Page 1

2014 SPAL IS

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S N E M O K A M A I

KĄ DARYSIME SU RUSIJA? JAV KEIČIA ENERGETIKŲ ŽAIDIMO TAISYKLES ATSKLEIDŽIAMOS „LITUANICOS“ PASLAPTYS ANTANO SUTKAUS KŪRYBA – ELTONO JOHNO KOLEKCIJOJE

TOP TECHNOLOGIJŲ PRADEDANČIŲJŲ

„CGTrader“ įkūrėjas Marius Kalytis:

„Realizmas – tik stabdis“

KAINA 15 90 Lt

(4,60 Eur)


redaktoriaus pratarmė

VERSLO KLASĖ I S S N 1648-6374 žurnalas leidžiamas nuo 2 0 0 0 metų REDAKCIJOS ADRE SAS

J. JASINSKIO g. 16A, LT-03163, VILNIUS, LIETUVA TEL. +370 5 252 6302, 252 6300 FAKS. +370 5 252 6313 el . p. vklase @v z inios . lt

Nr. 10 (140)

LEIDĖJA UAB „VERSLO ŽINIOS“ GENERALINIS DIREKTORIUS

Ugnius Jankauskas VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS

Rolandas Barysas

www.vz.lt/versloklase REDAKTORIUS

AURELIJUS KATKEVIČIUS ŽURNALISTĖ

Aušros barysienės Nuotr .

Sveiki, žaviausia šitame gyvenime man tas amžinas ciklas – matyti, kaip dygsta, auga ir galiausiai laukdamos sniego nudžiūsta takažolės, kaip sukrauna pumpurus ir pražysta obelys. Ir dabar – va – pabyra

ant žemės obuoliai. Ir didesni ciklai, kurių mūsų pavieniai gyvenimai aprėpti negali ir apie kuriuos žinome tik iš pasakojimų bei istorijos vadovėlių, – auga imperijos, plečiasi, paskui traukiasi, kol galiausiai sugriūva. Lieka iš jų tik apirusios kolonos ir pažirusios mozaikos tuščiose termose. Yra ir vidutinių ciklų – vaikai auga, įsimyli, tuokiasi, augina savo vaikus, galiausiai laidoja mus. Tai irgi žavu – suvokti, kad esi labai laikinas ir visai netrukus užleisi šį pasaulį kitiems. Kai tai suvoki, ateina šviesus ir tikras džiaugsmas dėl kiekvienos akimirkos, kuri tau dabar duota. Tik norisi palikti ir šalį, ir pasaulį tiems ateisiantiems kuo gražesnį, tvarkingesnį. Kartų kaita – puikus, gydantis ir taisantis procesas. Žinoma, žinoma: „Kai mes buvome jauni...“ Pirmuosius tokius užrašus mokslininkai rado, iššifravę Egipto hieroglifus, o tai maždaug 5000 metų senumo paminklai. Bet mes juk pamažu

protingėjame ir gal jau pagaliau suprantame, kad ateisiantys mūsų pakeisti yra tikrai gražesni ir protingesni už mus. O išminties palengva įgis patys. Šiame „Verslo klasės“ numeryje – iš esmės apie kartų kaitą. Pristatome penkiasdešimt lietuviškų įmonių, kurios jau skamba arba dar skambės visame pasaulyje, penkiasdešimt technologijų pradedančiųjų bendrovių (gaila, kad kalbininkai kol kas dar neleidžia nei startapo, nei startuolio vartoti, nieko, kaip nors išsiversime). Pažiūrėkite į jų įkūrėjų ar vadovų amžių – kone visi dvidešimtmečiai, jauniausias – aštuoniolikos. Jie aktyvūs, jie veiklūs, jie nieko iš nieko neprašo, atvirkščiai – patys kuria ir atiduoda. Jie neverkšlena, nieko nekaulija ir neūbauja socialiniuose tinkluose apie „nustekentą tėvynę“. Jie tėvynę pristato pasauliui ir pasaulis ją pamato. Pradėjau nuo to, kas žaviausia. Pabaigsiu tuo, kas bjauriausia. Bjauriausia man – nuolatinis zyzimas, saviplaka ir savinieka. Kitiems palikite nevisavertiškumo kompleksus kartu su vergo naktimi klaikia. Tegul kiti dejuoja. Mes viską patys susitvarkysime ir patys padarysime. Būkite ramūs. Kai skaitau pašnekesius su mūsų jaunosios kartos verslininkais, kai kalbuosi su savo studentais, matau žmones, kuriems Lietuva – ne tuščias garsas ir kurie paprastai, tyliai daro viską, kad ji tokia būtų ir kitiems. Kartais net stebiuosi, iš kur populiarieji naujienų portalai randa visokių nevispročių savo skandalingoms antraštėms. Matyt, kažkaip sugebu gyventi visiškai kitokioje – ne tų antraščių – Lietuvoje. Ruduo. Vakarai vėsta. Labai geras metas vakare atsiversti „Verslo klasę“. Skaitykite.

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ N uolatiniai autoriai

Liudvikas Andriulis Regimantas Dima Giedrius Drukteinis Vidas Jankauskas Nerius Jasinavičius Gediminas Kulikauskas Leonas Vaitiekus Lenokas Liutauras Leščinskas Ernestas Parulskis Mykolas Pleskas Elė Pranaitytė Tomas Ramanauskas Rolandas Rastauskas Dina Sergijenko Rytas Staselis Vaidotas Šernius Sigita Šimkutė Martynas Tovarovas Andrius Užkalnis Jurga Vilpišauskaitė Giedrius Vilpišauskas Aistė Paulina Virbickaitė Mindaugas Voldemaras Justinas Žilinskas A utoriai

Gintautas Degutis Aidas Puklevičius Gražina Sviderskytė Vygantas Švoba Skirmantas Tumelis Laura Urbonavičiūtė F oto g rafai

Judita Grigelytė Vladimiras Ivanovas D i z aineris

Vilmas Narečionis REKLAMA

Aida Butėnė +370 5 252 6329 P R E N U M E R ATa

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 prenumerata@verslozinios.lt KALBOS REDAKTORĖ

BERNADETA BUMBLAUSKAITĖ VIRŠELIS

VLADIMIRO IVANOVO NUOTR. L E I D I N YJ E PA N AU D O T O S AGENTŪRŲ

„BLOOMBERG“, „MATTON“, „REUTERS“ NUOTRAUKOS SPAU S T UVĖ

„LIETUVOS RYTO“ SPAUSTUVĖ TIRAŽAS

11 800 egz. K I TA S N U M E R I S P R E N U M E R AT O R I A M S B U S P R I S TAT Y TA S I K I

Aurelijus Katkevičius

2014 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

2014 11 07

© PLATINTI ŠIO LEIDINIO TEKSTUS IR VAIZDO INFORMACIJĄ GALIMA TIK GAVUS RAŠTIŠKĄ REDAKCIJOS SUTIKIMĄ

VERSLO KLASĖ

17


įžvalgos

18

22

32

žmonės ir įžvalgos

26 | „FedEx“: neįmanoma virto įmanoma Fredą Smithą „Fortune“ žurnalas yra pavadinęs vienu didžiausių pasaulio lyderių.

32 | Žinių šoko terapija

Savarankiškas mokymasis populiarėja.

24

22

mėnesio komentaras

22 | Rytas Staselis: Po to, kai viskas baigsis Kaip mes toliau bendrausime su Rusija, kai visa tai pasibaigs.

24 | Aurelijus Katkevičius: Santūriai draugiški kinai

Kinijai visada svarbiausi bus savi interesai.

18

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

36 | Uždirbti ar taupyti?

Gamybos efektyvumo didinimo projekto tikslas turi būti srauto spartinimas.

26


2014 SPALIS

40 | Vis dar Europos našlaičiai Esame ir būsime psichologiškai priklausomi nuo pripažinimo.

44 | Energetikų

svajonių žemynas

Skalūnų dujų ir naftos revoliucija įgauna pagreitį.

52 tema

TECHNOLOGIJŲ PRADEDANČIŲJŲ

66

TOP 110 | Tinklas: Susitikime dėl sekso ir statuso atnaujinimo Atsitiktinio abejingo sekso pavertimas valiuta traumuoja.

112 | Kinas: „Lošėjas“ užtikrintai laimėjo loterijoje

Penkiasdešimt technologijų bendrovių, kurias verta įsidėmėti.

66

Noriu tikėtis, kad po kelerių metų turėsime tokių filmų, kurie net „Lošėją“ paliks užribyje.

114 | Technika: Biuro sraigtasparnis

Biuro rutiną praskaidrinti padės nedidelis sraigtasparnis.

112

visuomenė ir laisvalaikis

66 | Maisto šmugelis smetoninėje Lietuvoje (III) Tarpukario mėsos magnatų veikla baigėsi teismais.

74 | Internetą puola mirę dinozaurai

Pagrindinis turinio teikėjų apribojimas – galutinio vartotojo laikas.

80 | Sklaidosi legenda apie „Lituanicą“ (I) Eksponatas „X“: neaišku, kas už vitrinos stiklo.

84 | Kai sielos veidrodis buvo švarus

116

skiltys

116 | Aidas Puklevičius: Virtuali daktaro

Antanas Sutkus pasakoja apie kūrybą, gyvenimą ir sielą.

Džekilio ir pono Haido istorija

90 | Dar viena diena ugnikalnio papėdėje

Atskirkite asmeninį ego nuo profesinio aš.

„Aš įkopiau į ugnikalnį!“ – rėkia užrašai ant ryškiaspalvių marškinėlių.

118 | Rolandas Rastauskas:

96 | BMW X4 stoja į kovą

Po saule keičiasi tik klausimai – atsakymai seniai tie patys.

Konkurentų naujasis BMW X4 turi per akis, tačiau sėkmę turėtų lemti visureigio išvaizda.

120 | Jurga Vilpišauskaitė: Seni ir

102 | Kodėl bijome griaustinio

Kartais afganai ginčijasi aplipę stalą, kartais ima muštis.

Atvirlaiškiai iš Liukso (II)

kartūs Afganistano jaunuoliai

Šaudykloje tikrai nepritrūks adrenalino ir naujų potyrių.

106 | Karališkoji šarlotė

Juodieji ikrai, omarai ar žąsų kepenėlių paštetas buvo laikomi prasčiokų maistu.

Žvilgsnis 2014-ųjų spalį verta atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.

2014 SPALIS

122 VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

19


žmonės

>>

„FedEx“: neįmanoma virto įmanoma „FedEx“ yra didžiausia pasaulyje kurjerių ir skubių siuntų bendrovė, nes užima daugiausia JAV bei Pietryčių Azijos rinkos (Europoje dominuoja lietuviams geriau pažįstama DHL).

L

GIEDRIUS DRUKTEINIS

iet u vos miest ų Company“, kuri 1931 m. tapo didžiausios gatves sunku įsivaizduoti be gel- A merikos autobusų korporacijos „The tonų dhl automobilių, o bet kurios Greyhound Corporation“ pagrindu visose JAV vietovės peizažą – be baltų mašinų su violetiniu ir oranžiniu „FedEx“ logotipu. Kaip išvengsi 300 tūkst. „FedEx“ darbuotojų, 645 lėktuvų, 71 tūkst. mašinų, per dieną pergabenančių daugiau kaip 10 mln. krovinių į 220 pasaulio valstybių? O buvo laikai, kai šios bendrovės likimas buvo sprendžiamas prie kortų stalo Las Vegaso lošimo namuose...

