Page 1

2017 L APK R ITIS

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S N E M O K A M A I

KAIP UGDYTI MAŽUOSIUS ZUCKERBERGUS „IPHONE“ MUS NUVES Į MARSĄ KATALONIJOS KIBIRKŠTYS EUROPOJE RINKODARA: AR PRASMĖ GALI PARDUOTI?

KAINA 4 90 Eur

Klausas Schwabas:

verslas lenkia politikus šviesmečiais


redaktoriaus pratarmė

VERSLO KLASĖ I S S N 1648-6374 ž u r nalas l e idžiamas nuo 2000 metų RE D A K C I J O S A D RE S A S

J. JASINSKIO g. 16A, LT-03163, VILNIUS, LIETUVA TEL. +370 5 252 6302, 252 6300 FAKS. +370 5 252 6313 e l . p. vklas e @v z ini o s . lt LEIDĖJA UAB „VERSLO ŽINIOS“

Nr. 11 (177)

GE N ER A L I N I S D I RE K TOR I U S

Ugnius Jankauskas V YR I A U S I A S I S RE D A K TOR I U S

Rolandas Barysas

www.vz.lt/versloklase R e dak t o r i u s

Aurelijus Katkevičius N u o la t iniai a u t o r iai

Ir iš esmės tai ir yra pats tas kelias. Kasdien girdime: ugdykite darbuotojų kūrybiškumą (na, būna paraginimų: ugdykitės patys). Ir visada yra tylus klausimas: gerai, bet kaip? Aušros barysienė s Nuotr .

sveiki, mieli „verslo klasės“ skaitytojai, žinote, kuo nuostabus yra projektas „Išmani Lietuva“ (beje, sklinda gandas, kad šįkart į konferenciją „50 kelių į sėkmę“, kuri yra projekto dalis, buvo užėjęs ir Egidijus Dragūnas)? Tuo, kad per metus sutinki visiškai neįtikėtinų lietuvių. Antai pernai konferencijoje „Verslo alchemija“ kalbinau „NanoAvionikos“ vadovą Vytenį Buzą, ir jis labai ramiai pasakojo, kad žada būti mažųjų palydovų gamintojų Europoje penketuke. Šiemet įmonės „Energus“ vadovas Povilas Šidlauskas, rodydamas sukurtas išmaniąsias ličio baterijas, pasakojo apie 10 procentų rinkos, kuriuos tikisi paimti. Tik patikslino – dronų baterijų rinkos. Čia pat apsisukęs gali pasikalbėti su profesoriumi Vladu Bumeliu, kuris kalba apie savo planus trisdešimčiai metų į priekį. Taip, neblogi tokie planavimo horizontai, kai nežinai, ką tau pasaulis iškrės poryt – ir geopolitikoje, ir technologijų srityje. Bet labiausiai nudžiugino ir nustebino vienas įmonės vadovas, kuris konferencijos diskusijoje kalbėjo iš salės. Jis pranešė, kad jo įmonė samdo darbuotojams prancūzų ir vokiečių kalbų mokytojus (anglų, spėju, jie ten ir taip visi moka).

Atsakymas: kaip tik šitaip. Tai ir yra pirmasis žingsnis. Mokykite ir mokykitės kalbų. Atsiveria nauji pasauliai, gaunate prieigą prie kitų mąstymo ir matymo būdų, prie kitų kultūrinių visatų. O svarbiausia – pašalinama baimė. Baimė būti su kitaip kalbančiais žmonėmis. Baimė klausti, baimė drįsti, baimė atrasti.

Regimantas Dima Giedrius Drukteinis Miglė Marija Galvonaitė Nerius Jasinavičius Egidijus Jurgelionis Kęstas Kirtiklis Gediminas Kulikauskas Leonas Vaitiekus Lenokas Liutauras Leščinskas Erikas Murinas Naglis Navakas Dovaidas Pabiržis Ernestas Parulskis Mykolas Pleskas Elė Pranaitytė Aidas Puklevičius Rimvydas Ragauskas Lukas Ramonas Vaidotas Šernius Sigita Šimkutė Rytas Staselis Jurga Vilpišauskaitė Giedrius Vilpišauskas Aistė Paulina Virbickaitė Karolis Vyšniauskas Justinas Žilinskas A u t o r iai

Andrius Baranauskas Timas Harfordas Greta Jankaitytė Matas Miknevičius Jaunius Petraitis Adomas Pūras Ieva Valeškaitė Vaiva Žvirblytė

Šitos baimės yra patys didžiausi mūsų priešai. Įveikti jas labai nesunku – tereikia mokytis. Geriausiai – visą gyvenimą.

F o t o g r afai

Judita Grigelytė Vladimiras Ivanovas D i z ain e r is

Vilmas Narečionis

Tiesa, vis dar manau, kad kiekvieno viešai kalbančio žmogaus Lietuvoje bet koks viešas pasisakymas turi baigtis šitaip: mokytojų atlyginimai turi būti pakelti. Tai ir yra pats tikrasis mokytojo profesijos prestižo atkūrimas.

RE K L A M A

Aida Butėnė +370 5 250 7149 PRE N U M ER A Ta

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 prenumerata@verslozinios.lt K A L BO S RE D A K TORĖ

Čia neseniai teko pasiginčyti su daktare Austėja Landsbergiene. Ji sako, kad pirma reikia ką nors sugalvoti dėl perkvalifikavimo, tada kelti atlyginimus. Aš sakau, kad reikia rengti konkursus į mokytojo vietas, kad eitų geriausi, tegul kurį laiką ir prastesni gaus daugiau, o tada jau bus galima rinktis. Matyt, kaip visada, tiesa yra kur nors per vidurį (arba anapus, kaip sakydavo Foksas Malderis iš „X failų“), bet kadangi šita tribūna priklauso tik man, pakartosiu: manau, kad atlyginimai mokytojams turi būti pakelti. Aurelijus Katkevičius

2017 LAPKRITIS

BERNADETA BUMBLAUSKAITĖ Korek tūr a

Justė Galkauskaitė V I RŠE L I S

Juditos Grigelytės nuotr. L E I D I N Y J E P A N A U D OTO S A GE N TŪR Ų

„MATTON“, „REUTERS“, „SIPA“ NUOTRAUKOS S P A U S TU V Ė

„LIETUVOS RYTO“ SPAUSTUVĖ TIRAŽAS

10 000 K I T A S N U M ER I S PRE N U M ER A TOR I A M S BU S PR I S T A TYT A S I K I

2017 12 14

© PLATINTI ŠIO LEIDINIO TEKSTUS IR VAIZDO INFORMACIJĄ GALIMA TIK GAVUS RAŠTIŠKĄ REDAKCIJOS SUTIKIMĄ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

9


laisvalaikis

16

20

apie ką kalba pasaulis

16 | Svarbiausios spalio politikos, mokslo, verslo ir kultūros temos

92

42

žmonės ir įžvalgos

20

20 | Kaip „Calvin Klein“ tapo išsivadavimo simboliu

16

18

mėnesio komentaras

18 | Aurelijus Katkevičius: Helovinas Vašingtone

10

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

Calvino Kleino arkliukas – balansuoti tarp to, kas leidžiama ir draudžiama.

26 | Permainų laikais svarbiausia – pasitikėjimas Klausas Schwabas: „Galvokite apie savo verslą kaip apie platformą“.

30 | 2017-ųjų tautų pavasaris

Katalonų pavyzdys gaivino regioninius judėjimus.

34 | Logoterapinė rinkodara: kaip parduoti prasmes? Verslai, kurdami ir augindami prekės ženklus, užsiima savistaba.

38 | Išmok galvoti kaip kiti

Empatija turi būti vienas svarbesnių vadovų įgūdžių.


2017 LAPKRITIS

80

44 | Vokiška energetinės revoliucijos idilė Freiburge gali matyti, kad pasaulis iš tikrųjų keičiasi.

50 | Kinijoje dviratis jau išrastas Dviračių dalijimosi bendrovių konkurencija gena pirmyn ir technologijas.

54 | Įžvalgos. Sektorius | Marsą kolonizuoti mums padės „iPhone“ Retųjų metalų stygius neišvengiamai varys mus į kosmosą.

58 | Žiniasklaida – su viešųjų finansų adata Lietuvos žiniasklaida prie viešinimo adatos priprato.

66 tema

80 | Nobelio premija – pripažinusiam, kad žmonės klysta

Richardas Thaleris priklauso elgsenos ekonomikos krypčiai.

