ROKAS IR BACHAS PASIŽYMI <...> NEPERMALDOMU IR UŽTAT KERINČIU RITMINIU PASTOVUMU, KURIS UŽLIŪLIUOJA, BET IR NESUDRUMSČIA ŠVIESAUS PROTO. TODĖL, MANO NUOMONE, IR GALIMA KLAUSTI: ARGI BACHAS NEBUVO BAROKO ROKAS?
Camera Obscura: Outside In(n) 78, Cooper vaizduoja to paties reiškinio ar proceso tarpsnius arba aspektus. Be to, ir atskiruose paveiksluose dinaminis momentas įsakmiai pabrėžtas: skirtingi kompozicijos elementai valdomi vieno galingo judesio ir priklauso nuo to paties gyvybinio ritmo. Judesio įspūdį sukelia vyraujančios diagonalinės linijos, pagal kurias išsidėsto atskiri objektai. Ritmas reiškiasi tų pačių arba panašių elementų eiliniu kartojimusi; itin aiškiai jis pasirodo Čiurlionio mėgstamajame motyve – daiktų atsispindėjime vandens paviršiuje (pvz., „Pavasario sonatos“ Allegro, Fuga ir kt.). Dinamiškumas ir ritmiškumas suteikia visai kompozicijai ypatingą ekspresyvumą, kuris ją suartina su muzikos kūriniu. Bendra paveikslo sąranga panaši į daugiabalsę orkestrinę kompoziciją, kur kiekvienas instrumentas savo balsu atsiliepia į kitų instrumentų balsus ir visi kartu sudaro galingą darnų sąskambį“. Žinoma, muzikinės kalbos terminai „ritmas“, „balsai“, „sąskambis“, kaip ir žodis „judesys“, visus juos taikant drobėje vaizduojamiems elementams, yra vartojami
perkeltine reikšme. Kitoje savo Estetikos vietoje V. Sezemanas, jau nebekalbėdamas apie Čiurlionį, o nagrinėdamas muzikos kilmę, rašo, kad „muzikos struktūra grindžiama dviem momentais: vienas yra ritmas, antras – tonų tarpų (intervalų) apibrėžtumas ir šių tarpų skirtumai. Nuo šio pastarojo momento priklauso ir harmonija (tonų sąskambis), ir melodinė tonų eilė. Melodija, be to, apsprendžiama ir ritmo“. Toliau V. Sezemanas, pirma įtikinamai parodęs, kodėl muzika negalėjusi tiesiai kilti iš kalbos (kalbėjimo), svarsto Karlo Bücherio teoriją, kad galima „muziką išvesti iš ritmo. Šita teorija atrodo įtikinama ypač todėl, kad ritmas yra bendras tvarkomasis pradas, kuris vaidina esminį vaidmenį beveik visiose meno šakose. [. . .] Juk iš pat pradžių muzikos ritmas yra glaudžiai susijęs su judesių ir žodžių ritmu. Daina lydi arba šokį ir draminį vaidinimą, arba darbą, arba kurias nors kulto apeigas. Be to, įsidėmėtina, kad visų primityvių tautų muzikoje ritmui priklauso svarbiausias vaidmuo. Tai pasakytina net apie senovės graikų muziką. Jinai
pasižymi nepaprastu ritminiu įvairumu, ir kaip tik iš šitos ypatybės kilo savotiškas jos įspūdingumas bei paveikumas“. Argi jei ne visiškai to paties, tai bent kažko panašaus negalima pasakyti ir apie modernųjį roką, ir apie J. S. Bacho muziką? Sakau „kažko panašaus“, nes rokas ir Bachas pasižymi gal ne tiek „nepaprastu ritminiu įvairumu“, kiek, priešingai, nepermaldomu ir užtat kerinčiu ritminiu pastovumu, kuris užliūliuoja, bet ir (bent Bacho atveju) nesudrumsčia šviesaus proto. Todėl, mano nuomone, ir galima klausti: argi Bachas nebuvo baroko rokas? Šį klausimą paliksime kol kas neatsakytą, kaip ir V. Sezemanas galų gale nepriima teorijos, kad muzika atsirado vien iš ritmo, ir finale neranda įtikinamo jos kilmės paaiškinimo. O jei šiame rašinyje labai daug dėmesio kreipėme į V. Sezemaną, tai ne tik dėl to, kad jis pasaulinės reikšmės mokslininkas, bet ypač dėl to, kad jis vienas iš VDU intelektualinės tradicijos kūrėjų, ir šis „Sesijos“ numeris išeis prieš pat mūsų universiteto gimtadienį.
SESIJA| 15