Blogiausiai įvertinta idėja „FedEx“ įkūrėjas Frederickas Wallace’as Fredas Smithas polinkį į transporto verslą paveldėjo. Jo senelis buvo garlaivio kapitonas, o tėvas įkūrė pirmąją Tenesio valstijoje keleivinių autobusų bendrovę „Smith Motor Coach

26

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

pie­tinėse JAV teritorijose. F. Smithas gimė 1944 m. mažame Markso miestelyje Misisipės valstijoje. Be jau minėtos keleivinių autobusų bendrovės, jo tėvas buvo įkūręs ir restoranų tinklą, kuris išplito po pie­ tines Amerikos valstijas. Pasiturimai gyvenantys Smithai persikėlė į Memfio miestą, ten šeimos galva ir mirė, kai Frederickui tebuvo ketveri. Ir nors palikimas buvo didelis (tiesa, padėtus patikos fonde pinigus vaikai išvydo tik sulaukę 21-ų – senasis Smithas baiminosi, kad per anksti turtingi tapę palikuonys greitai iššvaistys turtus ir talentą, kaip dažniausiai gyvenime atsitinka), rūpesčiai šeimos neapleido ir dėl to, kad būdamas mažas Fre-

George’as W. Bushas Fredui Smithui (nuotr.) du kartus siūlė tapti gynybos sekretoriumi. „ B loomber g “ nuotr .

Fredą Smithą (kairėje) žurnalas „Fortune“ yra pavadinęs vienu didžiausių pasaulio lyderių. „ R euters “ nuotr .

Būtent Vietname pirmą kartą pažinau paprastus žmones.


26 „FedEx“: neįmanoma virto įmanoma das sirgo reta artrito forma, dėl kurio iki dešimties metų vaikščiojo su ramentais ir geležiniais kojų įtvarais (tokiais pat kaip kino filmo „Forestas Gampas“ herojus vaikystėje. Beje, su genialiai šį personažą suvaidinusiu aktoriumi Tomu Hanksu F. Smithui ateityje dar buvo lemta susidurti – juostoje „Prarastasis“ apie ištvermingą „FedEx“ kurjerį, kurį taip pat įkūnijo T. Hanksas, bendrovės įkūrėjas atliko nedidelį cameo vaidmenį). Kaip ir Forestas Gampas, Fredas iš įtvarų galiausiai išsivadavo, kaip ir filmo herojus, tapo puikiu atletu ir vidurinėje mokykloje žaidė krepšinį bei amerikietiškąjį futbolą. Sulaukęs penkiolikos, išmoko valdyti lėktuvą ir tai virto jo savaitgalių hobiu bei uždarbio šaltiniu. Paauglys pilotas tręšė laukus, skraidino turistus ir netgi skubius krovinius (legenda teigia, kad kurjerių bendrovės idėja pirmą kartą jį aplankė gabenant atsargines detales sugedusiam IBM kompiuteriui). Rodė jis ir kitokių polinkių į verslą – sulaukęs šešiolikos, F. Smi­ thas su dviem draugais įkūrė muzikos įrašų bendrovę „Ardent Record Company“ (juk Memfis – bliuzo ir Elvio Presley gimtinė), kuri, beje, veikia iki šiol. 1962 m. F. Smithas įstojo į prestižinį Jeilio universitetą studijuoti ekonomikos ir politikos mokslų. Studentų miestelio gyvenimas bei draugijų veikla buvo arčiau širdies, tad jis laikytas nedrausmingu, vidutinių gabumų studentu. (Jeilyje jis artimai bendravo su kitu pritinginčiu studentu, būsimuoju JAV prezidentu George’u W. Bushu, ir stropiuoju Johnu Kerry, kuris ateityje taps JAV valstybės sekretoriumi, su šiuo Fredas ir pilotuodavo lėktuvus savaitgaliais.) 1965 m. atlikdamas dėstytojo užduotį sukurti verslo idėją parašė esė apie „siuntų verslą informacijos amžiuje“. Joje išdėstė principus, kaip greičiau pergabenti į atokias vietas gyvybiškai svarbias atsarginių dalių ar medikamentų siuntas. Tas rašinys tapo „FedEx“ istorijos pradžia. F. Smitho mintis buvo įkurti centrinį siuntų rūšiavimo centrą, į kurį lėktuvais iš visų šalies kampelių (skraidoma būtų naktimis, kai judėjimas oro uostuose mažas) atgabenti siuntiniai būtų išrūšiuojami į sunkvežimius ir išvežiojami po gavimo vietas, o iš šių į tą patį sandėlį atkeliavusios naujos siuntos lėktuvais būtų išskirstomos į kitus centrinius sandėlius. F. Smithas taip pat tvirtino, kad siuntiniai nebūtinai turi keliauti tiesiausiu

2014 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

27


įžvalgos

>>

Žinių šoko terapija

Užaugę iš tų, kurie mokosi, tampame tie, kurie žino. „ M atton “ nuotr .

Tyrimų duomenimis, tik 10 proc. europiečių praktikuoja mokymąsi visą gyvenimą. Kodėl mėgstame supriešinti dvi visiškai neprieštaringas sąvokas – mokymąsi ir žinias?

K

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ

ai vieną pava- žinių įvairiomis formomis ieškantys žmonės. karę biure pasiūliau keturiasde- J. Cale’as, pasiskolinęs senos BBC laidos pavašimtmetei kolegei vokietei po darbų dinimą, paskaitoje tai pavadino šviežienos

išgerti kavos, išgirdau, kad tą vakarą ji negalinti, nes šoka baletą. Šyptelėjusi pasiteiravau apie trečiadienį, tačiau paauglystėje tik diskotekose šokusi ekonomistė išpyškino, jog šią savaitę knygų ir mezgimo klubui skambiu pavadinimu „The Kniterati“, į kurį su virbalais rankinėje skuba pirmąjį mėnesio antradienį, privalo perskaityti Georges’o Pereco „Gyvenimo instrukciją“ (pranc. „La Vie mode d’emploi“). Mudviejų vakarojimui paskirtąjį penktadienį buvau be ceremonijų nutempta į „The Velvet Underground“ įkūrėjo Johno Cale’o paskaitą apie muzikos ir kitų meno rūšių dermę Nacionalinėje galerijoje (Londone). Kavos taip ir negavau, bet sužinojau, kuo gyvena tokie nuolat

32

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

arba naujumo šoku – the shock of the new.

Mokytis vs žinoti Keista, tačiau žmonių, kurie ne tik kalbėtų apie mokymosi visą gyvenimą naudą, bet iš tiesų mokytųsi, yra mažuma. „Kasdien grįžusi namo persirengiu ir prisėdu prie darbo stalo. Tada lygiai dešimt minučių skaitau straipsnius apie tai, kuo domiuosi: meną ir edukaciją. Niekada neužtrunku mažiau negu dešimt minučių, o jei noriu, pasėdžiu ilgiau“, – kaip save tobulina, pasakoja banke dirbanti Rasa. Tyrimų duomenimis, 42 proc. koledžus baigusių amerikiečių daugiau niekada į rankas nepaima knygos ir tik 10 proc. europiečių

Žmogaus egzistencijos tikslas – būti patenkintam savo būtimi, gerai jaustis.


32

Žinių šoko terapija

36 Uždirbti ar taupyti?

40 Vis dar Europos našlaičiai

44 Energetikų svajonių žemynas

Nuodinga manyti, kad ir taip žinome viską, ko reikia. „ M atton “ nuotr .

praktikuoja mokymąsi visą gyvenimą. Ar pažįstate žmonių, kurie baigę studijas skaito tik gyvenimo būdo žurnalus? Arba naujienų tinklalapius, kartkartėmis greitakalbe išberdami sūnui nevarginti akių prie kompiuterio ir ruošti namų darbus? O tokių, kurie kasdien po darbų bent dešimt minučių skiria savišvietai? „Užaugę mes pasikeičiame. Nustojame mokytis. Iš tų, kurie mokosi, tampame tie, kurie žino. Labai keista, kad žmogaus galvoje šios dvi sąvokos taip dažnai prieštarauja viena kitai. Kodėl jau įgytos žinios trukdo toliau mokytis? – stebisi filosofijos mokslų daktaras Matthew D. Liebermanas, Kalifornijos universiteto Psichiatrijos ir elgsenos mokslų specialistas. – Mokytis turėtume

nuolat, nepaisydami to žinių bagažo, kurį kažkada sukaupėme mokykloje ar universitete. Vis dėlto kartais sunku save įtikinti, ypač jei manome, kad jau esame tam tikros srities žinovai ar kiti mus tokiais laiko. Kaip atrodys, jei ekspertas išsiduos, jog nėra visų sričių ekspertas?“

Žinių fenomenas Tinklalapio pickthebrain.com redaktorė Erin Falconer taip pat stebisi, kad vakarietiškoji visuomenė taip ribotai suvokia, ką reiškia mokytis. „Dažnai mąstome, kad mokytis reikia mokykloje, paskui privalome gauti studijų diplomą ir mokymosi etapas baigiasi – pradedame dirbti“, – apibendrina ji.

Kad mokytis yra smagu, nuo 1984 m. įrodinėja kasmet vykstanti TED konferencija. Pirmojoje TED „Sony“ pristatė kompaktinį diską, o architektas ir dizaino vizionierius Nicholas Negroponte, kuris vėliau įsteigė tyrimų laboratoriją „MIT Media Lab“, investavo į žurnalą „The Wired“ ir sukūrė „One Laptop per Child“ programą, stulbinančiai tiksliai nupasakojo, kaip ateityje atrodys dabar jūsų kišenėje miegantis „i­Phone“. TED sunku lyginti su kuria nors pasaulyje vykstančia konferencija, joje mielai kalba tokios asmenybės kaip Billas Clintonas ir jo bendravardis Gatesas, antropologė Jane Goodall ir žinomiausia „The New Yorker“ plaukų kupeta Malcolmas Gladwellis. TED kalbos („TED Talks“), internete atsirado po to, kai BBC atmetė pasiūlymą transliuoti jas, paaiškinusi, kad dabar daugiau kaip milijardo peržiūrų sulaukę garsiausių pasaulio architektų, mokslininkų, mąstytojų, menininkų, filantropų pranešimai pernelyg intelektualūs televizijai. Garsiausiame visų laikų TED pranešime – t. y. sulaukusiame daugiausia peržiūrų – edukologas seras Kennethas Robinsonas visai nehipotetiškai aiškina, kaip mokyklose žudomas kūrybiškumas. Tas pats, be kurio viena šalies ministerija nebūtų susipratusi penktadieniais vietoj rudenėjančio miško nuotraukų žurnalistams siųsti ateinančios savaitės ministro darbotvarkės, tas pats, be kurio verslaus jaunimo galvų netvindytų inovatyvios idėjos. Ir tas pats, be kurio mokymasis tampa beprasmišku nieko nereiškiančios informacijos kalimu.

2014 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

33


įžvalgos

Uždirbti ar taupyti?

Siekdamos užtikrinti, kad visi darbuotojai nuolat turėtų darbo, įmonės stengiasi palaikyti klientų eilę. V ladimiro I vanovo nuotr .

Liaudies išmintis teigia, kad dažnai kartojamas melas tampa tiesa. Galbūt dažnai kartojamos sveiko proto įžvalgos taps realybe?

