Trejybėje vienas Dievas: dogmos istorija ir teologija.

Page 1

Rimas Skinkaitis

Tre j y b ė j e vienas Dievas

Trejybėje vienas Dievas: dogmos istorija ir teologija

Dogmos istorija ir teologija


Rimas Skinkaitis

Trejybėje vienas Dievas: dogmos istorija ir teologija

Monografija

Kaunas, 2021


Recenzentai: prof. dr. Arvydas Ramonas, Klaidėdos universitetas doc. teol. dr. Vladas Gedgaudas, Telšių kunigų seminarija kun. teol. dr. Gediminas Jankūnas, Vytauto Didžiojo universitetas

Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto tarybos posėdyje 2021 m. gegužės 20 d. (protokolo Nr. 70 (97).

Viršeliui panaudoti prof. Kazio Morkūno Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje bei Chiesa della s. s. Trinità, Cerveteri mieste (Italija), esantys vitražai.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-467-486-0 (spausdintas) ISBN 978-609-467-487-7 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094674877

© Rimas Skinkaitis, 2021 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2021


/3

Turinys Santrumpos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6 Įvadas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 1. Dogmos istorija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8 1.1. Trejybė Šventajame Rašte . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9 1.1.1. Trejybės pėdsakai Senajame Testamente. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9 1.1.1.1. Dievo Tėvo apsireiškimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9 1.1.1.2. Užuominos, nurodančios į Sūnų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10 1.1.1.3. Dvasios pasireiškimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12 1.1.1.4. Trejybiškumo apraiškos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12 1.1.2. Trejybė Naujajame Testamente . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15 1.1.2.1. Trejybė Jėzaus skelbime. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 16 1.1.2.1.1. Jėzus atskleidžia Tėvą. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 16 1.1.2.1.2. Jėzus atskleidžia save kaip Sūnų . . . . . . . . . . . . . . . . . 17 1.1.2.1.3. Jėzus apreiškia Šventąją Dvasią . . . . . . . . . . . . . . . . . 22 1.1.3. Trejybės atsiskleidimas per Jėzaus gyvenimo įvykius. . . . . . . . . . . . . . 24 1.1.4. Apaštalo Pauliaus trinitologija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27 1.2. Trejybės tiesos vystymasis ankstyvojoje krikščionybėje. . . . . . . . . . . . . . 30 1.2.1. Apaštalų laikotarpis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31 1.2.2. Patristinis laikotarpis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33 1.2.2.1. Apaštališkieji Tėvai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34 1.2.2.2. Tėvai apologetai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 36 1.2.2.2.1. Atėnagoras . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37 1.2.2.2.2. Šv. Justinas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 38 1.2.2.3. Mokytojai ir mąstytojai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 41 1.2.2.3.1. Šv. Irenėjus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 41 1.2.2.3.2. Tertulijonas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43 1.2.2.4. Trinitarinės erezijos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46 1.2.2.5. Aleksandrijos mokykla . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50 1.2.2.5.1. Origenas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51 1.2.2.5.2. Atanazas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 53 1.2.2.5.3. Kirilas Aleksandrietis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54 1.2.2.6. Kapadokijos Tėvai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 56 1.2.2.6.1. Šv. Bazilijus. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 56 1.2.2.6.2. Grigalius Nazianzietis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58 1.2.2.6.3. Grigalius Nysietis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60 1.2.2.6.4. Jonas Damaskietis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63


4\

1.3. Vakarų Bažnyčios trinitologija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64 1.3.1. Šv. Augustinas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64 1.3.2. Filioque kontroversija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71 1.3.3. Šv. Anzelmas Kenterberietis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74 1.3.4. Ričardas Viktorietis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76 1.3.5. Šv. Bonaventūras . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81 1.3.6. Šv. Tomas Akvinietis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82 1.4. Pastarojo laikmečio Trejybės teologija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88 1.4.1. Karl’as Barth’as. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 89 1.4.2. Karl’as Rahner’is. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92 1.4.3. Jürgen’as Moltmann’as . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 97 1.4.4. Wolfhart’as Pannenberg’as. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 99 1.4.5. Hans’as Urs’as von Balthasar’as. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .101 1.4.6. Herbert’as Mühlen’as . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 103 1.4.7. Bažnyčios mokymas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105 1.4.7.1. Toledo XI Susirinkimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 108 1.4.7.2. Laterano IV Susirinkimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 111 1.4.7.3. Liono II Susirinkimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112 1.4.7.4. Florencijos Susirinkimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 113 1.4.7.5. Deklaracija „Mysterium Filii Dei“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114 1.4.7.6. Katalikų Bažnyčios Katekizmas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114 2. Imanentinės Trejybės teologija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 118 2.1. Dieviškųjų Asmenų kilmių teologija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .119 2.1.1. Du dieviškieji kilimai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .119 2.1.2. „Kilmės Dieve“ sąvoka. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 120 2.1.3. Dieviškieji kilimai ir veikimai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 121 2.1.4. Kilmių Dieve trukmė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .123 2.1.5. Veikimų rūšys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 124 2.2. Dievo Tėvo teologija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .125 2.2.1. Tėvas kaip Trejybės pradmuo. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 126 2.2.2. Pirmojo Trejybės Asmens vardų teologija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 127 2.2.2.1. Dieviškasis pradmuo. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 127 2.2.2.2. Tėvas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 128 2.2.2.3. Nepagimdytasis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 130 2.3. Antrojo Trejybės Asmens kilmės teologija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131 2.3.1. Gimdymas Dieve. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131 2.3.2. Intelektinis Žodžio kilmės kelias. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 133 2.3.2.1. Dieviškojo Žodžio vienumas ir tobulumas. . . . . . . . . . . . . . . .134 2.3.2.2. Jėzus kaip amžinas ir laike ištartas Tėvo Žodis . . . . . . . . . . . . .134 2.3.2.3. Žodis kaip asmeninis Dievo vardas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 135


/5

2.3.2.4. Paveikslo teologija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 136 2.3.2.5. Mylimasis Sūnus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 136 2.4. Šventosios Dvasios kilmės teologija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 137 2.4.1. Šventosios Dvasios vardai ir simboliai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .138 2.4.2. Šventosios Dvasios kilmės valios būdu teologija . . . . . . . . . . . . . . . 140 2.4.3. Šventoji Dvasia kaip betarpiška Tėvo ir Sūnaus tarpusavio meilė . . . . . . 141 2.4.4. Šventosios Dvasios kilmė iš Tėvo ir Sūnaus. . . . . . . . . . . . . . . . . . 143 2.4.5. Šventoji Dvasia kaip Dovana . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .145 2.5. Dieviškųjų Asmenų santykių teologija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 147 2.5.1. Santykio samprata ir jos taikymas trinitarinėje teologijoje. . . . . . . . . . 148 2.5.1.1. Santykiai Dieve . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 148 2.5.1.2. Metafizinė santykio samprata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 149 2.5.1.3. Santykių Dieve skaičius. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 151 2.5.2. Santykiai kaip esantys savyje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152 2.5.2.1. „Savyje esančio santykio“ sąvoka. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .152 2.5.2.2. Santykiai ir dieviškoji esmė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .154 2.5.2.3. Santykių skirtumai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 155 2.6. Dieviškųjų Asmenų teologija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 158 2.6.1. Asmens samprata ankstyvojoje krikščionybėje . . . . . . . . . . . . . . . . 158 2.6.2. Sunkumai, kylantys taikant „asmens“ sąvoką Dievui . . . . . . . . . . . . . 161 2.6.3. Analoginė „asmens“ sąvokos reikšmė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 162 2.6.4. Įvairūs „asmens“ apibrėžimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163 2.6.4.1. Boecijaus ir Ričardo Viktoriečio apibrėžimas . . . . . . . . . . . . . . 163 2.6.4.2. Šv. Tomo Akviniečio „asmens“ samprata. . . . . . . . . . . . . . . . 164 2.7. Dieviškųjų Asmenų žymės ir savybės. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 166 2.7.1. Žmogiškasis kalbėjimas apie dieviškuosius Asmenis. . . . . . . . . . . . . .167 2.7.2. Dieviškųjų Asmenų žymės ir ypatumai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 168 2.8. Perichoresis teologija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 168 2.8.1. Terminas perichoresis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 169 2.8.2. Perichòresis svarba trinitarinėje teologijoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . 171 Išvados . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .173 Literatūra. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .176 Summary . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .183


