Page 4

Universiteto metraštis Atrodo — tik vakar Rektorius sveikino pirmakursius, sugūžėjusius Rugsėjo pirmąją į Filharmoniją.. . Nusivijo vieno kitą du šimtai septyniasdešimt astuonios mokslo metu dienos: paskaitos, pasimatymai, konferencijos... Pavartykime senas nuotraukas — mažytį kaleidoskopą, prisiminkime geras studentiškas dienas.

1300 su viršum pirmakursiu šiais mokslo metais j savo būrį mielai priėmė vyresnieji draugai: su vėliavom, su gėlėm, su pamokymais. Nuotraukoje: Teisės fak. pirma­ kursių imatrikuliacija.

1967 m. spalio 14 d. Aktų salėje įvyko baigiamasis SMD XX konferencijos posėdis. Garbės raštais ir atmini­ mo dovanomis buvo apdovanoti geriausių pranešimi) autoriai.

Draugystei jungiasi įvairiausių tautybių jaunuolių ran­ kos. Draugystės meridianai kerta ir Universitetą: Interklubas daug nuveikė, plėsdamas ryšius su kitų šalių studentais. Daug jų sulaukėme ir namuose.

ATKELTA iš 3 psl. jis „be mažiausio sielvarto, svyravimo Ir užuojautos... grubiai atstumia paklydusią, besiblaškančią ir nelaimingą mergaitę, kuri po to nušoka nuo tilto". Nėra prasmės įro­ dinėti, kad kūrinyje su ana­ logiška novelei „Praėjo mer­ gina" situacija, konfliktas ga­ lėtų išsispręsti kitaip — lai­ mingai. Bet J. Baltušis pasi­ rinko kitokj sprendimą: nu­ piešė kitokios prigimties he­ rojaus paveikslą. Režisierius ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai, gilinda­ miesi Į rašytojo sumanymą, savaip „perskaitė" novelę, atrado joje naujų niuansų. Jų ieškojimas pakrypo teisinga linkme, atsisakius siauro po­ žiūrio Į Petrą. Spektaklio sta­ tytojai ir aktoriai ėmė ieško­ ti teigiamo rašytojo idealo novelės meninių vaizdų visu­ moje, o ne vien Petro pa­ veiksle. Tai leido jiems naujai ir savitai interpretuoti novelę. Rašytojas neslepia savo antipatijos „jauniems išgve­ rėliams", nebijo atvirai gėrė­ tis Petro Alešiūno charakte­ rio vientisumu. O autoriaus požiūris j Lianą yra žymiai sudėtingesnis. Jis nepritaria jos praeičiai, bet ir beatodai­ riškai nepasmerkia jos, ieško jos kelio pradžios. Trumpai mes matome tikrąją Lianą — nuoširdžią, šiek tiek naivoką, kuri, kaip gėlė savo žiedla­ piais į saulę, linksta į Petrą, žavisi jo vyrišku santūrumu, vidinio pasaulio vientisumu ir paprastumu, aiškia ir blaivia galvosena. Tokia Liana yra pirmą kartą atvedusi į savo kambarį Petrą, tokia ji išky­ los metu — laimingiausią sa­ vo gyvenimo dieną. Šiose scenose Liana pakyla iki ra­ šytojo idealo, jose atsisklei­ džia tikroji jos esmė. Bet pra­ eitis, ryšiai su „laisvos mei­ lės" apologetais palieka ryš­ kų vulgarumo pėdsaką, kuris atgyja scenoje su tėvu ir Petru, supratus, kad ateities su juo nebebus. Ir vis dėlto pasirinkęs Lianos gyvenimo finalą — savižudybę, o ne­ sugrąžinęs jos į „jaunų iš­ gverėlių" būrį, autorius pa­ brėžia tos tikrosios Lianos lai­ mėjimą. Suvokusi savo klai­ das, pasibaisėjusi jomis, pa­ žvelgusi į save mylimo ir my­ linčio žmogaus akimis. Liana nenori gyventi. Ar kaltas Petras dėl Lianos mirties, ar iš tiesų, anot vieno kritiko, „apsaugok, mus, viešpatie, nuo susitikimo su tokiais tei­ giamais vyrukais gyveni­ me. .."? Pažvelkime į Petrą

