Issuu on Google+

CPT I tema. Konspektas 1.1. Civilinis procesas ir kitos subjektinių teisių ir interesų gynimo bei ginčų sprendimo formos Civilinėje apyvartoje asmenys naudojasi įvairiomis materialinėmis subjektinėmis teisėmis. Tam, kad jie tai galėtų daryti nekliudomai, nevaržomai, būtų tikri, kad pažeidimo ar jo realios grėsmės atveju jų materialiosios subjektinės teisės bus apgintos, valstybėje turi būti sukurta reali ir efektyvi asmenų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų apsaugos ir gynimo sistema. Reikia pripažinti, kad įvairūs socialiniai konfliktai visuomenėje yra neišvengiami. Civilinėje apyvartoje kilę ginčai dažnai tampa rimta kliūtimi civilinių subjektinių teisių turėtojų tarpusavio santykiams, jų veiklai plėtotis, todėl jų savalaikis ir efektyvus išsprendimas galimais teisėtais būdais ir formomis tampa labai svarbiu, o daugeliu atveju tiesiog būtinu. Ginču dėl teisės laikytinas individualus teisinis konfliktas, kilęs tarp fizinių arba juridinių asmenų, susidūrus jų interesams ir tikslams. Ginčo metu jo dalyviai yra susipriešinę, bet kadangi jie yra lygiateisiai, tarp jų kilęs konfliktas negali būti pašalintas vienašaliu dalyvio noru ir valia, taigi sprendžiamas tik bendromis šalių pastangomis arba ieškinio teisenos tvarka[1]. Civilinio proceso teisės doktrinoje išskiriamos dvi ginčo dėl teisės rūšys: asmens teisių pažeidimas ir asmens teisių ginčijimas. Apie asmens teisių pažeidimą kalbame, kai neteisėtais veiksmais ar neveikimu yra padaromas neigiamas poveikis asmens turtinėms ar neturtinėms teisėms (nesavalaikis arba netinkamas prievolės vykdymas, žalos padarymas ir pan.), o su asmens teisių ginčijimu susiduriame, kai vienas subjektas užginčija kitam subjektui priklausančią teisę (ginčijama autoriaus teisė į kūrinį, sandorio teisėtumas ir pan.). Toks ginčų dėl teisės skirstymas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Ginant asmens teisę jos pažeidimo atveju, yra atkuriama ta padėtis, kuri buvo iki teisės pažeidimo ir užkertamas kelias veiksmams ar neveikimui, kurie pažeidė asmens teisę ar sudaro realią grėsmę tokiam pažeidimui (pavyzdžiui, teismas priteisia įvykdyti prievolę natūra, sumokėti netesybas, atlyginti turtinę ar neturtinę žalą ir pan.), o asmens teisių ginčijimo atveju - jos turėtoju pripažįstamas tam tikras asmuo arba paneigiama asmens subjektinė teisė ir pripažįstama kitam asmeniui (pavyzdžiui, ginčijant asmens nuosavybės teisę į daiktą, teismas savo sprendimu nustato, kuriai iš ginčo šalių ji priklauso)[2]. Kalbant apie civilinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisinėje literatūroje skirtingai suprantamos sąvokos „teisių gynimo būdai“ ir „teisių gynimo formos“. „Teisių gynimo būdai“ yra grynai materialinės (reguliuojamosios) teisės kategorija. Civilinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo būdai suprantami kaip įstatyme numatytos priverstinio pobūdžio materialinės-teisinės priemonės, kurių pagalba vykdomas pažeistos ar ginčijamos teisės atkūrimas (pripažinimas) ir daromas poveikis tos teisės pažeidėjui[3]. Civilinių teisių gynimo būdai yra išvardyti LR CK 1.138 straipsnyje, kuriame teigiama, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos šiais būdais: pripažindamas tas teises; atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį; užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams arba uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys); priteisdamas įvykdyti pareigą natūra; nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį; išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę arba neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų arba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius); pripažindamas negaliojančiais valstybės arba savivaldybių institucijų, arba pareigūnų aktus, 1


prieštaraujančius įstatymams, LR CK 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais; kitais įstatymuose numatytais būdais[4]. Sutinkame su A.Driuko ir V.Valančiaus nuomone, kad tokia straipsnio formuluotė sudaro klaidingą įspūdį, kad civilinės subjektinės teisės ir įstatymo saugomi interesai ginami ir ginčai nagrinėjami gali būti tik teisme[5]. Manome, kad LR CK 1.138 straipsnio nuostatą, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, reikėtų aiškinti plačiau, t.y. kad teisės aktų numatytais atvejais egzistuoja galimybė civilines subjektines teises ginti ir kitose valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose. Analizuodami teisės aktus atrandame ne vieną išsakytą poziciją patvirtinantį pavyzdį: LR komercinio arbitražo įstatymas numato galimą kai kurių civilinių ginčų nagrinėjimą arbitraže, LR vartotojų teisių gynimo įstatymas numato vartotojui dėl savo teisių pažeidimo galimybę kreiptis ne tik į teismą, bet ir į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą ar Valstybinę ne maisto produktų inspekciją, LR advokatūros įstatymas numato, kad, kai kyla kliento ir advokato ginčas dėl teisinių paslaugų, klientas turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą, LR dizaino įstatymas numato, kad kilus ginčui dėl dizaino registravimo prieš kreipiantis į teismą pareiškėjas turi pabandyti ginčą išspręsti Valstybinio patentų biuro Apeliaciniame skyriuje, LR mokėjimų įstatymas numato, kad kliento prašymus (skundus) dėl kredito įstaigos veiksmų, kuriais kredito įstaiga pažeidžia kliento teisėtus interesus, nagrinėja kredito įstaiga ir pan. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį į LR CK 1.138 straipsnio 8 punktą, kuriame nurodoma, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka galima ginti ir kitais įstatymų numatytais būdais. Papildomų, t.y. nenumatytų LR CK, civilinių teisių gynimo būdų galime rasti LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, LR visuomenės informavimo įstatyme, LR patentų įstatyme, LR dizaino įstatyme ir kt. Сivilinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo formos, skirtingai nei „gynimo būdai“ yra ne materialinio, o grynai procesinio pobūdžio kategorija. Teisės gynimo forma suprantama kaip įstatymais sureguliuota valstybinių ar nevalstybinių institucijų veikla sprendžiant šalių ginčus ir ginant bei atkuriant pažeistas jų subjektines teises ir interesus. Šios veiklos tikslas – nustatyti faktines aplinkybes, pritaikyti teisės normą, nustatyti teisės gynimo būdą ir priimti sprendimą[6]. Kaip jau minėta LR CK numatyti civilinių teisių gynimo būdai gali būti įgyvendinami ne viena, o keletu teisių gynimo formų. Teisinėje literatūroje yra išskiriamos dvi civilinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo formos : jurisdikcinė ir nejurisdikcinė[7] . Jurisdikcinė civilinių teisių gynimo forma laikytina valstybinių ar valstybės įgaliotų institucijų ar asmenų veikla, ginant pažeistas ar ginčijamas civilines subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus. Teisminis civilinių ginčų sprendimas neabejotinai yra svarbiausia jurisdikcinė civilinių teisių gynimo forma, kurią Lietuvoje įgyvendina bendrosios kompetencijos teismai: 54 apylinkų teismai, 5 apygardų teismai, Lietuvos Apeliacinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kai kuriais atvejais[8] kaip alternatyvą teisminiam civilinių ginčų sprendimui asmenys, remdamiesi tarpusavio susitarimu, kilusiam civiliniam ginčui spręsti gali rinktis arbitražą. LR komercinio arbitražo įstatymas reguliuoja teisinius santykius, susijusius su šalių susitarimu arbitražo tvarka spręsti iškilusius ar galinčius kilti ginčus, taip pat su ginčų nagrinėjimu, arbitražo sprendimų priėmimu bei vykdymu, LR teismų įgaliojimais arbitražo srityje susijusius santykius. Daugeliu atvejų spręsti ginčą arbitraže yra žymiai priimtiniau, ypač verslo subjektams, nes arbitražo procedūra užtikrina konfidencialumą, yra pakankamai neformali ir lanksti, ginčai sprendžiami greičiau, šalys pačios gali pasirinkti arbitrus, arbitražas gali kainuoti pigiau nei teismas ir pan. Tačiau tenka pripažinti, kad Lietuvoje arbitražinis ginčų sprendimo būdas nėra populiarus[9]. 2


