__MAIN_TEXT__

Page 1

UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ LAISVĘ

9 786094 674624

MY KO L A PO R OVSK I S V I R G I L I J US Č E PAI TI S PE TRAS VAI TI E KŪ N AS

MYKOLA POROVSKIS, VIRGILIJUS ČEPAITIS, PETRAS VAITIEKŪNAS

UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ

LAISVĘ


M y ko l a P o rovs kis V i r g i l i j us Če pa i tis P e tra s Va i ti e kū n as

UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ

LAISVĘ


M y ko l a Po rovsk is Virgil ij us Čepaitis Pet ra s Va it iekūnas

UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ

LAISVĘ A py b rai ža

Kaun a s, 2020


Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-467-462-4 (spausdintas) ISBN 978-609-467-461-7 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094674617

© Mykola Porovskis, 2020 © Virgilijus Čepaitis, 2020 © Petras Vaitiekūnas, 2020 © Vladyslav Proscevičius (vertimas į lietuvių kalbą), 2020 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2020


Turinys

Lietuviška pogonia … 7 Lietuvos Sąjūdžio ir Ukrainos Liaudies Rucho veikla siekiant Lietuvos ir Ukrainos nepriklausomybės … 13 Iš Vsevolodo Iskivo knygos „Rucho paskirtis“ … 63 Vsevolodas Iskivas. Interviu „Ukrainos solidarumas su Lietuva“ … 66 Ruсho formavimas ir veikla Voluinės srities Rožiščensko rajone … 68 Lietuvių ir ukrainiečių kalbos … 81 Ukraina – Lietuva: didžiosios istorijos kūrimas ir dvasinis artumas  … 83 Permainų laikas. Ukraina ir Lietuva … 89 Naujoji knygnešystė Sovietų Sąjungoje /Ukraina/ … 117 Apie autorius … 149

5


Lietuviška pogonia

Tąkart naktį važiavau per Lietuvą nuo vakarinio pasienio į rytus, Vilniaus link – ryte turėjau skristi į Maskvą ir dar toliau. Kelias buvo tuščias, automobilis labiau panašėjo į raketą, nes vairuotojas lėkė kaip pašėlęs. Norėdamas numigti, patogiai įsitaisiau galinėje sėdynėje. Neužmigau. Užvaldė mintys apie Lietuvą, jos istoriją, kultūrą, o ypač literatūrą. Automobilis skriejo keliu, o mano mintys bandė aprėpti tautos, pasaulio mastu mažos, bet daugeliu aspektų galinčios tapti pavyzdžiu, gyvybingumo paslaptis. Galvojau apie Salomėją Nėrį, iš kurios jubiliejaus minėjimo grįžau į senąją sostinę Vilnių, mat tarpukariu laikinąja sostine buvo tapęs Kaunas. Lietuvišką stiprybę ir patrauklumą iš esmės užtikrino literatūra, kultūra, dvasingumas. Poetės Salomėjos Nėries memorialinis muziejus dabar yra tik apgriuvęs pastatas. Mane sukrėtė išlikę laiptai, tarsi mistinis buvusio gyvenamojo namo elementas. Gimtinėje – Salomėjos Nėries Namuose – Salomėjos Nėries Liko tik laiptai... Kur jie nuves? Kur jais užlipsi? Salomėja nusprendė – Aš pakilsiu laiptais į dangų,

Lietuviška pogonia

7


Prisirinksiu žvaigždžių lietuviškai dainai, Mėnesienos – lietuviškiems burtams, Ir Saulės – Lietuvos amžinybei. Kai namų nebeliks – Liks laiptai į dangų... Tokia paprasta tiesa Atsivėrė man Gimtinėje – Salomėjos Nėries. (vertė Irena Straukienė)

