Page 4

ŽALI MEDŽIAI NOVELĖ

NIJOLE TREINYTĖ Marytė KONTRIMAITĖ II k. žurnalistė V k. lituanistė NERIMAS Vis ratu, vis ratu, Vis taip pat ir ten pat — valandų mirgėjimas monotoniškas, ramybė migdanti, stingdanti.. . Pakvaišus vidurnakčio paukštė, susapnavusi žaibus ir viesulą, klykdama sparnus atdaužius į šakas, į kamienus į eglynų gretas dygliuotas — rasa pabiro ir aidas ilgai virpėjo virš miško pabudusio, ošiančio miško prieš tolimą aušrą. Būna — sapnuoja eglė žiedus, trapius ir vaiskius liepsnelėm rausvom ir žydrom lyg drugiai ant šakų dygių. Nerangūs ančiukai sapne gulbėm pavirsta. Paukščiai bebalsiai pragysta nuostabiausiom giesmėm. Skraido sapne vaikai be sparnų — aukštai ir toli, aukščiau už visus medžius ir už debesis. Būna — sapnuoja žmonės pačią tyliausią svajonę — triukšme dienų ir skubėjime ji tolimiausiam kamputy prigludus — Pabunda ir šypteli graudžiai — būna... NUOVARGIS Apsunko paukščio sparnai. Jau saulėlydis, o namai dar toli — vidur girių. Nuo žibinto lieji žibinto einu, ir svyruoja šešėlis lyg Švytuoklė melsva gatve. Nešu ant pečių savo dieną. Pareisiu, užkopsiu laiptais lėtai atversiu duris į kambarį tamsų. Nusiimsiu dieną, tartum kuprinę, atitiesiu pečius. Daiktai iš prieblandos patyljukais prieis, ir žiūrės jdėmiai — ką gi tu parnešei? Padėsiu ją prie kitų — šitą dieną prie vakarykštės ir užvakarykštės Rytoj pažiūrėsim, rytoj pamatysim. Naktis lyg sunkus debesis, prisigėręs šalto lietaus, nusileis ir apgaubs, įsupus į tylą. ..

Ar tu kada matei gyvą iš­ minčių? Aš nemačiau. O jei kada ir buvau sutikęs tai, ma­ tyt, nepažinau. Sėdžiu ir valgau kriaušes. Neatsimenu, kas man jų da­ vė. Mirtingieji kartais mėgsta būti dosnūs... Buvo pasiro­ dęs Robis. — Paskolink tris rublius. Aš jo akyse išverčiau pini­ ginę ir kišenes į kitą pusę. — Du?

Nusivylęs palingavo galvą: — Bėdžius. Išnyko. Kam jam reikia manęs. O tiesą pasakius, kam man jo reikia? „Saulius — va, vyras," — sakydavo jis, gavęs iš manęs penkrublę. Šiandien labai daug žmonių su šunimis. Vaikštinėja. Net nesuprasi, kas ką veda: šuo žmogų, ar žmogus šunį. Bet vieni kitais patenkinti. .. .Aš neturiu namų, Alida. Tu sakai, kad žmonės turi na­ mus. Aš turiu namus, pro ku­ rių langus nesimato medžių ir į kuriuos nenoriu pareiti. Tu sakydavai; kad medžiai siū­ buoja ir kyla vėjas. Aš norė­ čiau, kad prie mano namų augtų daug medžių ir nuolat kiltų audros. Kad būtų miš­ kas. .. ' Aš dar turiu tuos namus, kuriuose gyvena mano ma­ ma. .. t Kai Robis supažindino su rusvaplauke, Saulius pagalvo­ jo, kad galėtų ją mylėti. — Sandra. — Taip? — O kodėl ne? — Aišku — kodėl ne. Retas vardas.

— Latvijoj — ne, — Aa.. . Robis nusivedė juos į kavi­ nukę. Jis sakėsi gavęs kažko kį honorarą, bet Saulius žino­ jo, kad tėvas paprasčiausiai atsiuntė dešimtrublinę, kurią dabar jie visi šventino. Paskui Sandra verkė. Jis sė­ dėjo ant bažnyčios laiptelių, ir ji šluostėsi ašaras savo rus­ vų plaukų galiukais. Ant sie­ nos virpėjo plikų medžio ša­ kų šešėliai. — Nežiūrėk! Ir neklausyk. — Kai aš gimiau, kaimynų ožka išsisuko koją, —- paban­ dė jis juokauti, bet tuoj nu­ tilo. Vasario pusė — ne pavasa­ ris. Jos ašaros galėtų virsti ledukais... — Sandra, aš atrodo mylė­ siu tave... Troleibusai važinėjo labai retai.