86 | Thomas More’as ir Tommaso

Campanella rašo kelionių literatūrą

Ko pasimokyti iš tolimų šalių, kur gyvenimas geresnis?

92 | Žiūrovas salės gale

Britų kino kritikas Neilas Youngas per metus pamato 465 filmus.

98 | „Porsche“ universalas? Ne visai Vienas garsiausių sportinių automobilių gamintojų nustebino daugelį.

102 | Apie patiekalus iš ugnies

Ką daryti, kai šiltnamyje – neblogas pipirų derlius.

106 | Kinas: 3 milijonai kino kritikų

Lietuviškų komedijų žanras pamažu žengia į naujus laikus.

Mažuosius zuckerbergus auginant „Google“, „Apple“, „Tesla“ neatsirado iš niekur.

72

108 | Muzika: Popmuzikos revoliucionierė Debiutinis GJan albumas pavėlavo trejus metus.

110 | Technika: Elektroninis sadistas ant riešo Pigūs, bet vis tiek priverčia mesti svorį.

112 | Knygos: „Stasys Šaltoka“ nesušildė Visi ingredientai, kad būtų perkamas romanas, per mažai, kad išliktų.

114

visuomenė ir laisvalaikis

skiltys

114 | Ernestas Parulskis: Kelionių vadovas: Šumsko žaluma

Kam iš tikrųjų statoma Astravo jėgainė.

66

116 | Aidas Puklevičius: Bridžita Džouns keičia profesiją O labiausiai nekenčiama profesija tampa...

118 | Sigita Šimkutė: Pagalbos raštelis Marta laukė, o jis niekada neateidavo.

120 | Jurga Vilpišauskaitė: Tylūs Tbilisio rytai Gruzinai kelyje vis dar jaučiasi lyg sėdėdami ant arklių.

72 | FT. Su faktais susijusios problemos Reikia rasti būdą, kaip paveikti žmones, kad jie norėtų ieškoti faktų.

Žvilgsnis 2017-ųjų lapkritį verta atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.

2017 LAPKRITIS

VERSLO ŽINIOS

122 VERSLO KLASĖ

11


žmonės

>>

Kaip „Calvin Klein“ tapo išsivadavimo simboliu

Calvino Kleino aistra visada buvo bandyti perstumti ribas. „Reuters“ nuotr.

Calvinui Kleinui buvo vos aštuoneri, kai pirmą kartą išvydo savo vardą, kruopščiai išsiuvinėtą ant savo striukės, – taip ją pažymėjo mama, išleisdama sūnų į mokyklą.

P

aprastai vaikai tokiais atvejais jaučiasi nepatogiai – ir dėl ko galėtum jaustis gerai, kai tave laiko žiopliu, nesugebančiu rasti savo aprangos? Tačiau mūsų istorijos herojus liko patenkintas: tai buvo pirmoji jo gyvenime etiketė, ir jis su malonumu suvokė, kaip gerai atrodo tas ant audinio išsiuvinėtas vardas. Visą tolesnį gyvenimą C. Kleinas nė akimirkos nesuabejojo, kad jo vardas gali papuošti kiekvieną drabužį. Be perstojo priminti pasauliui, kad jis – tai jis: ant kelnaičių, džinsų ar kvepalų buteliukų, būtent tai C. Kleinui reiškė joie de vivre (pranc. gyvenimo džiaugsmas). Paradoksalu, bet jam buvo svetimas tradicinių dizainerių kvietimas „ieškoti individualumo“ ir „būti savimi“. Iš tikrųjų „būti savimi“ – uždavinys ne daugeliui, nes kur kas lengviau

20

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Vladimiro ivanovo (V Ž) nuotr .

pabrėžti savo statusą naudojant simbolius, dėl ko ir atsirado logotipomanija, apėmusi Ameriką, o paskui ir visą pasaulį. C. Kleinas vienas pirmųjų suvokė, kad, padarius savo vardą išsivadavimo, seksualumo ir polėkio simboliu, pakaks pridėti jį prie bet kurio skuduro ir šis pavirs „Daiktu“ iš didžiosios raidės. Ir jis ėmė siūti savo vardą ten, kur niekas kitas dar nebuvo išdrįsęs: ant vyriškų kelnaičių, užpakaliukus aptempiančių džinsų. Ką ten „išdrįsęs“! Net nebuvo pamanęs, kad savo vardu galima žymėti tokias intymias kūno vietas. Filmo „Atgal į ateitį“ šeštojo dešimtmečio herojė paauglė sako Michaelo J. Foxo herojui: „Labas, Calvinai.“ „Iš kur ištraukei, kad aš Calvinas?“ – stebisi keliautojas laiku. „Tas vardas užrašytas ant tavo kelnaičių“, – paaiškina mergina. Išties, kam šeštajame dešimtmetyje būtų

Septintojo dešimtmečio Amerikos mada stokojo bet kokio originalumo ir polėkio.


žmonės

Permainų laikais svarbiausia – pasitikėjimas Klausas Schwabas (kuriam 2018 m. kovą sukaks 80 metų) į mūsų šalį atvyko Lietuvos pramonininkų konfederacijos kvietimu dalyvauti metiniame ekonomikos forume ir pristatyti savo knygos „Ketvirtoji pramonės revoliucija“ vertimo į lietuvių kalbą.

P

rofesorius k. schwabas turbūt geriausiai žinomas kaip pasaulinio ekonomikos forumo davose įkūrėjas. 1971 m. įkurtas Europos vadybos forumas 1987 m. virto Pasauliniu ekonomikos forumu, į kurį kiekvienų metų pradžioje suvažiuoja didžiausios verslo, mokslo ir politikos žvaigždės. „Ketvirtoji pramonės revoliucija“ – knyga, kondensuojanti iš esmės kone beribę K. Schwabo patirtį. „Skenuokite visą erdvę, kad pamatytumėte, iš kur gali ateiti technologija, kuri bus lūžinė ir sugriaus jūsų verslą. Ir dar – galvokite apie verslą kaip apie platformos dalį, matykite visą veiklos kontekstą, ir tiekėjus, ir vartotojus“, – pataria profesorius. Knygos pristatymas – patogi proga paklausti daugiau klausimų.

26

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

Aurelijus Katkevičius

Pačioje jūsų knygos pabaigoje galime pamatyti įvardytus 23 paradigmos poslinkius, o perskaitę apie juos suvokiame, kad kiekvienas poslinkis reikalauja ne tik kad atskiros studijos, bet gal net visos serijos knygų. Turint galvoje visą jūsų milžinišką patirtį pačiose įvairiausiose srityse, ši knyga yra gana kukli. Ar tai dėl to, jog žinote, kad rašote verslo žmonėms, o jiems reikia konkrečiai, trumpai ir aiškiai? Aš norėjau suprantama ir paprasta forma parodyti, kad ketvirtoji pramonės revoliucija nėra susijusi tik su technologijomis, tai iš tik­ rųjų yra Revoliucija. Ji keičia ne tik atskirų verslų struktūrą, ji keičia ekonomikos struktūrą, vyriausybių formą. Ji keičia ir tai, kaip mes kaip individai komunikuojame, kaip var-

Pasaulio ekonomikos forumo įkūrėjas Klausas Schwabas sako, kad šiais laikais ne didelės žuvys praryja mažas, bet greitos žuvys – lėtas. J u di t o s G r i g e ly t ė s (VŽ) nuotr.

Daug kas sako, kad ketvirtoji pramonės revoliucija atneša lūžio technologijas.


įžvalgos

>>

2017-ųjų tautų pavasaris Katalonijos siekis sukurti nepriklausomą valstybę ir konfliktas su Madridu įžiebė kibirkščių toli už Ispanijos.

S

palio 1-ąją Katalonijos vyriausybė surengė centrinės valdžios nepripažįstamą referendumą, kuriame atsiskyrimą nuo Ispanijos palaikantys piliečiai didele balsų dauguma pritarė nepriklausomybei. Tiesa, referendume dalyvavusių piliečių dalis tesiekė 43 proc., o šis faktas, kaip ir tai, kad balsavimą nelegaliu ir prieštaraujančiu Konstitucijai paskelbė Ispanijos konstitucinis teismas, iki šiol leido Madridui ignoruoti tokį katalonų apsisprendimą. Regiono vyriausybė, žadėjusi pergalės atveju paskelbti nepriklausomybę per 48 valandas, nusprendė vienašališkai ir vienareikšmiškai to nedaryti ir pasiūlė sėsti prie derybų stalo. Ispanijos valdžia kol kas nėra linkusi priimti šio pasiūlymo ir žada paleisti dabartinę Katalonijos valdžią, atsiskyrimo organizatorius pasiųsti į teisiamųjų suolą, o tuomet

30

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

Katalonijos vyriausybės vadovas Carlesas Puigdemont’as turi kur kas mažesnę veiksmų laisvę nei Ispanijos vyriausybės vadovas. S I P A n u o t r .

