Issuu on Google+


Tarp Rokiškio ir Obelių: kaimai ir žmon÷s

Vilnius 2012


Knygą sudar÷: Aldona Laguckait÷-Varnien÷, Pranas Motuzas, Zita Stalauskien÷, Vilius Stak÷nas Knygos leidimą r÷m÷: Skemų socialin÷s globos namai, Skemų krašto verslininkai Elektroninio pašto adresai: Vilius.Stakenas@mif.vu.lt zstalauskiene45@gmail.com Knygos viršelyje – Aldonos Laguckait÷s-Varnien÷s paveikslas


Kelion÷ iš Rokiškio į Obelius neilgai trunka. Kelias lygus, kalvel÷s menkos, abipus plyti laukai: rudenį ražienos ir arimai, pavasarį – želmuo. Lauko keliukai atsiskiria į šalis, veda link pavienių sodybų, o kartais atrodo – jau niekur, o gal į būtus laikus. Ši knygel÷ irgi veda į būtus laikus, kurie kadaise įvairiais balsais skamb÷jo, aid÷jo ir oš÷ kaimuose tarp Rokiškio ir Obelių – Skemuose, Kirkūnuose, Vyžeičiuose. Tie kaimai teb÷ra, o kartu jau nebe. Atrodo, lyg tylut÷liai skęstų laukų ir dangaus gilyb÷sna. Kas beatmena, mini tų kaimų balsus ir jame gyvenusių žmonių trobas ir veidus? Yra dar menančių. Vieni jų čia pat, kiti išsibarstę po Lietuvos ir pasaulio vietoves. Vyžeičiuose gimusi dailinink÷ Aldona Laguckait÷-Varnien÷ buvo veikli ir spalvinga asmenyb÷. Daug kas jai rūp÷jo. Vienas iš rūpesčių – surinkti į knygą kaimų tarp Rokiškio ir Obelių atmintis. Tam ji skyr÷ daug savo laiko ir pastangų. Tai buvo darbas ne iš pareigos, veikiau grįžimas į savo jaunystę. Kai apie tai sužinojau, paskambinau, užsimezg÷ pokalbiai. Ji skambindavo, entuziastingai dalindavosi savo atradimais, skatino įsitraukti. Po to skambučiai nutilo. Kai suvokiau, kad jų trūksta, sužinojau, kad telefono ragelis pad÷tas amžiams. Jeigu labai norime – mūsų norai išsipildo. Ši knygel÷ irgi yra Aldonos Laguckait÷s-Varnien÷s troškimo išsipildymas. Didesn÷ dalis medžiagos – nuotraukų, tekstų – jos surinkta, parašyta. Tai atsiminimų knyga. Ne vienas skaitytojas, matyt, ras, netikslumų ir neatitikimų. Tačiau ir atminties klaidos byloja apie žmones ir jų laiką. Galbūt atsiras norinčių papildyti savo atsiminimais, nuotraukomis. Duomenys ryšiui nurodyti. Galbūt kukli knygel÷ išaugs į didesnį atminties medį... Kaip tas vienišas ąžuolas laukuose palei kelią iš Rokiškio į Obelius. Vilius Stak÷nas


Turinys 7 9 13 16 20 22 24 26 29 35

Pranas Motuzas. Atminties paminklas Aldona Varnien÷. Menas pabudina širdyje pavasarį Pranas Motuzas. Žiloji gimtin÷s senov÷ Jonas Šedys. S÷los krašto pavard÷s Obelių RK bažnyčios metrikų knygose 1651-1914 metais Bronius Deksnys. Žinios apie Skemų dvarą Išrašas iš Lietuvos Metrikos (1566-1574) Aldona Varnien÷. Skemų dvarviet÷ Aldona Varnien÷. Apylinkių kaimų kapin÷s Gyventojų surašymai 1825 m. Išnykę ir nykstantys Skemų krašto kaimai

40 41 73 78 80 83 84 85 88 95

Kirkūnai Antanas Vedeika. Kirkūnų kaimas ir jo gyventojai Zita Laucyt÷-Stalauskien÷. Kosto Lauc÷s šeima E. Čelkyt÷-Širvien÷. Vyr. Puskarininkis Alfonsas Čelkis Emilija Vaičiulyt÷-Stašien÷. Mano prisiminimai. Atminimo paminklas Zita Stalauskien÷. Sugrįžus Kirkūnų kaimo žmonių susitikimas 2006 metais Petras Blaževičius. Apie seseris Kurmytes Zita Stalauskien÷. Kirkūnų kaimo šeimos

142 Skemų pensionatas 143 Daiva Grumbinien÷. Skemų pensionatas seniau ir dabar 151 Aldona Varnien÷. Juozas Švaistas – Skemų dvaro administratorius 157 Skemų dvaro kaimas 159 Aldona Varnien÷. Skemų dvaro kaimo žmon÷s


167 168 189 190 190 192 203 206 208 209 210 214 216 234 238 243 244 250 252 254 255

Skemai Augustas Čepelis. Skemų kaimo žmon÷s Maryt÷ Klimkait÷. Jurgis ir Uršul÷ Šedžiai Elena Ezerskait÷-Lauciuvien÷ Regina Laucyt÷ Pranas Motuzas. Tragiškas Dapkų šeimos likimas Pranas Motuzas. Dar apie Dapkus Jelizaveta Lobina-Grigorjeva. Ilgaamžis Markiejus Lobinas Anelija-Birut÷ Danien÷ Palmyra Damijonaitien÷ Aldona Varnien÷. Antanas Kurklietis Bronius Žvirblis. Atsiminimai apie Antaną Kurklietį Augustas Čepelis. Mano atsiminimai Valerija Kubiliūt÷-Masalskien÷. Iš mokyklų gyvenimo Kolūkis Skemuose Alfonas Muralis (1916-1983) Pranciškus Motuzas. Kaip Skemus suvar÷ į kolūkį Skemų kaimo gyventojų tur÷tos žem÷s aprašas Vyžeičių kaimo biblioteka Skemai naujaisiais laikais Rita Baronien÷. Skemų kaimo biblioteka

258 259 259 260 261 262 263 269 271 276

Vyžeičiai Sena pasaka Slapta mokykla Vyžeičiuose R÷žių savininkai Vyžeičių ulyčioj Vyžeičių pamin÷jimai spaudoje Kaip iš Vyžeičių ulyčios dingo Čeičys Vyžeičių žmon÷s Janina Deksnyt÷-Martuzevičien÷. Feliksas Deksnys Aldona Varnien÷. Pranas Kozulis Vilius Stak÷nas. Esu iš Vyžeičių, iš savo vaikyst÷s


301 307 312 314 316 319 321 324 325 334 335 341 344

Rita Gilyt÷-Pupelien÷. Mūsų gimin÷ Gražina Emilija Gilyt÷-Dagien÷. Mano šeima Vytautas Makut÷nas Aldona Varnien÷. Lakūnas Petras Vedeika Prisiminimai apie Petrą Vedeiką Kino režisierius Algimantas Kundelis Jonas ir Ona Miškiniai Mažuknos Jonas Savickas. Kiti Mažuknos Aldona Varnien÷. Elena Kurklietyt÷-Bubnien÷ Aldona Varnien÷. Giliai Saulių šeima Gen÷ Trafimovait÷ Saulien÷


7

Atminties paminklas PRANAS MOTUZAS Šios knygos sumanytoja ir įkv÷p÷ja – mūsų kraštiet÷, dailinink÷ ir kraštotyrinink÷ Aldona Laguckait÷Varnien÷. Visą gyvenimą dirbusi kultūros ir meno baruose, ji taip pat sugeb÷jo surinkti gausią kraštotyrinę medžiagą apie mūsų Lietuvos kampelį – žmones ir vietoves tarp Rokiškio ir Obelių. Aldona Laguckait÷-Varnien÷ gim÷ 1932 metų balandžio 15 dieną Vyžeičių kaimo ūkininkų šeimoje. Ji mok÷si kaimo pradin÷je, v÷liau – Rokiškio vidurin÷je mokykloje. Po Stalino mirties, pasibaig÷ tr÷mimai į Sibirą. Žmon÷s šiek tiek atsikv÷p÷ ir prad÷jo darbuotis, nors ir ne savo, o sukolektyvintuose laukuose. Tuomet kaimuose buvo daugiau jaunimo negu dabar. Reik÷jo ir kultūros darbuotojų. Aldona Laguckait÷ prad÷jo dirbti klubo-skaityklos ved÷ja. Jos vadovaujamas jaunimas ruoš÷ vaidinimus, koncertus ir kitus renginius. Dalyvaudavome ir tuometinio Obelių rajono dainų švent÷se. Dirbdama šį darbą Aldona neakivaizdiniu būdu studijavo bibliotekininkystę Vilniaus universitete. Netrukus dar baig÷ ir dailininkų-apipavidalintojų kursus prie tuometin÷s Kultūros ministerijos. 1952-1963 metais dirbdama kaimo kultūrin÷se įstaigose ji m÷go piešti dekoracijas, leido satyrinius sienlaikraščius, pieš÷


8 plakatus ir kino reklamas. Kai kas galbūt dar atsimena kuriozišką pokario metų atvejį. Obelių miestelyje vietiniai berneliai, galbūt net Aldonos pažįstami, suniokojo Stalino portretą: išbad÷ akis, suterliojo ir supl÷š÷. Jeigu apie įvykį būtų sužinoję saugumiečiai, berneliai būtų ilgiems metams pakliuvę į Sibirą. Laim÷, Aldona pasteb÷jo ir, per naktį perpiešusi portretą, pakabino į buvusią vietą. 1964 metų vasarą Aldona su gerai žinomu menininku Eriku Varnu sukūr÷ šeimą ir apsigyveno Vilniuje. 1966 metais Aldona Laguckait÷-Varnien÷ prad÷jo kurti papuošalus iš gintaro ir metalo. Jos darbai buvo pripažinti ir įvertinti, daugelis jų apdovanoti diplomais ir garb÷s raštais. Kaip liaudies meistr÷ Aldona ilgą laiką dirbo Vilniaus Dail÷s kombinate. Jos darbai buvo eksponuoti daugelyje parodų Lietuvoje, Pabaltijo respublikose, Vokietijoje, Lenkijoje ir Kanadoje. Aldona ne tik gamino papuošalus, bet ir tap÷. Daugelyje jos paveikslų – t÷višk÷s vaizdai. Aldona svajojo išleisti knygą skirtą gimtajam kraštui. Skatino rašyti atsiminimus, rinko nuotraukas, pati raš÷ ir reng÷ knygą. Ji užbaig÷ savo didelį, ne vienus metus trukusį darbą, tik pačios knygos jai nebebuvo lemta išvysti. 2011 metų vasario 1 dieną Aldona Laguckait÷-Varnien÷ mir÷. Šiais metais Aldona būtų šventusi 80 metų jubiliejų. Tebūnie ši knyga dovana jai ir visiems šio krašto žmon÷ms, atminimo paminklas, kurį ji svajojo sukurti.


9

Menas pabudina širdyje pavasarį ALDONA VARNIENö Kai 1932 m. balandžio m÷n. 15 d. visus budino pavasaris, gandrai atneš÷ mane ir paguld÷ Vyžeičių kaimo (Rokiškio raj.) sutuoktinių Emilijos Gilyt÷s ir Prano Lagucko troboj, lopšyje po balkiu... V÷jai išsup÷, upeliukas pagird÷, 9,5 ha ūkio laukų varpos palesino ir gyvenau... Pavasariai budino mane mokslui, menui, literatūrai... Kai man buvo šešeri, aš ant t÷vų „kuparo“ šokau ir vaidinau... velniai žino ką? Tik sau pačiai labai patiko būti aukščiau negu trobos asla... Kai man ÷jo trylikti ar keturiolikti metai, aš gimnazijoj pirmą kartą dalyvavau piešinių parodoje... Kai ÷jo devyniolikti (1951 m.) pirmą kartą peržengiau universiteto slenkstį ir sužinojau, ką reiškia badauti... Kai man buvo devyniolika su puse, atsiv÷r÷ kaimo klubo – skaityklos durys su 310 egz. knygų lobynu ir laisve režisuoti, dainuoti, vaidinti, piešti... Atsiv÷r÷ ilgam, ilgam ... iki 1963 metų... Kai man buvo trisdešimt dveji metai (1963 m.), dailininkų –apipavidalintojų kursai išgelb÷jo nuo bibliotekų inventorinių knygų vedimo, skaitytojų formuliarų pildymo, nuobodžių ataskaitų rašymo... Vyro – dail. E.Varno dirbtuv÷je sužibo gintar÷liai ir dvidešimties metų laikotarpiui nubarst÷ kelią iki Vilniaus kombinato ,,Dail÷“ durų... Kai man buvo septyniasdešimt penkeri, suskaičiavau, kad esu apdovanota apie trisdešimčia garb÷s lapų ir diplomų, kad suruošiau keletą personalinių parodų, kad darbai buvo


10 eksponuoti Monrealyje, Lenkijoje, Vokietijoje, Kaliningrade, Maskvoje ir kitur. Ir beveik visose zonin÷se bei respublikin÷se parodose Lietuvoje. Prisiminiau, kad mačiau Indiją, Vokietiją, Bulgariją, Užkaukazę, Karpatus ir kitas turistines vietas... Pasidžiaugiau, kad didelę gintaro–metalo darbų kolekciją nupirko japonai, kad tris papuošalus asmeniškai įsigijo Danijos karalien÷, kad filmo ,,Robin Hud“ aktor÷ vaidino pasipuošusi mano poliruota gintarine širdele... Dar prisiminiau, kad tapybos ir juvelyrikos darbų turi Rokiškio, Obelių, Vilniaus muziejai, Skemų pensionatas... Pasidžiaugiau, kad išleidau knygą ,,Šulinys“ ir savo tapybos darbais iliustruotą eil÷raščių knygelę... Pasidžiaugiau, kad užaugo du sūnūs ir auga sveiki anūkai, kad gražiai sode pražysta bulv÷s ir noksta obuoliai. Parašiau 350 puslapių atsiminimus apie E. Varną (,,Dienoraščiai ant dulkių“). Gavau meno kūr÷jo statusą. Menas pabudina širdyje pavasarį... ir atitolina politinę depresiją...


11

Aldonos Laguckaitรทs-Varnienรทs sudarytas giminรทs medis.


12

Aldonos Laguckait÷s-Varnien÷s paveikslai: ,,Mal÷ja“, ,,Prausimosi metas“, ,,Namas prie upelio“, ,,Angeliukai laivelyje“ (aliejus)


13

Žiloji gimtin÷s senov÷ PRANAS MOTUZAS Mūsų gimtin÷ yra senosios s÷lių žem÷s viduryje. S÷liai – baltų gentis, kadaise ap÷musi didelę teritoriją. Sprendžiant pagal dabartinius geografinius pavadinimus, rytuose ji siek÷ Daugpilio miestą ir pagal Dauguvos upę – iki Rygos miesto šiaur÷je, o pietuose – iki Šventosios up÷s ir Anykščių miesto. Tankiausiai s÷lių gyventa šiuolaikin÷je Latvijoje pagal Dauguvos upę. Kristaus eros pradžioje dabartin÷s Lietuvos teritorijoje s÷lių žem÷s buvo užaugę miškais. Tik prie retokai išsid÷sčiusių piliakalnių – Mošk÷nų, Petrašiūnų, Kalnočių (už Obelių) buvo s÷lių kaimeliai. Tai liudija Rokiškio krašto muziejuje eksponuojamos to meto piliakalnių iškasenos: kirvukai, ietigaliai ir kita. 1200 metais po Kristaus gimimo Dauguvos pakrantes užkariavo vokiečiai kalavijuočiai. Jie apkrikštijo ten gyvenusius s÷lius ir kraštą pavadinino Livonija. 1240 metais valdoma karaliaus Mindaugo susivienijo ir sustipr÷jo Lietuva. Tačiau s÷lių žemių Mindaugas nebeprisijung÷. Tuo metu Livoniją vald÷ nedidel÷s kalavijuočių paj÷gos (vos keli šimtai), bet užkariauti ir įsisavinti dabartinį nuošalų Rokiškio kraštą, kur plyt÷jo balos ir girios ir nebuvo net kelių, nebeužteko noro, o gal ir j÷gų. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi 1253 metais jau katalikiškoje Rygoje. Atsid÷kodamas jis 1255 metais dovanojo S÷los dalį, kur dabar yra Rokiškio kraštas, Livonijos ordinui, nes tai esanti dykra, mažai gyvenama ir niekam nereikalinga žem÷. Livonijos kalavijuočiai keliaudami pulti Užpalių ar Tauragnų žemių, klaidžiais mūsų krašto keliais tik prajodavo aplenkdami Mošk÷nų, Petrašiūnų, Juodonių bei kitus gyvenamus piliakalnius, kartais jų net nepasteb÷dami. Aišku,


14 būta ir kitokių įvykių, nes kasin÷tuose piliakalniuose randama medienos deg÷sių sluoksniai. 1410 metais įvyko Žalgirio mūšis ir kryžiuočių bei kalavijuočių galyb÷, nor÷jusi mus pavergti ir valdyti, buvo sutriuškinta. Lietuva atkuto ir sustipr÷jo. Į pietinę S÷lą iki Sus÷jos up÷s prad÷jo drąsiai skverbtis Lietuvos gyventojai. Jie kirto čia suaugusius medžius ir apsigyvendavo ,,degymuose“. Pirmiausia k÷l÷si turtingesni bajorai, o kartu vež÷si ir darbo j÷gą – tarnus ir baudžiauninkus. Vienas pirmųjų atvyko bajoras iš Kurklių krašto (už Anykščių) Hanusas Galiminaitis su sūnumis, dvariškiais bei savais valstiečiais. Jo apie 1490 metus įkurtas dvaras buvo vadinamas Hanuso dvaru (,,dvorec Ganušovskij“, lenk.). Dvaras dav÷ vardą ir miesteliui, kuris oficialiuose dokumentuose buvo vadinamas Hanusiškiu. Vietos gyventojai vadino jį Oniške, o po 1918 metų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę – Onuškiu. Kadangi atvyk÷liai valstiečiai buvo iš Kurklių krašto, save vadino kurkliečiais. Tas pavadinimas liko ir mūsų kaimams bei pavard÷ms. Atvyk÷liai iš Skiemonių miestelio apylinkių vadinosi skiemoniečiais, bet sutrumpinus tapo ,,skemiečiais“, o kaimas - Skemais. Iš seno Vyžuonų miestelio gal÷jo atsirasti vyžuoniečiai, o po to virsti Vyžeičiais. O gal pavadinimą dav÷ vyžas nešioję žmon÷s. Tik Kirkūnų pavadinimą pagal esamus miestelius sunku nustatyti. Galbūt jis kilo nuo žodžio ,,kirka“. Taip vadinamas įrankis kietam moliui ar panašiai medžiagai kapoti. Be pavadinimų mūsų krašo žmonių kilmę liudija ir tarm÷, tokia pat kaip gyvenančių ,,iš pa Utenas“ ir Anykščių krašto žmonių. 1499 metais Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis padovanojo savo pavaldiniui Grigaliui Astikui S÷los žem÷s miškus jau su Rokiškiu ir Čedasų kaimeliu. Po Astiko mirties 1519 metais Rokiškio dvaras su apylink÷mis atitenka Krošinskiams, o po jų Rokiškį ilgus metus vald÷ Tyzenhauzų ir


15 Pšezdeckių šeimos. Tai yra gerai žinoma ir aprašyta daugelyje knygų. 1565 metais tikriausiai pirmą kartą pamin÷tas ir Skemų kaimo vardas. Karalius Žygimantas Augustas už karinius nuopelnus Skemus atduoda kažkokiam Stanislovui Bartoševičiui. Po jo valdęs Krištopas Bartoševičius Skemus jau parduoda Vilhelmui Tyzenhauzui. Senieji Skemų gyventojai visada parodydavo buvusios dvarviet÷s vietą, kurioje plūgai išversdavo gražių krosnies koklių, įvairių indų šukių liekanų. Rastas ir dailus metalinis šaukštas. Kadangi tuometiniai baudžiauninkai naudojo tik medinius šaukštus, galima manyti, kad dvarviet÷je gyveno turtingi žmon÷s (pagal metus – Bartoševičiai). Nuolatiniai karai tarp švedų, rusų ir lenkų sugriov÷ daug dvarų, o 1710 metų maras į kapus nuvar÷ daug gyventojų. Jeigu Onuškio miestelio pašon÷je išliko bent dvaro griuv÷siai, tai apie Skemų dvaravietę likę tik pasakojimai. Literatūra 1. 2. 3.

4.

B. Deksnys. Mitragalys. Kaimas ir žmon÷s. Vilnius, 2000 m. B. Deksnys. Tyzenhauzai Rokiškio krašte. Rokiškio muziejaus leidinys, 2007 06 12 B. Deksnys. Kol Rokiškio dar nebuvo. Rokiškio kultūros žurnalas ,,Prie Nemun÷lio“, 2009 Nr. 1. B. Deksnys. Kunigaikščiai Krošinskiai Rokiškio dvare. Rokiškio kultūros žurnalas ,,Prie Nemun÷lio“, 2009 Nr. 2.


16

S÷los krašto pavard÷s Obelių RK bažnyčios metrikų knygose 1651-1914 metais DR. JONAS ŠEDYS Tyrin÷damas archyvuose 1942 metų gyventojų surašymo Rokiškio krašte duomenis, susipažinau su daugybe pavardžių. Susimąsčiau – įdomu būtų sužinoti, ar seniai šios pavard÷s vartojamos, kaip jos kito amžių b÷gyje. Kai kurių metrikuose užrašytų pavardžių perskaityti nepavyko – jos arba neaiškiai užrašytos, arba įrašai išblukę. Bet tokių labai nedaug. Neišrašin÷jau sulenkintų pavardžių. Šio krašto žmon÷s atkakliai sulenkinimui priešinosi. Dauguma sulenkintų pavardžių įgaudavo lietuviškas galūnes. Bandyta pakeistas pavardes trumpinti: vietoje Skvarnavičiaus užrašytas Skvarnas, vietoje Kuveikio – Kuvas. Keit÷si ir nesulenkintos pavard÷s. Dažniausiai prie jų būdavo pridedamos mažybin÷s priesagos: -elis, -÷lis, rečiau -ukas, -ulis, -utis, ar –okas. Matomai jau tada egzistavo dar mano vaikyst÷s metais paplitęs paprotys jauną (vaiką ar jaunuolį) Kanopą vadinti Kanop÷liu, jauną Raupį – Raupeliu ar Raupelioku. Prie kitų pavardžių buvo pridedamos priesagos: -÷nas, -onas, -ūnas. Kartais naujos pavard÷s, ypač sudarytos su mažybin÷mis priesagomis, po kurio laiko grįždavo į pradinę formą. Siekiant sumažinti labai didelę apimtį, straipsnyje detaliau nenagrin÷jamos visoje Lietuvoje paplitusios pavard÷s. Jos pateikiamos bendru sąrašu. Pavardžių paplitimui nustatyti naudotasi ,,Lietuvių pavardžių žodynu“, Vilnius, 1985, t. 1; 1989, t. 2. Dabartinių ir ypač išnykusių kaimų pavadinimas verčia įtarti, kad kai kurios dabar šalyje paplitusios pavard÷s gali būti kilusios iš šio krašto. Ypač tos, kurios nagrin÷jamu laikotarpiu čia buvo labai gausios: Aukštakojis, Bučiūnas, Butkūnas, Dirda, Stasiūnas, Stašelis, Stočkus, Širvys, Tum÷nas. Pavard÷s pateikiamos pagal vietoves ab÷c÷l÷s tvarka. Šalia pavard÷s nurodyta pirmoji jos užrašymo data.


17 GINDVILIAI Apvalainis 1762.10 Araminas 1654.09 Areška 1852.11 Bakštys 1766.06 Bigota 1829.11 Čelkis 1716.05 Dagys 1706.05 Garuolis 1710.02 Gindvilis 1656.04 Giriūnas 1739.03 Jančys 1796.06 Jarolis 1817.12 SKEMAI Bira 1761.06 Braželis 1655.05 Čepelis 1814.11 Grunda 1698.02 Guzas 1763.11 Kauš÷nas 1789.09 Kaziul÷nas 1712.03 Kulbelis 1762.10 Latv÷nas 1698.09 Meilus 1708.05 Milaknis 1725.01 Murma 1894.08

Juod÷nas 1824.12 Kietis 1795.10 Kligys 1724.12 Kniežys 1816.01 Kulys 1653.10 Kurklietis 1654.06 Labeikis 1796.11 Lauc÷ 1744.03 Murma 1894.08 Šnioka 1732.07 Vaikutis 1712 Vedeika 1817.01 Veiknys 1716.01 Pleita 1654.05 Puriuškis 1709.06 Raišis 1664.11 Sausaragis 1785.08 Skruodis 1907.01 Šeikus 1725.02 Tarkonis 1709.07 Vingelionys 1657.02 Vingieris 1709.11 Vipas 1897.09 Virgienis 1708.02 Zlatkus 1651.08 Žeižys 1843


18 VYŽEIČIAI Čeičys 1736.08 Čerškus 1739.11 Čirlys 1790.11 Dapkelis 1725.03 Dragun÷nas 1757.03 Dručkus 1707.03 Gyliukas 1792.11 Gyliulis 1792.11 Junkūnas 1651.08 Kopa 1821.11 Leitanas 1713.04 Meilus 1708.05 Mindrel÷ 1742.11 KIRKŪNAI Baltruk÷nas 1890.08 Baltrūnas 1653.10 Bareišis 1777.04 Braukšk÷ 1654.07 Čelkis 1716.05 Garuolis 1710.02 Graudelis 1824.02 Grižas 1879.12 Gurklys 1663.09 Kairelis 1651.12 Kalaverka 1784.02 Kibilda 1653.01 Kieklys 1824.04 Kiukys 1839.11 Kurklietis 1654.06 Labeikis 1796.11

Nakas 1715.01 Namajuška 1718.04 Paišiūnas 1698.05 Pautien÷ 1732.08 Pautien÷l÷ 1794.10 Pilnikas 1707.10 Pupienis 1653.03 Saulis 1651.08 Šakalys 1654.03 Šarkūnas 1773.06 Šešelgis 1866.01 Telys 1728.11 Zeirys 1784.05 Zybolis 1651.06 Lašas 1698.06 Lauc÷ 1744.03 Laužadis 1653.07 Mikita 1914.02 Milaknis 1725.01 Pautien÷ 1732.08 Pipikas 1654.08 Pivoriūnas 1813.12 Sitola 1811.12 Skeivalas 1708.05 Skeivaliūnas 1788.03 Vaikutis 1712.03 Vedeika 1817.01 Veiknys 1716.01 Vištagerklis 1767.05 Žuklys 1651.10


19 SNIEGIAI Ardukis 1659.05 Autrys 1709.09 Krisiūnas 1790.03 Leliša 1742.06 Meilus 1708.05 M÷nulis 1735.05 Mieliūnas 1662.04 Pautien÷ 1732.08 Pleita 1654.05 Saulis 1651.08 Skvarnas 1790.03 Sniegys 1652 Verslovas 1835.05 Zybolis 1651.06 Žiurkelis 1788.10

PALAZDYNö Bigota 1829.11 Čelkis 1716.05 Irlikas 1744.05 Kniežys 1816.01 Stukas 1858.12

STREPEIKIAI Juodel÷ 1791.11 Kašponis 1825.06 Kniežys 1816.01 Lapelis 1655.07 Pagirys 1657.10 Rasiukas 1816.06 Strumskys 1847.08

PIEPALIAI Sausaragis 1785.08

MAČIUNIŠKIS Dainys 1728.08 Gogys 1712.05 STOČKAI Araminas 1654.09 Matuzonis 1658.02 Kirstukas 1724.12 Zunka 1698.08

SLABADA Bernelis 1658.07


20

Žinios apie Skemų dvarą BRONIUS DEKSNYS Iš XIX a. vidury padarytų dvaro dokumentų nuorašų Vilkmerg÷s paviete, Kurklių valsčius (volośc Kurklietska) priklaus÷ karaliui. Tame valsčiuje buvo ir Skiemonių gyvenviet÷ su 6 ½ tarnybų, su septyniomis dykviet÷mis (pustoszy), vadinta Skiemovičiais, Matuliške, Kmitiške, Katiške (ar Kališke?), Martyniške, Eikutiške, Trumpiške ir Vasiliške. 1565 m. Žygimantas Augustas už karinius nuopelnus atidav÷ Skiemonių pasadą (žemę) Stanislovui Bartoševičiui, o 1639 m. Krištopas Bartoševičius pardav÷ jį Vilhelmui Tyzenhauzui už 5000 lenkiškų zlotų. Priešais Bartoševičiaus Skiemonis buvo kiti Skiemonys – kaimas, kurį vald÷ Aleksandras Rajeckis. Jis jį pardav÷ Jonui Daukšai, o šis užleido Gidonui Rajeckiui, šis savo ruožtu už 500 liet. kapų grašių pardav÷ Vilhelmui Tyzenhauzui ( l. 258).

Į pietų pusę nuo Skemų kaimo kelias veda į pensionatą. Kair÷je – kaimo laukai, dešin÷je – laukai, kuriuose vyko kovos su švedais.


21 Jonas Tyzenhauzas skundžiasi, kad 1697 m. sausio 18 d. Jonas Mejeris, dragūnų v÷liavos poručikas, su ginkluotais kareiviais užpuol÷ Skiemonis ir Videitus. Pagrob÷ ten galvijus, avinus, įvairių grūdų, m÷sos gaminių, drabužių, varinius katilus, o žmones žud÷ (pobil?) ir sužalojo. V÷liau uždeg÷ kaimą. Gaisras valstiečių pastangomis buvo užgesintas. Be to Mejeris grasino pačiam LDK raštininkui Jonui Tyzenhauzui. 1699 m. teismas pasmerk÷ Mejerį kaip prievartautoją, volontierių ir žudiką (męžobojce). Mejeris protestavo, bet v÷lesnis teismas patvirtino sprendimą. Ar jis buvo vykdomas, dokumentų nurašin÷tojas žinių neturi (l. 254). Naugarduko vaivada Steponas Tyzenhauzas, kuriam reik÷jo pinigų apmok÷ti kontribuciją švedams ir maskoliams, 1707 m. užstat÷ Videikų palivarką majorui Lizandrui, palikdamas kaip depozitą apie 300 pūrų javų. Kai po metų vaivada pasiunt÷ savo paseniūnį atvežti javus į Skrobiškius, Lizandras dav÷ tik 96 pūrus, sakydamas, kad likusių javų vaivada atvyktų v÷liau, nes buvo užsi÷męs savo sūnaus krikštu. Antrą kartą atvykus Lizandras ne tik negrąžino javų, bet dar pagrasino ir grasinimus greit įvykd÷. Lizandras pats atved÷ švedus į Skrobiškius ir jiems pl÷šikauti pad÷jo. Pamatęs, kad Skrobiškių mužikai nuo priešo pasisl÷p÷, suradęs juos kankino, tard÷ ir reikalavo pasakyti, kur pasl÷ptas jų turtas. D÷l padarytų nuostolių Lizandras buvo šaukiamas į teismą, bet tuo tarpu jis mir÷. Našl÷ ištek÷jo už Magnuso Paškonio. Įvykiams krašte nurimus, vaivados sūnus Jonas Tyzenhauzas 1711 m. pareikalavo kompensacijos už negrąžintus grūdus ir Skrobiškiuose padarytus nuostolius (400 talerių už grūdus ir 50 talerių už nuostolius). (Dokumentą nurašęs raštininkas priraš÷ savo nuomonę, kad nuostoliai nebuvę dideli, jei tik tiek kompensacijos už juos pareikalauta). 1714 m. Vilkmerg÷s žem÷s teismas pripažino Tyzenhauzo pretenzijas tenkintinomis ir priteis÷ 900 talerių. Bet Paškoniai atvykusiems pareigūnams neleido vykdyti teismo dekreto. D÷l dokumentų trūkumo raštininkas tolesn÷s bylos eigos nežino (l. 256).


22

Išrašas iš Lietuvos Metrikos (1566-1574) Lietuvos tūkstantmečiui 1099-2009 Užrašymų knyga 51, V., 2000 Vert÷ EDMUNDAS RIMŠA 1571.VI.2 / 1571.VII.31 Ponui Stanislovui Bartoševičiui, sekretoriui, Kurkliuose duota atmaina (žem÷s), įrašyta į Metriką. Žygimantas Augustas, iš Dievo malon÷s Lenkijos karalius, etc. Šiuo mūsų raštu pažymime. Mums praneš÷ mūsų sekretorius, mūsų pasienio pilių raštininkas, ponas Stanislovas Bartoševičius, kad kai Trakų vaivadijoje mūsų Kurklių valsčius buvo matuojamas valakais (vykdoma valakų reforma) ir tuo metu nemažai jo Skemų kaimo žemių mūsų dvarų matininkas Valentas Buivydas pa÷m÷ mūsų valdinių valakams ir už tai jam mainais skyr÷ kitų mūsų žemių. <...> Ir ponas Stanislovas, parodęs matininko Buivydo raštą, liep÷ savo žmon÷ms apeiti ir aprodyti jo žemes, kurias tas matininkas Buivydas pa÷m÷ valakams. Ir nuved÷ pono Stanislovo žmon÷s, pradedant kapčiumi (riboženkliu), kuris supiltas tarp Kirkūnų (Kirkunov) kaimo, o iš kitos pus÷s esančių valstyb÷s žemininkų Giedraičių žemių, besidriekiančių link Biržalaukio (Biržolovkam). (Pasak jų, einant link Biržalaukio), iš dešin÷s yra pono Stanislovo žem÷s, čia ir užaugusi pelk÷, kurios miškas pagal matininko kvitą prilyginamas trims valakams. Visas tas miškas, pasak jų, taip pat pievos nuo amžių priklaus÷ Skemams, o iš kair÷s pus÷s yra Kirkūnų kaimo valakų galai, net iki pono Stanislovo Biržalaukio lauko. Be to, pagal matininko Buivydo kvitą, pono Stanislovo žmon÷s taip pat ap÷jo (aprod÷) 15 margų, kurie buvo priskirti Vyžeičių (Vižetev) kaimo valakams; pono Stanislovo žmon÷s specialiai parod÷ tam


23 Vyžeičių kaimui priskirtą vieną valaką ir 20 margų žem÷s nuo Bijūniškių (Bijaniški). Ponas Stanislovas, pagal Statutą, su savimi tur÷jo net [laiduotojų, liudininkus] teisinį pagrindimą, kad tos žem÷s nuo amžių priklaus÷ Skemams. <...> Rašyta Kurkliuose, Čelkių kaime, 1571-aisiais Viešpaties gimimo metais, birželio m÷n. 2 d. Taigi mūsų įsakymu, prašant ponui Stanislovui Bartoševičiui, tas aukščiau min÷tas Kurklių ur÷do raštas į mūsų valstybines raštin÷s metrikų knygas yra įrašytas; iš kurių liep÷me jam išduoti šį išrašą su mūsų antspaudu. Rašyta Varšuvoje, 1571aisiais Viešpaties gimimo metais, liepos m÷n. 31 d.


24

Skemų dvarviet÷ ALDONA VARNIENö Pagal tyrin÷jimų dokuments 1944 m. Lietuvos Kultūros paveldo centras tyr÷ Skemų dvarviet÷s teritoriją. Ataskaitoje rašoma: „Apie dvarvietę praneš÷ Alius Pleita. Jis jau seniai čia rasdavęs įvairių koklių, puodų ir stiklo šukių, monetų. Didžiąją dalį radinių A. Pleita perdavęs Rokiškio kraštotyros muziejui, tačiau jame radinių iš šios dvarviet÷s nepavyko aptikti. Skemų dvarviet÷, vadinama Kriukelio kalnu, yra 400 m. į pietus nuo kelio Skemai-Piepaliai, 200 m į vakarus nuo tvenkinio. Dvaras buvo įsikūręs apie 250 m ilgio, 150 m pločio ir 2-3 m aukščio kalvoje, kuri šiuo metu beveik visa ariama. Dvarviet÷je, šalia arimo ardomo pastato pamato, iškasta viena 3x2 m dydžio perkasa. Pataikyta ant ūkin÷s duob÷s, kuri buvo 120-125 cm gylio. Duob÷je rasta koklin÷s krosnies sąvarta, aptikta daugiau kaip 20 koklių. Kai kurie iš jų beveik visi sveiki. Kokliai neglazūruoti ir žaliai glazūruoti. Daugiausia buvo herbinių koklių su raid÷mis „LVFH“, kiti - puošti tęstiniu augaliniu ar stilizuotu augaliniu (moreskos) ornamentu. Kokliai datuojami XVII a. pirmąja puse. Duob÷s viršuje rasta moneta (1661 m. Karolio XI šilingas) rodytų, kad kokliai čia buvo suversti XVII a. 7-8 dešimtmetyje (1665-1675 P. Motuza). Be to, ūkin÷je duob÷je rastas žalvarinis šaukštas ir geležin÷s pasagos dalis. Su metalo ieškikliu žvalgant ariamą paviršių, rasta dar 17 monetų (pradedant 1612 m. Moldavijoje kaldinta Karolio X Gustavo šilingo klastote ir baigiant 1744 m. Rusijoje kaldinta denga) ir gana daug metalinių dirbinių; žalvarinių žiedų, sagų, siuvimo antpirščių, sagčių, medalijonas ir kt. Radiniai rodo, kad dvarviet÷je buvo gyvenama XVII a. I pus÷je-XVIII a.“


25 Rokiškyje gyvenantis kraštotyrininkas skemietis Pranas Motuzas ir kiti senieji gyventojai gerai prisimena, kad ta vieta, kur buvo Skemų dvarviet÷, niekada nesivadino Kriukelio kalnu. Kriukelio kalnas yra netoli Vyžeičių kaimo kapinaičių. Tai aiškiai matyti P. Motuzos pateiktame plane. 1909 m. Stasys Kriukelis ardamas savo daržą prad÷jo rasti sidabrinių monetų. Jų rado apie 30. Archeologas B. Dakanis 1985 m. apklaus÷ vietinius gyventojus. Anot jų lobis rastas 0,3 km į pietryčius nuo kaimo, 0,28 km į šiaurę nuo geležinkelio Radviliškis-Eglain÷, buvusios kaimaviet÷s vidurin÷je dalyje, 1,55 km nuo Skemų vakarinio tvenkinio, 2,35 km į pietvakarius nuo kelio Rokiškis-Skemų internatas sankryžos su keliu LukštaiObeliai. Stasys Kriukelis mir÷ apie šio amžiaus vidurį. Šios žinios užrašytos archeologin÷s ekspedicijos Rokiškio rajone metu 1985 m. Stasiui Kriukeliui, mirusiam apie 1950 metus, 1909 m. gal÷jo būti 7-8 metai. Kasti daržą gal÷jo nebent jo t÷vas. Tai ne Skemų dvarviet÷s radiniai. Minimi Kriukeliai tikrai gyveno netoli min÷tos Kriukelio kalvos. Minimose apylink÷se dar vienas lobis buvo rastas Kirkūnų kaime. Tai įvyko 1901 metais. Ištyrimui buvo išsiųstos 639 monetos. Geldrijos pus÷ liūto talerio pateko į Ermitažą (geldrijos vert÷ - 1/2 liūto talerio). Kitos tikriausiai buvo išlydytos SanktPeterburge. Išliko žinių apie kai kurias monetas. Ignas Čelkis prieš dešimt metų (apie 1975 m.) pasakojo Aliui Pleitai iš Skemų, kad lobis buvo rastas Vedeikos r÷žyje. Žmon÷s monetas vadino „kryžavais“. Žodines žinias XX a. 8 dešimtmetyje suteik÷ Ignas Čelkis, gimęs 1928 m. Rašyt. žinios ACO.A F. 1. 1895. E. Ivanauskas „Archeologiniai tyrin÷jimai Lietuvoje 1944 ir 1995 metais“ V., 1996. p. 202-203.


26

Apylinkių kaimų kapin÷s ALDONA VARNIENö VYŽEIČIŲ kaimo kapinait÷s yra nuo buvusios šio kaimo ulyčios į šiaurę, į Skemų kaimo pusę. Netoli yra taip vadinamas Kriukelio kalnas. Nuo kapinaičių į pietų pusę šiandien yra buvusio veterinaro ir muzikanto Petro Bagdono sodyba, kuri anksčiau priklaus÷ ūkininkui Šniokai. Berašt÷ Emilija Šniokien÷ (g. 1888 m.) apie 1960 metus ten dar gyveno. Nuo kapinaičių į šiaur÷s rytus buvo brolių Antano ir Juozo Gilių sodyba. Seniūno Antano Gilio namuose buvo kaimo pradžios mokykla. V÷liau, Gilį ištr÷mus, buvo apylink÷s taryba ir pirmoji kaimo biblioteka. Vyžeičių kaimo kapinait÷s buvo labai nedidel÷s. Netoliese, atidarius Skemų senelių prieglaudą, čia buvo laidojama daug išlaikytinių. Apylinkių ūkininkai steng÷si mirusius laidoti Rokiškyje ar kitose didesn÷se kapin÷se. Kapinait÷se antkapiai, atrodo, nebuvo statomi, nes išlikusių jų n÷ra. Yra išlikęs tik kaimo kryžius, statytas kaip ir kitose kapinait÷se 1935 m. Karo metu, virš kaimo susišaudžius l÷ktuvams, žuvo Vyžeičių kaimo gyventoja Elžbieta Mažuknien÷ (Antano Mažuknos žmona, sklypas Nr.45). Jai nuo sužeidimo mirus, artimieji ją palaidojo kaimo kapinait÷se ir pastat÷ paminklą. Jis vienintelis išliko iki šių dienų. Kapinait÷se nebelaidojama ir jos neprižiūrimos. SKEMŲ kaimo ulyčioj, netoli dabar esančios kryžkel÷s Rokiškis–Obeliai ir Lukštai-Skemų pensionatas į šiaur÷s vakarus buvo nedidel÷s kaimo kapinait÷s. Jos yra išnykusios, virtusios medžiais apaugusiu kalneliu. Antros šio kaimo kapinait÷s yra į pietryčius nuo tos pačios kryžkel÷s visai prie pat sankryžos. Jos yra didesn÷s už Vyžeičių kapinaites ir labiau sutvarkytos. Jose taip pat buvo pastatytas


27 kaimo kryžius, kuris išlikęs iki šiol ir yra prižiūrimas. Užrašas skelbia: „Šventųjų metų pamin÷jimui Skemų kaimo, 1935 m.“ Kapin÷se yra palaidotas 1945 (4) 05 30 NKVD kareivių nužudytas Kirkūn÷lių k. darbininkas Domeika Vincas, Prano (g. 1907 m.). Jam buvo pastatytas standartinis cementinis paminklas, kuris išliko ir yra prižiūrimas, puošiamas g÷l÷mis. Kapin÷se yra išlikę keletas senų kapų kaubur÷lių, bet kapinait÷se, atrodo, nebelaidojama. Visai šalia kapinių yra gražiai tvarkoma buvusi Alfonso Kurmio, Prano (g. 1910 m.) ir žmonos Teres÷s, Juozo (g. 1914 m.) sodyba. Ją nupirko Vyžeičių ūkininkų Savickų palikuonis. Dabar čia gyvenantis Vidas Savickas pateik÷ daug žinių apie šalia esančias Švedų kapines. Rusų–švedų karo metu apylink÷se vyko mūšiai. Kaip kraštotyrininkui Bonifacui Gyliui pasakojo jo motina, mūšis vyko į šiaur÷s vakarus nuo senosios Skemų pensionato kontoros už dabartinių ūkinių pastatų, lygumoje. Dabar čia yra daržai ir ganyklos. Lavonų buvę labai daug. Kur buvo laidojami rusų kariai, nežinoma. Šalia šių Švedų kapinių į rytus v÷liau buvo Antano Vincerzevičiaus (g. 1888 m.) ir Vinco Ezerskio (g. 1902 m.) sodybos. Vidas Savickas pasakojo: „Aš apie 2006 metus lyginau lauką prie buvusios Vincerzevičiaus sodybos, kurioje dabar gyvena Inara Ablačinskien÷. Radau daug kaulų. Kai lygino lauką toliau į rytus, beveik iki Ezerskio namų, tai rado daug kaulų ir kaukolių. Buvo ir didelių kaulų. Manoma, kad tai buvo arklių kaulai. Šiame lauke iškas÷ gilią duobę ir visus rastus kaulus suvert÷ į ją. Dabar čia yra lygus dirbamas laukas. Švedų kapų n÷ra n÷ žym÷s.“ Aldona Zdanavičiūt÷-Varnien÷ (g. 1932 m.) visą laiką gyveno netoliese. Ji pasakojo: „ pati mačiau kaulus, kai kasdavom žvyrą. Tarp Vincerzevičiaus ir Ezerskio sodybų, kur dabar tas lygus laukas, buvo žvyrduob÷s.“ Apie toje vietoje buvusias žvyrduobes pasakojo ir kiti liudininkai. Švedų kapin÷s yra visiškai išnykusios.


28 Už Skemų kapinių rytin÷s tvoros buvo palaidota jauna kaimo mergina Bron÷ Lukošiūt÷, kurią negilioje baloje prigird÷ jaunuolis, kai ji nuo jo pastojo. Buvo paleistas gandas, kad ji nusižud÷ pati. Jos neleido laidoti kapin÷se. Prie jos kapo augo tujos, v÷liau išsikerojo krūmai ir alyvos. Ta vieta ilgai buvo apleista. Jos kapą neseniai surado gimin÷s ir sutvark÷. GINDVILIŲ kaimo kapin÷s yra labiausiai apylink÷se prižūrimos. Jos yra Gindvilių kaimo šiauriniam pakrašty, šalia buvusio senojo kelio Rokiškis–Obeliai, kiek į rytus nuo buvusios Gindvilių ulyčios. Kapinait÷s yra aptvertos akmenų tvora. 1935 metų kaimo paminklo jose n÷ra. Šiose kapin÷se buvo laidojama daug Vyžeičių kaimo gyventojų, nes nuo jų į šiaurę tęs÷si šio kaimo laukai. Geležinkelis lyg stūm÷ tą kaimo dalį prie Gindvilių. Apie 1990 metus buvo surašyti apie 25 išlikę šeimyniniai antkapiai, o 2009 m. antkapių buvo daug daugiau. Vieni yra restauruoti, kitų senų cementinių paminklų vietoje pastatyti nauji akmeniniai. Dar kiti akmeniniai antkapiai žymi naujus palaidojimus, ant kurių iškaltos naujos nežinomos pavard÷s. Labai sunku atskirti, kurie palaidojimai sudaro vieną šeimyninį kapą. Skaičiuojant nuo kapinių pietryčių pus÷s yra 6-7 eil÷s, kurios kiek pakriko, kai kapai buvo tveriami naujomis tvorel÷mis ir didinami kapų plotai.


29

GYVENTOJŲ SURAŠYMAI 1825 m. Iš Rokiškio krašto muziejuje esančių knygų DAMBROTIŠKIS DAMBROTIŠKIO kaimas nuo dvaro yra už 4,5 varsto. Rytuose susisiekia su Piepalių kaimo žeme, pietuose ir vakaruose su dvaro miškais ir pievomis, šiaur÷je su Juozapava ir Čipyriais. Rusas Wasil JAKOWLEW pagal sutartį iki 1826 balandžio 23 d. Rusas Kuzma JAKOWLEW.

PIEPALIAI PIEPALIŲ kaimas yra už 3,5 varsto nuo dvaro. Rytuose susisiekia su valdišku dvaro mišku, pietuose su Bijūtiškio vienkiemiu, vakaruose su Dambrotiškiu ir valdišku mišku, šiaur÷j su Rokiškio krašto kaimu Čipyriais ir valdiškais miškais. Rusas Siemion MARKOW pagal sutartį iki 1828 balandžio 23. Rusas Siemion FIOIKIROW pagal sutartį iki 1828 balandžio 23. Rusas grytelninkas Jakow CHOMKIN pagal sutartį iki 1829 balandžio 23. Andrzey EŽERIS [40], žmona Magdalena [36], sūnūs Jozef [4] ir Mateusz [2]. Dukros Maryanna – [12] ir Anna [10]. Svain÷ Anna Gieidanowna [20]. Samdinys Jan Buykys [20] ir jo motina Marianna [40]. Rusas Trafim CIMAFIEOW pagal sutartį iki 1829 balandžio 23. Rusas Radziwon ARCHIPOW pagal sutartį iki 1826. Rusas Filip JAKOWLEW iki 1828.

BIJŪTIŠKIS BIJŪTIŠKIO užribis yra už 3,5 varsto nuo dvaro. Rytuose susisiekia su valdišku mišku. Pietuose ir vakaruose su valdiškais miškais ir Šileikių vietove, šiaur÷je su Piepalių kaimo žem÷mis. Jozef DOMBROVSKI [37] , žmona Terejza [39]. Sūnūs Jan [8] ir Mateusz [5]. Podukros Agata [15], Maryanna [12] ir Elžbieta [10] Gyllowny. Brolis Thomas [30], žmona Anna [27]. Sūnus Kazimierz [3] ir dukt÷ Urszula [1] .


30 RUDNIA RUDNIOS užribis yra už 2 varstų nuo dvaro. Rytuose siena eina Milžupio upeliu ir susisiekia su Petkevičiaus valda Obeliais. Šiaur÷j ribojasi su Kurkliečių seniūnijos kaimu Gindviliais. Pietuose ir vakaruose su dvaro miškais ir pievomis. Miškininkas Augustin WARNAS [20], žmona Ewa [40]. Augintin÷ Ewa Bredykowna [12]. Samdinys Symon Gillis [40]. Mergina Maryanna Warnowna [26]. Pusininkas Jozef Gillis [40], žmona Ewa [36], sūnūs Jozef [10] ir Adam [2], dukt÷ Franciszka [11].

UDRUPYS UDRUPIO užribis yra už 3,1 varsto nuo dvaro. Rytuose ribojasi su POLUDNIE, vakaruose ir pietuose susisiekia su valdišku mišku ir pievomis. Michal SZNIOKA [30], žmona Maryanna [32]. Sūnus Francizek [6]. Posūniai Benedikt [15], Jan [12], Mateusz [8] ir Urszula Rukatisowie. Samdinys Benedikt Meilus [20].

ŠAKUBALIS ŠAKUBALIO užribis yra už 3 varstų nuo varo. Rytuose ribojasi su Vyžeičių kaimu, pietuose, vakaruose ir šiaur÷je su valdiškais miškais ir pievomis. Miškininkas Mateusz DIRŽYS [48], žmona Agata [40]. Sūnūs Nikodem [23], Antoni [20], Mateusz [5], Konstantyn [4] ir Jozef [3]. Dukros Urszula [18], Agata [15], Francizka [14], Barbara [12] ir Anna [5]. Svain÷ Francizka Gillisowna [30].

VYŽEIČIAI VYŽEIČIŲ kaimas yra už 1 varsto nuo dvaro. Rytuose ribojasi su dvaro sklypais ir valdiškais miškais, pietuose su Kurkliečių seniūnijos kaimu Gindviliais, vakaruose su Šakubalio užribio


31 žeme ir valdiškais miškais, šiaur÷je su Skemų kaimu ir valdiškais miškais. Pan Josef HERBREIDER pagal sutartį iki 1830 balandžio 23. Pan Onufry HERBREIDER pagal sutartį iki 1829. Pan Michal CZAPLINSKI pagal sutartį iki 1827. Pan Baltromiey JASINKIEWICZ pagal sutartį iki 1830. Pan Justyn KONTRIM pagal sutartį iki 1832. Macey GILLIS [35], žmona Helena [30]. Dukt÷ Urszula [2]. Broliai Stefan [29], žmona Klara [25], Antoni [25] ir Chrizostom [15]. Seni t÷vai. Merga Maryanna Gasulanowna [25]. Piemen÷ Viktorija Žibinksztowna [13]. Žmona Symonowa Butkowna [31]. Sūnūs Antoni [15], Kazimierz [9] ir Symon [7]. Dukros Urszula [13] ir Rozalia [3]. Augustyn GILLIS [30], žmona Maryanna [26]. Sūnūs Alexander [8] ir Franciszek [6]. Dukros Rozalia [4] ir Petronela [1,5]. Brolis Mateusz [24]. Grytelnink÷ Thomaszowa Meylowa [48]. Pan SIESICKI pagal sutartį iki 1830 balandžio 23. Ignacy MATUZAS [50], žmona Urszula [36]. Sūnūs Dawid [13] ir Thomas [1,5]. Dukros Justina [15], Petronella [8], Anastazija [6] ir Anna [4]. Piemen÷s Agata [7] ir Rozalija [6] Gillisowny. Vaitas Marek WEICZYS [40], žmona Barbara [36]. Sūnus Justin [21], dukros Agata [15], Barbara [4], Leonora [6] ir Maryanna [3]. Samdinys Antoni Dapkus [19]. Merga Maryanna Fuykowna [20]. Grytelninkas Jan Kiszkis [50], žmona Barbara [42]. Benedikt GILLIS [40], žmona Helena [36]. Sūnūs Justin [13] ir Kazimierz [2]. Dukt÷ Barbara [10]. Brolis Kazimierz [30], žmona Teressa [28]. Sūnūs Jan [11] ir Jozef [1]. Dukt÷ Magdalena [10]. Wincenty WARNAS [35], žmona Anna [30]. Sūnūs Antoni [10] ir Jan [2]. Dukros Barbara [7] ir Agata [4]. Merga Dorota Fuikowna [26]. Samdinys Adam Meilus [33], žmona Teressa [30], Sūnus Alexander [1], dukt÷ Agata [4]. Mateusz PAUTIENIA [40], žmona Agata [32]. Sūnūs Antoni [8], Tadeusz [3] ir Jozef [2], Dukros Domicella [15] ir Dorota [12]. Samdinys Rafail Pupienis [20]. Merga Agnieszka Gillowna [16]. Piemen÷ Katarzyna Gillowna [8]. Grytelnink÷s Michailowna Gillowna [40] ir Wawrzyncowa Meilowa [30]. Justin KUNDELIS [46], žmona Dorota [50]. Sūnūs Antoni [15], Franciszek [12] ir Stefan-Kazimierz [7]. Posūnis Tadeusz Pautienia [25], žmona Urszula [20]. Sūnus Jan [2]. Sesuo Dorota [17]. Grytelnink÷ Jakubowa Laszowa. Franciszek PAUTIENIA [16]. Jaunesnieji broliai Jan [7] ir Antoni [3]. Seserys Urszula [15], Agata [12], Maryanna [10], Teressa [5] ir Domicella [3]. Motina Anna [40], d÷d÷ Stanislaw Czeiczys [60], žmona Katarzyna [40], samdiniai


32 Sebestyan Dapkus [15], Mateusz Woronecki [20]. Merga Teressa Warnowna [20]. Kazimierz GILLIS [88], žmona Krystyna [40]. Sūnus Stanislaw [27], žmona Elžbieta [20]. Sūnus Benedikt [3], samdiniai Stefan Meilus [17] ir Antoni Grykinis [18]. Merga Maryanna Pautieniowna [25], piemen÷ Petronella Lukiszuvna. Ludwik DAPKUS [26], žmona Anna [20]. Sena motina, samdiniai Kazimierz Dapkus [25] ir Antony Dapkus [45]. Sūnus Josef [4] ir dukt÷ Mariana [8]. Merga Franciszka Dapkowna [16]. Ignacy CZEICZYS [30], žmona Viktorija [26]. Dukros Urszula [8], Barbara [5] ir Teressa [3]. Svainiai Stefan [30], Jan [11] ir Ewa [20] Dapkusowie. Ignacy GILLIS [30], žmona Barbara [28]. Sūnūs Jan [3] ir Antoni [1]. Dukt÷ Agata [6]. Brolis Stanislaw [28]. Sena motina. Samdinys Ignacy Meilus [16]. Mergos Katarzyna Meiluwna [17] ir Franciszka Laszowna [13]. Piemuo Justyn Laszas [10] Augustin MAŽUKNA [46]. Sūnūs Justin [20], Jan [19] ir Jozef [18]. Dukros Agata [17], Marianna [16], Urszula [15] ir Franciszka [8]. Karčemos savininkas Jozef MAUSZOWICZ.

SKEMAI SKEMŲ kaimas yra už 1,5 varsto nuo dvaro. Rytuose susisiekia su Skemų amatininkų gyvenviete ir valdiškais miškais, pietuose ribojasi su Vyžeičių kaimo žeme, vakaruose su dvaro miškais ir pievomis, šiaur÷j su Kurkliečių seniūnijos Čipyrių ir Kirkūnų kaimais ir Ignotiškio žem÷s sritimis Sniegiais ir Sauliais. Kazimierz KRYVAS [25], žmona Anna [20]. Sūnūs Jozef [4] ir Franciszek [3]. Dukt÷ Urszula [1]. Sesuo Matija [17]. Sena motina. Samdinys Thadeusz Czyrszkus [35], žmona Katarzyna [25]. Sūnus Jan [1,2], dukros Urszula [4] ir Helena [3]. Antras samdinys Antoni Laszas [15]. Jan LUKASZUNAS [30], žmona Apolonija [26]. Posūniai Stanislaw Jacyniewicz [10], Kazimierz [7], Ignacy [4] ir Urszula [5] Samulisowie. Samdinys Jozef Budrys [26], žmona Maryanna [20]. Merga Barbara Matuzowna [40] ir uošvis Jan Mažukna [60]. Rusas Jarmalo JARMALEW pagal sutartį iki 1826. Thomasz MAŽUKNA [40], žmona Teressa [36]. Samdiniai Thadeusz Dexnis [20], Mateusz Laszas [17] ir Jozef Makaras [40], žmona Maryanna [33], dukt÷ Domicella [4]. Merga Elžbieta Meilowna [16].


33 Biedniokas Justyn WARNAS [48], žmona Helena [38]. Sūnūs Benedykt [19], Stefan [17], Kazimierzs [12] ir Jozef [11]. Dukt÷ Teressa [7]. Mergos Agata Warnowna [25] ir Marianna Barezowna [Barczowna?] [30]. Rusas Maxim AFANASEW pagal sutartį iki 1826. Stanislaw KIETIS [30], žmona Franciszka [28]. Svainis Jan Mažukna [12]. Svain÷s Agata [10] ir Apolonia [12] Mažuknowny. Teta Brygisa Gelowa [40], samdinys Kazimierzs Žybinksztys [40]. Dawid KRYWAS [30], žmona Anna [28], sūnūs Ignacy [10] ir Thomasz [1], dukros Urszuka [7] ir Teressa [4]. Brolis Jozef [18]. Merga Rozalia Rakucka [20]. Bertyn KOZUL našlys [40]. Sūnūs Franciszek [20], Jeržy [16] ir Jan [4]. Dukros Dorota [17], Magdalena [15] ir Maryanna [13]. Samdinys Szymon Warnas [28], žmona Dorota [24]. Kampinink÷ Kazimierzowa Žybinksztysowa [40], dukt÷ Agata [3]. Rusas Kuzma CIMOFIEJEW pagal sutartį iki 1826. Franciszek WARNAS [37], žmona Dorota [35]. Sūnūs Stefan [19], Ignacy [10] ir Kazimierz [12]. Dukros Aniella [16], Urszula [10], Agnieszka [8] ir Mariana [6]. Josef WARNAS [30], žmona Anna [27]. Sūnūs Sebastyan [11] ir Augustyn [5]. Dukt÷ Anna [3]. Augintin÷ Maryanna Matuzasowna. [8]. Samdinys Stanislaw Milaknis [48], žmona Krystina [40], Dukros Agata [6], Barbara [4] ir Teressa [2]. Rusas Lauryn IWANOW pagal sutartį iki 1825. Jan EŽERYS [25], žmona Katarzyna [20]. Brolis Krzysztof [40], žmona Maryanna [36]. Dukros Anna [4] ir Dorota [1]. Samdinys Wilim Gabrys [40], žmona Krystina [37], dukros Anna [7] ir Dorota [3]. Merga Maryanna Pauteniowa [30]. Jos sūnūs Jan [6] ir Jozef [4]. Grytelininkas Michal PLEYTA [26], žmona Dorota [20]. Sūnūs Krzystof [3] ir Jozef [1]. Dukt÷ Anna [2]. Brolis Andrzey [27], žmona Agata [22], sūnūs Jan [1], Frydryk [15] ir Piotr [8]. Seserys Mariana [20] ir Mariana(?) [4]. Senas t÷vas. Antoni MATUZAS [36], žmona Wiktorya [40]. Sūnus Kazimiersz [5]. Dukros Domicella [13], Urszula [8] ir Barbara [4]. Samdiniai Gasper Gillis [19] ir Antoni Dapkus [47], žmona Francizka [30], sūnūs Jan [5], Stanislaw [4] ir Jerzy [0,5]. Kazimierz PETRULIS [45], žmona Anna [40]. Sūnus Justin [25], žmona Franciszka [20] ir Jozef [15]. Samdinys Jan Warnas [30], žmona Teressa [27], sūnus Jan [6], dukros Urszula [3] ir Rozalija [1]. Piemuo Kazimierz Meylus [8], ir merga Kataszyna Laszowna [17].


34 Michal DEKSNYS [30], žmona Anna [26]. Dukros Anna [4] ir Agata [3]. Broliai Ignacy [13] ir Kazimierz [6]. Seserys Franciszka [18] ir Urszula [15]. Seni t÷vai, samdinys Thadeusz Warnas [40], žmona Maryanna invalid÷ [36]. Jerzy WARNAS [40], žmona Maryanna [37], sūnus Thomasz [9], dukt÷ Teressa [2]. Broliai Jozef [18], žmona Urszula [19] ir Blazey [17]. Jerzy SAUSRAGIS [20], žmona Anna [17]. Brolis Jozef [22]. Samdiniai Piotr Danilewicz [16], Jan Pleyta [40], žmona Magdalena [22], dukt÷ Elžbieta [2]. Piemen÷ Maryanna Deksniowna [10].

SKEMŲ GYVENVIETö SKEMŲ amatininkų gyvenviet÷ [kolonija] yra už 1 varsto nuo dvaro. Rytuose ribojasi su nuosavais dvaro miškais, pietuose su dvaro sklypeliais, vakaruose ir šiaur÷je su Skemų kaimo žem÷mis Kalvis Kazimierz DANILEWICZ [50], žmona Elžbieta [50]. Puodžius Stanislaw KUNCZEWICZ. Kalvis Jozef DANILEWICZ [25], žmona Apolonija [20]. Sūnus Benedikt [3], dukt÷ Rozalija [1], brolis Thomasz [22]. Kailiadirbys Bazyli DROZDOWSKI. Joachim LASZAS [56], žmona ir sūnus Szymon [7]. Karčemos nuomininkas Owsey HERSZOWICZ.


35

Išnykę ir nykstantys Skemų krašto kaimai Pagal Jurgio Motuzos (85 m.), Albino Raišio (76 m.), Petro Čelkio (86 m.), Vyto Lauc÷s (90 m.), Alfonso Pleitos (84 m.) pasakojimus užraš÷ V. Sesickas ir B. Sesickien÷ 2003 m. Brūdiškių kaimas Kaimas, kuriame gyveno 5 ūkininkai, buvo prie gražaus, didelio miško. Per mišką ÷jo kelias, prie kryžkel÷s stov÷jo kaimo kryžius. Kapinių kaimas netur÷jo, mirusius laidojo Obeliuose. STRUMSKIAI Turtingiausias kaimo ūkininkas Pranas Strumskys tur÷jo 67 ha žem÷s. Jo namai buvo pastatyti ant kalvos priešais mišką. Pakaln÷je augo 3 ha sodas. Dirbamos žem÷s buvo 19 ha, miško 22 ha. Likusi žem÷ buvo pievos. Ūkininkas tur÷jo 6 samdinius (4 vyrus ir 2 moteris). Savo vaikų ūkininkas netur÷jo. 1949 m. rudenį P. Strumskys buvo išvežtas į Sibirą. Jo tolesnis likimas nežinomas. Brolis Kostas Strumskys gyveno netoliese. Tur÷jo 15 ha žem÷s. Jis augino 3 sūnus. Vyriausias Jonas kunigavo Kauno parapijoje, Vytas mokytojavo Zarasų rajone, o Stasys Vilniuje. Kosto Strumskio žmona Akvil÷ buvo garsi aud÷ja, bet, būdama silpnos sveikatos, anksti mir÷. Tada našlys savo žemę paliko trečiam broliui Feliksui, o pats išvažiavo pas sūnų Vytą. Feliksas Strumskys gyveno kitoje miško pus÷je, tur÷jo 45 ha žem÷s. Žem÷ prie miško buvo nederlinga. Samdinių jis nesamd÷ - dirbo su žmona ir sūnum. Sūnus studijavo teisę. Baigęs mokslus, dirbo Kelm÷s rajone. Prasid÷jus tr÷mimams, Feliksas su žmona iš kaimo išvažiavo. Niekas nežinojo kur. MILAKNIAI Mykolas Milaknis tur÷jo 23 ha žem÷s. Jis pats labai m÷go staliaus darbus. Savo kl÷tyje darydavo gražius kuparus, stalus, suolus. Milakniai tur÷jo 3 sūnus. Jonas buvo kunigas, o Ignas ir Pranas dirbo su t÷vu. T÷vas vis ragindavo sūnus uždainuoti. Kai


36 visi trys dainuodavo, tai kaimynas Strumskys sakydavo - ,,net šokti norisi”. Abu sūnūs apsived÷ ir iš÷jo iš namų, nors namai buvo neblogi. Senoji Milaknien÷ smarkiai sirgo ir 1950 m. mir÷. Našlys kelis metus vienas vargo, o paskui išvažiavo pas vaikus. JONAS KELIOČIA buvo seniausias Brūdiškių kaimo gyventojas. Vert÷si sunkiai. Žem÷s tetur÷jo 6 ha. Namas pamišk÷je buvo labai senas, dar jo t÷vo statytas. Žmona buvo darbšti, mok÷jo verpti ir austi. Jonas buvo kaimo muzikantas. D÷l mažo ūgio visi jį vadino Joneliu. Grodamas gegužin÷se prie beržyno, stengdavosi atsis÷sti kuo aukščiau, kad visi jį matytų. Nors ir nebuvo turtuolis, jo niekas nepasigail÷jo. 1948 m. rudenį ir jį išvež÷. Pasakojo Skemų kaimo gyventojas Jurgis Motuza g.1907 m. Šemetų kaimas Šemetų kaimas nebuvo didelis, tik puikavosi savo gražiu pušynu. Prie pušyno ant kalvos stov÷jo kryžius, kurį nuvert÷, kai dar÷ žvyro kasyklą. VARNAITöS Kaime gyveno seserys Marijona ir Monika Varnait÷s. Joms t÷vai paliko tik 7 ha žem÷s. Marijona buvo aud÷ja. Dar ir dabar pas Stasę Žilinskienę yra jos austų ranksluosčių. Abi Varnait÷s buvo daininink÷s. Marijona vieną pavasarį iš÷jo tarnauti už gaspadinę pas Lukštų kleboną, o Monika savo vargus taip ir baig÷ savam kaime. MEILAI Toliau į Lukštų pusę gyveno stiprus ūkininkas Julius Meilus. Jis tur÷jo 67 ha žem÷s, laik÷ 5 karves, 4 arklius. Kai sekmadieniais su žmona važiuodavo į Lukštų bažnyčią, tai pasikinkydavo eržilą. Meilus buvo geras kalvis ir ypač m÷gdavo kaustyti arklius.


37 Žmona m÷go uogauti ir grybauti, triūs÷ apie namus. Darbams nudirbti laik÷ samdinius. Kartą ūkininką prie miško rado negyvą. Kalb÷jo, kad gal kažkas užmuš÷. Žmona gyveno viena, nes Meilai vaikų netur÷jo. Vieną rudenį jos namus kažkas sudegino ir ji iš kaimo išyko. Pasakojo Skemų kaimo gyventojas Albinas Raišis,Antano, g.1920 m. Pastaba. Apie 1960 metus Šemetų kaime gyveno Grigalavičius Kostas, g. 1907 m., su šeima ir Raubiškis Jonas, Vinco, g. 1924 m. Kučinskas Jonas, Povilo, g. 1902, Kučinskien÷ Karolina g. 1892 m., ir Raubiškien÷ Ona, Tado, g.1918 m., iš sąrašų d÷l nenurodytų priežasčių išbraukti. A. Varnien÷. Prudeliškio vienkiemis Prudeliškio vienkiemis buvo netoli Sniegių-Saulių miško. Vienkiemyje gyveno Jasinevičiai. Žem÷s tame vienkiemyje buvo 8 ha. Petras Jasinevičius buvo gabus medžio meistras. Dirbo spintas ir kuparus, prie namų pastat÷ kryžių. Brolis Vladas išmoko rašto, tai jis nuo 1903 m. mok÷si gimnazijoje, o po to studijavo Vilniaus universitete. Baigęs dirbo Vilniuje, v÷liau Utenoje, o paskutiniu metu mokytojavo Rokiškyje. Jonas Jasinevičius studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Baigęs ilgai dirbo Žemaitijoje, v÷liau kunigavo Vilniuje. Jasinevičių šeimos kryžius stov÷jo ant buvusio Kietyt÷s kalno. Taisant vieškelį, kryžius buvo iškeltas į Obelių kapines, o kalnas išlygintas. Pasakojo Alfonsas Pleita, Juozo, g. 1912 m. Pastaba. Apie 1960 m. Prudeliškio vienkiemyje gyveno Jasinevičius Vladas, g.1906. Jo žmona Albina, g. 1903, dukra Albina, g. 1938 m., ir moksleivis sūnus. A. Varnien÷


38 Anapolio vienkiemis Anapolio vienkiemis iš rytų pus÷s ribojosi su Skemų kaimu. Vienkiemyje gyveno Šniokai. Jie buvo ne vietiniai, o atsik÷lę iš Miegonių kaimo. Žem÷s buvo nelabai daug. Juozas tur÷jo 10 ha, Povilas 14 ha, Jonas - 12 ha. Povilas buvo ir stalius. Dirbo langų r÷mus, lovas, spintas, komodas. Be to visi Šniokai buvo muzikantai. Grodavo gegužin÷se ir per šventes. Geriausias iš visų muzikantų buvo Jonas. Jis grojo orkestre, kuriam vadovavo Bigota. Orkestre grojo 15 muzikantų. Bigotai mirus, susikūr÷ Šaulių orkestras, kuriam vadovavo Jonas Šnioka. Pokario metais Jonas Šnioka buvo areštuotas ir jis lageryje mir÷. Pasakojo Alfonsas Pleita, g. 1912 m. Udrupio vienkiemis Udrupio vienkiemis stov÷jo ant kalnelio prie didelio pušyno. Šioje vietoje buvo labai nederlinga žem÷. Vienkiemyje gyveno broliai Varnai. Netoli vienkiemio stov÷jo Varnų šeimos kryžius. Broliai Varnai tur÷jo 49 ha žem÷s, iš jos apie18 ha miško. Jonas Varnas mok÷si Rokiškio gimnazijoje, o ją baigęs studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Baigęs dvasinę seminariją, kunigavo Antaliept÷s parapijoje. Pokario metais jis buvo ištremtas į Sibirą ir jo tolimesnis likimas nežinomas. Ignas Varnas įstojo į Vilniaus universitetą. Studijavo teisę. Ją baigęs išvyko dirbti į Žemaitiją. Petras Varnas mok÷si gimnazijoje. Ją baigęs, kaip geras mokinys buvo paskirtas Juodup÷s valsčiaus viršaičiu, bet dirbo neilgai. 1948 m. Petras Varnas buvo išvežtas į Sibirą. Ten lageryje išbuvo 8 metus ir grįžo į gimtąjį vienkiemį. Vladas Varnas nesiek÷ didelių mokslų, buvo stambus ūkininkas. Tur÷damas daug žem÷s, broliams išvažiavus, samd÷ darbininkus. Kai brolis Petras grįžo iš tremties, jam buvo lengviau. Varnams išmirus, šioje Udrupio vienkiemio sodyboje apsigyveno Šedys su šeima. Gyveno neilgai. Persik÷l÷ į gyvenvietę. Namai, likę be šeimininkų, pamažu sugriuvo. Pasakojo Alfonsas Pleita, g. 1912 m.


39 Senadvario kaimas Kaimas buvo prie beržyno. Beržyno viduryje buvo labai didel÷ pelk÷, kurią vadino ,,Baslabala”. Ten augo grybai, uogos, bet prie pelk÷s niekas neidavo, nes buvo pasakojama visokių gandų. Kaime gyveno Jurgis ir Povilas Motuzai. Prie jų namų stov÷jo kryžius. Jis ir dabar tebestovi. Motuzai tur÷jo tik 5 ha žem÷s. Tur÷jo vieną arklį, su kuriuo Jurgis ir dirbo tą žemę. Brolis Povilas buvo siuv÷jas ir siūdamas eidavo iš kaimo į kaimą. Kartą, einantį iš Obelių link namų, v÷lų vakarą jį suvažin÷jo traukinys. Brolis Jurgis vienas pabaig÷ savo nelengvą gyvenimą.


40

Kirkūnai

Apie Kirkūnų kaimo žmones atsiminimus pateik÷ Antanas Vedeika. Jis kaime gyveno neilgą laikotarpį, apie kai kurias šeimas mažiau žinojo. Kiek sp÷jo, tiek apklaus÷. Medžiagą dar papild÷ Zita Stalauskien÷, Kosto Lauc÷s „Matukioko“ dukt÷. Tie duomenys, taupant vietą, įterpti prie A. Vedeikos tekstų. Tikslinant duomenis pad÷jo Aldona Saulyt÷-Guogien÷ (Kondraškien÷), Birut÷ Laucyt÷-Čelkien÷, Petras Čelkis, Pranas Garuolis ir kiti. Atsiprašome už galimus netikslumus.


41

Kirkūnų kaimas ir jo gyventojai ANTANAS VEDEIKA Kirkūnų kaimas yra 12 km į rytus nuo Rokiškio, 7 km į šiaur÷s vakarus nuo Obelių, 4 km į pietus nuo Lukštų. Kaimas priklaus÷ Rokiškio apskrities Obelių valsčiui, Lukštų parapijai. Po apskričių panaikinimo tarybiniais laikais iki 1959 m. priklaus÷ Obelių rajonui. Obelių rajoną panaikinus, liko Rokiškio rajono ribose. Kelias Obeliai - Juodup÷ per Lukštus eina kaimo viduriu. Gatvinį kaimą sudar÷ 13 valakų - apie 660 ha. Kaimas į vienkiemius išsiskirst÷, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1918 m., nors tam ruoštasi dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Išsiskirsčius į vienkiemius, jau buvo 40 sodybų. Pilni valakai tebuvo likę tik 3 tai Vedeikos Klemanso, Čelkio Prano (Čelkien÷s Onos) ir Skeivalo Aleksandro. Aleksandrui mirus, (vaikų netur÷jo), ūkį pasidalijo grįžę iš Amerikos jo broliai Juozas ir Matas Skeivalai. Kiti valakai tada jau buvo susmulk÷ję. Stebina faktas, kaip vienas matininkas sugeb÷jo išdalinti žemę, kad visi būtų patenkinti? Nemanau, kad matininkas buvo baigęs aukštuosius mokslus, o ir matavo su sieksniu ar su virve. Daug reiškia, kai dirba sąžiningi žmon÷s. Dalinant žemę, ji buvo suskirstyta į 13 gabalų. Priklausomai nuo rūšies ir vietos vienas gabalas sudar÷ nuo 25 iki 60 ha. Kiekvienas gabalas (valakas) buvo leidžiamas iš varžytinių. Sunkiau buvo susitarti, jeigu valakas priklaus÷ trims ar keturioms šeimoms. Tuomet buvo varžomasi mažinant hektarų skaičių. Po to visi tie nuvaržyti hektarai v÷l buvo išdalinti, pridedant žem÷s priklausomai nuo jos rūšies. Tokiu būdu, pavyzdžiui, Čelkis


42 Juozas (Čirpus) ar Skeivalien÷ už pusvalakį gavo po 30 ha. Gi Onos Čelkien÷s pilnas valakas tebuvo 28 ha, Vedeikos – 31 ha. Sp÷jama, kad Kirkūnų kaimas įsikūr÷ tik XV-XVI amžiuose. Iki tol čia augo miškai. Jei anksčiau čia kas ir gyveno, tai per karus, marus ir badmečius buvo išmirę. Manoma, kad šiose žem÷se apsigyveno žmon÷s, atsik÷lę nuo Kurklių iš Anykščių krašto. Tarm÷ labai panaši, didžioji dauguma pavardžių – Kurkliečiai. Kiti gyventojai atsik÷l÷ v÷liau ar at÷jo užkuriom. Pats kaimo pavadinimas, sp÷jama, gali būti kilęs nuo įrankio - ,,kirkos”, kuria atkertamas molis ar panaši kieta medžiaga. Šalia Kirkūnų yra Kirkūn÷lių kaimas. Gyventojai čia buvo mažažemiai. Tik po 1918 metų žem÷s reformos jie gavo žem÷s iš Skemų dvaro. Dalis šių gyventojų pasiliko gyventi senoje vietoje. Tai Stankūnas, Antanas Laužadis, Petras Ezerskis, Juozas Šalkauskas, Jonas Stonža. Jų vaikai ÷jo į Kirkūnų mokyklą. Kiti gyventojai, kurie kūr÷si arčiau Skemų ar Skemų dvaro kaimų, man yra mažai pažįstami. Aš, VEDEIKA ANTANAS, s. Klemenso, gimiau 1931 m. Mane 1949 metais ištr÷m÷. Taigi mano matymo laikas gana trumpas – tik apie 10 metų. Grįžęs iš Sibiro dvejus metus (19591960) gyvenau t÷višk÷je ir dirbau vairuotoju. Tai leido geriau pažinti apylinkes ir čia gyvenančius žmones. Pasistengsiu išvardinti visus gyventojus. Pateikiu tik apytikslius gimimo metus. JONAS KADAKAUSKAS buvo kaime žinomas batsiuvys. Žem÷s tur÷jo 2 ha. Jis tur÷jo du sūnus: Antaną ir Petrą. Antanas (g. 1914 m.) buvo 1941 m. pasipriešinimo dalyvis. Po antros okupacijos slapst÷si. Buvo suimtas, kal÷jo. Grįžęs iš lagerio, ved÷ Eleną Stočkutę iš Šilaikių, susilauk÷ dviejų vaikų. Kurį laiką gyveno Vedeikų namuose, dirbo kolūkyje. Pasistatę namą palei vieškelį link Obelių, ten ir nugyveno savo amžių. Jo sūnus


43 Vidmantas gyvena Rokiškyje, o dukra Janina su šeima grįžusi į kaimą, gyvena t÷vų namuose. Antano sūnus Petras (g. 1918 m.) taip pat buvo 1941 m. pasipriešinimo dalyvis. Tarnavo vokiečių kariuomen÷je. Kokiuose daliniuose, nežinau. Pasitrauk÷ kartu su frontu. Buvo kalbų, kad atsidūr÷ Australijoje. JONAS ŽEMAITIS vaikų netur÷jo. Jam mirus, pas žmoną Stefą Žemaitienę gyveno iš Sibiro grįžusi brolio dukra Jasevičiūt÷. Tas vienkiemis yra mano mamos t÷višk÷. Mamos brolis Vincas Kurklietis išvažiavo į Ameriką ir dingo. Jo žmona Lietuvoje liko su dviem vaikais: Juozu (g. 1920 m.) ir Jeronimu (g. 1922 m.). Ji pati anksti mir÷. Vaikus pa÷m÷ jos sesuo Ona Čelkien÷, kuri juos ir išaugino. Ūkis ÷jo iš rankų į rankas. Čia gyveno Savickas, v÷liau Žemaitis.

Monikos Čelkyt÷s ir Petro Sagatausko vetuv÷s


44 KAZYS ČELKIS dar buvo vadintas pravarde ,,Dazorca”. Matyt, gimin÷je yra buvęs prižiūr÷tojas. Jis gyveno su sūnum Petru (g. apie 1903 m.), kuris su žmona Agota Kurklietyte iš Kirkūn÷lių tur÷jo du sūnus ir keturias dukteris: Petrą, Gintautą, Eleną, Oną, Moniką, Janiną. Ona mir÷ jauna, šeimos nebuvo sukūrusi. Petras buvo vedęs Genę Baranauskaitę. Pats jis anksti pasitrauk÷ iš gyvenimo. Jo sūnus Bronius gyvena Panev÷žyje. Elena ištek÷jo už Povilo Laužadžio. Abu dirbo kolūkyje, augino vaikus, pasistat÷ namus Skemų kaime. Jų sūnus Raimundas ir dabar gyvena t÷vų name. Dukt÷ Zita Baronien÷ įsikūrusi Kirkūnuose, buvusiuose Kazio Garuolio namuose. Gintautas gyvena Skemuose. Monika su vyru Petru Sagatausku gyveno Kupiškyje. Vyras jau miręs. Vienas jų sūnus irgi Kupiškyje, kitas Marijampol÷je. Janina buvo sukūrusi šeimą su Stasiu Ziboliu, užaugino sūnų Algimantą, kuris išvyko į Angliją. Jo dukra ir sūnus gyvena Kaune. Stasiui Ziboliui nuskendus, Janina po kurio laiko ištek÷jo už Virginijaus Kielos. Janina jau palaidojo ir Virginijų, viena gyvena Rokiškyje. Gintautas, jauniausias iš šešių Petro vaikų, gyveno Marijampol÷je. Ten gyvena ir jo sūnus Paulius. Gintautas jau miręs. JUOZAS BŪTöNAS, užkurys (g. apie 1899 m.). Tur÷jo trejetą vaikų. Sūnus Jonas (g. 1926 m.) mok÷si Rokiškio berniukų gimnazijoje. Nuo tarnybos rusų armijoje slapst÷si. V÷liau ved÷ Genę Aleksiejutę, gyveno Juodup÷je, dirbo vilnonių audinių fabrike meistru. Jau miręs. Sūnus Vladas gyveno t÷vų namuose, ilgus metus dirbo kolūkyje brigadininku. Jo žmona Stefa Čepelyt÷ iš Skemų kaimo. Ji su sūnumi Vidu ir dukra Daiva tebegyvena Kirkūnuose. Donatas su žmona Danute Namajuškaite iš kaimo iš÷jęs. Birut÷, ištek÷jusi už Ričardo Vaišnoro, gyveno Skemų kaime, augino dvi dukras. Likusi našle, pasiliko Skemuose, dabar gyvena su Alvydu Prakapavičium. Dukra Janina Stalionien÷ gyveno Juodup÷je. Ji mir÷ 2008 metais.


45

Aleksandro Kurmio dukterys 1964 m. Iš kair÷s: Lion÷, Vlada, Aldona

ALEKSANDRAS KURMIS (g. 1901 m.) su žmona Liucija tur÷jo penketą dukterų ir sūnų. Dvi vyresniosios dukros Regina ir Adolfina ištek÷jo už brolių Mekuškų ir gyveno Obeliuose. Lion÷ gyveno ir dirbo pieno punkto ved÷ja Bučiūnuose, dabar gyvena Obeliuose. Aldona gyveno Kriaunose, o Vlada bene Dzūkijoje. Reginos, Adolfinos ir Aldonos jau neb÷ra tarpe gyvųjų. Adolfina tur÷jo 5 vaikus, Reginos sūnus miręs, Lion÷ ir Aldona vaikų netur÷jo. Vienintelis sūnus Algis dirbo Obelių RTS. Jau miręs. Dvi Aleksandro seserys – Ona ir Bron÷ Kurmyt÷s buvo žinomos aktor÷s, gyveno Kaune. Jos daugiau bendravo su mano d÷de Antanu. Apie jas šioje knygoje daug medžiagos pateikia Petras Blaževičius.


46

Akvil÷s Garuolyt÷s ir Alfonso Čelkio vestuv÷s, 1956 06 24.

KAZYS GARUOLIS (g. apie 1885 m.) tur÷jo apie 12 ha žem÷s. Sodyba buvo graži, tvarkinga. Kazys buvo įsirengęs vilnų karšyklą (tod÷l buvo vadinamas ,,vilnakaršiu”). Jis karšdavo savo namuose. Paskui karšykla buvo nusavinta ir perkelta į Mikonių kaimą, į ištremtų Tado ir Jono Šablinskų sodybą. Bet aptarnauti karšimo įrenginius mokančių nebuvo, tad šį darbą v÷l dirbo Kazys. Kažkada Garuoliai tur÷jo ir jaują linams minti. Bet ji apie 1937 metus sudeg÷. Su žmona Teofile Kazys susilauk÷ dvejeto sūnų ir dviejų dukterų: Jono, Prano, Adel÷s ir Akvil÷s. Adel÷ (g. 1922) daug metų gyveno su t÷vais, dirbo kolūkyje. O sekmadieniais dviračiu apvažiuodavo atlaidus savoje ir daugelyje tolimesnių parapijų. Ji pati yra sakiusi: ,,N÷ra bažnyčios, kurios aš nebūčiau aplankiusi”. Jų namuose kurį laiką buvo rengiamos ir ,,mojavos”. Nusipirkusi namelį Rokiškyje, Adel÷ ten kurį laiką gyveno, ten ir baig÷ amželį.


47 Pranas (g. 1930) dirbo traktorininku. Buvo ramus, tvarkingas. Ved÷ Danutę Garškaitę iš Vanagyn÷s kaimo. Šeima gyvena Rokiškyje. Užaugino dvi dukras ir sūnų, kurie jau gyvena atskirai. Virgilijus taip pat gyvena Rokiškyje, turi du sūnus. Jolita užaugino sūnų ir dukrą, Rasa du sūnus. Abi įsikūrę Vilniuje. Jonas (g. 1932) iš÷jo užkuriu į Sodelius, su žmona Janina užaugino dukrą, kuri gyvena Rokiškyje. Akvil÷ sukūr÷ šeimą su Alfonsu Čelkiu ir apsigyveno Obeliuose. Augino du vaikus, pasistat÷ mieste namą. Alfonsas buvo rūpestingas, noriai pad÷davo ir bažnyčios talkose. Jų sūnus Povilas jaunas išvyko į Rusiją, ten ir gyvena toli nuo t÷vyn÷s. Alfonsui mirus, Akvil÷ liko su dukra Laimute. Garuolio Kazio namai dar stovi, bet juose jau gyvena kiti, svetimi. ANTANAS KURKLIETIS (g. apie 1898 m.) gyveno ulyčioje prie pat kelio. Jo t÷vas Jonas, kurio aš nebeprisimenu, min÷tas kaip šviesus žmogus. Jis visai neg÷r÷ degtin÷s. Gars÷jo kaip geras kalvis. Sakydavo, kad pas jį kaustyti arklių važiuodavo net dvarponiai. Jo sūnus Antanas buvo pravardžiuojamas ,,kaval÷ku” (kalvio, kavolio vaikas). Antanas visą gyvenimą praleido čia, kaime, užaugino dvejetą sūnų ir dvi dukteris. Sūnus Jonas (g. 1926 m.) iš÷jo ne į armiją, o į mišką. Pirmąją žiemą žuvo Paduobio miške netoli Juodup÷s. Palaidotas Lukštų kapin÷se. Ona ištek÷jo už Juozo Garuolio (s. Felikso) iš to paties kaimo. Jie įsikūr÷ Antazav÷je, užaugino dukras Janiną ir Oną. Abu jau iš÷ję į Anapilį. Vladas su žmona Aldona gyveno Rokiškyje, jau miręs. Jo žmona Rokiškyje tebegyvena. Jų sūnus Algis gyvena Rokiškyje, Valentinas iš Rokiškio iš÷jęs, įsikūręs kitur, turi tris vaikus. Kaz÷ (g. 1933) ištek÷jusi už Balio Petrulio, gyveno Rokiškyje, buvo grįžusi ir į t÷vų namus, čia augino tris vaikus. Sūnus gyvena Mol÷tuose, dukt÷ Dalia – Didsod÷j. Daiva mir÷ jauna. Pati Kaz÷ Rokiškyje dirbo įmon÷je ,,Tulp÷”, aud÷ lino audinius savo namuose, kaip ir kitos tos įmon÷s aud÷jos.


48 STASYS BALTRUKöNAS (,,Baltrus”), Kurkliečio kaimynas kaimo ulyčioje, buvo l÷tas ramus žmogus (g. apie 1886 m.). Tur÷jo tris dukteris: Anelę, Bronę, Antaniną ir sūnų Vytautą. Anel÷ ir Bron÷ gyveno savame kaime. Bron÷ su vyru Petru Meškausku dirbo kolūkyje, pasistat÷ namus, užaugino 2 sūnus. Virgis susilauk÷ 4 vaikų. Edmundas gyvena kitame rajone. Bron÷ jau mirusi. Anel÷ su vyru Petru Prakapavičium užauginusi 2 sūnus ir dukrą, gyvena Strepeikiuose sūnaus Stasio prižiūrima. Vyras jau miręs. Sūnus Alvydas gyvena Skemų kaime, dukra Aldona Rokiškyje, Iš kair÷s: Anel÷ Baltruk÷nait÷, Adel÷ Garuolyt÷, Nast÷ Čelkyt÷ 1940 m. turi dukrą. Antanina daug metų mokytojavo, paskutinius keletą metų Kirkūnų pradin÷je (Čelkien÷s namuose) iki pat jos uždarymo. Paskui čia ir liko gyventi su vyru Gintautu Bieliūnu. Jau mirusi. Vytautas, grįžęs iš armijos, liko gyventi t÷vų namuose, dirbo kolūkyje brigadininku, pasikeisdamas su Vladu Būt÷nu, v÷liau laukuose, fermose. Jis jau seniai miręs. Mirusi ir jo žmona Ona bei sūnūs Almantas ir Juozas. Dukra Alma gyvena Rusijoj, Vita Rokiškio krašte.


