Issuu on Google+

LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ

pilys prieš lietuvių pilis ;Kryžiuočių samdė profesionalius žudikus ;Kryžiuočiai ;Paskutinis Vilniaus pilių šturmas Vilniaus bažnyčios ;Seniausios ;Stebuklingi Vilniaus atvaizdai akmens amžiuje ;Ugnis rąstais kloti vieškeliai ;Mediniais ;Keturkojai gladiatoriai Lietuvoje Kristupas Radvila Perkūnas ;Karingasis Sofija tapo šventąją ;Kunigaikštytė Vaza mylėjo tik kartą ;Vladislovas Glinskis – Mamajaus palikuonis ;Mykolas ndrejus Kurbskis – XVI a. Solženycinas ; AAdamo ; Mickiewicziaus moterys

RELIGIJA

KASDIENYBĖ

ASMENYBĖ

w w w. I l i u s t ru o t oj i I s t o ri j a . l t

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

1


Turinys 4 | Ugnis

akmens amžiuje

8 | Kristmemelis prieš Bisenę

16 | Seniausios

Lietuvos bažnyčios

20 | Purvinieji

pasienio karų herojai

28 | Mediniais LDK keliais

30 | Stebuklingi Vilniaus atvaizdai

34 | Pramintas Perkūnu

42 |

Nuo turtingiausios nuotakos iki šventosios

44 | Paskutinis

Vilniaus pilių šturmas

52 | Sena

meilė nerūdija

54 | Garsiausias

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maištininkas

62 | Keturkojai

gladiatoriai Vilniaus žemutinėje pilyje

70 | Paaukojau jums, besotės

74 | Pirmasis

rusų disidentas – Andrejus Kurbskis Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

3


Kasdienybė

Gabrielė Rimkutė, Piešiniai karinos adamonienės, maketas vitalio balčiūno

Ugnis akmens amžiuje

Ugnies įžiebimas ir pritaikymas gyvenime yra vienas pagrindinių žmogaus atradimų akmens amžiuje. Naujausi tyrimai Stebuklų urvuose Afrikoje parodė, kad ugnį susikurti gebėjo net Homo erectus žmonių rūšis, egzistavusi prieš 1,8 milijono metų. Ugnis – vienintelė gamtos stichija, kurią žmogus gebėjo sukurti pats ir panaudoti savo reikmėms priešistorėje. Archeologai sutinka, kad tai yra bene svarbiausias žmogiškumo rodiklis. Šią temą jau daugiau nei šimtmetį nagrinėja įvairių šalių archeologai, jie rado būdų, kaip tirti ir interpretuoti su ugnimi susijusius radinius.

A

r ugnis – iš žaibų? Mitologijoje paplitusios žaibų ir perkūno dievybės neatsitiktinai traukia mokslininkų, tiriančių ugnies prisijaukinimą akmens amžiuje (maždaug 3 400 000 – 3 000 m. pr. Kr.), dėmesį. Mitologinė informacija davė impulsą statistinėms analizėms, tokioms kaip žaibų dažnio pasaulyje paplitimo žemėlapiai, kurie atitinka archeologinius duomenis

4

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

apie pirmųjų žmogaus rūšių ugnies naudojimą. Galimas dalykas, kad teritorijose, kuriose žaibuodavo dažniau, ugnis buvo naudojama tik atsitiktinai, gavus jos iš kilusių gaisrų, ir atvirkščiai – ten, kur žaibuodavo rečiau, žmogus buvo priverstas lavinti ugnies išgavimo įgūdžius. Pirmieji gyventojai į Lietuvos teritoriją atkeliavo daugiau nei prieš 12 tūkstančių metų, kai vyravo arktinė tundra, reta augalija ir gana sausas oras, taigi savaiminių

gaisrų tikimybė buvo menka. Jie turėjo sugebėti įkurti ugnį patys, nes klimatas buvo pernelyg atšiaurus, kad būtų galima išgyventi nesišildant ugnimi, o rasti ugnies gamtoje buvo beveik neįmanoma.

Deginta ne tik mediena Pasaulyje yra žinoma įvairių kuro atmainų, iš jų viena labiausiai paplitusių buvo mediena. Atitinkamais klimatiniais periodais buvo prieinamos skirtingos medienos rūšys, ir akmens amžiaus žmonės turėjo gerai išmanyti jų savybes. Lietuvoje priešistoriniai gyventojai beveik visada turėjo galimybę kūrenti beržus, o šiltesniais laikotarpiais medienos pasirinkimas padidėdavo. Vėliau kokybiška mediena buvo prieinama visur, žmogus galėjo bet kada kurti laužą, taigi gyventi ir sėsliai, ir judriai. Prakuroms naudotos beržų tošys, samanos, kankorėžiai, kerpės ir įvairių rūšių žolės. Sumedžiotų gyvūnų kaulai irgi galėjo būti sukūrenami, o riebalai reikalingi degimui skatinti. Taip pat į ugnį mesdavo džiovintų durpių ir gyvūnų sudžiūvusių ekskrementų. Medieną rinkti galėjo įvairūs bendruomenės nariai. Šiandieniniu suvokimu, tokį darbą būtinai turėjo atlikti vyrai, tačiau


Livonijos ordino maršalo antspaudas.

Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniai.

„Vikipedija“.

Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniai.

LDK

KRISTMEMELIS PRIEŠ BISENĘ Lietuvos ir kryžiuočių pilių dvikovos Panemunėje

„Vikipedija“

8

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I


Žemaičių kariai XIII a., Šiandien tik menkai rekons­trukcijos. pastebimos, potvynių nudilintos ir karklais apžėlusios kalvelės, pagailėtos laiko ir Nemuno, žymi tas paupio vietas, kuriose kadais Lietuvoje bandė iškelti koją „pasiutę barzdočiai“ – Kryžiuočių ordino riteriai. Vieną dramatiškiausių istorijų, ko gero, mena Skirsnemunė, prie kurios stūksojo paslaptingai pražuvusi Vokiečių ordino Kristmemelio tvirtovė.

