Issuu on Google+

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

TAVO ŽVILGSNIS Vertimų ir iliustracijų projektas IV-oji knyga


Ko tikimės iš vertimų ir ką apie juos mano žmonės? Romėnai perėmė Senovės graikų kultūros palikimą, jo pagrindu siekė sukurti savo kultūrą, o literatūros vertimais – labai praturtinti savo literatūrą ir kalbą. Žymiausių romėnų vertėjų tarpe – Ciceronas ir Horacijus. Reformacijos pradininkas Martinas Liuteris, išvertęs Bibliją į vokiečių kalbą, teigė, jog sėkmingai galima versti tik į gimtąją kalbą. Vienas žymiausių vertėjų Romanas Jakobsonas, skirdamas tris vertimų rūšis, viena iš jų laiko vertimą nekalbiniais ženklais, kitaip tariant, išraiškinga teksto iliustracija galėtų būti sėkminga teksto vertimo versija. Etjenas Dole, prancūzų humanistas vertėjas, buvo nuteistas mirti už ereziją: mat jam išvertus vieną Platono dialogą, imta abejoti nemirtingumo idėja. Kad būtum sumanus vertėjas, privalai pirmiausia būti įžvalgus skaitytojas, perprasti autoriaus mintis, pajusti su juo bendrystę.

Projekto vadovė Zita Martinėlienė


AURĖJA STROLYTĖ, 15m., Radviliškio rajono Baisiogalos gimnazija


Padaras

– Kokia puiki diena! - sako Karmen. - Ką mes tokią dieną galime nuveikti? – Pem turi sugalvojusi gerą dalyką. Paklauskim Pem, - atsako Rėjus. Karmen pasidomi, ką Pem sugalvojo. – Mes galime sukurti Padarą, - sako Pem. – Padarą? Kas yra tas Padaras? - Karmen ir Rėjus klausia abu vienu kartu. Tada Pem ir sako: – Padaras yra toks, koks jūs norite, kad jis būtų. Jūs tik turite jį sukurti. Jis privalo turėti kūną. Paimkit popieriaus lapą ir iškirpkite kūną savo Padarui. – O kaip atrodo to Padaro kūnas? - pasiteirauja Karmen. – Padarykite kūną savo Padarui ir pamatysite, kaip jūsų Padaro kūnas atrodo, - sako Pem. – Kiek pėdų gali turėti Padaras? - paklausia Rėjus. Pem jam atsako: – Padaras gali turėti daug pėdų. Jūs galit padaryti Padarą su keturiomis kojomis ir aštuoniomis pėdomis. Dabar jūs jau galit ir rankas jam padaryti. – Ar gali Padaras turėti keturias rankas? - vėl paklausia Rėjus. – Padaras gali turėti tiek rankų, kiek jūs norit, kad jis turėtų. Keturios rankos atrodo gerai. O šešios rankos atrodo dar geriau. Dabar jūsų Padaras privalo turėti galvą. Iškirpkite galvą savo Padarui, - toliau dėsto Pem. – Ar gali Padaras turėti mažą galvą? - dar kartą klausia Rėjus. – O ar aš galiu sukurti Padarą su trimis didelėmis nosimis? - dar kartą paklausia ir Karmen. Pem vėl sako: – Padaras yra toks, koks jūs norit, kad jis būtų. Jūsų Padaras gali turėti penkias nosis. Jis gali turėti ir šešias nosis! Jūsų Padaras atrodys gerai ir su septyniomis nosimis! Dabar jūs turite sudėti visas savo Padaro dalis ir nuspalvinti jas. Nuspalvinkite kojas oranžine ir mėlyna spalvomis. Galvą nuspalvinkite violetine spalva. Nuspalvinkite jį kaip tik jūs norite, kad jis atrodytų.

VAIVA ŠARKAUSKAITĖ, Šilutės rajono Degučių pagrindinė mokykla

4


Vertimai iš anglų kalbos

ROBERTAS LOMSARGIS, 16m., Šilutės rajono Švėkšnos ,,Saulės” gimnazija

5


6

ELVINA ČURLU, 10m., VšĮ ,,VIMS - International Meridian School”

MIGLĖ BAUŽAITĖ, 10m., Kauno Milikonių vidurinė mokykla

AUKSĖ MAČIŪNAITĖ, 10m., Šiaulių centro pradinė mokykla

DONATAS ASTRAUSKAS, 17m., Tauragės profesinio rengimo centras


Vertimai iš anglų kalbos

BERTA ADOMAVIČIŪTĖ, 16m., Kėdainių Šviesioji gimnazija

JUDITA KONTAUTAITĖ, 17m., Šiaulių rajono Gruzdžių gimnazija

7


AUGUSTĖ STAUGAITYTĖ, 15m., Kauno apskrities Juozo Naujalio muzikos gimnazija

8

GABIJA NEDZINSKAITĖ, 13m., Vilniaus lietuvių namai


Vertimai iš anglų kalbos

EGLĖ POGYTĖ, 16m., Kauno Jono Jablonskio gimnazija

EMILĖ JUREVIČIŪTĖ, 15m., Kauno apskrities Juozo Naujalio muzikos gimnazija

9


ALISA RŪTA STRAVINSKAITĖ, 14m., Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla

10

RŪTA MATULEVIČIŪTĖ, 17m., Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija


Vertimai iš anglų kalbos

UGNĖ ŠILAGALYTĖ, 15m., Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija

INGRIDA KALIUKEVIČIŪTĖ, 18m., Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija

11


Dangaus ryškumo kirvis

Kai kurie žmonės sako, kad Polas Bunyanas, kuris buvo per penkias dešimtis pėdų ūgio, galėjo nukirsti šimtus medžių, vien plačiu apskritimu sukdamas savo dangaus ryškumo kirvį. Tomis dienomis daug medžių turėjo būti nukirsta ir panaudota namų bei laivų statybai. Darbas buvo vadinamas miško ruoša, ir žmonės kalba, kad Polas Bunyanas buvo geriausias kada nors gyvenęs medkirtys. Mišką Polas kirto vienas, kol jis rado Mažylį Mėlynąjį Jautuką. Mažylis buvo toks ilgas, koks aukštas buvo Polas. Kartu jie sukūrė tvirtą medkirčių komandą. Polas ir Mėlynasis Jautukas ruošė medieną visoje šiaurinėje šalies dalyje: nuo Maino iki Mičigano, Viskonsino ir Minesotos. Polas į pagalbą samdėsi daug vyrų. Medkirčiams patiko dirbti Polui, kadangi šis visuomet būdavo jiems geras ir duodavo gerai pavalgyti. Medkirčių komanda labiausiai mėgo blynus, bet jie sušveisdavo juos taip greitai, kad stovyklos virėjai niekaip nesuspėdavo prikepti, net jei atsikeldavo dvidešimt šešias valandas prieš aušrą. Pagrindinė bėda buvo keptuvės, kurias virėjai naudojo blynus kepti, – jos buvo per mažos. Tą žiemą, kai Polas ruošė medieną prie Didžiojo Svogūno upės Mičigane, jis nusprendė, kad reikia ką nors daryti dėl didesnės keptuvės. Jis nuvyko į kalvę Moline, Ilinojuje, ir tarė: „Noriu, kad jūs, vyrai, padarytumėte tokią didelę keptuvę, jog ūkanotą dieną negalėčiau matyti kito jos krašto.“ Vyrai ėmėsi darbo. Kai baigė, buvo padarę tokio dydžio keptuvę, kad nebuvo pakankamai didelio traukinio ar vežimo jai pavežti. „Leiskite pagalvoti, ką daryti, - tarė Polas. - Mes turime paversti keptuvę ant šono kaip sidabrinį dolerį ir ridenti ją į Mičiganą.“ Jis prikabino Mėlynajam Jautukui keptuvę ir jie iškeliavo. Mažyliui ir Polui tai nebuvo sunkus darbas, nors jie turėjo pėsčiomis eiti porą šimtų mylių. Likus keletui mylių iki medkirčių stovyklos, Polas atkabino keptuvę ir paleido ją riedėti savaime. Kai sustojo, ji pradėjo suktis kaip pensas; sukosi, sukosi ir žemėje iškasė didelę duobę, prieš šleptelėdama kaip tos duobės dangtis. Medkirčiai džiūgavo ir nuskubėjo tempti medžių laužui – iš kelių akrų. Virėjas ir šimtas vienas padėjėjas maišė tonas tešlos. Kai viskas buvo paruošta ir liepsnos po keptuve spindėjo kaip miško gaisras, Polas išsirinko karščiui atsparesnių vyrų komandą. Jis liepė jiems prie pėdų prisirišti riebios šoninės juostas. „Jūs, vyrai, čiuožinėkite keptuvėje, kol ši gerai išsiriebaluos“, - tarė jiems. Vyrai čiuožinėjo, kol keptuvė pradėjo blizgėti nuo šoninės riebalų. Balta tešla išsiliejo keptuvėje ir greitai traškių, rudų, garuojančių blynų kvapas pasklido po visą valstiją. Buvo tonos blynų ir daugybė jų liko Mažyliui, kuris galėjo praryti vagoną vienu kąsniu. Mažai surastume darbų, kurių Polas neįveiktų, ypač su Mažylio pagalba. Bet buvo vienas, kuris atrodė neįveikiamas net jam. Tai buvo Viskonsine, prie pat Šventojo Krokso upės. Ten medkirčių kelias buvo toks vingiuotas, kad nebuvo įmanoma miške jo atsekti. Jis galėjo prasidėti viena kryptimi, tada nukrypti į šalį, apsisukti, kol galiausiai pats sutrikdavo ir nebežinojo, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Medkirčiai, gabenantys rąstus link stovyklos, vėl pasijusdavo grįžtantys atgal, iš kur pajudėjo. Polas manė, kad netgi Mažylis negalėtų įveikti tokio susimazgiusio ir vingiuoto kelio kaip šis, bet nebuvo ką daryti – tik pabandyti.