LR komercinio arbitražo įstatymas reglamentuoja ir iki arbitražinio tarpininkavimo ginčo sprendimo procedūrą: šalys, pageidaujančios sureguliuoti ginčą be teismo ir arbitražo, gali susitarusios tarpusavyje kreiptis į komercinį arbitražą dėl ik arbitražinio tarpininkavimo. Tarpininkavimas – tai ginčo šalių derybos tarpininkaujant jų pasirinktam asmeniui (tarpininkavimas dar vadinamas mediacija)[10]. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tarpininkavimo sprendimai, priimti norint sureguliuoti ginčą aptariamu būdu, gali būti įgyvendinti tik šalių gera valia (LR komercinio arbitražo įstatymo 41-43 str.). Teisminė mediacija – tai taip pat tarpininkavimas, tačiau vykdomas prasidėjus civiliniam procesui, t.y. teisėjui suteikiama teisė civilinio proceso metu pasiūlyti šalims arba privalomai nukreipti ginčą spręsti mediacija. Pagal tokią schemą konstruojamas ir bandomasis mediacijos procesas, kuris yra vykdomas Vilniaus m. 2-ame apylinkės teisme. Pagal projektą nagrinėjant civilinę bylą, kai yra galimybė ginčą išspręsti taikiai, proceso šalims pasiūloma pasinaudoti kitu, efektyvesniu būdu pasiekti taikų susitarimą – teismine mediacija. Mediatoriumi yra skiriamas teisėjas arba teisėjo padėjėjas, kurie yra įtraukti į teismo mediatorių sąrašą. Mediacijos metu priimtas sprendimas įforminamas taikos sutartimi, kurią tvirtina teismas[11]. Nors oficialių bandomojo teisminės mediacijos projekto vykdymo rezultatų dar teks palaukti, preliminariai galima pasakyti, kad teisminė mediacija nėra dažnai taikoma. Civilinių ginčų sprendimas kai kuriais įstatymų numatytais atvejais gali būti vykdomas ir administracine tvarka, tačiau ši tvarka nėra tipinė civilinei teisei ir gali būti taikoma tik įstatymų numatytais atvejais. Galime pateikti LR CK 6.626 str. 3 d. numatytą civilinių teisių gynimo administracine tvarka pavyzdį: „Fiziniai asmenys, gyvenantys viešbučiuose ilgiau, negu buvo sutarta, arba nesumokėję už gyvenimą viešbutyje, arba pažeidę naudojimosi jais tvarką, administracijos teikimu iškeldinami pagal prokuroro sankciją nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos“. L.V. Papirtis kaip civilinių teisių atkūrimo administracine tvarka pavyzdį nurodo nuosavybės teisių atkūrimą[12]. Su administracine civilinių ginčų sprendimo tvarka taip pat susiduriame, kai LR įstatymai numato išankstinę neteisminę civilinių ginčų sprendimo kitose valstybės įgaliotose institucijose tvarką. Vienais atvejais šios tvarkos privalu laikytis prieš kreipiantis į teismą (pavyzdžiui, LR patentų, LR prekių ženklų, LR dizaino įstatymuose privaloma išankstine ginčo sprendimo institucija yra numatyta Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius), kitais atvejais suinteresuotas asmuo gali pasirinkti į kurią instituciją jis nori kreiptis (pavyzdžiui, LR vartotojų teisių gynimo įstatyme neprivaloma išankstine ginčo sprendimo institucija numatyta Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir Valstybinę ne maisto produktų inspekcija). Nejurisdikcinė civilinių teisių gynimo forma laikytinas asmens savarankiškas civilinių subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimas, nesikreipiant į valstybines ar kitas įgaliotas institucijas[13]. Šiai formai visų pirma priskirtina savigyna. LR CK 6.253 str. 8 d. nurodoma, kad savigyna – tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik LR CK numatytais atvejais[14], savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų, o taip pat naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų (LR CK 1.139 str.).

3


Nejurisdikcine civilinių teisių gynimo forma taip pat laikytini abiejų ginčo šalių veiksmai, kuriais jos siekia išspręsti ginčą savarankiškai, pačios, be jokių tarpininkų (tiesioginės derybos, pretenzijų viena kitai pareiškimas).