P

NERIUS JASINAVIČIUS

V ladimiro I vanovo nuotr .

astaruoju metu užplūsta vadovė skundėsi, kad stambus klientas pareidéjà vu jausmas. Diskutuojant su įvairiais kalavo peržiūrėti sutartį ir padidinti baudas

vadovais vis nusmelkia mintis – juk apie tai jau kalbėjau ar rašiau, kodėl vis grįžtame prie tų pačių problemų? Negi tai hamletiškos būties klausimai? Ar vis dėlto būtent tokie? Rugsėjo „Verslo klasėje“ nebe pirmą kartą rašiau apie gamybos įmonių (ne)patikimumą. Straipsnyje minėjau, kad patikimumo tema gamybininkus visuomet suerzina. Ir šį kartą sulaukiau komentarų iš pažįstamų skaitytojų: „Tu kaip užstrigusi plokštelė, vis apie tą patį patikimumą. Klientams svarbiausia – kaina, o kelių dienų vėlavimas jiems visai nesvarbus.“ Žinoma, klientams svarbu ir kaina, ir kokybė. Bet užsakymo įvykdymo terminų patikimumas taip pat reikšmingas. Neseniai vienos didelės gamybos įmonės pardavimo

36

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

už vėlavimą. Jei klientams nerūpėtų, kaip gamintojai laikosi sutartų terminų, baudų jie nereikalautų. Juk tapęs labai patikimas, gamintojas pats galėtų pasiūlyti tokių baudų už vėlavimą, kad ir 5% už kiekvieną dieną, o konkurentai neišdrįstų kopijuoti. Tačiau šį kartą noriu daugiau dėmesio skirti ne patikimumo svarbai, o kaštų temai ir panagrinėti, kaip bandymas sutaupyti centus lemia negautus tūkstančius.

Uždirbti, o ne taupyti Rugsėjo žurnale minėjau, kad gamybos efektyvumo didinimo projekto tikslas turi būti srauto spartinimas, o ne kaštų mažinimas. Tačiau daugeliui gamybos (ir ne tik) įmonių

Įmonės tikslas yra uždirbti pinigus dabar ir ateityje.


Parduoti savo svajonę

vadovų pasiūlymas dėmesį perkelti nuo taupymo prie srauto spartinimo skamba kaip šventvagystė. Prieš keletą savaičių dalyvavau „Verslo klasės“ klube su Raimundu Petrausku, UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ generaliniu direktoriumi ir 2014-ųjų CEO. Per susitikimą daug kalbėta apie tai, kaip bendrovė ėmė diegti savo veikloje LEAN, kokių joje įvyko kultūrinių pokyčių ir kokių pasiekta rezultatų. O šie tikrai įspūdingi – tie patys darbuotojai surenka 6 kartus daugiau priekabų. Tačiau ne pasiekimai sukėlė didžiausias susirinkusių emocijas, bet R. Petrausko paminėta gamybos padalinio struktūra. Jų įmonėje kiekviena 6 ar 7 darbuotojų grupė turi savo lyderį, kurio pagrindinis darbas yra organizuoti gamybos

proceso tobulinimą, o ne „varžtus sukioti“. „Tai neefektyvu“, „Juk tai šeštadaliu didesni darbo užmokesčio kaštai“ ir panašūs komentarai pasigirdo auditorijoje. Kai kurie klausytojai net kelis kartus pasitikslino, ar tikrai gerai suprato, kad tie komandų lyderiai NEDIRBA? Tai dar viena iliustracija, kad gamyboje egzistuoja labai šventa karvė, esą „nenaudojamas išteklius yra lėšų švaistymas“, darbuotojai turi DIRBTI. Ir vėl tas déjà vu. Juk mano pirmasis straipsnis „Verslo klasėje“ (dar gūdžių krizinių 2009 m. liepą) taip ir vadinosi – „Šventos karvės valdo“. Tuomet rašiau apie daugelio vadovų norą visiškai panaudoti turimus darbuotojus ir neleisti jiems prastovėti.

Nors tai prieštarauja daugelio vadovų įsitikinimams, siekis nuolat apkrauti darbuotojus darbais ir yra pagrindinė užsakymų įvykdymo ne laiku (nepatikimumo) bei mažo efektyvumo priežastis.

Jei nesklandumų gali atsirasti, jų būtinai atsiras Bet kokiam gamybos procesui būdingos kelios savybės: 1. gamybos procese dalyvauja bent keletas išteklių; 2. gamyboje visuomet yra aiški srauto kryptis; 3. gamybos procese yra neapibrėžtumo (angl. uncertainty).

2014 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

37


įžvalgos

Vis dar Europos našlaičiai

Jei nepagysime, būsime kaip indai, kurie po pusės amžiaus nepriklausomybės vis dar jaudinasi dėl to, ką apie juos pagalvos kiti. „ B loomber g “ nuotr .

Prieš du dešimtmečius, nepriklausomybės aušroje, Lietuvos ekonominis lygis buvo toks, jog, kad ir kaip vartytum, lietuvis buvo beviltiškas vargšas turtingojo pasaulio milijardo klube (juo labiau kad net nebuvome visai tikri, ar esame prie to turtingojo milijardo).

G

alėjome didžiuotis tik nepriklausomybės siekiu, Baltijos

keliu, laisvės kovų barikadomis prie Seimo, tačiau pagal pajamas buvome ne prie apačios, bet tokiame dugne, kad net žmonės iš Afrikos ir Indijos jautėsi galį su mumis kaip su varguoliais iš „ten kažkur prie Rusijos“ kalbėtis iš aukšto. Tai mus žeidė, tačiau atsikirsti retai galėjome.

Pratę, kad į mus žiūrėtų iš aukšto Indai – tiesą sakant, patys gyvenantys vos daugiau nei už dolerį per dieną, tačiau labai gerai apie save manantys (mat jau net penkiolika giminaičių pabėgo į Vakarų Europą ir įsikūrė prie Birmingamo) – klausdavo Britanijoje sutiktų lietuvių: „O jūs Lietuvoje turite automobilių?“ ir versdavo šiuos balti iš įniršio, košti pro sukąstus dantis: „Turime.“ Pas-

40

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

ANDRIUS UŽKALNIS

O tto K ylmalos nuotr .

kui likę vieni lietuviai pelnytai aptardavo šį indų klausimą ir tai, ką norėtų jiems pasakyti apie gatvėmis vaikštančias karves ir gyvenimą be tualetinio popieriaus. „Reikėjo jų paklausti, ar daug yra girdėję apie vandentiekį ir elektrą“, – sakydavo lietuviai vieni kitiems ir buvo teisūs. Reikėjo, bet pasikuklinome. Atsimenu, kaip 2001 m. Ganoje kalbėjau su vietiniu gyventoju, kuris daug žinojo apie pasaulį (jo brolis išvažiavo į Britaniją mokytis, nelegaliai pasiliko ir uždarbiavo privačioje bendrovėje, išrašančioje baudas už netinkamai pastatytus automobilius). Šis manęs klausinėjo apie Lietuvą ir pasiteiravo, ar nebaisu mano šaliai vienai, be Rusijos: „Tavo valstybė juk ir taip neturtinga, o jūsų ekonomika turbūt atsilikusi.“ Tada įsiutau ir paklausiau, ką jis apskritai žino apie pažangią ekonomiką, gyvendamas savo laukinėje šaly-

Nuolatinis priminimas, kad esame kažkada buvusios skurdžios šalies žmonės, mums labai skaudus.


įžvalgos

Energetikų svajonių žemynas

Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjęs skalūnų dujų ir naftos perversmas keičia pasaulio energetikos mozaiką. „ B loomber g “ nuotr .

Nors skeptikai bei kritikai reiškia abejonių, skalūnų dujų ir naftos revoliucija įgauna pagreitį. Mes čia, Europoje, gal nelabai tai jaučiame.

N

VAIDOTAS ŠERNIUS

I nes S c h ulik nuotr .

a, išskyrus ma- laisvosios prekybos sutartis, kuri leistų Eurožeikių ar kitų europos naftos perdirbi- pai importuoti Teksaso, Luizianos ar Pensil-

mo gamyklų turinčių miestų gyventojus, kurie tai junta savu kailiu. Juk jiems stinga užsakymų, o tai reiškia mažėjančias pajamas ir nykstančias darbo vietas. Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjęs skalūnų dujų ir naftos perversmas keičia pasaulio energetikos mozaiką. Dar visai neseniai JAV pašėlusiai importavo dujas ir naftą, o Europos naftos perdirbimo įmonės nespėjo pumpuoti benzino į Niujorko Empire State Building dydžio tanklaivius. Tačiau per pastaruosius dešimt metų situacija pasikeitė kardinaliai. Europoje uždaryta bent 15 naftos perdirbimo įmonių, o Europos Sąjungos valstybių vadovai ir energetikos ministrai skrenda į Vašingtoną derėtis su Baltaisiais rūmais, kad būtų pasirašyta ES ir JAV

44

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

vanijos skalūnų dujas.

Dujų karštligė Horizontalieji gręžiniai ir hidraulinis plėšymas (angl. fracking) – ganėtinai senos technologijos. Tačiau tik 1998 m. JAV verslininkas George’as Mitchellas (jis vadinamas hidraulinio plėšymo tėvu) pirmasis pradėjo naudoti ir horizontaliuosius gręžinius, ir hidraulinį plėšymą – iki tol šis buvo naudojamas tik vertikaliuosiuose gręžiniuose. Nauja kombinacija praėjus vos 8–10 metų leido išgauti milžiniškus kiekius angliavandenilių, o kartu sukūrė tūkstančius naujų gerai mokamų darbo vietų amerikiečių vidurinei klasei. Jau pastaruosius trejus metus JAV yra sparčiausiai auganti angliavandenilių išgavėja pa-

„Gazprom“ neramiai laukia suskystintųjų dujų terminalų statybos pabaigos Europoje.


TOP

TECHNOLOGIJŲ PRADEDANTIEJI Per keletą pastarųjų metų Lietuvos pradedančiųjų verslų (angl. startup) ekosistema gerokai sutvirtėjo ir subrendo. Jaunas verslas – visų mūsų ateitis. Tai suprasdama „Verslo Klasė“, padedama rizikos kapitalo bendrovių „Nextury Ventures“ ir „Practica Capital“ bei agentūros „Versli Lietuva“,

parengė 50-ies perspektyviausių technologijų rinkos naujokų sąrašą, kuris, tikime, padės toliau vystytis šiai ekosistemai. Vieną perspektyvių jaunų vadovų – „CGTrader“ įkūrėją Mantą Kalytį – pristatome išsamiau.

tema GINTAUTAS DEGUTIS

TRIMATIS SPAUSDINTUVAS KIEKVIENUOSE NAMUOSE Su Mariumi Kalyčiu, trimačių modelių prekyvietės „CGTrader“ įkūrėju ir vadovu, susitikome Vokiečių gatvėje prie fontano. Nei kaklaraiščio, nei kostiumo nematyti – nuo suoliuko pakyla paprastas pilku megztuku ir plona rudenine striuke apsirengęs 35-erių vyras, kurio įmonės sąskaitoje solidi „Intel Capital“ investicija, o kišenėje – kiek panešiotas „iPhone“. intyse nevalingai iškyla Marko Zuckerbergo vaizdas – jis esą irgi vaikščiojo su džemperiu, kol komanda ir investuotojai privertė apsivilkti kostiumą prieš lipant į sceną po to, kai buvo paskelbtas „Facebooko“ pirminis viešas siūlymas NASDAQ biržoje 2012 m. gegužę. Palyginimas gal ir netikslus, bet ką gali žinoti – gal kitu Zuckerbergu taps lietuvis. Pradedančiųjų verslų, varomų rizikos kapitalo pinigais, banga jau prieš keletą metų atsirito iki mūsų. Ekosistema kasmet stiprėja, mūsų pradedančiuosius pastebi užsienio investuotojai, tokie kaip „Intel Capital“ fondas, kuris investavo į „CGTrader“. Matyti, kad M. Kalytis yra charizmatiška asmenybė, mėgsta savo darbą ir gyvenimą greitai augančių jaunų verslų sūkuryje. Vos spėjame prisėsti kavinė-