LORENAS BUIVYDAS, Radviliškio rajono Pociūnėlių pagrindinė mokykla 12


Vertimai iš anglų kalbos

KOTRYNA JOKŠAITĖ, 12m., Mažeikių Pavasario vidurinė mokykla

URTĖ GARDAUSKAITĖ, 18m., Kauno taikomosios dailės mokykla

MONIKA KRIAUČIŪNAITĖ, 17m., Ukmergės rajono Želvos vidurinė mokykla

RUSNĖ NAVICKAITĖ, 13m., Šiaulių rajono Bubių pagrindinė mokykla

13


BERTINA DRAGŪNAITĖ, 13m., Šiaulių Jovaro progimnazija

14

AGNĖ OSECKYTĖ, 16m., Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija


Vertimai iš anglų kalbos

LINA DRUNGILAITĖ, 18m., Kretingos rajono Kartenos vidurinė mokykla

ANASTASIJA KISELIOVA, 17m., Zarasų ,,Ąžuolo” gimnazija

15


Mano tetos nuotykis

Mano teta buvo stambaus sudėjimo, protinga ir labai ryžtinga ponia, ją būtų galima pavadinti vyriška moterimi. Mano dėdė buvo liesas, silpnas žmogelis, labai romus bei paklusnus – tikrai ne pora mano tetai. Atrodė, kad nuo vestuvių dienos jis pamažu nyko ir nyko. Stipri žmonos valia jam buvo ne pagal jėgas ir jį išsekino. Tačiau mano teta rūpinosi dėde kaip tik galėjo: pusė miestelio daktarų išrašinėjo jam vaistus, o ji liepdavo jam laikytis visų jų nurodymų ir duodavo tiek vaistų, kad būtų pakakę išgydyti visą ligoninę. Viskas buvo veltui. Kuo daugiau vaistų ir priežiūros jam teko pakęsti, tuo blogiau ir blogiau jam darėsi, kol galiausiai jis papildė sutuoktinių aukų, kurias nužudė perdėtas gerumas, sąrašą. Mano teta labai išgyveno dėl vargšelio vyro mirties. Galbūt ji jautė sąžinės graužimą dėl perdėto rūpinimosi, kuris nuvarė į kapus jos vyrą. Šiaip ar taip, ji padarė viską, ką galėtų padaryti našlė, kad pagerbtų vyro atminimą. Ji negailėjo pinigų nei gedulo rūbų kokybei, nei kiekybei: ant kaklo teta nešiojo vyro miniatiūrą, tokio dydžio, kaip mažas saulės laikrodis, o ant jos miegamojo sienos visada kabėjo vyro portretas visu ūgiu. Visas pasaulis aukštino jos elgesį ir buvo nuspręsta, kad moteris, kuri taip gražiai gerbia vyro atminimą, yra verta greitai susirasti kitą. Netrukus našlė išvyko į savo rezidenciją, seną dvarą Derbišyre, kurį ilgą laiką prižiūrėjo tik ūkvedys ir namų šeimininkė. Su savimi ji pasiėmė daugumą tarnų, ketindama šį dvarą paversti savo nuolatiniais namais. Tarnams iš miesto oda ėjo pagaugais pagalvojus, kad teks gyventi tokioje niūrioje, Dievo apleistoje vietoje, ypač, kai jie vakare susirinko tarnų kambaryje ir pasidalino įspūdžiais apie vaiduokliškas istorijas, išgirstas per dieną. Jiems buvo baisu klaidžioti po rūškanus, tamsius kambarius. Mano tetą pribloškė toks atsiskyrėliškas namas. Todėl prieš eidama į lovą ji atidžiai patikrino durų bei langų sandarumą. Pasidėjusi raktus po pagalve ir leidusi kambarinei išeiti, ji atsisėdo prie tualetinio stalelio, tvarkydamasi plaukus. Nepaisydama širdgėlos dėl mirusio mano dėdės, ši patraukli našlė labai rūpinosi savo išvaizda. Ji dar pasėdėjo žiūrėdama į save veidrodyje – pirma į vieną pusę, paskui į kitą. Staiga jai pasirodė, kad išgirdo kažką judant už nugaros. Teta skubiai atsisuko, bet ten nieko nebuvo. Nieko, išskyrus niūriai nutapytą vargšelio vyro portretą, kabantį ant sienos. Prisiminusi savo vyrą moteris giliai atsiduso, kaip kad buvo įpratusi daryti, kai kalbėdavo apie jį draugų kompanijoje, ir toliau taisėsi naktinius marškinius. Jos atodūsis atsikartojo arba į jį buvo atsakyta ilgu atokvėpiu. Ji vėl apsidairė, bet nieko nematė. Teta pamanė, kad šiuos garsus skleidžia vėjas, besiveržiantis pro žiurkių išgraužtas skyles sename dvare, ir neskubėdama pradėjo garbanotis plaukus, kai staiga pastebėjo vieną iš portreto akių judant. Toks keistas nutikimas, kaip jau turbūt supratote, mano tetą labai sukrėtė. Ji buvo tikra, kad akis sujudėjo. Negana to, atrodė, kad jai mirktelėjo būtent taip, kaip darydavo jos vyras, kol dar buvo gyvas. Net šaltukas persmelkė jos širdį – juk ji buvo vieniša moteris bauginančioje situacijoje.

ROBERTA KALASAUSKAITĖ, Kauno Jono Jablonskio gimnazija

16


Vertimai iš anglų kalbos

REDA PETRAVIČIŪTĖ, 15m., Vilniaus Martyno Mažvydo Progimnazija

17


MOTIEJUS VYŠNIAUSKAS, 16m., Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla

18

AKVILĖ GAILIŪNAITĖ, 16m., Radviliškio rajono Pociūnėlių pagrindinė mokykla


Vertimai iš anglų kalbos

SIMONA DRAKŠAITĖ, 17m., Vilniaus ,,Šaltinėlio” privati mokykla

IEVA KEKYTĖ, 17m., Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinė mokykla

19


Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis

Martino šeimoje buvo penki asmenys. Pastorius ir ponia King buvo jo tėvai. Pagal amžių šeimoje Martinas buvo vidurinysis – turėjo jaunesnį brolį Alfredą ir vyresnę seserį Kristiną. Martino tėvas buvo dvasininkas. Štai dėl ko žmonės jį vadino Tėvu Kingu. Sekmadieniais bažnyčioje Martinui labiausiai patiko klausytis tėvo pamokslų. Jam patiko tėčio tariami žodžiai. Martinas nepasižymėjo ūgiu, bet buvo stiprus vaikėzas. Jam patiko kasdieniai vaikų žaidimai: futbolas, krepšinis, be to, Martinas buvo greitas bėgikas bei geras kriketo žaidėjas. Žaisdamas jis visada siekė pergalės. Kai Martinas, Alfredas ir Kristina buvo maži, jie bendravo ir žaidė su visais kaimynystėje gyvenusiais vaikais, juodaodžiais ir baltaisiais. Kai mažieji Kingai pradėjo mokytis, baltieji vaikai nebeužsukdavo į jų namus. Martinas netruko suprasti, kad baltaodžiai net ir mokėsi kitoje mokykloje nei jis su Kristina ir Alfredu. Kiek paūgėjęs Martinas sužinojo, jog esama vietų, kur Kingų šeimai uždarytas kelias vien dėl to, kad jie – juodaodžiai. Šie dalykai labai liūdino berniuką. Jis mąstė, ką galėtų pakeisti. Martinas galvojo, kuo jis bus užaugęs. Gal daktaras, o gal vis dėlto teisininkas. Vaiko tikslas buvo padėti žmonėms. Martinas mokėsi stropiai. Jis visada pasimokydavo daugiau nei mokytojai liepdavo. Berniukas dievino knygas. Skaitė jas be atvangos. Neretai vaikinas nepagailėdavo visų savo kišenpinigių įvairiems leidiniams, kuriuos troško turėti. Augdamas Martinas skaitė vis daugiau ir daugiau – mat domėjosi įvairiais dalykais. Martinas baigė mokyklą būdamas vos penkiolikos metų. Tais pačiais metais jis išvyko studijuoti. Jaunuolis tapo dvasininku, kaip ir tėvas. Martinas Liuteris Kingas apkeliavo ne tik visas Amerikos valstijas, bet ir visą pasaulį. Jis dažnai padėdavo žmonėms, besistengusiems pakeisti neteisingus įstatymus, ir ilgainiui šis žmogus tapo toks garsus, jog apie jį laikraščiai rašė kone kiekvieną dieną, buvo galima jį išgirsti radijo laidose ir išvysti per televiziją. 1964 metais Martinas Liuteris Kingas gavo Nobelio Taikos premiją už nuopelnus skleidžiant taiką ir meilę tarp žmonių. Apdovanotieji šia garbinga premija gaudavo nuostabų medalį bei nemažą sumą pinigų. Kaip jūs manote, kam Martinas Liuteris Kingas išleido gautus pinigus? Ne sau ir ne šeimai. Jis panaudojo juos gelbėdamas žmonėms. 1968 metais pasaulį sukrėtė baisi žinia – Martinas Liuteris Kingas buvo nužudytas. Ne tik amerikiečiai – visas pasaulis jo gedėjo. Šimtai žmonių lydėjo velionį paskutinėn kelionėn. Visi buvo sukrėsti, tą dieną nedirbo mokyklos ir įmonės. Nors Martynas Liuteris Kingas iškeliavo anapilin, jo žodžiai ir idėjos vis dar gyvi. Dabar žmonės gali gyventi, kaip ir jis, mylėti, kaip ir jis, dirbti, kaip ir jis. Tuo būdu Martinas Liuteris Kingas ir jo atsidavimas žmonėms niekada nebus pamiršti.

VILMA VASKELAITĖ, Vilniaus Viršuliškių vidurinė mokykla

20


Vertimai iš anglų kalbos

GRETA VAISĖTAITĖ, 10m., Trakų rajono Rūdiškių gimnazija

IEVA BELEŠKAITĖ, 14m., Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija

PALMA SKETERYTĖ, 16m., Pasvalio rajono Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazija

KRISTINA APANAVIČIŪTĖ, 19m., VšĮ Kauno Juozo Urbšio katalikiška vidurinė mokykla

21


Puodžius

Vieną puikią dieną Robinas išsiruošė į Notingemą. Pakeliui jis sutiko vargšą puodžių, kurie vežė į Notingemą parduoti savo puodus. – Gerą dieną, puodžiau, - pasisveikino Robinas Hudas. Nieko netardamas puodžius važiavo toliau. Ir tik tada, kai Robinas atsistojo vidury kelio, puodžius pristabdė arklį. – Eik šalin, - sušuko jis, - arba aš tave pervažiuosiu. – Ne, - pasakė Robinas. - Man reikia tavo arklio ir vežimo, o taipogi ir tavo puodų. Aš norėčiau vienai dienai tapti puodžiumi ir pasižvalgyti, kas vyksta Notingeme. Tu nieko neprarasi, - Robinas prisiekė. - Parduok man puodus už tokią kainą, kokios tu paprašytum Notingeme, taip pat aš pridėsiu du auksinius, kaip užstatą už arklį ir vežimą. Dar duok man savo drabužius, antraip mane, Robiną Hudą, atpažins. – Robinas Hudas? - nustebęs sušuko puodžius ir neatsidžiaugdamas dviem aukso monetomis bei pinigais, gautais už puodus, greitai atidavė savo drabužius, netardamas nė žodžio. Robinas Hudas išvažiavo į Notingemą, o savo vyrus kartu su puodžiumi paliko laukti jo sugrįžtančio. Kai Robinas atvyko į vietą, pasiūlė savo puodus už pusę kainos ir netrukus visi pigesni puodai buvo išparduoti. Galiausiai jam liko tik keliolika brangesnių ir didesnių dubenų bei lėkščių. Priešais turgaus aikštę stovėjo namas, kuris priklausė Notingemo šerifui Robertui de Reno. Robinas Hudas susidėjo savo prekes į krepšelį, perėjo per turgavietę ir pasibeldė į šerifo duris. Netrukus priėjo moteris ir atidarė jas. – Aš atnešiau jums keltą indų, - Robinas tarė, - tai dovana poniai de Reno, jeigu ji teiksis priimti šią mano dovaną. – Jūsų dovaną? - moteris pasiteiravo. – Taip, mano, puodžiaus, - Robinas atsakė. Palikęs krepšį jis grįžo prie savo vežimo ir ėmė laukti. Netrukus moteris grįžo ir pastebėjo Robiną, stovintį prie vežimo. – Mano gerasis puodžiau, - tarė ji, - mano ponia mano, kad jūsų dovana yra labai vertinga, kaip tik mums trūko puodų – taigi ji kviečia jus ateiti ir papietauti su mumis. – Su malonumu, - atsakė Robinas ir paskui moterį nuėjo į šerifo namus. Ten jį pasodino prasčiausioje vietoje stalo gale, šerifas su žmona ir keliais draugais atsisėdo garbingiausiose vietose. Jie garsiai kalbėjosi, o Robinui to ir tereikėjo. – Keturiasdešimt auksinių, - sušuko šerifas, - ir miesto šauklys tai visiems praneš. – Keturiasdešimt? - nusistebėjo vienas iš jo draugų, - bet tai labai dideli pinigai. – Bet Robinas Hudas yra labai pavojingas, - atrėžė šerifas.