6\

Santrumpos BT – Bažnyčios Tėvai. Nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos susirinkimo: antologija. Sudarė Darius Alekna ir Vytautas Ališauskas (Vilnius: Aidai, 2003). DS – Heinrich Denzinger, Enchiridion Symbolorum definitionum et declarationem de rebus fidei et morum. Cura di Peter Hünermann (Bologna: Dehoniane, 1995). DV – Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, „Dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą „Dei Verbum“, in Vatikano II Susirinkimo nutarimai (Vilnius: Aidai, 2001). KBK – Katalikų Bažnyčios Katekizmas (Città del Vaticano: Libreria Editrice Vaticana, 1997; Kaunas: Lietuvos Vyskupų Konferencija, Libreria Editrice Vaticana, Tarpdiecezinės katechetikos komisijos leidykla, 1996), https://katekizmas.lt/_old/ kbk1996p2003/N1000C.html). PG – Patrologiae cursus completus. Accurante Jacques-Paul Migne. Series Graeca (Paris, 1857). PL – Patrologiae cursus completus. Accurante Jacques-Paul Migne. Series Latina (Paris, 1841). STh – Tommaso d’Aquino, La Somma teologica (Salani: Firenze, 1958).


Įvadas / 7

Įvadas Kaip skelbia Katalikų Bažnyčios Katekizmas, „Švenčiausiosios Trejybės paslaptis yra reikšmingiausia krikščionių tikėjimo ir gyvenimo paslaptis. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tad ji yra visų kitų tikėjimo paslapčių šaltinis, jas visas nušviečianti šviesa. Tai visų svarbiausia, esmingiausia tiesa tikėjimo „tiesų hierarchijoje“. „Visa išganymo istorija yra ne kas kita, kaip istorija kelio ir priemonių, kuriomis tikras ir vienintelis Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – apsireiškia, su savimi sutaikina ir suvienija nusigręžiančius nuo nuodėmės žmones“.1 Vis dėlto „Trejybė yra tikėjimo paslaptis griežta prasme, viena tų Dieve slypinčių paslapčių, „apie kurias nebūtų galima žinoti, jei jos nebūtų apreikštos iš aukštybių“. Savo trejybinės Būties pėdsakus Dievas paliko savojoje kūrinijoje ir apsireikšdamas Senajame Testamente, tačiau Švenčiausioji Trejybė, kaip dieviškosios Būties intymiausias gyvenimas, yra protui nesuvokiama paslaptis; ji buvo neprieinama paslaptis ir Izraelio tikėjimui iki Dievo Sūnaus Įsikūnijimo ir Šventosios Dvasios atsiuntimo“2. Šiame darbe peržvelgiamas Trejybės slėpinio apsireiškimo Šventajame Rašte kelias, pradedant nuo netiesioginių užuominų Senajame Testamente ir šiam slėpiniui aiškiai nušvintant Jėzaus mokyme bei Jo veikloje Naujojo Testamento šviesoje. Toliau siekiama parodyti šio slėpinio pažinimo, suvokimo ir interpretavimo savitumus Bažnyčios Tėvų, žymiausių teologų raštuose bei svarbiausiuose Magisteriumo dokumentuose. Trejybės tiesa gvildenama iš kristologinės perspektyvos, nes Dieviškasis Apreiškimas, kurio pilnatvė yra žmogumi tapęs Dievo Sūnus Jėzus Kristus, atskleidė tiesą, kad Dievas yra trys atskiri Asmenys vienoje nedalomoje vienybėje. Kartu Jėzus Kristus išryškino triasmenio Dievo tarpusavio santykių ir vidinio gyvenimo specifiką. Šios tiesos atskleidimas turi akivaizdžią praktinę vertę, nes leidžia ne tik labiau pažinti Dievą, bet ir geriau suprasti Jo veikimo būdą bei motyvus išganymo istorijoje.

1 2

KBK, 234. KBK, 237.


1. Dogmos istorija


1.1. Trejybė Šventajame Rašte / 9

1.1. Trejybė Šventajame Rašte Savo prigimtimi Dievas yra bet kokį žmogaus pažinimą pranokstantis slėpinys. Vis dėlto Dievas iš savo begalinio gerumo panoro atskleisti tiek save, tiek savo valios paslaptis žmonėms taip „norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“.3 Šventasis Raštas yra vienas pagrindinių šaltinių, kuriame aiškiausiai nušvinta Dievo, kuris yra Trejybė, slėpinys.

1.1.1. Trejybės pėdsakai Senajame Testamente Vienas iš ryškiausių Dievo bruožų yra Jo artumas žmogui. Senajame Testamente Dievas pasirodo artimas savajai tautai savo Žodyje, savo Išmintyje ir savo Dvasioje. Žodis, Išmintis ir Dvasia atrodo kaip tam tikros Dievo apsireiškimo mediacijos (tarpininkai), kurių dėka Jahvė pasirodo artimas savo tautai ir leidžiasi būti jos patiriamas. Tokias apsireiškimo mediacijas kartais galima laikyti autonomiškomis tikrovėmis arba net įasmeninimais, tačiau jų negalima atsieti nuo Dievo.

1.1.1.1. Dievo Tėvo apsireiškimas Per visą Senąjį Testamentą driekiasi esminė Izraelio tautos tikėjimo tiesa: Jahvė apsireiškė kaip vienintelis Dievas ir šalia Jo nėra jokio kito Dievo: „Klausykis Izraeli. Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats!“ (Įst 6, 4). Per pranašą Izaiją Viešpats labai aiškiai byloja, kad Jis yra vienintelis tiek Izraelio, tiek visų kitų tautų Dievas: „Nėra kito be manęs“ (Iz 45, 21). Todėl per pranašus Viešpats ragina tiek savąją, tiek kitas tautas priimti Jį: „Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes Dievas aš, – kito nėra!“ (Iz 45, 22). Įkvėptieji Senojo Testamento autoriai Izraelį vaizduoja kaip Jahvės pirmagimį (Iš 4, 22), kaip tautą, kurią Dievas išsirenka ir taip apgaubia ypatinga meile, rūpesčiu ir globa, kad vadina ją savo tauta (Įst 14, 1–2; 7–8). Net sukūrimas traktuojamas kaip išganymo pradžios ženklas, kaip Dievo tėvystės žmogaus atžvilgiu pasireiškimas: „Ar ne vieną tėvą mes visi turime? Argi ne vienas Dievas mus sukūrė?“ (Mal 2, 10, taip pat Įst 14, 1; 32, 6). Senajame Testamente Dievo tėvystė savosios tautos atžvilgiu iš esmės grindžiama jos išrinkimu ir išlaisvinimu (Įst 7, 7; 14, 1–2). Kitaip tariant, Dievo tėvystė yra paremta Jo istoriniu įsipareigojimu išsirinkti Izraelį ir garantuoti jam nuolatinę apsaugą ir globą. Net Dievo bausmės išrinktajai tautai, kuri dažnai būna Jam neištikima, traktuojamos 3

DV, 2.