52

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

je, pirmas pradeda kalbėti – apie rizikos kapitalą, nesenai nupirktus pradedančiuosius verslus ir savo aistrą – trimatę kompiuterinę grafiką. „Stiprėjanti rizikos kapitalo ir pradedančiųjų verslų ekosistema yra geras ženklas visai šalies ekonomikai. Žinau, kad yra nemažai žmonių, kurie greitą sėkmę vertina skeptiškai. Aš jų nesuprantu. Norėčiau išgirsti skeptikų argumentus, kuo rizikos kapitalo investicijos blogos. Aš matau vien tik pliusus: kuriamos darbo vietos, mokami mokesčiai, galbūt net pavyks sukurti ką nors, kas sulauks tokios sėkmės kaip estų „Skype“ ar


Kembridžo (JAV) „GrabCAD“ (priemonė, skirta inžinierių komandoms tvarkyti CAD failus ir jais dalytis). Beje, „GrabCAD“ neseniai nupirko trimačių spausdintuvų gamintoja „Stratasys“. Mums tai labai svarbi ir gera žinia, nes stambių įmonių susidomėjimas tokiais projektais reiškia, kad 3D rinka yra ir auga“, – pasakoja verslininkas. – Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su verslu? – „CGTrader“ istorija prasidėjo maždaug prieš ketverius metus, nuo įmonės AGA CAD ir vieno jos vadovų, Donato Aksomito, kuris pirmasis suprato mano idėją ir ja patikėjo. Pati „CGTrader“ svetainė buvo paleista prieš trejus metus. Bet pažintis su verslu prasidėjo gerokai anksčiau. Universitete baigiau finansų ir draudimo matematiką. Po studijų pradėjau dirbti programuotoju. Dirbau su 3D modeliavimu, nes tai visuomet buvo mano aistra. Tai mus ir suvedė su D. Aksomitu. Beje, šiuodu dalykai man gyvenime daug padėjo. Matematika yra labai kūrybiška sritis, lavinanti analitinį mąstymą, o programuotojo darbas suteikė bendrą supratimą apie kompiuterines sistemas. Paskui ėmiau gaminti trimates nekilnojamojo turto (NT) projektų vizualizacijas, nes atsirado nemaža jų paklausa. Apie 2005 m. įkūriau skaitmeninių 3D modelių gamybos įmonę. Kelerius metus dirbome pagal užsakymus, daugiausia NT projektų plėtotojams, kad jie galėtų reklamose pateikti, kaip atrodo dar nepastatytas pastatas ar kvartalas. Rinkoje buvome pirmieji, tad iš esmės neturėjome konkurentų. Be to, pūtėsi NT burbulas, tad užsakymus vos spėjome vykdyti. 2008 m. planavome 1 mln. litų apyvartą. Tačiau prasidėjo krizė ir viskas sustojo. Dar kurį laiką bandžiau tempti, bet persidirbau ir spjoviau į tą reikalą. Supratau, kad projektinė veikla – ne man. Lyg ir turi savo verslą, bet reikia ir visada reikės stipriai lenkti nugarą, nes dirbi užsakovams, nuo projekto iki projekto ir kaskart viską pridedi iš naujo. Tai mane vargino. – Kaip ir kada įvyko lūžis, kai nusprendėte mesti turėtą verslą ir imtis ko nors nauja? – Tai įvyko per ilgą laiką ir kančias. Tiek per darbo, tiek gyvenimo krizę. Buvo labai sunkus laikotarpis. Pradėjus strigti įmonės veiklai buvo daug nerimo, įtampos, labai daug dirbau, norėjau išgelbėti verslą. Manau, lūžis įvyko dėl to, kad persidirbau ir nuo visko labai pavargau. Pasiekiau tašką, kai pasakiau sau: reikia gyvenime ką nors keisti. Tuo metu nei aš, nei Donatas apie sparčiai augančius jaunus verslus (angl. startup) nedaug teišmanėme. Nors tuo metu jau buvau skaitęs Paulo Grahamo – startuolių dievo – darbų. Iš jo knygų ir supratau, kad rizikos kapitalo finansuojamų sparčiai augančių verslų modelis yra durys į sėkmę ir kad turint idėjų, drąsos bei atkaklumo galima daug pasiekti. P. Grahamas mane įkvėpė. Ir dar filmas „Socialinis tinklas“. (Juokiasi.) Ši istorija ir kiti to meto įvykiai Silicio slėnyje sudarė įspūdį, kad turint gerą idėją reikia įkurti įmonę, ir tik spėk pirkti serverius. Tiesa, dar vienas labai svarbus dalykas jauniems verslams yra naivumas. Pažiūrėjęs tą filmą, naiviai ėmiau tikėti, kad gali pavykti. Ir pavyko. Realizmas pradedančiajam yra tik stabdis.

– Ar iš karto žinojote, kad kursite 3D modelių prekyvietę? – Keletas minčių buvo. Iš karto maniau, kad reikia kurti ką nors, kas taptų mano aktyvu. Geriausia – interneto platformą, nes žinojau, kad tai yra ateitis, internetas yra ta vieta, kur persikels visas pasaulis. Viskas ir visi galiausiai bus jame. Taip pat domėjausi ir toliau domiuosi paieškos sistemomis, jų algoritmais, informacijos paieška, rūšiavimu ir pateikimu. Bet aš ne programuotojas kaip Larry Page’as ar Sergejus Brinas. Aš labiau dizaineris, 10 metų dirbu su 3D grafika. Be to, ankstesniame darbe dažnai naudodavausi 3D modelių interneto parduotuvių paslaugomis. Esu ten ir pirkęs, ir pardavęs. Tai tikriausiai turėjo nemažai įtakos mano sprendimui. Tokios parduotuvės labai naudingos, nes dizaineriai gali parduoti savo sukurtus modelius, kurie kitu atveju tiesiog gulėtų nukišti kur nors kompiuteryje. O tuos modelius perkantys dizaineriai taip gerokai paspartina savo darbą. Geras modelis kainuoja apie 100–200 USD, tad net gyvenant Lietuvoje ir gaunant lietuvišką atlyginimą apsimoka juos pirkti. Nes, užuot 2 savaites kūrus vieną modelį, galima tokį nusipirkti ir sutaupytą laiką skirti naujiems užsakymams. Tačiau tos svetainės, tiksliau – viena svetainė monopolininkė, plėšė 50 proc. dydžio komisinius mokesčius nuo kiekvieno pardavimo. Galbūt jaunatviško entuziazmo, naivumo arba noro pakeisti pasaulį vedamas nusprendžiau kurti prekyvietę, kuri kūrėjams atiduotų 90 proc. pardavimo sumos. Teko paplušėti dizaineriams skirtuose interneto forumuose, bet pavyko nemažai jų persivilioti. – „CGTrader“ yra ir trimačių modelių, skirtų buitiniams vartotojams. Ar jie populiarūs? Kodėl nesikoncentruojate į veiklą profesionalų sektoriuje? – Kai kūrėme svetainę, žinojome, kad trimačiai spausdintuvai ateis į plataus vartojimo rinką. Juk jie egzistuoja jau beveik 30 metų. Tikiu, kad netolimoje ateityje tai bus toks produktas, kurį kiekviena šeimininkė turės ant savo stalo. O tada 3D modeliai taps labai reikalingi. Tačiau dabar ši rinka dar nėra susifor-

2014 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

53


visuomenė

>>

Maisto šmugelis smetoninėje Lietuvoje (III) Kol Lietuvos teisėjai aiškinosi nelegalios Lapėnų „mėsos imperijos“ užkulisius, Tilžėje virė maisto šmugelio katilas. Apsukrūs miestiečiai stojo kovon su nacių smogikais dėl lietuviško sviesto ir mėsos.

1. Tarpukario

Tauragė – „intrigų ir šmeižtų miestas“, anot teisiamojo Petro Pranculio. Petro K aminsko kolekcijos foto g rafija

2.

Tauragės „Maisto“ skerdyklos vadovybė. Bendrovę 1935 m. užgriuvo valstybinė revizija – pakvipo teismais. F oto g rafija i š 1 9 3 8 m . leidinio , K auno a p skrities vie š oji biblioteka

3.

Teisiamieji: du Tauragės „Maisto“ direktoriai – Antanas Kubilius, Placidas Pranculis, ir valdingoji mėsininkė Konstancija Lapėnienė (VIRŠUJE). „ L ietuvos žinių “ p ie š iniai , 1 9 3 6 m .

L

apėnai lobo. Anot spau­dos, bankuose jie laikę per 200 tūkst. litų indėliais, pirkę „Kaune namus už 120 000 litų ir A. Panemunės valsčiuje Roželių dvarą“. Neliūdėjo ir Tauragės „Maisto“ galva Placidas Pranculis, ėmęs Šiauliuose statytis didžiulį prabangų namą. Patenkinti buvo ir pigios mėsos prisivalgydavę tilžiečiai. Šią gerovę mokesčiais užtikrindavo eiliniai Lietuvos piliečiai, nes pagrindinė „Maisto“ akcininkė – valstybė – paslaugiai kompensuodavo visus bendrovės patiriamus nuostolius. Šitaip 1931–1935 m. iš Lietuvos iždo padengta 42 mln. litų „Maisto“ nuostolių. Blogiau buvo tai, kad Tauragės skerdykla, ėmusi vogčiomis dalyti Panemunės verteivoms eksportinę mėsą, nebepajėgė patenkinti

66

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

GEDIMINAS KULIKAUSKAS

anglų užsakymų. Tad šie neapsikentę sumažino Lietuvai bekonų kvotą. Bet 1935-ųjų sausį į Tauragės „Maistą“ perkūnu trenkė valstybinė revizija. O rugsėjį visi trys Lapėnai – tiek Panemunėje parduotuvę laikę Petras ir Konstancija, tiek galingasis jų užtarėjas „Maisto“ generalinis direktorius Jonas – buvo suimti. Cypėn pateko ir abu (tiek ankstesnysis, tiek darbavęsis vykdant reviziją) Tauragės skerdyklos direktoriai – P. Pranculis ir Antanas Kubilius. 1936-ųjų kovą prasidėjo jų teismas – įspūdingas procesas, kuriame liudijo net 85 liudininkai.

Graudūs verksmai Teisme Tauragės mėsinių pardavėjos viena per kitą skundėsi turėjusios prekiauti vien atliekomis, nes geriausius gabalus iš skerdy-

Lietuviai ne mažiau aktyviai mynė Tilžės parduotuvių ir restoranų slenksčius.


visuomenė

Internetą puola negyvi dinozaurai Apie tai perspėja interneto kūrėjai. Vienas jų – Vintas Cerfas – sako: „Šie pakartotiniai bandymai (paveikti interneto laisvę – red. past.) tėra tik įrodymas to, kad šios rūšies dinozaurai dar nesuprato, jog yra negyvi, nes signalas ilgais kaklais dar neatėjo iki jų žirnio dydžio smegenų.“

V

iena vertus, šiek tiek ramiau, kad jie mirę. Kita vertus, baisu,

nes tonas sveriantys kūnai griūdami pridarys daug žalos. Jau dabar jų priešmirtiniai šokiai visus gąsdina. O jeigu ši agonija truks ilgiau, tai, ką iki šiol kūrėme, kuo džiaugėmės, gali būti išlaužyta negyvai. Kas tie negyvi dinozaurai vis dar mirkčiojančiomis akimis ir kodėl jie kėsinasi į mūsų internetą? Kaip juos nuvaryti į mirties slėnį?

Dinozaurų pėdsakai Pirmiausia pasekime tų dinozaurų pėdsakais. Pažiūrėkime, kas pastaruoju metu vyko ir vyksta interneto reguliavimo srityje.

I. 2012 m. vasarį pasaulis ir Lietuva protestavo prieš ACTA (Anti-Counterfeiting Trade Agreement). Šis dokumentas rengtas už užda-

74

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

SKIRMANTAS TUMELIS

A smeninio arc h yvo nuotr .

rų durų. Tačiau informacija buvo nutekinta, o interneto bendruomenė sujudo prieš dokumentą, kuris būtų sukūręs teisinį pagrindą interneto cenzūrai ir represijoms prieš interneto vartotojus.