49

1941 metais mokyklos Garuolio namuose mokiniai

Kirkūnų pradin÷s mokyklos mokiniai apie 1951-1952 metus. Pirmoje eil÷je iš kair÷s: Gen÷ Smalinskait÷, Gen÷ Laucyt÷, Zita Laucyt÷, Antanina Kurklietyt÷, Mamertas Kirstukas, Lucius Kirstukas, Algirdas Vaičius, Valentinas Saulis, ...(?), Algis Siniauskas. Stovi iš kair÷s: Vlada Kurmyt÷, Janina Kurklietyt÷, Regina Masteikait÷, Manefa Lisnevskaja, Nijol÷ Čelkyt÷, Monika Zagurskyt÷, Deksnyt÷, Maryt÷ Laucyt÷, Danguol÷ Vaicikauskait÷, Gintautas Bieliūnas, ...(?), Antanas Jankauskas ir mokytoja Leokadija Dainyt÷ (v÷liau Lukošiūnien÷).


50 JONAS GARUOLIS (g. apie 1886 m.) vadintas amerikonu. Jo sodyboje, kaimo vidury, ilgą laiką buvo du pradžios mokyklos skyriai. Kiti du skyriai buvo Onos Čelkien÷s namuose. Išsaugota lentel÷ su Vytim dar ir dabar tebekabo ant Garuolio namo sienos. Šioje Kirkūnų mokykloje mok÷si visi Kirkūnų ir Laužadžių kaimų vaikai. Mokyklą lank÷ ir nemaža Kirkūn÷lių, Skemų, Sniegių, Vabolių bei Strepeikių kaimų vaikų. Turiu 1941 m. lankiusių mokyklą mokinių nuotrauką.

Jono Garuolio šeima, n÷ra tik sūnaus Antano.

Jonas Garuolis – artimiausias mūsų kaimynas – buvo neeilinis žmogus. Jis penketą metų tarnavo caro kariuomen÷je Kaukaze, penketą metų dirbo važnyčiotoju Obelių klebonijoje. Tuo metu ten buvo net 5 kunigai. Bažnyčiai priklaus÷ 40 ha žem÷s, tarnavo daug tarnų ir tarnaičių. Garuolis devynerius metus gyveno


51 JAV, dirbo Fordo automobilių gamykloje. O jau kaip mok÷jo pasakoti! Kartais ir pagražindamas, ir pameluodamas. Nepripažino vidurio: ką prad÷davo girti, išgirdavo, ką peikdavo, tą supeikdavo. Jam buvo reikalingi klausytojai. Dažną vasaros rytą, saulei tekant, būdavo, prijoja prie mūsų lango, pabarbena. T÷velis dar miega, o mama atidaro langą. Svečias s÷di ant savo Baltakarčio (tur÷jo tokį ramų arklį) kaip ant suolo, neapsižergęs ir ima pasakoti visas apylink÷s naujienas. Aišku, su pagražinimais. Rudens vakarais arba sekmadieniais ateidavo ir imdavo pasakoti daug kartų gird÷tas istorijas. Mes, vaikai, negal÷davom akių atitraukti, klausydavom išsižioję. Ne šiaip pasakodavo, o mojuodavo rankomis, pašokdavo, nekalbant jau apie balso intonacijas. Žem÷s Jonas tur÷jo apie 18 ha. Taigi buvo vidutiniokas, liko neištremtas. Dirbo kolūkyje. Kada mes grįžome iš Sibiro, jis jau buvo septyniasdešimt trejų, bet dar kasdien eidavo į darbą. Buvo aukštas stambus vyras, degtin÷s beveik negerdavo, rūk÷ nepastoviai. Būdavo, tai meta, tai v÷l rūko. Kartu gyveno sesuo Angel÷. Jei ji pasakodavo apie jai patinkantį vaikiną, sakydavo: ,,didelis, gražus, raudonas, kaip mūsų Jonas”. Tą patį sakydavo ir apie marčią – Jono žmoną. Atrod÷, kad Jonas gyvens šimtą metų, bet vieną dieną Obeliuose eidamas per gatvę stabtel÷jo, ir jį kliud÷ sunkvežimis. Griūdamas susitrenk÷ ir po poros savaičių mir÷. Jam buvo apie 80 metų. Jonas Garuolis su žmona Ieva išaugino trejetą dukterų ir sūnų Antaną – mano vienmetį ir draugą. Kai aš buvau tremtyje, jis vienintelis man raš÷ laiškus. Kiti, net gimin÷s, teparašydavo vos vieną kitą laišką. Dukt÷ Janina ištek÷jo už tuometinio Obelių MTS direktoriaus Balio Bogatyriaus. V÷liau Bogatyrius dirbo kokio tai rajono vykdomojo komiteto pirmininku, pirmininkavo kolūkiuose. Gyveno už Panev÷žio, užaugino dukrą. Janina palaidojo vyrą 2011 m. Dukt÷ Elena dar būdama moksleiv÷ susirgo ir įvairios negal÷s lyd÷jo ją ilgus metus. Su vyru mokytoju Jonu Kunčiūnu, jie daug metų gyveno Obeliuose, užaugino du vaikus. Elena jau mirusi, o vyras tebegyvena Obeliuose. Garuolių namuose


52 Kirkūnuose nuo pat gimimo tebegyvena Jono dukt÷ Rož÷. Ji dirbo kolūkyje. Su vyru Jonu Zavecku, at÷jusiu užkuriom, Rož÷ susilauk÷ dukters Alyt÷s, kuri baigusi mokyklą Obeliuose, liko gyventi su mama. Alyt÷ su vyru Valdu Deksniu ūkininkauja Garuolių sodyboje, augina sūnų. Tai vieninteliai rimtesni ūkininkai Kirkūnuose. Sūnus Antanas gyveno Rokiškyje, tur÷jo sūnų. Jis organizavo kaimo kryžiaus pašventinimą bei paminklinio akmens žuvusiems už Lietuvą pastatymą 1992 metais. Antanas mir÷ 2007 metais. ANTANAS ČELKIS (g. apie 1895 m.) vadintas ,,Untan÷ku”. Tur÷jo dvi dukras ir ketvertą sūnų. Dukt÷ Nast÷ buvo darbšti, tvarkinga, ramaus būdo. Kaip puiki šeiminink÷ buvo kviečiama ruošti vaišes krikštynoms, vestuv÷ms, kitoms progoms. Ji ištek÷jo už Alfonso Pleitos, užaugino sūnus Juozą ir Alių, kurie sukūrę šeimas, gyvena Kaune. Sūnūs Jonas ir Alfonsas buvo šaukiamo amžiaus, slapst÷si namuose. Juos su÷m÷ ir išsiunt÷ į sovietinę armiją. Jonas sunkiai susirgo. Pra÷jus metams, grįžo vos gyvas. Namuose atsigavo, ved÷ Oną Miškinytę, partizanų vado Mato Kurkliečio sesers dukrą iš Vyžeičių kaimo, ten ir gyveno. V÷liau įsikūr÷ Obeliuose. Ten ir mir÷. Jo sūnus Rimantas ir dukt÷ Nijol÷ baig÷ aukštuosius mokslus, sukūr÷ šeimas. Rimantas gyvena Kaune, Nijol÷ Jonavoje. Alfonsas sovietin÷je armijoje ištarnavo gal penkerius metus. Gyveno Obeliuose. Su žmona Akvile Garuolyte, Kazio, užaugino du vaikus: Povilą ir Laimą. Alfonsas mir÷ 2008 metais. Povilas toli Rusijoj, Laima liko su mama vienos. Sūnus Ignas buvo ramus, tvarkingas, darbštus, dirbo kolūkyje traktorininku, bet prarado sveikatą ir mir÷. Šeimos nebuvo sukūręs. Dukra Elena, padirb÷jusi kolūky, v÷liau dirbo Rokiškyje, sūrių gamykloje. Šeimos netur÷jo, bet kaip mylinti mama globojo mergaitę Rimutę iš Obelių internato, kuri dabar jau sukūrusi šeimą. Čelkių giminei Rimut÷ teb÷ra kaip sava, gyvena Vilniuje. Elena, sunkioje ligoje nuolankiai ir kantriai pri÷musi lemtį, iš÷jo pas Viešpatį. Palaidota Lukštų kapin÷se. Jauniausias sūnus Petras (g. 1930 m.) gyvena Skemuose, kaime buvo ,,profesionalus” galvijų,


53 kiaulių skerdikas. Vedęs Mato Lauc÷s dukrą Birutę, užaugino 4 vaikus: Antaną, Rasą, Sandrą, Ričardą. Ričardas prieš keletą metų mir÷. Du jo vaikai liko užauginti Birutei ir Petrui, nes jų mama irgi jau buvo mirusi. Sūnus Antanas gyvena kaime, Rasa su vaikais Krivų sodyboje, o mažoji – Sandra - baig÷ Kauno technikos universitetą, gyvena ir dirba Kaune. Su vyru Vytautu Mikolaičiu augina 2 vaikus. JUOZAS GARUOLIS (g. apie 1886 m.) buvo nebylys. Tur÷jo ketvertą vaikų. Vyriausias sūnus Pranas (g. 1925) n÷jo į sovietinę armiją Žuvo Paduobio miške, kaip ir Jonas Kurklietis. Palaidotas nežinia kur. Kitas sūnus Jonas su žmona Zose gyvena Jūžintuose, užaugino gal 4 vaikus. Birut÷ ir Elena seniai paliko Kirkūnus. Birut÷ vaikų netur÷jo, gyvena Kupiškyje. Elena vis glaud÷si prie savųjų, dabar pas kažkurį iš jų ir gyvena. FELIKSAS GARUOLIS (Juozo brolis, g. apie 1891 m.) gyveno kaimynyst÷je. Jo šeima buvo gausi: trys dukterys ir trejetas sūnų. Vyriausias sūnus Juozas (g. apie 1922 m.) vokiečių buvo pagautas ir išvežtas į Vokietiją darbams. Po karo pateko į Vorkutos lagerius. Grįžo apie 1946-47 metus, netrukus ved÷ Oną Kurklietytę. Jie užaugino dvi dukras. Jie ir viena dukt÷ jau mirę.

Feliksas Garuolis ir jo sūnus Juozas. Nuotraukoje dešin÷je Felikso Garuolio vaikai: Ona, Juozas, Bron÷, Jonas; žmona Tekl÷, Petras ir Aldona. Apie 1957 m.


54 Sūnus Jonas (g. 1924 m.) nuo armijos slapst÷si namuose, bet buvo sugautas ir išsiųstas į armiją. Karui pasibaigus grįžo sveikas. Jis iš÷jo užkuriom į Bradesių kraštą. Sūnus Petras ved÷ Stasę Kviliūnaitę ir gyveno Kreščionių kaime. Užaugo gal 4 vaikai. Vienas iš jų batsiuvys. Dvi jų marčios bendravard÷s ir abi mokytojauja Pand÷lyje. Visi trys Felikso sūnūs jau mirę. Ona su vyru Pranu Andrijausku susilauk÷ ketverto vaikų. Jau mirusi. Bron÷ kaip ir Ona gyveno Antazav÷s krašte. Aldona ištek÷jusi už Tamoliūno, augino sūnų ir dukrą. Su antru vyru Antanu Eidukoniu gyvena Panev÷žyje. ONA GARUOLIENö (Juozo ir Felikso Garuolių brolio našl÷) tur÷jo dvi dukras. Dukra Emilija karo metu ištek÷jo už Antano Kurkliečio, A. Guzevičiaus romano veik÷jo kalvio Ignoto prototipo. Tas Kurklietis kilęs ne iš Kirkūnų ir šiame kaime niekad negyveno. Dukra Nast÷ ištek÷jo už Narbuto ar Izdūnio ir gyveno Bajoruose. KOSTAS KURKLIETIS (g. apie 1890 m.) tur÷jo ketvertą sūnų, bet apie 1936 ar 1937 metus ūkis buvo išvaržytas. Jis išvažiavo gyventi į Kauną. Kiek gird÷jau, sūnūs baig÷ mokslus. Vyriausias sūnus Jokimas (g. apie 1924 m.), berods, tapo dvasininku – misijonieriumi, nors t÷vas buvo gyvenęs Sankt – Peterburge ir tur÷jo bolševikinio raugo. Apie kitus vaikus neteko gird÷ti. Jų ūkį nupirko Kundelis, kilęs nuo Obelių, bet gyvenęs Kaune. Kundelio žmona buvo gryna miestiet÷, kaip Garuolis sakydavo - ,,popierin÷”. Ji buvo išblyškusi, smulki moteryt÷. Ūkiškų darbų dirbti nemok÷jo, o gal ir nepaj÷g÷. Jis ir gyvulius prižiūr÷jo, ir žemę dirbo. Kartais naktimis, pasikabinęs ,,liktarną”, ardavo. Visam kaimui tai buvo keista. Po karo Kundeliai viską met÷ ir išvažiavo į Kauną. Jų šeimoje buvo ketvertas ar penketas vaikų.


55

Lakūnas žvalgas Antanas Vedeika (dešin÷je) su draugais

Vedeikų šeima prie savo namų apie 1947-48 metus. T÷vai: Emilija ir Klemensas. Stovi vaikai: Juozas, Ona, Bron÷, Antanas

Vedeikų šeima tremtyje. Irkutsko sritis, Zalari rajonas, Bolšoj Karluk kaimas. Apie 1955 m.

KOSTAS SAVICKAS - Onos Jasinevičien÷s brolis. Jis buvo apvesdintas su daug vyresne moterim. Kiek pagyvenęs viską met÷ ir pab÷go. V÷liau gyveno Obeliuose su ruse Paulina, kuri tur÷jo dukterį Liuciją.


56 MATAS SAVICKAS (g. apie 1898 m.) buvo kalvis. Žem÷s netur÷jo. Ant ,,rubežiaus”, tarp Kirkūnų ir Vabolių kaimų stov÷jo jo grytel÷ ir kalv÷. Čia augo jo dvejetas sūnų ir dukt÷. Sūnus Jonas, gyvenęs But÷nuose prie Pašilių, jau miręs. Alfonsas su šeima įsikūręs Onuškyje, irgi jau iš÷jęs į Anapilį. Anel÷, ištek÷jusi už Tum÷no, gyveno Obeliuose. Ona Gindviliuose. JULIUS JASINEVIČIUS buvo užkurys. Jo žmona Ona Savickait÷ - Kosto ir Mato Savickų sesuo. Pats Jasinevičius dar buvo šaukiamo amžiaus, tad keletą m÷nesių pasislapstęs, pats iš÷jo į armiją. Grįžo sveikas. Dirbo kolūkyje. Jasinevičiai tur÷jo sūnų Antaną (g. apie 1937 m.). Antanas dirbo agronomu, gyveno kažkur už Obelių, dar Lukštuose, tur÷jo sūnų, kuriam mirus, globojo anūką. Antanas irgi jau miręs. VEDEIKOS Kirkūnuose įsikūr÷ 1705 ar 1706 m. Tikriausiai, ūkį pirko, nes pirmasis vaikas krikštytas dar gyvenant Gindviliuose. Klemensas Vedeika (g. 1888 m.) - jau ketvirtoji karta. Jis dar tur÷jo trejetą seserų: Angelę, Kostanciją ir Veroniką bei vieną brolį. Brolis Antanas (g. 1901 m.) buvo karo lakūnas žvalgas. Žuvo 1929 m. Klaip÷doje, aviakatastrofoje. Buvo nevedęs. Sako, kad jis broliui Klemensui pad÷jo nupirkti žemę, pastat÷ naujus namus, kurie dar tebestovi. Klemenso Vedeikos žmona Emilija Kurklietyt÷ gim÷ 1893 m. Kirkūnų kaime. Tais laikais ji buvo pakankamai raštinga, Obeliuose mok÷si siuvimo ir rašto. Gal daugiau rašto, nes tais laikais viešai mokytis dar negal÷jo. Labai m÷go skaityti. Jos t÷vas Antanas Kurklietis (g. apie 1875 m.) irgi nebuvo abejingas knygai, atrodo, buvo knygnešių pagalbininkas. Mir÷ anksti, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. KLEMENSO VEDEIKOS šeimoje augo ketvertas vaikų: Ona (g. 1921 m.), Bron÷ (g. 1924 m), Juozas (g. 1926 m.) ir Antanas (g. 1931 m.). Juozas nuo sovietin÷s kariuomen÷s slapst÷si namuose. V÷liau suklastojo dokumentus, kad gimęs ne 1926, o 1929 metais, ir išvažiavo iš namų. Taip išsisuko ne tik nuo armijos, bet ir nuo Sibiro. Tiesa, po kiek laiko į armiją buvo paimtas ir ištarnavo trejetą metų. 1948 metais Kirkūnuose organizavo kolūkį.


57 Keista, kad į kolūkį stojo tik buož÷s ir bežemiai. Vidutiniokai nestojo. T÷velis jau buvo kolūkietis, bet 1949 m. kovo m÷n. 27 d. mus vis d÷lto ištr÷m÷. Pritaik÷ straipsnį ,,valstietis-buož÷”. Taip t÷veliai ir aš atsidūr÷me Irkutsko srityje už 7000 km. Sesuo Bron÷ gyveno ir dirbo Rokiškyje. Ją su÷m÷ po kelių dienų ir vež÷ atskirai. Net dvi savait÷s pra÷jo, kol užpild÷ vagonus. Ji pateko į Buriat-Mongoliją už 400 km nuo mūsų. V÷liau jai leido atvažiuoti pas mus. Sugrįžus iš Sibiro, Bron÷s neregistravo t÷višk÷je, ir ji buvo priversta išvažiuoti į Latviją. Po kiek metų ji su vyru Valiuku pasistat÷ namus ir gyveno Juodup÷je. Ona mok÷si Vilniuje buhalterių kursuose, liko neištremta, bet į darbą niekas nepri÷m÷. Gimin÷s priglausti bijojo, o ir darbo rankų nebereik÷jo, nes jau kūr÷si kolūkiai. Taip ir blašk÷si pora metų. Ona v÷liau apsived÷ su Čerapu, tur÷jo dukterį Vidą, su kuria kažkiek gyveno ir kaime, paskui išvyko. Dukra Vida dirba Klaip÷doje gydytoja terapeute. Ir Ona, ir Bron÷ jau mirusios. Mes Sibire išbuvome iki 1958 metų rudens. Apie gyvenimą Sibire būtų ilgas pasakojimas. Mus paleido be teis÷s gyventi Lietuvoje. Surizikavome ir grįžome į namus. T÷višk÷j viename namo gale gyveno moteris su šešetu vaikų, o kitame mūsų kaimo gyventojas Antanas Kadakauskas su žmona ir dvejų metų dukrele. Gryčia buvo pertverta. Jie gyveno viename kambaryje, mes kitame. Mūsų neregistravo, bet ir neišvar÷. Aš milicijos įgaliotiniui, gyvenusiam Lukštuose, pastatydavau pusę litro ir jis palikdavo mus ramyb÷je iki kito karto. Kolūkyje dirbau vairuotoju. Prisiregistruoti leido tik po dviejų metų. Kaimas dar nebuvo ištušt÷jęs. Buvo išnykę tik 6 sodybos: Kundelio, Rinkevičiaus, Antano Čelkio, (Juozo), Kurkliečio Juozo (,,Vait÷no”, Mataušo t÷vo), Savicko Kosto ir Garuolien÷s Onos. Kaimas sunyko v÷liau, ypač po melioracijos. Vaikai išsivažin÷jo kas kur, senieji išmir÷. TERESöS SAULIENöS vyras Pranas buvo pasienio policininkas. Jis žuvo apie 1938 metus. Jį nušov÷ kitas policininkas, kai Pranas band÷ jį girtą sutramdyti. Sauliai tur÷jo sūnų Joną ir dukterį Aldoną. Sūnus Jonas (g. 1923 m.) pas t÷vus


58 gyveno iki 1942-jų. Pab÷go iš vokiečių armijos, kažkieno įskųstas s÷d÷jo kal÷jime, v÷liau mok÷si, dirbo, baig÷ Salų žem÷s ūkio technikumą, tapo agronomu. Gyveno Prienų, Kaišiadorių rajonuose, Gruzdžiuose. Jono sūnus Algimantas gyvena Guseve, Kaliningrado srityje, dukra Aldona jau mirusi, jos dukt÷ Rasa irgi liko gyventi ten, Kaliningrade. Dukra Aldona (g. 1930) 7 metų netekusi t÷velio, gyveno su mama namuose iki 1950 metų.

Iš kair÷s: Teres÷ Saulien÷, Aldona Saulyt÷. Stovi: Pranas Saulis, sūnus Jonas, Juozas Vasiliauskas (Teres÷s brolis), 1937 m.

Teres÷ Saulien÷ su dukra Aldona, žentu Bronium Guogu ir anūkais: Arvyd÷lis ant rankų, stovi Zita ir Vytautas, 1961 m.

Iš mamos, geriausios kaimo siuv÷jos, mok÷si siūti. Šiauliuose mok÷si siuvimo-kirpimo kursuose. 1956 m. ištek÷jo už Broniaus Guogos. Grįžusi į kaimą, šeima t÷vų namuose augino 4 vaikus. Po melioracijos persik÷l÷ į Strepeikių kaimo Žalkauskų sodybą.


59 Palaidojo vyrą, paskui tragiškai žuvusį avarijoje sūnų Algirdą. Laikas apgyd÷ netekties žaizdas. Aldona dabar gyvena Rokiškyje, ligota, bet lankoma vaikų, išlaikiusi gerą atmintį ir giedrą nuotaiką. Yra Rokiškio parapijos Gyvojo Rožinio nar÷. Vytautas gyvena prie Pand÷lio. Jo sūnus Nerijus išvykęs į Angliją, dukt÷ Simona baig÷ teis÷s mokslus, gyvena Vilniuje. Dukra Zita Mickien÷ baig÷ ekonomiką Kauno Žem÷s ūkio akademijoje, gyvena Žiobiškyje, šiuo metu dirba Rokiškio krašto muziejuje. Jos šeimoje trys vaikai. Egl÷ Norvegijoje, Tadas Žiobiškyje, Justas studijuoja. Arvydas mok÷si Vabalninke, tarnavo armijoje, gyvena Rokiškyje, Laukup÷s gatv÷je. Jo dukra Rasa dirba gide Kaune, Vaiva dar šeštok÷. Pas Saulienę dar gyveno jos brolis Juozas Vasiliauskas su žmona. Buvo batsiuvys. Vaikų jie netur÷jo. Po karo Vasiliauskai apsigyveno Audronyse, v÷liau Obeliuose. MATAS SKEIVALAS (g. apie 1885 m.) 25 metus gyveno Amerikoje. Ved÷, būdamas penkiasdešimties, o gal ir vyresnis. Žmona Emilija Kurklietyt÷ iš Kirkūn÷lių kaimo buvo už jį jaunesn÷ gal dvidešimčia metų. Tur÷jo jie du sūnus ir dukrą. Sūnus Jonas dirbo, o gal ir tebedirba Vilniuje Gedimino technikos universitete, profesorius. Broliui padedant ir sesuo Ona persik÷l÷ į Matas irgi Kauną. gyveno Kaune, tur÷jo dukrą ir sūnų, kuris jau miręs. Esame antros eil÷s pusbroliai, bet bendravome mažai. Pas Juozą Skeivalą apie 1954 metus. Antras iš kair÷s – Juozas Skeivalas, trečia – Skeivalien÷, penkta – Ona Vedeikait÷.


60 JUOZAS SKEIVALAS (g. 1893 m.) yra Mato Skeivalo brolis. Jis penkerius metus buvo Amerikoje. Šeima tur÷jo dvi dukras ir sūnų. Vyriausioji dukra Vlada Zolubien÷ (g. 1924 m.) baig÷ Dotnuvos žem÷s ūkio akademiją. Dirbo Žem÷s ūkio ministerijoje. Gyvena Vilniuje. Anel÷ tapusi medike, dirbo Rokiškyje, v÷liau išvyko į Vilnių. Su vyru Matuliu savo vaikų netur÷jo, tur÷jo augintinį Vidą. Dabar Anel÷ ir gyvena drauge su Vidu, vyras jau miręs. Sūnus Juozas (g. 1932 m.) buvo baigęs ekonomiką, bet būdamas 27- rių metų mir÷. VACLOVAS LIAUDANSKAS (g. apie 1911 m.) dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, o po karo - pasipriešinimo kovose. Žuvo jis savo namuose, kai užgriuvo skrebai ir kareiviai. Tuo pat metu žuvo ir jo draugas Stasys Rinkevičius Jį raitas skrebas pasivijo netoli Sniegių miško. Buvo gili žiema, labai daug sniego.

Draugai: Vaclovas Liaudanskas ir Alfonsas Čelkis

Aš tuo metu sirgau, buvau namuose. Mačiau, kaip juos nušautus vež÷ rog÷se. Stribai sus÷dę ant viršaus, o S. Rinkevičiaus galva ir rankos nusvirę per rogių galą. Skrebų buvo gal septynetas.


61 Mačiau, kaip jie nu÷jo pro mūsų namus ir kaip grįžo. Pažinom tik skrebą Maračinską, nes buvo labai didelis, visa galva aukštesnis už kitus. Jis kilęs kažkur nuo Obelių. Pažinom ir Danilą Šeršniovą iš Slabados kaimo. Vaclovo žmona Monika gyveno kaime, v÷liau išvažiavo pas sūnų. Vaclovo sūnus Algis (g. 1937 m.) gyveno Kaune, dirbo konstruktorių biure. Jis tap÷ paveikslus, ypač iš÷jęs į pensiją. Algio tapybos darbų paroda buvo surengta ir Rokiškio Krašto muziejuje. Jis buvo atvykęs ir į kaimų susitikimą 2006 metais, bet pabendrauti beveik neteko, popiet÷je abu su žmona Aldona neužsibuvo. Algis mir÷ 2008 metais. RINKEVIČIUS (vardo nebeprisimenu) tur÷jo tik vieną sūnų Stasį, kuris, kaip jau min÷jau, žuvo. Nors sūnus jau buvo žuvęs, senus t÷vus 1948 m. geguž÷s 22 d. ištr÷m÷. Jie labai seni, iškankinti tremtyje netrukus mir÷. KLEMENSAS KURKLIETIS (mano mamos d÷d÷) gal÷jo būti gimęs apie 1874 metus. Tur÷jo sūnus Kazį ir Izidorių. Sūnūs į sovietų armiją n÷jo, slapst÷si namuose. Karui pasibaigus, registravosi. Kazys iš÷jo užkuriom. Izidorius ved÷ Adelę, Lauc÷s Izidoriaus augintinę, gyveno t÷vų namuose. Jų Dukra Danut÷ nuskendo, sūnus Juozas su šeima gyveno prie Salų, tur÷jo vieną sūnų. Žmona jau mirusi. ANTANAS ČELKIS, Juozo, pravarde ,,Čirpus” (g. 1911 m.) buvo 1941 m. sukilimo dalyvis. Po karo partizanavo. 1947 ar 1948 m. su svetimais dokumentais nor÷jo išvažiuoti į kitą kraštą, bet buvo išduotas, suimtas ir nuteistas 25-riems metams. Po Stalino mirties paleistas, nuvažiavo pas žmoną į tremtį, kur jo žmona Emilija ir dukra Birut÷ (g. 1935 m.) buvo ištremtos 1949 m. Tremtyje su jais mes gyvenome tame pačiame kaime. Apie 1961 ar 1962 metus šeima grįžo į Kirkūnus. Namų neberado, nes jie buvo nugriauti. Apsigyveno pas Moniką Liaudanskienę, nes žmona Emilija buvo Vaclovo Liaudansko sesuo. Birut÷ Čelkyt÷Bulovien÷ gyveno Skapiškyje. Jos sūnus Kęstutis augina 4 vaikus. Dukra Jurgita turi 5 vaikus. Šeima dabar gyvena Airijoje. Į Airiją pad÷ti dukrai išvyko ir mama Birut÷.


62 JUOZAS ČELKIS, pravarde ,,Čirpus, Čiurp÷kas”, buvo ne artojas, o stalius. Jis visą gyvenimą meistravo ratus, roges, stakles, suktuvus, mestuvus, verpimo ratelius. Jo šeima buvo gausi: užaugo penketas sūnų ir trys dukterys. Sūnus Juozas (g. apie 1906 m.), kiek prisimenu, visą laiką dirbo žemę. Po karo buvo suimtas. Dar Rokiškio kal÷jime jį paralyžavo, tod÷l paleido namo. Taip Juozas ir nugyveno vienas, vilkdamas sutrauktą koją, Jono Stonžos kaimynyst÷je, mažoje Kurklietien÷s ,,Služivienyt÷s” grytel÷je. Vieną vasaros pavakarę pra÷jus lietui su perkūnija, Juozą rado savo namelyje prie durų mirusį, sp÷jama, žaibo nutrenktą. Sūnus Jonas gim÷ 1908 metais. Karo metais mobilizacija jo nebesiek÷. Karo metu jis ved÷ Laucytę Nastę. Lauc÷s buvo komunistuojantys. Jonas jau buvo atsidalijęs nuo t÷vų ir pasistatęs savo namus. Taip išliko nepaliestas. Visą gyvenimą Jonas dirbo kalviu, tur÷jo penketą dukterų ir vieną sūnų. Jono dukros išskrido iš gimtojo lizdo. Sulaukę pensijos, sodybą su gražiu sodu paliko ir t÷vai Jonas su Naste. Išsik÷l÷ į Druskininkus, kur gyvena dukra Nijol÷. Tik sūnus Jonas su žmona Zita liko netoli t÷višk÷s, Lukštuose. Jų dukt÷ Jurgita įsikūr÷ Druskininkuose, augina dukrą, sūnus Jonukas, gydytojas kineziterapeutas Vilniuje. Dukra Elvyra Statulevičien÷ įleido šaknis Kalviuose už Kamajų, kur su vyru Arnyčiu pasistat÷ namus, augino tris sūnus. Išgyveno Virgučio žūtį, Dariaus negandas. Gyvenimas tęsiasi, neša viltį. Darius su Rasa gyvena Vilniuje, augina sūnų, Tomas apsistojo Šilut÷je, augina dvi dukras. Monika Stankien÷ tebegyvena Juodkrant÷je, išleidusi į gyvenimą tris atžalas: Edvardą, Virginiją, Aureliją, palaidojusi vyrą. Vaikai irgi Juodkrant÷je. Birut÷ Brazdeikien÷, seniai įsikūrusi Gargžduose, irgi jau našl÷. Gyvenimą skaidrina vaikai: Ramūnas ir Rasa bei trejetas anūkų. Jauniausioji iš Čelkių - Virginija - irgi Druskininkuose. Jos dukra Jurgita išvykusi į Angliją, jau ir pati porelę augina, kita, Agn÷, Vilniuje. Vyriausioji dukra Nijol÷ pirmoji iš Čelkių apsigyvenusi Druskininkuose. Motina Nast÷ dabar pas ją ir gyvena. Būdama garbaus amžiaus, pablog÷jus sveikatai, Nast÷ jau


63 rečiau belanko t÷viškę, gimines, bet su daug kuo bendrauja, domisi, prisimena, rūpinasi, kuo gali padeda anūkams, džiaugiasi jais. Šios gausios šeimos t÷vas Jonas Čelkis pargrįžo į Lukštus jau amžinam poilsiui. Juozo sūnus Vladas (g. 1914 m.) buvo pats dailiausias, pats balsingiausias. Laisvu nuo darbo laiku kartu su broliu Alfonsu eidavo uždarbiauti. Jie gamino čerpes, liejo šuliniams rentinius. Vladas buvo 1941 m. sukilimo dalyvis, partizanavo. Jo likimas nežinomas. Buvo kalbų, kad partizanauja kituose kraštuose. Dar kalb÷jo, kad išvažiavo į Leningradą, nes ten nuo caro laikų gyveno t÷vo seserys. Sūnus Alfonsas (g. 1917 m.) buvo 1941 m. sukilimo dalyvis. Karo metais dirbo eiguliu. Buvo vedęs Eleną Krasauskaitę iš Skemų kaimo. Ten ir gyveno. Pokario metais partizanavo. 1945 m. Šilin÷s kaime prie Lukštų kareiviai apsupo Juozo Vaičiulio namus, kur klojime ils÷josi keli partizanai. Vieni žuvo iš karto, o Alfonsas buvo paimtas gyvas, žiauriai kankintas ir nušautas prie Skemų pensionato. Jo dukt÷ Alyt÷ Širvien÷ gyvena Skemų kaime, turi du sūnus. Vyras Jeronimas jau miręs. Juozo dukra Ona ištek÷jo už Jono Krivo į Skemus. Jie tur÷jo dvi dukras. Janina Varnien÷ (g. 1930) dirbo siuvimo fabrike Rokiškyje. Susirgusi nebegal÷jo dirbti. Ligos, kančios ją vargino 28 metus, iki pat mirties. Vlada baig÷ medicinos mokyklą, visą laiką dirbo medicinos seserim, kurį laiką Kurš÷nuose. Grįžus į Rokiškį, pavyko įsidarbinti Rokiškio psichiatrin÷je ligonin÷je. Čia ir pensijos sulauk÷. Rokiškyje ir gyvena su vyru Aleksandru Jocu. Juozo dukra Stefa buvo neįgali, gal nuo vaikyst÷s traumos, nukritus ant galvyt÷s nuo pečiaus. Ji taip ir liko prie t÷vų, namuose, v÷liau gyveno Skemų pensionate iki mirties. Juozo dukra Nastut÷ (g. 1923 m.) buvo graži panel÷, tur÷jo gražų balsą. Po karo po kaimus vaikščiodavo pab÷g÷liai iš Rusijos. Kaimo vyrai buvo iš÷ję į mišką, brolis Juozas paralyžuotas, t÷vas nusenęs. Reik÷jo darbo rankų, ir pas juos apsigyveno toks Vasia su sesute. Vyrukas buvo dailus ir, berods, apsikrikštijo, kai ved÷ Nastutę. Jie gyveno Kurš÷nuose, v÷liau iškeliavo į Velikije Luki, į Pskovo sritį. Vasilijus jau miręs, neb÷ra


64 ir jų sūnaus Aliko. Nast÷ tebegyvena ten, Makajedovo kaime. O sūnus Valentinas gyvena Velikije Luki. KAZYS GRIŽAS, Juozo (g. apie 1912 m.), tur÷jo sūnų Antaną (g. apie 1937 m.). Šnek÷jo, kad karo metais Kazį išvež÷ į Vokietiją, iš kur jis nebegrįžo. Žmona ištek÷jo už samdinio Prano Vaičiaus, su kuriuo tur÷jo dvejetą vaikų: Algirdą ir Juozą. Jie abu pasistatę namus Rokiškyje.

Vestuv÷s Kirkūnuose: seserys Grižait÷s ištek÷jo už brolių Indriūnų nuo Panemun÷lio. Pirmoje eil÷je iš kair÷s: Vaclovas Liaudanskas, neatpažintas vyras, Kazys Kurklietis, Antanas Čelkis. Antroje eil÷je: neatpažinta moteris, Albinas Indriūnas, Grižait÷, motina Grižien÷, Grižait÷, Indriūnas. Trečioje eil÷je: Vladas Čelkis, Liaudanskien÷, Ona Vedeikait÷, Emilija Liaudanskait÷ – Čelkien÷, septinta Stefa Musteikait÷, Stasys Rinkevičius, Nastut÷ Laucyt÷

ALBINAS INDRIŪNAS (g. apie 1906 m.) iš Martynišk÷nų ved÷ Oną Grižaitę, su ja nugyveno amželį Kirkūnuose. Vaikų jie netur÷jo. Kita Grižait÷, Emilija, ištek÷jo už Albino brolio Romo į Martynišk÷nus. Du broliai ved÷ seseris, kartu atšvent÷ vestuves.


65 Yra išlikusi vestuvių nuotrauka. Grižait÷ Emilija su vyru užaugino sūnus Joną ir Edmundą, kurie gyvena Rokiškyje. IZIDORIUS LAUCö (g. apie 1895 m.) tur÷jo vieną dukrą Adolfiną (g. apie 1927 m.), ji susirgo džiova ir mir÷ jauna apie 1950 metus. Jų šeimoje buvo augintin÷s: Adel÷, kuri ištek÷jo už Kurkliečio Izidoriaus. V÷liau pas jį gyveno Gen÷ Smalinskait÷, kuri išvyko ir gyvena Peterburge. I. Lauc÷ gerdavo ,,dinatūrą”. Jį vadino ,,pijoku”. Kai pagalvoji apie šių dienų girtuoklius, tai jis, galima sakyti, tebuvo išgeriantis. Jau gana senas būdamas, jis dar pri÷m÷ našlę Meškauskienę su 6 vaikais, kurie čia ir užaugo. Įdomu buvo matyti kaime jį vienintelį vaikštantį apsiavus nagin÷m: kojos apvyniotos autais, apavas - kažkokios skūros padas, aplink per skylutes apvarstytas storais šniūrais ir apjuosiant aplink autais apvyniotas blauzdas surištas. KAZYS LAUCö, Jono (Jasiaus), gim÷ 1901 m. Jis buvo vedęs Nastę Deksnytę iš Pakapin÷s, kuri mir÷ palikusi mažus

Jonas Lauc÷ (Jasius)

Jono Lauc÷s anūk÷s. Iš kair÷s: Teres÷ Varnait÷, Jadvyga Mineikait÷, Eugenija Mineikait÷, Nijol÷ Čelkyt÷, Anel÷ Varnait÷, Maryt÷ Laucyt÷

vaikus: Antaną, Ričardą ir Marytę. Kazys parved÷ vaikams pamotę Emiliją Ramanauskaitę, su ja susilauk÷ dar 2 vaikų:


66 Eleonoros ir Rimanto. Antanas ved÷ Eleną Ezerskaitę iš Kirkūn÷lįų. Jų dukra Regina tapo aktore, sūnus Vytautas miškininku. Ričardas ir Maryt÷ seniai įsikūrę Palangoje. Ričardas turi du sūnus. Maryt÷ jaunyst÷je plaukiojo jūromis, dirbo laivuose. Užsidirbusi pinigų, įsigijo butą Palangoje, kur su vyru jūrininku Volodia Romanec dviese ir gyvena. Rimantas gyveno Kaune, mok÷jo restauruoti baldus, augino dukrą Daivą. Mir÷ jaunas. Eleonora (g. 1950) įgijusi buhalter÷s specialybę, dirbo įvairiose įstaigose. Buvo ištek÷jusi už uzbeko Valižano Babajevo. Su juo buvo išvykusi ir į Uzbekiją, bet dukrai netiko klimatas, ir jie grįžo į kaimą. Čia augo jų Giulnara ir Ruslandas. Vis tik Valižaną (Aliką) trauk÷ t÷vyn÷, ir jis palikęs šeimą, grįžo į Uzbekiją. Jų sūnelis Ruslandas susirgo ir mir÷. Eleonora su kitu vyru buvo susilaukusi sūnaus Rimo, kuris žuvo užgriuvus ardomai sienai. Giulnara su vaikais gyvena Vilkaviškio rajone, o jos mama Eleonora grįžo arčiau t÷višk÷s, gyvena Juodup÷je. T÷vai ir abu Eleonoros sūnūs palaidoti Rokiškio kapin÷se. Kazys tur÷jo 3 seseris. Adel÷ nutek÷jo į Klaip÷dos kraštą, į Tauralaukį, tur÷jo dvi dukras. Kita sesuo Nast÷ tapo Čelkio Jono, s. Juozo, žmona. Agota ištek÷jo už Jono Varno ir gyveno Skemuose. KOSTAS LAUCö (g. 1905 m.) buvo vadinamas pravarde ,,Matuku” ar ,,Matukioku”, nes buvo Mato sūnus. Jo brolis Ignotas Lauc÷ buvo komunistas profesionalas. Smetonos laikais s÷d÷jo kal÷jime, slapst÷si. At÷jus rusams, (1940-1941 m.) dirbo prokuroru Rokišky. Nuo vokiečių pasitrauk÷ į Rusiją. Tenai ir mir÷. Kostas tur÷jo nemažą ūkį - 22 ha. Bet buvo paveiktas Tarybų valdžios. Pirmas įstojo į kolūkį, buvo pirmasis jo pirmininkas. KOSTAS LAUCö vadintas ,,Stapon÷nu” gim÷ apie 1887 m. Jaunyst÷je jis tarnavo Latvijoje. Iš ten ir žmoną parsivež÷. Į bažnyčią eidavo nebent per Kal÷das ar Velykas. Kada beužeidavau, sekmadienis ar šiokiadienis būdavo, jis vis ką nors dirbdavo. Tur÷jo pasidaręs virv÷ms vyti mašiną. Ir šiaip visokių ,,patobulinimų” buvo sugalvojęs. Aš, vaikas, nesupras-


67 davau ir jais nesidom÷jau. Rūk÷ naminį tabaką, kurį pats ir augino. Kaimo bendruomen÷s gyvenime beveik nedalyvavo, politika nesidom÷jo. Tur÷jo dvi gražias dukteris ir du sūnus. Dukt÷ Ona (g. apie 1920 m.) dirbo pienininke, ištek÷jo už Juozo Vaičiulio, gyveno Kirkūn÷liuose. Pora išsiskyr÷. Vaičiulis ved÷ Stefą Rinkevičienę-Musteikaitę, buvusią partizano Stasio Rinkevičiaus našlę. Išsik÷l÷ iš kaimo, dirbo stalium Skemuose (kolūkyje ,,Valstietis”). Onos dukra Janina Brazauskien÷ gyveno už Pand÷lio. G÷l÷ už Jonavos. Ona Vaičiulien÷ ilgus dešimtmečius dirbo pieno punktų ved÷ja Bučiūnuose, Kirkūnuose, mok÷jo kepti gardžią naminę duoną, prižiūr÷jo seną savo motiną. Senatv÷je gyveno netoli dukros prie Jonavos. Dukra Veronika (g. apie 1924 m.) labai jauna ištek÷jo už Saulio iš Saulių kaimo. Po karo jį NKVD nušov÷. Liko sūnus Valentinas ir dukra Rita. Veronika v÷liau ištek÷jo už Vlado Sesicko, ilgamečio apylink÷s pirmininko, kuris nors ir tarnavo Tarybų valdžiai, bet buvo neblogas žmogus. Su antru vyru Veronika tur÷jo sūnų, irgi Vladą. Veronikos dukt÷ Rita Jančien÷ dirbo kolūkyje ekonomiste, dabar gyvena buvusioje kolūkio poilsin÷je Ignotiškyje. Sūnus Kazys (g. apie 1922 m.) buvo tylenis. Paveiktas giminaičio Igno Lauc÷s, 1940 m. at÷jus rusams, stojo į komjaunimą. Kadangi mūsų apylink÷se jis buvo vienintelis komjaunuolis lietuvis (kiti ruseliai), tai jį išrinko sekretoriumi. Kitų kaimo vyrų jis lyg šalinosi. Prasid÷jus karui, pasitrauk÷ į Rusiją, kariavo fronte. Grįžęs dirbo partinį darbą. Kai mes 1958 m. grįžome iš Sibiro, jis buvo Kraštų kolūkio pirmininku. Laikai keit÷si. Kadangi jis buvo mažamokslis, jį iš pirmininkų atleido. Sugrįžo pas t÷vus, v÷liau gyveno Juodup÷je. Pats jis buvo ramus žmogus. Tik jo žmona komunist÷, buvo gana sud÷tingo būdo. Sūnus Alfonsas (g. 1926 m.) nuo rusų kariuomen÷s slapst÷si. V÷liau ved÷ Stefą ir išvažiavo į Juodupę. Ten ir gyveno. Jau seniai miręs. ONA ČELKIENö (g. apie 1890 m.), jos vyras Pranas mir÷ anksti. Ūkis buvo geras, kaimo vidury. Viename namo gale visą laiką buvo pradžios mokykla. Čelkiai tur÷jo du: sūnus: Joną (g.


68 1919 m.) ir Vytautą (g. 1921 m.). Čelkien÷ augino ir dvejetą savo mirusios sesers sūnų: Juozą (g. 1920 m.) ir Jeronimą (g. 1922 m.). Jonas studijavo teisę. Buvo paskutiniame kurse. Bet Smetonos teis÷ nebetiko tarybinei valdžiai. Jonas pasiliko namuose, mokytojavo Obeliuose, buvo suaugusiųjų gimnazijos direktorium. 1949 m. kovo 27d. jį su motina ištr÷m÷. Dirbo paprastus darbus. Tik po politikos atšilimo jis gavo kolūkio buhalterio vietą. Grįžęs apsigyveno Alytuje. Sūnus Vytautas slapst÷si nuo sovietin÷s armijos namuose ir sugeb÷jo pasprukti. V÷liau dirbo Žemaitijoje Duseikių durpyne. Liko viengungis. Jis dar buvo nuvažiavęs į Alytų pas brolį Joną. Mir÷ jau prieš daugelį metų. Augintinis Juozas buvo tikras artojas. Jis ūkyje dirbo visus pagrindinius darbus. 1940 m. at÷jus rusams, tarnavo jų kariuomen÷je, bet buvo perdaug patriotiškai nusiteikęs. Išniekino raudonąjį kampelį. Jį iš armijos išvijo. Būtų gal ir pasodinę, bet jis buvo našlaitis, bežemis, tikras proletaras. O tuo metu socialin÷ pad÷tis buvo labai svarbu. 1941 m. jis buvo aktyvus pasipriešinimo dalyvis. Pats iš÷jo į frontą ir kariavo vokiečių pus÷je. žuvo.

Benediktas Kurklietis su žmona Ona Šedyte, 1939

Benedikto Kurkliečio dukros. Iš kair÷s: Ona, Antanina ir mažoji Mon÷, 1957 m.


69 Ar žuvo, ar sulauk÷ karo pabaigos, nežinia. Augintinis Jeronimas slapst÷si. Buvo įsidarbinęs geležinkelyje, bet viską met÷, iš÷jo pas partizanus ir žuvo. BENEDIKTAS KURKLIETIS, ,,Banukas”, (g. 1901 m.) su pirmąja žmona Šedyte iš Bieliūniškio užaugino dvi dukras: Oną ir Antaniną. Ona jau mirusi. Antanina su vyru Juozu Valiuliu gyvena Rokiškyje. Antanina dirbo buhaltere, užaugino 2 vaikus. Benediktas po žmonos mirties ved÷ Marcelę Kundelytę iš Vyžeičių, su ja tur÷jo dukrą Monę, kuri gyvena Kaune. Likusi viena, į Kauną išsik÷l÷ ir jos motina Marcel÷. IZIDORIUS KURKLIETIS, ,,Dzidukas”, (g. apie 1870 m.) gyveno su žmona Sadauskaite. Jie tur÷jo tris vaikus. Dukt÷ Nast÷ ištek÷jo už Antano Stankūno. Agota už Petro Čelkio (Dazorcos), Emilija už Mato Skeivalo. Jo antra žmona buvo Barbora. Po Izidoriaus mirties pas Barborą at÷jo užkuriom Juozas Prakapavičius. V÷liau tuose namuose gyveno jo sūnus Petras Prakapavičius su žmona Anele Baltruk÷naite ir 3 vaikais: Stasiu, Alvydu ir Aldona. PAULINA KURKLIETIENö tur÷jo sūnų Matą, visų vadinamą ,,Mataušiuku”. Jis gim÷ apie 1916 m. Į rusų armiją jis n÷jo, slapst÷si namuose. Pab÷gęs iš kolūkio, su žmona Adele gyveno ir dirbo Rokiškyje. JONAS KURKLIETIS (g. apie 1908 m.) vadintas Vincien÷s Jonu, buvo komunistuojantis, Smetonos laikais net kal÷jimo ragavo. 1940 m. paskirtas seniūnu labai steng÷si darbuotis. At÷jus vokiečiams, pora savaičių s÷d÷jo kal÷jime. Gal÷jo baigtis ir blogiau, bet gal ,,Vait÷nų” Mataušas (Kurklietis Matas) užtar÷. Mat jie buvo artimi gimin÷s. Rusams sugrįžus, Jonas niekur nebelindo. Net pasakojo, kad į Obelius buvo atvažiavęs žymus veik÷jas, su kuriuo jis s÷d÷jo kal÷jime. Jonas tą ir paklausęs, kod÷l dabar valdžioje sulindę visos padugn÷s? O į svečio pasiūlymą eiti į valdžią, atkirtęs, kad dori ten neina, ten tik padugn÷s. Jonas tur÷jo dukrą Janiną, kuri dirbo kolūkyje. V÷liau jie išsik÷l÷ į


70 Rokiškį, kur Janina dirbo konduktore. Po t÷vų mirties ji gyvena viena. PRANAS KURKLIETIS, vadintas Vincien÷s Pranu, Jono brolis, dirbo žemę, į politiką nesikišo. Jis tur÷jo vieną sūnų Alfonsą (g, apie 1928 m.). Alfonsas gyveno Ukmerg÷je, tur÷jo dukrą, kuri gyvena Vilniuje. Jis jau miręs. JUOZAS KURKLIETIS (g. apie 1874 m.) vadintas ,,Vait÷nu“, matyt, gimin÷je buvo pareigūnas - vaitas. Aš pažinau tris jo sūnus. Berods, buvo dar vienas sūnus - stalius ir dar vienas, iš÷jęs kažkur į didelį ūkį užkuriom. Buvo dar dukra Ona, nutek÷jusi už Miškinio į Vyžeičių kaimą. Miškinių dukt÷ Ona tapo Jono Čelkio (Untan÷ko s.) žmona, kita - Elena ištek÷jo už Šeškaus. Abi seserys gyvena Obeliuose. Sūnus Mataušas (g. apie 1915 m.) buvo aktyvus 1941 m. sukilimo dalyvis, Obelių baltaraiščių vadas. Rusams sugrįžus, iš÷jo į mišką, buvo partizanų vadas. Žuvo Skemų dvaro - Lukštų- Obelių kelių sąnkryžoje. Sūnus Antanas (g. apie 1917 m.) į politiką nesikišo, bet art÷jant frontui iš rytų, trauk÷si į Vakarus. Pasiliko Žemaitijoje. Čia Telšių rajone ir nugyveno savo amžių. Sūnus Juozas (g. apie 1921 m.) buvo 1941 m. pasipriešinimo dalyvis, v÷liau partizanavo. Žuvo miške. Kurkliečiai – ,,Vait÷nai” buvo pirmosios pokario aukos. Senius ir Mataušo žmoną su vaiku išvar÷ iš namų. Namus išpl÷š÷, o v÷liau ir nugriov÷. SKEIVALIENö (vardo neprisimenu) buvo vadinama ,,Stalviene”. Jos vyras mir÷ anksti. Tur÷jo dukterį ir sūnų. Sūnus Vincas (g. 1921 ar 1922 m.). 1940 m. jis jau buvo baigęs gimnaziją ir mok÷si muzikos. Po karo slapst÷si, o paskui išvažiavo mokytis. Tur÷jo gražų balsą. Visą gyvenimą dirbo Panev÷žio muzikos mokykloje. Buvo nevedęs. Dukra Gen÷ gyveno su motina, v÷liau Skemų invalidų namuose. Šauniausi kaimo vyrai buvo Čelkiai (,,Čirpai”), Stasys Rinkevičius, Vincas Skeivalas ir kiti. Dainos netilo nei žiemą, nei vasarą, nei dieną, nei vakarą. Merginų grupę sudar÷ Laucyt÷s, Vedeikait÷s, Skeivalait÷s, Nastut÷ Čelkyt÷.


71 Vakaruškos dažniausiai buvo rengiamos mūsų namuose, nes tur÷jome nemažą gryčią pačiame kaimo centre. Vasarą šokdavo kieme arba gonkose. Kad leistų ruošti vakarušką, sesuo Ona t÷veliui pabučiuodavo ranką ir gražiai paprašydavo. Rinkdavosi ne tik mūsų kaimo jaunimas, bet ateidavo jaunimo ir iš Skemų, Kirkūn÷lių, Laužadžių, Sniegių. Ateidavo ir Vabolių ruseliai. Kaime šauliai dažnai rengdavo gegužines. Tam labai tiko dirvonas, esantis šalia Onos Čelkien÷s klojimo. Čia augo seni beržai, kurių viename buvo gandralizdis. Tarp dviejų beržų buvo padarytos gal šešių metrų aukščio sūpyn÷s. Prieš pat karą kaime beveik visi tur÷jo dviračius, puoš÷si pirktiniais kostiumais. Kad į susi÷jimus atvažiuotų kas girtas, nebuvo n÷ kalbos. Nebuvo nei keiksmų, nei muštynių. Viskas pasikeit÷ per karą, o ypač po karo. Bet tada jau buvo nebe tie vyrai, o jaunesni. Kaime prieš karą išgerdavo tik per didžiąsias šventes ar per atlaidus. Kai ruošdavo ,,egzekvijas”, tada darydavo bendras vaišes. Po pamaldų susirinkdavo ir vaišinosi, bet nepasigerdavo. Kartą Kal÷dų antrą dieną buvo vakaruška, į kurią at÷jo išg÷ręs vienas Kirkūn÷lių jaunuolis. Jis atsis÷do ant lovos, prisnūdo ir sublogavo. Kalbų visiems užteko keliems metams. Nei Kal÷dų, nei Velykų pirmąją dieną vakaruškų neruošdavo, nebent mokykloje pastatydavo kokį spektakliuką. Didžiausia švent÷ buvo ,,Prancinkulių” (Porciunkul÷s) atlaidai, kurie buvo vieninteliai per visus metus, nes Lukštų parapija buvo maža. Visi ruošdavosi, laukdavo svečių. Ubagai, ,,kromelninkai”, davatkos rinkdavosi jau penktadienį. Dulk÷s vieškely nuo einančių ir važiuojančių nenus÷sdavo keturias dienas. Į laidotuves savo kaimo žmonių niekas specialiai nekviesdavo. Susižinodavo vienas nuo kito, ir visi susirinkdavo. Į vestuves nekviesti neidavo. Susirinkdavo tik jaunimas pasišokti. Gimtadienių niekas nemin÷davo. Aš net savo artimųjų gimimo dienų nežinojau. Švęsdavo vardadienius. Išvakar÷se naktį draugai ant durų pakabindavo vainiką, užkišdavo atvirutę su palink÷jimais. Tik po karo at÷jo mada vaišinti draugus.


72 Gegužin÷s ar birželin÷s pamaldos vykdavo pas Baltruk÷ną arba pas Antaną Kurklietį (,,Kavol÷ką”), pas Teresę Saulienę, v÷liau pas Kazį Garuolį. Daugiausia rinkdavosi tikinčios kaimo moterys ir jaunimas. Giedodavo giesmes. Jaunimas po pamaldų dar pasišnekučiuodavo, pajuokaudavo ir išsivaikščiodavo, Svarbią vietą kaimo gyvenime už÷m÷ talkos. Ypač rudenį, kuliant javus. Vasarą būdavo šienapjūt÷s, m÷šlavežio talkos. M÷šlavežio pabaigtuv÷s neapsieidavo be vandens. Kartais vieni kitus išmaudydavo su visais rūbais.

Jauni Kirkūnų kaimo vyrai: iš kair÷s: s÷di Petras Prakapavičius, Ignas Čelkis, stovi Jonas Čelkis, Antano s. ir Pranas Garuolis.


73

Kosto Lauc÷s šeima ZITA LAUCYTö-STALAUSKIENö Mūsų senelis Matas Lauc÷ (g. 1870?) su žmona Viktorija Deksnyte tur÷jo dvi dukras ir tris sūnus. Šeima gyveno ulyčioj šalia Vedeikų sodybos. Kai kirkūniečiai gavo žem÷s ir k÷l÷si į vienkiemius, Matas Lauc÷ gavo 22 ha, įskaitant gabalą šlapių Balupio pievų. Man÷, kad šeima didel÷, žemę dirbti bus kam. Bet sūnus Edvardas išvyko į Ameriką ieškoti darbo ir laim÷s. Jo dukra ir anūkai dabar gyvena San Paule, Brazilijoje. Kitas sūnus Ignotas, vienišius, pastraukęs nuo vokiečių karo pradžioje, mir÷ Rusijoje. Dukros ištek÷jo: Ona už Augusto Čepelio į Skemus, Karolina už Adolfo Garškos į Didsodę prie Juodup÷s. Sūnus Kostas, mūsų t÷tis, liko su t÷vais ūkyje. Jis Antanaš÷s kaime mok÷si staliaus amato, dar÷ spintas, stalus, k÷des, net karstus. 1935 m. ved÷ Grasildą Bliudžiūtę iš Sniegių, ūkininkavo, augino vaikus. Visa žem÷ 22 ha atiteko Kostui, nes jis liko vienas gyventi namie su senais t÷vais. Kada brolis Ignotas buvo ieškomas ,,už politiką”, gal slapst÷si, Kostas buvo suimtas ir Lukštuose tardomas, kad pasakytų, kur Ignotas, bet jis nežinojo ir buvo mušamas ,,ponk÷m”. Karo metais Obeliuose jis buvo kraštiečių įduotas ir uždarytas išvežimui į Vokietiją darbams, išgelb÷jo tik žmona ir sesuo, ,,suminkštinę” serg÷tojus lašiniais. Kostui gr÷s÷ ir išbuožinimas, nors tai buvo ne jo vieno, bet ir t÷vų žem÷. Gal d÷l to jis įstojo į partiją (kaip sako gimin÷s). Ir gal d÷l to buvo paskirtas pirmu kolūkio pirmininku. Pamenu, kad mama, pergyvenusi d÷l to meto apkalbų, sak÷, kad t÷t÷ tikrai ne÷m÷ sau išvežtųjų turto, neskund÷ tų, kurie slapst÷si. Jis pats man, paauglei, yra sakęs: ,,aš jų neliečiau, ir jie manęs neliet÷”. Kiek pamenu, ir kolūky, kai dirbo sand÷ly ar malūne, buvo sąžiningas, kolūkio turto neliet÷. Ir dukrai, kuri kartą pasiguod÷, kad ją mokykloje neteisingai apkaltino, sak÷: ,,jei tu prieš savo sąžinę rami, tai ir nurimk, nors ir įrodyt kitiems negali”.


74

Kosto Lauc÷s t÷vai, seserys ir jų vaikai. Priekyje iš kair÷s Aldona ir Gen÷ Čepelyt÷s, s÷di Ona Laucyt÷-Čepelyt÷ su Janyte, Viktorija ir Matas Lauc÷s, ant kelių – anūkas Matas Lauc÷, Augustas Čepelis. Stovi: Karolina Laucyt÷Garškien÷, jos vyras Adolfas Garška, Grasilda Bliūdžiūt÷- Laucien÷ ir jos vyras Kostas Lauc÷, 1938 m.


75

Kosto ir Grasildos Laucių vestuvių 50 metų sukaktis. Stovi vaikai iš kair÷s: Videntas, Elena, Danguol÷, Birut÷, Matas, Zita, Gen÷, Vita, Aldona, Vilius. 1985 m. vasaris.

Visada jis buvo ramus, mažakalbis, darbe neskubrus, bet kruopštus, aukl÷jo vaikus savo pavyzdžiu, o nusikaltus užtekdavo jo griežtesnio žvilgsnio, vieno kito žodžio. 1985 m. švent÷me t÷vų vedybų auksinę sukaktį, susirinkome visi 10 vaikų su šeimomis. T÷t÷ po to dar gyveno 4 metus, mir÷ sulaukęs 83 m. amžiaus, mama 2 metais v÷liau, 1991 m. Iki 80 m. sukakties jai pristigo poros m÷nesių. Iš mūsų, vienuolikos Kosto vaikų, neb÷ra dviejų: Danuko, kuris nuskendo būdamas šešiolikos ir vyriausio Mato, kuris 1992 m. mir÷ ištiktas infarkto. Matas dar būdamas moksleiviu, gal antras kaime, pats sumeistravo radiją. V÷liau jis tapo telefono ryšių specialistu. 7 metus ištarnavo armijoje, grįžo jau vedęs į Plungę, po to gyveno Klaip÷doje, augino vaikus: Oksaną ir Arturą. Šeimai iširus, grįžo į Skemus, ved÷ Aldutę Vainiūnienę. Laimingi gyveno metus. 1992 m. Matas atgul÷ Obelių kapin÷se. Jo dukra Oksana mir÷ jauna, palikusi dar


76 mažus Kristiną ir Mantą. Dabar jie jau patys kuria savo gyvenimą, mokosi, dirba. Arturas, baigęs mokslus, dirba kriminalinių nusikaltimų tyr÷ju, gyvena Klaip÷doje su žmona Natalija ir ketvertu vaikų. Birut÷ su Petru Čelkiu apsivedę iškeliavo laim÷s ieškoti į Komi ATSR, po kelių metų grįžo, gyveno ir dirbo Kirkūnuose, paskui nusipirko ,,Cimkos” namus Skemuose. Ten ir gyvena, užauginę 4 vaikus. Dukt÷ Rasa su vaikais irgi kaime, vyriausias jos sūnus Danukas jau studentas. Antanas irgi gyvena kaime. Ričardas gyveno Mol÷tų rajone, mir÷ 2010 m. Du jo vaikai moksleiviai gyvena pas senelius Birutę ir Petrą. Mama irgi mirusi. Mažoji Čelkių dukra Sandra, baigusi aukštąjį mokslą, gyvena Kaune, su vyru Vytautu Mikolaičiu augina du vaikus. Gen÷ dirbo kolūkyje selekcininke, jos vyras Petras Balčiūnas traktorininku. Jiedu tebegyvena Skemuose. Kaime įsikūr÷ ir sūnus Gerimantas su žmona Rasa Tūbelyte. Augina tris dukras, dirba Skemų pensionate. Raimundas išmokęs batsiuvio, suvirintojo amatų, dirba įvairius darbus, turi tris vaikus, nuo jų gyvena atskirai. Vaiva jauna ištek÷jo, bet sulaukusi trijų vaikų, grįžo pas t÷vus. Sūnelis Egidijus sulaukęs 5 metų staiga mir÷, Erikas ir Aivaras užaugo ir eina savo keliais. Vaiva su kitu vyru Valdu Stočkum gyvena Žiobiškyje, dirba Rokiškyje. Zita studijavo vokiečių kalbą. Sukūrus šeimą mokslus teko nutraukti ir grįžti į Rokiškį. Įsidarbino Rokiškio sūrių gamykloje. Dirbdama mok÷si, įsigijo ekonomist÷s specialybę ir 23 m. dirbo ekonomiste. Susikūrus AB ,,Rokiškio sūris” dirbo revizore, paskui iki pensijos archyvo ved÷ja. Pareng÷ knygą – gamyklos istoriją. Su vyru Ramučiu Stalausku susilauk÷ trijų vaikų. Gintaras baig÷ KPI radiotechnikos specialybę, turi savo verslą Mol÷tuose, dvi dukras: Domantę ir Novilę. Gaiva pagal medsesers specialybę trumpai tedirbo. Teko padirb÷ti kultūros namuose, optikoje, paskui buvo priimta į rajono švietimo skyriaus metodinį padalinį. Mok÷si Utenos kolegijoje, paskui VPU įsigijo ekonomist÷s, ekonomikos mokytojos specialybę. Tai tinka jos darbo profiliui.


77 Ištek÷jusi už Daručio Krivo, s. Antano, rajono ekologo gyvena jo šeimoje. Giedrius baig÷ vidurinę jau dirbdamas sūrin÷je. Ved÷, sulauk÷ sūnaus Pauliaus. Mok÷si kolegijoje, dabar dirba šaltkalviu m÷gstamą darbą kitoje įmon÷je, su žmona Danute augina Kamilę. Zitos vyras, gabus muzikantas, Ramutis Stalauskas mir÷ 1991 m. Vilius išmokęs įvairiausių statybos darbų, dirbo ir tebedirba, kur tik yra kviečiamas, kur reikalinga jo patirtis ir sugeb÷jimai. Gyvena senojoje t÷vų gryčioje. Vita ištisą dešimtmetį dirbo pagal įsigytą specialybę akušere. Po to persikvalifikavo ir turi savo optikos verslą. Kartu su vyru statybininku Rimu Dūda pasistat÷ namą Rokiškyje, užaugino vaikus: Daivą ir Tomą. Daiva po vidurin÷s mokyklos tapo kirp÷ja. Dirbdama baig÷ Vilniaus universitete magistratūrą. Dirba ,,Bajorų žuvies” įmon÷je. Su sūnum Dominyku ir vyru Saulium Pagiriu gyvena kaime netoli Žiobiškio. Tomas mok÷si prekybos mokslų, dirba prekybos centruose. Tomo trys dukros jau moksleiv÷s: Viktorija, Just÷ ir Ūla-Gintar÷. Su žmona Birute turi mažylę Gabrielę. Vitos vyras Rimas jau miręs. Elena Gilien÷ su vyru Algirdu Giliu užaugino Rolandą ir Jurgitą. Šeima iširo, vyras jau miręs. Rolandas vedęs Žydrūnę, augina Airidą ir Kristiną, mokinukus. Jurgita išvykusi į Švediją, su lietuvaičiu Vytautu augina tris dukras. Elena taip pat išvyko į Švediją, dirba, bendrauja su dukros šeima, aplanko ir t÷viškę. Danguol÷ ir Aldona apsigyveno Barkiškyje. Su vyru Leontijum Aleinikovu Danguol÷ susilauk÷ trijų sūnų ir dukros. Andrius Rokiškyje su Jolanta augina dukrelę Mildą. Jurijus, gabus statybininkas, ved÷, turi dukrytę. Irena buhalter÷s darbus atid÷jo, augina sūnus. Mažasis Danguol÷s sūnus Paulius dar moksleivis. Danguol÷ dirba Skemų pensionate. Aldona Barkiškyje gyvena buvusiuose Sirvydžių namuose. Jos vyras Jonas Meškauskas, su kuriuo užaugino Ingą, jau miręs. Antras vyras, kurio sūnus Gytis dar mokinukas, irgi jau miręs. Aldona dirba Skemų pensionate. Inga su Gintaru įsikūr÷


78 Laibgaliuose, baig÷ Rokiškio kolegiją, kasmet uždarbiauja Švedijoje, Rokišky dirba laiškininke. Vidas vienintelis gyvena toliau nuo t÷višk÷s, Panev÷žyje, užsiima mašinų remontu servisuose, su Danute Laužadyte augina Lauryną. Sūnus Tadas iš pirmos Vido santuokos suaugęs, gyvena su motina Violeta.

Vyr. puskarininkis Alfonsas Čelkis E. ČELKYTö –ŠIRVIENö Alfonsas Čelkis gim÷ 1915 01 05 Rokiškio apskrities Obelių valsčiaus Kirkūnų kaime ūkininkų Karolinos ir Juozo Čelkių šeimoje. Šeimoje buvo penktas vaikas. (Čelkiai tur÷jo10 vaikų -7 berniukai ir 3 mergait÷s). Baigęs Kirkūnų pradžios mokyklą, gyveno t÷vų namuose, pad÷jo t÷vams ūkininkauti. T÷vai tur÷jo 33 ha žem÷s. 1936 m. spalio m÷n. 6 d. buvo paimtas į kariuomenę, o 1938 m. balandžio 9 d. iš 4 p÷st. L. L .K. Mindaugo pulko paleistas į atsargą. Tarnavo Kupišky. Grįžęs iš kariuomen÷s, toliau dirbo t÷vų ūkyje. 1941 m. ved÷ Eleną Krasauskaitę iš Skemų kaimo Rokiškio vlsč. Nuo to laiko gyveno pas žmonos t÷vus (sklypas Nr. 42). Žmonos t÷vai tur÷jo 7 ha žem÷s. Jis pad÷jo žmonos t÷vams ūkininkauti, o 1943 m. prad÷jo dirbti eiguliu Rokiškio apskrities Obelių valsčiaus Lukštų eiguvoje. 1944 m. buvo pašauktas į sovietų armiją, bet iš pab÷go. Pab÷gęs prisiglaud÷ Obelių valsčiaus Šilin÷s kaime pas Juozą Vaičiulį. Čia besislapstydamas organizavo vyrus pasipriešinti okupantams. Jų būryje buvo pats šeimininkas Juozas Vaičiulis, Vaičiulio žentas Vladas Varnas, Feliksas Deksnys. Jie tur÷jo Lukštų miške išsikasę bunkerį. Maistu sušelpdavo kaimynai ir


79 pažįstami žmon÷s. Naktimis rizikuodami savo gyvybe pareidavo maisto į namus. 1945 m. rugpjūčio 7 d. pavalgę pietus pas Juozą Vaičiulį, nu÷jo į jo klojimą pails÷ti. Čia buvo apsupti rusų kareivių. Juozą Vaičiulį ir Vladą Varną nušov÷ vietoje. F Deksnys band÷ b÷gti, bet buvo nušautas. Alfonsą Čelkį su÷m÷ gyvą. Kankindami reikalavo išduoti draugus. Sudauž÷ galvą, subad÷ šoną. Rusų kareiviai padeg÷ Vaičiulio klojimą. Mano t÷vas Alfonsas Čelkis palaidotas Juodup÷s seniūnijos Lukštų kapin÷se. Apie t÷vo gyvenimą aš žinau tik iš motinos pasakojimų. Kai t÷vas žuvo, motina buvo aštuntą m÷nesį n÷ščia. Mano t÷vą iš Šilin÷s kaimo atvar÷ iki Skemų dvaro (dabar čia pensionatas). Kai jį čia nušov÷, tai Skemų dvaro kaimo gyventoja Jul÷ Bučnikait÷ buvo priversta lavoną nuvežti į Obelius. Lavono parsivežti nuvažiavo mama su savo seserim. Jam buvo nuauti batai, paimtas vestuvinis žiedas ir laikrodis. Mamyt÷ buvo n÷ščia, vienas skrebas nor÷jo mamytei spirti į pilvą. T÷velis buvo kankintas. Jam atsukta galva, subadytas šonas. Alfonsas Čelkis žuvo 1945 08 7. Jam 2001 12 11 buvo suteiktas kario savanorio statusas.


80

Mano prisiminimai EMILIJA VAIČIULYTö –STAŠIENö Iš senel÷s pasakojimų prisimenu, kad Vaičiulis tur÷jo du sūnus ir vald÷ 2 valakus žem÷s. T÷vas padalino žemę dviems sūnums. Abu buvo vedę. Mano senelis Juozas tur÷jo keturis vaikus - sūnų ir tris dukras. Mano t÷vas Juozas tur÷jo penkias dukras. Aš buvau vyriausia, truputį su negalia, tai mane nutar÷ mokyti siuv÷jos amato. Man buvo 13 metų, kai išvež÷ į Rokiškį pas siuv÷ją Lašą. Kai 1940 m. už÷jo rusai, tur÷jau grįžti namo. Prad÷jau važin÷ti į kaimus ir siūti. Susipažinau su Vladu Varnu iš Udrupio kaimo. Jis buvo žemdirbys, gyveno su motina ir seserimi. Dar tur÷jo brolį ir ištek÷jusią seserį. Antrą kartą už÷jus rusams apsived÷m. Jam reik÷jo eiti į kariuomenę, bet jis n÷jo, o ÷m÷ slapstytis. Daugiau gyveno ne savo namuose, o pas mano t÷vus Šilin÷s kaime, nes aš jau laukiausi. 1945 m. kovo 24 d. mums gim÷ sūnus. 1945 m. rugpjūčio 6 d. Lukštuose vyko atlaidai. Buvo at÷jusi jo sesuo Val÷ ir kviet÷ jį eiti namo, bet jis n÷jo. Dar paklaus÷ mano t÷vo, kur jam dabar eiti? Mano t÷vas pasak÷: ,,Kur tu vienas eisi? Lįsk šienan ir miegok.” Kiti jo draugai nu÷jo į mišką, o jis, A. Čelkis ir F. Deksnys sulindo į klojimą ir užmigo. Namus apsupo kareivių garnizonas. Jų buvo daug. Kareiviai išsived÷ į klojimą t÷vą. Iš klojimo Deksnys šov÷ iš automato ir peršov÷ kareiviui koją. Tada į klojimą pasipyl÷ kulkos. Mus visus - seseris ir mane su vaiku ant rankų - nuved÷ į klojimą ir liep÷ kast šieną. Deksnį nusivijo per lauką šaudydami, nes jis buvo išb÷gęs pro kitas klojimo duris. Mes klojime tik verk÷m. Mano sesuo Aleksandra praš÷: ,,Broliukai, pasiduokit, nes mus visus sušaudys.” Kareivių vadas mus visas suvar÷ į trobą. Mat÷m per langą, kaip A. Čelkis ir mano vyras V. Varnas išk÷lę rankas iš÷jo iš klojimo. Motina alpo, mes verk÷m. Čelkį atved÷ į kambarį. Čia jį tard÷, liep÷ išduot draugus ir pasakyt, kur yra bunkeris. Po to


81 padeg÷ klojimą. Galvojom, kad padegs ir trobą, ir mes visos sudegsim. Po visko, kai juos sušaud÷, sustabd÷ keliu važiavusį žmogų, sukrov÷ lavonus vežiman ir liep÷ vežti į Obelius. Ten juos suguld÷ pievoje. Paskui sužinojom, kad lavonus liepia pasiimt. Tada sesuo Val÷ papraš÷ d÷dę Butkevičių, kad pad÷tų nuvažiuot į Obelius. Juos numet÷ penkis. Du jau buvo paimti, o trys likę. Liep÷ paimt visus tris. Ten buvo t÷vas J. Vaičiulis, V. Varnas ir F. Deksnys. Kai klojimas deg÷, tai buvo kieme atvaryta daug žmonių. Ir mane su vaiku buvo išvarę iš trobos. Jų vadas Zaičenkovas pri÷jo prie manęs ir liep÷ eiti į trobą, sakydamas. kad mane seniai reik÷jo išvežt, nes aš sl÷piau, jog mano vyras slapstosi. Po trejų metų mano motiną ir seseris išvež÷. Kai mano sesuo ir d÷d÷ Butkevičius nuvažiavo lavonų pasiimt, tai jiems liep÷ pasiimt visus tris - t÷vą J. Vaičiulį, V. Varną ir F. Deksnį. A. Čelkio ir kito Vaičiulio jau nebebuvo. Jie nežinojo kur d÷ti Deksnį. Tai jį pavež÷ už miesto ten prie malūno ir čia paliko. Lukštų bažnyčioj stov÷jo keturi karstai. Žmonių buvo nedaug, tik savieji. Kiti bijojo. Apsupti mes buvom beveik visą naktį. Ryte, vos saulei patek÷jus, prad÷jo belstis į duris ir išsived÷ t÷vą. Ved÷ į tvartą, į kl÷tį,o paskui į klojimą. Iš klojimo pasigirdo šūviai ir išb÷gę kareiviai prad÷jo šaudyti į klojimą. Pro kitas klojimo duris išb÷go Deksnys su automatu ir įb÷go į rugius. Kareiviai šaudydami nusivijo ir ten jį gąsdino. Jis pasak÷, kad klojime yra Čelkis ir Varnas. Tada mus visus suvar÷ į trobą. Kai tard÷ Čelkį, aš tik išgirdau, kad jo klaus÷, kur ginklas? Jis sak÷, kad ginklą atidav÷, kai stojo į sovietų armiją. Daugiau aš nieko negird÷jau, nes buvau kitam kambary. Čelkien÷ tuo metu buvo pas mus. Ji atsineš÷ medžiagos ir praš÷, kad pasiūčiau jai chalat÷lį. Sak÷, kad visus rūbus susirinko ir išsivež÷ Slabados kaimo rusai. Per atlaidus pas mus jokio baliaus nebuvo. Net ir alaus nebuvo padaryta. Klojime jokio bunkerio nebuvo. Deksnio aš


82 visai nepažinojau. Po šių įvykių buvo tokios kalbos, kad naktį prieš tai Čelkien÷s brolis Petras Krasauskas su draugais buvo at÷jęs ir kviet÷ Čelkį su Deksniu eiti iš čia, nes šitą kraštą greit sups kariuomen÷, bet jie nesutiko. 1948 m. birželio m÷nesį mano motiną ir seseris išvež÷ į Sibirą. Manęs nevež÷, nes aš nebuvau įrašyta į sąrašus. 1949 m. išg÷ręs apylink÷s sekretorius pasak÷: ,,Keisk pavardę, nes tave išveš.” Tada mano vietoj išvež÷ visai nekaltą kaimyną, nes aš jau buvau pakeitusi pavardę. Vež÷ pradžioj Vaičiulius, o aš buvau Varnien÷. Kai tik apyl. sekretorius Leikus man pasak÷: ,,Keisk pavardę, nes esi sąrašuos”, aš galvojau, su kuo gal÷čiau keisti pavardę? Tur÷jau draugą, bet jam motina neleido manęs vesti. Atsitiktinai susitikau dar anksčiau pas mus už berną tarnavusį Stašį ir sutar÷m susirašyt. Tada ir pasikeičiau pavardę, o vietoj manęs išvež÷ kaimyną Klementą Vaičiulį, jo seserį, žmoną ir keturių metukų sūnų. Jie grįžo iš Sibiro, dabar jau yra mirę. Gyvas tik sūnus, gyvena Vilniuje, yra mokslininkas. Mūsų namai kaime dar tebestovi. Ten gyvena mano anūk÷. Tik klojimo ir kl÷ties neb÷ra, nes sudeg÷. Jei aš nebūčiau likusi, tai ir mūsų namai būtų buvę išdraskyti. Kaunas, 2008 Lietuvos SSR valstyb÷s saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde, esančiame NKVD Obelių valsč. sk. 1945 08 06 akte yra žinios, kad pagal NKVD Obelių valsč. skyriaus operatyvinius duomenis 1945 08 05 Rokiškio apskr., Rokiškio valsč., Šilin÷s kaime, apžiūrint Vaičiulio Juozo, s. Juozo daržinę, buvo aptikta 5 asmenų partizanų grup÷, kuri atideng÷ ugnį. Ryte 7 val. 30 min. užsimezgęs mūšis tęs÷si iki 8 val., kurio metu partizanų grup÷ buvo sunaikinta bei sudeginta daržin÷. Atpažinus nužudytuosius, paaišk÷jo, jog vienas iš jų - partizanų būrio vadas Čalkys (taip dokumente) Alpa (taip dokumente), Juozo (gimimo metai nenurodyti) iš Rokiškio valsč. Skemenų kaimo (taip dokumente) . A. Varnien÷ .


83

Atminimo paminklas 1992 m rugpjūčio 2 d. Lukštų klebonas pašventino Kirkūnų kaimo ,,Jaunimo kryžių”, grąžintą į senają vietą ir Atminimo paminklą, pastatytą žuvusiems per okupacijas kaimo vyrams. Iškaltos šios pavard÷s: 1. GRIŽAS KAZYS, žuvęs vokiečių stovykloje 2. GARUOLIS PRANAS, žuvęs miške 3. KURKLIETIS JONAS, Antano žuvęs miške 4. KURKLIETIS JUOZAS (Vait÷nas), žuvęs miške, 5. KURKLIETIS MATAS (Vait÷nas), žuvęs miške 6. KURKLIETIS JERONIMAS, s.Vinco, žuvęs miške 7. KURKLIETIS JUOZAS, s.Vinco, žuvęs vokiečių armijoj 8. LIAUDANSKAS VACLOVAS, žuvęs miške 9. RINKEVIČIUS STASYS, žuvęs miške 10. ČELKIS ALFONSAS, žuvęs miške 11. ČELKIS VLADAS, žuvęs miške Atstatymą ir pamin÷jimą organizavo bei daugiausia dirbo Antanas Garuolis, s. Juozo. Patarimais prisid÷jo Jonas Čelkis, s. Prano. Visokeriopai talkininkavo Juozas Vedeika. Nemažai prisid÷jo Vincas Skeivalas ir Antanas Vedeika. Pinigus pagal galimybes aukojo ir kiti kaimo gyventojai. Šventinimo dieną susirinko labai daug buvusių kirkūniečių . Tai progai skirtą savo kūrybos eil÷raštį skait÷ Zita Stalauskien÷, Kosto Lauc÷s ,,Matuko” dukt÷.


84 Zita Stalauskien÷ Sugrįžus Sustojo kryžius kaimo kryžkel÷j ir laukia… Ramiai nuo jo į keturias šalis Kirkūnų kaimo beržyn÷liai ir arimai plaukia… Ten buvo pievos Bačkupys, ten Balupys. Kapin÷se senose ošia medžiai… Seniai nedrumsčia nieks ramyb÷s gulintiems po jais… Apsamanoję kryžiai rymo tik bežadžiai, Vis laukdami – atmins gal kas, ateis… O vieškeliai - į keturias šalis: Ten pro ulyčią iš Obelių Gal iš Škapliernos atlaidų? Čia pro Vedeiką į Lukštus pro Sniegius, per Vabolius, gal į Parcinkulius, kaip visados… O ten keliai pro Balupį link Rokiškio vingiuoja, Mataušo atlaiduos lineiką nešdami… Dabar gi ne lineikom – Žiguliais važiuoja, Ne ,, kiškio pyragus” vaikams ,, kramtoškę” veždami. Praūž÷ v÷trų daug, audrų pasaulio, Palauž÷ medžių daug, išretino ir mus… Neduota žmogui juk gyvent su saule… Jauni ateina, išeina bočiai jau į amžinus namus.. Kiek mūsų brolių, sesių ilsisi atgulę, Kiek neat÷jo, neateis, drauge neuždainuos...

Kas suskaičiuos, kiek mūsų iš Kirkūnų? Kiek su mumis širdim, ar bent sapnuos? Kiek būta čia Kirkūnų kaimo gryčių šiaudų stogais, Kiek krykštauta vaikų, Kiek į galulaukes iš÷jo iš ulyčios, Kiek į pasaulį išskub÷jo vingiuotuoju taku Kažkas Amerikas, Brazilijas net siek÷, Kieno kauleliai Sibiro keliuos, Kas iš namų tarsi atriektos duonos riek÷s Iš÷jo laim÷s sau ieškot, savos dalios. Iš÷jęs nematei, kaip medžiai lūžo, griuvo, Dejuodami, kaip žmon÷s, išrautom šaknim, Kaip kilo iš sodybviečių senų ugnies liežuviai, kai ÷jo technika laukais ir nykuma širdim... Kai sugrįžti po ilgo metų kelio, Jau regis, kaimas lyg ir nebe tas... Neliko beržyn÷lių, gryčios tik vos kelios, Tik kryžkel÷je kryžius vis tas pats. Šiandien mes čia, visais keliais pargrįžę, Ieškokim atminties, takų mielų, senų... Sustokim atmintim, prigluskime širdim prie kryžiaus, Pabūkime ilgiau, ateikime dažniau Atsigaivint gimtin÷s žem÷je savų šaknų...


85

Kirkūnų kaimo žmonių susitikimas 2006 metais 2006 metų birželio 17 d. buvo didel÷ švent÷ - trijų kaimų - Skemų, Sniegių ir Kirkūnų senbuvių susitikimas. Pagrindiniai organizatoriai buvo Pranas Motuzas, Birut÷ Čelkyt÷-Bulovien÷, Rita Saulyt÷-Jančien÷. Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už mirusius ir gyvuosius šių kaimų žmones, Jose dalyvavo apie šimtą kraštiečių ir jų atžalų. Paskui šventoriuje sveikinosi, gleb÷sčiavosi seniai nesimatę kaimynai, susirinkę iš įvairių Lietuvos kampelių, fotografavosi, po to visi vyko į Ignotiškį. Čia, netoli buvusio grafo Tyzenhauzo medžiokl÷s namelio, buvusioje kolūkio poilsiaviet÷je svetingai visus pri÷m÷ dabartin÷ sodybos savinink÷ Rita Saulyt÷-Jančien÷. Iki pavakar÷s netilo kalbos, skamb÷jo dainos, šoko jauni ir regis, atjaun÷ję senoliai. Gausus buvo suneštinių vaišių stalas. Jauniems buvo ypač įdomu susipažinti su tarpukario laikų kaimų valstiečių sklypų schema, vyresniems pasidalinti prisiminimais, sus÷dus pasidžiaugt vaikais, pasiguost, pajuokauti... Išsiskirst÷, atsisveikino su viltimi dar kada nors susitikti. Jei Dievas dar duos... Deja, kai kurių, žvelgiančių iš šios nuotraukos, jau nebesulauksime... Amžiną jiems atilsį... Laimink, Viešpatie, ir mus, dar einančius šios žem÷s keliais. Kad neštum÷s širdyje tik


86 gerus prisiminimus, meilę savo kraštui, tiems takeliams ir visiems, kurie tais takais vaikšto iki šiol ar iš÷jo į tolius, bet visada vadina save kirkūniečiais. ROKIŠKIO RAJONO KIRKŪNŲ, SKEMŲ, SNIEGIŲ KAIMŲ SENBUVIŲ SUSITIKIMO ŠVENTöS 2006 06 17 DALYVIAI Šv. Mišios Rokiškio šv. Mato bažnyčioje, popiet÷-gegužin÷ Ignotiškyje Ritos Jančien÷s sodyboje KIRKŪNŲ KAIMAS 1. Birut÷ Čelkyt÷ Bulovien÷, Antano d., Skapiškis 2. Alfonsas Čelkis, Antano, Obeliai (prie kapinių) 3. Akvil÷ Garuolyt÷-Čelkien÷, Kazio d., Obeliai 4. Laimut÷ Čelkyt÷, Alfonso ir Akvil÷s d., Obeliai 5. Petras Čelkis, Antano, Skemai (prie kapinių) 6. Birut÷ Laucyt÷-Čelkien÷, Kosto ir Grasildos Bliudžiūt÷s d., Skemai 7. Sandra Čelkyt÷-Mykolaitien÷, Birut÷s ir Petro d., Kaunas 8. Vytas Mikolaitis, Sandros vyras, Kaunas 9. Ignas Mikolaitis (1 m.5 m÷n.), Sandros ir Vyto s., Kaunas 10. Antanas Grižas, Kauno r., Garliava 11. Antanas Garuolis, Jono, Rokiškis 12. Pranas Garuolis, Kazio s., Rokiškis 13. Danguol÷ Garškait÷-Kišūnien÷, Karolinos Laucyt÷s-Garškien÷s d,. Rokiškis 14. Bronius Vedlūga, Danguol÷s Kišūnien÷s vyras. 15. Juozas Kurklietis, Klemento s. 16. Algis Liaudanskas, Vaclovo s., Kaunas 17. Aldona Liaudanskien÷, Algio žmona 18. Gen÷ Laucyt÷-Balčiūnien÷, Kosto ir Grasildos Bliudžiūt÷s d., Skemai


87 19. Zita Laucyt÷-Stalauskien÷, Kosto ir Grasildos Bliudžiūt÷s d., Rokiškis 20. Paulius Stalauskas, 9 m. Zitos anūkas, Giedriaus Stalausko s., Rokiškis, 21. Vita Laucyt÷-Dūdien÷, Kosto ir Grasildos Bliudžiūt÷s d., Rokiškis 22. Daiva Dūdait÷-Čemerien÷, Vitos d., Rokiškis 23. Dominykas Čemerys (8 m.), Daivos s., Vitos anūkas, Rokiškis 24. Viktorija Rūdait÷ (8 m.) Vitos anūk÷,Tomo d., Bajorų k. 25. Ūla Dūdait÷ (2 m.), Vitos anūk÷, Tomo d., Bajorų k. 26. Vilius Lauc÷, Kosto ir Grasildos Bliudžiūt÷s s., Kirkūnai 27. Maryt÷ Laucyt÷-Romanec, Kazio ir Nast÷s Deksnyt÷s d., Palanga 28. Eleonora Laucyt÷-Guzevičien÷, Kazio ir Emilijos Ramanauskait÷s d., Pilviškiai 29. Rita Saulyt÷-Jančien÷, Veronikos Laucyt÷s ir Saulio d., Ignotiškio k. 30. Valentinas Saulis, Veronikos Laucyt÷s ir Saulio s., Joniškis 31. Lionginas Šalkauskas, Obeliai 32. Janina Šalkauskien÷, Liongino žmona, Obeliai 33. Bron÷ Šalkauskien÷, Gedimino našl÷, Rokiškis 34. Antanas Vedeika, Klaip÷da 35. Angel÷ Vedeikien÷, Antano žmona, Klaip÷da 36. Juozas Vedeika, Panev÷žys 37. Aldona Saulyt÷-Guogien÷ ( Kondraškien÷), Rokiškis Susitikimo organizatoriai: Birut÷ Čelkyt÷-Bulovien÷, Skapiškis Pranciškus Motuzas, Rokiškis Rita Saulyt÷-Jančien÷, Rokiškio r., Ignotiškio k.


88

APIE SESERIS KURMYTES PETRAS BLAŽEVIČIUS Tarp geriausių Rokiškio krašto žmonių garbingą vietą užima Kirkūnų kaimo valstiečių dukra Ona Kurmyt÷ ir jos sesuo Bron÷, į÷jusios į Lietuvos teatro istoriją kaip savitos ir išskirtin÷s asmenyb÷s. Ona Kurmyt÷ Aktor÷ Ona Kurmyt÷, pasak Antano Vengrio, yra „tartum viena mūsų praeities teatro kolonų, be kurios jo fasadui trūktų esminio bruožo“. Gim÷ Ona 1901 m. balandžio 2 d. Rokiškio apskrityje, Obelių valsčiuje, Kirkūnų kaime, neturtingų valstiečių šeimoje. Būdama šešerių metų kartu su t÷vais palikusi gimtuosius Kirkūnus, apsigyveno Petrapilyje. Paūg÷jusi mok÷si šv. Kotrynos gimnazijoje, Aleksandro teatro vaidybos studijoje, J. Vaitkaus dramos mokykloje, tačiau taip nieko kaip reikiant negal÷jo užbaigti d÷l „karo sumaiščių ir revoliucijų peripetijų“. Teofilija Vaičiūnien÷ prisimena, kad ji ir Ona Kurmyt÷ buvo prad÷jusios „lankyti Gaidekurovo dramos studiją, bet po keleto dienų Ona dingo. Matyt, nepatiko jai atmosfera“. Vaidinti Ona prad÷jo Skrajojančiame J. Vaičkaus teatre Petrapilyje. Pirmieji jos vaidmenys buvo Vilkien÷ P. Vaičiūno pjes÷je „Pražydo nuvytusios g÷l÷s“ (1916 m.), Henrieta to paties autoriaus kūrinyje „Aukos“ (1918 m.) ir Merčiutkina A. Čechovo „Jubiliejuje“. T. Vaičiūnien÷ raš÷ ir apie 1919 m. vasarą Petrograde Lietuvių klube repetuojamas H. Zudermano „Jonines“, režisuojamas kilusio iš Rokiškio krašto Juozo Bieliūno. Šiame spektaklyje vaidino ir Ona Kurmyt÷. Kaip rašoma knygoje „Lietuvių teatras 1918-1929“ (V., 1981), vaidinti jai dažniausiai pavykdavo puikiai – intuicija ir talentas neapvildavo. Be abejon÷s, rusų kultūros didmiestyje Ona prisikaup÷ gyvenimiškos ir menin÷s patirties.