10 \ 1. Dogmos istorija

kaip Jahvės tėviškumo pasireiškimai, kuriais Dievas auklėja savo žmones (Iz 64, 7; Jer 2, 27; 31, 29; Oz 11, 3–8). Dievo tėviškumu mintis trykšta daugelyje pranašų tekstų, kuriuose Dievas pristatomas ne vien kaip savo tautos, bet ir kaip kiekvieno kenčiančiojo ir vargstančiojo Tėvas: „Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi pagarbiai jo bijančiųjų. Juk jis žino, kokie mes padarai, atsimena, kad mes esame dulkės“ (Ps 103, 13–14). Ypatingu būdu Dievas yra „našlaičių tėvas ir našlių gynėjas“ (Ps 68, 6). Dievo tėvystė ypač akcentuojama, kai kalbama apie būsimą Mesiją, kuris turės būti karalius ir kunigas, nes bus Jahvės Sūnus: „Tu mano sūnus, šiandien tave pagimdžiau“ (Ps 2, 7, taip pat Ps 110, 3).

1.1.1.2. Užuominos, nurodančios į Sūnų Senajame Testamente galima rasti tam tikrų tarpininkavimo tarp Jahvės ir Jo tautos formų, kurias kai kurie teologai yra linkę traktuoti kaip nuorodas į Antrąjį Trejybės Asmenį. Galima sakyti, kad per Dievo tėviškumo atsiskleidimą buvo ruošiamas kelias Dievo Sūnui apsireikšti. Tas kelias – tai įvairūs Jahvės veikimo suasmeninimai (įasmeninimai), kurių reikšmingiausi yra išvardijami toliau. Jahvės angelas. Jis pasirodo kaip individualus ir turi labai konkrečią misiją. Jis lydi izraelitus, keliaujančius per dykumą (Iš 23, 20–23; 32, 34; Sk 20, 16). Jahvės angelas veda ir saugo bijančius Dievo (Pr 24, 7. 40; 1 Kar 19, 5–6; 2 Kar 1, 3. 15). Kartais jis baudžia (2 Sam 24, 16–18; 2 Kar 19, 35–36), teisia (2 Sam 14, 7. 20; 19, 28). Kai kuriuose tekstuose gana sunku atskirti Jahvę nuo Jo angelo. Dievo žodis. Juo Jahvė kreipiasi į savo tautą, apreiškia save, išsako savo valią. Kai kuriais atvejais matomas savotiškas šio Žodžio įasmeninimas: jis yra Jahvės siunčiamas (Iz 9, 7; Ps 107, 20; 147, 18), iš Jahvės kyla ir, atlikęs tai, kas jam pavesta, vėl grįžta pas Jį (Iz 55, 10s.), gydo (Išm 16, 12) ir, būdamas visagalis, ateina tarsi neįveikiamas galiūnas (Iš 18, 5). Šis žodis kartu yra ir pranašų žodis, kuris ateina iš dangaus. Tai žodis, kuris paliečia pranašą ir padaro jį Jahvės pasiuntiniu arba net Jo burna (Iz 6, 8; Jer 50, 4; Jer 1, 7; 15, 19; 20, 9). Ten, kur girdimas šis pranašų žodis, Jahvė veikia, skelbia, gelbsti, teisia (1 Sam 3, 10–14; 2 Sam 2, 4–16; Jer 1, 4–10). Šis žodis labai paveikus ir veiksmingas: „Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad joje dygtų ir želtų augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas“ (Iz 55, 10–11). Šiuo galingu ir veiksmingu žodžiu Dievas kuria (Pr 1, 3–25; Ps 33, 4–12; Išm 9, 1–4). Senajame Testamente visas Dievo veikimas sukuriant pasaulį, išrenkant Izraelį ir siekiant išgelbėti žmoniją yra glaudžiai susijęs su Dievo žodžiu (Iz 9, 7; 55, 10–11; Jer 20, 9; 23, 29). Toks žodis yra ne tik galingas, bet ir pilnas išminties. Šiame kontekste gana lengva suprasti tai,


1.1. Trejybė Šventajame Rašte / 11

ką evangelistas Jonas rašys apie Jėzų kaip dieviškąją išmintį (Jn 1, 1; 1 Jn 1, 1).4 Tiesa, žodžio įasmeninimas Senajame Testamente nėra gana dažnas, tačiau kartu negalima nepastebėti jo autonomiškumo, kuris kontrastuoja su antgamtinio Dievo patyrimu.5 Dieviškoji išmintis. Vėlesniuose Senojo Testamento tekstuose sutinkama gerokai aiškesnė Dievo Išminties personifikacija. Toji išmintis – tai Dievo Išmintis. Tačiau kartu ji vadinama pirmuoju kūriniu, kuris panoro apsigyventi tarp žmonių ir mokyti juos išganymo kelio. Net jei šis įasmeninimas matomas labiau kaip poetinės stilistikos priemonė, reikia nepamiršti jos vaidmens istorijoje, ypač sukūrimo istorijoje (Pr 3, 19; Išm 7, 22–8, 1; Pat 8, 22–32; Sir 24, 3; Jer 10, 12). Vulgatoje patikslinama, kad Išmintis buvo sukurta anksčiau nei visi kūriniai. Skaitant kai kuriuos tekstus susidaro įspūdis, kad Dievo Išmintis yra lyg nuo Dievo atskira hipostazė: „Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje, pirmąjį iš savo atliktų darbų <...>. Tuomet aš buvau su juo kaip jo Patikėtinė. Kasdien buvau jo džiaugsmas žmonijoje“ (Pat 8, 22. 30–31, taip pat Sir 24, 5–7). Ši išmintis – „Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės spinduliavimas <...> Ji – amžinosios šviesos atspindys, nesuteptas Dievo veiklos veidrodis ir jo gerumo paveikslas“ (Išm 7, 25–26). Tai – metaforos, kurios Naujajame Testamente taikomos Kristui (Kol 1, 15; Žyd 1, 3). Mesijas. Reikėtų pažymėti, kad Senojo Testamento Pranašų raštuose kalbama apie ateisiantį Mesiją: „Jis ateis ir išgelbės“ (Iz 35, 4); „Dievas sako mano Valdovui: sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų“ (Ps 109, 1). Mesijinės pranašystės mintis ypač ryški 2 psalmėje: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“ (Ps 2, 7). Mesijo asmuo turi ryšį su Dievo Sūnumi.6 Verta stabtelėti prie 109 psalmės 1 eilutės. Lietuviškame vertime Dievas kreipiasi į valdovą, kuris nors ir nėra įvardytas, skatina galvoti apie žmogiškąjį asmenį. Originalo kalboje yra vartojami du vardai: Yahweh ir Adonaj. Taigi, pažodžiui verčiant, sakinys skambėtų taip: „Yahweh sako mano Adonaj.“ Tekste vartojami du terminai, kuriais nusakomas Dievas. Be to, tai – du Dievo vardai. Todėl 110 psalmės 1–2 eilučių tekstą būtų galima perrašyti taip: „Jahvė (terminas, vartojamas dieviškumui perteikti) sako mano Adonajui (dar vienas dieviškumui perteikti vartojamas terminas, kurį midrašas pritaikė Mesijui-Karaliui)“. Dialogas neabejotinai vyksta tarp dviejų dieviškųjų asmenų.