Dovaidas Pabiržis

Juditos Grigely tė s (V Ž) nuotr .

jau pradėti kalbas apie galimą didesnį regiono savarankiškumą.

Vidurinės klasės noras Katalonijos ryžtas pasiekti nepriklausomybę įplieskė kitų Europos ir pasaulio regionų viltis siekti didesnio ar visiško savarankiškumo. Tokių judėjimų vien Senajame žemyne galima priskaičiuoti kelias dešimtis – nuo Valonijos Belgijoje ar Silezijos Lenkijoje iki ŠlėzvigoHolšteino Vokietijoje ar Pietų Tirolio Italijoje. Tiesa, labai skiriasi istorinės šių regionų susiformavimo aplinkybės, nepriklausomybės judėjimų intensyvumas bei rimtumas ir priežastys, kodėl siekiama daugiau savarankiškumo. Katalonija, kaip ir prieš kelerius metus dėl nepriklausomybės balsavusi Škotija, jau dabar turi bene daugiausia teisių: savarankišką policiją, švietimo sistemą, vyriausybę, parla-

Įtampa tarp Barselonos ir Madrido apogėjų pasiekė spalio 1-ąją.


įžvalgos

Logoterapinė rinkodara:

kaip parduoti prasmes?

Žmogus yra patologiškas organizmas. Patenkinęs biologinius poreikius, jis neapsiramina: bėga nuo ko nors, ką nors vejasi. Ir savo ieškojimų objektu vadina laimę.

1. Viktoras Franklis

teigė, kad galingiausia žmogų motyvuojanti jėga yra gyvenimo prasmės atradimas. „V iki p e dij o s “

nuotr.

2. „Starbucks“ tiki, kad ryšys su klientais ir bendruomene, kurioje gyvename, žmogui suteikia gilų tikslo jausmą. „Reuters“ nuotr.

3. Pažindami žmogų nei bihevioristai, nei naujieji neuromokslininkai toliau už šv. Augustiną nepažengė. A n t o n e ll o da M e ssin o s p av e ikslas

K

asdien siekiame laimės ar bent jau taip tariame. Pakeliui atverčiame kiekvieną akmenį – ieškome. Nėra laiko atsikvėpti. Viskas, viskas kelyje yra reikšminga. Verslas stengiasi, kad akmenų kelionėje netrūktų. Net kojos kliūva, žiūrint reklamą. Kiek laimės duos kartesnis naujojo alaus salyk­ las? 4G internetas? Statybos-lažybos? Naujos kartos hibridinis miestadžipis? Vardinėje klinikoje naujai sukomplektuota moteris? Laimė turi daug vardų – pagal kišenę, pomėgius. Skirtingi prekės ženklai perša savuosius, o mes renkamės, kuriais patikėti. „Kad pirktų, reikia emocijos“, – mėgaujasi išmone kūrybininkai. Ir žadina alkį dar daugiau pirkti, patirti malonumą – pralaimingėti. Tai būtų geras būdas apibendrinti reklamos (ir žmogaus) esmę. Jei nebūtų geresnio.

34

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

Adomas Pūras Jaunius Petraitis

Ko ieško reklama Sutarkime iš karto: negalima kalbėti apie rinkodarą, neprabylant apie pagrindinio jos taikinio – žmogaus – prigimtį. O tai jautri tema. Nors socialines disciplinas okupavo gamtamokslių metodai, nei bihevioristai, nei naujieji neuromokslininkai, kontempliuodami apie žmogų, toliau už Platoną, Aristotelį ar šv. Augustiną nepažengė. Žmogaus prigimtis yra begalinė, kiekvienas renkasi, kurią jos dalį akcentuoti. Todėl geriausia, sako akademikai, apie tai išvis nekalbėti. Tą patį tik kitais žodžiais verslininkui pakartos medijų agentūra. Kam kalbėti apie žmogų, jei visą rinkodaros esmę galima išversti į skaičius? Kiek kartų parodė, kas pamatė, kas kiek paspaudė. Skaičiai iš tiesų kalbūs, kai aiškiname praeities sėkmes ir nesėk­ mes. Tik kai reikia kurti ką nors nauja, jie pri-

Iš pirmo žvilgsnio žmonių problemos verslui – tik į naudą.


įžvalgos

Išmok galvoti kaip kiti

Norint pažvelgti į padėtį priešininko akimis, reikia suvaldyti emocines kliūtis. J u di t o s G r i g e ly t ė s (VŽ) nuotr.

Spalio „Verslo klasėje“ rašiau apie svarbiausią vadovų darbą – sprendimų priėmimą. O šį kartą pakalbėkime apie vieną svarbiausių vadovų savybių ar įgūdžių.

K

iekvienam vadovui, siekiančiam organizacijos tikslų su kitų žmonių (darbuotojų, partnerių, kolegų) pagalba, siekiančiam parodyti paslaugos ar produkto išskirtinę vertę klientui ir pan., šis įgūdis yra kritinis. Tai sugebėjimas matyti realybę kitų žmonių akimis. Tačiau tenka pripažinti, kad ne kiekvienas vadovas gali pasigirti gerai įvaldęs šį įgūdį. Kiekvienas mūsų esame šiek tiek jį išsiugdę. Juk gyvename žmonių apsuptyje ir kasdien su jais bendraujame. Todėl mėginimų ir klaidų būdu išmokome juos suprasti ir galime nuspėti jų reakciją tam tikrose situacijose. Tačiau vadovai turi bendrauti ir su nepažįstamaisiais, kurių reakciją turi nuspėti. Mes galime sakyti, kad suprantame kitą žmogų tik tuomet, kai galime ganėtinai tiksliai nuspėti to žmogaus reakciją į vieno-

38

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

NERIUS JASINAVIČIUS

V ladimi r o I van ovo ( V Ž ) n u ot r .

kį ar kitokį mūsų poelgį. Supratimas – tai sugebėjimas numatyti priežasties ir pasekmės ryšius, kuriuos konkrečioje situacijoje įžvelgs kitas žmogus. Nors „pastangos suprasti kitus“ gali pasirodyti kaip kilnus užsiėmimas, jo vertė labai pragmatiška ir savanaudiška. Sugebėjimas „suprasti aplinkinius“ yra būtinas geriems vadybos sprendimams. Tačiau nėra lengva suprasti, kokius priežasties ir pasekmės ryšius įžvelgs kiti žmonės. Tokį spėjimą apsunkina kitų žmonių patirtis, socialinė ir ekonominė aplinka, išsilavinimas ar vidinės vertybės. O neatspėję tų priežasties ir pasek­ mės ryšių galime susidurti su netikėtais rezultatais. Vienas tokių netikėtų rezultatų pavyzdžių – neseniai per socialinius tinklus nubangavusi audra stiklinėje dėl „Palankaus vėjo malūnė-

Jei darbuotojai galvotų kaip vadovas, jie ir būtų vadovai.


įžvalgos

Vokiška energetinės revoliucijos idilė

Freiburge susidūrė politinė valia, ekonominis pajėgumas, akademinės žinios ir vokiška aplinkosaugos kultūra. J an o R o t t l e r i o n u o t r .

Freiburgo Vaubano rajonas atrodo kaip žaislinis. Nedideli, kaip lego kaladėlės spalvoti, bet beveidžiai daugiabučiai, iš kurių balkonų į mus, grupelę keistų lankytojų, vis pasižiūri moterys baltu moliu padengtais veidais.

