__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1

O

N G N I N N U D IAI BE J F ON E M ŪR NDR LIETUVIŲ Ž O D Ž INĖS EM I N Ė IO M K I F E R M A O O N Ų M SANDŪR L R A J U FE M B O S NG ONETIKA PRIEB Ų I ALS N L I I E M Ų AI IE FON INĖ STRU F

BOS

Ė

Asta Kazlauskienė

FONEMINĖ

LIETUVIŲ KALBOS

MORFEMŲ

STRUKTŪRA IR JŲ

SANDŪRA

KTŪ ON ŽO R A E M DŽ I

M S NĖ

T


Vytauto Didžiojo universitetas

FONEMINĖ LIETUVIŲ KALBOS MORFEMŲ STRUKTŪRA IR JŲ SANDŪRA Asta Kazlauskienė

Monografija

Kaunas, 2020

1


Turinys Pratarmė ............................................................................................................................ 3 1. Įvadas ............................................................................................................................ 5 2. Morfemų struktūra ...................................................................................................... 18 2.1. Šaknies struktūra ................................................................................................. 18 2.1.1. Vardažodžių šaknys ...................................................................................... 18 2.1.1.1. Struktūriniai modeliai ............................................................................ 18 2.1.1.2. Priebalsių samplaikos ............................................................................ 24 2.1.2. Veiksmažodžių šaknys ................................................................................. 64 2.1.2.1. Struktūriniai modeliai ............................................................................ 64 2.1.2.2. Priebalsių samplaikos ............................................................................ 66 2.1.3. Apibendrinimas ............................................................................................ 89 2.2. Afiksų struktūra ................................................................................................... 96 2.2.1. Priešdėliai ..................................................................................................... 96 2.2.2. Priesagos ..................................................................................................... 101 2.2.2.1. Vardažodžių priesagos ......................................................................... 101 2.2.2.2. Veiksmažodžių priesagos .................................................................... 115 2.2.3. Galūnės ....................................................................................................... 122 2.2.4. Kiti afiksai .................................................................................................. 129 2.2.5. Apibendrinimas .......................................................................................... 131 3. Priebalsiai morfemų sandūroje ................................................................................. 136 3.1. Priebalsių samplaikos ........................................................................................ 136 3.1.1. Morfemų sandūros ir priebalsių samplaikų įvairovė .................................. 136 3.1.2. Gretimoms morfemos priklausančios priebalsių samplaikos ..................... 144 3.2. Priebalsių derinimas morfemų sandūroje .......................................................... 195 3.3. Apibendrinimas ................................................................................................. 205 4. Išvados ...................................................................................................................... 206 Literatūra ...................................................................................................................... 209 Phonemical structure of Lithuanian morphemes and their junctures Summary ........... 213 Simbolių sąrašas ........................................................................................................... 216 Priedas .......................................................................................................................... 217 Lietuvių kalbos priebalsinių fonemų skiriamieji požymiai ...................................... 217