89 1920 m. spalio m÷nesio pradžioje nedidelis Lietuvių klubo vaidintojų būrelis, kuriame buvo ir Ona Kurmyt÷, kartu su J. Bieliūnu grįžo į Vilnių. 1920 m. lapkričio 10 d. Ona Kurmyt÷ kartu su kitais vienuolika J. Vaičkaus trup÷s narių pasiraš÷ sutartis d÷l darbo Dramos vaidykloje Kaune. 1920 m. gruodžio 19 d. įvyko J. Vaičkaus režisuoto spektaklio „Jonin÷s“ premjera, kurią K. Puida įvertino kaip šablonišką, tačiau teigiamai pažym÷jo O. Kurmyt÷s (Marik÷), P. Tendžiulyt÷s (Trud÷) ir Kubertavičiaus (Fogelroiteris ) vaidybą. Pačius gražiausius ir svarbiausius savo kūrybos teatre metus Ona Kurmyt÷ praleido Kauno dramos teatre. Kaip pabr÷ž÷ A. Vengris, „fiziniai duomenys leido jai išvystyti plastiką, o žemas, duslokas gerklinis balsas ir audringai karštas temperamentas – vaidinti ir jaunai senyvas moteris, visokias burtininkes, raganas ir dramatiškas valdoves“. Teofilija Vaičiūnien÷, apibūdindama Onos išvaizdą, raš÷, kad ji „aukšta, liekna, su šviesiais vešliais aukso spalvos plaukais ir didel÷mis, m÷lynomis išraiškingomis akimis“. O štai, kalb÷dama apie ją kaip aktorę ir žmogų pažym÷jo, kad „didelio temperamento, plataus diapazono, grynai intuicijos aktor÷ ir stichinio charakterio žmogus. Jos gyvenimo būdas buvo visiems žinomas, atviras ir prieinamas. Ji nieko nesivarž÷ ir nesl÷p÷. Jeigu ką myl÷jo - myl÷jo atvirai, bet jeigu ko nekent÷, - nekent÷ irgi atvirai. Tiems, kuriuos ji šiandien myli, atiduos paskutinius marškinius, pasidalins paskutiniu duonos kąsniu, bet kai supyks, nesivaržys d÷l keršto priemonių. Laim÷, kad tas įkarštis greit praeidavo, ir niekas rimtai nuo jos nenukent÷jo. Jeigu vakarykštis priešas užeidavo pas ją, dar jį ir pavaišindavo“. XX a. trečio dešimtmečio pradžia buvo nelengva. T. Vaičiūnien÷ prisimin÷, kad 1921 m. ilgesnį laiką aktoriai negaudavo atlyginimo. „O. Kurmyt÷ susilauk÷ dukrel÷s ir, kai nebūdavo ko valgyti, pirkdavo silkę ir valgydavo ją neišmirkytą, kad daugiau išgertų vandens ir tur÷tų daugiau pieno savo mergaitei“. Pasak Teofilijos, jos su Ona netgi „suknelę išeiginę tur÷jo vieną“.


90 O teatre? Jau 1923 m. rašytoja O. Pleiryt÷–Puidien÷ almanache „Kūrybos keliais“ raš÷: „Tačiau gabiausioji mūsų vaidyl÷ buvo p. Kurmyt÷, tikras talentas ir taip vadinamoji dievo dovana, kuri mok÷jo pasireikšti veik žalioje medžiagoje. Negaliu sp÷ti, ar artist÷ buvo nors kiek specialiai studijavusi scenos mokslą, šeip jau ji buvo veik bemoksl÷, o vienok kiek artizmo ir inteligencijos, kiek savitumo ir kūrybos jos interpretacijoje. Ar ji buvo komedijoje ar dramoje, jos vaidyboje nepasteb÷davai jokio šablono, nieko dirbtino. Kiekvienai savo rolei ji mok÷davo surasti ne tik naujų formų, bet ir naujo turinio“. Štai trečiajame dešimtmetyje jos sukurti vaidmenys. Cituotame O. Pleiryt÷s–Puidien÷s straipsnyje minimi enciklopedijoje nepamin÷ti vaidmenys, sukurti Kaune iki 1923 m. „Iš geriausių jos rolių pažym÷tina teta iš Čiurlionien÷s „Pinig÷lių“, Gerta iš J. Žulavskio „Ijol÷s“, žyd÷ Potašien÷ iš Glaso ir Kleino komedijos „Potašas ir Perlamutras“ ir teta Tesman iš „Hedos Gabler.“ Jeigu teisingai skelbia statistika Lietuviškojoj tarybin÷j enciklopedijoj (T.6., V., 1980) ir A. Vengrio straipsnyje, vien 1925 metais Ona Kurmyt÷ sukūr÷ net tris vaidmenis: Vitich÷s – G. Hauptmano „Paskendusiame varpe“, Jordžio – H. Ibseno „Šiaur÷s karžygiuose“ ir sen÷s La Frošar – A. Denerio ir E. Kormono „Dviejose našlait÷se“. Apie pastarąjį spektaklį A. Vengris pažymi: „Tai buvo 1925 metų pradžia. Aktor÷ ÷jo vos 24-uosius, o jau sugeb÷jo sukurti tokį ryškų ir įspūdingą Paryžiaus padugn÷sna nugramzdintos moters - valkatos, girtuokl÷s ir žiaurios pl÷šik÷s paveikslą, kad ilgainiui jis, per du ištisus dešimtmečius rodomas scenoje, neišdildomai įsir÷ž÷ publikos bei teatro žmonių atmintyje. Jis tapo savotišku Kurmyt÷s charakterin÷s vaidybos sinonimu. Net ir po šio spektaklio atnaujinimo 1932 m. (režisierius B. Dauguvietis) <...>Kurmyt÷s persikūnijimo galia triumfavo. Ji žadino giliai siekiančias kritikų refleksijas“. Tarp trečio dešimtmečio O. Kurmyt÷s vaidmenų ir Dalia (P. Vaičiūno „Nuod÷mingas angelas“, 1927 m.), uošvien÷ (L. Pirandelio „Šiaip


91 arba taip“, 1928 m.), Gerda (V. Mykolaičio - Putino „ Valdovas“, 1929 m.), Egl÷ (V. Kr÷v÷s „Šarūnas, 1929 m.), madam Tuazel („Pirmasis skambutis“, 1929 m.). I. Aleksait÷, rašydama apie Onos sukurtą uošv÷s paveikslą spektaklyje „Šiaip ar taip“, pažymi: „Tik pats B. Dauguvietis ekspresyviai vaidino žentą, ir jo dramatiška uošvien÷ Ona Kurmyt÷ išsiskyr÷ iš visų atlik÷jų“. Apie madam Tuazel „Lietuvių teatre 1918-1928“ (V., 1981) rašoma kaip apie vaizdingai sukurtą komedijinį vaidmenį. Apie Eglę „Šarūne“ – v÷l liaups÷s. Cituoju A. Vengrį: „Ir dabar dar matau Kurmyt÷s Eglę, su Jurašiūnait÷s Vovere tarp baltų beržų pinančią ilgesingas meil÷s svajones, o paskui - pamišusią, klaidžiojančią su vainik÷liu ant galvos, kaip gyvą priekaištą ją apvylusiam Alūnui ir jos meil÷s nesupratusiam Šarūnui. Šis vienas tragiškiausių lietuvių moterų paveikslų Kurmyt÷s interpretacijoje įgijo sceniško konkretumo ir poetinio vaizdingumo“. Tarp ketvirto dešimtmečio O. Kurmyt÷s vaidmenų minimi Sara (J. Žulavskio „Sabbatai Cevi“, 1931 m.), Elžbieta (F. Šilerio „Marija Stiuart“, 1937 m.), Goneril÷ (V. Šekspyro „Karalius Lyras, 1937 m.). Aktor÷s sukurta Elžbieta buvo grubi ir žiauri despot÷, plačios, stačiokiškos eigasties, duslaus balso, kapotų judesių. Pasak A. Vengrio „N. Vosyliūt÷ laiko Marijos vaidmenį didžiausiu savo laim÷jimu. Kurmyt÷s Elžbieta buvo nemenkesnis pasiekimas“. Nuo 1940 m. aktor÷ vaidino daugiausia motinas: (M. Gorkio „Miesčionyse“, 1940; Š. Gergelio ir S. Litovskio „Motinoje“, 1940; Se Man Iro ,,Prieš mūšį“, 1951; I. Popovo „Šeimoje“, 1951). Bene geriausia jos motina – Rūkien÷ J. Baltušio „Gieda gaideliai“, 1948 m. Knygoje „Lietuvių tarybinis teatras 1940-1956“ (V., 1979) rašoma, kad šiame spektaklyje „iš <...> subtilių detalių O. Kurmyt÷ tarsi auksakalys kūr÷ monumentalų charakterį, kuriame atsiskleid÷ didelis gyvenimiškos teisyb÷s ir galingo temperamento aktor÷s talentas“.


92 Aktorius Antanas Mackevičius prisimin÷ taip: „Vienas aktor÷s šedevrų, sukurtų pokariniais metais, buvo Rūkien÷s vaidmuo Baltušio dramoje „Gieda gaideliai“, kupinas nepaprasto sodrumo, aistros ir, jei taip galima pasakyti, – skulptūriškumo. Tokio nepermaldaujamo buožiškos prigimties demaskavimo ir pasmerkimo mūsų lietuviškoje scenoje neteko matyti nei prieš tai, nei po to. O žiūrovai eidavo į teatrą po kelis kartus pažiūr÷ti tik Rūkien÷s – O. Kurmyt÷s“. 1950 m. Ona Kurmyt÷ jau sunkiai sirgo. Į Kauno teatrą įsiliejus gausiam būriui Maskvos A. Lunačarskio teatro meno aukl÷tinių, O. Kurmyt÷ su būriu savo kolegų nuo 1952 m. sausio 1 d. buvo perkelta į Kauno jaunojo žiūrovo teatrą, kuriame dar sp÷jo sukurti savo paskutinį vaidmenį – motiną D. Ščeglovo pjes÷je „Pab÷gimas“. 1952 m. geguž÷s 31 d. Ona Kurmyt÷ – Mazurkevičien÷ mir÷ ir buvo palaidota Eigulių kapin÷se. T. Vaičiūnien÷ raš÷: „Kas mat÷ Oną Kurmytę < ...>sutiks su manim, jog tai buvo didel÷ aktor÷ „iš dievo malon÷s“. Paaukojo ji teatro menui, kurį begaliniai myl÷jo, savo jaunystę, grožį, sveikatą, netgi gražų balsą. Vaidindama charakteringas herojes, kalb÷jo ne savo balsu, pažeid÷ balso stygas... Ir gyvenime, ir scenoje Kurmyt÷ m÷go stichiją. Nemok÷jo savęs niekur tausoti. Užtat ir sudeg÷ pasiekusi didžiausio kūrybinio subrendimo, tur÷dama tik penkiasdešimt vienerius metus“. Onos Kurmyt÷s pavyzdys paskatino ne tik jos seserį, bet ir kitas Rokiškio krašto moteris pasirinkti aktor÷s kelią ir įeiti į garsiausių kraštiečių „garb÷s galeriją“. Bron÷ Kurmyt÷ Aktor÷s Onos Kurmyt÷s sesuo Bron÷ gim÷ 1913 m. rugpjūčio 15 d. Sankt Peterburge. Su teatru ji susipažino dar vaikyst÷je. Kaip rašo V. Maknys „ iš pradžių ji svajojo apie baletą“ ir mokydamasi mokykloje įstojo į Kauno Valstyb÷s teatro baleto studiją, dalyvavo


93 P.Čaikovskio „Spragtuko“ ir „Gulbių ežero“spektakliuose. Baleto studiją ji baig÷ 1929 m., būdama šešiolikos metų. 1930 m. įstojo į valstyb÷s teatro Vaidybos mokyklą, Boriso Dauguviečio kursą, kurį baig÷ 1933 m. kartu su Galina Jackevičiūte, Aleksandru Kernagiu, Baliu Lukošium, Emilija Platušaite, Vanda Lietuvaityte bei būsimu vyru – Juozu Monkevičium. 1933–1940 metais Bron÷ Kurmyt÷ dirbo Valstyb÷s teatre Kaune. 1933 m. kovo 14 d. ji debiutavo Sebastijano vaidmenyje V. Šekspyro „Dvyliktoje naktyje.“ Šio laikotarpio jos įsimintiniausi vaidmenys: Julija A. Ostrovskio pjes÷je „Pelninga vieta“ (1938 m.) ir Inken Peters G. Hauptmano kūrinyje „Prieš saul÷lydį“ (1939 m.). Rašydamas apie pastarąjį spektaklį, Jurgis Blekaitis pabr÷ž÷, kad režisierius R. Juknevičius „mok÷jo naujai įžvelgti: tiktai didelis menininkas gal÷jo pamatyti nepatyrusios Bron÷s Kurmyt÷s asmeny būsimą žavią Inken Peters iš ,,Saul÷leidžio“. Dar kitame straipsnyje pažym÷jo, kad „Romualdo Juknevičiaus rankose atsiskleid÷ Bron÷ Kurmyt÷ Hauptmano dramoje „Prieš saul÷lydį“. 1940 m., įsteigus Valstyb÷s teatrą Vilniuje, ji buvo perkelta į sostinę, kur dirbo iki 1942 m., kada su vyru J. Monkevičium grįžo į Kauną. Vilniuje ji vaidino Maričę R. Juknevičiaus 1940 m. pastatytoje H. Hejermano dramoje „Viltis“. 1941 m. balandžio m÷nesį Vilniaus teatre įvyko V. Ivanovo pjes÷s „Šarvuotis 1469“ (režisierius R. Juknevičius) premjera. Šiame spektaklyje Bron÷ vaidino Peklevanovo žmoną Mašą. 1942–1949 m. Bron÷ Kurmyt÷ buvo Kauno didžiojo teatro aktor÷. Tai buvo nelengvas laikotarpis. Jos vyras, Kauno dramos teatro vyriausias režisierius Juozas Monkevičius, v÷lyvą 1943 m. rudenį grįžtant po spektaklio į savo vienaaukštį namelį Juškos gatv÷je, buvo nužudytas. Našlaičiais liko sūnus Juozas ir dukt÷ Kamil÷. 1945 metais A. Kupstas teatre pastat÷ I. Kelman spektaklį „Laput÷s“, kuriame Bron÷ Kurmyt÷ vaidino Redžiną. Kaip rašoma knygoje „Lietuvių tarybinis teatras 1940–1956“ (V., 1979 m.)


94 „Redžina – vienas geriausių Bron÷s Kurmyt÷s vaidmenų. Santūrumas, žavi šypsena slepia šios moters valingą j÷gą, negailestingą godumą, blaivų, toliaregį <...> protą. Bron÷ Kurmyt÷ sukūr÷ apibendrintą gudrios ir negailestingos „laput÷s“ paveikslą“. Tuo tarpu P. Kubertavičiaus režisuotuose J. Baltušio „Gieda gaideliai“ Maryt÷s vaidmuo Bronei Kurmytei nelabai pavyko. Užtat būtent šiame spektaklyje v÷l sublizg÷jo jos sesers Onos, vaidinusios Rūkienę, talentas. 1949–1959 metais Bron÷ Kurmyt÷ buvo Kauno jaunojo žiūrovo teatro, o 1959-1968 metais – v÷l Kauno dramos teatro aktor÷. Iš šių laikotarpių pamin÷tini vaidmenys: Roplainien÷ (R. Blaumanio „Sūnus palaidūnas“, 1957 m.), Bernarda Alba (F. Garsijos Lorkos „Bernardos Albos namai“, 1964 m.). B. Kurmyt÷ keletą vaidmenų sukūr÷ ir kino filmuose. 1957 m. Lietuvos kino studijos filme vaikams „Žydrasis horizontas“ ji vaidino Vytuko mamą. Taip pat nusifilmavo Almanto Grikevičiaus 1969 m. filme „Ave, vita“ ir režisieriaus Algirdo Dausos 1970 m. juostoje „Tas prakeiktas nuolankumas“. 1964 metais aktorei buvo suteiktas respublikos nusipelniusios artist÷s vardas. 1975 m. balandžio 4 d. Bron÷ Kurmyt÷ mir÷ Kaune ir, kaip ir jos sesuo, buvo palaidota kairiajame Neries krante esančiose Eigulių kapin÷se. Panaudota literatūra ir šaltiniai 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11.

Aleksonis G. Režisierius Andrius Oleka-Žilinskas.. V., 2001. „Kauno tiesa“, 1962.05.31. A. Mackevičiaus straipsnis. „Kultūros barai.Nr.11.1975. A. Vengris „Ona Kurmyt÷“. Lietuviškoji tarybin÷ enciklopedija. T. 6. 1980. Lietuvos TSR kultūros istorijos šaltiniai. Teatras 1940 -1960. V., 1986. Lietuvių teatras 1918 – 1929. V., 1981. Lietuvių tarybinis teatras. 1940 – 1956., V., 1979. Lietuvių tarybinis dramos teatras., V., 1987. Maknys V. Lietuvių teatro raidos bruožai. II., V., 1979. Malcien÷ M. Lietuvos kino istorijos apybraiža. V., 1974. Vaičiūnien÷ T. Literatūros ir meno pasaulyje. V., 1986.


95

Kirkūnų kaimo šeimos ZITA STALAUSKIENö Rinkdama duomenis iš naujo atradau savo kaimą, jo žmones, kuriuos tiek nedaug pažinojau vaikyst÷s metais. Dabar tarsi brendu per kaimo pievas, žvelgiu į savo kaimiečių gyvenimus su meile ir grauduliu. Jie man tapo iki ašarų mieli ir savi. 1992 metais buvom susirinkę kaime prie kryžiaus ir paminklo žuvusiems Vedeikų gryčioj. Vaišinom÷s, pasakojome apie save iš naujo – iš kurių namų esame, kur dabar gyvename, ką veikiame. Buvo miela ir įdomu klausytis mokytojo J. Čelkio pasakojimų apie prieškario žmones. Prieškario kartos kartos vyrai buvę tikri kaimo inteligentai, mandagūs, dainingi, blaivūs. 2006 metais vyko jau trijų kaimų senbuvių susitikimas. Tada važin÷jom po kaimą, kviet÷m į susitikimą. Kaime iš 41 belikę bene 6 sodybos. Vis kirb÷jo mintis, kad reikia aprašyti savo kaimo žmones, kad neišnyktų be p÷dsakų jų atminimas. Surinkau žinias apie kaimo žmones, tačiau jau nežinau, ar pasitenkinsiu tomis lentel÷mis. Rodos, ore sklando, virpa kaimo gyvenimų, likimų dvasia, lyg sukūriai virš buvusių sodybviečių, virš širdies ir atminties. Užplūsta paš÷lęs ilgesio srautas, pasiilgimas vaikyst÷s, iš÷jusių artimųjų, kaimynų, naivaus ir mielo paprastumo. Gera, kad pavasaris... Sužaliuos ąžuolas prie t÷vų sodybos, l÷ksiu dviračiu į kaimą, pabraidysiu po beržyn÷lį, Balupio pievą, apeisiu kaimynų sodybvietes. Ši vasara bus man sugrįžimas į mano kaimą. Džiaugiuosi, kad v÷l jį sau radau. Gal ir kitiems pad÷siu jį atrasti iš naujo.


96 JONAS KADAKAUSKAS IR ONA SKVARNAVIČIŪTö Po Onos mirties antra jo žmona buvo EMILIJA MASIULYTö VAIKAI

ANŪKAI

PROANŪKAI

PROPROANŪKAI

1. ANTANAS (1915-1982) ved÷ Eleną Stočkutę iš Šilaikių. Buvo 1941 m. pasipriešinimo dalyvis. Po II okupacijos slapst÷si. Kal÷jo lageryje. Grįžęs gyveno Kirkūnuose, pasistat÷ namus, juose gyveno iki mirties.

1. JANINA, g. 1956, ištek÷jusi už Valdo Kapušinsko g. 1961, gyvena t÷vų namuose Kirkūnuose.

1. ŽYDRŪNAS Žičkus, g.1974, buvo vedęs Kristiną Barkauskaitę. Išsiskyr÷. Gyvena Rokiškyje. 2. ARNOLDAS, g. 1991

1. DOMANTAS g. 2000 m. moksleivis.

2.VIDENTAS, g.1959 m. ved÷ Danutę Matulevičiūtę, g. 1960 iš Kazliškio. Gyvena Rokiškyje.

1.ROMA, g.1988 ir 2.JOLANTA, g. 1990 – abi student÷s Vilniuje.

2. PETRAS (1918-1976) buvo 1941 m. pasipriešinimo dalyvis, tarnavo vokiečių kariuomen÷je. Pasitrauk÷ ir gyveno gal JAV. Ar tur÷jo šeimą, vaikus, nežinia. 3. ONA ištek÷jo už Vaicekausko, gyveno Sniegių kaime. Mirusi.

1.DANGUOLö, g. 1940, ištek÷jo už Adolfo Skvarnavičiaus, gyvena Kirkūn÷lių kaime.

1. BRONö, g. 1964, ištek÷jo už Valdo Stočkaus, gyveno Skemuose. Išsiskyr÷.

1. VIDAS, g.1984, Kaune. 2.RAMŪNAS, g. 1992 Žiobiškyje. 3.LINAS, g. 1991, Kaune. 4.VIRGUTö, g. 1986, žuvo. 5.KAZYS, g. 1997, Skemuose.


97 2.VYTAUTAS, g. 1959, su žmona Ona gyvena Dambrotiškyje.

1. VAIDAS~1985 m. 2. TOMAS ~1987

2. RIČARDAS su žmona Janina gyveno Šiauliuose. Janina mirusi.

1. SANDRA gyvena Vokietijoje.

1. GRASILDA 2. ROMUALDAS

3. JONAS gyveno su žmona Ona Marijampol÷s r. Uosių kaime. Abu mirę.

1. AUŠRA gyvena Vilkaviškio rajone.

3 VAIKAI

4. VITA ir 5.VIDA – dvynuk÷s. Mamai mirus jos abi paimtos į vaikų namus. Kas jas įdukrino, kur jos gyvena, ieškota, bet dar nerasta, nežinoma.

3. ČELKIS KAZYS (Dazorca) VAIKAI

ANŪKAI

PETRAS Čelkis, g. 1904, Kirkūnuose, ved÷ Agotą Kurklietytę, g. 1905

1. ONA (1929-1953) mir÷ jauna, šeimos nesukūr÷ 2. PETRAS, g. 1927, ved÷ Genę Baranauskai-

PROANŪKAI

PROPROANŪKAI

PROPROPROANŪKAI

1.BRONIUS, g. 1953 vedęs Aldoną Kralikaitę, g.

1.MODESTAS, g.1980, su žmona Indre

-


98 tę, g. 1929. Išsiskyr÷. Gyveno su Bučiute Brone Ona. Petras miręs 1971. 3. ELENA (1931-2007) Kirkūnai. Ištek÷jo už Povilo Laužadžio, g. 1928, Ir jis miręs.

4. MONIKA, g. 1933. Ištek÷jo už Petro Sagatausko (1935-2011). Gyvena Kupiškyje

1957, gyvena Panev÷žyje. 2. DALIA su vyru Arnoldu gyvena Kaune. 1.GINTAUT AS,,g. 1955 ved÷ Birutę,g. 1955, gyvena Skemuose. 2. ZITA, g. 1961, su Rolandu Baronu, g. 1968, gyvena Kirkūnų kaime.

3. RAIMUNDAS, g. 1968, su žmona Aelita Skemuose. 1.ALVYDAS g. 1961, su žmona Aušra, g. 1963, gyvena Kupiškyje. 2. VIRGIS,

2. RAMŪNAS, g. 1985, su žmona Agne 1.DEIMANTö 2. DIANA 1. JURGITA su vyru Valerijum Šabanovu gyvena Vilniuje 1.DANUTö, g. 1978. ištek÷jusi už Tomo Dūdos gyvena Bajorų kaime. Išsiskyr÷. 2. SAULIUS, g. 1982, Kirkūnai 3. DALIUS, g. 1990, studentas, Kaune -

1. AUGUSTAS 2. DANIELA

1. GINTARö gyvena Vilniuje. 2. TADAS gyvena Kupiškyje. 1. DARIUS

1. AMELIJA

1.VIKTORIJA 14 m. 2. JUSTö 12 m.

-

-

-


99 g. 1964, su žmona Asta gyvena Marijampol÷je. 5. JANINA, g. 1936, ištek÷jo už Stasio Zibolio (1936-1972). V÷liau už Virgilijaus Kielos (19392002). Gyvena Rokiškyje. 6. GINTAUTAS (19512008) su žmona Raimonda, g. 1953 gyveno Marijampol÷je.

1. ALGIMANTAS, g. 1960, su žmona Vida, g. 1963, įsikūręs Kaune. Šiuo metu Anglijoje.

1. PAULIUS, g. 1977, su žmona Kristina gyvena Vilniuje.

baigęs studijas Kaune. 2. GRETA student÷, Vilniuje. 1. DAINIUS, g. 1987, Kaune, dirba prekyboje. 2. RASA, g. 1991, student÷ Kaune.

-

-

1. AGNö 4 m.

4. BUTöNAS JUOZAS (1898-1977) IR ONA KURKLIETYTö (1900-1956) VAIKAI 1. Jonas, g. 1926, Kirkūnų kaime, ved÷ Genę Aleksiejutę, gyveno Juodup÷je.,abu jau mirę.

ANŪKAI 1.LINA, g. 1954 m.. ištek÷jo už Virginijaus Tamašausko gyveno Juodup÷je. Ji jau mirusi. 2. AUDRONö, g. 1960 m. ištek÷jusi už AlgioStočkaus,

PROANŪKAI 1.NERINGA Meškonyt÷, g. 1975, gyvena Kurš÷nuose. 2. GINTARö, g. 1980, Vilniuje

PROPROANŪKAI -

1. RASMINA, g. 1981, gyvena Airijoje. 2. ASTA, g.

1. KAJUS 1 m.

1. LIEPA ~4 m.

-


100 Rokiškyje.

2. Vladas, g. 1927, gyveno Kirkūnuose, ved÷ Stefą Čepelytę iš Skemų (miręs). Žmona gyvena kaime su sūnumi Vidu.

3. Janina, g. 1940 , ištek÷jo už Algirdo Stalionio, gyveno Juodup÷je (ji mir÷ 2008). Vyras irgi miręs.

1986, gyvena Rokiškyje, netek÷jusi. 1. VIDAS, g. 1956, gyvena Kirkūnuose. Nevedęs. 2. DONATAS, 1. RASA, g. g. 1958, ved÷ 1979, ištek÷jo Danutę už Roberto, Namajuškaitę, gyvena JAV. gyvena 2. MARIUS, g. Panev÷žyje. 1981, ved÷ Loretą, gyvena Panev÷žyje. 3. DARIUS, g. 1984 m. Panev÷žyje. Nevedęs. 3. BIRUTö, g. 1. VAIDA, g. 1960, ištek÷jo už 1979, ištek÷jo Ričardo už Almanto, Vaišnoro, gyvena gyveno Rokiškyje. Skemuose (vyras 2. VILMA, g. miręs). 1982 dirba Vilniuje. Netek÷jusi. 4. DAIVA, g. 1965, ištek÷jo už Raimundo Aleknos. Išsiskyrusi. Kirkūnuose. 1. DAIVA, g. 1. ŠARŪNAS, 1963, ištek÷jusi g. 1990, už Sauliaus, studentas. gyvena 2. GYTIS,g. Elmininkuose 1990, studentas prie Anykščių. 2. GINTARAS, 1.AUDRIUS 15 g. 1966, ved÷ m.

1. NIKITA 8 m. 2. OSTINAS 4m. 1. AKMILö 1 m.

-

1. DOMANTAS, g. 2004 2. DEIMANTö, g. 2008 -


101 Vidą, gyvena Juodup÷je.

2. MIGLö ~12 m.

5. KURMIS ALEKSANDRAS (1904-1991) ir LIUCIJA PAIŠYTö (19041973) VAIKAI

ANŪKAI

PROANŪKAI

PROPROANŪKAI

1. REGINA (1925-2009) ištek÷jo už Petro Mekuškos, gyveno Obeliuose (mirusi).

1. VIDAS, g. 1955, su žmona Roma gyveno Klaip÷doje (miręs)

1.INDIRA ~36 m.

1. ARNAS 1 m.

2. MANTAS ~32 m.

1. dukra 4 m. ir sūnus

2. ADOLFINA (1927-2003) ištek÷jo už Balio Mekuškos, gyveno Obeliuose (mirusi)

1. DALIA, g. 1951, ištek÷jusi už Vytauto Dagio, gyveno Obeliuose, susilauk÷ 4 vaikų. Ji ir jos II vyras Ričardas jau mirę.

3. MINDAUGAS ~24 m. gyvena Audronių kaime Rokiškio r.

2.ALMA, g. 1954 m. ištek÷jusi už Boriso Bolšakovo, gyvena

1.DARIUS 37 m.

-

2. SAULIUS ~35 m. su Vaiva turi sūnų, gyvena

1.NOJUS 10 m.

3.GINTARAS~ 32 m.

-

4.MARIUS ~26 m.

-

1.ILONA, g. 1986, ištek÷jo už Dariaus.

Dar n÷ra

2. EVELINA, g. 1983, ištek÷jusi

1. SMILTö 6 m.


102 Panev÷žyje

už Audriaus?

3. LINA, g. 1960 m. buvo ištek÷jusi už Eugenijaus Juoz÷no. Jis jau miręs. Lina gyvena Kaune.

1. GIEDRIUS 29 m. vedęs Renatą, Londone.

1. ARNAS 2 m.

4. VIDA ištek÷jo už Boriso (?) išvykusi į JAV.

1. DIANA 26 m. ištek÷jusi, Izraelyje

-

2. KOBIS 14 m. Vilniuje ar jau JAV. 5. ZIGMAS, g. 1955, gyvena Obeliuose su žmona Regina, g. 1956. 3. ALDONA (1930) ištek÷jo už Jono Minkaus, gyveno Kriaunose. Vaikų netur÷jo. Jau mirusi. 4. LIONö (1932) ištek÷jo už Jono Adomonio. Gyveno Bučiūnuose, dabar Obeliuose. Sūnelis mir÷ tuoj po gimimo

1.RAMINTA,g. 1981 Vilniuje 2. RYTIS, g. 1984, Vilniuje

-


103 ligonin÷je. Vyras irgi jau miręs. 5. ALGIS (1935) buvo vedęs Marijoną Minkutę. Gyveno Obeliuose. Jau miręs.

1. AUDRIUS, g. 1969, ved÷ Rasą Plepytę, g. 1970, gyvena Obeliuose.

1. DOVILö, g. 1991, mokosi kolegijoje Vilniuje.

5. VLADA (1943) ištek÷jo už Romo Rimšos. Gyvena Var÷nos rajone, netoli Druskininkų. Išsiskyr÷ su Rimša. Ištek÷jo už Tado Solovej.

1. GYTIS Rimša ~44 m. su žmona Vilma gyvena Vilniuje.

1. DOMINYKA 22 m.

2. EUGENIJUS, g. 1994, moksleivis

2. AGOTA 19 m. moksleiv÷

2. VLADIMIR Solovej, g. 1975, kunigas, įšventintas 2001 m., nuo 2009 m.Vilniuje Aušros vartų koplyčios ir šv. Teres÷s bažnyčios vikaras.

6. GARUOLIS KAZYS (1885) ir TEOFILö GARUOLYTö (iš Maineliškių) VAIKAI ANŪKAI PROANŪKAI 1. ADELö, g. 1922, gyveno kaime su t÷vais, dirbo kolūkyje. Nusipirko namelį Rokiškyje, jame gyveno iki mirties. 2. AKVILö, g. 1936, 1. POVILAS gyvena Rusijoje ištek÷jo už Alfonso 2. LAIMA su motina Čelkio, gyveno Rokiškyje Senelių globos Obeliuose. (vyras namuose. mir÷ 2008). Akvil÷ gyvena Rokiškio Senelių globos namuose. 3. JONAS, g. 1932, 1. LORETA ištek÷jusi už 1. PAULIUS ved÷ Janiną, gyveno Virgio Čižausko, gyvena 2. ENRIKA


104 Sodeliuose. Žuvo autoavarijoje. 4. PRANAS, g. 1930, Kirkūnai, ved÷ Danutę Garškaitę iš Vanagien÷s, gyvena Rokiškyje.

Rokiškyje.

nevedę.

1. VIRGILIJUS, g. 1966, mok÷si Panev÷žyje, tarnavo Afganistane, ved÷ Gitaną, gyvena Rokiškyje. 2. JOLITA, g. 1968. baig÷ VU buhalteriją, ištek÷jusi už Sauliaus Vencevičiaus, gyvena Vilniuje. 3. RASA, g. 1970, baigusi VU, finansinink÷, ištek÷jusi už Algio Barausko, gyvena Vilniuje

1. GYTIS 18 m. 2. VYTAUTAS 15 m. 1. BENAS 15 m. 2. MILDA 12 m. 1. TOMAS 12 m. 2. KOSTAS 8 m.

7. KURKLIETIS ANTANAS (Kaval÷kas), Jono s., g. 1898 VAIKAI ANŪKAI 1.JONAS, g. 1926, n÷jo į armiją, iš÷jo į mišką, žuvo Paduobio miške. 2. ONA, g. 1. ONA, g. 1922 ištek÷jo už 1950, ištek÷jo Juozo Garuolio, už Algio s. Felikso, Buroko, gyveno gyveno Antazav÷je. Antazav÷je. Abu mirę. Abu jau mirę.

2. JANINA, g. 1948, ištek÷jo už Rimanto Dieninio, gyvena Mol÷tuose. 3. VLADAS, g.

1. ALGIRDAS,

PROANŪKAI

PROPROANŪKAI

1. SONATA, g. 1971 ištek÷jo už Gintaro Židonio, gyvena Mol÷tuose. 2. DAINA, g. 1974, ištek÷jo už Vyganto Nareikos, gyvena Mol÷tuose. 1. GITANA, g. 1968, Vilniuje, nevedusi. 2. ALIUS, g. 1969, vedęs Kristiną Pašiškevičiūtę, gyvena Vilniuje. 1. VITA, g. 1980,

1. KAROLIS, g. 1994. 2.LUKNö 3. DOMINYKAS, g. 1997 4. MEDA, g. 2008.

1. LUKAS Štormas


105 1929, ved÷ Aldoną Marcijonaitę, g. 1929. gyveno Rokiškyje.

4. KAZö, g. 1933, ištek÷jo už Balio Petrulio (jau miręs), gyveno Kirkūnų kaime.

g. 1955, įsigijo kelių inžinieriaus specialybę. Ved÷ Ireną Šlikaitę,g. 1954, gyvena Rokiškyje.

2. VALENTINAS, g. 1959, mok÷si KPI, informatikos specialistas, ved÷ Auksę Janavičiūtę,g. 1958, gydytoją stomatologę, gyvena Panev÷žyje. 1. DAIVA, ištek÷jusi už Šim÷no, gyveno Didsod÷s kaime. (mirusi) 2. VALDAS, ved÷ VIDĄ, gyvena Mol÷tuose. 3. DALIA ištek÷jo už Jankausko (jau miręs), gyvena Didsod÷s kaime.

baig÷ VU, ištek÷jo už Gedimino Štormo, gyvena Vilniuje. 2. GITA, g. 1984, baig÷ VU, gyvena Vilniuje. 3. ALGIRDAS, g. 1992, VU studentas istorikas 1.AGNö, g. 1984, baig÷ Vilniaus Dail÷s akademiją, gyvena Vilniuje. 2. TOMAS, g. 1998, moksleivis, Panev÷žyje.

-

1 dukra Vilniuje. 2 dukra Vilniuje.

1 dukra.

1. AIDAS nevedęs, gyvena su motina. 2. AUŠRA studijuoja Kaune. 3. VAIVA išsiskyrusi, gyvena pas motiną.

1. dukra


106 8. STASYS BALTRUKöNAS (apie 1886 m.), KOSTANCIJA BUTöNAITö IR EMILIJA JASINEVIČIŪTö (II žmona) VAIKAI ANŪKAI PROANŪKAI 1. ANELö, g. 1. STASYS, g. 1957, ved÷ 1. RENATA, g. 1980 1924. Kai Danutę Krasauskaitę, šeima gyvena Vilniuje. Anelei buvo 2 iširo, Stasys gyvena pas motiną. __________________2. metukai, mir÷ EDITA, g. 1984, jos mama. išvykusi į Angliją. T÷vas ved÷ antrą kartą. 2. ALVYDAS, g. 1962, ved÷ 1 DEIMANTö, g. 1986 Anel÷ ištek÷jo Inarą Keliuotytę. Išsiskyr÷, dabar gyvena Vilniuje, dirba už Petro gyvena Skemų kaime su Birute stiuardese. Prakapavičiaus, Vaišnoriene. g. 1927 m., 3. ALDONA, g. 1964, ištek÷jo 1. ALINA, g. 1987, gyveno už Olego Poskrebyševo, dirba Kaune. Nevedusi. Kirkūnų, dabar išsiskyrusi. Gyvena Rokiškyje. Strepeikių kaime. (Petras miręs). 2. BRONö, g. 1. VIRGINIJUS, g. 1968, buvo 1.INDRö 23 m. 1930, ištek÷jo vedęs Rasą Sirtautaitę, 2. DEIVIDAS 21 m. už Petro išsiskyręs, gyvena pas t÷vą 3. LAURA 17 m. Meškausko, g. kaime. __________________ 1942, gyveno 2. EDMUNDAS, g. 1970, ved÷ 1.VIKTORIJA 17 m. Kirkūnuose, Renatą Mironaitę, gyvena (mirusi). Bajoruose. 3. ANTANINA, g. 1929, mokytojavo, ištek÷jusi už Gintauto Bieliūno, gyveno Kirkūnų kaime. Abu jau mirę. Vaikų netur÷jo. 4. VYTAU1. ALMA, g. 1961, ištek÷jo už 1.SANDRA 23 m. TAS, g. 1932, Aleksandro Izmailovič, išvyko iš 2. KIMAS 14 m. ved÷ Oną Lietuvos, gyvena Perm÷s srityje Strungytę, g. Sredneuralske. Išsiskyrusi. 1940, gyveno __________________________ __________________ Kirkūnų kaime, 2.ALMANTAS,g. 1965 miręs. __________________________ __________________ Vytauto t÷vų namuose. Abu 3. VITA, g. 1969, ištek÷jo už 1. GINTARö 16 m. 2. ANDRIUS 14 m. Gintaro Murausko, gyvena mirę. 3. PAULIUS 12 m. Panemun÷lyje. ___________________


107 _________________________ 4. JUOZAS, g. 1970 gyveno su t÷vais. Miręs. _________________________ 5. VIOLETA , g. 1972, ištek÷jo už Alvydo Šmerdelio, gyvena Didsod÷s kaime.

1. MODESTAS 11 m. 2. BRIGITA 8 m.

9. JONAS GARUOLIS (1886-1970) IR ONA SAVICKAITö VAIKAI 1. ROŽö, g. 1924, ištek÷jo už Jono Zavecko, gyvena t÷vų namuose Kirkūnų kaime. Vyras miręs. 2. ELENA, g. 1926, ištek÷jo už Jono Kunčiūno, gyveno Obeliuose. Mirusi prieš 5 metus. 3. JANINA, g. 1928 ištek÷jo už Balio Bagatyriaus, gyvena Panev÷žyje. Vyras miręs 2011 m. 4. ANTANAS, g. 1931, ved÷ Aldoną, gyveno Rokiškyje. Miręs prieš 5 metus.

ANŪKAI 1. ALö, g. 1967, ištek÷jo už Valdo Deksnio, ūkininkauja, šeima gyvena kartu su motina Rože senelių sodyboje. 1. LORETA ištek÷jo už Rimo Gaižučio, gyvena Vilniuje

PROANŪKAI 1. ANDRIUS 16m. moksleivis, Kirkūnai

2. AURELIJUS ved÷ Sigitą, gyvena Laibgaliuose. 1. AUDRONö ištek÷jo už Edmundo Leonavičiaus, gyveno Šiauliuose, vaikų netur÷jo. Ji jau mirusi. 2. ALGIRDAS ved÷ Redą, gyvena Vilniuje 1. RAIMUNDAS ved÷ Rasą, gyvena Kaune

1.RIMANTö 11m. moksleiv÷

1. ROKAS 23m. gyvena Vilniuje

1. LAURYNAS 17 m. 2. JOKŪBAS 13 m. 1. EMILIS


108 10. ČELKIS ANTANAS (UNTANöKAS) (1883-1947) IR ONA SAVICKAITö (1884-1963) VAIKAI 1. NASTö, g. 1923, ištek÷jo už Alfonso Pleitos, gyveno Skemų kaime. Abu jau mirę.

ANŪKAI 1. JUOZAS, g. 1960, ved÷ Aušrą Jančiauskaitę, g. 1958, gyvena Kauno r. Garliavoje. 2. ALIUS, g. 1966, ved÷ Liną Derenčiūtę, gyvena Kaune.

2. JONAS, g. 1924, ved÷ Oną Miškinytę, g. 1933, gyveno Vyžeičiuose, po to Obeliuose. Jonas miręs.

1. RIMANTAS, g. 1955, ved÷ Aldoną, g. 1955, gyvena Kaune.

2. NIJOLö, g. 1955, ištek÷jo už Edmundo Žirlio, gyvena Jonavoje. 3. ALFONSAS, 1. POVILAS g. 1926, ved÷ gyvena Rusijoje. Akvilę Garuo2. LAIMA gyvena su motina, lytę, Kazio d. Gyveno netek÷jusi, Rokiškio Obeliuose. parapijos Senelių Alfonsas miręs 2008 m. globos namuose. 4. IGNAS, g. 1928.

PROANŪKAI 1. RŪTA , g. 1988, baig÷ KTU ekonomiką, dirba Vilniuje. 2. MINDAUGAS, g. 1990, studentas KTU 1. RAMUNö student÷, Vilniuje 2. TAUTVYDAS Kaune, moksleivis. 1. JURGITA, g. 1978, su vyru Linu gyvena Kaune. 2. EDVINAS, g. 1980, su žmona Neringa Kaune 1. JOVITA, g. a. 1980, gyvena Alytuje. 2. GIEDRö, g. apie 1982, Vilniuje.

PROPROANŪKAI

-

1. EMA 4 m. 2. KAMILö 2 m. 1. MARTYNAS 4 m.


109 Gyveno Kirkūnų kaime, dirbo kolūkyje. Miręs.5. PETRAS, g. 1. ANTANAS , g. 1930, ved÷ 1962, gyvena Birutę Laucytę, Skemų kaime. d. Kosto, g. 2. RIČARDAS 1. MODESTAS 1939, iš (1966-2010) buvo 16 m. Kirkūnų, dabar vedęs Danguolę, 2. MANTAS 12 gyvena gyveno Mol÷tų m. Skemuose. rajone. Abu mirę. Du jų vaikai auga pas senelius Petrą ir Birutę 3. RASA, g. 1971 1. DANUKAS buvo ištek÷jusi už KTU studentas Jauniaus Binkio, 21 m. išsiskyrusi, 2. JUOZAS 16 gyvena m. Skemuose. 3. VIDAS 14 m. 4. KOSTAS 3 m. 5. MILDA 1 m. 4. SANDRA, g. 1. IGNAS 7 m. 1977, ištek÷jo už 2. IEVA 2 m. Vytauto Mikolaičio, g. 1972. Gyvena Kaune. 6. ELENA (1934-2001) gyveno t÷vų sodyboje, v÷liau Rokiškyje. Nevedusi. Globojo Rimutę iš Obelių m-los internato, kuri ir dabar ją kaip mamą d÷kinga prisimena. 11. GARUOLIS JUOZAS IR MARIJONA DAUJOTAITö VAIKAI ANŪKAI PROANŪKAI 1. PRANAS, g. 1926, n÷jo į sovietų armiją, buvo iš÷jęs su vyrais į miškus. Žuvo Paduobio miške. Kur palaidotas, nežinia. 2. ELENA, g. 1931, gyveno Kirkūnų kaime, netek÷jusi, dabar gyvena prie brolio Jono šeimos. 3. BIRUTö, g. 1935, ištek÷jo už Jono Eidukaičio, gyvena Kupiškyje. Vyras miręs. Vaikų netur÷jo. 4. JONAS ved÷ Zosę 1. SKIRMANTAS, g. 1. KRISTINA 21 m.


110 Rakauskaitę iš Dauliūnų, gyvena Jūžintuose.

1964, ved÷ Daivą, gyvena Kaune. 2. LAIMA, g. 1966, ištek÷jo už Kazio Butiškio, gyvena Utenoje. 3. RIMA, g. 1967, ištek÷jo už Petro Šarkšniovo, gyvena Jūžintuose. Vyras miręs. 4. RAIMUNDAS, g. 1971, dirba Utenoje. Nevedęs. 5. AUŠRA, g. 1982, ištek÷jo už Gintauto Kasperskio, gyvena Vilniuje.

2. RAMŪNAS 19 m. 1. NERINGA 24 m. gyvena Alytuje. 2. GINTAUTAS 21 m. gyvena Utenoje, išvykęs į Olandiją uždarbiauti. 1. TOMA 25 m. ištek÷jo už Nerijaus Pilkausko, Utenoje. Išvykusi dirbti į Airiją. Dukrelei BENITAI 5 m. 1.MATAS 2 m. 2. GAILö, g. 2012

GARUOLIS FELIKSAS (1890-1960) IR TEKLö ZIBOLYTö (1900-1986) VAIKAI 1. JUOZAS, g. 1922, kal÷jo Vorkutos lageriuose. Vedęs Oną Kurklietytę, d. Antano, gyveno Antazav÷je. Juozas miręs.

2. JONAS (1924-1998) iš÷jo užkuriu

ANŪKAI 1. ONA, g. 1950, ištek÷jo už Algio Buroko, gyveno Antazav÷je. Abu jau mirę.

2. JANINA, g. 1948, ištek÷jo už Rimanto Dieninio, gyvena Mol÷tuose. 1. ANTANAS, g. 1944, (Bron÷s s.) ved÷ Vandą

PROANŪKAI 1. SONATA, g. 1971, ištek÷jo už Gintaro Židonio, gyvena Mol÷tuose. 2. DAINA, g. 1974, ištek÷jo už Vyganto Nareikos, gyvena Mol÷tuose. 1. GITANA, g. 1968, Vilniuje, nevedusi. 2. ALIUS, g. 1969, vedęs Kristiną Pašiškevičiūtę, gyvena Vilniuje. 1. TAUTVALDAS,g. 1971, gyvena

PROPROANŪKAI 1. KAROLIS, g. 1994. 2. LUKNö 1. DOMINYKAS, g. 1997 2. MEDA, g. 2008. -

-


111 į Bradesius, ved÷ Bronę Malciūtę.

3. ONA, g. 1931, ištek÷jo už Prano Andrijausko. Gyveno Antazav÷je. Jau mirusi.

Pukštaitę, gyvena Vilniuje.

Vilniuje.

2. ALDONA, g. 1948, ištek÷jo už Alfredo Ling÷s, gyvena Rokiškio raj., Bradesiuose.

1. VALDA, g. 1985, ištek÷jo už Modesto Bugailiškio, gyvena Rokiškyje 2. ALVYDAS, g. 1981, vedęs Silviją Šukytę, gyvena Šiauliuose. 3. AUDRIUS (miręs) 4. VIRGINIJUS,g. 1971, Rokiškyje 1.KĘSTUTIS, g. 1991, gyvena Deksnių kaime.

3.VYTAUTAS, g. 1956, vedęs Janiną Šnicer, gyvena Deksnių kaime. 1. ALVYDAS, g. 1963, ved÷ Nidą Plačekytę, gyvena Panev÷žyje. 2. PRANAS, g. 1961, ved÷ Lazauskaitę Haliną, gyvena Antazav÷je. 3. VYTAUTAS, g. 1966, ved÷ Jolantą Bylaitę, gyvena Aviliuose 4. ALGIRDAS, g. 1975, ved÷ Kristiną

1. DOMAS, g. 1989. 2. URTö ir MONIKA, g. 1993 (dvynuk÷s), moksleiv÷s. 1. LAURA, g. 1984. 2. LINA, g. 1987 . 1. AUDRIUS , g. 1991. 2. VILMA, g. 1995. 1. INDRö, g. 2002. 2. MOTIEJUS, g. 2006.

-

ARMANDAS, g. 2010 m. -


112

4.ALDONA, g. 1933, ištek÷jo už Tamoliūno, su juo tur÷jo 2 vaikus. V÷liau ištek÷jo už Antano Aidikonio, gyvena Panev÷žyje. 5. BRONö, g. 1935, ištek÷jo už Antano Sem÷no, gyvena Antazav÷je. Vyras miręs.

6. PETRAS,

Buinevič, Vilniuje. 1. STASYS, g. 1959, vedęs Vidą Jakūnaitę, gyvena Panev÷žyje 2. IRENA, g. 1961, ištek÷jusi už Rimvydo Pratkelio, gyvena Jonavoje. 1.JANINA, g. 1962, ištek÷jo už Valdo Matulio, gyvena Rokiškyje

2.ROLANDAS, g. 1966, gyvena su mama. Nevedęs. 3. DANUTö, g. 1969, ištek÷jo už Arvydo Kesylio, gyvena Antazav÷je. 1. DONATAS, g.

1. TOMAS, g. 1986, išvykęs į užsienį. Nevedęs. 2. MARIUS, g. 1985, gyvena Kaune. Nevedęs. 1. AUDRIUS , g. 1985, gyvena Londone. Nevedęs. 2. MANVYDAS, g. 1989, Olandijoje saksofono studijų II kurse. Nevedęs. 1. GINTAUTAS, g. 1986, LKL krepšininkas, gyvena Utenoje. Nevedęs. 2. ANDRIUS, g. 1988, KTU studentas, dirba įmon÷je „Klaip÷dos baldai“. Nevedęs. 3. MANTAS, g. 1990, mokosi Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje ir dirba.

1. SOLVEIGA, g. 1993, moksleiv÷.

1. LAURYNAS, g.


113 g. 1937, ved÷ Stasę Kviliūnaitę, g. 1933. Šeima gyveno Gumbiškių, Kreščionių, Butkūnų kaimuose. Petras jau miręs.Stas÷ pas dukrą Danutę Panev÷žyje.

1964, vedęs Laimą Kundelytę iš Tumasonių, g. 1968, gyvena Rokiškyje. 2. VIDENTAS, g. 1964, vedęs Laimą Maleckaitę, g. 1966, gyvena Naiviuose, Kupiškio rajone. 3. RIMANTAS, g. 1965, ved÷ Laimutę Ževeliauskaitę, g. 1964, gyvena Bajorų kaime prie Rokiškio. 4. DANUTö, g. 1966, ištek÷jusi už Raimundo Sakalausko, gyvena Panev÷žyje

1992, studentas. 2. AUGUSTö, g. 1997, moksleiv÷. -

1. RASA, g. 1988, gyvena Vilniuje. 2. GIEDRö, g. 1990, student÷.

1. VAIDAS 16 m. 2. SIMONA ~12 m.

13. GARUOLIENö ANASTAZIJA IR VINCAS GARUOLIS VAIKAI

ANŪKAI

PROANŪPROPROPROPROPROKAI ANŪKAI ANŪKAI 1. JONAS, g. 1900, gyveno Skemuose su žmona Rozalija Zibolyte. Abu mirę. Vaikų netur÷jo. 2. 1. GENö, g. 1. VYTAU1. VAIDAS, g. 1. LIVIJA 7 m. URŠU1930, TAS (19531978, ved÷ 2. SILVIJA 2 Lö ištek÷jusi už 2012) vedęs Iriną m. (1901Edvardo Oną, gyveno 2. INGA, g. 1. ERIKA 6 m. 1973) Paberžio, Rokiškyje. 1983 su Linu ištek÷jo gyvena gyvena už Vlado Rokiškyje. Rokiškyje Chvacko, 2. ALGIR1.KLAIDAS,g. gyveno DAS, g. 1957 1960, gyvena


114 Semelišk÷se, Trakų rajone.

su žmona Virginija gyvena Obeliuose.

2. EUGENIJUS, g. 1933, su žmona Aldona gyvena Vilniuje.

3. JULIJA, g. 1934, su vyru Algiu Ališausku gyveno Trakų r. Semelišk÷se. Abu jau mirę. 4. LAIMA, g. 1937, ištek÷jo už Algimanto Kulio, gyvena Obeliuose.

1. ROLANDAS su žmona Virginija gyvena Vilniuje. 2. LINAS su žmona Jurga gyvena Vilniuje. 1. JOLITA gyvena Airijoje. 2. LAIMA išvykusi į Ispaniją. 1. RIMANTö, g. 1959, ištek÷jusi už Gintauto Grabausko, gyvena Skemuose. 2. DALIA, g. 1962, ištek÷jusi už Virginijaus Saulio, gyvena Juodup÷je. 3. SIGITAS, g. 1964, su

Obeliuose, dirba Vilniuje, nevedęs 2. VAIDA, g. 1975 ištek÷jo už Tomo, Vilniuje. 1. ŽIVILö 2.HAROLDAS Abu Vilniuje

-

1. MIGLö 2. GINTARö abi Vilniuje. 1. AURELIJA ~20 m., Airijoje. 1. MICHAELö 7 m. 1. LAURAS, g. 1979, gyvena Vilniuje. 2. GINTARö, g. 1985, Anglijoje. 1. LINA, g. 1989. 2.TOMAS 16 m. Juodup÷je. 1. ŠARŪNAS 19 m.

1. PATRICIJA 2. ELZö -


115

5.KĘSTUTIS, g. 1941, su žmona Stase gyvena Semelišk÷se Trakų rajone.

3. ONA, g. 1903, ištek÷jo už Silvestro Žvirblio, gyveno Skemų kaime. Abu mirę.

6. NIJOLö, g. 1942, ištek÷jusi už Antano Buroko, gyvena Obeliuose. 1. JONAS, g. 1933, su žmona Emilija gyveno Vilniuje. Mirę. 2. BRONIUS, g. 1937, ved÷ Genę Bliudžiūtę, g. 1943 gyvena Kirkūn÷lių kaime.

žmona Jolanta Obeliuose.

studentas Vilniuje. 2. ŽIVILö 12 m. Obeliuose.

1. VIOLETA ištek÷jusi už Lioniaus, gyvena Trakuose. 2. DANGUOLö su vyru Juozu gyvena Elektr÷nuose. 1. VIRGINIJUS, g. 1965, vedęs Dalią Bieliūnaitę, gyvena Kaune.

1. ROKAS 7 m.

1. VYTAUTAS su žmona Aldona Vilniuje.

1. TADAS 21 m.

1. ALDONA, g. 1966, ištek÷jo už Aurimo Juškevičiaus, gyvena Skemuose, dirba tikybos mokytoja Rokiškyje.

1. JUSTö 20 m. studijuoja Kaune.

1. LUKAS 2.KAROLINA

1. EGIDIJUS dirba Anglijoje. 2. OVIDIJUS moksleivis Kaune.


116 3. GENö, g. 1940, buvo ištek÷jusi už Čelkio, išsiskyr÷, vaikų nebuvo. Gyveno Rokiškyje. Mirusi. 2. ANELö, g. 1943, gyvena Rokiškyje. Netek÷jusi 4. EMILIJA, g. 1905, ištek÷jo už Antano Kurkliečio (kalvio Ignoto prototipo A. Gudaičio Guzevičiaus knygoje „Kalvio Ignoto teisyb÷“), buvo jam antra žmona, su juo vaikų netur÷jo. 5. ANASTAZIJA, g. 1915, ištek÷jo už Antano Izdūnio, gyveno Bajoruose. Abu jau mirę. Vaikų netur÷jo. Kaime Anastaziją Garuolienę vadino Ponia. Pasakojama, kad ji, atsik÷lusi į sodybą, kieme apsidairiusi ir tarusi: „Aš čia būsiu ponia...“ Taip ir prilipo jai ši pravard÷. Kaime Garuolienių buvo ne viena, o ponia Garuolien÷ tik ji. Taip ją iki šiol prisiminę pavadina. 16. SAVICKAS MATAS (1898) IR EMILIJA STRUMSKYTö (1901) VAIKAI 1. JONAS (1925-2011), buvo vedęs Stefaniją Balčiūnienę, gyveno Pašiliuose, v÷liau Panemun÷lyje pas dukrą, ten ir mir÷. 2. ALFONSAS , g. 1926, vedęs Genę Lukošiūtę, gyveno Juodup÷je. Miręs. 3. ONA ištek÷jo už Jono Pakščio, gyvena Gindviliuose.

ANŪKAI 1. BRONö ištek÷jusi už Dručkaus, gyvena Panemun÷lyje. 2. JONAS gyvena Panemun÷lyje.

1. STASYS gyvena Juodup÷je. 2. JANINA gyvena Juodup÷je. Vaikų neturi. 1.RIMA 40 m. ištek÷jusi už Ramūno Kazlausko, gyvena Rokiškyje. 2. ALGIS, g. 1966, ved÷ Daivą, gyveno Rokiškyje. Miręs. 4. ANELö , g. 1925, ištek÷jo už Jono Tum÷no, gyveno Obeliuose. Vaikų nesusilauk÷. Mirusi .

PROANŪKAI 2 vaikai 2 vaikai 3 vaikai.

1. TOMAS 19 m. 1. SANDRA 21 m. studijuoja Vilniuje


117 17. JASINEVIČIUS JULIUS IR ONA SAVICKAITö VAIKAI 1. ANTANAS, g. 1936, buvo vedęs Aldoną, gyveno Ignalinoje. Žmona mirusi. Sūnui mirus, Antanas globojo anūką Vytautą. Antanas 67 metų amžiaus pirmąsyk gyvenime atsigulęs į ligoninę, netik÷tai po nakties palatoj rastas miręs.

ANŪKAI 1. VALDAS,g~1961, buvo vedęs Viliją. Ji žuvo autoavarijoje. Valdas mir÷ v÷liau, 34 m. amžiaus. Valdui mirus, jo sūnų Vytautą globojo Antanas, Vytauto senelis.

PROANŪKAI 1. VYTAUTAS gyvena Ignalinoje, turi šeimą. (daugiau duomenų gauti nepavyko).

18. VEDEIKA KLEMENSAS (1888-1972) ir EMILIJA KURKLIETYTö (1893-1981) VAIKAI 1. ONA (1921-1986) buvo ištek÷jusi už Martyno Čerapo, gyveno Kurš÷nuose. Abu jau mirę. 2. BRONö (19241986) buvo ištek÷jusi už Antano Valiuko. Po tremties gyveno Latvijoje prie Viesit÷s, v÷liau Juodup÷je. Dabar Antanas gyvena Rokiškyje.

ANŪKAI 1.VIDA, g. 1959, dirba gydytoja onkologe Klaip÷doje.

PROANŪKAI -

1. VALDEMARAS (19582010) buvo vedęs Virginiją Ruželytę. Gyveno Rokiškyje, v÷liau Juodup÷je. 2. ALDONA, g. 1961, ištek÷jo už Algirdo Deveikio, gyvena Kaune.

1. AURELIJA gyvena Pasvalyje. 2. KAROLIS ~24m. Anglijoje.

3. SIGITAS, g. ~1965, gyvena Rokiškyje. 3. JUOZAS, g. 1926, ved÷ Stasę Karalevičiūtę, gyvena Panev÷žyje. Vaikų neturi. 4. ANTANAS, g. 1. ELVYRA, g. 1958, 1931, ved÷ Angelę ištek÷jo už Aleksandro

1. MYKOLAS gyvena Kaune. 2. POVILAS moksleivis. -

1. JUOZAS, g. 1989, mokosi Vilniuje pilotu.


118 Zapalskytę. Du metus po tremties gyveno kaime, po to išsik÷l÷ į Klaip÷dą, ten ir tebegyvena.

Raudžio, gyvena Klaip÷doje.

2. RIMANTAS, g. 1959, ved÷ Nijolę Karvelytę, gyvena Klaip÷doje.

2. JONAS, g. 1991, mokosi Klaip÷doje jūrininku. 3. ELVYRA, g. 1993, moksleiv÷. 1. IEVA, g. 1987, studijuoja Vilniuje. Nevedusi.

19. SAULIENö (VASILIAUSKAITö) TERESö (1899-1985) IR SAULIS PRANAS (1899-1938) VAIKAI 1. JONAS (1923-1973) ved÷ Malviną Sesickaitę (1921-1972) Agronomas. Dirbo įvairiose vietov÷se ūkvedžiu, kolūkio pirmininku ir kt. Po I žmonos mirties ved÷ Genę Čelkienę, gyveno Kaune. 2. ALDONA, g. 1930, ištek÷jo už Broniaus Guogo, g.1956, gyveno Kirkūnuose, Strepeikiuose. Vyras miręs 1977 m. Aldona gyvena Rokiškyje.

ANŪKAI 1. ALGIMANTAS (Olegas Komarovas) vedęs Valentiną gyvena Guseve.

PROANŪKAI 1. OLIA 9 m. nužudyta. 2. ROMAS 3. DUKRA Gyvena Guseve.

PROPROANŪKAI

2. ALDONA gyveno Kaliningrade. Mirusi.

1. RASA, g. 1969, gyvena Kaliningrade

1. KRISTINA Kaliningrade.

1. VYTAUTAS, g. 1956, ved÷ Ireną Kvedaravičiūtę, g. 1955, gyvena prie Pand÷lio Gerkonių gyvenviet÷je.

1.NERIJUS, g. 1981, miškininkas, Anglijoje. 2. SIMONA, g. 1986, ištek÷jo už Mykolo Č÷snos, g. 1987, gyvena Vilniuje, teisinink÷ 1. EGLö, g. 1981, ištek÷jo už Egidijaus

-

2. ZITA, g. 1958, ištek÷jusi už Henriko Mickio,

-

1. DOMAS 3 m.


119 g. 1955, gyvena Žiobiškyje, ji dirba Rokiškyje Krašto muziejuje, jis eigulys.

Kadziausko, g. 1977, gyvena Norvegijoje jau du metai. 2. TADAS, g. 1987, ved÷ Dianą Kavaliauskaitę, g. ~1989, gyvena Žiobiškyje 3. JUSTAS, g. 1989, studentas Kaune. 1. RASA, g. 1984, Kaune turizmo gid÷ 2. VAIVA moksleiv÷ 13 m.

1. URTö 2 m.

3. ARVYDAS, g. 1960, vedęs Rimą Saulytę, g. 1963, gyveno Rokiškyje. Išsiskyr÷. Gyvena Rokiškyje su Regina Zibolyte (Šniokiene) 4. ALGIRDAS, g. 1962, žuvo kelyje 20 m. amžiaus 1982 m. Saulis Pranas buvo policininkas, tarnavo pasienyje. Žuvo nuo kito policininko kulkos. Žmona Teres÷ užaugino Aldoną ir Joną, buvo kaime populiari siuv÷ja, išmok÷ siūti ir dukrą. Dukra Aldona gyvena Rokiškyje. Ji kaip siuv÷ja bendravo su daugeliu kaimo žmonių, palaiko ryšius ir iki šiol. Ačiū jai, nes per ją pavyko sužinoti daug buvusių kirkūniečių telefonų, surinkti duomenis apie jų šeimas. 20. SKEIVALAS MATAS (1885) IR EMILIJA KURKLIETYTö ~1905 VAIKAI 1. JONAS, g. 1934, su žmona Roma gyvena Vilniuje, yra Vilniaus Gedimino

ANŪKAI 1. EDITA, g. 1969, gyvena Vilniuje.

PROANŪKAI -

2. ERIKA, g. 1972 m.

-


120 technikos universiteto geodezijos ir kadastro katedros profesorius. 2. MATAS, g. 1937, ved÷ Eleną, g. 1946, gyvena Kauno rajone Neveronyse.

gyvena Vilniuje.

1. EGIDIJUS, g. 1969, mir÷ 25 m. amžiaus. 2. DIANA, g. 1971, ištek÷jusi už Raimundo Lazausko, gyvena Neveronyse. 3. AURELIJA, g. 1985, ištek÷jusi už Dainiaus Pukausko, gyvena Neveronyse. 3. ONA, g. 1936, gyveno kaime, išsik÷l÷ į Kauną. Netek÷jusi.

1. VAINIUS, g. 1994. 2. TITAS, g. 2002, abu moksleiviai. 1. PAULIUS, g. 2007.

Kirkūnai gali didžiuotis iš kaimo kilusiu žymiu mokslo vyru Jonu Skeivalu. Jonas Skeivalas – Vilniaus Gedimino technikos universiteto geodezijos ir kadastro katedros profesorius, habilituotas daktaras (technologijos mokslai). Jis ir Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos narys, žurnalo „Geodezija ir kartografija“ vyr. redaktorius, mokomųjų knygų „Elektroniniai geodeziniai prietaisai“, „GPS tinklų teorija ir praktika“, daugelio mokslinių straipsnių, pranešimų autorius. Džiugu, kad jis ir dabar, sulaukęs solidaus amžiaus, teb÷ra aktyvus, darbingas. 21. SKEIVALAS JUOZAS (g. 1893) IR ONA (MURMAITö) SKEIVALIENö , (g. 1903) VAIKAI ANŪKAI PROANŪKAI 1. VLADA, g. 1924 ištek÷jo už Prano Zolubo, gyveno Vilniuje, dirbo Žem÷s ūkio ministerijoje. Vyras miręs. Vaikų netur÷jo. 2. ANELö, g. 1927, 1. VIDAS gyvena 1. GIEDRIUS 20 m. medik÷, ištek÷jo už Vilniuje. Pasistat÷ gyvena Vilniuje. Matulio, įsisūnijo Vidą, namą Vlados gyveno Vilniuje. Buvo kolektyviniame sode. išsiskyrę. Vyras jau miręs. Anel÷ gyvena pas seserį Vladą. 3. JUOZAS, g. 1932. Buvo 1. ARVYDAS gyvena 1, SAULIUS 30 m.


121 vedęs, gyveno Kaune, baig÷ ekonomikos studijas. Mir÷ 27 metų amžiaus.

Vilniuje.

gyvena Vilniuje.

22. LIAUDANSKAS VACLOVAS (1911-) IR MONIKA KLIAUGAITö (1906-1980) VAIKAI 1. ALGIRDAS, g. 1937 ved÷ Aldoną, g. 1934. Šeima gyveno Kaune. Algirdas mir÷ 2008 m. Žmona gyvena Kaune.

ANŪKAI 1. GIEDRIUS, g. 1964, su žmona Vida gyvena Kaune. 2. AUŠRA, g. 1968, ištek÷jo už Gintauto Brejerio, gyvena Kaune.

PROANŪKAI 1. URTö 20 m. student÷. 2. GRöTö 18 m. moksleiv÷ 1. GEDIMINAS 20 m. 2. AUDRIUS 20 m. Abu broliai dvyniai studentai.

Algirdas mok÷si Kirkūnų pradin÷je mokykloje, Rokiškio 1-je berniukų gimnazijoje. 1952-1956 m. mok÷si Kauno politechnikume. Tarnaudamas sovietin÷je armijoje lank÷ tapybos studiją. V÷liau stojo į KPI. 1959-1973 m. dirbo „Žemprojekte“. Nuo 1979 m. jis priklaus÷ LTS. Algirdas buvo produktyvus dailininkas, yra nutapęs per 2000 paveikslų. Jo darbų yra įsigiję kolekcionieriai Vokietijoje, Izraelyje, Norvegijoje, JAV. Rokiškio krašto muziejuje jo tapybos darbų paroda buvo surengta 2010 m. geguž÷s m÷n. 24. KURKLIETIS KLEMENSAS (g. apie 1874) VAIKAI 1. IZIDORIUS ved÷ Adelę, Lauc÷s Izidoriaus augintinę, gyveno Kirkūnų kaime.

ANŪKAI 1. JUOZAS, g. 1941, ved÷ Vladą, g. 1941, gyvena Urlių kaime prie Salų. Žmona mirusi. 2. DANUTö vaikyst÷je nuskendo.

Apie Klemenso kitus vaikus nepasisek÷ sužinoti.

PROANŪKAI 1. AUDRIUS gyvena Urlių kaime.


122 (25. 26. 27 sklypai) ČELKIS JUOZAS (1873 – 1966) IR KAROLINA JASINEVIČIŪTö (18811950) ( v÷liau II žmona buvo IEVA ŠINKEVIČIŪTö ) VAIKAI ANŪKAI PROANŪKAI 1. JUOZAS, g. 1903, vienišas, gyveno Kirkūnų kaime, mir÷ tur būt nuo žaibo savo grytel÷je ~1960 m. 2. ONA (19051.JANINA, g. 1930, ištek÷jo už Jono 1998) ištek÷jo Varno, gyveno Rokiškyje, vaikų už Jono Krivo netur÷jo. Abu mirę. (1889-1979), 2. VLADA, g. 1943. Gyvena gyveno Skemų Rokiškyje su vyru Aleksandru Jocu, kaime. g. 1936. Vaikų neturi. 3. JONAS 1. NIJOLö, g. 1943, ištek÷jo už (1908-1986) Alfredo Norkaus. (27. sklypas), Vaikų netur÷jo, išsiskyr÷. V÷liau jos ved÷ Nastę vyras buvo Juozas Čaplikas. .Jis jau Laucytę , g. miręs. 1922, gyveno 2. ELVYRA, g. 1. VIRGINIJUS, Kirkūnuose, 1948, ištek÷jo už g. 1971, žuvo sulaukę Arnyčio 1986 m. pensijos, išsik÷l÷ Statulevičiaus iš 2. DARIUS, g. į Druskininkus. Skemų. Gyvena 1983, ved÷ Jonas palaidotas Kalviuose, Rasą, gyvena Lukštų kapin÷se. Rokiškio rajone. Vilniuje Nast÷ gyvena 3. TOMAS, g. pas dukrą Nijolę 1974, ved÷ Druskininkuose. Aušrą , gyvena Šilut÷je. 3. MONIKA, g. 1. VIRGINIJA, 1951, ištek÷jo už g. 1973, gyvena Stankaus Rimo, Juodkrant÷je. gyvena 2. AURELIJA Juodkrant÷je, 20 m. gyvena našl÷. Juodkrant÷je. 3. EDVARDAS, g. ~1975 m., vedęs gyvena Juodkrant÷je.

PROPROANŪKAI

1.DAIRIDAS,g. 2011 1. GUSTö, g. 1998. 2. KOTRYNA, g. 2003. 1. JUSTAS ~15 m. 2. PIJUS ~ 12 m.


123 4. BIRUTö Brazdeikien÷, g. 1953 našl÷. Gyvena Gargžduose.

5. JONAS, g. 1957, ved÷ Zitą, gyvena Lukštuose.

4. ANTANAS (1911-1963) ved÷ Emiliją Liaudanskaitę (1904-1994), po tremties gyveno Kirkūnų kaime (25. sklypas).

6. VIRGINIJA, g. 1963, gyvena Druskininkuose, su I vyru tur÷jo 2 vaikus. išsiskyrusi. 1. BIRUTö, g. 1938, ištek÷jo už Juozo Bulovo (miręs). Birut÷ dabar gyvena Skapiškyje. Laikinai būna pas dukrą Jurgitą Airijoje.

1. RAMŪNAS, g. 1973, ved÷ Sonatą, gyvena Gargžduose. 2. RASA, g. 1978, ištek÷jo už Dainiaus, gyvena Klaip÷doje. 1. JONAS, g. 1982, gydytojas kineziterapeutas gyvena ir dirba Vilniuje. 2. JURGITA 1980 gyvena ir dirba Druskininkuose. 1. AGNö, g. 1983, gyvena Vilniuje. 2. JURGITA, g. 1982, gyvena Anglijoje. 1. KĘSTUTIS, g. 1962, buvo vedęs Reginą, g. 1963. Išsiskyr÷ . dabar gyvena Su Loreta Krylių kaime, Kamajų seniūnijoje. 2. JURGITA, g. 1972, su vyru Aušriu Remeika ir vaikais gyvena Airijoje.

1. NOJUS 3 m.

1. MYKOLAS 5 m. 2. BENAS 3 m.

1. GABRIELö 3 m.

1. GABIJA 2. NOJUS 1.GYTIS, g. 1985, miręs. 2. TOMAS, g. 1986, gyvena užsienyje. 3. INDRö, g. 1989, gyvena Rokiškyje. 1. AINIUS BARYŠEVAS, g. 1992. Remeikai: 2. ALDUTIS, g. 1999. 3. NEDAS, g. 2005 4. NOJUS, g. 2006 5. JORIS, g. 2011


124 5. VLADAS, g. 1913, buvo partizanas, miręs po karo. Nevedęs. 6. ALFONSAS 1. ELENA, g. (1917-1945) 1945 ištek÷jo už vedęs Eleną Jeronimo Širvio Krasauskaitę (1943-2001), (1922-2007), gyvena Skemų nužudytas stribų kaime. . 1945 m.

1. VIRGINIJUS, g. 1972 ved÷ Rimą Makuškienę. 2. VAIDAS,g. 1980, ved÷ Austrą Mekš÷naitę 7. STEFA, g. 1923, po vaikyst÷je patirtos traumos buvo neįgali, gyveno t÷vų namuose, po to Skemų pensionate. Mirusi. 8. NASTö, g. 1. ALIKAS jau 1924, ištek÷jo miręs. už Vasilijaus Bordovo, 2.VALENTINAS 1 gyvena Pskovo gyvena Velikije srityje. Vasilijus Luki. miręs. Nast÷ prie Velikije Luki, Makojedovo kaime.

1. DOVILö 2. GABIJA, g. 1998 1. GUSTAS, g. 2008.

28. GRIŽAS KAZYS (1912) IR PAULINA LINGYTö (iš Barkiškio k.) VAIKAI ANŪKAI 1. ANTANAS, g. 1936 1. ARVYDAS, g. 1964, ved÷ Ireną ved÷ Raimondą, gyvena Kalašauskaitę, g. 1940, Garliavoje. gyvena Kaune, 2. ROLANDAS, su Inga Garliavoje. gyvena Garliavoje. Paulinos Grižien÷s ir Prano Vaičiaus vaikai: 1.ALGIRDAS 1. ASTA su vyru Vaidu VAIČIUS, g. 1945. gyvena Vilniuje. Ved÷ Skaistę, gyvena 2. AUŠRA gyvena Rokiškyje. Vilniuje. 3. RASA su Darium gyvena Vilniuje 2. JUOZAS VAIČIUS, 1. NERINGA, g. 1975,

PROANŪKAI 1.PAULIUS ~25 m. 1. SAULIUS ~14 m. 2. GINTARö ~2 m. 1. ARNOLDAS 12 m.


125 g. 1946, ved÷ Nijolę, g. 1952, gyvena Rokiškyje

ištek÷jusi už Audriaus Masiulio Rokiškyje. 2. RAIMONDA, g. 1984, ištek÷jusi už Šarūno Pupelio, gyvena Ukmerg÷je.

1. LIEPA 3 m.

29. GRIŽAS KOSTAS IR KAROLINA ZIZAITö VAIKAI ANŪKAI 1. ONA GRIŽAITö, g. 1901, ištek÷jo už ALBINO INDRIŪNO, g. 1906, su juo gyveno t÷vų namuose Kirkūnų kaime. Abu mirę. Vaikų netur÷jo. 2. EMILIJA, g. 1. JONAS, g. 1907 ištek÷jo už 1940 Ved÷ Romo Indriūno, Eleną g. 1911, gyveno Latv÷naitę, g. Martynišk÷nų 1940, gyvena kaime. Abu Rokiškyje. broliai ved÷ seseris. 2. Vestuves švent÷ EDMUNDAS, kartu, 1939 m. g. 1947, ved÷ tą pačią dieną. Vandą, g. 1949 , Abi poros jau gyvena mirę. Rokiškyje 1. ANTANAS, 3. KAZYS GRIŽAS, g. g. 1936, ved÷ Ireną 1912 (28 Kalašauskaitę, g. sklypas), ved÷ Pauliną Lingytę 1940, gyvena Garliavoje. iš Barkiškio. Kalbama, kad Kazys buvo išvežtas darbams į Vokietiją. Jis nebegrįžo. Paulina ištek÷jo

PROANŪKAI

PROPROANŪKAI

1. VIRGINIJA, g. 1969, gyvena Vilniuje. 2. RIMVYDAS g 1973 ved÷ Ligitą, gyvena Rokiškyje. 1. DAIVIDAS, g. 1976, ved÷ Vitaliją, gyvena Kaune.

-

1. ARVYDAS, g. 1964, ved÷ Raimondą, gyvena Garliavoje, įkūręs IĮ, jai vadovauja. 2. ROLANDAS su Inga gyvena Garliavoje.

1. MANTVYDAS, g. 2001, moksleivis 2. ELIJA, g. 2010. 1. ORESTAS, g. 2006 m.

1. PAULIUS ~ 25 m.


126 už Prano Vaičiaus, gyveno kaime, v÷liau išsik÷l÷ į Rokiškį. Kosto Grižo žem÷s buvo 33 ha. Padalinus ją, sūnui Kaziui atskirta 11 ha (28 sklypas), kita atiteko Indriūnams Albinui ir Onai (29 sklypas). 30. LAUCö IZIDORIUS (g. apie 1895) ir DEKSNYTö (Aleksandro Deksnio sesuo iš Strepeikių) VAIKAI 1. ADOLFINA, g. 1927, gyveno su t÷vais, susirgo, mir÷ 1950 m. Nebuvo ištek÷jusi. 2. Augintin÷ ADELö ištek÷jo už Izidoriaus Kurkliečio, (išsamiau 20. Kurkliečio Klemenso lentel÷je). 3. Augintin÷ GENö Smalinskait÷, gyvena Rusijoje prie Peterburgo.

ANŪKAI

PROANŪKAI

JUOZAS Kurklietis, g. 1941 ved÷ Vladą, g. 1941, gyvena Urlių kaime. Žmona mirusi. DANUTö nuskendo vaikyst÷je Turi šeimą, bet konkrečiau duomenų negauta.

AUDRIUS gyvena Urlių kaime.

Apie 1956 m. Izidorius Lauc÷ pri÷m÷ gyventi ir ved÷ Emiliją Meškauskienę su 6 vaikais. Jos dukt÷ Ona ištek÷jo už Vytauto Baltruk÷no (jau mirusi), Petras ved÷ Bronę Baltruk÷naitę, Jonas ir Antanas (jau miręs) gyveno Vencavuose prie Dusetų, Janina-Elvyra ištek÷jo už Vedeikos, gyvena Obelių priemiestyje, Irena prie Skemų pensionato. 31. LAUCö KAZYS, JONO (1901-1984) ir NASTö DEKSNYTö (1914-1946) Antra žmona EMILIJA RAMANAUSKAITö (1916-1991) VAIKAI ANŪKAI PROANŪKAI Su žmona Naste Deksnyte , kuri mir÷, palikusi 3 vaikus : 1. ANTANAS, g. 1. REGINA, 1. GINTARö 18 1939, ved÷ Eleną aktor÷ gyveno m. Kaune. Ezerskaitę iš Kaune, išsiskyr÷ Kirkūn÷lių, su Arvydu

PROPROANŪKAI


127 gyveno Juodup÷je. Miręs.

Su Livija Guzaite tur÷jo dukrą Juodup÷je.

2. RIČARDAS, g. 1940. Ved÷ Janiną, gyvena Palangoje.

Lorenču, išvyko į Prancūziją, ten ištek÷jo už Kristiano . 2. VYTAUTAS vedęs Aromedą, gyvena Akmen÷je, miškininkas 3.VIRGINIJA 33 m. gyvena Olandijoje su Jiliu Viligen. 1. RIMGAUDAS, vedęs Rasą gyvena Vidmantuose prie Palangos.

1. Student÷ 2. Kristina a.13 m. 1. DANIELA 3m. 2. DIEGO 1 m. 1.RAIMONDA ~.25m. 2. AUDRA ~ 22 m. 3. GVIDAS ~ 11 m. 1. KRISTINA 18 m. Anglijoje. 2. DEIVIDAS 12 m. 3. SKAISTö 5 m.

2. SIGITAS su žmona Gitana gyveno Palangoje. Išsiskyr÷. Gyvena su Inga, turi dukrą Skaistę. 3. MARYTö, g. 1943, gyvena Palangoje su vyru Volodia Romanec.g. 1943. Su žmona Emilija Ramanauskaite 2 vaikai: 1. GIULNARA, 1. ELEONORA, 1. GIEDRö 22 g. 1950, gyveno g. 1971, ištek÷jo m. su Juozu įvairiose už Arvydo Gelgotu gyvena vietov÷se, dabar Bagacko, v÷liau Pilviškiuose. išsiskyr÷. Turi Juodup÷je. Buvo 2. VILIJA ištek÷jusi už Viliją su Vaira, 3 Vairyt÷ apie 20 Valižano (Aliko) vaikus su m. gyv. Šakių r. Babajevo. Surgautu (3-5). 3. SVAJŪNAS Išsiskyr÷. Alikas Gyvena su Tomu 15 m. grįžo į Uzbekiją. Gelgotu 4. AIVARAS 13 Vilkaviškio r. m.

1. DEIMANTö 1 m.


128 Mažučių kaime. Jo du sūnūs (67). : Sūnų Rimantą tur÷jo su Guzevičium Algiu.

2. RIMANTAS (1951-2000), gyveno Kaune, buvo vedęs Rimą Jakubonytę, išsiskyr÷. Gyveno su Angelina Stravinskiene.

2. RUSLANAS mir÷ 8 metų amžiaus (19721980). 3. RIMANTAS (1981-2002) žuvo užgriuvus ardomai pastato sienai. 1. DAIVA, g. 1970, su vyru Kęstučiu Petrausku gyvena Kaune.

5. DAINIUS 12 m. 6. DEIVIDAS 6 m. 7. UGNIUS 4 m.

1.KARILö 18 m.

32. LAUCö KOSTAS, S. MATO, (1905-1989) IR GRASILDA BLIUDŽIŪTö (1911-1991) VAIKAI 1. MATAS (1937-1992) ved÷ Niną, g. 1941, virštarnybiniu pasilikęs kariuomen÷j Petrozavodske. Grįžę gyveno Plung÷je, Klaip÷doje. Šeima iširo. Nina gyvena Klaip÷doje. Nuo 1990 Matas gyveno Skemuose, ved÷ Vainiūnienę Aldoną.

ANŪKAI 1. OKSANA , g. 1964, ištek÷jo už Alberto Šukausko, gyveno Raseinių rajone, Juodaičiuose. Mir÷ po sunkios ligos 1996 m. 2. ARTURAS, g. 1973, ved÷ Nataliją, gyvena Klaip÷doje.

PROANŪKAI 1. KRISTINA, g. 1989, mok÷si Kaune, dirba prekyboje. 2. TOMAS, g.1991, įsigijo statybininko profesiją, dirba, gyvena Kaune. 1.MARKAS 13 m. 2.MARIJA 12 m. 3.MATVIEJUS 6 m. 4.MAGDALENA 3m.


129 Matas mir÷ 1992 m. 2. BIRUTö, g. 1939, ištek÷jo už Petro Čelkio, g. 1930, gyveno Komi respublikoje, grįžo į Kirkūnus. Dabar gyvena Skemų kaime.

3.GENOVAITö, g. 1943, ištek÷jo už Petro Balčiūno, g. 1946, gyvena Skemų kaime.

4. ZITA,g. 1945,

1. ANTANAS, g. 1962 gyvena Skemuose. 2. RIČARDAS (19662010) vedęs Danguolę, g. 1969, gyveno Mol÷tų rajone. Abu mirę. 3. RASA, g. 1971. Augindama sūnų DANUKĄ, ištek÷jo už Jauniaus Binkio, gyveno Skemuose. Išsiskyr÷, gyvena su vaikais. 4. SANDRA, g. 1977, ištek÷jo už Vytauto Mikolaičio, g. 1972, baig÷ KTU, gyvena Kaune. 1. GERIMANTAS, g. 1967, ved÷ Rasą Tūbelytę, g. 1971, abu dirba Skemų pensionate, gyvena Skemų kaime. 2. RAIMUNDAS, g. 1968, ved÷ Dalią Leščinskaitę. Šeima iširo. Su Vilma Domaševičiūte iš Tytuv÷nų turi sūnų. Raimundas gyvena Skemuose. 3. VAIVA, g. 1970, ištek÷jo už Vytauto Šaučiūno, tur÷jo 3 vaikus. Šeima iširo. Vaiva su Valdu Stočkum gyvena Žobiškyje. 1. GINTARAS, g. 1966,

1. MODESTAS 16 m. 2. MANTAS 12 m. Auga pas senelius Petrą ir Birutę. 1. DANUKAS 21m. studentas KTU Kaune. 2. JUOZAS 16 m. 3. VIDAS 14 m. 4. KOSTAS 3 m. 5. MILDA 1m. 1. IGNAS 7 m. 2. IEVA 2 m.

1. LINA 21 m. mokosi Kaune 2. DOVILö 18 m. 3. VILTö 4 m. 1. VAIDA 20 m. mokosi Vilniuje interjero dizaino 2. RAMUNö 17 m. Vilniuje mokosi muzikos 3. ROSVALDAS 12 m.

1. EGIDIJUS (19861992) 2. AIVARAS, g. 1989, gyvena Utenoj su GINA turi GUSTĄ. 3. ERIKAS, g. 1991, gyvena Utenoj su Sima turi Titą. 1. DOMANTö 19 m.


130 ištek÷jo už Ramučio Stalausko, g. 1942, gyvena Rokiškyje nuo 1968 m. Ramutis mir÷ 1991 m.

baig÷ KPI, ved÷ Jurgitą Vilkaitę, g. 1974, gyvena Mol÷tuose. Šeima iširo. Gintaras ved÷ Dalią Lovčikienę, gyvena Mol÷tuose 2. GAIVA, g. 1968, su Vytautu Pauriu vaikų netur÷jo. Ištek÷jo už Daručio Krivo, s. Antano, našlio. Gyvena Rokiškyje.

2. NOVILö 16 m.

Daručio dukros: 1. INDRö 19 m. mokosi Utenos kolegijoje. 2. VIKTORIJA 17 m. 3. RAMINTA 16 m.

3. GIEDRIUS, g. 1. PAULIUS 15 m. 1973,ved÷ Lolitą Grigonytę. Išsiskyr÷. Su žmona Danute 2. KAMILö 3 m. Navikaite gyvena Rokiškyje, augina Kamilę. 5. JONAS-DANUTIS,g. 1947, būdamas 16 m. nuskendo 1963 metais. 6.VILIUS, g. 1949,dirba įvairius statybos darbus, gyvena t÷vų namuose Kirkūnų kaime. 7. VITA, g. 1951, 1.DAIVA, g. 1971, 1. DOMINYKAS 14 m. ištek÷jo už Rimo buvo ištek÷jusi už Dūdos, g. 1948, gyvena Jurijaus Čemerio. Turi Rokiškyje. Vyras miręs. sūnų. Šeima iširo. Daiva ištek÷jo už Sauliaus Pagirio. Gyvena prie Žiobiškio kaime. 2. TOMAS, g. 1976. 1. VIKTORIJA 14 m. Ved÷ Danutę Lauža2. JUSTö 12 m. dytę, g. 1978, sulauk÷ 2 dukterų, paskui išsiskyr÷. Tur÷jo dukrą su 1. ŪLA 9 m. Silva.Ved÷ Birutę Toliušytę, g. 1984, 2. GABRIELö 2 m. gyvena t÷vų name Rokiškyje, augina dukrą.


131 8. ELENA, g. 1952, ištek÷jo už Algirdo Gilio, gyveno Rokiškyje, dirbo vaikų darželyje, Rokiškio sūrin÷je. Su vyru išsiskyr÷. Jis jau miręs. Jau keli metai Elena gyvena Švedijoje, kur įsikūrusi dukra . 9. DANGUOLö, g. 1956, ištek÷jo už Leontijaus Aleinikovo, g. 1953, gyvena Barkiškio kaime, dirba Skemų pensionate.

10. ALDONA, g. 1957, ištek÷jo už Jono Meškausko, g. 1952, gyveno Barkiškio kaime. Jonas miręs. Aldona gyveno su Semionu Panteliejevu, g. 1954, kolūkiniais laikais dirbo fermose. Semionas miręs. Aldona gyvena Barkiškyje, dirba Skemų pensionate. 11. VIDENTAS, g. 1959, ved÷ Violetą Neniškytę, g. 1963,

1.ROLANDAS, g. 1972. Gyvena Rokiškyje su žmona Žydrūne, g. 1977. 2. JURGITA, g. 1974, ištek÷jo už Vytauto Mačiulio, gyvena Švedijoje.

1. AIRIDAS 13 m. 2. KRISTINA 8 m.

1. ANDRIUS, g. 1980, gyvena Rokiškyje, su Jolanta Zumbrickaite,g. 1974 . 2. JURIJUS, g. 1983 gyvena Vilniuje, universalus statybininkas, ved÷ Virginiją Kačinskaitę 24 m. 3. IRENA, g. 1985, gyvena Vilniuje, ištek÷jo už Giedriaus Duršos, g. 1981 4. PAULIUS, g. 1994 m. 1. INGA, g. 1977, su Gintaru Jasinevičium gyvena S÷lyn÷s kaime.

