Jurga Vilpišauskaitė JURGOS VILPIŠAUSK AITĖS NUOTR.
Pakilimai ir nusileidimai Čiatūroje – kodėl čia atvažiavot? – klausia ūsuotas gruzinas, įkišęs galvą į judantį vagoną. – Noriu pasivažinėti Čiatūros keltuvais, – atsakau. Vienintelis keleivis vagone nusijuokia, keltuvo darbuotoja oranžine liemene paspaudžia garso signalą ir, smalsuoliui sušukus, kokios gražios lietuvės akys, girgždėdami lynu kylame į dangų. Viešąjį transportą – vagonus ant kabelių – nuo stoties pastato link aukštai stūksančio
GYVENAMI IR NEGYVENAMI NAMAI.
104
VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2018
kalno ištempė Stalino laikais. Jais į šachtas keldavosi ir į namus po 18 valandų pamainos suodini leisdavo angliakasiai. Kai kurie jų šachtose ir miegodavo. Čiatūroje prieš šimtą metų keturi tūkstančiai darbininkų išgaudavo daugiau nei pusę viso pasaulio mangano, ir Kvirilos upė, tekanti per miestą, nusidažydavo juodai. Cheminio elemento, įveikdavusio plieno rūdis ir koroziją, reikėjo ginklų ir tankų gamybai.
Vietiniai, vis dar besikeliantys lynu namo į stūksančius ant kalno apleistus daugiaaukščius, tuos laikus tik prisimena. Jie susėda centrinėje aikštėje prie dekoratyvinių keltuvų ilgesingai pasvarstyti, kada miestas vėl klestės. Keltuvo moteris vardu Dalia rankoje laiko durų rankeną ir persimeta keletu žodžių su namo važiuojančiu nuobodžiaujančiu keleiviu. Jai virš galvos kabo telefonas su raudonu
KELTUVO OPERATORĖ NATO.