2


Pratarmė Gilintis į morfemų struktūrą paskatino iš pirmo žvilgsnio lyg tarp kitko profesoriaus habil. dr. Antano Pakerio vadovėlio „Lietuvių bendrinės kalbos fonetika“ (2003, 81) vienoje iš išnašų pateikta pastaba: „Žodžio vidaus priebalsių junginiai, neatitinkantys žodžio pradžios principinių modelių, dažniausiai rodo esant morfemų sandūrą“. Pradėjo kirbėti prielaida, kad foneminę morfemų struktūrą galima aprašyti ir formalizuoti kompiuteriui suprantama kalba. Vadinasi, galima sukurti įrankį, kuris nustatytų preliminarias morfemų ribas ir išanalizuotų žodį morfemiškai. Tik reikia atlikti išsamius parengiamuosius darbus: nustatyti būdinguosius morfemų modelius, aprašyti priebalsių samplaikas jų viduje ir sandūroje. Darybinė analizė keliapakopė ir, savaime suprantama, būtų naivu tikėtis ją automatizuoti (bent kol kas). Žinoma, nebuvo galima viltis lengvo kelio. Tačiau šiokios tokios patirties jau buvo: fonologinio skiemens struktūra gana lengvai aprašoma, su kolegomis profesoriumi dr. Gailiumi Raškiniu ir dr. Airenu Vaičiūnu esame sukūrę įrankį, automatiškai skiemenuojantį tekstą. Be to, esame formalizavę ir kitų kalbos reiškinių (kirčiavimas, transkribavimas). Taigi foneminę morfemų analizę priėmiau kaip dar vieną iššūkį. Tačiau tuo metu nesitikėjau, kad mano pažintis su morfemų struktūra bus tokia kebli: dėl daugelio istorinių procesų ribos tarp morfemų nėra lengvai nustatomos, o ir moksliniuose šaltiniuose ne visada galima rasti vienareikšmiškų atsakymų. Todėl ne vienu atveju teko priimti kompromisinį sprendimą, kurį esu pasiryžusi keisti, kai tik atsiras patikimų argumentų. Šis darbas nėra algoritmų kūrimas kompiuteriniam įrankiui. Tai veikiau parengiamieji darbai ir galimybių analizė. Todėl neapsiribota tik kiekybine analize ir jos apibendrinimu taikomiesiems poreikiams. Norėta pabandyti išsiaiškinti, ar naujos fonologijos kryptys gali būti tinkamos morfemų struktūrai ir priebalsių samplaikų dėsningumams aprašyti. Už pagalbą rengiant vartosenos empirinę medžiagą esu dėkinga docentei dr. Erikai Rimkutei, kantriai ir kruopščiai žymėjusiai morfemų ribas, ir profesoriui dr. Gailiui Raškiniui, parengusiam kompiuterinį įrankį, iš morfemomis koduotos vartosenos medžiagos išgaunantį pirminius morfemų struktūrinių modelių duomenis. Dėkoju docentei dr. Vidai Karosienei ir profesorei dr. Irenai Kruopienei už pirminių šaknų tyrimus ir rezultatų sklaidą, kurie buvo gera atspirtis mano tyrimams, o profesorei

3


dr. Irenai Kruopienei už galimybę disertaciją studijuoti man parankiu būdu. Be abejo, esu dėkinga visų lietuvių kalbos fonotaktikos tyrimų pradininkui ir iniciatoriui akademikui profesoriui habil. dr. Aleksui Girdeniui. Akademikui profesoriui habil. dr. Bonifacui Stundžiai nuoširdžiai dėkoju už pastabas įvairiais morfonologijos klausimais. Labai norėčiau padėkoti ir šios monografijos recenzentėms profesorei dr. Irenai Kruopienei ir profesorei dr. Daliai Pakalniškienei – jų akylas skaitymas leido ir man į savo darbą pažvelgti kitomis akimis ir ištaisyti netaiklų pasakymą ar abejotiną interpretaciją.