K

otedžai ir kelių butų namai, dviračiais nustatyti pasieniai. Viena kita laipiojimo sienelė ir ne itin sutvarkyta vaikų žaidimo aikštelė. Bet kokį architektūrinį išskirtinumą sėk­ mingai naikina tai, kad stambesni sienų plotai ir, žinoma, stogai padengti ar tiesiog pagaminti iš saulės kolektorių. Ne kokių spalvotų ar integruotų į kitus paviršius, kokius gali pagaminti mūsiškiai saulės kolektorių gamintojai. Iš tų įprastų – juodų. Kai kurie pastatai, akivaizdžiai kratantis nuostabaus stiklo-betono-nerūdijančiojo plieno kanono, statomi iš betono, stiklo ir medžio. Pastarasis priedėlis, bent jau mano akiai, atrodo kaip parneštas iš Rumšiškių, tik be fantazijos. Vaikštinėjant po rajoną apima nejaukus jausmas, kad kažkas čia smarkiai ne taip. Gat­

44

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

Naglis Navakas

J u di t o s G r i g e ly t ė s ( V Ž ) n u o t r .

velės atrodo klaustrofobiškai mažos, tačiau nepasakytum, kad kam nors čia trūktų vietos. Kelių butų namai ar daugiabučiai primena veikiau studentų bendrabučius kur nors Suomijoje, o ne privačių bendrovių išvystytus projektus, tiesa, šie pastatyti daug geriau, iš gerokai kokybiškesnių medžiagų ir aplipdyti saulės kolektoriais. Smegenų dalis, atsakinga už Rytų europiečio identitetą, susipurto, šiaušiasi, ima cypti ir skambinti pavojaus varpais. Pojūtis čia artimesnis dar neurbanizuotiems šešių arų sodams aplink Vilnių, o ne naujų daugiabučių kvartalams Naujamiestyje. Kolegos iš Lenkijos, pastebiu, jau pasidavė instinktams ir perėjo į neigimo fazę, nelyg lietuvis, sužinojęs, kad Pasaulio sveikatos organizacijos alkoholio suvartojimo statistikos lentelėje Lietuva

Politinė parama tokiems projektams čia jau ilgą laiką stipri.


įžvalgos

Kinijoje dviratis jau išrastas

Naudotis šiuolaikine dviračių dalijimosi sistema įprasta ir vyresnio amžiaus žmonėms. Vaiv o s Ž vi r b ly t ė s n u o t r .

Kai praėjusią vasarą Šanchajaus gatvėse pirmą kartą išvydau futuristiškai atrodantį oranžinį dviratį, buvo sunku įsivaizduoti, kad visai netrukus šio miesto gatves užplūs ne tik oranžinių, bet ir visų vaivorykštės spalvų dviračių banga.

I

r kad kitą kartą atvykusi jų pamatysiu ne vieną kitą, o tūkstančių tūkstančius, išrikiuotų į begalę eilių, suverstų į krūvas, sugrūstų prie metro įėjimų ar užkemšančių gatves ir šaligatvius. Visa tai – suklestėjusios dalijimosi ekonomikos ženklai. Prieš trejus metus atsirado pirmieji dviračiai, kuriuos galima užsisakyti mobiliąja programėle ir panaudojus palikti bet kur, neieškant specialios vietos. Jie turi GPS sistemas, parodančias vartotojui, kur jie stovi, ir modernias spynas, atrakinamas nuskenavus ant jų esantį QR kodą. Šiandien visoje Kinijoje veikiančių dalijimosi programėlių yra arti septyniasdešimties, o prekės ženklams atskirti jau nebeužtenka visų vaivorykštėje esančių spalvų ir jų derinių. Tačiau pakaks atsiminti dvi pagrindines žaidėjas: oranžinių dviračių savininkę „Mobike“ ir geltonųjų – „Ofo“.

50

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

Vaiva Žvirblytė

16 mln. dviračių Šios milžinės į Kinijos miestų gatves jau išrideno virš 12 mln. dviračių (naujausiais duomenimis, iš viso jų šioje šalyje dabar yra apie 16 mln.) ir neseniai pritraukė 1,3 mlrd. JAV dolerių investicijų, tarp jų ir iš tokių gigantų kaip „Foxconn“, „Alibaba“ ir „Tencent“. Tai – rekordinė investicijų suma dviračių dalijimosi bendrovėms. Kasdien, naudojantis šiomis programėlėmis, Kinijoje įvykdoma apie 50 mln. kelionių. Taip per kelerius metus Kinija virto pasaulio dviračių dalijimosi pirmūne, o Šanchajus – daugiausia jų turinčiu miestu planetoje, kuriame vien per pastarąjį pusmetį jų atsirado beveik pusė milijono. Akimirksniu spalvotosios transporto priemonės taip išpopuliarėjo, kad išstūmė paprastus dviračius, ilgai buvusius Kinijos gatvių simboliu. Kam imti savo dviratį iš namų, jei „Mobike“

Kinijoje šiuo metu yra apie 16 mln. dalijimosi dviračių.


įžvalgos

sektorius

Marsą kolonizuoti mums padės „iPhone“

Jeigu retųjų metalų yra Žemėje, jų yra ir Marse. „Reuters“ nuotr.

Taip, mus apgavo. Pamenate? Kai augome, visos tos knygos ir filmai žadėjo, kad ateityje bus kitaip. Kad bus miestai Marse ir bazės Mėnulyje, ir didžiulės stotys orbitoje.

K

a d sk ry dži a i ra­ k etomis bus k asdien y bė, k a d k a lbė simė s su dir bt ini u in t elekt u, kad naujienos iš kosmoso bus tokios pat įprastos, kaip ir žinios iš Romos ar Paryžiaus. Ateitis atėjo, ir ką gavome? Socialinius tinklus, naują „iOS“ ir, taip – tą kakučio emoji iš „iPhone“ pristatymo. Ne visai tai, ko tikėjomės, ar ne? Bet dar ne viskas prarasta. Matote, dėl kelionių į kosmosą yra trys problemos. Daug visokių sunkumų, bet tikros problemos – trys. Pirma – dideli atstumai. Kelionė aplink Žemę ties pusiauju – 40 tūkst. kilometrų. Žygis į Mėnulį bus beveik 10 kartų ilgesnis, tas išsiviepęs sūrio gabalas kabo už 384 tūkst. kilometrų nuo mūsų. Na, o nukakti į Marsą per jo

54

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

Andrius Baranauskas

J u di t o s G r i g e ly t ė s ( V Ž ) n u o t r .

ir Žemės opoziciją (terminas, reiškiantis trumpiausią įmanomą atstumą tarp planetų) bus dar beveik pusantro šimto kartų toliau, teks sukarti visus 55 mln. kilometrų. Antra problema yra tiesiogiai susijusi su šiais atstumais. Kosmose viską reikia pasiimti kartu, pradedant degalais ar maistu ir baigiant krūva kryžiažodžių laikui užmušti. Kuo toliau keliautume, tuo daugiau atsargų prireiktų – ir didesnio kosminio laivo, ir daugiau degalų. Ir – svarbiausia – daugiau pinigų, nes už dyką raketų niekas nedalija. Kosmoso kelionės yra labai labai brangios. O tai sukuria trečią bėdą. Gerai, mes susiruošime, pastatysime raketą ir nuskrisime į Marsą. Kaina bus kosminė tiesiogine to žodžio reikšme – ir kas iš to? Ką gausime už tai? Romantikos ir atradimų džiaugsmo ant duo-

Žmonės visada keliavo dėl to, kad kelionės pabaigoje žolė laukė žalesnė.


įžvalgos

Žiniasklaida – su viešųjų finansų adata

Didelė regioninių leidinių problema yra tiražų mažėjimas, kuris prasidėjo su ekonomikos krize 2008– 2009 metais. J u di t o s G r i g e ly t ė s ( V Ž ) n u o t r .

Regioninė Lietuvos žiniasklaida – spaudžiama vietos valdžios, tačiau prisisiurbusi prie jos projektų paramos.

L

ietuvis žurnalistas romas sadauskas-kvietkevičius su šeima gyvena šadžiūnų kaime, maždaug už pusantro šimto kilometrų į pietvakarius nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Tačiau tai visai nereiškia, kad pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą. Greičiau atvirkščiai – kaimo, kuriame, pastarojo gyventojų surašymo duomenimis (2001 m.), gyveno tik 91 žmogus, aplinka šiuolaikinių technologijų amžiuje tik labai netiesiogiai riboja darbo vietos galimybes. Vilniuje gimęs ir į provinciją atsikraustęs Romas šiuo metu yra didžiausio Lietuvos interneto naujienų portalo „Delfi“ nuolatinis skiltininkas. Dar įdomiau tai, kad sugeba online režimu dirbti visavertį dienos (budinčio) redaktoriaus darbą Lietuvos nacionalinės televizijos ir radijo interneto portale lrt.lt. Suprantama, LRT biuras yra Vilniuje.