JULIUS LENGVINAS, Šilutės rajono Švėkšnos ,,Saulės” gimnazija 22


Vertimai iš anglų kalbos

AUŠRA TURSKYTĖ, 14m., Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla

MONIKA POCIŪTĖ, 14m., Panevėžio Rožyno pagrindinė mokykla

DOVILĖ RATKUTĖ, 10m., Vilniaus Balsių pagrindinė mokykla

RUSNĖ PAZDRAZDYTĖ, 15m., Palangos senoji gimnazija

23


VIKTORIJA MARTINKUTĖ, 19m., Kretingos rajono Kartenos vidurinė mokykla

24

REDA JONUŠAITĖ, 13m., Kretingos rajono Salantų gimnazija


Vertimai iš anglų kalbos

INESA KAZLOVAITĖ, 13m., Šiaulių rajono Bubių pagrindinė mokykla

RUGILĖ VĖLAVIČIŪTĖ, 15m., Telšių ,,Džiugo” vidurinė mokykla

25


Vakarėlis

Dvynukai Kevinas ir Siuzi liko vieni namie. Jų tėvai per Velykas porai dienų išvyko, palikę vaikams prižiūrėti jaunesniąją sesutę – šešiametę Mendę. Mama ir tėtis negrįš iki pirmadienio. − Surenkime šaunų vakarėlį, - pasiūlė Siuzi. − Bet mes pažadėjome tėvams, kad ne... - pasakiau. − Juk galime susitvarkyti. Jie ničnieko nesužinos, - tarė Siuzi. − Galbūt ir ne, bet Mendė neištvers neišplepėjusi. − Jei mums pasisektų ją įkalbėti, Mendė neprasižiotų, - gudriai nusišypsojo sesuo. Už tylėjimą mes Mendei pažadėjome nupirkti Barbę. Vakare pasikvietėme būrį gerų draugų. Visi puikiai pasilinksmino. Jau buvo ganėtinai vėlu ir apie antrą nakties vakarėlis baigėsi. ,,Ryte bus užtektinai laiko viską sutvarkyti.” Abu užlipome viršun. Aš nusvirduliavau pažiūrėti, kaip laikosi Mendė, ir užsnūdau šalia jos. Tai buvo telefonas. Žvilgtelėjau į laikrodį. Aštuonios. Telefonas nesiliovė čirškęs. Apsnūdęs pakėliau ragelį. Tokioje ankstybėje skambinti galėtų tik... − Alio? Ar tai tu mielasis? − Taip, mam. − Kaip sekasi mano mažiesiems? − Aaa... Neblogai. Tiesiog puikiai. − Tiesiog paskambinau pasakyti, kad grįžtame namo jau šią popietę. − Bet... − Žinau. Mes su tėčiu nusprendėme grįžti šiek tiek ankstėliau. Pasimatysim. Padėjęs ragelį nuskuodžiau į viršų žadinti Siuzi. Ši liepusi man užsičiaupti miegojo toliau, kol nepapasakojau jai apie skambutį. Mudu nuskubėjome apačion, į svetainę. Ten vyravo visiškas chaosas. Visi baldai buvo išstumdyti palei sienas, o kilimas suvyniotas tysojo kampe. Kol žadinau Siuzi, Mendė apačioje pasistatė palapinę iš pagalvių bei pagalvėlių, pati slėpėsi po kavos staleliu. Visuose namuose nebuvo nė vienos švarios lėkštės ar stiklinės. Kai pagaliau švarius indus sukroviau į indaują, laikrodis jau mušė dvyliktą. Nulėkiau į svetainę. − Na, ir kaip, Kevinai? - paklausė Siuzi. Apsidairiau. Sofa buvo ten, kur ir turėtų būti – priešais knygų spintą. Garso aparatūra taip pat stovėjo įprastoje vietoje. Viskas buvo lyg ir gerai. − Aha, puiku. Vis dėlto, rodos, kažko trūksta... Darsyk viską apžiūrėjome. − Žinau. Kilimas ne vietoj. Reikėtų jį apsukti. − Vis tiek kažko trūksta... Būtent tada išgirdome mašinos ūžesį. Įėjusi mama visus stipriai apkabino. Tada apsižvalgė. Mes su Siuzi persimetėme žvilgsniais. Mamos žvilgsnis nukrypo į staliuką ir... staiga supratome, kas negerai. Tą akimirką pro duris įžengė tėtis. − Kas galėtų paaiškinti, ką didžioji krištolinė vaza veikia garaže? − Vakarėlis, - įsiterpė Mendė. Kartais mažosios sesutės – gyva bėda. MARTYNA UBARTAITĖ, Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazija

26


Vertimai iš anglų kalbos

GINTARĖ POČIŪRAITĖ, 16m., Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla

MONIKA ADOMAITYTĖ, 15m., Juodkrantės Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokykla

UGNĖ ŠLEKYTĖ, 14m., Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinė mokykla

DEIMANTĖ SABALIAUSKAITĖ, 18m., Šiaulių universiteto gimnazija

27


GUODA KLIUČINSKAITĖ, 14m., Kauno jėzuitų gimnazija

28


Vertimai iš anglų kalbos

EMILĖ BORUSAITĖ, 15m., Juliaus Janonio gimnazija

SILVIJA GVAZDAITYTĖ, 14m., Kauno jėzuitų gimnazija

29


Dailininkas, mergina ir caras

Gyveno kartą dailininkas. Jis keliavo po miestus bei kaimus ir tapė žmones. Neturėjo dailininkas nei namų, nei šeimos, nei pinigų, nei šlovės. Jis turėjo tik dažus ir teptukus. Vieną kartą ėjo dailininkas keliu ir pamatė merginą. Ji sėdėjo lauko pakrašty ir verkė. − Kodėl tu verki? - paklausė merginos dailininkas. − Kaipgi man neverkti, - atsakė mergina.- Pažvelk į mane. Dieną ir naktį dirbu caro laukuose. Nuo sunkaus darbo mano rankos pasidarė šiurkščios, oda suskeldėjo, plaukai išbluko, o nugara sulinko. Turiu jaunikį, siūlantį man tapti jo žmona, bet man gėda pasirodyti jam tokiai negražiai. − Neverk, - tarė dailininkas. - Man atrodo, kad tu labai graži. Aš nutapysiu tavo portretą, ir tu išvysi, kokia iš tiesų esi. Mergina nubraukė ašaras, o dailininkas išsitraukė teptukus, dažus, drobę ir pradėjo ją tapyti. Tai buvo nuostabus portretas! Kokia gražuolė žvelgė iš drobės! Jos rankos buvo švelnios, plaukai šilkiniai, o akys žėrėjo kaip žvaigždės. Dailininkas išmanė savo darbą: tapė žmones tokius, kokie jie yra. Patikėjo mergina dailininku, apsidžiaugė ir nuskubėjo pas savo jaunikį. Netrukus jie ir vestuves atšoko. Išgirdo šią nuostabią istoriją caras. Jis buvo tingus, piktas, kvailas ir negražus. Tačiau niekas nežinojo, koks caras buvo iš tiesų, nes jis slėpė nuo žmonių savo išvaizdos trūkumus: siaurą kaktą slėpė karūna, plikę uždengė perukas, siaurus pečius platino pagalvėlės, o auksiniai šarvai sudarė stipraus ir tvirto žmogaus įspūdį. Pakvietė caras dailininką į rūmus ir paliepė nutapyti jo portretą, nes kitaip grasino pasodinti į kalėjimą. Greit portretas buvo baigtas. Na ir caras buvo tame portrete! Ne caras, o išgama: kakta siaura, pilvas didžiulis, kojos trumpos, o ausys – kaip asilo. Pažvelgė caras į portretą ir sušuko: − Tai ne aš! Apgavike, tu nupiešei ne mane! Ei, sargyba, čiupkite jį – ir į kalėjimą! Puolė sargyba dailininką, bet čia pat nuriedėjo carui nuo galvos karūna, nukrito šarvai ir išvydo liaudis, koks iš tiesų buvo caras. Išvijo jį žmonės. O kas nutiko dailininkui? O kas gi jam nutiks! Juk jis – laisvas žmogus. Išsmuko dailininkas nepastebėtas iš miesto ir patraukė savo keliu. Kalbama, jog jis iki šiol keliauja po miestus bei kaimus ir tapo žmones. Ir jo nutapyti žmonės tokie, kokie jie yra iš tiesų.