4


1. Įvadas Lietuvių kalba – fleksinė sintetinė kalba su gausia kaitymo sistema, kurioje gramatinės kategorijos ir gramatiniai santykiai reiškiami daugiareikšmėmis galūnėmis ir itin retai pagalbiniais žodžiais (prielinksninės konstrukcijos sudaro ne daugiau kaip penktadalį rišliame tekste gramatinių kategorijų raiškos atvejų). Tokių kalbų morfemų struktūros analizė sudėtinga. Tą lemia garsų pakitimų gausa ir įvairovė, ryškių ribų tarp morfemų nebuvimas, morfemų persidengimas, afiksų daugiareikšmiškumas. Istoriniai procesai dažnai palieka daug nelengvų klausimų mokslininkams. Morfemų struktūros analizė svarbi dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia morfemų (ypač šaknų) struktūrinių modelių panašumas gali rodyti kalbų genetinius ryšius ir tipologinius panašumus. Todėl išsami konkrečios kalbos morfemų struktūrinė analizė yra tarsi žaliava tolesnėms kalbų tipologijos studijoms. Kita vertus, tokie tyrimai turi praktinį aspektą: išsiaiškinus būdingiausius struktūrinius morfemų modelius būtent į juos galima sutelkti dėmesį mokant negimtakalbius, kuriant kompiuterinius kalbos apdorojimo įrankius ar studijuojant kalbos įsisavinimo procesus. Lingvistų domėjimąsi morfemų struktūra paskatino Prahos lingvistinio būrelio struktūralistai. Vienas iš pirmųjų stimulų buvo Nikolajaus Trubeckojaus (Trubetzkoy 1931) straipsnis, kuriame jis suformulavo morfonologijos uždavinius, tarp jų buvo ir foneminės morfemų struktūros analizė. Nemažiau reikšminga ir Romano Jakobsono (1962) idėja, kad skirtingoms gramatinėms klasėms atstovaujančių morfemų struktūra gali skirtis. Jakobsono (1965) mintis, kad afiksų foneminė struktūra skiriasi nuo kitų morfemų struktūros, suaktyvino morfemų struktūros tyrimus (plačiau žr. Plank 1998; Bybee 2005; Booij 2011). Šio tyrimo tikslas – nustatyti ir aprašyti bendrinės lietuvių kalbos morfemų foneminę struktūrą ir priebalsių samplaikų dėsningumus. Priebalsių samplaikų analizė orientuota į du priebalsių artikuliacinius požymius: tarimo būdą ir vietą. Palatališkumas ir balso stygų veikla šiame darbe nenagrinėjami, nes tai nėra probleminiai klausimai – priebalsių samplaikos beveik besąlygiškai derinamos pagal balso stygų aktyvumą ir papildomą liežuvio vidurinės dalies pakilimą. Tyrimo tikslas nulėmė ir uždavinius:

5


1) pasirinkti empirinę medžiagą ir ją parengti taip, kad būtų galima atlikti kiekybinę ir kokybinę analizę: a) atsirinkti morfemų inventoriui aprašyti tinkamus šaltinius ir iš jų išrinkti empirinius duomenis, b) pasirengti vartosenos duomenų analizei tinkamą šaltinį, medžiagą koduoti morfemomis ir garsais, morfologiškai anotuoti; 2) duomenis suklasifikuoti: inventoriui aprašyti skirtus duomenis klasifikuoti rankomis, vartosenos duomenis, kiek įmanoma, – pusiau automatiškai (bent jau balsis ir priebalsis bei priebalsių pagal tarimo būdą lygmeniu); 3) gautus rezultatus aprašyti kiekybiniu aspektu; 4) rezultatų interpretacijai bandyti pritaikyti dabartines fonologijos teorijas ir įvertinti jų tinkamumą tokio tipo analizei. Darbo teorinės prieigos nėra vienalytės (tą lėmė vienas iš uždavinių – ketvirtasis), tačiau jos viena kitai neprieštarauja. Viena vertus, tyrimo pagrindas – aprašomoji kiekybinė ir kokybinė morfemų foneminės struktūros analizė – remiasi struktūrinės kalbotyros principais, suformuluotais dar Trubeckojaus (Trubetzkoy 1931). Kita vertus, apibendrinimui ir interpretacijai pabandyta pasitelkti generatyvinės kalbotyros atšakų – CV fonologijos (iš dalies ir priklausomybių fonologijos) bei optimalumo teorijos – principus. CV fonologijos (ištakos Kahn 1980, Clements, Keyser 1983) esmę trumpai būtų galima apibūdinti taip: tai priebalsių (C) ir balsių (V) grandinė, kuri realioje kalboje realizuojama kaip konkretūs garsai, pavyzdžiui, žodis namas CV fonologijos atstovų būtų pateikiamas taip (žr. (1)): (1) C V C n

a

V C

m a

s

CV fonologija labai paranki ne tik apibendrinti foneminę vienetų struktūrą (tuo ji nelabai skiriasi nuo struktūrinės lingvistikos), bet ir suteikia galimybę fiksuoti kompleksinę segmentų prigimtį ir schematizuotai pateikti kai kuriuos fonetinius procesus,