II. 2012 m. gruodį Dubajuje vyko pasaulinė ITU

(International Telecommunication Union – Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga) konferencija WCIT-12. Buvo sukurtas „Wcitleaks“ (http://wcitleaks.org/). Čia skelbta viskas, ką pavyko išvarvinti apie konferencijai rengiamus dokumentus. O išvarvinta nemažai informacijos apie numatomus pakeitimus, kurie sukurtų teisinį ir techninį pagrindą interneto cenzūrai bei represijoms prieš interneto vartotojus. Naujas ITR (International Telecommunication Regulation – tarptautinės telekomunikacijos reguliavimas) dokumentas, kuriame aprašomi da-

Dabar turinio teikėjas džiaugiasi, kad jam vartotojas skiria laiko, o kartu ir pinigų.


visuomenė

Sklaidosi legenda apie „Lituanicą“ (I) Nieko nėra paslėpta, kas nebūtų atidengta. Ši frazė – iš eros pradžioje evangelistų užrašyto sielovadai skirto žiburio palyginimo. Bet ji nuostabiai atsiskleidžia tyrėjo kasdienybėje, kuri vis patvirtina, kad žmogaus ir jo kūrinijos gyvenime mažoka to, kas „slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn“.

T

GRAŽINA SVIDERSKYTĖ

A S M E N I N I O A R C H Y V O nuotr .

echnologijos – nuo ka- Eksponatas „X“: neaišku, daise prisijaukintos raštijos ligi nū- kas už vitrinos stiklo

dienos kompiuterijos – kuria milžinišką informacijos lauką. Jame it sniego plynėje tyrėjas ieško žymų, pėdsakų. Jis – jautrus stebėtojas. Ne barbaras, joks „mitų griovėjas“, veikiau priešingai – atsargus ir aistringas paslapčių gerbėjas. Antraip neprisikas prie jų dangstomos tikrovės. Pralaimės, jei neartės prie sokratiškos nuostatos: „Žinau, kad nieko nežinau...“ Atodangų ir slėpinių sąryšiu tenka įsitikinti, ketvirtus metus artinantis prie ypatingo „žiburio“ – vieno tobuliausių lietuvių tautos kada nors sukurtų pasakojimų, legendos apie „Lituanicą“. Ar žinote, kad apie ją... nieko nežinote? Ir kad galite sužinoti nepalyginamai daugiau? Žvilgtelėkite – ji išeina aikštėn: aprašoma naujais šaltiniais ir jau tiriama skaitmeninėje erdvėje. Perregimai skaidri ir pagaliau tikroviška.

80

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

Niekada nemaniau, kad net pasitelkusi šiuolaikines technologijas spręsiu tokį klausimą: kas yra už Vytauto Didžiojo karo muziejaus memorialinės ekspozicijos vitrinos stiklo? Iš pirmo žvilgsnio, aišku: ten – „Lituanica“, Atlantą perskridusių ir 1933 m. liepos 17 d. Vokietijoje žuvusių lakūnų Stepono Dariaus bei Stasio Girėno lėktuvas. Net drobės draiskana su perplėštu pavadinimu prikišamai matyti. Kaip gerai, kad ji čia! Juk pridera tautos simbolius pažinti: jei S. Darių, S. Girėną vertiname kaip didvyrius, neeilines asmenybes, „Lituanica“ irgi turi reikšti daugiau negu lėktuvas. Be to, jei domina lakūnų žygio ir žūties aplinkybės, „Lituanica“ šiame detektyve yra esminė grandis. Kokia ji buvo?

Inžinierius K. Bulota ir majoras V. Morkus – vieninteliai lietuvių oficialūs tyrėjai, matę „Lituanicą“ katastrofos vietoje. Jie žinojo ar tik spėjo, ko „menamai trūko“ į Kauną pargabentam lėktuvui? K auno a p skrities arc h yvo nuotr

„LITUANICA-3D“ dabar. Kompiuterinio modeliavimo etapas: ant lėktuvo tikro mastelio bazinio brėžinio jau sudėta didžiuma skenuotų originalių „Lituanicos“ dalių. E duardo S ilvos 3 D rekonstrukcija

Nejau katastrofoje sutriuškinta „Lituanica“ Kauną tedomino kaip relikvija?


Sklaidosi legenda apie „Lituanicą“ (I)

Iš nuolaužų ekspozicijoje nesusigaudysi. Užtat gausu literatūros. Gal čiupti iš knygų lentynos lakūnų bendražygio publicisto Pet­ro Jurgėlos 1935 m. monografiją arba kolekcininko Edmundo Jasiūno 1984 m. albumą, kurie išleisti Čikagoje, o vėliau Vilniuje pakartoti didžiuliais tiražais? Bet pala. Verčiau raustis sovietmečio periodikoje: tuomet iš menkų šaltinių didelėmis pastangomis lėktuvo duomenis kur kas reikliau tikslino nagingi konstruktoriai, aviamodeliuotojai, ypač Juozas Čepaitis ir Vaidevutis Bičiūnas. Jų įdirbį pratęsė jau nepriklausomos Lietuvos kauniečiai muziejininkai. Na, o apsiskaitę turbūt sužinosime ir tai, kokia „Lituanica“ skrido, ir kaip ji pražuvo, ir kokia išliko. Kas tiksliai yra toji už plono stiklo nuožmiai drioksanti oranžinės drobės

gabalų, medžio, stiklo, metalo konstrukcijų bei prietaisų sąvarta? Bum! Teks trinktelėti kakta į sieną. Šio atsakymo nebuvo ir nėra. Pasirodo, muziejuje esančios ir trūkstamos lėktuvo dalys nėra tiksliai įvardytos. Neišliko išsamių techninės ekspertizės duomenų. Neturime brėžinių, kaip 1933 m. konstruktoriaus Giuseppe Mario Bellancos gamyklos serijinė „Bellanca CH-300“ Nr. 137, registracijos Nr. 688E, Emilio Matthew Lairdo aviacijos bendrovėje buvo pritaikyta transatlantiniam skrydžiui ir po daugybės kitų tobulinimų pavirto „Lituanica“. E. M. Lairdas 1934 m. teatsiuntė vieną vos kelias konstrukcijas teatspindintį brėžinį. Ir tiek! Istorikai pasakytų: patikimų pirminių šaltinių nėra.

Tai patvirtintų aviamodeliuotojai, kurie seniai išgremžė skyles „Lituanicos“ nuotraukose, pro didinamuosius stiklus žvalgydami atvaizdų detales. Jų mažiems atradimams galo nematyti... Kaip ir dideliems klausimams. Kaip manote, kodėl, išskyrus pirmą ir paskutinį bandymą 1993 m., mažų bei suaugusių modeliuotojų džiaugsmui nepagamintas ir prekybon nepaleistas „Lituanicos“ modeliukas?

Bijai galvosūkių – neik į archyvus Dažnam lietuviui – tokiam kaip aš – nuo akibrokšto susisuka galva: užaugome su šia istorija, matėme „Lituanicą“ muziejuje, knygose, kine, per televiziją, netgi „gyvą“, pernai skrendančią aviacijos šventėje, kai skry-

2014 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

81


laisvalaikis Kai sielos veidrodis buvo švarus

>> Antanas Sutkus: „Esu ir likau susirūpinęs žmogaus likimu fotografas.“ J uditos Gri g elytės nuotr .

Jis surengė per 200 personalinių parodų. Yra gavęs daug apdovanojimų, premijų ir titulų. Jo kūrinių įsigijo ne tik pagrindiniai Lietuvos dailės ir kiti muziejai. Jo darbų yra Paryžiuje, Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, jų rasime Niujorke, Helsinkyje, Ciuriche, Dresdene, Maskvoje ir dar daug kur.

L

VYGANTAS ŠVOBA

ondono „sotheby’s“

45 tūkst. litų. O „Maratoną Universiteto gat­ vėje“, užfiksuotą 1965 m., įsigijo pats seras Eltonas Johnas...

ti, kodėl užsieniui aš įdomesnis. Pasiūlytų salių Lietuvoje – mielai. Beje, „Vartuose“ atidaryta neeksponuotų mano fotografijų paroda. Labai džiaugiuosi ir esu dėkingas šiai privačiai galerijai. Maloniai kviečiu.

Kelis sykius suprakaitavęs perbridau šiuolaikinį informacinį lauką, pasikuičiau dabartinės kultūrinės žiniasklaidos pintinėje – nėr Antano Sutkaus. Tuomet užsukau į Nacionalinę galeriją ir radau porą pakavotų jūsų fotografijų. Kaip čia yra, kad Sutkaus Lietuvoje tarsi nėra... O kodėl nepaguglinote? Būtumėt atradęs mane, vien šiemet parodos vyko JAV, Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, o iš Brazilijos jau treti metai neišvažiuoja. Einu ten, kur mane kviečia, pats nesibraunu. Ne man spręs-

Tuomet kas yra nutikę mūsų kultūros gyvenimui? Nejau čia viskas jau paremta projektais, produktais, jų pardavimu ir pridėtinės vertės mokesčiu? Sudėtinga, išties. Tarkime, po Braziliją, atskiras valstijas, miestus, keliauja 4 mano parodos, valstybė skyrė lėšų, tai edukacija – pristatoma XX a. antrosios pusės Europos fotografija. Lietuvoje stinga kultūros sklaidos. Kultūrinė spauda sustingusi, į atskirus cechus susiskaldžiusi, nėra aprėpiančių įžvalgų, plačių kontekstų išmanymo ir nušvietimo.

auk­cione dvi fotografijos buvo parduotos už

84

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

Kiekvienas žmogus vertas romano, tik ne apie kiekvieną jis parašomas.


laisvalaikis

Dar viena diena ugnikalnio papėdėje Net svajoti nesu svajojusi, kad paskutinę vasarą kaip VU žurnalistikos studentė parduosiu Amerikai. Iš dūsaujančių aplinkinių išgirdusi žodį „Kalifornija“ galėjau spėti, kad laukia ypatingas laikas.

P

1.

Vietovė aplink Laseno kalną pilna verdančio purvo duobių, smirdinčių fumarolių ir karštųjų srovių.

2.

Emigravęs į JAV Edas Fiebigeris į Vokietiją taip ir nebegrįžo.

LAURA URBONAVIČIŪTĖ L auros U rbonavi č iūtės nuotr .

ažadėtoji žemė man vi- ir šypsotis išalkusiems klajokliams po lausuomet atrodė tokia tolima ir nere- kinę gamtą. ali, kad, net įsigijus lėktuvo bilietus, suvokti, jog vasarą praleisiu už Atlanto, buvo sunku. Ugnikalnių parkas Dar ne kartą atsidusau ir atvykusi į amerikietišką rojaus kampelį. Laseno nacionalinis parkas (angl. Lassen Volcanic National Park) Kalifornijos šiaurėje nėra itin lankomas turistų. Kasmet jis sulaukia apie 600 studentų gyvenimo aprašymų iš viso pasaulio, o priima tik 6 – tai gana nedaug, palyginti su didžiaisiais nacionaliniais Amerikos parkais, tokiais kaip Didžiojo Kanjono ar Josemičio, į kuriuos užsukti yra kiekvieno keliautojo garbės reikalas. Šie parkai kiekvienais metais sulaukia apie 12 000 kandidatų. Patekusi tarp tų 6 išrinktųjų, turėjau ruošti greitąjį maistą

90

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

Svarbiausias vietovės akcentas – Laseno kalnas. Iš pradžių toje vietoje buvo du prezidento Theodore’o Roosevelto 1907 m. nacionaliniais paminklais paskelbti objektai: Cinder Cone ir Laseno kalnas. Nacionaliniu parku ši teritorija tapo 1916-aisiais. Tai vienas seniausių parkų Amerikoje. Nors istoriškai prieš įsiveržiant baltiesiems čia gyveno maidu genties indėnai, pats kalnas ir parkas buvo pavadinti danų kalvio Peterio Lasseno garbei. 1830-aisiais per aukso karštinę jis atrado kelią per viršukalnę į Sakramento slėnį ir juo vesdavo imigrantus, tačiau šis maršrutas buvo nesaugus ir daugelis pasigailėdavo jį pasirinkę.