Raphael Schulte, „Preparaciòn de la revelaciòn trinitaria“, in Johannes Feiner ir Magnus Löhrer (edd.), Mysterium Salutis, t. II (Brescia: Queriniana, 1967), 72. 5 Jürgen Werbick, „Il Dio trinitario, pienezza della vita“, in Nuovo corso di dogmatica (Brescia: Queriniana, 1995), 578. 6 Bernard Piault, What Is the Trinity? (New York: Hawthorn Books, Inc., 1959), 316. 4


12 \ 1. Dogmos istorija

1.1.1.3. Dvasios pasireiškimas Dar asmeniškesnė atrodo Dievo dvasia. Dažniausiai Ji pristatoma kaip Dievo kvėpsnis, teikiantis gyvastį, kaip neregima, visa gaivinanti dieviškoji galia, esanti šalia žmogaus ir jo juntama. Tačiau Senajame Testamente ji traktuojama ne kaip paprastas vėjo dvelkimas ar kitoks natūralus gamtos reiškinys, o kaip Kūrėjui priskiriama galia (Pr 1, 2; 8, 1). „Dvasios“ terminas taip pat pripildytas gyvybės dvelksmo prasmės. Ji – pati gyvybė, nes tas, kas alsuoja, yra gyvas, kas nealsuoja – miręs. Dievas dovanoja žmogui gyvybės alsavimą (Pr 2, 7) taip, kad tas gyvybės alsavimas žmoguje atrodo kaip Dievo alsavimas. Kartu Senajame Testamente ši Dievo dvasia pasireiškia kaip Dievo asmeniškumas. Tai – lyg kažkas, ką Dievas dovanoja žmonėms ir taip juos labiau sujungia su savimi. Ši Dvasia įkvepia pranašus skelbti įspėjimo ir padrąsinimo žodį. Ji nusileidžia ir tarytum ilsisi ant pranašo, išrinktojo (Iz 61, 1) arba Dievo pateptojo. Žadama, kad laikų pabaigoje ši Dievo dvasia bus išlieta ant visų žmonių (Iz 4, 4–6; 32, 15–20; 44, 3–5). Ji perkurs žmones ir padės jiems be jokių kitų tarpininkų būti bendrystėje su Dievu (Ez 1, 19 s.; 36, 36s.). Be to, toji Dvasia apsigyvens žmonių širdyse ir skatins juos kreiptis į Dievą bei Jo žodį. Ji bus Dievo pasiuntinys (Išm 9, 17) ir pasiliks tarp žmonių, o nuliūdinta ji kovos su tais, kurie ją nuliūdino (Iz 63, 10). Dvasios įasmeninimas skatina ją matyti kaip Dievo dovaną, kuria Dievas perteikia save ir kartu kviečia žmones savęs link.7 Ši dvasia pašventina žmones, teikia jiems pažinimą ir išmintį (Iz 59, 21; Išm 1, 4; 9, 17). Be to, kai kurie bibliniai personažai – Juozapas, Mozė, Jozuė, Dovydas, Eliziejus – gauna dvasią kaip nuolat su jais pasiliekančią Dievo dovaną, kuri juos stiprina ir padeda įvykdyti jiems patikėtą misiją. Iš jų išsiskiria būsimasis Mesijas: „Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: išminties ir įžvalgumo, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir Viešpaties baimės dvasia“ (Iz 11, 2). Verta atkreipti dėmesį į tai, kad toji dvasia bus ne vien Mesijo Dvasia, – ji bus išlieta visai tautai: „išliesiu savo Dvasią ant visos žmonijos“ (Jl 3, 1). Tai vėliau akivaizdžiai pasireiškė per Sekmines (Apd 2, 15–18).

1.1.1.4. Trejybiškumo apraiškos Nežiūrint to, kad Senajame Testamente akcentuojamas Dievo vienumas kaip Jo esmė, vis dėlto yra ir įvairių trinitarinių užuominų. Pasak Walter’io Kasper’io, išrinktajai tautai Dievas apsireiškia kaip Vienas ir Vienintelis Viešpats. Toks apsireiškiančio Dievo vienumas yra daugiau nei kiekybinė vienybė skaičiaus aspektu. Tai – kokybinis Dievo unikalumas ir nepakartojamumas. Savo esme Dievas atsiskleidžia kaip toks, kuris tegali būti vienas. Iš Dievo esmės, kaip visa lemiančios ir visa apimančios tikrovės, kyla Jo ypatingumas ir vidinis būtinumas. Begalinis ir visa apimantis Dievas gali 7

Piault, What Is the Trinity?, 579.


1.1. Trejybė Šventajame Rašte / 13

būti tik vienas Dievas. Padarius prielaidą, kad gali būti du arba daugiau dievų, išryškėja, kad jie vienas kitą ribotų. Tampa akivaizdu, kad Dievo vienumas nėra atsitiktinė Jo savybė. Vienumas yra susijęs su Dievo esme. Šventajame Rašte žmogui atsiskleidusio Dievo vienis ir vienatinumas nėra joks Dievo ribotumas. Tik dėl to, kad yra vienas ir vienintelis Dievas, Jis gali būti visų tautų ir visos istorijos Viešpats (plg. Iz 41, 4; 43, 10; 44, 6; 48, 12).8 Nepaisant to, kas pasakyta apie Dievo vienumą, Senajame Testamente yra ir įvairių trinitarinių užuominų. Pačioje Pradžios knygos pradžioje randama užuominų apie Šventąją Dvasią. Tiesa, Ji tekste vadinama Dievo Dvasia: „O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę ir Dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 2).9 Nors čia nevartojamas terminas „Šventoji Dvasia“, minima Dvasia iš Dievo leidžia daryti prielaidą, kad tai – viena ir ta pati Dvasia. Juolab kad čia minima Dvasia daro lygiai tą patį, ką daro Šventoji Dvasia: plevena virš ko nors (Kristaus krikšto scena – Mt 3, 16), neša gyvybę, kuria tvarką ir darną. Kita netiesiogine nuoroda būtų galima laikyti tekstus, kuriuose aptinkami daugiskaitiniai Dievo kreipimaisi į save: „Padarykime žmogų, pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26); kitas tekstas: „Viešpats Dievas tarė: „Tik pažiūrėk. Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta“ (Pr 3, 2). Pasakojime apie Babelį sakoma: „Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nesuprastų, ką sako vienas kitam“ (Pr 11, 7). Galiausiai pranašo Izaijo tekste sakoma: „Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ (Iz 6, 8). Šiandien teologai ir egzegetai diskutuoja, kaip reikėtų suprasti šią daugiskaitinę formą. Keliamas klausimas, ar šiuose Dievo kreipiniuose į save galima įžvelgti nuorodas į Trejybę, ar jie reiškia Dievo tarimąsi su savimi, svarstymus savyje? O gal įkvėptieji autoriai taip mėgino išreikšti pagarbą Dievo Asmeniui?10 Skaitant šiuos tekstus matyti, kad tokia daugiskaitinė forma gana reta. Juk jei Dievas ką nors svarsto ir sprendžia savo viduje, tuomet galima vartoti ir vienaskaitą. Visame Senajame Testamente Dievas daugybę kartų kalbėdamas, piktindamasis arba kaip nors reaguodamas visuomet naudoja tik vienaskaitinę formą. Jei tokia forma naudojama kaip įprastas Dievo kalbėjimo ir savęs įvardijimo būdas, kodėl čia minimais atvejais Jis to nedaro? Kai kurie autoriai mano, kad čia naudojama vadinamoji plurale maiestatis forma. Praeityje monarchai, popiežiai ir kiti aukšti pareigūnai, nurodydami save, vietoje vienaskaitinės naudojo daugiskaitinę formą („Mes, iš Dievo malonės Karalius X, skelbiame“, „Mes, popiežius X,

