__MAIN_TEXT__

Page 1


EUROPOS TAPATYBĖ: Rusijos, Katalonijos, Škotijos, Bulgarijos atvejai


EUROPOS TAPATYBĖ: Rusijos, Katalonijos, Škotijos, Bulgarijos atvejai Akademiniai pokalbiai Tomas Kavaliauskas (sudarytojas ir bendraautoris) Akademiniai pašnekovai: Viačeslavas Ivanovičius Bakhminas Gintautas Mažeikis Andrejus Novikovas-Lanskojus Aleida Bertran Jordis Arrufatas Agramuntas Carme Arenas Ullrichas Kockelis Galina Gončiarova Valentina Gueorguieva Slavka Karakuševa

Kaunas, 2020


Recenzentai: Prof. Dr. Rita Regina Trimonienė (Šiaulių universitetas) Dr. Alvydas Noreika (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)

Akademinių pokalbių rinkinio leidybai pritarta Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2020 m. rugsėjo 14 d. (protokolo nr. 5)

Tekstai, skelbti ,,Kultūros baruose“, suredaguoti šio žurnalo redaktorės Laimos Kanopkienės, kitų tekstų redaktorė – Rūta Bagdanavičiūtė

Viršelyje Krysztof M. Bednarski skulptūra Victoria-Victoria, 1983 m. Nuotraukos autorius Tomas Kavaliauskas

ISBN 978-609-475-598-9

© Tomas Kavaliauskas, 2020


5

Turinys Sudarytojo pratarmė

│7

Pirmasis pokalbis. Regionų ir disidentų Rusija

│ 10

Antrasis pokalbis. Rusija anapus didžiųjų pasakojimų, arba kodėl Peterburgas yra │ 18 imperinis, o Maskva – carinė Trečiasis pokalbis. Ideologinių simbolių ir istorinės atminties sumaištis Rusijos │ 32 revoliucijos 100-mečio fone Ketvirtasis pokalbis. Ispanija su politiniais kaliniais, arba kas bendro tarp Katalonijos ir Lietuvos nepriklausomybės │ 38 Penktasis pokalbis. Apie Katalonijos laisvę Ispanijos „demokratijos“ sąlygomis Šeštasis pokalbis. Tautinės tapatybės namai Europos separatizmo įkarštyje │ 52 Septintasis pokalbis. Bulgarija tarp romėnų griuvėsių ir sovietų karių Post scriptum. Varšuvos lituanizacija

│ 72

Apie knygos sudarytoją ir bendraautorį │ 75 Summary in English

│ 62

│ 44


7

Sudarytojo pratarmė Tai – trečioji sudarytojo pokalbių žanro knyga. Pirmoji – „Pokalbiai apie Rytų Vidurio Europą po 1989-ųjų“, antroji – „Pokalbiai apie transkultūrinę Europos atmintį“. Šios, trečiosios, kaip ir pirmųjų dviejų knygų, tekstai iš pradžių buvo skelbti Kultūros barų žurnale, o paskui sudėti į rinkinį. Keli iš jų publikuoti anglų kalba Eurozine‘o portale. Šis pokalbių rinkinys pats trumpiausias iš trijų. Iš pradžių planuota sukaupti daugiau pokalbių, tačiau matant, kaip greitai Europoje keičiasi politiniai, kultūriniai ir netgi sveikatos, susiję su pandemija, įvykiai, nutarta nebelaukti, kol šie tekstai įgis „senų naujienų“ prieskonį. Kita vertus, mes aptarėme jau istoriniais tapusius Europos įvykius. Jie paliko žymę, formuojant Europos šalių tapatybės sampratą. Pastaraisiais metais Europa itin sparčiai keitėsi. Galima pastebėti, kad, pavyzdžiui, pokalbis apie Škotiją įvyko 2015 metais, kai dar nebuvo Brexit‘o, tad neaptarta jo įtaka Europos Sąjungos tapatybės supratimui. Juk, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, galima kelti klausimą: kodėl Brexit‘as nepriskirtas prie separatizmo, o štai katalonų pastanga išsikovoti nepriklausomybę, liekant Europos Sąjungoje, traktuojama kaip separatizmas? Be to, dar neturėjome informacijos apie koronavirusą, taip stipriai paveikusį visą Europą. Šiandien net galime kalbėti apie savotišką separatizmą, kai Europos Sąjungos narės vėl statosi sienas, tik šį kartą – ne dėl tautinio nacionalizmo, o stengdamosi suvaldyti viruso plitimą. Skirtingos šalys nusprendė vėl atsitverti sienomis, tarytum nebūtų likę Šengeno, taigi atskirų šalių piliečiai įstrigo pasienio ruožuose... Tai rodo, kaip greitai gali pasikeisti situacija, kurią Briuselis, regis, tvirtai valdė. Staiga šalys ėmė elgtis suvereniai, pradėjo savarankiškai spręsti, kada grąžinti pasienio kontrolę. Tokios šalys kaip Lenkija ar Lietuva, matydamos, kaip delsia Prancūzija ir Vokietija, jau nebelaukė didžiųjų valstybių pavyzdžio. Kita vertus, jokia studija negali išvengti savos perspektyvos, savojo laiko dvasios. Šia prasme pati naujausia knyga, kurioje analizuojami geopolitiniai ir kultūriniai pokyčiai, remiantis naujausiais to laiko įvykiais, pasmerkta jau rytoj tapti pasenusia, ypač jeigu įvyks Didysis Įvykis. Tai skatina kitaip pažvelgti ir į ankstesnius įvykius. Jie visuomet interpretuojami, atsižvelgiant į besikeičiančias perspektyvas. Tad ir pati Europos tapatybės tematika šiame pokalbių rinkinyje atskleista taip, kaip ji buvo suprasta 2015–2019 metais, dar neišaušus Didžiajam Įvykiui – koronaviruso pandemijai. Tačiau vienas pokalbis – su buvusiu politiniu kaliniu, Rusijos pilietinio forumo nariu Viačeslavu I. Bakhminu apie Rusiją –atliktas jau 2020-aisiais, kilus pandemijai. Šiame rinkinyje yra net trys pokalbiai apie Rusiją, du apie Kataloniją, po vieną apie Škotiją ir Bulgariją. Kodėl Rusijai skiriama daugiausia dėmesio? Visų pirma, įgyvendinant


8

šį mažą projektą, nebuvo siekiama išsaugoti balansą tarp Europos šalių. Rusijai skiriama daugiau dėmesio, nes svarbu ją geriau pažinti mūsų geopolitinėje kaimynystėje. Lietuvos žiniasklaidoje itin daug tekstų apie šią šalį, bet dažniausiai juose telkiamasi arba vien tik į karines grėsmes, arba į vieną asmenį – šalies lyderį Kremliuje. Vis dėlto vertėtų pažinti ne tik propagandinius Rusijos mechanizmus, bet ir kultūrinį šios šalies gyvenimą, atkreipti dėmesį į itin eklektišką jos simbolių pasaulį, kuriame ortodoksiški religiniai simboliai sumišę su Sovietų Sąjungos komunistinio paveldo simbolika. Du pokalbiai, skirti Katalonijai, atspindi rūpestį, susijusį su šios šalies galimybėmis išsaugoti suverenitetą, ypač atsižvelgiant į tai, kad katalonai yra kosmopolitiški, nori ir toliau priklausyti Europos Sąjungai, kaip, beje, ir Škotija. Tad nederėtų primesti separatizmo Škotijai ir Katalonijai. Paradoksalu, bet Brexit‘as, išreiškiantis tikrąjį separatizmą – juk Jungtinė Karalystė atsiskyrė nuo Europos Sąjungos, taip paveikdama visą Sąjungos projektą – nebuvo įvardytas kaip separatizmas, o štai dvi mažos tautos, kurios nori užsitikrinti suverenumą, priklausydamos Europos Sąjungai, kaltinamos separatizmu. Bulgarija šiame pokalbių rinkinyje – tai atskiras atvejis, kitu rakursu nušviečiantis politinius, kultūrinius ir ekonominius pokomunistinių šalių pokyčius. Kaip matyti iš pokalbio su trimis Bulgarijos kultūros antropologėmis, bulgarai kitaip nei Baltijos šalys žvelgia į komunistinį paveldą ir į pačią Rusiją. Manau, kad šių šalių – Rusijos, Katalonijos, Škotijos ir Bulgarijos – derinys pateikia tam tikrą Europos tapatybės paveikslą. Šis paveikslas kinta ir gali būti labai skirtingai matomas, nelygu, iš kurios šalies perspektyvos žvelgiama. Šioje pokalbių knygoje ir siekiama parodyti skirtingus Rusijos, Katalonijos, Škotijos ir Bulgarijos požiūrius į Europą. Be abejonės, pasirinkę kitokių šalių derinį, mes susidarytume kitokį įspūdį. Šiame pokalbių rinkinyje pateikiamas vienas iš daugybės galimų variantų, kaip ir žaidžiant šachmatais pasirenkamas vienas iš daugybės galimų teorinių debiutų. Kaip nesunkiai galima pastebėti, pokalbiai atlikti raštu, kad būtų išlaikytas akademiškumas ir moksliškumo lygis, nurodoma į mokslinę literatūrą, terminus, išplėtojamos koncepcijos. Džiugu, kad į šią dešimties pašnekovų komandą pavyko integruoti net penketą moterų, tad šį tekstų rinkinį – juokais ar rimtai – galima laikyti gender-balanced.

Linkėdamas malonaus akademinio skaitymo – Tomas Kavaliauskas Vytauto Didžiojo universitetas


9

Viačeslavas Ivanovičius Bakhminas (БАХМИН Вячеслав Иванович) (g. 1947 m.) gimė Kalinino mieste (dabar Tverė). Maskvos valstybinio universiteto (МГУ – Московский государственный университет имени М. В. Ломоносова) specializuotos internatinės mokyklos Nr. 18 fizikos ir matematikos profilio absolventas. 1966–1969 m. studijavo Maskvos fizikos ir technologijos institute, 1974 m. neakivaizdiniu būdu baigė Maskvos ekonomikos ir statistikos institutą. Žmogaus teisių judėjimo TSRS (CCCP – Сою́з Сове́тских Социалисти́ческих Респу́блик) dalyvis, buvęs politinis kalinys, vienas iš visuomeninės „Psichiatrijos panaudojimo siekiant politinių tikslų tyrimo komisijos“ įkūrėjų. Dirbo programuotoju įvairiose organizacijose. 1991–1995 m. vadovavo Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos Tarptautinio humanitarinio ir kultūrinio bendradarbiavimo departamentui (Департамент по международному гуманитарному и культурному сотрудничеству Министерства иностранных дел Российской Федерации). 1995–2003 m. buvo Rusijoje įsteigto Atviros visuomenės instituto (Soroso fondo) vykdomasis direktorius. 2004–2006 m. dirbo Šveicarijos žmogaus teisių programos vadybininku, o 2008–2009 m. – „Ford“ fondo konsultantu. Nuo 2004 iki 2015 m. buvo Č. S. Motta fondo konsultantas, dalyvavo vertinant ir stebint fondo remiamus projektus Rusijoje. Nuo 2011 m. vadovauja Politechnikos muziejaus fondo ekspertų tarybai, yra Visos Rusijos pilietinio forumo (Общероссийского гражданского форума) organizacinio komiteto narys, Sacharovo centro pirmininkas, vienas iš Maskvos Helsinkio grupės pirmininkų, įvairių paramos teikėjų labdaros programų bei organizacijų ekspertų tarybų narys. Jis parašė knygas „Apie fondus Rusijoje“ (leidykla „Logos“, 2004) ir „Dotacijų konkurso planavimas ir vykdymas“ (Archangelskas, 2016). 2019-ųjų rudenį Bakhminas viešėjo Vytauto Didžiojo universitete, dalyvavo konferencijoje „Tiesiant tiltus“ [Building Bridges], skirtoje Prof. Leonido Donskio atminimui.


10

REGIONŲ IR DISIDENTŲ RUSIJA✴ T. Kavaliauskas Pasaulis šiandien sukrėstas dėl koronaviruso pandemijos. Kiekviena šalis stebi viena kitą. Rusijoje išpradžių tylėta apie virusą, tarytum tai būtų daugiau Kinijos ir Europos bėda. O kokia reali padėtis? Kodėl Kremlius vėlavo skelbti karantiną? Dar net Italijai pagalbą nusiuntė... V. I. Bakhminas Padėtis Rusijoje keičiasi kiekvieną dieną, tad mano vertinimas greitai bus pasenęs. Daugelis žmonių supranta, kad problemos tik prasideda. Matant, kaip klostosi situacija, atrodo, kad šalis dviem savaitėmis atsilieka nuo daugybės Europos šalių, nors, stokodami galimybių diagnozuoti koronavirusą, negalime tiksliai pasakyti, kiek žmonių yra užsikrėtę šia liga. Daugiau nei pusė susirgusiųjų yra Maskvoje, kur taikomos vis griežtesnės kontrolės ir saviizoliacijos priemonės. Padėtis visoje šalyje ne tokia aštri. Nors pasitaiko žmonių, kritikuojančių valdžios politiką, apskritai suvokiama, kad šiame etape būtina imtis tokių priemonių, kokių imamasi. Žinoma, būtų teisinga griežtai kontroliuoti, kaip vystosi epidemija visoje šalyje, įvesti visišką karantiną ir tikrinti daugybę gyventojų dėl viruso, tačiau Rusijos sveikatos sistema nebuvo pasirengusi tokiai visa apimančiai ir taip sparčiai besiplėtojančiai epidemijai. Rusija padėjo Italijai kovoti su epidemija. Tai Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje (СМИ – средства массовой информации) buvo plačiai aptariama kaip dosnus humanitarinis aktas. Bet, žinoma, viskas nėra taip paprasta. Viena vertus, Rusijos parama parodo gyventojams, kad mūsų šalis tvarkosi gerai, skirtingai nei į katastrofišką situaciją patekusios Italija, Ispanija, Prancūzija ir JAV, kad turime pakankamai pajėgų ne tik susidoroti su virusu, bet ir padėti kitoms šalims. Kita vertus, Rusijos valdžia, padėdama Italijai, demonstruoja gerą valią, nes yra pasiruošusi ateiti į pagalbą kaimynams sunkią minutę. Tai matoma paviršiuje. Tačiau Italija buvo pasirinkta ne tik dėl to, kad sunki padėtis šioje šalyje, bet ir todėl, kad tai –viena iš šalių, norinčių, kad būtų panaikintos sankcijos Rusijai. Beje, tuo pat metu laikraštyje „Izvestija“ („Известия“) pasirodė melaginga žinia, kad Italijos teisininkai ragino šiuo sunkiu metu panaikinti sankcijas Rusijai. Taigi matome, kad šios šalies valdžia padeda, vadovaudamasi ne tik humaniškais sumetimais.

Šis pokalbis pirmą kartą publikuotas Vytauto Didžiojo universiteto portale, taip pat perspausdintas kituose interneto portaluose, pavyzdžiui, 15 min.lt, 2020 m. balandžio mėn.


11

T. Kavaliauskas Konstitucinės pataisos, užtikrinsiančios V. Putinui galimybę dar ilgai likti prezidento poste, sukėlė pasipriešinimą: žiniasklaida Lietuvoje skelbia, kad žmonės Rusijoje nori pokyčių. O kaip yra iš tikrųjų: ar rusai išsiilgę pokyčių? Juk Putinas sugebėjo sugrąžinti Rusiją į globalų žemėlapį, sutelkęs jos karinę galią, suorganizavo Žiemos olimpines žaidynes ir Pasaulio futbolo čempionatą, nutiesė tiltą į Krymą. Jeigu skirstytume žmones sociologiškai į kategorijas, klausdami, kaip galėtume nusakyti, ką tie pasiekimai reiškia rusų verslininkams, studentams ir jaunajai kartai, paprastiems piliečiams? V. I. Bakhminas Bendras susierzinimas ir nepasitenkinimas esama padėtimi jaučiamas beveik visose visuomenės kategorijose, tačiau tai nevirsta masiniais protestais. 2019 metais Maskvos „Carnegie“ centras (Московский центр „Карнеги“) ir „Levada“ centras („Левада“ Центр) atliko bendrą tyrimą. Jo rezultatai rodo, kad per pastaruosius dvejus metus iki 59 proc. padaugėjo rusų, palaikančių mintį, kad reikia imtis ryžtingų pokyčių šalyje. Tai yra 17 proc. daugiau nei 2017 m. Tačiau nesutariama, kokių permainų reikia visuomenei. „Levada“ centro („Левада“ Центр) duomenimis, 53 proc. nuo 18 iki 24 metų amžiaus rusų norėtų emigruoti iš Rusijos. Tai yra rekordas nuo 2009 metų. Būtent jaunimas dalyvavo daugelyje protestų akcijų, vykusių praėjusiais ir šiais metais. To paties „Levada“ centro („Левада“ Центр) duomenimis, 30 proc. gyventojų pripažįsta, kad galimi politiniai protestai, o 20 proc. yra pasirengę juose dalyvauti. Tačiau neseniai Putino atlikti Konstitucijos pakeitimai daugeliui sukelia greičiau apatiją ar ironiją negu protestą. Žmonės supranta, kad prezidentas, kontroliuodamas pagrindinius federalinius kanalus, šalyje gali daryti, ką nori. Tam jau nereikia jokio rimto pagrindimo. Tyrimų bendrovės „MediaScope“ („Медиаскоп“) duomenimis, vyresni nei 55 metų žmonės (88 proc. respondentų) daugiausia naujienų gauna iš televizijos, o internetas yra pagrindinis naujienų šaltinis 16–24 ir 25–34 metų žmonėms (atitinkamai 75 proc. ir 73 proc.). Tačiau sunku pasakyti, kaip žmonės iš tiesų žiūri į valdžią, atliktos sociologinės apklausos neleidžia susidaryti tikro vaizdo. Putinas veikiau suvokiamas kaip neišvengiamybė, su kuria reikia susitaikyti, kad nepasidarytų dar blogiau. Tačiau apskritai kuo toliau nuo Maskvos, tuo mažesnė centrinės valdžios įtaka. Tai labiau jaučiama psichologiškai, nes Maskva ir vyriausybė yra toli, o gyvenimas regionuose teka sava vaga. Padėtis ten labai skirtinga, ji priklauso nuo regiono vadovo, turimų išteklių ir didelių pramonės šakų, taip pat gyventojų skaičiaus, verslo veiklos ir visuomeninių organizacijų. Skirtingi Rusijos regionai, priklausomai nuo jų dydžio, kartais skiriasi kaip atskiros šalys. Ši valstybė turi savo regioninį patriotizmą, savo gyvenimo būdą, ypač Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, šiaurės vakaruose ir europinės Rusijos dalies pietuose. Faktiškai nepriklausoma Čečėnijos Respublika gyvena savo teisinėje erdvėje ir daugiausia yra išlaikoma iš Maskvos teikiamų subsidijų. Ekonomika labai aktyviai vystosi Tatarstane, kur


12

stipriai jaučiamos musulmonų nuotaikos. Pietų Sibirui ir Tolimiesiems Rytams didelę įtaką – daugiausia ekonominę – daro kaimynai: Kinija ir Japonija. Tiumenės regionas, kuriame gausu naftos ir dujų telkinių, gyvena ypatingą gyvenimą. T. Kavaliauskas Šis klausimas pratęsia ankstesnįjį: ar manote, kad Putinas įsitvėręs laikosi savo galių, nes jaučia misiją atkurti Rusijos imperiją, ar jis tiesiog nebegali pasitraukti, mat daugybė oligarchų yra tarpusavyje susaistyti ir priklauso vienas nuo kito galių? V. I. Bakhminas Man atrodo, kad čia reikšmingi abu veiksniai . Viena vertus, Putinas labai nori išlikti istorijoje kaip lyderis, atgaivinęs šalies didybę, jis trokšta, kad Rusija atliktų panašų vaidmenį kaip Sovietų Sąjunga, kad ši šalis veiktų globalią situaciją pasaulyje, kad stiprėtų jos įtaka posovietinėje erdvėje. Kita vertus, jis yra glaudžiai susijęs su savo draugų grupe ir buvusiais KGB (КГБ- Комитет государственной безопасности) bendražygiais, kurie dabar yra labai priklausomi vienas nuo kito, pernelyg daug žino vienas apie kitą. Esant tokiai situacijai, valdžią galima perduoti tik itin patikimam, valstybiškai mąstančiam žmogui. Tokio asmens valstybės lyderis dar neranda savo aplinkoje. T. Kavaliauskas Priklausote Rusijos pilietiniam forumui. Tad jaučiate pilietiškus judėjimus. Ar jie susiję su disidentine kultūra? Ar regite panašumų tarp disidentų ir politinių kritikų Sovietų Sąjungos ir šiuolaikinės Rusijos laikais? V. I. Bakhminas Žinoma, sovietmečiu situacija buvo kitokia: ji buvo paprastesnė ir suprantamesnė. Aišku, kad tuomet atvirai ginti žmogaus teises, sakyti tiesą buvo pavojingiau. Buvo sunku skleisti informaciją, ieškoti sąjungininkų, padėti vienas kitam. Dabar daug lengviau visa tai padaryti. Kiekvienas sulaikytasis protesto mitinge tampa žinomas per valandą, jis susiranda advokatų, nepriklausoma žiniasklaida (СМИ – средства массовой информации) ima iš jo interviu. Socialiniuose tinkluose galima rasti visokios valdžios kritikos, po protesto peticijomis per kelias dienas pasirašo dešimtys tūkstančių žmonių, naudodamiesi „change.org“ platforma, o privačios šalininkų aukos, remiamos daugelio nepriklausomų organizacijų ir žiniasklaidos (СМИ – средства массовой информации), leidžia sumokėti milžiniškas nesąžiningas baudas. Dabar režimo kritikams lengviau susirasti vienam kitą, lengviau susivienyti. Tai nelabai panašu į sovietmetį. Vis dėlto mūsų laikais, kaip ir tada, tiesą kalbantys ir ginantys žmonės turi išdrįsti būti kitokie nei visi kiti, jie turi būti pasirengę rizikuoti tuo, kas vertinga ir reikšminga.


13

Šiandien, kaip ir sovietmečiu, ne visi yra tam pasirengę. O disidentų įtaka visada buvo ribota. Didžioji dalis gyventojų plačiau nesidomi šiomis problemomis, nors daugelis supranta dabartinės valdžios korupcijos esmę. Padėtis, susijusi su Rusijos pilietinės visuomenės raida, nusipelno atskiros diskusijos. Nors sąlygos akivaizdžiai nepalankios, per pastaruosius 20 metų šalies ne pelno sektorius (некоммерческий сектор) aktyviai vystosi. Tai liudija teikiama labdara, suaktyvėjusios neformalios miesto grupės, savarankiškai sprendžiančios joms svarbias problemas, ir plėtojami ekologiniai judėjimai, taip pat savanorystė. Valstybė bando paveikti šiuos procesus, ji dažnai kuria savo organizacijas, imituojančias nepriklausomų NKO (НКО – Некоммерческая организация) veiklą. Atsižvelgiant į nevyriausybinių organizacijų ir valstybės santykius, galima teigti, kad Rusijoje iš esmės yra ne viena, o kelios pilietinės visuomenės, kurių darbotvarkės, ištekliai ir egzistavimo kontekstai skiriasi. Norintiesiems aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime valstybė siūlo labdaros, savanoriškus renginius, pilietinius rūmus (общественные палаты), įvairius festivalius bei forumus. Kur kas nepalankesnis NKO (НКО – Некоммерческая организация) veiklos kontekstas: ši veikla susijusi su žmogaus teisių, aplinkos apsauga, kova su korupcija ir kt. Šalyje reguliariai organizuojami pilietiniai forumai (гражданские форумы ) ir kongresai regioniniu bei federaliniu lygmenimis. Jie suteikia galimybę susitikti NKO (НКО – Некоммерческая организация) aktyvistams, dalytis patirtimi, aptarti svarbiausias problemas. Yra ir daugiau lojalių valdžiai renginių, pavyzdžiui, Pilietinių rūmų (Общественная палата) organizuojamas plataus masto bendruomenės forumas „Сообщество“, rengiamas visuose regionuose ir Maskvoje, dalyvaujant šalies prezidentui, arba kasmetinis oficialus ne pelno organizacijų suvažiavimas (Съезд некоммерческих организаций), organizuojamas Nacionalinės ne pelno siekiančių organizacijų sąjungos (Общенациональный союз некоммерческих организаций). „Visos Rusijos“ pilietinis forumas (ОГФ – Общероссийский гражданский форум) vienija nepriklausomas ir kritiškai vertinančias valdžios sprendimus organizacijas. Paprastai šis forumas vyksta metų pabaigoje Maskvoje, jis surenka daugiau nei 1000 liberaliai nusiteikusių NKO (НКО – Некоммерческая организация) visos šalies aktyvistų. Forume aptariamos svarbiausios temos, kurios rūpi pilietinėms organizacijoms. Jis sukurtas buvusio finansų ministro Aleksejaus Kudrino (Алексей Кудрин), kuris dabar vadovauja Sąskaitų rūmams (Счетная палата Российской Федерации), iniciatyva. Dėl šios priežasties į forumo renginius kartais užsuka Vyriausybės narių ar stambių valdininkų, nors tokio „bendradarbiavimo“ rezultatų negalima pavadinti reikšmingais. T. Kavaliauskas Kalbant apie disidentus, ar išskirtumėte jų tipus, ar jie skiriasi? Pavyzdžiui, Solženicynas buvo laikomas disidentu, nors jis aukštino V. Putiną kaip Rusijos gelbėtoją. Šis mąstytojas kritikavo Jelciną ir sutiko susitikti su Rusijos prezidentu, kuris akivaizdžiai pakeitė


14

demokratiją autoritarine valstybe. Ar Solženicynas nematė, koks korumpuotas Gazpromas ir visas Kremliaus elitas, besinaudojantis savo piliečių gerovės sąskaita? V. I. Bakhminas Disidentai tiek dabar, tiek sovietmečiu buvo labai skirtingi. Pakanka paskaityti Liudmilos Aleksejevos (Людмила Алексеева) knygą apie žmogaus teisių judėjimo istoriją, kad išvystume visą disidentinių platformų įvairovę, nuo žmogaus teisių gynėjų iki nacionalistų, nuo tikinčiųjų iki otkaznikų, siekiančių išvykti iš šalies. Ne visi iš jų buvo demokratijos šalininkai, tačiau šiuos žmones vienijo tai, kad jie atmetė sovietų valdžią, kokia ji buvo tuomet. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad Aleksandras Solženicynas (Александр Солженицын) buvo valstybininkas, tradicionalistas. Jo nuomone, Spalio revoliucija buvo tragedija, kuri išvedė šalį iš jos nacionalinės tradicinės raidos kelio, sunaikino susiklosčiusį gyvenimo būdą, tikėjimą pakeitė ideologija.Todėl jis aštriai kritikavo sovietinę valdžią ir komunistinę ideologiją. Kitas didis to meto žmogus, akademikas Andrejus Sacharovas (Андрей Сахаров) pažvelgė į šią situaciją iš kitos perspektyvos. Rusija Sacharovui – Europos ir globalaus pasaulio dalis. Jis žiūrėjo į pasaulį globaliau, suprasdamas, kad visi planetoje gyvenantys žmonės yra priklausomi vienas nuo kito. Sacharovui buvo akivaizdu, kad nepasieksime taikos ir pažangos Žemėje, jei negerbsime pavienio asmens teisių ir orumo. Sacharovas manė, kad teisė tautoms apsispręsti yra svarbesnė už sienų neliečiamumo principą, tad palaikė judėjimus už nepriklausomybę Sovietų Sąjungos respublikose. Gerai žinoma, kad jis nesutarė su Gorbačiovu šiuo klausimu. Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas (Андрей Дмитриевич Сахаров) nesulaukė, kol Sovietų Sąjunga žlugs, prezidentu taps Jelcinas ir prasidės Putino valdymo era. Tačiau nekelia abejonių tai, kad šis intelektualas, būdamas intelektualiai sąžiningas, būtų buvęs nepatogus bet kokiai valdžiai. Aišku, kad Sacharovas ir Solženicynas, vadovaudamiesi tokiomis skirtingomis pažiūromis, labai kritiškai vertino vienas kitą. Yra žinoma, kad Solženicynas jautė simpatiją ankstyvajam Putinui, ne kartą buvo su juo susitikęs ir gavo iš jo valstybinę literatūros premiją. Solženicynas Putiną suprato kaip valstybės kolekcionierių, kaip žmogų, kuriam prasminga „rusiško pasaulio“ sąvoka, vertino jį už tai, kad sutvarkė šalį po skausmingų 90-ojo dešimtmečio reformų ir chaoso. Man atrodo, kad intelektualas užmerkė akis prieš kitą Putino asmenybės pusę, manydamas, kad tokios korporacijos kaip „Gazprom“ („Газпром“) ir „Rosneft“ („Роснефть“) padeda kurti Rusijos didybę ir užtikrina didesnę jos įtaką pasaulyje. Būtų įdomu, ar pasikeistų Solženicyno požiūris į dabartinį Rusijos lyderį, jei jis būtų išgyvenęs iki mūsų laikų. Bijau, kad jis būtų likęs toks pat. T. Kavaliauskas Kaip, jūsų manymu, keičiasi Rusijos kultūra, griuvus Sovietų Sąjungai? Ar regite skirtingas Maskvos ir Sankt Peterburgo kultūras, žmonių nuostatas?