6


pavyzdžiui, blėsta priebalsis [s] priklauso ir šaknies, ir priesagos {st} morfemoms ir gali būti pateikiama taip (žr. (2)): (2) C C V C C V b

l

ė

s

t

a

Optimalumo teorijos ištakos siejamos su XX a. pabaigoje paskelbtais Johno J. McCarthy‘io, Alano Price‘o ir Paulo Smolensky‘io darbais (perspausdinta Prince, Smolensky 2004, McCarthy, Prince 1993, McCarthy 2002). Skirtingai nei ankstesnės fonologijos kryptys, optimalumo teorijos atstovai laikosi nuostatos, kad kalba remiasi ne taisyklėmis ir jų taikymu, o apribojimais (angl. constraint) ir jų paisymu. Apribojimai yra universalūs, taikomi paviršiniams kalbos reiškiniams, galimas jų tarpusavio konfliktas (nesuderinamumas), pritaikomi akimirksniu, daugeliu atvejų pasižymi hierarchija. Taigi kalbinių reiškinių generavimas (kalbėjimas) susideda iš trijų komponentų (visą schemą žr. (3)): • generatoriaus, kuris ima įvestį ir generuoja galimus kandidatus, • apribojimų, pateikiančių kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti parenkant kandidatus, • įvertinimo, kai parenkamas optimalus kandidatas, kuris ir yra išvestis. (3)

1-asis kandidatas Įvestis → Generatorius → 2-asis kandidatas 3-asis kandidatas n-asis kandidatas

→ Įvertinimas

→ Išvestis

Apribojimai yra dvejopi: • 1-ojo tipo apribojimai reikalauja paisyti pamatinių, pagrindinių kalbos formų, (angl. faithfulness constraint), įvesties ir išvesties formos turi

7


sutapti, negali būti nei pridedama, nei išmetama kokių nors vienetų, pavyzdžiui, garsų, • 2 tipo apribojimai reikalauja vartoti kuo mažiau žymėtųjų formų (angl. markedness constraint). Darbe bus remiamasi ir skiriamųjų (diferencinių, distinktyvinių) požymių teorijos principais, kuriuos XX a. viduryje (1949 m.) suformulavo Romanas Jakobsonas (perspausdinta: Jakobson 1962, 418–425) ir vėliau tobulino su kolegomis (Jakobson, Fant, Halle 1952, Jakobson, Halle 1956). Skiriamųjų požymių teoriją plėtojo generatyvistai (Chomsky, Halle 1968). Lietuvių kalbos priebalsinių fonemų skiriamųjų požymių matricas yra pateikęs Aleksas Girdenis (2003, 189) ir Antanas Pakerys (2003, 84). Šiame darbe bus remiamasi kiek kitokia priebalsinių fonemų skiriamųjų požymių matrica, artima ne struktūrinės, o generatyvinės fonologijos principams (Kazlauskienė 2018). Visa matrica pateikiama priede. Skiriamieji priebalsių požymiai pasitelkti norint atskleisti priebalsių samplaikų sudėtį pagal tarimo vietą, nors kai kuriuos fonetinius procesus ne visai taikliai jie atspindi, pavyzdžiui, [j] skiriamieji požymiai [+balsingasis, -nosinis, -šoninis] labiau orientuoti į tarimo būdą, o ne vietą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skiriamieji požymiai neatspindi dantinio [n] tarimo vietos kaitos prieš [k, g]. Todėl kiekvienu atveju šios samplaikos aptariamos atskirai. Darbo pradžioje tikėtasi, kad bus galima plačiau taikyti taktų ir jų rėmų (angl. beatsand-binding) teorijos principus (Dziubalska-Kołaczyk 2009, 2014) ir naudotis šios teorijos pagrindu sukurtu internetiniu įrankiu (NAD Phonotactic Calculator, interneto prieiga: http://wa.amu.edu.pl/nadcalc/), skaičiuojančiu vadinamąjį audicinio nuotolio tinklą (angl. net auditory distance). Tačiau bandymai parodė, kad minėtas įrankis gali skaičiuoti ne visų lietuvių kalbos samplaikų, net ir dvinarių, duomenis (jos kūrėjai deklaruoja, kad skaičiuojamos dvinarės ir trinarės samplaikos). Todėl atsisakyta analizuoti samplaikų audicinį nuotolį. Apibendrinant tyrimo rezultatus darbe pasiremiama tik pagrindiniu taktų ir jų rėmų teorijos principu: CV modelis yra nežymėtasis, kuo daugiau priebalsių šliejasi prie šio modelio, tuo modelis tampa žymėtesnis. Tiriamąją medžiagą sudaro dvejopo pobūdžio šaltiniai: 1) žodynuose teikiamos pirminių vardažodžių ir veiksmažodžių šaknys, žodynuose ir gramatikose aprašyti afiksai, 2) realios vartosenos duomenys.