Bet dar anksčiau už šiuolaikinių meno žmonių bendrystę Lietuvos kunigaikščiai į Lucką kviesdavo monarchus iš visos Europos. Buvo toks laikotarpis, kai Juodoji jūra vadinta Lietuvos jūra, o Brest Litovsko prospekto Kijeve pavadinimas kilo ne iš rusų kalbos žodžio Berestija. Lietuvos statusas sujungė / suvienijo žemes, kurios apėmė Voluinę, Kijevą ir Podolę. Kadaise juokavau, kad Lietuvos imperializmas yra humaniškiausias iš visų imperializmų, žinomų Ukrainos istorijoje, ką dar atmena ukrainietiška kupra. Mane visada žavėjo lietuvių literatūra. Skaičiau Eduardą Mieželaitį. Jo eilėraštis „Žmogus“, regis, apima visą epochą. O Jono Avyžiaus romanas „Sodybų tuštėjimo metas“ taip įtikinamai įtraukė, buvo įdomesnis nei ukrainiečių prozos kūriniai. Mintyse sekiau trijų Baltijos tautų kelią, kaip kūrybingai jos varžėsi ir bendradarbiavo kelyje į nepriklausomybę, kaip Baltijos magnetas išjudino kaimynus, tingiai ir atsargiai lūkuriavusius. Iki šiol prisimenu susitikimus su Vilniaus architektais bei pažintines keliones po Lietuvą. Provincijose ypač sužavėjo Duonos, Arklio, Linų muziejai. Kiekviename susitikime mane apjuosdavo tautine juosta, tarsi gėlių girlianda tolimojoje Indijoje, kur kiekvienas kontaktas su publika baigdavosi tokiu simboliniu sujungimu.

8

UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ LAISVĘ


Lucko pilis Liubarta

Taip buvo Bengalijoje, Rabindranato Tagorės tėvynėje, taip buvo ir Kristijono Donelaičio tėvynėje, žaliakasėje Lietuvoje. Su poetu ir dramaturgu Justinu Marcinkevičiumi supažindino mano knygos vertėjas Mykolas Karčiauskas. Paskutinį kartą jį mačiau 2005 m., kai buvau Vilniuje su parlamentine delegacija. Justinas kalbėjo apie nepriklausomos valstybės piliečio jausmų virsmą, kuris gimdo naują lietuvišką tapatybę. Man tai buvo nauja ir palietė širdį. Vėliau buvo vaišės ir tą bendrą pasisėdėjimą įamžinau humoristiniais posmais. Sėdim smagiai, Geriam dzūkų samanę, Ir jaučiam lietuvišką savastį Tokią, kaip Justino Marcinkevičiaus,

Lietuviška pogonia

9


Tokią, kaip Mykolo Karčiausko, Nereikia nei škotiško viskio, Nei švediškojo Absoliuto Anei prancūzų Courvoisier. Nepamainoma ta samanė Net prie tokios gausos alkoholio. Viena Sąjunga mus užtvindė, O ar išgelbės kitoji? Mes išgyvenome badą O ar įveiksime gausą? Sušlamš internetas mūsų sielas Ir išvems jau kaip kokį homunkulą Europietiško spirito terpėj. Kaip gi aš nesusiprotėjau Kitokia apsirūpint degtine, Ne ta su medumi ir pipirais, O iš runkelių prie Teličiznos Varytu švariu samagonu. (vertė Irena Straukienė)

Už humoristinių eilučių slepiasi nuoskauda, kad tiek Lietuvos, tiek Ukrainos mokyklų programose mažai dėmesio skiriama didingai mūsų tautų istorijai, unikaliam lietuviškam menui, taip pat ukrainiečių liaudies dainoms. Ar prasibraus ten kenčianti ir didžiai talentinga mūsų amžininko Justino Marcinkevičiaus dvasia?! Ir visa literatūra, menas, dvasingumas... Bet plieninės politikos letenos primena apie save. Kai liaudies masių įkaitusio nepasitenkinimo magma prasiveržia į organizacines struktūras, gimsta ir Są jūdis, ir Ruchas. Būtent apie šiuos to laikotarpio istorinius kontaktus pasakoja Mykolos Porovskio knyga.

10

UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ LAISVĘ


2008 m. vasarą buvau pakviestas švęsti 20-ųjų Sąjūdžio metinių. Vyko ir tarptautinė konferencija iškalbingu šūkiu „Berlyno sienos griūtis: nuo Budapešto iki Vilniaus“. Stanislavas Šuškevičius kalbėjo tema „Kur buvo perkelta Berlyno siena?“ Aišku, kur... Aš konferencijoje tada kalbėjau apie tai, ką ir Mykola Porovskis rašo savo tyrime: abipusę Sąjūdžio ir Rucho paramą siekiant Lietuvos ir Ukrainos nepriklausomybės. Prisiminiau ir karį ant lekiančio žirgo  – kažkada baltarusių poetas Ryhoras Baradulinas pranašiškai parodė man Vilniaus senamiestyje ant Aušros vartų sienos iškaltą herbą. Miestas jį gavo seniai ir vadinamas jis Vyčiu, o istorinėje literatūroje galima rasti slavišką Lietuvos herbo pavadinimą – Lietuviška Pogonia. Vyčio vizija jauduliu smelkias Skrieja žirgas ir drimba puta Nenutyla balnakilpių gausmas Lyg senovės lietuvių daina (vertė Irena Straukienė)