15

V. I. Bakhminas Žinoma, Rusijos ir sovietų kultūra labai skiriasi. Čia nėra galimybės giliau analizuoti ir lyginti, tačiau šis skirtumas akivaizdus bet kuriam stebėtojui. Dabar atidaryta daugybė šiuolaikinio meno centrų, kurie iš esmės buvo uždrausti sovietmečiu, sunku įsivaizduoti nepriklausomų menininkų ar kompozitorių persekiojimus. Kuriama daug eksperimentinių teatro spektaklių, kurie patinka ne visiems, tačiau paprastai niekas jų nedraudžia. Beje, vis dar tęsiasi teatralinis Septintosios studijos (vadinamoji Serebrenikovo byla) procesas byloje, kurios dalyviai buvo apkaltinti tuo, kad pasisavino biudžeto lėšas. Bet ši byla buvo aiškiai sufabrikuota, tad galima tikėtis, kad pagrindiniai kaltinamieji liks nenuteisti. Šiuolaikinės Rusijos ir sovietmečio kultūros padėtis taip stipriai skiriasi todėl, kad šiandien nebėra dominuojančios ideologijos, kuri buvo lemiama TSRS (CCCР – Союз Советских Социалистических Республик), ją turėjo atitikti visi tuo metu kurti meno kūriniai. O Maskvos ir Sankt Peterburgo kultūrų skirtumai, mano manymu, labai perdėti. Bet tiek maskviečiai, tiek Sankt Peterburgo žmonės sąmoningai pabrėžia skirtumą, kurį sunku aiškiai apibūdinti. Sankt Peterburgo ir Maskvos gyventojai skirtingais žodeliais įvardija tuos pačius dalykus. Galima kalbėti apie įvairias architektūros rūšis, Sankt Peterburgo lietingą klimatą ir „baltąsias naktis“, be to, šių dviejų miestų istorija skiriasi, tačiau aš neįžvelgiu esminių kultūrinių skirtumų. Taip pat, žinoma, abi sostinės amžinai konkuruoja. Ši konkurencija kaskart pasireiškia informacinėje erdvėje. Tačiau yra ir kitokios nuomonės šalininkų. T. Kavaliauskas Rusijos urbanistinis gyvenimas ir kultūra turi būti labai turtinga ir įvairi: juk tiek daug didelių skirtingų regionų. Pavyzdžiui, Jekaterinburgas kovo pabaigoje pradėjo FIDE šachmatų kandidatų turnyrą dėl teisės žaisti, siekiant pasaulio čempiono titulo prieš Magnusą Carlseną. Pasaulio šachmatų elitas susirinko Jekaterinburge. Taigi norėčiau paklausti: ar Rusija įgyvendina strategiją būti pasaulinės reikšmės renginių, organizuojamų už Maskvos ir Sankt Peterburgo ribų, šeimininke, regioniškai orientuodamasi pateikti platesnį Rusijos vaizdą? Ar regionų žmonės tai jaučia? V. I. Bakhminas Iš tiesų, kai kurie tarptautiniai renginiai vyksta ne sostinėse, o kituose gana dideliuose miestuose. Daugiausia tai būdinga sporto renginiams ar dideliems regioniniams verslo forumams. Tai naudinga regionams, nes transporto ir viešbučių infrastruktūrai plėtoti skiriama papildomai lėšų. Tačiau tokių įvykių pasitaiko gana retai. Žinoma, neverta jų lyginti su daug aktyvesniu Maskvos ir Sankt Peterburgo gyvenimu. Tai taip pat taikoma ir šachmatų turnyro FIDE (Tarptautinė šachmatų federacija), vykstančio Jekaterinburge ir


16

pasibaigsiančio balandžio mėnesį, pretendentams. Žinoma, dėl epidemijos ir šiam renginiui įvesti tam tikri apribojimai, kurie tampa vis griežtesni. Gali būti, kad jis net bus sustabdytas, jei to pareikalaus situacija mieste. (Dabar skaičiau, kad šiandien jį iš tiesų pristabdė.) T. Kavaliauskas Kokia padėtis Kryme, ar ten įtraukiami regionų žmonės? Per Rusijos naujienas parodyta, kaip atidarytas Kerchės tiltas, o vėliau – kaip Sevastopolio žmonės šventė naujo traukinio reiso, leidžiančio tiesiogiai vykti iš Sevastopolio į Sankt Petersburgą, atidarymą. Rodos, įgyvendinta infrastruktūra tarp Krymo pusiasalio ir Rusijos žemyno. O kokia Krymo kasdienybė? Kokia Krymo totorių padėtis ir jų politinė pozicija? V. I. Bakhminas Kryme padėtis nevienareikšmiška, skiriasi ir požiūriai į Rusiją. Žinoma, dauguma žmonių yra nusiteikę prorusiškai, juo labiau kad pastaruoju metu šiam regionui buvo skirta daug biudžeto lėšų. Krymo tiltas – tai tik vienas iš grandiozinių Kryme įgyvendinamų infrastruktūros projektų. Akivaizdu, kad Krymas Putinui yra ypatinga vieta: jo aneksija šaliai per daug kainavo. Todėl jis daro ir padarys viską, kad šio regiono gyventojai jam būtų dėkingi. Viena iš problemų, su kuria susidūrė šalies lyderis, buvo Krymo totorių požiūris į Krymo prijungimą. 2014 m. kovo mėn. Putinas telefonu kalbėjosi su Krymo totorių lyderiu Mustafa Dzhemilevu (Мустафой Джамилевым), tačiau jiems nepavyko rasti bendros kalbos. Pasak totorių aktyvistų, tik nedidelė dalis jų palaikė Krymo užgrobimą per „referendumą“. Medžlisas (Меджлис) kreipėsi į savo tautiečius, kviesdamas juos nedalyvauti šioje akcijoje. Toks požiūris negalėjo nesukelti valdžios susirūpinimo. Iškart po Krymo aneksijos Putinas paskelbė dekretą dėl to, kad būtų reabilituojamos stalininių represijų paveiktos Krymo tautos, tačiau tai neturėjo didelės įtakos Krymo totorių nuotaikoms. Dabar Krymo totorių Medžliso (Меджлис) veikla yra uždrausta, o aktyvistus persekioja FSB (ФСБ – Федера́льная слу́жба безопа́сности). Pavyzdžiui, 2019 m. kovo 27 d. FSB, Vidaus reikalų ministerijos (МВД – Министерство внутренних дел) ir Rusijos gvardijos (Росгвардии ) darbuotojai atliko kratas Krymo totorių aktyvistų namuose, neaplenkdami ir „Krymo solidarumo“ visuomeninės asociacijos narių (общественного объединения „Крымская солидарность“). Memorialas (Мемориал – Правозащитный центр) taip pat paskelbė politiniais kaliniais ir visuotinio islamo partijos „Hizbut-Tahrir“ (панисламской партии „Хизбут-Тахрир“) areštuotus aktyvistus. Tai – pripažinta Rusijoje teroristinė organizacija, nors žmogaus teisių aktyvistai teigia, kad ji neturi nieko bendra su teroristiniais išpuoliais. Aš seniai buvau Kryme, todėl negaliu vertinti situacijos, remdamasis savo įspūdžiais. Tai yra tik bendras padėties vaizdas, susidaręs man tiesiogiai nedalyvaujant. Ačiū už atsakymus.


17

Gintautas Mažeikis yra Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos profesorius, mokslinių monografijų „Dvasios niekšybė“, „Po pono ir tarno“, „Propaganda ir simbolinis mąstymas“, „Įsikitinimai“ autorius. Šiuo metu jis vadovauja Socialinės ir politinės kritikos centrui, įkurtam Vytauto Didžiojo universitete.


18

RUSIJA ANAPUS DIDŽIŲJŲ PASAKOJIMŲ, arba KODĖL PETERBURGAS YRA IMPERINIS, O MASKVA – CARINĖ✴ Gintauto Mažeikio įžanginis žodis Šio straipsnio-pokalbio tikslas– plėšti Rusiją iš didžiųjų pasakojimų. Ne išplėšti, o būtent plėšti, traukti, lyg mažas peliukas bandytų gelbėti skęstantį milžiną – tai beviltiška, tačiau būtina. Visa Rusijos istorija konstruojama ant tremtinių, nežinomų kareivių, užguitų valstiečių kaulų, tačiau savimonė, nepaisydama tikrovės, remiasi didžiaisiais pasakojimais, didingumo propaganda. Šis nesutaikomas prieštaravimas tarp varganos kasdienybės ir pažadėtosios didybės apibūdina imperinę jos laikyseną. Didieji pasakojimai yra ne šiaip melas apie kasdienybę, o bandymas ją įprasminti, kai atidėtų pažadų transcendencija tampa nuolatiniu aukos pateisinimu. Didžiojo pasakojimo kaitos analizė, užuot padėjusi atsiverti kasdienybei, dar labiau įkalina ją „mokslinėje aptamsoje“ (taip vadinu Apšvietos priešybę). Tokia naratyvinė iliuzija smelkte persmelkusi gausias sovietologijos knygas. Plėšti Rusiją iš didžiųjų pasakojimų miglos, vadinasi, skatinti grupių aktyvizmą, atskleisti kasdienybės įvairovę, pateikti faktus, net siūlyti įvairias alternatyvas, vykdant altervencijas, nesusijusias su masyviais ideologiniais konstruktais. Šiuo straipsniu-pokalbiu irgi bandoma bent šiek tiek prisidėti prie plačios plėšimo iš didžiųjų pasakojimų praktikos, leidžiančios išgirsti mažųjų balsus. Beje, ji dažnai dvilypė. Ryškiausias tokio dvilypumo pavyzdys – disidentas Aleksandras Solženicynas, kuris kaip Gulago kasdienybės liudytojas padeda Rusijai kilti iš miglų duobės, o kaip stačiatikis patriotas kuria iliuzijas, įtvirtinančias priklausomybę. T. Kavaliauskas Pradėsiu šį pokalbį, neslėpdamas savo simpatijų Rusijos kultūrai, nors šiandien, kai vyksta informacinis karas, būtent čia tyko spąstai – vos tik pasakai, kad myli rusų kultūrą, „draugai“ iš buvusios plačiosios sovietinės tėvynės išsyk siūlo glaudžiau bendradarbiauti ir politinėje srityje. Ši logika apgaulinga: jeigu esi kultūrinis rusofilas, tai gal „padėtum“ Rusijos ambasadai rusų kultūrą skleisti Lietuvoje? Atsižvelgiant į tai, kad kultūrinė rusofilija aprėpia ne tik aukštąjį meną, tarkime, XIX a. literatūrą ar muziką, bet ir sovietinį kiną, estradą, popkultūrą, kiekvienas rusofilas galėtų būti apkaltintas nostalgija sovietmečiui. Bet kultūrinę nostalgiją būtina skirti nuo politinės, nors šiandien šios abi rūšys dažnai suplakamos. Kad Lietuva tinkamai neįvykdė desovietizacijos, turbūt lėmė ne nostalgija, – toks ✴

Šis pokalbis pirmą kartą publikuotas žurnale Kultūros barai, nr. 3, 2019.


19

buvo politinis parlamentarų sprendimas. Ne tik nomenklatūriniam sovietinės Lietuvos elitui buvo sudėtinga pereiti prie demokratinės santvarkos. Iškalbingas jau pats faktas, kad pirmuoju atkurtos Nepriklausomos Lietuvos prezidentu buvo išrinktas LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. G. Mažeikis Dėl rusofilijos. Tapatybės politika yra naujo pavidalo ribota, tikslinė priklausomybė, kai tarnaujama ne ponui, o struktūrai, prižiūrinčiai konkretų tapatybės bruožą, – mokyklai, darbovietei, mokesčių inspekcijai, Sodrai... Jos bando savo ribose reguliuoti, kam galima viešai reikšti simpatijas, o kam ne. Tautinė tapatybė yra viena iš tokių instancijų, išrastų XIX a. Iki tol buvo pilietinė, imperinė, bažnytinė, luominė priklausomybė, tautinės nebūta. Lotyniškas populus reiškia ne tautą, o žmones arba piliečius. Nesakau, kad tauta yra kieno nors primestas socialinis konstruktas, veikiau jau spontaniška naujos moderniosios sąmonės išraiška ir savimonė. Tačiau bet kokiu atveju ši savimonė, jos refleksija buvo institucionalizuotos tiek politiškai, tiek administraciškai. Todėl kalbėdami apie lituanofiliją, polonofiliją ar rusofiliją, iškart nurodome du dalykus – tam tikrą moderniosios savimonės išraišką ir valdžios aparatą, kuris ją prižiūri. Jei manysime, kad rusų tautos bruožus suformavo Gavrilas Deržavinas, Aleksandras Puškinas, Michailas Lermontovas, Ivanas Turgenevas, Fiodoras Dostojevskis, tada jausime jai simpatiją, juk, pavyzdžiui, kalbėdami apie Adomą Mickevičių jaučiamės polonofilai. Taigi rusofilija gali remtis iškiliais modernistinės dvasios kūrėjais, tačiau nepavyks apeiti ir aparato, prižiūrinčio politinę rusų tapatybę, t. y. Kremliaus, o kartu propagandinio Rusijos įvaizdžio. Todėl rusofilija rusofilijai nelygi. Man patinka Igorio Stravinskio muzika, bet nesiklausau Russkoje radio, kurio klausosi nemažai Lietuvos kariūnų (esu ne kartą tuo įsitikinęs). Beje, Piotru Čaikovskiu, Stravinskiu žaviuosi ne todėl, kad jie rusai, o todėl, kad jų muzika puiki. Lietuviškos popsinės propagandos negaliu pakęsti, nes visus, tarp jų Stravinskį, Kandinskį, Cvetajevą, Achmatovą ar Brodskį, ji atmeta vien todėl, kad jie rusai. Mielai atsisakyčiau viso lietuviško popso, tačiau ideologinis aparatas pasistengė, kad tai taptų neįmanoma. Mano išvardyti autoriai ne trukdo, o skatina pažinti kitus didžius kūrėjus: pradėjęs skaityti Cvetajevą, pereini prie Rilke’s, vėlyvasis Stravinskis provokuoja pasiklausyti Schoenbergo, Brodskis – skaityti Miłoszą ir Venclovą. Laisvi, talentingi autoriai sukuria savo tinklus, kurie nėra nei rusiški, nei lenkiški, nei lietuviški, tačiau juose randa vietą rusų, lenkų, lietuvių kalba ir istorinė atmintis. Nors pats daugiau kaip dešimt metų gyvenau Rusijoje, niekada nevartoju žodžio rusofilas, kaip ir polonofilas ar lituanofilas, nes tai apriboja interkultūrinę žmogaus sielos raišką. Apskritai bet kokia tautinė „filija“, mano manymu, yra nacionalistinis užkratas, nieko bendra neturintis su iškiliąja kultūra, o didžiavimasis ruso, lenko ar lietuvio kortele sukelia dar didesnį susipriešinimą. Dostojevskis toks galingas, kad jo proza ir dialogiškumas, jo


20

filosofija peržengia Rusijos ribas, nors pasakojimo turinys yra rusiškas, o pats rašytojas neslėpė nacionalistinių savo nuostatų. Toks yra ir Mickevičius – lenkiškumas netrukdo jam būti iškiliu LDK palikuoniu, Lietuvos ir Baltarusijos poetu. Žinoma, tautinis spontaniškumas, net „užkratas“ pats savaime nėra blogis, tai natūralus dalykas kaip ir kalba, istorija, frazeologizmai ar sentimentai. Tarpukariu Lietuva gyveno LDK mitais ir prisiminimais apie Rusijos imperiją. Sovietmečiu lietuvių vaizduotę kaitino tarpukario Lietuvos ilgesys, Vakarų pasaulio vizijos ir mados, nors „inteligentams“ nestigo ir rusofilijos. Tačiau kas ją lėmė – ikirevoliucinis Levas Tolstojus, sovietinis Michailas Šolochovas ar tiesiog partinė konjunktūra? Nėra nesusipriešinusios sąmonės, nebent ji represuota ir slepia patirtą „gėdą“. Ar dabar gėdinga skaityti Šolochovą? Tiems, kurie domisi sovietinės literatūros klasika, šis autorius, manyčiau, yra privalomas. Dėl dekomunizacijos. Bet kokia deideologizacija susijusi su keletu aspektų – tai formalieji simboliniai veiksmai, agentų veiklos draudimas ir viešinimas, diskurso ir vaizduotės suvaržymai ir cenzūra, o kartu supratimas, kad ne viskas yra paprasta ir vienareikšmiška. Pateiktame klausime nuskambėjo gaida, esą buvusiems komunistams, net KGB bendradarbiams ir informatoriams nebuvo pritaikyta pakankamai draudimų, o tai apsunkino Lietuvos kelią į nepriklausomybę. Toks samprotavimas istoriškai neatitinka to, ką dialektika vadina konkretumu. Visuotinybė arba abstraktybė yra mirusi, jei neturi konkretaus istoriškumo. Lietuvos komunistų partija, vėliau tapusi LDDP, rado savyje jėgų jau 1989-ųjų pabaigoje, dar iki 1990 m. Kovo 11-osios, atsiskirti nuo SSKP, o vėliau pasuko vakarietiškos socialdemokratijos keliu. LKP ir Sąjūdžio bendradarbiavimas buvo ne tik Lietuvai, bet ir visai Sovietų Sąjungai svarbi politinė nepriklausomybės atkūrimo prielaida. Todėl būtent 1989 m. prasidėjo Lietuvos dekomunizacija, bet buvo pasirinktas švelnusis jos variantas. Dėl KGB bendradarbių ir informatorių viešinimo priimtas liustracijos kompromisas, siekiant sumažinti Kremliaus spaudimą buvusiems agentams ir jų šantažą, – nutarta, kad prisipažinusiųjų pavardės nebus atskleistos. Manau, valstybės pareiga užtikrinti, kad susitarimai būtų vykdomi, o principų laikomasi. Žinoma, tie, kurie nesusitaikė su Lietuvos nepriklausomybe, neprisipažino bendradarbiavę su represinėmis okupacinės valdžios struktūromis, yra išaiškinami ir skelbiami. Kiekvienos šalies – Rytų Vokietijos, Lenkijos, net artimų kaimynių Estijos, Latvijos ir Lietuvos – konkrečioji istorija yra skirtinga, todėl abstrakčių sprendimų negalima taikyti, daug lemia saugumo ir politinės valios argumentai. Nesutikčiau, kad „pirmuoju prezidentu išrinktas LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas“. Istoriškai ir politinės situacijos požiūriu taip teigti netikslu, nes tuo metu jis jau nebuvo komunistas. T. Kavaliauskas Be abejo, de jure požiūriu Brazauskas „jau nebuvo komunistas“, tačiau daugeliui lietuvių, atrodo, ir Maskvai, jo tapatybė liko tokia, kokia buvusi...


21

G. Mažeikis Politika yra kaitos procesas, vieni su tais pokyčiais suspėja, kiti užsispyrę laikosi senos vagos. Brazauskas, labai rizikuodamas, ne tik pats išėjo iš komunistų partijos, bet ir išsivedė didžiąją partiečių dalį. Politiniams procesams taikau kaitos ir negatyvios dialektikos principą. Negatyvi dialektika, anot Theodoro Adorno, nereiškia priešybių įveikimo, jas tik išryškina, akcentuoja, skatindama dvasios raidą. Antai literatūrinį protagonistą atskleidžia ir sustiprina pajėgus antagonistas. Jei bijosime antagonistų, jų necituosime, nenagrinėsime, neabejotinai sužlugdysime savo herojų gyvybingumą, juos subanalinsime. Taigi LKP rizikavo ne tik išeidama iš SSKP, pakeisdama pavadinimą, bet ir palaikydama Lietuvos nepriklausomybę... T. Kavaliauskas Visi rizikavo. Beje, dėl to, kaip Brazauskas palaikė Nepriklausomybės idėją, galėtume diskutuoti – jeigu ne kitų Sąjūdžio lyderių ryžtas ir Atgimimo energija, kažin ar Kovo 11-osios Aktas būtų buvęs paskelbtas. Brazausko kvietimas neskubėti, nors ir turėjo logikos (juk buvo sunku nuspėti, kokių represijų griebsis Kremliaus režimas), skambėjo tarsi Gorbačiovo perestroikos priedainis. G. Mažeikis Samprotauti, „kas būtų, jeigu būtų“, gana pavojinga, verčiau nebandykime spėlioti, kokie dramatiški pasirinkimai galėjo būti, nes jų nebuvo. Žinoma, remiantis sąmokslo teorija, vaizduotėje greitai galima susikurti daug priešų, tačiau faktai rodo, kad LKP ne tik palaikė Lietuvos nepriklausomybę, bet ir sąmoningai atsisakė visų hegemoninių priemonių išsaugoti valdžiai, sutiko su daugeliu postulatų, užtikrinančių politinę pusiausvyrą, paisė ir partinių, ir konstitucinių, ir faktinių politinės galios pasidalijimo principų. Kitas klausimas, kodėl komunistai tą darė. Esama įvairių spėlionių, tačiau neabejotina, kad tuo metu tai ne tik sumažino politinę įtampą Lietuvoje, bet ir sužadino demokratizacijos procesus Sovietų Sąjungoje, ypač padėjo Rusijai pasukti laisvės keliu 1991-aisiais. Be to, negalima žmonėms uždrausti net radikalių posūkių, kai buvęs komunistas, ateistas tampa giliai tikinčiu, kai įvyksta atsivertimas, atliekamos išpažintys... Aišku, kartais pasirenkamas ir kitoks kelias, pavyzdžiui, išdavystė, paskatinta neapykantos, pavydo priepuolių. Pasak Jeano Paulio Sartre’o, laisvė yra situacinė, o ne abstrakti, tiek laisvi sprendimai priimami, tiek dialogas vyksta, tiek nusikaltimai daromi, susiklosčius konkrečioms aplinkybėms. T. Kavaliauskas Vis didėjanti įtampa tarp Rusijos ir NATO aiškinama geopolitiškai. Analizuojami galios santykiai, karinis pasirengimas, Kremliaus noras pakeisti pasaulio tvarką,