8


Žodynuose teikiamų lietuvių kalbos veiksmažodžių šaknies struktūra ištirta Irenos Kruopienės darbuose (2000a, 2000b; 2001; 2002; 2005), veiksmažodžių šaknies morfonologinė sandara ir istoriniai procesai analizuoti Audronės Kaukienės (1994, 2002), Dalios Pakalniškienės (2005, 2007, 2018) darbuose, balsių kaita daugelį metų domisi Gražina Akelaitienė (1993, 1994, 1995, 1996, 1997, 2000, 2012), vardažodžių šaknies struktūrą analizavo Vida Karosienė (1985; 1987; 2004), jų afiksų struktūrą – Asta Kazlauskienė (2011). Minėtuose darbuose analizuojama žodyno, o ne vartosenos medžiaga. Taigi remiantis jais galima pasakyti, kokie morfemų struktūros modeliai ar garsų kaitos galimi lietuvių kalboje, koks vieno ar kito modelio produktyvumas1, bet nieko negalima pasakyti apie jų dažnumą realioje kalboje. Morfemų struktūrinių modelių dažnumui skirti Astos Kazlauskienės ir Gailiaus Raškinio (2013) bei Astos Kazlauskienės ir Jurgitos Cvilikaitės-Mačiulskienės (2018, 2019) straipsniai. Vartosenos tyrimus paskatino darbo su itin gausia žodyno ir realios rišliosios kalbos medžiaga patirtis. Ne kartą įsitikinta, kad vartosena atskleidžia labai įdomių, išankstinei nuostatai nepaklūstančių atvejų. Minėti darbai yra gera atrama, siekiant nustatyti svarbiausius lietuvių kalbos kaitomųjų žodžių morfemų struktūrinius modelius, kompleksiškai aprašyti jų produktyvumą ir dažnumą. Lietuvių kalboje skiriamos tokios morfemos: šaknis (pavyzdžiui, skaito), priešdėlis (darybinis afiksas, einantis prieš šaknį, pavyzdžiui, perskaito), galūnė (darybinis ar kaitybinis afiksas, einantis po šaknies ar kitos priesagos ir rodantis žodžio morfologinius požymius: giminę, skaičių, linksnį ir kt., pavyzdžiui, skaitau), priesaga (darybinis ar kaitybinis afiksas2, einantis po šaknies ar kitos priesagos, pavyzdžiui, skaitymas, skaitomas) ir sangrąžos afiksas (nepriešdėliniuose žodžiuose eina po galūnės, pavyzdžiui, prausiasi, priešdėliniuose – tarp priešdėlio ir šaknies, pavyzdžiui, nesiprausia)3. Jungiamasis balsis (darybinis afiksas, kai kuriuose sudurtiniuose žodžiuose jungiantis dvi šaknis, pavyzdžiui, darbotvarkė) yra kiek kitokio statuso morfema, jis neturi reikšmės, tačiau šiame tyrime nagrinėjamas kaip ir kiti darybiniai afiksai.