J. BALTUŠIO NOVELES STUDENTŲ SCENOJE Lianos akimis: juk su juo ji patyrė laimingiausias gyveni­ mo akimirkas, per jį suprato meilės Ir draugystės grožį, panoro tapti savimi. O jeigu ta laimė trapi, neturėjo atei­ ties, čia kaltas ne vien Pet­ ras. .. Kaltas „likimas", kalta Liana, neišsaugojusi savęs di­ delei meilei, kalti jaunuolių charakteriai, pagaliau — „kaltas" autorius, užsimojęs pavaizduoti būtent tokią gy­ venimišką istoriją. Autoriaus sumanymą pui­ kiai suprato ir atskleidė reži­ sierius bei aktoriai — V. Jurgelevičiūtė — Liana ir B. Kieinys — Petras. V. Jurgelevičiūtės Liana — įdomus ir sudėtingas charak­ teris. Pirmuosiuose epizoduo­ se patikli ir nuoširdi, papras­ ta, kukli Liana, veiksmui vys­ tantis, atskleidžia tą savo charakterio bruožą, kurį jos tėvas trumpai apibūdino — silpna. Ji labai nori mokytis iš Petro, galvoti, matyti taip, kaip jis, ir tada iš tiesų at­ rodo, kad Liana neturi pama­ to po kojomis. V. Jurgelevi­ čiūtės Liana sudėtinga: protin­ ga ir išdidi, o sunkiu momen­ tu gindama savo teisę į laimę, prisiverčia maldauti. Prieš mus jau ne gležna būtybė, o subrendusi moteris, giliai su­ krėsta, nelaiminga, negalinti atsisakyti tikrosios savo mei­ lės, atgijusių laimės vilčių. V. Jurgelevičiūtė pasiaiškini­ mo su tėvu ir Petru scenoje pasirodė kaip subrendusi ak­ torė, pajėgi perteikti dramatiš­ kiausių jausmų ir nuotaikų lūžius. Dingsta nusižeminusi, atgailaujanti Liana ir atsiran­ da kita — vulgari, kalbinanti tėvą, besišaipanti iš Petro „švelnumo". Ir vis dėlto net tada, kai, atrodo, savo ciniškumu ji pasirodo verta savo buvusų draugų, V. Jurgelevi­ čiūtė — Liana iki galo ne­ praranda savo patraukliųjų bruožų. Jos pusiau isteriškas išpuolis — tai išdidžios ir lengvai pažeidžiamos sielos reakcija į beprasmį nusiže­ minimą, tai savotiškas iššūkis gyvenimui, kurio nebebus, laimei, kuri praėjo pro šalį. Malonus baiso tembras, santūrūs judesiai, betarpišku­ mas ir inteligencija — pui­ kios aktorės V. Jurgelevičiū­

tės savybės, kurios leido suk’irti jai psichologiškai tikro­ višką Lianos paveikią. seras V. Jurgelevičiūtės partneris yra B. Kieinys. Tik pasirodęs scenoje, linksmai švilpiniuodamas, pasirąžyda­ mas, mėtydamas akmenėlius, pagaliau sekiodamas Lianą akimis, bandydamas užmegzti su ja pažintį, jis daro šiek tiek lengvabūdiško jaunuolio įspūdį. Akcentuodami šituos Petro bruožus, režisierius ir aktorius, matyti, sąmoningai stengėsi atsiriboti nuo hero­ jaus, kaip „idealiojo vaikino" traktavimo. Pamilęs Lianą ir supratęs esąs mylimas, B. Kleinio Petras neįsivaizduoja, kad kas nors gali pastoti kelią jo laimei, kurią jis mato tik kartu su Liana. Todėl Petras ir neatkreipia dėmesio į pir­ muosius pavojaus signalus — Lianos pastangas pasiaiškinti, jos nerimą dėl ateities. Po Iškylos epizodų Petras jau netenka savo olimpiškos ra­ mybės, jis aiškiai priblokštas, sutrikęs, bet dar gyvena vil­ timi, kad viskas, ką jis iš­ girdo apie mylimą merginą — melas, jis laukia Lianos pa­ neigimų, yra pasiruošęs ja patikėti. Pokalbyje su Lianos tėvu, su ja pačia Petras pa­ laipsniui laidoja savo meilę ir laimę. Laidoja nelengvai, skausmingai, tačiau gana ryž­ tingai degindamas tiltus at­ gal. B. Kleiniui nelengva bu­ vo šioje scenoje išlaikyti dra­ matines gaidas charakterio piešinyje — jos labai už­ slėptos novelės tekste, autori­ nėse remarkose, o veikėjo žo­ džiais daugiau akcentuojamas tarsi iš anksto priimtas sprendimas — „jeigu nepalik­ siu — abu pražuvę". B. Kiei­ nys šioje dramatiškiausioje novelės scenoje Išnaudoja vi­ sas galimybes perteikti Lia­ nos ir Petro išsiskyrimą kaip dramą abiems. Gerai įsijautęs į Lianos tė­ vo, atsakingo darbuotojo Daubaro, vaidmenį G. Banai­ tis. Jis organiškai įsijungia į spektaklį, nesuardydamas tik­ rumo ir nuoširdumo nuotai­ kos, kuri lydi jį nuo pradžios iki galo. Svarbus vaidmuo spektalio — inscenizacijos kompozici­ joje atitenka vedančiajam.