1.2. Teisė į teisminę gynybą kaip pagrindinė asmens teisė Plėtojant valstybę teisinio valstybingumo linkme labai svarbus yra asmenų teisių, laisvių ir įstatymų saugomų interesų teisminės gynybos užtikrinimas. LR Konstitucijos 30 str. 1 d. numato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tai yra konstitucinis principas, reiškiantis, kad kiekvienam asmeniui privalo būti užtikrinta teisminė jo pažeistų teisių ar interesų gynimo galimybė. LR Konstitucijoje įtvirtinta teisė į teisminę gynybą detalizuojama kituose LR įstatymuose. Visų pirma, paminėtinas LR CK, kurio 1.37 str. numatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą, o 1.138 str. nurodyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos. Teisę į teisminę gynybą taip pat numato LR CPK 5 str., kur nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja. LR teismų įstatymo 4 str. numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į LR Konstitucijoje ir įstatymuose, LR tarptautinėse sutartyse įtvirtintas jų teises ir laisves. Minėtuose teisės aktuose atskleistas teisminės gynybos prieinamumo principas įtvirtintas ir tarptautiniuose dokumentuose: Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str.[1], Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 str.[2] ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 str.[3] Civilinio proceso teisės doktrinoje nėra vieningos nuomonės dėl teisės į teisminę gynybą turinio. Vieni autoriai “teisę į teisminę gynybą” supranta grynai kaip materialiąją teisę, kiti – tik kaip procesinę teisę, treti – “teisę į teisminę gynybą” suvokia atskirai kaip materialinę teisę ir atskirai kaip procesinę teisę. Mūsų nuomone, labiausiai pagrįsta yra S.Vėlyvio koncepcija, pagal kurią „teisė į teisminę gynybą“ – tai sudėtingo turinio civilinio proceso teisės sąvoka. Šios teisės turinį sudaro dvi tarpusavyje glaudžiai susijusios subjektinės teisės, kurios tik drauge sudaro teisės į teisminę gynybą sąvoką. Teisėje į teisminę gynybą reikia skirti, pirma – subjektinę procesinę teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir antra – subjektinę materialinę teisę į to reikalavimo, kurio gynybos siekia besikreipiantis asmuo, patenkinimą. Kiekviena iš šių subjektinių teisių, kaip teisminės gynybos sąvokos turinio sudėtinės dalys, turi tik joms būdingą turinį[4]. Procesinė teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato LR CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui. Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma[5] (apie procesinės teisės kreiptis į teismą realizavimą plačiau bus kalbama “Civilinės bylos iškėlimo“ temoje) . 4


1.3. Materialiosios ir procesinės teisės ryšys. Civilinio proceso teisės vieta teisės sistemoje Šiuolaikinės teisės paskirtis visuomenėje – saugoti visų visuomenės nari�� teises ir lemti jų įgyvendinimą[1]. Teisė atsirado ir susiformavo tam, kad įveiktų visuomeninius prieštaravimus, socialinius konfliktus, kad, kiek įmanoma, labiau priartintų visuomenę prie tvarkos ir ramybės. Demokratiniuose režimuose visuotinio sutarimo pasiekiama gerbiant ir tinkamai koordinuojant įvairių visuomenės grupių ir sluoksnių interesus, ieškant ir įtvirtinant teisės normose socialinius kompromisus[2]. Įgyvendindamas reguliacinę teisės funkciją, įstatymų leidėjas įtvirtina teisės normose pavyzdinį atitinkamos visuomenės narių elgesio modelį. Šis modelis kuriamas atsižvelgiant į tos visuomenės narių daugumos interesus, susiklosčiusius papročius, vertybes ir pan. Tokio teisinio reguliavimo tikslas yra sukurti visuomeninę tvarką, stabilumą, ramybę, kuri garantuotų visos visuomenės gerovę. Reguliacinės funkcijos įgyvendinimui yra skirtos materialinės teisės šakos, nustatančios asmenų teises ir pareigas įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse. Kaip teigia E. G. Lukjanova, būtent normalaus socialiai reikšmingų visuomeninių santykių atsiradimo, vystymosi ir pasibaigimo reguliavimas yra materialinės teisės uždavinys[3]. Tačiau, nors ir kaip norėtųsi, gyvenimas ne visuomet vyksta iš anksto nustatyta tvarka. Teisės normų reguliuojamą visuomeninę tvarką dažnai sudrumsčia įvairūs destabilizuojantys faktoriai: atskirų individų ar socialinių grupių konfliktai, teisės pažeidimai, nusikaltimai, teisės spragos ir pan. Susiklosčius tokiai situacijai, būtina atstatyti buvusią padėtį, t.y. valstybė turi iš anksto sukurti mechanizmą, kuris, kilus problemai, pradėtų veikti. Taigi procesinė teisė atsirado ir skirta tam, kad padėti teisiniais būdais sureguliuoti visuomenėje susiklosčiusią anomalią situaciją ir atstatyti buvusią padėtį. Procesinė veikla (procesas) kaip ypatinga valstybinės veiklos forma istoriškai atsirado iš būtinumo specialiomis teisinėmis priemonėmis sutvarkyti atitinkamą dalį materialinių santykių, kuriuose atsispindi anomalūs ir konfliktiniai reiškiniai[4]. Akivaizdu, kad procesinė teisė yra glaudžiai susijusi su materialine teise. Kai asmenys savanoriškai nevykdo materialinėje teisėje įtvirtintų pareigų, procesinė veikla tampa prievartine minėtų pareigų įvykdymo forma. Prievartinė jurisdikcinių institucijų veikla dėl savo išskirtinumo yra labai reikšminga visuomenėje, todėl turi būti griežtai reglamentuojama. Tokių ypatingų taisyklių sukūrimas lemia būtinumą jas įtvirtinti atskirai nuo materialinės teisės. Materialinės ir procesinės teisės ryšį sąlygoja tai, kad proceso teisė įgyvendina materialinėje teisėje įtvirtintas apsaugines teisės normas. Visiškai sutinkame su V. N. Protasovo nuomone, kuris teigia, kad apsauginis teisinis santykis tampa procesinio poveikio objektu ir savo realizacijai reikalauja ypatingų normų teisės sistemoje, t.y. procesinių normų, kurios taikomos valstybinės veiklos, skirtos kovoti su teisės pažeidimais ir kitais anomaliais reiškiniais, reguliavimui[5]. Teisės doktrinoje vyrauja požiūris, kad materialinė ir procesinė teisė sąveikauja tarpusavyje kaip „turinys“ ir „forma“, todėl dažniausiai procesinė teisė įvardijama kaip antrinė, pagalbinė, išvestinė materialinės teisės atžvilgiu[6]. Tačiau, kalbant apie procesinę teisę kaip apie pagalbinę yra aiškiai paneigiamas jos kaip savarankiškos teisės šakos egzistavimas, dėl ko tampa visiškai neaiški procesinės teisės vieta teisės sistemoje. Neabejotinai galima pritarti A. A. Melnikovo nuomonei, kuris teigia, kad glaudus materialinės ir procesinės teisės ryšys yra neabejotinas, tačiau negali būti išreikštas turinio ir formos santykiu. Procesinės teisės šakos teisės sistemoje yra savarankiškos ir turi tik joms būdingą formą ir turinį[7]. Taigi kalbant apie procesinės ir materialinės teisės santykį, manytume, jį reikėtų įvardinti kaip glaudų, tačiau neakcentuoti nė vienos iš šių teisės šakų prioriteto. Neatsitiktinai Prof. A. Vaišvila teigia, kad materialiosios teisės šakos sąveikauja su 5