Šis gana nedidelis kuklus parkas yra 17-as tarp rečiausiai lankomų Amerikoje.


laisvalaikis

BMW X4 stoja į kovą

inf. Kai kurie techniniai duomenys

Sėdžiu automobilyje paleistu varikliu, įsijungusi atbulinės eigos pavarą. Šoninio vaizdo veidrodėliuose stebiu, kaip iš greta sustojusio „Volkswageno“ keleivio pusės išlipa senyvo amžiaus moteris, padeda išlipti anūkui ir galiausiai uždarę duris juodu nueina tolyn.

Ilgis (mm) – 4671 Plotis (mm) – 1881* Aukštis (mm) – 1624 Svoris (kg) – 1810 Bagažinės tūris (l) – 500 Variklis (l, kW/AG) – 3, 190/258 Sukimo momentas (Nm) – 580 Vidutinės degalų sąnaudos (l/100 km) – 5,7 Degalų bako talpa (l) – 67 Įsibėgėjimas iki 100 km/val. (sek.) – 5,8 Maksimalus greitis (km/val.) – 234 Pradinė kaina (Lt) – 151.350

* Be šoninių veidrodėlių. Š A LT I N I S : G A M I N T O J O I N F O R M A C I J A

K

DINA SERGIJENKO

J uditos Gri g elytės nuotr .

antriai išlau- naujausius vokiečių gamintojo modelius, – kusi pajudu iš vietos ir matau, kad tokia BMW populiarumo kaina Lietuvoje.

„Volkswageno“ vairuotoja ima burnoti. Praveriu langą ir išgirstu: „Negi būtina važiuoti ant žmonių?!“ Vargu ar reikia spėti, kokios markės automobilį bandžiau. Tikriausiai nėra dažniau į spaudos antraštes patenkančio ženklo nei BMW. Ir, matyt, nė vienas kitas gamintojas nesulaukia tiek išankstinių nuostatų, sąsajų su nusikalstamu elgesiu, spėlionių, ar komplektuojant automobilius už posūkių svirteles reikia susimokėti papildomai, pašaipų dėl šonaslydžio pamokų gatvėse ir t. t. Ir visai nesvarbu, kad daugumą stereotipų patvirtina 15–20 metų senumo BMW automobilių vairuotojai, o ne tie, kurie sėda į

96

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

Konkurentų gausu Atrodo, miesto visureigių populiarumas išaugo iki debesų. Stebėdami sparčiai didėjančią iš hečbekų pagamintų didesnę prošvaisą ir visureigiams būdingą apdailą turinčių automobilių paklausą, šiam vajui neatsispyrė nė prabangiausių ženklų gamintojai. Tik jie pramintu taku nežengia – į vidutinio dydžio visureigius sudeda viską, ką turi geriausia, ir nepamiršta pridėti 4 varančiųjų ratų pavaros. Vokietijos „Porsche“ dar pavasarį į pasaulį paleido tigriuką „Macan“, „Lexus“ rugpjūtį ėmė gaminti mažesnį gamos visureigį NX, „Jaguaro“ visureigio C-X17 koncepciją automobilių ekspertai aptarinėja nuo šių metų, o

Variklių, tarp kurių yra ir pora galingesnių, gama pirkėjams leis užmiršti, kad X4 kiek nutukęs.


laisvalaikis

Kodėl bijome griaustinio Pašokau iš lovos besidaužančia širdimi ir sopančiais raumenimis. Neprisiminiau, ką sapnavau, bet tiksliai žinojau, kodėl ir ko išsigandau.

M

LEONAS VAITIEKUS LENOKAS

ane paža- klus. Ir vis dėlto su nedidele dino nauji praėjusios dienos įspū- grupele draugų keliaudamas džiai – tyčia nepatirti ir neaptarti vakar, jie į šaudyklą nemaniau, kad

paryčiais per miegus burbuliavo į sąmonės paviršių. Konkistadorai, atvykę plėšti ir žudyti į naujai atrastą Centrinę Ameriką, vietos tautas išgąsdino tiek savo blizgančiais šalmais ir šarvais, tiek žirgais. Actekai nebuvo matę arklio, – jo giminaičių džiunglėse negyveno, – todėl įsivaizdavo raitelį esant panašų į kentaurą, tik dar ir su žirgo galva. Dar baisesnis, manau, jiems buvo griaustinis, kurį atvykėliai atsivežė, – parakas ir šaunamieji ginklai.

Politika ir pacifizmas Nuo tų laikų praėjo apytikriai pusė tūkstant­ mečio. Vakarietiška sąmonė ir pasąmonė prikimšta ginklų – jų pilna filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose, žiniose. Lietuvoje, tiesa, ne taip dažnai jų sutiksime gyvai – atsiliekame nuo kaimynų pagal statistiką, apibrėžiančią gyventojų laikomus šaunamuosius gin-

102

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

ginklai gali kuo nors mane nustebinti. Apie apsilankymą mąsčiau politiškai. Matyt, perdėm atidžiai seku naujienas. Žmogžudys maniakas valdo masinei psichozei pasidavusią šalį ir niekada nežinai, kada sugalvos į tavo gimtąjį miestą atsiųsti barbarų kariuomenę. „Jam nuo to nei šilta, nei šalta“, – gana taikliai tarstelėjo instruktorius, nugirdęs mūsų apmaudavimus dėl to, kad nė vienas neatsispausdinome taip mylimo kaimynės vado nuotraukos, – manėme, jog visai nebloga mintis būtų pasikabinti ją ant taikinio.

Šovinio tūtelė taip pat svarbi. Net labai. L eono Vaitiekaus L enoko nuotr .


laisvalaikis

Šarlotė su obuoliais. I š U rbaino D ubois „ É cole des C uisinieres “.

Gaminant šarlotę yra daug erdvės improvizacijai. „ M atton “ nuotr .

Kadaise šarločių formos prilygo architektūros kūriniams. I š U rbaino D ubois „ L a C uisine

Karališkoji šarlotė

C lassi q ue “.

Domėdamasis kulinarijos istorija, neretai lengvai gali atsekti vieno ar kito patiekalo pokyčius metams bėgant. Dažnai paprastas, primityvus valgis, sugalvotas tik tam, kad būtų galima suvartoti įvairius likučius, praėjus vienam kitam šimtmečiui virsta prašmatniu, tik turtuolių stalui tinkamu skanėstu.

L

abai daug lemia mados, nemažai reikšmės turi ir reklama. Šių laikų gurmanų dievinami

juodieji ikrai, omarai ar žąsų kepenėlių paštetas prieš tris šimtus metų buvo laikomi prasčiokų maistu. Net tie patys lietuviški baravykai kadaise rinkti ne tam, kad būtų galima pagardinti barščius ar paruošti kvapnučių koldūnų su jais, o dėl to, kad trūkstant mėsos būtų galima bent kaip nors išgyventi ir nebadauti.

Paštetai badmečiui Vienas pavyzdžių, iš karto ateinančių į galvą, yra paštetas. Kadaise jį ruošdavo tam, kad mėsos perteklių, likusį nuo skerstuvių, išlaikytų nesugedusį kaip įmanoma ilgiau. Da-

106

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

GIEDRIUS VILPIŠAUSKAS

rant paštetą dažniausiai buvo sunaudojamos visos atliekos – širdys, kepenys, plaučiai, riebios mėsos atraižos. Viskas ilgai verdama ant lėtos ugnies, kad išgaruotų kuo daugiau vandens ir būtų sudarytos kuo nepalankesnės sąlygos daugintis bakterijoms, tada sudedama į verdančiu vandeniu nuplikytus molinius indus ir ant viršaus užpilamas storokas lydytų taukų sluoksnis. Iš tirpintų ir įkaitintų taukų visas vanduo būdavo išgaravęs, tad jie virsdavo puikiausiu „dangteliu“, neįveikiamu pelėsiui. Taip paruoštas paštetas galėjo stovėti vėsiame rūsyje gerą pusmetį ar net ilgiau. Dabar prisiminkime šiais laikais gaminamą žąsų kepenėlių paštetą su grybais ar žvėrienos su figomis, iškeptą įmantriose tešla išklotose formose, pa-

Būna ir tokių patiekalų, kurie ilgainiui primityvėja.


laisvalaikis

tinklas

SUSITIKIME DĖL SEKSO IR STATUSO ATNAUJINIMO

TOMAS RAMANAUSKAS

Nežinau, kaip tiksliai išversti „hook-up“, nes net patys anglakalbiai išsisukinėja sakydami, kad, atsižvelgiant į sakytoją, situaciją ar net amžių, tai gali reikšti kelis dalykus. ã susikabinimas “, „susi­me­ti­ mas“, „sugulimas“, „susi­­maty­ mas“, jei verstume beveik pažodžiui. Bet viena artimiausių reikšmių yra susitikimas dėl neįpareigojančio sekso. Apie šitą „hook-up“ atspalvį rašomos knygos, dėl jo polemizuojama ir daromos skambios mokslinės išvados. Šiandien tai yra didelė tema. Internetiniai „hook-up“ įpročiai keičia požiūrį į seksą ir santykius. Tai – faktas, tačiau, kaip ir dėl visko, kas nauja, išvados dažnai lenkia patyrimą. Vis dėlto kelių knygų autorė Donna Freitas kategoriška: tai sekso pabaiga. Bent jau toks dėmesį kaustantis yra jos knygos pavadinimas, kurį lydi paantraštė: „Kaip „hook-up“ kultūra formuoja nelaimingų, seksualiai nepatenkintų ir pasimetusių dėl intymumo žmonių kartą.“ D. Freitas praleido nemažai laiko tirdama ir apklausdama studentus, kaip jie jaučiasi, ko tikisi ir kiek yra susitaikę su spaudimu būti seksualiai indiferentiškiems, neįsipareigoti ir nesiseilėti dėl santykių. Ji rašo apie tai, kad pasimatymai keičiami „hook-up’ais“, kurie sąmoningai nuemocinami, lėta romantinė dalis pastumiama šalin – susitinkama tiesiog dulkintis. Jos manymu, tai nėra blogai, žmonės laisvi ir daro, ką nori, be to, tai iš puritoniško auklėjimo nagų išlaisvinantis patyrimas. O kur dar moters lygialytybė ir savo kūno susigrąžinimas. Bėda ne seksas. Bėda, kad tai sukuria naują socialinės sėkmės matą: kuo daugiau „hook-up’ini“, tuo kietesnis esi. Kiekis yra vertybė ir jauniems žmonėms, kurių dažnas tiesiog nori pritapti. Tai tampa higieniniu veiksniu, prilygstančiu naujausio telefono modelio turėjimui. Ir štai čia prasideda rimtoji dalis. Pornografijos kupinas internetas (93 proc. vaikinų iki 18 metų sako, kad yra žiūrėję porno; nežinau, kodėl likę 7 proc. neprisipažįsta) atima bet kokią galimybę bent ko nors nežinoti, tiksliau, nebūti visko mačius dar prieš viską pati-