22

ekonominiai interesai. Tačiau prisiminus eurazinę rusų idėją, tai panašu ir į civilizacijų susidūrimą. Provakarietiškai nusiteikusi Ukraina jau nesiduoda Maskvos valdoma, kaip buvo iki Maidano revoliucijos 2014-aisiais. Kokiu laipsniu Rusija yra kitokia civilizacija, oponuojanti Vakarams ir NATO? G. Mažeikis Civilizacijomis įprasta vadinti didžiąsias mentalines ir kultūrines sanklodas, turinčias savitą istoriją ir dabarties praktiką, – tai lemia konkrečios sanklodos žmonių pasaulėjautą ir saviraišką. Svarbūs civilizacijos bruožai yra unikali religija, ilga autonomiška raida, ypač šimtai imperinės patirties metų. Vis dėlto tokiais didžiaisiais apibendrinimais nepasitikiu, jie neatrodo pakankamai moksliškai pagrįsti, nes religijos ir kultūros tyrimai suplakami su propaganda ir manipuliacijomis. Civilizacijų teorija, manyčiau, remiasi tuo, ką François Lyotard’as vadino „didžiaisiais naratyvais“, atliekančiais ne tik aiškinamąją, bet ir agitacinę, konstrukcinę funkciją. Didieji naratyvai yra didingumo spąstai tiems filosofams ir antropologams, kurie abstrakcijas vertina labiau negu konkrečių žmonių laisvę. Civilizacijų teorija yra vienas iš tokių naratyvų, nes bando daryti itin plačius apibendrinimus, įžvelgti proto propagandinius skirtumus, kad pateisintų tam tikrus pasaulio galios centrus. Sakyčiau, galios centrų teorija, nors ir labai ciniška, yra pranašesnė, nes apibūdina išteklius ir technologijas, nesukdama sau galvos dėl radikalių ideologinių skirtumų. Žinoma, visa tai irgi panaudojama propagandos tikslais. Šiaip ar taip, skirtumai egzistuoja, tačiau jie susiję veikiau su atskiromis religinėmis, finansinėmis, tautinėmis, išsilavinimo, kalbos grupėmis, o ne su civilizacijomis. Kai kalbama apie civilizaciją, pasirenkamas apibendrinamasis žanras, pasakojama apie tai, kas nėra būdinga nė vienam konkrečiam veikėjui. Tai savotiškas filosofinis epas. T. Kavaliauskas Jeigu nepriskiriate Rusijos kitokio pobūdžio civilizacijai, ar pritariate rusų disidentams, tarkime, Andrejui Piontkovskiui, kuris teigia, kad Kremliui rūpi ne Rusijos civilizacija, o tik oligarchinis jo klanas? G. Mažeikis Piontkovskis labai įžvalgiai atskleidžia, kaip pasitelkiami didieji civilizaciniai naratyvai, siekiant legitimuoti valdančiųjų elitą, manipuliuoti masėmis, kurių valdymą labai palengvina religinė ir civilizacinė ideologija, pasakos, ypač mitai, apdainuojantys „pergales“... Piontkovskio manymu, svajonė būti pasaulio galios centru irgi yra bandymas kuo ilgiau išlaikyti valdžią, kad politinis elitas galėtų lobti pats ir užtikrintų gerovę korumpuotiems savo draugams. Šnekos apie savitą civilizaciją yra tik vienas iš daugelio būdų, kaip


23

visa tai užmaskuoti. Tačiau į konkrečių grupių poetiką ir vaizduotę Piontkovskis nesigilina. Civilizacijos samprata tinkamesnė, kai kalbama apie kitokį lygį – tai tarsi kompiuterinis istorijos žaidimas (Civilization. I–VI dalys). T.Kavaliauskas Valdajaus forume 2013-aisiais Putinas citavo Solženicyno žodžius, pabrėžiančius, kad Rusija yra atskira civilizacija, turinti teisę apsispręsti savaip, nes puoselėja savas vertybes, gina tradicinę šeimos sampratą, saugo religinę kultūrą ir tiki Dievą. Būtent tuo ji skiriasi nuo Europos Sąjungos, kuriai būdinga sekuliari kultūra, o pirmenybė teikiama žmogaus teisėms. G. Mažeikis Solženicynas – puikus Gulago liudytojas, represinio sovietų režimo kritikas, tačiau pats nuolatos plėtojo pasirinktus didžiuosius pasakojimus, susijusius su stačiatikybe, rusų vienybe, Eurazijos idėjomis. Tą paaiškina poetiška jo pasaulėjauta, kuri neturėtų būti varžoma, jei netampa politinio sąmokslo, siekiančio pakeisti santvarką, dalimi. Solženicynas yra dvasios poetas. Kai po Gulago ir egzilio galiausiai grįžo į Rusiją, norėjo būti autoritetas rusams, kad savo tikėjimą tauta ir Eurazijos idėjomis paverstų visuotiniu. Tačiau geležinės tvarkos besiilgintys „patriotai“ neatleido jam už knygą „Gulago archipelagas“, laikė sovietų dvasios išdaviku. O Putinas tiesiog žaidžia dvejopą žaidimą, siekdamas Eurazijos ideologiją suderinti su sovietine, iš dalies net neostalinistine. Todėl jis ir cituoja Solženicyną, bet nedraudžia ir stichinės Stalino reabilitacijos. Naujoji konservatyvizmo ideologija, kurią skelbia Kremlius, bando suderinti visiškai skirtingus dalykus – monarchiją, Euraziją, bolševizmą, laisvąją rinką, rusų pasaulį... Pavyzdžiui, Russkij mir logiškai niekaip nedera su Eurazijos idėja, reiškiančia daugelio Azijos, Sibiro, europinės Rusijos tautų vienybę. Tačiau Kremliaus ideologams tai nė motais, lygiai taip dalis rusų tikinčiųjų garbina ne tik šventųjų, bet ir Lenino, Stalino ikonas. Manipuliacijos ir stichinė vaizduotė žengia koja į koją. Štai kodėl kalbėti apie Gulagą, remtis šiais Solženicyno ir gausių jo sekėjų liudijimais, tyrimais, pasmerkusiais NKVD metodus, Putinas apdairiai vengia. Didieji pasakojimai yra žmonijos paveldas, jie padeda užtikrinti bendruosius diskursus, plačią komunikaciją, universalų racionalumą. Jei megapasakojimai bus draudžiami, neteks ilgai laukti, kol prasidės mitų, pasakų, senovinių dainų, simbolių cenzūravimas, kaip kad yra draudžiamas saulės ornamentas, nes jį nusavino ir savo ženklu pavertė naciai. Todėl, užuot draudus, derėtų kritikuoti megapasakojimus, iš kurių vienas susijęs su slavofilais. Kremlius dažnai remiasi panslavizmo idėjomis, tačiau tai nereiškia, kad turėtume drausti lyginamąsias slavų kalbų ir kultūrų studijas. Svajonės apie imperiją ir monarchiją anaiptol nesuteikia pagrindo politinių partijų įvairovę riboti vien pagal šį požymį. Kitas


24

dalykas yra suvaržymai, saugikliai, užkertantys kelią prievartiniam santvarkos pakeitimui, mažinantys populizmo įtaką. Solženicyno nuostatos buvo poetinės jo pasaulėjautos dalis, tokios jos ir lieka, kol nėra populistinės praktikos, kuri bandytų visa tai realizuoti. O ar tautos brandinimo praktika galėtų būti kitokia, nepopulistinė? Žinoma, tačiau tai būtų jau ne vien politinė veikla, o nuoseklus savo literatūros, teatro, kino puoselėjimas, meno studijos, originalių autorių palaikymas, kad jų kūryba be jokios cenzūros atsivertų pasauliui, užuot kursčiusi nacionalistines iliuzijas. Tada ims bręsti laisva, daugialypė tauta, toleruojanti skirtingas sroves, o ne sustingusi į vieningą monolitą, apie kokį svajojo Solženicynas. T. Kavaliauskas Vakariečiams vargu ar išaiškintume, kaip čia atsitiko, kad garsusis disidentas taip aršiai kritikavo žmogaus teises. Tą įmanoma suvokti, nebent perpratus eurazijiečių mąstymo logiką. Aleksandras Janovas knygoje „Rusų idėja ir 2000-ieji“ rašo, kad tiek Konstantinui Leontjevui XIX a., tiek Solženicynui XX a. atrodė, kad Rusijos pašaukimas – tai Stačiatikių cerkvė ir suverenumas. Filosofas Leontjevas žavėjosi monarchine Rusija, pasisakė prieš Vakarų Europos utilitarizmą, šaltakraujišką moralę ir ekonominę mokyklą. Janovo teigimu, Solženicynas – Leontjevo reinkarnacija. Jis tęsė slavofiliškąją rusų mintį, įrodinėdamas, esą „Rusijai netinka niekas, išskyrus ortodoksinę monarchiją. [...] Po dešimties metų kovos emigracijoje su liberalais kaip komunistų oponentais, Solženicynas galiausiai nusprendė, kad daugiausia bėdų Rusijai kelia visai ne komunizmas, o prakeiktos žmogaus teisės.“1 G. Mažeikis Nesvarbu, kad kartais Putinas cituoja Solženicyną, nes jų mąstymas skiriasi iš esmės. Nėra pakankamo pagrindo teigti, neva Putinas nuosekliai remiasi Eurazijos idėjomis, nesvarbu, ar jos prieškarinės, ar tos, kurias imta puoselėti po Sovietų Sąjungos griuvimo. Kremlius, kai jam to reikia, griebiasi ideologijų dėlionės – nacionalizmą derina su Eurazijos idėjomis, flirtuoja ir su Stačiatikių bažnyčia, ir su musulmonais, su budistais... O Solženicynas nuosekliai neigė komunizmą, demaskavo NKVD ir KGB, skelbė Eurazijos idėjas. Putinui, itin vertinančiam viešuosius ryšius, santykiai su kai kuriais disidentais yra vien piaras, susitikimai su garsiais rašytojais, kompozitoriais, ypač prijaučiančiais režimui, yra tradicinė prezidento veiklos dalis. Solženicynas mąstė visai kitaip – gyvenimo pabaigoje įtikėjo, kad Rusija prisikels jau kaip Eurazija, o liaudis pagaliau bus ne masė, ne vien gyventojų skaičius, bet susiformuos kaip tauta. Tokio rusų atgimimo jis nuoširdžiai laukė, neretai kaip pavyzdį nurodydamas 1

Alexander Yanov. Russian idea and the year 2000. New York: Liberty Publishing House.


25

kitas tautas, tarp jų lietuvius ir ukrainiečius. „Gulago archipelage“, neslėpdamas nuostabos ir pavydo, rašė apie Lietuvos partizanų ir tremtinių, Ukrainos banderovcų vieningą laikyseną, discipliną, kovingumą, drąsą, kurios taip stokojo iš Eurazijos kilusi masė, neturinti nei tautos jausmo, nei saviorganizacijos įgūdžių. Tautos (kokią Solženicynas, prisimindamas Sibiro patyrimą, laikė eurazijine) radimasis, jos ugdymas rusams iki šiol yra daug opesnė problema negu, pavyzdžiui, baltarusiams. Be to, disidento raštai nesuteikia pagrindo teigti, kad jis būtų kada nors palaikęs vakarietišką demokratiją. Antai knygos „Gulago archipelagas“ I tome romantizavo Rusijos imperijos kalėjimų ir katorgos sistemą, nors laikė ją pernelyg švelnia. Pasak Solženicyno, jei bolševikai būtų buvę labiau persekiojami, griežčiau baudžiami, Gulagas nebūtų atsiradęs. Putino manipuliacijos, jo vaizduotė niekuo nesiskiria nuo to, kas būdinga tipiškam sovietiniam ir posovietiniam KGB veikėjui, kuriam rūpi turėti kuo daugiau įtakingų draugų, kad įgytų didesnę galią. Jis žavisi kai kuriais sovietiniais filmais apie šnipus, ypač juosta „Ne sezono metas“ su Donatu Banioniu. Vis dėlto net karinga jo laikysena Europos atžvilgiu yra specifiškai europietiška, o Vidurio Rytų Azijos respublikas, Rytų Rusijos tautybes jis menkina, savo tekstuose jų net nemini. Tai, ką ir kaip kalbame, yra tiesiogiai susiję su mūsų vaizduote ir pasaulėjauta. Putinas pastaruoju metu vis labiau įsitraukia į ortodoksiškai stačiatikišką pasaulio aiškinimą, o tai rodo tiek jo vaizduotės kryptį, tiek pastangas įdiegti naują ideologiją, kuri būtų pakankamai konservatyvi, kad Rusijos Federacija galėtų be vargo suderinti tiek carinės imperijos, tiek Sovietų Sąjungos ideologinį paveldą. O nuorodos į Euraziją yra skirtos veikiau Rusijos tautoms nuraminti, esą ir jos čia ras vietos, vienoje valstybėje taikiai sugyventi galės rusai, totoriai, čečėnai, mordoviai ir dar bent šimtas tautų, nesvarbu, koks jų tikėjimas. Manau, tarpusavyje nesuderinamos kryptys, kurias propaguojaNovorosija arba Russkij mir ir Eurazija, koegzistuoja kaip eklektiški pasakojimai, skirti skirtingoms auditorijoms. T. Kavaliauskas Kad jau užsiminėme apie kiną, prisiminkime rusų filmą „Admirolas“ – ten romantizuojami baltagvardiečiai, jų vadai, ypač Kolčiakas, o Raudonoji armija parodoma kaip barbarų šutvė, kuri griauna aristokratiškąjį paveldą, niokoja Stačiatikių cerkvę, žudo aukštos kultūros žmones. Filmas sukurtas 2008-aisiais, kai Putinas jau dešimt metų buvo valdžioje. Čia paradoksas tas, kad Gegužės 9-oji, tokia politiškai šventa Kremliui, šlovina būtent Raudonąją armiją, su kuria Stalinas laimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Dabar Rusijoje Raudonosios armijos jau niekas politiškai nedemonizuoja, atvirkščiai – pabrėžia, kokia ji herojiška, patriotiška. Tai svarbi rusų tapatybės dalis. Tačiau Rusijos Federacijos vėliava yra būtent tokia, su kokia į mūšį ėjo Baltoji gvardija. Kaip suprasti tokį paradoksą?


26

G. Mažeikis Simbolių mišiniai būdingi kiekvienai valstybei. Lietuvoje plevėsuoja dvi vėliavos – valstybinė Respublikos trispalvė ir istorinė imperinė su Vyčiu, tapusi Respublikos Prezidento vėliava. Tai paveldo, kurio nenorima atsisakyti, reliktai. Filosofija tokiems reiškiniams apibūdinti vartoja sąvoką nediferencijuotas sąmonės kontinuumas. Nediferencijuotumas yra laikomas sąmonės ir kasdieninės praktikos norma, o politika į tai atsižvelgia. Atsisakyti senųjų, priešiškų idealų bandė jakobinai po Didžiosios prancūzų revoliucijos, bolševikai po Spalio revoliucijos, naciai po Krištolinės nakties. Visa tai baigėsi didžiausiomis nesėkmėmis. Bolševikai ilgainiui uždarė Proletkultą ir panašius judėjimus, griovusius ikirevoliucinį kultūros paveldą. Tokį agresyvų kultūrinį bolševizmą Leninas vadino „kairiąja komunizmo liga“. Taigi visi – Trockis, Kolčiakas, Nikolajus II, Stalinas – sumetami į sąmonės košę, kad ir kaip tas atrodytų iracionalu, nelogiška, nesuderinama. Tai ne kas kita, o kultūros vartotojų krepšelio rinkinys. Visuomenei atstovaujantys politikai, užuot mąstę logiškai, paisydami vienos ideologijos nuostatų, atsižvelgia į tai, ko pageidauja šiuolaikiniai vartotojai. Todėl Lenino, Stalino ir Nikolajaus II ikonos gali būti kabinamos greta ir meldžiamasi prie visų. Tai liaudiškas religinių stabų krepšelis. Kai prireikia kokių nors simbolių, valdžia iškelia generolo Andrejaus Vlasovo kariuomenės vėliavą, o Georgijaus juosteles naudoja kaip savas, nors kadaise už tų juostelių segėjimą šaudė vlasovininkus, kurie kovėsi nacių pusėje. Dar daugiau – kai dalis kritiškai nusiteikusių rusų ėmė protestuoti prieš tokį vlasovininkų simbolių atgaivinimą, valdžia protestuotojus griežtai nubaudė. Rusijoje istorija yra paversta ideologija ir siejama tik su šios dienos atmintimi – tai atitinka kultūros krepšelio rinkinį. Pasikeitus situacijai, visa tai, kam meldžiamasi dabar, bus paneigta, sukraunant visai kitokį krepšelį. Čia svarbi ne idėjų, o ideologinės rinkodaros logika. Tikrovė pateikiama kaip nuolatos perkraunamas vartotojų krepšelis arba kaip serialas, kuris režisuojamas, tiek istoriją, tiek simbolius kaitaliojant pagal konjunktūrą. Kur link veda tokia praktika? Manau, taip naikinama pilietinė visuomenė. T. Kavaliauskas Kolčiakas per Pirmąjį pasaulinį karą, vėliau Rusijos pilietinio karo frontuose kovėsi už oligarchinį caro elitą. Atsižvelgiant į tai, kyla klausimas, ar šio admirolo išaukštinimas nėra raginimas palaikyti lobstantį politinį Rusijos elitą, užuot gynus vargstančią liaudį? G. Mažeikis Manau, šis klausimas pateikia ir atsakymą. Šiuolaikinei Rusijai Kolčiakas yra geras, bet anaiptol ne idealus pavyzdys. Admirolas gynė ne oligarchiją, o monarchiją. Nors buvo ištikimas priesaikai, vis dėlto suvokė situaciją ir pakluso Laikinosios vyriausybės karo


27

ministrui. Bolševikams sušaudžius caro šeimą, Kolčiakas tapo naujos oligarchinės Rusijos gynėju, nors pats to gal ir nesuprato. Mano prosenelis Petrograde tarnavo Rusijos armijoje, po bolševikų perversmo su Kolčiako armija nužygiavo iki pat Sibiro. Sovietmečiu mūsų šeima šį faktą stropiai slėpė. Reikėtų priminti, kad Rusijoje prieš raudonąją Spalio revoliuciją įvyko buržuazinė arba baltoji Vasario revoliucija, privertusi carą Nikolajų II taikiai atsisakyti sosto. Valdžią perėmė laikinoji Aleksandro Kerenskio vyriausybė. Ji norėjo organizuoti rinkimus, kad Rusija pasuktų demokratinės raidos keliu. Kolčiakas tokiam posūkiui nesipriešino, bet jam ir nepritarė. Ištikimas priesaikai, paklusdamas hierarchijai, vadovavo Juodosios jūros laivynui. Pertrograde prasidėjus bolševikiniam perversmui, admirolas bandė įvesti karinę tvarką. Dabartinis Kremlius prisibijo Kolčiako ištikimybės monarchijai ir radikalaus antibolševizmo. Todėl jo kaip ir caro Nikolajaus II įvaizdis pasitelkiamas labai epizodiškai. T. Kavaliauskas Ar tai reikštų, kad Putinas iš istorijos pasiima vien tai, kas jam labiausiai tinka, nekreipdamas dėmesio į pamatinius prieštaravimus, ir suplaka politinį kokteilį, remdamasis principu, kad iš viso to kažkas vis tiek išeis? Su istorine atmintimi žaidžiama taip, kaip patogiau? G. Mažeikis Būtent šitaip – tinka viskas, jei tik pateisina valdančiojo elito planus ir atliepia savimonę. Tačiau propaganda nėra kurpiama kaip papuola, paisoma rinkodaros taisyklių. Šiandien rinkodara giliai įsiskverbusi ne tik į propagandą, bet ir į ideologiją, akivaizdus jos technologijų poveikis įvaizdžio konstravimui. Paties Putino tiek politinis, tiek fizinis „kūnas“ yra akivaizdus rinkodaros konstruktas. Naująsias mitemas (mitinius vaizdinius, manipuliacijų svertus) ideologai ypač kruopščiai tikrina, derina su šiandienine politika, prieš tai išsiaiškinę, kokias vartotojų reakcijas jos galėtų sukelti. Apginti šių mitemų rinkinį, skirtą vartotojams, privalo teisėsauga, o pritarimo iliuziją kuria Kremliui ištikima žiniasklaida ir vadinamieji trolių fabrikai – ilgi ir audringi plojimai dabar skamba jau ne partijos suvažiavimo salėje, o griaudėja visose prokremliškose masinio informavimo priemonėse. T. Kavaliauskas Dažnai lankotės Sankt-Peterburge, skaitote pranešimus konferencijose, susitinkate su buvusiais kolegomis. Kaip vadinamoji Šiaurės sostinė pasikeitė nuo sovietmečio? Ar tai jau kitoks miestas? Daug kas sako, kad peterburgiečiai yra intelektualinis Rusijos bastionas.


28

G. Mažeikis Peterburge studijavau šešerius metus, kasmet vykstu į įvairias konferencijas, kartais dėstau Sankt-Peterburgo universitete. Niekada neslėpiau – esu gimęs Vorkutoje (ten ir dabar nuvažiuoju), tarnavau sovietiniame karo laivyne (Šiaurėje trejus metus), todėl su Rusija mane sieja ilgalaikiai, bet anaiptol ne prokremliški santykiai. Buvau ir likau solidarus su neramiąja, subkultūrine Rusija, su atstumtaisiais jos poetais, filosofais, disidentais, su Gulago istorijomis. Niekada neignoruoju draugų, kolegų vien todėl, kad jie gyvena Rusijoje, viešai rodau savo draugystę, jei tik jiems tas priimtina. Toks mano pasirinkimas. Peterburgas labai prieštaringas, jame apstu visko – ir demokratų, ir putinistų, ir aršių Novorosijos, nusistačiusios antiukrainietiškai, fanatų, ir komunistų, ir vakarietiškai mąstančių, puikiai išsilavinusių žmonių. Tarp Peterburgo ir Suomijos kas pusvalandį kursuojantis transportas irgi daro poveikį dabartiniam miesto mentalitetui. Šiaurės sostinę, sakyčiau, draskyte drasko vidiniai prieštaravimai – oligarchai ten statosi rūmus, o itin stiprūs antioligarchiškai nusiteikę anarchistai juos už tai deda į šuns dienas. Įspūdingas priešpriešos pavyzdys yra istorija su Achmato Kadyrovo tiltu viename iš naujųjų rajonų. Kadyrovas tarnavo Džocharo Dudajevo kariuomenėje, kovėsi su Rusijos kariuomene, bet išdavė saviškius ir perėjo Putino pusėn. Po Kadyrovo žūties per teroro aktą valdyti Čečėniją Putinas paskyrė jo sūnų Ramzaną. Kažkokios oligarchų intrigos lėmė, kad Peterburge, nieko bendra neturinčiame su Kadyrovais, vieną tiltą nuspręsta pavadinti perbėgėlio vardu. Tačiau vietos gyventojai tam pasipriešino ir tiltą neoficialiai pavadino poetės Annos Achmatovos garbei. Visos lentelės su Achmato Kadyrovo vardu, pakabintos ant tilto, iškart nuplėšiamos ir sunaikinamos. Pats tuo tiltu ne sykį ėjau ir jokios nuorodos į Kadyrovą nemačiau. Peterburgas turi savus vardus ir niekas jam negali primesti kitų, nei Vakarai, nei Kremlius. T. Kavaliauskas Kokia kultūrinė atmosfera šiame mieste? Ar smarkiai Peterburgo tapatybė skiriasi nuo Maskvos? G. Mažeikis Sankt-Peterburgas pernelyg toli nuo Sibiro, kad turėtų Eurazijos aurą, bet gana arti Helsinkio, Talino, ir laiko save išimtinai Europos miestu. Tai europietiškos imperijos, o ne azijietiško carizmo sostinė. Peterburgas saugo imperatoriaus, o Maskva – caro dvasią. Kiekvienas miestas savo tapatybę grindžia kilmės mitu, įvaizdžiu, didžiaisiais įvykiais ir santykiais su kaimynais. Maskva ir Peterburgas visais šiais atžvilgiais radikaliai skiriasi. Carui Petrui I paliepus, Peterburgas, dirbtinai imituojant Veneciją, buvo pastatytas pelkėje ant šimtų tūkstančių valstiečių kaulų. Taip sukurta Imperija ir imperatoriaus sostas. Ši


29

pirmagimystės nuodėmė, ši prigimtinė neįveikiama trauma ir neprilygstamas didingumas, šis troškimas būti europiečiais, nepaisant tamsios žudikiškos pasąmonės, kuria dostojevskišką miesto charakterį. Maskva „statėsi“ natūraliai, bet niekada nebuvo europietiška sostinė, ji carinė, o ne imperinė. Maskvos idealas – Ivanas Rūstusis, žiaurūs jo opričnikai, o Peterburgo idealas – Apšvieta, Jekaterina Didžioji. Jai pastatytas iškilus paminklas nebuvo nugriautas net sovietmečiu. Baisių traumų šis miestas patyrė daug. Viena iš jų – Blokada Antrojo pasaulinio karo metais. Sovietų kariuomenė, Stalino nurodymu, dviejų milijonų miestą pasmerkė žūčiai. Iki šiol Peterburgas su tuo nesusitaikė, neatleidžia ne tik naciams, bet ir bolševikams – abi pusės kaltos, kad Peterburge badas pražudė nuo 600 tūkstančių iki 1,5 milijono žmonių. Įsivaizduokime, jei mirė 1 milijonas – juk tai kas antras žmogus mieste! Tragedija, prilygstanti Aušvicui, tačiau turinti visai kitokį įvaizdį. Peterburgas dažnai vadinamas trijų (1905–1907 m., 1917 m. Vasario ir tų pat metų Spalio) revoliucijų sostine. Tačiau pamirštama, kad Vasiljevo saloje 1920-aisiais kilo kruvinos antibolševikinės demonstracijos, paskatinusios karinį sukilimą prieš bolševikus 1921 m. Kronštate (priemiestyje su kariniu uostu). 1922 m. iš čia į Vokietiją buvo ištremtas garsusis filosofų laivas su iškiliausiais to meto mąstytojais. Unikali šio miesto ne tik filosofija, bet ir poezija, literatūra, kinas... Paminėsiu vos keletą poetų, siejamų su Peterburgu, – Aleksandras Puškinas, Anna Achmatova, Olga Bergolc, Aleksandras Blokas, Josifas Brodskis, Nikolajus Gumiliovas, Osipas Mandelštamas, DmitrijusMerežkovskis, Aleksandras Rozenbaumas, prozininkų: Vasilijus Aksionovas, Jurijus Andrejevas, Andrejus Bitovas, oberiutai Aleksandras Vvedenskis ir Daniilas Charmsas, broliai Strugackiai. Čia kūrė Fiodoras Dostojevskis, čia lankėsi, studijavo daugelis lietuvių, rašė Adomas Mickevičius ir Nikolajus Gogolis. Filmavo režisieriai, tarp kurių ypač ryškus Sergejaus Eizenšteino genijus. Man svarbios ir kultinės roko grupės: Viktoras Cojus ir Kino, Borisas Grebenščikovas ir jo grupė Akvarium, Jurijus Ševčiukas ir grupė DDT, Konstantinas Kinčevas ir Alisa, Olegas Garkuša ir Aukcionas – visas šis „Saigono“ subkultūrų dvelksmas, apie kurį rašė Jurga Ivanauskaitė, ir visa Leningrado roko klubų tusovkė... T. Kavaliauskas Prie šio sąrašo galima pridurti Sergejaus Šnuro roko grupę Grupirovka Leningrad, išpopuliarėjusią tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje... G. Mažeikis Apie ikirevoliucinę ir porevoliucinę Peterburgo filosofiją jau nė nekalbu – tai dar vienas savaip tragiškas pasaulis, nuo Vladimiro Solovjovo iki Sergejaus Trubeckojaus ir Nikolajaus Losskio, istorikų filosofų Levo Karsavino ir Vosyliaus Sezemano (vėliau abu persikėlė į Lietuvą) iki šiandien itin populiaraus Aleksandro Sekackio, su kuriuo mokiausi


30

viename kurse. Visi jie kartu kūrė ir kuria ypatingą miesto aurą, todėl net mintis nekilo, kad studijuočiau Maskvoje ar kur nors kitur. T. Kavaliauskas Dėkoju už pokalbį.