58

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

RYTAS STASELIS

Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

Tiesa, toks karjeros posūkis įvyko visai neseniai. Dar pernai Romas su keliais bendraminčiais (Romas: „Iš pradžių dirbome trise, paskui likome dviese, tiesa, su būriu aktyvių neetatinių autorių.“), padedami didesnių part­nerių (pasak Romo, idėją leisti laikraštį Druskininkų auditorijai parėmė didžiausio regione laikraščio „Alytaus naujienos“ redaktorius Romas Burba), leido Druskininkų kurortui skirtą savaitraštį „Druskininkų žinios“. Dažnai dirbdamas ir reporteriu, ir fotokorespondentu, redakcijos kurjeriu į spaustuvę, laikraščių platintoju ir išvežiotoju prenumeratoriams. Tačiau iki 2016 m. pabaigos buvo priverstas beveik 16 metų leistą laikraštį uždaryti ir atsisveikinti su skaitytojais. „Iki 2009 m. krizės laikraštis buvo pelningas, o ir vėliau, iki pat 2013 m., kai Druskininkų valdžia pati ėmėsi leidybos ir nemokamai

Kiek iš tikrųjų Lietuvoje leidžiama regioninių leidinių, tiksliai pasakyti sunku.


A smeninio archy vo nuotr .

Greta Jankaitytė

tema

MAŽUOSIUS ZUCKERBERGUS AUGINANT „Nežinau, kaip jus, bet mane labai baugina ketvirtoji pramonės revoliucija“, – į Lietuvos mokytojų pilną salę kreipiasi pedagogė Austėja Landsbergienė. Mokytojos įbaugintos neatrodo.

V

ienos maigo savo išmaniuosius, kitos sukryžiavusios rankas iš padilbų žvelgia į privačių mokyklų savininkę. Ši priversta kelti toną. „Jau yra startuolių, kuriančių technologijas, kurios padės mums gyventi amžinai arba gerokai ilgiau nei iki šiol. Jau yra mokslininkų, kurie analizuoja, kaip nemirtingumas paveiks visuomenę, kuri bus nepajėgi jo įpirkti! O apie ką kalbame mes? Šiandien Vilniuje, vienoje kolegijų, yra švietėjos etatas! Tai nėra žmogus, kuris rūpinasi švietimu, tai žmogus, kuris daro popierines kopijas. Silicio slėnyje – nemirtingumas. Vilniuje – švietėja!“ Jei šiame konferencijos „Switch“ mokytojams skirtame renginyje būtų susirinkę jaunieji profesionalai, visi būtų leipę juokais iš tokio Lietuvos atsilikimo technologijų srityje įrodymo. Tačiau tarp mokytojų – tyla. Kyla įtarimas, kad daugeliui jų švietėjos etato idėja visai prie širdies. Juk kiek laiko būtų sutaupoma kopijuojant kontrolinių užduotis. „Tai tik įrodo, kad Lietuvai yra dar didesnė grėsmė atsidurti žemų įgūdžių ir žemų algų skalėje. Ar mes ten norime atsidurti kaip valstybė? Kaip visuomenė? Kaip šeima? – klausia A. Landsbergienė. – Mes turime galvoti, kaip labiau atverti duris technologijoms, kaip labiau pasakyti tam vaikui, kad tu, vaikeli, pražūsi. Tu jau dabar gali būti pražuvęs, jeigu staigiai nesusiimsi ir nepradėsi galvoti, kaip įgyti tų gebėjimų, kurie šiandien gyvybiškai svarbūs.“

66

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

Grasinimų, kad mūsų jauniausioji karta gali būti pražuvusi, girdėti ne tik švietėjos etatą puoselėjančioje Lietuvoje. Jie aidi visame pasaulyje. Aukštosios technologijos per kelis pastaruosius dešimtmečius neatpažįstamai pakeitė mūsų darbus ir asmeninį gyvenimą, tačiau mokyklos liko iš esmės nepaliestos. Jos ruošia mokinius, kurių įgūdžiai nebetenkina pasikeitusio pasaulio. Lietuvoje matome to padarinius. Laisvų darbo vietų daugėja, bet darbo nesugebančių susirasti skaičius išlieka nemažas. Ateinančius kelerius metus lengviau nebus. Lietuvoje veikiančios įmonės jau šiandien galėtų įdarbinti daugiau nei 3000 IT specialistų, o per artimiausius trejus metus reikės dar papildomai 8000, rodo asociacijos „Infobalt“ ir Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) šių metų tyrimas. 2015 m. „Investuok Lietuvoje“ skaičiavo, kad, atsižvelgiant į dabartinį nepakankamą IT specialybių


visuomenė

>> Per JK referendumą dėl ES už pasitraukimą agituojanti pusė pateikė melagingą teiginį, kad kas savaitę JK išsiunčia ES 350 mln. svarų sterlingų.

Su faktais susijusios problemos

„Reuters“ nuotr.

Prieš pat 1953-iųjų Kalėdas stambiausių Amerikos tabako bendrovių vadovai susitiko su vienos pirmaujančių Amerikos viešųjų ryšių įmonių „Hill & Knowlton“ įkūrėju ir generaliniu direktoriumi Johnu Hillu. Nors susitikimas vyko įspūdingoje aplinkoje – „Plazos“ viešbutyje, iš kurio atsivėrė vaizdas į Niujorko centrinį parką, – tvyrojo krizės nuotaika.

M

okslininkai skelbė tvirtus įrodymus, kad rūkymas ir vėžys yra susiję. Žvelgiant iš penkių didžiausių tabako bendrovių varpinės, dar labiau neramino tai, kad pasaulyje skaitomiausias leidinys „The Reader’s Digest“ šiuos įrodymus jau buvo pateikęs 1952 m. išspausdintame straipsnyje „Vėžys pakeliais“. Žurnalistas Alistairas Cooke’as savo straipsniuose 1954-aisiais prognozavo, kad dar vieno didelio mokslinio veikalo apie rūkymą ir vėžį paskelbimas gali pribaigti tabako pramonę. Bet nepribaigė. Viešųjų ryšių guru J. Hillas sumanė planą, kuris, vertinant po kurio laiko, pasirodė nepaprastai veiksmingas. Nors gaminys skatino priklausomybę ir buvo mirtinas, tabako pramonei ne vienam dešimtme-

72

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

Timas Harfordas

čiui pavyko atsiginti reglamentavimo bei teismų ir išguiti iš daugelio rūkalių galvų mintį, kad šie gaminiai neša mirtį. Didžiųjų tabako gamintojų penketui taip sėkmingai pavyko nukelti atpildo dieną, kad jų taktiką nuo to laiko puolė mėgdžioti ir kitos bendrovės. Penketo sumanymas įkvėpė būrelį akademikų išsiaiškinti, kaip jiems tai pavyko. 1995-aisiais Stanfordo universiteto istorikas Robertas Proctoras, kuris nuodugniai ištyrinėjo tabako atvejį, sumanė terminą „agnotologija“. Tai mokslo šaka, kuri tiria, kaip sąmoningai kuriamas neišprusimas, o jos pradžia laikomi R. Proctoro atliekami tabako pramonės tyrimai. Faktai apie rūkymą – nenuginčijami faktai iš nepriekaištingų šaltinių – nelaimėjo. Nenuginčijami faktai buvo

Gyvename auksiniame neišprusimo amžiuje, o D. Trumpas ir „Brexit“ – jo dalis.