1. MEIDA 2 m.

2. GYTIS Panteliejevas 15 m.

1. TADAS, g. 1989, gyvena Norkūnuose, Kupiškio rajone.

1. VIKTORIJA 10 m. 2. SIMONA 9 m. 3. EVELINA 4 m.

1. EMILIJA 2012 02 27

1. EIMANTAS 3 m. 2. LUKAS, g. 1 m.


132 augino sūnų, gyveno Noriūnuose už Kupiškio. Išsiskyr÷. V÷l ved÷. Žmona Danut÷ Laužadyt÷, g. 1965. Augina sūnų, gyvena Panev÷žyje. Videntas dirba autoservisuose Panev÷žyje.

1. MARTYNAS 17 m. (Danut÷s s.) 2. LAURYNAS 6 m.

Danguol÷s Aleinikovos šeima globojo mergaitę iš Obelių mokyklos- internato Vilmą Balčiauskaitę nuo 8 metukų. Ji baig÷ mokyklą, mok÷si specialyb÷s. Dabar gyvena Anglijoje, su Gary Thompson augina 2 m. sūnų Dilaną ir atvyksta į svečius kaip į savo šeimą pas Danguolę. Čia ji visų priimama, kaip sava, nes augo kartu su Aleinikovų vaikais. 33. LAUCö KOSTAS, STEPO (g. 1887) IR IEVA KAKARö VAIKAI 1. ONA, g. 1916, ištek÷jo už Juozo Vaičiulio, išsiskyr÷. Dirbo pieno supirkimo punktuose. Senatv÷je gyveno netoli dukros G÷l÷s Jonavos rajone. Mirusi.

2. KAZYS , g. 1920, ved÷ Birutę iš Mažosios Lietuvos,

ANŪKAI 1.GöLö, g. 1937, ištek÷jo už Česlovo Svolkino, gyveno Jonavos rajone Kurmagalos kaime. Vyras miręs. 2. JANINA, g. 1940, ištek÷jo už Juozo Brazausko, gyveno Antazav÷je, dabar prie Pand÷lio buv. Pušyno kolūkio gyvenviet÷je. 1.ZITA, g. 1952, su vyru Antanu Leščinsku gyveno Rokiškyje. Mirusi.

PROANŪKAI 1. Įdukra IEVA su vyru Eugenijum

PROPROANŪKAI 1. UGNö ~1 m.

1. ROLANDAS dirba Vokietijoje.

1. RAPOLAS ~ 9 m. 2. AUGUSTAS ~5 m. 3. URTö ~ 4 m.

1. PAULIUS ~22 m. dirba Norvegijoje.


133 ilgiausiai gyveno Rokiškyje. Mirę.

3. VERONIKA, g. 1924, ištek÷jo už Pranciškaus Saulio. Šeima gyveno Saulių kaime pamišk÷je. 1945 m. vyrą nušov÷ NKVD Vetrovo baud÷jai be jokios kalt÷s namie vakarieniaujant. Dukrai Ritai buvo 2,5, Valentinui 1 m. Veronika v÷liau ištek÷jo už Vlado Sesicko. Mirę abu.

2. ZINA, g. 1956, ištek÷jo už Areski Sadun, gyvena Alžyre.

3. EDITA, g. 1969, su vyru gyvena Rokiškyje. 1. RITA, g. 1942, ištek÷jo už Karolio Jančio (jis miręs). Dirbo ekonomiste Skemuose kolūkio laikais. Dabar gyvena buvusioje kolūkio poilsin÷je Ragučių kaime.

2. VALENTINAS, g. 1944, ved÷, gyvena su Janina Striogaite, g. 1947, Joniškio raj. Jankūnuose.

1. Sūnus MALIK ~32 m. gyvena Londone. 2. AIDA ~27 m. gyvena Londone. 1. TADAS ~19 m. 1. ARTŪRAS, g. 1963, ved÷ Birutę Drobavičiūtę, g. 1963 iš Telšių. Jis baig÷ VU istoriją, filosofiją, apsigyn÷ disertaciją, d÷stytojauja, dirba „Lietuvos Ryto“ redakcijoje. Ji žurnalist÷. 2. ARMONDAS, g. 1968, su Daiva Morkūnaite išsiskyręs, dirba Švedijoje. 1. GRAŽVYDAS, g. 1984, su Daiva Stak÷naite, g. 1987, gyvena Panev÷žyje.

Du sūnūs

1 vaikas

1. KAROLIS ~26m. dirba Vokietijoje. 2. RŪTA ~21 m. studijuoja veterinariją Kaune.

1. EGLö JANČYTö, g. 1990, Vilniuje studijuoja.

-


134

4. ALFONSAS, g. 1929, ved÷ Adolfiną Deksnytę, g. 1931, gyveno Juodup÷je. Miręs.

3. VLADAS SESICKAS, g. 1956, ved÷ Ritą Šedytę, g. 1960, buvo pagonių vadovas. Gyveno Skemuose, v÷liau Bajoruose. Buvo miškininkas. Miręs. Rita buhalter÷. 1.VIDMANTAS, g. 1949, gyvena Juodup÷je. 2. DANUTö, g. 1952, ištek÷jusi už Svirikio, Rokiškyje dirba valgyklose. 3. REGINA ~1955, gyvena Šiauliuose. 4. ROMA ~1950, su Jonu gyvena Bajoruose

1. MANTAS 32 m. buvo vedęs Lolitą Vydūnaitę, išsiskyr÷. 2. KRISTINA 23 m. baigusi VU, gyvena Vilniuje su Dalium Pumpučiu. 2 sūnūs

1. MARTYNAS 7 m. Bajoruose.

-

1. DIANA

1. UGNIUS 3 m.

2 sūnūs

-

1. MINDAUGAS 2. AIDA

-

34. ONA ČELKIENö (BARAIŠYTö), g.1890, IR PRANAS ČELKIS VAIKAI ANŪKAI PROANŪKAI 1. JONAS, g. 1919, ved÷ , po 1.JONö tremties, dirbo mokytoju, inspektorium, buhalteriu. 2. Gyveno Alytuje. 2. VYTAUTAS, g. 1921, gyveno Duseikiuose. Buvo viengungis. Miręs. ONOS globoti sesers vaikai: Kurkliečiai: 1. JUOZAS , g. 1920, buvo fronte, vokiečių pus÷je, kur jis, ar žuvęs, nežinia. 2. JERONIMAS, g. 1922, buvo partizanas, žuvo.


135 35. KURKLIETIS BENEDIKTAS (1901-1977) (BANUKAS) VAIKAI ANŪKAI Su pirma žmona ONA Šedyte (1911-1948) dvi dukros: 1. ONA, g. 1941, ištek÷jo už 1. ARŪNAS, g. Broniaus Bogužio, gyveno 1965, ved÷ Astą , Telšiuose, dirbo melioracijos gyvena srityje. Mir÷ 2002 m. Karm÷lavoje, dirba Airijoje, šeima Lietuvoje.

2. ANTANINA, g. 1943, ištek÷jo už Juozo Valiulio, dirbo buhaltere, net 26 metus susivienijime ,,Lietžemūktechnika“ gyvena Rokiškyje.

2. AUDRIUS, g. 1966, ved÷ Renatą, gyvena Anglijoje su šeima. 1. KĘSTUTIS, g. 1978, baig÷ KKA, ved÷ Simoną , gyvena Kaune, dirba farmacijoje.

PROANŪKAI 1. MARTYNAS 23 m. 2. DOMANTAS 19 m.

1. TOMAS 12 m.

1. KOTRYNA 3m.

2. JOVITA, g. 1983, studijavo Šiauliuose bankininkystę, gyvena Vilniuje. Netek÷jusi. Su antra žmona MARCELE Kundelyte (1914-1998 Kaune) viena dukra : 3. MONö, g. 1949, baig÷ KPI, 1. JURGITA, g. dirba ir gyvena Kaune. Vyras 1979, baigusi Petras Matonis. KTU, gyvena Kaune. Netek÷jusi.


136 36. KURKLIETIS IZIDORIUS (DZIDUKAS) IR SADAUSKAITö VAIKAI 1.ANASTAZIJA (1900-1969) ištek÷jusi už Antano Stankūno (1895-1954) gyveno Kirkūn÷liuose.

ANŪKAI PROANŪKAI PROPROANŪKAI 1. GENö (1927-2008) ištek÷jusi už Broniaus Varno, gyveno Obeliuose. Bronius mir÷ 2002 m. Vaikų netur÷jo 2. MONIKA, 1. RENATAS, g. 1. EDGARAS, g. g. 1928, 1973, su žmona 1996, ištek÷jo už Violeta, g. 1974, 2. AISTö, g. 2003. Vytauto gyvena Lašuose. Abu moksleiviai. Mikul÷no, 1. TADAS, g. 1990, 2.ROLANDAS, gyvena g. 1968, buvo išvykęs dirbti į Lašuose. Vyras vedęs Jūratę, g. užsienį. mir÷ 2000 m. 1970, gyvena 2. AURIMAS, g. 2000, moksleivis. Zarasų rajone. Išsiskyr÷ . 3. GRAŽINA 1. DANUTö, g. 1. LAIMONAS, g. (1930-2010) 1951, ištek÷jusi 1977, gyvena ištek÷jusi už už Rimanto Obeliuose Vinco Deksnio Šarkausko (1920-1991) (1949-2006), gyveno gyvena Obeliuose. 1. AUDINGA, g. 2. LAIMA, g. 1960, ištek÷jo už 1987, su Justu turi sūnų MATĄ, g. Rimvydo 2012, gyvena Griškano, g. Londone. 1965, gyvena Pand÷lyje. 2. JUSTINA, g. 1990 Vilniuje, student÷. 4.PRANAS , g. 1937, gyvena Kirkūn÷lių kaime 2.EMILIJA ištek÷jusi už Skeivalo Mato, gyveno Kirkūnuose Jų vaikai, anūkai žiūr. 10. lentel÷je 3. AGOTA, g. 1905, ištek÷jo už Čelkio Petro (Dazorcos), gyveno Kirkūnuose. Jų šeima žr. 3. lentel÷je


137 Kurklietis Izidorius po pirmos žmonos mirties ved÷ Barborą, su ja vaikų nesusilauk÷. Po Izidoriaus mirties Barboros užkuriu buvo Juozas Prakapavičius, kurio sūnus Petras po jų mirties čia liko gyventi, vedęs Anelę Baltruk÷naitę. Baltruk÷nų šeima – 8 lentel÷je. 37. KURKLIETIENö PAULINA (1892-1962) ir JUOZAS KURKLIETIS (1895- ?) VAIKAI 1. MATAS, g. 1915 01 15 Adelę Milaknytę, g. 1918 12 20 iš Jočelių. Ved÷ 1943 m. Gal nuo 1945 m. jie gyveno Rokiškyje. Jis dirbo Ž. Ū. mašinų gamykloje. Matas mir÷ 2006 03 29, Adel÷ 1995 06 09.

ANŪKAI PROANŪKAI PROPROANŪKAI 1. JANINA, g. 1. ROMENA, g. 1. EVALDAS, g. 1945, ištek÷jo už 1970, konditer÷, 1993. Audroniaus ištek÷jusi už 2. EVELINA, g. Urbučio, g. 1945, Arvydo Armono, 1996, gyveno g. apie1965. Jis moksleiviai Klaip÷doje. Jis dirba tolimų reisų dirbo Vakarų vairuotoju. Šeima laivų remonto gyvena Vilniuje. įmon÷je meistru, 2. RASA,g. 1974, 1. VILIUS, g. 1995 ji baigusi VU ištek÷jo už 2. KAMILö, g. ekonomist÷ dirbo Žydrūno 1999 abu Celiulioz÷s Andrijausko, g. moksleiviai. popieriaus 1974, gyvena kombinate, Rokiškyje. Ji įmon÷je dirba Skemų “Klaip÷dos pensionate baldai“ vyr. sand÷lyje, jis finansininke. tolimų reisų Dabar grįžta vairuotojas. gyventi į Rokiškį. 2. ZITA, g. 1947. Baigusi Vilniaus FKT, finansininke dirbo Zarasuose, o nuo 1968 m. Rokiškyje: Finansų skyriuje, Savivaldyb÷s Finansų skyriuje. Gyvena Rokiškyje. 1. JURGITA, g. 3. LAIMA, g. 1.KASPARAS, g. 1975, baig÷ 1951, baig÷ 1996, moksleivis. Vilniaus statybos Vilniaus Gedimino technikumą, universitetą. ištek÷jo už Ištek÷jusi už Rimanto Dariaus Bilinsko, g. Krasausko, g. 1950, gyvena


138 Anykščiuose. Jis baigęs VISI dirbo statybose, dabar Anykščių priešgaisrin÷je tarnyboje. Ji dirba sand÷lininke Anykščių proftechnin÷je mokykloje.

1974, baigusio VU. Gyvena Vilniuje. 2. IRMANTAS, g. 1981, irgi baig÷ VGU, dirba privačioje įmon÷je. Jis ved÷ Gitaną Zlatkutę, g. a 1981. ji baig÷ VU, dirba Žem÷s ūkio ministerijoje, gyvena Vilniuje.

1.SOFIJA, g. 2009

Kurklietis Juozas, g. 1895, negrįžo iš I pasaulinio karo, gal žuvo. Prieš karą jis jau buvo vedęs Pauliną Šimkūnaitę, g. 1892 m., iš Armonių kaimo. Iš÷jo į karą, kai Paulina lauk÷si kūdikio. Sūnus Matas gim÷ 1915 01 15. T÷velio jis jau nemat÷. Matas pats stat÷ kaime namus, kuriuose gyveno iki mirties jo mama. Matas buvo 1941 m. pasipriešinimo dalyvis. Nuo armijos jis išsislapst÷, iš kolūkio pab÷go į Rokiškį. Jo dukros vieš÷davo kaime pas močiutę Pauliną, dar prisimena t÷vo min÷tų kaimo žmonių pavardes. Kurkliečio Jono dukt÷ Janina prisimena, kad t÷vas augo gausioje šeimoje: buvo 5 broliai ir 2 seserys. Tos gausios šeimos t÷vas buvo vedęs du kartus. Pirmos motinos vaikai - vyresnieji broliai Ignotas ir Izidorius buvo išvežti į Sibirą, ten Ignotas ir mir÷. Ignotas yra gyvenęs Amerikoje, o grįžus teko patirti ir Sibiro vargus. Izidorius grįžęs iš tremties, gyveno ir mir÷ Kurš÷nuose. Emilija irgi išvyko į Ameriką, ten gyveno ir mir÷. Antros motinos buvo 4 vaikai. Pranas pragyveno Kirkūnų kaime. Jonas (Janinos t÷velis) gyveno kaime, po to pasistat÷ kooperatinį butą Rokiškyje ir čia baig÷ amželį. Juozas gyveno Neršionių kaime netoli Juodup÷s, po to Rokiškyje. Angel÷ gyveno Pakriaunių kaime, ten ir mir÷. Čia sudarytos tik dviejų brolių Jono ir Prano šeimų lentel÷s, nes jie buvo likę kaime, jų sklypai nurodyti kaimo schemoje.


139 38. KURKLIETIS JONAS (1903-1988) IR KSAVERA JASINEVIČIŪTö (1917-2000) VAIKAI 1. JANINA, g. 1942, dirbo kolūkyje. Su t÷vais išsik÷l÷ į Rokiškį. Dirbo konduktore. Po t÷vų mirties kooperatiniame bute gyvena viena.

ANŪKAI n÷ra

39. KURKLIETIS PRANAS (1901) IR VIKTORIJA STAINYTö VAIKAI 1. ALFONSAS,g. ~ 1928 m. ved÷ Reginą Šeškutę, gyveno Rokiškyje, augino dukrą. Išsiskyr÷. Paskui su kita moterim Janina (gal Orintaite) gyveno Ukmerg÷je, ten ir mir÷.

ANŪKAI 1. VIRGINIJA ištek÷jusi už Nekrošiaus, gyvena Vilniuje.

PROANŪKAI 1. SIMONAS 2. Sūnus

40. KURKLIETIS JUOZAS (VAITöNAS) (g.~ 1874) IR ANGELö KUNDELYTö VAIKAI

ANŪKAI

1. ONA, g. 1906, ištek÷jo už Jono Miškinio, gyveno Vyžeičių kaime.

1. ONA, g. 1933. Ištek÷jo už Jono Čelkio, Antano s. iš Kirkūnų, (10. lentel÷) gyveno Vyžeičiuo se, pasistat÷ namus

PROANŪK AI 1. RIMANTAS, g. 1955, vedęs Aldoną, gyvena Kaune. 2. NIJOLö, g. 1955, ištek÷jo už Žirlio Edmundo, gyvena Jonavoje.

PROPROANŪKAI 1. JURGITA, g. 1978 su vyru Linu gyvena Kaune. 2.EDVINAS, g. 1980 vedęs Neringą 1. JOVITA, g~1980, gyvena Alytuje. 2. GIEDRö, g. ~ 1982, gyvena

PROPROPROANŪKAI 1. EMA 4 m. 2. KAMILö 2 m. 1.MARTYNAS 4 m. -


140 Obeliuose. Ji ten ir gyvena . Vyras miręs. 2.ELENA, g. 1937, ištek÷jo už Jurgio Šeškaus, gyvena Obeliuose. 1.RIMANTAS vedęs Aldoną, gyvena Suvieke.

Vilniuje.

1.VIRGINIJA ištek÷jusi už Vaido Sadausko. 2.JOLITA ~38 m. Du sūnūs.

1. TITAS 9 m.

-

2. PRANAS buvo vedęs Marcijoną, gyveno Milgedžių kaime Zarasų rajone. 1. LIONö 1 sūnus. 3.MATAUŠAS, g. ~1915, gyveno netoli buvo vedęs Rožę, gyveno Kauno. Kirkūnuose. Jau mirusi. Jis buvo 1941 m. pasipriešinimo dalyvis, partizanas. Žuvo. 4. ANTANAS, g. ~1917, buvo vedęs Juliją, gyveno Kiršių kaime Žemaitijoje. Mirę. Vaikų netur÷jo. 5. JUOZAS, g. ~1921, viengungis. Buvo 1941 m. pasipriešinimo dalyvis, partizanas. Žuvo.


141 41. SKEIVALIENö ANGELö (LAUŽADYTö) ir STASYS SKEIVALAS VAIKAI 1. VINCAS, g. ~1922 m. Baigęs mokslus, gyveno Panev÷žyje ir daug metų dirbo muzikos mokytoju. Šeimos nesukūr÷. Miręs . 2. GENö, g. ~1927, gyveno kaime su motina. Likusi viena, buvo apgyvendinta Skemų pensionate. Mirusi . Kaime Skeivalien÷ kažkod÷l vadinta „Stalviene“. Ir vaikai vadinti (aišku, už akių) Stalvien÷s Vinciuku, Stalvien÷s Genute. Vincas retkarčiais parvažiuodavo į kaimą, nes dirbo Panev÷žyje. Jis mok÷jo fotografuoti, tad kaimo žmon÷s prašydavo jį nufotografuoti šeimas kokia nors proga ar šiaip, prisiminimui. Tuomet kaime daugiau fotografų nebuvo, o visai šeimai važiuoti į miestą fotografuotis nebuvo net minties. Motinai mirus, Genut÷ kurį laiką gyveno viena, bet nesugeb÷jo pati tvarkytis, išgyventi. Teko prisiglausti Skemų pensionate.


142

Skem킬 pensionatas


143

Skemų pensionatas seniau ir dabar DAIVA GRUMBINIENö Dabartinio Skemų pensionato šaknų reik÷tų ieškoti 1936 metais, kuomet P. Kozakas įsteig÷ senelių namus. Pasakojama, kad Rokiškio grafien÷ mieste surinko elgetas ir atk÷l÷ juos į Skemus, kad negadintų Rokiškio miesto vaizdo. Apie 20 žmonių buvo apgyvendinta pastate, kur prieš 10 metų gyveno neturtingos šeimos, dirbusios Rokiškio grafui. Greitai senelių namai gavo 60 ha žem÷s, kurios užteko išlaikyti 20-čiai žmonių. Laikui b÷gant gyventojų daug÷jo. Senelių namuose netrukus gyveno jau 50 žmonių. 1944 m. išvadavus Rokiškio apskritį iš hitlerin÷s okupacijos, buvo atkurti Skemų invalidų namai, kurie 1947 m. buvo vadinami Rokiškio apskrities socialinio aprūpinimo skyriaus Skemų invalidų namais. Jiems vadovavo direktorius Juozas Kindurys. Dirbo aštuoni darbuotojai: direktorius, sąskaitinink÷, sand÷lininkas, dvi slaug÷s, dvi vir÷jos ir sargas. Iki 1950 metų pagal teritorinį ir administracinį suskirstymą invalidų namai priklaus÷ Rokiškio apskrities Obelių valsčiui, o nuo 1958 m. tapo Obelių rajono invalidų namais. Tuo metu jau dirbo 22 darbuotojai ir šiems namams vadovavo direktorius Jakovas Timofejevas. Jam vadovaujant apie 1960 metus prad÷tas sodinti sodas. Apie praeitus laikus prisiminimais pasidalino dažnai pensionate apsilankydavusi Aldona Laguckait÷-Varnien÷: ,,1955 metų rudenį Obelių rajono kultūros skyriaus iš Meldučių buvau pervesta dirbti į t÷viškę, į Vyžeičių kaimo biblioteką. Gyvenau t÷vų namuose už geležinkelio pervažos nuo Senelių namų į kairę palei geležinkelį, kur buvo 9,5 ha t÷vų žem÷s iki kolektyvizacijos (1949 m.). Iš vaikyst÷je (gimiau 1932 m.) atsimenu saul÷s apšviestą galinę pensionato sieną, kurios nišoje stov÷jo Marijos skulptūra. Kažkuriame kambary vokiečių laikais buvo maldų kampelis,


144 stov÷jo altor÷lis, papuoštas g÷l÷mis. Mano motinos sesuo iš skiedrų buvo padariusi g÷les ir nudažiusi jas rausvai. Mes, vaikai, visur landžiojom. Senelių namuose gal kokiais 1940 metais dar prisimenu vaidinimą ir gegužinę atvirame pastate be stogo už medin÷s kontoros. Taigi į šitą buvusią mokyklą, dabar prad÷jusi dirbti netoli bibliotekoje, užsukdavau dažnai. Pro Pensionatą kasdien praeidavau keliuku. Mes iš kaimo atvykdavom parodyti vaidinimų seneliams, o tarnautojai buvo aktyvūs saviveiklininkai. Kilnojamasis kinas lankydavosi ne tik kolūkiuose ,,Gindviliai“ ir ,,Valstietis“, bet ir Senelių namuose. Senelių, kiek prisimenu, buvo daugiau negu šimtas. Ligonių palata buvo pietvakarin÷j pus÷j. Čia lankydavau sergančią tetą. Virtuv÷ buvo vidury pastato, sand÷lys šiaur÷je. Palatose spintel÷s buvo užtiestos siuvin÷tom stalties÷m. Poilsio kampelis buvo vidury. Čia buvo ir šarvojimo kambarys, ir repeticijų vieta, ir kino sal÷. Kai atsirado televizoriai, čia pastat÷ ir šį aparatą. Senelių namuose sanitar÷mis, virtuv÷s, skalbyklos bei pagalbinio ūkio darbininkais dirbo daugiausia gretimų kaimų jaunimas. Atsimenu tris direktorius: Tereškevičių, Jašą Timofejevą ir Povilą Jokubonį. Visi trys jau patys buvo pensininkai, buvę aktyvūs tarybin÷s epochos kovotojai. Tarnautojai ir vaidino, ir dainavo, ir tautinius šokius šokdavo. Į kompaniją priimdavo ir mane, o aš be atlyginimo jiems pad÷davau. Neatsimenu kokiais tai metais Kaune buvo pensionatų respublikin÷ meno saviveiklos apžiūra. Aštuonios merginos mok÷m÷s šokti lietuvių liaudies šokį ,,Sadut÷“ ir ukrainiečių ,,Vesnianka“. Pasiskolinau gražius drabužius ir nuvykę gavom pirmą vietą. Šoko tada J. Kliaugait÷-Bieliūnien÷, Gudait÷, Gilyt÷. Buvau pensionate ir naujajame pastate. Džiaugiuosi, kad gražiai sukabino mano darbus. Sutikusi rokiškietį dailininką A. Bagdoną papasakojau viską jam. Dabartinis direktorius gražiai papraš÷, ir daugiau dailininkų atvyko ten į plenerą tapyti. Prisijung÷ ir skulptoriai“.


145

Skemų pensionatas apie 1955 metus

Senieji pensionato pastatai. Čia buvo pirmoji skalbykla, dirbtuv÷s.


146

Skem킬 pensionatas dabar


147 Stovi iš kair÷s: Lencius, sanitar÷ Bazilien÷, med. sesuo Eugenija Chlaveckait÷, Julija Laguckien÷, Gen÷ Trafimovait÷Saulien÷, Janina Laguckait÷, viduryje – direktorius Jonas Tereškevičius ir jo pavaduotojas. Žemai dešin÷je Janina Karaliūt÷ Sanitar÷s G. Trafimovait÷Saulien÷, J.Karaliūt÷, A. Pipikait÷. Apie 1963m.

Sanitar÷ Vlada Veiveryt÷, 1955 m. rugs÷jo 19 d.


148

Repetuoja moterų ansamblis. Iš kair÷s: J. Laužadien÷, D. Bartkuvien÷, I. Kliaugait÷-Bielinien÷, V. Gilyt÷-Kliaugien÷, Z. Garuolien÷, J. Kavoliūnien÷, gyd. Tumait÷, L. Jankūnien÷, E. Širvien÷.

Pensionato ansamblis. Iš kair÷s: B. Ruš÷nas, J. Laužadien÷, J. Kurklietis, D. Bartkuvien÷, R. Vaitkevičius, I. Bielinien÷, J. Pitr÷nas, V. Kliaugien÷, S. Bartkus, J. Kavoliūnien÷, V. Bieliūnas, L. Jankūnien÷, G. Kavoliūnas, J. Kurklietien÷. Vadovas R. Stalauskas.


149 Nuo 1961 m. invalidų namams vadovavo Mykolas Komarovas, o nuo 1964 m. – Algirdas Tuomas. 1965 m. kilus gaisrui sudeg÷ daug archyvin÷s medžiagos, tod÷l mažai liko dokumentin÷s medžiagos apie ankstesnį Obelių rajono Skemų invalidų namus gyvenimą.. Nuo 1966 m. šie invalidų namai tapo Psichochronikų invalidų namais prie LTSR Soc. aprūpinimo ministerijos, kuriems vadovavo (nuo 1969 metų) Vladas Bagdonas, o nuo tų pačių metų liepos m÷nesio Stanislovas Bartkus. Tuo metu pilną išlaikymą gavo 303 išlaikytiniai. Namai tur÷jo pagalbinį ūkį – 137 ha žem÷s. Augino bulves, daržoves. Dalis žem÷s buvo užleista ganykloms, augino karves, kiaules. 1975 m. namai buvo reorganizuoti į psichoneurologinį internatą, kuris gyvavo iki 1990 m. Anot metraščio, internate gyveno apie 260 globotinių. Tuo metu vadovų pastangomis buvo įrengtas centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija bei kiti patogumai. Vadovai: nuo 1977 m. - Gediminas Kavoliūnas, o nuo 1986 iki 1987 m. – Juozas Šilinis. Nuo 1988 m. iki 1990 m. vadovavo Antanas Malcius. 1991 m. internatas pavadintas pensionatu, kuriam nuo 1990 m. s÷kmingai vadovauja direktorius Gintaras Girštautas, atnešęs į pensionatą pažangias permainas. Šiuo metu tai didžiausia globos įstaiga Panev÷žio apskrityje. Pensionate gyvena 400 gyventojų. Pensionatas apima 4 naujai suremontuotus, jaukius gyvenamuosius korpusus ir savistovaus gyvenimo centrą, kurį sudaro keli atskiri gyvenamieji namai. Kiekviename jų yra medicinos, buities ir gyvenamosios patalpos. Džiaugiam÷s dar visai neseniai naujai suremontuota virtuve bei valgykla ir įrengtomis jaukiomis moderniomis vandens procedūrų patalpomis bei šalia esančiais treniruokliais. Pensionate dirba 203 darbuotojai. Dirbančiųjų personalą sudaro 17 socialinių darbuotojų, 101 soc. darbuotojų pad÷j÷jos, 3


150 gydytojai, 16 slaugytojų. Visi likusieji – aptarnaujantis personalas. Dauguma darbuotojų – kvalifikuoti ir patyrę soc. darbuotojai, kurie planuoja ir teikia socialinio darbo, darbo terapijos, psichologines bei medicinines paslaugas. Tam tikslui sukurta socialinių, buitinių, kultūrinių, psichologinių ir dvasinių paslaugų sistema. Gyventojai užsiima įvairia veikla, meno saviveikla, dailiaisiais amatais, piešia, lipdo iš molio, siuvin÷ja. Užsiima sportine darbine veikla, švietimu, mokosi dirbti kompiuteriu. M÷gstamas užsi÷mimas įgalina surasti ir realizuoti save, daro žmogų savarankišką ir labiau pasitikintį savimi. Per ilgą pensionato gyvavimo laiką galima pasidžiaugti šiais laim÷jimais: pirmą kartą pensionato istorijoje turime specialiosios olimpiados Europos krepšinio čempioną – gyventoją G. Lipnevičių, 2003 m. respublikinio konkurso ,,Mis negalia“ nugal÷toją V. Kaziukaitytę. Tais pačiais metais pirmą kartą surengtos iškilmingos ir didel÷s 24 pensionato gyventojų krikštynos. Kasmet pensionato dail÷s galerijos ir keramikos kabinetų lankytojai savo darbelius pristato tarptautin÷je prakart÷lių parodoje Rokiškyje. Dalis darbelių kaip suvenyrai iškeliavo net į Švediją ir Vengriją. Didelis d÷mesys skiriamas medicininei reabilitacijai. Pensionate veikia kineziterapijos, fizioterapijos, masažo, stomatologijos kabinetai. Daroma viskas, kad žmogus jaustųsi saugus, gal÷tų pilnavertiškai gyventi, kad būtų užtikrinti gyventojų socialiniai poreikiai ir socialin÷s garantijos.


151

Juozas Švaistas – Skemų dvaro administratorius ALDONA VARNIENö 1919.09.13 Obelius už÷m÷ vokiečiai. Vyžeičių ir Skemų kaimai taip pat buvo užimti. Koks tuo metu buvo gyvenimas Skemų dvare ir apylink÷se savo atsiminimuose gražiai aprašo rašytojas Juozas Švaistas knygoje ,,Dangus debesyse“ (Nida, Londonas, 1967). Rašytojas gim÷ 1881 m. kovo 20 d. Rokiškyje, Kamajų (dabar Respublikos) gatv÷je, miestiečių šeimoje. Tikroji pavard÷ Balčiūnas. Vaikystę leido Rokišky, patarnavo bažnyčioje, v÷liau tapo zakristijonu. 1909 m. įstojo į Panev÷žio mokytojų seminariją. Porą metų po baigimo padirb÷jęs, 1915 m. išvyko mokytis į Stavropolį. Prasid÷jus karui su vokiečiais buvo mobilizuotas į caro armiją, baig÷ Maskvos karo mokyklą ir buvo išsiųstas į Galicijos frontą. Po revoliucijos, nenor÷damas tarnauti bolševikams, 1918 m. jis atvyksta į Lietuvą. Prieš tai kurį laiką gyveno Daugpilyje. T÷višk÷je sutikęs savo kelionių draugą Stanionį sužinojo, kad Skemų dvare reikalingas administratorius. Jis nu÷jo pas grafą Pšezdeckį ir buvo priimtas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Skemų dvaras buvo stambus ūkis, kuriame dirbo 23 kumečiai. Viso buvo 650 dešimtinių (arti 1,500 akrų) žem÷s. Dvaras tur÷jo daug gyvulių, padargų, savo kuliamąją mašiną. Administratorius atvyko pavasarį. Darbininkai tomis dienomis s÷jo avižas. Švaistui buvo pažad÷ta 25 ostmark÷s algos ir po 10 pūdų grūdų per m÷nesį (5 rugių, 3 miežių, 2 avižų). Buvo leidžiama laikyti dvaro išlaikomą karvę, dvi avis, kiaulę. Tiek tur÷jo ir kiti kumečiai.


152 Skemai priklaus÷ Obelių dvarui. Čia prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo atidaryta mergaičių ūkio ir namų ruošos mokykla, o vokietmečiu buvo Stanionio ir J. Petrulio raštin÷ bei vokiečių administracija su savo įstaigomis ir kareiviais. Atleistasis Skemų dvaro administratorius Simukas perdav÷ svirne esančius grūdus, vežimais iš akies suskaičiuotus šiaudus ir dobilus. Gavęs raktus J. Švaistas apsigyveno dvaro raštin÷je mediniame name. Už sienos buvo Šarkauskų valgomasis. Naujasis administratorius gavo medinę lovą, pasiskleid÷ joje šiaudų kūlį, išsitrauk÷ iš lagamino Daugpilyje pasivogtą lempą ,,čudo“. Žibalo pirko Vyžeičių kaime pas merginas, kurios prekiavo su vokiečiais. Už dešimt svarų rugių nusipirko visą gorčių. Trūko tik reprezentacinio kostiumo. Apylink÷s moterys aud÷ gražius čerkesus ir milelius, bet tai buvo ne poniška. Viename kaime žmogus, verčiamas bado, pardav÷ laidotuv÷ms laikomą juodo ševeto eilutę. Administratorius vokiško muilo negavo ir nesipraus÷ juo, bet pas vokiečius nors vežimu vežk buvo šarminio akmens. Kiekviena šeiminink÷ iš lajaus, taukų ir visokių m÷sų gamino naminį muilą. Dvaras tada laik÷ apie 100 karvių, apie 60 gerų darbinių arklių. Buvo parduodamas pienas ir javai. Gražiai atrod÷ iš raudonų plytų ir skaldytų akmenų pastatyti tvartai ir arklid÷s. Dvarą neseniai pl÷š÷ rusai, dabar pl÷š÷ vokiečiai. Karves betur÷jo tik kumečiai, o arklių buvo likę tik septyni. Grafas Daugpilyje nupirko 23 sergančius arklius. Tebuvo sveika viena kumel÷ vardu Kazok÷, bet ji buvo nesuvaldoma. Ją administratorius prisijaukino ir jodin÷jo. Per m÷nesį jam pavyko išgydyti ir kitus arklius. Grafas atvyko pats įsitikinti tuo ir už tai pad÷kojo administratoriui. Grafas rado tvarką ir kitur. Priešais raštinę buvo sutvarkyta klomba, patvoriais nurautos varnal÷šos, prie tvartų tvarkingai sukrautas m÷šlas. Skemų dvaras į Obelius vokiečiams prival÷jo vežti mokesčius natūra. Duoklę mok÷ti tur÷jo ir kumečiai. Vokiečiai kaip mokestį leido duoti kumečiams iki 15 svarų grūdų per


153 m÷nesį, bet dvare, valdžiai nežinant, buvo duodama po 120 svarų. Javus kuldavo naktimis ir tuoj pat išsidalindavo. Parduodavo grūdus ir žydams. Svirne būdavo paliekamos mažos grūdų krūvel÷s. Jokia vokiečių revizija to nesužinodavo. Staiga mirus Šarkauskui, administratorius už÷m÷ visą medinį namą ir parsigabeno šeimą. T÷vai, ilgai gyvenę rūsyje Petrograde, dabar džiaug÷si šviežiu karv÷s pienu. Seserys labai pamilo avis. Art÷jo rugiapjūt÷. Daugelis apylinkių gyventojų dažnai iš dvaro skolindavosi javų. Dabar reik÷jo atidirbti už juos. Už pūrą reik÷jo nukirsti pus÷s dešimtin÷s plotą ir sustatyti į gubas. Buvo samdomi ir gretimų kaimų gyventojai. Suvažiuodavo ištisos šeimos su vaikais. Dvaro javai užaugdavo kaip mūras. Administratorius jodamas ant Kazok÷s atmatuodavo laukelius, o dvaro kvieslys eidavo į kaimą ir pranešdavo, kada kam dirbti. Administratorius savo darbu Skemuose buvo patenkintas. Po ilgų klajonių svetur čia, savo šalyje gal÷jo gerai išsimiegoti, gyveno kartu su t÷vais. Jis gal÷jo ne tik dirbti, bet ir prad÷jo rašyti. Paraš÷ dramas: ,,Lenkų karalait÷“ (Jadvygos ir Jogailos drama), ,,Taip Dievas dav÷“ (Karo pradžia), ,,Meil÷s sutemos“ (Neištikima mylimoji). Paraš÷ dar kelias mažesnes lyrines dramas. Gyvendamas Skemuose, administratorius pergyveno išsiskyrimą su drauge Aldona, kuri papraš÷ grąžinti laiškus ir žiedus. Už poros varstų gretimame Gindvilių kaime gyveno „amerikonka“ Elzbieta Grigaliūnien÷. Jos vyras žuvo Pensilvanijos anglies kasyklose. Našl÷, gavusi kompensaciją, nusipirko ūkį Gindviliuose. Jos sesuo Verut÷ buvo smulki, šviesi, miela mergina. Ją piršo J. Švaistui, pasakodami, kad ji turinti ,,muštukę aukso“. Administratorius lank÷si jos namuose, kur vykdavo jaunimo šokiai. Piršlybos nebuvo s÷kmingos. Brendo nauji politiniai įvykiai. Kilo bruzd÷jimai prieš vokiečius. 1918 m. pasirod÷ pirmieji rusų kareiviai. Pro Skemų


154 dvarą pražygiavo 39 Trockio pulkas. Tuo metu Kapsukas buvo pasitraukęs į Smolenską, o Angarietis tebebuvo Daugpilyje. Vietiniai komunist÷liai Rokišky su÷m÷ grafą ir kitus dvarininkus. Jie buvo paleisti tik po dviejų savaičių, sumok÷ję baudą. Rusus lyd÷jo nes÷km÷s, jie ÷m÷ trauktis. Susilaik÷ Eglait÷je - 40 km nuo Rokiškio. Lietuviai neb÷go su jais, o komunistai ÷m÷ pykti, kad ÷m÷ vadovauti inteligentai. Rokiškio krašte kūr÷si tarybos. Jose dalyvavo J. Vienažindys, E. Tičkus, J. Smalstys, Pur÷nien÷. Vokiečiai atsitraukdami išpl÷š÷ Rokiškio grafų dvarą. 1918 m. pasirašius taiką, baig÷si pirmasis pasaulinis karas. 1919 m. Raudonosios armijos daliniai em÷ trauktis iš Rokiškio. Buvo laukiama savos kariuomen÷s. Pro Rokiškį pražygiavo Jonišk÷lio pulkas su V. Grigaliūnu-Glovackiu priešaky. V. Grigaliūnas-Glovackis d÷l bolševikų puolimo pasitrauk÷ iš Aleksandrav÷l÷s. Štabas persikraust÷ į Pakriaunio dvarą, o grup÷s štabas į Vyžeičius. J. Švaistas išvyko iš Skemų dvaro, kurį laiką padirb÷jęs Obeliuose, ÷m÷ dirbti Rokiškio policijoje. Gyd. Lašas pasiūl÷ steigti lietuvišką policiją. Policininkais panoro būti 5 vyrai. Buvo surinkta 100 šautuvų, gautos patalpos. Rokiškio apskritis tada tur÷jo 11 valsčių ir miestelių. V. Grigaliūnas-Glovackis pasižym÷jo žiaurumu. Jurgis Smalstys buvo nuteistas 6 metams kal÷jimo, bet Glovackis jį sušaud÷. Klaikius prisiminimus rokišk÷nams paliko Glovackis, bet dar klaikesnius – Žvalgybos skyrius, atsiradęs Rokiškyje, kuriantis nepriklausomai Lietuvai. Šis skyrius priklaus÷ kariuomen÷s štabui. Jis buvo reikalingas, bet ne toks. Žvalgybos štabe susibūr÷ atsibastę iš svetimų kariuomenių (Judeničiaus, Semionovo, Bermonto) atvyk÷liai. Rokiškyje štabo vadas buvo latvis Pretkulis. Jo pad÷j÷jais buvo žydas Maksas ir du rusai – Ivanovas ir Fiodorovas. Pastumd÷liu dar dirbo kažkoks ,,čigon÷lis“. Visi jie reng÷si juodom striuk÷m, nešiojosi naganus, kalb÷jo rusiškai. Jie susimesdavo Rokiškio malūne ar klebonijoj. Išgrūdę kleboną, jie čia visi penki ir gyveno. Vieta


155 graži, aplink sodas. Klebonija virto kankinimų ir orgijų vieta. Kankinimus slopindavo asilo bliovimu. Vyžunkoj, apkaltinę bolševizmu, jie apipl÷š÷ ir sušaud÷ svečią Laur÷ną. Rokiškio Žvalgybos skyrius ,,pats save pasismaug÷“. Divizijos štabas vis dar stov÷jo Vyžeičiuose. Štabe tarnavo karininkas, kurio aplankyti vyko sesuo. Ji vež÷ broliui maisto, drabužių. Ši jauna, turtingų ūkininkų dukra, negal÷dama greit pasiekti kaimo, apsistojo Rokiškio viešbutyje. Ji vis min÷jo štabą ir karininko pavardę. Žvalgybos skyrius apkaltino ją šnipin÷jimu ir su÷m÷. Tard÷, kankino, prievartavo. Tik paryčiais leisgyvę pristat÷ gyd. Lašui į ligoninę, prisakę, kai atsigaus, jiems pranešti. Gydytojas gi praneš÷ į Vyžeičius. Atvyko jos brolis ir vos neiššaud÷ viso Žvalgybos skyriaus. Jis palyd÷jo merginą namo, o pats nuvyko į Kauną pas Krašto apsaugos ministrą Antaną Merkį. Į Rokiškį atvyko ypatingasis kariuomen÷s teismo tardytojas. Žvalgybos vadas Pretkulis buvo suimtas, kiti išsislapst÷. Nuo to laiko į Rokiškį atvykdavo tik atskiri agentai specialiems uždaviniams atlikti. J. Švaistas policijoj Obeliuose ir Rokišky dirbo ketverius metus. Pats gaud÷ nusikalt÷lius, pats teis÷ ir vis ilg÷josi Skemų ramyb÷s ir Kazok÷s. Iš Rokiškio jis persik÷l÷ į Kauną, stojo į kuriamą Lietuvos kariuomenę, dirbo Karo mokykloje d÷stytoju. 1922 m. Kaune įkūrus universitetą, studijavo literatūrą. Prad÷jo daugiau rašyti, dirbo žurnaluose ,,Karys“ ir ,,Kardas“. Tuo metu paraš÷ romanus ,,Šilkin÷ suknel÷“, ,,Kerpių berniūkštis“, kelis apysakų rinkinius. Nor÷damas atsid÷ti literatūriniam darbui iš÷jo į atsargą gavęs pulkininko-leitenanto laipsnį. Emigravęs į Vakarus gyveno Vokietijoje, v÷liau – Amerikoj. Užsienyje jis paraš÷ 12 knygų: ,,Siela lagamine“, ,,Rašau sau“, ,,Eldorado“ ir kitas. J. Švaistas mir÷ 1978 m. rugs÷jo 21 d. Los Andžele. Atsiminimuose ,,Dangus debesyse“ įvykiai aprašomi labai smulkiai, minint tikras pavardes. Atskleidžiama to meto politika ir buitis. Dirbdamas policijoje ir kariuomen÷j jis tur÷jo daug


156 informacijos, tod÷l atsiminimai labai objektyvūs. Jis su jumoru aprašo Skemų dvaro ,,komunist÷lius“, jų darbelius. Tie keli atsiminimų puslapiai apie Skemus ir Vyžeičius mums yra labai brangūs. Mums garb÷, kad mūsų kaime kurį laiką gyveno ir dirbo šis rašytojas. Kito tokio iš šių apylinkų neturime. Skemų dvaro pastate, kur gyveno rašytojas ilgai veik÷ kontora. 1940 m. viename kambaryje buvo įsteigta Vyžeičių pradin÷ mokykla. Joje dirbo mokytojas Bronius Šimanauskas. Butą jis nuomavosi Skemų kaime pas Vaclovą Varną. Mokytojas buvo ištremtas į Sibirą. Po karo buvo teistas ir šeimininkas. Mokytojo Šimanausko likimas nežinomas, o Vaclovas Varnas grįžo iš kal÷jimo ir ilgai Skemuose dirbo kolūkyje. Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečių laikais, Vyžeičių mokykla v÷l persik÷l÷ į seniūno Antano Gilio namus. Skemų dvaro kontoroj gyvendavo nuolat besikeičiantys atvyk÷liai – senelių namų direktoriai. Šiuo metu pastatas, kur gyveno ir dirbo J. Švaistas, yra nugriautas. Pastato nuotraukos rasti nepavyko. Yra išlikusi tik grupin÷ mokinių nuotrauka ant mokyklos gonkų laiptų, mokytojaujant Broniui Šimanauskui. Jis buvo kilęs, rodos, nuo Panemun÷lio, bet tiksliai niekas paliudyti negali.


157

SKEM킨 DVARO KAIMAS


158

Kai grafų Skemų dvaro – (dabar pensionatas) žem÷s buvo skirstomos ir dalinamos buvusiems ardinarninkams ir Lietuvos kariuomen÷s savanoriams, plotai nuo dvaro pastatų į rytus palei geležinkelį ir į šiaurę iki Kirkūn÷lių (buvusi Birželovka) ir buvo pavadinti Skemų dvaro kaimu. Visi žem÷s gav÷jai: Edvardas Bučnikas (g. 1908 m.), Justinas Deksnys (g. 1899 m.), Jonas Mikalk÷nas (g 1903 m.), Jonas Gudas (g. 1900 m.) ir kiti tos žem÷s gavo nevienodai – nuo dviejų iki šešių hektarų. Naujakuriais tapo ir kitų, tolimesnių kaimų gyventojai. Visi pagal galimybes ÷m÷ statytis trobesius, kūr÷ šeimas. E. Bučnikas, gavęs tik 2 hektarus, v÷liau at÷jo dirbti į senelių prieglaudą, kiti stojo į kolūkį „Pirmūnas“, kuriam vadovavo J. Deksnys, J. Laužadis (g. 1895 m.). V÷liau šis kolūkis buvo prijungtas prie „Valstiečio“ kolūkio. Gyventojai Stainiai ir Krasauskai tur÷jo po 4, kiti po 6 hektarus. Pačiame šiaur÷s rytiniame kaimo gale, vadinamoj Gyvatyn÷j, Žvirblių šeima tur÷jo net ar ne 18 hektarų mažai dirbamos, pelk÷tos, krūmokšniais apaugusios žem÷s. Savanoris Justinas Deksnys atvyko iš Tumasonų kaimo. Jo brolis taip pat buvo savanoris. Buvo du broliai Mikalk÷nai – Jonas ir Antanas. Antanas po kariuomen÷s išvyko į Ameriką, o Jonas su žmona ilgai gyveno šiame kaime, po karo buvo apylink÷s pirmininku. Jo ir į partiją nepri÷m÷ d÷l to brolio.


159

Skemų dvaro kaimo žmon÷s ALDONA VARNIENö Zdanevičiai Viena iš stipriausių, tvarkingiausių šeimų šiame kaime buvo Zdanevičių šeima, tur÷jusi kaimo vidury 8 hektarus žem÷s. Kostas Zdanevičius (g. 1900) ir jo žmona Adel÷ Spaičyt÷ (g. 1901) tur÷jo keturis vaikus: Julių (g. 1925), Genę (g. 1927), Aldoną (g. 1932) ir Petrą (g. 1943).

Adel÷ Spaičyt÷-Zdanevičien÷ (g. 1901, balta suknele) Kaune pirmojoje Dainų švent÷je

Kostas Zdanevičius kilęs iš Šilaikių kaimo. Žem÷s jis gavo kaip savanoris ir ilgam įsikūr÷ Skemų dvaro kaime. K. Zdanavičiaus žmona Adel÷ Spaičyt÷ taip pat nevietin÷. Jis greit pasistat÷ nemažą gyvenamąjį namą, molinį tvartą. 1925 m. gim÷ sūnus Julius, v÷liau vedęs žuvusio partizano Alfonso Čelkio našlę Eleną. Julius augino jos dukrą Eleną Čelkytę–Širvienę. Antrasis Zdanavičių vaikas - dukra Gen÷ gim÷ 1927 m. Ji kaime buvo gera


160 siuv÷ja. Ištek÷jusi už Vacio Grabausko, gyveno jo namuose netoli buvusios Skemų kaimo pienin÷s, kuri buvo prie kelio nuo pensionato į Sekmus. Tie namai ir dabar tebestovi. Juos prižiūri pensionate dirbantis jų sūnus Gintautas su žmona Rimante.

Gintauto Grabausko krikštynos Skemų Dvaro kaime 1956 m. Pirma eil÷: Vaclovas Grabauskas, paskutinis eil÷je – Bronius Varnas. Antra eil÷: Jonas Varnas su žmona Aldona, Kast÷ Karčiauskien÷ ir jos vyras Petras Karčiauskas, mergait÷s – Bron÷ ir Vanda Karčiauskait÷s. Trečioje eil÷je: antroji Grabauskien÷, ketvirtoji Varnien÷, jos vyras Varnas, Zos÷ (Zdanevičių marti), Kostas Zdanevičius.

Antra Zdanevičių dukra Aldona su vyru Jonu Varnu prie to pat kelio pasistat÷ savo namus. Ji šiandien pensinink÷, kryželiu siuvin÷ja spalvingas dideles pagalv÷les ir kilimus. Jauniausias Zdanavičių vaikas kaime buvo mechanizatorius, kolūkio laikais buvo pirmūnas, turi du vaikus.


161

Aldona Zdanevičiūt÷-Varnien÷

Aldona Zdanevičiūt÷-Varnien÷ pasakoja „Kai 1940 m. at÷jo rusai, t÷velis savo savanorio bilietą tur÷jo sl÷pti. T÷vai buvo pasistatę storų rastų namą, kurį v÷liau prie vokiečių prapl÷t÷ į rytus. Dirbo netolimi kaimynai - Skemų kaimo gyventojai Statulevičiai. 1943 m. visi švent÷ įkurtuves. Jos buvo kartu su mano brolio Petro krikštynomis. Man tada buvo 11 metų. Aš labai gerai prisimenu, kad pečiuje prikep÷ labai skanių v÷darų, kokių niekas daugiau iškepti nemok÷jo. Mūsų gimin÷s gyveno Amerikoje, tai karo metu ir v÷liau mums siųsdavo siuntinius. Aš tur÷jau jų dovanotą labai gražią suknelę. Kai mane 1932 m. krikštijo Aldonos vardu, tai tą pačią dieną tokiu pat vardu pakrikštijo dar dvi apylink÷s mergaites – Laguckaitę ir Dručiūnaitę. Visos užaugom sveikos. O vokiečių laikais kaimynų Emilijos ir Juozo Krasauskų dukra mir÷ nuo difterito. 2009 m. Skemai.


162 Savanoris Juozas Kundelis

Pirmoje eil÷je Karus÷ Kazanavičiūt÷, Juozas Kundelis (guli). Antroje eil÷je iš kair÷s P. Laguckas su žmona, Kralikas nuo Kriaunų su žmona, Bron÷ Kazanavičiūt÷ ir Nastut÷ Gilyt÷. Kriaunos, 1937-39 metai.

Juozo Kundelio motina

Nuo dabartinio Pensionato į pietus tuojau už geležinkelio ir į kairę Obelių link buvo kelios sodybos. Jos priklaus÷ nebe Skemų dvaro kaimui, o Vyžeičiams. Ši vietov÷ dar anksčiau vadinosi Mačiūniškis. Palei geležinkelį ÷jo užkurio Prano Lagucko, brolių Petro ir Broniaus Kriukelių, Vlado Gilio, Pumpučio ir Kundelio sklypai. Žinių apie Kundelių šeimą mažoka. Žinoma, kad t÷vas Kundelis tur÷jo silpną širdį ir vieną naktį, mir÷ miegodamas. Yra rastos kelios nuotraukos. Vienoje jų senoji Kundelien÷ nusifotografavusi su dviem vaikais. Tas mažesnysis ir yra jos sūnus Juozas. Kitoje nuotraukoje - jau suaugęs, pajaunys kaimyno Vlado Gilio vestuv÷se, dar vienoje nuotraukoje - su kaimynais Raguckais ir kriauniečių Kralikų šeima. Nuotrauka buvo daryta Smetonos laikais prieš pat karą. Paskutin÷ nuotrauka, kurią išsaugojo Vyžeičių seniūno A. Gilio brolio šeima, konkretesn÷. Joje nusifotografavę Rokiškio šaulių vadas Urbonas su žmona,


163 seniūno brolis Juozas Gilys ir uniformuotas Juozas Kundelis. Nuotraukos kitoje pus÷je du įrašai. Pirmasis: „Šaulių ats. pusk. Kundelio Juozo išleistuvių proga 1937 m.“ Antrasis įrašas kita ranka: „Atminimui Rokiškio valsčiaus Vyžeičių km. 1948. III .2.“ Liudinink÷ Jadvyga Gilien÷ (g. 1917 m.), visą amžių gyvenusi netoliese senajam Mačiuniškio kaime, pasakojo, kad J. Kundelis „žuvo jaunas, buvo vedęs, nesimok÷. Iš mūsų kraštų išvažiavęs gyveno lyg tai Kaune.“ Kada mir÷ jo motina, kur, kada ir kaip žuvo šis savanoris n÷ra žinoma. Kiti gyventojai Sklypas Nr. 54 priklaus÷ Jonui Gyliui, Andriaus sūnui. T÷vas iki žem÷s reformos gyveno Vyžeičių ulyčioj. Jo žmona buvo pagimdžiusi 16 vaikų, bet jie visi maži mir÷. Iki pilnametyst÷s užaugo trys: Jonas (mir÷ nuo džiovos dar 19 a.), Anastazija (mir÷ nuo džiovos Skemų senelių prieglaudoje 1954 m.) ir Emilija (1889-1956). Tik ji viena - Emilija paliko palikuonių. Ji buvo ištek÷jusi už Prano Lagucko. Šio Mačiūniškio - Vyžeičių kaimo užkurys P. Laguckas (g. 1900 m.) buvo gimęs netoli Rokiškio, Dargių kaime. Jis dar caro laikais Rokišky baig÷ keturias klases, gerai mok÷jo rusų kalbą, tur÷jo labai gražią rašyseną. Lietuvos kariuomen÷j buvo užsitarnavęs puskarininko laipsnį. Jis tur÷jo gražų balsą, o jo žmona Emilija Gilyt÷ giedojo bažnyčios chore. Jos t÷vas buvo išvykęs į Ameriką, iš kur grįžo be rankos. Užkurys tapo visos šeimos maitintoju. Tuo metu kaip tik buvo skirstoma žem÷, dauguma k÷l÷si į vienkiemius. Reik÷jo statyti naujus trobesius. Užkurys viską dar÷ pats. Jis mok÷jo visus statybininko, staliaus, net batsiuvio darbus. Tik avies papjauti negal÷jo, samd÷ kaimynus, ne÷m÷ į rankas ginklo, nepriklaus÷ jokiai partijai. Jo žmonos sesuo sirgo tuberkulioze. Vaistai buvo brangūs. Tod÷l, kai 1940 m. kaimas buvo okupuotas naujos valdžios, jis nu÷jo dirbti į apylink÷s tarybą. Kiek ten to pinigo gavo sunku pasakyti,


164 bet b÷dos prisidar÷ daug. Pirmomis vokiečių okupacijos dienomis keli kaimynai jį areštavo ir kartu su kašarkoj gyvenusiais Zose ir Pranu Kriukeliais bei Skemų kaimo gyventojais Pranu Buteikiu ir Augustu Čepeliu nuvar÷ į Rokiškį. Kriukelius paleido, o tris likusius pasodino į kal÷jimą. Prasid÷jo žydų šaudymas. Areštuotieji nebuvę nei komunistais, nei lakstę su ginklais 1940 metų tr÷mimo į Sibirą metu, po žydų šaudymo laimei liko gyvi ir buvo paleisti namo. Bet po karo, kada prasid÷jo antroji rusų okupacija, jie buvo kviečiami liudininkais. Tur÷jo papasakoti, ką mat÷ būdami kal÷jime, klausin÷jami, kas juos areštavo, kas saugojo kal÷jime. Kaimyno Antano Kriukelio (sklypas Nr 57) sūnų Bronių Kriukelį (g. 1922 m.) teis÷ labai v÷lai. Jis tada jau dirbo kolūkio „Pirmūnas“ revizijos komisijos pirmininku. Tai įvyko 1950 metais. Teisiamasis prisipažino, kad buvo baudžiamajam būry, kad buvo apgyvendintas grafų rūmuose, kad poligone pra÷jo apmokymus, kad saugojo prie kal÷jimo areštuotuosius. 1941 m. liepos-rugpjūčio m÷nesiais jis saugojo Rokiškio aikšt÷j nusileidusį sugedusį vokiečių l÷ktuvą. Jį teis÷ 1950 m. rugpjūčio 14 d. karinis tribunolas Šiauliuose pagal 58-1 „a“ straipsnį. ( Arch. byla 23418/3 T. 1). Bausm÷ sušvelninta iki 6 metų, trims metams atimant teises. 1951 m.vasario 5d. buvo konfiskuotas jo turtas. Jį realizavus, 780 rubliai Obeliuose buvo perduoti į kasą. 1954 m. gruodžio 7 d. byla buvo peržiūr÷ta. Grįžęs iš kal÷jimo kaimynas gyveno t÷višk÷j, bet žuvo avarijoj, važiuodamas motociklu. Jo žmona Valerija (g. 1924 m.) dirbo kolūkyje, dabar gyvena Obeliuose. Vaikų netur÷jo. Bronius Kriukelis reabilituotas 1991.05.08, Nr. 8-22780 /91. Jo brolis Petras (g. 1918 m.) buvo geras muzikantas. Jis tur÷jo du vaikus. Ir jis pats, ir jo žmona jau yra mirę. Į pietus nuo Laguckų už upeliuko žem÷s gavo Matas Miškinis, bet čia gyveno Augustas Šnioka (turbūt užkurys). Šeimininko sesuo buvo ištek÷jusi už Mezgino netoli Rokiškio ir


165 užaugino poetę Eleną Mezginaitę. Pats Šnioka gyveno labai netvarkingai ir skurdžiai. Bet prieš mirtį atsipraš÷ Lagucko, kad vokiečiams apšmeiž÷ jį tur÷jus ginklą ir su kaimynais buvo at÷jęs jo areštuoti.

Broliai Jonas ir Antanas Giliai, jų seserys Marcel÷ ir Konstancija. S÷di Gilių žmonos su vaikais, viduryje – Gilių motina.

Šalia Šniokų gyveno atsidalinę du broliai – Jonas ir Antanas Giliai, Felikso sūnūs. Jų trobel÷s buvo mažos, bet tvarkingos. Antanas buvo geras meistras, sukonstravo v÷jo elektrinę. Šeima tur÷jo daug vaikų. Viena dukra – Meilut÷ Gilyt÷-Pitr÷nien÷ gražiuose nuosavuose namuose šiandien gyvena Skemų pensionato teritorijoje. Čia pensionate ji ilgai dirbo, buvo apdovanojama garb÷s raštais. Jonas Gilys tur÷jo du sūnus ir dukrą Janiną. Ji ištek÷jo už Prano Kaluževičiaus ir šiuo metu ūkininkauja Gindvilių kaime. Turi dvi dukras: Aušrą ir Vaidą.


166 Jonas Gilys tur÷jo dvi seseris – Marcelę ir Konstanciją. Marcel÷ buvo ištek÷jusi už Šilin÷s kaime žuvusio felčerio F. Deksnio. Apie viską plačiau yra pasakojama kituose šios knygos puslapiuose. Yra išlikę keletas fotografijų, kuriose Giliai ir jų seserys nusifotografavę su kaimynais.

Apylink÷s kaimų merginos apie 1947 metus. Pirmoje eil÷je iš kair÷s Stas÷ ir Ona Valiulyt÷s, Monika Mikalk÷nait÷. Antroje eil÷je iš kair÷s Aldona Laguckait÷, An÷l÷ Meilut÷, Janina Laguckait÷, Janina Deksnyt÷, Gen÷ Valiulyt÷.


167

SKEMAI


168

Skemų kaimo žmon÷s AUGUSTAS ČEPELIS Krivai Palei keliuką nuo Skemų kaimo į Sniegius buvo išsid÷stę Krivų sodybos. Pietin÷je pus÷je gyveno Jurgis Krivas su žmona. Jie vaikų netur÷jo ir mir÷ gana jauni. Toliau į šiaurę gal už kokių 200 metrų buvo Romo Krivo (Romusio, g. 1903 m.) sodyba. Jis buvo kalvis, stalius ir gabus medžio drož÷jas. Jo kalv÷ stov÷jo kiek toliau nuo namų prie brolio Jono Krivo beržyn÷lio. Romas buvo išdrožęs gražių drožinių. Ypač įsimintinos lazdos.Vienos iš jų rankeną sudar÷ dvi susipynę gyvat÷s, o žemiau buvo išdrožti visų Lietuvos kunigaikščių portretai. Kaip pasakojo jis pats, viena iš lazdų laim÷jo pirmąją vietą Rokiškio apskrities liaudies meistrų parodoje. Romas su žmona Emilija (g. 1918 m.) tur÷jo dukras Emiliją, Zitą ir Genę bei sūnų Vladą. Gyveno jie gana pasiturinčiai. Kadangi jis buvo meistras, tai jo namai buvo vieni iš gražiausių. Antano Krivo šeima Dar toliau į šiaurę už kokių 300 metrų gyveno Antanas Krivas (Juozo, 1899-1979). Jo šeima buvo gausiausia iš visų kitų Krivų. Šeimoje augo vyriausia dukra Stefa (g. 1922), Gen÷ (g. 1925 m.), sūnus Antanas, (g. 1928 m.), dukt÷ Monika (g. 1930 m.) ir jauniausias sūnus Juozas. Juozas mir÷ gana anksti, vos 10-11 metų, susirgęs plaučių uždegimu. Krivien÷ irgi mir÷ gana anksti, apie 1950 metus. Dukros Stefa ir Gen÷ buvo geros šeiminink÷s. Jas kaime visada kviesdavo ruošti vaišes. Antano namuose ilgiausiai gyveno ir šeimininkavo Stefa. Jai pad÷davo brolio Antano šeima, sesers Monikos dukros, vieš÷davusios pas ją vasarą. Nebetur÷dama sveikatos apsigyveno pas brolį Antaną Rokiškyje. Čia 2009 metais mir÷, palaidota Rokiškio kapin÷se.


169 Gen÷ Krivait÷ gyveno Obeliuose pas mokytoją Aldoną Vitkevičienę, tarnavo pas ją, augino Vitkevičių vaikus. Gen÷ šeimos nesukūr÷. Ji buvo puiki šeiminink÷, dažnai buvo kviečiama ruošti vaišes. Net 28 metus dirbo vir÷ja Obelių vidurin÷s mokyklos bendrabutyje. Senatv÷je buvo susilaužiusi koją, sunkiai sirgo. Mir÷ 2010 metų vasario m÷nesį, palaidota senosiose Rokiškio kapin÷se. Sūnus Antanas buvo gabus visokiems darbams. Būdamas gal trečiame skyriuje, paprašytas Kirkūnų mokyklos mokytojos, padar÷ mokyklai tris taburetes. Išdrož÷ ir sukonstravo arklin÷s kūlimo mašinos modelį, pasidar÷ medinį triratuką. Antanukas nueidavo į d÷d÷s Romo kalvę, pad÷davo jam dirbti ir išmoko kalvyst÷s. Gal÷jo pakaustyti arklius. Buvo sugalvojęs ir prad÷jęs dirbti v÷jo malūną, bet sutrukd÷ karas. Jis mok÷si penkiaklas÷je Kirkūnų mokykloje. Jis ir jo sesuo Monika čia baig÷ penkias klases. Abu buvo priimti į Rokiškio gimnaziją. Už÷jus sovietams, Antanas įstojo į Salų žem÷s ūkio technikumą, bet po 2-3 m÷nesių pab÷go. Pab÷go tod÷l, kad Salose buvo skrebų būstin÷, o technikumo mokinius varydavo į nakties sargybą. Duodavo šautuvus ir liepdavo bud÷ti ant tilto. Iš už ežero stribus ir technikumą apšaudydavo partizanai. 1950 m. Antanas buvo paimtas į sovietinę kariuomenę. Kaip kiek mokytesnis pakliuvo į aviaciją. Buvo pasiųstas į jaunųjų specialistų mokyklą Ternopolyje. Ten karo gudrybių mok÷si dešimt m÷nesių. V÷liau jį pasiunt÷ tarnauti netoli Maskvos, kur aviacijos daliniams vadovavo žymus sovietų asas Pokryškinas. Čia Antanui teko dirbti prie naujų reaktyvinių l÷ktuvų Mig15 ir Mig17. Prasid÷jus Amerikos-Kor÷jos karui, jie buvo nuvežti į Kiniją netoli Pekino. Buvo nuvežta penkiolika Mig15 l÷ktuvų. Čia jie apmok÷ kinų specialistus ir išvyko į Kor÷ją pad÷ti Šiaur÷s Kor÷jai. Tarnauti armijoje jam teko net penkis metus. Grįžęs iš kariuomenes, nuvyko pas seserį Moniką į Šeduvą. Ten baig÷ vidurinę mokyklą ir prad÷jo darbuotis Utenos statybos valdyboje. Dirbo darbų vykdytoju. Stat÷ Obelių mokyklos internato pastatus


170 ir neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus statybos technikume. V÷liau dirbo Utenoje ir Vilniuje. Besilankydamas pas seserį Obeliuose susipažino su mokytoja Bronislava Petrulyte, kuri pabaigusi Vilniaus universitetą mokytojavo Obeliuose. Jiedu susituok÷ 1959 metais. Išaugino du sūnus - Raimundą ir Darutį. Antanas Krivas 1991 metais iš÷jo į pensiją. Paskutiniuoju laiku dirbo Rokiškio žem÷s ūkio valdybos statybos skyriuje. Sūnus Raimundas baig÷ Vilniaus universiteto fizikos fakultetą ir liko dirbti Vilniuje. Dabar turi savo verslą. Žmona Irena – Vilniaus universiteto bibliotekos generalin÷ direktor÷, jų sūnus Kasparas – studentas fizikas. Sūnus Darutis irgi baig÷ Šiaulių universitetą, dirba Rokiškio savivaldyb÷je ekologu. Gyvena kartu su t÷vais, augina tris dukras: Indrę, Viktoriją ir Ramintą. Mergaičių mama mir÷ jauna. Monika Krivait÷, baigusi Rokiškio gimnaziją, įstojo į Kauno kūno kultūros institutą. Jį baigusi dirbo Šeduvoje. Ištek÷jo, išaugino dvi dukras. Viena iš jų – Ilona taip pat baig÷ kūno kultūros institutą ir dabar dirba Šiauliuose. Antroji dukra – Loreta įgijo mediko, vidaus ligų specialisto profesiją. Ji gyvena ir dirba Kaune. Monika šiuo metu gyvena Šiauliuose. Liferijus Surikovas Liferijus (skl. Nr. 40), visų vadinamas Liperijum (g. 1890 m.) gyveno Skemuose už Albino Raišio (skl. Nr. 32) greta Gylių (skl. Nr. 38) ir Gardziejų (skl. Nr. 41). Jis tur÷jo gal 2-3 hektarus žem÷s. Liferijus su žmona Marija (g. 1895 m.), rodos, tur÷jo tris sūnus ir tris dukras. Jis už kažkokius pinigus (gal pa÷męs paskolą) nusipirko švedišką kuliamąją. Prisimenu pavadinimą, užrašytą didel÷m raid÷m ant jos šono: ,,Thermanius Gota Patent“. Pirko ir dizelinį motorą ,,Black stone“ jai sukti. Kuliamoji labai gerai iškuldavo ir išvalydavo grūdus. Ją įveždavo į klojimą. Ne į kiekvieną klojimą ji tilpdavo. Jai aptarnauti reik÷davo 10-12 žmonių, kartais daugiau. Dirbo vienas leid÷jas ir viena jo pad÷j÷ja, paduodanti p÷dus ir perpjaunanti


171 kuliaraisčius. Du-trys žmones paduodavo p÷dus ant kuliamosios stalo, kuris buvo maždaug 2,5 metro aukštyje. Du-trys išnešdavo iš po mašinos šiaudus ir paduodavo į pr÷slą, kur du arba trys žmon÷s kraudavo pr÷sle ir sumindavo. Dar du ar trys stipresni vyrai prižiūr÷davo grūdus, užkabindavo maišus ant trijų nuleidimo aulų. Pilnus maišus užrišdavo, kraudavo į vežimą ir veždavo į kl÷tį. Klojimas dažniausiai buvo statomas toliau nuo kitų pastatų, kartais net už 25-50 metrų. Ši kuliamoji javus iškuldavo labai švariai. Į pirmo aulo maišą byr÷davo labai švarūs grūdai, į antrą mažesni ir piktžolių seklos, į trečią - visai lengvi grūdeliai. Sovietiniais laikais, kai jau buvo pjaunama kombainais, buvo pripažinta, kad kūlimas klojimuose yra pats pažangiausias, nes derlius suvežamas sausas. Nuimant derlių kombainais, labai daug grūdų išbyra ir sudygsta. Net ir dabar, dirbant vakarietiškais kombainais, laukuose lieka labai daug grūdų, kurie sudygę žaliuoja. Kuliamoji ir motoras buvo labai sunkūs. Juos veždavo dviem gerais arkliais. Ypač sunku būdavo vežti motorą, nes jo ratai buvo siauresni, gal kokių 15 cm pločio. Įvežus kuliamąją, ją „apaudavo batais“ - kalad÷mis, kad nejud÷tų. Motorą statydavo už 8-10 metrų. Jį taip pat įtvirtindavo kalad÷mis ir su kuliamąja sujungdavo plačiu diržu. Motoras buvo varomas dyzeliniu kuru, jį užvesti gal÷jo du stiprūs vyrai įsukdami. Kai motoras būdavo sujungtas su kuliamąja, įsukti jį gal÷jo tik 4-5 vyrai. Kūlimas vykdavo tam tikra tvarka. Kuldavo kaimynai paeiliui. Kai kurie ūkininkai kuldavo spragilais. Spragilais šiek tiek kuldavome ir mes. Tai gana nuobodus ir ilgas darbas. Klojimo vidurys - asla paprastai būdavo plūkto molio. Ant jo paklodavo kuliamąjį vasarojų ir spragilais mušdavo. Mušant šeriama pirmą kartą stipriau,o antrą kartą silpniau. Kuliant dviese, sutarti būdavo nesunku, tačiau kuliant trims ar keturiems, būdavo sunkiau sutarti, kad nesusidurtų spragilai. Iškūlus reik÷jo gerai iškratyti šiaudus, kad neliktų grūdų. Kas netur÷jo arpo arba fuchtelio, grūdus v÷tydavo v÷tykle. Tai toks medinis atviras


172 kaušas. Juo semia grūdus ir stipriai pila tolyn. Grūdai nulekia tolyn, o lengvi pelai ir lengvos s÷klos nukrinta arčiau. Grūdus sušluoja ir, jei būna dar nelabai švarūs, v÷to dar kartą arba leidžia v÷jui išpūsti. Mes tur÷jom arpą, kurį padar÷ mamos sesers vyras A. Širvinskas. Juo išvalyti grūdai būdavo labai švarūs. Arpą skolindavom ir kaimynams. V÷liau žaibas uždeg÷ mūsų tvartą. Sudeg÷ ir arpas. Grabauskai Grabauskų šeima buvo gausi. Buvo penkios seserys. Angel÷ ištek÷jo už Antano Krivo. Teres÷ irgi buvo ištek÷jusi, bet su ja šeimos ryšiai nutrūko, kai ji liko Lenkijos okupuotoje zonoje ar Baltarusijoje. Ona gyveno Kaune ir dirbo vaistų fabrike „Sanitas“. Veronika visą gyvenimą tarnavo pas kunigus prie Vilkaviškio vyskupijos kurijos. Emilija tarnavo pas Lietuvos pasiuntinį Prancūzijoje. Ten ji ir mir÷, ten ir palaidota. Kai seserys iš Kauno atvykdavo pasisvečiuoti pas Grabauskus į Skemus, atrod÷ kaip tikros panel÷s. Jos būdavo pasipuošusios ir kalb÷jo nebe taip tarmiškai kaip kaimo žmon÷s. Į šiaurę nuo Krivo (Kikilio, skl. Nr. 48), gyvenusio prie vieškelio, buvo Mato Grabausko ūkis. (skl. Nr. 46). Matas Grabauskas (g. 1887 m., skl. Nr. 46) su žmona Anele (g. 1905 m.) užaugino tris vaikus: Vytautą (g. 1934), Petrą ir dukrą Vladą. Vaikai buvo labai gabūs mokslams ir labai darbštūs. Vytautas šiek tiek neprigird÷jo, bet vis tiek išmoko groti armonika, dažnai grodavo kaimo vakaruškose. Pas Grabauskus dažnai gyvendavo žmonos brolis siuv÷jas Bronius Varnas. Jis pirmas kaime nusipirko mažąjį motociklą. Vytautas prad÷jo juo važin÷ti, susipažino su jo veikimo principais. Vytautas ir v÷liau dom÷josi technika, tapo geru vairuotoju, traktorininku, elektriku. Jis liko nevedęs, dirbo kolūkyje, mir÷ 1995 metais. Jaunesnis sūnus Petras, baigęs Vyžeičių septynmetę mokyklą, mok÷si Rokiškio vidurin÷je mokykloje, po to Kauno


173 politechnikume įgijo kelių ir tiltų tiesimo specialybę. Tarnavo sovietin÷je armijoje Kobrine prie Bresto ir Pinske. Po karin÷s tarnybos kurį laiką dirbo Juodup÷s vilnonių audinių fabrike, v÷liau Rokiškio kelių statybos valdyboje, Kauno susivienijime „Granitas“. Čia dirbant jam teko važin÷ti po visą Lietuvą ir net į kitas respublikas. Ruoš÷ statybines medžiagas: skaldą, marmurą. Gyvendamas Kaune sutiko savo žmoną dzūkę Danutę. Šeima susilauk÷ sūnaus Aurelijaus, kuris gyveno Kaune, o šiuo metu Sniegiuose. Dukra Linut÷ buvo labai gabi, guvi mergait÷. Ji labai gerai mok÷si vidurin÷je mokykloje, v÷liau studijavo žurnalistiką Kaune Vytauto Didžiojo Universitete. Labai gerai sek÷si anglų kalba, tad po dviejų kursų išvyko į JAV. Ten dirbo dideliame prekybos centre. Staiga susirgo, buvo nuvežta į ligoninę, ten ir mir÷. Niekas iš artimųjų Lietuvoje nesužinojo jos mirties priežasties. Visiems tai buvo didelis smūgis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Petras Grabauskas grįžo į Skemus ir ÷m÷ ūkininkauti, remontavo ir gražino t÷vų namus. Ir dabar tebegražina, plečia juos. Netekę dukros Linut÷s, jie pa÷m÷ auginti Eriką iš Obelių vaikų globos namų, leido ją mokytis į Tumo Vaižganto gimnaziją. Erika ją baig÷, ištek÷jo, augina vaikelį. Studijavo neakivaizdiniu būdu. Gyvena atskirai, bet įt÷viai padeda, kiek gali. Pablog÷jus ūkininkavimo sąlygoms, Grabauskai gyvulius augina tik savo reikm÷ms. Petras yra gana gabus įvairiems darbams: gamina antkapinius paminklus, remontuoja sodybą, šiek tiek bitininkauja. Mato dukt÷ Vlada ištek÷jo už Savicko, gyvena Gediškių kaime už Lukštų, užaugino 3 vaikus, sulauk÷ pulkelio anūkų. Mato Grabausko žmonos Anel÷s (g. 1905 m.) gyvenimas baig÷si tragiškai. Audros metu žaibuojant ji krito negyva, tarsi paliesta žaibo. Tačiau gydytojai nustat÷, kad mir÷ nuo infarkto. Ji labai bijojo griaustinio, ir širdis, matyt, neatlaik÷. Jai buvo 54 metai.


174 Kazys Grabauskas Į rytus nuo Krivo palei vieškelį gyveno Mato Grabausko brolis Kazys (skl. Nr. 49). Kazio šeimoje užaugo dukra Gen÷, kuri ištek÷jo už Sniegių kaime gyvenusio Meilaus. Meilus v÷liau dirbo Lenino kolūkyje mechaniku. Kazio sūnus Napalys buvo silpnokos sveikatos ir ilgą laiką dirbo Skemų krautuv÷je. Krautuv÷ buvo Pautienių sodybos kl÷tyje. Pagal sovietinius nurodymus, kada vykdavo šokiai, krautuv÷ tur÷jo būti atidaryta, kad būtų galima nusipirkti svaigalų. Pautienių gyvenamajame name buvo mokykla. Napalys Grabauskas mir÷ gana jaunas. Jo sesuo Gen÷ Meiluvien÷ tebegyvena Sniegiuose. Augusto ir Onos Čepelių šeima Vakarų pus÷je nuo mūsų žem÷s gyveno d÷d÷s Augusto Čepelio šeima (skl. Nr. 11). Jo žmona buvo Ona Laucyt÷ iš Kirkūnų kaimo. Kartą minant linus jaujoje, tarp mynimo krumplinių velenų pakliuvo d÷dien÷s Onos ranka ir buvo sumaigyta nuo pirštų ligi alkūn÷s. Tuo laiku nebuvo chirurgų, gal÷jusių atitaisyti tokius kaulų lūžius, taip ir suaugo kreivi pirštai, ranka per alkūnę ir riešą liko nelanksti. Čepelių šeimoje augo trys dukros: Gen÷, Aldona, Janina ir sūnus Stasys-Algimantas. Vyriausiai dukrai Genei ir kiek paaugusiai Aldonai teko dirbti daug visokių, tiek vyriškų, tiek ir moteriškų ūkio darbų, nes d÷d÷ buvo silpnokos sveikatos, dažnokai negaluodavo. D÷d÷ buvo rūkorius, pats augino tabaką. Jų gryčios palub÷s visada buvo prikaišytos tabako, troba visada juo maloniai kvep÷jo. Už÷jus vokiečiams, d÷d÷ buvo areštuotas, gal 1,5 m÷nesio kal÷jo Rokiškyje. Tas gal irgi atsiliep÷ sveikatai. Augustas mir÷ gana anksti, žmona Ona senatv÷je gyveno pas vaikus, mir÷ 1979 metais. Dukra Gen÷ lank÷ Kirkūnų pradžios mokyklą, v÷liau mok÷si siuv÷jos amato. Jaunut÷ ji įsidarbino Juodup÷s vilnos audinių fabrike, kur dirbo aud÷ja iki pensijos. Ištek÷jusi už Algio Raupio, gyveno Sodelių kaime, vaikų netur÷jo. Abu jau mirę.


175 Aldona kolūkyje dirbo karvių melž÷ja. Ištek÷jusi už Alfonso Savicko, augino du sūnus: Gintautą ir Sigitą. Alfonsas visą laiką dirbo fermose. Aldona susirgo sunkia liga ir mir÷ eidama 47-uosius, kai Sigitui tebuvo 10 metų. Mirus žmonai, Alfonsas ved÷ antrą žmoną, Valę Jankauskienę, kolūkio zootechnikę, su kuria ir dabar tebegyvena. Aldonos ir Alfonso sūnus Gintautas, baigęs Vabalninko žem÷s ūkio technikumą, kurį laiką dirbo kolūkyje, v÷liau įsikūr÷ Panev÷žyje, dirbo priešgaisrin÷s apsaugos tarnyboje. Dabar su šeima tebegyvena Panev÷žyje. Sigitas mok÷si Ukmerg÷s proftechnin÷je mokykloje, įgijo mechaniko specialybę, dirbo įvairiose įmon÷se, ved÷, su žmona Ligita ir dviem vaikais gyvena Rokiškyje. Jauniausioji iš Augusto dukrų, Janina baig÷ Vyžeičių septynmetę, po to Rokiškio vidurinę. Baigusi Vilniaus bibliotekininkyst÷s technikumą, visą gyvenimą dirbo bibliotekose. Dirbdama Kavoliškyje, susipažino su elektriku Kostu Pučinsku ir ištek÷jo. Pastačius Antaliept÷s hidroelektrinę, Kostas buvo pakviestas ten dirbti elektros inžinierium. V÷liau šeima gyveno ir dirbo Zarasuose, Utenoje, Alytuje. Išsiskyrusi su Kostu, Janina su dviem vaikais grįžo į Rokiškį, dirbo bibliotekoje. Iš÷jusi į pensiją, dar kol sveikata leido, darbavosi parapijos Carito bibliotekoje. Gyvena šalia bibliotekos, tad prireikus visada mielai patalkina. Janinos sūnus Jonas, baigęs Kauno politechnikumą, įgijo automechaniko specialybę. Dirbo vairuotoju, vert÷si automobilių remontu, tur÷jo verslą net Rusijoj. Turi 5 vaikus, jau sulauk÷ ir 3 anūkų. Dabar gyvena Anykščiuose. Dukra Audron÷ baig÷ Panev÷žio pedagoginę mokyklą. Dirbdama Rokiškio bibliotekoje, mok÷si Vilniaus universitete. Dabar ji - bibliotekinink÷ su aukštuoju išsilavinimu, tebedirba Rokiškio bibliotekoje, gyvena su trim sūneliais: Justu, Andrium ir mažyliu Džiugu. Čepelių sūnus Stasys–Algimantas, baigęs Vyžeičių septynmetę, mok÷si Žeimelio žem÷s ūkio proftechnin÷je mokykloje traktorininku, įgijo vairuotojo specialybę. Visą laiką


176 dirbo vairuotoju; kurį laiką Lenino kolūkyje, paskui įvairiose organizacijose Rokiškyje. Čia ir gyvena su žmona Brone ir jauniausiu sūnumi Vygintu. Vyriausia jų dukra Violeta, baigusi Panev÷žio medicinos mokyklą, dirbo Trakų rajone, ten sukūr÷ šeimą. Dabar ji dirba Vilniaus greitosios medicinin÷s pagalbos centre. Šeimoje auga dukra ir du sūnūs. Vidurinysis StasioAlgimanto sūnus Virginijus gyvena Kupiškio rajone, Noriūnuose, dirba automechaniku, vedęs, augina sūnų. Klimkų šeima Rytų pus÷je mūsų kaimynas buvo Juozas Klimka (skl. Nr. 47). Tai žinomo etnografo Liberto Klimkos vyresnysis brolis. Juozas Klimka, kiek pamenu, buvo nestiprios sveikatos. Šeimoje augo dvi dukros ir sūnus. Viena dukra mir÷ vaikyst÷je. Antra, Maryt÷, mok÷si Kirkūnų pradžios mokykloje. Kurį laiką jai teko dirbti kolūkyje. Paskui ilgus metus Maryt÷ darbavosi Rokiškio ligonin÷s virtuv÷je, sulauk÷ pensijos. Ji iki šiol aktyvi talkinink÷ parapijos darbuose, talkose. Daugiausia man teko bendrauti su Albinu, nes buvom vienmečiai. Abu kartu jų kūdroj, tegu ir negilioj, drumzlinoj išmokom plaukti. Buvo malonu karštomis dienomis pliuškentis ir tokioje „baloje“, nes geresnių arti nebuvo. Albinas kartu su manim mok÷si Kirkūnų pradin÷je mokykloje. Kariuomen÷je jis tarnavo ryšininkų daliniuose, išmoko ir statybininko amato. Grįžęs perstat÷, sutvark÷ t÷vų namus. Konstantinavoje baigęs kursus, tapo elektriku ir dirbo kolūkyje iki pensijos. Albinas buvo ir teb÷ra ramus, rimtas žmogus, atidus, tvarkingas darbininkas. Nuo pat vaikyst÷s dom÷josi bit÷mis ir tapo neblogu bitininku. Albinas ved÷ Janiną Deksnytę iš gretimo kaimo, užaugino tris sūnus. Egidijus, baigęs medicinos mokyklą, dirba dantų techniku Rokiškyje. Virginijus mok÷si Kauno politechnikume, gyvena Rokiškyje, užsiima radijo, televizorių remontu. Jauniausias, Neilas baig÷ vairuotojų mokyklą Panev÷žyje, dirbo kolūkyje, o


177 dabar privačioje įmon÷je vairuotoju. Visi trys sūnūs vedę, senelius lanko ir džiugina anūkai. Jono Varno šeima Vakarin÷je pus÷je nuo mūsų namų buvo Jono Varno sodyba (skl. Nr. 13). Jo t÷vas Kazys kažkod÷l buvo vadinamas Kaz÷ku, tad ir sūnų kaime vadino Kaz÷ko Jonu. Jonas ved÷ Agotą Laucytę iš Kirkūnų, su ja susilauk÷ 6 dukterų ir sūnaus. Jonas su žmona dirbo kolūkyje laukininkyst÷s darbus. Varnų dukra Stas÷ Pagirien÷ gyveno Rokiškyje. Jos ir jos vyro Vytauto bei sūnaus Rimvydo neb÷ra tarp gyvųjų, o dukra Dalia gyvena Rokiškyje. Anel÷ buvo ištek÷jusi už Aleksejaus Old÷s. Jam žuvus, dar buvo ištek÷jusi, susilauk÷ sūnaus ir dukros. Anel÷ anksti mir÷. Jos sūnų Virginijų priglaud÷ Skemų pensionatas, o dukra Daiva išvykusi iš Lietuvos. Juvencija-Teres÷ su vyru Albinu Mikul÷nu gyveno Skemuose, išaugino gausią šeimyną: dukras Mildą, Danutę, Rimą, Giedrę, kurios gyvena Rokiškyje, dirba, rūpinasi šeimomis. Tik sūnus Gintautas gyvena Kaune. Juvencija irgi Rokiškyje, dažnai bendrauja su dukromis, džiaugiasi 4 anūkais ir 5 anūk÷mis. Zos÷ ištek÷jo už Petro Zdanevičiaus, gyvena prie Skemų dvaro. Tur÷jo du sūnus. Vienas jau miręs. Auga viena anūk÷. Petras jau miręs. Monika irgi jau daug metų gyvena Rokiškyje. Čia ir du jos vaikai, jau suaugę. Svajūnas augina dukrą, Jolanta dvi dukteris. Regina Vygantien÷, jauniausioji iš Varnaičių, gyvena toliau nuo t÷višk÷s, netoli Šiluvos. Jos šeimoje užaugo du sūnūs ir dukra. Vienintelio Varnų sūnaus Stasio seniai neb÷ra. Jo žmona Birut÷ viena užaugino sūnų Rolandą. Jonas Varnas, šios gausios šeimos t÷vas, mir÷ sulaukęs šešiasdešimties, o Agota eidama 81-sius, 1993 metais. Varno Kazio dukt÷, Jono jauniausia sesuo Zos÷, kiek prisimenu, buvo labai graži, m÷go bendrauti su mumis, vaikais.


178 Kai ji tek÷jo už Juozo Jočio į Juodupę, mes, vaikai, labai jos gail÷jom. Jočiai jau mirę, o iš 6 jų vaikų gyvi dar keturi. Vladas jau pensininkas gyvena Juodup÷je, Ledina dirba gydytoja Zarasuose, Elvyra mokytoja. Jonas ūkininkauja Onuškyje. Bronius Varnas buvo siuv÷jas ir daugiau gyvendavo pas Matą Grabauską, nes gyventi kartu su broliu Jonu buvo maža vietos. Jo sesuo buvo Mato Grabausko žmona, tod÷l jie gerai sutar÷. Bronius buvo gana linksmas žmogus, kartais gal kiek karšto būdo. Vienos vakaruškos metu buvo smarkiai sumuštas, jam sužalota nosis, kuri ir liko kreiva. Jis vienas pirmųjų kaime nusipirko motociklą, ir mes vaikai b÷gdavom jo pažiūr÷ti. Motociklas tada buvo naujiena. Bronius Varnas buvo puikus siuv÷jas, net tur÷jo mokinių, kuriuos mok÷ siuvimo amato, ved÷ irgi siuv÷ją Genę Stankūnaitę iš Kirkūn÷lių. Jie pasistat÷ namus Obeliuose ir ten gyveno iki mirties. Vaikų netur÷jo. Paskutinius gyvenimo metus gal 10-12 metų dirbo sargu. Buvo inteligentiškas, pakankamai išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus. Igno Statulevičiaus ir Severijaus Grabausko sodybos Pietin÷je kelio pus÷je važiuojant nuo Rokiškio, gal 100 metrų nuo kelio buvo Ignoto Statulevičiaus sodyba (skl. Nr. 25). Jų šeimoje užaugo viena dukt÷. Gal už pus÷s kilometro nuo jų buvo Severijaus Grabausko namai (skl. Nr. 27). Severijus ir jo sesuo pragyveno amželį nevedę. Jiems mirus, sodyba sunyko. Dabar jų žem÷je pasodintas miškas. Į pietus nuo šios sodybos, gal už pus÷s kilometro buvo Igno Statulevičiaus sodyba (skl. Nr. 28). Jų šeimoje užaugo sūnūs Albinas ir Juozas. Albinas dirbo Lenino kolūkyje, v÷liau Rokiškio kultūros namuose, galiausiai iki pensijos Rokiškio autoįmon÷je. Jis ir gyvena Rokiškyje. Jaunesnysis Juozas gyveno netoli Skemų pensionato, užsi÷m÷ žem÷s ūkiu, šiek tiek šaltkalvyste. Sesuo sukūr÷ šeimą, gyvena Kupiškyje.