31

Andrejus Novikovas-Lanskojus yra rusų rašytojas, mokslininkas ir menininkas. Gimė 1974-ais Maskvoje. Baigė Lomonosovo Maskvos valstybinį universitetą, filologijos fakultetą. Daktaro disertacija paskirta Jozefui Brodskiui. Dvylikos knygų autorius, įskaitant romanus, poeziją ir ne grožinę literatūrą. Maskvos2 PEN centro valdybos narys.

2

Įprastai sakoma „Rusijos PEN centras“, tačiau Rusijos PEN centras skilo į Maskvos ir Peterburgo centrus, nes išsiskyrė jų požiūriai į žmogaus teises bei bendradarbiavimą su dabartiniu politiniu Rusijos elitu. Atsižvelgdamas į tai, pokalbių sudarytojas nori patikslinti, kad čia šnekamasi būtent su Maskvos PEN centro atstovu.


32

IDEOLOGINIŲ SIMBOLIŲ IR ISTORINĖS ATMINTIES SUMAIŠTIS RUSIJOS REVOLIUCIJOS 100-ČIO FONE✴ T. Kavaliauskas Ar galėčiau pradėti mudviejų pokalbį nuo meta klausimo apie Slavų civilizaciją? Ar traktuotumėte Rusiją kaip išskirtinę civilizaciją tuo pagrindu, kad ji turi Ortodoksų bažnyčią, slavišką kalbą ir rusišką filosofinę tradiciją kurioje randasi misija suteikti dvasingumo Vakarų Europai? Konstantinas Leontjevas, Solovjovas ir Dostojevskis XIX amžiuje traktavo Vakarų Europą kaip besielę, mat jos industrializacija buvo paremta utilitarine morale. XX amžiuje Solženicynas pakartojo panašias idėjas būdamas kritiškai nusiteikęs prieš vartotojišką/ amerikietišką gyvenimo būdą, kritikavo žmogaus teises. Sakykite, koks gi Rusijoje vyrauja diskursas dėl jos civilizacinio išskirtinumo? A. Novikovas-Lanskojus Mano požiūriu Rusija išskirtinė sub-civilizacija krikščioniškoje (dabar jau post-krikščioniškoje) civilizacijoje – kaip, kad išskirtinumu pasižymi Amerikos ar Lotynų Amerikos sub-civilizacijos. Skirtumas tarp rusų ir Vakarų europiečių yra plonytis lyginant su žmonių skirtumu Kinijoje, Viduriniuosiuose Rytuose, Indijoje ar Afrikoje. Kas dėl civilizacinio diskurso šiandien, tai niekas nepakito nuo XIX a. Tarp intelektualų turime vis dar tuos du pagrindinius judėjimus – slavofilų ir vakariečių. Slavofilai pasisako už Rusijos unikalumą ir vieną teisingą gyvenimo kelią (jų tarpe Patriarchas Kirilas, kino režisierius Nikita Michalkovas, rašytojas Aleksandras Prokhanovas, menininkas Ilja Glazunovas); tuo tarpu vakariečiai orientuojasi į vakarietiškas socialines normas, vertybes ir praktikas ( jų tarpe kino režisierius Kirilas Serebrenikovas, rašytojai Liudmila Ulitskaja ir Viktoras Jerofejevas). Įžymiausi Rusijos rašytojai ir filosofai pastaruosius du amžius buvo slavofilai, tik vieni atvirai, kiti slaptai, bet būta ir išimčių, pavyzdžiui, Turgenevas, Nabokovas, Jozefas Brodskis. Aš asmeniškai nemanau, kad Rusijos civilizacija turėtų atnešti dvasingumą į Vakarų kasdienybę. Priešingai, Rusija turi daug ko išmokti iš Vakarų Europos. Tačiau taip pat jaučiu, jog yra kažkas dvasiškai ir filosofiškai esminio Rusijos kultūroje, kas turėtų būti išsaugota, puoselėjama ir vystoma, globaliai vertinama. Tad galiu suprasti abi puses. ✴

Šis pokalbis pirmą kartą publikuotas: Literatūra ir menas, (2018-03-23). Šis pokalbis redaguotas Literatūros ir meno redakcijos.


33

Tas šokas, kurį patyrė iškilusis Dostojevskis, kuomet jis apsilankė Europoje ir išgirdo žmones kalbant vien tik apie materialius žemiškus klausimus, yra suprantamas. Tai tikra tiesa, kad, pavyzdžiui, įprastas rusiškas pokalbis gali pasirodyti daug prasmingesnis ir gilesnis negu vakarietiškas šnekalas. Rusai tiek daug nediskutuos maisto, apsipirkimo, mados, išpardavimo, karjeros ir kitomis „išorinėmis“ temomis. Jie tikrai labiau susitelks ties idėjų, religijos, gyvenimo prasmės, moralės ir kitais „vidiniais“ dalykais. Tačiau tai daugiau parodo specifines viešo elgesio normas ir intymumo ribas, negu kas labiau dvasingas ar kupinas sielos. T. Kavaliauskas Rusijos kaip išskirtinės civilizacijos koncepcija taip pat priklauso eurazijiečių filosofijai, kuri apima ne tik kultūrą ir religiją, bet ir geopolitiką. Kai po Maidano prasidėjo karas rytų Ukrainoje, Aleksandras Duginas drąsino Rusijos armiją nesustoti, eiti iki Kijevo ta prasme, kad Ukraina yra Eurazijos dalis besidalijanti ta pačia slaviška erdve. Ar sutinkate, kad Ukraina civilizaciškai priklauso Rusijai ir kad Ukraina neturėtų būti ES ir NATO, verčiau liktų geopolitiškai persipynusi su Rusija? A. Novikovas-Lanskojus Suvienyta Ukraina – tai naujas reiškinys. Ji buvo sudaryta Tarybų Sąjungos sudėtyje iš kelių labai skirtingų teritorijų ir žmonių. Tik po Tarybų Sąjungos griūties Ukraina tapo nepriklausoma šalimi, kuri niekada anksčiau neegzistavo. Istoriškai rytų ortodoksinė Ukraina visuomet priklausė rusiškai civilizacijai. Dabar galime stebėti kaip ukrainiečių tauta formuojasi labai skausmingu ir sudėtingu keliu. Galiu tik apgailestauti, kad anti-rusiška ideologija pasirinkta kaip šio proceso variklis, dėl ko, aišku, nereikia atleisti Rusijos anti-ukrainietiškos retorikos. Matau, kad dabartinis priešiškumas nėra produktyvus nei vienai šaliai. Ukraina laimėtų kur kas daugiau, jei išsaugotų gerus santykius su Vakarų Europa ir su Rusija: tai realu, jei balansuoti preciziškai (gal viso to nebus geriausias pavyzdys Baltarusija, bet tik pažiūrėkite į Prezidentą Lukašenką – bent jau jis išvengė karų jo panašioje situacijoje). Galima Ukrainos integracija į Europos Sąjungą nebūtų Rusijoje sutikta su džiaugsmu, bet būtų priimta, tuo tarpu įstojimas į NATO nebūtų toleruojamas visiškai, lengvai privestų prie karinio konflikto. Kas dėl Aleksandro Dugino ir jo geopolitinės doktrinos, geriau, kad ji liktų grynai teoretine. Pats terminas geopolitika rusų kalboje turi agresyvią anti-vakarietiškų poteksčių įkrovą ir netgi tapo nepadoriu žodžiu tarp liberalios inteligentijos – kas nesąžininga, nes už tų postulatų yra tam tikra realybė. T. Kavaliauskas Kuomet švenčiama 1945-ųjų Gegužės 9-oji kaip tarybų liaudies Pergalės diena, ji švenčiama tiesiogiai susiejant su komunistiniu paveldu, sykiu ir su Stalino politiniu paveldu. Bet po Tarybų Sąjungos griūties, Rusija yra susivokusi dėl Stalino nusikaltimų ir


34

jo įvykdytų teroro prieš rusų žmones kaip ir prieš lietuvius, ukrainiečius, etc. Kaip šiuolaikinis Gegužės 9-osios Pergalės dienos diskursas suderina prieštaravimus tarp Stalino, kaip pergalingos tarybinės armijos vyriausiojo vado, ir, kaip teroro bei masinių trėmimų į Sibirą, vyriausiojo vado? A. Novikovas-Lanskojus O prieštaravimo nėra. Vakariečio ausiai nuskambės absurdiškai, bet Stalinas vis dar pozityvi ir populiari figūra daugumai rusų. Jo „nusikaltimai ir teroras“, ką jūs čia taip gausiai paminite, daugumos žmonių regimi kaip skausmingos, bet reikalingos priemonės prieš išorinius ir vidinius priešus. Jog tėvynė apsupta ir turi infiltruotų priešų – tai koncepcija, kuri neatskiriama nuo rusų mentaliteto. Ji buvo gaji čia šimtmečiais. O kas liečia natūralų europietišką Stalino ir Hitlerio palyginimą, tai toks lyginimas sukels pasipiktinimą net tarp vakarietiškų išsilavinusių rusų, jau nekalbant apie platesnes mases. Kvietimai atgailai ir naujam tautos per-kūrimui, kaip tai vokiečiai padarė, gali būti išgirsti, bet tie balsai ganėtinai silpni. Kas tikra tai, kad karas buvo laimėtas dėka Stalino, o ne nepaisant jo – su kuo toli gražu ne taip jau lengva pasiginčyti. Bet Rusijoje nėra plačiai žinoma apie Staliną kaip karo sukėlėją; tačiau šiuo klausimu nėra vieningo požiūrio net tarp Rusijos istorikų. Pergalės diena išlieka pačia pagrindine ne darbo diena, o šios pergalės idėja formuoja nacionalinės ideologijos pagrindą. Šalies politinė galia tai remia, o žmonės šia ideologija nuoširdžiai dalijasi. T. Kavaliauskas Šis ruduo ypatingas Rusijai – pažymimos 100-osios 1917-ųjų revoliucijos metinės. Koks yra šios revoliucijos diskursas ir ar jis yra skirtingai reflektuojamas žiniasklaidos, intelektualų ir bendros populiacijos? Ar yra kokių kontroversijų ar transformacijų 1917-ųjų atminties diskurse? Žinome, kad Gegužės 9-oji vaidina svarbų vaidmenį dėl Rusijos tapatybės, nes jei atimsime šią pergalę Antrajame pasauliniame kare, tai atimsime didelę tapatybės dalį. O kaip dėl 1917-ųjų revoliucijos vaidmens dėl šiuolaikinės Rusijos tapatybės? A. Novikovas-Lanskojus Oficiali pozicija žiniasklaidoje dėl 1917-ųjų revoliucijos sako, jog tai didis istorinis įvykis, bet kaip ir kiti dramatiški įvykiai yra kontroversiškas, atnešęs daug gero ir daug kančios tuo pat metu. Bet skirtingai negu Pergalės diena, kurią švenčia visa tauta, požiūris į revoliuciją tautą padalijo pusiau. Net ir didelių propagandos pastangų dėka nepasiekiamas to padalijimo suderinamumas. Tokie antraeiliai klausimai, kaip „ar Lenino kūnas turėtų būti išimtas iš mauzoliejaus ir palaidotas pagal jo valią?“ gali sukelti įkaitintas diskusijas bet kurioje draugijoje. Visuomet esama tokių, kurie į tai žiūri kaip į regimą didelių socialistinių laisvės, lygybės ir teisingumo idėjų simbolį, ir visuomet esama tokių, kuriems jau pats kūno


35

buvimas reiškia nenutrūkusį ryšį su monstro sovietine praeitimi. Jau nekalbant apie sudėtingesnius klausimus kaip požiūris į Carą, į bolševikų terorą, pilietinį karą ir t.t. Intelektualinių disputų esminis klausimas yra toks: ar sovietinis laikotarpis buvo organiškai natūralus Rusijos istorijos tęsinys atspindint visus pamatinius rusiškus principus ir kodus, ar tai buvo istorinis pertrūkis su nukrypimu? Šiandien galime stebėti kaip vyksta didelė ideologinių simbolių ir monumentų eklektinė sumaištis dėl jų priklausymo skirtingoms epochoms. Sankt Peterburgas yra sostinė Leningrado apskrities, o pastatų fasaduose sovietinės raudonos pentagramos ir kūjis su pjautuvu yra perpinti su karališkaisiais ereliais bei krikščioniškais kryžiais; po filmo apie bolševikų herojus laukite serialo apie šventą Romanovų šeimą, nužudytą bolševikų. Vienintelis regimas judėjimas link tikro prieštaringumų sutaikomumo yra Rusijos Ortodoksų bažnyčioje, kuri liturgiškai ir organizaciškai naujai susijungė su emigracijos Rusijos Ortodoksų bažnyčia užsienyje po dešimtmečius trukusios kontroversijos – egzilio cerkvė kaltino Maskvos patriarchatą, kad šis koloboravo su Rusijos „šėtonišku“ komunistiniu režimu. T. Kavaliauskas Koks yra Rusijos PEN vaidmuo skatinant žodžio laisvę Rusijoje? Ar bendradarbiaujate su disidentais ir oponentais dabartiniam oligarchiniam režimui, kuris cenzūruoja laisvą žodį? A. Novikovas-Lanskojus Rusijos PEN centras3 yra aktyvus. Mes darome pareiškimus, išsiunčiame kreipimusis ir laiškus, reguliariai organizuojame renginius. Sėkmingai nešėme laisvę visai eilei sulaikytų žurnalistų. Situacija dėl žodžio laisvės Rusijoje nėra tokia bloga kaip atrodo: galima laisvai išreikšti ganėtinai disidentiškus požiūrius netgi valstybės kontroliuojamuose TV kanaluose, jau neminint atvirai opozicinių žiniasklaidos šaltinių, kurių yra daug. Tad ne šia prasme kalbame apie cenzūrą, nors oficialus Kremliaus požiūris dominuoja žiniasklaidą. Yra keli rimti žurnalistų ir rašytojų grasinimų bei persekiojimų atvejai, kuriais mes nuolat domimės – tai Olegas Sentsovas, žurnalistai iš „Echo Moskvy“ ir iš laikraščio „Novaja gazeta“. Problema ta, kad spaudimo darymas Rusijos vyriausybei yra beveik beprasmiškas dalykas, mat jei tai darysi, situaciją tik dar labiau pabloginsi. Kur kas efektyviau ir išmintingiau būti diplomatiškiems, eiti į derybas, ypač Rusijoje kur visuomeninė pagarba rašytojams yra tradiciškai labai aukšta. Vis dėl to, jau pats tas faktas, kad Rusijos PEN centras nekovoja prieš režimą, o verčiau renkasi su juo komunikuoti, kai kurių žmogaus teisių aktyvistų akyse atrodo kaip koloboravimas. Turime visą eilę narių, kurie paliko mūsų PEN centrą nesutikdami su mūsų nenoru išeiti į atvirą disidentinę politiką. Dėl to liūdna ir 3

Minint Rusijos PEN centrą, reikėtų patikslinti, kad čia žvelgiama iš Maskvos PEN centro perspektyvos.


36

tai neteisinga, nes PEN chartija aiškiai draudžia politinį aktyvumą. Kaip PEN nariai mes giname rašytojų žmogaus teises neatsižvelgiant į jų visuomeninius požiūrius. Pavyzdžiui, mes apgynėme neo-bolševikinį rašytoją Eduardą Limonovą ir liberalų žurnalistą Grigorijų Pasko, abu įkalintus tuo pat metu. Tuomet abu buvo išlaisvinti. Aršiausias mūsų centro kritikas yra Ukrainos PEN, tikriausiai dėl to, kad mes nuosekliai pritraukiame visuomenės dėmesį dėl daugybės nusikaltimų, kurie vykdomi prieš disidentinius žurnalistus šiandieninėje Ukrainoje; taip pat atkreipiame dėmesį į oficialų Kijevo lingvistinį genocidą prieš rusų, lenkų, vengrų ir kai kurias kitas kalbas, vartojamas Ukrainos teritorijoje. Bet šiuo klausimu mus palaiko kiti nacionaliniai PEN centrai. T. Kavaliauskas Mano paskutinis klausimas apie literatūrą. Kaip apibūdintumėte rusišką literatūrą šiandien XXI amžiuje? Įprastai bet kokios Europos šalies intelektualas žino klasikinius XIX a. Rusijos rašytojus. Tolstojus ir Dostojevskis turėjo misiją atskleisti rusišką dvasingumą, pamokslavo pasitelkdami kūrybinį prozos rašymą, nešė civilizacinę prasmę. O kaip yra su šių dienų Rusijos rašytojais – ar jie įtakoti XIX a. tokios tradicijos? Ar motinos Rusijos kraštovaizdžio platumos bei provoslaviškumas vis dar įkvepia rašytojus? A. Novikovas-Lanskojus Sakyčiau, kad iškilūs rašytojai labiau įtakoti Rusijos XX a. pirmosios pusės Modernizmo. Prozos rašytojams kur kas svarbesni yra Bulgakovo, Platonovo, Merezhovskio, Gorkio ir Nabokovo kūriniai negu aukštai vertinami XIX a. klasikai. O poetams daugiau reiškia Mandelštamo, Pasternako, Majakovskio ir Achmatovos pavardės nei didieji Puškino ir Lermontovo palikimai. Geriausiai žinomi rašytojai yra daugiausia postmodernistai, o jų dvasingumas, jei toks yra, orientuotas į Rytus, pavyzdžiui, Viktoras Pelevinas su savo budistine proza arba Borisas Akuninas su japoniškos filosofijos skoniu savo tekstuose. Vis dėlto turime daug tradicinio realizmo aprašančio kaimo gyvenimą, Ortodoksų bažnyčios pasaulį ir seną Rusijos istoriją – štai šioje galima rasti kažką atliepiančio į rusiškos literatūros dvasingumą. Įprastai tokie rašytojai būna labai konservatyvūs savo idėjomis ir rašymo technika; liberalioji pusė juos traktuoja kaip marginalus ir atgyveną. Labiausiai įdomūs literatūriniai pasiekimai yra poezijoje, bet to taip lengvai neišversi ar parodysi. Skirtingai nei prozoje, rusų poezija šiandien gali būti tradicinė, dvasinga ir tuo pat metu labai šviežia. O kas dėl civilizacinės prasmės, literatūra ją prarado globaliai, ne tik Rusijoje. Atėjo metas kitiems menams ir žanrams. T. Kavaliauskas Dėkoju už pokalbį.


37

Aleida Bertran – kultūros antropologijos doktorantė ­Latvijos Kultūros akademijoje (Ryga). Tyrinėja Baltijos šalių ir Šiaurės Katalonijos tautinius festivalius, nacionalinę tapatybę. Skaito paskaitas apie socialinius sąjūdžius. Be to, ji yra Katalonijos nacionalinės asamblėjos koordinatorė – ši nepolitinė organizacija skatina piliečius, kad nebūtų abejingi Katalonijos likimui, susiklosčius grėsmingai politinei situacijai.


38

ISPANIJA SU POLITINIAIS KALINIAIS arba KAS BENDRO TARP LIETUVIŲ IR KATALONŲ NEPRIKLAUSOMYBĖS✴ T. Kavaliauskas Kataloniją su Baltijos šalimis sieja tai, kad esame mažos tautos ir norime apginti savo etniškumą, kultūrinę savastį. Tačiau dažnai sakoma, kad Katalonija siekia nepriklausomybės ne tiek dėl etniškumo ir kultūrinės tapatybės išsaugojimo, kiek dėl ekonominių priežasčių. Jeigu Madridas sąžiningiau elgtųsi su Barselona finansiniu atžvilgiu, nepriklausomybės klausimas esą atkristų... Kitaip tariant, ar kalbame apie politinį Katalonijos idealizmą, susijusį su romantiška nepriklausomos valstybės vizija, ar apie ekonominę gerovę, materialinius interesus? A. Bertran Užsienyje plačiai išplito supratimas, esą katalonų „nepriklausomybininkų“ sąjūdis kilo dėl ekonominio deficito, aiškinama, kad Ispanija „melžia“ Katalonijos ekonomiką ir nedaro žadėtų investicijų. Tai ypač akivaizdu, žvelgiant į viešojo sektoriaus infrastruktūrą. Tačiau toks požiūris išleidžia iš akių tapatybės ir laisvės klausimą. Katalonų tapatybė susijusi su kultūra, kuri grindžiama kalba, tradicijomis ir tuo, kaip visuomenė save artikuliuoja. Politinės laisvės katalonai nuolatos reikalauja nuo tada, kai Burbonų kariuomenė okupavo Kataloniją 1714-aisiais ir priskyrė Ispanijai. Būta daug audringų politinių protestų. Svarbiausias iš jų – atgimimo sąjūdis, žinomas kaip Katalonijos renesansas, kuris atitiko romantinius sąjūdžius visoje Europoje, buvo grindžiamas tautinės savimonės iškilimu kartu su katalonų kalba ir tradicijomis. XX a. imta kelti tautinius reikalavimus, ypač siekta kalbos ir folkloro oficialaus pripažinimo, nes centrinė Ispanijos valdžia tą draudė. Atgauti prarastą laisvę mėginta 1931-aisiais, paskelbiant Katalonijos Respubliką, bet šią idėją sutrypė Franco fašistiniai būriai, kovoję prieš teisėtą Ispanijos režimą. Šis faktas itin svarbus, nes egzilyje atsidūrė didžiulė inteligentijos dalis, todėl kultūrinė veikla nuslopo. Cenzūra, persekiojusi bet kokius kultūrinius, juo labiau politinius pasireiškimus, uždraudusi katalonų kalbą, vertė bijoti ir tylėti ištisus dešimtmečius iki pat vadinamosios tranzicijos. Kultūrinė tapatybė buvo atgauta nuo ano amžiaus 9-ojo dešimtmečio, pasitelkiant viską apimančią kalbos sistemą ir puoselėjant tautines tradicijas. ✴

Šis pokalbis pirmą kartą publikuotas žurnale Kultūros barai, nr. 11, 2019.


39

Tačiau postfrankiškoji Ispanijos konstitucija politiškai leidžia tik Katalonijos autonomiją, o koncepciją, kad esame tauta, gebanti nulemti savo bendruomenės ateitį, neigia. Tokiame kontekste ekonominiai klausimai sutampa su tautos poreikiu atgauti prarastą laisvę. Ispanijos Konstitucinis teismas 2010 m. apribojo reformuotą Katalonijos autonomijos statutą (kurį rėmė 80 proc. Katalonijos parlamento, dauguma Ispanijos kongreso ir kuris buvo patvirtintas Katalonijos piliečių referendume), sumenkino jo galias, ir tai tapo viena iš pagrindinių nepasitenkinimo priežasčių, paskatinusių katalonus emociškai atsiriboti nuo Ispanijos, siekiant atgauti socialines, politines, ekonomines ir kultūrines teises, o vienintelis galimas kelias – nepriklausoma Katalonijos Respublika. T. Kavaliauskas Prieš keletą metų įvyko referendumas dėl Katalonijos nepriklausomybės. Nuo to laiko matėme tam tikrą teisinio diskurso ir procedūrų evoliuciją, o kartu demonstracijas Barselonos gatvėse. Carles’as Puigdemont’as buvo suimtas Vokietijoje, bet vėliau paleistas, tuomet persikėlė į Belgiją. Dėl išduoto tarptautinės paieškos orderio pats prisistatė į policiją, tačiau teismas vėl jį paleido į laisvę. Tokie manevrai labiau dvelkia juridiniu advokato apsukrumu negu patriotizmu. Ar tai, kad Puigdemont’as, de facto (gal jau net ir de jure) būdamas Katalonijos prezidentas, nusprendė pabėgti iš šalies, nemeta šešėlio nepriklausomybės sąjūdžiui, juk sakoma, kad „herojai nebėga, jie lieka ten, kur turi būti.“ Jei Puigdemont’as būtų pasilikęs ir kvietęs piliečius apjuosti Parlamento pastatą gyvu žiedu, ar žmonės būtų gynę savo prezidentą, kad Ispanijos policija jo neareštuotų? A. Bertran Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad Katalonijos Respublika niekada nebuvo oficialiai paskelbta ir liko tik simbolinis gestas. Dar svarbiau pabrėžti, kad Ispanijos valdžia atmetė bet kokį dialogą dėl galimybės taikiai išspręsti konfliktą, prieš tai panaudojusi jėgą, bandydama sustabdyti balsavimą dėl nepriklausomybės 2017-ųjų spalio 1-osios referendume. Ispanija griebėsi represijų, kad nuslopintų teisėtą katalonų norą realizuoti savo apsisprendimo teisę. Šiame kontekste nepamirškime, kad po simbolinio nepriklausomybės paskelbimo dalis Katalonijos vyriausybės narių pasiliko savo oficialiose vietose ir buvo įkalinti, pavyzdžiui, Carme Forcadell. Toks pats likimas ištiko net svarbiausių pilietinių ir kultūrinių Katalonijos institucijų vadovus, kaip antai Jordi Sànchezą ir Jordi Cuixart’ą. Taigi Puigdemont’as nusprendė išvykti į užsienį, kad išvengtų įkalinimo, kaip nutiko kitiems nepriklausomybės paskelbimo aktyvistams. Jeigu Prezidentas būtų aktyvavęs deklaraciją, žmonės tikrai būtų atėję ginti parlamento. Bet Ispanijos vyriausybei nesileidžiant į jokį dialogą dėl taikaus sprendimo, baimintasi, kad bus aukų, valdžiai ėmus plačiai taikyti represijas prieš parlamento gynėjus.