GRETA KRASAUSKYTĖ, Šiaulių universiteto gimanzija

30


Vertimai iš rusų kalbos

GODA PADVELSKYTĖ, 12m., Kauno Martyno Mažvydo mokykla

JUSTINA ŽUTAUTAITĖ, 14m., Kauno rajono Vilkijos gimnazija

GITANA GERVINSKAITĖ, 16m., Kretingos rajono Darbėnų gimnazija

AKVILĖ BARAUSKAITĖ, 15m., Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija

31


LAURA SAVICKAITĖ, 12m., Radviliškio rajono Šaukoto pagrindinė mokykla

32

GYTIS UŽDAVINYS, 16m., Vilniaus Barboros Radvilaitės pagrindinė mokykla


Vertimai iš rusų kalbos

ANDŽELIKA SMATAVIČIŪTĖ, 12m., Radviliškio rajono Pakalniškių pagrindinė mokykla

REDA PRALGAUSKAITĖ, 18m., Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinė mokykla

33


Du godūs meškiukai

Tankiame miške gyveno sena meška su dviem sūnumis. Kartą meškiukai išsiruošė pasivaikščioti. Ėjo, ėjo jie mišku ir surado didelį apvalų sūrį. Meškiukai norėjo jį padalinti lygiomis dalimis, bet kiekvienas bijojo, kad kažkuriam netektų daugiau. Meškiukai ginčijasi, urzgia vienas ant kito. Išgirdo triukšmą lapė ir pribėgo prie meškiukų: - Kodėl ginčijatės?- klausia. Meškiukai papasakojo jai apie savo bėdą. - Na, čia ne bėda,- pasakė lapė. -Aš padalinsiu lygiomis dalimis. Meškiukai apsidžiaugė ir atidavė sūrį lapei. Lapė paėmė sūrį ir perlaužė jį, bet vienas gabalas buvo didesnis už kitą. Meškiukai tuoj pat suriko: - Šis didesnis! Lapė juos nuramino. - Tyliau, tyliau! Aš viską tuoj sutvarkysiu. Ji atkando kąsnelį nuo didesnio gabalo ir suėdė jį. - Vėlgi nelygiai!- suriko meškiukai. - Nesijaudinkit!-pasakė lapė.-Aš žinau ką darau. Ir ji dar kartą atkando kąsnelį nuo didesnės dalies. - Ir vėl nelygu ! -suriko meškiukai. - Dar truputėlį ir viskas bus, kaip jūs norite, - nuramino juos lapė. Lapė atkąsdavo kąsnį sūrio, o meškiukai vos spėjo juodomis nosimis sekti nuo didesnio kąsnio prie mažesnio, nuo mažesnio prie didesnio. Kol lapė nepasisotino, ji vis dalijo ir dalijo. Pagaliau kąsniai susilygino, bet jie buvo tokie mažyčiai, kad juos buvo galima praryti iš karto. - Na, ką gi, -pasakė lapė, -kad ir mažai, bet už tai po lygiai! Gero apetito, meškiukai! Pamojusi uodega, ji pabėgo į mišką. Suglumę meškiukai tik atsiduso ir susižvalgė. Štai kaip atsitinka tiems, kurie godūs!

ELIGIJUS ADŽGAUSKAS, Alytaus rajono Butrimonių gimnazija

34


Vertimai iš rusų kalbos

VILIUS PAULAUSKAS, 13m., Kauno Martyno Mažvydo mokykla

35


GITA ŠABANAITĖ, 15m., Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija

36

MODESTA SUKURYTĖ, 14m., Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinė mokykla


Vertimai iš rusų kalbos

JUSTINA VENCKUTĖ, 15m., Papilės Simono Daukanto gimnazija

AMANDA GREBLIAUSKAITĖ, 12m., Šiaulių Vinco Kudirkos pagrindinė mokykla

SAMANTA VALTAITĖ, 11m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

37


Gyvi šachmatai Ar Jūs mėgstate žaisti šachmatais? Tai labai įdomus žaidimas, tiesa? O ar galite įsivaizduoti, kad karalius, žirgas ar pėstininkas atgyja ant šachmatų lentos? Taip, taip, nesistebėkite - taip būna... Italijos mieste Marostikoje. Kartą per ketverius metus - rudens pradžioje, rugsėjo devintą, - Marostikoje švenčiama šachmatų diena. O viskas prasidėjo beveik prieš šešis šimtus metų. 1454 metais. Tais laikais Italijoje gyveno turtingas ir apsišvietęs kunigaikštis. Jis turėjo dvi gražuoles dukteris. Bet kažkodėl du kilnūs jaunuoliai, tarnavę kunigaikščio dvare, įsimylėjo tą pačią kunigaikščio dukterį, vardu Leonora. Jaunuoliai bandė laimėti merginos prielankumą, bet ši nė vieno neišskyrė. Taip Leonoros gerbėjų mezgėsi konfliktas. Tais laikais panašūs ginčai baigdavosi dvikova: nugalėtojas gaudavo gražuolę į žmonas, o nugalėtąjį - deja! - apverkdavo ir palaidodavo. Bet kunigaikštis, Leonoros tėvas, buvo išsilavinęs žmogus ir dvikova jam atrodė tarsi barbariška atgyvena. Jis pasiūlė varžovams susikauti žaidžiant šachmatais. Tam, kad neužgautų kilnių jaunuolių jausmų, kunigaikštis nusprendė surengti „dvikovą” pačiu rimčiausiu būdu. Šachmatų figūromis buvo jo dvariškiai ir tarnai. Žaidimas vyko aikštėje prieš kunigaikščio pilį. Laimėtojas gavo į žmonas Leonorą, o pralaimėjęs - jos (ne mažiau gražią) seserį. Šita istorija išliko nepamiršta per amžius. Nuo to laiko kartą per ketverius metus Marostikos miesto gyventojai prisimena gražiąją Leonorą, abu riterius ir išradingąjį kunigaikštį, surengdami didįjį šachmatų žaidimą. Marostikos miestas lyg tyčia sukurtas tokiai iškilmei. Reikalas tas, kad mieste yra šachmatų lentos aikštė. Ji visa išdailinta kvadratais - baltais ir juodais. Tokia lenta labai patogu judėti šachmatų „figūroms” - žaidėjams, aprengtiems viduramžių kostiumais, kuriuos žmonės dėvėjo Leonoros laikais.

HAROLDAS JUKNEVIČIUS, Varėnos rajono Senosios Varėnos A.Ryliškio vidurinė mokykla

38


Vertimai iš rusų kalbos

ŽYGIMANTĖ EIDUKEVIČIŪTĖ, 11m., Vilkaviškio rajono Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinė mokykla

LUKAS SIRUTAVIČIUS, 13m., Kauno Juozo Grušo meno vidurinė mokykla

LAURYNA LUBYTĖ, 14m., Kretingos rajono Salantų gimnazija

ELENA MOTIEJŪNAITĖ, 14m., Vilniaus miesto Žemynos progimnazija

39


MONIKA STANEVIČIŪTĖ, 14m., Kauno Juozo Grušo meno vidurinė mokykla

40

KATAŽYNA JANCEVIČ, 18m., Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija


Vertimai iš rusų kalbos

RAMINTA KASPERAVIČIŪTĖ, 13m., Marijampolės Jono Totoraičio pagrindinė mokykla

EGLĖ MIŠKŪNAITĖ, 13m., Radviliškio rajono Šaukoto pagrindinė mokykla

41


Kodėl slavų abėcėlė vadinama kirilica ? Pasaulio tautų kalbos gali būti „giminaitės”. Rusų, baltarusių ir ukrainiečių kalbos - tai senosios slavų kalbos „vaikai”. Senąja slavų kalba šie kalbėjo, kai dar buvo viena tauta, gyvenusi nedidelėje teritorijoje. Ir dabar mokslininkai tebesiginčija, kurgi buvo ta teritorija. Jos ieško ir dabartinėje Lenkijoje, ir Karpatų kalnų papėdėje, ir Ukrainos stepėse. 1992-ais metais Rusijoje pirmąkart buvo švenčiama Slavų rašto ir kultūros diena. Tą dieną Maskvoje, Slavų aikštėje, buvo atidengtas paminklas Kirilui ir Metodijui. Prie Paminklo už¬degta negęstanti ugnis – amžino atminimo ženklas. Už ką Kirilas ir Metodijus nusipelnė tokios garbės? Kodėl jau antrą tūkstantmetį juos mena tautos? Broliai Kirilas ir Metodijus gimė Makedonijos mieste Solūni (dabar Salonikai). Kirilas mo-kėsi tikėjimo žodžio ir dėstė filosofiją. Todėl jį ir praminė Filosofu. Jis mokėjo keletą kalbų. Meto-dijus buvo vienos rytinės Romos imperijos srities valdytojas. Jis palaikė visas geras savo brolio idė-jas. Gyvenimo pabaigoje abu jie tapo vienuoliais ir gavo Konstantino bei Michailo vardus. Po krikšto priėmimo slavai vietoj savo paprastų ženklų ėmė naudoti lotyniškas ir graikiškas raides. Tai buvo nelabai patogu, ne tos raidės neperteikdavo visos slavų kalbos ypatumų. Tuomet Kirilas ir sumanė sukurti slavišką abėcėlę. Joje buvo 38 raidės. Dalis raidžių buvo paimtos iš graikų abėcėlės, o kitos buvo sukurtos tam, kad perteiktų slavų kalbos garsus. Taip slavų tautos gavo raštą - abėcėlę, kurią pavadino kirilica - jos sumanytojo garbei.

DOMINYKAS ŠTUTAS, Naujosios Akmenės ,,Saulėtekio” progimnazija

42


Vertimai iš rusų kalbos

GODA VAITKUTĖ, 12m., Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinė mokykla

43


Matrioškos istorija

Meistras dirbo sode. Tai buvo didelis, gražus bajorų sodybos sodas. O netoliese, ant sodo suoliuko, žaidė mergaitė – bajorų dukra. Mergaitės rankose buvo puikus užjūrio žaislas – lėlė. Mergaitė kažką šnabžda lelei neaiškia kalba, vadina ją keistu vardu. Meistras pagalvojo, jog jo dukra neturi tokio puikaus žaisliuko, ir kiti valstiečių vaikai neturi. O jeigu... Ilgais žiemos vakarais Meistras gamino smagius žaisliukus – kiaušinį kiaušinyje. Daug kas kaime mokėjo gaminti tokius žaislus. Atidarai kiaušinį, o ten antras, trečias: vienas už kitą mažesnis. Pagal šį pavyzdį Meistras sugalvojo pagaminti lėlę. Iš medžio išdrožė didesnę lėlę – tai mama, vėliau mažesnę – tai dukra, po to dar vieną, ir dar. Lėlytės slepiasi viena kitoje. Kaip papuošti lėlę? Nėriniuota suknelė jai netiks. Ši lėlytė – valstietė. Ir papuošė ją Meistras taip, kaip rengėsi valstietės. Aprengė gėlėtu sarafanu, o ant galvelės – ryški skarelė (dirbant laukuose skarelė ir nuo saulės saugodavo, ir kasas prilaikydavo). Skruostus lėlei nudažė rausvai, o linksmos akys spindėjo kaip žiburėliai. Išėjo nuostabus žaislas. Meistras jai sugalvojo Matrionos vardą (senovėje tai buvo labai populiarus moteriškas vardas), o švelniai – Matrioška. Meistro dukrai naujas žaislas labai patiko. Ilgai mergaitė žaisdavo: lėles sustatydavo pagal ūgį, vėl surinkdavo visas ir slėpdavo didžiausioje lėlėje. Greitai panašios matrioškos atsirado gretimuose kaimuose. Daugelis meistrų pradėjo jas gaminti. Pats reikšmingiausias įvykis matrioškos gyvenime nutiko 1900 metais. Matrioška iškeliavo į tolimą miestą – Paryžių. Ten vyko pasaulinė paroda. Puošni, linksma, ryški lėlė užvaldė parodos lankytojų širdis. Žmonės savaime pradėdavo šypsotis matydami rožinį matrioškos veidą. Ji buvo pripažinta geriausia lėle vaikams. Nuo to laiko matrioška keliauja po visą pasaulį. Linksmą šeimynėlę galima sutikti visuose žemynuose. Dabar matriošką dažnai perka ne tik kaip žaislą, bet ir kaip vieną populiariausių rusiškų suvenyrų.