179 Klementas Gylys Klemento Gylio sodyba Skemų ulyčioj buvo prie pat kelio. Tik tvartas stovi toliau, gal už 150 metrų. V÷liau čia buvo kolūkio ferma. Gylių šeimoje užaugo dukra Gen÷, kuri baigusi medicinos mokyklą, dirbo Skemų pensionate. Sūnus Jonas dirbo buhalteriu kolūkyje. Jo žmona Vencerzevičiūt÷ irgi dirbo buhaltere. Kitas sūnus Vytautas baig÷ Belvederio pienininkyst÷s technikumą ir dirbo Dusetų pienin÷je. Kazio Ling÷s šeima Kaimo centre (skl. Nr. 22) buvo Kazio Ling÷s sodyba. Kazys buvo stiprus ūkininkas. Jis buvo tikintis žmogus, visad dalyvaudavo bažnytiniuose renginiuose Rokiškyje, giedodavo laidotuv÷se. Jų sūnus Jonas dirbo kolūkyje įvairius darbus. Baigęs kursus, dirbo gyvulių s÷klintoju, pasistat÷ namus. Jo šeimoje užaugo trys sūnūs: Vidas, įsikūręs Bajorų kaime, Remigijus ir Almantas, kurie irgi išskrido iš gimtojo lizdo, susuko savuosius. Dukt÷ Janina ištek÷jo už karininko Juozo Davolio. Jaunesnioji Jaroslava su vyru Jonu Čelkiu dirbo kolūkyje. Netoli t÷vų sodybos jie pasistat÷ savo namus. Į gyvenimą išleido tris vaikus: Laimą, Darių ir Virginijų. Kazio Ling÷s namuose vykdavo gegužin÷s pamaldos „mojavos“. Apie jas pranešdavo dūžiais į pakabintą geležį. Vyresni žmon÷s, vadovaujami Kazio, giedodavo giesmes, mes, vaikai, klūpodavome, reikiamu momentu persižegnodavome, laik÷m÷s ramiai ir rimtai. Ne taip, kaip dabar vaikai bažnyčioje – šnekasi, kalbasi telefonais, dairosi, juokiasi... O tuomet tik po giesmių kieme jaunimas dar padainuodavo, pajuokaudavo ir linksmi išsiskirstydavo. Juozo Varno šeima Ulyčios viduryje buvo Juozo Varno, vadinamo Juziuku, sodyba. Juozas buvo didelis Lietuvos patriotas, gal šaulys. Nors ir nelabai turtingas, bet stiprus ūkininkas 1949 metais buvo išvežtas į Sibirą.


180 Jo namuose kurį laiką buvo kolūkio kontora, klubas-skaitykla. Grįžę iš tremties namus jie atgavo. Varnų sūnus Jonas baig÷ Vilniaus universitete architektūrą, dirba Vilniuje. Dukt÷ Gen÷ taip pat Vilniuje. T÷vams mirus, sodyba jau daug metų tuščia ir apleista. Juozo Pleitos šeima Kiek toliau nuo kelio, netoli buvusios Tado Čepelio, v÷liau Savickų sodybos, gyveno Juozas Pleita (skl. Nr. 18). Jo šeimoje augo trys vaikai: Jonas, Algis ir Akvil÷. T÷vas sirguliavo, anksti pasimir÷, tod÷l Jonui, vyriausiam sūnui, teko dirbti visus ūkio darbus ir namie, ir kolūkyje. Dirbo ir buhalteriu, mok÷si Jonišk÷lio žem÷s ūkio technikume. Baigęs dirbo kolūkyje agronomu. Susirgus motinai, išsik÷l÷ į Skemų pensionatą, prižiūr÷jo motiną ir ÷jo ūkvedžio pareigas. V÷liau Jonas buvo paskirtas Duokiškio kolūkio vyr. buhalteriu, ten dirbo iki pensijos. Dabar gyvena Rokiškyje. Akvil÷, baigusi Rokiškio vidurinę mokyklą, studijavo Kauno kūno kultūros institute, pagal paskyrimą dirbo mokytoja Baisiogaloje, v÷liau Vilniaus Pedagoginio instituto neakivaizdiniame skyriuje. Algis jau vaikyst÷je buvo labai judrus, aktyvus. Po Vyžeičių septynmet÷s, Rokiškio vidurin÷s mokyklos jo kelias netrukus pasuko į aukštąją Vilniaus partinę mokyklą. Baigus teko dirbti kolūkyje „Tikruoju keliu“. V÷liau Algis mok÷si Leningrado karo mokykloje, tarnavo Kaune. Tarnybą baig÷ kapitonu. Šeimoje išaugo du sūnūs ir dukra, tebegyvena Kaune. Kolūkiui statant didelius galvijų kompleksus, Pleitų sodyba kaime buvo nugriauta. Toje vietoje iškilo didelis raguočių tvartas, pašarų sand÷liai, kiti statiniai. Edvardo Čirpaus šeima Edvardo Čirpaus sodyba (skl. Nr. 3) buvo įsikūrusi vakarin÷je kaimo dalyje. Čirpus buvo labai stiprus ūkininkas, vald÷ per 20 ha


181 žem÷s, pasistat÷ gana modernius pastatus, tur÷jo v÷jinę namų elektrinę. Kadangi jo brolis buvo Kauno žem÷s ūkio rūmų direktorius, Edvardas gaudavo naujausių ūkininkavimo patarimų, reikalingų žinių ir s÷kmingai ūkininkavo. Tačiau tai netiko sovietinei valdžiai, ir 1949 metais Edvardas su žmona buvo išvežti į Sibirą. Čirpų namuose kurį laiką gyveno kolūkio pirmininkas Alfonsas Muralis, kol pasistat÷ namą Skemų centre. Čirpų sodybą iš ūkio nusipirko Petras Pleita ir gyveno, kol irgi pasistat÷ savo namą gyvenviet÷s centre. Antano Pleitos šeima Antano Pleitos šeima (skl. Nr. 17) buvo gausi. Augo trys dukros ir du sūnūs. Dukros ištek÷jo. Zos÷ išsik÷l÷ į Onuškį. Gen÷ ištek÷jo už kinomechaniko Povilavičiaus, Maryt÷ susituok÷ su geru automobilių meistru ir muzikantu Šnioka – abi šeimos gyvena Rokiškyje. Antanas Pleita baigęs Rokiškio vidurinę, dirbo Obelių spirito gamykloje. Jis ved÷ Ireną Jasinevičiūtę iš Saulių kaimo. Šeima pasistat÷ namus Obeliuose ir čia tebegyvena. Petras dirbo kolūkyje įvairius darbus, buvo ir dujininku, ir brigadininku. Jo žmona Monika Laužadyt÷ iš Kirkūn÷lių dirbo pieno punkto ved÷ja, buvo labai darbšti moteris. Jie pasistat÷ namus Skemų gyvenviet÷je. Monika mir÷ 2004 m., Petras 2011 m. Vaikai Vytautas ir Audron÷ jau sulauk÷ anūkų. T÷vų namuose gyvena dukra Audron÷ su šeima. Juozo Čepelio šeima Už Pleitų namų buvo Juozo Čepelio (giedoriaus) sodyba (skl. Nr. 16). Tai mano t÷t÷s pusbrolis. Juozas tur÷jo stiprų, gražų balsą, giedojo bažnyčios chore, patarnavo bažnyčioje. Rokiškio bažnyčios istorijoje rašoma, kad Juozas Čepelis kurį laiką net vadovavo bažnyčios chorui. Čepelių šeimoje augo trys sūnūs ir trys dukros. Sūnus Antanas baigęs Kauno veterinarijos akademiją, dirbo Rokiškio


182 tarybiniame ūkyje veterinaru. Talkininkaujant Jūžintuose plauk÷ ežeru valtimi, ji apsivert÷ ir Antanas nuskendo. Jurgį Čepelį, važiuojantį motociklu, partrenk÷ kaimyno vairuojamas sunkvežimis, ir jis mir÷. Tragiškai baig÷si ir to kaimyno Albino Šedžio gyvenimas. Jis dirbo traktorininku. Traktoriui apvirtus jis, prispaustas po traktorium, užduso. Petras Čepelis dirbo geležinkelio darbininku, išsik÷l÷ į Radviliškį, ten irgi dirbo prie geležinkelio, ten ir tebegyvena. Gel÷ Čepelyt÷ baig÷ medicinos mokyklą, gyvena ir dirba Raudondvaryje. Stefa ištek÷jo už But÷no Vlado ir gyvena Kirkūnuose. Kaz÷ dirbo Rokiškio ligonin÷je, gyvena Rokiškyje. Jurgio Davolio šeima Kiek toliau buvo Jurgio Davolio sodyba (skl. Nr. 14). Jų šeimoje užaugo du sūnūs. Antanas apsived÷ ir išsik÷l÷ į Liesienių kaimą. Juozas baig÷ Rokiškio vidurinę, dirbo Obelių rajoninio laikraščio „Stalinietis“ redakcijoje. Pašauktas į kariuomenę, mok÷si Riazan÷s karo mokykloje. Paskutiniu metu dirbo Ukmerg÷s kariniame komisariate komisaru. Jis ved÷ Janiną Lingytę. Vaikų jie netur÷jo, Juozas jau miręs. Įvažiuojant į Skemų ulyčią iš Rokiškio, pietų pus÷je pirmoji sodyba prie pat kelio priklaus÷ Petrui Varnui. Kažkuris kaimynas pasakojo, kad Petras tarnavo caro kariuomen÷je, sugrįžęs apsived÷, bet vaikų netur÷jo. Žmonai mirus, ved÷ antrą kartą, bet pats neilgai begyveno. Šioje sodyboje dabar gyvena iš Sniegių persik÷lusi Aloyzo Skvarnavičiaus šeima. Kiek toliau į rytus nuo Petro Varno sodybos namus pasistat÷ Aleksiejus Lobinas, ilgaamžio Markiejaus sūnus (skl. Nr. 31). Jis parved÷ į žmonas Kateriną Jegorovaitę iš Vabolių kaimo, užaugino tris vaikus, kurie jau iš÷ję iš kaimo. Kaimynyst÷je įsikūr÷ Katerinos brolis Finagejus Jegorovas. Jo sūnus Sergiejus irgi pasiliko Skemuose. O Aleksandras įkūr÷ savo verslą Rokiškyje. T÷vų sodybą jis labai gražiai sutvark÷,


183 paremontavo, ūkiniame pastat÷ įreng÷ pirtį, iškas÷ tvenkinį, gražiai aptv÷r÷. Tai tur būt viena gražiausių kaimo sodybų. Albino Raišio sodyba Albino namai buvo prie pat kelio. Jis buvo pirmasis „Valstiečio“ kolūkio brigadininkas, v÷liau apskaitininkas. Albinas kruopščiai vykd÷ savo pareigas: pild÷ kolūkiečių darbų knygeles, surašydavo kiekvieno atliktus dienos darbus, įvertindavo pagal nustatytus įkainius. Už tą kruopštumą, sąžiningumą kaimas juo pasitik÷jo ir gerb÷. Albinas jau nebejaunas ved÷ Aldoną Statulevičiūtę iš savo kaimo. Šeimoje susilauk÷ trijų sūnų ir dviejų dukterų, kurie iš÷jo savais keliais-vieškel÷liais ir grįžta tik pavieš÷ti pas motiną su savo atžalomis. Albino sesuo Stefa Raišyt÷ nutek÷jo į Vyžeičių kaimą už Vlado Mažuknos. Ji su sūnaus Alberto šeima gyvena Rokiškyje. Mato Grabausko sodyba Tai buvusi Prano Buteikio sodyba (skl. Nr. 34). Čia gražūs, tvirti pastatai su dideliu kiemu. Šiuose namuose Matas ir Mikalina Grabauskai susilauk÷ dviejų dukterų. Mikalina, baigusi Plung÷s Dail÷s mokyklą, gyvena Vilniuje, kita - Virginija (ar Verut÷) apsigyveno Rietave. Vaikyst÷s prisiminimuose išliko gal 1939 ar 1940 metais Grabauskų kieme vykusi didel÷ kaimo švent÷. T÷vai į šventę nusived÷ ir mane. Kiemas buvo aptvertas berželiais, muzikantams sukaltas paaukštinimas. Visi šoko, klaus÷si kažkokių kalbų, ÷jo ratelius „Žilvitis žaliuoja“, „S÷jau rūtą, s÷jau m÷tą“, žaidimus. Reik÷jo eiti rateliu ir susikabinti rankomis vis su kitu šok÷ju. Aš pasimečiau nuo t÷vų ir labai išsigandau. Mane tuoj ÷m÷ raminti, kad t÷vai greit v÷l atsiras. Tokių smagių švenčių daugiau man neteko matyti, nes karo metu jų nebereng÷. Sovietmečiu vykdavo kasmetin÷s kolūkio švent÷s, deja, su nemažais nug÷rimais (iš pradžių net leisdavo šiai progai išsivaryti namin÷s – „samagono“). Tai ir švent÷s nebuvo tokios natūraliai linksmos.


184 Vyresniųjų prisiminimuose tarpukariu žmon÷s buvo labai linksmi, dainingi. Dainuodavo ne tik per šventes, bet ir dirbdami lauko darbus – pjaudami šieną, gr÷bdami, vakarais po darbų. Dainuodavo broliai su ses÷mis, kaimynai su kaimynais. O vakaruškose, gegužin÷se dainuodavo merginos vienoj, vyrai susibūrę kitoj vietoj. Beveik kiekviename kaime buvo keli muzikantai-armonikieriai, akordeonistai, smuikininkai. Turguose pardavin÷davo armonikas, smuikus, mandolinas. Ir tokie pardav÷jai rinkdavosi tam tikroj vietoj, visad kas nors grodavo. Gal apie 1950-uosius į Rokiškio, Obelių turgus atvažiuodavo jaunas aklas muzikantas. Jis dainuodavo lietuviškas patriotines dainas grodamas akordeonu. Jo pad÷ta kepur÷ kaip mat prisipildydavo rublių, o aplink susirinkdavo nemažas ratelis žmonių. Sakydavo, kad tai Pabaltijo muzikantas-dainius. Neseniai atsitiktinai apie jį sužinojau iš rokišk÷no Bražiūno, kad tas muzikantas pas jį nakvodavęs. Pernai apie jį pasakojo ir po pasaulį furgonu keliaujantis ir prie turgaus dainavęs patriotines dainas bei šventas giesmes keliautojas. Sak÷, kad tai buvęs Navickas iš Kauno, kad jį sek÷ ir KGB, net buvę nuvežę į mišką ir ten vieną palikę. Didesnių represijų jam gal ir netaik÷. Juozo Statulevičiaus sodyba Paskutin÷ sodyba (skl. Nr. 53) priklaus÷ Juozui Statulevičiui. Jis buvo labai geras statybininkas. Jo statyta ir mūsų gryčios seklyčia. Kai reik÷jo po daugelio metų ją išardyti, buvo sunku. Rąstai buvo surišti ypatingu sukibimu: į apatiniame rąste esančią duobutę įstatomas viršutinio rąsto iškilimas – lyg guzelis. Dabar statybose tokiam sukibimui nebegaišta laiko, suleidžia kampus nuožulniom plokštumom. Šioje sodyboje veik÷ ir v÷jo elektrin÷. Statulevičiai užaugino du sūnus ir penkias dukras. Vaikai išsibarst÷: kas į Anykščius, kas į K÷dainius, kas dar kitur... Kurį laiką sodyboje gyveno Gudų šeima, o šiuo metu Elvyra Dambrauskien÷.


185

Jono Statulevičiaus sodyba Netoli nuo Albino Raišio namus pasistat÷ Surikovai, o už jų žemiau - Jonas Statulevičius. Jis išman÷ statybos darbus ir kolūkyje dirbo statybos brigadoje. Jonas su žmona užaugino sūnų Arnytį ir dukrą Janiną. Sūnus Arnytis ved÷ Elvyrą Čelkytę ir gyvena Kalvių gyvenviet÷je už Kamajų. Jie augino tris sūnus. Virgutis tragiškai žuvo. Tomas gyvena Šilut÷je, augina 2 dukras. Darius baigęs aukštąjį mokslą, gyvena Vilniuje, turi sūnų.


186 Man pasakojo, kad Arnytis dar kaime tur÷jo pirmos laidos automobilį „Zaporožietį“, vadinamą „kupriuku“. Vieną sekmadienį, poilsiaujant prie Skemų ežero, Arnytis sumanęs pajuokauti. S÷do su draugu į mašiną ir sako: ,,Važiuosiu iki vandens ir visai prie pat sustosiu...“ O priart÷jus prie vandens, gal sumaiš÷ pedalus ir mašina įried÷jo į vandenį, ÷m÷ skęsti. Abu draugai išsiropšt÷ iš mašinos, paliko ją ir pab÷go. Mašiną ištrauk÷ ten pat meškerioję žvejai iš Rokiškio. Alfonsas Pleita Alfonsas Pleita (skl. Nr. 39) buvo pirmasis „Valstiečio“ kolūkio vairuotojas. Jis vairavo sunkvežimį, gal÷jusį vežti pusantros tonos. Ta mašina ir buvo vadinama „palutarka“. V÷liau vairavo didesnę mašiną. Alfonsas ved÷ Nastę Čelkytę (Untan÷ko Čelkio dukrą) iš Kirkūnų. Užaugino sūnus Juozą ir Alių, kurie gyvena Kaune. Alfonsas ir Nast÷ jau mirę. Alfonso sesuo Bron÷ ištek÷jo už kaimyno Šniokos, dirbo kolūkyje, dabar gyvena viena Rokiškyje. Sūnus Albertas buvo vedęs Ziną, iš kaimo jau iš÷jęs. Keturios Motuzų šeimos Pietų pus÷je, kiek toliau nuo kelio, gyveno net keturios Motuzų šeimos. Jurgio Motuzo šeimoje užaugo 4 sūnūs ir 4 dukros. Kolūkiui sustipr÷jus, Jurgis pasistat÷ namus ulyčios centre ir gyveno juose iki mirties. Antanas Motuzas tur÷jo 3 sūnus ir dukrą. Juozas Motuzas užaugino 3 sūnus ir 5 dukteris. Balys Motuzas mir÷ gana jaunas. Jo našl÷ ištek÷jo už Baltrūno. Jie užaugino tris dukteris. Baltrūnas dirbo trąšų sand÷lyje ir nuo kenksmingų chemikalų buvo paralyžuotas, ilgą laiką sirgo.


187

Adomo Lukošiūno ir Onos Dapkut÷s vestuv÷s

Lukošiūnai Adomo Lukošiūno (skl. Nr. 57) (g. 1907 m.), ir Onos Dapkut÷s (g. 1908 m.), vyriausias sūnus Augustinas buvo ligotas. Vaikyst÷je sunkiai vaikščiojo, bet v÷liau kiek pagijo. Jis dviračiu važiuodavo į Rokiškio mokyklą, v÷liau įstojo mokytis muzikos Panev÷žyje. Mir÷ labai jaunas. Nors ir kiek ligotas, bet buvo labai stiprus, gana aršus. Gyveno Panev÷žyje bendrabutyje, o ten dažnai užsukdavo miesto padaužos, skriausdavę silpnesnius moksleivius.

Broliai Lukošiūnai: Augustas, Arvydas ir Vytautas

Lukošiūnas jiems nenusileisdavo ir vieną kitą gerai apkuldavo. Prisimenu vieną atvejį, kai Lukštuose Prancinkulių atlaidų metu, kažkuo jam neįtiko mano trečios eil÷s pusbrolis


188 Petras Čepelis. Lukošiūnas jį įmet÷ į kieme prie bažnyčios esantį šulinį. Augustas m÷go bendrauti, bet jei kurio jaunuolio nem÷gdavo, tai skriausdavo. Toks nem÷gstamas buvo jo netolimas kaimynas iš Kirkūn÷lių Jono Laužadžio (g. 1895 m.) sūnus, muzikantas. Žuvo jis jaunas - po traukiniu Kaune, vykstant į gastroles. Tą vyruką Lukošiūnas kartais skriausdavo, tod÷l jis jo bijojo. Jei pasitaikydavo kartu važiuoti į namus, tai Laužadis gretindavosi prie manęs, kadangi aš jį užstodavau, nes su Augustu sutardavau. Augustino Lukošiūno jaunesnis brolis Arvydas buvo neblogas sportininkas. Besimokydamas Rokiškyje jis rajono moksleivių spartakiadoje 1500 m. b÷gime kartą tapo nugal÷toju. Apie Vaičiulytes ir Sesickus Vaičiulyt÷s baig÷ medicinos mokyklas. G÷l÷ dirbo Pand÷lio ligonin÷je, išaugino sūnų, kuris gyvena Panev÷žyje. Janina ištek÷jusi gyveno Jonavoje. Buvo parvykusi į t÷viškę, gyveno Kirkūnuose. Vaikų netur÷jo, tai įsivaikino vaikelį ir jį išaugino. Grįžo į Jonavą ir dabar ten gyvena. Muzikanto Stasio Šedžio dukt÷ Rita ištek÷jo už Lenino kolūkio miškininko Vlado Sesicko. Rita baig÷ Tumo Vaižganto mokyklą, Kauno kooperacijos technikume įgijo buhalter÷s specialybę, dirbo Rokiškio taupomojoje kasoje, švietimo skyriuje, Lenino kolūkyje, v÷l švietimo skyriuje, Rokiškio II vidurin÷je mokykloje, o dabar sūnaus verslo įmon÷je. Vladas Sesickas dirbo miškininku. Iširus kolūkiams jis užsi÷m÷ medienos verslu, apsigyveno Bajoruose. Išaugino sūnų Mantą ir dukrą Kristiną. Jis įsigijo seną apleistą grafo Tyzenhauzo medžiokl÷s užeigą Ignotiškyje, ją atstat÷ ir įreng÷ poilsiavietę. Šioje užeigoje gal 1943 m. man teko lankytis ekskursijoje. Tada dar buvo išlikusių sveikų sienų ir lubų II aukšte. Jos buvo gražiai dekoruotos, lubose nutapytas drakonas, kuris žvelg÷ tiesiai į tave, nesvarbu, iš kurio kampo į jį bežiūr÷tum. V÷liau, per 20-30 metų ši užeiga labai sunyko, ir ją atstatyti Vladui reik÷jo daug pastangų.


189 Vladas buvo senov÷s lietuvių pagonyb÷s tik÷jimo pasek÷jas, praš÷ palaidoti jį pagoniškai, sudeginant ir pelenus išsklaidant t÷vyn÷s žem÷je. Jam mirus, sūnus Mantas per÷m÷ jo verslą, gyvena t÷vų namuose, augina sūnelį. Dukra Kristina baig÷ Vilniaus universitetą, įkūr÷ savo verslą ir gyvena Vilniuje.

Jurgis ir Uršul÷ Šedžiai MARYTö KLIMKAITö Baigiant išvažiuoti iš Skemų kaimo Rokiškio link kair÷je kelio pus÷je buvo Jurgio Šedžio sodyba. Jurgis su žmona Uršule susilauk÷ penkių vaikų. Keturi užaugo, o viena dukryt÷ mir÷ maža. Šedžiai buvo labai geri žmon÷s. Tiek t÷vai, tiek ir jų vaikai buvo labai darbštūs. Dukros mok÷jo ir dirbo ne tik visus moteriškus, bet ir vyriškus darbus. Gaila, kad visi išmir÷ dar neseni. Liko tik jauniausia dukra Zofija, kurią visi vadindavo Zosyte. Gal tod÷l, kad ji buvo labai gera ir švelni. Zosyt÷ ištek÷jo už tremtinio Antano Styros, kilusio nuo Pand÷lio. Styrų šeima užaugino du šaunius sūnus: Eugenijų ir Saulių. Abu jie tapo kunigais. Tai ypatinga Dievo malon÷ šeimai. Sūnus Eugenijus, gimęs 1967 metais, į kunigus įšventintas 1993 m. geguž÷s 30 d. Šiuo metu jis yra Panev÷žio Švč. Trejyb÷s Rektorato Rektorius. Sūnus Saulius, gimęs 1969 metais, į kunigus įšventintas 1998 m. geguž÷s 31 d. Jis dabar kunigauja Mažeikų rajone Piev÷nų Nukryžiuotojo J÷zaus parapijoje. T÷vai - Zosyt÷ su Antanu - gyvena Pand÷lyje.


190 ELENA EZERSKAITö-LAUCIENö Gimiau 1940 m. per Antanines. Baigiau vidurinę mokyklą. Įgijau darželio aukl÷tojos specialybę ir visą gyvenimą (30 metų) dirbau pagal specialybę. Myl÷jau vaikus. Tais laikais gavau du medalius ir 10 pagyrimo raštų, kurie dabar tapo beverčiais. Ištek÷jau už Antano Lauc÷s iš Kirkūnų kaimo. Išaugo du vaikai. Dukra Regina - aktor÷. Ji iki 12 metų gyveno kaime ir mok÷si Skemų pradin÷je mokykloje, o nuo 5 klas÷s Juodup÷je. Ji jau mokykloje rašydavo scenarijus. Mokyklą baig÷ sidabro medaliu. Dukra d÷l sunkių pragyvenimo sąlygų išvyko į Prancūziją. Sūnus Vytautas – girininkas. Jis baig÷ Kaune miškininkystę. REGINA LAUCYTö Sutrumpintas interviu „Kauno diena“1995.3.27. ,,Meškos trobel÷“ man brangi, nes čia mes abu su Arvydu susitikome kaip kūr÷jai. Man labai smagu gird÷ti šiltus atsiliepimus apie jo scenografiją ir kostiumus. Jo pavard÷ Lorenčas. (Pavard÷ žinoma nuo 19 a. pradžios, nuo prancūzmečio ir yra prancūziškos kilm÷s). Mano vaikyst÷ prab÷go Kirkūn÷lių kaime, Rokiškio rajone. Pradin÷s mokyklos mokytoja V. Masalskien÷ kartu su Skemų kultūros namų darbuotojais įvairių švenčių progomis ruošdavo vaidinimus, kuriuose ir aš dalyvaudavau. Mokykloje, subūrusi draugus, pati ,,režisuodavau“. Nemažai važin÷jau ir su kolūkio etnografiniu ansambliu, kurio nariai buvo mano seneliai. Jie tur÷jo trobą, kurioje iš kambario į kambarį


191 patekdavai pro durų dydžio kiaurymę, užtrauktą užuolaidom. Tai buvo mūsų scenos uždanga, už kurios aš su drauge Algima vaidindavom seneliams ir kaimyn÷ms. Baigusi vidurinę, nusprendžiau stoti į konservatoriją. Išvažiavau į Vilnių laikyti egzaminų, taip iki tol ir nemačiusi ,,gyvo“ spektaklio. Neįstojau, bet nenusiminiau ir išvažiavau į Maskvą, kur įstojau į dramos studiją prie Mažojo teatro. Kartu dirbau vaisių-daržovių baz÷je. Po metų atvykau į Panev÷žį ir dirbau Kompresorių gamykloje, lankydama teatro spektaklius. 1986 m. įstojau į konservatoriją, o nuo 1990-jų prad÷jau dirbti Kauno dramos teatre. ARVYDAS: ,,Esu sukūręs trumpametražinius filmus ,,Švilpukas“ ir ,,Portretas profiliu“, pasakojantį apie pozuotoją, įsimyl÷jusią studentą“. REGINA: Šis filmas buvo rodytas tarptautiniuose kino festivaliuose Vengrijoje ir Rumunijoje. Aš vaidinau Vaitkaus filme ,,Strazdas-žalias paukštis“, M. Giedrio, J. Pakulio ir A. Jančoro filme ,,Marius“, A. Slavinskien÷s filme ,,Atostogos“. Teatre sekasi neblogai. Rež. Gytis Padegimas yra jautrus aktoriams, nepalieka n÷ vieno be duonos. Patinka vaidinti, kai jaučiu spektaklio visumą. Su malonumu vaidinu T. Vaidlerio ,,Ilgoje Kal÷dų vakarien÷je“. Man labai mielas buvo sesel÷s vaidmuo J. Montvilo pjes÷je ,,Didysis geismas“, dukros vaidmuo A. Liobyt÷s ,,Meškos trobel÷je“. ARVYDAS: Sukūriau daug dekoracijų spektakliams įvairiuose Lietuvos teatruose. REGINA: Mane erzina augančios kainos, nepagarba vyresniems... Myliu kaimą. Dažnai sapnuoju savo Kirkūn÷lius, prisimenu gerąją laiškininkę Genutę Šniokienę. Manau, kad kaimo žmon÷s yra dvasingesni ir gyvena išmintingiau. Žaviuosi savo anyta ir drauge Riva, be kurių pagalbos būtu sunku dirbti teatre ir auginti Gintar÷lę. Negaliu ramiai praeiti pro arklius, karvytes, avytes... (1995 m.) Kaip REGINAI sekasi Prancūzijoje, plačiau papasakoti negalime. Ar ir ten sapnuojasi Kirkūn÷liai, mes nežinome...


192

Tragiškas Dapkų šeimos likimas PRANAS MOTUZAS Senov÷s r÷žinių-valakinių kaimų gyventojai visi buvo vienodai skurdūs, nes žem÷ dirbama mediniais padargais vos pramaitindavo gausias šeimas. 1926 metais Skemų kaimą skirstant į vienkiemius, daug apribojimų ir suvaržymų nebuvo. Šeimos, kuriose buvo daugiau suaugusių darbingų žmonių, arba būdami darbštūs ir supratingi, nor÷dami geriau gyventi ir išleisti į mokslus savo vaikus, ÷m÷ didesnius žem÷s sklypus. Apie tai aprašyta daugelyje knygų ir mokslinių darbų. 1926 m.ir Skemų kaime atsirado keturios didžiažemių šeimos: • • • •

Krivas Juozas, Tomo, 44,7 ha, Skemų plane skl. Nr. 8, Dapkus Jonas, 43,8 ha, Skemų plane skl. Nr. 7, Lobinas Markiejus, 25,6 ha, Skemų plane skl. Nr. 4, Čirpus Petras, 20,4 ha, Skemų plane skl. Nr. 3.

Visi greit pasistat÷ trobesius ir s÷kmingai ūkininkavo. Ramyb÷ truko apie 15 metų, po to kilo sumaištis ir karas. Kadangi Juozas Krivas buvo jau senelis, žemę greit padalino į keturias dalis savo sūnums: Jonui, Antanui, Romui ir Jurgiui. Sutvark÷ dokumentus ir didžiažemio nebeliko. Tuoj po karo Paleckio-Sniečkaus valdžia paskelb÷ vadinamą ,,karą“ prieš didžiažemius, „buožes“, kad jie nekliudytų steigti kolūkių. Pagal to meto požiūrį „buožine“ buvo laikoma šeima, valdanti 20 ir daugiau hektarų žem÷s. Tokios šeimos būdavo apdedamos nereg÷to dydžio mokesčiais ir prievol÷mis. Jų nebepriimdavo, net jei jie ir nor÷davo, į besikuriančius kolūkius.


193

Senieji Dapkai

Juozas Dapkus su žmona

Sūnus Antanas, miręs Amerikoje

Klemensas Dapkus su žmona

Galų gale viskas baigdavosi „išbuožinimu“ su viso turto konfiskavimu, arba eilinio tr÷mimo metu šeima buvo tremiama į Sibirą. Šie žmon÷s, nors viską buvo susikūrę patys savo juodu darbu ir sumanumu, buvo vadinami „išnaudotojais“, išnaudojusiais samdinius. Gyvenime pasitaikydavo visko, bet Skemų didžiažemių vadinti „išnaudotojais“ tikrai liežuvis neapsiverčia. Tuo metu „Tarybinio Rokiškio“ redakcijoje dirbęs garsusis mūsų poetas Paulius Širvys, pataikaudamas to meto santvarkai, nors meniškai, bet neteisingai raš÷:


194 „ ... ežios ... Vai, kaip giliai jos kitą sykį buvo įaugę į skemiečių gyvenimą. Jos žalios, apž÷lusios kvepiančiais čiobreliais, kaip žali smaugliai, apsivynioję apie valstiečių dirvas, kiekvieni metai spaud÷si, slinko vis arčiau ir arčiau prie vargingųjų sodybų, grasindamos jas visas išsmaugti. Tuo tarpu Dapkų ir kitų buožių laukai – plat÷jo, augo...“ Pirmiausia buvo išbuožinamos ir išvežamos šeimos, kuriose buvo į mišką iš÷jusių partizanų, išb÷gusių į užsienius arba vengiančių tarnybos tarybin÷je kariuomen÷je. Tai buvo jau „liaudies priešai“. Šis žiaurus genocidas Skemuose paliet÷ tik dvi šeimas: Dapkų ir Čirpų. Markiejaus Lobino šeima kažkod÷l liko nepasteb÷ta. Gal d÷l to, kad tai buvo tyli, uždara šeima, įsikūrusi toli nuo Skemų centro ir mažai su kuo bendraujanti. Vienintelis jos šeimininkas buvo žinomas tik tuo, kad mok÷jo „atkalb÷ti“ nuo gyvat÷s įg÷limo. Bet kas gali paneigti, kad įtakos gal÷jo tur÷ti ir tai, kad jis buvo vienos tautyb÷s su „išvaduotojais“. Neaišku, kas paskatino įtraukti į išbuožintų sąrašus Dapkų ir Čirpų šeimas. Edvardo Čirpaus šeima gyveno tolokai nuo mūsų už Dapkų ir Lobino sodybų, tod÷l jos istorijos aprašyti negaliu, nes nedaug apie ją žinau. Dapkų žem÷ buvo Skemų kaimo nuošal÷je: 1,5 km nuo Skemų kaimo centro. Iš trijų pusių gyveno rusų Grišos Lobino, Markiejaus Lobino bei Timotiejaus Trafimovo (vad. Cimkos) šeimos. Mano šeima buvo artimiausi Dapkų kaimynai, bet mūsų kiemus užstojo nemažas kalniukas, kas dedasi jų kieme, nematydavome. Bet kas per kalniuką atvažiuoja ar išvažiuoja į jų sodybą, net to ir nenor÷dami, matydavome. Skemų plane mūsų sklypas pažym÷tas devintuoju numeriu. Manyčiau, kad laimingas Dapkų šeimos gyvenimas pasibaig÷ po 13 metų, kai 1939 m. palyginti anksti, sulaukęs 58 metų, mir÷ šeimos galva Jonas Dapkus. Gal jam ir gyvenimo pabaiga buvo savotiškai laiminga, nes nebeteko matyti tolimesnio žiauraus šeimos likimo. Negaliu patvirtinti, ar laidotuv÷se


195 dalyvavo jo sūnus Antanas. Buvo kalbama, kad jis pasitrauk÷ į Ameriką. Galbūt pasitrauk÷ d÷l gausios jų šeimos, o gal d÷l to, kad jaut÷ art÷jančius negandų metus. Žmon÷s kalb÷jo, kad jis priklaus÷ Šaulių organizacijai. Apsilankydama pas mus našl÷ S. Dapkuvien÷ visada gail÷dama sūnaus Antano graudžiai verkdavo. Ar jos širdis jaut÷, ar kažkur buvo išgirdusi, kad sūnus Antanas buvo miręs. Neteko pažinti ir kaimynų sūnaus Juozo, kuris irgi pasitrauk÷ iš namų. Neseniai sužinojau, kad jis užaugino sūnų Ričardą. Dabartiniais laikais mano žmona dirbo agrarin÷je tarnyboje (dabar pensinink÷), ji pasakojo apie Ričardo Dapkaus apsilankymą lyg tai iš Ignalinos krašto žem÷s paveld÷jimo reikalu. Iš moterų pažinojau tik Oną Dapkutę-Lukošiūnienę. Jaunyst÷je teko su jos sūnumis Arvydu ir anksti mirusiu Augučiu bendrauti. Kiek daugiau pažinojau Praną Dapkų. Jis su mūsų šeima šiek tiek bendravo. 1963 m. susitikome Ignalinos rajone, nes ten dirbau. Gird÷jau, jis irgi miręs. Matyt, dar prieš mirtį senasis Jonas Dapkus buvo atr÷žęs sūnui Pranui 13,7 hektarų iš savos Dapkų žem÷s prie Saulių miško, tik dokumentų sutvarkyti nebesp÷jo. Sūnus Pranas dar sp÷jo pasistatyti erdvų tvartą su tvarkinga daržine ir tame tvarte laikinai buvo įsirengęs ir gyvenamą kambarį. Iš gražių rąstų buvo suręstas ir gyvenamasis namas, bet jame Prano šeimai gyventi nebeteko, nes prasid÷jo sud÷tingi pokario metai. Jo šeima viską paliko ir kažkur pasitrauk÷. Tik po keleto metų, kai mir÷ Stalinas ir baig÷si tr÷mimai, mūsų šeima gavo laiškutį, kad Pranas su šeima gyvena Nevadolio kaime prie Panev÷žio. Jau šiais laikais po Prano mirties jo žmona su dukra buvo atvykusios tvarkyti žem÷s dokumentų. Buvo užsukę pas mane į namus ir mes nuoširdžiai pabendravome, prisimin÷me išblaškytos šeimos istoriją. Kiek daugiau pažinojau Klementą Dapkų, nes jis, pasitraukus broliams ir ištek÷jus seserims, kiek gal÷damas ilgiau liko su senute motina ir nuo gimimo invalide seserim Sevute. Namuose gyventi jis irgi negal÷jo. Po kaimus jau siaut÷ baudžiamosios NKVD ekspedicijos. Kareiviai gaud÷ vengiančius


196 eiti į tarnybą tarybin÷je armijoje bei partizanus. Gerai prisimenu, kaip darydavo namuose kratas visus pastatę prie sienos. Man vaikui tai dar÷ didelį įspūdį. Okupantų kariuomenei beveik visi jaunuoliai buvo „liaudies priešai“, gal tik išskyrus vaikus. Kas band÷ b÷gti, sl÷ptis, šaud÷ be įsp÷jimo. Tą rašau tod÷l, kad mūsų gimin÷je buvo panašiomis aplinkyb÷mis nužudytų. Prisimenu, užeidavo ir vokiečių kareiviai, bet taip nesielgdavo. Mažas buvau, bet viską steb÷davau. Buvau smalsus, tod÷l nuo manęs viską sl÷pdavo. Žinojau, kad per mūsų žemę iškasto griovio šlaite mano šeima kartu su Klementu iškas÷ bunkeriuką, kuriame Klementas, at÷jęs iš savo namų, sl÷pdavosi. Pamatęs į sodybą besiartinančius kareivius, b÷gdavo į aukštų rugių lauką. Nežiūrint visko, jis tur÷jo pad÷ti ir motinai, ir invalidei seseriai – juk buvo ūkis ir gyvuliai. Taip ir gyveno - kur diena, kur naktis, o stribai ir rusų kariuomen÷ siaut÷jo. Tai buvo jau 1945-1946 m., vasarą ir rudenį. Kaip dabar sužinojau, Klementas, netur÷damas kitos išeities, slapst÷si su kitais vyrais Paduobio miške už Juodup÷s. Užklupusi kareivių ekspedicija juos šaud÷ beginklius kaip triušius, nes buvo tik kovų pradžia ir niekas dar nebuvo pasirengęs rimtai partizanauti. Labai daug jų žuvo. Apie tai aprašyta dabartin÷je spaudoje, yra dokumentin÷ medžiaga ir šiurpūs liudininkų prisiminimai. Tik atsitiktinumo d÷ka Klementas liko gyvas. Po to niekas jo nebemat÷, kažkur dingo Tik po daugelio metų paaišk÷jo, kad gyvena Vievio rajone Paneriuose. Tais metais, kai iš Skemų prapuol÷ Klementas, Dapkų namuose liko tik vienas „liaudies priešas“ - našl÷ senut÷, nuo ligų susitraukusi į kuprą Salom÷ja Dapkuvien÷ ir jos invalid÷ dukra Sevut÷. Pasakodavo, kad pas jas nuolat ateidavo stribai ir motiną žiauriai mušdavo, reikalaudami pasakyti, kur slapstosi jos sūnūs. Tik mes buvome artimiausi jos kaimynai, ir ji ateidavo pas mus išsiverkti. Mano dar vaiko samon÷je įsir÷ž÷ žiaurus susidorojimas su senute. Vaizdas ir liko iki šiol. At÷jo ta vadinamoji Dapkų turto konfiskacijos diena. Buvo vasara ir visa mūsų šeima dirbo laukuose, kai nuo Dapkų sodybą


197 užstojančio kalniuko prad÷jo važiuoti ilga arklinių vežimų gurguol÷. Kažkas skaičiavo: buvo gal apie 30 vežimų. Vež÷ viską: ir stalus, ir lovas... Ved÷ gyvulius. Vaizdas buvo liūdnas, visi buvome pasimetę. Dalyvavo tikriausiai kitų kaimų samdyti vež÷jai. Galbūt, tiems vykdytojams užteko nors šiek tiek padorumo ir mūsų – Dapkų kaimynų to daryti nepraš÷. Kada viskas aprimo, aš su mama vakarop išdrįsome ir apsidairydami per÷jome kalniuką į Dapkų sodybą. Gal senutei kokios pagalbos reikia, ar šiaip nor÷jom pažiūr÷ti. Namai buvo tušti, visos durys atviros. Kambariuose ant grindų m÷t÷si tai, ko jau „nebekonfiskavo“. Viduryje kambario stov÷jo stalas su maisto likučiais. Kažkod÷l aš panorau nuo stalo paimti žalią agurką, bet mama mane subar÷ ir aš pad÷jau jį atgal. Nei senut÷s, nei jos invalid÷s dukros niekur nebuvo. Pasidar÷ baisu vaikščioti po tuščius namus ir mes greit per÷ję kalniuką grįžome į savo sodybą. Kur viską išvež÷, niekas nepasakojo, bet senut÷ Dapkuvien÷ dar pasirod÷ ir kurį laiką glaud÷si tuščiuose namuose. At÷jusi pas mus praš÷, kad paimtume gal 3 paliktus bičių avilius. Mes, niekada bičių netur÷ję, ilgai atsikalbin÷jome, kol ji verkdama mums juos įsiūl÷. Taip mūsų šeima tapo bitininkais, bet atsilyginti medumi gerajai kaimynei nebeteko, nes gyvenimas žiauriai keit÷si. Dapkų namai tušti ilgai nebuvo. Į juos, matyt, su valdžios žinia atsik÷l÷ mums negird÷ta Grudzinskų šeima. Jis buvo kilimo kažkur nuo Baltosios Vok÷s prie Vilniaus, nes dažnai apie tai pasakodavo kitokia tarme, negu mūsišk÷. Jo žmona kilusi iš mūsų krašto – buvusi Stasiulionyt÷ iš Juozapavos kaimo. Ji sak÷si esanti iš gausios Stasiulionių „familijos“, kad Dapkuvienei yra gimin÷. Taigi savi, bet jau tarybiniai žmon÷s, o ne kokie „ buož÷s“. Yra išlikęs 1948 m. kovo m÷nesio 4 d. Skemų kaimo žem÷s savininkų sąrašas. Iš jo matyti, kad Dapkuvienei dar buvo palikta 5 ha žem÷s, o naujai atvykusiam A.Gruzinskui buvo duota 15 ha. Žem÷ buvo priduota kolūkiui. Alfonsas Grudzinskas mūsų kaime buvo neįprastas dzūkas su savo dzūkiška šnekta, ateistin÷mis kalbomis ir samprotavimais,


198 prie kurių mes nebuvome įpratę. Pavyzdžiui, jis sakydavo: ,,Kunigai aiškina, kad žmogus turi nemirtingą sielą, vadinamą dvasią. O kas ta dvasia? Tai tik kvapas iš burnos. Papūtei, išleidai ir dvasios neb÷r.“ Atrodo, kad Grudzinskai atsik÷l÷ su dviem, o gal ir trimis vaikais. Jie buvo gana judrūs ir padykę. Kaime būdavo nusiskundimų. Galima įsivaizduoti, kaip gyveno buvusi namų savinink÷, kada visuose jos namuose šeimininkavo nauji šeimininkai. „Mes teis÷ti šeimininkai šiuose namuose, o mums Dapkuvien÷ vis dar komanduoja,“ sakydavo Grudzinskas, vadindamas ją dzūkiškai - Dapkiene. Nors Salom÷jai Dapkuvienei grąsino ir ją muš÷, bet jos, vienišos ir ligotos, bei invalid÷s dukros į Sibirą nebeišvež÷. Tuo metu aš lankiau Rokiškio vidurinę mokyklą ir, parvykęs savaitgaliais namo, kurį laiką jos jau nebemačiau. Paklausti apie ją nebebuvo ko. Kada mir÷ jos dukra Sevut÷, taip pat nežinau. Tik Klementas sak÷, kad Sevut÷ palaidota šalia savo senelio Rokiškio senosiose kapin÷se. Nereik÷jo toli važiuoti: toks pat Sibiras kai kuriems žmon÷ms buvo ir čia, Lietuvoje. Daugelį metų apie savo buvusius kaimynus Dapkus nieko nebegird÷jau. Mūsų naujieji kaimynai buvo jau Grudzinskai, o Skemuose 1949 m. susikūr÷ kolūkis „Valstietis“. Gyvenimas tęs÷si. 1949 m. kovo - balandžio tr÷mimus „Priboj“ sutikome nakvodami ant supakuotų ir išvežimui paruoštų maišų, bet, ačiū Dievui, likome Lietuvoje, nors kai kas ir mus buož÷mis pavadindavo. Gal pritrūko vagonų, o gal d÷l to, kad iki 20 ha trūko dviejų hektarų. 1949 m. skub÷jome įstoti į kolūkį, prad÷jome kolūkietišką gyvenimą. Tur÷jome mes tokią numyl÷tą kumelaitę Širmutę. Ji buvo labai paklusni ir rami. Gera būdavo ant jos jodin÷ti į ganyklą ar į ūkio darbus. Ariant laikydavosi vagos ir nesiblašk÷ į šalis. Visa šeima ją labai myl÷jome ir lepinome. Jau buvo raginama visus


199 gyvulius priduoti į kolūkį, pasiliekant tik vieną karvę. Arkliai buvo bendri. Be Širmut÷s auginome ir daugiau arklių, nes ūkis buvo nemažas - 18 ha ir viską tekdavo dirbti arkliais. Susikūrus kolūkiui visus arklius buvo liepta laikyti bendroje ganykloje, bet vieną Širmutę laikydavome prie savo namų, skolindami tik patikimiems žmon÷ms. Pakinkius į nepritaikytus pavalkus, būdavo sužalojamas kaklas, netinkamai paš÷rus, gyvulys susargdinamas. Staiga vieną dieną matome, kad Širmutę be mūsų žinios jau ruošiasi išsivesti kaimynas Grudzinskas. Jis tuo metu jau buvo kolūkio aktyvistas, lyg tai valdybos ar revizijos komisijos narys – žodžiu vietin÷s valdžios atstovas. Mes visi sub÷gome jos gelb÷ti, bet veltui. Kaimynas prakalbo pakeltu balsu ir griežtu tonu: „Visi arkliai jau kolūkio ir galima bet kurį paimti ir juo pasinaudoti. Net ir klausti nebereikia.“ Teko mums nutilti. Tas įvykis galutinai parod÷, kokį turime kaimyną. Gyvenime kaimynų nepasirinksi. Nesipykome mes ir su šiuo kaimynu, bet tekdavo pasisaugoti ir dūšios neatverti, jeigu galvodavome ne taip, kaip jis. Mūsų Širmut÷ tapo kolūkin÷s bandos nare. Kolūkio arklius tekdavo prižiūr÷ti beveik visoms kolūkiečių šeimoms. Kada ateidavo mūsų eil÷, Širmut÷ būdavo palepinama ir keliama į geresnius dobilus. Bet tai truko neilgai, nes ji jau priklaus÷ visiems ir tapo tokia pat liesa ir pikta, kaip ir kiti arkliai. Žiemą prižiūr÷ti arklius paskyr÷ mūsų šeimai. Kadangi buvusio kaimyno Prano Dapkaus šeima nežinia kur pasitrauk÷, kolūkio valdžia jo nemažą tvartą padar÷ kolūkio arklide. Jau buvau paauglys ir per žiemos atostogas ar savaitgaliais grįžęs namo pad÷davau namiškiams prižiūr÷ti arklius. Šieno beveik nebuvo, tik atveždavo kažkokių apipelijusių šiaudų. Į žiemos pabaigą arklius garduose per pilvo apačią perrišdavome virv÷mis. Jei jie atsiguldavo, atsikelti jau nebepaj÷gdavo. Vaizdas buvo kraupus. Man pasisek÷, kad gyvendamas Rokišky šiuos vaizdus matydavau tik retkarčiais. Mano gi šeima pergyveno visą pirmųjų kolūkinių metų košmarą. Visko jie pripasakodavo, bet man


200 gyvenimas neatrod÷ toks beviltiškas ir baisus. Kaime jaunimo buvo dar nemažai. Kiekvieną šeštadienį kaimo kultūros namuose vykdavo šokiai. Netoli „kultūros židinio“ Pautienien÷s kl÷tyje prad÷jo veikti krautuv÷l÷. Čia pardav÷ju dirbo skemietis Napalys Grabauskas. Be didelių apribojimų už sutaupytas kapeikas būdavo galima nusipirkti 100 gramų degtin÷s „d÷l drąsos“ šokiuose. Pasirod÷ ir nauji laikraščiai. Kol priklaus÷me Obelių rajonui, gaudavome laikraštį „Stalinietis“, o v÷liau skait÷me jau Rokiškio rajono „Tarybinį Rokiškį.“ Buvo įdomu paskaityti žinutes apie savojo „Valstiečio“ kolūkio įvykius ir žmones. Aišku, kad visos žinios būdavo tik geros. Apie krintančius arklius nerašydavo. Jeigu parašydavai į laikraštį ir tavo žinutę atspausdindavo, gaudavai keletą ar net keliolika rublių honoraro. Paaugliams tai būdavo „didelis uždarbis“. Mūsų šeimoje beveik visi buvo mažaraščiai, tod÷l man tekdavo ir laikraščius perskaityti, ir laiškus į Sibirą ištremtiems gimin÷ms rašyti. Iš mūsų giminių buvo ištremta Nasteikos – Jasinevičiaus šeima iš Saulių kaimo. Šeimininkų ir jų žento šeima gyveno kartu, ir buvo ištremti kartu. Kol jie buvo Sibire, jų namą išard÷ dalimis ir perk÷l÷ į Skemus. Čia įreng÷ kultūros namus, kuriuose mes ir šokdavome. B÷go metai. Pas naujuosius mano kaimynus Grudzinskus augo 3 sūnūs ir dukra. Kaimynas girdavosi, kad visi jo sūnūs turi Lietuvos valdovų vardus: Gediminas, Algirdas ir Kęstutis. Jie buvo gerokai jaunesni už mane ir man į bendražygius netiko. Gal kiek daugiau teko bendrauti su vyresniuoju Gediminu, penkeriais metais jaunesniu už mane. Tai buvo labai malonus ir mandagus vaikinas, n÷ kiek nepanašus į visada kažko nepatenkintą t÷vą. Gediminas Rokiškio vidurin÷je mokykloje neblogai mok÷si Jis aktyviai dalyvavo ir kaimo jaunimo gyvenime. Ne tik rašydavo žinutes į laikraščius, bet ir dirbdamas laiškininku, platino prenumeratą. Žodžiu susp÷davo visur. Tik niekas nenumat÷ ir nenujaut÷ art÷jančios nelaim÷s...


201 Tai buvo 1960 metų ruduo. Tarybin÷ mokykla savo mokinių neaukl÷jo baltarankiais. Visoms klas÷ms buvo organizuojamos talkos kolūkiuose. Tokia talka prie kūlimo darbų buvo organizuota ir Gedimino klasei. Vaikai yra vaikai. Ar jie stumd÷si, ar gainiojo vienas kitą ant įjungtos mašinos, sunku pasakyti. Gedimino koja pateko į besisukantį kūlimo mašinos būgną ir ją nutrauk÷. Mirtis ištiko vietoje. Kai apie tai išgirdome, visi buvome pritrenkti, o Gedimino laidotuvių vaizdas dar ir šiandien prisiminus iki ašarų sujaudina. Jo broliukai stov÷jo suakmen÷jusiais veideliais, motina verk÷, o t÷vas tiesiog rov÷si plaukus nuo savo galvos... Laikas viską užtušuoja, nuneša į užmarštį, nes likusiems reikia gyventi toliau. Kartą būdamas t÷višk÷je palyd÷jau amžino atilsio ir Gedimino mamą. 1972 m. ten pat nukeliavo ir mūsų kaimynas Alfonsas Grudzinskas. Po karo pra÷jus vos 30–čiai metų užgeso ir šių kaimynų šeimos židinys. Likę vaikai kažkur išsilakst÷. Ko nors paklausin÷ti neb÷ra pas ką. Kiekvienais metais per V÷lines, lankydamas savo artimųjų kapus, aplankau ir kaimynų. Randu tik degančias žvakutes, bet nei Algirdo, nei Kęstučio Grudzinskų nebeteko sutikti. Mano buvusieji namai dar tebestovi toje pat vietoje, bet jų savininkai jau pasikeit÷ keletą kartų. O už kalniuko mano kaimynų Dapkų sodybos vietoje jau prieš keliolika metų buvo telikę pamatų liekanos, užaugusios krūmų šabakštynu. Pra÷jo jau daug metų. Pasimiršo ir šūvių aidas prie televizijos bokšto ir Parlamento gynimo naktis. Griuvo, kaip sak÷ JAV prezidentas Reiganas, „blogio imperija“. „Blogio imperija“ padar÷ daug skriaudų Lietuvos žmon÷ms, bet prieš savo pabaigą (net keista buvo gird÷ti) buvo prabilusi gana gražiais žodžiais: „Įgyvendinkime devizą – žmogus žmogui bičiulis, draugas...“ Ir tikrai, šio devizo bent jau buvo stengiamasi nors šiek tiek laikytis. Jeigu nebuvai buvęs „liaudies priešu“ arba tarybin÷s tikrov÷s kritiku, gal÷jai savo b÷das išsakyti spaudoje arba net ir partijos komitete. Kažkas „imdavosi priemonių“ atstatyti teisybę


202 taip, kaip ji tada buvo suprantama. Atrod÷, kad nepriklausomoje Lietuvoje net nebetur÷tų būti rašomi tokie devizai. Juk savaime esame visi laisvi ir laimingi, nes tą laisvę patys išreikalavome. Prieš keletą metų įd÷miai žiūr÷davome V. Matulevičiaus laidą „Krantas“. Tai buvo kovinga ir teisinga laida, bet kažkam ji nepatiko ir ją panaikino. Jau ÷jo 1996 metai, kai žiūr÷damas eilinę „Kranto“ laidą, patyriau savotišką šoką. Buvo kalbama, kaip Trakų rajone Vievio sanitarin÷s mokyklos direktorius kovojo su vietiniais girtuokliais ir nesąžiningais žmon÷mis, kurie buvo įsidarbinę vietin÷s katilin÷s kūrikais. Darbas katilin÷je yra labai atsakingas, nes katilai gali susprogti. Direktorius net ir naktį pakilęs iš patalo, eidavo tikrinti ir kovodavo su ten girtuokliaujančiais arba bemiegančiais kūrikais. D÷l to visi gyvenviet÷s girtuokliai jo nem÷go. Vasaros metu tie patys ūkio darbuotojai girtavo net dirbdami su technika. Visa atsakomyb÷ krito direktoriui, tod÷l jis steng÷si būti griežtas. Aišku, kad prieš tą direktoriaus reiklumą sukilo visi gyvenviet÷s girtuokliai, pravaikštininkai ir šiaip nesąžiningi žmon÷s. Lauk÷ progos „suvesti sąskaitas“. Prisid÷jo ir tautinis – nacionalinis faktorius. Man irgi yra tekę dirbti Vilniaus krašte tarp lenkų tautyb÷s žmonių. Man neoficialiai pasakydavo: „Tu atvykai iš Lietuvos, o čia yra mūsų tvarka ir jos nepakeisi.“ Viskas susid÷jo į krūvą ir du melagingai apkaltinti žmon÷s buvo pasodinti į kal÷jimą, specialiai sufabrikuojant ir taip sud÷tingos bylos aplinkybes. Įvykio kaltininkas Anton Važnevič, ekspertas S. Kozlovskij ir viena iš pagrindinių liudininkių E. Kotlevskaja kaltino visai nekaltus žmones. Nepatik÷jau savo akimis, kai „Kranto“ laidoje buvo parodytas ir dar vienas „kaltininkas.“ Tai buvo man daugiau kaip 50 metų nematytas kaimynas Klemensas Dapkus (g. 1922m.), 73 metų žmogus, kuris kartu su direktoriumi P. Marcinka (g. 1934m.) buvo kaltinami mirtinai sumušę A. Važnevič brolį Julių. Tikrasis kaltininkas buvo Anton Važnevič, savo brolį suvažin÷jęs traktoriumi. K. Dapkus ir P. Marcinaka kal÷jime nekaltai praleido daugiau kaip metus laiko.


203 „Kranto“ korespondento paklaustas, Klemensas nubrauk÷ sūrią ašarą ir prieš visą Lietuvą pasak÷, kad Trakų rajono tardytojas jį ragino meluoti, kad direktorius būtų nekaltai apkaltintas. „ Aš esu tikintis žmogus ir nemeluosiu...“ – pasak÷ K. Dapkus. Po šio pasakymo jis buvo išvežtas į Lukiškes kal÷ti toliau, kad pagalvotų. Tik po penkerių metų bylin÷jimosi teisyb÷ toje byloje buvo šiek tiek atstatyta. Atkent÷jo Klemensas Dapkus prie tarybin÷s santvarkos, bet ir laisvoje Lietuvoje teko paragauti kalinio duonos. Kal÷jime jį tylų žmogų skriausdavo kiti kaliniai, atimdavo namiškių atneštą maistą. Tokia ta Dapkų šeimos istorija. Per V÷lines Rokiškyje aplankau ir Dapkų kapus. Džiaugiuosi, kad dar kažkas juos prižiūri. 2009.04.05 Rokiškis

Dar apie Dapkus PRANAS MOTUZAS Paleistas iš kal÷jimo ir išteisintas (šiais, nepriklausomos Lietuvos laikais) Klementas Dapkus paraš÷ man laišką, iš kurio paaišk÷jo, kad aš apie jų šeimą ne viską žinojau. Mums, pokario vaikams, ne viskas buvo pasakojama. Atsilankęs pas mane Rokiškyje, jis štai ką papasakojo. Buvom keturi broliai ir keturios seserys. Vyriausias buvo Pranas, toliau Antanas, Juozas ir aš, Klementas, jauniausias. Seserys buvo Veronika, Sevut÷, Konstancija ir Ona. Vien d÷l to, kad myl÷jome Lietuvą, dirbome sau ir jos labui, mus visus žiauriai persekiojo ir neleido ramiai gyventi. Kad išsisaugotume nuo pokario represijų, visi išsisklaid÷me, bet palaik÷me vieni kitus.


204 Brolis Antanas priklaus÷ Šaulių būriams, tarnavo tik savo T÷vynei. Matydamas, kad po tuometin÷s vyriausyb÷s kapituliacijos kovoti vienam beprasmiška, jis pasitrauk÷ į Ameriką.‘‘ Sesuo Konstancija, ištek÷jusi už Jono Puriuškio iš Papilių kaimo (Obelių krašte), irgi nepasiliko arti namų. Bet visa jos šeima buvo surasta ir ištremta į Irkutsko sritį. Valdžios kolaborantams nepatiko dar ir tai, kad Jono Puriuškio brolis Izidorius PurAntroji ir trečioji iš kair÷s – iuškis buvo žinomas kunigas, Kastut÷ ir Verut÷ Dapkut÷s. 1949 m. išvežtas į Karagandos Fotografuota prieš karą. lagerius. Sesuo Veronika Molderien÷ slapst÷si net Šilut÷je, bijodama aplankyti savo sergančią motiną. Kuo toliau nuo namų, į Ignalinos kraštą, pasitrauk÷ ir brolis Juozas. Gal tik jis vienas išveng÷ rimtesnių netekčių, užaugino sūnų Ričardą, kuris nepriklausomoje Lietuvoje s÷kmingai vysto savo verslą. Tik viena, sesuo Ona, ištek÷jusi už Adomo Lukošiūno, liko gyventi Skemų kaime, gal už 3 km nuo buvusių t÷vų namų. Kadangi žem÷s buvo nedaug, nesiskait÷ „buož÷s“ šeima. Tik dabar iš Klemento sužinojau, kad senol÷ Salom÷ja Dapkuvien÷, išvyta iš savo namų, paskutines gyvenimo dienas praleido Lukošiūnų šeimoje, kuri buvo darni ir draugiška. Kada Salom÷ją, šeimininką Adomą Lukošiūną ir vieną iš jo sūnų - Augustą pasišauk÷ Aukščiausiasis, likusieji iš šeimos persik÷l÷ pas sūnų Arvydą į Vilnių.


205 „Iš keturių brolių likau šiuo metu tik aš vienas“, - sak÷ Klementas (1996 m.) „Mano seserys likę tik dvi. Ona Lukošiūnien÷ gyvena Vilniuje pas sūnų Arvydą (1996 m.). Konstancija Puriuškien÷ gyvena Šilut÷je. Vera ir Sevut÷ jau mirusios. Kasmet prieš V÷linių dieną aplankomi senelių kapai Rokiškio kapin÷se. Čia mes ir susitinkame“. Norom ar nenorom senuosius mūsų kaimo žmones lyginame su šiuolaikiniu mūsų kaimu, atsitiktinai atklydusiais jo gyventojais. Nors ir žiauriai v÷tyti, tuometiniai kaimo žmon÷s sugeb÷jo savo vaikams ir anūkams įskiepyti patriotiškumą, pasididžiavimą savo T÷vyne, teisingumą ir atjautą. Skemai ir man brangus kampelis, kuris visada širdyje, kur begyventum, visada norisi gird÷ti apie jį tik gera. Savo Skemų kaimą galutinai palikau, baigęs vidurinę mokyklą Rokiškyje. Mokiausi Kauno žem÷s ūkio akademijoje vandens ūkio specialyb÷s – hidromelioracijos. Pagal paskyrimą tris metus dirbau Ignalinos rajone, šalia gražių ežerų, kur dabar stūkso nebeveikianti atomin÷ elektrin÷. Nežiūrint to krašto gamtos grožio, trauk÷ t÷višk÷. Deja, gamtos grožiu nuskriausta ir mūsų gimtin÷. N÷ra čia nei didesn÷s up÷s, nei ežer÷lio. Tiksliau sakant, nebuvo... 1966 metais grįžau į Rokiškio kraštą. Vyko laukų melioracija. Jau tur÷damas patirties ir įgijęs žinių, kaip tvarkyti gamtovaizdį, nor÷jau pagražinti ir savo t÷viškę, Skemų kaimą. Paskatintas tuometinio ūkio vadovo Alfonso Muralio, suprojektavau penkis dirbtinius ežerus – tvenkinius: du Skemuose, du Bajorų kaime ir vieną miške už Miliūnų kaimo. Projektus įgyvendinome. Karštomis vasaros dienomis žmon÷s čia randa v÷są ir poilsį. Jaučiuosi nors tiek prisid÷jęs prie savo t÷višk÷s pagražinimo. Deja, vieną tvenkinį Skemų kaime tie patys „naujieji lietuviai“ apleido ir suniokojo, o atstatyti šiais laikais neb÷ra kam... Tik÷kim÷s, v÷l atsiras iniciatyvių žmonių, kurie nepagail÷s triūso, kad Skemuose būtų gražu ir jauku gyventi, kad čia būtų miela akiai ir širdžiai.


206

Puriuškių šeima su artimaisiais Sibire. Viršutin÷je eil÷je antras iš kair÷s – Jonas Puriuškis, šešta – jo žmona Konstancija Dapkut÷.

Ilgaamžis Markiejus Lobinas JELIZAVETA LOBINA – GRIGORJEVA 1926 m. Rokiškio apskrities ir valsčiaus žem÷s tvarkymo departamento dokumentuose rašoma, kad Skemų kaime.sklypą Nr. 4 sudaro 25 ha žem÷s. Pagal 1942.05.27 gyventojų surašymo duomenis įrašyta: šeimos galva Lobinas Markiejus, žmona Pelagija, vaikai: Aleksiejus, Irina, Andriejus, Pihanas, Pelagija, Petras ir Lizaveta. Dabar t÷velio pastatų neb÷ra. Ir aplinkiniai vienkiemiai tušti. Likusiejo gyvntojai gyvena kaimo centre. Niekados negal÷tum


207 pagalvoti, kad iš tokio gražaus kaimo stambesni ūkininkai, kaip Čirpai, Dapkai, na ir mano t÷velis, viską taip paliks. Ir vaikai negrįžta. Tik kartą per metus aplankome tą žemę. Labai skaudu prisiminti, kod÷l taip įvyko. Ir atsakymo nerandu. Dabar dar baisesnis vaizdas už Sibiro platybes - visur tuščia. Markiejus Lobinas, Petro, mir÷ 1988.03.16 būdamas 108 metų amžiaus. Visi jo sūnūs yra jau mirę. Dukra Irina gyvena Panemun÷lyje (Rokiškio raj.). Jai 87 metai. Dukra Pelagija gyvena Klaip÷doje, jai 85 metai. Dukra Jelizaveta – Klaip÷doje, jai 72 metai. T÷velis Markiejus Lobinas susikūrus kolūkiams dirbo sand÷lininku grūdų sand÷lyje, v÷liau miške eiguliu. Jis Rokiškio sentikių bažnyčioje ilgą laiką buvo revizijos pirmininku, giedojo tos bažnyčios chore. Labai gerai prisimenu, kaip per Velykas giedodavo namuose. Jis draugavo su kaimynu A. Kurkliečiu, kuris trumpai buvo kolūkio pirmininkas. Kai pas Kurklietį buvo atvažiavęs A. Sniečkus, tai jie kartu aptarin÷jo ateitį, nes t÷veliui buvo labai sunku, kai susikūr÷ kolūkis. T÷velis į kolūkį nestojo. Kai valdžia jį apd÷jo dideliais mokesčiais, tada teko stoti. Jis labai gail÷jo savo gero žirgo, kuris kolūkyje greitai nusilpo. Kolūkiui reik÷jo atiduoti daug grūdų ir visą žemę. T÷velis buvo labai geras, labai m÷go skaityti. Apie jį visų geri atsiliepimai. Jis ir jo žmona (g. 1894) palaidoti Miliūnų kapin÷se.


208

Anelija–Birut÷ Danien÷ Anelija Birut÷ Lukošiūnait÷Danien÷ gim÷ 1930.VII.18 Rokiškio raj. Skemų kaime. T÷vas Juozas Lukošiūnas – Skemų kaimo gyventojas, motina Konstancija Bieliūnait÷ – obeliet÷. Iš Skemų t÷vai išsik÷l÷ 1939 m. Dukra Birut÷ 1941-1950 m. mok÷si Rokiškio gimnazijoje, Dusetų vidurin÷je mokykloje. Ją baigusi 1950 m. įstojo į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, kurį baig÷ 1955 m. ir pagal Anelija Birut÷ Danien÷ paskyrimą išvyko dirbti į Rokiškio su vyru Alfonsu savo raj. Juodup÷s vilnonių audinių vestuvių dieną fabriką ,,Nemunas“, dirbo laboratorijos ved÷ja. 1957 m. Birut÷ persik÷l÷ į Vilnių, kur pagal specialybę dirbo iki 1980 metų – iki pensijos. Birut÷ visada buvo aktyvi visuomeninink÷ ir saviveiklinink÷. Dalyvavo organizuojant moterų chorą ,,Aidas“, buvo jo seniūn÷. Nuo pat mažens m÷go rankdarbius: siuvin÷jo, mezg÷, aud÷. 1979 m. tapo tautodailininkų sąjungos (tada Liaudies Meno draugijos) nare. Dalyvavo parodose. 2000 m. sureng÷ tris personalines parodas: dvi Vilniuje ir Rokiškyje. V÷liau sureng÷ parodą Dusetose. Jos darbų turi Rokiškio krašto muziejus. Birut÷ 1960 m. ištek÷jo už obeliečio lituanisto, dabar rašytojo Alfonso Danio. Šeima susilauk÷ sūnaus Mariaus (dabar žinomas dailininkas), turi 7 anūkus.


209

Palmyra Damijonaitien÷ Rokiškio garb÷s piliet÷s Palmyros Vaškevičiūt÷s-Damijonaitien÷s prot÷viai kilę iš Rokiškio kraštų. Palmyros t÷vo motina buvo kilusi iš Šilaikių kaimo. Julijona Kundelyt÷-Novikien÷ buvo atitek÷jusi į Bismarkiškio vienkiemį, buvusį Skemų kaimo galulauk÷s vakarin÷j pus÷j. Ji buvo gimusi apie 1860 metus. Jos dukra Viktorija (18941995) nutek÷jo į Kairelių kaimą. Ji ištek÷jo už Juozapo Vaškevičiaus (1882-1945). Čia 1933 m. ir gim÷ būsimoji tautodailinink÷ juostų aud÷ja Palmyra (jauniausia iš trijų seserų). Šioje gimin÷je buvo daug ilgaamžių moterų. Aud÷jos mama išgyveno virš šimto metų. 1959 m. Palmyra persik÷l÷ gyventi į Vilnių. Čia ištek÷jo už tautodailininko Petro Damijonaičio. Palmyra 1956 m. nuaud÷ pirmąją juostą. Nuo tol visą savo gyvenimą paskyr÷ šiam menui, atgaivino senąsias siūlų dažymo tradicijas. Jos personalin÷s parodos buvo Vilniuje (1968 m.), Varšuvoje (1969 m. ir 1988 m.), Budapešte (1971 m.), Paryžiuje (1974 m.), Italijoje (1974 ir 1975 m.), Rokiškyje. Jos juostomis buvo papuošta daug užsienio svečių, jubiliatų. Didelę darbų kolekciją autor÷ padovanojo Rokiškio krašto muziejui. Malonu pasidžiaugti, kad jos prot÷viai kurį laiką gyveno ir dirbo mūsų krašte.


210

ANTANAS KURKLIETIS ALDONA VARNIENö Lietuviškojoje tarybin÷je enciklopedijoje (V., ,,Mokslas“, 1980, T. 6) rašoma, kad Antanas Kurklietis gim÷ 1880 m. geguž÷s 13 d. Bučeliuose ( Rokiškio raj.). 1918 m. t÷višk÷je su kitais kūr÷ tarybų valdžią. 1919-26 platino ir pad÷jo gabenti komunistinę literatūrą. Už tai 1926-1934 m. kalintas. 1949-1950 m. buvo kolūkio pirmininkas. Rašytojas. A.Gudaitis-Guzevičius, kal÷jęs su juo, pasinaudojo jo biografijos faktais, kurdamas romano ,‚Kalvio Ignoto teisyb÷‘‘ personažą Ignotą Varkalį. Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus (1908-1969) knygoje A. Kurklietis nudažytas pakankamai raudonai. Jį pažinojusių žmonių atmintyje jis yra kiek kitoks. Apie tai pateiksime keletą faktų. Antanas Kurklietis kurį laiką gyveno Skemų kaime.

Pirmojo kolūkio pirmininko A. Kurkliečio sodyba

Antanas Kurklietis

Rokiškio miesto kraštotyrininkas Vytautas Garška rajoniniame laikraštyje ,‚Gimtasis Rokiškis‘‘ (1990 vasario 20 d. Nr. 22) raš÷: ,,Šio mano rašinio tikslas atgaivinti kai kurias Antano Kurkliečio - kalvio Ignoto gyvenimo ir asmenyb÷s detales. Anksčiau apie jį būdavo kalbama labai jau oficialiai ir ne visada teisingai. Antaną Kurklietį gerai pažinojau, nes mus siejo


211 giminyst÷s ryšiai. Patikslindamas savo atmintyje išlikusius epizodus, kalb÷jausi su daugeliu jį pažinojusių žmonių.“ Kazimieras Ling÷ - visiems vietiniams rokišk÷nams žinomas Rokiškio bažnyčios maršalka, nors jau peržengęs per aštuoniasdešimt, bet dar žvalus ir turi steb÷tinai šviesią atmintį. Jis pasakojo: ,,Pažinojau Kurklietį. Kalvis buvo pats pirmasis kolūkio pirmininkas, o aš - jo pavaduotojas. Gerai sugyvenom. Sunku jam buvo pirmininkauti, nes jis buvo beraštis, o aš - baigęs anais laikais 4 klases. Labai nenoriai valstiečiai raš÷si į kolūkį. Pamenu partorgą praš÷m, kad nors vasarojų leistų patiems nusipjauti. Aš net apsiverkiau, kalvis Ignotas taip pat ašarą nubrauk÷. Jis labai mok÷jo su žmon÷mis sugyventi. Jeigu kur būdavo laidotuv÷s, jis eidavo giedoti. Per kalendrą mes su kunigu būdavom visuomet Kurkliečio mielai sutinkami. Vis prisimenu, kad jis nepasiduodavo partkomo valdininkams. Kada jie atvažiuodavo mokyti ūkininkauti, tai neapsieidavo be lazdos. Taręs žodžius „tai kaip čia turi būti kitaip?“, Kurklietis trenkdavo lazda į stalą. Svečiai nutildavo. Žinoma, bepigu jam nebijoti. Mat pas jį apsilankydavo Sniečkus, ir jis pats pas jį į Vilnių nuvažiuodavo. Jurgis Motuzas, buvęs mažažemis valstietis, kolūkyje kurį laiką dirbo brigadininku. Jo prisiminimai: ,,Vaj÷zau, koks geras buvo žmogus. Nieko blogo negaliu pasakyti. Mane buvo sučiupęs iš kolūkio stirtos vežant namo šiaudus, tai liep÷ vežti atgal. Bet teisingai. O kas gi dabar? Ne tik šiaudus, bet ir šieną veža...“ Paklausiau, ar kalvis nelakst÷ su šautuvu, ar netr÷m÷ į Sibirą? ,,Vaj÷zau, su šautuvu? Ką tamsta kalbi? Kurklietis suprato, kad teisybę iškovoti galima tik taikiu būdu. Kerštui nebuvo linkęs. Turbūt ir mirtinų priešų netur÷jo. Nebuvo suimtas net vokiečių okupacijos metais. B÷doje priglausdavo ir tuos, kurie buvo net priešingi komunistinei ideologijai. Tačiau pabarti, ko jau ko, nepašykšt÷davo. Gaudavo pylos tiek vieni, tiek kiti. Net pats Guzevičius buvo jo „aukl÷jamas“ d÷l neištikimyb÷s savo žmonai.“


212 Toliau Vytautas Garška rašo: ,,Mintyse išliko Antano pasakojimas. Pokario laikotarpiu kalvis savo kieme pasteb÷jo ,,stribitelius“. Čia pat pastojo jiems kelią ir pareikalavo nešdintis. Pateik÷ ir dokumentą su A. Guzevičiaus parašu (tuo metu saugumo komiteto pirmininko), kad jis yra neliečiama asmenyb÷. Pastog÷je kaip tik tuo metu sl÷p÷si miško broliai. Kalvio pastog÷je kurį laiką sl÷p÷si ir buvęs viršaitis Ksaveras Narbutas. Tai kalvis yra pasakojęs savo artimiesiems. Tai man patvirtino šiomis dienomis viršaičio anūk÷ Nijol÷ Norvaišien÷. Gilioje senatv÷je aštuonerius metus kalvis buvo prikaustytas prie lovos. Tačiau su politika nesiskyr÷. Kartodavo vis tuos pačius žodžius: „Značit , n÷ra teisyb÷s, vagys sulindo į valdžią...“ 1998 m. lapkričio m÷n. 30 dienos laiške šio teksto autorei Vyt. Garška paraš÷: „Ignotas buvo giedorius laidotuv÷se. Jo žodžiais tariant, dešimt metų giedojo Obeliuose „ant viškaus“. Per kalendrą kunigas paklaus÷, ar bučiuos kryželį? Ignotas atsakęs: „Kaip aš nebučiuosiu, jeigu aš jį nukaliau?“ Kada buvo organizuojami kolūkiai, tai savo sūnui Justinui aiškino, kad jis rašytų pareiškimą į kolūkio narius. Justinas susiginčijo, įsižeid÷, t÷vą pavadino durnium. Antano sūnus Justinas Kurklietis buvo vedęs mano motinos seserį Oną. Gerai gyveno. Visos trobos buvo naujos, tur÷jo gyvulių bandą: tris karves, kumelį, avis, kiaulių. Žem÷ nebloga, nors 8 tik ha. Kartą Justinas susinervino ir pas÷męs iš šulinio vandens, t÷vą kieme apipyl÷. Justinas tada gyveno Bajorų kaime. 1940 m. Antanas buvo paskirtas seniūnu ar kuo, ir apsigyveno kambar÷lyje Rokiškyje. Atsivež÷ iš kaimo bulvių ir, pasikūrenęs krosnį, ant žarijų jas išvirdavo ir rūgščiu pienu užsisr÷bdamas valgydavo. Dirbo labai trumpai. Po m÷nesio ar dviejų buvo atleistas. Kai mano motina paklaus÷ apskrities viršininką Joną Kairelį (pas mus gyveno, nuomavosi butą), kod÷l atleido, jis tepasak÷, kad pas Antaną rado rožančių.


213 Jis tarnavo caro armijoje. Fronte iš apkaso iškišo koją ir buvo sužeistas. Taip išveng÷ kariškos tarnybos. Jo sūnus Justinas buvo sąrašuose ištr÷mimui į Sibirą. Mat, prie vokiečių pirmomis dienomis buvo gavęs iš stovyklos du rusų belaisvius darbams. Taigi buvo apkaltintas, kad tur÷jo samdinių. Čia išgelb÷jo A. Guzevičius. Pamenu, mano nuostabai, Ignotas prieš valgį visada persižegnodavo. Aš, Aldona Varnien÷, asmeniškai taip pat pažinojau A. Kurklietį. Tada 1956-1961 m. dirbau Skemų kaimo bibliotekoje. Jo antros žmonos sesers dukra Laima Chvackait÷ dirbo skaitykloje ir gyveno pas Antaną. Tuo metu pastat÷ filmą „Ignotas grįžo namo.“ Dar buvo nepanaikintas Obelių rajonas. Mes abi su Laima paraš÷me prašymą, kad filmą atvežtų į mūsų kaimą. Paraš÷me, kad prašo A. Kurklietis. Laima už jį pasiraš÷ ir išsiunt÷me laišką į Vilnių. V÷liau kultūros skyriuje Obeliuose gird÷jome: „Va, kaip greit rajonas gavo filmą, nes pats Kurklietis praš÷.“ Mes su Laima labai juok÷m÷s. Kai Kurklietis susirgo, tai pasikviet÷ kolūkio stalių Juozą Vaičiulį ir papraš÷, kad tas padarytų karstą. Laik÷ jį ant aukšto. Tas karstas buvo panaudotas, kai mir÷ giminaičio Juozo Krivo (Antano sūnaus, g. 1894 m.) žmona Karolina (g.1894 m.). Kartą Sąjūdžio pradžioj iš Antakalnio žiedo eidama į Rulikiškių gatvę pas atostogaujantį Leoną Stepanauską, pasivijau buvusį Partijos istorijos instituto direktorių Romą Šarmaitį (g. 1909 m.) ir paklausiau, už ką Kurklietis s÷d÷jo kal÷jime? Jis papasakojo štai ką: ,,Kaune komunistai žydai ruoš÷si nuversti valdžią. Kai juos susek÷, jie išsislapst÷, o nemokytą Kurklietį pakišo įkaitu. Jį ir pasodino.“ Buvusi Obelių rajono partijos komiteto antroji sekretor÷ (pavard÷ Dudonien÷ ar Dud÷nien÷) pasakojo, kad ji raš÷ rekomendaciją, kai A.Kurklietis stojo į partiją. Tai buvo 1951 m.


214 Taigi išeina, kad Kurklietis nebuvo pogrindininkas. Ta pati sekretor÷ paliudijo, kad „kai per langą pamatydavom ateinant A. Kurklietį, tai užsirakindavom, nes jis mus bardavo“. Partijos komitetas tada buvo ten, kur dabar Obelių muziejus, o sekretor÷s kabinetas - antrame aukšte. Tremtinys Kostas Jasinevičius, gyvenantis Rokiškyje, 2008 m. pasakojo, kad paleistas iš kal÷jimo Rusijoje, atvyko į Lietuvą apsidairyti d÷l darbo. Jo t÷višk÷ netoli Skemų. Kai susitiko Kurklietį, tas paklaus÷: „Ar turite ten, Sibire, ko valgyti?“ Patar÷ negrįžti čia, kol nesusitvarkys reikalai. A. Kurklietis antrą kartą ved÷ vokiečių laikais. Kirkūnų kaimo gyventojas Antanas Vedeika, gyvenantis Klaip÷doje pasakojo, kad jie tur÷jo „didelę gryčią ir vestuvininkams bei kaimo jaunimui leido tada pasišokti“. Kai Kurklietis, gavęs butą su patogumais, gyveno Rokiškyje, Guzevičius jam buvo padovanojęs televizorių. Jį dar mažai kas tada tur÷jo. Visi laiptin÷s gyventojai čia rinkdavosi televizoriaus žiūr÷ti. Pažiūr÷ję imdavo lošti kortom. Kurklietis bardavo žmoną: „Motin, geriau rašyti išmok“. Mir÷ A Kurklietis 1965 m. rugs÷jo m÷n. 2 dieną. Palaidotas Rokiškio senosiose kapin÷se.

Atsiminimai apie Antaną Kurklietį BRONIUS ŽVIRBLIS Man Antanas Kurklietis buvo gimin÷. Jo antroji žmona ir mano motina buvo seserys. Aš su juo daug bendravau. Buvo labai geras žmogus. Man buvo gal 17 metų (dar prieš kariuomenę), kai jis man pasak÷: ,,Nekišk nosies ten, kur net šuva savo daikto nekiša“. Mūsų buvo keturi vaikai: Jonas, Bronius, Gen÷ ir An÷l÷. Jis mums visą laiką pad÷davo materialiai. Ateidavo į mūsų mažą trobelę Skemų dvaro kaimo kemsynuose. Žem÷s buvo 18 ha, bet tik 5 ha dirbamos. T÷tis mir÷ 1943 m., ir mama mus augino viena.


215 Ji mir÷ 1966 metais. Kurklietis, kiek pamenu, tada gyveno Skemų kaime. Jis atsik÷l÷ iš Bajorų dar prieš karą. Namų savininkas Čepelis gyveno Leningrade ir savo nedidelius namus užleido Kurkliečiui. Kai seniokas persik÷l÷ gyventi į Rokiškį, namus grąžino Aldonai Čepelytei. Ji ten gyveno iki mirties. Buvo ištek÷jusi už Alfonso Savicko. Sodyb÷lę sudar÷ mažas gyvenamasis namelis, nedidelis klojimas ir tvartelis. Klojime po karo sl÷pdavosi kaimo vyrai. Jie tur÷jo kažkokį aparatą, gal palaikyti ryšiui su kitais.1 Aš buvau kokių 9-10 metų ir tą aparatą mačiau. Mes pasak÷m seniokui, kad radom aparat÷lį šiene. Buvau su broliu Jonu (g. 1933 m.). A. Kurklietis liep÷ neliesti, tai ir palikom tame šiene. Aparat÷lis buvo nedidelis, kaip mokyklin÷ d÷žut÷, kurioje nešdavom÷s knygas į mokyklą. Mes jo nedarin÷jom ir nekrapšt÷m. Ateinančių partizanų nemat÷m. Jie ateidavo, turbūt, naktį, pernakvodavo ir išeidavo. Matyt, Kurklietis apie juos žinojo. Partizanai gi žinojo, kad pas Kurklietį kareiviai kratos nedarys. Man pačiam teko matyti ir skrebus. Pavardžių nežinau. Apie ką jie su senioku šnek÷jo, mes vaikai nežinojom. A. Kurklietis jaunyst÷je sukos nuo karo, tai sužalojo savo koją. Jis ją tryn÷ kokia tai žole, kad žaizda negytų. Kiti pasakoja, kad jis iš apkaso iškišo koją, ir vokiečiai ją peršov÷. Tai buvo Pirmojo pasaulinio karo metu. Aš pats visą laiką dirbau traktorininku Skemuos ir dabar čia gyvenu buvusio savininko Juozo Vaičiulio namuos. Su Kurkliečiu bendraudavom visą laiką. Bendraudavo ir mano brolis bei seserys. Mano sesuo G÷n÷, dirbdama Rokiškio sūrin÷j, pas jį ir gyveno iki Kurkliečio mirties. Buvau A. Kurkliečio laidotuv÷se, bet A. Guzevičiaus nemačiau. Gal jo nepažinau. Valdžia su mumis nebendravo. 1

Vienoje Ypatingojo Archyvo byloje rašoma, kad partizanai nuo Lukštų tikrai tur÷jo raciją. Aldona Varnien÷.


216

Mano atsiminimai AUGUSTAS ČEPELIS Elenos ir Augusto Čepelių šeima gyveno Skemų kaimo ulyčioj, maždaug prieš Juozo Varno namus kitoje vieškelio pus÷je. Šeimoje buvo trys sūnūs: Augustas, Tadas ir Juozas - mano t÷vas. Buvo dar sesuo Uršul÷ (sklypas Nr. 44), bet ji apie 1935 metus išvyko į Argentiną. Už kokio kilometro į Piepalių pusę gyveno dar viena Juozo Čepelio (sklypas Nr.16) šeima - t÷t÷s pusbrolio. Jų šeimoje augo trys sūnūs ir dvi dukros. Tas Čepelis buvo vadinamas ,,giedorium“.

Čepelių gyvenamasis namas Skemų kaime

Kai broliai dalinosi ir k÷l÷si į vienkiemius, mano t÷t÷ Juozas ir brolis Augustas gavo žem÷s į šiaur÷s pusę nuo ulyčios kaimynyst÷je su Kirkūnų ir Kirkūn÷lių kaimais. T÷vas gavo13,5 ha (sklypas Nr. 45), o d÷d÷ Augustas 7 ha (sklypas Nr.11).


217

Pirmoje eil÷je s÷di Emilija Kurklietien÷ ir Antanas Kurklietis. Antroje eil÷je iš kair÷s: Uržul÷ Čepelyt÷, Ona Čepelien÷, jos vyras Augustas Čepelis, Juozas Čepelis. Apie 1927 metus.

Prisimenu senus raštus, kuriuose buvo parašyta - Balupio Juozas Čepelis. Mus iš trijų pusių supo pievos ir durpynai. Augustas Čepelis gavo molynų, nes už jo namų buvo molingi kalneliai. Trečias brolis Tadas gyveno Skemuose tarp Pleitos ir Juozo Varno (skl. Nr. 19) šiaurin÷je vieškelio pus÷j maždaug 150 m nuo vieškelio. V÷liau, kai d÷d÷ išvyko į SSSR, į jo sodybą kažkokiu tai būdu įsik÷l÷ ,,kalvis Ignotas“ ir gyveno maždaug iki 1967 metų, kol gavo butą. Tą sodybą pavyko atsiteisti Augusto dukrai Aldonai, kai ji ištek÷jo už Alfonso Savicko. Kalvis prigąsdino mano d÷dę, kad jį gali pasodinti į kal÷jimą, ir jis išb÷go iš Lietuvos. Kurklietis tada s÷d÷jo kal÷jime, o po to apsigyveno Skemuose. Atsimenu tik tai, kad jis buvo neblogas kalvis, m÷g÷jas pasakoti. Nebuvo brangininkas. Kitas Skemų kalvis Romas Krivas buvo brangininkas. Pats Kurklietis buvo stambokas ir gana ligotas. Teko būti pas jį (kažko t÷vai siunt÷). Jis gul÷jo lovoje, nes sirgo ir man daug pasakojo, regis, apie, kal÷jimą. Aš nieko neįsiminiau, nes man buvo 12-14 metų. Vieną kartą, būnant Rokiškyje, su t÷vu


218 ÷jome pro daboklę. Ji buvo už dabartin÷s jaunimo mokyklos, kieme. Tai buvo medinis namukas su grotuotais langais. Už grotų s÷d÷jo žmogus. Aš galvojau, kad jis yra koks pl÷šikas, ir man buvo baisu ir kiek gaila jo. Kaip jau min÷jau, mūsų žem÷ buvo tarsi pusiasalyje. Iš visų pusių buvo didel÷s pievos, kurios visada rudenį ir pavasarį būdavo užliejamos. Tik į pietus,kur ribojom÷s su Klimkos, Jono Varno ir Grabausko žem÷mis, buvo sausuma. Kada užliedavo, sunku būdavo nukakti į mokyklą Kirkūnuose. Nuo Krivų laukų ÷jo nemažas griovys, per kurį buvo maždaug 2 m platumo ir ilgumo du tiltukai. Juos vanduo dažnai apsemdavo. Aš ir sesuo Danut÷ baig÷me Kirkūnų mokyklos keturis skyrius. Sesuo po to lank÷ Rokiškio mergaičių gimnaziją, o aš su keliais vaikais mok÷m÷s privačiai pas Kirkūnų mokytoją Rapolą Sakalnyką. Tai buvo labai geras ir reiklus mokytojas, buvo laikomas geriausiu Obelių rajono mokytoju, nors kiek m÷go išgerti. Mokykloje visos sienos buvo nukabin÷tos lentel÷mis iš lietuvių kalbos rašybos, matematikos ir kitų dalykų. Iš mokyklos laikų labiausiai įsimin÷ 1942 ar 1943 metų šilta balandžio 1-osios diena, kada medokus palikome ant ežios pusiaukel÷je ir į mokyklą ÷jome basi. Atmenu dar vienas Velykas, kurios buvo šaltos, buvo daug sniego. Pro mus ÷jo žvyrkelis, ir per griovį buvo gana didelis tiltas. Žiemą per sniegą suvažin÷davo siaurą kelią ir suplūktas sniegas tirpdavo l÷čiau. Taip suplūktas ir apled÷jęs būdavo ir tas tiltas. Per tiltą važiavo vestuvininkai - trys ar keturios rog÷s. Ant tilto paslydo ir jaunieji nuvirto į vandenį. Buvo daug vargo, kol viską išgraib÷. Atsimenu dar vieną 1946 ar 1947 metų lietingą vasarą. Mūsų pievose plaukiojo kupetos, o vandens buvo iki pus÷s liemens. Visos pievos buvo kaip didžiulis ežeras. Lijo ir per rugiapjūtę. Gubose rugiai sudygo. Teko ardyti gubas ir džiovinti javus. Rudeniop lietūs liov÷si ir rugius pas÷ti pavyko gana gerai.