110

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

riant. Nereikia būti feministu, kad pritartum teiginiui, jog didžiuma porno tenkina vyrus ir jų vaizduotes. O tai sukuria nemenką lūkesčių įtampą – virtualiai išprusę eržilai pornografinius filmus ar gifus nori deekranizuoti, išbandyti tikrovėje. Apie tai stebinančioje ir išsamioje studijoje „Draugai be privalumų“ žurnale „Vanity Fair“ rašo Nancy Jo Sales. Ji kalbina merginas ir bando suprasti, kaip tai veikia jas. Paaugliams čia bus mažai kas naujo, gal tik tiek, kad yra išgyvenančių tą patį ir jų labai daug. Bet net itin ciniškoms ir visko mačiusioms kitoms kartoms akys apsivers ne kartą. Tai tikrai vyksta, mamytės ir tėveliai. Ir nieko jūs nepadarysite. Porninspiruoti bernai merginų prašo to, ką išdarinėja Sasha Grey. Jiems „oralinis yra naujas bučiavimasis“, pasakoja viena respondenčių. Lygtis gana paprasta – paaugliai apie seksą galvoja dažnai, prie to pridėkite socialinių tinklų galimybes pūstalūpizmams „Instagrame“, gražių draugų kiekybę „Facebooke“, pseudoasmeninius striptizus „Snapchate“, išvaizdos diktatūrą „Tinderyje“, seksą per „Skype’ą“ ir galiausiai tai, kad paaug­ lys praleidžia 11 valandų per dieną žiūrėdamas į ekraną. Jau galime pradėti įsivaizduoti, kaip keičiasi santykis su seksu ar intymumu apskritai. Nėra svajonių ir nusivylimų. Yra „hook-up’ai“ ir pasigyrimai. Ir didelė tuštuma, nes dabar visi taip daro, o ar man tai patinka, niekas neklausia. Taip reikia, tokia norma, užsičiaupk, eik gultis ir eik girtis. Nesubalansuotas visko prieinamumas neišvengiamai aptirpina jusles, tai galioja tiek technologijoms, tiek mūsų apetitui, tiek seksui. Sekundei grįžkime prie kylančio „hookup’ų“ karaliaus „Tinderio“ (lietuvinamas jis skamba kaip koks žaislas). Tau rodo netoli esančių partneriškų galimybių nuotrauką, ir spaudi „patinka“ arba „nepatinka“. Jei sutampa tavo ir jos pasirinkimai, gaunate pokalbių langą dovanų. Susitarkite, kur. Jei ne – kitas. Tai pasimatymų priemonė XXI a.

sprinteriams. Svarbu išvaizda, visa kita (pvz., pezelionės apie pomėgius ir svajones) – nevykėliams. Seksas tampa lyg apsikeitimas prekėmis, užsakymo formomis, darželinukiškais „parodyk man, aš parodysiu tau“ mainais su kiek liūdnesniais padariniais. Atrodytų niekieno reikalas, kas ir kaip jungiasi, susikimba ir dalijasi kūnais. Tai tiesa, tačiau kai nepasitenkinimo simptomai ataidi daugelyje, kai tai įgyja epidemijos bruožų, tai tampa vieša tema, prasideda diskusija dėl įtakos viskam aplinkui. Daugiau nėra kokybiškiau. Daugiau net nebūtinai yra laisviau. Čia nemažai rimbo kirčių kliuvo visiškai priešingus dalykus teigiančiam Hannos Rosin straipsniui „Berniukai pašonėje“, kuriame aprašoma „hook-up’ų“ kultūros nugalėtoja mergina. H. Rosin teigia, kad apskritai jaunimas sekso patiria netgi mažiau nei anksčiau. Autorės bėda, kad ji užsimerkia prieš nepaneigiamą viso to foną: socialinių tinklų spaudimą atrodyti sėkmingam. Ne tai, ko nori ir kas patinka, o tai, kas vertinama kitų, – šiuo metu tai yra seksualinių pasiekimų skaičius. Jis niekaip nesusijęs su vyrais kovojančios moters triumfu. Ir su absoliučia abiejų lyčių asmenų teise mėgautis seksu į valias. Atsitiktinio abejingo sekso pavertimas valiuta traumuoja būtent dėl atnaujintos socialinės sutarties iškelto tikslo pasirodyti dėl pasirodymo. Riebios statistikos kultas nemoko geresnio sekso, ji provokuoja dažnį ir atriboja tuos, kuriems pakankamo dažnio pasiekti nepavyksta. „Tai tik seksas“, – prieš veidrodį nusiteikia savo raumenį tempiantis povas, bet tai retai yra tik seksas, taip jau mes sukonstruoti. O kol kas geriausiai situacijos neišnarpliojamumą apibendrina toks pokalbis iš „Draugų be privalumų“: „Socialinės medijos griauna mūsų gyvenimus“, – skundžiasi paauglė X. „Tad kam naudojatės jomis?“ – klausia žurnalistė. „Nes be jų mes išvis tų gyvenimų neturėtume“, – atsako.


laisvalaikis

„LOŠĖJAS“ UŽTIKRINTAI LAIMĖJO LOTERIJOJE

kinas

Kultūros ministerija šiais metais remia beveik 70 įvairių kino projektų. Pernai paramą skyrė beveik 100. Labai abejoju, ar bent apie penktadalį šių projektų esate girdėję. Ir ar kada nors apie juos išgirsite.

MYKOLAS PLESKAS

blogai , kai dešimtadalį fi nansavimo

biudžeto

gavę

pasirodo esantys visiškai nieko verti kūriniai. Taip, pavyzdžiui, šiemet nutiko su „Santa“, anksčiau su bet kuria Algimanto Puipos juosta. Būtų mano valia, A. Puipai ar kokiems nors mariams martinsonams būtų uždrausta gauti kino lėšų, o jos būtų skirtos Kristinai Buožytei, Ignui Jonynui, Giedrei Žickytei, galų gale Kristijonui Vildžiūnui. Nes jie yra lietuviško kino viltis ir ateitis. Dar blogiau, kai filmai ekrano apskritai neišvysta, nes finansavimas nutraukiamas. Pavyzdžiui, 2008 m. toks likimas ištiko „Sibiro Madoną“ ir 0,5 mln. išmestų litų. Praradome galimybę pamatyti dar vieną veikiausiai iki žemės graibymo nuobodžią juostą apie trėmimus į Sibirą. Nes juk lietuvių kinematografas per gyvenimą privalo pastatyti tris filmus: apie Nepriklausomybę, apie Sibirą ir apie depresuotą šiandieną kenčiantį lietuvį. Panašiai buvo ir su „Nematomu frontu“. Itin patriotinė juosta apie išskirtinius Lietuvos didvyrius pasirodė esanti tik dar vienas dokumentinis istorinis filmas be jokio kab­ liuko. Kaip sakė geras mano draugas, laikas lietuviams pastatyti Quentino Tarantino „Negarbingų šunsnukių“ („Inglourious Basterds“) lygio filmą apie partizanus. Užteks tų istorinių graudesių, reikia sukurti juodojo humoro trilerį apie stribus medžiojančius ir jiems šikynes padegančius partizanus. Eilinis padejavimas apie sunkią Lietuvėlės praeitį tik parodo, kaip vis dar nepasitikime savimi. Kiek galima kartotis? Šį mėnesį geriausiu lietuvišku filmu prisistatantis „Lošėjas“ („The Gambler“) šio titulo gal ir nenusipelnė, bet reikia pripažinti: jis tikrai geras. Ir vertas kiekvieno Kultūros ministerijos lito. Pasakysiu paprastai: kai žiūrėdamas filmą ieškai, prie ko prikibti, bet rimtai sukritikuoti gali tik garso montažą, vadinasi, visfilmai

112

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

Gera aktorių vaidyba, graži režisūra, puikūs vaizdai ir muzika bei įtraukiantis veiksmas: atrodo, pagaliau išmokome kurti filmus. „ losejas . lt “ nuotr .

kas gerai. Gali būti, kad nevalingai stengiuosi teisinti smulkias klaidas, nes labai nuoširdžiai noriu matyti gerą, kokybišką lietuvišką kiną. Gal taip ir yra, tačiau „Lošėjas“ man tikrai patiko. Niūria kasdienybės nuotaika prasidedantis filmas palengva stiprėja ir atskleidžia savo personažus. Iš lėto, lyg leisdamas žiūrovams patiems išsiaiškinti, kas tai per asmenybės. Parodo apgailėtinai varganą valstybinių įstaigų kasdienybę. Siužetas išdėliotas labai tvarkingai ir nuosekliai. Nors arti pabaigos įterptos kelios lietuviško stiliaus abstrakcijos, režisieriui pavyko išvengti neaiškaus ir nuobodulį keliančio simbolizmo. Vien atsiminus sceną ligoninės kieme, kai kamera sukasi aplink pagrindinį aktorių, apima šiurpas – ta akimirka buvo suvaidinta puikiai, nufilmuota tobulai, o jos muzika nepakartojama. Tarsi lėtas intarpas, leidžiantis žiūrovams pamąstyti apie tai, kas įvyko. Scenarijus turi keletą minusų. Kai kurios scenos atrodo išspaustos per prievartą. Vis

dėlto stipriausi šio filmo atributai yra vaizdiškumas ir muzika. Tai įvertindami galime sakyti: yra operatoriai, apšvietimas, muzika, dabar telieka ištobulinti režisūrą, perlaužti vaidybą ir ką nors padaryti su garsu. Nors garso montažas buvo labai prastas, jį atsvėrė garso takelis. Galima džiaugtis, kad turime lietuviškąjį Cliffo Martinezo ir Clinto Mansellio mišinį – Pauliaus Kilbausko ir Domo Strupinsko duetą „The Bus“, kuris anksčiau pasižymėjo „Redirected“ garso takeliu. Montažas toks profesionalus, kad ištaisė kai kurias vaidybos problemas. Galų gale, ji buvo visai nebloga! Žengiame milžiniškais žingsniais – juk dar prieš kelerius metus net nesvajojome apie pakenčiamą vaidybą. Gal ims ir pagaliau įvyks tikras lūžis? „Lošėjas“ jau aplankė 40 pasaulio festivalių, jį rodo beveik visoje Europoje. Nuo rugsėjo 26 d. jis jau ir Lietuvos kino teat­ ruose. Nepraleiskite progos pamatyti vieną geresnių lietuviškų filmų. Noriu tikėtis, kad po kelerių metų turėsime tokių filmų, kurie net „Lošėją“ paliks užribyje. A utoriaus tinklara š tis : k l e c k a s . l t/ b l o g


1P1u6kle/viAčiiduas:s Virturali e kilio i daktaro Didžo istorija pono H a

Aidas Puklevičius

V ladimiro I vanovo nuotr .