Ivanas Dračas Ukrainos Liaudies Rucho pirmininkas, 1989–1994

Lietuviška pogonia

11


Lietuvos Sąjūdžio ir Ukrainos Liaudies Rucho veikla siekiant Lietuvos ir Ukrainos nepriklausomybės M Y K O L A

P o r o v s k i s


„Pažinkime tiesą ir mokykimės iš savo klaidų. Tam reikia žinoti teisingą ir neiškraipytą istoriją“ (Longinas Cegelskis) „Tėvynė – tai nėra provincijų, papročių, daiktų visuma, kuri apima mano protą. Tėvynė – tai esmė“ (Antuanas De Sent-Egziuperi)

1988–1991 m. lietuvių ir ukrainiečių tautų draugystė prasidėjo apie antrą–trečią XIX  a. dešimtmetį Ukrainos tautinio išsivadavimo kovose už nepriklausomybę. Tuomet Lietuvos Respublika buvo vienintelė valstybė pasaulyje, suteikusi pagalbą Ukrainiečių nacionalistų organizacijai (Організація українських націоналістів, ОУН ukr.), laikydama ukrainiečius sąjungininkais teritoriniuose ginčuose su Lenkija. Tarpukariu Kaune, laikinojoje sostinėje, veikė Ukrainos sukilėlių armijos atstovybė, buvo spausdinami Ukrainos nacionalistų organizacijos leidiniai, veikė radijo stotis. Sovietinės okupacijos metais lietuvių ir ukrainiečių politiniai kaliniai, vienijami bendrų pažiūrų, lageriuose dažnai laikėsi drauge, padėjo vieni kitiems. Pirmieji susitikimai su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau  – Sąjūdžio) steigėjais ir Ukrainoje besikuriančių neformalių judėjimų pradininkais vyko Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo išvakarėse, 1988 m. spalio mėnesį. Ukrainiečių ir lietuvių rašytojai nuo seno bendravo. Pažintys su kolegomis iš Lietuvos Sąjūdžio padėjo draugystei su ukrainiečių neformalais. Ivanas Dračas, Ukrainos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės pirmininkas ir pirmasis Ukrainos liaudies sąjūdžio (toliau – Rucho) pirmininkas, apie susitikimus su lietuvių ir latvių poetais – Algimantu Baltakiu ir Janiu Petersu – pasakoja:

Lietuvos Sąjūdžio ir Ukrainos liaudies Rucho veikla siekiant Lietuvos ir Ukrainos nepriklausomybės

15


„Kalbėdami apie liaudies frontų kūrimąsi laikėmės nuomonės, kad greičiausiai sovietinėse respublikose jie gali atsirasti bendruose kūrybinių sąjungų (rašytojų, žurnalistų, kinematografininkų, menininkų ir t. t.) ir mokslo tiriamųjų institutų bei aukštųjų mokyklų atstovų susibūrimuose. Juose būtų nagrinėjami rūpimi klausimai ir sukurta koordinacinė struktūra.“