219 Malti grūdus veždavo į Garšvinę už Lukštų į Aknystos pusę arba į Maineivas. Ten buvo vandens malūnai. Ten ir pikliuodavo grūdus pyragams. Nuvažiavus į malūną, kartais reik÷davo laukti 2-3 dienas, nes būdavo eil÷s. Ypač jei nebūdavo užtvankose vandens. Dabar tose vietose yra tik nežymios malūnų liekanos. Karo metu buvo mada pasidaryti nedidelį v÷jo malūną. Du ar trys tokie malūnai stov÷jo ir Sniegiuose. Jie buvo su mažomis rankin÷mis girnomis ir malūne maldavo tik šeimininkas savo reikm÷ms. Mes, pristigę miltų, maldavome rankomis pas d÷dę Augustą. Per vakarą sumaldavome kokį kibirą. Tai buvo gan sunkus darbas. Grūdai tur÷jo būti labai sausi. Jie visada džiūdavo ant duonkepio pečiaus. Mūsų pečius buvo gerai suplūktas kūl÷mis, po duonos kepimo net tris dienas būdavo šiltas. Ant to pečiaus būdavo jauku žiemos vakarais. Gal÷davome ant jo pasišildyti, paskaityti. Vienas skaitydavo, kiti klaus÷. Kartais padainuodavome. Sesuo Rokiškyje nusirašydavo daug dainų. Mama irgi mok÷jo jų daug ir gražiai dainavo. Dainuodavo ji ir su seserim Konstancija Širvinskiene, gyvenusia netoli Onuškio Patilčiuose. Mama v÷liau senatv÷je 1977 metų apžiūroje rajone tarp individualių dainininkių už÷m÷ prizinę vietą, gavo diplomą. Mama dalyvaudavo ir Skemų kaimo meno saviveikloj, šokdavo ir dainuodavo senovines dainas. Užrašyti senų dainų pas ją buvo atvažiavusi dainų rink÷ja iš Vilniaus. Nemažai jos dainų užsiraš÷ ir Rokiškio kultūros namų darbuotojai. Mama jaunyst÷je giedojo bažnyčios chore, o senatv÷je giedojo viena, s÷d÷dama namuose. Vaikyst÷ karo metais Gerai prisimenu karo pradžią, sukilimą prieš sovietinį režimą. Pietų metu su seserimi žaid÷me kieme ant rūsio stogo. Rūsys buvo sumūrytas virš žem÷s iš akmenų. Jo sienų storis buvo gal 0,5 m, o dydis 3x5 m. Jis buvo pusapvalis ir, užlipus ant stogo, buvo gera žaisti. Pasigirdo šūviai Obeliuose ir pasimat÷ dūmai. Prik÷l÷m t÷vus, kurie miegojo pogulio. Rytojaus dieną kažkas pasak÷, kad prasid÷jo karas - užpuol÷ vokiečiai. Kitą dieną pro mus į Kirkūnų


220 pusę pravažiavo kelios automašinos - ,,palutarkos“. Jos nakvynei apsistojo Kirkūnuose nedideliame miškelyje. Nu÷ję radom prikasta apkas÷lių, prim÷tyta konservų d÷žučių. Po poros dienų t÷vai, grįžę iš Rokiškio, pasak÷, kad ten jau vokiečiai. Po keleto dienų gird÷josi šūviai Bajorų kaimo pus÷je. Ten šaud÷ žydus. Karo metais buvo paplitusi mada lošti kortomis. Lošdavo Kirkūn÷liuose pas Žvirblį (skl. Nr.1-2) arba pas Šarkauską. Art÷jant frontui, traukiantis vokiečiams, kompanija žaid÷ pas Šarkauskus. Užskrido rusų kukurūzininkai. Visi kortuotojai išb÷go į lauką žiūr÷ti l÷ktuvų. Rusų lakūnai, turbūt, paman÷, kad tai kareiviai, ir met÷ vieną ar dvi bombas, pataikydami į gyvenamąjį namą. Namas sudeg÷. Dar viena gana didel÷ bomba gal 60-70 cm ilgio nesprogusi įstrigo žem÷je. Dar viena tokia pat didel÷ sprogo už kokių 20 m ir išmuš÷ gal 10 m skersmens ir 2-3 m gylio duobę. Kiti Šarkauskų pastatai nenukent÷jo. Šeima persik÷l÷ gyventi į beržyn÷lyje esančią molinę pirtį gal 3x4 m dydžio ir gyveno ten apie 5-8 metus, kol v÷l pasistat÷ gyvenamąjį namą. Kitą antskrydį rusai pakartojo gal po m÷nesio. Vakarin÷je Skemų pus÷je subombordavo durpyną. Nieko nepadeg÷ ir neužmuš÷, tik liko kelios nesprogusios bombos. Buvo vienas vyrukas, kuris surinko nesprogusias bombas, nuneš÷ į beržyn÷lį ir ant jų užkūr÷me laužą. Palaukus driokstel÷jo smarkus sprogimas. Likusias bombas susprogdino atvykę kareiviai. Rusų kareiviai pasirod÷ per rugiapjūtę. Fronto Skemuose nebuvo, tod÷l niekas nenukent÷jo, nesudeg÷, nežuvo. Tik pamenu, kalb÷jo, kad Skemuose stovi vokiečių kareiviai. Pas mus buvo už÷ję du vokiečiai, praš÷ kiaušinių, lašinių. Gavę pad÷kojo ir iš÷jo. Art÷jant frontui, mes buvome pasiruošę miegoti sl÷ptuv÷je rūsyje. D÷d÷ buvo iškasęs nemažą duobę. Ją apdeng÷ rąstais, lentomis, šiaudais, apipyl÷ žem÷mis. Man rod÷si, kad rūsyje sl÷ptis yra dar pavojingiau. Jei bomba pataikytų, tai ten ir palaidotų po akmenimis, nes skliauto storis buvo apie 35-45 cm. Tačiau viskas pra÷jo laimingai. Tik vykdavo oro mūšiai virš geležinkelio ir laukuose. Nuimdami derlių rasdavom gilzių apie


221 15-20 ir 10-12 cm ilgio. Vokiečiai atsitraukdami buvo išsprogdinę kone visą geležinkelį. Už÷jus rusams, var÷ vyrus jį atstatin÷ti.T÷tis sak÷, kad buvo išsprogdinti b÷gių galai, iškraipyti pab÷giai. Dirbdavo visi žmon÷s, o kareiviai nulauždavo b÷gių galus, kal÷ skyles varžtams ir v÷l guld÷ ant pab÷gių. V÷liau net ir Gindviliuose buvo nutiestas geras gabalas antrų b÷gių prasilenkimui. Nuo Obelių į Rokiškį maždaug ties Stočkų kaimu virš žemos pievos buvo pylimas geležinkeliui. Čia buvo nuversti vokiečių vagonai, kurie išbuvo gal 15 metų, kol juos supjaust÷ ir išvež÷. Kadangi ties Skemų pervaža geležinkelis Obelių link kyla į kalną, dažnai garvežys vos užtraukdavo sąstatą. Kartais net kviesdavo antrą garvežį arba v÷l nusileisdavo, kad geriau įsib÷g÷tų. Kai važiavo vokiečių kareiviai, tai žmon÷s atnešdavo jiems maisto ir main÷ į rūbus, muilą, kitas prekes. Keleiviniai traukiniai į abi puses važiuodavo pilnut pilnut÷liai. Po karo per kaimą vaikščiodavo labai daug pab÷g÷lių iš Rusijos. Jie prašydavo duonos, bulvių ar kitokio maisto. Vaikštin÷davo vaikai, moterys, buvę kareiviai. Kartą buvo at÷je dviese - vienas be dešin÷s, o kitas be kair÷s rankos. Jie pasakojo, kad pas juos nieko nelikę, visi badauja, vaikšto apsiavę vyžom iš liepos karnų. Mes tur÷jom nemaža rugių. Vienais metais vasarojus netilpo klojime, tai jį krov÷m lauke į stirtą. Į trobą buvo įnešta kibiras rugių, tai kiekvienam at÷jusiam įpildavome po litrą grūdų į konservų d÷želę. Vieną dieną paskaičiavau, kad buvo at÷ję apie 12 žmonių. Kitomis dienomis ateidavo ne mažiau. Į karo pabaigą ir vokiečiai buvo atvežę rusų šeimas su vaikais ir apgyvendindavo juos pas turtingesnius ūkininkus. Taip pas kaimyną Kirkūnuose Kostą Laucę gyveno moteris su dviem vaikais. Mamos t÷višk÷je irgi gyveno moteris su berniuku. Art÷jant frontui, pas mus apsigyveno žmogus nuo Pand÷lio, kuris labai bijojo l÷ktuvų. Kai tik išgirsdavo l÷ktuvus šaudant, sakydavo: ,,Sl÷pkit÷s, aplanai zametija“. Labai bar÷ mane, kad žiūriu į juos.


222 Į Rokiškio mokyklą važin÷davau dviračiu su kaimynu bendraamžiu Jonu Trofimovu. Jis dar tur÷jo brolius Vasilijų ir Savelijų bei seserį Taisiją. Vasilijus grojo mokyklos orkestre, Jonas taip pat buvo muzikalus - grojo armonika. Dažnai pagrodavo ir kaimo vakaruškose. Savelijus buvo nelaimių vaikas mažas prarijo adatą, v÷liau sugalvojo užkurti ugnį klojime ir klojimas sudeg÷. V÷liau, tarnaudamas milicijoj, nešiodamas pistoletą kelnių kišen÷j, persišov÷ koją. Netoli mūsų gyveno Jurgis Statulevičius. Jis buvo stalius statybininkas. Jis stat÷ mūsų trobai antrą galą - seklyčią. Kampai buvo taip sunerti, kad tik pak÷lus rastą aukštyn gal÷jai jį nuimti. Dabar taip nebedaro. Pas tą Statulevičių buvo ir v÷jo elektrin÷. Viduje šviet÷ elektros lemput÷s. Kita tokia elektrin÷ buvo ir pas kalvį Šinkūną. Jis gyveno netoli senelių namų. Skemuose buvo priimta rusus vadinti vardais. Timofiejus Trafimovas buvo vadinamas Cimka, Grigorijus Lobinas - Griška. Gyveno Skemuose toks Markiejus Lobinas. Vieną kartą, kai buvau poliklinikoj, at÷jo senukas. Kai jis iš÷jo, sesel÷ ir sako: „Ar žinot, kiek tam žmogui metų? Jam 107“. Kiek po to jis dar gyveno, nežinau. Jo sūnus Aleksejus-Lioška buvo vedęs Jegorovaitę iš Vabolių kaimo ir pasistat÷ gražius namus Skemuose. Jam mirus, namus paveld÷jo žmonos brolio sūnus ar vaikaitis, kuris turi parduotuvę Rokiškyje. Sodyba gražiai sutvarkyta. Apie politiką Atmenu, gal 1939 ar 1940 metais pas mus į namus buvo at÷ję Ignas Lauc÷, d÷d÷ Augustas bei dar vienas vyras ir kviet÷ mano t÷tį eiti į susirinkimą pas Mataušą Grabauską, kur gyveno dar toks Buteikis ir dalyvauti kairuoliškuose pasikalb÷jimuose, pyko, kad t÷tis nenor÷jo eiti. Nu÷jo ar ne, nežinau. At÷jus vokiečiams, d÷d÷ Augustas buvo suimtas ir nuvežtas į Rokiškį. Jo areštuoti buvo atvažiavę dviračiais gal 5-7 vyrai su šautuvais. D÷d÷ buvo pasodintas į kal÷jimą, kur pras÷d÷jo m÷nesį ar pusantro m÷nesio.


223 Pusseser÷ Gen÷, at÷jus vokiečiams, ant sienos prikal÷ dvi sukryžiuotas trispalves v÷liav÷les. Teta liep÷ jas tuojau nukabinti, sakydama, kad ,,nežinia, ką galime užsitraukti šiais laikais“. Už÷jus vokiečiams, buvo kalbų, kad Saulių kaime pas ūkininką Jasinevičių buvo už÷jęs kareivis, gal dezertyras, atsilikęs nuo savo dalinio ir papraš÷ valgyti. Tas šeimininkas tą kareivį nušov÷. Ūkininkas pats jį ir laidojo.1 Nuo mūsų į pietryčių pusę gyveno Kastulis Krivas. Jis buvo prijaučiantis vokiečiams, tai at÷jus rusams slapst÷si, ateidavo pernakvoti ir pas mus. Dieną sl÷pdavosi ant šieno ar ant aukšto. Jo t÷vas buvo kiek mokytas, baigęs kelis skyrius, tai jis mokino kelis kaimo vaikus skaityti ir rašyti. Jis buvo vadinamas ,,Poneliu“. (Sklypas Nr.50). Ulyčioj prie kelio tarp Kazio Grabausko (skl. Nr. 49) ir Klmenso Gilio (skl. Nr. 23.) gyveno Juozas Krivas, kuris buvo vadinamas ,,Kikiliu“ d÷l plonų kojų. (skl. Nr. 48). Jo sūnus, rodos, buvo komjaunuolis. Ar jis buvo koks veik÷jas, ar nebuvo - nežinau. Kartą jis išvyko į Ragelių atlaidus ir nebegrįžo. Dingo. Skemų žmon÷s apie jį gal ir nebesužinos. Už÷jus rusams, buvo paskaičiuota, kad neb÷ra gal 8-10 vyrų. Netoli kelio gyveno pasiturintys ūkininkai Pautieniai (skl. Nr. 24). Rodos, vyresnysis buvo baltaraištis. Jaunesnysis kurį laiką buvo namuose, bet paskui dingo. Jų sesuo buvo ištek÷jusi, kurį laiką sl÷p÷si, gyveno ir pas mus. V÷liau ir ją, ir jos motiną išvež÷ į Sibirą. Gal kokiais 1949 m. prad÷jo žmones agituoti stoti į kolūkį. Atvažiuodavo koks valdininkas ir sušaukdavo žmones į apylink÷s tarybą, kuri buvo Juozo Varno namuose. Teko būti tokiame susirinkime. Žmon÷s šaukia, kad nenori į kolūkį, o jiems grąsina, kad užd÷s didelius mokesčius. Gana neturtingas gyventojas Grigorijus Lobinas (skl. Nr. 6.) barasi su tuo valdininku, o Grišos sūnus Foma išlenda į vidurį ir sako, kad reikia stoti. T÷vas r÷kia ant sūnaus. Foma v÷liau dirbo Naujojoje Akmen÷je ar ne partijos 1

Už tai Jasinevičius buvo nuteistas penkiolikai metų. A.V.


224 komitete, bet neilgai, nes netur÷jo mokslo. Jo brolis Atsipijus dirbo kolūkyje traktorininku, puršk÷ amoniakinį vandenį, nenaudojo apsisaugojomo priemonių. Dar nu÷jo išgerti ir mir÷. Po karo rusai labai atsigavo. Už Kirkūnų buvo Vabolių kaimas. Šalia Strepeikiai ir Slabada. Turgaus dienomis pro mūsų namus iš šių kaimų visi traukdavo į Rokiškį. Vieną kartą mes žaid÷me ant vieškelio, o pro mus važiavo du triračiai motociklai. Vienas jų apvirto. Vairuotojas išsitrauk÷ pistoletą ir šauk÷, kad ,,čia pilna banditų“. Mes teisinom÷s, o jie buvo girti ir vis grąsino. V÷liau man pasakojo Stefa Raišyt÷, kad tas vairuotojas, kurio ir pavardę žinojom, sustojo prie jos namų, padav÷ krepšį ir liep÷ priskinti serbentų uogų. Prieš valdžią nepasipriešinsi. Tais laikais buvo visokių atvejų. Ateidavo ir Lietuvos partizanai. Buvo ir pas mus, praš÷ maisto. Mes netur÷jome atliekamų lašinių, o kiaul÷s buvo dar mažos. Jie apžiūr÷jo tvartą ir sutiko, kad pas mus tikrai n÷ra ko gauti. Aš tuo metu skaičiau III skyriaus ,,Saulutę“ apie kovas su kryžiuočiais, tai mane pagyr÷. Gal už poros dienų per kaimą v÷l kažkas ÷jo ir met÷ į šunį akmenį. Mes man÷m, kad mus patikrino, nes buvo liepta niekam nesakyti, kad pas mus jie buvo at÷ję. Gal po m÷nesio ties Skemų kryžkele, netoli kapinaičių, naktį gird÷josi šaudymas. Ryte sužinojom, kad sankryžoje buvo pasala, kažką nušov÷. Tik v÷liau sužinojom visas smulkmenas. Prisidengę partizanais, pl÷šikavo ir patys rusai ir net bandituojantys lietuviai. Apie tinklinį Maždaug 1950 m. Skemuose suorganizavome tinklinio komandą. Kaimo laukelyje netoli Juozo Varno ir ,,Dziomkos“ sodybų buvo graži aikštel÷, iš visų pusių, išskyrus pietrytinę, apsupta medžių. Vakarais čia susirinkdavo jaunimas. Ateidavo Juozas Davolis, Antanas Čepelis, Jonas ir Vasilijus Trafimovai, Jonas Pleita, Jonas Gilys, Jonas Ling÷, Augustas Čepelis ir kiti. Ateidavo ir kolūkio


225 pirmininkas Leonas Kiliulis. Žaisdavome savaitgaliais, o kartais ir vakarais po darbo. Kartą nutar÷me sužaisti varžybas su Bajorų komanda. Sus÷dome į dvi lineikas ir nuvažiavome pas juos. Susirinko nemažai žiūrovų. Mes laim÷jome rezultatu 3:0 ir laimingi grįžome namo. Kažkurią vasarą Obelių rajono sporto komiteto pirmininkas prikalbino mus važiuoti į respublikinę kolūkiečių spartakiadą. Obeliuose prieš tai praved÷ varžybas. Dalyvavome 1000 ir 100 metrų b÷gimo rungtyse. Laim÷jome, tod÷l pasiūl÷ važiuoti į Šiaulius. Mums išraš÷ kolūkiečių darbo knygeles. Išvykome 6-8 sportininkai. Nuvažiavom naktį. Patikrino dokumentus, apnakvyndino sporto sal÷je ant šiaudų, dav÷ valgyti. B÷gome estafetę 100 x 4 ir švedišką estafetę 800 x 400 x 200 x 100 m. Nors mes nelaim÷jome, bet susipažinome su prizininkais. Vis prisimenu b÷giką Stasį Ramanauską, kuris laim÷jo bent kelias rungtis - 800, 1500 ir 3000 ar 5000 m. b÷gime. V÷liau jis mok÷si Kauno kūno kultūros institute, buvo respublikos čempionas. Baigęs institutą iki pat senatv÷s dirbo Panemun÷lio vid. mokykloje. Jo mokiniai buvo respublikos moksleivių spartakiadų čempionai - ÷jimo, ieties metimo rungčių nugal÷tojai. Apie mano sportinį gyvenimą Dideliais sportiniais gabumais nepasižym÷jau, bet sportas mane labai trauk÷. Aš sporte nemažai dirbau savarankiškai. Rokiškio gimnazijoje buvo šiek tiek sporto inventoriaus: lygiagret÷s, skersinis, arklys su rankenomis, kabanti kartis arba virv÷. Mokyklos kieme buvo aukštos, nuožulniai įtvirtintos kop÷čios. Fizinį lavinimą d÷st÷ mokytojas Mykolas Kakeranas. Jis mok÷ pratimų ant šių prietaisų ir šiek tiek pralavino. Kop÷čiomis iš pradžių užlipdavau nedaug, bet po kiek laiko jau užlipdavau iki viršaus. Namie tur÷jau išsikasęs šuoliaduobę, pasidaręs stovus. Taigi gal÷jau šokin÷ti į tolį ir į aukštį, šokin÷ti netgi su kartimi. Šiek tiek b÷giodavau - po vieną valandą per dieną.


226 Po aštuonių klasių įstojau į Klaip÷dos jūreivyst÷s mokyklą. Būti jūrininku buvo mano svajon÷. Įstoti nebuvo lengva, nes konkursas buvo 5-6 į vieną vietą. Man pavyko, nes neblogai sek÷si matematika ir fizika, o iš šių dalykų reik÷jo laikyti stojamuosius egzaminus. Viskas buvo d÷stoma rusų kalba, bet man neblogai sek÷si. Tais metais buvo priimta 120 kursantų, lietuvių tebuvo gal 12. Visi kiti buvo iš Baltarusijos, Ukrainos ir net iš Maskvos. Buvo ir visiškų nemokšų. Tačiau tais metais išvež÷ į Sibirą mano d÷des - mamos brolius - Antaną Baroną su šeima ir Joną Baroną (jis buvo mokytojas) su šeima. Jūreivyst÷s mokykloje pasklido kalbos, kad tiems jūrininkams, kurie turi giminių užsienyje arba tremtinių, nebus leidžiami plaukti į jūrą, nes gali pab÷gti arba tapti šnipais. Nutariau mesti mokyklą. Mano gi grup÷ su laivu ,,Sekstanas“ išplauk÷ į pirmąją pažintinę kelionę vienam m÷nesiui. Mane paliko mokykloje ir prijung÷ prie kitos grup÷s. Ši grup÷ su laivu ,,Junga“ išplauk÷ Kuršių mariomis iki Nidos, papuol÷ į audrą. Kai grįžom, visi nu÷jo mokytis, o mane paliko saugoti ,,Jungą“. Ant stiebų buvo iškabinti tinklai. V÷jas juos išpūsdavo kaip bures, o laiptai į laivą buvo nupl÷šti, negal÷jau išlipti iš laivo, šlapiomis anglimis negal÷jau užkurti šildymo krosnies. Pagaliau pavyko nukabinti tinklus ir sukrauti ant denio. Mano grup÷, plaukusi ,,Sekstanu“, tenuplauk÷ iki Rygos, iš kur buvo parvežti autobusu. Mokykloje aš susidraugavau su maskviškiu Jurijum Čibisovu. Jo d÷d÷ buvo Baltijos jūros karinio ansamblio dalyvis. Buvom pas jį svečiuose. Pergyvendamas d÷l ištremtų d÷džių ir sužinojęs, kad Baltarusijoje yra net trys kūno kultūros technikumai, nutariau mesti jūreivyst÷s mokyklą. Po sesijos pasiprašiau išleidžiamas ir parvažiavau namo. Pavasarį parašiau pareiškimą į Gardino kūno kultūros technikumą ir liepos m÷nesį gavau iškvietimą į stojamuosius egzaminus. Reik÷jo važiuoti traukiniu su keliais pers÷dimais. Atvykus paaišk÷jo, kad egzaminai savaitei atkelti. Mane apgyvendino technikumo bendrabutyje, kur gyveno II-III kurso studentai. Čia jau mok÷si vienas


227 gabus lietuvis Zigmas Gaidelis iš Vilkaviškio. Jis buvo ir geras teis÷jas. Tuo metu vyko Gardino apskrities spartakiada. Egzaminų metu specialyb÷s patikrinimui, b÷gome 100 ir 1000 metrų. 1000 metrų atb÷gau pirmas, tik prie pat finišo mane aplenk÷ vienas polockietis. Prisimenu, kad Borisas Lieginas atb÷go tik viena sekunde anksčiau. Aš atb÷gau per 3,7 min. Stipendijos negavau, nes gavau trejetą iš rusų kalbos. Parvažiavau namo ir laukiau mokslo metų pradžios nuo spalio pirmos, nes vasara buvo skirta plaukymo pratyboms, o Gardine dar nebuvo uždaro baseino. Tur÷jome kelis labai gerus mokytojus. Žiemą labai patikdavo slidin÷ti. Išvesdavo grupę už miesto, kur buvo daug griovų ir tur÷jome sp÷ti paskui d÷stytoją, kuris žinojo visas trasas, o mes vert÷m÷s, skub÷jome ir laik÷m÷s. Mokiausi neblogai. Po kiek laiko gavau ir stipendiją. Ji buvo nemaža - apie 300 rb. Tuo laiku pietūs valgykloje kainavo 60-80 kapeikų. Kartais gaudavau teis÷jauti, už ką mok÷davo 18 rb. Beveik kiekvieną dieną eidavome į kiną, o vasarą lank÷me parke šokius. Po pirmo kurso buvau išrinktas grup÷s seniūnu. Be stipendijos dar kai kur uždarbiavome. Vieną kartą gal 20 vaikinų apsi÷m÷me iškrauti baržą su malkomis, apie 100 erdmetrių. Dirbome nuo 17 val. iki 2-3 val. nakties. Malkos buvo 1-2 m ilgio. Kai didumą malkų iškrov÷m, barža pakilo ir nulipti iš jos buvo nelengva. Nusiplūk÷m nežmoniškai ir kitą dieną niekas nenu÷jo į užsi÷mimus. Gavom nedidel÷s pylos. Kitą kartą sutikom stotyje į vagoną pakrauti bulves. Dirbom gal 5-6 valandas. Abu kartus uždirbome po 30-40 rb. Tai buvo nemaža paspirtis. Tai buvo 1954 metais. Antrojo kurso pabaigoje iš Minsko atvažiavo sporto vadovai atrinkti sportininkų į stovyklą ruoštis Sovietų Sąjungos fizkultūrininkų šventei. Atrinko apie 10 dalyvių ir vieną mokytoją-akrobatą. Papuoliau ir aš. Mus nuvež÷ į Minską. Ten dar kartą apžiūr÷jo, dav÷ sportinę aprangą ir nuvež÷ į Staikus 20 km nuo Minsko. Ten apgyvendino palapin÷se po 50 žmonių. Viso ten buvo 800 sportininkų ir trenerių. Staikai dabar yra žymi Baltarusijos sporto baz÷. Ten dabar vyksta net Europos


228 čempionatai. Mūsų pagrindinis uždavinys buvo gerai paruošti programą ir gražiai saul÷je įdegti. Ten praleidome gal 40 dienų. Po to nuvež÷ į Maskvą. Gyvenome tolokai už miesto, kareivin÷se. Kasdien važiavome į Lužnikų stadioną šlifuoti savo programos. Kiekvienai respublikai buvo skirta po keliolika minučių. Programa tur÷jo tęstis apie 2-3 valandas. Buvo ir paradas, kuriame dalyvavo gal tik trečdalis dalyvių. Baltarusijos - apie 300. Įdomu, kad Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos respublikų kolonose buvo aukšti sportininkai. Gi Rusijos, Kaukazo ir Vidurin÷s Azijos kolonose aukštaūgiai buvo tik pirmose gretose, o toliau kolonoje žygiavo žemaūgiai. Baltarusijos delegacija vaizdavo kvadratinį bulvių sodinimo būdą. Vyrai suguldavome lauke kvadratais maždaug 8 x 8 m. Viduryje - keletas merginų, apsirengusių dvigubais kostium÷liais. Pirmą kartą jos išsilenkia - pasirodo ,,balti bulvių žiedai“. Paskui jos pasilenkia, nusega baltą aprangą ir v÷l atsilošia jau su raudonu kostium÷liu - ,,bulv÷s pražysta raudonais žiedais“. Po šio numerio visi greitai į vidurį stadiono įnešame didelę surenkamą geležinę piramidę. Ant jos sulipa visi 100 dalyvių. Piramid÷ ,,pražysta“ taip pat įvairiom figūrom. Piramid÷s viršuje 5-6 metrų aukštyje 1 x 1 m aikšt÷leje du akrobatai atlieka nesud÷tingus pratimus. Po to greit visi nulipame, išmontuojame piramidę ir ją išnešame. Iš šonų prie didžiosios piramid÷s buvo dar dvi mažos piramid÷s su sportininkais. Piramid÷s buvo apsuptos sportininkų, atliekančių pratimus, žiedu,. Lietuvos delegacija šioje švent÷je vaizdavo Lietuvą krepšinio šalį, atliko pratimus su kamuoliais. Pabaigoje visi kamuoliai sumetami į didelį krepšį. Šioje švent÷je dalyvavo ir skemiet÷ Monika Krivait÷. Dalyvavo dar rokišk÷nai Julius Makel÷ ir Jonas Saulis. Visi trys studijavo Kauno Kūno Kultūros Institute. 1954 m. mane pa÷m÷ į Tarybinę Armiją. Nuvež÷ į Taliną, į skirstymo punktą. Pakliuvau į Rygą, į jūrų aviacijos jaunesnių specialistų mokyklą, kuri priklaus÷ karininkų mokyklai. Čia intensyviai mok÷m÷s 10 m÷nesių. Baigus šią mokyklą, mus


229 išvežiojo po visą Sąjungą (europinę dalį). Aš pakliuvau į Nikolajevą - Ukrainon prie Būgo. Čia tarnavau lakūnų mokyklos aerodromuose prie pat miesto. Vasarą išvažiuodavome už 40-50 km nuo Nikolajevo. Dirbti teko prie sunkiųjų bombonešių IL-28. Tai dviejų turbinų varomas l÷ktuvas, kuris per valandą ,,suvalgo“ 1,5-2 tonas dyzelinio kuro. V÷liau buvo gauti l÷ktuvas Tu-16. Jie ,,valgydavo“ 3 tonas degalų. Vienu užpylimu į tokį l÷ktuvą supildavo 7-8 tonas degalų, bet jų neužtekdavo visi dienai, nes skraidymai su kursantais - būsimais lakūnais vykdavo kas antrą dieną nuo 5 iki 15 val. Per dieną nenutrūkstamai skraid÷ 10-12 l÷ktuvų. Taip skraid÷ antro kurso kursantai-pilotai. Trečiame kurse skraidymas buvo dar intensyvesnis ir sud÷tingesnis. Karo tarnybą man pavyko baigti pora m÷nesių anksčiau, nes buvo iš÷jęs įsakas buvusius studentus, norinčius grįžti į studijas, paleisti iki rugs÷jo 1 dienos. Aš dar visą m÷nesį ils÷jausi namuose, mokytis prad÷jau jau Vitebske, nes Gardine mokykla buvo uždaryta. V÷l buvo atidaryta po kokių 10 metų naujame pastate su visu sporto salių kompleksu. Baigęs technikumą, sekančiais metais su savanoriais komjaunuoliais išvažiavau nuimti derliaus į Kazachstaną. Iš Vitebsko stoties išvažiavo visas ešalonas, gal 10 vagonų. Kiekviename vagone buvo po 30-50 jaunuolių. Mus nuvež÷ į Akmokinsko sritį. Po derliaus nu÷mimo aš dar nuvažiavau į Karagandą - akmens anglies kasimo miestą ir įsidarbinau 86/87 šachtoje vidaus kelių meistru-darbininku. Šachta buvo trijų sluoksnių - 70, 140, 180 cm storio. Lengviausia kasti anglį iš ploniausio sluoksnio, nes ten mažiausia griūčių. Čia šachtininkai uždirbdavo 500 rb. Mes, kelių prižiūr÷tojai, gaudavome 11001700 rb. Sekančiais 1959 metais pasiliuosavau ir grįžau į Skemus. At÷jau į švietimo skyrių ir buvau paskirtas į Bagdonoškio aštuonmetę mokyklą, įkurdintą Riomerių dvare. Joje mok÷si 8090 vaikų. Tokių mokyklų rajone tada buvo gal 27. Šiandien Bagdoniškyje neb÷ra net pradin÷s mokyklos. Kriaunose, kur buvo


230 vidurin÷ mokykla, dabar yra vos pradin÷. Bagdoniškyje man dav÷ d÷styti kūno kultūrą, rusų kalbą ir darbus. Už darbą gaudavau 600-700 rb. algą. Sekančiais 1960 m. vedžiau tos pat mokyklos rusų kalbos mokytoją Nijolę Trainytę ir buvome perkelti į S÷lyn÷s aštuonmetę mokyklą - kiek didesnę ir arčiau Rokiškio. Padirb÷jęs čia metus, stojau dirbti rajono sporto taryboje. Tai buvo visuomenin÷ taryba iš kelių asmenų. Į tarybą būtinai tur÷jo įeiti valdžios atstovas. Nuo 1962 metų, kai čia prad÷jau dirbti, prie Rokiškio jau buvo prijungtas Pand÷lio rajonas. Pand÷lys jau tur÷jo naują mokyklą su sporto sale. Rokiškyje sporto salę pastat÷ tik 1964 metais. Iki to laiko sportui buvo pritaikyta tik Tūbelio progimnazijos dvi klas÷s, kur gal÷jo treniruotis tik tinklininkai. Pastačius sporto salę stadione, prad÷jome kultivuoti krepšinį, rankinį, šaudymą, lengvąją atletiką. V÷liau buvo pastatytos sporto sal÷s prie T. Vaižganto vid. m-los, prie Obelių internato, Obelių, Kamajų, Panemun÷lio, Juodup÷s, Kriaunų, Rokiškio II, III, IV vidurinių mokyklų. Pripučiamą salę pasistat÷ Juodup÷s fabrikas ,,Nemunas“. Aš ÷miausi burti sunkiaatlečius, štangos kilnotojus. Pavyko suburti po armijos grįžusius sportininkus. Tai Petras Saulis, Aloyzas Grigonis, Bronius Svirskys, Vytautas Talius, Jonas Balčiūnas, Vidmantas Žiuka. Dar v÷liau iš jaunų mokinukų pavyko paruošti ir sporto meistrus. Tai Augutis Kriukelis, Valdas Danys, Jonas Aleksiejus. Kiek silpnesni buvo Rimas Samuolis, Eugenijus Spundzevičius, Alvydas Čeponis ir kiti. Dabartiniu metu mano mokinys Augutis Kriukelis vadovauja rajono sporto centrui, Jonas Aleksiejus treniruoja sunkiaatlečius ir yra paruošęs net kandidatų į respublikos olimpinę rinktinę. Man dirbant sporto komiteto pirmininku (perorganizavus Tarybą), labai patiko motokroso varžybos. Pavyko gauti sportinį motociklą, kuriuo važin÷jau 5-6 metus. Gana gerai pavykdavo startuoti respublikos ir Pabaltijo motoraliuose. Pabaltijyje jos vykdavo 3 dienas, kai Lietuvoje tik vieną dieną. Be lenktynių motociklais dar reik÷jo dalyvauti


231 granatos m÷tymo, šaudymo ir prisitraukimo prie skersinio rungtyse. Šiose varžybose man pavyko užimti antras vietas tris metus iš eil÷s. Pabaltijo varžybos būdavo gana sunkios. Reik÷davo per dieną nuvažiuoti daugiau kaip 350 km miško keliukais, palauk÷mis, sm÷lynais. Tačiau būdavo labai įdomu, nes važiuodavome labai gražiomis Latvijos vietomis - pajūriu, Gaujos up÷s sl÷niais, kur daug aukštų kalvų gilių daubų it pan. Tur÷jau ir nuosavą motociklą ,,Panonia“ (vengrišką). Parsivežiau jį iš Leningrado, nes rajonuose Lietuvoje jų gaudavo labai mažai. Šiuo motociklu su žmona daug keliaudavome po Lietuvą. Mano treniruojami sunkumų kilnotojai buvo įtraukiami į respublikos rinktinę ir dalyvaudavo visasąjungin÷se varžybose Azerbaidžiane, Arm÷nijoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir kitur. Daugelyje tų varžybų dalyvavau ir aš kaip treneris. 1980 metais važiavome į Maskvos olimpines žaidynes. Ten visą savaitę buvome maitinami, apnakvyndinti ir visur vežiojami steb÷ti varžybų. Apie darbą mokyklose Prad÷jau mokytojauti Bagdoniškyje. Aštuntoji klas÷ buvo pervesta į vakarinę ir mokiniai joje mok÷si prie žibalinių lempų. Klas÷je buvo 10 mokinių. Vaikai m÷go paišdykauti ir kartą numet÷ lempą, išliejo žibalą. Klas÷ užsideg÷. Su švarku pavyko užgesinti ugnį, bet liko išdegusi d÷m÷. Mokykloje nebuvo kur sportuoti. Per praktikos darbų pamokas obliavom lentas, jas tiesinom, šlifavom švitriniu popierium ir pasidar÷m stalo teniso stalą. Pervažiavus į S÷lynę, čia jau buvo du stalai, bet reik÷jo juos remontuoti. Nutariau padaryti medžio tekinimo stakles. Pasidar÷m r÷mą, kalvis nukal÷ ašį su išlenkta kilpa. Ant ašies užmov÷m gana didelį geležinį ratą ir, mindami kojomis pedalą, gal÷jome tekinti smulkius gaminius, pavyzdžiui, - šachmatus. Po poros metų S÷lyn÷je žmoną paskyr÷ šios mokyklos direktore ir mes persik÷l÷m gyventi į mokyklą, kur buvo du laisvi kambar÷liai.


232

Bagdoniškio mokyklos mokytojai ir mokiniai. Viduryje s÷di buvęs Vyžeičių mokyt. Jonas Skruodis. Mokyt. A. Čepelis viršuje viduryje.

Bagdoniškio m-klos tinklinio komanda su savo mokytoju A. Čepeliu

Aš labai nor÷jau tur÷ti mašiną. Prenumeravau žurnalą ,,Modelist-konstruktor“, kuriame buvo publikuota keletas straipsnių apie mašinas. Viena iš jų buvo kažkokio Maskvos profesoriaus pasidaryta mašina iš medžio su nedideliu A. Čepelis savo darbo medin÷je mašinoje motorolerio varikliuku ir nedideliais ratais. Nutariau pabandyti ir aš. Gavau ąžuolin÷s lentos gabalą, storos (10 mm) faneros ir, padedant kaimynui staliui, padar÷me r÷mus. Vasarą važiavom į Maskvą, kur nusipirkau padangas. Jos buvo gana pigios - tik po 10 rb. Vilniuje pas draugus nusipirkau invalidų mašin÷l÷s priekinį ir galinį stiklus ir visa tai taikiau į


233 medinius r÷mus. Man daug pad÷jo specialistai. Visiems rūp÷jo, kas iš to išeis? Mašiną pavyko surinkti, ir po kiek laiko ÷miau važin÷ti su ja. Mašina buvo su visais būtinais įrengimais: šviesomis, posūkių žibintais, spidometru, stabdžiais ir stabdžių žibintais. Greitis nebuvo didelis - tik 50 km per valandą. Tolesnį jos tobulinimą ir registravimą teko atid÷ti, nes gavom butą Rokiškyje ir prad÷jau dirbti sporto komiteto pirmininku. Tais pat metais gavau paskyrą ,,Zaporožiec ZAZ 986“, kurį parsivariau iš Kauno. Tada atpuol÷ ir noras vairuoti medinę mašiną. Ji pastov÷jo 3-4 metus pas pažistamus ir ją išmontavau. Motociklu nuvažiavau daugiau kaip 120 tūkst. km. Kitas mano draugas - Antanas Kviliūnas įsigijo suvirinimo aparatą ir prad÷jo daryti metalinę automašiną su motociklo varikliu. Jis nusipirko apdegusią mašiną ir ją atremontavo. Gavosi visai nebloga mašina. Taip bedirbdamas jis išmoko remontuoti mašinas, užsidirbo pinigų ir nusipirko ,,Žiguli“, v÷liau dar geresnę. Apie seserį Danutę Ji baig÷ Rokiškio gimnaziją ir įstojo į Vilniaus Universitetą. Studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Rašydavo straipsnelius į spaudą. Baigusi Universitetą, buvo paskirta dirbti į Žagarę. Ten ji dirbo dvejus metus. V÷liau išvyko į Telšius ir mokytojavo III vid. mokykloje, kur išdirbo vienus metus. Po to persik÷l÷ į Vilnių ir dirbo mokyklų mokslinio tyrimo institute. Po metų įstojo į Leningrado Universitetą, kur studijavo trejus metus. Grįžusi į Vilnių, dirbo Rusų kalbos ir literatūros katedroje, kol iš÷jo į pensiją. Jau pensijoje paruoš÷ rusų – lietuvių kalbų pasikalb÷jimo žodyn÷lį. Dabar gyvena Vilniuje, Antakalnyje.


234

Iš mokyklų gyvenimo VALERIJA KUBILIŪTö-MASALSKIENö 1940 metais iš seniūno Gilio namų Vyžeičių kaimo mokykla buvo perkelta į senelių namų kontorą - medinį gan didelį namą. Nuotraukų tos kontoros, kur dirbo ir gyveno rašytojas J. Švaistas 1915 m., o v÷liau gyveno visi direktoriai ir ilgai buvo senelių namų kontora, nepavyko rasti. Šioje vietoje dabar stovi dviaukštis mūrinis pensionato gyventojų namas. Mokykla veik÷ tik vienus pirmos rusų okupacijos metus. Joje mokytojavo Bronius Šimanauskas, atvykęs iš Panemun÷lio krašto. Jis v÷liau buvo ištremtas ir jo likimas nežinomas. Mokykloje buvo 4 klas÷s ir ją lank÷ artimesnių ūkininkų vaikai. Tais metais pradin÷ mokykla dar buvo atidaryta Piepaliuose ir Skemuose. At÷jus vokiečiams, mokykla buvo uždaryta. Gimiau 1928 m. vasario m÷n. 19 d. Panemun÷lio vlsč. Panemunių kaime, Kubilių šeimoje. Lankiau Panemun÷lio pradinę mokyklą, o po to Rokiškio gimnaziją, kurią baigiau 1949 m. Gavau darbo Obelių raj. Zarinkiškio pradin÷je mokykloje. 1951 m. neakivaizdiniu būdu baigiau Panev÷žio mokytojų seminariją. Darbas šiame rajono užkampyje buvo sunkus. Mokykloje mok÷si 54 įvairaus amžiaus mokiniai, nes tuoj po karo ne visi mokiniai pagal amžių prad÷jo laiku mokytis. Dirbome dvi mokytojos Bron÷ Skvarnavičien÷ ir aš - Valerija Kubiliūt÷. 1951 m. ištek÷jau ir tapau Masalskiene. Mokykloje dirbti sek÷si labai gerai, nes vaikus aš labai myl÷jau. Su atsiliekančiais dirbdavau papildomai po pamokų. Mokytojams tais laikais reik÷jo platinti laikraščius ir knygas, skaityti paskaitas ir t.t. Apylink÷je buvo labai daug jaunimo, tod÷l plačiai vyst÷me meno saviveiklą. Zarinkiškio kaime pastat÷m du žymius veikalus: Gogolio ,,Piršlybas“ ir ,,Pelenę“. Pastat÷m dar keletą vienaveiksmių pjesių. Su mokiniais paruošdavome program÷les įvairių švenčių ir Naujųjų metų proga.


235

Mokytoja Valerija Masalskiená su Skemų mokyklos mokiniais


236 1954 m. prad÷jau dirbti Piepalių pradin÷je mokykloje (Rokiškio raj. Lenino v. kolūkyje). Čia dirbau su ketvirtąja klase pusantros pamainos, nes buvo daug mokinių. Gal šešiolika. Žmon÷s čia buvo labai draugiški ir nuoširdūs, nors pus÷ mokinių buvo rusų tautyb÷s ir nemok÷jo lietuviškai. Vaikai vieni iš kitų nesityčiojo. Su t÷vais dažnai susitikdavome susirinkimuose. Buvo ir sunkių mokinių, bet stengiausi t÷vams apie juos pasakyti ir ką nors gera. Tai man pad÷jo gauti pasitik÷jimą ir pagarbą iš t÷vų pus÷s. Švenčių proga ruošdavome įvairias program÷les. Kai sumaž÷jo vaikų ir buvo uždaryta Piepalių makykla, mane 1955 metais perk÷l÷ dirbti į to paties kolūkio Skemų pradinę mokyklą, nes jos mokytoja išvyko į Rokiškį. Čia dirbti buvo daug įdomiau, nes buvo Kultūros namai ir biblioteka. Įsijungiau į kultūrinį darbą. Virgis Sesickas ir R. Balčiūnas suorganizavo moterų ansamblį, kuriame pagrindin÷s dalyv÷s buvo Rita Balčiūnien÷, Gailut÷ Pitr÷nien÷, Rasa Streikuvien÷, Valerija Masalskien÷, Elena Laužadien÷, Danut÷ Laužadyt÷. Dar veik÷ dramos ratelis, kuriame vaidino R. Vaitkevičius, Andrius Grigorjevas, Vita Grigorjevien÷, Valerija Masalskien÷, Steponas Skvarnavičius, V. Masalskis, Jalinskien÷ ir kiti. Šioje mokykloje mokiniai buvo labai draugiški, drausmingi ir darbštūs, nes dauguma jų buvo iš apsišvietusių, inteligentiškų šeimų. Aš, žinoma, jų neskirsčiau į gerus ir blogus, gal tod÷l jie mane labai myl÷jo. Su jais ruošdavome įvairias šventes, sveikindavome pirmūnus. Už darbą mokykloje bei visuomeninę veiklą buvau apdovanojama garb÷s raštais. 1975 metais Skemų mokykla už÷m÷ trečią vietą rajone. Buvau apdovanota Rokiškio liaudies švietimo skyriaus pad÷kos raštu, 1978 vasario m÷n 19 d. - Rokiškio raj. Tarybos garb÷s raštu. 1983 m. buvau apdovanota Darbo veterano medaliu. 1984 m. iš÷jau į pensiją. Išdirbau mokyklose 35 metus. Piepaliuose ir Skemuose dirbau 30 metų.


237 Iš÷jusi į pensiją, tur÷jau daugiau laiko visuomeniniam darbui. Suorganizavau pensininkų apdovanojimo koncertą su dovan÷l÷mis. Vykome ekskursijon į Rundalą, Kryžių kalną, Šiaulius. Su kolūkiečiais vykome į Baku ir Ordžonikidzę. Įsijungiau į giedorių gretas. Giedodavo B. Pagirys, V. Skardžiukas, K. Skardžiuvien÷ E. Laužadien÷, P. Laužadis, V. Masalskien÷. Teko giedoti laidojant to meto kolūkio žmones. Tarp mano buvusių mokinių yra nemažai žymių žmonių: Algis Mikalauskas dirba treneriu Latvijoje. Regina Laucyt÷ yra aktor÷. Raišyt÷s, rodos, yra garsios pyn÷jos Kaune. Yra verslininkų, direktorių, mokytojų. Ir aš pati nesu užmiršta. Po 30-40 metų buvę mokiniai mano 80-mečio proga atvyko pasveikinti manęs su g÷l÷mis ir dovanomis. Atvyko 19 buvusių mokinių.


238

Kolūkis Skemuose 1949 m. apylink÷se kūr÷si kolūkiai. Vyžeičių kaimo dalis į pietus nuo ulyčios už geležinkelio buvo prijungta prie kolūkio ,,Gindviliai”, kuriam vadovavo J. Krasauskas. Kolūkis ,,Pirmūnas” kūr÷si Skemų dvaro, Vyžeičių (Mačiūniškio), Kirkūn÷lių kaimų teritorijoje. Skemų kaimo centre susikūr÷ kolūkis ,,Valstietis”. Kolūkis ap÷m÷ Skemų, Sniegių, Saulių, Prudeliškio kaimus, likusią dalį Vyžeičių kaimo. Pirmasis jo pirmininkas buvo A Kurklietis. Pavaduotojais dirbo Timofiejus Trofimovas, K. Ling÷. A. Kurklietis važiavo į Vilnių pas A. Sniečkų pasitarti, kaip geriau prad÷ti organizuotis ir dirbti (,,Spalio v÷liava”, 1980.II.2). Pats kolūkis priklaus÷ Obelių rajonui. Kolūkyje buvo keturios brigados. I brigadai (Skemų k. centras) vadovavo K. Ling÷, II brigadai vadovavo J. Mikalk÷nas, 1969 m. - P. Stašelyt÷. III brigada ap÷m÷ Skemų dvaro pusę. IV brigados plotai buvo toliausiai nuo centro, ap÷mę kolūkio šiaurinę dalį. Brigadininku dirbo iš armijos grįžęs jaunuolis Antanas Skvarnavičius. Suvisuomeninti gyvuliai buvo laikomi tremtinių ir kitų kolūkiečių asmeniniuose tvartuose, pašarai - stambesniuose klojimuose. Trūko transporto, inventoriaus. Viena išklerusi kuliamoji maig÷ javus iki viduržiemio. Neilgai pirmininkavo A. Kurklietis, neilgai po jo dirbo T. Trofimovas (Cimka), L. Kiliulis ir Jakovas Timofejevas (Jaška). Pirmininkaujant Timofejevui, kolūkis buvo elektrifikuotas. Elektrifikuotas buvo Skemų kaimo centras ir kelios sodybos pakeliui į senelių namus. Nebuvo elektrifikuota buvusi Vyžeičių ulyčia. Ji taip pamažu ir nyko, nors ten gyveno kolūkio veterinaras P. Bagdonas. Tremtinio, buvusio seniūno namuose v÷l buvo mokykla, v÷liau atsidar÷ Vyžeičių biblioteka. Kolūkis ,,Valstietis” palyginti buvo mažas. To meto Obelių ir Rokiškio rajonin÷je spaudoje jau galima rasti daug informacijos apie kolūkio gyvenimą. Apie 60-uosius metus daug raš÷ vietinis korespondentas Sniegių gyventojas A.


239 Meilus, kartais pasirašin÷damas slapyvardžiu ,,A. Sniegius”, raš÷ redakcijos darbuotojas Jonas Varnas, Paulius Širvys. V÷liau raš÷ patys kolūkio agronomai, brigadininkai, bibliotekos ved÷jai, mokytojai… 1960 m. raj. laikraščio straipsnyje ,,Naujas gyvenimas kalvio Ignoto gimtin÷je” korespondentas J. Vilutis aprašo kolūkiečio Liferijaus Surikovo (g. 1890 m.) gyvenimą. Surikovas su bendradarbiais stat÷ Rokiškyje banko pastatą, v÷liau daug kitų statinių. Jis tetur÷jo 1 ha žem÷s, o šeima buvo gausi. Tod÷l pasipraš÷ į kolūkį, čia stat÷ pirmąsias fermas, sand÷lį. Perk÷l÷ tremtinio gražų gyvenamąjį namą, kuriame įsikūr÷ kolūkio kontora, gyveno iš Obelių atvykęs pirmininkas J. Timofejevas, čia buvo nedidel÷ sal÷ susirinkimams ir meno saviveiklai. 1956 m. kolūkiui ÷m÷ vadovauti Alfonsas Muralis. Kolūkis Obelių (v÷liau ir Rokiškio) rajone tapo pirmaujantis. Buvo statomos naujos fermos, nauji namai gyvenviet÷je. Fermų patalpose atsirado poilsio kambariai, kilnojamosios bibliotek÷l÷s. Kolūkis skirdavo l÷šas ekskursijoms, išvykoms į teatrų spektaklius, kaimo saviveiklininkų išvykoms į apžiūras, koncertus į kitus kolūkius, rajonines derliaus ir dainų šventes.


240

Žem÷ jau visų


241

Iš kair÷s – antrasis Skemų ,,Valstiečio“ kolūkio pirmininkas T.Trafimovas


242

Elena Skvarnavičiūt÷, Regina Masteikait÷, Konstancija Skvarnavičiūt÷ apie 1960 m.

Stovi iš kair÷s: kolūkio sąskaitinink÷ Aldona Jasinevičiūt÷, skaityklos ved÷ja Laima Chaveckait÷, bibliotekos ved÷ja Aldona Laguckait÷. Priekyje agronom÷ Janina Karklinyt÷. Apie 1958 m.


243

ALFONSAS MURALIS (1916-1983) Alfonsas Muralis gim÷ Onuškyje 1916 m. rugpjūčio 12 d. mažažemio valstiečio šeimoje. Kiek pasimok÷ Rokiškio gimnazijoj. 1940 m. buvo paimtas į Raudonąją Armiją ir, besitraukdamas nuo vokiečių, su kariais atsidūr÷ Leningrade. Čia jis pergyveno šio miesto blokadą. Savo akimis mat÷ į Peskariovką vežamus žmonių, mirusių nuo bado, lavonus, mat÷ motinas ant rankų nešančias negyvus vaikus. Pergyvenęs 9 m÷nesių blokadą, jis pateko į mobiliąją armiją, atsidūr÷ Baltarusijos fronte, tarnavo žvalgyboje. 1942 m. prie Molodečno miesto, sprogus minai, buvo sužeistas. Pusseptinto m÷nesio teko gydytis Sverdlovske. Po sužeidimo A. Muralis armijai nebetiko. Jis dirbo Udmurtijos ATSR Iževsko gamyklose, gamino kulkosvaidžius. Po karo grįžo į t÷viškę ir dirbo ūkinį darbą Obeliuose ir Rokiškyje. 1956 m. jis buvo išrinktas kolūkio ,,Valstietis” pirmininku. Kolūkis tuo metu dar priklaus÷ Obelių rajonui. Atvykęs į kolūkį, naujasis pirmininkas pasikviet÷ fermos ved÷ją Kazį Lingę ir ap÷jo fermas, laukus, sand÷lius. Susipažino su žmon÷mis. Tik 1956 m. jis įstojo į partiją. Kolūkyje partin÷s organizacijos nebuvo. Obelių rajonas buvo panaikintas, ir kolūkis tapo Rokiškio rajono dalimi. 1963 m. kolūkis sustambintas, prijungiant į Rokiškio pusę buvusį Lenino vardo kolūkį. V÷liau prie Lenino vardo kolūkio buvo prijungtas į Obelių pusę nuo Skemų buvęs ,,Draugyst÷s” kolūkis. Kolūkis tapo labai didelis, bet pirmininkas pasiliko vadovauti jam. Kolūkis tapo milijonieriumi. A. Muralis buvo vienintelis pirmininkas, išdirbęs Skemuose


244 ilgiausiai - daugiau kaip 25 metus. Be tiesioginio darbo jis buvo aktyvus visuomenininkas, ne kartą rinktas rajono Liaudies deputatų tarybos nariu. Karinių apdovanojimų jis neparsivež÷, bet v÷liau buvo apdovanotas Spalio revoliucijos, ,,Garb÷s ženklo” ordinais ir medaliais. 1976 m. jam buvo suteiktas LTSR nusipelniusio žem÷s ūkio darbuotojo garb÷s vardas. Alfonsas Muralis mir÷ 1983 m. liepos 28 d. Palaidotas gimtin÷je - Juodup÷s miestelio kapin÷se.

Kaip Skemus suvar÷ į kolūkį PRANCIŠKUS MOTUZAS öjo 1948 metai. Buvau jau 9 metų, ÷jau į Skemų pradin÷s mokyklos trečią klasę. Aušo pavasaris, skleid÷si medžių pumpurai, užkukavo gegut÷. Mokinukams prasid÷jo atostogos. Žmones veža! Žmones veža! – iš sodybos į sodybą pasklido gandas. Visi susigūž÷ ir pritilo galvodami: gal jau ir mūsų eil÷. D÷l visa ko mano namiškiai ÷m÷ pakuoti į maišus būtinus daiktus. O bijoti buvo d÷l ko – tur÷jome beveik 18 hektarų žem÷s. Jeigu tur÷jai 20 hektarų – buvai jau tikras ,,buož÷“. Mūsų šeima vasaros darbams samdydavo net pagalbinį darbininką, nes tiktai šeimos galva buvo visiškai geros sveikatos. L÷tai praslinko ta baisioji 1948 metų geguž÷s 22-27 dienų savait÷, šįkart pro šalį. Bet ateitis dar÷si vis labiau neaiški ir miglota. Netrukus viso kaimo sodybas prad÷jo lankyti tarybinis aktyvistas Jonas Mikalk÷nas su žinia, kad nustatytą dieną vyks


245 viso kaimo gyventojų žem÷s surašymas. Reikia atsinešti dokumentą, rodantį, kiek šiuo metu valdote žem÷s. Surašymą vykd÷ Justinas Malcius ir Jonas Mikalk÷nas, padedami inžinieriausmatininko Eduardo Brakausko. Surašymo duomenys pateikiami šioje knygoje. Po kiek laiko tas pats Jonas Mikalk÷nas vedžiojo kitus surašin÷tojus, kurie landžiojo po tvartus, skaičiavo gyvulius, plūgus ir ak÷čias klojimuose. Kokiam tikslui tai daroma, niekas nesivargino aiškinti. Nors rašytojas V. Kr÷v÷ ir kiti deputatai prieš pirmuosius rinkimus į Lietuvos seimą garantavo, kad Lietuvoje nebus ,,kolchozų“, jau 1948 metais A. Sniečkus, J. Paleckis ir M. Gedvilas pasiraš÷ įsakymą kurti Lietuvoje kolūkius. Vietiniai aktyvistai jau nuo kovo 1 dienos prad÷jo tam ruoštis aplenkdami visus grafikus. Kadangi Skemai tik 8 km nuo tuometin÷s apskrities miesto Rokiškio, čia netoli atvažiuoti, tod÷l visa j÷ga buvo prad÷tas agitacinis darbas. Išvežus į Sibirą Juozą Varną (Juziuką), jo tuščiuose namuose prasid÷jo kolūkio kūrimo darbai. Sodyba patogi, prie neblogo Rokiškio-Obelių kelio. Į jo tvartus buvo suvežti visais balsais bliaunantys išvežtųjų Skemų apylink÷s gyventojų gyvuliai. Netrukus pamat÷me per kalniuką į mūsų sodybą su stribų palyda atvykstančius aktyvistus. Mano mamai buvo įsakyta pašerti ir pamelžti tuos vargšus gyvul÷lius. Kai mama atsisak÷, buvo priminta kelion÷ pas baltąsias meškas. Mama pakluso ir tapo pirmąja ,,kolūkiete-melž÷ja“. Darbo buvo labai daug. Gerai, kad buvo vasara ir buvo galima prisišienauti žol÷s. Teko apsigyventi tuščiuose namuose. Kad pad÷čiau mamai, apsigyvenau ir aš. Už÷m÷me patį mažiausią užrakinamą kambarį. Kadangi šiuose namuose vyko visas Skemų kolūkio kūrimo procesas, buvau jo liudininku. Buvo kviečiami viso kaimo susirinkimai, į kuriuos atvykdavo agitatoriai iš apskrities miesto. Įsisprausdavau ir klausydavau kalbų. Į mane niekas nekreip÷ d÷mesio.


246 Niekas nežinojo, koks bus gyvenimas kolūkyje, o ir agitatoriai ne viską sugeb÷damo išaiškinti. ,,Viskas bus bendra“ – sak÷ jie. ,,Bendrai dirbsite, bendrai gyvensite gražiose gyvenviet÷se, o atlyginta bus visiems pagal išdirbtus darbadienius.“ Žmon÷ms kildavo daugyb÷ klausimų. ,,Jeigu viskas bus bendra nuosavyb÷, tai dalinsim÷s ir žmonomis,“ – juokaudavo aštrialiežuviai. Žmon÷s, nors ir prigąsdinti ir beteisiai, neprarado jumoro jausmo. Paklausyti tikrai buvo ko. ,,Kad bendrai dirbsim, maždaug aišku, bet kaip miegosime visi po viena antklode? Kurie iš krašto, kurie per vidurį? Ar burtais spręsime, kurio kaimyno žmoną pasirinkti?“ Visi juokdavosi iki ašarų. Buvo tikras cirkas be pinigų. Agitatoriai pamat÷, kad iš tokių susirinkimų nieko gero nebus. Netrukus ant agitatorių stalo atsirado šautuvas, o po kurio laiko prasid÷jo vadinamasis ,,individualus darbas su kiekvienu žmogumi“. Ką tai reiškia, senesnieji žmon÷s gerai prisimena. Buvo vaikštoma po sodybas, o ten be pašalinių liudininkų buvo renkami parašai ir rašomi stojimo į kolūkį pareiškimai. Nepasirašiusieji patekdavo į ,,kandidatų pas baltąsias meškas“ sąrašus. Taip buvo 1948 metų vasarą. Iki Stalino mirties ir paskutiniųjų vežimų buvo likę dar penkeri metai. Po tokio ,,darbo“ aštrialiežuviai pritilo, ir organizuoti kolūkį sek÷si sklandžiai. Vadinamasis ,,individualus darbas su gyventojais“ buvo organizuojamas gana apgalvotai. Pareiškimų su parašais rink÷jai po sodybas nevaikščiojo pavieniui, nes gal÷jo sutikti ir ,,miško brolius“. Tod÷l juos lyd÷davo 1-2 ginkluoti stribai. Skemų kaimas nemažas, išsid÷stęs maždaug 9 kvadratinių kilometrų plote be miškų, tod÷l didelių susišaudymų nepasitaik÷. Įsimintiniausias įvykis įvyko mūsų sodyboje. Po jo susirgau netgi nervine liga. Vieną dieną ir mes tur÷jome būti ,,individualiai apdoroti“ ir priversti parašyti stojimo į kolūkį pareiškimą. Visi namiškiai jau buvo susitaikę su likimu ir nebeketino priešintis. Lauk÷me pasirodant ,,delegacijos“. Buvo žiemos pavakarys, kai privažiavo rog÷s. Matyt, mūsų sodyba jų kelyje buvo paskutin÷. Sutvarkius


247 popierius, buvo nutarta pavakarieniauti ir aplaistyti dienos rezultatus. Pas mus susitiko gal net dvi agitatorių grup÷s, nes buvo koks šešetas žmonių. Keturi jų buvo ginkluoti šautuvaiskarabinais. Mes vald÷me apie 18 ha žem÷s, sodyba irgi atrod÷ neblogai, tod÷l, matyt, čia tik÷tasi ir pavalgyti, ir išgerti. Šeiminink÷ greitai surado lašinių ir troboje pasklido kepamos kiaušinien÷s kvapas. Visi sus÷do prie mano vaikiškos lovel÷s ir prasid÷jo... Po pirmų samagono taurelių kalba pakrypo apie ,,banditus“ ir ,,buožes“, kurie trukdo kurti kolūkius. Šautuvus svečiai laik÷ tarp kojų ir drąsinosi, kad visus ,,banditus“ iššaudysią. Dar po kelių taurelių pasidar÷ dar aktyvesni ir ÷m÷ džeršk÷ti šautuvų spynomis. Į neginkluotų dalyvių raminimus ir įtikin÷jimus, kad ,,banditų“ čia n÷ra, nekreip÷ d÷mesio.Ypač aktyvus buvo kažkoks Braželis iš Rokiškio. Pasistumdę kambaryje išsigrūdo į lauką ir prad÷jo šaudyti. Mums buvo baisu, net šunelis Brisius lind÷jo tylus būdoje. Jis jau vieną kartą tokių veik÷jų buvo peršautas, bet žaizdą išsilaiž÷. V÷liau nuo žmonių su šautuvais sl÷pdavosi kuo giliau. Svečių lauk÷ dvejos rog÷s su vež÷jais, bet svečiams buvo dar mažai, ir jie reikalavo ,,papildymo“. Visi suvirto į vidų ir vaišes reik÷jo pratęsti. Po kurio laiko prasid÷jo dar didesn÷ maišatis. Niekas prie stalo nebes÷do, visi šlaist÷si po kambarį, dauž÷ šautuvų buožes į grindis kartkart÷mis užgriūdami ant mano lovel÷s. Staiga į grindis trenktas šautuvas iššov÷ ir lempa užgęso. Moterys ir aš pats prad÷jome nesavais balsais klykti. Kol kažkas surado degtukus ir užžieb÷ lempą, pergyvenome tikrą košmarą. V÷liau pasakojo, kad neginkluotieji svečiai sugeb÷jo atimti iš savo sargų šautuvus, sukišo juos į šiaudus ir ant jų paguldę ,,herojus“ nugabeno juos miegančius į Rokiškį. Kol gyvenome kaime tą naktį primindavo kulkos skylut÷ lubose virš mano vaikiškos lovel÷s. 1948 metų vasara buvo paskutinioji savarankiško ūkininkavimo vasara. Visi buvo aps÷ję ir apsodinę savo žemes.


248 Vieno vasaros susirinkimo metu buvo pareikšta: ,,Šiandien steigiame kolūkį. Derlių imsime jau visi bendrai vykdami pas ūkininkus, o jį pilsime į bendrus aruodus“. Po šių žodžių sal÷je kilo didelis triukšmas. Niekas nebejuokavo, tik geruoju praš÷ steigti kolūkį nuo 1949 metų pavasario. ,,Tada jau kartu s÷sime, kartu ir pjausime“. Po ilgų prašymų agitatoriai nusileido ir tą rudenį derlių kiekvienas ūkininkas nu÷m÷ dar savo žem÷je. 1949 metų pavasarį buvo įsakyta surinkti arklius, plūgus ir ak÷čias. At÷jus s÷jos metui ilgomis gurguol÷mis naujieji kolūkiečiai keliaudavo s÷ti laukų. Kartais tai būdavo tik s÷jos imitacija su šposais ir kvailiojimais – juk s÷jo ne sau. Kolūkio pirmininku buvo paskirtas Antanas Kurklietis – paprastas kaimo žmogelis, tik tarybin÷s žiniasklaidos išgarsintas ir paverstas didvyriu. Man savotiškai patikdavo pavaduoti namiškius ir dalyvauti kolūkiniuose darbuose vien d÷l to cirko ir šposų. Buvau vienturtis sūnus, gal kiek ir palepintas, tad išaugau į ne pagal metus diktą paauglį. Man ypač patikdavo šienapjūt÷s ir javapjūt÷s dienos. Išeidavome 15-20 žmonių į pievas, kartais su daina. Po vienodviejų pradalgių – pasis÷d÷jimas ir parūkymas su anekdotais ir įvairiais pasakojimais. Niekas labai neskub÷davo, net ir lietaus debesį pamatę. Kaip nepatyręs pjov÷jas, stengdavausi užimti paskutinį pradalgį, kad nekliudyčiau patyrusiems pjov÷jams. Pasteb÷jau, kad patyrę pjov÷jai pjauna siaurą pradalgį ir greitai slenka į priekį, o aš iš visos j÷gos suku plačiai ir tuoj atsilieku. Be to ir dalgį greitai atidaužydavau į kuspstus ir akmen÷lius. Mūsų kolūkio pirmininkas Antanas Kurklietis dirbančius kolūkiečius aplankydavo p÷sčias, ateidavo pasiramsčiuodamas lazdele. Ateina kartą į pievą ir randa visus s÷dinčius ant griovio krašto, tik aš, atsilik÷lis, baigiu savo pradalgį. ,,V÷l dykin÷jate, nuočestai,“ – toks buvo jo priežodis. ,,Taip mes ir bado sulauksime. O va kaip jaunuolis dirba – malačius“ – pagyr�� pirmininkas. Bet man po tokio pagyrimo pasidar÷ nesmagu, kad nepritapau prie visų.


249 Po gražių vasarų ateidavo ruduo ir visi laukdavo, kas ir kiek atlygins už vasaros darbus. Keletą pirmųjų kolūkio gyvavimo metų atlygį už darbą parsinešdavo maiše ant pečių. Tod÷l, progai pasitaikius, kiekvienas išmoko pats maišelį-kitą pasisavinti – ar bekuliant, ar vežant visuomeninius grūdus. Visas pragyvenimas buvo iš nuosavo darželio, kurį pripuolamai tekdavo užsodinti pykstantis su įkyriu brigadininku, nuolat varančiu į kolūkio darbus. Prad÷jo stigti duonos, nes duoną nuo seno kepdavo iš savų susimaltų grūdų. Už Vyžeičių kaimo, prie geležinkelio stov÷jo geltonas namelis, kažkod÷l žmonių vadinamas ,,kašarka“. Ten buvo geležinkelio stotel÷ ,,Gindviliai“. Joje sustodavo keleivinis traukinys, važiuojantis į Latvijos Daugpilio miestą, kurį mes vadindavome Dvinsku. Daugpilyje, nors ir ne visada, duonos būdavo galima nusipirkti. Didelis džiaugsmas, jeigu pavykdavo gauti baltų batonų. Kelion÷s į Daugpilį prapl÷t÷ ir mano akiratį, miestas buvo didesnis už Rokiškį. Po kelių kelionių tapome gudresni: negavę duonos miesto centre, eidavome tiltu per Dauguvos upę į Gryvą. Didžiulis tiltas man, vaikui, dar÷ didelį įspūdį. Po kelių kelionių su mama jau sugeb÷davau pabūti palydovu ir pirmą kartą į Daugpilį vykstančioms kaimynų moterims. Nupirktąją duoną d÷davome į maišus arba senus krepšius ir persimetę per petį, kad svoris už nugaros ir priekyje būtų vienodas, kaip pab÷g÷liai iš Rusijos keliaudavome į stotį pirkti bilietų atgal. Laimei, bilietai nebuvo brangūs. Iš kur prasimanydavome pinigų? Kol valdžia nesupirkdavo kolūkiečių karvių pieno pienin÷se, visas pinigų prasimanymas buvo Rokiškio turguje parduodant sviestą ir kiaušinius, maistą, atitrauktą nuo šeimos burnų. Išlipę Gindvilių stotel÷je dar 4 kilometrus keliaudavome p÷sti iki savo namų. Vieną dieną, einant jau per Skemų kaimą, pamat÷m÷ priešais atb÷gančią Lingienę. ,,Palaukit, palaukit, ar dar nežinote? Beraja neb÷r!” – šauk÷ ji. ,,Kokio B÷rojo? Jūsų arklio?“ ,,Ne! Iš Maksvas praneš÷! Maksvas B÷raja!“


250 Šitaip sužinojome, kad galą gavo vienas iš buvusių budelių – Lavrentijus Berija. Nei po Stalino mirties, nei po Berijos nuvertimo niekas iš esm÷s nepasikeit÷. Kolūkiai išliko ir dar ilgai gyvavo. Aš iš÷jau į mokslus, o mano namiškiai tur÷jo prie kolūkin÷s santvarkos prisitaikyti.

SKEMŲ KAIMO GYVENTOJŲ TURöTOS ŽEMöS APRAŠAS 1948 03 4-8 d. Raš÷ Justinas Malcius su liudininku Jonu Mikalk÷nu Matininkas inž. Brakauskas Eduardas Sklypo Nr. plane 8 8 8 8 9 12 24 45 44 50 51 13 46 47 47 12 49 24 16

Pavard÷, vardas Krivas Jonas, Juozo Krivas Antanas, Juozo Krivien÷ Paulina , Antano Krivas Romas, Juozo Motuzas Pranas, Antano Grabauskien÷ Elena, Justino Čepelis Augustas, Augusto Čepelis Juozas, Augusto Čepelyt÷ Uršul÷, Augusto Krivas Kostas, Antano Vaičiulis Juozas, Jurgio Varnas Jonas, Kazio Grabauskas Matas, Augusto Klimka Juozas, Petro Klimkien÷ Karolina, Jono Trafimovas Timof÷jus, Timof÷jaus Grabauskas Kazys, Augusto Statulevičius Jonas, Juozo Čepelis Juozas, Juozo

Tur÷jo žem÷s ha 13,15 21,54 8,01 12,02 17,80 10,12 6,50 13,55 2,64 19,49 6,50 18,14 9,99 6,13 6,00 14,32 9,62 11,06 14,65


251 14 1 2 3 7 6 19 18 17 7 4 7 7 7 22 3 20 21 29 23 30 5 43 42 41 41 39 53 65 34 33 30 37

Davolis Jurgis, Benedikto Gilys Ignas, Adomo Raišis Jonas, Kazio Čirpus Edvardas, Petro Lobinas Grigorijs, Vasilijaus (už Dapkų) Garavniovas Petras, Logino Kurklietis Antanas, Benedikto Pleita Jonas, Juozo Pleita Antanas, Adomo ,,Pertišk÷s“ durpynas Lobinas Markiejus, Petro Dapkuvien÷ Salom÷ja, Antano Grudzinskas Alfonsas, Vinco Dapkus Pranas, Jono Ling÷ Kazys, Kazio Ščetilnikovien÷ Mavra, Jono Varnien÷ Nast÷, Mataušo Varnas Juozas, Jono Varnas Petras, Antano Gilys Jonas, Klemo Motuzien÷ Ad÷l÷, Mato Baltrūnas Vladas, Petro Čirpus Edvardas, Petro Garuolis Jonas, Vinco Čelkien÷ Elena, Antano Trafimovien÷ Zinaida, Kiprijono Trafimovien÷ Olga, Dovydo Pleita Juozas, Adomo Statulevičius Juozas, Jono Krivas Juozas, Antano Grabauskas Matas, Juozo Savickien÷ Apolonija, Igno Motuzas Jonas, Kosto Buteikis Antanas, Antano

10,55 10,84 10,43 20,43 7,00 6,90 3,86 13,88 6,70 5,12 25,60 5,00 15,00 13,701 8,99 18,20 10,69 10,00 5,78 8,92 6,55 2,09 14,37 7,13 10,15 6,00 10,17 5,77 7,63 14,61 8,85 6,66 7,65


252

Vyžeičių kaimo biblioteka Susikūrus kolūkiams, Gindvilių ir Skemų kaimuose buvo atidaryti klubai - skaityklos, kuriuose be laikraščių ir žurnalų buvo šiek tiek knygų (apie 150). Tos skaityklos veik÷ gana ilgai, kol jas pakeit÷ steigiami kultūros namai, kai kur su meno vadovų etatais. Tokie namai buvo įsteigti ir Skemuose. Jie per÷m÷ visą masinio darbo organizavimą, kurį iki tol dirbo skaityklos ir bibliotekos. 1953 m. sausio m÷nesį buvo įsteigta Vyžeičių kaimo biblioteka. Ji tur÷jo aptarnauti kolūkio „Valstietis“ teritorijos gyventojus. Į kolūkio ribas į÷jo dalis Vyžeičių bei Skemų, Skemų dvaro, Kirkūn÷lių, Sniegių ir Šemetų kaimai. Iš viso kolūkyje veik÷ keturios brigados, jos jung÷ apie 170 kiemų. Biblioteka veik÷ buvusio seniūno namuose. Jis pats ir jo šeima buvo tremtyje. Čia dirbo ir apylink÷s taryba. A. Gilio namai buvo Vyžeičių kaime netoli kapinaičių. Iki kito kolūkio krašto šiaur÷s - apie 4-5 km. Taigi skaitytojų iš ten ilgai buvo mažoka. Pirmąja bibliotekos ved÷ja prad÷jo dirbti buvusi to paties Vyžeičių septynmet÷s mokyklos (Kozulio namuose) pionierių vadov÷ Vanda Aleknait÷. Bibliotekininko pasiruošimo niekas tada netur÷jo. Netur÷jo ir ji, be to, ji mažai pažinojo kaimų gyventojus. Ataskaitose minima, kad pradžioje buvo užregistruoti 25 skaitytojai, kuriems išduota 112 knygų. M÷nesio gale skaitytojų buvo jau 34. Tais metais biblioteka aptar÷ A.Vienuolio knygą „Puodžiūnkiemis“ ir A. Guzevičiaus romaną „Kalvio Ignoto teisyb÷“. Aptarimuose skaitytojai stov÷jo, nes trūko k÷džių. Knygos tilpo vienoje lentynoje. Vanda Aleknait÷ dirbo tik pusę metų. Birželio m÷nesį čia jau dirbo V. Sadauskait÷-Leikuvien÷. Bibliotekai ÷m÷ vadovauti vietin÷ mergina Paulina Surikovait÷. Ataskaitose rašoma, kad 1953 metų gale bibliotekoje knygas skait÷ 59 moksleiviai, 23 tarnautojai ir 18 valstiečių, iš viso 100 žmonių. Vienam skaitytojui išduota 27 knygos. 1954 m. sausio 1 d. biblioteka jau tur÷jo 1684 knygas.


253 Bibliotekų darbuotojai buvo pasitelkiami kaip aktyvas, surašant gyventojus ir jų gyvulius, platinant laikraščius, nešiojant skiepų tabletes. Jie tur÷jo režisuoti vaidinimus, mokyti tautinių šokių. Taip ir vaikščiojo iš trobos į trobą, bijodami prarasti darbą. Alga buvo nedidel÷, apie 350-360 rb. per m÷nesį. 1955 m. į biblioteką at÷jo dirbti Aldona Laguckait÷, iki tol dirbusi Skemų kaimo skaitykloje. Tremtiniams Giliams grįžus iš tremties ir apsigyvenus savo namuose, biblioteka persik÷l÷ į Adomo Lukošiūno seklyčią. Jų sodyba buvo šalia pienin÷s prie kelio, vedančio iš senelių namų į šiaurę Skemų kaimo link. Vieta buvo ne tokia nuošali. Skemų gyvenviet÷j jau senokai buvo pastatyta kontora, (atvežus kažkieno gražią trobą), įrengta nedidel÷ sal÷. Čia vienu metu viename kambaryje gyveno ir kolūkio pirmininkas Jaša Timofejevas Meno saviveikla buvo neatsiejama kaimo bibliotekų darbo dalis. Kadangi Skemuose skaitykloje, v÷liau Kultūros namuose, darbuotojai dažnai keit÷si, tai visas kultūrinis darbas krito ant patyrusios bibliotekos ved÷jos ir mokytojos Vitos Grigorjevien÷s pečių. 1957 m. į rajoninį festivalį išvyko 16 šok÷jų. Kažkuriais metais apžiūroj Obeliuose dalyvavo net du merginų šokių kolektyvai. Senelių namų šok÷jos apžiūroj Kaune gavo pirmąją vietą. Tai bibliotekos ved÷jos paruošti kolektyvai. Geriausiai kolūkyje veik÷ dramos būrelis. Neužteko mažaveiksmių pjesių. Vienaveiksmę pjesę surežisuoti reik÷jo per m÷nesį laiko. Ne veltui šiame Lietuvos krašte, Rokiškyje, atsidar÷ pirmasis liaudies teatras. Kolūkiai tuo metu dar netur÷jo didelių salių. Dažnai buvo vaidinama ant klojimo durų daržin÷se ar lauke. Kokyb÷ gal nebuvo tokia aukšta kaip šiandien, bet tekstas nebuvo trumpinamas. Kaime K. Sajos, V. Miliūno, J. Žemait÷s, J. Baltušio, A. Čechovo pjes÷s buvo repetuojamos ir rodomos Skemų, Vyžeičių, Gindvilių, Kirkūn÷lių, Sniegių, Piepalių kaimų gyventojams. Vaidino jaunimas, pagyvenę gyventojai ir moksleiviai.


254

Skemai naujaisiais laikais SKEMŲ BENDRUOMENö Rokiškio raj. Skemų kaimo bendruomen÷ įkurta ir įregistruota 2003 m. Šiuo metu bendruomen÷ turi 40 narių. Aukščiausias valdymo organas yra visuotinis narių susirinkimas, kuris šaukiamas ne rečiau kaip kartą per metus. Tarp susirinkimų bendruomen÷s veiklą vykdo taryba, kuri į pos÷džius renkasi kartą per m÷nesį. Tarybos pirmininkas yra Arvydas ŠAPOKA Nariai: Otilija KOLOSOVA Laimantas TUBELIS Vytautas LIAUDANSKAS Aldona JUŠKEVIČIENö Gerimantas BALČIŪNAS Algis KUOLAS Skemų bendruomen÷s veiklos teritorija yra Skemų ir aplinkiniai kaimai. Bendruomen÷ veikia pagal LR Visuomeninių Organizacijų įstatymą ir laikantis LR įstatymų. Bendruomen÷ yra juridinis asmuo. Ji turi antspaudą, savarankišką balansą, atsiskaitomąją sąskaitą banke. Bendruomen÷s tikslai: - suburti gyventojus bendruomen÷s problemoms spręsti; - skatinti bendruomen÷s narių pilietinį aktyvumą ir iniciatyvas, stiprinti jų organizuotumą ir sugeb÷jimą atstovauti bendruomen÷s interesus; - atstovauti ir ginti visuomen÷je bei valdžios institucijose Skemų kaimo bendruomen÷s interesus, bendradarbiauti su Rokiškio savivaldybe, kitomis institucijomis, sprendžiant gyvenviet÷s ir bendruomen÷s narių problemas. Bendruomen÷s taryba dirba nor÷dama suburti gyventojus. Tuo tikslu organizuoja susitikimus su žymiais žmon÷mis, rajono


255 valdžios atstovais, kaimo tradicinių ir kitų švenčių min÷jimus, vakarones bei kitus renginius. Eilę metų skelbiamas gražiausios sodybos konkursas. Gražiausių sodybų šeimininkai apdovanojami prizais. Kiekvienais metais švenčiamos Jonin÷s, Ruden÷lio švent÷, vyksta gražiausių sodybų apdovanojimai, Žiemos švent÷. Renginių metu koncertuoja rajono saviveiklininkai. Organizuojamos talkos pakelių, parkų, apleistų teritorijų tvarkymui. Yra įrengtos krepšinio ir tinklinio aikštel÷s, rengiami jaunimo žygiai dviračiais. Bendruomen÷s iniciatyva, bendradarbiaujant Rokiškio kaimiškajai seniūnijai, buvo atnaujintas centralizuotas vandens tiekimas gyvenvietei, įrengtas gatvių apšvietimas.

Skemų kaimo biblioteka RITA BARONIENö Skemų biblioteka buvo įkurta 1953 m. (tada ji buvo Vyžeičiuose). Išvykus A. Laguckaitei, kuri bibliotekoje dirbo nuo 1955 iki 1964 m., bibliotekos darbuotojai dažnai keit÷si. Dirbo: Jasinevičius 1965 - 1968 B. Gudait÷ 1968 - 1969 I. Milašauskien÷ 1969 - 1970 K. Kunig÷lyt÷ 1970 - 1971 V. Siauryt÷ 1971 - 1972 R. Pilipavičiūt÷ 1972 - 1980 Z. Jasiūnien÷ 1980 - 1982 ..... 1984 -1987 O. Stankuvien÷ 1982 - 1984 J. Šapokien÷ 1987 - 1988 A. Videikien÷ 1988 - 1993 R. Baronien÷ nuo 1993.


256 Skemų kaimo biblioteka per 50 metų daug kartų k÷l÷si iš vienų patalpų į kitas. Kaime buvo panaikinti kultūros namų darbuotojų etatai, neseniai statyti gražūs mūriniai kultūros namai nugriauti. 2001 m. seniūnija kaimo centre nupirko medinį namą, jį suremontavo ir perk÷l÷ biblioteką. Bibliotekos aptarnaujamam mikrorajonui priklauso 20 kaimų - tai Obelių seniūnijai priklausantys: Kirkūnų, Laužadžių, Strepeikių, Šileikių., Barkiškio, Mikonių, Gindvilių. Vyžeičių, Mataučyznos, Audronių kaimai ir Rokiškio kaimiškajai seniūnijai priklausantys: Skemų, Skemų pensionatas, Udrupio, Piepalių, Čipyrių, Liesonių, Papartyn÷s, Ragučių, Sniegių, Kirkūn÷lių kaimai. Daug šių kaimų yra toli nuo bibliotekos. Keletas kaimų yra visai netoli nuo Obelių miesto. Šių kaimų gyventojai lankosi Obelių bibliotekoje. Skemų pensionato gyventojai ir darbuotojai skaito savojoje bibliotekoje. Štai tod÷l, nors gyventojų skaičius mikrorajone yra didelis, skaitytojų skaičius yra mažokas. Tolimesniuose kaimose gyvena daugiau pensijinio amžiaus žmon÷s. Jie mažiau skaito vasaros laikotarpiu. Bibliotekoje skaito daugiausia Skemų kaimo gyventojai. Jiems prieinama ir bibliotekoje esanti periodin÷ spauda. 2003 m. buvo išduota 7851 egz. spaudinių, iš jų vaikams 1416. Iš bendro išduotos literatūros skaičiaus išduota 1603 egz. grožin÷s literatūros spaudinių, vaikams 853 egz. Didelę dalį išduotos literatūros sudaro periodiniai leidiniai, kurių buvo išduota 6074 egz. Skemai, 2003 m.


257

Skemų kultūros namų ansamblis 1985 m. Iš kair÷sL Ričardas Balčiūnas (vadovas), Jonas Čibinskas, Remigijus Citavičius, Dangirdas Širvys

Skemų kaimo gyventojų ir išeivių susitikimo 2007 m. dalyviai. Paskutin÷je eil÷je pirmas iš dešin÷s – susitikimo organizatorius A. Šapoka


258

Vyžeičiai


259

Sena pasaka Labai seniai Vyžeičių ūlyčioje buvęs jaunas bernaitis didelis medžiotojas – vis vaikštin÷davęs su strielba ir šaudydavęs. Vienąkart – buvę tai švento Jurgio rytą - ruoš÷s jis beržynan tetervinų saugotų. Močia jo, žinodama, kad toje dienoje raganos maudos, išsak÷ išpiltie sūlą iš sūdų, po beržais pastatytų. Bet strielčius, bijodamas tetirvinų pabaidyti, prisigūž÷ tylom po berželiu. Neilgai laukiant, užgirdo atskrendant, ÷ pamatęs didžiai nusigando, nes tai buvo raganos. Visos trys tuojau ÷m÷ purtintis ir plavintis suloje. Pasimaud÷, inskrido beržan ir atsis÷do pačioje viršūn÷je. Medžiotojas, su didžia baime prisiartinęs medžiumpi, pažino savo ūlyčios mergiotes Gilyčias ir pašauk÷ vardu. Teip jos ÷m÷ melsti, idant apie tai niekam nesakin÷tų, ÷ kad pasakysiąs, pats tokiuomi atliksiąs. Jis, nors prižad÷jo tyl÷ti, vienok, par÷jęs namo, visiems apsak÷. Bet tokiuomi, kaip raganos, neliko. Mergiotes gi tas kaip datyr÷ raganomis esant, degino ir badai vieną visiškai sudegino. Tos Gilyčios pasen÷jo neištek÷ję, ba niekas nenor÷jo su jomis ženytis, užtad, kad raganos. Kng. ,, Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakm÷s“ V., Vaga, 1981. p. 128. Pasaką [Raganos maudosi suloje] 1883 užraš÷ L.Didžiulien÷ –Žmona Panev÷žio apskr., Troškūnų valsč., Didžiuliškių kaime. LTR 2169 (3)

Slapta mokykla Vyžeičiuose 1895 03 22 susekta slapta mokykla Vyžeičių kaime. Valstiet÷ Emilija Šutorait÷ mok÷ 9 vaikus. Kng. Merkys V. ,,Lietuvos valstiečiai ir spauda 19a. pab. 20 a. pradžioje“ V., 1982, p. 162.


260

R÷žių savininkai Vyžeičių ulyčioj Iš rytų į vakarus, nurodant sklypo numerį po žem÷s išdalinimo. 1. ČEIČYS ir smuklininkas latvis JAKONS 2. MIŠKINIS (Onos ir Elenos senelis) Skl. 53 3. MIŠKINIS BRONIUS, Skl. 42. 4. MEILUS JUOZAS ir ALBINAS (muzikantas), Skl. 38. 5. MEILAI: JURGIS, ANTANAS, VLADAS, Skl. 16 ir 18. 6. MAŽUKNA NIKODEMAS, Skl. 45. 7. ŠINKŪNAS KAZYS, Skl. 14. 8. ŠINKŪNAS PETRAS, Skl. 44. 9. SAVICKAS IGNOTAS, Skl. 6. 10. GILYS ANDRIUS ( Bonifaco prosenelis), Skl. 43. 11. GILYS (Zamostas) Skl. – KOZULIS (seniūnas) Skl. 36. 12. SAULIS, Skl.19. ir kerdžius SAUSARAGIS 13. KUNDELIS JURGIS, Skl. 46. 14. KUNDELIS JUOZAS, Skl. ? 15. KUNDELIS JONAS, Skl. 41. 16. VARNAS, Skl. 20. ir GRABAUSKAITö, Skl. 21. 17. BARAUSKAS 18. PAUTIENIS 19. PAUTIENIS, Skl. ? 20. GILYS ANTANAS (v÷liau seniūnas ), Skl. 13. 21. KRIUKELIS, Skl. 9. 22. ŠNIOKA, (ŠNIOKAITö ELENA), Skl. 23.

Tai tik dalis ulyčios gyventojų. Sąrašas sudarytas pagal Ignoto Gilio pasakojimą sūnui. Iki 1918–1919 metų ulyčioj gyveno 61 šeima. Venantas Mačiekus straipsnyje ,,Žemes teis÷ ir žem÷nauda“ (,,Obeliai, Kriaunos“, Versm÷, V., 1998, psl. 432.) rašo, kad ,,Vyžeičių kaimo ūkininkų siauriausio r÷žio plotis buvo 4-4,5 m. ( pjaunant javus išilgai r÷žio išeidavo 3 pradalgiai). V. Mačiekus patvirtino, kad žinias jam suteik÷ tų apylinkių liudinink÷ ekspedicijos metu.


261

Vyžeičių pamin÷jimai spaudoje 1901 m. pradžioje Radviliškio gel. stotyje su dviem pakais lietuviškų spaudinių sulaikytas Rokiškio valsčiaus Vyžeičių kaimo (Obelių apyl.) valstietis Juozapas Savickas. Iš atimtų leidinių 99 pripažinti priešvyriausybiniais. Tai 1901 m. „Lietuvos ūkin. kalendorius.“ Kitų atimtų leidinių nei pavad., nei skaičius nenurodytas. Padarius kratą J. Savicko namuose, lietuv. spaudos nerasta. Administracine tvarka nubaustas 6 m÷n. kal÷ti K. Misius str.,,Draudž. Spaudos plitimas“ Kng. „Obeliai“, p.124. V. Merkys kng. ,,Draudž. liet. sp.kelias 1864-1904“ V., 1994. LVIA . F.1227. Ap.1. B.30. L. 2,8,12.

1929 m. baig÷ 12 Obelių ir 3 Vyžeičių pradžios mokyklų mokiniai. LVA, F. 802, ap. 17, B. 1, L. 1-16.

1918 m. į okupuotą Lietuvą iš Rusijos grįžo nemažai lietuvių. Bolševikai pa÷m÷ valdžią. V. Grigaliūnas-Glovackis kovojo prieš bolševikus. 1919 06 18 jis praneš÷ iš Aleksandrav÷l÷s Lietuvos kariuomen÷s vadui, kad jo vadovaujamas pulkas buvo priverstas pasitraukti, nes bolševikai prad÷jo puolimą. Pulko štabas persik÷l÷ į Pakriaunio dvarą, grup÷s štabas į Vyžeičius.1 Aloyzas Petrašiūnas kng. „Obeliai“, Versm÷ V., 1998, p.133-134. LVA, F. 406, ap.3, B. 2, L. 95.