Po tėvo išėjimo motina lengviau atsikvėpė, o paskui ėmė vis dažniau stoviniuoti prie lango ir žiūrėti j paruda­ vusias nuo rudens lietaus viksvas paraistėj. — Mama, ko tu stovi? Ma­ ma?! Ji žiūrėjo į taką, kuriuo vakarais pareidavo tėvas. Kar­ tais jis pareidavo naktį. Kar­ tais visai nepareidavo. — Mama, negi tu lauki? Nelauk! Sekmadieniais jie ilgai mie­ godavo ir virdavo sriubą vi­ sai dienai. Sesuo bėgdavo į šokius. Klube paprastai susi­

rinkdavo visas pulkas paaug­ lių, kurie stumdydavosi ir niekaip nedrįsdavo pradėti šokt. Jis neidavo Tą lytą, netardama nė žo­ džio, motina įdėjo į lagaminą penkis antaninius obuolius. Paskui paklausė: — Lašinių imsi? — Dabar ne. Išeidamas žinojo, kad moti­ na stovi prie lango ir žiūri. Labai garsiai kaukšėjo batai.

jom. — Ar tu matei, kaip per as­ faltą išauga žolė? — Kaip? — Iš žemės. Prasikala. — Nemačiau. — Ten vienos senutės batai buvo sulopyti... Didelėse aikštėse tyli varpi­ nės. — Jau ruduo, Sandra. — Koks gi ruduo rugpiūčio pradžioj? Pažiūrėk — medžiai dar vi­ siškai žali. Neatsisuko. — Nori, nupirksiu ledų? Jie sustojo beveik prie du­ Vasarą visi valgo ledus. rų. Žmonių buvo nedaug. — Sandra, kada tu pasku­ Jau ruduo, Alida. Ruduo, tini kartą buvai bažnyčioj? nors lapai dar visai žali. — Neatsimenu. Tur būt, se­ — Alida, ar tu matei išmin­ niai. čių? Man atrodo, kad tas kry­ — Sako dabar madinga eiti žių meistras buvo išminčius. į bažnyčią. Ir ne todėl, kad pasidarė sau — Kas sako? kryžių. — Kvailiai. Sandra netikėjo, kad ir ru­ Netoli jų klūpojo senutė denį būna žali medžiai. Ji nu­ sulopytais batais ir taškuota ėjo taip paprastai ir kasdie­ skarele. Jos maldaknygė buvo niškai, kad aš neatsakiau nie­ senutėlė, o lūpos judėjo lėtai ko. Tur būt, ir pajust nieko ir pavargusiai. „Kodėl ji visą nespėjau. Tik labai norėjau laiką klūpo? Gal jai papras­ pabučiuot jos plaukų galiukus, čiausiai sunku atsikelti?" kuriais ji pirmą vakarą šluos­ „Pasigailėk mūsų..." — tėsi ašaras. .. gaudžia daugybė balsų. „Pa­ Prieš man išvažiuojant, mo­ sigailėk mūsų..." Kodėl pasi­ tina ilgai stovėjo prie lango gailėk? ir žiūrėjo į taką, kuriuo va­ Saulius atsiminė kryžių ne­ karais pareidavo tėvas. Aš no­ toli namų. Sako, ten palaido­ rėjau prieit ir paglostyt jos tas kryžių meistras, kuris pats pečius, bet nemokėjau to. sau išsidrožęs kryžių. Baisu, kaip ji verkė. Aš dar — Eikim iš čia. nebuvau girdėjęs tokios rau­ „Pasigailėk mūsų!" — šau­ dos: taip, tur būt, teverkia iš­ kia bažnyčios bokštai, mesda­ minčiai prieš paskutinę žemės mi aštrius šešėlius po jų ko­ naktį.. .

Vida JUKNIŪTE IV k. istorikė» MANO KIEMAI „.. .Hinc itur ad astra". Istorijos laiptais bijau nukristi, Žvaigždėms nereikia manęs. Imu tavo nerimą, tikėjimą, viltį, Ir keliu į žvaigždes. Čia kūrė dailininkas Pranas Smuglevičius Ant tos renesansinės sienos daug drobės. Aš palikau ją jums. Aš spėjau nupiešti tik dangų, visai nepasikeitusi, kaip šiandien. Pažiūrėk. Ar gerai aš nupiešiau dangų?