Produktyvumas suvokiamas kaip modelio realizavimas, kurį galima apskaičiuoti remiantis gramatikomis ir žodynais. Dažnumas – modelio pavartojimo atvejai realioje rišliojoje kalboje. 2 Šiame darbe darybinėmis priesagomis laikomos tos, 1) su kuriomis padaromi nauji žodžiai, 2) ir su pamatiniu žodžiu atėjusios priesagos (tokį principą lemia orientavimasis į morfeminę, o ne darybinę analizę). 3 Aptariamos morfemos paryškintos. Tais atvejais, kai i žymi ankstesnio priebalsio minkštumą, aprašant morfemas jis neparyškintas, pavyzdžiui, nesiprausia šaknis žymima praus-, galūnė -a. 1

9


Nekaitomieji žodžiai palikti užribyje, nes nemaža jų dalis yra pirminiai (tik šaknies morfema, pavyzdžiui, ir, ar, o, ne), be to, kai kurie iš jų yra sustabarėjusios kaitomųjų žodžių formos ar net žodžių junginiai (pavyzdžiui, iš tiesų, plg. daiktavardžio tiesa daugiskaitos kilmininką tiesų). Neanalizuoti ir tikriniai žodžiai, nes jų morfeminis skaidymas komplikuotas. Be to, būtų sunku nustatyti modelių produktyvumą, nes nėra parengtų tinkamų atraminių žodynų. Atsiribota ir nuo tarptautinių žodžių ir afiksų, nes jie paprastai į kalbą atėjo kaip morfemiškai neskaidūs žodžiai ir rodo ne lietuvių kalbos, o kitų kalbų struktūrinius dėsningumus. Tačiau senieji skoliniai, pavyzdžiui, stiklas, agurkas, įtraukti į tyrimą, nes jie kalboje adaptavosi, prisiderino prie lietuvių kalbos sistemos ir daugelis lietuvių jų kaip skolinių nebeidentifikuoja. Ilgai svarstyta, kokį tyrimo rakursą pasirinkti. Tai visai objektyvios abejonės, nes galimi keli variantai: a) analizuoti pirminius žodžius, gramatikose minimus afiksus ir juos lyginti su žodyno duomenimis; privalumas: išsamūs duomenys apie morfemų inventorių; trūkumas: nieko nesužinotume apie realią vartoseną, galimas dalykas, būtų nenuoseklūs duomenys apie afiksų, ypač galūnių, struktūrinių modelių pasiskirstymą; b) gretinti žodyno, gramatikų ir realios vartosenos duomenis; privalumas: būtų aprėptas labai didelis morfemų inventorius; trūkumas: į žodyną įtraukta nemažai ir retesnės vartosenos žodžių, tad žodžių atranką vis tiek reikėtų daryti; c) nagrinėti pirminius žodžius, gramatikose minimus afiksus ir juos lyginti su žodyno ir realios vartosenos duomenimis; tai būtų nuosekliausias tyrimas, deja, dėl didelės žodyno medžiagos apimties sunkiai įgyvendinamas, be to, kaip jau minėta (b), reikėtų daryti atranką. Pasirinktas kompromisinis variantas: pirmiausia apžvelgiama morfemų struktūrinė įvairovė, teikiama Vidos Karosienės monografijoje Bendrinės lietuvių kalbos vardažodžio šaknies struktūra (2004), Irenos Kruopienės disertacijoje Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžių šaknies struktūra (2000a), Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DLKŽ 2000) ir Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (DLKG 2006), taip nustatomas

10


morfemų

struktūrinių

modelių

produktyvumas.

Remiantis

šiais

duomenimis

prognozuojami dažnumo polinkiai. Antrajame etape analizuojami ir aptariami realios vartosenos rezultatai (išsiaiškinamas struktūrinių modelių dažnumas). Vartosenos tiriamoji medžiaga rinkta iš VDU

parengtos

Lietuvių

kalbos

morfemikos

duomenų

(https://klc.vdu.lt/svetaine/programos/morfema/morfema_search.php,

toliau

bazės MDB),

kurios pagrindu išleisti morfemikos žodynai (žr. Rimkutė et al. 2011). Šių žodynų įvadinėse

dalyse

paaiškinti

morfeminio

skaidymo

principai

(pavyzdžiui,

žr.