„Novelės apie meilę" vedan­ tysis — tai ne tik informato­ rius ar komentatorius, nors ii šias funkcijas jam tenka at­ likti. V. Jaskutėlis — vedam tysis daugiau, negu eilinis spektaklio dalyvis, nes dažnai tai paprastumo, nuoširdumo tiesos tonas. Gera dikcija, malonus baiso tembras, san tūri laikysena, vengimas pa­ tetikos — visa tai labai tei­ giamai charakterizuoja V. Jaskutėlio vedantįjį. Šiek tiek kliūva per daug išrėktas klau­ simas „Žmonės, kur dingo gėlės?" spektaklio epiioge. Premjeroje šitokio pabrėžtinio inscenizacijos idėjos ak­ centavimo nepastebėjau. Jis, atrodo, atsirado vėlesniuose spektakliuose ir, mano many­ mu, nepasiteisino. Šio spek­ taklio gaidos įvairios — nuo idiliškų iki dramatiškų, bet patetikos jame nėra, neturėtų jos atsirasti ir epiloge. Nuskambėjo paskutiniai ve­ dančiojo žodžiai, nusileido uždanga. Baigė savo gyve­ nimo kelią gilios išminties žmogus — Natalija Tolvaišienė, skaudžią pamoką patyrė Aldona Gulbinienė, be laiko žuvo švelni gėlė — Liana... Ir vis dėlto iš spektaklio iš­ eini su pakilia nuotaika, su tikėjimu, kad „bus labai daug gera mūsų gyvenime. Beveik du mėnesiai praėjo po „Novelių apie meilę" premjeros. Studentai — ak­ toriai ir jų vadovai užsiėmę kitais darbais. Noriu palinkę ti jiems geros sėkmės naujuo­ se sumanymuose ir paprašyti nepamiršti šito spektaklio: dar ne kartą parodyti jį mū­ sų studentams, pavažinėti su juo po Lietuvą — jį tikrai verta pademonstruoti plates­ nei visuomenei. Noriu širdin gai padėkoti už tai studijos vadovui, režisieriui, asisten tams ir visiems, kas prisidė jo prie spektaklio parengimo, už tas estetinio pasitenki nimo akimirkas, kurias paty riau jo metu. Kartu noriu atsiprašyti, kad taip ilgai rašiau šią recenziją: prisipa žįstu, tikėjausi, kad įspūdžiai nublanks ir galėsiu būti kri tiškesnė. Deja, taip neatsiti ko.... L. LISENKAITĖ filolog. m. kand.

auditorija Žiūrovus pradžiugino agitmeninė brigada „Fak­ tas“ —■ studentų numylėti­ nis (nors kai kam — šyp­ sena veide, velnias širdy). Premjeras „Kaip aš nu­ stojau tikėti" ir „Būsiu juokingas" režisavo nenu­ rimstanti I. Stravinskienė.

Atšventėme gražiausią savo švente — mediumą. Jau trečią kartą. Nuostabi šventė. Tik bėda — po jos dar reikės laikyti įskaitas ir egzaminus...

