Nepriklausomybës 20 sekmadieniais 11 val.

„Krikðèionybës istorija“ Deimantas Karvelis Dizainerës-maketuotojos: Geda Þyvatkauskaitë Miglë Kavaliukaitë

LONDONE—Beckton Community Centre, East Ham Manor Way, Beckton E6 5NG sekmadieniais 11 val. (vietos laiku).

„Ganytojo“ redakcijø adresai: Giluþio g. 15, 06202 Vilnius, tel. (8-5) 240 63 24, El. paðtas: ganytojas@btz.lt

Stilistai-korektoriai: Valdas Baèkulis Þaneta Lazauskaitë Edita Didenkienë Miglë Kavaliukaitë

Seniavos pl. 8A, 46386 Kaunas, tel. (8-37) 39 07 90, El. paðtas: redakcija@evangelija.lt

© „Ganytojas“. Leidþia leidykla „Tikëjimo þodis“. Indeksas 960. 4 sp. l. Tir. 544 egz. Spausdino UAB „Logotipas“, Utenos 41a, 08217 Vilnius.


Ganytojas