40

Pagrindinė priežastis, kodėl nepriklausomybės akto paskelbimas nebuvo aktyvuotas, manyčiau, buvo ta, kad stokojame taikaus pilietinio pasipriešinimo patirties, be to, neaišku, ar mus palaikys kitos ES narės, kitos pasaulio valstybės. T. Kavaliauskas Pakalbėkime apie tai, kad Ispanija, demokratinė šalis, priklausanti Europos Sąjungai, be skrupulų areštuoja žmones dėl visiškai teisėtos jų veiklos, taigi turi politinių kalinių. Kitos šalys protesto dėlei lyg ir turėtų boikotuoti Ispanijos produktus. Ar kas nors tokio vyksta? O kaip Katalonijos piliečiai protestuoja prieš tokią Madrido politiką? Pavyzdžiui, gal sportininkai atsisako žaisti už Ispaniją? O viešieji Ispanijos intelektualai ar bent jau kritikuoja savo vyriausybę dėl drastiškų, su demokratija nesuderinamų veiksmų? A. Bertran Ispanija neigia turinti politinių kalinių. Jos teisinį naratyvą, paminantį pamatines žmogaus teises, remia pagrindinės Ispanijos partijos, žiniasklaida ir stambios korporacijos. Šiuo atžvilgiu veikiama vieningai, nors liudytojai ir įrašai iš spalio 1-osios referendumo byloja visiškai priešingus dalykus. Katalonijos politikai kalinami už tai, kad laikėsi referendumo mandato ir pritarė parlamento daugumai. Toks įkalinimas ir persekiojimas egzilyje pamina žmogaus teises ir Europos Sąjungos vertybes. Tą patvirtina faktas, kad Vokietijos valdžia Puigdemont’ą paleido iškart po sulaikymo, neįžvelgusi nusikaltimo sudėties, o Belgijos teisinė sistema net suteikė jam apsaugą. Jungtinės Tautos aiškiai pareiškė, kad suimtus politinius ir pilietinius katalonų lyderius laiko politiniais kaliniais4, ragindama Ispanijos vyriausybę nedelsiant juos paleisti. Iki šiol Madridas ignoravo šį raginimą. Žiūrėsime, kokią poziciją užims Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba. Kita vertus, ispaniški produktai niekur neboikotuojami, o katalonų sportininkai neatsisako žaisti už Ispaniją. Priešingai – Madridas boikotuoja tam tikrus Katalonijos produktus, bausdamas už norą atsiskirti. Tai sudavė smūgį Katalonijos žemės ūkiui ir pramonei. Kita vertus, suaktyvėjo prekybos ryšiai su kitomis Europos šalimis – tai mūsų atsakymas į sąmoningą Katalonijos žlugdymą Ispanijos rinkoje. Kad susilpnintų mūsų ekonomiką, Madridas davė nurodymą stambioms kompanijoms ir bankams išsikelti iš ,,separatistų“ teritorijos. Sporto srityje Ispanija blokuoja Katalonijos pastangas turėti savo nacionalinę komandą, kuri dalyvautų tarptautinėse varžybose. O prokataloniškas diskursas, apimantis faktus ir nuomones, susijusias su Katalonijos nepriklausomybe, dabar yra ypač atidžiai stebimas, žodžio laisvė smarkiai suvaržyta.

4

Human Rights Council Working Group on Arbitrary Detention Opinion No. 6/2019, concerning Jordi Cuixart i Navarro, Jordi Sànchez i Picanyol and Oriol Junqueras i Vies (Spain). Prieiga:https://int.assemblea.cat/wpcontent/uploads/2019/06/WorkingGroupOnArbitraryDetention.Opinion6.2019-1.pdf


41

T. Kavaliauskas Ispanija, kad sugriautų Katalonijos įvaizdį, sakoma, net pasamdė kažkokią Amerikos viešųjų ryšių kompaniją? A. Bertran Reaguodama į taikias demonstracijas Katalonijoje, į pilietinius visuomenės protestus dėl politinių kalinių, Ispanijos vyriausybė ėmė skleisti fakenews socialiniuose tinkluose. Anot El Cierre Digital, Ispanijos ambasada Vašingtone pasamdė Glover Park Group kompaniją, laikomą viena įtakingiausių lobistinių grupių, kuri specializuojasi viešųjų ryšių, reklamos, viešosios nuomonės tyrimų, krizių valdymo srityse. Tikslas – pagerinti Ispanijos įvaizdį JAV. Užsienio reikalų ministerija pasirašė kontraktą trims mėnesiams, tarsi nebūtų savaime aišku, kas tą įvaizdį taip smarkiai gadina. Šiemet pradėta propagandinė kampanija España Global – visaip stengiamasi parodyti Ispaniją kaip klestinčios demokratijos šalį, bet kartu per ambasadas užsienyje skleidžiamas hegemoninis Madrido diskursas. Ispanijos vyriausybė paleido didžiulį fakenews srautą, kad užmaskuotų, kas dedasi iš tikrųjų. Keletas proispaniškai nusiteikusių politinių lyderių, nurodydami Olsterio scenarijų, ėmė gąsdinti tarpetnine konfrontacija, esą tie Katalonijos piliečiai, kurie laiko save ispanais, pakels ginklą prieš nepriklausomybininkus. Bet Katalonijos nepriklausomybės siekis yra pilietinis, o ne tautinis. Jį palaiko ir kitos etninės grupės, todėl labai maža tikimybė, kad prasidės tarpetninė konfrontacija. Katalonijoje nėra ispanų mažumos. Tapatybės ir kalbos pas mus susimaišiusios labiau negu Baltijos šalyse ar kitur Rytų Europoje. Kas kelia didžiausią grėsmę? 2017-ųjų spalį Ispanija atsiuntė į Kataloniją 6000 riaušėms parengtų policininkų, nuo kurių nukentėjo tūkstančiai taikių referendumo dalyvių. Nuo to laiko policijos pajėgos Katalonijoje sustiprintos, aktyviai veikia ir slaptosios tarnybos, nepamirškime, kad pas mus yra net keletas karinių Ispanijos bazių. Taip Madridas tarsi „primena“, kas gali nutikti, jei nepriklausomybės sąjūdis plėsis. Taigi nusiteikta Katalonijos autonomiją panaikinti de facto. Katalonija kaip įmanydama siekia tarptautinio pripažinimo. Savo ruožtu Ispanija daro tarptautinį spaudimą per savo ambasadas, rengia brangias propagandines akcijas, tokias kaip Globali Ispanija. Baltijos šalys, turėdamos savo teritorijoje Ispanijos karius, kaip NATO pajėgų dalį, irgi gavo politinį „patarimą“, kad Katalonijos klausimu verčiau patylėtų... T. Kavaliauskas Ar Katalonijoje kyla lingvistinis antagonizmas dėl ispanų kalbos vartojimo? Ir atvirkščiai – kaip ispanai Madride ar kituose Ispanijos regionuose reaguoja, jeigu į juos kreipiamasi kataloniškai arba ispaniškai, bet su katalonišku akcentu?


42

A. Bertran Katalonijoje saugoma katalonų kalba ir tradicijos, tačiau niekas nesiima neigti ispanų kalbos, kuri yra patrimoninė daugeliui naujųjų atvykėlių iš kitų Ispanijos regionų. Tačiau tokios kraštutinių dešiniųjų partijos, kaip Ciudadanos arba Vox, ispanų kalbą laiko vienintele vartotina visose srityse, ne vien administraciniame ir juridiniame lygmenyje, kur ji ir šiaip dominuoja. Kita vertus, katalonų kalba ir toliau lieka mažumos kalba dėl imigrantų, ypač iš Šiaurės Afrikos ir Pietų Amerikos, antplūdžio. Reikia stiprios lingvistinės politikos, kad katalonų kalba įstengtų įsitvirtinti kasdieniniame naujų bendruomenių gyvenime. Mažumų, pavyzdžiui, galisų ir baskų kalbas Ispanijos įlankoje valstybė istoriškai pašiepdavo. Dėl institucionalizuotos propagandos ispanų žiniasklaida ignoruoja tuos, kurie kalba kataloniškai. Tai susiję ir su jau minėtomis kraštutinėmis dešiniosiomis jėgomis. T. Kavaliauskas Škotija nori atsiskirti nuo Britanijos, o Katalonija nuo Ispanijos, tačiau abi nusiteikusios likti Europos Sąjungoje. Ar sutiktumėte, kad Škotijos situacija šiuo atžvilgiu yra šiek tiek palankesnė tiek dėl negatyvaus Londono įvaizdžio, nes britai nesugeba baigti Brexit proceso, tiek ir dėl to, kad išvis jį pradėjo? Madrido įvaizdis irgi turėtų būti neigiamas, ypač dėl represijų ir politinių kalinių, bet Briuselis į tai žiūri kažkodėl atlaidžiai... A. Bertran Škotija gali laisvai apsispręsti dėl savo likimo, nes yra sutarta rengti referendumą, o Katalonija tokios galimybės neturi, nes Ispanija atsisako patvirtinti referendumo rezultatus ir atmeta taikaus dialogo kelią, kuriuo norėtų eiti Barselona. Daug šalių patiria panašius konfliktus, o tai gali sukelti rimtą Europos Sąjungos krizę. Štai Katalonijai atstovaujantis europarlamentaras Carles’as Puigdemont’as, surinkęs milijoną balsų per gegužės mėnesio rinkimus, negali patekti į Europos Parlamentą, nors taip pažeidžiamos demokratinės rinkėjų ir išrinktojo asmens teisės. Pagrindinės Europos Sąjungos institucijos labiau gina valstybių narių interesus, negu demokratiją ir žmogaus teises, t. y. tuos principus ir vertybes, dėl kurių teoriškai ir susikūrė Europos Sąjunga. T. Kavaliauskas Dėkoju už pokalbį. Post scriptum. Lapkričio 16-ąją, šeštadienį, Vilniuje įvyko katalonų ir jiems prijaučiančių lietuvių demonstracija dėl Katalonijos teisės spręsti savo likimą. Eisena prasidėjo nuo Seimo rūmų, baigėsi prie Arkikatedros, bet buvo labai negausi, o Lietuvos žiniasklaida ją apskritai ignoravo. Sotus alkano neatjaučia...


43

Jordis Arrufatas Agramuntas yra viešųjų ryšių ekspertas, šiuo metu einantis projektų vadybininko pareigas Katalonijos viešosios diplomatijos taryboje (Public ­ Diplomacy Council of Catalonia). 2019-aisiais jis vienas pėstute nuėjo nuo Talino iki Vilniaus, taip paminėdamas 1989-ųjų Baltijos kelio trisde­ šimtmetį.

Carme Arenas – katalonų rašytoja, vertėja ir redaktorė. Ji buvo Katalonijos PEN centro prezi­ dente nuo 2010 iki 2018 metų. Ši autorė vertė iš italų kalbos į katalonų tokius autorius kaip N. Machiavells, G. Boccaccio, I. ­Calvino, M. Bontempelli, S. ­Satta, I. Svevo, L. Sciascia or U.  Eco. Ji taip pat parašė pedagoginių knygų mokytojams, kuravo keletą parodų, susijusių su literatūra.


44

KATALONIJOS LAISVĖ ISPANIŠKOS „DEMOKRATIJOS“ SĄLYGOMIS✴ T. Kavaliauskas Lietuvos vyriausybė, kaip, ko gero, visos buvusios postkomunistinės Vidurio Rytų Europos šalys, tyli Katalonijos nepriklausomybės klausimu. Briuselio politikai irgi ganėtinai nekalbūs. Vengrija ir Lenkija garsiai kritikuoja ES valdžią dėl nesugebėjimo spręsti migracijos krizę, bet nepriekaištauja dėl jos nuolaidžiavimo Madridui, užėmusiam autoritarišką poziciją Katalonijos atžvilgiu, – juk buvo naikinami balsavimo dėl nepriklausomybės biuleteniai, areštuojami referendumo organizatoriai... Manoma, kad jūsų regione iki šiol tebėra dislokuota 4 tūkstančiai Nacionalinės gvardijos kariškių „tvarkai palaikyti“... Jordi, esate aistringas Baltijos šalių, 1989-aisiais drąsiai pasipriešinusių autoritariniam Sovietų Sąjungos režimui, gerbėjas. Ar nesijaučiate nusivylęs, kad šios šalys dabar bijo paremti Kataloniją? Gal 1989-ųjų dvasia išsivadėjo? J. A. Agramuntas Visų pirma, gerbiame bet kokius suverenios tautos sprendimus, priimtus Katalonijos atžvilgiu. Puikiai suprantame, kad jokia vyriausybė nestos petys į petį su Katalonija, kol ši deramai nepaskelbs nepriklausomybės (rašau šiuos žodžius 2017 m. spalio 8 d.). Nemanau, kad 1989-ųjų dvasia išsivadėjo. Baltijos šalių, ypač Lietuvos, vyriausybės labai aktyviai gina Ukrainą ir Gruziją, patyrusias stiprią kitos šalies agresiją ir atsidūrusias sudėtingoje situacijoje. Turėdami tai omenyje, suprantame, kad Katalonija, esanti Pietvakarių Europoje, vargu ar gali būti Baltijos ir Vyšegrado šalių prioritetas, ypač kad jos pačios susiduria su rimtais iššūkiais, kuriuos kelia Rusija. Baltijos šalims ir Lenkijai dabar didžiausias prioritetas yra jų saugumas. Tai normalu. Ispanija, NATO narė, padeda Baltijos šalims vykdyti atgrasymo operacijas. Tačiau norėčiau priminti, kad Ispanijai prireikė 6 mėnesių, kol apsisprendė prisijungti prie NATO dalinių jūsų regione, kitos tautos, suprasdamos grėsmę, įsitraukė nuo pat pirmos dienos. Siūlyčiau Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos viešajai nuomonei rimtai apmąstyti tokio Ispanijos delsimo užkulisines priežastis. Argi nekeista, kad savo interesą Ispanija išreiškė tuo pat metu, kai ji leido Rusijos laivams, vykstantiems į Siriją, prisišvartuoti Seuta ✴

Šis pokalbis pirmą kartą publikuotas žurnale Kultūros barai, nr. 10, 2017. Angliška versija paskelbta kitu pavadinimu: Catalonia and eastern Europe: a false comparison? In: Eurozine. Interneto prieiga: https://www.eurozine. com/catalonia-and-eastern-europe-a-false-comparison/.


45

uoste Šiaurės Vakarų Afrikoje, ties Gibraltaro sąsiauriu, kad pasipildytų maisto, vandens ir kuro atsargas? Seuta nėra NATO dalis, tačiau tai Ispanijos uostas bet kuriuo atveju. Nors nesulaukėme jokio institucinio Baltijos ir Vyšegrado šalių palaikymo, tačiau jaučiame individualią moralinę paramą. Profesorius Kęstutis Girnius parašė straipsnį „Katalonijos tramdymas – Lietuvos tyla“.5 Latvijos komentatorius, rašytojas Otto Ozolas jau seniai gina Kataloniją, o netrukus ketina paskelbti knygą apie asmeninę patirtį, kaip įveikė 400 km Katalonijos kelią, įkvėptą Baltijos kelio. Ten rašoma ir apie tai, kaip katalonai palaikė jį per visą kelionę. Tiek Girnius, tiek Ozolas savo straipsniuose pabrėžė panašią mintį – Ispanijos negalima lyginti su Sovietų Sąjunga, bet mes, lietuviai, latviai, atsimename skaudžią patirtį, kai Vakarai vadino mus separatistais, radikalais ir jautėme, kad niekas nenori mums padėti. Ozolas primena, ką sakydavo buvęs Estijos prezidentas Lennartas Meris ir buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas, geras Baltijos šalių draugas. Mažų tautų užsienio politika turėtų susitelkti, kad atsilaikytų prieš dideles valstybes ir gintų savo vertybes. Meris teigė, kad ateityje valstybių daugės, o ne mažės. [Europos komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris tvirtina atvirkščiai ir sako nenorintis tokios ES, kurią sudarytų 90 valstybių, – red.] Hannibalssonas neseniai pasiūlė Estijai, kad jos Užsienio reikalų ministerija tarpininkautų tarp Ispanijos ir Katalonijos, pasikliaudama mažų valstybių solidarumo instinktu, apie kurį islandas kalbėjo kadaise. C. Arenas Nesakyčiau, kad buvusių sovietinių šalių žmonės prarado revoliucinę dvasią. Bet kai kurių šalių politika verčia manyti, kad solidarumo dvasia nyksta. Pasigendame tos energijos, kuri buvo nukreipta prieš sovietinį totalitarizmą. Pavyzdžiui, politika pabėgėlių klausimu irgi prasilenkia su laisvės idealais ir humanitarinėmis vertybėmis. Jei kalbėsime apie Kataloniją, turėtume suvokti, kad valstybiniu lygiu visi pritilę dėl Ispanijos pastangų nuslėpti šią problemą. Katalonija Europos naujienų žemėlapyje atsirado tik pastarosiomis dienomis, o juk mūsų nepriklausomybės siekis subrendo gerokai anksčiau. Esame sulaukę paramos tiek iš tarptautiniu mastu vertinamų žmonių, tiek iš nacionalinių PEN centrų. Palaikymas itin svarbus po spalio 1 d. referendumo, kai katalonai, balsuodami dėl savo ateities, susidūrė su policijos brutalumu. Tačiau oficialus užsienio vyriausybių palaikymas gana menkas. Pavieniai parlamentų nariai parodė daugiau draugiškumo ir supratimo ženklų negu vyriausybės. Danijos, Šveicarijos, Baltijos šalių parlamentuose įsteigtos grupės, remiančios Kataloniją.

5

Prieiga: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/k-girnius-katalonijos-tramdymas-lietuvos-tyla.d?id=75855717


46

T. Kavaliauskas Baltijos šalių politikams palaikyti Katalonijos nepriklausomybę trukdo separatizmo baimė. Rusija gali paskatinti rusakalbius, kad šie skelbtų nepriklausomybę. Lenkija irgi kursto įtampą, reikalaudama papildomų teisių lenkų mažumai Lietuvoje, nuolatos provokuoja dėl Vilniaus tapatybės, pavyzdžiui, ketino net Aušros vartų (šventos vietos mūsų sostinėje) paveikslą panaudoti lenkiškuose pasuose... Tačiau mano kontrargumentas būtų toks – Rusija geopolitinį separatizmą vykdo, neatsižvelgdama į Škotijos ar Katalonijos nepriklausomybės siekius. Tam ji pasitelkia karinę galią. 2008-aisiais nuo Gruzijos atplėšė Osetiją ir Abchaziją, 2014-aisiais aneksavo Krymą ir surengė rusiško stiliaus referendumą, t. y. jis įvyko po karinio įsikišimo, bet ne prieš jį. Proeuropietišką Maidano pergalę Kijeve 2013-aisiais Kremlius paskandino kraujo upėje – sukėlė karą Rytų Ukrainoje... Svarbu pabrėžti, kad pats žodis separatizmas yra klaidinantis, turi negatyvių konotacijų, o Baltijos šalys 1990-aisiais buvo separatistinės pozityviąja prasme, nes teisėtai reikalavo nepriklausomybės. Katalonija laisvės siekia irgi taikiomis priemonėmis, kaip Lenkijos Solidarność ar Lietuvos Sąjūdis. Kai kas mano, esą toks palyginimas nederamas, nes Sovietų Sąjunga buvo totalitarinė valstybė, kurioje siautėjo KGB ir cenzūra, o Ispanija yra demokratinė šalis, kuriai priklausydama Katalonija gali kuo puikiausiai klestėti. Ką atsakytumėte į tokį argumentą? J. A. Agramuntas Žinoma, Katalonijos situacija nelygintina su Sovietų Sąjungos okupuotais Baltijos kraštais, o Ispanijos veiksmai – su Rusijos agresija Gruzijoje ar Ukrainoje. Katalonija siekia apsisprendimo teisės, kaip sena Europos tauta, turinti ilgesnę nei 1000 metų istoriją. Nepriklausomybę palaiko, remiantis skirtingomis apklausomis, apie 40–55 proc. katalonų, o patį referendumą dėl apsisprendimo palaikė 70–80 proc. Baltijos šalyse pasigirsta balsų, esą Kataloniją remia Rusija, nes Asange’asTwitter tinkle giria „separatistus“. Nesąmonė – katalonai neprašė Rusijos pagalbos ir niekas tikrai nelaukia, kad Putinas atsiųstų savo „draugiškus mandagius žalius žmogėnus“. Antra, tiesa ir tai, kad Ispanija yra demokratinė šalis, o SSRS buvo blogio imperija. Tačiau niekada nepamirškite priežasties, kodėl mes negalėjome deramai – kaip Škotijoje ar Kvebeke – surengti referendumo dėl nepriklausomybės. Toji priežastis yra šalies konstitucijos antrasis straipsnis (Ispanija negali būti daloma). O juk šį straipsnį, kaip sakė vienas iš Ispanijos konstitucijos tėvų Jordis Solé-Tura, jiems primetė tie, kurie patys buvo už konstitucijos ribų. Gal tai Franco eros nostalgija? Solé-Tura mirė, bet kiti konstitucijos tėvai, vis dar būdami gyvi, nenori nė kalbėti apie tai. Atminkite, kad generolas Franco prašė karaliaus Juano Carloso pažadėti tik vieną dalyką: „Kad ir kas nutiktų po mano mirties, išsaugokite Ispaniją vieningą!“


47

Apmaudu, bet Konstitucijos antrasis straipsnis lipa ant sprando pirmajam, kuris nurodo, kad Ispanija yra demokratinė šalis. Daug teisininkų teigė, kad Ispanijos konstitucija leidžia Katalonijai surengti referendumą dėl nepriklausomybės, remiantis pirmuoju straipsniu, tačiau tam pasipriešino dvi pagrindinės politinės partijos ir jų paskirti Konstitucinio teismo nariai. Jie ir įstūmė į aklavietę, nes problema, kuri turėtų būti sprendžiama politiškai, yra šališkai tvarkoma teismuose, kuriais katalonai nepasitiki. Padaryta tai, ko demokratinėje Europoje niekada neturėtų būti, nesvarbu, kas kaip interpretuoja kokį nors įstatymą. Tačiau taip, deja, atsitiko – Ispanijos policija mus, katalonus, mušė už tai, kad 2017 m. spalio 1 d. ėjome balsuoti. Tai naudinga tik Europos priešams, kurie įgyja argumentų dėl Europos dvejopos moralės. Tie, kuriems rūpi Europos ateitis, turėtų rimtai susimąstyti. C. Arenas Terminai separatizmas ir nacionalizmas gali reikšti labai skirtingus dalykus skirtingose šalyse ir kultūrose. Katalonų nacionalizmas, pavyzdžiui, nieko bendra neturi su Šiaurės Italijos Lega Nord. Sutinku, kad terminas separatizmas turi neigiamą potekstę, todėl reikėtų šito žodžio vengti. Mes jo ir nevartojame, bet vartoja tie, kurie nenori Katalonijai suteikti nepriklausomybės. Tai jie vadina mus separatistais, pabrėždami, kad nesame solidarūs. Tai jie atsisako pripažinti kito kultūrą. Žodis nepriklausomybė daug aiškesnis ir neturi neigiamų poteksčių. Ar Ispanija yra demokratinė valstybė? Sakyčiau, ji formaliai demokratinė, nes kalbėti apie konsoliduotą demokratiją, deja, nėra pagrindo. Socialinis frankizmas vis dar gajus, tą rodo ir vyriausybės pasyvumas, reaguojant į netoleranciją, liejamą fašistiniu stiliumi. Kai kurių ministrų ar vyresnių PartidoPopular [Liaudies partijos – T. K.] atstovų pasisakymai išvis antidemokratiniai – antai iškilus Partido Popular atstovas reikalauja paskelbti nelegaliomis tas partijas, kurios gina Katalunijos nepriklausomybę. Taigi čia kalbama apie idėjų uždraudimą 2017-aisiais! Jau pats faktas, kad tokie politikai nepripažįsta Katalonijos teisės apsispręsti dėl savo krašto likimo, rodo demokratijos trūkumą. T. Kavaliauskas Politinis priešiškumas ne visada sutampa su kultūrinėmis aspiracijomis. Pavyzdžiui, lietuvis gali būti antirusiškas, tikras rusofobas dėl Putino vykdomos agresyvios užsienio ir vidaus politikos, bet kartu jis pagarbiai mėgaujasi rusų kultūra, literatūra, kalba. Kultūros atžvilgiu aš asmeniškai esu rusofilas. O kaip Barselonos ir Madrido atveju – ar egzistuoja skirtis tarp politikos ir kultūros? Ar meilė kultūrai gali įveikti politinę fobiją?Ar yra aiški kaip krištolas riba tarp katalonų kultūros ir ispanų kultūros, turiu omenyje literatūrą, kalbą, pasaulėžiūrą, tradicijas?