GABRIELĖ VALEIŠAITĖ, Trakų rajono Lentvario Motiejaus Šimelionio gimanzija

44


Vertimai iš rusų kalbos

GABRIELĖ POPOVAITĖ, 17m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

EVELINA VALENTAITĖ, 14m., Šilutės rajono Švėkšnos ,,Saulės” gimnazija

ENRIKA VILIMAITĖ, 13m., VšĮ Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija

IEVA RUDZINSKAITĖ, 14m., Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija

45


DAIVA MISIŪTĖ, 17m., Pasvalio rajono Vaškų vidurinė mokykla

46

LUKAS LINKŪNAITIS, 12m., Vilkaviškio rajono Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinė mokykla


Vertimai iš rusų kalbos

EVELINA GALKUTĖ, 12m., Šiaulių Vinco Kudirkos pagrindinė mokykla

RIMANTĖ ŽALYTĖ, 17m., Akmenės rajono Papilės Simono Daukanto gimnazija

47


Padavimas apie išdidų žmogų Nuo tada, kai tai įvyko, praėjo tūkstančiai metų. Toli už jūros, ten kur pateka saulė, yra šalis, kur gyveno galinga žmonių gentis. Jie ganė galvijų bandas, medžiojo žvėris, po medžioklės puotaudavo, dainuodavo dainas. Vieną kartą puotos metu iš dangaus nusileido erelis ir pagrobė mergaitę. Genties vyrai leidosi ieškoti mergaitės, bet jos nerado. Ir pamiršo ją, kaip pamirštama apie viską pasaulyje. Po dvidešimties metų į kaimą atėjo iškankinta moteris, o kartu su ja gražus, stiprus jaunuolis, erelio sūnus. Visi su nuostaba žiūrėjo į erelio sūnų ir matė, kad jis niekuo ne geresnis už juos, tik jo akys šaltos ir išdidžios, kaip ir paukščių valdovo. Vaikinas drąsiai žiūrėjo į žmones ir sakė, kad kito tokio kaip jis pasaulyje nėra. Žmonės supyko ir atsakė, kad jam tarp jų nėra vietos- tegul eina jis kur nori. Vaikinas nusijuokė ir nuėjo ten, kur jis norėjo,- pas vieną gražią merginą: priėjo prie jos, apkabino, bet mergina atstūmė jaunuolį. Tada erelio sūnus taip smogė merginai, kad ji parkrito, atsiduso ir numirė. Visus, kas tai matė, sukaustė baimė. Ir ilgai visi tylėjo, žiūrėdami į jaunuolį, kuris nenuleido galvos, lyg šaukdamasis bausmės. Žmonės sučiupo vaikiną ir pradėjo galvoti, kaip jį nubausti - nusikaltimas buvo negirdėtas. Išminčiai bandė suprasti, kodėl jis taip pasielgė, kalbėjosi su juo ir suvokė, kad jis manąs esantis vienintelis toks Žemėje ir be savęs daugiau nieko aplinkui nemato. Tada išminčiai suprato, kad bausmė slypi jame pačiame! Paleisti jį- tegul jis būna laisvas. Štai jo bausmė! Nors debesų nebuvo, iš dangaus trenkė žaibas- tai dangaus jėgos patvirtino išminčių nuosprendį. Jaunuolis nusijuokė, tarsi atsakydamas žmonėms, kurie jį atstūmė, ir nuėjo vienas, laisvas, kaip tėvas. Bet jo tėvas nebuvo žmogus, o jis- žmogus. Ir štai jis pradėjo gyventi laisvas, kaip paukštis. Vaikinas grobė merginas ir gyvulius, buvo vikrus, grobuoniškas, stiprus, žiaurus ir ilgai- ne vieną dešimtmetį- nesusitiko su žmonėmis. Vieną kartą jis priartėjo prie žmonių. Kai šie puolė jį - jaunuolis nesitraukė iš vietos. Žmonės suprato, kad jis ieško mirties, jie sustojo ir nusijuokė. O jis drebėjo, girdėdamas šitą juoką. Su ilgesingu šūksniu jaunuolis griebė kažkieno pamestą peilį ir smeigė sau į krūtinę, tačiau peilis sulūžo, ir vaikinui nieko blogo nenutiko. Jaunuolis parkrito ant žemės ir ilgai trankė galvą į ją, bet žemė jo nenorėjo priimti. Žmonės su džiaugsmu suprato, kad jis negali numirti, ir nuėjo jį palikdami. Nuo to laiko jis liko vienas, laisvas, laukiantis mirties. Jis buvo tarsi šešėlis, ir toks bus amžinai! Ir nėra jam vietos tarp žmonių. Tai bausmė už išdidumą. (pagal Maksimą Gorkį)

JURGITA KERPYTĖ, Kauno ,,Saulės” gimnazija

48


Vertimai iš rusų kalbos

VISMANTAS ATAS, 13m., Vilniaus Barboros Radvilaitės pagrindinė mokykla

ALINA RANONYTĖ, 18m., Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Biržų skyrius

49


Aleksandras Didysis

Aleksandras Didysis buvo vienas žymiausių karvedžių istorijoje. Jis gimė 356 metais prieš Kristų Peloje. Aleksandras buvo Pilypo II ir Olimpiados sūnus. Garsiausias visų laikų filosofas Aristotelis buvo jo mokytojas. Sklando daugybė legendų apie jaunąjį Aleksandrą. Makedonijos karalius Pilypas II turėjo gražų ristūną. Geriausi raiteliai bandydavo savo laimę juo pajodinėti, tačiau žirgas būdavo atkaklesnis už juos. Praradęs viltį, Pilypas norėjo atsisakyti žirgo, tačiau Aleksandras paklausė: „Gal galėčiau dar pabandyti?“ Tėvas atsakė: „Na, gerai, tik būk atsargus.“ Aleksandras vedė žirgą priešais saulę. Jis pastebėjo, kad galingasis ristūnas bijojo savo paties šešėlio. Aleksandras paglostė žirgą ir staigiai užšoko ant jo nugaros. Žirgas pasileido žaibo greičiu. Visi manė, kad raitelis nukris, bet kai jis grįžo gyvas ir sveikas, karalius verkė iš džiaugsmo. Jis apkabino sūnų ir tarė: „Eik, mano sūnau, ieškok savęs vertos karalystės, Makedonija tau tikrai per maža!“ Jis taip ir padarė. Po tėvo nužudymo Aleksandras tapo Makedonijos valdovu. Naujasis imperatorius pradėjo karą prieš persus. Aleksandras keliavo į Gordioną per Mažąją Aziją. Pakeliui jis pamatė vežėčias. Mediena, iš kurios jos buvo pagamintos, buvo stipriai surišta. Vienas orakulo posakis bylojo: „Kas sugebės atrišti šį „Gordijaus mazgą“, galės valdyti Azijos žemyną.“ Daugybė stiprių ir protingų vyrų net keturis šimtus metų bandė įvykdyti šią užduotį, tačiau niekam nepavyko. To negalėjo padaryti ir Aleksandras. Praradęs savitvardą jaunasis karvedys pasiėmė savo kalaviją ir perkirto mazgą į dvi dalis. Aleksandras Makedonietis atkeliavo į Egiptą, kur įkūrė Aleksandrijos miestą. Jis užkariavo didžiausią istorijoje Senojo Pasaulio valstybę ir pasivadino Azijos karaliumi. Imperatoriaus tikslas buvo įkurti vieningą pasaulio karalystę su sostine Babilonu. Tačiau jo svajonė neišsipildė. Būdamas trisdešimt trejų metų, Aleksandras, pakirstas ligos, mirė. Taip baigėsi didžiojo valdovo istorija.

GABRIELĖ BAGDONAITĖ, Kaltanėnų Aleksandro Stulginskio gimnazija

50


Vertimai iš vokiečių kalbos

RAIMONDA RUTKAUSKAITĖ, 12m., Panevėžio rajono Paįstrio Juozo Zikaro vidurinės mokyklos Skaistgirių skyrius

DOMINYKAS DILYS, 15m., Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla

51


Melagio Barono Miunhauzeno pasakojimas

Ar pažįsti melagį Baroną Miunhauzeną? Tikriausiai. Bet ar žinai, kad jis tikrai egzistavo? Iš tikrųjų kartą gyveno vyras, kurį vadino Baronu Miunhauzenu. Prieš daugelį metų jis gyveno mažame miestelyje prie Vėzerio. Baronas Jeronimas Karlas Frydrichas fon Miunhauzenas buvo vokiečių didikas. Jis buvo ypatingas žmogus. Dar būdamas gyvas jis buvo žinomas kaip išgalvotų juokingų istorijų pasakotojas. Daugeliui žmonių taip patiko barono istorijos, kad šias jie net užrašė. Todėl ir šiandien galima perskaityti, kokius nepaprastus nuotykius patyrė įžymusis baronas. Bet geriau pačiam susidaryti nuomonę apie jo pasakojimus. Vienas iš jų vadinasi „Tarp tigro ir krokodilo.“ „Viena iš daugelio kelionių nuvedė mane į Ceiloną, kur gyveno mano geras draugas. Vieną kartą mes abu išėjome į medžioklę. Aš pavargau ir atsilikau. Norėjau pailsėti ant upės kranto. Staiga išgirdau už nugaros šnaresį. Apsižvalgiau ir pamačiau milžinišką tigrą, kuris sėlino link manęs. Aš nebeturėjau šovinių. Ką daryti? Akimirką pagalvojau. Vienintelis išsigelbėjimas buvo kuo greičiau sprukti. Greit pasisukau ir... o, dangau! Už keleto žingsnių priešais save išvydau siaubingą krokodilą, kuris išžiojęs savo plačius nasrus bet kurią akimirką taikėsi mane praryti. Įsivaizduokite mano situaciją: už manęs tigras, priešais – krokodilas. Niekas manęs nebeišgelbės! Beveik negyvas iš baimės parpuoliau ant žemės. Tai ir buvo mano išsigelbėjimas. Tigras šoko per mane tiesiai į išžiotus krokodilo nasrus. Pavojus praėjo ir aš galėjau pagaliau pailsėti.“ Tikrai įdomi istorija, tiesa? O dabar nuspręsk pats – tikėti baronu ar ne...