http://donelaitis.vdu.lt/lkk/pdf/AbcI.pdf). Lietuvių kalbos morfemikos duomenų bazėje yra apie 310 tūkst. žodžių iš rašytinės ir sakytinės kalbos. Medžiagos proporcijos maždaug tokios: po ketvirtadalį mokslinių (26 proc.), publicistinių (28 proc.) ir grožinių (25 proc.) tekstų, mažiau nei dešimtadalis (7 proc.) administracinių tekstų ir daugiau nei dešimtadalis (14 proc.) įvairių spontaninės kalbos fragmentų. Tiriamąją medžiagą iš MDB sudaro 174200 vardažodžių (daiktavardžių – 103681, būdvardžių – 23714, įvardžių – 41139, skaitvardžių – 5666) ir 90800 veiksmažodžių4. Empiriniams duomenims išgauti parengta speciali kompiuterinė programa (jos autorius prof. dr. Gailius Raškinis), kuri veikia keliais etapais: 1. Iš tyrimo medžiagos sudaromas visų pavartotų skirtingų žodžio formų sąrašas (žodynas) ir nustatomas kiekvienos žodžio formos pavartojimo atvejų skaičius (dažnumas). Skaitmenys, santrumpos, inicialų raidės užrašyti žodžiais. 2. Žodžiai automatiškai sukirčiuoti ir transkribuoti naudojant mūsų turimus įrankius (apie juos žr. Kazlauskienė, Raškinis, Vaičiūnas, 2010), klaidos ištaisytos rankomis. 3. Sutartiniais simboliais visuose žodžiuose rankomis sužymėtos morfemų ribos. 4. Žodžiai pakeičiami sutartiniais simboliais: „C“ – žymėti priebalsiai, afrikatos

laikytos

vienfonemiu

priebalsiniu

segmentu,

t. y.

savarankiškomis priebalsinėmis fonemomis (Girdenis 2014, 87–88); 4 Empirinė medžiaga parengta vykdant LMT finansuotus projektus „Foneminė lietuvių kalbos žodžių ir morfemų struktūra: jų tipai, distribucija, morfemų sankloda“ (sutarties Nr. MIP-06/2010) ir „Morfeminė lietuvių kalbos žodžių struktūra“ (sutarties Nr. MIP-106/2011).

11


„V“ – balsiai, tarp jų, žinoma, ir ie, uo, kurie laikomi savarankiškomis fonemomis (Girdenis 2014, 94–97), „W“ – sudėtiniai dvibalsiai. 5. Gautas žodžių CVW... kodas išskaidomas morfemomis pagal žodžiuose pažymėtus morfemų ribų skirtukus. 6. Tą patį kodą atitinkančios morfemos grupuojamos į grupes ir skaičiuojamas jų pavartojimo dažnumas tiriamojoje medžiagoje. Monografijoje kai kurie pavyzdžiai pateikti fonetiškai transkribuoti, stengtasi tą daryti tik tada, kai būtina. Todėl trumpai aptariama lietuvių kalbos fonologinė sistema ir transkripcijos tarptautinės fonetinės abėcėlės rašmenimis principai. 1. Kirčiuotas skiemuo žymimas „'“, tvirtapradžiai skiemenys – „1'“, tvirtagaliai – „2'“. 2. Balsiai žymimi taip: ilgieji [æː, eː, iː, uː, oː, ɑː, ɪɛ, ʊɔ] ir trumpieji [ɛ, ɪ, ʊ, ɔ, ɐ]. 3. Priebalsiai pagal užimamą vietą priebalsių samplaikose ir tarimo būdą, į kurį ir kreipiamas didžiausias dėmesys analizuojant morfemų struktūrinius tipus, skiriami į tris pogrupius: • T pogrupis – sprogstamieji priebalsiai [b, bʲ, d, dʲ, g, gʲ, k, kʲ, p, pʲ, t, tʲ] ir afrikatos [t͡ s, ͡tsʲ, d͡z, d͡zʲ, ͡tʃ, ͡tʃʲ, d͡ʒ, d͡ʒʲ]5, • S pogrupis – pučiamieji priebalsiai [s, sʲ z, zʲ, ʃ, ʃʲ, ʒ, ʒʲ, x, xʲ, f, fʲ, ɣ, ɣʲ], • R pogrupis – nosiniai [m, mʲ, n, nʲ, ŋ, ŋʲ], virpamieji [r, rʲ], aproksimantai, arba paprastieji sklandieji [j, ʋ, ʋʲ] ir šoniniai aproksimantai, arba sklandieji šoniniai [l, lʲ]). 4. Nekirčiuoti balsinių fonemų junginiai (dvibalsiai) žymimi [ɐɪ, ɐʊ, ɛɪ, ʊɪ], tvirtapradžiai – [ɑˑɪ, ɑˑʊ, æˑɪ], tvirtagaliai [ɐiˑ, ɐuˑ, ɛiˑ, ʊiˑ]. Pailgėjimas dėl tvirtapradės priegaidės žymimas ir mišriuosiuose dvigarsiuose, kurių pirmasis dėmuo [ɑ, æ]: [ɑˑl, ɑˑm, ɑˑn, ɑˑr, æˑl, æˑm, æˑn]. Žymimas ir visų tvirtagalių antrųjų dėmenų pailgėjimas: [ɐlˑ, ɐmˑ, ɐnˑ, ɐrˑ, alˑ, ɛmˑ, ɛnˑ, ɛrˑ, ɛlˑ, ʊmˑ, ʊnˑ, ʊrˑ, ɪlˑ, ɪmˑ, ɪnˑ, ɪrˑ].