48

J. A. Agramuntas Aiškios kaip krištolas ribos nėra. Štai pavyzdys: vienas iš geriausių šiuolaikinių katalonų rašytojų Albertas Sánchezas Piñolis romaną apie Barseloną, 1714 m. užkariautą Burbonų armijos, parašė ispaniškai! Nėra jokios neapykantos ispanų kultūrai ar kalbai, jokios fobijos. Ko katalonų nepriklausomybės sąjūdis siekia kultūros atžvilgiu? Visai paprasto dalyko – kad katalonų kalba būtų apsaugota nuo trečios pagal populiarumą kalbos pasaulyje. Madridui tai niekada nerūpėjo ir niekam nerūpės, jei patys katalonai tuo nepasirūpins. C. Arenas Katalonai nenori išsižadėti turtingos ispanų kultūros. Kaip individai mes nenorime jos netekti. Kiekvienas, kuris myli literatūrą, toliau skaitys ir mėgausis ispanų rašytojų knygomis. Katalonai neišsižadės ispaniškos kultūros, nes tai kultūra, kuri juntama kaip sava, ir niekas neprašys, kad jaustumės kitaip. Štai pavyzdys: Katalonijoje greta rašančiųjų katalonų kalba visuomet buvo daug autorių, rašančių ispaniškai, kai kurie iš jų garsūs rašytojai. Niekam net į galvą nešauna mintis, kad dėl to jie neturėtų būti laikomi katalonų kultūros dalimi. Ne, toks klausimas tikrai nekyla. Tačiau šiuo metu apėmęs milžiniškas nusivylimas Ispanijos intelektualais, kurių dauguma neišreiškė pozicijos dėl Katalonijos, išsisuko nuo viešo diskurso... T. Kavaliauskas Dažnai sakoma, jei nuo Ispanijos atsiskirs Katalonija, baskai paseks jos pavyzdžiu. Prancūzijoje tą patį padarys Oksitanija. Tačiau tai politinė baimė, kad Europos šalys gali suskilti. Moralinis laisvės principas vis tiek turėtų būti gerbiamas – būtina pripažinti kiekvienos tautos moralinę, netgi ontologinę (būties) teisę į suverenumą. Kuo grindžiate katalonų moralinę ir ontologinę teisę gyventi nepriklausomai? Dažniausiai žiniasklaida mini ekonominius ir finansinius argumentus (Madridas neteisingai pelnosi iš sėkmingos Katalonijos ekonomikos), apie tautos teisę BŪTI savarankiškai net nekalbama. Kokią įtaką laisvės siekiui daro istorinis kontekstas, istorinės šaknys ir padavimai, katalonų istorinė atmintis, tautiniai jų bruožai? Koks čia katalonų tapatybės vaidmuo? J. A. Agramuntas Šiuo metu baskai atidžiai stebi, ką mes darome, tai tiesa, ir svarsto, kaip elgtis jiems. Būtų veidmainiška sakyti, kad katalonai turi teisę apsispręsti, o baskai – ne. Tačiau mūsų atvejį vargu ar galima lyginti su Oksitanija, kur beveik negirdėti apsisprendimo teisės reikalavimų, tas pats ir kituose Europos regionuose su stipria vieninga tapatybe. Niekur kitur,


49

išskyrus Kataloniją, kuri jau penkerius metus nuolatos reikalauja teisės pačiai apsispręsti, nepriklausomybės troškimas nėra toks stiprus. Bet kuriuo atveju Europoje su bendra rinka ir atviromis sienomis tai neturėtų bauginti, o kas būgštauja dėl savo šalies vientisumo, turėtų lygiuotis į Londono modelį, bet ne į Belgrado, kurio pavyzdys, deja, atrodo patrauklus Ispanijai. Maža to, dažnai sakoma, kad katalonai siekia nepriklausomybės vien dėl ekonomikos. Negaliu su tuo sutikti. Ir Katalonijos, ir Ispanijos ekonomika yra pakankamai geros būklės. Katalonai ėmė siekti nepriklausomybės, suvokę, kad Ispanija daugiau nebesusitvarko su multinacionaline realybe konstitucijos rėmuose. Konstitucinis teismas 2010 m. perrašė 14 straipsnių, susijusių su Katalonijos autonomija, o kitus 27 straipsnius, apibrėžiančius kalbos statusą, teisingumą, fiskalinę politiką, interpretavo naujai. Po šių perrašymų apskritai panaikinta nuoroda į katalonus kaip tautą. Iki šių perrašymų Katalonija nekėlė griežtų reikalavimų dėl apsisprendimo. Taip, katalonai iš tikrųjų labai prisirišę prie savo kalbos, prie savų istorinių institucijų. Katalonijos vyriausybė, Generalitat, atsirado 1359 m., tad Carles’as Puigdemont’as yra jau 130-asis Katalonijos prezidentas. O Ispanijai visa tai prasidėjo tik 1978-aisiais, sulig dabartine šalies konstitucija. Kai išgirstame Madrido argumentus, kartais atrodo, kad net didysis visatos sprogimas įvyko ar Biblijos Pradžios knyga parašyta 1978 m. C. Arenas Siekti nepriklausomybės turime daug priežasčių, žinoma, ir ekonominių – Katalonija priklauso valstybei, kuri ekonomiškai piktnaudžiauja mūsų indėliu, tą rodo tiek mokesčių, tiek investicijų, tiek infrastruktūros politika. Tačiau nepriklausomybės troškimą aiškinti vien ekonominėmis priežastimis būtų klaida.Daug svarbesnės istorinės ir kultūrinės priežastys, ypač nerimas dėl mūsų kalbos likimo, nes Ispanijos vyriausybės pareiškimuose nuolatos slypi nauji grasinimai. Tačiau net ir tai nepadeda visko paaiškinti. Mūsų nacionalizmas nėra romantinis, koks jis buvo XIX a., kai kūrėsi tautinės, ypač didelės, valstybės. Sakyčiau, teisė apsispręsti yra sekuliari pilietinė respublikos valia. Respublikos, nes vedama laisvės ir lygybės vertybių. Piliečiai (bent jau didelė jų dalis) mato, kad Ispanija daugiau nebeatitinka to formato, kokio reikia, kad galėtume naujai kurti šią šalį. T. Kavaliauskas Kokios politinės ar kultūrinės Europos institucijos parėmė Katalonijos pastangas siekti nepriklausomybės?


50

J. A. Agramuntas Visų pirma paminėčiau manifestą, pasirašytą daugybės iškilių tarptautinio masto kultūros veikėjų, ginančių Katalonijos teisę balsuoti dėl politinės ateities, tarp jų penki Nobelio premijos laureatai –Irvine Welsh, Rigoberta Menchú, Jody Williams ir kt.6 Jungtinės Karalystės7 universitetų profesoriai ir mokslininkai pasirašė manifestą, smerkiantį Ispanijos išpuolius rugsėjo 20 d. prieš mūsų vyriausybę. Portugalija8 ir Slovėnija9 parėmė mus, pasirašydamos manifestą, ginantį katalonų teisę patiems spręsti savo krašto likimą. Tarp pasirašiusiųjų yra ir Slovėnijos nepriklausomybės deklaracijos signatarų. C. Arenas Rašytojai iš tarptautinio PEN klubo Taikos komiteto ir tarptautinis PEN kongresas, įvykęs Lvive 2017-aisiais, priėmė rezoliuciją, raginančią, kad Ispanija gerbtų Europos žmogaus teisių chartiją. Tai rodo tarptautinio PEN klubo poziciją ir susirūpinimą. Kaip žinote, jis nesikiša į vyriausybių politiką, bet gina žmogaus teises. Ispanijos vyriausybė, surengusi policijos smurto „performansus“ referendumo dieną, kaip tik jas ir pažeidė. Tačiau pažeidimų būta ir anksčiau, kelias savaites iki balsavimo buvo bandoma užgniaužti išraiškos laisvę – valdžia blokavo interneto tinklalapius, policija darė reidus į laikraščių ir žurnalų redakcijas... Mus palaikė kroatų, vengrų, slovėnų, portugalų, Šveicarijos italų, net japonų PEN centrai. Beje, Ispanų PEN centro veikla 2015 m. suspenduota. Tačiau Baskų PEN centras ir Galicijos rašytojų asociacija solidarizavosi su Katalonija nuo pat pradžių. Oksitanijos PEN centras mus irgi palaiko. T. Kavaliauskas Dėkoju už pokalbį. C. Arenas Dėkoju už išreikštą susidomėjimą.

6

Prieiga: http://www.letcatalansvote.org/en

7

Prieiga: https://www.theguardian.com/world/2017/sep/21/spains-dangerous-bid-to-block-catalan-vote

8

Prieiga: http://www.esquerda.net/artigo/democracia-e-liberdade-estao-em-causa-na-catalunha-­alertam-100intelectuals/51262

9

Prieiga: https://www.pravapeticija.com/podpora_kataloniji


51

Ullrichas Kockelis yra Edinburgo Herriot-Watt universiteto kultūros ir ekonomikos profesorius. Jis taip pat dėsto Airijos bei Jungtinės Karalystės universitetuose. 2012-­aisiais šis mokslininkas buvo išrinktas Airijos karališkosios akademijos nariu.


52

TAUTINĖS TAPATYBĖS NAMAI EUROPOS SEPARATIZMO ĮKARŠTYJE✴ T. Kavaliauskas Aptarkime Europos Sąjungos šalių separatizmo šaknis ir priežastis. 2014-ais Škotijoje įvyko referendumas dėl atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos, o katalonai imitavo 1989-ųjų Baltijos kelią, išreikšdami savo valią atsiskirti nuo Ispanijos. Galiausiai jie irgi surengė referendumą. Panašios „skyrybų“ nuotaikos tvyro tarp Belgijos flamandų ir valonų. Tuo pat metu Rusijos propaganda manipuliuoja rusakalbių mažumomis Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, diegdama separatistines nuotaikas, jau pademonstravusi Ukrainoje, ko tais kurstymais siekiama. Tokiomis geopolitinėmis sąlygomis Baltijos šalių lyderiai itin atsargiai vertina škotų ir katalonų aspiracijas dėl visiškos nepriklausomybės, tarsi pamiršę savo pačių patirtį, kai siekė laisvės, nors vienų ir kitų padėtis, žinoma, nelygintina. Vis dėlto gal Baltijos šalys pakliuvo į „moralinius spąstus“ – brangina savo laisvę, bet nepalaiko kitų tautų, siekiančių to paties? Gal jos elgiasi paprasčiausiai makiaveliškai – ką laikyti politine yda, o ką dorybe, priklauso nuo aplinkybių? U. Kockelis Tai, apie ką kalbate, atspindi Gregory’o Batesono analizuotą „dvejopo sąryšio“10 situaciją, kai konfliktuojantys pranešimai paneigia vienas kitą, o sėkmingas atsakas į vieną iššūkį tuo pat metu atveria kito trūkumus. Minėjote Škotiją. Jos vyriausybė šiuo metu kaip tik ir pakliuvusi į tokią „dvejopo sąryšio“ situaciją. Viena vertus, ji perėmė teisę keisti mokesčių tarifus, antra vertus, Britanijos vyriausybė Vestminsteryje visai Jungtinei Karalystei primetė griežtą taupymą ir nurodė Škotijos vyriausybei padidinti mokesčius, kad subalansuotų socialiai žlugdančius tokio taupymo rezultatus. Vestminsterio žaidimas aiškus: Škotijos nacionalinės partijos (Scottish National Party) populiarumas auga tarp skurdesnių visuomenės sluoksnių, bet dėl mokesčių šuolio sumažės tarp viduriniosios klasės. Tikimasi šią partiją galiausiai išstumti iš vyriausybės. Škotijos nacionalinė partija, žinoma, supranta šį cinišką žaidimą, todėl pabrėžia sieksianti „visiškos finansinės autonomijos“, kuri kol kas reiškia ne fiskalinių institucijų rinkinį, įgyjamą sulig nepriklausomybe, o tiesiog ✴

10

Šis pokalbis pirmą kartą publikuotas žurnale Kultūros barai, nr. 11, 2015. Angliška versija paskelbta kitu pavadinimu: An Enlightened Localism. In: Eurozine. Interneto prieiga: https://www.eurozine.com/an-enlightened-localism/. Gregory Bateson, Don D. Jackson, Jay Haley, and John Weakland (1956). ‘Toward a Theory of Schizophrenia’, BehavioralScience 1(4): 25–254.


53

vyriausybės išlaidų ir pajamų kontrolę. Tada Škotijos vyriausybė, užuot turėjusi pusines galias, galėtų savarankiškai koreguoti taupymo lygį, primetamą prieš jos valią. Pernai prieš rugsėjo balsavimą Britanijos premjeras Davidas Cameronas maldavo, kad Škotija neatsiskirtų nuo Jungtinės Karalystės ir kartu su savo koalicijos partneriu Nicku Cleggu, opozicijos lyderiu Edu Millibandu iškilmingai pažadėjo škotams suteikti „išplėstas naujas galias“, jei nubalsuos likti kartu. Praėjus kelioms valandoms po to, kai buvo patvirtinti balsavimo rezultatai, Cameronas šiuos pažadus atsiėmė. Bet grįžkime prie Baltijos šalių laikysenos. Politiniai separatizmo sąjūdžiai su vyriausybėmis, kurios atsirastų atsiskyrimo sėkmės atveju, eina per virvę, įtemptą tarp iškeltų ekonominių, kultūrinių skirtumų, kurie pateisina jų separatizmą, ir tarp to, kas jų laukia politiškai būtent tų skirtumų kontekste. Apie tai vertėtų susimąstyti, o ypač mažoms tautoms. Prieš keletą amžių didžiosios imperijos įsivėlė į konfliktus su kylančia nauja imperija – JAV, – vėliau tai buvo pavadinta karu dėl mažų tautų teisės apsispręsti joms pačioms. Tai nebuvo universaliai taikoma. Nors imperinės Britanijos pajėgos apgynė Belgiją, jos sutrypė tautinį sukilimą Airijoje – savajame imperiniame kieme. Susiduriame su išties makiaveliška politine retorika, pagal kurią „didelis“, įcentrinis nacionalizmas, sutraukiantis į save, kaip į hegemoninį, dominuojantį regioną, kitus regionus ir etnines grupes, yra „gerai“, o „mažas“, išcentrinis nacionalizmas, nusitaikęs į atsiskyrimą ir norintis savarankiškai apsispręsti, yra „blogai“. Kitaip tariant, Rusija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Italija, Didžioji Britanija, netgi ES teisėtai vartoja „tautos“ naratyvą, kad pateisintų atstovavimą atskirų jos dalių sąjungai. Pavyzdžiui, Britanijos premjeras savąjį naratyvą vadina „viena tautų šeima“. Žvelgiant iš šios perspektyvos, tai, kad ekonominiai ir politiniai centrai dominuoja virš sąlygiškai periferinių, yra teisinga ir teisėta, o mažų regionų separatizmas pateikiamas kaip neteisingas ir neteisėtas. Kai kuriais atvejais, kaip antai Rusijoje, imperinės aspiracijos yra suplakamos su plačiai besidriekiančiu etniniu nacionalizmu. Maskva imperiniais tikslais nesivaržydama instrumentalizuoja rusų mažumas svetur. Viena iš problemų, kurių bijo vyriausybės – tai domino efektas, t. y. kad vieno separatistinio sąjūdžio sėkmė paskatins to griebtis ir kitus. Nepriklausomai Lietuvai separatistinis Klaipėdos krašto, Memellando, judėjimas veikiausiai jau miręs klausimas (jei iš viso kada nors buvo gyvas) dėl mažos gyventojų grupės, kuri tuo domėtųsi. Tačiau judėjimas už naują sieną su Lenkija vis dar įsivaizduotinas, o gal net ir įmanomas. Pakanka pažvelgti į vengrų mažumą Slovakijoje arba Rumunijoje, į daugelį kitų diasporų, kad suprastume: mažos šalys nenori remti separatizmo svetur, nes yra susirūpinusios, kas tada galėtų nutikti jų pačių kieme. T. Kavaliauskas O kaip jūs, antropologas, interpretuojate Europos kultūros islamizaciją, kai sekuliarizacijos procesas vis dar nesibaigęs? Turiu omenyje tai, kad katalikiškos šalys, tarkime, Lenkija ir Lietuva, stačiatikiškos Rumunija ir Bulgarija vis dar kankinasi, neįstengdamos


54

toleruoti gėjų kultūros, nors ji jau remiama politiškai. Šios šalys vis dar mokosi priimti kosmopolitines multikultūralizmo vertybes. Sekuliarusis Briuselis moko Vidurio Rytų Europos šalis privalomos tolerancijos seksualinėms, religinėms, etninėms mažumoms. O tuo pat metu vakarinėje Europos dalyje vyksta islamizacija, nukreipta prieš sekuliarizaciją. Kaip vertinate šį procesą? Ką jis byloja apie Europos tapatybę? U. Kockelis Čia turime reikalą su daugiau negu vienu procesu, bet nė vienas iš jų nėra tinkamai išanalizuotas, remiantis sekuliarizacijos terminais, nors toks diskursas prieš kurį laiką buvo gana populiarus. Sekuliarizacija ir jos „riedėjimas atgalios“, blaškantis į visas puses, yra sudėtinga problema. Beveik prieš šimtmetį Sigmundas Freudas, aptardamas civilizaciją ir jos trūkumus, kalbėjo apie nusivylimą kultūra.11 Kontekstas skirtingas, bet pati koncepcija yra šiuolaikiška ir gana aktuali. Islamizmui rūpi ne tiek religijos priešprieša sekuliariai visuomenei, kiek politinė tapatybės ideologija, naudojanti religiją kaip ženklelį. Europos istorijoje apstu pavyzdžių, kai krikščionybė irgi buvo pasitelkiama panašiais tikslais, kaip islamas dabar. Kai kurie kultūros evoliucijos šalininkai iš viso to padarys išvadą, esą islamas atsilieka nuo Vakarų civilizacijos, bet, jeigu išmokysime jo veikėjus „teisingų“ vertybių, jis irgi pasuks tuo keliu. Taip mąstyti pavojinga, nes tai receptas, kaip dar labiau apsunkinti konfliktą. Mat kultūra retai kada vystosi viena kryptimi, linijiniu taku. Islamo kultūra buvo pasiekusi labai aukštą lygį tuo metu, kai Europa gyveno, pasak istorikų, „tamsiaisiais amžiais“. Civilizacinė islamo įtaka šiaurinėje Viduržemio jūros pakrantėje gili iki šių dienų, pakanka paminėti arabiškus skaitmenis, kurie daug patogesni sudėtingiems skaičiavimams nei tie, kuriuos naudojo romėnai. Taigi kai kalbame apie Europos tapatybės kūrimą, privalu pripažinti arabų įnašą į mokslą ir filosofiją arba Osmanų imperijos indėlį į biurokratijos organizavimą ir vadybą. Per kolonializmo šimtmečius Balkanų šalyse ir buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje susibūrė vietinės musulmonų bendruomenės. Jeigu Europos ribas brėšime, apimdami šiuos regionus, kurdami europinę tapatybę, turėsime atsižvelgti ir į šį faktorių. Maža to, net postkrikščioniškoji Europa yra intymiai susijusi su judaizmu per „judeo-krikščioniškąjį“ paveldą, kuris irgi formavo mūsų pasaulėžiūrą. Islamas išaugo ant tų pačių pamatų. Šiuo atžvilgiu kalbame apie paralelines, greta esančias pasaulėžiūras, kurios pasireiškia asinchroniškai todėl, kad viena iš jų – toji „kitokia“ pasaulėžiūra – kai kam atrodo atspindinti ankstesnį mūsų istorijos tarpsnį, o kultūrinės atminties veidrodis kartais baugina. Katalikiškų ir stačiatikiškų šalių kultūrinis ir politinis konservatyvizmas – tai didelis iššūkis Europos tapatybei. Bet kur kas svarbiau tai, ko dažniausiai nenorima pripažinti: vyksta Europos rekolonializacija, paremta tomis vertybėmis, kurios iš jos ir kilo. Jų vėliavnešiai praeityje 11

Sigmund Freud (1930). Das Unbehagenin der Kultur, Internationaler Psychoanalytischer Verlag.


55

ne kartą jėga veržėsi svetur, už vandenyno, primesdami to meto europietišką valią. Europos tapatybės architektams nemalonu, kad, pavyzdžiui, Kukluksklanas paveldėtas iš europietiškos kultūros. Lygiai taip šiuolaikiniai Europos kultūros kritikai atmeta „amerikanizaciją“. Abejotina, ar galima sukurti europietišką tapatybę be krislo to, ką Michaelas Billigas vadina „banaliu nacionalizmu“. Nėra tokio dalyko, kaip afrikietiška, azijietiška, amerikietiška tapatybė, savaime kylanti iš vidaus. Studijų metais gyvenau su studentais iš skirtingų Afrikos šalių ir jie dažnai iki užkimimo aiškindavo, kad nenori būti sumesti į vieną krūvą kaip „tiesiog afrikiečiai“, nes pati Afrika – europietiškos kultūros konstruktas. Tas pats pasakytina ir apie Europą, ir apie Ameriką, kuri daugeliui žmonių kažkodėl reiškia JAV – tai labai erzina kanadiečius ir Lotynų amerikiečius, jau nekalbant apie Amerikos indėnus. Europietiška tapatybė, kurią sunku apibūdinti, galėtų būti pagrįsta politine sąjunga, kuri kartu yra ir piliečių sąjunga, tokia kaip JAV, savaip uzurpavusi tapatybę su užrašu „amerikietiška“. Ši yra įgavusi tokią išskirtinę prasmę, kad jau kalbama apie globalių vertybių ir gyvenimo būdo „amerikanizaciją“ JAV pavyzdžiu. Kita vertus, tokios krizės kaip Graikijos „išpirkimas“ kelia grėsmę Europos vienybei. Derybos dėl europietiškos tapatybės laikytinos kasdienine praktika, kai per kančias bandoma pagyti. Tai ne stebėtojų, kurie, patogiai įsitaisę saugioje verandoje, be saiko lieja nuodingą savo plunksnakočių rašalą, reikalas. Tokių derybų sukeliamo skausmo lengvai nenumalšinsi. T. Kavaliauskas Demonstracija Paryžiuje prieš radikalius islamistus tarsi siunčia žinutę – sekuliari Europa remia pliuralizmą ir smerkia radikalų islamą. O kas toliau? U. Kockelis Fizinės jėgos naudojimas pateisinamas savigynos tikslais, bet ir tokiu atveju reikia atsižvelgti į proporcingumą. To pasiekti neįmanoma kiekvienąsyk. Ne visada logiška „atsukti kitą skruostą“, nes, kaip pasakė vienas rezistentas iš globalių Pietų, „mes jau nebeturime skruostų“. Turint tai omenyje, sekuliari ir liberali demokratija susidūrė su dilema, kylančia iš žodžio laisvės. Tolerancija – pamatinė sekuliarios Europos vertybė – reikalauja ir pagarbos. Pagrindinė šiuolaikinė srovė, traktuojanti Europą kaip „postkrikščionišką“, nenoromis vis dar toleruoja krikščioniškas vertybes, bet nejaučia joms pagarbos. Šiandien susiduriame su religijos privatizavimo poreikiu. Tarkime, imigrantų prašoma savo bendruomenės kalbą pasilaikyti namuose. Kito vertybės, nesutampančios su hegemoniškos visuomenės vertybėmis, gali būti praktikuojamos privačiai, o sekuliarias ir liberalias demokratines vertybes privalu reikšti viešai. Tokia pasaulėžiūra įtariai vertina kitą. Kai izoliuota ir privatizuota kita kultūra griebiasi smurto, kyla pasipiktinimas, lydimas kvietimų imtis dar didesnės kontrolės.


56

Kenanas Malikas, Jungtinėje Karalystėje gyvenantis rašytojas, sako, kad žurnalistai, menininkai, politikai, jau seniai turėjo pažvelgti į žodžio laisvės klausimą daug rimčiau12 – kokiu objektyvumo laipsniu žiniasklaida pateikė arba nesiteikė pateikti, o gal net ir visai nutildė kitus balsus, kitas perspektyvas? Agresijos veiksmai dažniausiai traktuojami binariškai – „jie“ versus „mes“. „Mes“ esame legitimuoti, liberalūs, sekuliarūs demokratai, o „jie“ – dogmatiški religiniai fanatikai, įstrigę praeityje. Visa religija priskiriama „blogiui“. Tai užgožia esminius klausimus, susijusius su tuo, kas gi lemia, kad vis daugėja individų, vykdančių tokius žiaurumus, kokia ideologija sukelia teroristų mirtininkų, daugiausia visai jaunų, agresyvias grupes. Internete pasklidęs šūkis „Je suis Cecil“, apeliuojantis į tai, kad medžiotojas iš JAV nušovė garsųjį Zimbabvės liūtą Cecilį, postmoderniai ironizuoja šūkius dėl Charlie Hebdo.13 Nors šio žaismingo palyginimo antropomorfizmas ganėtinai abejotinas, vis dėlto jis nušviečia pavojų, kylantį, kai sudėtingos politinės problemos redukuojamos iki supaprastinto šūkio. T. Kavaliauskas Šiandien yra dvi ES ateities vizijos – federacija ir suverenių valstybių Sąjunga, tokia, kaip dabar. Ar padidėtų geopolitinis saugumas, jei ES taptų federacija? Ar Baltijos šalys, tapusios „tik“ regionu, galėtų garsiau skambinti pavojaus varpais, pavyzdžiui, dėl vis didėjančios grėsmės, kurią kelia didžioji Rytų kaimynė – Rusija? U. Kockelis Jei teisingai supratau, svarstote, kada Baltijos šalys būtų saugesnės – ar būdamos nepriklausomos, ar tapusios vienu iš federalizuotos Europos regionų. Tai sudėtingas klausimas. Baltijos šalių padėtis beveik neturi analogų šiandienos pasaulyje, juk tokioms mažoms valstybėms grasina milžiniškas kaimynas, kuris turi dar ir anklavą ES viduje – kalbu apie militarizuotą ir toliau sparčiai militarizuojamą Kaliningrado sritį. Jei ES taptų federacija, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, manyčiau, Baltijos šalys nebūtų saugesnės negu buvo Sudetai 1938-aisiais. Apskaičiuoti, ar šalies saugumas pakankamas, galima, įvertinus, kiek turime draugų aljanse, ir kokios yra potencialaus priešo geopolitinės aspiracijos. Pateiksiu pavyzdį: Teksaso respublika, atsiskyrusi nuo Meksikos, atsisakė savo trumpos nepriklausomybės ir po dešimties metų priėmė JAV pasiūlymą ją aneksuoti. Taip buvo pasirūpinta Rio Grande siena su Meksika, su kuria vyko karas. Taigi federacija gali pasiūlyti apsaugą, bet viskas priklauso nuo aplinkybių. Klausimas juk toks: ar Baltijos šalys yra tiek svarbios ES, kiek naftos pritvinkęs Teksasas buvo svarbus JAV? 12

World Editors Forum (2015). Trends in the Newsroom; Journalism after Charlie. Prieiga: http://blog.wan-ifra. org/2015/07/14/trend-in-the-newsroomjournalism-after-charlie (žiūrėta rugpjūčio 12, 2015).