Pirmosios

Jubiliejinėje lietuvių dailės parodoje.

lietuviškojo

M. GUSTAIČIO ĮOO-OSIOMS to meto lietuvių literatūrą pa­ pildė Ad. Mickevičiaus, Ver­ GIMIMO MĖTINĖMS gilijaus bei Ovidijaus kūrinių XIX—XX a. riboje (1870— vertimais. Mūsų literatūroje savitą 1927) gyveno lietuvis poetas, vertėjas, pirmųjų lietuviškų vietą užima jo originali poe­ monografijų bei pirmosios zija: eilėraščių rinkiniai „Tė­ „Stilistikos" autorius, pedago­ vynės ašaros", „Erškėčių ta­ gas, švietėjas, kunigas Motie­ ku", „Sielos akordai", „Varpe­ liai", poema „Meilė” ir orato­ jus Gustaitis. Švietėjiška veikla M. Gus­ rija „Aureolė". M. Gustaičio poetinę kūry­ taitis susijęs su Marijampole, kur 1904—1914 m. dirbo pe­ bą galėtume skirti į dvi dalis dagogu gimnazijoje, o nuo pagal ryškią tendencija per­ 1907 m. — direktoriumi mer­ eiti nuo to, kas žemiška, lai­ gaičių progimnazijoje. Peda­ kina, prie to, kas amžina, dva­ goginį darbą tęsė ir pirmojo siška, artėti j simbolizmą. Pumosios jo poezijos kny­ pasaulinio karo metu, kartu su mokykla išsikėlęs į Jaros- gos, pažymėtos 1914—1916 m. lavlį, ir, grįžęs Lietuvon datomis, — „Tėvynės ašaros" (1918), iki gyvenimo pabai­ ir „Erškėčių taku" — tai poe­ gos. to, jautriai reagavusio į XX a. Kaip vertėjas, M. Gustaitis pradžios įvykius, sielvarto dėl

simbolizmo eilutės

tėvynės, žmogaus likimo iš­ raiška: .. .Lietuvai lemta sunkiausia dalis! Likimas išbūrė Tau sielvartų jūrą, Gyvenimas tavo — be ryto naktis, Ant amžino kapo — Erškėčiai be lapo. Po kryžium — našlaičiai, išverkę akis... (Eil. „Tėvynės rauda") Poetas giliai pergyvena lie­ tuvių karo tremtinių „erškė­ čių kelią", ir plaukia „godos iš krūtinės Našlių našlaičių maldomis!" Jaudina jį ir be­ prasmės karo aukos, eilėraš­ čiuose suskamba tragiški žmo­ nijos kančių motyvai, „nes kruvino nelaimių rato Pra­ džios nei galo nesimato..." O

gal savo bejėgiškumo ką nors pakeisti suvokimas ir verčia poetą ieškoti užtarimo misti­ niame pasaulyje, melsti dievą pagalbos? Visiškai natūralu, kad poe­ tas, neradęs dvasinės atramos kruvinoje žemėje, vėlesnėse poezijos knygose („Sielos akordai", „Varpeliai") nutols­ ta nuo jos (žemės) į tai, kas amžina, dvasiška, dieviška: Aš dieviška noriu gyventi tarnysta, O visa, kas žemės, many tenuvysta Dėl Tavo garbės. (Eil. „Ant kryžkelės") Jo poezijoj pasirodo simbo­ liniai įvaizdžiai: kalnų balto­ sios viršūnės, baltoji viešnia, ūžiančios marios, kaukiančios

T. FRIDMANO nuotr. vėtros, nežinomybės link plau­ kianti burelė — bejėgis, tra­ pus visatoj padaras žmogus. Kas pakraščiais duvienu eina. O lydi juos bangų ošimas? Tai aš ir tujen, mano daina, Ir mūsų pulso aidas — rimas Ei plaukim plaukim ten, dainele, Toli nuo žemės, nuo paviečlo, Mėnulis tiesia aukso kelią Ir sidabrinės bangos kviečia. (eil. „Baltoji Viešnia") Kosminės aukštumos, bega­ linės tolumos ir gelmės tapo besiformuojančio lietuvių sim­ bolizmo pagrindiniais moty­ vais. Ne be reikalo M. Gus­ taitis laikomas lietuviškojo simbolizmo pradininku, pali­ kusiu pėdsaką lyrikoje, savo eilėraščių nuotaika, įvaiz­ džiais atgijusiu F. Kiršos, B. Sruogos, V. Mykolaičio-Puti­ no ankstyvojoje poezijoje. R. A.