Walter Kasper, The God of Jesus Christ (New York: Crossroad, 1984), 94. Gerald O’Collins, The Tripersonal God. Understanding and Interpreting the Trinity. Mahwah, New Jersey: Paulist Press, 1999, 23. 10 Piault, What Is the Trinity?, 315. 8 9


14 \ 1. Dogmos istorija

nustatome ir skelbiame...“ ir t. t.). Vis dėlto dauguma egzegetų pažymi, kad hebrajų kalboje tokia savęs įvardijimo forma neegzistuoja.11 Dar vienas galimas Trejybės pasireiškimo atvejis yra Dievo apsilankymas trijų vyrų arba angelų pavidalais pas Abraomą po Mamrės ąžuolu: „Viešpats pasirodė jam prie Mamrės ąžuolo, sėdinčiam pačioje dienos kaitroje prie savo palapinės angos. Jis pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius tris vyrus“ (Pr 18, 1–2). Abraomo reakcija gana netikėta: „Pamatęs juos, jis atbėgo nuo palapinės angos jų pasitikti, ir nusilenkdamas iki žemės, tarė: „Mano Viešpatie, jei sulaukiau malonės tavo akyse, neaplenk savo tarno <...> Jie atsakė: „Daryk, kaip sakai“ (Pr 18, 1–5). Labai keista, kad, pamatęs svečius vyrus, Abraomas jiems lenkiasi iki žemės, kreipiasi į juos kaip į vieną asmenį ir vadina Viešpačiu. Pokalbio metu vyrams paklausus, kur yra Sarà, ir Abraomui atsakius, vienas iš vyrų jam paaiškina, kad po metų Sara susilauks berniuko, ir tada Sarà pradeda juoktis sakydama: „Po to, kai nuvytau, negi patirsiu džiaugsmą? Mano vyras toks senas!“ Viešpats tarė Abraomui: „Kodėl Sarà juokiasi?“ (Pr 18, 12–13). Pokalbio metu klausimą užduoda svečias, Abraomas jam atsako, bet Abraomo atsakymą komentuoja jau ne svečiai, o Viešpats. Toliau pokalbis rutuliojasi tarp Abraomo ir Dievo. Susidaro įspūdis, kad trys svečiai ir Dievas yra vienas ir tas pat. Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad ši istorija (Pr 18) atskleidžia slėpiningą Dievo, kuris apsireiškia, kalba ir veikia, buvimą vienas kitame.12 Kiek ilgiau verta apsistoti prie dar vieno gana svarbaus Pakartoto Įstatymo knygos teksto: „Klausykis Izraeli!!!! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“ (Įst 6, 4). Originalo kalboje teigiama, kad yra Viešpats, kuris yra vienintelis Dievas. Hebrajai turi keletą žodžių vienybei išreikšti. Dažniausiai vartojamas skaitvardinis būdvardis „ehad“, kuris mūsų kalboje reiškia „vienas“. Hebrajų kalba žodis „ehad“ gali išreikšti tiek paprastos, tiek sudėtinės vienybės sampratą. Pateiksime pora pavyzdžių, kaip paaiškinti šias dvi sąvokas. Viena vertus, kai sakoma „vienas žmogus“, būdvardis „vienas“ išreiškia paprasto vienumo idėją (žmogaus negalima suskirstyti į kelias dalis). Kita vertus, jei sakoma „viena tauta“, būdvardis „vienas“ perteikia sudėtinės vienybės idėją, nes tauta susideda iš daugelio žmonių. Kyla klausimas, ar įkvėpti Senojo Testamento rašytojai norėjo išreikšti sudėtinės vienybės sampratą, ar ketino sumažinti daugybę iki vienumo. Autoriai izraelitai, norėdami išreikšti sudėtinį vienumą, visada vartojo skaitvardinį būdvardį „ehad“, o norėdami apriboti „vienumo“ sąvoką, išreikšti vienumo, kaip absoliučios ir nedalomos vienybės, idėją, – būdvardį „yahîd“, kuris paprastai verčiamas „vienintelis“. Šioje iškilmingoje norminėje Toros deklaracijoje apie Izraelio Dievo vienumą įkvėptasis autorius vartoja ne būdvardį „yahîd“, kuris, kaip matėme, reiškia „Dio“, in Dizionario di Teologia Biblica, a cura di Xavier Lèon-Dufour (Turin: Marietti, 1979), col. 275. 12 O’Collins, Tripersonal God, 11. 11


1.1. Trejybė Šventajame Rašte / 15

„vienas, nedalomas“, „unikalus“, o bendrąjį skaičių „ehad“, kuris buvo vartojamas visais atvejais, kai buvo norima išreikšti sudėtinės vienybės idėją. Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad nors Senajame Testamente ir akcentuojamas Izraelio Dievo vienumas, kartu atsiskleidžia, kad ši vienybė yra „sudėtinė vienybė“. Jei Mozė būtų norėjęs pasakyti priešingai, būtų galėjęs pavartoti būdvardį „yahîd“, kurį puikiai žinojo ir kurį tris kartus pavartojo Pradžios knygos 22 skyriuje. Apibendrinant galima sakyti, kad nors Senajame Testamente Dievas apsireiškia kaip Vienas ir Vienintelis, yra ir įvairių trinitarinių užuominų, kurios – nors ir netiesiogiai – nurodo į Trejybės slėpinį: „Trejybinės Būties pėdsakus Dievas paliko savojoje kūrinijoje ir apsireikšdamas Senajame Testamente, tačiau Švenčiausioji Trejybė, kaip dieviškosios Būties intymiausias gyvenimas, buvo neprieinama paslaptis Izraelio tikėjimui iki Dievo Sūnaus Įsikūnijimo ir Šventosios Dvasios atsiuntimo“13.