RŪTA BEIŠTARYTĖ, Mažeikių rajono Renavo pagrindinė mokykla

52


Vertimai iš vokiečių kalbos

INDRĖ TAUTKUTĖ, 19m., Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija

ELEONORA LEKAVIČIŪTĖ, 17m., Kauno jėzuitų gimnazija

53


Kaip išmokti vairuoti automobilį

Vokietija yra automobilių šalis. 80 milijonų Vokietijos gyventojų naudojasi 50 milijonų mašinų! Atnaujinti automobilių keliai ir greitkeliai vingiuoja po visą šalį. Žmonės kalba, jog automobiliai yra vokiečiams „mylimiausi žaisliukai“. Bet nėra čia ko stebėtis – juk automobilis buvo išrastas Vokietijoje. Žmonės visada svajojo turėti automobilį, „kad jis pats važiuotų“: netraukiamas nei žmogaus, nei gyvūno ir nevaromas vėjo. Prieš 126 metus, 1886 metais, sausio 26 – ąją dieną, buvo išrasta motorinė transporto priemonė su trimis ratais. Ją išrado Karlas Benzas, talentingas inžinierius, žinomas kaip pirmojo automobilio išradėjas. „Visiškas pakaitalas vežimui su arkliais“ - štai toks reklaminis šūkis turėjo įtikinti liaudį Benzo transporto priemonės patikimumu. Pirmieji važiavimai paslapčia buvo atlikti 1885 metais Manhaimo gamyklos kieme. Tam jis ryžosi tik ūkanotą naktį. Pirmoji mašina nuriedėjo gatve šimtą metrų, bet po pirmojo šimto nuvažiuodavo vis toliau. 1886 metais Karlo „Auto“ buvo užbaigtas. Bet tuometinis automobilis su šiuolaikiniu turėjo mažai ką bendra. Jis buvo karietos formos su trimis ratais, vairuotojas sėdėjo ant medinio suolelio, mašina neturėjo jokio stogo, taip pat ir jokios apsaugos nuo vėjo ar audros. Kaip ir visi senieji automobiliai, jis kėlė labai daug triukšmo ir dūmino. Į keistą triratį pradžioje žmonės žiūrėjo nepatikliai. „Kaip galima sėdėti nepatikimoje, triukšmingoje mašinoje, kai pakankamai yra arklių“, - taip skambėjo svarbiausias argumentas. Karlas Benzas buvo susinervinęs: naujoji transporto priemonė neveikė labai gerai. Niekas nenorėjo pirkti automobilio, niekas į Benzą nežiūrėjo rimtai. Tik jo žmona tikėjo juo ir jo mašina. Ji be savo vyro žinios automobiliu įveikė šimto kilometrų nuotolį iki tėvų namų Forzhaime. Tai buvo pirmoji ilgo nuotolio kelionė automobilių istorijoje. Nors dažniausiai sūnūs Eugenas ir Ričardas turėdavo užtempti mašiną ant kalno, ši kelionė turėjo reklaminį efektą: galiausiai Benzas pardavė dvidešimt penkis automobilius. Automobiliai pradėti gaminti ir kitose šalyse: Prancūzijoje, Anglijoje ir Italijoje. Motorinės karietos įgavo stogą ir vis artėjo prie šiuolaikinės formos. Iš Karlo Benzo ir kito išradėjo Gotlybo Daimlerio, kuris gyveno Štutgarte, dirbtuvėlių išaugo didžiulės automobilių gamyklos. Laikui bėgant jos susijungė. Kartą vienas prekiautojas automobiliais iš Prancūzijos vokiečių mašinai „Daimler – Autos“ davė savo mažosios dukros vardą „Mercedes“. Nuo tada „Daimler – Autos“ iš Štutgarto nešioja šį vardą. Jų ženklas – apskritime esanti žvaigždė su trimis spinduliais.

DOVYDAS NAUBURAITIS, Šilutės Martyno Jankaus pagrindinė mokykla

54


Vertimai iš vokiečių kalbos

MARIJONAS VOZGIRDAS, 13m., Telšių rajono Kaunatavos pagrindinė mokykla

55


Legenda apie Lorelai

Reino upės pakrantėje, tarp Bingeno ir Koblenso, stūkso Lorelai uola. Jau viduramžiais uola buvo žinoma kaip grėsmingiausia vieta praplaukiantiems laivams. Legenda pasakoja, jog ten dažnai galėjai išvysti jauną mergelę. Kai tik mėnulis apšviesdavo žemę, atsliūkindavo paslaptingoji ant iškiliosios uolos ir pradėdavo dainuoti. Daugybė jūreivių pasitiko mirtį didingojo Reino bangose, nes tik išgirdę užburiantį merginos balsą vargšai prarasdavo budrumą ir nepastebėdavo aukštojo uolyno. Kai kurie žvejai naktį net savo akimis regėjo Reino princesę. Kartais ji pasirodydavo ant upės kranto ir žvilgsniu parodydavo žuvingiausias vietas. Kartą nugirdo garsaus grafo sūnus apie Lorelai. Jis troško pats pamatyti nuostabiąją būtybę, todėl nuplaukė laiveliu link Lorelai uolos. Jau buvo vakaras, mėnuo kybojo danguje. Valčiai prisiyrus prie uolos, jos viršuje jaunuolis išvydo gražiąją mergelę.Ji šukavosi savo auksines garbanas ir dainavo nuostabias dainas. Draugiškai pamojo jam savo dailia ranka. Jaunasis grafas liepė jūreiviams priplaukti prie milžiniškos uolos, nes ketino tiesiai iš laivo užšokti ant jos. Jis giliai įkvėpė, šoko, bet nepasiekęs jos, žaibišku greičiu krito į ledinį Reino vandenį ir nuskendo. Po šios nelaimės grafas, sugniuždytas sūnaus netekties, kreipėsi į savo žmones įsakydamas: „Jūs privalote pristatyti tą merginą – gyvą arba mirusią!“ Atėjus vakarui grafo žmonės apsupo Lorelai uolą iš visų pusių. Trims jaunuoliams net pasisekė užkopti ant jos. „Ko jūs čia ieškote, žemės vaikai?“ - kreipėsi į juos mergelė. „Tavęs mes ieškome“, - atsakė jie. „Tai sugaukit mane!“ - nusikvatojo įr vėl pradėjo dainuoti. Jai bedainuojant dangų aptemdė debesys, prasidėjo audra ir Reino paviršiumi sliuogė dvi bangos, nusitaikiusios į aukštąją Lorelai uolos viršūnę. Bangos atrodė kaip du galingi žirgai. Jos nunešė gražuolę į upės gelmes. Nuo tos dienos retai kas bematė Lorelai.

UGNĖ MIKLAŠEVIČIŪTĖ, Vilniaus ,,Laisvės” gimnazija

56


Vertimai iš vokiečių kalbos

ŽYDRĖ VISOCKAITĖ, 17m., Rokiškio rajono Pandėlio gimnazija

IEVA KAZILIŪNAITĖ, 13m., Vilniaus ,,Šaltinėlio” privati mokykla

57


Liūtai

Liūtai priklauso katinių šeimai ir laikomi gyvūnų karaliais. Po tigrų liūtai laikomi antra pagal dydį kate ir didžiausiais Afrikos plėšrūnais. Jie užauga iki 180 centimetrų ilgio, uodegos ilgis siekia nuo 70 iki 100 centimetrų, svoris – 120 ar 250 kilogramų. Liūtų šiandien aptinkama tik Afrikoje bei mažoje federacinėje Gudžerato valstijoje, Indijoje. Žvėreliai gimsta labai maži, tik 40 centimetrų ilgio, juodai rusvos spalvos. Jų kailis labai minkštas, bet po dviejų trijų mėnesių jis pasikeičia. Dažnai pasaulį išvysta trys ar keturi bejėgiai liūtukai. Liūtė rūpestingai prižiūri mažylius: labai dažnai prausia, maitina pienu, paaugusiems sumedžioja mėsos, taip pat žaidžia su jais ir sergi miegančius. O ką veikia patinas? Jis yra vaikų mokytojas, žaidimų draugas, mielai jais rūpinasi. Profesorius Šneideris savo knygoje pasakoja apie mažąjį liūtuką: „Kartą fotografas namo parsinešė iš Leipcigo zoologijos sodo mažą liūtuką. Mažylis dūko visuose kambariuose. Vieną dieną šeimininkas pravėrė miegamojo duris. Ir ką gi jis pamatė? Kambary balta, skraido snaigės, o svečias, panašus į mažą senį besmegenį, žaidžia lovoje su pagalve. Vyriškis norėjo nuprausti išdykėlį ir sutvarkyti kambarį, tačiau liūtukas vis šėlo ir nenorėjo klausyti.“

SMILTĖ PREIMANTAITĖ, Kuršėnų Pavenčių vidurinė mokykla

58


Vertimai iš vokiečių kalbos

MONIKA PARADAUSKAITĖ, 15m., Kauno ,,Saulės” gimnazija

MIGLĖ NARKEVIČIŪTĖ, 15m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

GABIJA BELEKEVIČIŪTĖ, 14m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

KRISTINA VAILIONYTĖ, 15m., Lazdijų rajono Veisiejų gimnazija

59


ŽIVILĖ URBONAITĖ, 17m., Ignalinos rajono Vidiškių gimnazija

60

RŪTA RUSTEIKAITĖ, 15m., Kauno ,,Saulės” gimnazija


Vertimai iš vokiečių kalbos

ODETA DAMBRAUSKAITĖ, 18m., Mažeikių Gabijos gimnazija

SKIRMANTAS ČEPAS, 12m., Radviliškio rajono Šaukoto pagrindinė mokykla

61


Skėčio istorija

Ar žinote, kad jūsų daiktai kartais gali papasakoti įdomių istorijų? Žinoma, jei galėtų kalbėti... Vieną tokią skėčio istoriją išgirdo pasakotojas ir užrašė. Netikite manimi? Tad skaitykite... Leiskite man prisistatyti. Aš buvau ir esu gražus skėtis. Dailioje parduotuvėje praleidau tik porą dienų. Vieną dieną užėjo elegantiška ponia ir mane nupirko. Didžiavausi, nes nepaprastai jai tikau. Esu didelis, spalvingas, margintas nuostabiomis raudonomis gėlėmis, turiu puikią medinę rankeną. Ponia visuomet pasiimdavo mane kartu. Mes visą laiką keliaudavome dviese. Net jei nelydavo, aš tapdavau jai madingu priedu. Tą dieną gerai atmenu. Tai buvo graži debesuota diena. Mano šeimininkė labai skubėjo. Jos automobilis sugedo, todėl ji turėjo bėgti iki autobusų stotelės. Ten laukė didelė minia žmonių. Mano ponia, lipdama į autobusą, net nepastebėjo mane pametusi. Žmonės praeidavo, o kai kurie net užmindavo mane. Ten gulėjau liūdnas bei purvinas ir ką staiga pastebėjau? Didžiulę dėmę! Tai buvo siaubinga. Tysojau ten valandų valandas. Išsigelbėti rodės nebeįmanoma. Žmonės eidavo ir praeidavo. Gatvė vis tuštėjo. Mane apėmė neviltis. Buvo beveik pavakarė ir aš pradėjau verkti. „Kodėl dabar amžiams liksiu vienas? Niekam manęs nereikia. Niekas neskiria man nė minutės“, - mąsčiau. Galiausiai priėjo senas vyras, pastebėjo mane ir pasiėmė. Nežinojau, kas bus vėliau, tačiau pirmąkart pajutau palengvėjimą. Kitą dieną jis nunešė mane sutaisyti. Ten aš atgavau savo pradinę išvaizdą. Buvau laimingas, bet kartu šiek tiek nerimavau, nes nenumaniau, kaip dabar klostysis mano gyvenimas.Netrukus sužinojau, jog vyras dirba radinių biure. Vieną dieną jis pasiėmė mane į darbą.