XI a. pentinis plačiaašmenis baltų kovos kirvis. Pagamintas iš geležies, rastas Kretingos raj. kapinyne. Kovos kirviai turėdavo siaurą pentį, dažnai paaukštintą ir panašią į plaktuko – smūgį šia kirvio puse atlaikydavo retas šalmas, juolab kad ilgas (apie 1 m ilgio) kotas leisdavo plačiai užsimoti.

V

okiečių (kryžiuočių) ordinui, XIII a. viduryje baigiančiam užkariauti prūsus, žūtbūt reikėjo sausumos kelio į Rygą. Mat kryžiuočiai po savo sparnu priglobė nuo žemaičių 1236-aisiais Saulės mūšyje žiauriai nukentėjusius kalavijuočius (ir suteikė šiems Livonijos ordino pavadinimą). Livonijos riteriai savo ruožtu pribaiginėjo žemgalius ir buvo neprieš atsiteisti su žemaičiais, tačiau tęsti karą tegalėjo nuolat gaudami kryžiuočių paramą.

Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniai

Piešinys iš „Elektroninės leidybos namų“ leidinio „Įdomioji Lietuvos istorija“

Raižinys iš Christopho Hartknocho albumo. VIKIPEDIJA

GEDIMINAS KULIKAUSKAS, VILMO NAREČIONIO DIZAINAS

Livonijos ordino Duobelės pilis, kurią 1259 m. nesėkmingai šturmavo žemaičiai.

Kryžiuočių riteris ir senovės lietuvių karys. Piešiniai iš „Elektroninės leidybos namų“ leidinio „Gimtoji istorija“.

IX– XIII a. lietuvių naudoti įmoviniai duriamųjų iečių ietigaliai, pagaminti iš geležies. Dešinėje pusėje matomas siauras ilgaplunksnis ietigalis, baltų karių dažniausiai naudotas kovai su šarvuotais priešininkais, – jis nesunkiai pramušdavo to meto šarvus.Ietigaliai rasti Vilniaus ir Trakų rajonuose.

Livonijos ordino 1252 metais pastatyta mūrinė Klaipėdos pilis.

XI– XII a. dviašmeniai kuršių, lietuvių kalavijai. Pagaminti iš geležies, rankenų puošybos elementai – žalvariniai. Kalavijai naudoti turtingesnių karių, dažniausiai laikyti medinėse ar odinėse metalu kaustytose makštyse. Geležčių būdavo į vežama iš Vokietijos, pareinės, bet daugiausia gaminta vietoje. Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

9


16

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

3 m., KAUN 1323–192 Š. VILNIUS CKIO PRIE

Šv. Mik bažnyčia alojaus bažnyčia , ji pirmą y kartą pa ra seniausia išli ku minėta 1 387 me si tais.

Mena pagonybės laikus

Seniausia išlikusia Lietuvoje laikoma Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje. Nėra žinoma jos pastatymo data, bet 1387 m. dokumentuose ji minima kaip seniai stovinti, vadinasi, iškilusi dar pagoniškoje valstybėje. Manoma, kad kadaise pro ją ėjo pirklių kelias ir šioje bažnyčioje meldėsi vokiečių pirkliai. Vėliau, pasikeitus gatvių planui, nedidukė bažnytėlė atsidūrė miesto pakraštyje ir galbūt todėl išliko nedaug tepakitusi. Jos išorė ankstyvosios gotikos stiliaus – kresna, monumentali. Amžiams bėgant, bažnyčia ne kartą restauruota, buvo padidinti jos langai, XVIII šimtmetyje pristatyta varpinė ir zakristija. Interjere išliko žvaigždiniai skliautai, paremti piliorių. Skliautai – bene vienintelė interjero detalė, menanti gotikos laikus. 1987 m. Šv. Mikalojaus bažnyčioje iškilmingai paminėtos Lietuvos krikšto 600-osios metinės. VLADIMIRAS IVANOVAS

Nors oficialia Lietuvos krikšto data laikome 1387 metus, krikščioniškų maldos namų čia būta gerokai anksčiau. Pirmiausia – karaliaus Mindaugo katedra. Ji, tikėtina, stovėjo dabartinės Vilniaus katedros vietoje. Vėliau didysis kunigaikštis Gediminas savo laiške mini Vilniuje esančią krikščionių bažnyčią. Kunigaikščio Algirdo valdymo metais Vilniuje buvo pastatytos kelios stačiatikių cerkvės, mat abi Algirdo žmonos buvo stačiatikės. Šie statiniai neišliko, kaip ir daugelis kitų – nugriautų, perstatytų, sumodernintų. Kaip jie atrodė, galime spėti žvelgdami į seniausias išlikusias Lietuvos bažnyčias: netinkuotos, sutvirtintos kontraforsais, su smailių arkų angomis ir portalais, dažnai puoštos neįmantriu juodų plytų raštu. Daugiausia jų tebestovi miestuose: Vilniuje ir Kaune, nes būtent ten kūrėsi pirmosios vienuolijos, maldos namus statė valdovai, pirkliai ar didikai. Pirmosios bažnyčios tarnavo ne tik kaip maldos namai, ten rinkdavosi seimeliai, prie jų buvo steigiamos mokyklos, špitolės.

J. F. BOGU

PARENGĖ GINA VILIŪNĖ gina vilūnė, vitalio balčiūno maketas

Seniausios Lietuvos bažnyčios

AS, 1923 m.

Religija

Nuo 1901 iki 1939 m. Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo vienintelė Vilniuje bažnyčia, kurioje buvo meldžiamasi ir sakomi pamokslai lietuvių kalba.