Kritikas Leonidas Kovalenka, turėdamas ryšių su Lietuva, nes jo sesuo gyveno Vilniuje, kartu su kitais Ukrainos ir Lietuvos bendradarbiavimo aktyvistais – Dmitro Belousu, Dmitro Čeredničenka, Svetlana Želob, Volodimiru Zatuliveteru  – pirmieji į ukrainietiškas bures kreipė Baltijos tautų laisvės vėją. Vasilio Kapkano asmeninės pažintys su Sąjūdžio įkūrėjais, jo skambučiai iš Vilniaus ukrainiečių rašytojui Romanui Ivančiukui Sąjūdžio suvažiavimo išvakarėse padėjo sudaryti svečių iš Ukrainos sąrašą, kurį patvirtino organizacinio komiteto nariai  – Virgilijus Čepaitis ir Petras Vaitiekūnas. Į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą buvo pakviesti prie Ukrainos mokslų akademijos veikiančio paveldo klubo „Palikimas“ atstovai  – Viktoras Kulyničius (vėliau vienas iš Rucho organizatorių), Oleksandras Mosijukas (vėliau Rucho organizacinio komiteto narys ir Kijevo miesto tarybos pirmininkas) ir Vasilis Aleksejenka (Ukrainos tautinės demokratinės organizacijos atstovas). Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas davė pradžią Sovietų Sąjungos respublikų tautiniam išsivadavimo judėjimui, ištrynusiam komunizmo imperiją iš pasaulio žemėlapio. Vytautas Landsbergis apie šį suvažiavimą rašė: „Sąjūdžio pradžioje iniciatyvinė grupė neturėjo pirmininko, visų narių teisės buvo vienodos. 1988 m. spalio 22 d., praėjus penkiolikai dienų po to, kai Gedimino bokšte suplevėsavo Lietuvos trispalvė, į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą Vilniuje suvažiavo

16

UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ LAISVĘ


palaikymo grupės delegatai iš visos Lietuvos. Suvažiavime dalyvavo daugybė svečių iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų ir užsienio valstybių spaudos atstovai. Pirmajame forume pirmininkavo habilituota socialinių mokslų daktarė Meilė Lukšienė ir poetas Justinas Marcinkevičius. Į susirinkusiuosius kreipėsi ir mano tėvas, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Suvažiavime buvo patvirtinti Sąjūdžio įstatai ir programa. Išrinktas 220 narių Sąjūdžio Seimas ir 35 asmenų Seimo taryba – vykdomoji Sąjūdžio institucija, kurioje buvo vienuolika iniciatyvinės grupės narių, tarp jų ir aš. Suvažiavime žodį tarė ką tik Maskvos patvirtintas LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas, bet dar turėjo praeiti 5 mėnesiai, kol Lietuvos komunistų partija sutiko įteisinti Sąjūdį. Suvažiavimą tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija. Įspūdis buvo nepakartojamas. Žmonės negalėjo atplėšti akių nuo ekranų, verkė, bučiavosi. Kai kam neišlaikė širdis.“

Viktoras Kulyničius ir Oleksandras Mosijukas suvažiavime susipažino su Sąjūdžio vadovais ir Vasiliu Kapkanu, kuris netrukus tapo Sąjūdžio sekretoriato konsultantu. Vėliau ukrainiečių neformalūs judėjimai nuolat su juo palaikė ryšį. Viktoras Kulyničius prisiminimuose apie kelionę į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą rašė: „Į Vilnių traukiniu atvykome suvažiavimo išvakarėse. Kreipėmės į organizacinį komitetą ir paaiškėjo, kad turėjome iš anksto pranešti apie mūsų delegacijos atvykimą, jos sudėtį. Tuomet gavome ateičiai reikšmingą pirmąją pamoką. Aiškinantis mums teko pabendrauti su daugeliu organizacinio komiteto narių ir vadovų. Mes pasakojome apie save, įvykius Ukrainoje, apie mūsų organizaciją. Mus užregistravo, išdavė pažymėjimus ir suvažiavimo programą. Nuėjusius į viešbutį ir prisistačiusius, kad atvykome iš Ukrainos

Lietuvos Sąjūdžio ir Ukrainos liaudies Rucho veikla siekiant Lietuvos ir Ukrainos nepriklausomybės