OLGA JOANA ŠMITAITĖ, Vilniaus Žirmūnų gimnazija

62


Vertimai iš vokiečių kalbos

KOTRYNA BUTKUTĖ, 15m., Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla

63


MONIKA JASINSKAITĖ, 16m., Šilutės rajono Švėkšnos ,,Saulės” gimnazija

64

RADVILĖ KISIELIŪTĖ, 17m., Kauno ,,Saulės” gimnazija


Vertimai iš vokiečių kalbos

EDITA GULBINSKAITĖ, 11m., Ignalinos rajono Vidiškių gimnazija

LAIMA MATUZONYTĖ, 15m., Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla

65


Iš kur atsiranda alergija?

Vieni yra alergiški miltams, kiti žiedadulkėms arba kačių plaukams. Alergija, alergija.... Kodėl daugelis žmonių tokie jautrūs, o kitiems nekyla jokių rūpesčių? Iš kur atsiranda šie keisti sutrikimai ir kaip jų išvengti? Jeigu nešiojant auskarus ant ausų spenelių ima rastis mažyčiai raudoni spuogeliai arba pradeda niežėti pilvo dalį, esančią kiek žemiau džinsų sagos, galite neabejoti: šie niežuliai – tikrai egzema, kurią sukėlė alergija nikeliui. Jeigu kiekvieną pavasarį jums užsikemša nosis, graužia akis ir jos ašaroja ar užeina čiaudulio priepuoliai, be abejonės, jūs sergate šienlige. Kodėl ji šitaip vadinama? Paprasčiausiai dėl alergijos žiedadulkėms, išlaisvintoms iš gėlių žiedų ir išsklaidytoms vėjo. Gegužės ir birželio mėnesiais šių žiedadulkių koncentracija ore yra pati didžiausia. Arklys ar katė taip pat gali turėti su kvėpavimu susijusių alerginių problemų, kurios gali išaugti net iki astmos. Visų šių reakcijų kaltininkės yra dalelės, vadinamos alergenais. Jos randamos ore, kuriuo kvėpuojame, mūsų drabužiuose, maisto produktuose. Laimei, mūsų kūnas geba natūraliai apsiginti nuo šių svetimkūnių. Bet alergiškų žmonių organizmas su tam tikrais alergenais kartais ima pernelyg stipriai kovoti. O tai ir sukelia ligą. Ir vis dėlto, kodėl gi vieni netoleruoja to, kas kitiems nekelia jokių bėdų? Mokslininkai mano, kad kai kurių žmonių yra natūraliai ilgesnis laikotarpis tarp alergeno patekimo į organizmą ir antikūnų pasigaminimo negu kitų asmenų. Taip yra tikriausiai dėl to, kad šie žmonės vienu metu yra alergiški daugeliui dalelių. Norint apsisaugoti nuo alergijos, reikia tiksliai išsiaiškinti, kurie alergenai sukelia problemas. Kad tai nustatytų, medikai domisi žmogaus įpročiais: kuo jie maitinasi, kuo rengiasi, ką dirba... Tai daroma dėl to, kad ligą sukeliančios dalelės būtų rastos: pavyzdžiui, jeigu žmogus yra kepėjas, alergiją gali sukelti miltai. Išbandomas ir kitoks būdas: ant įbrėžtos paciento odos užlašinami alergenų mėginiai, kurie į ją susigeria. Jeigu išprovokuojamas organizmo atsakas, vadinasi, šis alergenas ir sukelia negalavimus. Tačiau kaip alergiją išgydyti? Medikai siūlo „nujautrinimą“: leidžiamos vis stipresnės alergenų dozės tol, kol kūnas ima į juos nebereaguoti. Poveikis ilgas – mažiausiai trejiems metams. Bet, deja, to negalima pasiūlyti žmonėms, alergiškiems tik vienos rūšies dalelėms. Apie alergijas vis dar mažai žinoma, tad dar toli iki to, kada bus galima pasveikti nuo jų visų. Tačiau medikai siūlo išties efektyvius vaistus, kurie sušvelnina alergijos sukeliamus nemalonumus. Taigi tik pajutę pirmuosius šienligės požymius, nedelskite ir pasirūpinkite savimi.

AUŠRINĖ RAUDONIŪTĖ, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija

66


Vertimai iš prancūzų kalbos

IEVA KAZILIŪNAITĖ, 13m., Vilniaus ,,Šaltinėlio” privati mokykla

67


Išpardavimų karštligė

Kiekvienais metais, sausio ir liepos, mėnesiais mus užvaldo išpardavimų karštligė: sausakimšos parduotuvės, stumdymaisi, kivirčai – niekas nesustabdys pirkėjo, kurį užvaldžiusi tik viena mintis. Tikslas yra sutaupyti kuo daugiau pinigų, tačiau smagiausia yra rasti savo svajonių drabužį už mažiausią kainą. Kelias savaites yra gera pagaliau suvienyti prabangą su taupumu, išlaidas su protingumu, nereikalinga su reikalingu. Visi pasirengę bėgti į Zarą, Saint – Laurent, Carrefour ar Christian Lacroix. Galima suskirstyti pirkėjus į kelis tipus: organizuotus, kurie aprengia visą šeimą, numatančiuosius, kurie pagalvoja apie artėjančius gimtadienius, skurdesnius, kurie perka tik per išpardavimus, spontaniškuosius, kurie perka viską ir bet ką, ieškotojus, kurie nesiskubina ir ieško reto daikto už geriausią kainą, keliautojus, kurie nuvažiuos bet kokį atstumą iki didžiųjų miestų, kad tik nusipirktų savo išsvajotąjį paltuką ar batus, taupiuosius, kurie tyko norimo daikto iki tol, kol jo kaina būna mažiausia, geriausiai pasirengusiuosius, kurie apsiperka su skaičiavimo mašinėle rankoje. Yra daugybė įvairių skyrių visiems troškimams ir norams patenkinti pagal kišenę. Apsipirkimo karštligė, visų pirma, yra smagus užsiėmimas, tam tikra netikėtumų trasa. Mūsų vartotojiškoje visuomenėje pirkti, vaikščioti po parduotuvių galerijas ar prekybos centrus tapo masine laisvalaikio praleidimo forma. Be to, kainoms mažėjant, malonumas tampa dvigubai didesnis. Nuo pat pirmos išpardavimų dienos žmonės pradeda kautis dėl kelnių ar megztuko už pusę kainos. Pirkimas yra su žmogaus jausmais susijęs procesas, kuris sukelia vidinius konfliktus: „nenoriu išlaidauti, bet noriu pamaloninti save“. Pardavėjai, reklamos kūrėjai ir kiti pardavimo specialistai, gerai supratę šį reiškinį, ir nesidrovi žaisti savo klientų jausmais: „reikia skubėti“, „liko tik keletas dienų“ - vis paskubina tą, kuris nenori pražiopsoti gero pirkinio. Noras tapti tikru „išpardavimų asu“ verčia pirkėjus manyti, kad jie yra gudrūs, protingi, ypatingi. Galiausiai pirkėjas patiki iliuzija, kad būtent jis laimėjo mūšį taupydamas pinigus, nes juo nėra manipuliuojama, nes per išpardavimus jam pavyko sutaupyti.

EMILIJA VAIŠNORAITĖ, Antroji Briuselio Europos mokykla

68


Vertimai iš prancūzų kalbos

NIDA KULEVIČIŪTĖ, 12m., Kauno Juozo Urbšio katalikiška vidurinė mokykla

ERIKA GELŽINYTĖ, 20m., Panevėžio kolegija

69


Koko Šanel (Coco Chanel)

Paryžius. Sekmadienis, sausio 10 d., 1971 metai. Ką tik mirė moteris. Labai sena moteris, labai liesa, labai vieniša, labai turtinga. Ir vis dėlto savo mirties išvakarėse ji dar dirbo. Baisi, sena moteris, gergždžiančiu balsu, dažnai įniršusi, kartais tokia nemaloni. Pabaisa? Bet karūnuota pabaisa, dievinama visame pasaulyje. Coco Chanel. Ši pavardė moterims - mažas, visai paprasto, tiesaus kostiumėlio vaizdas. Juoda rankinė su auksine grandinėle. Šviesūs bateliai juodomis „nosimis“. Daug brangenybių. Kvepalai „Nr. 5”, garsiausi iš visų kvepalų. Merlin Monro sakydavo, kad eidama miegoti niekada nesivelka naktinių marškinių, o tik lašą „Nr. 5“. Ir štai žymioji nelaimingos Džekės Kenedi nuotrauka Džono Kenedžio nužudymo dieną su vyro krauju išteptu kostiumėliu, mažu, rožinės spalvos Chanel kostiumėliu. Bet anoji moteris? Ta aštuoniasdešimt aštuonerių moteris, kuri ką tik mirė, ar kas galėtų ką nors pasakyti apie ją pačią? Žurnalistai rašo apie ją tą 1971 metų savaitę, o veikiau jie pateikia senas fotografijas: sukneles, brangenybes, draugus. Taip pat puikių nuotraukų, plačiai besišypsančios moters, visada nuostabiai apsirengusios ir amžinai jaunos. Žiūri į nuotraukas ir negali patikėti, kad per Pirmąjį pasaulinį karą jai jau buvo trisdešimt penkeri. O šioje Sesilio Beatono nuotraukoje ta keista, baltai apsirengusi moteris turėtų būti penkiasdešimt ketverių... Visai ne, jai – aštuoniasdešimt. Žurnalų straipsniuose kartojama, kad Coco Chanel buvo nepaprasta asmenybė, didelė darbštuolė, mados genijus. Bet apie Gabrielę, toks buvo jos vardas, nedaug ką rasi. Vis dėlto daugelio draugų rašytojų moteris prašė aprašyti jos prisiminimus. Ji juos kviesdavosi, jiems pasakodavo savo gyvenimą valandų valandas, bet pasakojimai kaskart skirdavosi! Savo pačios gyvenimą ji išgalvodavo taip, lyg būtų perskaičiusi prastame romane. Todėl kai kurie rašytojai net pradėdavo tyrimus, kad atskleistų josios paslaptis. Tai sukeldavo jos pyktį. „Aš esu pati sau legenda, - sakydavo ji. - Tiesa niekam neįdomi.“ Coco Chanel norėjo likti paslaptinga.