ginčijami. Nepriekaištingais šaltiniais buvo suabejota. Pasirodo, faktai yra svarbūs, tačiau jų nepakanka tokiam ginčui laimėti. Agnotologija dar niekada nebuvo tokia svarbi. „Gyvename auksiniame neišprusimo amžiuje, – šiandien kalba R. Proctoras, – o D. Trumpas ir „Brexit“ – jo dalis.“ Per Jungtinės Karalystės (JK) referendumą dėl ES už pasitraukimą agituojanti pusė pateikė melagingą teiginį, kad kas savaitę JK išsiunčia ES 350 mln. svarų sterlingų. Šiuolaikinėje Vakarų politikoje sunku prisiminti pavyzdį, kad kada nors anksčiau kampanija būtų žygiavusi su tokia akivaizdžia netiesa, neišsižadėjusi jos net tada, kai tą netiesą paneigė nepriklausomi ekspertai, ir, negana to, su triumfu laimėjusi. Šį pasirodymą ne-

trukus pranoko D. Trumpas, kuris vieną po kitos begėdiškai kaišiojo įrodomas melagystes, tačiau laimėjo prezidento postą. „Oxford Dictionaries“ žodį „post-truth“ (angl. „posttiesa“) paskelbė 2016-ųjų žodžiu. Atrodo, kad faktai paprasčiausiai nieko nebereiškia. Instinktyvi tų, kuriems dar rūpi tiesa, – žurnalistų, akademikų ir daugelio eilinių piliečių, – reakcija buvo dar atkakliau griebtis faktų. Faktus tikrinančios organizacijos, pavyzdžiui, „Full Fact“ JK ir „PolitiFact“ JAV, tikrina garsius politikų ir žurnalistų pareiškimus. Turėčiau prisipažinti apie savo šališkumą: pats esu dirbęs faktų tikrintoju BBC radijo programoje „More or Less“ („Daugmaž“) ir dažnai kliaunuosi faktus

tik­ rinančiomis svetainėmis. Jose nusprendžiama, kas yra tiesa, užuot sąžiningai pateikus abu požiūrius, kaip darytų tradiciniai žurnalistai. Viešas ir skaidrus faktų tikrinimas tapo tokia šiandienos politinių reportažų dalimi, kad nesunku pamiršti, jog ši veikla gyvuoja vos dešimt metų. Vyraujančios krypties žurnalistai taip pat pradeda pritarti idėjai, kad melas arba klaidos turi būti aiškiai nurodyti. Prisiminkite NPR svetainėje paskelbtą straipsnį apie D. Trum­po CŽV sakytą kalbą sausį: „Jis melagingai paneigė kada nors kritikavęs šią agentūrą; melagingai išpūtė skaičius, kiek žmonių neva dalyvavo jo inauguracijoje penktadienį...“ Tai gaivus nukrypimas nuo priimtų amerikietiškojo žurnalizmo normų, tačiau ir pats

2017 LAPKRITIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

73


visuomenė

Nobelio premija – pripažinusiam, kad žmonės klysta

2017 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatas Richardas Thaleris sako, kad klystame priimdami ir rimtus sprendimus. „Reuters“ nuotr.

„Pačiu neracionaliausiu būdu“, – paklaustas, kaip išleis solidų 9 mln. Švedijos kronų (arba 944 tūkst. eurų) siekiantį prizą, atsakė šių metų Nobelio ekonomikos premijos laimėtojas, Čikagos universiteto profesorius Richardas Thaleris.

T

oks atsakymas iš ekonomisto lūpų gali nuskambėti keistai, ypač tiems, kurie dar nėra susipažinę su R. Thalerio darbais. Tačiau Nobelio premiją jis laimėjo už realistiškų psichologinių prielaidų įtraukimą į ekonominių sprendimų priėmimo analizę. Kitaip tariant, savo darbuose jis tyrinėjo žmonių neracionalumą priimant ekonominius sprendimus. Aštrus kontrastas tradicinės ekonomikos atstovams, paprastai modeliuojantiems situacijas, kuriose sprendžia racionalūs individai. Puikiu humoro jausmu pasižymintis R. Tha­leris savo idėjų įtakos kuklinasi. Kalbėdamas Čikagos universitete jo garbei surengtoje spaudos konferencijoje mokslininkas juokavo, kad karjerą padarė vogdamas idėjas iš psichologų. Ekonomikos profesorius tradiciš-

80

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

Ieva Valeškaitė

J u di t o s G r i g e ly t ė s ( V Ž ) n u o t r .

kai pabrėžia, jog nemano, kad per 40 veiklos metų privertė ką nors pakeisti nuomonę, vis dėlto jam pavyko „užteršti“ jaunosios kartos protus. Profesorius R. Thaleris priklauso vadinamajai elgsenos ekonomikos (angl. behavioral economics) krypčiai, nagrinėjančiai psichologinius, socialinius, kognityvinius ir emocinius veiksnius, lemiančius sprendimų priėmimą. Jis netgi nėra pirmasis elgsenos ekonomikos atstovas, „nuskynęs“ Nobelio premiją: 2002-aisiais tai padaryti pavyko Danieliui Kahnemanui, o 2013-aisiais ją pelnė „lietuviškiausias“ iš visų Nobelio ekonomikos premijos laureatų – Robertas Shilleris. Be minėto elgsenos ekonomikos panteono, šiai sričiai priskiriami tokie žymūs ekonomistai kaip Amosas Tversky (†), Andrei Shleiferis,

R. Thaleris priklauso vadinamajai elgsenos ekonomikos krypčiai.


visuomenė

Thomas More’as ir Tommaso Campanella rašo kelionių literatūrą

Thomas More’as kartais prabyla kaip XXI a. sveikuolis. Hans o H o l b e in o ja u n e sni o j o p av e ikslas .

Ir Utopija, ir Saulės miestas buvo įkurti Taprobanoje (taip buvo vadinta Šri Lanka).

Kelionių literatūros (ar bent jau pasakojimų) šiandien išvengti neįmanoma. Eini pro knygyną – ji moja tau iš vitrinos. Atsiverti žurnalą – ji irgi ten. Ir dar ji internete, televizijoje, radijuje, pokalbiuose su draugais...

V

ienas po kito veriasi egzotiški peizažai ir patirtys, nors neretai jie tiesiogiai susieti su pasakotojo patiriamu visai įprastiniu komfortu – viešbučiais ir barais, transportu ir paplūdimiais, maisto ir aptarnavimo kokybe. Žodžiu, su visu tuo, ko vietiniai, pasirodantys pasakojimuose, nepatiria ar mato visai kitaip. Tad atrodo, kad kelionių literatūra dažnokai yra žvilgsnis į save ir savo aplinką iš kitokios perspektyvos. Šitaip galvojant, kelionių pasakojimai virsta savosios šalies kritika (nuo jos klimato iki bendrapiliečių papročių), taip pat nebūtinai sąmoningais pamokymais, kaip vis dėlto reikėtų gyventi. Tuo kelionių literatūra panėši į pamokomus pasakojimus apie laimingas šalis, pvz., Daniją, kurios gyvenimo būdas keliamas kaip pavyzdys likusiam Vakarų pasauliui. Į Daniją,

86

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

Kęstas Kirtiklis

Ev g e ni o s L e vin n u o t r .

beje, galima taip pat nuvykti ir papasakoti savo įspūdžius. Kai kas taip ir daro. Ir pasakoja, kad danišką laimę lemia darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, saviraiška ne vien profesinėje srityje, intelektinis tobulinimasis, geros, subalansuotos mitybos svarba, namų jaukumas, bendruomeniškumas, tikras artimumas su aplinkiniais. Skamba kaip utopija? Būtent! Tai ji ir yra tik­ra to žodžio reikšme. Ir išrado ją ne Balio salos ar daniško hygge gerbėjai, o ankstyvosios modernybės filosofai, tokie kaip Thomas More’as (1478–1535 m.) ir Tommaso Campanella (1568–1639 m.), labai aiškiai sulieję pasakojimą apie tolimą egzotišką kraštą su laimės formulės paieškomis. Juodu kalba apie toli pietuose esančius kraštus, kuriuose žmonės išties laimingi. Savo gana panašius

Laiką, likusį po darbo, miego ir valgio, utopiečiai skiria lavintis.


visuomenė

Žiūrovas salės gale

„Oskarai“ pirmiausia yra reklamos įrankis Holivudui“, – sako kino kritikas Neilas Youngas. J u s t ė s U r b o navi č i ū t ė s n u o t r .

Statistinis žiūrovas kine pažiūri penkis filmus per metus. Britų kino kritikas Neilas Youngas – 465. „Čia neskaičiuojant tų, kuriuos žiūriu per kompiuterį“, – patikslina.