17


į Sąjūdžio suvažiavimą, mus iš karto apgyvendino ir neėmė mokesčio. Vilnius tuo metu kunkuliavo nežemišku džiugesiu ir nesuvaidintu entuziazmu. Suvažiavo daugybė žmonių. Visur buvo matomi tautiniai simboliai – ženkliukai, juostos, vėliavos. Mes su visais kalbėjome ukrainietiškai ir visi suprato, o kas ne – sakė, kad labai graži kalba. Ir štai, pagaliau – Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Didžiulė salė. Mes gavome VIP ložę, kurioje per ausinukus klausėmės sinchroninio vertimo. Už mūsų sėdėjo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) politinio biuro nariai su pirmuoju sekretoriumi Algirdu Brazausku. Išgirdę mus kalbant ukrainietiškai, pradėjo domėtis įvykiais Ukrainoje. A. Brazauskas paklausė, ar pasiruošę Ukrainos žmonės skelbti nepriklausomybę. Mes patvirtinome. Suvažiavimas alsavo euforija. Pasisakantieji kas 5–6 min. buvo nutraukiami skanduote – Lietuva! Lietuva! Lietuva! Ir mes skandavome, ir visas Lietuvos politinis biuras. Nuo pirmųjų suvažiavimo minučių buvo priimtas aiškus tikslas – atkurti nepriklausomybę. Klausėmės pasisakymų negalėdami patikėti, kad galima taip lengvai ir paprastai, be jokio lankstymosi esamai valdžiai kalbėti apie amžiais svajotą nepriklausomybę. Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas įrodė – ne tik galima, bet ir reikia! Be emocionalių kalbų, buvo ir dalykiškų, kuriose išsakyti programiniai pasiūlymai, kaip įgyvendinti iškeltus tikslus. Pertraukų metu mus kalbino dalyviai ir vietiniai žurnalistai klausdami, kada pakils Ukraina. Mes atsakinėjome kaip galėdami optimistiškiau. Dalyvavome radijo ir televizijos tiesioginėse transliacijose. Susidarė įspūdis, kad Sovietų Sąjungos likimas bus galutinai nulemtas Ukrainoje. Taip galiausiai ir atsitiko. Mes neleidome laiko veltui: rinkome darbinius suvažiavimo dokumentus – įstatus, programą, išvadas, pareiškimus – pavyzdžius mūsų būsimai organizacijai.

18

UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ LAISVĘ


Vasilis Kapkanas 1989 m. vasarį dalyvavo Kijeve vykusiame Ukrainiečių kalbos bendrijos steigiamajame suvažiavime. Ten jis susipažino su Lvovo, Rivnės ir Voluinės regionų Rucho steigėjais ir padėjo jiems susitarti su nedidelėmis spaustuvėmis Vilniuje dėl ukrainiečių nelegalių leidinių tiražavimo. Padedant sąjūdininkui Petrui Vaitiekūnui, LSSR mokslų akademijos Fizikos instituto spaustuvėje buvo nelegaliai spausdinami Rucho laikraščiai ukrainiečių kalba: Lvovo „Вiче“ („Sueiga“), Kijevo „Вибір“ („Pasirinkimas“), Rivnės „Rada“, Lucko „Вільна думка“ („Laisva mintis“), Charkovо „Вісті“ („Žinios“), Ukrainos Helsinkio grupės „Шлях до волі“ („Kelias į laisvę“), savilaidos laikraščiai „Досвітні вогні“ („Priešaušrio spalvos“)‚ „Вільне слово“ („Laisvas žodis“) ir kt. Tuometinis Rucho pasiuntinys, Lvovo gyventojas Miroslavas Gredіlis, apie savo kelionę į Vilnių rašė: „Atvykę į Vilnių lengvai radome centrinę Sąjūdžio būstinę ir prisistatėme Vasiliui Kapkanui. Telefonu jam iš anksto buvome pranešę apie vizitą. Vasilis vadovavo Lietuvos ukrainiečių bendrijai ir Sąjūdyje dirbo konsultantu. Mes apsigyvenome Mokytojų tobulinimosi instituto bendrabutyje, valgėme šalia esančioje valgykloje. Kažkodėl vienoje iš leidyklų netoli Vilniaus vėlavo ukrainiečių laikraščių spausdinimas. Teko laukti daugiau kaip dešimt dienų. Susidraugavau su keletu lietuvių. Jie man padėjo rašomiems straipsniams rinkti publicistinę medžiagą, organizavo susitikimus su žinomais politikais – Algirdu Brazausku, Vytautu Landsbergiu, monsinjoru Alfonsu Svarinsku. Pastarasis  – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kancleris, vėliau Atkuriamojo Seimo deputatas, disidentas, dvidešimt penkerius metus kalėjęs Stalino ir Brežnevo lageriuose kartu su ukrainiečių pasipriešinimo dalyviais. Jis daug dėmesio skyręs dvasios stiprybei ir karių sielovadai.“

20

UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ LAISVĘ

Profile for Vytautas Magnus University

Už jūsų ir mūsų laisvę  

Mykola Porovskis, Virgilijus Čepaitis, Petras Vaitiekūnas. 2020.

Už jūsų ir mūsų laisvę  

Mykola Porovskis, Virgilijus Čepaitis, Petras Vaitiekūnas. 2020.

Advertisement