13

Žr.: Steerpike (2015). ‘Coffee Shots: Je suis Cecil’, The Spectator. Prieiga: https://www.spectator.co.uk/article/ coffee-shots-je-suis-cecil (žiūrėta rugpjūčio 12, 2015).


57

T. Kavaliauskas Savo knygoje „Perkuriant Europos viziją“ (Re-visioning Europe) skaitytojų klausiate: „Kur yra Europa?“ Ir atsakote: „Europa atrandama tik etniniuose paribiuose […] ten regionai suprantami ekologiniame kontekste […] gyvenamosios erdvės su benusitrinančiomis ribomis, o ne su tvarkingai nukirptomis linijomis.“14 Ar galima teigti, kad jums Europa – tai ne geografinė erdvė su kažkokiu centru, kurio viduryje būtų galima iškelti vėliavą tarsi Šiaurės poliuje, o išsimėčiusi multikultūrinė gimtųjų vietų, tėviškių sankaupa? U. Kockelis Prieš keletą metų Stanisławas Mucha sukūrė nuostabų filmą „Centras“ (Die Mitte), kuriame mėgino nustatyti Europos centrą.15 Jis aplankė keletą vietų tarp Vokietijos Rhineland ir Rytų Lietuvos. Visos tos vietos pretendavo į Europos centrą. Mano knygos viršelyje įdėta nuotrauka su geografiniu Europos centru šiauriau nuo Vilniaus, kaip tą apskaičiavo prancūzų geografai. Viskas priklauso nuo to, kaip suvokiate Europą, t. y. kur brėžiate jos ribas ir ką laikote centriškumu. Ar kalbame apie geometrinį centrą, ar apie gravitacijos centrą, ar apie dėmesio centrą? Sąrašas beveik neišsemiamas. Čia svarbūs du dalykai: pirma, tėviškė turi būti nuolat atkurdinėjama, laikantis tradicijų. Jei tėviškė sustingsta laike, ji netenka autentiškos praxis ir tampa paveldu. Antra, tėviškė yra parapijinis graikų παρα-οἶκος – „prie namo“ etnologine prasme, kai kalbama apie giminystę su bendruomene. Tačiau tai nereiškia, kad žiūrima tik į vidų, gyvenant uždarai. Greičiau tai noras priklausyti ekologinei erdvei. Šis οἶκος susipynęs su platesniu pasauliu globaliame santykių tinkle. Nors yra įsišaknijęs tvirtai ir būtinai lokaliai, jis vis dėlto negali būti suvokiamas be globalaus konteksto. Kosmopolitizmo ir transnacionalumo eroje madinga sakyti, kad tėviškė ten, kur aš esu (Heimat Ist überall woichbin). Nesu tikras dėl tokios „laisvai vaikštinėjančios“ tėviškės. Manyčiau, tai grynas neoliberalios fantazijos vaisius. Tėviškės aktualizavimui reikia įsipareigojimo. Jei nesiimama aktyviai puoselėti gimtosios vietos (beheimatung), tėviškė tampa beprasme, tuščia sąvoka. T. Kavaliauskas Norėčiau aptarti ir Lietuvos tapatybės santykį su atmintimi. Istorikai įpratę konstruoti ją arba žvelgdami per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prizmę (entuziastingai įtraukiamas ir Lenkijos kultūrinis paveldas), arba pasitelkdami Baltų genčių takoskyrą, nors šiuolaikinės Lietuvos lietuviškumą nuo Baltų genčių skiria keletas slaviškosios LDK amžių. Tačiau yra ir trečias pasirinkimas – Klaipėdos regionas su Mažosios Lietuvos istorija. Juk kelią į modernią lietuvių kalbą ir suverenią valstybę, kaip filologinį ir politiškai 14

Ullrich Kockel (2010). Re-Visioning Europe: Frontiers, Place Identities and Journeys in Debatable Lands, Palgrave.

15

Stanisław Mucha (2004). Die Mitte, strandfilm.


58

antilenkišką 1918-ųjų projektą, nutiesė Mažosios Lietuvos intelektualai. Kristijonas Donelaitis – vienas iš didžiausių lietuvių kalbos šauklių. Kaip pasverti du konkuruojančius atminties sluoksnius – vienas būtų LDK su lenkišku prieskoniu, kitas – Prūsų Lietuva su vokišku prieskoniu? Juk akcentuojant vieną, išstumiamas kitas ir tai turi ideologinių pasekmių tautinės tapatybės sanklodai. U. Kockelis Daug šiuolaikinių valstybių kilo iš XIX a. nacionalizmo, o dabar atranda save ikoniškose teritorijose, kurios yra esminės jų tautinei tapatybei. Tačiau tos teritorijos visiškai arba dalinai atsidūrusios už valstybės politinių ribų – tokia ikona yra Olsteris Airijai, Karelija – Suomijai, Šlezvigas – Danijai, Transilvanija – Vengrijai, Makedonija – Graikijai, Navara – Baskijai. Tačiau nė vienas iš tų pavyzdžių neatitinka Lietuvos atvejo. Suomija irgi žvelgia dviem kryptimis – į Švediją ir į Rusiją. Bet Karelija, kurios diduma driekiasi Suomijos Rytuose ir Pietuose, turi ypatingą svarbą tautiniam naratyvui, nors daug kas (jei ne dauguma) iš Karelijos folkloro rinkėjų ir leidėjų buvo švedų kilmės. Tokio pobūdžio prieštaravimai tautų kūrimosi įkarštyje buvo gana dažni, antai geilų atsigavimą Airijoje sveikino britų protestantai, vienas iš jų tapo pirmuoju Airijos Respublikos prezidentu. Baskija, baskų šalis, irgi žvelgia dviem kryptimis – į Ispaniją ir Prancūziją. Tačiau tautinis naratyvas labiau susitelkęs ties Navara, senovės baskų kunigaikštyste, negu ties etniškai baskiška provincija Pirėnuose. Šiandien Navara yra atskiras autonomiškas Ispanijos regionas be baskų, nepriklausantis Baskijai. Tai nelengvas iššūkis tautiniam naratyvui ir ateities vizijai. O kurgi tuo atžvilgiu yra atsidūrusi Lietuva? Lenkiškas naratyvas istoriškai ryškesnis, bet nenuvertinkime ir Abiejų Tautų Respublikos – lietuviško kūrinio, valdant Jogailos dinastijai. Taip ir škotai sukūrė Jungtinę Karalystę, sėkmingai valdomi Stiuartų dinastijos. Tarp šių dviejų valstybių esama daug paralelių, kurias patyrinėsime kitą kartą. Dabar vertėtų paminėti, kad ryšys su Lenkija iš tikrųjų stiprus, bet čia, kaip ir visose paribių teritorijose, tapatybes sunku apibrėžti – slavų tuteišiai arba vokiečių hiesige atsisako būti kategorizuojami tautinės valstybės ribose. Mažoji Lietuva – tai jau kas kita. Lietuvininkai buvo ir yra paribio žmonės, tie savotiški hiesige, kurie buvo tiek vokiečiai, tiek lietuviai, bet tuo pat metu nei vieni, nei kiti, galintys būti vienu kitame, taip kaip šlezvigeris nėra nei vokietis, nei danas, greičiau savos rūšies žmogus. Diduma Mažosios Lietuvos šiandien priklauso Lietuvos Respublikai, bet apčiuopiama Suvalkijos dalis kartu su Suvalkų miestu yra Lenkijoje. Žvelgiant iš nacionalinės perspektyvos, lietuvių tautos integralumas pažeistas keliuose frontuose, bet reikia siekti susitaikymo. Tautinės tapatybės karkasas paprastai remiasi teritorija. Net „globalaus baskiškumo“ diskursas, anot kurio etniškumą galima sau prisiskirti bet kurioje vietoje, teritorijos imperatyvą laiko išskirtiniu, braižydami žemėlapį pagal linijas, atskiriančias „mus“ nuo „jų“. Konkuruojančios atmintys gali išprovokuoti konfliktą, bet gali suteikti ir kūrybinės galios. Tai priklauso


59

nuo mūsų pasirinkimo. Tradicinis nacionalizmas, greta kitų dalykų, visada buvo gynybinis mechanizmas. Klausėte apie geopolitiką, ES ir Rusiją. „Lietuviškumas“ gali duoti impulsą, kad susitelkę individai pasipriešintų užsienio agresoriui. Jūsų kova už nepriklausomybę jau parodė, kad lietuviškumas yra tam pajėgus. Bet jei kalbėsime apie savigyną, tai konkuruojančios atmintys skaldo ir silpnina potencialią rezistenciją. Tad tautinės tapatybės gynimo labui, argi ne geriau būtų vieningai veikti su sąjungininkais, remiantis tokiomis bendromis vertybėmis kaip laisvė, lygybė, bendrumas, užuot pasikliovus vien istorine atmintimi ir etniniu atsidalijimu? Tai sustiprintų tiek saugumą, tiek tarpusavio pasitikėjimą. Kita vertus, konkuruojančios atmintys gali virsti kūrybine galia, jeigu abi pusės, gerbdamos viena kitą, įsitraukia į kultūrinį bendradarbiavimą. T. Kavaliauskas Dėkoju jums už pokalbį.


60

Galina Gončiarova – Sofijos Šv. Klemenso Ochridiečio universiteto Istorijos ir kultūros teorijos katedros docentė. Ji tyrinėja socializmą ir posocialistines visuomenes, žodinę istoriją, religijos sociologiją, migraciją.


61

Valentina Gueorguieva sociologijos daktaro laipsnį apgynė Kvebeke, Kanadoje, tyrinėjo socialinius judėjimus Paryžiaus Écoledes Hautes Étudesen Sciences Sociales, dėstė Budapešto Vidurio Europos universitete. Domisi jaunimo kultūromis, medijų ir socialinėmis technologijomis. Šiuo metu dirba Sofijos Šv. Klemenso Ochridiečio universitete, Kultūros studijų katedroje.

Slavka Karakuševa – Sofijos Šv. Klemenso Ochridiečio universtiteto Istorijos ir kultūros teorijos katedros doktorantė. Ji tyrinėja turkų bendruomenę Bulgarijoje, domisi migracija, etninėmis tapatybėmis bei nacionalizmu.


62

BULGARIJA: ROMĖNŲ GRIUVĖSIAI IR SOVIETŲ KARIAI✴ T. Kavaliauskas Bulgarija įstojo į ES 2007 m., tikriausiai kliaudamasi liberaliomis nuostatomis ir svajodama apie ekonominių reformų sėkmę. Tačiau nuo to laiko Briuselis prarado stipraus lyderio įvaizdį, smuktelėjo ir moralinis jo autoritetas. Rusijos geopolitiniai žaidimai paskatino autoritarines ir nacionalistines tendencijas. Liberaliąsias ES vertybes ypač griežtai kritikuoja Vengrijos ir Lenkijos valdžia. Turint omenyje šiuos pokyčius, kokią poziciją užima Bulgarija? G. Gončiarova Po to, kai įstojome į ES, susidūrėme jau su keliomis nacionalizmo ir ksenofobijos bangomis, bet jos tikrai ne tokios stiprios kaip kaimyninėse šalyse. Pirmoji banga kilo dar narystės išvakarėse – kraštutinės dešinės politinis lyderis Volenas Siderovas kartu su kitų sąlygiškai marginalių tautinių asociacijų atstovais ėmė įrodinėti, esą „politinio teroro totalitarizmas užleido kelią ekonominio teroro totalitarizmui“. Kadangi tuo metu Siderovas karštai reiškė antikomunistines nuostatas, niekas jo netapatino su posovietine Rusija, tačiau vėliau išaiškėjo, kad jo partiją finansuoja Kremlius. Bulgarai šiltai ir džiaugsmingai sutiko narystę ES. Naujųjų metų vakarą žmonės glėbesčiavosi gatvėse, gėrė vyną, puoselėdami geresnio gyvenimo Europos Sąjungoje viltis. Vėliau, kai pradinis entuziazmas išblėso, apėmė nusivylimas. Gyvenimas negerėjo, netgi atvirkščiai – daugelis ėmė skųstis, kad dėl ekonominės krizės jaučiasi nesaugūs. Vienintelis dalykas, kuris atitiko lūkesčius, buvo atsivėrusios sienos ir galimybė studijuoti arba dirbti gerovės šalyse. Taigi, negalima sakyti, kad neoliberalios ES vertybės buvo ar yra populiarios Bulgarijoje. Nuo pat įstojimo į ES iki dabar GERB (bulg. Граждани заевропейско развитиена България) yra pati populiariausia ir populistiškiausia politinė partija, kurios vadovavimo stilius ir politinis elgesys paremtas tiesmuka autoritarine ir antiliberalia retorika. Narystė ES nepaveikė nacionalistinių nuostatų. To pavyzdys yra ir politinė partija „Ataka“, kuria seka tokios organizacijos kaip Bulgarijos tautinė sąjunga, garsėjanti ksenofobija, homofobija ir agresyviu patriotiškumu. Nemanyčiau, kad Briuselis prarado moralinį autoritetą tarp bulgarų. Greičiau jau žmonės apskritai tapo abejingi diskusijoms apie ES. Atsirado populiarių anekdotų apie Angelą Merkel, šnekų apie nedarbą, kylančias kainas, uždraustus gyvulinės kilmės produktus ✴

Šis pokalbis pirmą kartą publikuotas žurnale Kultūros barai, nr. 7–8, 2016.


63

ir t. t. Daug sričių – pradedant žemdirbyste, baigiant akademiniais projektais – priklauso nuo Europos programų. O štai Rusijos įtaka vis dėlto netapo svarbiu ES kritikos faktoriumi. Net Socialistų partija remia ES kursą. V. Gueorguieva Liberalias nuostatas reikėtų atskirti nuo neoliberalių ekonominių reformų. Kultūrinis liberalizmas toleruoja visus – tautinius, religinius, rasinius, seksualinius – skirtumus. Richardas Rorty tą vadina liberalia ironija: savo paties fundamentalūs įsitikinimai ir vertybės yra priimamos kaip istoriškai ir geografiškai atsitiktinės, bet kartu norima sumažinti kitų žmonių kančias. O neoliberalizmas yra ekonominė doktrina, „išlaisvinusi“ rinką nuo valstybės reguliavimo. Kultūrinis liberalizmas neprieštarauja gerovės valstybei, netgi remiasi socialinėmis programomis, kad apgintų mažumas. Neoliberalizmas nesuderinamas su gerovės valstybės idėja, priešingai – stengiasi apriboti valstybės kišimąsi į socialinę sritį, todėl edukacija, sveikatos apsauga, socialinė sfera patiria ženklius nuostolius, nes diegiamas griežto taupymo kursas. Abi šios kryptys Bulgarijoje sutiktos skirtingai. Narystė ES buvo suvokiama kaip kelias į ekonominį augimą ir gerovę. Bulgarai tikėjosi, kad pasibaigus ilgam, skausmingam pereinamajam laikotarpiui, atsiras naujų darbo vietų, padidės socialinis saugumas, visi gyvens geriau. Po 2007-ųjų jie neteko šitos vilties, nes dvi vyriausybės iš eilės tęsė griežto taupymo politiką. Tad, jei Briuselis neteko, kaip sakote, moralinio autoriteto, tai atsitiko ne dėl prarastos lyderystės, bet dėl to, kad jis asocijuojasi su varginančiomis reformomis ir ekonominiais sunkumais. Kita vertus, kultūrinis liberalizmas Bulgarijoje irgi netapo savas. Neturime nė vienos liberalios partijos, išskyrus tą, kuri pati tokia apsiskelbė, tačiau vadovaujasi dvejopais liberalizmo standartais, atstovaudama turkų mažumai, – tai Teisių ir laisvių judėjimas. Bulgarai jam priešinasi, juo piktinasi. Pridursiu, kad autoritarinės tendencijos su tautinių jausmų proveržiais stiprėja ir kitose Europos šalyse, antai Prancūzijoje veržiasi į valdžią Front National, veikiantis jau trisdešimt metų, Vokietijoje PEGIDA kovoja su europiečių islamizacija, aktyvėja grupuotė Alternatyva Vokietijai. Šiuo atžvilgiu Austrija ypač „sublizgėjo“ per pastaruosius prezidento rinkimus, jau neminint kaimyninės Turkijos, kurią autoritariškai valdo Erdoganas… S. Karakuševa Prie „tradicinių vertybių“ grįžtama visame pasaulyje, tad tautinio atgimimo nesiečiau su Rusijos geopolitiniais žaidimais. Įžvelgiu čia nostalgiją didingai tautos praeičiai. Tą patvirtina ir JAV prezidentinė kampanija, ir prezidento rinkimai Austrijoje, ir Brexit referendumas Jungtinėje Karalystėje, ir Turkijos politinis diskursas, ir t. t. Bulgarija nėra išimtis. Bulgarai baiminosi, kad narystė ES reikš nacionalinės valstybės „pabaigą“, bus pažeista šalies tapatybė, sunyks tradicinės vertybės. Žmonėms išsigandus greitų pokyčių, toji


64

baimė virto istorija apie „išnyksiančią“ valstybę, apie tautą, mirštančią tiek demografiniu, tiek kultūriniu atžvilgiu. Paradoksalu, tačiau narystė ES, užuot įtvirtinusi liberaliąsias vertybes, atgaivino Bulgariją kaip tautinę valstybę. T. Kavaliauskas Lietuvos valstybingumas XX a. pradžioje – tai, pasak Czesławo Miłoszo, „filologinis projektas“. Lietuvos intelektualai išgrynino lietuvių kalbą, atsisakė lenkiškų slavizmų, kad Lietuvą nuo Lenkijos iš pradžių atskirtų kalbiškai, o vėliau ir politiškai. Kalba tapo ne tik filologine, bet ir politine idėja. Bulgarų kalba priklauso slavų kalbų grupei, rašote kirilika. Ar rusų kalba jums turi kokių nors neigiamų konotacijų, gal vis dar primena komunistinį Varšuvos paktą? XX a. 7-ajame dešimtmetyje bulgarų kalba patyrė modernizaciją, nesukėlusią pasipriešinimo. O kokios kultūrinės ir politinės to pasekmės? G. Gončiarova Vienintelė paralelė su politiniu filologiniu projektu galėtų būti vadinamasis Makedonijos klausimas, datuojamas Turkijos–Rusijos karo pabaiga (1878). Bulgarijos vyriausybė, remiama aktyvistų, mėgino „susigrąžinti“ Makedonijos Vardaro ir Belomoro regionus. Komplikuota praeitis nesutrukdė prezidentui Želju Želevui vienam iš pirmųjų (1992 m. sausio 15 d.) pripažinti Makedonijos nepriklausomybės. Tačiau makedonų kalbą kai kurie bulgarų filologai iki šiol vadina regionine bulgarų kalbos atšaka. Įtariu, kad tarp makedonų ir bulgarų vyksta savotiška civilizacinė konkurencija. Tikiuosi, tokie paminklai kaip Sofijoje iškilusi caro Samuelio (garbinamas kaip Makedonijos žemių užkariautojas, X a. prijungęs jas prie Bulgarijos imperijos) skulptūra, kuri iš tikrųjų yra Skopjėje pastatyto paminklo (nors ten caras Samuelis pristatomas kaip Makedonijos imperijos kūrėjas) antrininkė, ateityje nebus dauginami. O rusų kalba dingo tiek iš pradinių ir vidurinių mokyklų programų, tiek iš kasdieninės vartosenos, ją pakeitė anglų kalba. Prieš dvidešimt metų didelė gyventojų dalis laisvai kalbėjo rusiškai, skaitė rusiškas knygas, žiūrėjo rusiškus filmus, rasdavo panašumų tarp rusų ir bulgarų, o šiandien negaliu net įsivaizduoti savo studentų, skaitančių rusiškai. V. Gueorguieva Kalba, žinoma, turi tiek politinę, tiek filologinę reikšmę, nes ji – tautos kūrimo doktrina. Bulgarų kalba laikoma pirmąja slavų kalba, artimiausia vadinamajai senajai slavų kalbai. Visi slavakalbiai, tarp jų rusai, Bibliją ir alfabetą gavo iš bulgarų. Taip byloja ortodoksinis tautinis naratyvas – retorinė formulė, skirta kovai su išorinėmis grėsmėmis. Taigi, kalba, be abejonės, atlieka ir politinį vaidmenį.


65

Pereinamuoju laikotarpiu politinės partijos nesigilino į paveldėtą tautinių versijų įvairovę, neperėmė kultūrinio liberalizmo vertybių. Diskursas apie europietišką Bulgarijos tapatybę smarkiai vėlavo, buvo silpnas ir nepopuliarus. Socialistų partija propagavo senesniąją istorinio tautiškumo versiją, tikusią buvusiam režimui. Šios partijos lyderis Gueorgi Parvanovas per dvi Respublikos prezidento kadencijas inicijavo seriją reikšmingų renginių, skirtų istorinei atminčiai. Ta pati partija, kuri jėga pakeitė turkiškas pavardes ir 9-ajame dešimtmetyje privertė turkus grįžti į Turkiją, iki šiol neatsisakė agresyvios nacionalistinės laikysenos. Tautine retorika manipuliuoja iš esmės visos partijos, daugiau ar mažiau išpažindamos „minkštąjį nacionalizmą“. Paminėjimų šventės, istorinės rekonstrukcijos, paminklų statymas seniesiems bulgarų karaliams tarnauja ne istorinės atminties kūrimui, o populistiniam žaidimui, kuriuo siekiama mobilizuoti rinkėjus. Radikalios tautinės partijos, tokios kaip „Ataka“ (kurios lyderis Volenas Siderovas prieš gerą dešimtmetį vedė tokio paties pavadinimo TV laidą) arba senasis Makedonijos „išvadavimo“ judėjimas (dabar BMPO – revoliucinė makedonų nacionalinės vienybės partija) tą daro ypač ekstremaliai – remia chuliganiškus išpuolius prieš romus, ksenofobiškai pasisako prieš pabėgėlius, atmeta liberalias ES vertybes, o toleranciją, senosios Europos „multikultūrinę politiką“ laiko „kenksmingomis“. Taigi, dominuojantis Bulgarijos naratyvas yra nacionalizmas, oponuojantis kultūriniam ES liberalizmui. S. Karakuševa Kalba, be abejo, yra pagrindinė kolona, ant kurios laikosi dauguma tautinės tapatybės projektų visame pasaulyje, natūralu, kad ji tampa politinių intervencijų objektu. Cuius regio, eius lingua („Kieno valdžia, to ir kalba“), kaip Gelneris perfrazavo populiarią lotynišką sentenciją cuius regio, eius religio. Kyla ginčai dėl turkiškų žodžių bulgarų kalboje, jau įvyko keletas kampanijų, skirtų „išvalyti“ kalbą nuo „svetimybių“. Tai dera prie nacionalistinio diskurso, tarytum „išvalius“ geografinę toponimiją, sykiu bus išvalyta ir praeitis, atrodys, lyg šiuolaikinės Bulgarijos žemė niekada nebūtų priklausiusi Osmanų imperijai. Šioje istorijoje juokingiausia tai, kad garsiausių trubadūrų ir nacionalistinių partijų lyderių pavardės yra arba turkiškos, arba graikiškos… Taigi, kalba iš tikrųjų svarbi ne vien kaip komunikacijos priemonė, bet ir kaip politinis įrankis, instrumentalizuojant tam tikras programas. T. Kavaliauskas Lietuviai nešvenčia Gegužės 9-osios kaip Antrojo pasaulinio karo pabaigos, nes šiame regione ši diena reiškia naują okupaciją. Ar bulgarai švenčia Gegužės 9-ąją? Lankydamasis Sofijoje, girdėjau svarstymų, kad labai skirtingai vertinama tai, kas ištiko Bulgariją po Antrojo pasaulinio karo. Vis dar stovi paminklai sovietų kareiviams, nors kartais jie


66

slapčiomis perdažomi supermenais ir seneliais šalčiais… Ar toks kūrybinis chuliganizmas nerodo nusiteikimo žaisti su komunistine praeitimi, užuot ją analizavus? G. Gončiarova Bulgarijos visuomenė iki šiol susiskaldžiusi dėl komunistinės praeities, jos paveldo vertinimų. Taigi, ir Pergalės diena vieniems yra „išvadavimas iš fašizmo“, o kitiems – galutinis stalinistinės Georgijaus Dimitrovo diktatūros įtvirtinimas. Konceptualūs žaidimai, kai perdažomi paminklai, yra susiję su jaunimo subkultūra. Žinoma, tokie veiksmai sukėlė aršius prorusiškų ir antifašistinių organizacijų protestus, reagavo Rusijos ambasada, piktinosi kairieji, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su buvusiu komunistiniu režimu. Bet sykiu pasirodė nemažai rimtų straipsnių, kilo viešos diskusijos, o tai irgi skatina politinį sąmoningumą. V. Gueorguieva Ne, Bulgarija nešvenčia Gegužės 9-osios. Žinoma, prie paminklo „išvaduotojams“ tądien susirenka grupelės karo veteranų, kuriuos lydi seni stalinizmo apologetai. Bet kasdien tame parke aplink tą paminklą verda įprastas gyvenimas – tai mėgstama jaunimo, motinų su vaikais, sporto subkultūrų (riedlentininkai, baikeriai) ir šiaip miestiečių būriavimosi vieta. Keletas antropologinių tyrimų ir sociologinių apklausų parodė, kad jauniems žmonėms nerūpi ideologinė paminklo dimensija, bet jie nenorėtų, kad paminklas būtų nugriautas, nes tada toje vietoje iškart atsiras dar vienas prekybos centras. Jie savaip prisijaukino šią viešąją erdvę, kūrybiškai transformuodami to paminklo skleidžiamą niūrią nuotaiką, represyvią energiją. Grafičiai su Seneliu Šalčiu ir Supermenu yra viena iš daugelio pasitelkiamų kultūrinių praktikų, tarp tokių ir technomuzikos vakarėliai, sporto šou ir pan. Metinis provakarietiškas Sofijos gėjų „Pasididžiavimo“ (Pride) paradas ir prasideda, ir baigiasi koncertu prie paminklo… sovietų kareiviams. Tokios jaunimo veiklos nevadinčiau „politiniu chuliganizmu“, tai kūrybingas artėjimas prie istorinės atminties, žengiant ironijos keliu. Taip spontaniškai, paprastų žmonių pastangomis ši vieta neteko monumentalistinės svarbos. Sovietų glorifikacijos pėdsakų neliko nuo tos dienos, kai jaunimas čia ėmė gerti alų ir važinėti riedučiais. Panašus likimas ištiko ir kitus „išvaduotojų“ paminklus Bulgarijoje. S. Karakuševa Gyvenu gatvėje, kuri Gegužės 9-osios vardą gavo 1990 m. Kaip žinome, gatvių ir viešųjų vietų pavadinimai yra istorijos interpretavimo, aktualizavimo, konkretizavimo forma. Vardai turi simbolinę funkciją ir išreiškia savo laikmečio politinę ideologiją. Kai tėvų paklausiau, kas įvyko Gegužės 9-ąją (mat neatmenu tokios datos iš istorijos vadovėlių), jie paaiškino, kad tai Antrojo pasaulinio karo pabaiga. O juk karo pabaiga yra