Virtuali daktaro Džekilio ir pono Haido istorija Asmenybės susidvejinimas visuomet gresia nemalonumais. Netgi tada, kai ši asmenybė ima dvejintis ne tikrame, o tik virtualiame pasaulyje, kurį šiandien įprasta vadinti socialiniais tinklais. robertas l. stevensonas, rašydamas apsakymą apie gerąjį daktarą džekilį, tiek pats pauostydavo kokaino, tiek savo herojui sugirdydavo serumo, po kurio šis galėdavo be jokio sąžinės graužimo virsti tamsiausius troškimus įgyvendinačiu sociopatu. Šiais laikais tokio serumo vaidmenį atlieka bet kuri interneto naršyklė. Ten žmonės anonimiškai siautėja ir išlieja tokias emocijas bei mintis, kad net ponas Haidas imtų drovėtis. Tai dar galima suprasti. Daug keisčiau, kai tokie asmenys

116

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

numoja į anonimiškumą ir ima smagintis au naturel. Bet, kaip rašoma pigiuose detektyvuose, mūsų paskubėta užbėgti įvykiams už akių. Pradėsime iš tolo. Nepraėjo nė keleri metai, ir daugelis įmonių, nuo megabanginių iki verslo planktono, suvokė, kad socialiniai tinklai gali būti puiki platforma nešant vartotojui gerąją žinią: aure, trečiajame tūkstantmetyje po Kristaus jūs pagaliau turite galimybę išbandyti naujo modelio kabrioletą, prenumeruoti butą išmaniajame daugiabutyje ar nusikirpti ir šukuose-

ną įamžinti profesionalaus fotografo fotosesijoje. Pranašumai keli: pirma, verslo puslapis socialiniuose tinkluose nieko nekainuoja, galimybė pasiekti šalimais besitrainiojančią auditorija visai čia pat, naujienų platinimo mechanika tokia paprasta ir aiški, kad, rodos, tam nereikia nei IT, nei teksto rašymo įgūdžių. Tokia idilė negalėjo ilgai tęstis. Neprabėgo nė keletas metų, o akylas „Facebook“ pastebėjo, kad verslo pasaulis ėmė dykai naudotis tuo, už ką, tiesą sakant, būtų galima nuplėšti nemažą


Rolandas Rastauskas R aimondos K olu p ailaitės nuotr .

Atvirlaiškiai iš Liukso 1.

„Ar tu, nedėkingoji velnio išpera, žinai, kiek vėluoji?! Pusantros valandos, šaltaširde kale! Tai neįsivaizduojama šitam kaime! Tu net nesiteiki atsiliept į mano SOS, suske! – pamindamas anglų džentelmeno kodeksą šaukti pusbalsiu, kaip lyrinis prastos poezijos herojus rėkė britų tešlius. Ir man, pasakysiu atvirai, buvo jo gaila. – Visas maistas šuniui ant uodegos, nes tėvai be tavęs jo neprisilietė! Brangiausias maistas sumautam Liuksemburge! Tu ką tik papjovei mane be peilio! Ar tu turi smegenų, kale?!“ Kalė „Nataša“, be abejo, jų turėjo. Antraip nebūtų atsidūrusi Kiršberge (čiabuviai taria Kyršbierš) – elitiniame Europos institucijų, įtakingų firmų bei sostinės kultūrinių pramogų rajone su parodine naująja architektūra ir amžinai nuleistom gyvenamųjų namų žaliuzėm. Ji stovėjo nejudėdama gatvės žibinto apskritime it kokia rusų dailiojo čiuožimo diva ant pačiūžų peilių šviežiai suraižyto ledo, ką tik atlikusi laisvąją programą ir sustingusi

118

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

(II)

prieš aplodismentų bei aukščiausių balų audrą. „Tu nesupranti, kad mes jau nebeprisikelsim, kale, kad viskas iš esmės baigta! Finita la commedia!“ Toliau nebeklausiau. Ir taip išgirdau per daug. Įprastu keliu tipenau sau namopi, o jie, kiek atsilikdami, nelauktai irgi pajudėjo ta pačia kryptimi. Britas vis aštrino savuosius ariozo, ji iš pradžių griebėsi statikos, paskui, vis dar neištardama nė žodžio (teisinga taktika!), geišos žingsneliais ėmė bidzenti jam iš paskos. Taip ir sliūkinom ligi pat mano sterilaus bloko – nelaimingas britas tebešaukė (rėkimas ilgainiui peraugo į lojimą), bežadė „Nataša“ vilkosi jam iš paskos. Per tas kelias minutes (atstumai ir laikas tamsoj ilgėja) galėjau sufantazuot bet ką: jis dirba kad ir Europos Teisme, kad ir Europos audite; gimė aukštesnės vidurinės, kad ir ką tai bereikštų, klasės šeimoje; tėvas lanko savo rangui derantį klubą, kur vyrai, kol geria, laimingi su vyrais, vėliau yra variantų; kažkada graži, dabar tik elegantiška motina lanko kosmetologę, kineziterapeutą

ir psichoanalitiką, dalyvauja aukcionuose; turi anksti pasimirusią seserį (tikrai tebeturi, nes išliko nuotraukų ir vaizdo įrašų, netgi paskyra fb); širdyje euroskeptikas, bet karjeros juk nepasirinksi – tai ji, šaltaširdė, griebia tave už pakarpos ir nubloškia į keisčiausias vietas (prisiminė du brolius belgus, tėvo išspirtus steigti prekybos centrų niekam nežinomoje Lietuvoje); grieždamas dantimis kankinosi berniukų internate kad ir Šveicarijoj, kur jau buvo pramokęs kai kurių greito mazgo ir trumpos virvės tvirtinimo būdų (abu turėjo būti itin tvirti, nes figūranto antsvoris sparčiai augo). Šitoj filmo vietoj reikėjo atsirakinti paradines. Jie slinko taku dešiniau, gilyn į atvirą kiemą. Už surūdijusios karūnos skulptūros (deja, ne MKČ garbei) stabtelėjo, „Nataša“ staiga pritūpė ir visu kūnu prigludo prie brito. Jis tebelojo, bet jau nebe taip aršiai. Nemačiau, ar atsegė diržą. Kamera buvo išjungta. Atrakinau duris ir pakilau liftu, kuriame antras kelei-


Jurga Vilpišauskaitė J ur g os V il p i š auskaitės nuotr .

Seni ir kartūs Afganistano jaunuoliai Kabulas Kabule prasidėjo smėlio audros. Čia, daugiau kaip tūkstančio metrų aukštumoje, šalia mūsų bazės oro uoste leidžiasi lėktuvai. Iš ten skridome malūnsparniu penkias minutes. Žiūrėjau į kareivį, kuris skrendant užtaisė ginklą ir nutaikė žemyn.

Jungtinių Tautų bazė Uždaroje teritorijoje, apjuostoje spygliuota viela, konteineriuose ir mažuose kambariuose po keletą metų gyvena Jungtinių Tautų personalas. Kai kur žydi saulėgrąžos, yra degalinė, futbolo ir tinklinio aikštelės. Trys restoranai gamina picą ir makaronus po aštuonis dolerius. Alaus parduoda vienas jų, irgi už aštuonis dolerius.

Fatima prie bunkerio.

120

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

Bazėje yra sporto salė, vyriškų drabužių parduotuvė, keletas maisto krautuvių. Ten perku ypatingus mangus ir abrikosus. Yra labai didelių pailgų arbūzų, daug kalendrų ir raguotų plonų žalių daržovių karelų, dar vadinamų karčiuoju melionu. Kasdien vietiniai atveža šviežios duonos su sezamais. Ji atrodo kaip didelis blynas ir nevalgoma iš karto sudžiūsta. Ką tik nusipirkusi kramsnoju džiovintų šilkuogių. Ant kelio mane sustabdo pareigūnas ir perspėja nusiplauti prieš valgant. – Tu turbūt naujokė. Visi daro tą pačią klaidą, – nusišypso. Prisimenu vietos valgyklą, kur džiaugsmingai kasdien pietums valgydavau afganų vegetarišką troškinį. Tą dieną sunegalavo

Skrydis malūnsparniu į bazę.

penkiolika žmonių. Tiesa, nuo ko, neaišku, nes galima apsinuodyti maistu, vandeniu arba oru. Vasarą, išgaravus užterštai upei, mikrobai sklando ore. Kai kas įsigijo parazitą antamoeba histolytica. Jis keletą metų prasnaudžia organizme, o vėliau užpuola įvairias kūno dalis, smegenis ir žmogus miršta.

Angarai Ir angarai, kuriuose dirbame, ir bazė, kurioje gyvename, jau buvo atakuota raketų. Lėktuvai tamsoje skrenda be šviesų, pilotai jas įjungia tik prieš leisdamiesi į Kabulo oro uostą. Kai kurie karo lėktuvai panašesni į neatpažintus skraidančius objektus.

Bazė.


žvilgsnis

Pirmas spalio politinio sezono įvykis – Latvijos parlamento rinkimai. V L A D I M I R O I VA N O V O nuotr .

SPALĮ VERTA ATKREIPTI DĖMESĮ Užderėjo rinkimų

J

au praėjusiame numeryje rašėme, kad vienas įdomiausių ir svarbiausių dalykų spalį – kova prieš rinkimus ir išankstiniai Rados rinkimai Ukrainoje. Ukrainiečiai balsuos spalio 26 d. Kol kas apklausose pirmauja Petro Porošenkos blokas, antroje vietoje – radikalo Olego Liaško partija. Yra dvi didelės intrigos. Pirma – kiek sugebės į parlamentą atvesti deputatų Julijos Tymošenko „Batkivščina“, kurią tik ką paliko daugybė rimtų politikų, pradedant premjeru Arsenijumi Jaceniuku ir dabartiniu Rados pirmininku Oleksandru Turčinovu (jie su kolegomis įkūrė naują partiją – Liaudies frontą ir į rinkimus eina su ja). Ir ar išvis buvusi politinė galybė įveiks būtiną 5 proc. barjerą? J. Tymošenko partijos sąraše – antra. Pirmoji – Rusijoje kalinama pagrobta lakūnė Nadija Savčenko. Antra intriga – ar, kaip ir kiek į parlamentą pateks buvusios Regionų partijos (Viktoro Janukovyčiaus) ir Komunistų partijos veikėjų. Oficialiai pareikšta, kad

122

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2014

Regionų partija rinkimuose nedalyvaus, bet sukurtos bent penkios naujos, kuriose apstu šios politinės jėgos veikėjų. Be to, Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, yra mišri rinkimų sistema, tad daugybė regionalų ir komunistų bando laimę mažoritarinėse apygardose. Tačiau politinis spalio sezonas prasideda gerokai arčiau mūsų – jau spalio 4 d. latviai rinks Saeimą. Kol kas apklausos rodo, kad daugiausia šansų turi trys partijos – dabartinio Rygos mero Nilo Ušakovo (nelabai slepiančio savo palankumą Maskvai) socialdemokratinė „Harmonija“, dabartinės premjerės Laimduotos Straujumos „Vienotiba“ ir Viačeslavo Dombrovskio Reformų partija. Kaip bus padalyta 100 parlamento vietų – pamatysime jau netrukus. Tą patį savaitgalį – spalio 5 d. – parlamentą renka Bulgarija. Ten rinkimai išankstiniai – liepą atsistatydinus kairiųjų vyriausybei nė viena partija nesutiko imtis atsakomybės, todėl buvo paskelbti nauji rinkimai. Dabar darbuojasi laikinoji vyriausybė.

O štai kitą savaitgalį, spalio 12 d., – eiliniai parlamento rinkimai Bosnijoje ir Hercegovinoje. Balkanai mums niekada nebuvo tokie svarbūs ir artimi (deja) kaip Latvija ar Ukraina, tad kažin ar jais labiau domėsimės. Ne vien politika, žinoma, žmonės gyvi. Spalio pabaigoje, 27 d., oficialiai atidaromas suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje. Sunku pervertinti to įvykio svarbą Lietuvai. Jau seniausiai pamiršome aršias diskusijas dėl Būtingės naftos terminalo, pamiršome, kaip politikai vienas kitą gąsdino Ivanu ir jo užsukamu naftotiekio vamzdžio čiaupu. Atėjo laikas Rusijai kiek pasislinkti ir dujų rinkoje. Dabar lauksime kitų metų, kai pagaliau bus baigtos elektros jungtys ir galėsime tarti, kad jau esame šiek tiek energetiškai mažiau priklausomi nuo Rusijos. Žmonės gyvi ir ne vien ekonomika. Spalio 24-ąją – pirmo lietuviško siaubo filmo „Rūsys“ premjera. Apskritai, atrodo, lietuviškas kinas pamažu pradeda visai padoriai atrodyti. Apsilankykite ir šioje premjeroje.

Verslo klasė, 2014 spalis  
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you