1.1.2. Trejybė Naujajame Testamente Naujajame, kaip ir Senajame, Testamente akcentuojama vieno Dievo tiesa. Kartu apreiškiama, kad Dievas yra ne tik vienas, bet ir triasmenis. Tampa akivaizdu, kad trejybinis Dievas yra apreikštoji tiesa. Švč. Trejybės slėpinys apreiškiamas per Jėzų Kristų. Teologija puikiai žino, kad pagrindinis jos šaltinis yra Dievo Žodis, kurio pilnatvė glūdi Jėzuje Kristuje. Kaip rašo Laiško žydams autorius, „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius“ (Žyd 1, 1–2). Todėl tiek visos teologijos, tiek atskirų jos šakų: kristologijos, antropologijos, taigi, ir trinitologijos, pagrindas negali būti niekas kita, tik Jėzaus, Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, liudijimas. Trinitologijai šis pagrindas yra svarbus dėl tos priežasties, kad, būdamas dieviškas Asmuo, Jis vienintelis gali atskleisti dieviškųjų Asmenų ypatybes. Kiekvienam teologui savaime suprantama, kad tik Kristus galėjo atskleisti savo tapatybę ir Jo buvimas Dievo Sūnumi (Kristumi) galėjo mums apreikšti tikrąjį Dievo veidą, trejybinį veidą. Tam tikra prasme Jėzų galima vadinti pirmuoju trinitologu.14 Anot teologo B. Mondin’o, būtų neteisinga manyti, kad Jėzus paliko tik mokymo apie Trejybę apmatus, o visą ir išbaigtą doktriną suformavo ir išvystė vėlesnė Bažnyčia. Iš tiesų yra priešingai. Jėzus savo mokymu ir veikimu atskleidė visišką ir galutinę tiesą apie triasmenį Dievą. Visa kita Bažnyčios veikla yra ne kas kita kaip Jėzaus apreikštos tiesos interpretavimas bei formulavimas, vartojant vienas arba kitas sąvokas arba

KBK, 237. Battista Mondin, La Trinità mistero d`amore. Trattato di teologia trinitaria (Bologna: Edizioni studio domenicano, 1993), 73. 13 14


16 \ 1. Dogmos istorija

terminus ir tos tiesos suaktualinimas.15 Minėtas autorius taip pat pažymi, kad joks teologas doktrinos apie Trejybę negrindžia savo asmenine Tėvo, Sūnaus arba Dvasios patirtimi, net jei ji būtų gili ir ypatinga, nes asmeninė patirtis gali būti subjektyvi, iliuzinė, fragmentiška arba net klaidinga. Teologas remiasi kertiniu apreikštosios tiesos akmeniu – Jėzumi Kristumi. Tikras teologas žino susidūręs su tiesa, kuri yra ne žmogaus sugalvota, o paties Jėzaus Kristaus apreikšta tiesa. Tik todėl, kad yra Dievo Sūnus ir pats Dievas, Jis gali atverti dieviškuosius slėpinius, Jo tikrąją esybę. Jėzaus apreiškimas ir liudijimas yra patikimas dar ir dėl tos priežasties, kad Jėzaus gyvenime reikšmingai veikia Tėvas ir Dvasia.16 Naujojo Testamento apreiškimo esmė yra tai, kad Jėzus Kristus ne vien žodžiais ir savo veikla, bet visu gyvenimu ir savuoju Asmeniu apreiškia dieviškosios prigimties ir jos esmės slėpinį.17 Kalbant apie Dievo trejybiškumo atskleidimą, reikia išskirti du šaltinius: Jėzaus kalbas ir su Juo susijusius įvykius.

1.1.2.1. Trejybė Jėzaus skelbime Skaitant evangelinius tekstus nepastebima, kad Jėzus būtų skaitęs viešas paskaitas apie Trejybę. Jis neparašė jokio trinitologinio traktato. Kai sakoma, kad Jėzus yra Trejybės apreiškėjas, jokiu būdu neturima galvoje, kad Jis parengė kokią nors subalansuotą doktriną apie triasmenį Dievą. Jėzus tiek žodžiais, tiek veiksmais leido mokiniams suprasti, kad Dievas yra ne vienasmenis, o triasmenis.

1.1.2.1.1. Jėzus atskleidžia Tėvą Pirmiausia verta kalbėti apie Jėzaus atskleistą Dievą Tėvą. Jėzus savo mokyme gana dažnai kalba apie Dievą kaip Tėvą Senojo Testamento požiūriu. Ne vien kaip apie tobulą Absoliutą – Jėzus apreiškia ir atskleidžia Dievą kaip Tėvą: tai akivaizdu, kai Jėzus paakina, „...kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 45). Šis Jėzaus apreikštas Dievas Tėvas yra tobulas: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48); Jis visa regi ir visa pažįsta: „tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 4); „jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 9). Dievas Tėvas yra jautrus ir rūpestingas: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina“ (Mt 6, 26); „Jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo“ (Mt 7, 11).

Franz Josef Schierse, „Rivelazione neotestamentaria della Trinità“, in Johannes Feiner ir Magnus Löhrer (edd.), Mysterium Salutis, t. III (Brescia: Queriniana, 1967), 123. 16 Mondin, Trinità..., 74. 17 Kasper, God of Jesus Christ, 243. 15


1.1. Trejybė Šventajame Rašte / 17

Visi šie tekstai liudija akivaizdų tęstinumą – Senojo Testamento Dievo tėviškumas reiškiasi ir toliau. Tačiau dabar šis Dievo tėviškumas Jėzaus dėka yra daug labiau atskleistas ir išryškintas. Jėzaus mokyme Dievas pristatomas ne tik kaip visų žmonių Tėvas, bet ir kaip Tėvas, kurio vienas iš ryškiausių bruožų yra gailestingumas; tai iliustruoja gausios Jėzaus parabolės, ypač Sūnaus palaidūno istorija (Lk 15, 11–32). Taigi, šis Tėvas yra gailestingas: „jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir Jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums“ (Mt 6, 15). Gali kilti klausimas: ar Dievas Tėvas, apie kurį Jėzus kalba ir kurį atskleidžia, labai skiriasi nuo to, kuris sutinkamas Senajame Testamente? Reikia pripažinti, kad skirtumas gana nedidelis. Galima pastebėti tik du ryškesnius skirtumus. Pirmasis toks: Jėzus labai aiškiai leidžia suprasti, kad Izraelio Dievas nėra kaip Tėvas, bet Dievas yra Tėvas. Tėvystė yra Jo prigimtis ir veikimo būdas. Antrasis iš ryškesnių skirtumų yra Jėzaus santykis su Dievu Tėvu. Jėzus ne kartą ir nedviprasmiškai liudija, kad Dievas yra Jo Tėvas. Dievą ir Jį sieja ypatingas ir asmeniškas, labai artimas, familiarus santykis, kokio joks žmogus Senajame Testamente neturėjo. Jėzus jau vaikystėje suvokia, kad su Dievu turi ypatingą santykį: „man reikia būti mano Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). Tačiau Jėzus pabrėžia ir tai, kad šis Dievas žmonėms yra Tėvas vienokiu būdu, o Jam – kitokiu: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jn 20, 17). Todėl dėl šios vienybės ir išskirtinio santykio niekas kitas taip nepažįsta Tėvo kaip Jėzus: „Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27).