5

Dėl afrikatų interpretacijos žr. Girdenis 2003, 92–95, 138. 12


Apie raidžių ir garsų santykį lietuvių kalboje žr. 1 lentelėje (plačiau apie lietuvių kalbos fonologinę sistemą žr. Girdenis 2014, Kazlauskienė 2018, Jaroslavienė et al. 2019, Urbanavičienė et al. 2019). Transkribuojant tekstus empirinės medžiagos programoje paisyta visų bendrinei kalbai būdingų garsų tarpusavio derinimo principų (žr. Pakerys 2003, 171–194). Vienas kitas atskirai aptartinas. Šaknies pradžioje prieš dvibalsį [ɪɛ] paprastai tariamas [j], jis pridėtas ir transkribuojant medžiagą, pavyzdžiui, paieška [pɐjɪɛʃˈkɐ]. Žodžio gale kai kada susidaro antrinių dvigarsių ar trigarsių, kur įprasta rašyba rašome <j, v>, bet tariami balsinius vienetus [ɪ, ʊ], pavyzdžiui, danguj, rytoj, sudiev. Tokiais atvejais čia žymėtas balsis: [dɐŋg2ˈʊi, rʲiː1ˈtoːɪ, sʊ2ˈdʲɪɛʊ]. Žodžių galiniai priebalsiai transkribuoti kaip duslieji, neatsižvelgiama į galimus fonetinius procesus, nors natūralioje kalboje jie gali būti derinami prie tolesnio žodžio pradinių garsų. 1 lentelė. Lietuvių kalbos garsai ir dvibalsiai Raidė, dviraidis Aa Ąą Bb Cc Ch ch Čč Dd Dz dz Dž dž Ee Ęę Ėė Ff Gg Hh Ii Įį Yy

Fonema (garsas) Tarptautinės fonetinės abėcėlės simbolis ɑː ɐ ɑː b bʲ ͡ts ͡tsʲ x xʲ ͡tʃ ͡tʃʲ d dʲ d͡ z d͡ zʲ d͡ ʒ d͡ ʒʲ æː ɛ æː eː f fʲ g gʲ ɣ ɣʲ ɪ iː iː

Raidė, dviraidis Jj Kk Ll Mm Nn Oo Pp Rr Ss Šš Tt Uu Ųų Ūū Vv Zz Žž

Fonema (garsas) Tarptautinės fonetinės abėcėlės simbolis j k kʲ l lʲ m mʲ n nʲ (ŋ ŋʲ) oː ɔ p pʲ r rʲ s sʲ ʃ ʃʲ t tʲ ʊ uː uː ʋ ʋʲ z zʲ ʒ ʒʲ

13

Profile for Vytautas Magnus University

Foneminė lietuvių kalbos morfemų struktūra ir sandūra  

Foneminė lietuvių kalbos morfemų struktūra ir sandūra  

Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded