Issuu on Google+

20 1 3 RUGSĖ J I S

tema

Lietuvos mokykla

išaugti iš viduramžių žmonės

WILLIAMAS WRIGLEY:

Tipiška amerikietiška sėkmės istorija įžvalgos Aušra Maldeikienė: MELO EKONOMIKA Andrius Užkalnis: SLAPTA MEILĖ JIEMS TURI PRIEŽASČIŲ laisvalaikis

„PORSCHE PANAMERA“ – SPORTIŠKAS KOMFORTAS

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S P L AT I N A M A N E M O K A M A I

KAINA 15 Lt


skiltys

12

14

16

104

žmonės ir įžvalgos

16 | Williamas Wrigley jaunesnysis: Nuo muilo iki kramtomosios gumos Ši istorija yra odė amerikietiškam darbštumui, sumanumui, entuziazmui, optimizmui ir drąsai.

22 | Lyderius išugdo kitų pasitikėjimas

Lina Minderienė: „Pagarba turėtų būti pamatinė vertybė.“

12

28 | Patentuota

Evaldas Pabrėža ir Jonas Jonuška verslą pradėjo nuo patentų.

mėnesio komentaras

12 | Frank Lemke: Pažadų vasara

Dabartis gana gera, ir pokyčių Vokietijos vyriausybėje tikimybė nedidelė.

14 | Rytas Staselis: Po kiek

„Gazprom“ majonezas liaudžiai

Ginčai apie „Gazprom“ primena šamaniškus šokius.

8

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS rugsėjis 2013

16


2013 rugsėjis

58

32 | Reklama sielai

Yra reklamų, kurios prasimuša pro išankstinį abejingumą.

38 | Verslo konsultantai: slapta meilė jiems turi priežasčių

Kuo senesnė organizacija, tuo labiau ji apauga intrigomis.

42 | Melo ekonomika

Nemeluokime sau, kad suvaldėme krizę. Mes tik pagilinome sistemines savo problemas.

48 tema 80 | Keli įrašai pasaulio

vaizduotės enciklopedijoje

Kas bus menininkai vaizdų visuomenėje, į kurią taip sparčiai juda pasaulis?

84 | Sportiškumo ir komforto derinys „Panamera“: „Porsche“ planuoja sėkmę.

88 | Kelios sekundės dangaus Su parašiutu šoka net bijantieji aukščio.

94 | Kinas: Skystokas „Žmogus iš plieno“

Nedarbas, efektyvumas ir Lietuvos ateitis Lietuvoje tiesiog nerengiama ne tik meistrų, bet ir gamybos vadovų.

58

Tos pačios standartinės scenos, vadovėlinės klišės ir paprasčiausi būdai įtikti žiūrovams.

96 | Technika: Televizijos bokšto beieškant Norintiems televizoriaus už 35 Lt – tokių yra.

98

skiltys

98 | Ernestas Parulskis:

Vingiai, posūkiai ir kilpos

Tyrėjas Markevičius padeda kolegei Stundytei irkluoti baidare.

visuomenė ir laisvalaikis

58 | Finansų diktatorius Jeanas Colbert’as (II) Jaunystėje skurdą kentusiam Liudvikui XIV Jeanas Colbert’as buvo per geras ministras.

70 | Penkios istorijos. Po blatu

Tik šeimoje diegiamos tapsmo ir klestėjimo tarp žmonių tvarkyklės.

100 | Rolandas Rastauskas: Į Stambulą (II) Pagarba mažumų teisėms ir religiniams įsitikinimams negali apriboti minties laisvės.

102 | Sigita Šimkutė: Skylė galvoje

Žaislus vaikams dovanokite atsargiai – jie pūkuotukams patiki pirmąsias paslaptis ir baimes.

104 | Jurga Vilpišauskaitė: Balio burtai

Vaikai Balyje neatsako už savo veiksmus, o jų kūnuose veikia dievas.

74 | Buvau nesuprastas, bet

Žvilgsnis

Nusprendžiau likti tėviškėje ir paremti vietos turizmo sektorių.

2013-ųjų rugsėjį verta atkreipti dėmesį į šiuos pasaulio įvykius.

atostogauti likau Lietuvoje

2013 rugsėjis

108

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

9


mėnesio komentaras

FRANK LEMKE

Pažadų vasara jeigu rugsėjo 22 d. nebūtų renkamas naujasis parlamentas, praėjusios savaitės naujienos būtų buvusios

dar skurdesnės. Beveik visi rinkėjai išvyko atostogauti, tad politikams neliko nieko kito, kaip sekti savo rinkėjus į vokiečių pamėgtus atostogų regionus. Partijų logistikos specialistams buvo svarbu užtikrinti tokius kelionių maršrutus, kurie neleistų konkuruojančių partijų lyderiams atsitiktinai atsirasti tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje. Kanclerė Angela Merkel (CDU) buvo pietuose, o jos konku­ rentą Peerą Steinbruecką (SPD) neabejotinai buvo galima sutikti šiaurėje. Tačiau tikroji rinkimų kova dar neįsisiūbavo. Pagrindinė priežastis ta, kad beveik neatsirado temų, supriešinančių rinkėjus. Taip atsitiko todėl, kad kanclerė kažkokiu nauju būdu perėmė svarbiausias opozicijos idėjas ir nuo šiol jas, šiek tiek pakeistas, pateikia kaip savus siūlymus. Euro krizė sėkmingai pašalinta iš viešosios nuomonės. Opozi­ cijos leidžiami Kasandros šauksmai, neabejotinai pranašaujantys pakartotinį Graikijos skolos nurašymą, netrikdo vyriausybės ir leidžia tikėtis, kad ši tema nebus eskaluojama iki rinkimų. Ta­ čiau vis labiau ryškėja požymių, rodančių, kad kitais metais, jei­ gu Graikija bus palikta euro zonoje, vokiečių mokesčių mokėto­ jams gali tekti pirmą kartą iš tiesų numesti gelbėjimosi ratą. Pra­ ėjusį kartą apkarpymas pirmiausia buvo taikomas privatiems in­ vestuotojams, fondams ir bankams, o šį kartą tai turėtų apimti pačias ES šalis, kurios privalės užtikrinti naują pinigų injekciją. Pirmųjų prognozių Vokietijai skaičiai siekia dviženkles milijardi­ nes sumas. Ar bus imamasi šių priemonių, o gal bus mažinamos palūka­ nos arba pratęsti skolos grąžinimo terminai – kol kas neaišku. Tyla dėl euro kelia nerimą ir mažai neseniai įsteigtai partijai „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Ji pasisako už Vokietijos Federa­ cinės Respublikos išstojimą iš euro zonos ir yra prieš pakartotinį finansinės paramos teikimą silpnesnėms euro zonos valstybėms narėms. Kadangi jos programoje deklaruojamos išskirtinai kon­ servatyvios idėjos, rinkimų kovoje ji taps kairiųjų grupių, priki­ šančių jai fašistinius motyvus, taikiniu. Senbuvės partijos sąmo­ ningai neprasitaria apie AfD programos turinį. Valdančiosios partijos slapčia bijo, kad AfD neatimtų keleto procentų: šių gali pritrūkti prognozuojamai nedidelei pergalei parlamento rinki­ muose pasiekti. Pagal pirmines prognozes pranašaujama valdan­ čiosioms partijoms tik labai nedidelė persvara. Vokiečių rinkėjai atsipalaidavę ir dėl kitų dalykų. Rugpjūčio viduryje buvo paskelbti naujausi rodikliai, rodantys ekonomikos atsigavimą. Eksporto rodikliai geri ir pirmiausia vidaus paklausa garantuoja didėjančią apyvartą bei mokesčių įplaukas. Taip stip­

12

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS rugsėjis 2013

rinamas piliečių tikėjimas, kad jų šalis, pradedant pramone ir baigiant studijų vietomis, yra ekonomikos pavyzdys Europai. Kadangi darbdaviai ir profesinės sąjungos ragina gerokai didinti valandinį darbo užmokestį ir mėnesines algas, vyrauja socialinės taikos įspūdis. Taip sustiprėjusi vidinė konjunktūra savo ruožtu laiduoja, kad valstybė iš mokesčių ir socialinių išmokų gauna tiek daug įplaukų, kiek negaudavo niekada. Tai, kad euro zonoje šiuo metu pasiektas 0,3 procento ekono­ mikos augimas, kurį pirmiausia užtikrino vokiečių ir prancūzų ekonomika, dar labiau stiprina viešąją pozityvią nuomonę. Kitos draugiškos, nors ne tokios svarbios naujienos išryškina šį įspūdį. Vokietija yra ES lyderė šiukšlių rūšiavimo ir perdirbimo srity­ je: nors Vokietijoje daugiausia ES sukaupiama atliekų, 45 pro­ centai jų perdirbama. Kiekvienas gyventojas per metus išmeta apie 600 kilogramų šiukšlių. Kaip tik per atostogas vokiečiams buvo malonu girdėti, kad jie kelionėse dosniau nei kiti europiečiai dalija arbatpinigių. Gal­ būt tai priklauso ir nuo to, kad, remiantis vienos rimtos apklau­ sos duomenimis, trys ketvirtadaliai visų vykstančių į užsienį vo­ kiečių iš anksto pasidomi, kokios arbatpinigių taisyklės galioja tose šalyse. Taigi, atrodo, vokiečiai uoliai prisideda prie vartojimo didėji­ mo ir žarsto arbatpinigius, tačiau jie vangiai atideda pinigus bū­ simiems vaikams. Du trečdaliai vokiečių tiki, esą tautiečiai ne­ susilaukia vaikų todėl, kad tai per brangu. Taip pat daugelis įsi­ tikinę, kad vaikų atsiradimas stabdo tėvų karjerą arba visiškai užkerta jai kelią. Faktas, kad Vokietijoje gimsta per mažai vaikų, ima veikti darbo rinką. Jaunosios kartos stygiumi vis dažniau skundžiasi amatininkai, pramonės ir valstybinės įmonės. Daugelis moky­ mo vietų šiais metais liks tuščios, ypač profesinėse technikos mokyklose. Šiuo metu Europoje susiklosčiusi padėtis, atrodo, yra išskirtinė. Kai kurių profesijų darbuotojų taip trūksta, kad bandoma kurti naujas idėjas, kaip pritraukti jaunąją kartą iš užsienio. Li­ goninėse ir senelių namuose šiuo metu susidarė ypač sunki pa­ dėtis. Rengiami specialūs kursai specialistams iš Rytų Europos, taip pat personalui iš Lietuvos ligoninių. Prieš dešimt mėnesių Vokietijos vyriausybė ir federalinės že­ mės ėmėsi iniciatyvos papildomai parengti 25 tūkstančius slau­ gytojų pagal specialią intensyvią mokymo ir kvalifikacijos kėli­ mo programą „Senelių globa“. Programa išdėstyta per 50 pusla­ pių, tačiau praktiškai dar nepasistūmėjo iš vietos. O situacija globos srityje blogėja. A utorius yra buv ę s „ D eutsc h e Welle “ a p žval g ininkas


žmonės

>>

Williamas Wrigley jaunesnysis:

Williamas Wrigley jaunesnysis sukūrė principą „sakyk trumpai, sakyk dažnai“ ir tapo reklamos pionieriumi. „ Wiki p edia“ nuotr .

nuo muilo iki kramtomosios gumos Tai tipiška amerikietiška sėkmės istorija. Kaip tipiškas ir pats produktas – kramtomoji guma. Buvo laikas, kai nebuvo vaizdo, stereotipiškesnio už amerikiečių kareivį, policininką ar kaubojų, malantį žandikauliais. Dabar kramtomoji guma patinka visiems, mėgstantiems pūsti burbulus, besistengiantiems mesti rūkyti, norintiems nuvalyti apnašas nuo dantų ir pareguliuoti šarminę pusiausvyrą burnos ertmėje...

D

idžiausios pasaulyje kramtomosios gumos gamintojos – kompanijos „wrigley“ – įkū­

rėjo Williamo Wrigley jaunesniojo istorija yra odė amerikietiškam darbštumui, sumanu­ mui, entuziazmui, optimizmui ir drąsai. Kaip parodė jo gyvenimas, be šių savybių didžiaja­ me versle – nė žingsnio... W. Wrigley jaunesnysis (1861–1932) gimė Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje, muilo fab­rikėlio savininko ir namų šeimininkės šei­ moje. Vyriausiasis iš devynių brolių ir seserų šei­ moje savo gyvenimo pradžioje Williamas buvo, kaip sakoma šiais laikais, hiperaktyvus vaikas. Pradinėje mokykloje garsėjo kaip ne­ klaužada ir buvo išmestas iš jos net kelis kar­

16

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS rugsėjis 2013

GIEDRIUS DRUKTEINIS

tus. Jau būdamas vienuolikos pabėgo iš namų į Niujorką. Ten sugebėjo įsidarbinti laikraščių išnešiotoju, gyveno gatvėje tikrąja žodžio pras­ me, ir tik atšalę orai jį privertė grįžti į namus. Tėvas vėl įtaisė Williamą į mokyklą, bet netru­ kus jis ir vėl buvo iš ten išvarytas, kai lentelę su mokyklos pavadinimu, pakabintą virš pagrin­ dinių durų, „papuošė“ torto gabalu...

Pradėjo nuo juodadarbio Tėvas tuomet numojo ranka į Williamo mokslus ir įdarbino jį juodadarbiu savo kom­ panijoje skambiu pavadinimu „Wrigley Ma­ nufacturing Company“, tačiau tai buvo tik muilo fabrikėlis. Dabar būsimasis milijardie­ rius dešimt valandų per parą mediniu irklu gremžė milžiniškus katilus, kuriuose tas mui­

Būdamas trylikametis paauglys jau parodė svarbiausias gero prekeivio savybes: mielumą ir atkaklumą.


16 Williamas Wrigley jaunesnysis: Nuo muilo iki kramtomosios gumos

22 Lyderius išugdo kitų pasitikėjimas

28

Patentuota

las buvo verdamas. Sulaukęs trylikos Wil­ liamas galų gale išsiveržė iš tokių garbingų pareigų ir tapo tėvo produkcijos – šveičia­ mojo muilo „Wrigley Scouring“ – pardavė­ ju. Furgonu keliavo po Niujorko bei Pensil­ vanijos valstijas ir pardavinėjo tėvo muilą. Tada ir atsiskleidė jo kaip pardavėjo talen­ tas. Būdamas trylikametis paauglys jau pa­ rodė svarbiausias gero prekeivio savybes: mielumą ir atkaklumą. Williamas susidrau­ gaudavo su kiekvienu, ką sutikdavo. Kad ir koks nemalonus būdavo pirkėjas, Williamas niekada neprarasdavo savitvardos ir nesi­ ginčydavo („Niekada nesiginčyk su pirkėju, – vėliau mokė jis savo atžalas. – Pirkėjas dar turi savo kišenėje tavo pinigų.“). Jo mielu­ mas dažniausiai paskatindavo sėkmingus pardavimo sandorius. Tačiau Williamas jaunesnysis svajojo apie savo verslą. Jo širdis šaukėsi Vakarų, ir ne­ daug trūko, kad jis būtų išvykęs ten, kur buvo kasamas auksas, auginami apelsinai, kaubojai medžiojo bizonus, žmonės tiesė geležinkelius ir užvaldydavo milžiniškus že­ mių plotus. Vienu metu jis net buvo nusi­ pirkęs traukinio bilietą į Kanzasą, bet jį pa­ metė ir vėl buvo priverstas grįžti namo ir toliau pardavinėti muilą. Williamas jaunesnysis paliko tėvų namus, kai buvo jau 29 metų. Atvykęs į Čikagą su tradiciniais 32 doleriais kišenėje (ir žmona bei dukra pašonėje), jis ir toliau vertėsi tuo, ką išmanė geriausiai, – pardavinėjo muilą. Tiesa, dabar jis turėjo savo rinko­ daros planą – su kiekvienu parduodamu muilo pakeliu pirkėjui įteikdavo ir mažą dovanėlę (o tai, beje, leido šiek tiek kilste­ lėti ir muilo kainą). „Žmonės mėgsta ką nors gauti už dyką“, – vėliau mėgo kartoti W. Wrigley jaunesnysis. Iš pradžių tai buvo kepimo miltelių pakelis. Netrukus paaiškėjo, kad žmonėms labiau reikia tų jo kepimo miltelių, o ne šveičiamojo mui­ lo. Tada W. Wrigley jaunesnysis pradėjo pardavinėti kepimo miltelius. Tačiau da­ bar su skardine kepimo miltelių įteikdavo pirkėjui ir du pakelius kramtomosios gu­ mos „Zeno“. Suvokęs, kokia vis dėlto pa­ klausi kramtomoji guma, po dviejų mėne­ sių liovėsi pardavinėjęs kepimo miltelius ir pradėjo prekiauti kramtomąja guma. Netrukus suvokė, kad kramtomąją gumą galima gaminti ir pačiam. Iš dėdės pasi­ skolino 500 dolerių ir įsteigė savo kompa­

2013 rugsėjis

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

17


žmonės

„Juicy Fruit“ guma gaminama nuo 1893 m., o „Doublemint“ – nuo 1914 m. „ B loomber g “ nuotr .

Beisbolo stadioną „Chicago Cubs“ W. Wrigley jaunesnysis pervadino „Wrigley Field“. „ R euters “ nuotr .

niją „William Wrigley Jr. Company“ – taip gimė vardas, siejamas su kramtomąja guma jau 119 metų. Tai nebuvo naujovė. Žmonės kramtė kai ką panašaus į gumą jau neolito eroje – prieš septynis tūkstančius metų. Tiesa, tai buvo tik medžio sakai, seniausių jų gabaliukų su žmogaus dantų žymėmis buvo rasta… Suo­ mijoje. Actekai kramtė kaučiuką. Pirmasis

patentas kramtomosios gumos prototipui buvo išduotas dar 1850 m., tiesa, ta „guma“ buvo gaminama iš parafino. Laikoma, kad tikrąją kramtomąją gumą pradėjo gaminti amerikietis Thomas Adamsas. Tai padaryti jam padėjo buvęs Meksikos diktatorius An­ tonio Lopezas de Santa-Ana: savo šalyje praradęs valdžią, jis atvyko į JAV tikėda­ masis sukurti verslą iš kaučiuko, kurio atsi­

vežė nemažą kiekį. To kaučiuko niekam labai nereikėjo, tačiau jo partneris T. Adamsas jau kažin kada atkreipė dėmesį į Niujorko beglobius vaikus, kramtančius sakų gabalėlius, ir sugalvojo tą kaučiuką pagal actekų receptą paversti kai kuo nau­ dingesniu. Savo buto virtuvėje jis pagami­ no pirmąją kramtomosios gumos siuntą, aromatizuoti panaudojo lakricos ekstraktą. Jo gaminį amerikiečiai mielai pirko, todėl 1871 m. T. Adamsas įkūrė kompaniją „Adams New York Chewing Gum“ ir gavo patentą kramtomajai gumai gaminti. Po kelerių metų jam buvo suteiktas patentas ir gumos pakelių pardavimo automatams ga­ minti. Taigi kai 1892 m. W. Wrigley jaunes­ nysis nusprendė įžengti į kramtomosios gumos rinką, Amerikoje dirbo daugiau kaip tuzinas gumos gamyklų ir rinkos po­ reikis atrodė pakankamai patenkinamas.

Pirmosios Williamo gumos Pradžiai kompanija „Wrigley“ paleido į rin­ ką du gaminius su savo pavadinimu – „Lotta Gum“, skirtą vyrams ir vaikams, ir „Vassar“, skirtą moterims. Dabar jau nebežinoma, koks likimas ištiko tuos prekių pavadini­ mus, tačiau 1893 m. „Wrigley“ pradėjo ga­ minti „Juicy Fruit“ („Sultingas vaisius“), ki­ tais metais pasirodė garsusis „Spearmint“ („Šaltmėtė“), dar vėliau, 1914 m., – „Double­

18

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS rugsėjis 2013


Williamas Wrigley jaunesnysis

mint“ („Dviguba mėta“) – visų pakeliai kai­ navo po penkis centus. Dabar W. Wrigley jaunesnysis vėl buvo priverstas prisiminti savo pardavėjo įgū­ džius. 1894 m. jis praleido 187 naktis trauki­ nio vagone, keliaudamas po šalį ir siūlyda­ mas parduotuvių savininkams savo gami­ nius. Tęsė ir dovanėlių strategiją – dovanojo kasos aparatus ar kavos malimo mašinėles pardavėjams, priimantiems „Wrigley“ kramtomąją gumą į savo parduotuvių len­ tynas. Tokiose kelionėse W. Wrigley jaunes­ nysis pirmasis pasaulyje suvokė impulsinio pirkimo fenomeną, todėl pradėjo savo kramtomąją gumą dėti prie kasos aparatų arba parduotuvės durų. Jo verslo strategija buvo paremta trimis kertiniais principais – kokybė, agresyvi politika ir reklama. Iki pat mirties W. Wrigley jaunesnysis mėgo kartoti, kad „net tokiame mažame daiktelyje kaip gu­ mos plokštelė kokybė yra svarbiau už vis­ ką“. Jis nepavargdavo sūnui, vėliau perė­ musiam kompanijos valdymą, priminti: „Mes pardavinėjame penkių centų vertės daiktą, o tai yra sunkiau nei pardavinėti laivus, – ir niekas mūsų kompanijoje netu­ ri teisės šito užmiršti.“ Niekas nebūtų sužinojęs apie tą gerąją „Wrigley“ gaminių kokybę, jei ne agresyvi rinkodara ir reklama.

Reklama visur W. Wrigley jaunesnysis nenutraukė mažų gudrybių su dovanėlėmis. Jis pirkėjams do­ vanojo raudonus skėčius, lempas, odekolo­ nus, skustuvus, kulinarijos knygas ir meš­ keres (kad šiems būtų lengviau išsirinkti, leido net tam skirtą katalogą). Tačiau svar­ biausias W. Wrigley jaunesniojo siekis buvo papasakoti pirkėjui apie savo produkto pra­ našumus. Jis sukūrė principą „sakyk trum­ pai, sakyk dažnai“ ir tapo reklamos pionie­ riumi. Prekių ženklas „Wrigley“ buvo rekla­ muojamas visur, kur tik įmanoma – laikraš­ čiuose ir žurnaluose, radijuje, ant kaimo tvorų ir pastatų sienų. 1899 m. šešios didžiausios Amerikos kramtomosios gumos kompanijos sukūrė „gumos trestą“, tačiau W. Wrigley jaunes­ nysis atsisakė stoti į šį aljansą – sėkmės pa­ sieksiantis ir pats. Tai buvo sunki kova – „Wrigley“ neretai balansavo ties bankroto riba. 1907 m., kai Amerikoje prasidėjo eko­ nominė krizė ir visi kramtomosios gaminto­

LABAI SEKSUALIAI LABAI SEKSUALIAI ATRODANTI ATRODANTI IR NUOSTABIAI IR NUOSTABIAI ŠVYTINTI ŠVYTINTI ODA ODA Garsiausių Holivudo Garsiausių Holivudo žvaigždžių žvaigždžių švarios ir skaisčios švarios ir skaisčios odos paslaptis odos paslaptis KauKė GLAMGLOW® KauKė GLAMGLOW® YOUTHMUD™* YOUTHMUD™* Žinia apie revoliucinę Žiniaodos apie revoliucinę kaukę žaibiškai odos kaukę žaibiškai pasklido pasklido po Holivudą. po Holivudą. Priemonė sukurta naudoti Priemonė sukurta užkulisiuose naudoti užkulisiuose prieš pramogų, prieš pramogų, muzikos, muzikos, mados renginius irmados apdovanojimo renginius ir apdovanojimo ceremonijas, ceremonijas, kad žvaigždžių kad žvaigždžių oda prieš kamerasoda atrodytų prieš kameras nepriekaištingai atrodytų nepriekaištingai lygi irlygi švytinti. ir švytinti. Purvo kaukę yra pamėgę Purvo kaukę Ryanas yra pamėgę Seacrestas, Ryanas Seacrestas, Jennifer Jennifer aniston, aniston, Natalie Portman Natalie ir kitos Portman ekrano ir kitosžvaigždės. ekrano žvaigždės. TIK PER 10 MINuČIŲ TIK PER ši priemonė 10 MINuČIŲ šisutraukia priemonė sutraukia porasporas ir švelniai ir švelniai pašalina negyvas pašalina ląsteles, negyvas todėl ląsteles, oda iškart todėl odatampa iškart tampa lygesnė lygesnėirir švelnesnė. Be to, net švelnesnė. tris dienas Be to, net ji tris skatina dienas jiodos skatinakolageno odos kolageno sintezę. sintezę. 50 ml – 175 Lt 50 ml – 175 Lt

KauKė GLAMGLOW® KauKė GLAMGLOW® SUPERMUD™** SUPERMUD™** GLAMGLOW® specialistai GLAMGLOW® sukūrė specialistai moksliškai sukūrė moksliškai pažangiausią pažangiausią pasaulyje valomąjąpasaulyje purvovalomąją kaukę,purvo kurikaukę, gydokuri spuogus, gydo spuogus, išbėrimą, išbėrimą, inkštirus, ramina odą inkštirus, po skutimosi ramina odą poir skutimosi padedair įaugus padeda įaugus plaukeliams, plaukeliams, valo užsikimšusias valo poras užsikimšusias ir vos per poras kelias ir vos per minutes kelias minutes sutraukia sutraukia jas, jas, neutralizuoja uV spindulių neutralizuojadaromą uV spindulių žalą, daromą gerina žalą, gerina odosodos tekstūrą, tekstūrą, padeda sumažintipadeda sutrikusią sumažinti pigmentaciją, sutrikusią pigmentaciją, skaistina skaistina odą. odą. 30 ml – 175 Lt 30 ml – 175 Lt

VaRTOTOJŲ TESTŲ VaRTOTOJŲ REZuLTaTaI TESTŲ REZuLTaTaI

* 97 % pritaria, kad *rezultatai 97 % pritaria, matomi kad rezultatai akimirksniu. matomi akimirksniu. ** 95 % sutinka, kad kaukė ** 95 %kovoja sutinka,su kaddažniausiomis kaukė kovoja su dažniausiomis odos problemomis. odos problemomis. Rezultatai gauti po vartotojų Rezultataityrimo, gauti po vartotojų kuriame tyrimo, dalyvavo kuriame100 dalyvavo asmenų. 100 asmenų. Tinka bet kurio amžiaus Tinka vyrams bet kurioiramžiaus moterims, vyrams irvisų moterims, tipų visų odai. tipų odai.

atraskite šią Holivudo atraskite šią užkulisių Holivudo užkulisių paslaptį! paslaptį!


žmonės

Lyderius išugdo kitų pasitikėjimas Lina Minderienė, prieš trejus metus tapusi Lietuvos pašto generaline direktore, vos per keletą metų sugebėjo valstybinę įmonę prikelti naujam gyvenimui.

K

ą jums reiškia lyderystė, būti lyderei? Šiuo metu einu generalinės direktorės pareigas, bet tai ne mano vienos nuopelnas. Jei nebūčiau jautusi šeimos, kolegų palaikymo ir paskatinimo, galbūt niekada nebūčiau ėmusis šių pareigų. Jie tikėjo manimi ir paskatino imtis iššūkio. Jei aplinkui neturėčiau žmonių, kuriais pasitikiu, neabejoju, kad sprendimas būtų buvęs visai kitoks. Šiandieniame pasaulyje žodis „lyderystė“ per daug pabrėžiamas ir sureikšminamas. Televizijos eteryje, leidiniuose mirga sėkmės istorijų, knygynų lentynos lūžta nuo populiariosios literatūros apie lyderystę ar kaip uždirbti milijoną, rengiamos šimtus, o

22

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS rugsėjis 2013

Agnė Kriščiukaitytė

kartais ir tūkstančius litų kainuojančios konferencijos, kaip įgyti sėkmę. Vis dėlto lyderiais pavyksta tapti nedaugeliui. Manau, lyderystė nėra vieno žmogaus pasirodymas scenoje. Ar gali būti lyderis, jei neturi komandos, kuri tavimi pasitikėtų, jei aplink nėra žmonių, kurie palaikytų ir skatintų siekti tikslų? Sutinku, kad įdomu skaityti įkvepiančias kitų sėkmės istorijas, tačiau neabejoju, kad daugeliu atveju tai ne vien šių žmonių nuopelnai. Istoriniai lyderiai taip pat pirmiausia gebėdavo suburti žmones, įkvėpti juos žygiams. Lauke vienas – ne karys. Šiandien jau tiek nebekariaujame, tačiau kasdien tenka įveikti savo „mūšį“ darbe, todėl lyderiui galioja tos pačios taisyklės, kaip ir

„Tik gerbdamas kitus, gali pats pelnyti pagarbą ir pasitikėjimą. Džiugu, kad Lietuvos paštas po truputį atgauna pasitikėjimą“, – sako Lina Minderienė, Lietuvos pašto generalinė direktorė. V L A dimiro I vanovo nuotr .

Matydami, kad vadovai jais pasitiki, darbuotojai ir patys įgauna pasitikėjimo.


Lyderius išugdo kitų pasitikėjimas

anuomet. Manau, lyderis yra tas, kuris pirmiausia geba dirbti komandoje, suvienyti ir įkvėpti žmones siekti naujų, didesnių tikslų, tačiau kartu jų neužgožti, pasitikėti, leisti augti ir tobulėti. Vienas žmogus negali visko padaryti, todėl svarbu mokėti aplink save suburti tinkamus, patikimus pagalbininkus. Matydami, kad vadovai jais pasitiki, darbuotojai ir patys įgauna pasitikėjimo, atsakingiau žiūri į patikėtas užduotis. Suteikiant galimybę darbuotojams atlikti vis sudėtingesnes užduotis, ugdomi nauji lyderiai. Koks buvo pirmas įspūdis, pradėjus dirbti įmonėje, kurioje beveik viską

reikėjo griauti iki pamatų ir statyti iš naujo? Sunku būtų užmiršti pirmąsias dienas Lietuvos pašte, nes iki tol nebuvo tekę dirbti tokioje didelėje, tačiau taip nugyventoje ir tokiuose didžiuliuose nuostoliuose skendinčioje įmonėje. Tuo metu akcininkas buvo priėmęs sprendimą pakeisti beveik visą įmonės vadovybę, todėl darbą Lietuvos pašte tuo pačiu metu pradėjau ne tik aš, bet ir didžioji dalis dabartinės vadovų komandos. Pamenu, pirmosiomis dienomis neturėjome net patalpų, kur galėtume dirbti. Visi sėdėjome didžiulėje konferencijų salėje prie bendro stalo ir kiekvienas dirbome savo darbus.

Padėtis, kokia buvo Lietuvos pašte mums pradėjus dirbti, dabar sunkiai įsivaizduojama. Man, tuo metu ėjusiai Finansų tarnybos direktorės pareigas, pirmiausia teko suvaldyti bendrovės finansus – privalėjome kuo skubiau imtis skaudžių, tačiau būtinų veiksmų. Priešingu atveju bendrovė būtų bankrutavusi. Ar tokioje didelėje organizacijoje yra vietos asmeninei iniciatyvai, kūrybiškumui? Paprastai didelėse korporacijose sprendimus priima maža specialistų dalis, visi kiti tiesiog juos vykdo. Tačiau tai negalioja Lietuvos paštui. Būtent dėl žmonių kūrybiškumo ir entuziazmo

2013 rugsėjis

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

23


žmonės

Patentuota Paprastai išradėjas pirma sukuria, o tada savo kūrinį patentuoja. Jie padarė atvirkščiai – savo išradimą aprašė, pateikė aprašą patentų biurui, o tada užsisakė detales lazeriui kurti. Surinko. Lazeris veikia – geltona šviesa dega. „Matchbox“ lazerį patentavęs Evaldas Pabrėža sako, kad tai buvo loterija. „Sėkminga loterija“, – priduria jis. „Įdomu patentuoti tai, ko dar nėra“, – pamanau.

E

MARTYNAS TOVAROVAS

valdas yra paten- žmonės į patentavimą žiūri kitaip. Vienas Mi­

tuotojas. Lietuvoje daug tokių nėra. Ne­ čigano universiteto profesorius pasakojo, kad daug išradėjų, todėl nėra ir patentuotojų. Per metus parašoma paraiškų dėl maždaug 100 patentų. Praeitais metais nemažą dalį jų para­ šė Evaldas – 14. Tai kruopštus darbas, tačiau nėra sunkus. Evaldas Pabrėža pasakoja, kad konsultanto pagalba palengvina: ateina išra­ dėjas, apibūdina savo idėją, konsultantas pa­ tentų duomenų bazėje patikrina, ar tai nauja, išradimas detaliai aprašomas, pateikiami do­ kumentai patentų biurui. Viskas. Toliau, sako Evaldas, išradėjui reikia pateikti savo kūrinį pasauliui. „Integrated Optics“ iš esmės yra bandymas komercializuoti išradimą“, – priduria jis. E. Pabrėža kartu su Jonu Jonuška įmonę įkūrė prieš metus. Šių metų pradžioje jie lan­ kėsi JAV, plėtė pažintis ir gilino žinias. Čia

28

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS rugsėjis 2013

kartą patentavęs išradimą gavo iš valstybės 7 milijonus dolerių, sukūrė technologiją ir par­ davė ją investuotojams. Dabar jis sako, kad ant lentynos turi kitų patentų ir atėjus laikui patikrins, ar jie ko verti. JAV tai įprasta – turi idėją, vadinasi, reikia ją apsaugoti, kad nepa­ vogtų. Lietuvoje tai nėra įprasta. Evaldas yra lektorius – rengia patentavimo seminarus. Atrodo, vienintelis šalyje. Jis sako, kad lietu­ viai bijo – tariamai patentai jų nuosavybės neapsaugos ir vis tiek atsiras būdų, kaip juos apeiti. Jis bandė aiškinti kitiems išradėjams, kad yra teisė, remiantis įstatymais galima įbauginti net didžiausias įmones ir apginti savo išradimą nuo kopijavimo. „Mes esame parengę strategiją, ką darysim, jeigu atsiras pažeidėjų“, – užbaigia jis. Degtukų dėžutės

„Integrated Optics“ įkūrėjai: dešinėje – Evaldas Pabrėža, kairėje – Jonas Jonuška. E valdo Pabrėžos nuotr .

Niekas neskuba investuoti į įmones, kuriose dirba tik technologai.


Patentuota

dydžio lazeris „Matchbox“ turi net tris pa­ tentus. Kad neliktų jokių skylių – jokių ga­ limybių pavogti išradimą. Lazerį sukūrė J. Jonuška.

Slaptai Šiuo metu išradėjai dirba dviese. Netrukus prie jų prisijungs dar trys žmonės – tyrėjas, inžinierius ir administratorė. Pirmieji du padės jiems laboratorijoje, o administratorė tvarkys biurokratiją. Deja, ji negalės užeiti į laboratoriją. Negalės užeiti ir jų investuoto­ jai. „Investuotojas pamatys – pamanys, kad čia geras dalykas, tačiau jokia čia paslaptis, ir kam nors papasakos“, – paaiškina E. Pa­ brėža. Jis priduria, kad vis dėlto administra­ torė vieną kartą galės įeiti ir pabandyti su­

rinkti lazerį. Jai nereikės specifinių žinių – gamyba turi būti tokia paprasta, kad su­ rinkti lazerį įstengtų ne fizikas. Jeigu rinka išsiplėstų, jų produkciją pajėgs surinkti bū­ tent ne specialistai. Tuo eksperimentai ir baigsis. Tai, kas vyksta laboratorijoje, pa­ slaptis. E. Pabrėža džiaugiasi komandos pagausė­ jimu. Ypač administratore. Dabar jis galės praleisti daugiau laiko laboratorijoje su ko­ lega J. Jonuška. Iki tol jam reikėjo tvarkyti dar ir įmonės biurokratiją. J. Jonuška prisi­ mena, kad anksčiau dirbdamas su Evaldu kartais net pamiršdavo, kad jis dar nebuvo studijavęs lazerinės fizikos. „Kalbame ta pa­ čia kalba“, – sako Jonas. Išradėjai pasiskirstę pareigomis. J. Jonuška daugiausiai užsiima

lazerių kūrimu, o Evaldas – įmonės komer­ cija ir komunikacija. „Iš fizikos pusės aš vis­ ką suprantu, – sako E. Pabrėža. – Bet sugal­ voja viską Jonas. Aš suprantu viską, ką jis sugalvoja, – galėčiau pats atkartoti. Bet ne­ galiu sugalvoti.“ Kadaise J. Jonuška galvojo užsiimti vis­ kuo vienas – tiek lazerių kūrimu, tiek par­ davimu. Tačiau vienam tai daryti sunku. Ypač kai vienoje srityje nesi stiprus. Niekas neskuba investuoti į įmones, kuriose dirba tik technologai. Reikia kalbėtojo. Reikia žmogaus, kuris galėtų suprantamai ir aiš­ kiai išdėstyti idėją. E. Pabrėža būtent toks ir yra – ryškus, kalbus, mokantis rašyti, turin­ tis teisinių žinių ir dar fizikas. Su Evaldu įmonė netrukus susirado investuotoją.

2013 rugsėjis

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

29


įžvalgos

>>

Reklama sielai Jūs nežinote, kodėl ji prasimuša pro išankstinį abejingumą ir pasiekia jūsų smegenis. Nejučia pradedate nagrinėti temą, kuri iki šiol jums neatrodė svarbi. Svajojate daryti tai, kas jums atrodė svetima. Galiausiai suprantate, kad reklama kai ką viduje pakeitė. Į gera.

Ž

V ladimiro I vanovo nuotr .

ARTŪRAS OLŠAUSKAS

varbus 2007-ųjų

sau­sio rytas. Vašingtono stotyje – tūkstančiai skubančių žmonių. Šurmulyje švariai skamba smuiko melodija. Per 45 minu­ tes apie 20 praeivių įmeta pinigų į padėtą smuikininko kepurę. Ilgiau pasiklausyti sus­ toja vos šeši žmonės, paskui ir šie nuskuba įprastu savo ritmu. Muzika nutyla ir erdvė užsipildo ankstesniu šurmuliu – niekas neploja ir neaikčioja. Baigiasi „The Washing­ ton Post“ ir smuiko virtuozo Joshua Bello so­ cialinis eksperimentas. Kepurėje – vos 32 JAV doleriai. Ką tik jis 3,5 milijono dolerių vertės instru­ mentu sugrojo vienus iš sudėtingiausių kada nors smuikui parašytų kūrinių. Tie patys šeši kompozitoriaus Johanno Sebastiano Bacho kūriniai prieš dvi dienas skambėjo sausakim­ šame Bostono teatre, kur bilietus, kainuojan­

32

Laikais, kai patikimiausia rinkodaros priemonė yra akcijos ir išpardavimai, vis dėlto atsiranda reklamų, kurios priverčia susimąstyti ir jausti.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS rugsėjis 2013

čius vidutiniškai 100 USD, klasikinės muzi­ kos gerbėjai graibstyte graibstė. Neturime laiko sustoti ir paklausyti vieno iš geriausių pasaulio muzikantų, jei prieš tai jo nepristato pompastiškos reklamos. Tad ką dar pralei­ džiame kasdien?

Ar reklama gali būti naudinga? Esame pripratę vengti reklamos, nes ji erzina, įterpiama į mėgstamas mūsų laidas, filmus, koncertus, straipsnius ir verčia ką nors daryti. Visai neslepiama, kad reklamos tikslas – veikti vartotojus. Tai rodo ir formalus rekla­ mos apibrėžimas: reklama (pranc. réclame < lot. reclamo – rėkiu) kaip objektas yra infor­ macija, skirta paveikti potencialius pirkėjus (vartotojus, tikslinę grupę) atlikti įvairius veiksmus, susijusius su prekės ar paslaugos pirkimu ir vartojimu.

Visai neslepiama, kad reklamos tikslas – veikti vartotojus.


32

sielai

Reklama

38 Verslo konsultantai: slapta meilė jiems turi priežasčių

Grįžtant prie „Grammy“ apdovanoto J. Bello pavyzdžio – minimali reklama su­ burtų žiūrovų aplink atlikėją. Užtektų A4 formato lapo su atlikėjo vardu ir atliekamo kūrinio pavadinimu. Rezultatas: atlikėjui būtų malonu groti girdintiesiems, žiūro­ vams būtų gera atrasti kitokią muziką. Akivaizdu, kad verslas nelinkęs imtis nie­ ko, kas potencialiai neduos bent minima­ lios finansinės naudos. Tačiau aplinkui ne­ trūksta ir tokių pavyzdžių, kai kampanijos, kuriomis verslas skatina pirkti savo produk­ ciją, suteikia ne tik naują patirtį vartoto­ jams, bet ir abipusę naudą. Jūsų dėmesiui – keletas įdomesnių pavyz­ džių, akivaizdžiai įrodančių, kad abipusė nauda (angl. win-win) įmanoma reklamuo­

42 Melo ekonomika

jant net ir labai nuobodžius produktus ar paslaugas. Pardavimo rodikliai šiais atvejais taip pat iškalbingi, bet šį kartą juos paliki­ me ramybėje.

nukonkuravo įprastą elevatorių, dėžė su specialiais garsais skatino sumesti aplinki­ nes šiukšles.

Įrodė, kad įmanoma

Sprendimas: „Nike+“ sistemos reklaminė kampanija. Įmonė įgyvendino bendrą pro­ jektą su „Apple“ ir pasitelkus „iPod“ tapo įmanoma sekti sporto rezultatus bei dalytis jais su draugais. Vertė: Panaudojo žmonių potraukį viešai demonstruoti socialinį statusą ir masiškai paskatino judėti. Tapo įprasta didžiuotis net mažyčiais sporto laimėjimais.

1. Autorius: „Volkswagen“

Sprendimas: Kampanija „The Fun Theo­ ry“. Kampanijos sumanytojai viešose vieto­ se surengė netikėtų pramogų: požeminės perėjos laiptai skambėjo it pianino klavišai, o į šiukšlių dėžę metama servetėlė švilpė, it lėktų į bedugnę. Vertė: Įrodė, kad „žaidimizacija“ (angl. ga­ mification) žmones skatina keisti įpročius ir įveikti tinginystę – skambantys laiptai

2. Autorius: „Nike“

3. Autorius: „Metro Trains“

Sprendimas: Kampanija „Dumb Ways to

2013 rugsėjis

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

33


įžvalgos

Verslo konsultantai: slapta meilė jiems turi priežasčių

Gelbėti beveik visuomet reikia brandžias, senas organizacijas.

Žinote, ką kalba apie žmones, oro uostuose priimančius skundus iš keleivių, kurių bagažas neatskrido? Tai blogiausias darbas pasaulyje.

K

ANDRIUS UŽKALNIS A ndriaus U žkalnio nuotr .

O tto K ylmalos nuotr .

odėl? todėl, rinktų drabužių reikės įsigyti ką nors, ko ne­ kad niekada nematai laimingo kli- norėtum vilkėti ir už dyką. Užuot atostogavus, reikės laukti (ir kartais ento. Kai tu darbe, visi lankytojai, ateinan­

tys prie tavo langelio, yra ne šiaip nelaimingi: beveik visi yra įsiutę. Kol jie susiruošia kreip­ tis į tave, jau būna labai ilgai laukę prie baga­ žo karuselės, stebėdami vis skystesnį krepšių srautą ir jausdami, kaip pamažu tirpsta jų viltys. Tuomet augančią neviltį (ypač jei jie atskri­ do ne į namus, kur galima kitus džinsus ir marškinėlius tiesiog pasiimti iš stalčiaus, o į kitą šalį, atostogų) keičia sudėtinga, bet labai nemaloni, laipsniškai ryškėjanti vizualizacija, kaip dabar bus blogai. Prieš akis auga ir kero­ ja įvairūs sugadintų atostogų aspektai. Reikės apsieiti be maudymosi reikmenų ir pirkti pigios kokybės brangius pakaitalus vie­ tos parduotuvėje. Vietoj savų rūpestingai išsi­

38

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS rugsėjis 2013

nesulaukti) bagažo atvežant į viešbutį ir skam­ binėti į oro uostą, diktuoti tarnautojams, pras­ tai kalbantiems angliškai, pamesto lagamino 24 raidžių ir skaitmenų kodą. Paskui teks pil­ dyti draudimo formas ir galbūt gauti 200 dole­ rių kompensaciją už krepšį, nors vien krepšys kainavo tris šimtus, ką jau kalbėti apie turinį. Visa tai yra paeiliui įsivaizduojama, ir tik tuomet, kai žmogų būna užvaldęs nevilties, pykčio ir neracionalių baimių mišinys, jis at­ siranda prie jūsų langelio, ir tada jau jis visas jūsų. Ir kitokių klientų nei kitokių emocijų jūs darbe nematote. Ką primena šių pareigų specifika? Ačiū, kad paklausėte. Būtent taip dirba verslo kon­ sultantai.

Konsultantai dirba tuose koridoriuose ir posėdžių salėse, kurias seniai paliko laimė.


Verslo konsultantai: slapta meilė jiems turi priežasčių

Kur nelaimė, ten ir mes Verslo konsultantai (susitarkime, kad šiuo vardu vadinsime visus, kartu paėmus, išori­ nius patarėjus, ugdančiuosius vadovus (angl. coacher), asmenybės trenerius, vado­ vų asmeninio augimo mokytojus ir visus kitus, kas nedirba bendrovėje, tačiau at­ vyksta gelbėti) tikrai nedirba ten, kur ošia laimingo verslo giraitės, žaliuoja švelni žolė, skaisčiai šviečia šilta saulutė ir rytojus atro­ do daug žadantis. Jie nėra laimingo, tikslą žinančio, augan­ čio ir besiplečiančio verslo palydovai. Ar esate ką nors girdėję apie tai, kas konsultavo Steve'ą Jobsą arba Richardą Bransoną (pir­ masis išėjo į geresnį pasaulį anksčiau, nei jo

bendrovės saulutė perlipo vakarop, o antra­ sis nelaikė rankose nė vieno verslo tiek ilgai, kad jis pasidarytų panašus į gelbėjamą)? Būtent. Tačiau jei galėtumėte gauti informacijos (ji dažniausiai konfidenciali – panašiai, kaip informacija apie paciento ligas ir gydymą), kiek žmonių buvo samdoma, stengiantis gaivinti ir pakelti ant kojų bendroves, bars­ tančias klientus, pelnus ir deginančias pini­ gų rezervus, tai visur nustebintų visiškai panašūs scenarijai ir dinamika. Visų nelai­ mingų bendrovių, nors skirtingo dydžio ir verslo pobūdžio, yra labai panašios nuotai­ kos, kalbos ir problemos. Bėdų pasikartojimas labai padeda sam­ dytiems gelbėtojams: tie, kam teko nelai­

mė dirbti bendrovėse, į kurias atėjo verslo gydytojai, ir kas matė jų pristatymus (jų sunku išvengti, kaip ir spalvingų „Excel“ lentelių ekrane), per keletą metų tikrai ne­ galėjo neatkreipti dėmesio į nejaukų atsi­ kosėjimą ir susigėdusias šypsenas, kai pasi­ rodė, kad didelei architektų įmonei yra pateikiama šiek tiek priderinta medžiaga, kuri dar ne taip seniai buvo rodoma stam­ biai skalbimo mašinas gaminančiai ben­ drovei. Kai kur, atsiprašau, pamiršome pakeisti dalį teksto (nors pateikiamą medžiagą kon­ sultantai tikrino kelis kartus, paskutinius du kartus – likus pusvalandžiui iki susitiki­ mo, sėdėdami taksi ir laikydami kompiuterį ant kelių).

2013 rugsėjis

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

39


įžvalgos

Konsultantai dirba tuose koridoriuose ir posėdžių salėse, kurias seniai paliko laimė. Korporatyvinis humoras ir folkloras moko, kad galite atspėti, jog per ilgai užsibuvote vienoje bendrovėje ir darbovietė neria že­ myn, štai kada: jei pamatote koridoriuje gra­ žų, patrauklų, nepaniurusį žmogų, į kurį galėtumėte žiūrėti ir žiūrėti – žinokite, tai verslo konsultantas. Jis jūsų bendrovėje ne­ dirba, jis tik ją gelbėja. Tai skamba kaip bukas apibendrinimas. Tačiau konsultantus lengva atskirti iš len­ gvesnės eisenos, smagesnės kalbos, gražes­ nių drabužių. Jų automobiliai bendrovės aikštelėje aiškiai išsiskiria blizgesiu ir bran­ gumu (iš tiesų čia tik psichologinė apgaulė: tiesiog nuolatinių darbuotojų automobilius jau visi pažįsta ir prie jų yra pripratę, net jei jie nėra nei pigūs, nei seni). Nuolatiniams darbuotojams tie konsultan­ tų ratai yra neišsenkančių pokalbių tema – prie pietų ir prie kavos per pertraukėles. „Ma­ tei? Aišku, kai jiems mūsų direktorius tiek moka, tai jie tokius ir pirkinėjasi. Iš mūsų pinigų.“ Jei esate konsultantas, turite priprasti, kad viskas, ką turite – nuo rašiklio, telefono, švarko iki sulčių pasirinkimo per pietus („šitą nesąmonę tik konsultantai ir perka, o kas jiems, jie tikriausiai prideda prie sąskai­ tos“ – įdomu, kad dažnai ir prideda) – bus pastebėta ir panaudota prieš jus. Čia kaip senasis Anglijos policininkų standartinis įspėjimas (šiais laikais formu­ luotė kitokia, kur kas nuobodesnė): „Viskas, ką jūs pasakysite, gali būti panaudota prieš jus.“

Nekenčia tie, kam labiausiai stengiatės padėti Kodėl gelbėjamų bendrovių darbuotojai taip nekenčia konsultantų? Pirmiausia, gelbėjamos bendrovės dar­ buotojų nuotaikos jau pagal nutylėjimą yra tokios, kad jie labai daug ko nemėgsta. Įs­ taigoje vyrauja tai, kas kukliai vadinama „prastu moraliniu klimatu“. Taip pat mirš­ tančią prie stoties prostitutę su heroino švirkštu venoje galima pavadinti „mažai dėmesio skiriančia sveikatai“. Klimatas yra liūdnesnis nei rinkimų kampanija Šiaurės Korėjoje. Bendrovėje jau liko daugiausia tie žmonės, kuriems nela­ bai daugiau yra kur eiti – jų nelabai kas nori arba jiems siūlo gerokai mažiau pini­

40

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS rugsėjis 2013

Kai ateina konsultantai, visi geriausi darbuotojai jau būna palikę lizdą pro atviras duris ir langus. Konsultantų transportas išsiskiria mašinų aikštelėje .

gų, nei jie gauna dabar. Jie puikiai žino, kad jų pasirinkimas ribotas. Jie suvokė, nes negalėjo nematyti, kad tie, kas galėjo išeiti, jau taip ir padarė. Ir visada į žalesnes lan­ kas. Kad išėjusiems sekasi puikiai, niekas ne­ abejoja: po pusmečio jie, linksmi, atsipalai­ davę, užeina aplankyti buvusių kolegų ir pasakoja apie tai, kaip jiems patinka nauja­ sis darbas ir fantastiškas naujas biuras su nemokamais sumuštiniais ir žaidimų kam­ bariu. Problemos? Na, gal ir yra, bet tiek daug smagių darbo kelionių į Los Andželą, Dubajų ir Ciurichą, kad prie problemų ne­ sustojame. „Na, o kaip jums čia, liku­ siems?“ Ir tuomet prasideda aptvare likusių kor­ poratyvinių kalinių pasakojimai apie tai, kaip buvę bjaurūs viršininkai tebėra bjau­ rūs, valgyklos darbo laiką sutrumpino, ko­ pijavimo aparatų vis mažiau, ir visi laukia naujos atleidimų bangos. Be to, gelbėjamos bendrovės prieš pa­ kviesdamos konsultantus jau būna perėju­

sios bent porą agresyvių išlaidų mažinimo vajų su visomis susijusiomis pasekmėmis. Darbuotojai jau pajuto, kad jų nervai iš­ tampyti etatų karpymo (ten buvo ir visi spektakliai su „pasitarimu su komanda“, kai nemaloniuose susirinkimuose atskirų padalinių darbuotojai aiškino apie tai, kad reikėtų sumažinti arba panaikinti kokį nors kitą skyrių, ir kvaili klausimai sulaukė tik tokių pat atsakymų, o pasitarimus dar­ buotojai palydėjo tik nauju cinizmo ir pa­ giežos užtaisu). Darbuotojai jau būna pasijutę pažeminti, kai pamažu tirpsta buvusios privilegijos: ne tik verslo klasės skrydžiai darbo kelionėse, bet ir taksi į oro uostą, sumažėja prenume­ ruojamų laikraščių ir žurnalų (anksčiau juos mažai kas skaitė, bet kas iš to: visi su­ prato, kaip jų reikia, kai spaudos neliko), o nešiojamieji kompiuteriai jau porą metų vis tie patys. Naujiems, sako, nėra pinigų. Naujus, brangius, plonus kompiuterius turi tik verslo konsultantai – tie viskuo pa­ tenkinti, savimi pasitikintys atėjūnai.


Verslo konsultantai: slapta meilė jiems turi priežasČIŲ

Psichologiškai jų linksmumas, jų kalbėji­ mas neįsitempus (tikslios, naujos, įtaigios frazės, net jei ir klišės, bet tokios saldžios: „mes neieškom problemų, mes ieškome sprendimų“, „mums moka, kad mes pavers­ tume jūsų sunkumus pranašumais“), visa jų išvaizda yra skausmingas priminimas, kad jie yra iš kito pasaulio, iš laisvės. Be juokų: yra tekę girdėti organizacijose Vakaruose kalbant apie „pasaulį anapus“, suprask, už mūsų korporacijos ribų. Tai skamba beveik mistiškai. Toks svarbus yra teritorijų daliji­ mas. Sovietų Sąjungą menantys žmonės žino, kaip išsiskirdavo žmonės iš laisvojo pasaulio: sveikesne odos spalva, drabužiais ir net rū­ komų cigarečių skanesniu kvapu.

Kam geram vadovui konsultantas? Labai paprasta pasakyti, kad geram vadovui neturėtų reikėti konsultanto. Čia tas pats, kaip sakyti, kad geram šalies prezidentui ne­ turėtų reikėti apsaugos arba geram žmogui – advokato, arba kad geras rašytojas turėtų ap­ sieiti be šauktukų ir daugtaškių. Pastarasis teiginys yra išties teisingas: mano tekstuose nebūna šauktukų ir daugtaškių, nebent juos

įrašytų pernelyg jautrios redaktorės ar korek­ torės, išsiilgusios rašinėlio stiliaus. Tačiau net ir geriausi vadovai negyvena idealiame pasaulyje. Pirmiausia, vadovas ne­ gali visko tvarkyti pats, jam reikalingi pada­ linių vadovai, ir tie padalinių vadovai yra tik žmonės su savo interesais, favoritais ir asme­ niniais tikslais, o jie gali labai skirtis nuo to, ko siekia visas verslas. Kuo senesnė organizacija, tuo labiau ji ap­ auga intrigomis, vietinėmis imperijomis, pa­ dalinių kunigaikštukais, kurie visus sėk­ mingai įtikina, kad niekas be jų negali vykti (jie mokėsi iš geriausiųjų – dar Kristus sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“; ir jie sėkmingai išmoko šią hierarchi­ nės tvarkos pamoką, o išmokę – nustatė savo tvarką kitiems). Ir tada nebelieka strategijos anei vizijos, ją pakeičia tik įpročiai ir „mes visada taip darėm“. Laimingas tas, kas nėra patyręs, kaip pusė organizacijos tvarko popierius pagal ikipen­ sinio amžiaus finansininkės įgeidžius ir as­ meninius įsitikinimus. Skenuotų sąskaitų ji nepriima, nes netiki jomis ir nepasiduos šė­ tono gundymui. Viceprezidentas gali turėti galios leisti milijoninius pirkimus arba jų

neleisti, tačiau net ir jis privalo paklusti po­ nios Stefutės religiniam požiūriui ir prista­ tyti būtent popierius, nes tikėjimas reikalau­ ja popieriaus, o ne elektroninės bylos. Retas vadovas turi tiek jėgų, valios ir šaltų nervų, kad galėtų neatšipinęs dantų kibti į šiuos dalykus, kai visa organizacija yra iš es­ mės zyziantys, savo reikalų žiūrintys, ner­ vingi vaikai – nepriklausomai nuo amžiaus. Nė vienam vadovui nelinkėčiau nė vieno įmonės padalinio, kuriam vadovautų žmo­ gus, stumiantis paskutinius metus iki pensi­ jos, kai senolio skyriui labai reikėtų pokyčių. Iš laukiančio pensijos darbuotojo strategi­ niai sprendimai tikėtini tokie patys, kaip darbo kokybė iš biuro darbuotojo penkta­ dienį trečią valandą popiet. O daugelyje su­ brendusių organizacijų didysis vadas tokių padalinių vadovų turi daugumą. Nors esminė labai brangių konsultantų darbo funkcija gerai paslėpta už jų rengiamų pristatymų, schemų, šūsnių ataskaitų ir ana­ lizių (na, kad būtų ką parodyti, jei kas pa­ klaustų, kodėl šiems žmonėms išleisti tokie dideli pinigai), tačiau pirminė jų paskirtis suprantama visiems: padėti vadovui priimti geriausius sprendimus, kuriuos jis galva ir širdimi žino, bet jiems priešinasi dauguma darbuotojų. Apie brangumą galima būtų ilgai pasako­ ti, tačiau čia svertai yra kitokie nei perkant biuro valymo paslaugas, sąvaržėles arba su­ muštinius korporatyviniam piknikui. Niekas nenori pigaus konsultanto, kaip niekas nenori (iš tiesų, sakau jums, nenori) pigaus advokato baudžiamojoje byloje, nie­ kas nesirenka neurochirurgo kaip ypatingo vasaros pasiūlymo („tik šį mėnesį nemoka­ mas magnetinis rezonansas – su kiekviena auglio operacija!“) ir pigiausio politinių kampanijų stratego. Čia tokios paslaugų ka­ tegorijos, kurių kainos etiketė yra svajonės dalis, nes pigumas yra blogas ženklas kaip juoda katė per kelią, o didelė paslaugos kai­ na automatiškai kliento protą programuoja sėkmės įspūdžiui. Konsultanto versle, kaip niekur kitur, vis­ kas yra smegenyse: jei klientas yra įtikina­ mas veikti pagal savo supratimą ir tuo džiaugtis, tikslas pasiektas. Jei klientui už didelius pinigus leido suprasti, kad jis, klien­ tas, širdies gilumoje yra teisus, tai brangu­ mas prisideda prie teisumo – ir drauge savi­ vertės – suvokimo blizgesio.

2013 rugsėjis

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

41


įžvalgos

Melo ekonomika Būti pesimistu Lietuvoje tampa nemadinga, ir — kaip visi žino — verkia tik nepritapėliai, kurie nieko nepasiekė, nes tik tokia esą jų kaina. Tie, kurie verti, jau švenčia ir kartu su mieluoju Andriumi Užkalniu kokiame nepigiame restoranėlyje geria šampaną.

T

AUŠRA MALDEIKIENĖ

V ladimiro I vanovo nuotr .

ačiau aš nebijau prisipa- Klausimas iš anapus tvoros žinti esanti pesimistė, nes nekęsdama Daugelis prisimename anekdotą apie septynis

amerikietiškų kalnelių ir vėl esu verčiama sėsti į vagonėlį, o jis, įsibėgėjęs už posū­ kio, dar kartą ners žemyn. Kita vertus, trys žodžiai – kaip visi žino – paverčia mane įsiutusiu gal ir ne paties grakščiau­ sio kūno, bet tikrai judraus proto buliu­ mi. Visos pasaulio valstybių daugiau ar ma­ žiau stabilios ekonominės sėkmės istorijos yra pasakojimai apie tai, kaip dauguma tos šalies žmonių, pasiremdami savo galvomis ir rankomis, sugeba išgyventi ir prasigy­ venti. Jei švenčia tik kokia mažuma – aris­ tokratija, nomenklatūra ar turtuolių sauje­ lė, – o kiti, prisimenant melancholišką kla­ siką, lyg tas nupiepęs pageltęs vaikutis pro tvorą į sodą vis žiūri liūdnai, tai aš čia ne­ matau nieko linksmo.

42

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS rugsėjis 2013

socializmo stebuklus: pirmas, visi turėjo dar­ bą; antras, nors visi turėjo darbą, niekas ne­ dirbo; trečias, nors niekas nedirbo, normos buvo įvykdomos 100 procentų; ketvirtas, nors normos buvo įvykdomos 100 procentų, parduotuvėse nieko nebuvo; penktas, nors parduotuvėse nieko nebuvo, visi visko turė­ jo; šeštas, nors visi visko turėjo, viskas buvo vagiama; septintas, nors viskas buvo vagia­ ma, visiems visko užteko. Nelabai tikslus sovietinės tikrovės aprašas, bet esmė pagau­ ta. Per ilgą laiką išmokau savo mokinukams sklandžiai papasakoti istoriją apie tai, kaip išgyventi išvirkščiame pasaulyje. Dirbi, pavyzdžiui, vaistinėje. Kažkas suplanuoja, kad nurodytą dieną vaistinė gaus eilinę siuntą vatos, marlės ar kokių deficitinių

Pajamų srautas generuojamas jaunesnės kartos, o jai užmesti labai dideli socialiniai įsipareigojimai. J uditos Gri g elytės nuotr .

Kaip išgyvena tie dešimtys tūkstančių žmonių, kurie gauna minimaliąją algą?


MELO EKONOMIKA

vaistų. Gal ne visa, tačiau bent didžioji siuntos dalis tą pačią dieną nuperkama pačių vaistinės tarnautojų ir įvyksta tik­ roji ekonominė transformacija: prekėmis nepadengtas rublis virsta pinigais, daik­ tu, turinčiu realią mainomąją vertę. Marlės pavidalą įgavęs rublis tapo visuo­ tinai geidžiama preke: nori – virsta kny­ ga (knygyno darbuotojos savo rublius lygiai taip pat iškeičia į tikrąją vertę — tas knygas, kurių kam nors išties reikia), nori – majonezo indeliu, o susijungęs su kepenis gydančiu vaistu – gražiu gabalu karbonado. Vis dėlto tik iš pirmo žvilgs­ nio toks žaidimas atrodo esąs be pralai­ mėtojų. Panašiame mainų lauke nuoša­ lyje visada liūdnai stovi tas, kurio darbo

vieta neleidžia įsigyti kokios nors visuo­ tinai trokštamos gėrybės, gebančios menkavertį rublį stebuklingai paversti trokštama preke. Kodėl nuo tokios „senovės“ atsispiriu? Priežastis paprasta – laikai praėję, bet tam tikra ekonominio veikimo logika, kuria re­ miasi dabarties lietuviška ekonomika, kai kuriais esminiais momentais labai panaši. Tai ant galvos pastatytas pasaulis, kuriam visai nesvarbi tikroji išteklių ir gaminių kai­ na, taip pat prekių ir pinigų srautų subalan­ savimas. Sovietai niekada viešai nekėlė klausimo, kaip majonezas ir žirneliai, kurių nėra par­ duotuvėje, papuošia šventinius stalus. Tai buvo tabu, nes buvo jaučiama, kad atsakius

į šį klausimą bus atskleista visa anos epo­ chos veidmainystė ir menkystė. Šiandien irgi turime klausimą, kurio nedera užduoti. Klausimas labai papras­ tas, kasdien iškylantis kiekvienoje bent kiek mąstančioje galvoje. Tai klausimas apie išgyvenimą. Kaip išgyvena tie dešim­ tys tūkstančių žmonių, kurie gauna mini­ maliąją algą? Kaip išgyvena tie beveik pora šimtų tūkstančių bedarbių, kurių tik maža dalis gauna apgailėtiną nedarbo draudimo išmoką? Kaip išsiverčia nedir­ bantys pensininkai, kurių pensija nesie­ kia, tarkime, 800 litų? Ir kaip sukasi būs­ to neturinčios jaunos šeimos su vaikais, jei šeimos pajamos nesiekia bent 3000 litų per mėnesį?

2013 rugsėjis

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

43


tema . Herkaus M ila š evi č iaus nuotr

DA RIU S RA DK EV IČI US

NEDARBAS, E F E KT Y V U M A S IR LIETUVOS Klausydamas žinių bei kad politinių diskusijų supratau, informacija yra prieštaringa, ir nusprendžiau į ją ne tik įsigilinti, bet ir išsiaiškinti šio fenomeno priežastis. s Perskaitykite žemiau pateiktu ar , ęs 6 faktus ir paklauskite sav patiriate tokių pačių jausmų.

ATEI T IS 48

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS rugsėjis 2013


Lietuvos prezidentė susirūpinusi, kad tarp jaunimo – didelis nedarbas. 2. Lietuva rengia beveik daugiausia studentų vienam gyventojui. 3. Lietuvos pramonininkai nepatenkinti parengtais studentais. 4. Verslininkai skundžiasi, kad jiems trūksta darbo jėgos. 5. Oficialus nedarbo lygis Lietuvoje yra apie 12 procentų. 6. Darbo birža deklaruoja, kad yra didelis tam tikros profesijos bedarbių skaičius, o darbdaviai tvirtina, kad būtent tų specialybių darbuotojų trūksta.

Aplinkybės ir nuomonių kakofonija Galima būtų daryti prielaidą, kad jaunimui sunku įsidarbinti, nes trūksta praktinės patirties. Universitetai kaltina darbdavius, kad šie atsisako priimti studentus atlikti praktikos, o teisinė reglamentacija yra nepakankama. Daugumą Lietuvos įmonių galima priskirti prie gaminančių, o ne prie ku­ riančių naujas technologijas, o universitetai ir toliau rengia grynuosius inži­ nierius, kurių poreikis ribotas. Galima būtų daryti prielaidą, kad bedarbiai neina dirbti dėl mažo atlygini­ mo, yra linkę gauti pašalpą ir kartkartėmis natūriniame ūkyje ką nors užsiau­ ginti ar nelegaliai padirbėti, negu nuo ryto iki vakaro sunkiai dirbti už mažą atlyginimą.

Lietuvos valdžia po truputį kelia atlyginimo mini­ mumą, darbdaviai tuo nepatenkinti ir tvirtina, kad tokiu būdu praranda konkurencingumą tarptautinėje rinkoje arba nieko neuždirba Lietuvos rinkoje dėl jos mažumo. Atlyginimo kėlimas nedidina darbo našumo. Premjeras siūlo kelti darbo našumą investuojant į naują įrangą, tačiau darbdaviai žino, kad tai rizikin­ ga, neaišku, ar atsipirks, antra vertus, šiais laikais įranga gana greitai sensta arba tampa nereikalinga pasikeitus gaminamų produktų rinkos poreikiams. Bet kokiu atveju nauja įranga yra brangi ir su ja dirb­ ti reikia ne šiaip darbo jėgos, bet turinčios naujų įgūdžių, kad ir darbo su kompiuteriais bei jų pro­ gramomis. Politikai mano, kad reikia skatinti naujų darbo vie­ tų kūrimą, tačiau dėl netikėtų rinkos pokyčių užsida­ ro ar bankrutuoja iki tol stabiliai dirbusios įmonės, todėl neįmanoma ilgam subalansuoti darbo pasiūlą ir paklausą.

Karių rengimo skirtumus kariuomenėje lemia seržantai. Herkaus M ila š evi č iaus nuotr .

2013 rugsėjis

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

49


visuomenė

>>

Finansų diktatorius Jeanas Colbert’as (II) Jam beveik pavyko pastatyti dėl karų prasiskolinusią, finansininkų ir valdininkų išvogtą XVII a. Prancūziją ant kojų. Paversti valstybe, kaimynams parduodančia, o ne superkančia jų prekes. Nelaimė, ta šalis turėjo ir ambicingą karalių Saulę, didikus, manančius, kad senu geru karu galima pasiekti daugiau ir greičiau, nei „...kuriant visokius mechaninius verslus“. ( Pabai g a . Pradžia – „V erslo klasės “ 2 0 1 3 m . vasaros numeryje )

1. Liudvikas XIV

1661-aisiais, kai, globojamas šykščiojo kardinolo Jules Mazarini, piktinosi švaistūnišku finansų ministro N. Fouqet gyvenimu. C h arles ’ o L e

B runo p aveikslas , „V iki p edija“.

2.

Sidabrinė Liudviko XIV laikų prancūziška moneta – ekiu buvo lygi 3 livrams, arba 20 su.

3.

Jeanas Colbert’as, talentingas reformatorius, XVII a. beveik pastatęs mokesčių chaose paskendusią Prancūziją ant kojų. X I X a .

p ie š inys , „V iki p edija“.

T

iesa, 1672-aisiais beprasidedančiam karui su Nyderlandais reikėjo

smulkmenėlės – pinigų. Pageidautina bent po 60 mln. livrų (pusės metinio Prancūzijos biudžeto) kasmet. Tik kur jų gauti, jei prieš karingus planus it mūras stojo šykštusis prancūzų finansų minis­ tras Jeanas Colbert’as: jis pamokslavo, kad ka­ riauti dera pinigais, o ne pinigus kišti karui. Dar 1661 m. su karaliaus palaiminimu triukšmingai ištrenkęs iš posto prisivogusį pirmtaką Nicolas Fouquet, J. Colbert’as aiški­ no jau ir taip kariaujantis. Be to, su visomis Prancūzijos kaimynėmis iš karto, nes „...prekyba ir yra nuolatinis karas“. Negana kariaujantis – dar ir laimintis: prancūzų karinis laivynas skaičiumi ir tonažu jau pralenkė net anglus. Mokesčiai buvo surenkami tvarkingai, valstiečiams jie sumažėjo, subliūško ir išsipūtęs valdininkų, teisininkų, finansininkų

58

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS rugsėjis 2013

GEDIMINAS KULIKAUSKAS

aparatas. Dauguma anksčiau iš užsienio įsivežamų prekių dabar jau buvo gaminamos šalies viduje – tarytum grybų pridygo manufaktūrų. Tiesiami keliai, kasami kanalai, gyventi šalyje tapo geriau, linksmiau. Ir jei jau kariauti, kitas tautas dera triuškinti „...savo pramone... įveikti jas savo skoniu.“ Galima ir patrankomis, bet tokiam karui tektų pataupyti dar kokius dvylika metų, nes šalies biudžetas... Skolintis? Bet juk Jeanas ką tik aptramdė plėšriuosius finansininkus, už pasakiškus procentus kreditavusius valstybę per Trisdešimtmetį karą. Tad jei karalius vėl ims kariauti skolon, „...paėmus paskolas, prisireiks mokesčių jų apmokėjimui ir jeigu paskolos neturės ribų, tai ir mokesčiai bus beribiai“. Tačiau dvariškiai tik žvangino špagomis ir nekantriai žvilgčiojo Amsterdamo pusėn. Prancūzijoje, taip ir nepasiekusi zenito, leidosi „colbertizmo“ – negailestingos ekonominės

Tiesioginius mokesčius surinkdavo šią teisę iš valstybės išsinuomoję tarpininkai – atpirkėjai.


58

Finansų diktatorius Jeanas Colbert’as (II)

70 Penkios istorijos. Po blatu

2

3

1 Šitaip nekenčiamas žemės mokesČIO – taljOS rinkimas vaizduojamas senovinėse prancūzų karikatūrose.

Prancūzų valstietis ir valstietė XVII a. – pagrindiniai mokesčių mokėtojai, ant pečių jie nešė pusę valstybės biudžeto.

Prancūzų miestietis ir miestietė, kuriems mokesčius mokėti buvo „gėda“. F ra g mentas

F ra g mentas i š X V I I a . Paryžiaus žemėla p io .

i š X V I I a . Paryžiaus žemėla p io .

2013 rugsėjis

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

59


visuomenė

Penkios istorijos. Po blatu

Turėtume jaudintis, kad mūsų aštuoniolikmetis nesupranta skirtumo avarijos atveju tarp susitarimo su kitu vairuotoju ir susitarimo su kelių policija. V ladimiro I vanovo nuotr .

Tik jums, mieli šio žurnalo blizgiais viršeliais skaitytojai. Aš padarysiu šiek tiek daugiau nei įprastai ir papasakosiu penketą istorijų. Tik nepamirškite – gėlių ir saldainių negeriu.

P

irmoji istorija: nepaaiškinamos baimės

Vilius. Storas. Taip vadino gatvėje gana nie­ kam tikusį vaikiščią, kuris išsiskyrė iš tuomet labai nedidelio bamblių socialinio rato ne tik tuo, kad jo tėvai buvo išsiskyrę ar kad pats buvo bulvių maišu per galvą trenktas. Iš nuo­ girdų žinojau, kad jo patėvis – muitininkas. Nežinojau, ką muitininkai veikia, nežinojau, ką tiksliai veikia mano tėvai – kai mokykloje mokytoja paklausė, kur dirba mano tėtis, at­ sakiau „dirbtuvėje“ – ką jau kalbėti apie kaž­ kieno kito patėvio darbą muitinėje ir iš to kylančias galimybes kyšininkauti. Tačiau ne­ žinojau, kas išties baisiau (vaikiškai baisiau, baisiau pabaisos po lova, besikėsinančios pa­ čiupti už kojos, prasme) – dar pasakose juodai nutapytas „patėvis“ ar „muitininkas“, reiškęs baisius nešvarius pinigus net man, keliame­ čiam vaikui, kuris dar nesuprato, iš kur pini­ gai išvis atsiranda. Dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties mes, Lietuvos visuomenė, esame įsitikinę, kad galia ir pinigai korumpuoja iki tol nelyg tobulos pirmapradės kiaute tūnojusius gerus

70

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS rugsėjis 2013

LEONAS VAITIEKUS LENOKAS

žmones, paprastus žmones. Korumpuoti, mūsų akimis, yra tik verslininkai ir valdinin­ kai, medikai, policininkai ir muitininkai. Jie korumpavosi imdamiesi veiklos, kopdami karjeros laiptais, tais laikais, kai Lietuva ne­ buvo laisva. Tačiau nuo to laiko, kai iki be­ veik visų gyvenimo sričių kontrolės suvešėju­ sią pūvančią sistemą valdė nesuskaičiuojama daugybė biurokratų, priklausiusių vienai par­ tijai, praėjo beveik ketvirtis amžiaus, o požiū­ ris nesikeičia. Elgsena nesikeičia. Norėčiau šiuo tekstu perduoti jums, mieli skaitytojai, žinią – po blatu, kaip sakiau. Žinia tokia: korupcijos nemoko partinėje ar verslo mokykloje. Valdininkai ir verslininkai nėra iš­ skirtinės moraliai supuvusios gyventojų kastos. Jie gimė ir augo paprastų lietuvių šeimose, mo­ kėsi su paprastais kitų lietuvių vaikais mokyklo­ se, girdėjo tuos pačius suaugusiųjų pokalbius, kaip ir jūs. Į verslą ar biurokratinę karjerą jie at­ sinešė tai, ką jiems įdiegė tėvai, – ir trūksta jiems to, ko tėvai neišmokė. Korumpuoti ne valdinin­ kai ir verslininkai. Mes patys korumpuoti. Vei­ drodis nekreivas – bankų savininkai, partijų galvos, visi jie yra mūsų pačių atspindys.

Ne kur kitur, o šeimoje yra ugdoma socialinė atsakomybė


Penkios istorijos. Po blatu

Antroji istorija: gyvenimo pamokos Ne taip seniai man pasakojo dar vieną isto­ riją. Jaunos, dvidešimt kelerių metų, mergi­ nos tėvas paskambina iš Pasvalio dukrai, studentei, Vilniun. Paprašo, kad ši paskam­ bintų draudimo kompanijos atstovui, sutar­ tų susitikti ir nuneštų konkrečios markės konkrečios talpos konkretaus alkoholinio gėrimo butelį. Lauktuvių. Merginai susi­ drovėjus, niekada nėra davusi kyšio, tėvas ją nuramina: – Nieko, jauna esi, dar gali išmokti gy­ venti, – sako. Gyventi. Ne suktis ar ką nors apeiti, o gy­ venti. Taip dėstomi universalūs veikimo

tarp bendrapiliečių modeliai. Supratimas, kad be kyšių neišsisuksi, yra gajus kaip hid­ ra, o ir diegiamas jis ne iš blogų ketinimų – bent jau aš taip norėčiau manyti. Esu tikras, tėvai išties tiki, kad sistema nepasikeitė ir pro ją skintis kelią gali tik privilegijuotieji arba apsukrieji. Žinoma, nei privilegijos, nei apsukrumas vertės neprarado, tačiau nuo tų gūdžių laikų atsirado laisvė nebau­ džiamam turėti savigarbos ir bent jau iš principo gerbti meritokratinės valstybės principus. Ne kur kitur, o šeimoje yra ugdoma socia­ linė atsakomybė ir atžaloms diegiamos taps­ mo ir klestėjimo tarp žmonių tvarkyklės. Lygiai kaip turėtume būti susirūpinę, kad mūsų mažieji mano, kad švyturys – tai alus,

o ne pastatas ant jūros kranto, taip pat tu­ rėtume jaudintis, kad mūsų aštuoniolik­ metis nesupranta skirtumo avarijos atveju tarp susitarimo su kitu vairuotoju ir susita­ rimo su kelių policija. Ar galime manyti, kad vaikai galvos kitaip, jei vaikystės sa­ vaitgalius leidžia lakstydami po stalu, nu­ krautu buteliais su užrašais didelėmis rai­ dėmis? Arba skirtumo nesupranta, nes žodį „susitarti“ šeimos vyresnieji nuolat vartoja būtent ta, šio straipsnio temą ati­ tinkančia reikšme. Jūs, mieli skaitytojai, tai puikiai žinote – man net nereikia žodžių terpti į kabutes, kad signalizuočiau jums netiesioginę žodžio reikšmę. Patepti, duoti, nunešti, įdėti, įduo­ ti ir kitus nelabai kaltai skambančius žo­

2013 rugsėjis

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

71


Verslo klasė, 2013 rugsėjis