GUOSTĖ DUDAITĖ, Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija

70


Vertimai iš prancūzų kalbos

EGLĖ RAZUMAITĖ, 18m., Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija

RUSNĖ VAITEKŪNAITĖ, 13m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

71


Piramidės

Penktadienis, vidurdienis, išvykstame į piramidžių šalį, jojame žirgais. Prajojame Solimano – Pachos sodus. Plaukiame valtimi per Nilą. Burė gerai išpūsta, todėl plaukiame sparčiai. Apie pusę keturių mes beveik pasiekiame dykumą, kur pastatytos trys piramidės. Aš nebegaliu išlaikyti arklio ir jis pasileidžia kiek galėdamas, klampodamas per smėlį. Matau sfinksą Abou – el – houl (baimės tėvą). Smėlis, piramidės, sfinksas, viskas pilka ir užtvindyta rožiniu atspalviu; dangus visiškai mėlynas, ereliai lėtai suka ratus aplink piramidžių viršūnes. Mes stabtelime priešais sfinksą, jis žiūri į mus bauginančiai, bijau, kad man galva neapsisuktų, ir stengiuosi valdyti savo emocijas. Vėl pajudame visu greičiu, kaip paklaikę, tarp akmenų; apvažiuojame piramides, o jų papėdėje aprimstame. Ateina naktis. Pasistatome palapinę, pasigaminame vakarienę. Mūsų ginklai sukryžiuoti ant lazdų. Arabai ratu susėdę aplink savo laužą arba miega įsisupę į antklodes duobėse, kurias patys išsikasė rankomis. Toks dykumos gyvenimas. Rodopio piramidė. Joje yra daugiau šikšnosparnių nei kitose; jų ūmus riksmas nutraukia šios paslėptos buveinės tylą. Vienas kambarys įgriuvęs. Ar tai ne ta vieta, kur rado Rodopio sarkofagą? Du išgaubti akmenys susilietę sudaro labai plačią arką. Šiek tiek paėję siaurais koridoriais, išeiname į dar vieną kambarį, kuriame yra šoninės celės mumijoms. Jų yra šešios: dvi gilumoje ir keturios dešinėje. Sfinksas. Mes rūkome pypkę susėdę ant smėlio ir jį stebime. Jo akys, atrodo, dar pilnos gyvybės, galva pilkos spalvos, pasukta veidu į tekančią saulę, ausys labai didelės ir atlėpusios, kaip juodaodžio, kaklas yra susidėvėjęs; priešais krūtinę didelė duobė smėlyje, nosis plati ir priplota, lūpos storos. Tikriausiai buvo etiopas. Piramidės atrodo kaip uolos, kuriose slepiasi kažkas, kas gali mus sunaikinti. Piramides reikia pamatyti saulei leidžiantis.

GEDIMINAS ŽIEMYS, Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazija

72


Vertimai iš prancūzų kalbos

ROKAS LELEIKA, 18m., Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija

DANGUOLĖ GASINSKAITĖ, 16m., Pasvalio rajono Joniškėlio Gabrielės Petkevičienės-Bitės gimnazija

RŪTA ŠIAULYTĖ, 15m., Kretingos rajono Kartenos vidurinė mokykla

RUGILĖ BUTKUTĖ, 16m., Radviliškio Lizdeikos gimnazija

73


Ponas Gerutis

Ponas Gerutis yra labai geras. Jis kasdien pasikloja lovą, išsivalo dantis. Jis visada valosi kojas. Niekada netranko durų. Nepamiršta gimtadienių ir niekada nemeluoja. Ponas Gerutis yra labai, labai geras. Tačiau jis gyvena Piktučių mieste. Mieste, kuriame nėra kito tokio kaip Ponas Gerutis. Jis gyvena mieste, kur žmonės tranko duris ir jas užtrenkia prieš pat nosį. Piktučių mieste balos yra gilesnės nei atrodo. Šiame mieste šunys dažniau kandžiojasi nei loja, net medžiai čia skurdesni. Vieną dieną lijo ir siautė vėjas. Kaip visada Piktučių mieste buvo blogas oras. Ponas Gerutis vaikštinėjo niekam nekliudydamas, kol žmogui, ėjusiam prieš jį, vėjas nubloškė kepurę. Ponas Gerutis puolė gaudyti. Žmogus atsigręžė ir piktai pažiūrėjo į Poną Gerutį: – Ką jūs darote? - suurzgė jis. - Grąžinkite mano kepurę! Vargšas Ponas Gerutis. Tokie dalykai jam atsitikdavo dažnai. Piktučių mieste neįmanoma kam nors padėti, tai nematytas dalykas. Jei Ponas Gerutis pasiūlydavo kokiai nors poniai panešti pirkinius, jį apkaltindavo vagyste, jei atidarydavo kam nors duris, tai jam įspirdavo į koją. Todėl nieko nuostabaus, kad Ponas Gerutis šiame mieste jautėsi nelaimingas. Ir iš tikrųjų jis buvo labai nelaimingas. Tada jis nusprendė pasivaikščioti ir pamąstyti. Ilgai jis susimąstęs vaikščiojo ir net nepastebėjo, kaip toli nuėjo. Buvo taip paskendęs mintyse, kad atsitrenkė į vieną poną. – Oj, oj, aš apgailestauju, - suvapėjo susinervinęs Ponas Gerutis. – Nieko tokio, - pasakė ponas nueidamas. – Nieko tokio, - pakartojo Ponas Gerutis. - Nieko tokio? Per visą savo gyvenimą Ponas Gerutis nebuvo girdėjęs taip sakant. Tada jis dar pastebėjo, kad ir saulė šviečia. Keista – juk Piktučių mieste ji nešviesdavo. Kiek paėjęs Ponas Gerutis pamatė apverstą šiukšliadėžę. Nieko negalvodamas surinko visas šiukšles. – Ačiū, - pasakė ponia. Ponas Gerutis nebuvo girdėjęs padėkos žodžio „ačiū“. – Kur aš esu? - paklausė jis. – Jūs esate Geručių mieste, - atsakė ponia. – Ačiū, - tarė Ponas Gerutis. – Nėra už ką, - atsakė ponia. Ponas Gerutis pasijuto kaip devintame danguje. Aš esu tikras, jog ir tu manai, kad Ponas Gerutis dabar gyvena Geručių mieste ir yra laimingas. Jis labai, labai laimingas visą dieną galėdamas padėti kitiems. Ir tik vienas dalykas jam nekelia pasitikėjimo – tai balos. Piktučių miesto balų tu niekada neužmirši.

GABIJA RAMANAUSKAITĖ, Kretingos Marijono Daujoto vidurinė mokykla

74


Vertimai iš prancūzų kalbos

KOTRYNA MIKIŠKAITĖ, 12m., Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija

75


MIGLĖ REMEIKAITĖ, 16m., Radviliškio Lizdeikos gimnazija

76

IEVA BELEŠKAITĖ, 14m., Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija


Vertimai iš prancūzų kalbos

RUGILĖ LIETUVNINKAITĖ, 12m., Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija

77


Prašmatnus Kalėdų Senelis

Vieną rytą besivaipydamas prieš veidrodį Kalėdų Senelis supranta, kad yra... bjaurus! Bjaurus bjaurus bjaurus! Šie raudoni rūbai, raudona kepurė, raudonos pirštinės... jau gana! Jis nusprendžia pasikeisti. Savo palėpėje jis rausiasi, knisa, ieško ir... randa juodus drabužius. Gražus kostiumas, su švarku – fraku. Greitai jis jį apsivelka ir vėl pasikraipo prieš veidrodį. Kalėdų Senelis atrodo sau prašmatniai, tikrai labai prašmatniai! Kaukšėdamas lakuotais batais jis išdidžiai išeina iš namų. Nustebę paukščiai nebečiulba, elniai nebešniokščia, nykštukai nešvilpauja, troliai nebešokinėja, fėjos nebeskraido... – Kaip aš atrodau? - linksmai paklausia Kalėdų Senelis. – Ooo! Ee...e...elegantiškai, - sumurma elniai, - bet nebepanašus į Kalėdų Senelį! – Nebepanašus į Kalėdų Senelį! - pakartoja visi choru. Kalėdų Senelis pamąsto, pasikaso galvą ir grįžta namo. – Paskraidykim danguje, belaukdami Kalėdų Senelio, - gieda paukščiai. – Štai! Štai! Vėl užsidėjau savo kepurę, - linksmai pasako Senelis išeidamas pro duris. – Gerai, gerai, - sumurma nykštukai, - bet kad peržengtum kaminą, šios kelnės per ankštos. – Taip, per ankštos, - atkartoja visi choru. Kalėdų Senelis atsidūsta, pasikaso galvą ir grįžta namo. – Paskraidykim danguje, belaukdami Kalėdų Senelio, - čiulba išdykėliai paukščiai. – Štai, štai! Persimoviau kelnes, - rimtai pasako Senelis. – Neblogai, neblogai! - sušunka troliai. - Bet tavo rankos plikos, o su bateliais tu peršalsi. – Taip, peršalsi, - pakartoja visi vienbalsiai. Kalėdų Senelis suniurzga ir trinkteli durimis. – Paskraidykim danguje, belaukdami Kalėdų Senelio, - čirška padaužos paukščiai. – Štai, štai! Vėl apsiaviau savo batus ir užsimoviau savo pirštines! – Nuostabu, - pašaipiai sako fėjos, - bet kad būtum visai prašmatnus, tau reikėtų tik... – Gerai jau, gerai, supratau, - sako Senelis, piktai užtrenkdamas duris. – Paskraidykim danguje, belaukdami Kalėdų Senelio, - gieda pašaipūnai paukščiai. – Štai, štai! Apsirengiau savo švarką! - rėkia Senelis pro langą, - bet daugiau nieko nekeisiu! – Žinoma! Daugiau nieko! - pakartoja visi choru. Paukščiai, elniai, nykštukai, troliai ir fėjos nusiramina: – O! Mes vėl atpažinome savo tikrąjį Kalėdų Senelį! Kalėdų Senelis išdidžiai žiūri per veidrodį į gudriai paslėptą po jo barzda peteliškę. – O! Šį vakarą aš būsiu vis tiek prašmatnus, tikrai labai prašmatnus!

EMILIJA TAMELYTĖ, VšĮ VDU ,,Rasos” gimnazija 78


Vertimai iš prancūzų kalbos

ALMA RAZMIENĖ, 16m., VšĮ Pranciškonų gimnazija (Kretingos)

AISTĖ LISAUSKAITĖ, 14m., Radviliškio rajono Sidabravo vidurinė mokykla

79


GODA LEGEIKYTĖ, 14m., Visagino ,,Verdenės” gimnazija Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas TAVO ŽVILGSNIS Vertimų ir iliustracijų projektas IV-oji knyga 2012 Kalbos redaktorius Rimantas Martinėlis Meno ir technikos redaktorius Artūras Bačinskas, el. p. a.bacinskas@gmail.com Parengė Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas, Vilnius tel. (8 5) 252 6684, www.vkif.lt


Tavo žvilgsnis. IV-oji knyga