Už išgelbėtą gyvybę atsidėkojo šventove Seniausioji Kauno bažnyčia, nors turinti Švč. Mergelės Ėmimo į dangų titulą, nuo seno vadinama Vytauto Didžiojo vardu. Legenda pasakoja, kad po pralaimėto Vorsklos mūšio stebuklingai išsigelbėjęs Vytautas pažadėjo jį globojusiai švč. Mergelei Marijai pastatydinti bažnyčią ir pažadą tesėjo. Taip atsirado ši šventovė. Jėzuitų istoriko Alberto Kojelavičiaus-Vijūko teigimu, ši bažnyčia pastatyta 1400 metais, tačiau tai patvirtinančių dokumentų neišliko. Vytautas Didysis skleidė Lietuvoje švč. Marijos Mergelės kultą – dauguma jo iniciatyva pastatytų bažnyčių skirtos Dievo Motinai. Valdovas galėjo

susipažinti su šiuo kultu būdamas Kryžiuočių ordine, kurio globėja buvo švč. Mergelė Marija. Seniausios šventovės dalys – presbiterija ir bokštas. Visas unikalios kompozicijos pastatas amžių eigoje buvo ne kartą restauruotas ir keistas, nes nuolat kentėjo ne tik nuo gaisrų, karų, bet ir nuo potvynių. Carinės Rusijos laikais bažnyčia buvo perstatyta į cerkvę. Pasakojama, kad 1853 m. pro Kauną važiavo Rusijos imperatorius Nikolajus I. Arkliais keldamasis per Nemuną netoli bažnyčios įlūžo ir vos nenuskendo. Išvydęs bažnyčią, nusprendė ją suremontuoti ir pašventinti savo globėjo

Mykolo garbei. Taip atsidėkojęs Dievui už išgebėtą gyvybę. Bažnyčia grąžinta katalikams tik XX a. pradžioje. Tuomet jos atstatymu ir puošyba rūpinosi kunigas Juozas TumasVaižgantas.

Presbiterija ir bokštas – seniausios Vytauto bažnyčios dalys.

ALGIMANTAS BARZDŽIUS

ALGIMANTAS BARZDŽIUS

Šalia Nemuno stovinti bažnyčia mena dviejų valdovų išgelbėtas gyvybes.

ALGIMANTAS BARZDŽIUS

vienuolės benediktinės, seserys gyvena ten ir šiandien. Netoliese pastatytas vienuolynas XIX a. sujungtas su bažnyčia dengta galerija, o vakariniame gale atsirado priestatas, dėl jo bažnyčia prarado dalį savo archajiškos išvaizdos.

VLADIMIRAS IVANOVAS

Kita tiek pat originali ir sena Kauno šventovė – Šv. Mikalojaus bažnyčia. Ji išsiskiria tapybišku gotikiniu bokšteliu ir asimetrišku planu. Pirmą kartą kaip parapinė bažnyčia paminėta XV a. pabaigoje. XVII amžiuje prie bažnyčios įsikūrė

ALGIMANTAS BARZDŽIUS

Dorovės policija kišosi į vienuolių gyvenimą XIX a. carinė valdžia dažnai kišdavosi į vidinį vienuolynų gyvenimą, pavyzdžiui, dorovės policija vienuolyne apgyvendindavo dorovei nusižengusias moteris atlikti bausmės.

Šv. Mikalojaus bažnyčia Kaune – vienintelė Lietuvoje asimetriško plano gotikinė bažnyčia. Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

17


HEROJAI

Vikipedija

Purvinieji pasienio karų

Piešinys iš leidinio „Gimtoji istorija“

LDK

Livonijos ordino antspaudas.

Senovės lietuvių karys.

K

artą pradėjęs karą kryžiuočių ordinas stengdavosi jau nebeatleisti savo gniaužtų. Apie 1283-iuosius, baigę nukariauti prūsus, vokiečių riteriai pabandė peržengti Nemuną, bet greitai įsitikino, kad atvirame mūšyje kietasprandžiai lietuviai sunkiai įveikiami. Tuomet be didesnio girgždesio įsijungė neskubrus ir išbandytas teutonų karo mašinos mechanizmas. Statydamas pilį po pilies ordinas it kibioji varnalėša stengėsi įsikabinti bent pasienio teritorijoje. Tuo pat metu Prūsijos krašto magistras Meinhardas von Querfurtas (anot tyrinėtojo Otto Schneidereito) „...sumanė kitokį žaidimą. Ant lietuvių jis užsiundė plėšikų gaujas...“ Šioms buvo prisakyta, kad „...eitų, plėštų ir neduotų priešų

20

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

kraštui ramybės, nes juk darbui tokių žmonių nepanaudosi“. Šie plėšikai buvo žemiausia Ordino naudotos nuolatinio priešo varginimo, nesibaigiančių antpuolių strategijos grandis. Vikipedija

GEDIMINAS KULIKAUSKAS, VILMO NAREČIONIO DIZAINAS

Priemonių karuose su pagonimis nesirinkęs Kryžiuočių ordinas prieš baltų gentis noriai siundė ir profesionalių galvažudžių – vadinamųjų krikščionių plėšikų būrių. XIII a. tarp tokių ypač garsėjo Martyno iš Golino ir jo bendrų: sembo Konrado Velnio, Kudaro iš Sūduvos, pagudėno Nakaimo ir kažkokio Štaubemelio gauja. Plėšikų lizdas buvo nedidelė Conowedito pilaitė Karaliaučiaus pašonėje. Kruvinus gaujos darbus priešų žemėse kai kurie tyrinėtojai prilygina garsiojo anglų Robino Hoodo būrio nuotykiams.

Taip galėjo atrodyti lietuvių kariai kovose su kryžiuočiais. XIV a. atvaizdas iš Marienverderio pilies.

Krikščionių plėšikai – latrunculi Aukščiausia grandimi galima pavadinti vokiečių ordino retsykiais, kas keletą ar net keliolika metų, rengti didieji žygiai. Į juos prisirinkdavo įvairių Europos kraštų kryžininkų, su nuosavomis armijomis atskubėdavo čekų, austrų, vokiečių valdovų. Tokios armados smūgis buvo sunkiai atremiamas ir galėjo vienu sykiu parklupdyti kelias ar keliolika lietuvių pilių. Dėl savo gausos nebijodamas greito atsako, priešas galėjo įsiveržti giliai į kraštą ir siautėti čia geras porą savaičių. Bet kartu tai buvo lepus ir įnoringas mechanizmas: išlaikyti tokią masę karių Ordinas tegalėjo labai ribotą laiką – juos ir jų žirgus juk reikėjo maitinti. Be to, didieji žygiai buvo labai priklausomi nuo orų ir kelių: tevykdavo žiemą ar vasarą, išdžiūvus arba užšalus dykros klampynėms.


Besimeldžiantis kryžiuotis. Ordino „pusbroliai“, tarp kurių pasitaikydavo ir plėšikų, buvo atleidžiami nuo tikram kryžiuočių „broliui“ privalomos priedermės melstis bent 8 kartus per dieną.

Piešinio fragmentas iš 1250-ųjų vadinamosios Maciejowskio Biblijos

XIV a. parašyta Petro iš Duisburgo „Prūsijos žemės kronika“, kurioje atpasakotas ne vienas plėšikų krikščionių žygis į pagonių žemes.

Viduramžių mūšis – į tokias atviras kautynes pasalūnai plėšeikos stodavo retai. Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

21


Žemėlapis iš Abrahamo Orteliuso „Theatrum Orbis Terrarum“, XVI a. Vikipedija

X VI a . g r av i ū r a .

Asmenybė

Ivanas IV Rūstusis – pirmasis rusų valdovas, nusprendęs „prasikirsti langą“ į Baltijos jūrą ir 1558 m. pradėjęs ketvirtį amžiaus trukusį karą dėl Livonijos.

Livonija – dėl šios nusilpusios, tačiau prekybai ypač patogioje vietoje buvusios konfederacinės valstybės XVI a. susikovė net keturios šalys – Danija, Švedija, Maskva ir LDK.

PRAMINTAS PERKŪNU Kristupas Radvila ir jo žygiai GEDIMINAS KULIKAUSKAS, VILMO NAREČIONIO DIZAINAS

Lietuvoje šiandien jo vardą mena Biržų pilis, o pravardę – prieš švedus ir maskvėnus laimėti mūšiai. Iki europinės kario šlovės Perkūnui tetrūko vieno žingsnio – paimti nelaisvėn rusų carą. Mat 1582-aisiais, Livonijos karo metu, nedideliam Radvilos būriui pavyko prasibrauti iki pat Ivano Rūsčiojo štabo...

K

ristupas buvo antrasis Mikalojaus Radvilos rudojo sūnus, ne itin linkęs į mokslus (pasitenkino vadinamuoju namų mokymu), tačiau ūmus ir karingas, kur kas artimesnis tėvui nei pirmagimis Mikalojus Radvila. Berniukas augo žvangant ginklams – jam tebuvo vos 13 metų, kai Ivano Rūsčiojo vedami maskvėnai sumanė „prasikirsti langą“ į Baltijos jūrą ir 1558 m. užgriuvo Livoniją. Šios riteriai jau tebuvo

34

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

karių šešėlis. Patyrę keletą triuškinamų pralaimėjimų, praradę Narvą ir Tartu, jie metėsi po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sparnu. Tad greitai kovos dėl Livonijos tapo ir Lietuvos karu, o jaunasis Kristupas gavo puikią progą pamojuoti (galbūt dar pusiau vaikišku) kalaviju.

„Svarbiausias ir seniausias“ Lietuvos priešas Caras Ivanas IV Rūstusis lietuvių dokumentuose, anot Livonijos karo tyrinėto-

jo, istoriko Kastyčio Antanaičio, buvo tiesiai šviesiai įvardijamas kaip „svarbiausias ir seniausias priešas“. Maskvėnai 1563 m. palyginti nesunkiai užėmė vieną turtingiausių LDK miestų – Polocką. Lietuviai šiaip ne taip suderėjo paliaubas metams, o caras, atrodo, ir pats patikėjo, kad LDK pajėgos tokios pat popierinės kaip ir nukaršę Livonijos riteriai. Tad 1564-ųjų pradžioje atakavo vėl – link LDK pasienio tvirtovės Or-


Piešiniai iš Abrahamo de Bruyno „Įvairių tautų ginkluoti raiteliai“ XVII a. paveikslas.

Patrankomis ir šarvuotais raiteliais pasišiaušusi Livonija, į kurią veržiasi maskvėnų raiteliai, – šitaip situacija šiame krašte vaizduota XVI a. Olauso Magnuso žemėlapyje.

LDK didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis, Ulos mūšio nugalėtojas.

šos su 20 tūkst. patyrusių karių patraukė vienas geriausių Ivano Rūsčiojo karvedžių – Petras Šuiskis. Ties Orša Šuiskis ketino susitikti su kita, dvigubai gausesne maskvėnų armija, o jau tada pasukti Vilniaus link. LDK gynybai vadovavęs didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis te-

spėjo suburti 4–6 tūkst. (tiesa, rinktinių) karių. Tarp jų buvo ir septyniolikmetis Kristupas Radvila – tėvas nesudvejojo, ar imti sūnų į, atrodo, beviltiškas kautynes. Patyręs LDK karvedys nusprendė smogti pirmas, kol maskvėnai dar nesusijungė. Su savo kariais sausio 26 d. jis užpuolė Petro Šuiskio pajėgas miškuose ties Ūlos (Ulos) upe. Penkis kartus gausesni maskvėnų pulkai buvo tiek įsitikinę savo pergale (anot šaltinių, „apimti barbariškos puikybės“), kad mūšio lauke pasirodžius negausiai LDK armijai net nepajudėjo iš vietos, leisdami lietuviams tvarkingai išsirikiuoti. Ir už tai brangiai sumokėjo. Kristupas Radvila čia gavo puikią progą įsitikinti, kad skaičius ne visada lemia mūšio baigtį. Drąsiai ata­kavusi, LDK kavalerija po poros valandų kirstynių visiškai sutriuškino Šuiskio karius. Mūšio baigtį lėmė tiek sumanus manevravimas (lietuvių raiteliai stengėsi grumtis artimame mūšyje, neleisdami priešams atitrūkti ir griebtis šaunamųjų ginklų), tiek sėkmė – maskvėnai

Maskvėnų kariai – tokių raitelių būriai XVI a. viduryje triuškino vangiai besipriešinusius Livonijos riterius.

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

35


LDK

LDK didysis etmonas Jonušas Radvila, su mažute kariuomene XVII a. viduryje bandęs atlaikyti maskvėnų, kazokų ir švedų „Tvaną“. Wojciecho Gersono portretas pagal senovinę litografiją

PASKUTINIS VILNIAUS PILIŲ ŠTURMAS 1

1. LDK artilerijos mortyra, kalibras – 290 mm, XVI–XVII a. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus eksponatas

2. Šarvuotas Respublikos raitelis. Jozefo Brandto paveikslas, 1890 m.

44

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

2


Šitaip galėjo atrodyti Vilniaus Aukštutinė pilis LDK klestėjimo laikotarpiu.

5. XVII a. maskvėnų šaulys – nedidelė ir pakrikusi Respublikos kariuomenė nepajėgė atsilaikyti prieš gausią ir gerai organizuotą Maskvos armiją. XIX a. piešinys

5

Juozo Kamarausko akvarelė, 1849 m.

4

4. Respublikos kariai XVII a.

3

3. Vilniuje įsikūrusi maskvėnų įgula nė minutės čia nesijautė saugi. Dieną naktį apsistačiusiems sargybiniais maskvėnams itin greitai eikvojosi dagtis (norint visada po ranka turėti paruoštus šaudyti to meto ginklus, jis turėjo nuolat rusenti). XIX a. nežinomo autoriaus piešinys

Jano Matejkos piešinys. „Vikipedija“

Lietuvos–Lenkijos Respublika 1660-ųjų liepą lėtai stojosi ant kojų: prieš penkerius metus šalį kone pražudė pražūtingasis „Tvanas“ – iš trijų pusių užgriuvę maskvėnai, švedai ir kazokai. Tą vasarą jau trečią kartą per porą metų vėl pultas ir pagaliau užimtas Vilnius, per „Tvaną“ prarasta LDK sostinė. Beveik užimtas – nes Vilniaus pilyse įsitvirtino fanatiškojo kunigaikščio Danilos Myšeckio vadovaujami maskvėnai, praktiškai pavertę miesto centrą griuvėsiais. Pabūklais pasišiaušusi Aukštutinė pilis net šešiolikai mėnesių tapo priešų citadele. Joje vėlų 1661-ųjų rudenį, išvydęs lemiamam šturmui pakilusius lietuvius, dešimčia statinaičių parako užsiminavo kankinio šlovės panoręs maskvėnų vadas...

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

45


Asmenybė

Garsiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

MAIŠTININKAS

Glinskių giminės herbas. Anksčiau vadinęsi Mamajais, nuo XV a. šie totorių kunigaikščiai savo giminę pavadino pagrindinės rezidencijos – Glinsko miesto – vardu.

GEDIMINAS KULIKAUSKAS, VILMO NAREČIONIO DIZAINAS

Mykolas Glinskis tikriausiai niekad neužmiršo esąs garsiojo totorių karvedžio Mamajaus palikuonis. Tamsaus gymio išdidus karštakošis, turįs mažai sau lygių kovos lauke – pasižymėjęs mūšiuose Vakarų Europoje, pelnęs vieną skambiausių lietuvių pergalių prieš totorius, o maskvėnams atvėręs „nepaimamo“ Smolensko vartus...

T

ačiau – tiek velniškai kerštingas ir įžeidus, kad vien dėl galimybės nukirsti politiniam priešininkui galvą surizikavo įvelti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į nuožmų vidaus karą.

Vienas šauniausių riterių vokiečių imperatoriaus dvare Glinskiai buvo sena ir išdidi visko mačiusių totorių karių giminė, po savo garsiausio protėvio – karvedžio Mamajaus – žūties įkūrusi nedidelę kunigaikštystę kairiakrantėje Ukrainoje. Tiesą sakant, tais laikais jie dar vadino save Mamajais, bet didelių iliuzijų nebeturėjo. Žinojo, kad valdų ilgai išlaikyti nepajėgs – bus praryti stiprėjančios Maskvos, Aukso ordos ar Krymo chanato. Tad, išsiderėję šiokią tokią autonomiją, 1392-aisiais tapo senos sąjungininkės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dalimi. Maždaug nuo XV a. dauguma Mamajų jau buvo tapę stačiatikiais, o patys pasivadino Glinskiais – pagal miesto Glinsko, kur buvo jų pagrindinė rezidencija, vardą.

54

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

Būtent Mamajai-Glinskiai padėjo lietuvių kunigaikščiams nukariauti ir išlaikyti laukines stepes. Skideris Mamajus vadovavo vienai tolimiausių LDK tvirtovių Daševui, stūksojusiam Juodosios jūros pakrantėje (dabar Očakovas). O kitas kunigaikštis – Aleksandras Mamajus, pasakojama, po žiauraus LDK pajėgų pralaimėjimo totoriams Vorsklos mūšyje (1399) net išgelbėjo pelkėje skendusį didįjį kunigaikštį Vytautą. Tad jaunasis kunigaikštukas Mykolas Glinskis vaikystėje, matyt, užtektinai prisiklausė istorijų apie šlovingus protėvius. O pats irgi buvo rengiamas kario-politiko karjerai: jį dar berniuką išsiuntė semtis patirties paties Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimiliano Habsburgo dvare. Tobulinti kario gebėjimus ten buvo tinkama vieta. Daugelis laisvųjų (ir labai turtingų) Nyderlandų miestų XV a. pabaigoje kaip tik sumanė nusikratyti pernelyg įkyrios imperatoriaus Maksimiliano globos. Vieni iš aršiausių tarp jų buvo Nyderlandų fryzai.

Tie miestiečiai buvo kietesnis riešutėlis nei atrodo: šarvuoti viduramžių tankai – riteriai – vis sunkiau bepramušdavo ietimis bei goedendagais pasišiaušusią ir arbaletininkų dengiamą pėstininkų rikiuotę. Tad imperatoriaus Maksimiliano kariams, vadovaujamiems Saksonijos kurfiursto Albrechto Narsiojo, tik po poros metų kovų, 1498-aisiais, pavyko sutramdyti maištinguosius fryzus. O tarp narsiausiųjų ir labiausiai pasižymėjusiųjų šiose kovose buvo ir jaunasis Mykolas Glinskis. Jo nuopelnus, pasakojama, įvertino pats Maksimilianas ir įteikė jaunuoliui vieną žymiausių viduramžių riterių apdovanojimų – Aukso vilnos ordiną. Jaunasis LDK riteris, atrodo, patiko daugeliui to meto vokiečių dvariškių, kunigaikščių, vyskupų. „Jis buvo tvirto sudėjimo ir vingraus proto, gebėjo duoti gerą patarimą, mokėjo imtis tiek rimto reikalo, tiek pajuokauti, ir visad, kaip sakoma, buvo malonus žmogus“, – šitaip apie Glinskį pasakoja amžininkai.


XVII a. paveikslas. XIX a. piešinys.

Vytautas Didysis. Pasakojama, kad vienas iš Glinskių protėvių Aleksandras Mamajus išgelbėjo Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą, skendusį upėje (ar pelkėje) po lietuvių pralaimėto Vorsklos mūšio 1399-aisiais. Karingasis Šv. Romos imperatorius Maksimilianas Habsburgas, kurio karių gretose kovojo ir M. Glinskis.

Su vokiečių kariais išmaišęs Austriją, Italiją, pabuvojęs Ispanijoje, Glinskis nusprendė pakeisti ir religiją – dideliam aplinkinių džiaugsmui tapo kataliku. Be to, ėmė studijuoti mediciną prestižiniame Bolonijos universitete. Matyt, būtent dėl medicininio išsilavinimo vėliau kunigaikštis daugelio buvo įtarinėjamas kaip patyręs nuodytojas. O kai kuriuose rusų leidiniuose Glinskį iki šiol vadina pirmuoju diplomuotu Rusijos gydytoju.

Ponas Michailas prieš vaivadą Zaberezinskį Tik 1498-ųjų pabaigoje ponas Michailas (taip totorių kunigaikštį pagarbiai vadino vokiečiai) pagaliau nusprendė grįžti į tėvynę. Jo išsilavinimas ir gabumai čia padarė puikų įspūdį – tad, vos parvykęs, Glinskis tapo Utenos vietininku. O 1500 m. – ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų maršalu bei Ponų Tarybos (iš keliasdešimties LDK žymiausių didikų sudaryta faktinė to meto kunigaikštystės vyriausybė) nariu.

Glinskis netruko pralobti – juk jam buvo patikėta prekyba vašku, monetų kalyba. Negana to, ilgainiui kunigaikštis tapo dar ir LDK faktiniu užsienio reikalų ministru, nes dėl puikaus kalbų mokėjimo nuolat atstovavo valstybei užsienyje. O nuo 1503-iųjų Glinskis tapo ir vienu artimiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro draugų. Ponų Tarybos senbuviai paniuro – šis totorių išsišokėlis, rusinų draugas ėmėsi lyg ir per daug šeimininkauti valstybėje. Ypač tai nepatiko ankstesniam didžiojo kunigaikščio favoritui Jonui Zaberezinskiui, vienam galingiausių LDK pareigūnų – Trakų vaivadai ir LDK didžiajam maršalui. Ir kurgi patiks – juk Glinskio sukurstytas Aleksandras jau 1504 m. atėmė žemes iš vaivados žento. O dar po metų, 1505-ųjų sausį, ir patį Zaberezinskį su visais jam prijaučiančiais didikais išvarė iš Ponų Tarybos. Zaberezinskis nurijo nuoskaudą – juolab kad vos po kelių mėnesių susitaikė su LDK didžiuoju kunigaikščiu. Šis tuo metu jau lėtai merdėjo – buvo paralyžiuotas.

Didžiojo kunigaikščio liga tapo patogiu pretekstu Zaberezinskio grupuotei pulti Glinskį. Jie ėmė skleisti gandus, kad Mykolas Glinskis gali „paskubinti bevaikio Aleksandro mirtį“. Pribaigti LDK didįjį kunigaikštį Aleksandrą nuodais esą turėjo valdovo gydytojas Balinskis. Gandai buvo tiek įtikinami, kad Lenkijos kancleris Jonas Laskis, ilgai nemąstydamas, įsakė suimti vargšą Balinskį. O kai Glinskis persigandusį gydytoją išvadavo (šis paspruko į Krokuvą – toliau nuo Vilniaus dvaro intrigų), daugelis tik dar labiau įtikėjo, kad sąmokslo tikrai būta. Pats Aleksandras, puikiai suprasdamas, kad jau yra ne šios žemės gyventojas, tesirūpino, kaip perduoti valdžią savo broliui Žygimantui. Nuspręsta sušaukti Seimą Lydoje. Ligotas Lietuvos didysis kunigaikštis ten nuvyko 1506 m. liepos 24-ąją, tačiau tespėjo surašyti testamentą. Visus valdžios perdavimo reikalus, tarpusavio rietenas netikėtai teko užmiršti. Liepos 25 d. iš visų pašalių ūmai ėmė rinktis uždusę bėgliai, vienas per kitą skubantys pranešti, kad netolieIliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

55


Keturkojai

GLADIATO RI V

Rudieji dažniausiai lokiai keturkojais tapdavo Žemutinės pilies „glad iatoriais“.

ILIUSTRACIJA

Respubliko s valdovas Žygimanta Augustas – s la meškas, ta bai mėgęs medžioti čiau Nepol omsko girioj pats vos net e apęs įnirtu sio lokio au ka.

VILMO NAREČIONIO

XVI a. pave

ikslas, „Vi kipedija

“.

Kasdienybė

ilniaus žem A I utinėje pil yje

1635 m. paveikslas

, „Vikipedija“.

ir LDK Lenkijos karalius Vladislovas Vaza, je niu m valdant Vil kunigaikštis, kuria ų pjudymai. šk me ti ng re ai dažn

62

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

XVI–XIX a. Eu savotiškos ropoje atgimė g Tiesa, žmo ladiatorių kautynės. nė retai (bet p s į areną išeidavo a ten grumd sitaikydavo), dažniau av siai prieš lokį, osi žvėrys. Stumbra s žiu beždžionė rkės prieš terjerą, n pr et reginių org ieš šunį – tokių pjud ym an beribė. Šio izatorių fantazija bu o s vo neaplenkė kruvinos pramogos ir Vilniaus Žemutinės pilies...


m. relė, 1849 usko akva

GEDIMINAS KULIKAUSKAS, VILMO NAREČIONIO DIZAINAS

J. Kamara

Karalienė Elžbieta I irgi buvo didelė meškų kovų mėgėja. Parlamentui uždraudus meškas pjudyti sekmadieniais, karalienė šį draudimą atšaukė.

S

tebėjome karaliaus surengtą renginį, per kurį pilyje nuo trečios po pietų iki šeštos valandos trys lokiai, išleisti šunims kandžioti, mums suteikė juoko ir tapo draskymo instinkto aukomis; du buvo pribaigti kardu, trečią tądien išgelbėjo ne pagal ūgį [didelė] narsa“, – 1636 m. kovo 28 d. savo dienoraštyje užrašė didikas Albrechtas Stanislovas Radvila. Tai buvo įprastas reginys, savotiškas tų laikų „kino seansas“, kurį karalius Vladislovas Vaza rūmuose rengdavo daugmaž reguliariai, kas kelis mėnesius ar pusmetį, pramaišiui su operomis ar spektakliais.

Žemutinėj pily šiandien šventė... Tiesa, ne visi reginiai pavykdavo. „Rūmuose buvo stebimas žvėrių pjudymas: išleisti lokiai prieš žirgą ir stumbrą; nelabai pasisekė“, – 1639 m. kovą nusivylęs rašė tas pats A. Radvila, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kancleris. Na, bet juk ir šių dienų kine niekas negarantuoja, jog filmas patiks, ar ne? LDK ir Lenkijos didikai nebuvo kokie jau ypatingi kraugeriai – sprendžiant iš daugelio šaltinių, meškų pjudynės XVII a. Europoje nebuvo kažkas labai jau išskirtinio. Beje, turėta ir savų priemonių, kaip „paraginti“ kautis nelaimingus keturkojus gladiatorius, jei šie kartais sumanytų spyriotis. Rusų diplomatai 1697 m. gegužę savo valdovui rašė, jog buvo pakviesti Brandenburgo kurfiursto stebėti meškų pjudynių specialiai tam pastatytoje arenoje: „Pro tuos langus į kiemą išleido tris meškas, o kieme stovėjo jaunas bulius; ir tos meškos puolė kautis, ir bulius gerokai jas apdaužė, mušė ir ragais daužė, o tos, matydamos savo silpnybę, spruko nuo jo kur tik galėjo.“ Naršiojo buliaus nesugebėjo įveikti ir užsiundę gausybę šunų, tad, galiausiai, grįžo prie įbaugintų meškų. Jų pribaigti į areną išleido arklį, bet tas kautis nepanoro, veltui tribūnose mušė būgnus ir trimitavo, o iš viršaus į žvėris laidė raketas, mėgindami šitaip išerzinti.

XIV a. anglų piešinys.

Nežinomo autoriaus paveikslas, XVII a. pradžia, „Vikipedija“.

pilis – Žemutinė ikščių a ig n u k Didžiųjų pietų iš a rezidencij pusės.

Lokio pjudymas.

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

63


Asmenybė

Paaukojau jums, Adamo Mickievicziaus likimas – permainingas kaip ir pats XIX amžius – kupinas romantikos ir mistikos, slaptųjų draugijų ir šnipų persekiojimo, tremties ir klajonių, vilčių apie geresnį pasaulį ir, žinoma, moterų. Be jų nebūtų meilės ir kančios kupinos Mickiewicziaus lyrikos. Moterys lydėjo poetą visą gyvenimą, buvo jo mūzos, įkvėpėjos, palydovės ar pakeleivės.