1.1.2.1.2. Jėzus atskleidžia save kaip Sūnų Viso to, ką Jėzus sako apie Tėvą, nepakanka, kad būtų galima teigti, jog Jėzus kalbėjo apie Tėvą kaip vieną iš Trejybės Asmenų. Kad būtų galima labiau pajausti dieviškųjų Asmenų atskirumą Jėzaus mokyme, reikėtų įsigilinti į tai, ką Jis sako apie save. Tik prisistatydamas kaip Dievo Sūnus, Jis, iš vienos pusės, atskleidžia tikrąją savo tapatybę, iš kitos pusės, Dievo, kito Asmens ir Tėvo, buvimą. Jėzaus kalbėjimas apie Tėvą ir Dievo vadinimas savuoju Tėvu nustebino ir papiktino žydų dvasinę aukštuomenę. Jėzus, atskleisdamas save kaip Dievo Sūnų, liudija, kad Jahvė turi Sūnų Dievą. Tiek savo kalbėjimu, tiek veikimu Jėzus parodo, kad Jis nėra tiesiog paprastas žmogus kaip daugybė kitų. Jis taip pat nėra tik pranašas arba garsus mokytojas. Jis atsiskleidžia kaip Dievo Sūnus. Tiesa, šio titulo Jėzus nėra linkęs taikyti sau tiesiogiai, tačiau tiek Jo pasakymai, tiek visa laikysena leidžia manyti, kad Jis labai aiškiai laikė save Dievo Sūnumi. Kalbėdamas Jėzus leidžia suprasti, kad Jis yra tasai, kuris yra kilęs iš Tėvo ir gyvas Jo dėka: „Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6, 57). Dar daugiau – Jis yra Sūnus, kurį „Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“ (Jn 6, 27). Taip Jėzus atskleidžia, kad Jo išskirtinumas kyla iš Jo santykio su Dievu, kuris yra Jo Tėvas. Tėvo tapatybė,


18 \ 1. Dogmos istorija

kaip ir išskirtinė Dievo ipostasis, atskleidžiama per Jėzaus kaip Sūnaus atsiskleidimą. Šių dviejų asmenų atskirumas perteikiamas Evangelijoje pagal Matą (11, 25–27): „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams <...> Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“. Šiuo teiginiu Jėzus atskleidžia tarp Jo ir Tėvo esantį bendrumą ir lygybę. Dar daugiau – Jėzus teigia, kad Jis su Tėvu turi vieną pažinimą, kokio joks žmogus neturi. Vienas bendras pažinimo lygis galimas tik esant giliausioje tarpusavio vienybėje. Sūnus pažįsta viską, kuo gyvena Dievas ir kokios yra Dievo mintys bei užmanymai. Tai netiesiogiai liudija ir jų prigimties vienumą.18 Šį vienumą sustiprina ir Jėzaus kreipiniai: Jis į Dievą beveik visuomet kreipiasi „Tėve“ ir beveik niekada nesako „Dieve“. Tiesa, agonijos ant kryžiaus metu Jėzus šaukia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46). Tačiau reikia nepamiršti, kad čia Jėzus cituoja 22 psalmę. Jėzaus tapatybės išskirtinumo suvokimą liudija ir Jo kreipimosi į Dievą žodynas: Dievą vadindamas Tėvu kartais į Jį kreipiasi labai šiltu, beveik vaikišku kreipiniu Abba. Taip Jėzus atskleidžia turįs ypatingą, išskirtinį ir labai besiskiriantį nuo kitų žmonių santykį su Tėvu.19 Tai liudija Jėzaus teiginys: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jn 20, 17). Šiuo sakiniu Jėzus parodo, kad Jo sūnystė ir mūsų įsūnystė labai skiriasi. Jo santykis su Tėvu ir žmonių santykis su Dievu gana skirtingi. Kaskart, kai Jėzus kalba apie Tėvą, Jėzui Dievas niekada nėra Tėvas tokiu pačiu būdu kaip Jo mokiniams. Dievo tėvystė Jėzaus atžvilgiu yra kito lygmens – aukštesnio, transcendentinio – tai liudija dvejopa ištara: „Mano Tėvas ir jūsų Tėvas“ (Jn 20, 17). Ypatingas Jėzaus santykis su Tėvu, kuriame atsiskleidžia Jėzaus sūnystė, apima du aspektus. Viena vertus, Jėzus viską paveda Tėvui: Jis yra Tėvo pasiųstas (Mk 9, 37; 12, 6), Jis meldžia Tėvą (Mk 14, 36; Mt 11, 25–26; Lk 22, 42; 23, 34; 23, 46) ir net teigia, kad tik Tėvas žino paruzijos dieną (Mk 13, 32; Mt 24, 36). Kita vertus, evangelijos parodo Jėzaus visišką laisvę ir aukščiausią autoritetą: Jis moko kaip turintis galią (Mk 1, 22; Mt 7, 29), yra didesnis už šventyklą (Mt 12, 6; 12, 8), parodo, kad turi autoritetą, spręsdamas apie Įstatymo prasmę (Mt 5–7), atleidžia nuodėmes (Mk 2, 1–12; Lk 7, 47–49), gydo galia, kuri „išeina“ iš Jo (Mk 5, 30; Lk 6, 19), prašo tikėti Jo galia (Mk 9, 23–24; Mt 9, 28; Lk 8, 50), aiškina, kad išganymas reikalauja priglusti prie Jo asmens (Mk 8, 38; Mt 10, 32–33; Lk 9, 26; 12, 8–9), Jis vienintelis pažįsta Tėvą ir

Raphael Schulte, „Preparatiòn de la revelatiòn trinitaria“, in Johannes Feiner ir Magnus Löhrer (edd.), Mysterium Salutis, t. II, 2 edición (Madrid: Ediciones Cristiandad, 1977), 109. 19 Johann Auer, Curso de Teologia Dogmàtica, t. II, Dios Uno y Trino, 2 edición (Barcelona: Herder, 1988), 173. 18