proceso teisės šakomis kaip tikslas su savo priemonėmis. Be proceso teisės materialioji teisė neveiktų, o proceso būtų beprasmė[8]. Panašiai materialinės ir procesinės teisės santykį apibūdino E. G. Lukjanova, nurodydama, kad procesinė teisė be materialinės yra betikslė, o materialinė teisė be procesinės neveiksminga, nes negalima laikyti teise tokios elgesio reglamentacijos, kuri neužtikrinta valstybinės prievartos panaudojimo galimybe, paprastai įgyvendinama atitinkama procesine forma[9]. Materialinės teisės šakos nustato subjekto teisinę padėtį, o proceso teisė reguliuoja santykius, atsirandančius ginant pažeistas materialiąsias teises. Proceso teisė pradeda veikti, kai yra konfliktas. Taigi materialioji teisė apibrėžia, ką asmuo gali ar privalo daryti, o proceso teisė nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialiąją teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą. Pagrindinės materialinės teisės šakos (civilinė teisė, baudžiamoji teisė, administracinė teisė) turi jas aptarnaujančias procesines teisės šakas (civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė). Materialinė teisė apsprendžia ginčo nagrinėjimo būdą ir formą. Taigi, civilinių ginčų negalima nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka. Kalbant apie civilinio proceso teisės vietą teisės sistemoje, svarbus yra teisės šakų skirstymas į viešąsias ir privatines teisės šakas. Viešosios teisės šakos reguliuoja santykius, grindžiamus subordinacijos principu, t.y. tokius, kai viena šalis yra valstybė ar valstybės institucija[10]. Privatinė teisė reguliuoja privačių asmenų santykius. Kuriai, viešajai ar privatinei priskirti civilinio proceso teisę, doktrinoje nesutariama. Daugiausia šalininkų turi požiūris, kad civilinio proceso teisė laikytina viešąja teisės šaka, nes teismas visuomet yra privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas. Tai daugiau būdinga kontinentinės teisės sistemos šalims, kur nuo seno vyravo tardomojo arba inkvizicinio (angl. inquisitorial) proceso modelis (pvz., Vokietija, Austrija, Šveicarija, Italija, Ispanija ir kt.). Šiam procesui yra būdingas teismo aktyvumas nagrinėjant bylas, jis aiškinasi bylos esmę, apklausia liudytojus, tiria įrodymus ir viso to pasekoje priima sprendimą. Šalis tokiame procese galėtume vadinti pasyviomis. Bendrosios teisės sistemos šalyse nuo seno susiklostė ginčo arba rungimosi (angl. adversary) civilinio proceso modelis. Čia skirtingai nei tardomajame procese proceso šeimininkės yra šalys. Teismas tik iš šalies stebi šalių procesinę kovą ir tik išimtinais atvejais įsikiša į ginčą. Nors teismas išlieka privalomu teisminio proceso subjektu, bendrosios teisės sistemos šalyse civilinio proceso teisė skirta daugiau ginčo šalių veiksmams, jų tarpusavio santykiams reguliuoti. Taigi civilinio proceso teisė bendrosios teisės tradicijos šalyse dažniausiai laikoma privatinės teisės šaka. Lietuvos civilinio proceso doktrinoje vyrauja požiūris, kad civilinio proceso teisė laikytina mišria teisės šaka, t.y. turi ir viešosios, ir privatinės teisės bruožų.

6


1.4. Civilinio proceso teisės santykis su kitomis teisės šakomis Nors civilinio proceso teisė laikoma savarankiška teisės šaka, ji pastoviai sąveikauja su kitomis teisės šakomis: konstitucine teise, civiline teise, darbo teise, administracine teise, administracinio proceso teise, baudžiamojo proceso teise ir pan. Teisės šakos viena nuo kitos atribojamos pagal du kriterijus: teisinio reguliavimo dalyką ir teisinio reguliavimo metodą, t.y. pagal visuomeninių santykių sritį, kuriai reguliuoti skirtos tam tikros teisės šakos normos ir pagal tų visuomeninių santykių reguliavimo būdus bei priemones. Civilinio proceso teisės ryšį su konstitucine teise sąlygoja tai, kad LR Konstitucijoje suformuluoti pagrindiniai visų teisės šakų, tarp jų ir civilinio proceso teisės principai: teismo posėdžio viešumo, valstybinės kalbos, teisėjų ir teismų nepriklausomumo, teisingumo vykdymo tik teismo ir pan. LR Konstitucijoje taip pat numatyti teismų organizavimo ir veiklos pagrindai, įtvirtinta prieš tai mūsų aptarta teisė kreiptis į teismą, kuri realizuojama civiliniame procese. Glaudžiausias ryšys sieja civilinio proceso teisę su materialiosios teisės šakomis: civiline, šeimos, darbo teise bei kt. Materialinė teisė įtvirtina teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y nustato galimo ir leistino elgesio ribas bei atsakomybę už šių pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Procesinės teisės šakos reglamentuoja santykius, atsirandančius ginant pažeistas materialines teises. Taigi, materialinė teisė apibrėžia, ką asmuo gali ar privalo daryti, o procesinė teisė, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialinę teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą., nustatant kreipimosi į teismą tvarką, ginčo dėl teisės nagrinėjimo procedūrą, bei priimto sprendimo įvykdymo būdus ir tvarką. Kai kurios materialiojoje teisėje įtvirtintos normos turi procesinį pobūdį ir todėl tiesiogiai lemia įrodinėjimo dalyką byloje, priskirtinumą teismui ir pan. Teismas, priimdamas sprendimą civilinėje byloje, taiko materialiosios teisės normas. Civilinio proceso teisė yra susijusi ir su baudžiamojo proceso teise jau vien todėl, kad abi teisės šakos yra procesinės, reglamentuojančios teisingumą vykdančios institucijos – teismo - veiklą. Kai kurie šių teisės šakų principai sutampa (pavyzdžiui, viešumo, betarpiškumo, teisminio nagrinėjimo nepertraukiamumo ir kt.), panašūs ir kai kurių autorių net tarpšakiniais vadinami kai kurie institutai (įrodymų, proceso pirmosios instancijos teisme, apeliacinėje instancijoje ir kt.). Minėtos aptariamų teisės šakų bendrybės kai kuriose valstybėse sąlygojo net bendros teisės šakos – teismų teisės susiformavimą, kuri jungia visus procesus (civilinį, baudžiamąjį ir administracinį). Tačiau civilinio proceso teisė ir baudžiamojo proceso teisė būdamos savarankiškomis teisės šakomis turi ir esminių skirtumų: • •

Skiriasi abiejų teisės šakų teisinio reguliavimo dalykas. Civilinio proceso tvarka dažniausiai ginamas privatus asmens interesas, o baudžiamojo proceso tvarka – viešas.

Civiliniame procese šalys pačios renka ir pateikia įrodymus teismui, o 7


baudžiamajame procese – ikiteisminio tyrimo institucijos ir pareigūnai. •

Civilinėje byloje teismas siekia nustatyti materialiąją tiesą, o baudžiamojoje – objektyviąją tiesą.

Civilinio proceso teisės metodas yra mišrus, o baudžiamojo proceso teisės – imperatyvus.

Civiliniame procese vyrauja dispozityvumo ir rungimosi principai, o baudžiamojo proceso teisėje – oficialumo ir tardomojo proceso principai.

Iki 1999 m. apie civilinio proceso teisės ir administracinio proceso teisės ryšį nekalbėjome, nes administracinis procesas buvo sudedamoji civilinio proceso dalis. 1999 m. pradėjus veikti atskiriems administraciniams teismams teismo kompetencijos dalis, susijusi su administracinių bylų nagrinėjimu, buvo perduota specializuotiems teismams. Esminiai civilinio proceso teisės ir administracinio proceso teisės skirtumai susiję su tuo, kad administraciniam procesui būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, administracinių teisinių santykių subjektai nėra lygiateisiai, o juos sieja subordinacijos (pavaldumo) ryšiai ir pan. Administracinio ir civilinio procesų ryšį taip pat patvirtina tai, kad kol nėra sukurtas naujas administracinio proceso kodeksas, LR CPK subsidiariai taikomas nagrinėjant ir administracines bylas.

1.5. Civilinio proceso uždavinys, funkcijos ir tikslai Pagrindinis civilinio proceso teisės uždavinys – teisingas ir savalaikis civilinių bylų išsprendimas, siekiant apginti fizinių ar juridinių asmenų pažeistas ar ginčijamas teises, laisves ar įstatymų saugomus interesus. Galiojantis LR CPK neišskiria civilinio proceso uždavinių, įvardijami tik tikslai. Pagrindinės civilinio proceso teisės funkcijos – teisėtumo ir teisėtvarkos stiprinimas valstybėje, teisės pažeidimų prevencija, pagarbos teisei ir teismui formavimas. Civilinio proceso teisei yra būdingi savarankiški tikslai, kurie suformuluoti LR CPK 2 str.: 1. Ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus. Šio principo įgyvendinimo sričiai taikomi civilinės materialiosios teisės pagrindą sudarantys dispozityvumo ir šalių lygybės principai. Dėl kiekvieno ginčo proceso pradžios, reiškiamo reikalavimo turinio sprendžia pačios šalys. 2. Tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant. Tai yra viešasis tikslas ir įstatymų leidėjas reikalauja tinkamai taikyti ne tik materialiosios, bet ir proceso teisės srities įstatymus. Teismas turi sudaryti visas sąlygas, kad byloje būtų išaiškintos esminės ginčo aplinkybės ir sudarytos sąlygos teisingam įstatymo taikymui sprendžiant konkretų šalių ginčą. 3. Kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Šis tikslas yra siejamas su proceso koncentruotumo principo tinkamu įgyvendinimu. 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje taip pat nurodoma, kad kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Priimant byloje sprendimą atkuriama 8


teisinė taika – išsprendžiamas teisinis ginčas, o byloje priimtas sprendimas ginčo šalims tampa privalomu. 4. Aiškinti bei plėtoti teisę. Teisės aiškinimo funkciją teismas atlieka kiekvienoje civilinėje byloje taikydamas arba atsisakydamas taikyti konkrečias teisės normas. Aiškindamas ir taikydamas įstatymus teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Teismo veikla plėtojant teisę reiškia kūrybinę teismo veiklą, kai būtina užpildyti teisinio reguliavimo spragas. LR CPK 3 str. numatyta tiek įstatymo, tiek teisės analogijos taikymo galimybė. Teismas tik plėtoja, bet nekuria teisės. Pagal Konstituciją, teisę kurti naujas teisės normas turi tik įstatymų leidžiamoji valdžia ir neperžengiant kompetencijos ribų – įstatymų vykdomoji valdžia. Teismas interpretuodamas teisės normas gali išplėsti arba susiaurinti teisės normos taikymo ribas, tačiau tai nėra naujos teisės normos kūrimas, o tik esamos aiškinimas. Svarbų vaidmenį šioje srityje atlieka Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, užtikrindamas vienodą teisės aiškinimą visoje teisminės valdžios sistemoje[1].

1.6. Civilinio proceso teisės dalykas, metodas, sąvoka ir sistema Civilinio proceso teisė sudaro savarankišką teisės šaką. Civilinio proceso teisė kaip teisės šaka charakterizuojama tik jai būdingu teisinio reguliavimo dalyku ir teisinio reguliavimo metodu. Teisės teorijoje teisinio reguliavimo dalyku yra visuma panašių pagal savo prigimtį visuomeninių santykių, kurie reguliuojami tam tikros teisės šakos normomis. Teisinio reguliavimo dalykas atsako į klausimą kas reguliuojama, ką veikia tam tikra teisės šaka. LR CPK 1 str. I dalyje numatyta, kad civilinio proceso kodeksas nustato civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo bylų ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių bei ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vykdymo, prašymų dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo tvarką. Bet kurios teisės šakos teisinio reguliavimo dalyku laikomi jos normų reguliuojami santykiai. Taigi, civilinio proceso teisės dalyku reikėtų laikyti patį civilinį procesą, t.y teismo, teisme dalyvaujančių asmenų bei kitų proceso dalyvių veiklą, nagrinėjant, sprendžiant civilines bylas, bei vykdant teismo sprendimus. Jeigu tam tikros teisės šakos teisinio reguliavimo dalykas atsako į klausimą ką (kokius visuomeninius santykius) reguliuoja tam tikra teisės šaka, tai teisinio reguliavimo metodas atsako į klausimą kaip (kokiomis teisinėmis priemonėmis, būdais) įgyvendinamas teisinis reguliavimas. Civilinio proceso teisės metodas – tai visuma būdų, priemonių skirtų reguliuoti santykius, įeinančius į civilinio proceso teisės dalyką. Teisės teorijoje išskiriami du teisinio reguliavimo metodai imperatyvusis (subordinacinis) ir dispozityvusis (autonomijos). Imperatyvusis metodas daugiau būdingas viešosios teisės šakoms, o dispozityvusis – privatinės teisės šakoms. Koks teisinio reguliavimo metodas būdingas civilinio proceso teisei, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Atsižvelgiant į tai, kad materialinės teisės normos teisinių santykių subjektams suteikia plačių galimybių konkrečiam veikimo būdui pasirinkti, suteikia didelę veiksmų laisvę tai atitinkamai išlieka ir dalyvaujant civiliniame procese. Taigi ir civiliniams procesiniams teisiniams 9


santykiams yra būdingas dispozityviškumas. Jis pasireiškia sekančiai: šalių lygybe, laisve naudotis savo teisėmis, garantijų sistema, t.y. civilinio proceso teisė gina ne tik ieškovo bet ir atsakovo interesus. Pateiksiu keletą dispozityviškumo pasireiškimo konkrečiose teisės normose pavyzdžių: atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį arba šalys turi teisę užbaigti bylą taikos sutartimi, šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą ir pan. Civilinio proceso teisės metodo imperatyvumas pasireiškia sekančiai: procesinės normos teismui, kaip valdžios institucijai suteikia pagrindinį vaidmenį, pagrindiniai juridiniai faktai civiliniame procese yra valdingi teismo procesiniai veiksmai, civilinio proceso teisė leidžia teismui kontroliuoti šalių veiksmus, civilinis procesas vyksta griežtai įstatymu nustatyta teisingumo įgyvendinimo tvarka, t.y. civilinis procesas yra griežtai reglamentuotas. Imperatyvių procesinių normų, kurios apibrėžia vienintelį ir privalomą elgesio būdą, pavyzdžiais galėtų būti: teismo procesas LR vyksta valstybine kalba, negali būti apklausiami kaip liudininkai dvasininkai apie aplinkybes, kurias jie sužinojo tikinčiojo išpažinties metu, teismas sprendimą priima ir paskelbia LR vardu, kasacine tvarka bylas nagrinėja LR Aukščiausiasis teismas. Civilinio proceso teisėje esant dispozityvių ir imperatyvių teisės normų, civilinio proceso teisės teisinio reguliavimo metodas taip pat yra mišrus: imperatyvus ir dispozityvus. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad civilinio proceso teisei būdingi ir viešosios, ir privatinės teisės elementai. Atsižvelgiant į civilinio proceso teisės reguliavimo dalyką, metodą bei tikslus galima apibrėžti ir pačią civilinio proceso teisę. Civilinio proceso teisė - tai sistema teisės normų, reguliuojančių teismo, dalyvaujančių byloje asmenų bei kitų proceso dalyvių veiklą, teismui nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. Civilinio proceso teisė yra kodifikuota teisė. Jos pagrindinės normos yra surinktos ir paskelbtos vieningame LR CPK. LR CPK yra padalytas į 7 dalis. Kiekviena dalis yra skirstoma į skyrius, o šie į skirsnius. LR CPK galima išskirti dvi sistemos dalis: bendrąją ir ypatingąją (specialiąją). Bendroji dalis (LR CPK vadinama – bendrosiomis nuostatomis, t.y. nuo 1-175 str.) įtvirtina normas būdingas visam civiliniam procesui: civilinio proceso principus, proceso dalyvių teisinį statusą, teismo sudėtį, teismingumą, priskirtinumą, bylinėjimosi išlaidas, teismo nuobaudas, procesinius terminus, ir kt. Prie ypatingosios dalies (LR CPK 176-817 str.) priskiriamos normos, reguliuojančios atitinkamas procesinių teisinių santykių rūšis, subjektų veiklą konkrečiose civilinio proceso stadijose: civilinės bylos iškėlimas, pasirengimas teisminiam nagrinėjimui, teisminis nagrinėjimas, teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė (apeliacija, kasacija), proceso atnaujinimas, atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, ypatingoji teisena, vykdymo procesas ir tarptautinis civilinis procesas. Ir bendrosios, ir ypatingosios dalies normos gali būti grupuojamos į institutus: ieškinio, įrodymų, teismo nuobaudų, bylinėjimosi išlaidų, atstovavimo, teismingumo, priskirtinumo ir kt. Civilinio proceso teisės sistemą galima apibrėžti kaip civilinio proceso teisės normų ir institutų, reglamentuojančių teismo, šalių, bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų veiklą, teismui nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas, visuma.

1.7. Civilinio proceso samprata ir stadijos 10


Didžioji dalis ginčų, kylančių iš civilinės apyvartos, yra sprendžiami civilinio proceso tvarka. Yra išskiriamos dvi bendrosios kompetencijos teismų teisminės veiklos rūšys: civilinis ir baudžiamasis procesai. Žodis “procesas” reiškia reiškinio ar įvykio vyksmą, tam tikrą, nuoseklią, tolygią eigą, raidą. Civilinis procesas yra teisinės veiklos rūšis, kurią reguliuoja civilinio proceso teisė. Negalima tapatinti sąvokų „civilinis procesas“ ir „civilinio proceso teisė“. Taigi, civilinis procesas – tai sistema bendrosios jurisdikcijos teismo ir kitų suinteresuotų subjektų juridinių veiksmų, reguliuojamų civilinio proceso teisės normų ir atsirandančių teismui nagrinėjant civilines bylas bei antstoliams vykdant teismo sprendimus. Toks civilinio proceso supratimas civilinio proceso teisės doktrinoje vadinamas siauruoju. Iš šio apibrėžimo galima išskirti tokius civilinio proceso požymius: • •

vienas iš civilinio proceso subjektų būtinai yra teismas; teismo ir kitų proceso dalyvių veiksmai yra teisiniai civiliniai procesiniai veiksmai;

civilinio proceso dalykas ir objektas yra civilinės bylos (nurodytos LR CPK 1 str.).

Civilinio proceso teisės doktrinoje galime rasti ir taip vadinamą plačiąją civilinio proceso sampratą. Tokio supratimo šalininkai civiliniam procesui priskiria ne tik teismo, bet ir kitų – neteisminių – institucijų ar asmenų veiklą įgyvendinant įstatymų jiems patikėtas civilinės materialiosios subjektinės teisės apsaugos bei tinkamo įgyvendinimo funkcijas (arbitražo, darbo ginčų komisijų, notarų veiklą ir kt.). Plačiosios civilinio proceso sampratos šalininkai teigia, kad minėtų neteisminių institucijų priskyrimo civiliniam procesui kriterijus yra jų veiklos pobūdis ir turinys. Tiek teismo, tiek arbitražo, darbo ginčų komisijų ir kt. institucijų veikla nukreipta vienam bendram tikslui – išspręsti ginčą dėl teisės bei apginti pažeistą ar ginčijamą teisę ir būtent tai leidžia ne tik teismo, bet ir neteisminių institucijų veiklą priskirti civiliniam procesui. Plačiosios civilinio proceso sampratos šalininkai taip pat nurodo, kad nors aptariamų neteisminių institucijų veiklai sprendžiant ginčus bei ginant materialiąsias subjektines teises yra būdinga kitokia specifinė procesinė forma (lyginant su teisminių institucijų veikla), daugelis proceso principų ir institutų įtvirtintų teisės normose, reguliuojančiose šių institucijų veiklą yra panašūs kaip ir siaurąja prasme suvokiamo civilinio proceso reglamentavime[1]. Visas civilines bylas teismas nagrinėja nuosekliai, tam tikrais etapais. Visas civilinis procesas yra suskirstytas į stadijas. Stadiją sudaro visuma procesinių veiksmų, kurių tikslas - siekimas atitinkamo tai stadijai procesinio rezultato. Lietuvos civilinio proceso doktrinoje dažniausiai išskiriamos tokios 7 stadijos: 1. Civilinės bylos iškėlimas. (ieškinio, pareiškimo ar prašymo padavimas teismui, teisėjo veiksmai gavus minėtus dokumentus: gali išskirti arba sujungti reikalavimus, atsisakyti priimti ieškinį, jei ieškinys neatitinka turinio reikalavimų, nustato terminą trūkumams pašalinti, ieškinio priėmimo klausimą teisėjas išsprendžia rezoliucija ir tai yra laikoma civilinės bylos iškėlimu). 2. Pasiruošimas civilinių bylų teisminiam nagrinėjimui. (iškėlus civilinę bylą prasideda pasiruošimas teisminiam nagrinėjimui, teisėjas prireikus patikslina šalių pareigą įrodinėti, nusiunčia atsakovui ieškinio nuorašus, nustato terminą atsiliepimams pareikšti, atlieka kt. veiksmus, gavęs atsiliepimus, nustato, kokiu būdu bus rengiamasi bylos teisminiam nagrinėjimui: paruošiamųjų dokumentų būdu ar parengiamajame teismo posėdyje, manydamas, kad byla parengta nagrinėti teisme, teisėjas priima nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje.) 11


3. Teisminis nagrinėjimas. (tai pagrindinė civilinio proceso stadija, kurios metu vyksta bylos nagrinėjimas iš esmės: vertinami ir tiriami įrodymai, nustatomos reikšmingos bylai aplinkybės, ko pasekoje priimamas ir paskelbiamas teismo sprendimas.) 4. Bylų nagrinėjimas apeliacine tvarka. (peržiūrimas neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas ar nutartis apeliacinės instancijos teisme, pažymėtina, kad sprendimai įsiteisėja per 30 d., išimtis 40 d., o nutartys – per 7 d.). 5. Vykdymo procesas. (atliekami procesiniai veiksmai, kuriais siekiama įgyvendinti teismo sprendimus, šiuos veiksmus atlieka antstolių kontoros.) 6. Bylų nagrinėjimas kasacine tvarka. (įsiteisėję teismo sprendimai ar nutartys patikrinami teisės taikymo aspektu vieninteliame kasaciniame teisme, t.y. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Kasacinį skundą galima paduoti per 3 mėnesius nuo skundžiamo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo dienos). 7. Proceso atnaujinimas. (civilinis procesas jau išnagrinėtose bylose gali būti atnaujintas griežtai tik įstatymo numatytais atvejais. Atnaujinimo pagrindai yra išvardyti CPK 366 str. Teismui nusprendus atnaujinti bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias taisykles. Pakartotinis prašymas atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu yra negalimas). Kiekviena civilinė byla nepereina per visas 7 stadijas, todėl pirmosios 3 stadijos yra laikomos pagrindinėmis (būtinomis), o kitos stadijos – yra fakultatyviosios. Verta paminėti ir mažiau civilinio proceso teisės doktrinoje paplitusią nuomonę, kad civilinį procesą sudaro 5 stadijos. Šios teorijos šalininkai teigia, kad pirmosios trys stadijos, t.y civilinės bylos iškėlimas, pasirengimas teisminiam nagrinėjimui ir teisminis nagrinėjimas yra tik etapai, sudarantys vieną stadiją – procesą pirmosios instancijos teisme. Autoriai nurodo, kad tiek iškėlus civilinę bylą, tiek parengus ją nagrinėti teismo posėdyje yra pasiekiami tik būtini tarpiniai procesiniai tikslai, tačiau teisminis nagrinėjimas yra baigiamas ginčo išnagrinėjimu iš esmės, ir šis tikslas apima prieš tai įvardytuosius, todėl jie neturėtų būti laikomi savarankiškais. Penkių civilinio proceso stadijų šalininkai mano, kad tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame procesuose taip pat galima išskirti bylos iškėlimo stadiją, todėl to padarymas tik proceso pirmosios instancijos teisme atveju jiems atrodo nepagrįstas[2].

1.8. Civilinio proceso teisenos Teisena – tai speciali civilinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialiosios teisinės prigimties civilinėms byloms nagrinėti[1]. Civiliniame procese yra išskiriamos dvi teisenos: ginčo teisena (ieškininė teisena) ir ypatingoji teisena. Iki 1999 m. gegužės 1 d. LR CPK numatė dar vieną trečią teiseną – teiseną bylų, kylančių iš viešosios teisės normų reguliuojamų teisinių santykių. Tačiau dabar šias bylas nagrinėja specializuoti teismai – administraciniai teismai. Ginčo teisenos tvarka yra nagrinėjama didžioji dalis teismams priskirtinų civilinių bylų, kylančių iš civilinių, darbo, šeimos ir kitų teisinių santykių. Ginčo teisena nagrinėjamos bylos, iškeltos pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl pažeistos teisės. Tai bylos dėl santuokos nutraukimo, nuosavybės teisių gynimo, bylos dėl įvairių prievolinių santykių. Šiai teisenai būdinga tai, kad ji pritaikyta dviejų šalių, turinčių priešingų interesų, tarpusavio ginčui nagrinėti. Ši teisena dar vadinama pagrindine, nustatančia pagrindines proceso taisykles, o ypatingoji teisena yra tik specialiųjų 12


taisyklių, kurios laikomos ieškinio teisenos išimtimis, sistema. Reikia pažymėti, kad ginčo teisena pamažu diferencijavosi. Atsirado sprendimo už akių institutas, leidžiantis ginčo teisenos ribose greičiau išspręsti bylą, kai į teismo posėdį be svarbių priežasčių neatvyksta ieškovas arba atsakovas arba kai teismas negavo atsiliepimo į ieškinį. Taip pat LR CPK numatyti atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai. Bylos čia nagrinėjamos ta pačia ginčo teisena tik su išimtimis, dažniausiai proceso operatyvumo tikslu. Prie minėtų atskirų kategorijų bylų priskiriamos šeimos bylos, darbo bylos, bylos dėl daikto valdymo pažeidimų, dokumentinis procesas, bylos dėl teismo įsakymo išdavimo, ginčai dėl nedidelių sumų priteisimo. Ypatingąja (dar vadinama apsauginė, ne ginčo, išimtinė, supaprastinta) teisena dažniausiai nagrinėjamos bylos, kuriose nėra ginčo dėl teisės, pvz., bylos dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo, dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu ir pan. Tačiau neatsitiktinai buvo pavartotas žodis “dažniausiai”. Ginčo ir ypatingosios teisenos atribojimo klausimas yra diskusinis ir labai senas. Bandant pagrįsti dviejų teisenų skirtumus, civilinio proceso teisės teorijoje egzistuoja kelios teorijos – tikslų, dalyko ir pozityvizmo[2]. Tikslų teorija yra grindžiama teisenoms keliamais skirtingais tikslais. Ginčo teisenos tikslas – pašalinti subjektinės materialinės teisės pažeidimą, o ypatingosios – užtikrinti tam tikrų materialinės teisės normų tinkamą įforminimą, siekiant išvengti subjektinės materialinės teisės pažeidimo. Dalyko teorija buvo paremtas iki 2003 m. sausio 1 d. galiojęs LR CPK. Dalyko teorija ginčo teiseną nuo ypatingosios atriboja ginčo dėl teisės buvimu arba nebuvimu. Analizuojant ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamas bylas, matyti, kad kai kurių bylų prigimtis yra būtent ginče dėl teisės, pvz., skundai dėl notarų ar antstolių veiksmų, dėl civilinės metrikacijos įstaigų įrašų neteisingumo nustatymo ir pan. Remiantis tik vienu – ginčo buvimo ar nebuvimo kriterijumi, atriboti vieną teiseną nuo kitos yra sunku. LR CPK 443 str. 7 d. nurodoma, kad ypatingosios teisenos skyriuje nurodytas bylas teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Pozityvizmo teorijoje nėra keliamas uždavinys apibūdinti ypatingosios teisenos esmę, kadangi nustatant bylos nagrinėjimo tvarką vienintelis kriterijus yra tikslingumas, o taip pat įstatymo leidėjo valia. Dabartiniame LR CPK kaip tik ir remiamasi šia teorija. LR CPK 442 str. numato keturiolika kategorijų bylų, kurios nagrinėjamos ypatingąja teisena.

1.9. Civilinio proceso mokyklos ir jų formuluojamos pagrindinės idėjos Istoriškai yra susiformavusios dvi civilinio proceso mokyklos: liberalioji ir socialinė civilinio proceso mokykla. Dabartinio LR CPK pagrindas yra socialinė civilinio proceso mokykla. Liberalioji civilinio proceso mokykla atsirado kartu su liberalizmo filosofija, kurios pagrindinės vertybės laisvė, lygybė, nuosavybė ir įstatymas. Šios filosofijos veikiami XIX a. atsirado pirmieji nauji CP kodeksai: 1806 m. Prancūzijos CPK, 1877 m. Vokietijos CPK, 1864 m. Rusijos Civilinės teisenos įstatymas (1918-1940 galiojęs ir Lietuvoje). Liberaliojoje mokykloje šalys yra proceso šeimininkės, pagrindiniai principai yra rungimasis ir dispozityvumas, teismas yra gana pasyvus, pačios šalys renka ir pateikia įrodymus, įteikia procesinius dokumentus, įrodinėja nagrinėjimo metu savo tiesą. Teismo funkcija – nuspręsti, kas yra teisus pagal šalių pateiktą medžiagą, pagal įvykusį rungimąsi, išsakytus argumentus, prižiūrėti, kad rundamosios šalys laikytųsi proceso taisyklių ir to viso pasekoje priimti sprendimą. Pagrindinis liberaliosios mokyklos šalininkas vokietis A.Wachas. 13


Liberaliojoje mokykloje civilinio proceso tikslas yra nustatyti formaliąją tiesą. Kadangi teisėjas šioje mokykloje yra pasyvus, formalioji tiesa yra tai, ką pateikia šalys, t.y. teisi ta šalis, kuri savo tiesą argumentuoja, pateikia svarius įrodymus, nors objektyviai, gyvenime ji ir nėra teisi. Taigi toks sprendimas formaliai yra laikomas teisingu. Socialioji civilinio proceso mokykla atsirado kaip atsvara liberaliajai. 1895 m. priimamas Austrijos CPK, kurio pagrindą sudaro socialinio civilinio proceso teorija. Šios teorijos pagrindinis šalininkas – austras F. Kleinas. Ši mokykla remiasi aktyvaus teismo idėja ir proceso koncentruotumo principu, tačiau daug ką perėmė ir iš liberaliosios mokyklos: rungimosi, dispozityvumo, viešumo, žodiškumo principai. Socialioji mokykla daug dėmesio skiria proceso pagreitinimui, bylos vilkinimo prevencijai, aktyviam šalių ir teismo bendradarbiavimui, proceso ekonomiškumui, viešojo intereso gynimui.

14


Test