67

gražus dalykas, ar ne? Mano tėvų kartai Gegužės 9-oji visada bus „pergalės diena“. Tai leidžia perinterpretuoti savo komunistinę praeitį naujai, susiejant ją su karo pabaiga. Bulgarijos visuomenė neturi bendro požiūrio į komunistinius laikus, tačiau konsensuso stoka nebūtinai yra blogas dalykas, nes atveriamos durys diskusijoms. To laikotarpio memorialai vis dar stūkso urbanistinėse Bulgarijos vietose – arba apleisti, kaip Buzludžoje, arba įgavę naują atspalvį, kaip paminklas sovietų kariams Sofijoje – kelis kartus perdažytas, su instaliacijomis ir politiniais pareiškimais jis buvo ideologiškai nukenksmintas. Kad geriau iliustruočiau konsensuso stoką (kalbu apie nesutarimus ne tik dėl paminklų, bet ir dėl architektūros, miestų planavimo, industrinio paveldo, socialinės infrastruktūros ir t. t.), pateiksiu kitų dviejų monumentų pavyzdį. Pastatyti 1981-aisiais, vienas regioniniame mieste Šumene, kitas Sofijos centre, jie reprezentuoja didingą šalies istoriją. Bulgarijai švenčiant 1300 metų jubiliejų, abu tapo didelio kultūrinio projekto dalimi. Paminklas Šumene, prižiūrimas vietinės savivaldybės, įtrauktas į nacionalinių turistinių vietų šimtuką. O Sofijoje tas monumentas visiškai apleistas, aptvertas metaline tvora, nes yra sudūlėjęs ir kelia grėsmę žmonių saugumui. Nuolat kyla audringos diskusijos dėl jo likimo, bet joks sprendimas nepriimamas. Jei taip elgiamasi su paminklu, skirtu Bulgarijos 1300 metų jubiliejui, tai ką jau ir kalbėti apie komunistinius paminklus, stūksančius viešosiose erdvėse. Mano atsakymas būtų toks: mes tiesiog nežinome, ką su jais daryti. T. Kavaliauskas 1989-aisiais Lietuva, Latvija ir Estija buvo traktuojamos kaip trys Baltijos šalys, vieningai siekiančios nepriklausomybės. Tačiau nuo 2000-ųjų Estija pasirinko Šiaurės šalies tapatybę. Ar kas nors panašaus vyksta ir Balkanuose? Ar kuri nors jūsų regiono šalis mėgina pakeisti savo geopolitinę kryptį? G. Gončiarova Balkanų kontekste nesama Estijos analogo, nors šio regiono šalių tiek tautinė, tiek politinė vaizduotė yra ganėtinai skirtinga, o artumo, būdingo Baltijos šalims, tarp jų nėra. Šaltojo karo laikais įsitvirtino geopolitinis ir ekonominis suskirstymas – Graikija, labiausiai išsivysčiusi vesternizuota šalis, po to Jugoslavija, kaip ypatingas atvejis, tada sekė mažiau išsivysčiusios Bulgarija, Rumunija ir Albanija. Šio suskirstymo inercija regima ir šiandien. Tačiau tikrasis skirtumas yra tarp tų, kurie jau priklauso ES, tų, kurie tos narystės laukia, ir tų, kuriems tokia galimybė dar labai tolima. V. Gueorguieva Manau, „balkanizacijos“ koncepcija jau pati savaime atsako į šį klausimą – Balkanuose nėra jokių kitų tokių kaip mes, nors ir dalijamės bendromis kultūros tradicijomis nuo virtuvės, tautinių drabužių iki architektūros, muzikos ir t. t.


68

S. Karakuševa Balkanai – labai sudėtingas regionas, atsižvelgiant jau vien į tai, kad per pastaruosius dvidešimt penkerius metus pasikeitė šalių skaičius, o jų sienos perbraižytos net keletą kartų. Jam reikia susidoroti su dviejų imperijų (Osmanų ir Austrų-vengrų) paveldu, su komunistine praeitimi, su etninių ir religinių grupių įvairove, prisiderinti prie antnacionalinių darinių, tokių kaip ES ir NATO. Šalių viduje nuolat vyksta kultūriniai mūšiai tarp rytietiškumo ir europietiškumo, blaškomės tarp to, kas esame ir kuo norėtume būti, o visa tai susiję ne tik su savęs pateikimu išoriniam pasauliui, bet ir su klausimu, skirtu vidiniam vartojimui, – „kas mes?“ Turint omenyje, kad per pastarąjį ketvirtį amžiaus sienos buvo vis perbraižomos, suprantama, kodėl skirtingos šalys taiko visai kitokius diskursus savo nacionalinei tapatybei apibrėžti. Antai Makedonija pasitelkė Antikos ir Aleksandro Didžiojo naratyvą, Kroatija vykdo lingvistinę politiką, įtvirtindama savo kalbą kaip visai kitokią negu serbų, Bosnija iš naujo atrado religiją, kuri Jugoslavijos laikais buvo nustumta į šoną… Klausimas dėl sienų kyla kartu su klausimu apie Balkanų regiono ne tik geografinius, bet ir kultūrinius riboženklius – juk svarstome, ar Turkija, Rumunija, Graikija priklauso Balkanams, ar ne. Pavyzdžiui, internete tinklaraščiai pasitelkia skirtingus žemėlapius, kurie įvairias šalis tai priskiria šiam regionui, tai išbraukia iš jo… Balkanų diskursas anksčiau buvo daug aktyvesnis, o dabar šalys „balkaniškai“ tarpusavyje jau nebesikalba taip dažnai. Šis diskursas turi istorinį kontekstą, bet šiais laikais jis pasireiškia išoriškai, kaip kažkokia balkanizacija ar regioninės egzotikos kūrimas. Pačios šalys šį geografinį konceptą savo kultūriniame, ekonominiame ar politiniame diskurse vartoja vis rečiau. Manyčiau, jei sukurtume bendrą politinį Balkanų projektą, skirtą kultūros ir ekonomikos mainams, sustiprėtų regioninis bendradarbiavimas, bet nematau, kuri iš regiono šalių galėtų imtis lyderės vaidmens. T. Kavaliauskas Bulgarija yra Turkijos ir Graikijos kaimynystėje, tad su pabėgėlių problema susiduriate anaiptol ne teoriškai. Kokios nuostatos jų atžvilgiu laikosi politikai ir paprasti žmonės? Ivaylo Ditchevas neseniai Eurozine portale paskelbė straipsnį „Sienos vėl sugrįžo į madą“: „Nusivylimas atvilnijo dar iki 2015-ųjų pabėgėlių krizės, kai ES šalys ėmėsi tverti tvoras, vėl įvesdamos pasienio kontrolę. Globalizacija, o ypač mažoji jos versija, t. y. ES plėtros procesas, palaipsniui sukėlė nepasitenkinimą visose pusėse: turtingos valstybės ėmė vis labiau nerimauti dėl pigios darbo jėgos srautų ir su tuo susijusio socialinio šiukšlyno, o naujai įstojusios šalys – Bulgarija ir Rumunija – susirūpino dėl smegenų nutekėjimo.“ Ar Bulgarija prisideda prie sienų grąžinimo idėjos?


69

G. Gončiarova Pastaruoju metu bulgarų visuomenė rodo vis mažiau tolerancijos ir atjautos imigrantams iš Viduriniųjų Rytų. Su tuo susijusi naujausia ir ypač stipri nacionalizmo, ksenofobijos banga. Šis nusiteikimas plinta netgi tarp inteligentijos. Intelektualai, žurnalistai žiniasklaidoje skelbia pavojaus signalus, kad Europa, stipriai veikiama islamo, netenka krikščioniškosios tapatybės. O paprasti žmonės savo ruožtu baiminasi, kad institucionalizuota pabėgėlių apsauga padidins skurdą, nedarbo lygį. Kita vertus, Bulgarija siekia tapti Šengeno erdvės dalimi ir nenori užsitraukti kokių nors sankcijų, apribojimų. Tačiau ji sveikina bet kokius apribojimus, taikomus pabėgėliams. Susirūpinimą kelia tendencingas pabėgėlių klausimo pasitelkimas, kaupiant simbolinį kapitalą, siekiant populiarumo tarp rinkėjų. Tai netiesiogiai skatina ksenofobiją, rasizmą, priešiškumą tradicinėms Bulgarijos mažumoms – romams ir turkams. V. Gueorguieva Visiškai sutinku su Ivaylo Ditchevu. Migrantų krizė tapo problema, labiausiai suskaldžiusia visuomenę. Esu viena iš tų, kurie įsitikinę, kad Europa turi atverti sienas pabėgėliams, nesvarbu, ar jie bėga nuo karo, ar nuo bado. Bulgarijoje mažai kas palaiko tokią poziciją. Dominuojantis tautinis diskursas užsmaugia solidarumo su visa žmonija jausmą. Bulgarai, deja, prisideda prie sienų sugrąžinimo, darydami tai savo pačių nenaudai, nes ankstesnė ekonominių migrantų banga plūstelėjo kaip tik iš Bulgarijos. S. Karakuševa Pradėsiu nuo juokingos istorijos, kuri pasidarė visai nebejuokinga. Birželio pradžioje kažkas pavogė dvidešimt metalo strypų iš tvoros, skiriančios Bulgariją nuo Turkijos. Ji buvo suręsta, viliantis užkirsti kelią pabėgėliams. Strypai dingo naktį (tikriausiai buvo parduoti metalo supirkėjams) ir tvoroje atsivėrė penkiolikos metrų skylė. Atsirado aktyvistas, kuris nusprendė užkimšti skylę savimi, t. y. pats ėmėsi gaudyti pabėgėlius. Video medžiaga, kurią jis nufilmavo savo mobiliuoju telefonu, buvo parodyta per didžiausius nacionalinius televizijos kanalus (be jokio kritinio komentaro). Premjeras suskubo padėkoti pabėgėlių medžiotojui, esą tokia pagalba labai reikalinga. Per on-line apklausą dėl „aktyvisto“ veiksmų 90 proc. respondentų palaikė idėją steigti tokio pobūdžio pilietinius būrius. Taigi, bulgarai išreiškė dviprasmišką požiūrį į pasienio kontrolę – viena vertus, jie nori, kad siena šventai saugotų jų valstybę, antra vertus, nenori, kad sienos kliudytų jiems laisvai keliauti po Europą, ten dirbti arba mokytis. Tad ar sienų reikia, ar nereikia, priklauso nuo to, ar esate jų kontrolierius, ar kirtėjas.


70

T. Kavaliauskas Sofijoje man įstrigo du dalykai: efektyvumo ir saugumo atžvilgiu tobulas metro ir apšepę šaligatviai, netvarkomos gatvės, pastatai su benuvirstančiais balkonais pačiame miesto centre. Kolega iš Bosnijos rimtu veidu tvirtino, kad dėl tokio aplaidumo jis Sofijoje jaučiasi kaip namie. Kas lemia tokį kontrastą? G. Gončiarova Sofijos metro pastatytas išskirtinai Europos Sąjungos fondų lėšomis. Valdžia metro statybas ir jo priežiūrą pavertė besikeičiančios, atsinaujinusios, modernios sostinės simboliu. O apleistų pastatų byrantiems fasadams tvarkyti trūksta ne tik lėšų, bet ir noro. Viena iš priežasčių ta, kad Europos fondų pinigai šalyje panaudojami pagal korupcinę schemą, valdžia šitaip palaiko sau palankias verslo įmones. Statybos ir modernių greitkelių tiesimas – puiki korupcijos priedanga. Pastaruoju metu pinigai investuojami į vadinamojo antikos paveldo išsaugojimą, viliantis, kad šitaip pavyks privilioti daugiau turistų – atrodo, Sofija vystysis kaip griuvėsių ir iškasenų miestas. Šviesioji to pusė – restauruota Sofijos bazilika, o tamsioji – Serdika metro stotis, okupavusi didelę senojo miesto dalį. V. Gueorguieva Paradoksalu, bet netobulumai sukelia pozityvius jausmus, tai tiesa. Sofijos savivaldybė daug investavo į metro statybas (darbus atliko japonų kompanija). Bet neinvestuoja į šaligatvius, gatves, pastatus. Viena iš priežasčių ta, kad šis turtas nėra jos nuosavybė. Tie nuostabūs seni pastatai su benuvirstančiais balkonais buvo pastatyti XX a. pradžioje. Po 1990-ųjų jie grąžinti tikriesiems savininkams, kuriems ši nuosavybė priklausė iki nacionalizacijos komunizmo laikais, arba paveldėtojams. Deja, šiandien šie „nauji“ savininkai neturi išteklių (arba nenori jų eikvoti), kad išsaugotų pastatus, paisydami senų gerų laikų stiliaus. Savivaldybė arba valstybė negali kištis dėl dviejų priežasčių. Pirma – tai privati nuosavybė. Daugelis tų pastatų yra įtraukti į nacionalinio paveldo registrą, jų negalima nei nugriauti, nei renovuoti be oficialaus Kultūros ministerijos leidimo. Tačiau nei ministerija, nei savivaldybė negali priversti savininkų, kad šie investuotų į savo nuosavybės priežiūrą, autentišką restauravimą. Pagarsėjusi vadinamojo Braškių namo (anot legendos, kai namas spindėjo pirminiu savo grožiu, jo vidinis kiemas buvo nusėtas braškėmis) istorija. Dabar jis priklauso stambiam degalų magnatui Lukoil, kuris ketina „renovuoti“ statinį naujoviškai – nugriauti ir pasistatyti, ką norės. Kultūros ministerija niekaip nesugeba jo priversti, kad gerbtų architektūros paveldą. O antroji priežastis – kultūros politika. Savininkų neprižiūrimus paveldo objektus galėtų nupirkti ir išsaugoti pačios savivaldybės, pasitelkdamos Europos fondų lėšas. Bet


71

jos mieliau investuoja į romėnų archeologinius griuvėsius, apie kuriuos kolegė Galina jau užsiminė, arba į milžiniškus festivalius, tokius kaip Europos kultūros sostinė. S. Karakuševa Metro Sofijoje komunizmo laikais pastatė bulgarai kartu su rusais, o šiandien statybas tęsė japonų ir turkų kompanijos. Traukiniai importuoti iš Rusijos ir Vokietijos. Statybas finansavo ES ir nacionaliniai fondai. Taigi, projektas „internacionalinis“ (žinoma, aš čia šypsausi). Netobulumai Sofijoje – tai nuostabiausia miesto dalis. Sakau nuoširdžiai. Kita vertus, sutinku, kad miestui reikia taisyklių, reguliuojančių eismą, architektūros projektus, viešųjų erdvių priežiūrą. Bet verčiau jau savivaldybė atiduotų sostinę į piliečių rankas – įsiklausytų į balsus iš apačios. Nesu tikra, ar yra alternatyva neoliberaliam urbanistiniam planavimui, suvienodinusiam visus didžiuosius pasaulio miestus, bet Sofiją norėčiau matyti netobulą – iš dalies organizuotą, iš dalies chaotišką, iš dalies europietišką, iš dalies rytietišką, iš dalies modernią, iš dalies tradicinę. T. Kavaliauskas Dėkoju už pokalbį.


72

Post scriptum VARŠUVOS LITUANIZACIJA Lietuvių PEN centro narių iškyla į Varšuvą gruodžio 1–4 d.✴ Tomas Kavaliauskas Visuomet būna pirmas kartas – nors į Varšuvą keliavau šeštą sykį, bet pirmąkart vykau ne lėktuvu, ne traukiniu, ne autobusu, o poeto automobiliu. Vairavo Gintaras Bleizgys, nuotaiką skaidrino ir kitas poetas – Antanas Jonynas – kartais savomis, kartais Brazdžionio eilėmis. Lietuvių PEN centro prezidentas Herkus Kunčius, įsitaisęs greta vokalistės Sigutės Trimakaitės, linksmino ankstesnių kelionių prisiminimais. Po keleto valandų, už nugaros likus Seinams ir Augustavui, kažkaip išsprūdo: – Kaip gerai, kad dar nėra Rail Baltica greitojo traukinio, juk nuvyktume į Varšuvą taip greitai, kad neturėtume galimybės šnekučiuotis valandų valandas, kai už lango tamsu, o mes jaukiai susiglaudę šiame das Auto. – Ankstesniais amžiais būtume keliavę karieta, – pašaipiai priminė Herkus, – galėdami dar ilgiau miklinti liežuvius. – O pakeliui būtume stabtelėję pas Adomą Mickevičių, – pridūrė Antanas. *** Beje, šį kartą, vos tik kirtę Lietuvos ir Lenkijos sieną, taip pat stabtelėjome – Seinuose aplankėme Lietuvos konsulę Izoldą Bričkovskienę. Prie stalo su Lenkijos, Lietuvos ir Europos Sąjungos vėliavėlėmis užvirė diskusija apie Punsko ir Seinų lietuvius. Į ją įsitraukęs lietuviškos mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas paminėjo faktą, kad Punske nuo XVI a. laikomasi įsako, kad klebonas privalo mokėti lietuviškai. Varšuvoje šįkart irgi girdėjau daugiau lietuvių negu lenkų kalbos, mat apsistojome Lietuvos ambasadoje. Jos kiemelyje įkurtame Lietuvių kultūros centre, kuriam vadovauja kultūros atašė Rasa Rimickaitė, įvyko Gintaro Bleizgio poezijos knygos „Jonas Krikštytojas“ pristatymas. Varšuvos universitete lietuvių kalbą studijavusios lenkės ne tik vertėjavo, bet ir po knygos pristatymo su mumis bendravo lietuviškai. Prie jų pridėjus ambasadorių su žmona ir penkis atvykėlius iš Lietuvos, dar ambasados apsaugininką su užrašu ant striukės „Policija“, susidarė lietuviškai kalbančiųjų dauguma. Šią daugumą paįvairino ne ✴

Šis tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale Kultūros barai, nr. 12, 2019.


73

tik į knygos pristatymą atėjęs būrelis Varšuvos lenkų, bet ir meksikietis, universitete dėstantis ispanų kalbą. Jis ne tik geba šį bei tą pasakyti lietuviškai, bet kadaise organizavo ir Jo Ekscelencijos Valdo Adamkaus priėmimus Meksikoje. Per knygos pristatymą Bleizgys į savo autorinį pasakojimą unikaliai įpynė visiškai nesuderinamus dalykus – komunizmą ir krikščionybę, onkologinius ligonius, kriminalinius nusikaltėlius ir filosofinę metafiziką. Tai buvo tokia jautri kūrybinė poeto išpažintis, kad klausytojus užplūdo emocijos, ne vienam išspaudusios net ašarą. Atsirado geras fonas ne mažiau jautriems eilėraščiams. Knygos „Jonas Krikštytojas“ (Jan Chrzciciel) vertėja Zuzanna Mrozikowa keletą jų perskaitė lenkiškai. Iš salės buvo užduotas klausimas, ar Bleizgys Lietuvoje yra avangardinis poetas? Gintaras kukliai atsakė, kad ne, veikiau tęsia Bložės, Miliauskaitės, Gedos tradiciją, paminėjo ir lenkų poezijos įtaką – tai Julia Hartwig, viename eilėraštyje rašiusi, kad visi visada „turime pasirinkimą“. Pasak Bleizgio, „kartais pats tinkamiausias pasirinkimas yra gebėjimas atleisti. Bet atleisti nereiškia išsižadėti savo vertybių, pasaulėžiūros ir idealų. Atleisdami neturėtume daryti kompromisų ar prisitaikyti. Atleidžiame, bet žinome, kas yra gerai, o kas negerai, su kuo sutinkame, o su kuo nesutinkame. Toks atleidimas įmanomas pagal krikščionišką tradiciją, kurios mūsų literatūra (kultūra?) sovietmečiu visiškai neplėtojo, nes buvo perlaužtas jos stuburas – menininkai leisdavosi į kompromisus, išsižadėdami savo vertybių, arba kažkur slėpėsi.“ Kitą dieną apsilankėme Lenkų PEN centre. Jam vadovaujantis Adamas Pamorskis, be kita ko, pabrėžė, kad šiais kibernetinio karo laikais ypač didelį nerimą kelia prasta Lenkijos kariuomenės būklė. Anot jo, net ir prezidento Dudos sėkmė Baltuosiuose rūmuose yra grynai retorinė – nors susitarė su Donaldu Trumpu dėl naujos kartos naikintuvų, bet konkrečiai niekas dar nenupirkta. Lenkijos turimi naikintuvai tokie seni, kad jais skraidyti nebegalima, lenkų pilotai praranda įgūdžius. Ir apskritai, jei ką nors išgirsi Lenkijoje apie NATO, tai bus žinia, esą amerikiečiai sukėlė dar vieną avariją... Kai prie viso to Lenkų PEN centro prezidentas pridūrė, kad „diktatoriaus“ Jarosławo Kaczynskio nurodymu keičiami kultūros institucijų vadovai, o naujieji, neturėdami kompetencijos, ardo kultūros pamatus, susidarė daug niūresnis vaizdas, negu galėtum pamanyti, vaikščiodamas šurmuliuojančiomis gatvėmis ar dalyvaudamas kultūriniuose renginiuose. Po susitikimo lietuvių delegacija pėstute per Varšuvos senamiestį patraukė į knygnešio ar bibliotekininko (Księgarza) klubą, kur lenkų literatūros kritikai pristatė Herkaus Kunčiaus romaną „Lietuviškos apybraižos“, išverstą į lenkų kalbą (Obrazki litewskie). Poetas Bleizgys anądien visus pravirkdė, o romanistas Kunčius dabar smagiai prajuokino. Kartais net atrodė, kad vyksta kažkoks humoro šou. Romanas, kurį sudaro septyni atskiri pasakojimai apie istorines asmenybes, įvairiu metu apsilankiusias Lietuvoje, kaip antai Napoleonas, Petras I, Leninas, Gorbačiovas ir kt., sudomino sausakimšą salę. Į pristatymą atėjo ir garsusis disidentas, Lietuvos Laisvės premijos laureatas Adamas Michnikas. Pasitaikius progai, apkabinau Michniką tardamas:


74

– Esate gyva legenda. Šis nusijuokė, iškėlė rankas ir sušuko: – Girdėjote? Aš – gyva legenda! Žinoma, nepraleidau ir galimybės tiesiai paklausti, kodėl Michnikas atleido Jeruzelskiui. Atsakė, esą daug kas to teiraujasi, ir paaiškino norėjęs, kad 1989-aisiais, prie Apvaliojo stalo įvykus deryboms su komunistais, prasidėtų naujas Lenkijos etapas, būtų atverstas švarus istorijos puslapis. Anot Michniko, tiesiog reikia nutraukti sąskaitų suvedinėjimo logiką, nes kitaip tam nebus galo. *** Kai važiavome namo, negalėjau atsistebėti kelio ženklais. Akimis klaidžiodamas tarp nuorodų, kad sužinočiau, kiek kilometrų liko iki Vilniaus ar Kauno, tiek istorinės, tiek laikinosios sostinės pavadinimus mačiau parašytus lietuviškai, nebuvo jokio Wilno, jokio Kowno. Gal neatsitiktinai ir Varšuvos centre susitikome tiek daug lietuviškai kalbančiųjų...


75

Apie knygos sudarytoją ir bendraautorį Tomas Kavaliauskas yra Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas ir mokslinis darbuotojas. Jis yra knygos Transformations in Central Europe between 1989 and 2012: Socioeconomic, Cultural, and Geopolitical Shifts (Lexington Books, 2012) autorius, taip pat knygos Europe 30 Years after 1989: Transformations of Values, Memory, and Identity (Brill, 2020) sudarytojas ir bendraautoris. Knygos sudarytojas taip pat yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jo žinomiausi grožinės literatūros kūriniai: Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių (Alma littera, 2015), Originalas (Alma littera, 2017).

Summary in English

European Identity: the cases of Russia, Catalonia, Scotland, and Bulgaria This book could be rightly called a collection of academic interviews. It is comprised of the replies by renowned European academics as well as public intellectuals. As the title indicates, the collections of the conversations touches the cases of Russia, Catalonia, Scotland, and Bulgaria. It is a third such book of conversations by the editor of the volume, who has “provoked“ the interlocutors to reply to the questions. Some of these academic interviews were published on Eurozine website, thus, they are available in English, if one enters Eurozine.com archives.


ISBN 978-609-475-598-9

Internetinė akademinių pokalbių knyga Kalbos redaktorės: Laima Kanopkienė ir Rūta Bagdanavičiūtė Dizainerė-maketuotoja Rasa Vilimienė


77

Ši knyga – tai akademinių pokalbių rinkinys, sudarytas iš žinomų Europos akademikų bei viešųjų intelektualų atsakymų į klausimus. Kaip matyti iš pavadinimo, kalbamasi apie Rusijos, Katalonijos, Škotijos bei Bulgarijos atvejus. Knygos sudarytojas provokuoja bendraautorius, uždavinėdamas jiems konceptualius geopolitinius ir kultūrologinius klausimus.

Profile for Vytautas Magnus University

Europos tapatybė: Rusijos, Katalonijos, Škotijos, Bulgarijos atvejai  

Tomas Kavaliauskas

Europos tapatybė: Rusijos, Katalonijos, Škotijos, Bulgarijos atvejai  

Tomas Kavaliauskas

Advertisement