Šventinis žodis Mūsų MOTERIMS: Kaip žinome, didelis moter* vaidmuo kuriant literatūrą. Petrarkai padėjo kurti Laura. Rafaeliui talkininkavo Fornarina ir kt. Mums — taip pat. Ačiū jums, moterys, ačiū už dar vieną nedarbingą dieną! Yra milijonai žmonių, kurie negeria, nerūko ir ne­ myli moterų. Tai moterys. Q Viena studentė gelbėda­ vo save ašaromis. Dauguma dėstytojų žinojo tai. Egzaminas. Įeina minėtoji. Žiūri gailiai dėstytojui j akis. — Ar jau pasiruošusi? .. — klausia dėstytojas. — Taip pasiruošusi, — ne­ baigus dėstytojui paklausti, at­ sakė mergina. — Verkti, — pridūrė dės­ tytojas. d Visos mergaitės geros. Iš kur blogi žmonų vyrai at­ siranda? O Būdamas mėnesį koman­ diruotėje, P. Pilypaitis gavo laišką, kuriame žmona prane­ šė, kad gimė sūnus. Nė ne­ mirktelėjęs P. Pilypaitis sėdo į traukinį. Štai jau antri me­ tai jis sėkmingai slapstosi nuo alimentų. I

REDAKTORIUS

ALGIS KUSTA

KONKURSAS

SPORTAS Sporto klube kovo 2 d. įvy­ ko fakultetų sporto tarybų pirmininkų susirinkimas. Bu­ vo tartasi dėl VVU slidinėji­ mo pirmenybių. Dalyvavo 7 fakultetų atsto­ vai: Medicinos, Chemijos, Is­ torijos, Filologijos, Matemati­ kos, Fizikos, Ekonomikos. Ki­ tus fakultetus tenka vėl pa­ barti.

STUDENTŲ BUITIS, DARBAS IR POILSIS SMD Centrinė taryba ir Studentų profsąjungos komite­ tas skelbia konkursą geriau­ siam studentų moksliniam dar­ bui apie studentų buities, dar-

bo ir poilsio organizavimą (gali būti pateikti darbai apie studentų higieną, buitinės gy­ venimo sąlygas bendrabutyje, darbo sąlygas, auditorijų šva­ rą, apšvietimą, vėdinimą, fizi­ nės kultūros organizavimą, studentų mitybą ir jos organi­ zavimą, Universiteto išorinės aplinkos sutvarkymą, studen­ tų poilsio organizavimą ir pan.).

Norėtųsi, kad darbo išvado­ se būtų konkretūs pasiūlymai vienai ar kitai problemai iš­ spręsti. Darbus reikalinga pristatyti iki š. m. spalio mėn. 1 d. SMD Centrinei tarybai. Geriausių darbų autoriams bus skiriamos piniginės premi­ jos: Pirmoji — 30 rub., dvi antrosios — po 20 rub., trys trečiosios — po 10 rub. SMD Centrinė taryba. Studentų profkomltetas

IEŠKAU NEŽINOMO AUTORIAUS

Kurso draugę Reginą IVASKAITĘ, tėveliui mi­

1969 m. nežinomas autorius rus, nuoširdžiai užjaučia man atsiuntė be pavadinimo IV k. geografai ir vadovė. pjesę, kurioje veiksmas vyks­ ta „Neringos" kavinėje. Prašau autorių išsižadėti sa­ vo inkognito ir atsiliepti, nes REDAKCIJOS ADRESAS: šios pjesės pastatyme autoriu­ Vilnius, MTP-3, Universiteto mi bus paskelbtas „XX am­ žiaus pabaigos nežinomas dra­ g-vė Nr. 3. Telefonas 2-58-84. Telefonas spaustuvėje 2-54-21. maturgas". Rinko ir spaudė LKP CK Lei­ V. LIMANTAS dyklos spaustuvė Vilniuje. Dramos studijos vadovas LV 08773 Užs. Nr. 951

Profile for Vilniaus universitetas

Tarybinis Studentas, 1970 m. kovo 6 d. Nr. 7 (705)  

Vilniaus universiteto laikraštis. Archyvinė medžiaga

Tarybinis Studentas, 1970 m. kovo 6 d. Nr. 7 (705)  

Vilniaus universiteto laikraštis. Archyvinė medžiaga

Profile for vu_lt
Advertisement