K

ai sužinojau, kad į „kino pavasarį“ atkeliauja n. youngas, suklusau: „Heart of Gold“ dainininkas Vilniuje?! Britas, prestižinių kino leidinių „The Hollywood Reporter“ ir „Sight & Sound“ autorius, Vienos kino festivalio programos konsultantas susitaikė, kad jį amžinai painios su Kanados folkroko legenda. Kai dalijiesi vardu ir pavarde, tai neišvengiama. Kartą serbų kino žurnalas beveik išspausdino brito Youngo rekomenduojamų filmų sąrašą su kanadiečio nuotrauka. Garsi aktorė rašė kritikui ir kvietė susitikti festivalyje, tačiau pradingo šiam vos patikslinus, kad visgi yra „ne tas“: „Gaila, atrodė kaip gražios draugystės pradžia!“ Tačiau kino kritikas N. Youngas yra ne mažiau spalvinga figūra. Per metus jis aplanko

92

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

Karolis Vyšniauskas

M a r t y n o s J o vai š ai t ė s n u o t r .

virš 20 kino festivalių nuo Busano iki Berlyno kaip recenzijų autorius ir žiuri narys. Dažniausiai jį sutiksi su užrašų knygute rankose, sėdintį paskutinėje eilėje, prie krašto išėjimo pusėje. „Tai kritikų mėgstamiausia vieta. Kad pamatęs, jog filmas niekur nenuves, galėtum išbėgti ir duoti šansą kitam.“ N. Youngo galvoje instaliuota kino faktų, įžvalgų ir pokštų enciklopedija. Suaugusiųjų filmus jis pradėjo žiūrėti ketverių, prisijungęs prie mamos, siaubo filmų mėgėjos. Aštuntajame dešimtmetyje naktimis britų televizijos transliuodavo marias šio žanro darbų, įskaitant klasiką – 1931-ųjų „Drakulą“: „Būdamas 15-os buvau matęs kiekvieną kada nors sukurtą siaubo filmą. Įdomu, ką tai apie mane pasako.“

Domėtis tuo, kas kitiems atrodo keista, yra N. Youngo esybė.


Ernestas Parulskis

Vaiv o s A b r o mai t y t ė s n u o t r .

Kelionių vadovas: Šumsko žaluma Mano neartimas, bet mielas bičiulis Ryszardas iš Varšuvos, litvomanas su stipriu polonofilišku akcentu, buvo kaip visuomet varginamai energingas ir organizuotas. – šeštadienį važiuosim į šumską, – pranešė man, vos peržengęs slenkstį. – Aš tau parodysiu tikrą Žečpospolitos dvasią. Kiek pagalvojęs nusprendžiau, kad į Šumską važiuoti noriu, bet suabejojau, ar sugebėsim per kelias valandas (buvo penktadienio popietė) gauti Baltarusijos vizą. – Visai trenktas. Šumskas yra Lietuvoje. Šalia Baltarusijos, bet dar pas mus, – pranešė geopolitinę naujieną Ryszardas, nekreipdamas į dėmesio į mano vyptelėjimą, išgirdus tą jo arogantišką „pas mus“. Vilnius mūsų, pšeke, šūktelėjau mintyse. Ir Šumskas, kaip paaiškėjo, taip pat mūsų. Išvažiavom į Lietuvos pietryčius anksti šeštadienį, nes lėta kelionė (kaip aš įsivaizdavau) pasižvalgant pro mašinos langą virto intensyvia ekspedicija su dešimčia vietų, kurias būtina aplankyti. Važiavom pro Rasas ir Nemėžį tiesiai į Paliepiukus. Kiek daug yra man nežinomų kaimų! Paliepiukuose susiradom balta tvorele aptvertą bokštelį. Šalia tvorelės stovėjo granitinė stela, ant kurios iškaltas ir jau

114

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

apsitrynęs įrašas skelbė, kad aptvare stovi UNESCO paminklas, Struvės lanko trianguliacinis punktas. Ryszardas nedelsdamas pradėjo putotis, aiškindamas, kad mes pastatėm stelą tiems, prieš kuriuos kovojo ir už mūsų ir jūsų laisvę žuvo mūsų (aš jau nebesekiau „mes“ ir „mūsų“ vartojimo logikos) didvyriai abiejuose sukilimuose, kurių kūnai ką tik atrasti Gedimino pilies kalne. – Ta prasme? – šiek tiek neartikuliuotai paprašiau paaiškinti. – Struvės lankas yra militaristinės kartografijos projektas, kurį tuo metu galėjo suorganizuoti tik imperija, Rusijos imperija. Pastatę trianguliacinius punktus, rusai ištobulino žemėlapius ir be vargo sugaudė sukilėlius 63-iaisiais, – atsakė bičiulis, lyg 1863-ieji būtų buvę pernai. Iš Paliepiukų grįžom į pagrindinį kelią – trumpam, nes po kelių kilometrų nusukom į Bereikiškes, kur apžiūrėjom Vladislavo Sirokomlės muziejų. Šiek tiek nustebau negavęs iš bendrakeleivio įprastos turistinio negatyvo porcijos. Ryszardui restauruotame dvare ir informacijos cen-

tre viskas patiko – darbuotojai, parkas ir ekspozicija, šioje, anot jo, yra idealus „originalių artefaktų ir pasibjaurėtinos skaitmenos santykis, puikiai atitinkantis sarmatišką šlėktų mentalitą“. Iš anksčiau jau žinojau, kad Ryszardas sarmatizmą vadina pagrindine Lenkijos nuopuolio priežastimi, todėl nelabai supratau, ar Sirokomlės kambariai buvo pagirti už lūkesčių pateisinimą ar šiaip iš inercijos. Ar tai iš viso nebuvo pagyrimas? Važiuojant toliau pro Rukainius, Keną, Kalvelius, kai prasidėjo miškai ir kalvos (net, pasakyčiau, kalnai) su panoramomis, Ryszardas įsuko monologą apie tai, kaip mes netinkamai keliaujam. Jis mat atradęs, kad Pietryčių Lietuva (ir atitinkamai – Šiaurės Vakarų Baltarusija) buvo ypač retas Europoje regionas, kuriame vyko elitinė logistika rytų kryptimi. – ...elito magnetai Europoje buvo, skaičiuojant nuo judėjimo išeities taško, vakaruose, pietuose ir šiaurėje. Lenkai važiavo į Krokuvą, Berlyną ir Paryžių, rusai – į Berlyną ir Paryžių, vengrai į Vieną, austrai – į Milaną ir Paryžių, italai – į Paryžių,


Aidas Puklevičius

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Bridžita Džouns keičia profesiją Vienas įstabiausių žmonijos prietarų yra tai, kad kalendorinė metų kaita, kuri, priminsim, yra Julijaus, Grigaliaus ir dar kelių vyrų susitarimo reikalas, kažkodėl tampa puikia proga pradėti gyvenimą iš naujo. artėjant sausiui kalėdinių dovanų rūpesčių išvargintus žmonių veidus nuskaidrina paslaptinga šypsena, raukšleles apie akis sulygina už botoksą stipresnis tikėjimas, žilstančius plaukus juodbėrio spalvomis dažo sugrįžtantis optimizmas. Aure, nebetoli ta data, kai vėl viską pradėsim iš pradžios, paimsim arklą, picą, lyrą ir trauksim nauju keliu. Tokius planus nuo seno kurpė senovės babiloniečiai (anie juos netgi dantiraščiu patikėdavo molio lentelėms ir ten žadėdavo dažniau melstis, neapsukinėti pirkėjų ir kitokį kokybinį atsinaujinimą), juos savo dienoraštyje rašė Bridžita Džouns, anuos ilguose strateginiuose talmuduose ir perspektyviniuose grosbuchuose užkeikia įmonių valdybos.

116

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

Planai gali būti įvairūs. Paprastai visi nori numesti svorio. Išskyrus, žinoma, tuos laiminguosius, kuriems jo reikia priaugti ir kuriems to nepavyksta padaryti dėl žaibiško metabolizmo. Paskiau seka intencijos išmokti bent dvi užsienio kalbas, kas savaitę perskaityti po protingą knygą, perprasti dekupažo, tantrinio sekso ir kung po padažo paslaptis, pagaliau aplankyti septynis pasaulio stebuklus ir laiku deklaruoti pajamas. Ir toli gražu ne kiekvienas nuo naujųjų metų žada keisti profesiją, pašaukimą ar amatą. Ne darbą, etatą ar poziciją, pabrėšiu, bet būtent savo gyvenimo kelią. O juk nuo seno žinome, kad nuo to priklauso ne tik mūsų sąskaitos banke balansas, bet ir saviraiškos džiaugsmas. Aišku, dar daugiau

saviraiškos horizontų galima rasti į juos žiūrint pro vyno taurės stiklą, bet, būkim atviri, ne visų mūsų kepenys – geležinės, o ir skrandžio rūgštingumas nevienodas. O kaip suprasti, kad pasirinktas kelias neteisingas? Juk neužtenka vien jausti tuštumos paširdžiuose kasryt, kai atsibundi ir suvoki, kad mieliau slankiotum basnirčia iš virtuvės į tuliką nei dainuodamas linksmas dainas stotum prie staklių? Subjektyvaus požiūrio juk nepakanka, reikia atsiklausti visuomenės. Pirmieji požymiai būtų tokie, jei jus visi nuolat keikia. Arba tragiškai atsidūsta, sužinoję, kad jų poreikiai bus patikėti jūsų rankoms ir širdžiai. Arba ima dalytis neigiamais atsiliepimais feisbuke. Suprask, tokio atgrubnagio