Obelių valsčiaus taryba 1919 08 28 skund÷si, kad žmon÷s nenori klausyti, nepristato maisto ir kas reikalinga tarybai, nemoka mokesčių. Kadangi prievol÷s nesurenkamos, 1919 09 04 Obelių valsčiaus įgaliotinių susirinkime buvo nutarta pirmiausia prievoles rinkti iš dvarų ir stambesnių ūkininkų. Antakriaunio dvaras tur÷jo

1

Tai buvo 1919. 06 18, A.V.


262 pristatyti 100 pūdų rugių, Obelių dvaras-500, Skemų dvaras-100. (1 pūdas-16 kg.) 1909 08 09 2-sios brigados intendantas raš÷ iš Vyžeičių, kad maisto ištekliai jau beveik pasibaigę. Reikalavo daryti rekvizicijas ir imti grūdus iš naujo derliaus. Kariuomen÷s reikalams praš÷ drobių, marškinių, kelnių, rankšluosčių. 1909 08 20 2-sios brigados vadas iš Vyžeičių raš÷ Rokiškio su÷mimo (surinkimo) komitetui, kad nustatyta marškinių, drobių norma daug kur neįvykdyta. Lietuvos kariuomen÷ kartais nuskriausdavo skurdžiai gyvenančius, karo nualintus gyventojus. Aloyzas Petrašiūnas kng. ,‚Obeliai“ LVA , F. 406, ap 312 , B. 83, L.7 L.17 B. 20, L.22, L.2

Kaip iš Vyžeičių ulyčios dingo Čeičys Kai 1863 m. buvo panaikinta baudžiava, baudžiauninkai kaime savo r÷žius savavališkai panoro pailginti į Skemų ir Gindvilių kaimų puses. Dabartinio Pensionato vietoje tada bazavosi nedidelis caro kazokų būrys, bet jie į reikalus nesikišo. Matyt, vaito įsakymu buvę baudžiauninkai už tą r÷žių pailginimą tur÷jo būti nubausti. Tai buvo 1864 m. vasarą per šienapjūtę. Kaimo žmon÷s susirinko „ulyčios“ gale ant kalniuko šalia keliuko, vedančio į dvarą, posūkiu (v÷liau ten netoli buvo seniūno Gilio ir Šinkūno ūkiai. skl. Nr. 13 ir 14). Aptarin÷jo r÷žių ilginimo ir kitus reikalus. Jų tarpe buvo senas, barzdele apž÷lęs baudžiauninkas Barauskas ir jo sūnus. Kaimo gyventojas Čeičys (ar Žeižys) su šautuvu atjojo išvaikyti žmonių. Netoli buvęs baudžiauninkas Barauskas, taip pat s÷d÷damas ant arklio, su šak÷mis dūr÷ į arklį. Arklys stojosi piestu, ir Čeičiui iškrito šautuvas. Barauskas šak÷mis dūr÷ raiteliui dar


263 kartą ir sužeid÷ jį. Nuo sužeidimo tas pagyvenęs pora savaičių mir÷. Kur jį palaidojo, niekas nežino. Kiti Čeičiai (ar Žeižiai) paliko Vyžeičius. Jie persik÷l÷ lyg tai į Barkiškio kaimą. Žmon÷s r÷žius pasiilgino. Šautuvas, iš kurio buvo šauta, voliojosi įvykio vietoje. V÷liau jo dalys buvo pas Vyžeičių ūkininką „meistrą“ Antaną Gilį, s. Felikso. Šią istoriją kraštotyrininkui Bonifacui Giliui pasakojo jo t÷vas Kostas, o įvykį mat÷ Kosto Gilio t÷vo Andriaus Gilio žmona Zdanavičiūt÷ –Gilien÷. Ji buvo tarp tų žmonių, kurie buvo sueigoj. Kitoje keliuko pus÷je, kur vyko šie įvykiai, skirstantis į vienkiemius, buvo atmatuotas trikampio formos žem÷s sklypas naujai mokyklai statyti. Gyventojai tą vietą apsodino liepait÷mis, po jų šaknimis užkasdami butelius su pavard÷mis. Deja, mokykla nebuvo pastatyta. Ji buvo atidaryta seniūno Gilio namuose .

Vyžeičių žmon÷s BRONIUS MIŠKINIS Pasakojo jo sūnaus Vlado žmona, g. 1930 m. , gyv. Ilgalaukių km. Mano vyras Vladas Miškinis mok÷si Rokiškio gimnazijoj. Į klasę at÷jo mokyt. Janulionis ir pasak÷ jam: ,,B÷k, policija veža jūsų turtą“. ,,Sud÷jau knygas ir galvoju, kur eiti. öjau iki namų Vyžeičiuos” – pasakojo Vladas. Iš miškelio jis mat÷, kaip viską veža. Tada at÷jo į Ilgalaukius, į motinos t÷viškę. Aš su juo vienus metus mokiausi Kazliškyje. 1949 metais buvau 8 klas÷j ir išgirdau, kad jo senelius (motinos t÷vus) ir Vladą su motina iš Ilgalaukių veža į Sibirą. Seneliai pab÷go ir grįžo į Ilgalaukius, bet neberado turto. Apsigyveno kl÷tel÷j. Vladas 1959 m. grįžo iš Sibiro į Ilgalaukius. Jis važiavo Vilniun paso. Jį kažkas įskund÷. Mes apsived÷m 1961 metais. Ir Vladui, ir man buvo 31 metai. Dirbau mokykloje.


264

Bronius Miškinis su žmona Ona ir sūnum Vladu

Vladą Sibiran išvež÷, kai jis mok÷si šeštoje klas÷je. Jis dar dvejus metus pasimok÷ Sibire ir dirbo agronomu netoli Irkutsko. V÷liau jau Lietuvoje truputį dirbo buhalteriu. Diplomas, kurį gavo Vilniuje, sudeg÷. Vlado t÷vas, Bronius Miškinis, gim÷ 1904 metais. Baig÷ keturias klases. Tais laikais tai buvo daug. Broniaus žmona Ona gim÷ 1908 metais. Vyrui žuvus šuliny, ji 1961 m. ištek÷jo už Lauciūno (jau grįžusi iš Sibiro). Apie savo pirmą vyrą Vladui neužsimindavo, neužpirkdavo už jį mišių. Vladas sak÷, kad ji buvusi labai kaimiška. Vlado t÷vas buvo tvarkingas, dirbo pasienio policijoje. Jis savo žmoną mokydavo gražaus elgesio, jei eidavo į svečius pas inteligentus. Vladas mir÷ 1983 metais, būdamas 53 metų. Vlado motina pasakojo, kad prasid÷jus karui, jo t÷vai apsigyveno Vyžeičiuose. Prieškario metais žemę nuomodavo. Žem÷s buvo apie 8 ha. Namus vienkiemyje stat÷ iš Ilgalaukių miško – žmonos pasogos. Iki tol Broniaus namai buvo Vyžeičių ulyčioj. Jie ir apsived÷ dar gyvendami tenai. Bronius - jauniausias


265 iš vaikų. Buvo dar Tadas, Vladas, Ona, Adel÷ ir Konstancija. Broniaus t÷vas mir÷ Amerikoj. Broniui tada buvo 25 metai. Vladą aš palaidojau Kazliškyje prie motinos Sokait÷s ir jos t÷vo Soko. Kai Vladas su motina slapst÷si, tai sunkiai gyveno. Vieną naktį miega ten, kitą kitur. Vlado motina pasakojo, kad peržegnojo Vladą ir pasak÷: ,,Eik, sūneli, ar besusitiksim“. Vladas pasakojo, kad kartą t÷vas jį rado su merginom ant šieno, tai vos nenušov÷. Sak÷: ,,Aš slapstausi, kovoju už Lietuvą, o tu su mergom“. Kai vokiečiai trauk÷si, Bronius Miškinis pasi÷m÷ arklį ir išvažiavo iš Vyžeičių, bet prie Neretos sustabd÷ rusai. Būtų sp÷jęs pasitraukti, bet buvo grįžęs pasiimti žmonos ir sūnaus. Bronius pyko, kad šaud÷ žydus. Kalb÷jo, kad reik÷tų žydus išleist, kai jis juos saugojo Rokišky. 1947 m. jis buvo nužudytas, buvo paguldytas pietin÷j aikšt÷s pus÷j prie karinio komisariato Rokišky. Vladas su motina tremty buvo Irkutsko srityje, Osinskij rajone. Tenai vienerius metus dirbo agronomu. Reik÷davo arkliu važiuot 100 kilometrų tvarkyt reikalų. Pradžioj tremty gaudavo dienai pusę riekut÷s duonos dviems. Valg÷ lupenas. Jis pasitrauk÷ iš agronomo pareigų ir dirbo, atrodo, traktorininku. Jis su motina Sibire buvo pasistatę namus. Jų name butą nuomavo inžinier÷, kuri tur÷jo 4-5 metų sūnų. Kai jie susiruoš÷ grįžti į Lietuvą, vaikas labai verk÷. Namus paliko inžinierei. Vladas mir÷ jaunas. M÷go išg÷rin÷ti, nes moterys už darbą jam atsilygindavo vaiš÷mis. Su Vladu vaikų netur÷jom. Kai jis mir÷, aš v÷liau ištek÷jau už 19 metų jaunesnio kito vyro, kuris dirbo pas mus. Jis sirgo džiova ir mir÷ Romainiuose. 1962 m. Vladas man rod÷ Mainelių namus, kur žuvo jo t÷vas. Užraš÷ A. Varnien÷ apie 1991 metus.


266 Pasakojo Diržyt÷-Žalkauskien÷ Piepalių kaimo gyventojas Juozas Verslovas pjov÷ šieną, kai kareiviai ir skrebai supo Mainelių namus. Jį su÷m÷ ir liep÷ ištraukt lavonus iš šulinio. Jis juos ištrauk÷ ir nuo to susirgo. Šešerius metus jis gul÷jo suparalyžiuotas ir mir÷. Užraš÷ A. Varnien÷, 1991 m. Pasakoja Bonifacas Gilys B. Miškinio kaimynas, Sklypas Nr. 43, g. 1940 Kai Bronius Miškinis po karo slapst÷si, užeidavo ir pas mus. Buvau mažas. Bronių Miškinį mačiau iš viso keturis kartus. Kartą su t÷vu Kostu Giliu eidami iš Skemų pus÷s į namus, prie geležinkelio eglučių jį buvome sutikę. Kitą kartą rudeniop Miškinis sl÷p÷si mūsų tvarto pastog÷j. Tuo metu nuo geležinkelio iš tarnybos ÷jo milicininkas Vladas Krasauskas. Miškinis jį mat÷ pro šiaudinio stogo skylę. Tą rytą t÷vas mus pažadino ir išvar÷ lauk. Matom prapl÷štas šiaudinis tvarto stogas. Mano t÷vas B. Miškinio nemat÷, o tas mat÷, kas dedasi aplink. Tuo metu pamat÷m, kad nuo Miškinio namų, nuo geležinkelio ateina žmogus su šautuvu. Tai buvo milicininkas Vladas Krasauskas. T÷vas čiupo butelį namin÷s iš priegonkio ir b÷go jo pasitikt. Milicininkas kiek išg÷r÷ ir šov÷ į mūsų šuniuką, sakydamas: ,,Nušoviau, kad daugiau nelotų nei manęs, nei Miškinio.‘‘ Milicininkas su mano t÷vu susitiko ne mūsų kieme, o pakeliui į sodybą. Milicininkas nu÷jo savais keliais, o t÷vas b÷go į tvartą, kur sl÷p÷si B.Miškinis. Aš išgirdau šūvį ir pamačiau kaip t÷vas ištempia aukštielninką žmogų. Abu keik÷si. T÷vas to žmogaus pistoletą numet÷ į balą, o pats b÷go į trobą savo ginklo. ,,Kad tavo kojos čia daugiau nebūtų ‘‘ - šauk÷ t÷vas. B. Miškinis nu÷jo į rytų pusę. T÷vas papasakojo, į÷jus į tvartą ir užlipus kop÷čiomis į pastogę B. Miškinis šov÷ šaukdamas - ,,Tu mane išdavei.‘‘ T÷vas


267 susp÷jo sučiupti jo ranką. Kulka įstrigo į balkį, o B.Miškinio pistoletas liko mano t÷vo rankoj ir t÷vas, būdamas stipresnis, ištemp÷ kaimyną lauk. Po šio įvykio mano t÷vas pats prad÷jo slapstytis, kad Miškinis jam neatkeršytų. Kai partizanas 1947 metais žuvo, t÷vas važiavo į Rokiškį pažiūr÷t, ar tikrai Miškinis žuvo, nes mes dar vieną kartą buvom jį sutikę prie geležinkelio eglučių. Abiejų lavonai (B Miškinio ir P. Mainelio) gul÷jo Rokiškio aikšt÷s pietin÷j pus÷j. Lavonai buvo išdraskyti sprogimo metu ir traukiant iš šulinio kabliais. Kai v÷liau aš bandžiau t÷vą paklausin÷ti, kaip ten viskas buvo, jis nenor÷jo kalb÷t. Sak÷, kad nenori to prisiminti, man neleido iš balkio iškrapštyti kulkos. T÷vui mirus, tuos sienojus Meilut÷s Gilyt÷s vyras Pitr÷nas parsivež÷ kurui. Kur užkas÷ tuos abu lavonus, niekas tikrai nežino. Tik kartą 1963 m. akmenų meistras Nikonovas, kuris dažnai su manim važin÷davo, kai aš dirbau vairuotuoju, pasak÷: ,,Važiuok prie fekalijų duob÷s, prie psichiatrines ligonin÷s. Nuvažiuoju. Ekskavatorininkai pietauja. Matau iškasti dviejų žmonių griaučiai. Turbūt buvęs mano viršininkas žinojo apie šitą palaidojimą. Jis man kartą rod÷ savo paradinę uniformą su žvaigždut÷mis. Aš jam buvau pasakojęs, kad kaimynas partizanas kartą vos nenušov÷ mano t÷vo. Tuos kaulus ekskavatorius pastūm÷ į griovio pusę ir užkas÷. Dabar ten auga krūmai. Dar prieš tai kartą su Nikonovu vež÷me eglutę iš Bradesių. Kai važiavom pro Vyžeičius, pasakiau kad čia netoli mano t÷višk÷. Užvažiavom. Staiga Nikonovas sako, kad žino šias vietas, parod÷ akmenį, už kurio sl÷p÷si, kai sek÷ B. Miškinį. Papasakojo, kad nor÷jo sužinoti su kuo partizanas palaiko ryšius ir paimti jį gyvą . Dar žinau, kad mano t÷vo brolio Igno Gilio [1917- ] žmona Kazimiera Kundelyt÷-Gilien÷ [1921- ] partizanui B. Miškiniui kepdavo duoną. Mūsų ir jos trobos buvo bendrame sklype (sklypas Nr. 43).


268

PETRAS MAINELIS Pasakoja E. Pautienyt÷-Girdenien÷, gyv. Vilniuje Gražus Mainelių ūkis buvo netoli Šakubalio vienkiemio, važiuojant keliuku nuo Vyžeičių (per buvusią ulyčią) Rokiškio link dešin÷j pus÷j. Petro Mainelio t÷vą subad÷ jų pačių jautis. Prieš mirtį šauk÷: ,,Paleiskit jautį, tegu pribaigia“. Petras gyveno su motina. Jokių mokslų nebuvo baigęs. Jis draugavo su Šakubalių Narbutais, Kaziu ir Justinu Verslovais ir jų seserimi Genute. Jam truputį užsikirsdavo kalba. Jo brolis buvo mokytas. Dar prie Smetonos atvažiuodavo iš Kauno ar iš kur kitur su mašina. Jau po tragedijos mačiau tą šulinį. Šulinys buvo tvarte. Grindys tvarte betonuotos. Buvo kanalizacija nub÷gti srutoms, vandenį traukdavo su motoriuku. Rentiny buvo geležin÷s durel÷s. Pasakoja Ona Skeirien÷, gyv. Rokišky Petras Mainelis gim÷ 1914 metais. T÷vai tur÷jo dukrą, kuri mir÷, ir du sūnus. Petro brolis buvo žurnalistas. Jų t÷vo vardas - Juozas. Brolis žurnalistas persik÷l÷ į Belgiją. Ten jis tur÷jo dukrą, kuri buvo atvažiavusi į Lietuvą. Į Rokiškį važiuoti jai neleido. Jie su gimin÷m Lietuvoje susirašin÷jo tik laiškais. Maineliai tur÷jo apie 40 ha žem÷s. Užraš÷ A. Varnien÷, apie 1993 metus. Pasakoja ūkininkas Jonas Grabauskas Kai sprogdino Mainelių šulinį, senoji Mainelien÷ pab÷go pro langą ir b÷go grioviais tolyn nuo namų. Ją dar vijosi su šunimis, bet šunys pamet÷ p÷dsakus. Ji atb÷go pas mus ir pasisl÷p÷. V÷liau ją sutikom Rokišky, užkalbinom, bet ji gyn÷si, nenor÷jo net prisipažinti esanti partizano Petro Mainelio motina. Koks jos likimas, nežinau. Ten kur buvo Mainelių ūkis - troba, tvartas, klojimas, dabar yra lygus laukas.


269

Feliksas Deksnys JANINA DEKSNYTö-MARTUZEVIČIENö Mano t÷vas Feliksas Deksnys buvo kilęs iš Rokiškio raj. Vaidlonų kaimo. Jis gim÷ 1914 metais Antano ir Salom÷jos Deksnių šeimoje. Šeimoje buvo trys vaikai: An÷l÷ (g. 1917 m.), Feliksas (g. 1914 m.) ir Jonas (g. 1930 m.). Jo t÷vo brolis, išvažiavęs į Ameriką, buvo išgars÷jęs vaistininkas. Jo išrasta ,,Deksnio galinga mostis“ gyd÷ raumenų uždegimus, sąnarių ir kitas ligas. Ji buvo žinoma visoje apylink÷je (P. Jasinevičius ,,Vaidlonai, 2007). T÷tis buvo baigęs felčerių mokyklą ir dirbo felčeriu Rokišky. Gyd÷ žmones ir t÷vo brolio išrasta ,,galingąja mostim.” T÷tis tur÷jo puskarininkio Feliksas Deksnys jaunyst÷je laipsnį. Platino laikraštį ,,Į laisvę“. Antrą kartą už÷jus rusams jis kovojo prieš okupantus, tur÷damas slapyvardį ,,Žilvitis”. 1945 m. rugpjūčio m÷n. 6 d. Lukštuose buvo Prancinkulio atlaidai. Keli draugai susirinko pas ūkininką Juozą Vaičiulį. Pavalgę pietus nu÷jo į klojimą miegoti ant šieno. Sodybą apsupo kariuomen÷. Prasid÷jo susišaudymas. T÷velis šaud÷ iš klojimo ir peršov÷ kareiviui koją. Po to išb÷go pro kitas klojimo duris ir b÷go per lauką. Jį pasivijo ir nušov÷. Tą patį rytą šioje sodyboje dar buvo nušautas sodybos šeimininkas Juozas Vaičiulis, jo žentas dukros Emilijos vyras Vladas Varnas ir Steponas Vaičiulis. Alfonsą Čelkį su÷m÷ gyvą. Visų nužudytųjų lavonus nuvež÷ į


270 Obelius. T÷čio lavoną iš Obelių atvež÷ į Vyžeičių kaimą, į mamos t÷viškę. Gilių kaimynas Pranas Laguckas padar÷ karstą. T÷tį išvež÷ laidoti į t÷viškę. Nor÷jo palaidoti Žiobiškyje, bet klebonas atsisak÷ . Tada palaidojo Vaidlonų kapin÷se.

Feliksas Deksnys su žmona Marcele Gilyte

F. Deksnio žmona - mano mama išvyko gyventi į Kauną Ji mir÷ prieš vienuolika metų. Mama prieš mirtį ilgai buvo paralyžuota. Aš ją slaugiau. Dirbau įvairius darbus, daugiausia gamykloje. Turiu sūnų, kuris gyvena atskirai. Čia Kaune gyveno ir mano motinos bei jos brolių Jono (1909-1969), Antano (19111976) ir Vlado, gyvenusių visą laiką Vyžeičiuose, sesuo Kostancija Gilyt÷. Ji mir÷ jau labai seniai, gal prieš 40 metų. Gyvenu Kaune, bet Vyžeičius gerai prisimenu. Čia dažnai atvykdavau pasisvečiuoti pas motinos gimines. Kaunas, 2000 m.


271

Pranas Kozulis ALDONA VARNIENö Atsargos karininkas Pranas Kozulis gim÷ 1917 04 04 Rokiškio valsčiaus ir apskrities Vyžeičių kaime. 1937 m. baig÷ Rokiškio gimnaziją. Studijavo Kaune lietuvių kalbą ir literatūrą. 1939.09.18 baig÷ Karo mokyklą (XIV asp. laida). Jam buvo suteiktas p÷stininkų atsargos jaun. leitenanto laipsnis. Paleistas į atsargą, tęs÷ studijas. 1942-43 m. mokytojavo t÷višk÷s pradžios mokykloje. 1944 m. buvo Vietin÷s rinktin÷s 310 bataliono karininkas. 1944.05.15 buvo vokiečių suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, o iš ten 1944 m. rugpjūčio m÷n. išvežtas darbams į Vokietiją. Pasibaigus karui, tęs÷ mokslą Hamburgo universitete. V÷liau emigravo į Kanadą, gyveno Toronte. 1950 m. čia išleido eil÷raščių rinkinį ,,Dulk÷s ežere“. Mir÷ Toronte 2000.06.11. P. Kozulis rašyti prad÷jo dar būdamas gimnazistu. Gimnazijoje aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje (apie tai prisimena kunigas tremtinys ir kalinys Kazimieras Vaičionis, g. 1921). Rinkdavosi Rokiškio bažnyčios požemyje. Čia skait÷ eiles, giedojo giesmes. Kanadoje poetas dirbo miškuose, gyveno vienišas. Mir÷ Toronto senelių namuose. 1825 m. ir v÷lesniuose (1847-51 m.) Vyžeičių kaimo gyventojų sąrašuose Kozulių pavard÷s n÷ra. Bet pagal liudinink÷s Teofil÷s Gilien÷s (g. 1909 m.) atsiminimus Kozuliai gyveno dar r÷žiniam Vyžeičių kaime. Liudininkas Bonifacas Gilys prisimena, kad jam t÷vas rod÷ Kozulių kapus senosiose Vyžeičių kaimo kapinait÷se, parod÷ vietą ulyčioj, kur stov÷jo poeto t÷vų gryčia. 1926 m. vienkiemių planuose Pranciškaus Kozulio (t÷vo) sklypas


272 pažym÷tas 36-uoju numeriu. Sklypas nebe ulyčioj. Tiesiant geležinkelį (1873 m.) kaimas buvo perkirstas pusiau. Kozuliams 18 ha buvo atmatuota netoli Audrelio ežero Gindvilių ir Varaščinos kaimų sankirtoj netoli geležinkelio. Dar ulyčioj Kozulių klojime pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai pirmąkart parod÷ kiną (B. Gilio pasakojimai). Žmon÷s išsigando ekrane rodomo art÷jančio garvežio, b÷go iš klojimo. Poeto t÷vas uždraud÷ vokiečiams rodyti kiną. Kozulių vienkiemy apie 1951 metus buvo įsteigta septynmet÷ mokykla. Salkoje buvo mokytojų kambarys. Mokytojavo J. Skruodis, J. Zdanevičiūt÷, B. Lukošiūnas ir kiti jauni mokytojai. Apačioje buvo klas÷s. Klas÷se ir klojime buvo rengiami vaidinimai (,,Gieda gaideliai“, ,,Ropel÷“ ir kiti), kuriuose vaidino mokytojai, kaimo jaunimas ir mokiniai. V÷liau, pristačius dviejų aukštų priestatą, buvo bendrabutis. 1990 m. Kozulių namai buvo privatizuoti. Abu mokyklos kambariai paversti tvartu, jame laikomos karv÷s ir burokai. Kai tais metais čia lankiausi su vyru Eriku Varnu, dar galvojom ant namo pritvirtinti memorialinę lentą poetui.

P. Kozulio t÷višk÷ 1990 m. piešiniai


273 Erikas nupieš÷ sodybą, aš nuskyniau kelias rūtų šakeles palang÷j, kurias sudžiovinusi kartu su laišku ir t÷višk÷s piešiniu per Toronte gyvenusią Aldoną Karosaitę-Totoraitienę (Europos parko įkūr÷jo G. Karoso tetą) išsiunčiau poetui. Ji surado poetą senelių namuse. Poetas ją pasitiko sunkiai bevaikščiodamas, nesiskutęs ir išvargęs. Jam buvo 73 metai. A. Karosaitę jis atpažino, ilgai žiūr÷jo į t÷višk÷s piešinį, steb÷josi, ,,kokie dideli medžiai užaugo“, kuriuos pats sodino. Jis surado knygą ,,Dulk÷s ežere“, užraš÷ autografą, prid÷damas gražią nuotrauką, kokios Lietuvoje niekas netur÷jo. Ją padauginau ir daug kam padalinau. Dažnai pagalvodavau, kad poetą būtų galima palaidoti Rokiškyje šalia t÷vų, bet apie tai rašyti jam nedrįsau. Net nepaklausiau, kurioje vietoje palaidoti jo t÷vai senosiose Rokiškio kapin÷se. Poetas dar pragyveno 12 metų, kol Toronte ir mir÷. Aplankiau Panev÷žy gyvenančią jo žmoną, susirašin÷jau su ja. Ji papild÷ mūsų turimas žinias. Aš pati mokiausi ir baigiau Vyžeičių pr. mokyklą, kai ten mokytojavo P. Kozulis. Išleistuv÷s buvo jo t÷vų namuos, ten jis su žmona gyveno. Gretimame Varaščynos kaime mokytojavo jo žmona Janina Ivanauskait÷. Išleistuvių dieną jos mokiniai vaidino kažkokius ,,drugelius“, o mes pasipuošusios pirmos komunijos suknel÷mis (renginiai sutapo), dainavom ir deklamavome. Kad mus mok÷ poetas, nežinojau ir tai nerūp÷jo. V÷liau viena liudinink÷ pasakojo, kad jis net visus kaimo įvykius ir žmones apraš÷ eil÷mis. Mokytojas Povilas Šinkūnas buvo poeto kaimynas. Jie dviračiais į gimnaziją važiuodavo taip linksmai, kad kartą net vadov÷lius pamet÷. Poeto t÷vas Pranciškus Kozulis iki 1940-ųjų metų ilgą laiką buvo Rokiškio valsčiaus viršaitis. Poetas buvo gimęs dar ulyčioj ir t÷vas labai nor÷jo mokyti savo vienturtį sūnų. Pats jis buvo vedęs dukart ir tur÷jo 4 seseris, kurios buvo ištek÷jusios apylink÷se už Kurkliečio, Sadausko, Krivo ir Narbuto.


274 Poeto žmona Janina Ivanauskait÷ iš Panev÷žio laiške raš÷: ,,Aš kaime pragyvenau tik porą metų vokiečių laikais. Pranas apie t÷vus nieko nepasakojo. Pamot÷, kurią aplank÷me prieš vestuves, gul÷jo ligonin÷je. Ją aplankyti buvo mano iniciatyva, nes Pranas jos nekent÷, vadino ,,karalium“. Ji greit mir÷. Mes buvom išvažiavę į Kauną, laidotuv÷se nedalyvavome. Jos vardo nežinau.“ Janina Ivanauskait÷ 1922 m. gim÷ Kaune. T÷vas buvo tarnautojas geležinkelio depo raštin÷j. Penkeriais metais jaunesn÷ Janinos sesuo Irena vienu metu (v÷liau negu poetas) taip pat mokytojavo toje pačioje Vyžeičių pradin÷je mokykloje. Janina baig÷ Aušros gimnaziją ir išvažiavo studijuoti į Vilnių. Studentas P. Kozulis buvo penkiais metais vyresnis. Toliau ji rašo: ,,Aš gerai pažinojau Eugenijų Matuzevičių, Kazį Bradūną, Nyką Niliūną, Vytautą Mačernį, Daną Rutkutę ir eilę kitų. Ten auditorijoje ir susipažinau su Pranu, kuris dažnokai atsis÷sdavo šalia manęs ir į mano užrašus prirašydavo savo kūrybos. Man imponavo jo šmaikštūs posakiai. Prad÷jome draugauti. Kai 1941 m. prasid÷jo karas, mes būrelis studentų pasitrauk÷me iš miesto. Nu÷jom gal kokius 8 km. Miegojom griovy. Kitą naktį įsipraš÷m pas ūkininką, kuris rytą praneš÷, kad galime grįžti į Vilnių, nes ten jau vokiečiai. Prisimenu, buvo Joninių rytas. Kolegos mane pasveikino ir padovanojo lauko g÷lių. Ant tilto stov÷jo vokiečių tankai. Kareiviai paklaus÷, ar g÷l÷s skirtos jiems. Deja ne, paaiškinau, šiandien mano vardin÷s. Po kelių savaičių Pranas p÷sčias iškeliavo į namus. V÷liau pasakojo, kad kelion÷ truko keturias paras. Buvome dideli patriotai. Pranas sužinojo, kad kuriasi lietuvių dalinys, kuris pad÷s vokiečiams triuškinti rusus... Jis buvo paskirtas į Kauną, kur gyveno mano motina ir sesuo Irena. Įstojau mokytis į antrą kursą. Tada Pranas man pasipiršo ir 1941 m. gruodžio 25 d. įvyko mūsų vestuv÷s Rokiškio bažnyčioje, o puota buvo pas Prano tetą Narbutienę (Šakubalio vienkiemy netoli Vyžeičių A.V.). Praną v÷liau papiktino ir išgąsdino vokiečių žiaurus susidorojimas su žydais. Prano t÷vai buvo jau mirę, o


275 pamot÷ sunkiai sirgo. Pranas paraš÷ prašymą, kad jį atleistų iš dalinio, nes jam reikia važiuoti dirbti savo žemę. Prašymas buvo patenkintas ir abu išvykom į Rokiškį. Apsigyvenom Juodraist÷s vienkiemy (taip Vyžeičiuose vadinosi Kozulių vienkiemis A.V.). Aš dažnai važin÷jau į Kauną tęsti mokslų. Studentai ÷m÷ bruzd÷ti prieš vokiečius ir fakultetą uždar÷. Pranas ir aš prad÷jom kaime mokytojauti. Kai kūr÷si Plechavičiaus rinktin÷, man buvo gaila jį išleisti. Bet patriotizmas nugal÷jo. Jis atsidūr÷ Jurbarke. Per Velykas buvau nuvažiavusi pas jį su margučiais ir vaiš÷m. Pora dienų pabuvau ir grįžau į Juodraistį. Vietin÷ rinktin÷ ÷m÷ maištauti prieš vokiečius. Vokiečiai tiek vadus, tiek kareivius kas dešimtą sušaud÷, o kitus uždar÷ į fortą. Pranas atsidūr÷ Kauno VI forte. Nuvažiavau jo aplankyti. Pabuvau per dieną. Tai buvo paskutinis mudviejų pasimatymas. V÷liau jį išvež÷ į Latviją. Man praneš÷, kad jis mir÷ nuo šiltin÷s, užsikr÷tęs Latvijoje ,,skaba putra“ (latviška sriuba). Man buvo šokas. Buvau jauna, ištek÷jusi 19 metų. Užpirkau mišias, metus nešiojau gedulą.

P. Kozulio namai Vyžeičių k. (Juodraisty) apie 1949 m.


276 Pra÷jo šešeri metai. Ištek÷jau už Alfonso Nedzelskio, užauginau sūnų ir dukrą. Ir tik tada sužinojau, kad Pranas yra gyvas, gyvena Toronte. Prieš vestuves su Nedzelskiu teko teisme įrodyti, kad Praną pripažintų mirusiu. Teisme paliudijo Povilas Šinkūnas ir Bronius Kundrotas. Kad Pranas Kozulis miręs, sužinojau labai neseniai. Dar sykį užpirkau mišias. Jeigu būčiau žinojusi, kad jis gyvas, gal nebūčiau tek÷jusi už Alfonso Nedzelskio, kuris jau taip pat yra miręs (mir÷ 2002 metais. A. V.)

Esu iš Vyžeičių, iš savo vaikyst÷s VILIUS STAKöNAS Vasaryje pūgos dūksta laukais, teža kovo saul÷je sniegas, teška skaidrūs lašai nuo pajuodusio stogo, žem÷ garuoja ir kvepia, veriant senų namų duris suklega kling÷, klevas žydi geltonai, pareina t÷vas, pakvipęs laukais ir v÷jais, vyturiai saul÷je, šiugžda šienas, žilvitis lankstosi v÷jo gl÷byje, pavargusi mama grįžta per minkštas kelelio dulkes, saul÷ leidžias raudona, ,,bus v÷jo“ sako senel÷, toli toli matyti, šviečia baltai Obeliai, kai atsitiesiu bulviakasy... Visa tai mano t÷višk÷, visad su manimi. Bet ji ir tenai, kur neįžvelgiu, nebeįžvelgiu, kur skaudžiai šalta tamsa, gelia nepaklausti klausimai... Surinkau atminties trupinius - sau ir kitiems - gyvenantiems, ir jiems - po mūsų. Atmintis degina vienatvę, slopina graužatį. Žmogus nebe vienas žinodamas: ne pirmam jam kančia, ne didžiausias jo rūpestis. Gyvenimu ir likimu jis vienos t÷vyn÷s ir su tais, kurie šalimais, ir su tais - žem÷s tamsoj, po akmeniu galvūgaly ar bevardžiame, užmirštame, žol÷s dieną-naktį serg÷jamam kapelyje.


277 Įsigyventa Vyžeičiuose Senas, pusiau nudžiūvęs ąžuolas netoli buvusio Skemų dvaro, o pro jį b÷ga duob÷tas lauko kelelis: kyla į kalnelius, neria pakaln÷sna, palijus murdosi po balas, kerta upelį ir tada tolyn - iki paties Rokiškio. Nebedaug yra žmonių, kurie mena, kaip dard÷davo juo vežimai į turgų, kaip ÷jo vyrai ir moterys, iš taupumo batus ant pečių užsimetę. Kur bebus tų žmonių, nes neb÷ra ir kaimo. Mano senel÷s šviesios atminties d÷ka gal÷čiau išvardyti bemaž visus senojo kaimo gyventojus, kurių grytel÷s rikiavosi pagal lyg siūlas per Vyžeičius išsirangiusį kelią. Vienoje iš tų grytelių gim÷ mano senel÷ Stefanija Pautienyt÷. Jos t÷vas - Mataušas Pautienis - čionykštis, o motina Marijona Vaščiukait÷ - atkil÷l÷ nuo Panemun÷lio. Mataušas Pautienis atsivež÷ ją jau nebe jaunas. Mat÷ ir pasaulio, ir vargų. Įsiv÷lęs į ginčus su ponu d÷l žemių buvo net į kal÷jimą Zarasuose patekęs. Mok÷jo skaityti. Senel÷s mama irgi buvo raštinga. Skaityti išmok÷ Panemun÷lio kunigas. Atvažiuodavo ir mok÷ naktimis kaimo merginas rašto. Juk buvo spaudos draudimo žiema! V÷liau motina išmok÷ skaityti ir dukrą - iš nuosavo elementoriaus. Mokyklą mano senel÷ lank÷ tik vieną žiemą, net mokytojos pavardę žinau – Laužadyt÷. Visa mano senel÷s vaikyst÷ ir jaunyst÷ prab÷go Vyžeičių kaimo laukuose ir pievose. Vaikai gan÷ gyvulius, moterys klūpojo daržuose, lankst÷si rugių laukuose rišdamos p÷dus paskui dalgiais mojuojančius vyrus. Vyrai tvark÷ ūkius, dair÷si į tolius ir gaud÷ gandus, kad suskubtų pasisl÷pti nuo besistumdančių kariuomenių... Art÷jant I pasaulinio karo frontui pasklido gandai apie vokiečių žiaurumus, nuo kurių reikią trauktis. Mano senelis Antanas Gilys ir jo sesuo pasidav÷ į Rusiją. Ten buvo paimtas į kariuomenę ir v÷l sugrąžintas arčiau prie vokiečių, nuo kurių b÷go. Nuo jų dabar teskyr÷ fronto linija, išraizgyta iš spygliuotos vielos. Ją mano senelis, Rusijos armijos grenadierius, kirpdavo aštriomis žirkl÷mis. Kariauti teko Latvijoje, netoli Rygos. Čia gavo


278 skeveldrų į koją ir įgijo teisę pails÷ti nuo karo Archangelsko karo ligonin÷se. Pagijęs dar kiek pakariavo ir sugrįžo, nebesuradęs sesers. Ji be p÷dsakų pradingo Rusijos platyb÷se. O Lietuvoje ramyb÷s dar nebuvo. Kad už÷ję bolševikai nepaimtų į karą, vyrai slapst÷si. Bijodami, kad naktimis neužkluptų, vakarais išjodavo į tolimus miškus. Kartą kaimas sulauk÷ dar nematytos kariuomen÷s - lietuvių. Ir gyvenimas ÷m÷ rimti - su naujomis viltimis, nes atsikūr÷ Lietuva. 1920 metais prasid÷jo žem÷s reforma. Vyžeičių kaimo gyventojai, kuriuos jung÷ tarp grytelių besirangantis kelio siūlas, sujudo. Daugiau žem÷s turintys nor÷jo keltis į vienkiemius, mažažemiai nor÷jo gyventi po senovei.

Jauni Vyžeičių žmon÷s: pirmoji iš kair÷s – mano senel÷ Stefanija Pautienyt÷, kitoje nuotraukoje broliai Giliai: Antanas ir Juozas

1926 metų žiemą mano senel÷ ištek÷jo už Antano Gilio. Pastarajam jau buvo pats laikas vesti - įpus÷ta ketvirtoji amžiaus dešimtis, geros ūkininkavimo aplinkyb÷s. Senelio d÷d÷, kadaise


279 išvažiavęs į Ameriką, atsiunt÷ pinigų naujo namo statybai. Paraš÷: ,,Statyk namą dviejų galų, gal ir aš sugrįšiu“. Tačiau nesugrįžo ir jokių žinių nebedav÷, tik kartą atsiunt÷ nuotrauką: aukštas vienmarškinis vyras, iš nuleistų rankų ir veido gali nujausti nuovargį ar ilgesį – Petras Gilys. Namą senelis pastat÷ - kaip ir buvo liepta – dviejų galų. Įsik÷l÷ su savąja žmona, t÷vais ir broliu Juozu. Pastarasis neužilgo netoliese pasistat÷ savo namą. Ar Antanas Gilys tiko mano senelei prie širdies - negaliu pasakyti. Žinau tik, kad kaimo šokiuose, kuriuos mano senel÷ m÷go, būsimasis vyras nežib÷jo. O senel÷ buvo nediduk÷, lengva ir lanksti, mok÷jo šokti visą jaunimo šokių repertuarą: padespaną, krakoviaką, vengerką, kadrilį, klumpakojį, valsą, ,,saldaus miego“, ratelius... Štai tokie būdavo šokiai Vyžeičiuose, ir muzika, žinoma, gyva!

Naujos sodybos Vyžeičiuose gyventojai: broliai Antanas ir Juozas Giliai, mano senel÷, jos dukra Adel÷, sūnus Vytautas, dvi mano prosenel÷s


280 Po metų į šį pasaulį at÷jo mano mama Adel÷. Žinau netgi, kas jai pad÷jo - ,,bobut÷“ Šedien÷. Dar po metų gim÷ jos sesuo Levut÷, kuri neilgai pabuvojo. Bemaudant užpūt÷ v÷jas, ir mergyt÷ susirgo. Sergančią vež÷ į Rokiškį krikštyti. Vos sp÷jo tik dvi savaites pagyvenusi mir÷. V÷liau gim÷ brolis Vytautas ir dar viena sesuo Almut÷. Štai šitaip įsikurta vienkiemyje, kurį pamatydavai nusileidęs keliuku į pakalnę nuo Vyžeičių ulyčios pus÷s. Vyžeičiai buvo už nedidel÷s kalvel÷s pietuose, saul÷ vakaruose irgi leidosi už kalvos, už jos toliuose buvo Rokiškis, šiaur÷je irgi stūksojo kalnas, už jo sl÷p÷si Skemai. Tik į rytus gal÷jai skraidinti žvilgsnį į tolius - iki dantytos miškų linijos, virš kurios baltavo Obelių bažnyčios bokštai. Štai šitaip įsigyventa – iki naujų audrų. Sugrįžę ir nesugrįžę Mano motina gim÷, augo, mok÷si ir mir÷ tame pačiame name, kurį pastat÷ jos t÷vas, Vyžeičių kaimo ūkinininkas. Vyžeičiai - kaimas pusiaukel÷je tarp Obelių ir Rokiškio, abipus Šiaulių-Daugpilio geležinkelio. Įžymus kraštotyrininkas V. Mačiekus kartą man sak÷, kad tai labai senas kaimas, minimas kelių šimtų metų senumo raštuose. Tačiau jam nebuvo lemta išaugti nei į miestelį, nei į didesnę gyvenvietę. Gręžiojosi jis tai į Obelių kalvas, tai į Rokiškio lygumų pusę... taip ir iš÷jo besigręžiodamas į dausas paskui savo kalnelių ir sl÷nių gyventojus. Tačiau tuomet, kai aš atkeliavau į Vyžeičius, kaimas buvo dar gyvas ir stiprus. Pačiame smagume buvo kaimas. Atkeliavau aš per viduržiemio pusnis ant t÷vų rankų, kartu su seseria įsuptas į rūgščia vilna kvepiančius kailinius. Nuo vieškelio buvo geras gabalas kelio, netgi ne kelio, bet plynų sniegynų. Buvau, matyt, kokių ketverių metų, tačiau jau daug keliavęs. Tik nieko iš tų kelionių neprisiminiau: nei Sibiro, nei plačiojo Jenisiejaus, nei kudloto šuns, į kurį įsikibęs pramokau vaikščioti, nei ilgos kelion÷s į Lietuvą, nei kaip Maskvoje pab÷gau, matyt, didžiosios


281 sostin÷s pažiūr÷ti ir suk÷liau t÷vams daug išgąsčio. Tačiau menu gyvenimą t÷vo gimtin÷je, Nadiejiškyje – apsuptame miškų vienkiemyje netoli Rokiškio, kur mano t÷vai sugrįžę iš Sibiro apsigyveno. Čia vieną dieną motina parvež÷ iš Rokiškio seserį Rūtą. Lyg ir prisimenu pirmąją dieną senelio name. Kambaryje buvo šviesu, šviesa sklido nuo pusnių kone iki pat lango, ir tyloje tiks÷jo laikrodis. Tądien mama grįžo į savo gimtuosius namus gyventi pas savo t÷vus. Grįžo namo po penkiolikos metų. T÷vai irgi buvo neseniai parvykę, pasiligojo, šauk÷si dukters. Ji viena besugrįžo į t÷vų namus iš trijų čia gimusių vaikų. Jaunesnieji - brolis ir sesuo - liko po lietuviškais kryželiais Krasnojarsko krašte, atokaus kaimelio kapinait÷se. Senelis nebeilgai gyveno. Prisimenu tik griežtą jo balsą, didelius ūsus. Atrod÷ taip, kaip ir turi atrodyti prieškario Lietuvos kaimo seniūnas. Seniūnu mano senelis tapo dar prieš karą, buvo juo ir karo metu. Nedaug apie jo gyvenimą žinau, nelabai ką ir mama apie jį yra pasakojusi. Tik prasitar÷ kartą, kad visuomen÷s reikalai jam dažnai buvę svarbesni nei savas ūkis. Ir dar - tarsi su nuoskaudos gaida balse - kad jos brolį ir seserį buvo nuspręsta leisti į mokslus, jai tur÷ję likti ūkio reikalai. O ji nor÷jusi mokytis, jai sek÷si. Kada senelis paliko namus Vyžeičiuose – žinau labai tiksliai, nes languotame mokyklinio sąsiuvinio puslapyje datą pieštuku užraš÷ pasienio NKVD tarnybos darbuotojas: 1944 metų lapkričio 19 diena. Skaičiau pageltusius senelio bylos lapus: kaltinimai buvo sunkūs – pagalba vokiečių kariuomenei, kurią jis karo metais būdamas seniūnu teik÷. Senelis tai pripažino, keliais sakiniais apibūdino savo kaip seniūno prievoles ir veiklą: arklių tiekimas vokiečiams, kelių taisymas, miško darbų organizavimas, norinčių važiuoti į reichą darbui paieška. Į klausimą, kod÷l sutiko būti seniūnu, atsak÷ buvęs nusiteikęs prieš tarybų valdžią ir manęs, kad at÷jus vokiečiams v÷l bus Lietuva.


282 Karinis tribunolas sprend÷ senelio bylą Vilniuje, 1945 metų birželio m÷nesį. Sprend÷, žinoma, greitai, protokolavo glaustai, bylų juk buvo daug, o laiko ir popieriaus trūko. Protokolams rašyti tiko ir lenkiško Vilniaus banko blankų antrosios pus÷s. Senelis gavo dešimt metų kal÷jimo, konfiskuojant turtą. Jo brolis Juozas tarnavęs policininku – irgi dešimt. Turto konfiskavimo senelis, žinoma, pro Vilniaus kal÷jimo langelį matyti negal÷jo. Užtat viską iki smulkmenų mat÷ senel÷. Ir aš dabar jos akimis matau: į kiemą įsukančias vežimus, atveriamas tvarto duris, vedamus galvijus, pareigūną surašantį, kas paimta. Tiesa, du gyvulius – nedarbingą arklį ir pasiligojusią karvę paliko, taigi, galima sakyti, karinio tribunolo žodis nebuvo iki galo įvykdytas. 1945 metų rugs÷jo m÷nesį senelis vis dar tebebuvo Vilniuje. Senel÷ išsiruoš÷ jo lankyti, juk nežinia, ar dar teks pasimatyti. Tai buvo jos vienintel÷ tolima kelion÷, vienintelis apsilankymas Vilniuje... Kai sugrįžo – namus rado dar tuštesnius. Dukra Adeliut÷, kaip ją vadino senel÷, ir sūnus Vytautas buvo suimti. Ieškoję ir jos. Namuose liko dvi senut÷s – jos ir vyro motinos – bei jauniausioji dukt÷ Almut÷. Bijodama, kad ir ją suims, kurį laiką saugojosi – slapst÷si, nakvodavo pas kaimynus, kurie priimdavo. Kartą sugrįžo – Vytautas jau namuose! Jį paleido kaip nepilnametį, o mano motinos likimą jau sv÷r÷ NKVD ir karinių tribunolų svarstykl÷s. Sunkus ryšul÷lis Po daugelio metų sumaniau paieškoti mano motinos jaunyst÷s p÷dsakų. Radau juos Ypatingojo archyvo skaitykloje. Jie surinkti ir susegti į du bylos tomus. Bylų viršeliai - minkšto rusvo kartono, o puslapiai prirašyti violetiniu rašalu primena blyškią ir bekrauję paskutinius metus gyvenančio diktatoriaus odą. O kažkada juk kiekvienas tų puslapių lopin÷lis spinduliavo baugią ir nepermaldaujamą totalitarin÷s valstyb÷s galią!


283 Taigi suradau motinos jaunyst÷s metų ženklus: arešto orderį, kelis tardymų protokolus, parengtinio tyrimo išvadą. Iš tų popierių sužinojau, kada mano motina paliko gimtuosius savo namus: 1945 metų rugs÷jo 25 dieną. Tardymo protokolai - vos kelių puslapių, atrodo lyg draugiškų pokalbių santraukos. Sužinojau ne tik tardymų datas, bet ir tikslų laiką. Vienas jų prasid÷jo be dešimt minučių vienuoliktą nakties, o baig÷si dešimt po pirmos. Jo metu mano motina tardytojui, lyg tarp kitko prisipažino, kad nem÷gsta tarybų valdžios, kad 1945 metų vasarą paskait÷ pažįstamo mokytojo atneštą laikraštį ,,Laisv÷s keliais“, o be to - mokytojo paprašyta duotą ryšul÷lį nunešusi pažįstamam vaikinui. Tiesa, nepažiūr÷jusi kas ten yra, nes maniusi, kad negerai liesti svetimus daiktus. Tokiam prisipažinimui, žinoma, penkių minučių per akis. Tačiau aš žinau šio prisipažinimo kainą. Prisimenu iš savo vaikyst÷s: giedrą rudens sekmadienį Rokiškyje. öjome su mama pro pastatą, kur anais laikais buvo milicijos būstin÷. Ji stabtel÷jo ir suspaudusi mano ranką žiūr÷jo į priešais ateinantį žmogų. Nežinau, ar jau tuomet, ar mums sugrįžus namo ji pasak÷ atpažinusi tardytoją, kuris ją suimtą tard÷ ir muš÷: ,,... tokiu storu juodu odiniu bizūnu...“

Vyžeičių pradin÷s mokyklos mokiniai


284 Taigi ryšul÷lis su laikraščiais. Jį mano mama gavo iš mokytojo Danieliaus Bulavo. Mokytoją mama labai gerai pažinojo. Pažinojo ir daug kitų mokytojų, nes mokykla, kurią lank÷ mano motina, jos brolis ir sesuo, buvo taip arti, kad arčiau jau būti negali - per slenkstį. Kitas senelio trobos galas buvo atiduotas pradinei Vyžeičių kaimo mokyklai. Dar daugiau mokytojai irgi čia gyvendavo. Štai kaip pasisek÷ mano motinai mokykla per slenkstį ir kasryt būrys kaimo vaikų į namus... Tačiau niekada negali žinoti, kas pasisek÷, o kas ne. Kokiais būdais tardytojai išgavo pavardes iš mokytojo Danieliaus Bulovo lūpų, galime tik sp÷lioti. Bet jų būta nemažai, ir byla susidar÷ didel÷. Ryšul÷lis su laikraščiais labiausiai patiko tardytojui. Parengtinio tyrimo išvadose, skirtose aukštesniajai instancijai, tas ryšul÷lis ir buvo parinktas kaip pagrindinis mano motinos aštuonioliktos gyvenimo vasaros ženklas. O aukštesnioji instancija jau tur÷jo nustatyti, koks gi to ryšul÷lio svoris. Aukštesnioji instancija - Karinis tribunolas - buvo įsikūręs Archangelske ir tur÷jo daug įvairių sv÷rimo ir matavimo darbų. Kad jo nariai gal÷tų greitai susidoroti su subtiliu ryšul÷lio sv÷rimo uždaviniu, buvo trumpai ir labai tiksliai aprašyta aštuoniolikmet÷s merginos asmenyb÷: ji esanti nusiteikusi prieš tarybų valdžią, o be to - kilusi iš valstiečių-buožių. Septyniolikos lietuvių, kaltinamų kurstymais aktyviai veikti prieš tarybų valdžią, bylų sv÷rimo ir matavimo darbus Karinis tribunolas Archangelske vykd÷ maždaug po pusmečio. Pirmąjį parengtinį pos÷dį ved÷ trys justicijos majorai, o paskutinįjį lemiamąjį irgi trys: majoras, kapitonas ir seržantas. Taigi, galime sakyti, net Karinis tribunolas pademonstravo savotišką demokratijos sampratą. Teisyb÷s d÷lei reikia pasakyti, kad mano motinos ryšul÷liui, pad÷tam ant teisingumo svarstyklių atsverti, majoras, kapitonas ir seržantas parinko mažiausiąjį iš turimų svorių: penkerius metus kal÷jimo. Tačiau ryšul÷lis sv÷r÷ vis d÷lto daugiau. Prid÷jus dar du metus teisių at÷mimo, svarstykl÷s beveik


285 išsilygino. Kad pusiausvyra būtų garantuota, dar buvo prid÷ta viena plunksnel÷: turto konfiskavimas. Pavyd÷tinai tiksliai atliktas darbas! Netgi po Stalino mirties, pakartotinai peržiūr÷jus bylą, buvo nutarta, kad pasverta buvo teisingai, ir jo rezultatai n÷ra keistini. Štai kokio svorio ryšul÷lį mano motina vieną 1945 metų vasaros dieną sugeb÷jo panešti savo gimtojo kaimo takais! Nedaug težinau apie tuos septynerius jos kal÷jimo ir tremties metus. Nedaug kalb÷jo, gal saugojo, kad jos praeitis nebūtų mums kliuvinys. Prisimenu tik kaip pasakojo, kad leidosi virve į gilų šulinį - kažko įkritusio išgriebti? Kad gavusi bulvių lupenų pagijo nuo ,,cingos” - baisios ligos, nuo kurios kraujuoja dantenos ir iškrinta dantys. Min÷jo, kad paleista iš kal÷jimo prival÷jo gyventi tremtyje, žinojo, kad motina, brolis ir sesuo irgi Sibire, kad labai ilg÷josi. Kad pasiryžo keliauti pas juos, kad trukd÷, kad išsikovojo teisę, kad keliavo daugelį kilometrų p÷sčiomis nakvodama po Sibiro dangum. Piskunovkos Litva Išblaškyta mano motinos šeima v÷l rinkosi po vienu stogu. Toli nuo Vyžeičių – Krasnojarsko krašto Kazačinsko rajono Piskunovkos kaime. Jeigu nor÷tume surasti abiejų kaimų panašumų – šyptel÷ję surastume: pro abu kaimus teka vandenys. Pro Vyžeičius – žingsnio pločio upelis, pro Piskunovką – kilometro pločio Jenisiejus. Pirmoji į Piskunovką atvyko mano senel÷ su sūnumi Vytautu, jauniausia dukra Alma ir savo motina. Atbuvusi kal÷jimų metus atsirado mano mama. Tačiau mirtis įsisuko – vieną žiemą užgęso sesuo Almut÷. Ją, gabią mergaitę, leido mokytis į rusišką mokyklą, bet neužteko sveikatos. Sugrįžęs iš kal÷jimo mano senelis dukters nebepamat÷. Jis ir pats buvo jau apraudotas – iš kal÷jimo buvo gauta žinia, kad sirgo ir mir÷. Tačiau patekęs į ligoninę, išgyveno. Kaip gyventa pirmaisiais tremties metais – negaliu pasakyti. N÷ra ženklų ir nuotraukose. Visos nuotraukos iš v÷lesniųjų metų,


286 kai tapo lengviau. Nuotraukose daugiausia jaunimo švenčių, vestuvių vaizdai, šiek tiek darbo. Tremtiniai dirbo taigoje, kirto, vilko medžius. Medieną plukd÷ sieliais, gamino pab÷gius. Mano motina irgi dirbo prie medžių, skuto rastų žievę, sand÷liavo medieną. Senelis dirbo staliaus darbus. Vytautas, kaip ir visi jauni vyrai, dirbo miške, pjov÷ medžius. Vieną kartą nesuskubo atšokti - medis griuvo ir užkliud÷, mirtinai. Gailestis buvo neišpasakytas. Vienas jo draugas nepak÷l÷ širdg÷los, kitą dieną po laidotuvių širdis sustojo. Lietuviai Piskunovkoje pasistat÷ apie dešimt savo namų – kone visą gatvę. Ją taip ir vadino – Litva, Litovka. Ir aš, matyt, toje Litovkoje žengiau pirmuosius savo žingsnius. T÷vai pasakodavo – įsikibęs į didelio šuns gaurus.

T÷vų vestuv÷s Krasnojarsko krašte, Piskunovkos kaime

Įsižiūriu į nuotraukas, tyrin÷ju – lietuviai prie Jenisiejaus, atskirti taigos platybių, žiemą – neišbrendamų sniegynų, pavasarį – brendantys potvynį, pjaunantys storus medžius, šienaujantys, švenčiantys vestuves ir krikštynas... Besišypsantys... Ne tod÷l, kad lengva, o tod÷l, kad kartu, kad lemties suvienyti, kad tur÷jo ko ilg÷tis... Žiūriu į mažą nuotrauk÷lę iš Lietuvos pasiųstą gimin÷ms


287 Sibire: Teofil÷ Gilien÷, mano senelio brolio, mirusio kal÷jime, žmona, keturi vaikai... Žmon÷s Lietuvoje, savo vargą brido pavieniui. Štai šitaip tek÷jo lietuvių gyvenimas prie Jenisiejaus, iki tos dienos, kai buvo leista išvykti. Vyrai sun÷r÷ medinius lagaminų r÷mus, apkal÷ juoda fanera, įd÷jo spyneles. Galiu tik nuvokti, kas d÷josi širdyse, kai paskutinį kartą žvelg÷ nuo skardžio į Jenisiejaus srovę... Tie juodai dažytos faneros lagaminai dar ilgai buvo mūsų namuose Vyžeičiuose. Iš visų neišsaugotų daiktų, man dabar jų labiausiai gaila. Gera buvo gyventi Prisiminiau vieną pavasario dieną: m÷lynavo rūkuose skendintys toliai, spind÷jo ir tylomis guro sniegas, tvyrojo dr÷gm÷s kvapas. Prisiminiau, kaip mano motina pris÷dusi pails÷ti nuo skaldytų malkų krovimo įsižiūr÷jo į tolumas - virš jų dangun stieb÷si du Obelių bažnyčios bokštai - ir patyl÷jusi tar÷: - Kaip gera gyventi... Tyliai pasak÷, tarsi pati sau, tarsi man. Gal ir pati savo balso neišgirdo, tuomet gal ir aš greitai užmiršau. O štai šiandien primin÷ tą seniai pra÷jusią dieną spindintis pavasario sniegas ir m÷lyni tolių ūkai. Taigi, nepradingo tie paprasti žodžiai, tas tylus atodūsis, bus su manimi ir gal ilgai dar pad÷s gyventi... Mano motina buvo protinga moteris, ji suprato, kad reikia džiaugtis tuo gyvenimu, kuris teko, neleisti sudrumsti sielos giedros visoms senoms nuoskaudoms, barniams ar pavydo nuodams. Tik kartą prisimenu, kaip jaut÷si įskaudinta: už gerą darbą ją nor÷ta apdovanoti, bet kažkas nurod÷ kad negalima – d÷l jos kal÷jimo metų. Ji buvo darbšti ir rūpestinga, tačiau ne iš tų, kurie ,,pl÷šosi“, dienos šviesos nematydami, naiviai tik÷dami, kad sukauptas turtas prid÷s, suteiks bent kiek daugiau laim÷s ir prasm÷s. Ar ji jausdavosi laiminga, ir kada? Matyt, veikiau žvelgdama į m÷lynus


288 tolius, kad ir tuos, kuriuose kilo Obelių prieigos kalvos, nei į tai, kas buvo sunkiu kasdieniu darbu įgyta. Veikiau kurdama savo rankdarbiams, kilimams raštus, nei skaičiuodama rublius, kuriuos pavyko sutaupyti ,,juodai dienai“... Lauko kelelis nuo Šinkūno sodybos kilo į kalnelį, ties mūsų namais br÷ž÷ posūkį ir pavinguodamas b÷go Vyžeičių pus÷n. Visas eismas – keli kinkuojančių arklių traukiami vežimai, keletas dviratininkų per dieną... Tik birželio m÷nesį keliukas prisidulk÷davo iki valiai. Vešlios buvo pievos Vyžeičiuose palei nedidelio upelio vagą. Tose pievose šienaudavo Vyžeičių gyventojai, o taip pat – už kelių kilometrų Skemuose gyvenę kolūkiečiai. Pora savaičių slinkdavo pasisūpuodami aukšti šieno vežimai, o šienapjūtei pasibaigus v÷l matydavai tuos pačius keleivius. Vyžeičių gyventojai, Vyžeičiuose užaugę, Vyžeičiuose mynę savo vargų takus, tik nedaugeliui ir užsimerkti buvo lemta čia, Vyžeičiuose... Mama užkalbindavo, m÷go pajuokauti... Linksmai per dantį patraukdavo Dapkų, kurs padainuodamas keliaudavo vingiuotą kelią namo, dažnai užsukdavo Antanas Saulis, kurio kalboje tiesos grūdus nuo išmoningų juokų gal÷jo atskirti tik įgudę klausytojai. Dažnas svečias buvo amžiną dūmą traukiantis ir kostintis Napalys Savickas. Visi žmon÷s vietiniai, atkil÷lių nebuvo. Vyžeičiuose tariuosi pajutęs rytų Lietuvos aukštaičio jauseną, gal ir pats ją paveld÷jęs: aukštaičio širdis linkusi greitai sugrusti, bet skuba gydytis šypsena, juoku, kratosi nuobodžio, pragmatizmo, sauso racionalaus galvojimo... Pirmosios mano mokyklos O aš gyvenau vaikišką ir, žinoma, laimingą gyvenimą... Laimingą tvirtu ir nuoširdžiu tik÷jimu, kad visa tai, kas mane supa, yra amžina. Amžina yra saul÷, kuri rytais pateka Obelių pus÷je, o leidžiasi - pusę mano vaikyst÷s pasaulio apkeliavusi - už kalvos ties Rokiškiu... Amžina yra ,,Aukštoji“ - kalva į šiaurę nuo mūsų namų. Amžinas tas menkas, tik pavasario potvynio metu galingai


289 patvinstantis upelis, kurio sl÷nyje, tarp miškelių, kalvelių ir pievų sustoję, nelabai tvarkingai pagal senąjį kaimo kelią išsirikiavę senos sodybos. Žinoma, aš žinojau, kad yra mirtis, kad žmon÷s pasensta, tačiau tik÷jau, kad toje ateityje, kurią ir aš ir mano artimieji tikrai pasieks, jos jau nebeliks. Kažkas tikrai bus sugalvota! Gera ir paprasta tuomet buvo gyventi. Šiaur÷-Pietūs-Rytai-Vakarai... Ištariu sau mintyse tuos žodžius ir pamatau, ką t÷višk÷je matydavau. Gal ne man vienam, gal visiems taip? Kai į pabaigą ÷jo septintoji mano vasara, t÷vai prad÷jo svarstyti, kur leisti į mokyklą. Senelio namuose mokykla pradingo kaip ir visa prieškario Lietuva. Kaip ir trispalv÷, kurią senelis kažkur ant aukšto po spaliais, ar pastog÷j buvo pasl÷pęs. Tačiau mokyklos buvo visose keturiose pasaulio pus÷se. Vakaruose, kažkur labai toli už l÷kštos kalvos buvo Rokiškis, rytuose - už miškų, ant kalvų - Obeliai. Tačiau apie kelionę į tuos didmiesčius tada dar man nebuvo ko ir svajoti. O štai pietuose už kalvel÷s, už upelio, už geležinkelio - Vyžeičių pradin÷ mokykla. Tačiau geležinkelis! Maža kas gali atsitikti... Liko Šiaur÷. Kelion÷ į Šiaur÷s pusę mano t÷vams atrod÷ saugiausia. Kilometras iki Aukštosios kalno, peršokti nedidelį grioviu paverstą upokšnį jos pap÷d÷je ir dar kokį kilometrą pa÷jus - Skemų pradin÷ mokykla. 1964 metais rugs÷jo pirmąją dieną Lietuvoje buvo giedra maloni ankstyvo rudens diena. Į mokyklą mane palyd÷jo motina, tačiau ne iki pat galo! Paskutinį šimtą metrų tikrai įveikiau vienas! O štai kitą dieną jau ir iš kiemo iškeliavau vienas. S÷kmingai pasiekiau kalvą, už jos dar plyt÷jo didelis laukas. Tąryt tas laukas buvo virtęs rūko ežeru. Pasin÷riau į jį, ir viskas išnyko. Kad būčiau buvęs aukštesnis, gal ir nebūčiau jame nuskendęs ir praradęs visus orientyrus. Tačiau tuomet sukau ratus lyg bežad÷ žuvis po tą miežių ar avižų lauką, jau prad÷jęs bijoti, kad neberasiu kelio. Tačiau galop išbridau į pakraštį, o gal rūkas tiesiog išsisklaid÷. Niekas man nieko nesak÷, tačiau aš manau, kad


290 į mokyklą nu÷jau gerokai pav÷lavęs. Vaikai lakst÷ kieme, tikriausiai jau po pirmos pamokos. Mano pirmosios mokytojos pavard÷ - Grigorjeva. Gera buvo mokytoja, tod÷l ir mokslas nesunkus. O po pamokų - didel÷ laisv÷... Gal÷jau, pavyzdžiui, rinktis kelią namo: apeiti Aukštosios kalvą iš kair÷s arba iš dešin÷s. Apeiti iš kair÷s reišk÷ daryti didoką lankstą, užtat keliauti kartu su bendraamžiu Augiu Šinkūnu. Kelias palei kalvą iš dešin÷s buvo kiek trumpesnis, tačiau dažnai ilgiau trukdavo. Mat kalvos pap÷d÷je tek÷jo nedidelis upelis, stačiais kraštais ir sraunus. Srov÷ prisukdavo dideles kepures baltų putų. Gal÷davai samstyti jas delnais ar kepure. Gal÷davai šokin÷ti nuo kranto ant kranto. Pavasarį pakrant÷s geltonavo purienomis, o padang÷je skamb÷jo vyturiai. Upelis lyg nuoširdžiausias draugas, sunku išsiskirti... Vis d÷lto: dar vienas šuolis į aną krantą, dar vienas atgal. Keliauji toliau. Bet tai dar ne paskutin÷ stebuklinga vieta. Pa÷jus dar galiuką - nemažas akmenynas. Čia skaldymui buvo suvežti akmenys. Dalis jau suskaldyta, dalis rymo lyg kokie milžinai. Užsukti ar ne? Pažarsčius akmenų nuolaužas galima rasti spalvotų, sprogdintojų naudotų laidelių. Ir šiaip dideli akmenys - kažkokia didel÷ rimtis, tyla, paslaptis. Pagaliau paskutinis kalnelis, nuo jo kaip ant delno - kiemo beržas, klevas, troba... Mažas tuomet buvo pasaulis, bet tuo pačiu metu ir didelis. Gal net didesnis negu dabar. Įvairesnis ir paslaptingesnis tau jau tikrai. Bent jau mano akims. Ką gi krapšto tas mažas vaikas, kokį ten vabalą gainioja, ką tyrin÷ja? Pasaulis jam moja, suokalbiškai merkia akį, rodo tai, kas mano akims jau pasl÷pta... O gal dar aplankys kada tas gaivus jausmas, svaigus paslapties dvelksmas? Baigiau keturias pradin÷s mokyklos klases ir v÷l teko rinktis naują kryptį. Ir v÷l nepasirinkau nei rytų – Obelių, nei vakarų Rokiškio. Dar viena mokykla buvo pietvakariuose - Vyžeičių aštuonmet÷ mokykla.


291 Kelias į mokyklą pailg÷jo kokiu trečdaliu, tačiau įspūdžių ir išgyvenimų - keleriopai. Iškeliauji anksti ryte, nuo kalnelio paskutinįsyk apžvelgi namus, po to į upelio sl÷nį su alksnynais, pievel÷mis, balomis ir šaltiniais, susikaupęs paskubom praeini kapinaites, liepteliu per upelį, užliejamą per pavasario polaidžius ir tada link geležinkelio, dunksančio už eglyn÷lio sienos. Prisijungia draugai, nuo kalnelio ant kalnelio, palei krūmų kuokštus, sodybas, pievas - štai ir geležinkelio pylimas. Už jo, už baugią rimtį skleidžiančių eglių - žaliai dažyta, medin÷, dviaukšt÷ Vyžeičių aštuonmet÷ mokykla. Pastatas ir dabar tebestovi netoli nuo Obelių-Rokiškio kelio, dešin÷je pus÷je važiuojant Rokiškio link tuoj už Gindvilių. Važiuodamas pro šalį visada pasveikinu žvilgsniu savo senąją mokyklą ir nužvelgiu laukus, kuriais kadaise b÷go mano kelias. Tik neb÷ra ten nei sodybų, nei miškelių, pievų ir upelių. Tik numelioruotos ,,sukultūrintos“ plyn÷s... Mokinių buvo nedaug, mokytojų irgi vos keli. Direktor÷ Masiulien÷ gyveno priestate prie pat mokyklos, lituanist÷ Tauterien÷ atvažiuodavo iš Rokiškio, mano matematikos mokytoja Rasiulyt÷ gyveno, atrodo, Gindviliuose... Moksluose nesistengiau ypatingai pasižym÷ti, svarbiau buvo išsikovoti bendraamžių įvertinimą. Tinkamiausias tam būdas buvo, žinoma, futbolas... Prisimenu, kad žaisdavau pasiaukojamai. Tačiau b÷dų ir vargo d÷l mokslų neprisimenu, tad tikriausiai mokytis sek÷si. Tik vieną pagyrimą menu: Tauterien÷ pagyr÷, kad gerai parašiau trumpą rašin÷lį apie perskaitytą knygą, kažkaip rimtai, nevaikiškai pagyr÷... Prisimenu ją ryškiai, bet nerandu tinkamų žodžių įspūdžiui sugauti. Kažkas rimto, sud÷tingo sklido nuo jos... ne mano metams buvo gilintis į jausmus. V÷liau sužinojau, kad ji nusižud÷. Buvau gerokai mažesnis už kitus, ieškojau didesniųjų pripažinimo, buvau d÷kingas už kiekvieną d÷mesio ženklą. Kiek metų pra÷jo, o štai prisimenu, kad keliais metais už mane vyresnis moksleivis Antanas Deksnys mane užstodavo. Kai po kelių metų


292 jis netik÷tai mir÷, važiavau slid÷mis per giliais pusnynais užklotus laukus jo paskutinįsyk aplankyti. Ir taip buvo gaila, taip skaudu, kad ir dabar prisiminus beveik ašaros byra. Štai kaip išsibarsto išsisklaido mūsų gyvenimai - pasakei kažką ar padarei, ir pats seniai užmiršai, o kažkas galbūt prisimena, širdyje nešioja, ir niekada neišmes... At÷jo pavasaris, baig÷si mano pirmieji mokslo metai Vyžeičiuose, baig÷si visam laikui. Buvo pranešta, kad mokykla d÷l mokinių stygiaus uždaroma. Taigi reik÷jo v÷l rinktis. Nežinau kod÷l, bet ir mane, ir mano kaimynus - bendraamžius t÷vai nusprend÷ leisti į Obelius. Vaikai, kurie gyveno už kokio puskilometrio nuo mūsų, jau važin÷jo į Rokiškį. Galbūt mano t÷vai man÷, kad Obeliuose saugiau. O gal ir d÷l to, kad labai jau gražiai už miškų Obelių bažnyčios bokštai šviet÷... Obeliuose Kartais pagalvoju - mieste vaikai turi tiek laisv÷s kiek karoliukai ant siūlo. Vienus t÷vai nuveža nuo namų iki mokyklos durų. Kitus beveik iki durų nuveža troleibusai ir autobusai, bendraamžių būryje arba vienus... Bet net ir tada, kai jie vieni, dažnai juos valdo, reikalauja d÷mesio, laiko pririšę - mobilieji telefonai! Toks jau gyvenimo stilius, būti suvertiems ant vieno siūlo. O mano vaikyst÷s metų stilius buvo laisv÷. Laisv÷s žmogui pirmiausia reikia tam, kad gal÷tų save išgirsti. Kai išmoksti gird÷ti save, klausti ir atsakyti, nuobodžiu nesusirgsi. Argi nesi visada pats su savimi? Argi galima nustoti steb÷tis tuo, kaip iš kažkokios gelm÷s, visai be jokių pastangų atsiranda mintys, svajon÷s, ta nuolatin÷ kaita? Būni vienas, o kartu kaip tik tada ir jautiesi susijęs su visais stipriau nei tuomet, kai esi būryje. Mano kelion÷s į mokyklą! Nebl÷stantis jų žavesys. Rugs÷jo ūkanos, jos išsisklaidys įdienojus... Žibantys šalti rasos karoliukai. Salsvai kvepia miežių laukai pakel÷je. Matau už gero kilometro lauko keliuku link geležinkelio juda juodas taškas. Tai mano kaimynas, jis irgi keliauja į mokyklą. Už pagelžkel÷s eglyno mūsų


293 keliai susikirs. Toliau eisime kartu. O dabar esame du vieniši keleiviai. Dvi planetos, judančios savomis trajektorijomis. Regiu tą vaizdą priešais... dabar jis man atrodo pilnas didingos ir tragiškos prasm÷s. Jud÷jome savo keliais, savo trajektorijomis. Jo kelias seniai pasibaig÷, jis nerado gyvenime vietos. Kod÷l? Kod÷l mūsų gyvenimai, tokie panašūs anomis dienomis, susiklost÷ taip skirtingai? Iš kur atsiranda noras gyventi, iš kur - noras griauti savo gyvenimą? Neįmenamos būties paslaptys... Po gero pusvalandžio kelion÷s laukais - autobuso stotel÷, ir štai jau atrieda baltas nedidelis autobusiukas. Mums iki Obelių, o jam - iki Aleksandrav÷l÷s arba Subat÷s. Šiek tiek v÷liau atvažiuoja didesnis - į Daugpilį. Tas stoja ne visose stotel÷se, bet mano stotel÷ tur÷jo visas privilegijas - joje stodavo visi autobusai! Kalniukas, pakaln÷, dar keli stabtel÷jimai, dar keli mokinių būreliai ir dabar jau paskutinis sl÷nis ir paskutinis kalnas, ant kurio malūnas - priemiesčio sargybinis. Ryto metą Obelių gatvel÷se - didelis jud÷jimas! Būreliais ir pavieniui - link mokyklos. Naujoji mano mokykla kiek primin÷ senąją - Vyžeičių aštuonmetę: taip pat medin÷, taip pat žaliai dažyta. Tik visko čia daugiau - vaikų, mokytojų, klasių... Daugyb÷ sl÷pinių, žavių vietų... Jeigu negaiši, per pertrauką gali suskubti nub÷gti iki ,,kultūrinių“ prekių parduotuv÷s - keliuku per seną sodą, per kiemą - galbūt atvež÷ naujų žvejybai būtiniausių įnagių? Dar smagiau leistis į kitą pusę: už kelio sporto aikštel÷, ji ant kalvel÷s, o jos pap÷d÷je - vingrus upelis, pasisukiojęs neria tuneliu į kitą kelio pusę ir vingiuodamas b÷ga per parką ežero pus÷n. Mokiausi tiek, kiek reikia. Išsiskirti n÷ nesistengiau. Viena vertus, vyriškoje draugijoje geras mokymasis nebuvo didel÷ vertyb÷, kita vertus - nemaniau, kad turiu didelių galimybių pirmauti. Moksluose der÷jo pirmauti mergait÷ms. Šauniausia iš visų, žinoma, buvo Dalia, Dalia Šemetait÷. Žvilgteldavau į ją paslapčiom: jos akys žib÷jo, skruostai raudonavo, ji buvo pirmūn÷, muzikant÷, mokytojos dukra - beveik kaip mergait÷ iš filmo...


294 Dalios mama, mokytoja Liucija Šemetien÷ mano klasei d÷st÷ matematiką. Buvo reikli, griežta, tačiau kažkaip smagiai, linksmai... Mokytoja Šemetien÷ neskyr÷ man nei ypatingo d÷mesio, nei k÷l÷ ypatingų reikalavimų. Ji tiesiog stumtel÷jo mane, paragino - ,,eik“, tartum tvirtai žinotų, jog kai pradedi eiti, tai jau tada pats kelias veda. Ji liep÷ man per pavasario atostogas nuvažiuoti į Rokiškį ir dalyvauti jaunųjų matematikų olimpiadoje. Aš tuomet jokių laim÷jimų nesitik÷jau. Kadangi liep÷, tai ir važiavau. Prisimenu, buvo kažkoks žodinis uždavinys, kažkokios lygtys. Kaip mok÷jau, taip ir išsprendžiau. Likau laukti rezultatų, vaikščiojau ilgais didžiuliais tuometin÷s E. Tičkaus mokyklos koridoriais. Bent jau nebūti paskutiniam! Kai paskelb÷ rezultatus, buvau nepaprastai nustebęs. Aš nebuvau paskutinis, nebuvau netgi nei trečias, nei antras - buvau pirmas! Nebebuvau, kaip paprastai d÷l nedidelio ūgio paskutinis rikiuot÷je - buvau priekyje! Net nežinau, ar džiaugiausi - buvau tiesiog nustebęs. Kai po atostogų v÷l prasid÷jo pamokos, mokytoja Šemetien÷ paskelb÷ apie mano pergalę visai klasei, o mane pasveikino ir dovanojo knygą. Tituliniame puslapyje mokytoja užraš÷: ,,Matematika - menas, kuriuo ne visi sugeba grož÷tis, dar mažiau kas jį kuria.” Tebeturiu tą knygą, ji nepradingo per daugybę persikraustymų, viena iš nedaugelio, kurias atsivežiau iš t÷višk÷s. Tačiau taip ir neperskaičiau jos. Nežinau net kod÷l. Galbūt d÷l to įrašo tituliniame puslapyje: žvelgiu į plačią, energingą mokytojos rašyseną, į datą: 1970.III.29, galvoju, prisimenu, ir jau nebenoriu skaityti. Štai šitaip aš sužinojau, ką man gyvenime veikti. Tiesiog užkibau ant matematikos kabliuko. Ilgus vakarus leisdavau įsikniaubęs į knygas, į uždavinius prie lango, už kurio nakties tamsoje šniokštavo senelio sodinta liepa, iš už kalvos atsklisdavo traukinio gaudesys. Tuose pačiuose ,,gonkuose“, į kuriuos kadaise suguž÷davo mano motinos bendraamžiai at÷ję mokytis į mokyklą.


295 Mano mokytoja L. Šemetien÷ irgi iš šio krašto, ji taip pat lank÷ mokyklą senelio namuose. Sukasi laiko ratas... Sukosi laiko ratas Vieną 1975 metų birželio dieną išvažiavau į Vilnių. Tai buvo pirmoji mano kelion÷ į Vilnių, pirmoji iš daugelio kelionių naktiniu autobusu, kuris stodavo kone kiekvienoje stotel÷je, rinkdavo studentus ir jie, kelias valandas pasnūduriavę stačiomis, dar sp÷davo ir į pirmąją paskaitą. Įstojau į Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą, kurį baig÷ ir mamos pusseser÷ Gražina Gilyt÷, mano senelio brolio Juozo dukt÷. Po trejų metų į mokslus išvažiavo ir mano sesuo Rūta. Vyžeičiuose liko trys gyventojai: mano t÷vai ir senel÷. T÷vas jau įpus÷jęs ketvirtą dešimtį v÷l prad÷jo mokytis: baig÷ mechanizatorių mokyklą ir visą gyvenimą dirbo kolūkyje. Šūsnis pagyrimo ir garb÷s raštų mena jo vasaras javų laukuose nuo ryto iki v÷lyvo vakaro vairuojant didžiulius, gaudžiančius ir keliančius dulkių debesis kombainus. Motina dirbo laukuose, o v÷lyvą rudenį ir žiemą megzdavo bei siuvin÷davo margaraščius kilimus, pasvajodama, kaip jie kažkada papuoš kambarius, kai v÷l gyvensime kartu. Gyventi kartu buvo jos didžioji svajon÷, apie kurią kartais nedrąsiai užsimindavo. Motina tik÷josi ir lauk÷. Lauk÷ sugrįžtančių mūsų, lauk÷ laiškų. Rašydavau nedažnai, tačiau periodiškai. Mama laukdavo laiško dienų, kaip kokių sekmadienių. Paštą atnešdavo į ,,ulyčią“, į pašto d÷žutę ant Dapkaus namo sienos. Takeliu per kalnelį, pro didįjį Vyžeičių žilvitį, liepteliu per upelį – jau iš tolo matyti, ar baltuoja kas pro pašto d÷žut÷s plyšį. Kartą pasakojo, kad labai sunerimo radusi laišką, kai pagal jos apskaičiavimus laiško dar netur÷jo būti. Skub÷jo namo nerimo genama, galvodama, gal kas atsitiko. Neatpl÷š÷, neskait÷ paskubom, nes skuba netinka apeigoms, netinka tylioms mūsų švent÷ms.


296 Kokie tvarūs motinos meil÷s ženklai! Šitiek metų pra÷jo, tuoj pats susilyginsiu su motina amžiumi, o prisimenu – bežadį rūpestį, šilumą... Kai susiruošdavau po trumpų viešnagių išvažiuoti naktį į Vilnių, žinodavau – motina bud÷s pasid÷jusi po lova seną žadintuvą, kelsis, žiebs degtukus bijodama pramigti. Paskui nepaisydama mano protestų lyd÷s porą kilometrų iki stotel÷s, pad÷dama nešti krepšį. Paskui aš liksiu laukti prie tuščio kelio, o jį grįš, susilies su tamsiais t÷višk÷s laukais. Dabar suprantu – saldus vargas iš meil÷s. V÷liau, kai į Vilnių atsik÷l÷ ir mano sesuo, mama kartą buvo atvažiavusi aplankyti. öjome gatvele prie stoties ir jai pasirod÷, kad prisimena kadaise čia buvusi. Kareivių saugoma, kalinių voroje į stotį. Žmon÷s stov÷ję balkonuose, m÷tę g÷les... Galbūt tie metai, kai sesuo ir aš baig÷me mokslus, prad÷jome dirbti, ir mūsų mamai buvo laimingiausi. Ji puosel÷jo viltis, kūr÷ planus... Paskutiniai motinos metai Liga pasirod÷ pavasarį. Kartą sugrįžęs sužinojau, kad motiną buvo ištikęs priepuolis, ji nustojo valdyti ranką, negal÷jusi aiškiai tarti žodžių. Bet pra÷jo... Gal nieko rimto? Labai nor÷josi taip manyti. Tačiau tai buvo ženklas, kurio prasm÷s nesupratome. Ženklas, kad v÷l teks palikti t÷viškę, tik kitaip, kad bus daug skausmo ir vilčių, bet jos sklaidysis. Ir liks tik tiesa, šalta tiesa, be išlygų. Iš pradžių buvo ligonin÷ Vilniuje, kur dirbo mano sesuo. Mama džiaug÷si: čia aš lyg namie, čia mano vaikai. Mes neleidome pagalvoti... Tuomet pasakiau, kad tur÷sime kūdikį. Atsimenu tik jos ašaras, ašaras sublizgusias nudžiugusiose akyse. Paskui - Kauno klinikos, operacijos laukimas. Buvo skausmo, daug skausmo. Lankydavome. Žalsvos šviesos sklidinas ligonin÷s koridorius, maža mamos figūr÷l÷ raudonu g÷l÷tu chalatu. Kaip pradžiugdavo pamačiusi, kaip nor÷davo, kad ilgiau pabūtume, ir kartu ragino: eikit, nesp÷sit... Paskui v÷l dienos


297 Vyžeičiuose, viltys, kantryb÷... Mama didvyriškai lavino savo jau nebepaklusnias rankas, atsiremdama į sienas v÷l mok÷si vaikščioti, džiaug÷si laim÷jimais. Po to v÷l ligonin÷s, gydymo procedūros, ir paskutinis grįžimas namo. Iki paskutin÷s valandos ją lyd÷jo sesuo Rūta. Sugrįždavau ir išvažiuodavau. Atvežiau parodyti kelių m÷nesių amžiaus sūnaus nuotrauką. Ji pa÷m÷, žiūr÷jo, kol prad÷jo virp÷ti ir nusviro ranka. Motina nugrimzdo į savo vienatv÷s ir skausmo tylą. Nebesisteng÷ kalb÷ti, o gal nebegal÷jo. Kartą sugrįžau ir ÷miau kalbinti. Ji atsimerk÷, akyse atsiv÷r÷ gelm÷, šalta lyg šulinio gelm÷, suspindo aštri galutinio žinojimo šviesa... L÷tai rinkdama garsus motina ištar÷: ,,Pakasynos bus...“ Ji nor÷jo atsisveikinti, pasakyti, kad viską supranta... Sąmon÷ suspindo lyg skaidrus šaltas deimantas. Paskutinį kartą... Po kelių dienų v÷l buvau Vilniuje. Darbas nesisek÷, žiūr÷jau pro Universiteto bibliotekos langą: saul÷ leidosi debesin – graudi, raudona, tvenk÷si prietema, susipynę juodos medžių šakos atrod÷ kaip tinklas. Staiga užklupo, prisl÷g÷ nuožmus liūdesys, panorau mesti viską, važiuoti į Vyžeičius. Tariau sau: ,,Rytoj mama mirs...“ Kai sugrįžau, paskambino Rūta: ,,Mir÷ jau šiandien, vakarop...“ Sudie Vyžeičiams... Kitą dieną grįžau namo. Pakilau į kalnelį: namai stov÷jo be judesio, gyvenimo ženklo, tik gonkų durys buvo atlapos. Pavasaris skard÷jo vyturiais, saul÷ negail÷dama ž÷r÷ spindulius, tačiau viskas atrod÷ netikra, nerealu, kažkur už stiklinio gaubto. Į÷jau į seklyčią, ant stalo - mama pašarvota. Paglosčiau veidą, paliečiau rankas. Šaltis, šaltis! Išgirdusi mano žingsnius at÷jo senel÷, ÷m÷ raudoti... Atvež÷ karstą, paguld÷m. Graži atrod÷ mama, liekna, Rūtos siūta juoda suknel÷ gražiai gul÷jo, baltas veidas ramus, lūpos sučiauptos, rodos, miegojo mūsų mama. Darbas įtraukia ir apramina... Pabaigę pris÷dome, tarsi pasikalb÷ti.


298 - Adeliute, guli tu sun÷rus baltas rankeles, ko gi nepakeli, ko gi nieko nepasakai? Štai gi tavo vaikeliai brungieji prie tavįs, ko gi tu nieko nematai? Kaip gi tu mani vienu palikai? Čia gi man reik÷ja gul÷ti, šitoj vietel÷j, tai būtų visiems didžiausia laim÷. Tavo broliukas ir sesut÷ žiūri nuo sienos, kaip tu čia dabar guli..., gailiai pravirko senel÷, taip gailiai, kad širdis atrod÷ beklausant nutrūks. Ir tokie gražūs žodžiai jai iš širdies plauk÷, toks gilus skausmas, toks tyras... - Dieve brungus, ko gi tu pagyvent nedavei? Vakare susirinko giedoti. Sus÷do už baltai apdengtų stalų, pa÷m÷ į rankas senas kantičkas. O, kiek žmonių apgiedota iš šių senų šimtamečių giesmynų! Rupūs vyrų balsai – lyg juoda akmenuota t÷višk÷s žem÷, laibai giedojo moterys, jų balsai lingavo kaip žolynai mamos daržely... Tos senos giesm÷s, archaiškas giedojimas – lyg amžių kančias ir darbus pra÷jusi tauta apgiedotų savo dukros likimą ir priimtų ją į save – kur išnyksta vardai, kur tamsu lyg žem÷j, ir lyg žem÷j slypi viltis, j÷ga ir ramyb÷... T÷vo nebuvo prie stalo. Dieną b÷giojęs su rūpesčiais pris÷do gonkuose ir pravirko. Aš subariau, sakau – tvardykis. Jis nusišluost÷ ašaras... Nežinojau tuomet, kad nebepamiršiu tų savo žodžių, nešiosiu juos kaip šaltą kalt÷s akmenį: kaip gi aš neatjaučiau tuomet t÷vo širdg÷los? Laidotuvių dieną žmon÷s rinkosi iš ryto. Iš Panev÷žio atvažiavo Baltakiai – ,,sibiriokai“. Mamos jaunyst÷s draug÷ stov÷jo palenkusi galvą nuošaly nuo visų, nepažįstamų jai žmonių. Su baltu kalijos žiedu rankose ... ir ką ji galvojo? Kad ne tik jaunyst÷ nebegrįš iš tolimojo Sibiro, bet visam laikui išeina ir jos liudininkai, draugai ir pažįstami? Žmon÷s lyd÷jo mamą p÷sčiom iki Šinkūno namų pakaln÷je. Tuo laukų keliuku, kuris tiek metų tek÷jo po mamos dviračio ratais, kuriame tiek jos žingsnių įspausta. Iš laukų parvažiuodavo pavargus, dulkina, bet linksma – pas vaikus sugrįžta. Labai mus mama myl÷jo.


299 Ilga buvo eisena laukais, vos pavasario paliestais. Žem÷ k÷l÷si, žaluma br÷ško, o mes ÷jome paskui sunkvežimį, darbo mašiną, į kurią mama gal kažkada šieną krov÷. Gale savo sodybos beržų stov÷jo Šinkūnas. Neat÷jo išlyd÷ti, jam pačiam širdis, rodos, ant siūlelio kybojo...

Motinos išlyd÷jimas iš Vyžeičių

Tokia buvo paskutin÷ mano motinos kelion÷... Žiemkenčiais aps÷ti laukai, kalneliai, lauko keliukai, duob÷ti ir nelygūs, seni klevai – visur tiek atminties apie mamą, tačiau kartu viskas pasikeitę, lyg tai, kas atrodo tvirta, pastovu, amžina, dabar stov÷tų ties praraja, susigūžę, sutrikę d÷l savo amžinumo prieš tokį žmogaus trapumą. Šitaip Vyžeičiai palyd÷jo mano motiną, o man atrodo – kartu ir patys iš÷jo... Gyvenimų užsklandos Vakarop v÷jams nuščiūvus tykiai teka paskutin÷s dienos valandos, nebeskubindamos ir nieko nebežad÷damos. Taip tek÷jo paskutiniai paskutinių sodybos gyventojų metai Vyžeičiuose. Keliai palaipsniui tapo per sunkūs, sniegynai žiemą per gilūs. V÷l atgim÷ Lietuva, bet nebe tiems namams, kuriuose kadaise buvo tiek gyvenimo.