1.1. Trejybė Šventajame Rašte / 19

gali Jį apreikšti žmonėms (Mt 11, 27; Lk 10, 22). Šis autoritetas yra Jo sūniško ir ypatingo santykio su savuoju Tėvu raiška.20 Išskirtinis Jėzaus santykis su Tėvu pasireiškia ir Jėzaus misijoje viešojo gyvenimo metu. Jis rūpinasi vargšais, ligoniais, nusidėjėliais guosdamas, gydydamas, atleisdamas. Sinoptikai tai sieja su glaudžiu Jėzaus santykiu su Tėvu, – taip, iš vienos pusės, atskleidžiamas Tėvo gerumas, iš kitos pusės, patvirtinamas Jėzaus misijos tikėtinumas. Be to, mokydamas ir darydamas stebuklus, Jėzus reikalauja tikėti Tėvo gailestingumą ir Jį kaip pranašą (Lk 7, 16), Mesiją (Mt 11, 2–6) ir Dievo Sūnų (Mt 14, 33). Tai – tikėjimas pripažįstant, kad Tėvas su Jo sutaikančia ir išganinga galia yra sutinkamas Jėzaus Kristaus, kaip Sūnaus, asmenyje. Be to, pažymėtina, kad Evangelijoje pagal Joną išskirtinę kilmę išreiškia „siuntimo“ tema: Tėvas siunčia savo Sūnų. Šis kilmės santykis, identifikuojantis Jėzų Tėvo atžvilgiu, parodo, ką Jėzus daro ir kas Jis yra. Taip būna gyvenime, kad vienas asmuo, kieno nors pasiųstasis, yra tarsi kitas siunčiančiojo „aš“. Pasiųstajam yra suteikiamos galios to, kuris jį siunčia: jis siuntėjui asmeniškai atstovauja. Pasiųstojo veiksmus įpareigoja tas, kuris jį siuntė ir iš kurio pasiųstasis turi galią. Todėl Jėzus sako: „Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jn 6, 38); „Kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris mane yra siuntęs“ (Jn 13, 20). Siuntimo tema leidžia užčiuopti abipusį tikėjimo Jėzumi ir tikėjimo Tėvu įterptumą. Jėzaus kaip siųstojo pripažinimas yra iš esmės susaistytas su Jo Tėvo pripažinimu. Bažnyčios misija yra šio siuntimo tęstinumas (plg. Jn 17, 18; Jn 20, 21).21 Siuntimo tema išreikšta ir kitais terminais, kaip antai „nužengimas“ ir „pakilimas“: „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13); „aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jn 6, 38; plg. Jn 6, 33); „aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą.“ (Jn 20, 17). Šie teiginiai liudija Jėzaus preegzistenciją ir Jo išaukštinimą. Siuntimas yra išreikštas ir kilmės aspektu: „aš esu iš Dievo atėjęs“ (Jn 16, 27. 28. 30). Jis išėjo iš Tėvo ir dabar iš pasaulio išeina pas tą, kuris yra Jį siuntęs (Jn 16, 5. 10. 17. 28). Jėzaus kilmės sąsajas su siuntimu būtų galima apibendrinti taip: „Šitaip Jėzaus siuntimas, išėjimas ir atėjimas parodo visą santykio Tėvas – Sūnus apimtį. Evangelija pagal Joną kviečia tikinčiuosius Teologas Jean’as-Hervé Nicolas teigia, kad šią antinomiją tarp Tėvo autoriteto pripažinimo ir paties Jėzaus dieviškosios elgsenos teologija stengėsi išspręsti tvirtindama, kad įsikūnijęs Žodis išliko tai, kas buvo – Dievas, lygus Tėvui kaip Dievui, tačiau prisiėmęs kūną Jis tuo pačiu metu buvo žemesnis ir klusnus Tėvui. Tačiau J.-H. Nicolas, remdamasis Vincent’u Taylor’u, tvirtina, kad tokią interpretaciją sunku pateisinti. Jėzus visuomet bus veikiau iššūkis, kurį reikia priimti, negu spręstina problema (plg. Jean-Hervé Nicolas, Synthèse dogmatique. De la Trinité à la Trinité (Fribourg-Paris: Éditions universitaires de Fribourg/Beauchesne, 1985), 53; Vincent Taylor, La personne du Christ dans le Nouveau Testament (Paris: Cerf, 1969), 155–186). 21 Taylor, Personne du Christ ..., 40. 20


20 \ 1. Dogmos istorija

žvelgti tikėjimo žvilgsniu į Jėzaus kilmę ir buvimą pačiame Tėve. Jėzus buvo pas Tėvą ir atėjo į pasaulį. Siuntimas parodo visą Jėzaus gyvenimo kelio erdvę ir gylį – iš Tėvo į Tėvą. Sūnaus kilmė ir paskirtis – visa tai vientisa. <…> siuntimo tema leidžia nujausti ypatingą Jėzaus bendrystę su Tėvu jų buvimo tapatume.“22 Atskirai reikėtų pažvelgti į Jono tradiciją. Sinoptikai turi gana daug bendrumo, o Jono teologija pasižymi išskirtiniu savitumu. Evangelisto Jono tekstuose taip pat randama trinitarinių elementų. Pirmojoje Evangelijos pagal Joną dalyje daug dėmesio skiriama Sūnaus ir Tėvo santykių temai. Jonas vienintelis iš evangelistų Jėzų vadina Žodžiu: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14). Šiame tekste pabrėžiami du dalykai – Žodis yra Dievas: „Tas Žodis buvo pas Dievą, ir tas Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1). Šis Žodis buvo dar prieš visa ko sukūrimą: „Visa per jį atsirado ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3). Šis teiginys leidžia suprasti, kad Žodis yra anksčiau už kūriniją ir kad visa yra sukuriama išskirtinai per Jį. Kadangi visas Raštas byloja, jog kūrimas yra išskirtinai Dievo darbas, teiginys, kad visa buvo sukurta per Žodį, rodo šio Žodžio dieviškumą. Truputį toliau Jonas patikslina, kad tas Žodis iš tiesų yra „viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis“ (Jn 1, 18). Šis sakinys labai aiškiai pasako, kad Tėvas turi Sūnų, viengimį Sūnų, esantį Jo artumoje ir atskirą nuo Tėvo. Kartu Jonas nurodo, kokia yra Sūnaus misija – apreikšti Tėvą. Kadangi „Dievo niekas niekada nėra matęs“ (Jn 1, 18), Dievas visada išlieka slėpininga tikrovė. Štai Jonas teigia, kad tas Tėvo prieglobstyje esantis, taigi, Tėvą ypač gerai pažįstantis Jo Sūnus „mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Per šį apreiškimą Jėzuje žmogui, kaip niekada anksčiau išganymo istorijoje, ne tik yra maksimaliai atskleidžiamas Tėvas, bet ir tiesa, kad šis Tėvas turi viengimį Sūnų. Jėzaus sūnystę liudija Jo santykis su Tėvu, kai Jėzus įvardija, ką ypatingo yra gavęs iš Tėvo, būtent – gyvenimą: „Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje“ (Jn 5, 26), „Aš gyvenu per Tėvą“ (Jn 6, 57), galią teisti: „Jis taip pat suteikė jam galią teisti“ (Jn 5, 27), prikelti mirusiuosius: „Kaip Tėvas prikelia mirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs“ (Jn 5, 21). Be to, kas jau pasakyta, Jonas dar liudija, kad Tėvas ir Sūnus yra ne tik greta vienas kito, bet juos sieja neregėtas ryšys: „Kaip tu, Tėve, manyje, ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“ (Jn 17, 21), „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30), – skelbia Jėzus. Todėl kas mato Jėzų, tas mato ir patį Tėvą (Jn 14, 7–10). Negana to, Tėvas daro viską, ką daro Sūnus, o Sūnus – visa, ką Tėvas: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus“ (Jn 5, 19). Panašu, kad Jėzus nori pasakyti, jog Tėvo ir Sūnaus veikimas yra vientisas. Jie neveikia vienas be kito. 22

Ibid., 40–41.


Rimas Skinkaitis Trejybėje vienas Dievas: dogmos istorija ir teologija Lietuvių kalbos redaktorė Simona Grušaitė-Šukienė Dizainerė maketuotoja Rasa Švobaitė 2021 08 23. Tiražas 30 egzempliorių. Užsakymo Nr. K21-038 Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt