Mindaugas Maknys

O pats Mindaugas susidraugavo su architekte Irena Kamarauskaite. Tuokėsi jiedu jau mums išsiskirsčius, man nedalyvaujant, ir juodviejų bendro gyvenimo nebemačiau, tačiau žinios apie Mindaugą pasiekdavo mane ir Klaipėdoje. Žinojau, kad Makniai susilaukė dviejų sūnų, kad Mindaugas išleido žmoną į darbą, nes darbuotis - rašyti disertaciją - galėjo namie, tuo pačiu augindamas savo vaikučius.

Augino juos gerai, atsakingai, gilindamasis į visus vaikų auklėjimo subtilumus. Įgijęs patirties, rašė pedagoginės tematikos straipsnelius į tuo metu ėjusį žurnalą "Šeima".

Paauklėdavo ir suaugusiuosius. Draugai pasakojo, kad per raudoną šviesą skubančiųjų Mindaugas būtinai paklausdavo: "Gal tamsta - daltonikas?". Netvarka jį erzindavo, bet pikto jo neatsimenu. Buvo staigus ir karštas ginčuose, bet švelnus, nepykus žmogus.

Kartą būdamas Vilniuje ėjau su Pranu Vaitkumi pas Mindaugą į svečius. Susitarti dėl vizito anuomet buvo sunku, nes mobilieji telefonai dar neegzistavo, o laidinius telefonus namuose turėdavo tik nedaugelis. Pasikliovėme su Pranu savo laime ir patraukėme nuo senamiesčio link Mindaugo buto kažkur už geležinkelio stoties. Pakeliui užsukom į gastronomą lauktuvių, kur nerasdami nieko geresnio, nupirkome butelį romo. Deja, pasimėgauti arbata su romu neteko, nes šeimininkų namie neradome. Grįždami galvojome, ką dabar daryti su buteliu. Atkimšti jį ūpo nebeturėjome, beliko viena išeitis - sudaužyti. Ir sudaužėme be gailesčio! Kitos progos pasisvečiuoti pas Maknius nebeturėjau, bet su Pranu susitikę kaskart prisimename, kaip pas Maknį ėjome...

Su Mindaugu paskutinį kartą mačiausi per Vlado Dobrovolskio laidotuves 1992 metų pavasarį. Paskui jis ir dar keli bičiuliai palydėjo mane iki autobusų stoties. Saulė leidosi, nebuvo linksma. "Kas sekantis?" - ištarė Mindaugas. Nereikėjo jam to klausti...