300 T÷vas ir mano senel÷ išsik÷l÷ gyventi į Obelius, į nedidelį namelį už miestelio. Dar po kelių metų senelę išsivež÷ sesuo Rūta, su vyru bitininku apsigyvenusi Parov÷joje prie Biržų. Bitininkai geri žmon÷s, ir jų šeimos, matyt, iš bičių išmoksta darnaus gyvenimo. Ir senelei ten buvo dovanoti keli ramūs gyvenimo metai. Praradusi visus keturis vaikus dar pamat÷ ir paaugino proanūkes – sesers dukteris dvynes. Tyliai užgęso jos gyvenimas, po kelių metų staiga sustojo t÷vo širdis. O namai Vyžeičiuose nyko. Žmon÷s išsivežiojo į savo ūkius, ką naudingo radę. Ne, negaila. Tačiau... Kartą užsukau ilgesio apmaldyti, ąžuolo, kurį su mama pasodinome, kai man buvo septyneri, aplankyti. - Tu augsi, jis augs, - tuomet sak÷. Bet neberadau. Tik kelmas su metų riev÷mis liko iš ąžuol÷lio. Tegu sau. Bet ar nesusižeisime patys vien naudos kirviu mosuodami, skub÷dami kirsti, naikinti jau pra÷jusių, apsiginti nebegalinčių gyvenimų ženklus?


301

Mūsų gimin÷ RITA GILYTö-PUPELIENö Dažnai prisimenu savo gimin÷s žmones, artimiausius kaimynus, visus Vyžeičių kaimo žmones, anksčiau gyvenusius kaime. Daug apie mūsų giminę ir jos - apie ištakas pasakodavo mamyt÷ prosenelius, senelius ir kitus giminaičius. Daugelio jų nepažinojau ir dabar ne visus pažįstu. Beveik visi kadaise gyvenę kaimo žmon÷s buvo susiję giminyst÷s ryšiais. Dabar jau daug jų iškeliavo į amžinybę ar išsisklaid÷ po Lietuvą bei kitus kraštus. Prad÷siu nuo Pautienių gimin÷s (prosenelio šeimos) iš mamos pus÷s. Susituokę Antanas Pautienis ir Karolina Mikalk÷nait÷ (to paties kaimo jaunuoliai) gyveno Vyžeičių kaimo ūlyčioje, tur÷jo didelį sodą ir augino 3 vaikus: dukras Uršulę ir Emiliją, sūnų Antaną. Uršul÷ ištek÷jo už kaimyno sūnaus Kazimiero Šniokos. Susilauk÷ trijų vaikų, bet, deja, visi vaikai mir÷ - vieni vaikyst÷je, kiti jau suaugę (tuberkulioz÷). Šeimų nesukūr÷ nei vienas. Emilija nutek÷jo į Žiobiškio apylinkes (kaimo pavadinimo neprisimenu) irgi už Šniokos. Susilauk÷ vieno sūnaus, kuris jaunas mir÷. Mirus Emilijos vyrui, ją ÷m÷ globoti to paties kaimo jaunuolis Petras Bagdonas. Emilija, mirus sesers Uršul÷s vyrui, sugrįžo į gimtinę prižiūr÷ti pasiligojusios sesers ir su Petru Bagdonu bei jo žmona apsigyveno jos sodyboje. Mano senelis Antanas (1882-1927) buvo jauniausias Antano ir Karolinos Pautienių sūnus. Jis ved÷ Uršulę Gilytę (1884-1966) iš Skemų kaimo ir susilauk÷ gausios šeimos, net šešeto vaikų. Vyriausias sūnus Petriukas mir÷ kūdikyst÷je. Vyriausia dukra Teofil÷ (1909-1998) - mano mama. Šeima iš ūlyčios išsik÷l÷ gyventi į vienkiemį. Mirus t÷veliui, tur÷dama 18 metų,


302 liko didel÷s šeimos pagrindin÷ darbinink÷. Ji tur÷jo užbaigti gyvenamo namo statybą, rūpintis lauko darbais ir visu ūkiu. Ištek÷jo 1934 m. už artimiausio kaimyno sūnaus, vaikyst÷s ir jaunyst÷s draugo Juozo Gilio (1909-1946), susilauk÷ 4 vaikų. V÷liau vyras buvo suimtas ir būdamas 37 metų mir÷ Vorkutos lageriuose. Teta Anel÷ (1914-1999) ištek÷jo už Jono Kurkliečio iš Bučelių kaimo, kuris taip pat mir÷ Vorkutos kal÷jime 1947 metais. Susituokę jie gyveno Rokiškyje, augino sūnų Rimantą (g. 1942) ir dukrą Vandą (g. 1944). Kai vyrą pasodino į kal÷jimą, sugrįžo gyventi atgal pas motiną Uršulę Pautienienę į Vyžeičius ir 1948 m. kartu buvo ištremtos į Krasnojarsko kraštą, Dvoriščij kaimelį. 1965 metais su sūnumi Rimantu grįžo į Lietuvą ir gyveno Radviliškyje, v÷liau Rokiškyje, o dar v÷liau išvažiavo pas dukrą į Rusiją, Staryj Oskol miestą Bielgorodo srityje, kur mir÷ ir buvo palaidota. Sūnus Rimantas pasiliko gyventi Lietuvoje, Radviliškyje, ved÷ Janiną, susilauk÷ dviejų dukterų Sigut÷s (g. 1971) ir Rasyt÷s (g. 1974). Šiuo metu abi gyvena užsienyje - JAV ir Ukrainoje. Įdomi jos motinos Uršul÷s ištr÷mimo į Sibirą istorija. Tremiamųjų sąraše buvo iš Skemų kaimo bendrapavard÷ Uršul÷ Pautienien÷. Kelis kartus pastarosios nepavykus rasti namuose, vietoj jos išvež÷ kitą Uršulę Pautienienę, nesvarbu, kad iš kito kaimo, svarbu, kad būtų įvykdytas numatytas planas. Mano krikšto t÷vas d÷d÷ Antanas (1916-1941) kariavo II pasauliniame kare ir žuvo. Vedęs nebuvo. Teta Ksavera (1919-2007) ištek÷jo už siuv÷jo Broniaus Garuolio (1921-1968) iš Gindvilių kaimo. Gyveno Rokiškyje, dirbo med. sesele tuberkulioziniame dispanseryje. Susilauk÷ dukros Irenos (g. 1942), kuri baig÷ Vilniaus Universitete ekonomikos studijas, sukūr÷ šeimą su Alvyčiu Lukoševičiumi iš Alytaus, gyvena Vilniuje, dažna viešnia Rokiškyje. Užaugino dvi dukras Renatą (g. 1970) ir Linutę (g. 1980) . Jos abi dabar


303 teisinink÷s. Renata su vyru Narvydu augina du sūnus Mantą ir Augustą, gyvena Vilniuje. D÷d÷ Jurgis (1928-1988) buvo suimtas 1944 m. ir už pogrindinių laikraščių skaitymą 5 metus kal÷jo Vorkutos lageriuose. V÷liau netur÷jo teis÷s grįžti į Lietuvą, tod÷l apsigyveno Kazachstane, Karagandos mieste, kur baig÷ Statybos institutą ir dirbo medžio apdirbimo gamykloje meistru, v÷liau gelžbetonių gamykloje direktoriumi. 1958 m. ved÷ rusaitę Venerą Sarafonovą (g. 1936), susilauk÷ dviejų sūnų Olego (g. 1960) ir Vitalijaus (1961-2007). 1965 metais grįžo su šeima į Lietuvą ir apsigyveno Radviliškyje. Šiuo metu žmona Venera ir sūnus Olegas gyvena Radviliškio raj. Pavartyčių kaime. Olego sūnus Elvis (g. 1990) gyvena Italijoje. Vitalijus su žmona Svetlana gyveno Panev÷žyje, dirbo Panev÷žio kelių statybos valdyboje darbų vykdytoju, nuo sunkios ligos mir÷. Turi sūnų Romualdą (g. 1992) ir dukrą Patriciją (g. 2000). Pasakojant apie Pautienius iš Vyžeičių kaimo ir jų palikuonis, negaliu nepamin÷ti mano močiut÷s Uršul÷s Pautienien÷s brolio Antano Gilio iš Skemų kaimo šeimos. „Skemų d÷d÷“ (mes vaikai taip jį vadindavom) buvo mano mamos Teofil÷s Gilien÷s šeimai didelis pagalbininkas morališkai ir visuose ūkio darbuose. D÷dien÷ Nast÷ irgi visokeriopai pad÷davo. Jų šeimos taip pat neaplenk÷ negandos. Sūnūs Petras ir Jurgis taip pat kal÷jo, Petras - 10 metų, o Jurgis – kelis metus (buvo nepilnametis). Jų dukra Val÷ ištek÷jo už Stasio Sadausko iš Mataučyznos kaimo, susilauk÷ sūnaus Sigito ir šiuo metu gyvena Gindvilių kaime. Taip pat mano šeimai daug pad÷jo „Skemų d÷d÷s“ sesuo Agota Gilyt÷. Būdama siuv÷ja, mums, augantiems vaikams, visada parūpindavo drabužių, remdavo finansiškai. Sunkesniuose darbuose mamai nuolat pad÷davo mama Napalio Savicko šeima. Tai iš t÷velio pus÷s artimiausi giminaičiai likę neištremti į Sibirą. Dažnai prisimenu artimiausius giminaičius ir kaimynus: d÷d÷s Antano (t÷velio brolio) šeimą, pusseseres Ad÷lę (mano


304 krikštomamą), Almutę, pusbrolį Vytuką. Močiut÷s Uršul÷s ir tetos Anel÷s šeimą, pusbrolį Rimantą, pusseseres Vandą ir Ireną, pastaroji nuolat svečiuodavosi kaime. Visi kartu augome, dažnai lankydavom÷s vieni pas kitus. Kaimyno Kazio Šinkūno sodyboje augo dvi dukros Aldut÷ ir Genut÷. Tai mūsų vaikyst÷s ir jaunyst÷s geriausios draug÷s, kartu lank÷me mokyklą, kartu lank÷me šokius, visada buvome kartu. Beveik kiekvieną sekmadienį susitikdavome su seserimis Brone ir Stefa Tervydait÷mis, Genute Savickaite, Ona Grabauskaite, Antanu Mažukna, Bronium Mažukna, broliais Antanu, Baliu ir Broniumi Savickais, Bronium Kurkliečiu, Juozu ir Bronium Sauliais, Petru Balčiūnu. Eidami į šokius visada susirinkdavom vieni pas kitus ir traukdavom būriu linksmintis. Apie prosenelius iš t÷velio pus÷s nelabai ką žinau. Žinau, kad vieno jų vardas buvo Benediktas. Senelis Juozapas (iš t÷t÷s pus÷s) ved÷ to paties kaimo ūkininkaitę Mažuknaitę Oną (1876 1950). Susilauk÷ dukros Karus÷s ir dviejų sūnų - Antano ir Juozo (mano t÷velio). Močiut÷s Onos brolis Antanas (1871-1943) buvo stiprus ūkininkas, ved÷ Būt÷naitę Viktoriją iš Pašilių kaimo, susilauk÷ gausaus vaikų būrio (šešetuko). Mano gyvenimas Gimiau 1940 metais Vyžeičių kaime, Teofil÷s Pautienyt÷s ir Juozo Gilio šeimoje. Buvau jau trečias vaikas. Prieš mane buvo vyriausias brolis Bonifacas ir sesuo Gražina. Po penkerių metų gim÷ dar vienas broliukas, kurį pakrikštijo t÷velio vardu - Juozas. Savo ankstyvą vaikystę su abiem t÷vais prisimenu kaip tolimą miražą. Giliai atmintyje įstrigo 1944 metų ruduo, kai stribai išsived÷ iš namų t÷velį, tik nesupratau, kad tada mačiau jį paskutinį kartą. Buvo žiaurūs laikai, mama nuolat važiuodavo į Lietuvos kal÷jimus (Panev÷žį, Šiaulius, Vilnių), veždavo maistą t÷veliui, o mus globodavo močiut÷ Ona Gilien÷ (t÷velio mama). Tais laikais vienintelis susisiekimas buvo traukiniai, dažniausiai prekiniai.


305 1946 metais geguž÷s m÷n. mama gavo laišką iš t÷velio kal÷jimo draugo, kad mir÷ t÷velis. Mama ir močiut÷ labai verk÷, verk÷me ir mes, nors nelabai supratome, kad likome našlaičiais. artimųjų, kaimynų V÷liau ištr÷mimai į Sibirą, aplink tušti namai. Buvo baisūs laikai. Gyvenome sunkiai. 1950 m. baigiau Vyžeičių pradinę mokyklą ir mama nutar÷, kadangi namuose aš buvau dar nekokia pagalbinink÷, leisti mane į Rokiškio gimnaziją. Mokiausi du metus ir po to padariau vienų metų pertrauką, nes mama nebetur÷jo l÷šų samdyti butui Rokiškyje. Septintą klasę baigiau jau naujai įsteigtoje Vyžeičių septynmet÷je mokykloje, kurioje mok÷si visi aplinkinių kaimų vaikai ir jaunimas. Buvo įdomi septinta klas÷: mokiniai įvairaus amžiaus. Buvo tokių, kurie jau tur÷jo daugiau kaip 20 metų. Dar lankydama gimnaziją, aktyviai įsijungiau į saviveiklą. Muzikos mokytojo d÷ka prad÷jau dainuoti gimnazijos vaikų chore. Teko dainuoti su viena klas÷s mergaite duetu. Prisimenu, kad pirmą kartą pasirodant scenoje labai virp÷jo kojos ir nejaučiau savęs. V÷liau dainavimas tapo stipriu pom÷giu, kurio neatsisakiau visą laiką. 1957 m. prad÷jau dirbti Vyžeičių pieno surinkimo punkte pieno pri÷m÷ja. Punktas priklaus÷ Obelių sviesto gamyklai, o nuo 1965 metų dirbu Rokiškio sūrių gamykloje, dabar AB ,,Rokiškio sūris“. Dirbdama baigiau Kalvarijos pienininkyst÷s technikumą, įgijau techniko-technologo specialybę. Mano ilgiausi darbo metai - darbas sūrių gamybos ceche, nuo eilinio pamainos meistro iki vyr. meistro. Per tą laiką su Jonu Pupeliu sukūr÷me šeimą ir išleidome į savarankišką gyvenimą tris dukras. Vyriausioji Jolita ekonomist÷, gyvena ir dirba Utenoje. Vidurinioji Giedr÷ ir jauniausioji Kristina inžinier÷s-technolog÷s, baig÷ Kauno


306 technologijos universitete pienininkystę. Giedr÷ kartu su manimi dirba AB ,,Rokiškio sūris“ inžiniere, technologe-kokyb÷s vadybininke ir su šeima gyvena Rokiškyje. Jauniausioji Kristina porą metų padirbusi gamykloje inž. technologe (dar studentaudama susipažino su užsieniečiu), susituok÷ ir išvažiavo gyventi į vyro t÷vynę Meksiką. Nuo 1992 metų vyras Jonas ūkininkauja savo atnaujintoje t÷višk÷je, Gindvilių kaime. Dešimtmečiai, prab÷gę gaminant sūrius, buvo sunkūs ir kartu įdomūs. Nesyk teko pajusti, ką reiškia posakis ,,kai sūris juokiasi, sūrininkas verkia“ ir atvirkščiai. Nuo 1993 m. dirbu gamykloje inžiniere-technologe. Sūrių gamybos technologijų tobulinimas, naujų gaminių įsisavinimas – dabartin÷ mano veiklos sritis. Čia praverčia per penkerius darbo dešimtmečius sukauptas patyrimas. Gamyklos administracija vertina mano darbą. Laisvalaikiu dainuoju kultūros namų chore ,,Sietynas“, moterų ansamblyje, Šv. Mato sakraliniame chore. Nuo 1960 metų dalyvauju visose respublikin÷se ir apskrities dainų švent÷se, įvairiuose konkursuose. Darbas, šeima, mokslai, visuomenin÷ veikla, dainos at÷m÷ daug laiko, bet visada buvo gera jausti šalia artimus žmones (brolį, sesę, vyrą, dukras, 6 anūkus), draugus, vienminčius. Nesigailiu to, kas pra÷jo... Nors ir nelengvas buvo gyvenimas – jis dovana. Dainos man pad÷jo ištverti jo sunkumus.


307

Mano šeima GRAŽINA EMILIJA GILYTö-DAGIENö Trumpai noriu aprašyti šeimą, kurioje gimiau, augau ir iš÷jau į gyvenimą. Mano t÷velis Juozas Gilys (gimęs 1909 m.) 1934 metais ved÷ to paties Vyžeičių kaimo mergaitę Teofilę Pautienaitę (gimusią 1909 m.), kuri buvo kaimo gražuol÷, daininink÷, šok÷ja ir darbštuol÷. Ji nuo pat jaunyst÷s sunkiai dirbo, nes anksti neteko t÷vo (mano senelio Antano), o motina (mano senel÷) Uršul÷ Gilyt÷ Pautienien÷ buvo ligota. Teofil÷ buvo pagrindin÷ darbinink÷ Pautienių šeimoje, nes kiti du broliai ir dvi seserys buvo jaunesni. Ištek÷jusi už Juozo Gilio kurį laiką gyveno prie anytos Onos Gilien÷s kartu su t÷velio brolio Antano šeima. V÷liau Gilių ūkis buvo padalintas ir Juozui teko 7 ha žem÷s su brolio Antano žmonos Stefanijos motinos Marijos Pautienien÷s, kuri persik÷l÷ gyventi pas Gilius (prie dukros Stefanijos), troba. Iš kitos tos trobos pus÷s buvo Teofil÷s gimtin÷s žem÷, iš ten Uršul÷ Pautienien÷ skyr÷ dukrai pasogos 2 ha žem÷s, taigi jaunieji Giliai tapo 9 ha savininkai, kur tur÷jo įsikurti. Juozas nebuvo linkęs prie žem÷s darbų, buvo baigęs 5 gimnazijos klases, dirbo Obelių pienin÷je, Nepriklausomos Lietuvos laikais priklaus÷ Šaulių sąjungai, v÷liau tarnavo policijoje. Mama sunkiai dirbo žem÷s ūkyje visą gyvenimą, augino tris vaikus: vyriausią sūnų Bonifacą (1937 m.), dukrą Gražiną Emiliją (1938 m. ) ir dukrą Ritą Mariją (1940 m.). Prasid÷jus II Pasauliniam karui, už÷jus sovietams, t÷velis Juozas nenor÷jo eiti į sovietų armiją, slapst÷si namuose, v÷liau 1945 metais buvo suimtas. Nesutikęs bendradarbiauti buvo nuteistas 10 metų lagerio, kaip „liaudies priešas“, kal÷jo Archan-


308 gelsko srityje, Vorkutos kal÷jimuose, kur 1946 m. geguž÷s m÷nesį mir÷ vežamas į ligoninę. Jo laidojimo vietos nustatyti nepavyko. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – reabilituotas. Mūsų jauniausias brolis Juozas gim÷ 1945 metais balandžio m÷nesį. Mama liko viena su keturiais mažamečiais vaikais, sunkiai pergyveno kolektyvizaciją. Bet mes nebadavome, nors ir maži, pad÷jome mamai ūkio darbuose. Kolūkyje mama š÷r÷ ir prižiūr÷jo telyčias, avis, mes, vaikai jas ganydavome. Kai paaugome, mama iš paskutiniųjų leido mus į mokslus, kiek gal÷jo pad÷jo. Melioravimo darbams pasiekus mūsų t÷višk÷s laukus, mama tur÷jo išsikelti. Namus pardav÷ ir iš mūsų t÷višk÷s nieko neliko. Mama su broliu Bonifacu kurį laiką gyveno pas brolį Juozą Radeikių kaime Utenos rajone, nuo 1972 metų apsigyveno pas mane Vilniuje, pad÷jo auginti mano vaikus. Mir÷ 1998 metais, palaidota Rokiškio senosiose kapin÷se savo t÷vų kape. Apie brolį Bonifacą Bonifacas Gilys gim÷ 1937 metų vasario 19 d. Vyžeičių kaime. Jo gyvenimas iš pat vaikyst÷s buvo sunkus, sirgo sunkia liga – poliomelitu, tod÷l v÷lai ir sunkiai prad÷jo vaikščioti, negal÷jo visiškai ištiesti kojų. 16 metų amžiaus, besimokant Vyžeičių 7– met÷je mokykloje, jam paralyžavo kojas, visai negal÷jo vaikščioti. Tačiau didel÷mis valios pastangomis nepalūžo dvasia, raš÷ straipsnelius į Rokiškio rajono laikraštį „Valstietis“, dom÷josi gyvenimu, sek÷ įvykius kolūkyje, bendravo su žmon÷mis. V÷liau pasiryžo kojų operacijoms, po jų gal÷jo paeiti su ramentais, tapo savarankiškesnis. V÷liau įsigijo motorinį invalido vežim÷lį, tada jo gyvenimas ir galimyb÷s iš esm÷s pasikeit÷ – keliaudavo visur. 1970 metais Bonifacas apsigyveno pas brolį Juozą Utenos rajone, Radeikių kaime, pad÷jo prižiūr÷ti jo sūnų Remigijų, kurį labai myl÷jo. Brolio šeima pad÷jo jam įsidarbinti Utenos Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, kur įgijo laikrodininko specialybę. Pas brolį gyveno 9 metus, po to gavo vieno kambario butą Utenoje, ten dirbo ir kurį laiką gyveno. V÷liau, pablog÷jus


309 sveikatai, gyveno pas mane Vilniuje. Mirus mūsų mamai, nuo 1998 metų gyveno pas seserį Ritą Rokiškyje. Sesuo jį slaug÷ iki mirties. Bonifacas mir÷ 2004 metais, palaidotas Rokiškyje, senosiose kapin÷se mamos kape. Apie brolį Juozą Juozas Gilys gim÷ 1945 metų balandžio 12 dieną Vyžeičių kaime, kai t÷velis Juozas jau buvo Vorkutos kal÷jime. Jiems taip ir neteko pamatyti vienas kito. Mes, vaikai savo jauniausiąjį broliuką labai myl÷jome, vadinome jį Juziuku. Paaugęs jis buvo pagrindinis mamos ramstis, aš su sesute Rita mok÷m÷s, o brolis Bonifacas buvo menkas pagalbinininkas. 1963 metais Juozas įstojo mokytis į Vabalninko tarybinio ūkio technikumą, tačiau 1964 metais buvo paimtas į sovietų armiją, kur tarnavo iki 1967 metų. Grįžęs iš armijos dirbo Lenino vardo kolūkyje traktorininku-kombainininku. 1969 metais ved÷ Palmyrą Gaidytę iš Užpalių kaimo, kuri dirbo Lenino vardo kolūkyje brigadininke. Sukūręs šeimą persik÷l÷ gyventi į Utenos rajoną Radeikių kaimą (buvo Radeikių kolūkis). Čia dirbo inžinieriumi-mechaniku, kartu tęs÷ mokslus Vabalninko tarybiniame ūkyje-technikume, kurį baig÷ 1976 metais. Šiose pareigose Radeikių kolūkyje Juozas išdirbo 26 metus – iki 1995 metų. Žmona Palmyra dirbo Radeikių kolūkio pirmininko pavaduotoja kultūriniam–masiniam darbui. Šeima buvo visų gerbiama, kiekvienos šeimos švent÷ nepraeidavo be Palmyros ir Juozo dalyvavimo, kaimo gyventojai nelaim÷s atvejais visų pirma b÷gdavo pagalbos ar patarimo pas Gilius, o jie niekam neatsakydavo pagalbos. Radeikių gyvenviet÷je pasistat÷ savo namą, užaugino sūnų Remigijų ir dukrą Ingą. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, ūkininkavo savo ūkyje, dabar ūkyje nebedirba, vieni du laimingi gyvena savo name Radeikiuse. Sūnus Remigijus baig÷ Ukmerg÷s tarybinio ūkio technikumą ir įgijo inžinieriaus-mechaniko specialybę, bet žem÷s ūkyje


310 nedirbo. Įsidarbino Utenos traktorių remonto gamykloje, bet darbas nepatiko. V÷liau susikūr÷ savo verslą - automobilių remonto įmonę, kur darbuojasi iki šiol. Ved÷ Gailutę Sirvydytę iš Radeikių kaimo ir gyvena Utenoje. Dukra Inga baig÷ Vilniaus dail÷s akademiją, įgijo dizainer÷s specialybę, gyvena Vilniuje, dirba LNK televizijoje vyriausia dizainere. Ištek÷jo už LRT operatoriaus Ginto Railos, šeima augina dvi dukreles Almantę ir Martyną. Mano gyvenimas Gimiau Rokiškio rajone Vyžeičių kaime 1938 m. rugpjūčio 18 d. Vyžeičių kaimą, savo šeimą, kaimynus ir to krašto žmones prisimenu dažnai. Iš vaikyst÷s laikų prisimenu Vyžeičių pradinę mokyklą, kuri buvo visai šalia mūsų - d÷d÷s Antano Gilio namuose. Man, vaikui, nelabai patikdavo, kad taip arti buvo mokykla, kad negaliu su klas÷s draugais kartu eiti namo ir linksmai praleisti laiką drauge. Prisimenu mokytojas Ireną Ivanauskaitę, Genovaitę Saulytę, kurios mok÷ mus pradin÷je mokykloje, ruoš÷ vakar÷lius švenčių proga. Mes patys dainuodavom ir šokdavom. Ypač įsid÷m÷jau, kaip mes laukdavom šokio „Drugeliai“, kurį atlikdavo trys seserys Laguckait÷s. Tokių sparnų drugeliams mes dar nebuvom matę. Vaikyst÷je teko pergyventi artimųjų tr÷mimus, kai buvo ištremta d÷d÷s Antano šeima, mūsų močiut÷s Uršul÷s Pautienien÷s ir tetos Anel÷s Kurklietien÷s šeimos. Prisimenu, kaip mūsų mama ruoš÷si tremčiai, manydama kad ir mus ištrems, bet mus kažkod÷l paliko. Prisimenu kolūkių steigimą, kai mama pasiraš÷ stojanti į kolūkį. Kaip mes verk÷me, kai reik÷jo vesti į kolūkį mūsų mylimą širmą kumelę. Ji išliko mano atmintyje visam gyvenimui, nes jinai, kai tik ištrūkdavo, vis žvengdama parb÷gdavo namo. Prieš savo mirtį ji at÷jo į namus ir anksti ryte radome ją nebegyvą savo kieme. Vis tie prisiminimai... Teko ir man nemažai dirbti kolūkyje. Dar besimokydama Vyžeičių septynmet÷je mokykloje, eidavau už


311 mamą į kolūkį. Būdama 13-14 metų dirbau visus darbus kartu su kitais. 1958 m. baigiau Rokiškio vidurinę mokyklą ir išvažiavau studijuoti į Vilniaus Kapsuko vardo (taip tada vadinosi) Universitetą, Matematikos fakultetą, kurį baigiau 1963 m. Įgijau skaičiavimo matematikos specialybę ir visą laiką dirbau su skaičiavimo technika – programuotoja, projektuotoja. Vadovavau projektavimo-programavimo skyriams. Skaičiavimo mašinų gamykloje dirbau 13 metų. Po to mane pakviet÷ į Vilniaus Universalinę parduotuvę, kur kūr÷si Skaičiavimo centras, v÷liau perorganizuotas į Vilniaus m. prekybos valdybos skaičiavimo centrą. Darbas man labai patiko, sek÷si ir nenor÷jau nieko kito. Taip buvo iki nepriklausomyb÷s atkūrimo. Po to nebeliko centralizuotų skaičiavimo centrų. Vietoje didelių skaičiavimo mašinų atsirado kompiuteriai. Teko persikvalifikuoti darbui su kompiuteriais ir kurti programas jiems. Diegiau kompiuterines programas Vilniaus centriniame gastronome, parduotuv÷je „Merkurijus“, parduotuv÷je „Mada“, kur dirbau iki 2004 metų. Nuo 2004 m. dirbu buhaltere Neįgaliųjų organizacijoje. Ištek÷jau už Algirdo Dagio, turiu du sūnus (Rimantą ir Vytautą), laukiu anūkų, kurių Dievas man kol kas neduoda. Esu laiminga, neturiu laiko nuobodžiauti. Džiaugiuosi gyvenimu, žmon÷mis, darbu, draugais. 2009 m.


312 VYTAUTAS MAKUTöNAS Rokiškio raj. Vyžeičių kaimo pietiniame pakraštyje, vešlių medžių paunksn÷je sl÷p÷si sodyba, kurios šeimininkas buvo Antanas Makut÷nas (Stasio, g. 1891 m.). Jo šeimą sudar÷: žmona Jul÷ Makut÷nien÷ (Mikalk÷nait÷, g. 1895 m.) ir trys sūnūs: Jonas ir Vladas, (g. 1920 m.) ir Vytautas-Antanas (g. 1925 m.). Ši šeima vald÷ 22 ha ūkį. Tie žem÷s plotai ne iš dangaus buvo nukritę, du trečdalius žem÷s reik÷jo išpirkti. Nesigail÷jo Makut÷nai j÷gų ir sumanumo, kad jų ūkis išgyventų tuometin÷s tarpukario Lietuvos ekonomines krizes. O jų buvo… Augo vaikai, lengv÷jo ir t÷vų našta. Jaun÷lį sūnų Vytautą leido į mokslus, o vyresniems buvo numatyta kita gyvenimo ateitis. Bet ir šios šeimos neaplenk÷ patarl÷: ,, kol maži vaikai, maži klapatai”. 1939 m. prasid÷jęs antrasis pasaulinis karas šios šeimos planus padar÷ niekiniais. Okupantas keit÷ okupantą. Jie Lietuvą teriojo savo represijomis. Vokiečiai gaud÷ jaunimą ir vež÷ darbams į Saksoniją, o at÷ję rusai vyrus mobilizavo į kariuomenę. Kilo tautos pasipriešinimas, kuris išaugo į partizaninį karą.

Antanas Makut÷nas su žmona Julija ir sūnum Vladu Sibire, 1954


313 Sūnus Vladas įsidarbino geležinkelio remontininku. Iš čia ne÷m÷ nei į Saksoniją, nei į rusų kariuomenę. Sūnus Vytautas 1944-1945 m. mokytojavo Piepalių, v÷liau Varaščynos pradžios mokyklose. Sūnus Jonas stojo į Raudonąją armiją, kad atitolintų gr÷smę nuo šeimos. Nepasiekęs dalinio iš jo pab÷go, slapst÷si namuose, o 1945 m. pabaigoje išvyko į Vilnių. 1943 metais broliai Vytautas ir Jonas tapo pogrindžio organizacijos Lietuvos Laisv÷s Armija (LLA) nariais. Joje dalyvavo ir rusams okupavus Lietuvą antrą kartą (1944 m.). Ši pogrindžio organizacija 1945 m. buvo išduota saugumui. Kad išvengtų arešto, Vytautas ir Jonas Makut÷nai pasitrauk÷ iš t÷višk÷s į Vilnių. Neilgai jie gyvena zuikio gyvenimą. Saugumo skalikai surado jų p÷dsakus ir 1947 m. vasario pirmomis dienomis brolius areštavo. Ypatingasis teismas Maskvoje (už akių) jiems atseik÷jo po 10 metų ypatingo režimo lagerio. Vytautas pateko į šiaur÷s ašigalio zoną, Norilsko lagerį ,,Č” 224 /20 , o Jonas - į Magadano sritį, kur dirbo rūdos kasyklose. Čia jam bedirbant, akmens dulk÷s padar÷ savo juodą darbą. Jonas Makut÷nas susirgo profesine ligesilikoze. Mir÷ 1977 m., palaidotas Rokiškio naujosiose kapin÷se. Likęs šeimos kamienas t÷vas Antanas Makut÷nas, motina Jul÷ Makut÷nien÷ ir sūnus Vladas 1949 m. kovo 27 d. be teismo buvo ištremti į Irkutsko srities Bachano rajoną. Dirbo kolūkyje: t÷vas arklid÷je, sūnus traktorininku. Vladas su to paties likimo lietuvaite iš Žemaitijos sukūr÷ šeimą. V÷liau iš Sibiro grįžo į jos gimtąjį kraštą - Mažeikius, kur ir atgul÷ amžinam poilsiui 1990 m. Makut÷nų, grįžusių iš tremties į savo gimtąjį kraštą, nepasitiko jų sodinti ir auginti medžiai, nepriglaud÷ statytos trobos. Medžiai buvo išpjauti, sodyba nugriauta. Vietoje gyvenamo namo liko tik aptriušęs vaiduoklis kaminas. Tai A. Sniečkaus „anūkų“ nuopelnas, kurie stropiai vykd÷ jo priesakus. 1956 m. lapkričio 5 d. Antano Sniečkaus vadovaujamas Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas kreip÷si į SSSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumą, prašydamas uždrausti


314 politiniams kaliniams grįžti į Lietuvą. Nesulaukusi atsakymo, vietos valdžia pati ÷m÷si iniciatyvos persekioti grįžtančiuosius, griov÷ dar likusias sodybas, kad grįžtantieji netur÷tų kur apsistoti. O tie skub÷jo grįžti, nes t÷višk÷s m÷lynos padang÷s ir gimtojo krašto ilgesys buvo stipriausia traukos j÷ga. Noriūnai, 2009. 01.23.

Lakūnas Petras Vedeika ALDONA VARNIENö Rokiškio apskr. Gindvilių kaime gyveno ūkininkas Jonas Vedeika, kurio vienas sūnus - Petras buvo lakūnas.Kaune. Pasakojama, kad kaime buvo nusileidęs l÷ktuvas, kuris skraidino A. Voldemarą, kai buvo norima nuversti A. Smetoną. Žmon÷s b÷go žiūr÷ti l÷ktuvo.

Lakūnas Petras Vedeika (viduryje) su draugais


315 Rokišk÷nas Petras Vedeika, s. Jono, gim÷ 1906 m. birželio m÷n. 31d. Gindvilių kaime (anksčiau – Vyžeičių). 1924 m. baig÷ Rokiškio g-jos 6 klases ir tais pat metais spalio m÷n. 5 d. prad÷jo tarnybą Lietuvos kariuomen÷je. 1927 m. baig÷ karo mokyklą. Jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, jis buvo paskirtas į 2 ulonų pulką, į kulkosvaidininkų eskadroną jaunesniuoju karininku. 1930 m. buvo pasiųstas į karininkų kursus. 1931 m. P. Vedeika baig÷ pilotažo kursus, o 1932 m. geguž÷s m÷n. 14 d. baig÷ Vytauto Didžiojo karininkų kursų Aviacijos skyrių ir paskirtas 2 (žvalgybos) eskadril÷s karo lakūnu. Nuo 1933 m. kartu vadovavo ugniagesių komandai. 1934 m. vasario m÷n. 23 d. perkeltas į 5 eskadrilę. 1934 metais įvyko trys sukilimai prieš A.Smetoną: vasario, birželio ir spalio m÷nesiais. Didžiausias sukilimas buvo birželio 67 dienomis. Po birželio m÷n. sukilimo 23 karininkai buvo atleisti iš karo tarnybos jiems patiems prašant, 23 paleisti į atsargą, 22 pažeminti iki eilinių ir paleisti į atsargą. Petras Vedeika 1934 m. birželio 11 d. pačiam prašant buvo paleistas į atsargą. Jam buvo 28 metai. Nuo birželio m÷n. 6-7 d. sukilimo buvo pra÷ję kelios dienos. Tik po dvejų metų 1936 m gruodžio m÷n. 1 d. jis v÷l Petras Vedeika su pirmąja žmona buvo priimtas į karo tarnybą eskadril÷s karo lakūnu. 1937 m. padirb÷jus jaunų karių apmokymo kuopos vado pad÷j÷ju, buvo suteiktas 1 eil÷s karo lakūno vardas. 1937. 09. 07 pakeltas į kapitonus. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir naikinant jos kariuomenę, iš pareigų atleistas. Nuo 1941 metų dirbo Kaune fizinio lavinimo ir karinio parengimo mokytoju.


316 Art÷jant antrajai sovietinei okupacijai, pasitrauk÷ į Vokietiją. Gyveno Gross-Hessepe, kur mokytojavo ir buvo lietuvių gimnazijos vicedirektorium. 1949 m. emigravo į JAV. Gyveno Detroite, dirbo Amerikan Elektrical Heater Co, mokytojavo šeštadienin÷je mokykloje, dalyvavo BALF‘o veikloje. Mir÷ 1977 m. geguž÷s m÷n. 23 d. Floridoje, būdamas 71 metų amžiaus. Palaidotas šv. Kapo kapin÷se. Būdamas lakūnu Lietuvoje iš viso skraid÷ 577 valandas. 1928 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomyb÷s medaliu. 1939 m. apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu, 1940 m. garb÷s ženklu „Plieno sparnai“. Literatūra 1. Lietuviška enciklopedija, Bostonas. 2. A. Eidintas „Antanas Smetona“, V., Mintis, 1990. 3. A. Povilaitis „Neramios dienos“, Pranešimas. K., Atmintis (Rezist. Paveldo archyvas), 1996. 4. Lietuvos kariuomen÷s karininkai (Rankraštis)

Prisiminimai apie Petrą Vedeiką Pasakojo Kazys Vedeika Jono Vedeikos šeimoje Gindvilių kaime buvo keturi vaikai: Alfonsas Vedeika (1900-1944), Elena Vedeikait÷ (1901-1977), nutek÷jusi į Rokiškio vlsč. Skemų kaimą už Juozo Pleitos, Balys Vedeika (1904-1977), Petras Vedeika (1906-1977). Balys Vedeika, Jono, buvo vedęs Antaniną Šinkūnaitę (1910-1988) ir tur÷jo tris vaikus. Aš, Kazys, gimiau 1938 m. Gyenu Rokiškyje, turiu ūkį Šilaikių kaime. Mano t÷vas pasakojo, kad Petras Vedeika, Jono, buvo husaras, o v÷liau per÷jo į aviaciją. Jis lyg tai neskraidino A. Voldemaro, o tur÷damas savo mašiną Voldemarą, jau atskraidintą į Kauną kažkur vež÷. Jis man÷, kol ten viršūn÷se Voldemaras pykstasi su Smetona, jo kaip karininko nelies. Bet kažkas nufotografavo, tai Vedeiką irgi nubaud÷,


317 „nupl÷š÷ antpečius“. V÷liau grąžino į aviaciją ir joje jis dirbo iki 1940 m. Pirmąją sovietinę okupaciją praleido pasisl÷pęs, o prie vokiečių d÷st÷ lietuvių kalbą. Art÷jant antrajai sovietinei okupacijai pasitrauk÷ su vokiečiais, v÷liau atsidūr÷ Detroite. Ten dirbo fabrike. Dar Kaune, rodos, prie vokiečių jis ved÷ merginą iš Leipalingio. Jos pavard÷s nežinau. Ji susirgo struma. Dvi draug÷s nu÷jo operuotis. Pirmoji operavosi Petro žmona. Operacija nepavyko, ir ji mir÷. Draug÷ išsigando ir visai nebesioperavo. Užsieny jis ilgai gyveno vienišas, tik v÷liau ved÷ antrąkart. Ten ir mir÷. Su juo susirašin÷jom labai mažai. Raš÷ retai, tik keli atvirukai buvo at÷ję. Pasakojo Jonas Pleita Mano motina Elena Vedeikait÷ (1901-1981) buvo lakūno Petro Vedeikos sesuo. Mes visą laiką žinojom, kad jis draugavo su Voldemaru. Ar jis skraidino Voldemarą, ar jį vež÷ Kaune, smulkmenų nežinau. Kai jis gyveno Detroite, susirašin÷jom labai retai. Petras Vedeika, Jono, Lietuvoje buvo vedęs Stasę Volungevičiūtę. Jono Pleitos sesuo Akvil÷ Pleitait÷-Šarauskien÷ pasakojo, kad P. Vedeika Detroite antrąkart ved÷ apie 1964 m. ,,Aš jam ta proga siunčiau dovanų – lietuviškos drob÷s rankdarbių Jo antroji žmona tur÷jo savo vaikų. Vienas jos vaikas, P. Vedeikos posūnis buvo vardu Vincas“. Pasakojo Bonifacas Gilys 2009 metais vasario m÷nesį mir÷ tremtinys, žuvusio partizano Felikso Deksnio brolis, vaidloniškis Antanas Deksnys. Prieš keletą metų, grįžęs iš tremties, jis gyveno mūsų kaime. Jo pirmoji žmona ir sūnus palaidoti Gindvilių kaimo kapinait÷se. Čia laidojo ir jį. Žmonių susirinko kaip į mitingą. Buvo pilnos kapinait÷s. At÷jo daug senų apylink÷s gyventojų. Užvedžiau kalbą apie netoli esančią lakūno Vedeikos t÷viškę, apie jo draugystę su Voldemaru, apie l÷ktuvo nusileidimą netolimam lauke. Žmon÷s man pad÷jo


318 prisiminti mano t÷vo pasakojimus, papasakojo, ką jie buvo gird÷ję iš savo t÷vų ar kaimynų apie tuos įvykius. Štai ką sužinojau. Prie Gindvilių kapinaičių stov÷jo didel÷ lakūno Vedeikos mašina. Kas ir kada ją ten atvairavo, niekas apylink÷j nežinojo. Lakūnas Vedeika dviviečiu l÷ktuv÷liu atskrido į kaimą ir nusileido lauke netoli kapinaičių ir savo t÷vų namų. Vedeika lakūnui atidav÷ puspaltį, skirtą Voldemarui ir tas išskrido paimti Voldemaro bei nuskraidinti į Kauną, rodos, iš Zarasų. Kaune ruoš÷si nuversti prezidentą Antaną Smetoną. Vedeika iš Vyžeičių niekur neskrido, o s÷do į savo mašiną ir išskub÷jo į Kauną. Ten jis pasitiko atskraidintą Voldemarą ir vež÷ jį, rodos, į prezidentūrą. Kaip man pasakojo Vedeikos sesers sūnus Jonas Pleita, Vedeiką tada kažkas nufotografavo. Pasakojimas gali būti tikra tiesa, nes Vedeikai buvo „nupl÷šti antpečiai“ ir jis buvo nubaustas po to karininkų sukilimo 1934 metų birželio m÷n. Gaila, kad mūsų nepasiek÷ žinios iš Detroito, juk Petras Vedeika dar ilgai gyveno po to 1934 m. karininkų sukilimo Kaune. 2009.03.02


319

Kino režisierius Algimantas Kundelis Kino režisieriaus Algimanto Kundelio t÷vas Adolfas Kundelis gim÷ Rygoje. Atsik÷lęs ir kurį laiką pagyvenęs Rokiškio apskr. Vyžeičių kaime ir vedęs obelietę Teofiliją, persik÷l÷ į Kauną. Jis didelių mokslų nebaig÷, buvo didelis humoristas, optimistas ir tuRežisieriaus A. Kundelio t÷vai tur÷jo gerą atmintį. Kaune jis dirbo įvairius darbus. Paskutiniu metu buvo ekspeditorius. Su žmona jie dažnai atvykdavo į Vyžeičius, kur gyveno jo t÷vas Aleksandras (s. Jono), visų vadinamas „Oleksa“. Aleksandro sūnus Adelis (tikras vardas Adolfas) Kundelis tur÷jo keturis sūnus. Vienas dar tik septynerių žuvo avarijoje, trys kiti Algimantas, Romas ir Alvydas užaugo sveiki, sukūr÷ šeimas. Kauniečiai Adolfas ir Teofilija Kundeliai 1936 metų vasarą vieš÷jo Vyžeičiuose. Kundelių sodyba buvo netoli vieškelio Rokiškis-Obeliai ties Gindviliais (sklypas Nr.47.). Čia tais metais liepos m÷n.2 d. ir gim÷ būsimasis režisierius. Algimantas Kundelis 1943-1947 m. mok÷si Kauno 2-oje pradžios mokykloje, o 1947-1954 m. - Kauno 6-oje vid. mokykloje. Jo motina giedojo Šančių bažnyčios chore, sūnus Profsąjungų rūmuose lank÷ dramos būrelį, dainavo chore. Vidurinę mokyklą Algimantas baig÷ medaliu ir įstojo studijuoti mediciną. Studijavo tik iki pirmųjų „skrodimo“ paskaitų. 1955 m. jis išvyko studijuoti į Maskvos sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą. 1954-1955 m. studijuodamas buvo kartu dienraščio „Kauno tiesa“ korespondentas. 1961 m. sukūr÷


320 diplominį darbą - vaidybinį filmą „Suominis“ ir 1962 m. studijas Maskvoje baig÷. Nuo to laiko iki 1992 metų jis buvo Lietuvos kino studijos režisierius ir redaktorius. Per tą laiką buvo sukurti filmai „Suaugusių žmonių žaidimai“ (1967), „Linksmos istorijos“ (1973), „Nerami rudens diena“ (1975), „Sužeista tyla“ (1979), „Lošimas be kozirių“ (1981); dokumentiniai filmai „Komandarmas“ (1977), „Ablingos ąžuolai“ (1973); mokslo populiarinimo filmai „Žingsniai į okeaną“ (1970), „Duokit mums gerą orą“ (1972). Algimantas Kundelis vaidino 23-uose vaidybiniuose filmuose (Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos kino studijose), paraš÷ scenarijus filmams „Suominis“, „Suaugusių žmonių žaidimai“, „Lošimas be kozirių“, „Vienas prieš visus“ ir „Duokit mums gerą orą“. Redagavo filmus „Vaikinas iš darbo gatv÷s“, „Riešutų duona“, „Pasigail÷k mūsų“. Taip pat buvo filmų „ Niekas nenor÷jo mirti“, „Laiptai į dangų“ ir „Žingsniai naktį“ antrasis režisierius.

Režisierius Algimantas Kundelis

Algimantas Kundelis, dar būdamas trisdešimties metų, ÷m÷ sirgti širdies liga. Pirmasis priepuolis ištiko Maskvoje, kai su


321 Marium Giedriu skrido į Maskvą. Važiuojant metro jam pasidar÷ bloga. Iškviesti gydytojai čia pat ant laiptų suleido vaistus, nuvež÷ į ligoninę. Čia dar persišald÷ ir gavo plaučių uždegimą. V÷liau visą gyvenimą liga kartojosi. Pagaliau prof. Uždavinys padar÷ operaciją ir išsiunt÷ reabilitacijai į Abromiškes. Ten pra÷jo dar trys m÷nesiai ir žmonai vieną naktį buvo pranešta, kad režisierius mir÷. Jam buvo 66 metai. Tai įvyko 2002 metais. Su žmona Marija Barščevičiūte jis susipažino statant filmą „Suominis“. Ji tuo metu taip pat dirbo Lietuvos kino studijoje. Kundeliai augino vieną sūnų Aurimą (g. 1966 m.). Rež. Algimantas Kundelis palaidotas Antakalnio kapin÷se menininkų kalnelyje. Jo t÷vai ilsisi Kaune Romainių kapin÷se. Alg. Kundelio sūnus yra vedęs Daivą Gorelytę (g. 1965 m.) Jie turi tris vaikus: Moniką, Algirdą ir Adomą.

Jonas ir Ona Miškiniai Jonas Miškinis, Antano, gyveno Vyžeičių kaime prie keliuko per geležinkelį į Skemų pensionatą. 1925 m. planuose jo sklypas pažym÷tas 53 numeriu. Iki geležinkelio pervažos yra apie puskilometrį, į Gindvilių pusę ne kiek daugiau. Artimiausi Miškinių kaimynai buvo Lukošiūnas Petras, Juozo, (sklypas Nr. 52 ), Mažukna Antanas, Nikodemo, (sklypas Nr. 45), Gilys Jonas, Augusto, (sklypas Nr. 49). Už keliuko į Obelių pusę gyveno Gilien÷ Kast÷, v÷liau jos sūnus Antanas ir jo daugiavaik÷ šeima (sklypas Nr. 5). Greta gyveno Gindvilis Jonas (Nr. 32) ir Dručiūnas. Jonas Miškinis gim÷ 1897 m. Ūkininkas parsived÷ žmoną iš Kirkūnų kaimo - Oną Kurklietytę. Tai buvo žymaus Lietuvos partizanų vado Mato Kurkliečio sesuo. Ji buvo devyniais metais jaunesn÷ už vyrą, gim÷ 1906 m. Miškinių ūkis pasižym÷jo tvarka. Buvo pastatyta nemaža troba, didelis klojimas.


322

Pirmoje eil÷je iš kair÷s – Ona Kurklietyt÷-Miškinien÷ (1906-1990) trečioji Kurklietyt÷ – Žemaitien÷

Dešin÷je – Vyžeičių ūkininkas Jonas Miškinis (g. 1897 m.) su pusbroliu

Kai šeiminink÷s brolis partizanavo apie Lukštus, jo būriams priklaus÷ Kirkūnų, Skemų, Vyžeičių ir kitų kaimų partizanai. Vadas slapta atvykdavo ir pas savo seserį. Miškinių sodyboj baisiausia diena buvo tada, kai Šilin÷s kaime pas Vaičiulius buvo suimtas partizanas Alfonsas Čelkis. Jis buvo paimtas gyvas ir kankinant prasitar÷, kad priklaus÷ Mato Kurkliečio būriui, buvo jo pavaduotojas. Matyt, buvo žinoma, kur atitek÷jusi vado sesuo. A. Čelkis iškankintas buvo atvarytas į Miškinių sodybą. Visas gražus Miškinių ūkis vieną 1945 m. rugpjūčio m÷n. rytą (po Prancinkulių atlaidų Lukštuose ) buvo apsuptas kareivių. Šeimininkų namuose vyko akistata su gimin÷mis, tardymas ir krata. Radijo aparatas, kurį rado ant aukšto


323 buvo t÷kštas ir sudaužytas. Tai liudija Miškinių dukros Ona ir Elena. Dar neseniai čia ateidavo kaimynai pasiklausyti žinių. A. Čelkį išsivar÷ ir sušaud÷ pensionato teritorijoje. Onos Miškinien÷s brolis - partizanų vadas - taip pat žuvo. Laimei, jos šeima nebuvo bausta, nebuvo ištremta. Miškiniai tur÷jo dvi dukras: vyriausią Oną, gimusią 1933 m., ir jaun÷lę Eleną, gimusią 1937 m. Šeimininkas mir÷ anksti: 1945.1.25, o jo žmona 1990 m. Dukros, augusios be t÷vo, didelių mokslų nebaig÷, dirbo kolūkyje. Ona ištek÷jo už Čelkio, kurį palaidojo 1978 m. Rokiškyje. Elena dirbo melž÷ja, ištek÷jo už Šeškaus, kuris mir÷ 2009 m. Šiuo metu abi seserys gyvena kartu Obelių mieste, Jaunyst÷s gatv÷je. Pasistat÷ naują namą. Kieme auga daug g÷lių, turi arklį, ūkiniame pastate laiko pašarus. Jos atsi÷m÷ savo t÷vų žemę ir ūkininkauja. Aplink nelikę n÷ vienos sodybos, tik stovi senas, didžiulis, juodas klojimas - sklypo Nr. 53 klest÷jimo ir tragedijų bei žem÷s reformų paminklas. J. Miškinio kaimynų Lukošiūnų sūnus Bronius Lukošiūnas apie 1951 metus mokytojavo naujai atidarytoje septynmet÷j mokykloje. Jis mok÷ ir Miškinių dukrą Eleną. Mokytojas Bronius Lukošiūnas buvo aktyvus saviveiklininkas, režisavo spektaklius, kuriuose vaidino mokytojai, kaimo jaunimas ir mokiniai.


324

Mažuknos Mažuknos gyveno dar Vyžeičių ulyčioj už geležinkelio. Yra žinomas Nikodemas Mažukna. Palikę šiuos namus, kai žem÷ buvo prad÷ta dalinti į sklypus, Mažuknos kūr÷si kitoje geležinkelio pus÷je. Nikodemo du sūnūs (apie 1920-1924 m.) emigravo į Ameriką.

Emigrantai į Ameriką iš Vyžeičių – broliai Mažuknos. Pirmasis iš dešin÷s Antanas.

Antano Mažuknos žmona, tragiškai žuvo karo metu

Vienas ten pasiliko, o antras - Antanas grįžo. Jis Vyžeičiuose, gavęs sklypą (Nr. 45) stat÷si gražius namus, ved÷ merginą Elžbietą Laguckaitę iš Miegonių kaimo. Šeima tur÷jo du sūnus. Moters gyvenimas baig÷si labai tragiškai. Karo metu virš kaimo susišaud÷ rusų ir vokiečių l÷ktuvai. Buvo sekmadienis.


325 Dauguma kaimo moterų buvo išvažiavusios į bažnyčią, o ji, darbštuol÷, ruošdamosi ÷jo per kiemą. Krito ir sprogo vokiškas sviedinys, sužeisdamas jai šoną ir koją. Dar band÷ vežti į miestą pas gydytoją, bet ji mir÷. Palaidojo Vyžeičių kaimo kapinait÷se, pastat÷ gražų paminklą. Vienas Antano ir Elžbietos vaikas mir÷ nuo kraujo v÷žio, o antrasis - Antanas ved÷ Stefą Grigalavičiūtę iš Ling÷nų kaimo, užaugino du vaikus. Sūnus Bronius gyvena Rokišky, dirbo vairuotoju. Antrasis sūnus Rimantas yra garsus upeivis, kuris iki šiol plaukioja Nemunu. Jis ilgą laiką vadovavo Nemuno laivininkyst÷s valdybos „Raketa-O5“ ekipažui. Nemuno seklumas ir vingius jis žino atmintinai. Tūkstančiai keleivių pervažiavo maršrutais Kaunas-Nida-Klaip÷da. Daugelis šilumlaivių kapitonų pra÷jo Rimanto Mažuknos mokyklą. Jis gyvena Kaune, yra vedęs, turi du vaikus. JONAS SAVICKAS

Kiti Mažuknos Į vienkiemį (sklypas Nr. 25) Mažuknos persik÷l÷ iš ulyčios, bet jie n÷ra susiję su Antano Nikodemo Mažuknos šeima, iš vakarin÷s pus÷s besiribojančia su Šniokų šeimyna. Jokūbas Mažukna Būdamas metuose ved÷ Uršulę Kazlauskaitę nuo Kamajų. Susilauk÷ sūnaus Antano (1871-1943) ir dukros Onos (1886 – 1950), kuri v÷liau ištek÷jo už Juozo Gilio. Antanas, kaip ir t÷vas, tik sulaukęs Kristaus metų, ved÷ Viktoriją But÷naitę, kurią jauną ir gražią surado Lukštų kaimo atlaiduose, taip vadinamuose “Prancinkuliuose”. Įžvalgaus būta jei nori, kad darbšti būtų - imk iš didel÷s šeimos. Viktorijos t÷vai Jonas But÷nas (1868-1953) ir Domic÷l÷ Adomaityt÷ užaugino du sūnus – Antaną (1891-1981), Petrą (1898-1984) ir tris dukras – Viktoriją (1887-1978), Adelę (?-1999), Marijoną (1890-1984).


326 Negalima nepamin÷ti Marijonos But÷nait÷s ir Jono Varno (18821953) sūnaus taip pat Jono Varno (1923–2009). Baigęs keturis skyrius niekada nesiskyr÷ su plunksna. Sunkiau sek÷si su kalba – užsikirsdavo – bet išmintingam jumorui vietos pakakdavo ir popieriuje, ir bendraujant su žmon÷mis. Kai demokratijos nebuvo, aprašydavo įvykius kitaip ,,aprengęs”, o atkūrus nepriklausomybę visi ,,geri“ nusipelniusių veik÷jų darbai neliko jo nepasteb÷ti. Daugiau kaip penkiasdešimt metų (1923-2009) dirbo Obelių, Rokiškio rajoninių laikraščių vyriausiuoju žurnalistu. Raš÷ ir ,,Šluotai“, bet sostin÷s šaligatvių brūžinti neišvyko – taip ir liko jį pažinojusių atmintyje kaip humoreskos ,,Konfliktas” (išleista 2010 m. minint mirties metines) autorius. Būna pavyd÷tiną atmintį turinčių žmonių. Viktorijos But÷nait÷s-Mažuknien÷s brolis Antanas But÷nas buvo Pašilių kaimo kalvis. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, teko būti nelaisv÷je Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1978 metais eidamas aštuoniasdešimt septintuosius metus ir dalyvaudamas sesers Viktorijos laidotuv÷se pasakojo apie savo kelionę p÷sčiomis į gimtuosius Pašilius – lyg žem÷lapį skaitytų vardino miestus, kaimus, gatvių pavadinimus. Pats tur÷jęs išskirtinę atmintį, steb÷davosi, kaip kitiems gali būti sunku atkartoti porą perskaitytos knygos puslapių. Persik÷lę iš ulyčios į vienkiemį ir tur÷dami 1,5 valako (18 ha) Mažuknos iš senų sienojų „subūdavojo“ rytinį trobos galą, vakarinis gryčios galas ir „gonkos“ suręsti iš naujų rąstų. Vaikai jau augo – Adel÷ (1909-1998), Emilija (1911-1991), Vladas (1916-1961), Petras (1918-1945, žuvęs kare, Lietuvos 16-ojoje divizijoje), Jonas (1919-1997), Elena (1925-2004) bei dar dvi dukros ir sūnus. Šeima didel÷, sodyba pl÷t÷si ir be architekto pagalbos gražiai „įsipieš÷“ į gamtovaizdį. Ilgos gryčios pietin÷je pus÷je - didelis sodas, į šiaurinę pusę šiek tiek kairiau - didelis akmeninis rūsys, o už jo tvartas, nugara į vakarus, o v÷jui iš šiaur÷s užstoti, – daržin÷, į rytus nuokaln÷je - klojimas. Uždarą kiemą užbaig÷ kl÷tis iš rytų pus÷s prieš tvartą. Prie tokios sodybos


327 negal÷jo nebūti pirties - o ji tol÷liau, prie kūdros. Kai sūnus Petras pas d÷dę Pašilių kaime pramoko amato - atsirado patalpos kalvei ir v÷jo malūnui. Stipraus vyro Antano Mažuknos būta. Nežiūrint sodybos mastų ir gausios šeimos, vokiečiams traukiantis po ,,gurguolių” remonto už gero puskilometrio rado paliktą priekalą. Vakarop ant peties - bus įrankis sūnui, būsimam kalviui. Dabar priekalas stovi anūko kieme, tačiau svoris toks, kad vos pajudinamas. Tik tiek iš didelio ūkio belikę. Šeimos narių vardai ir datos sud÷tos lentel÷je. Knyga ne gumin÷ – 3,5 metrų ilgio gimin÷s medžio neištempsi. ANTANAS MAŽUKNA (1871 - 1943) IR VIKTORIJA BUTöNAITö (1887 - 1978) VAIKAI

1. ADELö (1909 – 1998) ANTANAS INDRELö (1901 - 1939)

ANŪKAI

PROANŪKIAI

PROPROANŪKIAI

PROPROPROANŪKIAI

1. ANTANAS, g. 1936 JANINA DAUGIALAVIČIŪTö, g. 1942

1. ARVYDAS, g. 1964 MILDA, g. 1963

1. RASA, g. 1987 ŽYDRŪNAS, g. 1980 2. JUSTAS, g. 1984

1. DEIVYDAS g. 2007

2.ALDONA g. 1939 ALEKSAS DUMBRAUSKAS (1934 -1991)

2. AUŠRA, g. 1974 SIGITAS KLASINSKAS, g. 1970 1. JONAS, g. 1962 DANGUOLö MAKSELYTö g. 1964 2.ALDONA, g. 1964

1. LUKAS, g. 1994 2. MIGLö, g. 1998 3. ADELö, g. 2001 1. MONIKA g. 1988


328 RAŠIDAS MURADOVAS, g. 1966 3.DANUTö, g. 1969 VIRGIS KUPČIŪNAS

2. EMILIJA (1911 - 1991) PRANAS MAŽEIKIS (1915 – 1968)

3. JONAS (1944 1944) 1. DANUTö g. 1941 PETRAS APALAINIS, g. 1940

2. BIRUTö, g. 1943 ALVYDAS ČEČYS, g. 1949 3. VLADAS (1916 – 1961) STEFA RAIŠYTö, g. 1927

1. ALBERTAS, g. 1961 GRAŽINA PETRULYTö, g. 1963

1.ILONA, g. 1963 KĘSTAS PIGAGA, g. 1962 2. RAMŪNAS g. 1965 LINA BALČIKONYTö, g. 1966

2. BENAS, g. 1992 1. MARTYNAS, g. 1999

1.PAULIUS g. 1991 2. EMILIJA g. 1992 1. ŠARŪNAS, g. 1990 2. EGLö g. 1994

1. VAIDAS, g. 1973 GITANA BALTRŪNAITö, g. 1970 1. DAIVA, g. 1993

1. SAMANTA, g. 1995

1. TOMAS, g. 1974 RENATA ŽEMAITYTö,

1. LUKA, g. 2008

4. PETRAS (1918 - 1945)

žuvęs kare 5. JONAS (1919 - 1997) SALOMöJA NARUŠE-

1. GVIDAS, g. 1953 VIKTORIJA ARLAUS-


329 VIČIŪTö (1913 – 1995)

6. ELENA (1925 - 2004) NAPOLIONAS SAVICKAS (1920 – 2005)

KAITö g. 1952

1. ALGIS, g. 1950 JŪRATö NEMAJŪNAITö, g. 1950

2. JONAS, g. 1952 ZENIJA MINKAUSKAITö, g. 1952

7. DUKRA (mir÷ kūdikyst÷je) 8. SŪNUS (mir÷ kūdikyst÷je) 9.DUKRA (mir÷ kūdikyst÷je)

g. 1974 2. KRISTINA, g. 1975 VYTAUTAS LUKENSKAS, g. 1978 3. RASA , g. 1978 D’ALTON MATTHOW, g. 1975 1. MARIUS, g. 1977 2. ŽILVINAS g. 1979 LAURA BUČYTö, g, 1980 3.EGLö, g. 1988 1. ŽYGIMANTAS, g. 1981 INGA MONIŪTö, g. 1981 2. KRISTINA g. 1985 ALGIMANTAS NORKUS g. 1984

1. LIEPA, g. 2003 2. GABIJA g. 2008 1.WILLIAM, g. 2007 2. OLIVER g. 2010 1.SEMŪRAS, g.2004 1.EMILIJA , g. 2011

1. TAURIDAS, g. 2012


330 Kaip Savickai Vyžeičiuose atsirado… Sunkiai Ignotiškio kaime gyvenosi, ir žem÷s ten prastos. Vyžeičių ulyčioj iš dar „biednesnio“ nusipirko r÷žį žem÷s. Keliantis į vienkiemį Antanas Savickas (1857-1929) su žmona ir gausia šeimyna - šeši sūnūs ir dukra – įsikūr÷ šiauriau nuo Pautienių, rytin÷je pus÷je - Kriukelių žem÷, saul÷ leidžiasi į Igno Mažuknos valdas, o šiaurys, prieš pasiekdamas Savicko sodybą, pirmiau suguldo Daščiorų laukų javus. Tuo laiku siekiant pasprukti nuo armijos atsirado nemažai norinčių į Ameriką. Iš daugiavaik÷s šeimos, kad t÷vams, broliukams ir sesutei nors viena kita rieke daugiau duonos liktų, penki broliai susiruoš÷ išvykti. Kostas, Jonas, Vladas, Antanas ir dar vienas brolis, kurio vardas atminty neišlikęs. Grįžo du. Jonas grįžęs sukūr÷ šeimą, gyveno Kirkūnų kaime, palikuonių nesusilauk÷, mir÷ 1936 metais. Antanas (1884-1964) grįžo su tikslu – labai nor÷jo lietuvait÷s, tačiau prasid÷jus Pirmajam pasauliniam karui atgal į Ameriką kelio neliko. Visgi kelion÷s tikslas buvo pasiektas – akys užkliuvo už Onos Miškinait÷s - stipraus ūkininko ir geros šeimos dukros. 1914 metai ved÷, kai Onai tebuvo tik septyniolika, o Antanas jau Kristaus metų. Vladas Savickas (1890-1917) iš užmario į Lietuvą negrįžo - dalyvavo rusų-turkų kare, v÷liau Rusijos revoliucijoje ir ten žuvo. Viena iš dukterų Ona SavicAntano Savicko ir Onos kait÷ (1892-1972) ištek÷jo į Kirkūnų Miškinait÷s vestuvių kaimą ir tapo Garuoliene, užaugino tris nuotrauka. dukteris – Rožę (g. 1924), Eleną (g. 1926), Janiną (g. 1928) ir sūnų Antaną (1930-2007).


331 Antanas Savickas žemę padalijo dviem sūnums – iš Amerikos grįžusiam Antanui ir Lietuvoje pasilikusiam Ignui (1888-1953). Taip susidar÷ vyresniojo Antano Savicko valda su t÷vų pastatais vakarin÷je pus÷je ir Igno Savicko - truputį į rytus. Greičiausiai Amerikoje mokęsis Antanas gerai išman÷ geometriją, tur÷jo gerą erdvinį mąstymą. Pats pasigaminęs cementinius šulinius ir vamzdelius nusausino savo žemes. Gamindavo viską, ko reik÷jo namams – duonines, sviestamušes, kubilus, avilius ir galiausiai visus šiai meistrystei reikalingus įrankius. Antano sūnus Napolionas Savickas (1920 – 2005) „užkuriom“ iš÷jęs pas Mažuknas parsivež÷ ir t÷vo dovaną – beržinį varstotą su galybe įrankių. Vos vienas kitas buvo panaudotas, o per tiek metų pavirto niekais, nors nudažytas ir nupoliruotas būtų muziejin÷ vertyb÷. ANTANAS SAVICKAS (1857 - 1929) IR ŽMONA (g.1874) VAIKAI

ANŪKAI

1. ANTANAS (1884 1964) ONA MIŠKINAITö (1898 1946)

1.VLADAS (1916 - 1995) KAZö TERVIDYTö g. 1926

2.NAPOLIONAS

PROANŪKIAI

1. VANDA, g. 1949 GINTAS VARNAS (1949 -1998)

PROPROANŪKIAI

PROPROPROANŪKIAI

1.RŪTA, g. 1968 1. EDVINAS ROBERTAS g. 1991 ŠIMTKUS 2. MARTYg. 1964 NAS g. 1995 1. GEDAS, 2. LAIMIS, g. 1994 g. 1971 JOLITA 2. SMILTö, BLUDOVA, g. 2003 g. 1972 1.GYTIS, 1. BRIGITA, 2. VIDAS, g. 1953 g. 1977 g. 2003 INA KAVA- IRUTö, g. 1980 LAITö, 2. RENATA, 1.JUNETA, g. 1952 g. 1978 g. 2007 RENATAS LAPIENIS, g. 1977 ŠEIMA PAŽYMöTA ANTANO MAŽUKNOS GIMINöS MEDYJE


332 (1920 –2005) ELENA MAŽUKNAITö (1925 - 2004) 3.VALö (1930 – 2012) ALBINAS BUTöNAS (1930 - 2011)

2. IGNAS (1888 1953) ONA JANULIONYTö (1896 1993)

4. BRONIUS (1931 – 1971) VALö, g. 1930 (savo šeimos netur÷jo) 1. BALYS, g. 1929 2. ANTANAS g. 1931 DANUTö KUKYTö, g. 1940 3. GENö, g. 1934 PRANAS PAULAVIČIUS (1929 –1993)

3.VLADAS (1890 –

1. DALö, g. 1958 ARVYDAS ŽAROMSKAS 2. LIGITA, g. 1963

1.VILMA, g. 1983 TOMAS

1. RENATA, g. 1978 VAIDAS STRAZDAS g. 1972 2. IGNAS g. 1985 1. GINTARAS, g. 1966 2. LAIMA, g. 1970 ŽYGIMANTAS STASIULIONIS, g. 1971

1. MATAS, g. 2001

1. UGNö, g. 1997

1. EMILIS, g. 2003


333 1917) žuvo kare 4. ONA (1892 – 1972) GARUOLIS

1.ROŽö, g. 1924 2. ELENA, g. 1926 3. JANö, g. 1928 4. ANTANAS (1930 – 2007)

2011 metais Kirkūn÷lių kaime, Vido Savicko sodyboje vykusio gimin÷s susitikimo akimirka.


334 ELENA KURKLIETYTö – BU BNIENö ALDONA VARNIENö Elena Kurklietyt÷-Bubnien÷ gim÷ 1933 m. kovo m÷n. 11 d. Skemų kaime, geležinkelininkų šeimoje. Kurkliečių gimin÷s genealoginis medis Obelių bažnyčios metrikose veda net į 1820-uosius metus ir dar ankstesnius laikus. Pradžios mokyklos pirmąją klasę Elena prad÷jo lankyti kaime, v÷liau1941 m. su motina persik÷l÷ gyventi į Obelius. Paskutinę vidurin÷s mokyklos klasę baig÷ Rokiškio vakarin÷je mokykloje 1951 m. ir tais pačiais metais, būdama moksleiv÷, prad÷jo dirbti laikraščio ,,Tarybinis Rokiškis‘‘ redakcijoje. 1951 m. dirbo Šiaulių apskrities laikraštyje, o 1952 m. įstojo į Vilniaus Universiteto filologijos fakulteto žurnalistikos skyrių ir 1957 m. gavo žurnalist÷s diplomą. Besimokydama Universitete dirbo ,,Tiesos“ laikraščio redakcijoje, v÷liau satyrinio žurnalo ,,Šluota“ redakcijoje. 1959 m. susituok÷ su estų žurnalistu Harold Tomsalu ir Estijoje gyveno iki 1967 metų. Išsituokusi grįžo į Vilnių ir dirbo Lietuvos valstybiniame radijuje, o nuo 1971-ujų metų – tuometin÷s Tarybų Sąjungos Centrin÷s televizijos ir sąjunginio radijo korespondente. Iš jos lūpų tuometin÷s Tarybų Sąjungos žmon÷s pirmą kartą išgirdo, kad Lietuva atsiskyr÷ nuo TSRS, paskelbdama nepriklausomybę. Elena Kurklietyt÷ apdovanota ,,Sausio 13osios‘‘ medaliu. 1991-ais metais ištek÷jo už rašytojo V. Bubnio. Kartu su juo paraš÷ es÷ knygą ,,Slaptingoji prema‘‘ (išleista 1999m.) apie kelionę po pietų Indiją. 2004 m. leidykla ,,Alma litera‘‘ išleido Elenos Kurklietyt÷s romaną ,,Lyla‘‘.


335

Giliai ALDONA VARNIENö Kada Gilių gimin÷ paplito minimose apylink÷se (daugiausia Vyžeičių kaime), dabar sunku atsakyti. Dr. Jono Šedžio surinktuose pavardžių sąrašuose minima, kad 1792 m. Vyžeičių kaime gyveno Gyliukas ir Giliulis. Caro laikų 1825 m. surašymuose žinios jau konkretesn÷s. Čia jau minima 35 m. amžiaus Macej Gillis, 30 metų, Augustin Gillis, 40 metų, Benedikt Gillis ir 88 metų Kazimier Gillis. Kazimieras Gilys gim÷ 1737 metais, palaidotas Vyžeičių kapin÷se. V÷lesniuose surašymuose jau atsiranda Andrius Gilys (1820-1912). Jis 25 metus tarnavo rekrūtu caro kariuomen÷je.

I.Širinskio-Šichmatovo kapas

Rokiškio apylink÷se į šiaur÷s vakarus nuo centro yra senos rusų kapinait÷s. Netoli jų, važiuojant keliuku į sodus, stovi senas namas su kolonomis. Kieme išlikę seno ūkinio pastato liekanos. Šiame name caro laikais gyveno valdžios patik÷tinis Aleksandr Vasiljevič Širinskij – Šichmatov. Šalia esančiose kapinait÷se jis yra ir palaidotas


336 Monumentaliame luitiniame antkapyje aiškiai išskaitoma jo pavard÷, mirties metai. Enciklopedijose ir žinynuose jo surasti nepavyko. Tačiau tokia pavarde yra minima daug carin÷s Rusijos veik÷jų. Yra minimas kunigaikštis Platonas, dalyvavęs 1812 metų kare su prancūzais. V÷liau nuo 1920 m. jis dirbo Karo ministerijoje, dar v÷liau švietimo ministru. Jis steng÷si asmenims, neturintiems bajoro titulo, uždaryti kelius į mokslą. Jo laikais ši reakcija pasiek÷ epog÷jų. (Didž. taryb. Enciklopedija, 1978, T. 29. 413 psl.). Platonas Šichmatovas (1790-1853) buvo akademikas, reakcionierius, biurokratas ir konservatorius. 1816 m. iš÷jo į atsargą. Jis persekiojo profesorius ir studentus. (Taryb. istorin÷ enciklopedija, T. 16, 283 psl., naudojant N.V. Jelagino apybraižą, leistą 1855 m. rusų k.). Kitas Šichmatovas vardu Aleksandras buvo rašytojas ir 1857–1864 m. Vilniaus apylink÷s patik÷tinis švietimo raikalams. V÷liau atstovavo Kijevą ir Maskvą tuo pat klausimu. Jis paraš÷ apie dešimt knygų. (Didžioji enciklopedija, 1903 m.). Dar vienas Šichmatovas, Sergiejus, buvo vienuolis, lankęs šventas vietas, rašęs keliautojo užrašus ir susirašin÷jęs su broliu Platonu. (Didžioji enciklopedija, 1903, T. 20.) Tik÷tina, kad ir Rokiškio apylink÷se gyvenęs kunigaikštis Širinskij-Šichmatov buvo iš tos pačios gimin÷s. Nebuvo rašytojas ar didesnis valdininkas, tod÷l nepapuol÷ į enciklopedijas. Tačiau jo antkapyje aiškiai yra pažym÷ta, kad buvo kunigaikštis. Taigi šis caro reikalų tvarkytojas Rokiškio krašte, 25 metus rekrūtu atbuvusiam vienam Giliui išmok÷jo algą už atitarnautus metus ir Gilys įsikūr÷ Vyžeičių kaime. Tai buvo Andrius Gilys, Mataušo (Macejaus) sūnus. Jis buvo gan guvus. Kai jam dav÷ žem÷s, tai jis dar pirko 1 ha pušyno, kur v÷liau gyveno Juozas Meilus (sklypas Nr. 37). Netoli įsikūr÷ ir Kozulių šeima. Tai tas pats Juodraistis, kur gim÷ poetas Pranas Kozulis. Andrius Gilys ved÷ Oną Zdanavičiūtę. Užaugo jo keturi sūnūs: Jonas (1867 - 1926?), Ignas (1871-1919), Feliksas (1873 ?) ir Matas (1866 -?). Tur÷jo jis dar ir dukterų. Yra žinoma tik viena vardu Uršul÷. Šių keturių brolių palikuonys visi yra


337 nustatyti. Gimin÷ labai plati ir šioje kygoje d÷l vietos stokos nebus aprašoma. Ignas Gilys, s. Andriaus (1871 – 1918) buvo vedęs Karoliną Kundelytę (1874 - 1934). Jis tur÷jo sūnų Kostą, šis dukrą Bronę ir sūnų Bonifacą, kurie abu gyvena Rokiškyje ir daug papasakojo apie savo prot÷vius.

Kosto Gilio ir Ksaveros Gudait÷s vetuv÷s 1933 09 18. Pirmoje eil÷je iš kair÷s: Kazys Šinkūnas (1909-1992) su žmona Laucyte-Šinkūniene (1912-1957), Ksavera Gudait÷ ir Kostas Gilys, Karolina Gilyt÷-Petkūnien÷ ir Pranas Petkūnas. Antroje eil÷je: Konstancija Gilyt÷ (1907-1976), Petras Gilys (1909?), Paulina Gilyt÷, Jonas Gilys (1909-1969), Kriukelyt÷, pusbrolis Vladas (1909-?).

Kaip pasakoja Kosto sūnus Bonifacas t÷vas buvo labai darbštus ir teisingas. 1925 m. žem÷s padalinimo plane Kosto Gilio sklypas pažym÷tas 43 numeriu Tą patį numerį turi ir jo Kosto brolio Ignoto (1917 -?) sklypas. Ignotas buvo vedęs Kazimierą Kundelytę (g. 1925). Bonifacas Gilys prisimena, kad t÷vas su juo labai bendravo. Paimdavo už rankos ir vedžiojo po kapines, po laukus, po buvusią Vyžeičių ulyčią, po arimus, miškus... Tai jis


338 nuvež÷ sūnų prie Širinskio namų ir į tas kapines, kur rusų kunigaikštis palaidotas. Kostas Gilys parod÷ sūnui liniją, kur per kaimą tur÷jo būti nutiestas geležinkelis. Andrius Gilys pakreip÷ vagą, motyvuodamas tuo, kad tiesti up÷s vaga geriau, nes ten stipresnis gruntas ir nereiks kirsti dabartinio pensionato žemių ir pastatų. Už šį pasiūlymą jam buvo pad÷kota. Bonifacas Gilys n÷ra baigęs didelių mokslų, dirbo vairuotoju, statybininku ir dar daug kuo, bet būdamas visą laiką tarp žmonių ir, tur÷damas gerą atmintį bei sveikatą, sukaup÷ daug žinių. Jis negeria, nerūko. Moka staliaus amatą, susimala grūdus. Su žmona sode ir šiltnamyje prie gražaus individualaus namo augina daržoves ir g÷les. Jo žmona Kristina Rancevait÷ yra nepaprastai kukli ir labai darbšti. Skaniai gamina valgyti, moka konservuoti savo sodo g÷rybes. Kas lieka - nebrangiai parduoda turgelyje. Bonifaco sesuo Bron÷ buvo ištek÷jusi už Gedimino Šalkausko, užaugino dukras Danutę Dalią ir Ireną. Palaidojusi vyrą, gyveno Rokiškyje viena kukliam mediniam namely, kurio visi pašaliai nuo pavasario iki rudens mirga g÷l÷mis. 2010 metų pavasarį ji netik÷tai mir÷. Pasakojo Bonifacas Gilys Vyžeičių kaime gyvenau nuo 1940 iki 1980 metų. Per tiek laiko gird÷jau daug panašių į tiesą pasakojimų. Parašysiu, ką man per pra÷jusius dešimtmečius yra pasakojęs t÷vas, kuris pats daug ką gird÷jo iš savo t÷vo ar senelio Andriaus (1820-1912). Paskutinį kartą apie tai klausin÷jau 1978 metais. ,,Aš jau greitai mirsiu,“ – sak÷ tuomet t÷vas. ,,D÷kis į galvą, gal pats kam nors papasakosi“. Vyžeičių kaimas labai senas, tai liudija ir kapinait÷s, kurios lygumoje iškilę maždaug metrą į aukštį. Ten palaidota labai daug žmonių. Jų vaizdą prisimenu nuo 1946 metų. Mane nusivesdavo į jas prieš V÷lines, kai tvarkydavo kapus. Paskutiniai palaidojimai – 1918 metų, kai kaimą nusiaub÷ užkrečiama liga. Po to 1944 metais palaidota Mažuknien÷, kuri žuvo nuo kulkų, kai virš kaimo vyko oro mūšis. Jai pastatytas paminklas. V÷liau nebebuvo


339 laidojama, o maždaug po 20 metų nuo kapinių centro į vakarus imta laidoti Skemų pensionato gyventojus. Laidoti buvo vežama į Sniegių kapines. Vyžeičių kapin÷se nustota laidoti iš baim÷s apsikr÷sti liga, nes gydytojai sak÷, kad 1918 metais siautusia liga galima apsikr÷sti ir po 100 metų. Dar buvo mažyt÷s kapinait÷s maždaug 100 metrų į pietvakarius nuo Saulio sodybos. Jos buvo ant Kundelių r÷žio, ten buvo palaidoti tik du Kundeliai, mirę 1918 metų rudenį. Jas 1954 metais suar÷ vikšriniu traktoriumi. T÷vas teig÷, kad mūsų kaimo pavadinimas kilo nuo vyžų. Vyžas buvo galima nusipinti iš ruginių šiaudų gniūžt÷s, dar stipresn÷s vyžos buvo iš liepos karnų, o vasarinį apavą – nagines dar÷ iš odos. Tai buvo artojų ir šventinis apavas. Trobose m÷t÷si senos ir naujos vyžos ir nagin÷s. Senose vyžose apsigyvendavo maži kačiukai ir pelyt÷s. Nuo tų vyžų ir kilo kaimo pavadinimas, aiškino t÷vas. Prieš mirtį mano t÷vas labai steng÷si papasakoti apie praeitį. Tur÷jo gerą atmintį, kalb÷jo vaizdingai, įterpdavo jumoro. Štai kaip jis aiškino mūsų pavard÷s kilmę: ,,Mes ne gyliai, kurie gyvulius kanda, mūsų pavard÷ kilusi nuo ąžuolo s÷klų – gilučių. Senas mūsų gimin÷s amatas – kailiadirbyst÷. Kas buvo šio amato pradininkas, nežinia, o paskutinis jo atstovas – kerdžius Sausaragis. Buvo sakoma, kad jis iš Gilių gimin÷s. Tik jis žinojo raugo, kuriame raugindavo avikailius, receptą. Jį darydavo iš juodalksnio žiev÷s, ruginių miltų ir ąžuolo gilių. Gilių pririnkdavo kaimo vaikai, už tai gaudavo pyrago ar sūrio gabalą. Priekl÷tyje visada stov÷davo kubilas su ąžuolo gil÷mis. Tas giles piestoje sutrindavo, virdavo nuovirą. Pirties prieangyje stov÷davo kubilai su rauge užmerktais avikailiais. Paklausti, kur einą, vaikai sakydavo – pas gilius, t. y. gilių supirk÷jus. Taip ir prigijo pavard÷. Dar mano vaikyst÷je priešpirtyje stov÷davo rauginimo kubilai. Riebalai suirdavo, likdavo tik ląsteliena. Baisiai dvokdavo. Žiemą neraugindavo, raugas sušaldavo. Kerdžius Sausaragis kubilus laikydavo gryčioje. Kai jis mir÷, kubilai atsirado mūsų namuose“.


340 Kai 1982 metais grioviau savo t÷viškę, daržin÷je dar m÷t÷si keli kubilai, iš kurių sklido raugo tvaikas.

Gilių gimin÷s medis. Sudar÷ A. Varnien÷


341

SAULIŲ ŠEIMA Pasakojo Antanas Saulis (1924-2003) Sklypas Nr. 19 Gyvenau Vyžeičių kaime. Kai t÷vas mir÷, mano mama ištek÷jo antrą kartą ir pagimd÷ dar tris vaikus: Joną (g. 1934), kuris žuvo Ukrainoj šachtoj, Petrą (gyveno Taškente) ir Janiną (dingo be žinios iš vaikų namų). Kai mano motiną nušov÷, liko trys maži vaikai. Juos Petras Griškevičius įtais÷ į vaikų namus. Motiną nušautą rado Skemuos, Dapkaus baloj. Lobinien÷ apiplov÷. Ją palaidojo Rokišky. Brolis buvo anksčiau nušautas. Motina ir seserys slapst÷si. Ji sl÷pdavosi pas Igną Prano Saulio dukra Zos÷ iš Balčiūną, pas Šnioką, kur dabar pirmos santuokos ir Antanas gyvena Bagdonas. Pas Šnioką Saulis lindo „papečk÷lin“. Motiną ir rado pas kaimyną Šnioką (sklypas Nr. 23). Brolį nušov÷ 1944 vasario 9 d. Jo nužudyti buvo atvažiavę dviese. Kalb÷jo, kad tai buvo Rokiškio policininkas Styra ir Bučelių kaimo gyventojas Jonas Kurklietis – tas, kur buvo vedęs Pautienytę. Jie arklį paliko pas kaimyną Varną ir lauk÷, kol pamatys brolį. Brolis tada jau buvo vedęs Gindvilių k. gyventoją Verutę Kurklietytę. Ji buvo iš turtingų. Jie tur÷jo sūnų. Tai brolis tąkart visą dieną jam grojo lūpine armonink÷le. Pavakary iš÷jo pašert gyvulių. Jį nušov÷ nešantį skalynę su pašaru ant pečių. Jis dar prišliauž÷ iki slenksčio ir ant skiedrų mir÷. Jo žmona v÷liau ištek÷jo už Garuolio.


342

Juozas Saulis, nušautas 1944 m.

Aš 1939 m. iš kaimo iš÷jau dirbti į Rokiškio kepyklą. 1940 m. atvažiavo rusų tankai. Prie vokiečių mane buvo išvežę darbams į Vokietiją. Pab÷gau. Ilgai keliavau namo, apž÷liau barzda. Kai Petras Griškevičius ved÷ mano seserį ir kai jie gyveno Rokišky, kartais užeidavau pas juos. Kartą, būdamas Vilniuje, už÷jau pas jį į darbą. Jis dar nebuvo sekretorius. Jis sako: ,,Užeik pas mane po darbo“. Bet nebeuž÷jau. Vilniuje jau gyveno mano sesuo Eleonora. Aš ant Griškevičiaus pykau, kad jis nepastat÷ antkapio Rokišky savo pirmai žmonai,

mano seseriai. Ilgai dirbau kolūkyje „Valstietis“, gyvenau t÷višk÷j Vyžeičių „ulyčioj“. Buvau vedęs skemietę Genę Trafimovaitę, bet išsiskyr÷m. Turim dvi dukras. Žmona gyvena mūsų namuos, kurie ir liko „ulyčioj“. Pasakojo Eleonora Saulyt÷-Miliuvien÷ (Vyžeičiuose sklypo Nr. 19) Mano motina Janonyt÷ kilusi iš Mošk÷nų. Janonyt÷s buvo penkios seserys. Jos pirmas vyras Saulis dirbo Maskvoje – vairavo traukinį. Labai gerai uždirbdavo. Motina, už jo ištek÷jusi, taip pat persik÷l÷ į Maskvą. Jis jai nupirko daug gražių drabužių. Gyveno gerai, nevalgydavo vakarykšt÷s bandel÷s. Už mamą jis buvo vyresnis gal 20 metų. Jiems gim÷ dukra Val÷. Jie persik÷l÷ į Lietuvą ir Vyžeičiuos pirko 10 ha žem÷s . Dukra mir÷ maža, ją palaidojo Vyžeičių kapinait÷se. Po to dar gim÷ vaikai Juozas, Kazys, Antanas, Gen÷ ir aš - Eleonora. T÷velis anksti mir÷. Prisimenu, kaip jis mus mažus suklupdytus prie lovos palaimino. Motina


343 ištek÷jo už Laužadžio. Vyro broliai nenor÷jo, kad kartu gyventų didel÷ šeima, ir jie išsik÷l÷ į Rokiškį. Jiems gim÷ Petras (1934 m.), Jonas ir dukra Janina. Motina dar prieš karą grįžo į Vyžeičius. Mano brolis Juozas Kaune dirbo teisme. Sesuo Gen÷ po karo dirbo Rokišky redakcijoj sekretore. Ji čia susipažino su Petru Griškevičium ir už jo ištek÷jo. Kai mano brolį ir motiną nušov÷, mes visi išvažiavom į Rokiškį. Brolis Antanas tuo metu buvo išvežtas darbams į Vokietiją. Kai P. GriškeviSeserys Janonyt÷s nuo Mošk÷nų. S÷di pirma iš kair÷s čiui ir seseriai gim÷ Emilija Saulien÷- Laužadien÷ sūnus, aš išrinkau jam vardą ir pakrikštijau. Griškevičius to nežinojo. Jis man nepatiko, man jis buvo negražus. Griškevičiaus sūnus Gediminas dabar gydytojas. Jo sūnus Laimonas gydytojas - onkologas. Jis gyd÷ rašytoją Gen÷ Saulyt÷ su vyru Petru Griškevičium Jurgą Ivanauskaitę. Kai mano sesuo Genut÷, prieš susergant, su vaikais gyveno Rokišky, jos vyras P.


344 Griškevičius mok÷si Vilniuje. Tada aš su Genute ir auginom Rokišky jo vaikus Irutę ir Aloyzą-Gediminą. Aš su seserimi miegojau vienoje lovoje. Vieną rytą ją paralyžavo, at÷m÷ kalbą. Rokiškio gydytojai ją apžiūr÷jo ir paleido namo, bet ji negijo. Petras pasirūpino ją nuvežti į Vilnių. Vež÷ sunkvežimiu, paguldę ant šiaudų. Nebegal÷jo pad÷ti ir Vilniaus gydytojai. Sesuo greit mir÷. Palaidojom Rokiškio senosiose kapin÷se. Jos sūnui Gediminui tada tebuvo keturi m÷nesiai. Likusius sesers ir P.Griškevičiaus du vaikus tada aš ir auginau dvejus metus. Persik÷lusi į Vilnių, dirbau prie mašinų ,,Spartos“ fabrike. Netur÷jau gero buto. Visi juokdavosi, kad aš, būdama Griškevičiaus gimin÷, buto negaunu. Tai aš ir nu÷jau. Pasisakiau, kad esu Genut÷s sesuo. Griškevičius kabinete ÷m÷ verkti ir pasak÷: ,,Aš nieko taip nemyl÷jau, kaip myl÷jau Genutę.“ Mane butui įraš÷ arčiau į eilę ir Karolinišk÷se jį gavau. Buvau ištek÷jusi. Tur÷jau sūnų (žuvo) ir dukrą Vidą. Priklausau Sausio 13-osios Brolijai, esu apdovanota Sausio 13-osios medaliu. Turiu 38 metų darbo stažą, gaunu nemažą pensiją. Gyvenu viena, turiu invalidumą. GENö TRAFIMOVAITö – SAULIENö Gim÷ 1929 m. Skemų kaime. T÷vai tur÷jo 14 ha žem÷s. Mok÷si Vyžeičių pradžios mokykloje ir Rusijoj, Kaitskaja mokyklose. Baig÷ 7 klases. 1947 m. su motina grįžo į Lietuvą. Dirbo Skemų senelių namuose. 1958 m. prad÷jo dirbti kolūkyje ,,Valstietis“. Dirbo fermos ved÷ja ir laukininkyst÷j. Turi 45 metus darbo stažo. Ištek÷jusi už Antano Saulio, užaugino dvi dukras. Suirus kolūkiui, pablog÷jus sveikatai ji iš Vyžeičių ulyčios išvyko. Gyvena Rokišky pas dukrą. Užraš÷ A. Varnien÷



Tarp Rokiškio ir Obelių: kaimai ir žmonės