LAUKIMAS Jau baigiasi diena. Miestą Ateis ar neateis? Šitas prakeiktas klausimas ir mano sielą apgaubia tamsa. neduoda man ramybės. Aš Aš liūdnas nešu j namus ne­ nusiminęs einu ilgu korido­ išsakytus brangius žodžius. riumi ir piktai žvalgausi į Jinai užmiršo ateiti ir tre­ sieną. Ten kabo didelis laik­ čią kartą. Rytoj aš vėl skam­ rodis. Bet šiandien jį, tur būt, binsiu jai. Man būtina ją paralyžavo. Juodi rodyklių pamatyti. Todėl, kad aš esu ūsiukai tvirtai įsikibo cifer­ studentas, o ji — dėstytoja, blato. kuri turi pasirašyti j mano Jinai apgaudinėjo mane studijų knygelę prakeiktą dvi dienas. Šiandien aš kal­ įskaitą. bėjau su |a telefonu, mano V. SAMOILOVAS balse skambėjo ašaros. Ji iškilmingai pažadėjo ateiti I laiku. Bet jos nėra. STUDENTIŠKOS MĮSLĖS Draugai atkalbinėjo mane 1) Atėjo boba be dantų, su­ nuo šito pasimatymo. ėdė paukštį be sparnų. (Sesi­ — Neik, — sakė jie, — ja ir studentas). paklausyk patyrusių. Jinai 2) Martyno nosis riebaluo­ nepastovi ir užmarši kaip vi­ ta (Budintis virtuvėje). sos pasaulio moterys kartu Į 3) Neėda, tiktai vandenį paimtos. geria, o pakinkytas penkias Aš nepatikėjau. Aš pa­ vagas aria. (Pirmūnas prieš klausiau širdies balso ir at­ egzaminus). ėjau pusvalandžiu anksčiau, i 4) Vienametė žolė — aukš- į Šiandien arba niekada. Aš tesnė už rūmus. (Fuksas). 5) Dega be ugnies, muša be mintyse kartoju žodžius, ku­ riuos turiu jai pasakyti. Min­ lazdos. (Grupės aktyvistas). Užrašė: R. KANOPKAITE tyse atsakau į klausimus, Z. JONUŠAITE kuriuos gali ji man užduoti.

PASIJUOKIME

— Trumpinki!, kitus žo­ džius rašykite po vieną raidę — Kokią temą tu pasirinkai — Tai mes ir per egzami­ savo disertacijai? nus sutrumpintai, po vieną — „Perpilimas iš tuščio į raidę atsakinėsim. kiaurą". — O aš pavadinčiau kitaip: IIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIUI „Perpilimas iš tuščio j tuš­ čią". REDAKCINĖ KOLEGIJA — Jokiu būdu! Šitą pava­ =Įiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiniiiiini3 dinimą aš saugau daktaro di­ sertacijai. = Universiteto Turistų = E Klubas organizuoja vasa- = Profesorius: = ros žygius maršrutais: — Be jūsų minėto „Faus­ = Fanai, Sajanai, Karpa-= to“; ką dar yra parašęs Gė­ = tai, Pietų Uralas, Tian-Ša- = tė? E nio kalnai, Vidurinė Azi- = Studentas: = ja, Kamčiatka, Zarasų— = — „Jaunesnio fermerio = Molėtų ežerynai. kančias!" E Pasitarimai: E Penktadienį, t. y. VI. 7 = E d., 20 vai. Sporto kated- = — Dėstytojau, nespėjau už­ = roję. Vėliau — kiekvieną = sirašyti. = antradienį ir penktadienį. = 7i ■ r lininiiiiiiiiiiiiiiiiiiititllllllliiimimSTOVYKLOS ! ŽVEJYBINIAME LAIVE ! i DALYVIŲ DĖMESIUI! j Renkamės 1-am užsiėmi- < Redakcijos adresas: Vilnius, ' mui š. m. birželio mėn. 7 > ! d. 15 vai. VVU Komjauni-; Universiteto g-vė Nr. 3, tele­ ! mo komitete. Visų dalyva- > fonas 2-58-84. Spausdina LKP CK Laikraščių ir žurnalų lei­ ■ vimas būtinas. Būrio viršininkas < dyklos spaustuvė.

Uis. Nr. 3341

LV 10623

Profile for Vilniaus universitetas

Tarybinis Studentas, 1968 m. birželio 5 d. Nr. 19 (642)  

Vilniaus universiteto laikraštis. Archyvinė medžiaga

Tarybinis Studentas, 1968 m. birželio 5 d. Nr. 19 (642)  

Vilniaus universiteto laikraštis. Archyvinė medžiaga

Profile for vu_lt
Advertisement