Sigita Šimkutė

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Pagalbos raštelis Marta laukė, o jis niekada neateidavo. Galbūt prasilenkdavo parduotuvėje ar gatvėje, automobilių stovėjimo aikštelėje. Kartais ji stabtelėdavo atsigręžti atgal, ar tikrai niekas jos nesiveja. Ji žinojo, kad judviejų susitikimas būtų magiškas, sustabdantis laiką ir pačią Žemę, kad visas gyvenimas iki šio momento staiga nublanktų ir nebetektų prasmės – prasidėtų nauja laimės istorija. bet marta taip jo ir nesutikdavo – to vienintelio fatališko vyro, kuris griebtų ją už rankos ir ištrauktų iš dusinančios vienatvės, kurioje ji murkdėsi nuo ryto iki vakaro be vilties išsivaduoti. Vis regėjosi, kad tik beprotis ryžtųsi tokiai nesąmonei – gyvenimui su ja. Pirmasis vyras paliko Martą, kai judviejų sūnui tebuvo du mėnesiai. Ji iki šiol atsimena, kaip tramdydama ašaras sūpavo savo mažylį, kol vyras be žodžių rinkosi daiktus ir kimšo juos į didelius juodus šiukšlių maišus. Ji nebeklausė, kodėl, tik stebėjosi, kaip akimirksniu nebelieka nieko bendro šiam atsainiai numetus raktus ant prieškambario spintos lentynėlės ir garsiai trenkus buto durimis. Dar kurį laiką rasdavo jo paliktų kojinių ar marškinėlių – metė viską lauk be gailesčio, vis pagalvodama, kad jis su visais tais daiktų prikimštais maišais išsikraustė į sąvartyną. Ši mintis savotiškai guodė. Marta net parašė jam kelis raštelius, kuriuos „išsiuntė“ jam su bulvių lupenomis į šiukšlių kibirą. „Aš labai ant tavęs pykstu“, – parašė nepraėjus dviem savaitėms. Po kiek laiko dar vieną: „Tavo sūnus tau niekada neatleis.“ Berniukas augo, o Marta mokėsi gyventi viena. „Tau reikia vyro, o sūnui – tėvo“, – jautė pareigą pamokyti tai viena, tai kita kaimy-

118

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

nė, palinguodama galva į vienišos mamos atsakymą, kad jiems ir taip gerai. „Kur čia bus gerai...“ – atsidusdavo Bronelė. „Dievo ne taip parėdyta“, – pridurdavo Liudmila, gyvenanti aukštu žemiau. Iš pradžių Marta verkdavo, pasislėpusi vonioje arba sūnui užmigus, kai savęs gailėdavo, kad yra niekam nereikalinga, tik tiems kibiems pirštukams ir amžinai pieno ištroškusiai burnytei, kad niekas jai neskambina paklausti, kaip ji laikosi, ar pasiūlyti pagalbos, kad nėra peties, į kurį galėtų įsikniaubusi išsiverkti, kol pavargusi užmigs. Vieną dieną tvarkydama stalčius rado gimdymo namų lankstinuką su patarimais ką tik vaikelio susilaukusioms moterims, kaip išvengti ar kuo lengviau susidoroti su depresija po gimdymo. Martai įstrigo tik viena frazė: „Išmok paprašyti artimųjų pagalbos.“ Lūžis įvyko ne iš karto. Galinčių padėti buvo ne tiek daug, bet Marta nusprendė, kad pabandyti verta. Pirmiausia paklausė kaimynės, ar galėtų pabūti su vaiku, kol ji nulėks į parduotuvę. Šiai sutikus tą patį scenarijų pakartojo dar su keliomis „laiptinės močiutėmis“. Staiga įgavo drąsos ir prireikus pagalbos kreipdavosi net į pirmą kartą matomus žmones: taip dvi studentės stumdė po langais vežimėlį su miegančiu vaiku, kol

Marta rinkosi knygas bibliotekoje, sportiškos išvaizdos jaunuolis tą vežimėlį, kai jis sulūžo, nešė kilometrą iki jos namų, o vyras su ūsais parduotuvėje davė trūkstamus keturis eurus. Gyvenimas pradėjo tvarkytis tarsi savaime. Marta jautėsi pagaliau viską spėjanti: ir pabūti su vaiku, ir savimi pasirūpinti. Mintis, kad visi gali kuo nors padėti, pastūmėjo sukurti apykreivį interneto puslapį, kur žmonės galėjo registruoti savo prašymus padėti ir siūlyti pagalbą už nedidelę kainą. Gavusi pirmą rimtesnį reklamos užsakymą savo puslapyje, sumokėjo pažįstamam studentui, kad šis patobulintų svetainę. Portalas augo, funkcijų daugėjo, o vis didėjantis būrys norinčių padėti – nuo langų plovimo iki pavėžėjimo į kitą miestą – ne tik stebino Martą, bet ir siutino „versliukus“, kurie šias paslaugas pardavinėjo ir nenorėjo net menkiausios „močiučių ir gerų dėdžių“ konkurencijos. Po metų Martos projektas pelnė socialinės iniciatyvos apdovanojimą kažkokioje siaubingai svarbioje Z kartos konferencijoje. Stovėdama ant scenos, akinama ryškios prožektorių šviesos, ji išdidžiai šypsojosi – pagalbos modelis šioje visuomenėje veikia, štai ir dabar jos dvimetį salėje gano kažkokia teta raudonais plaukais.


Jurga Vilpišauskaitė J u r g o s V il p i š a u skai t ė s n u o t r .

Tylūs Tbilisio rytai Vairavimo ypatumai Gruzijoje naudojami automobiliai, turintys vairą ir dešinėje, ir kairėje. Kadangi iš Japonijos atgabenti dešiniavairiai yra pigesni, jų daug ir juos vairuojantys lenkia nematydami, ar kelias laisvas. Jie sudaro avarines situacijas kelyje, kaip ir vairuojantys automobilius su vairu kairėje, bet nebūtinai naudojantys veidrodėlius. O posūkius čia rodo retas. – Aš lenkiu, kai kas nors sėdi šalia ir man pasako, kada lenkti. Kai vairuoju viena, nelenkiu, – pasiaiškina gruzinė. Techninė apžiūra čia dar nebūtina, ir kaip

Vynuogynai.

120

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2017

niekur kitur daug automobilių važiuoja be buferių, šviesų, bekrentančias detales prilaiko lipni juosta. Penkiose juostose kartais susigrūda mašinų lyg aštuoniose. Jei sukama iš vienos juostos, dažnai aplink ją prisilipdo dar po vieną iš abiejų pusių. Lenkiami automobilai autostradoje dažnai padidina greitį. Dideli automobiliai jaučiasi tvirčiau ir taiko sau pirmenybę visose situacijose. Be to, kelyje niekas nedėkoja. Laukinį gruzinų vairavimo būdą bandoma pažaboti saugos diržais, instaliuojamais greičio matuokliais bei naujai išrašomais baudos taškais ir taip sumažinti didelį mirtingumą keliuose.

Gruzinas vairuodamas plūstasi ant kitų vairuotojų, bet vėliau pats daro tą patį. Nepraleidžiami vairuotojai mirksi šviesomis ir be perstojo spaudžia garso signalą. Taksi miesto gatvėmis lekia lyg skaičiuodami pas­ kutines savo gyvenimo minutes. Pėstieji žūsta nepastebėti, o mirę savo automobilyje dažnai ant antkapio būna išraižomi kartu su mersedesu. Gruzinai laidotuvėse dalyvauja dažnai ir pasitelkia šią priežastį netesėdami žodžio įvairiose situacijose. – Jie kelyje vis dar jaučiasi lyg sėdėdami ant arklių. O arkliai niekada nesusitrenks, – išgirdau ir tokį paaiškinimą.

Čurčchela ir tilapiAI.

Verslo klasė, 2017 lapkritis  
Verslo klasė, 2017 lapkritis