ė usituok elina s gimimo C ir s iewicziu per Celinos 36-eri. – s Mick Adama pos 22 dieną metai, jam – RINKINIŲ. 22 lie . o v m u 4 b IJOS PARYŽIUJE MUZIEJUS Jai 183 DRAUG MICKEVIČIAUS dieną. ir LITERATŪROS ADOMO ISTORIJOS BIBLIOTEKOS IŠ LENKŲ UNIVERSITETO VILNIAUS

70

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

Moterys Adamo Mickiewicziaus gyvenime ir kūryboje atliko svarbų vaidmenį. Vienos buvo jam nepasiekiamos, kitas jis, kaip romantikas, siekęs nepriklausomybės, pats paliko. I. ŚLEPŚĆAS (?). 1843 M. AKVARELĖ PAGAL W. WAŃKOWICZIŲ. VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS ADOMO MICKEVIČIAUS MUZIEJUS


IŠ LEIDINIO „STANISŁAW BEŁZA. OJCZYZNA W PIERWSZYCH POEZYACH MICKIEWICZA“, 1908, VARŠUVA

P

irmoji moteris Adamo gyveni- globoti jauną mokytoją, draugystė peraume – motina Barbara Mickie- go į flirtą, o šis – į slaptą meilę. Karolina buvo graži moteris, vyresnė wicz – buvo geraširdė, pamaldi, švelnaus būdo moteris, ir patyrusi. Ji nuvedė Adamą saldžiais mokiusi sūnų poterių ir abė- uždraustos meilės klystkeliais. Karolinos cėlės. Jos dėka Adamas išvyko studijuoti Kowalskos salone vos per plauką buvo į Vilniaus universitetą, nors lėšų tam ir išvengta dvikovos. Atsiradęs naujas Kastokota. Dar vaikystėje morolinos gerbėjas susigintina pavedė Adamą Aušros čijo su Mickiewicziumi. Ar žinote, kad...? vartų Švč. Mergelės Marijos Populiarius Lietuvoje vardus Nuo žodžių buvo pereita globai. Vos tik atvykęs į Vilprie veiksmų, Adamui Živilė ir Gražina sukūrė po ranka pasipainiojo nių, Mickiewiczius aplankė A. Mickiewiczius žvakidė – ja ir aptalžė Aušros vartus. Meldėsi ten savo poemų herojėms. neįtikusį varžovą. Galir prieš išvykdamas iš Lietuvos. Religinė mistika ir šviesus motinos būt jaunuolis gynė mylimosios garbę, o paveikslas kartojosi poeto kūriniuose lyg gal jam buvo tiesiog nepakeliama minryšio su praėjusia vaikyste aidas. tis, kad Karolina gali priklausyti dar kam nors... Laimė, draugai iš Vilniaus suskuKarolinos meilės pamokos bo laiku ir, pačiai Karolinai tarpininkauBaigęs studijas universitete, 21 metų jant, konfliktas buvo išspręstas taikiai – Adamas Mickiewiczius išvyko mokyto- gerbėjai pasidalino ponios Kowalskos sajauti į Kauną. Draugai, studentiškos pra- lono lankymo dienas. mogos liko Vilniuje, poetas jautėsi vienišas. Vos atvykęs susipažino su daktaru Kowalskiu ir jo žmona Karolina, kurių sūnų mokė mokykloje. Karolina ėmėsi

Gražus lyg dievaitis. Šis poeto portretas, kaip ir dauguma kitų, nupieštas romantine dvasia.

Poeto portretas

D

auguma poeto atvaizdų nupiešti romantine dvasia – ten jis, gražus lyg dievaitis, rymo susimąstęs ar žvelgia liepsnojančiu genijaus žvilgsniu. Koks gi iš tiesų buvo Adamas Mickiewiczius? Nedidelio ūgio (1,69 m), smulkaus sudėjimo, tamsių ilgokų, kiek garbanotų plaukų. Rusijoje pagal madą užsiaugino žandenas. Rengėsi kiek netvarkingai, bet kaip poetui tai buvo atleistina. Bendravo maloniai, paisydamas etiketo. Mokėjo palenkti į save žmones, uždegti savo idėjomis. Mėgo dainuoti. Turėjo gražų, bet silpnoką balsą. Buvo gana karšto būdo, pavydus, ypač kalbant apie moteris. Rūkė pypkę ir cigarus.

MUZIEJUS

LITOGRAFIJŲ IŠ J.K.WILCZYŃSKIO „VILNIAUS ALBUMAS“ REPRODUKCIJA. VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS ADOMO MICKEVIČIAUS MUZIEJUS

VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS ADOMO MICKEVIČIAUS

VILMO NAREČIONIO DIZAINAS, AUTORĖ GINA VILIŪNĖ

besotės...

1822 m. Vilniuje išėjo pirmoji Adamo Mickiewicziaus knyga – pirmasis poezijos tomas. Jis žymi lenkų romantizmo epochos pradžią. Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

71


Asmenybė

Nežinomo dailininko paveikslas, Vikipedija

Andrejaus Kurbskio parašas

Kunigaikštis Andrejus Kurbskis – garsiausias XVI a. rusų maištininkas.

Tai buvo XVI amžiaus Trockis, Solženicynas ir Vlasovas vienam asmeny. Viešai sviedęs pirštinę į veidą pačiam Ivanui Rūsčiajam, kai tėvynainiai be žado lenkė sprandus po opričninos kirviais. Ir išgyvenęs, tegul ir be garbės, – nes buvo tik žmogus. Dar daugiau – jis tapo vienu disidentizmo simbolių, nes skaityti Kurbskį kone visais laikais Rusijoje reiškė ir sulaukti įdėmaus žvilgsnio iš valdžios pusės.

GEDIMINAS KULIKAUSKAS, VILMO NAREČIONIO DIZAINAS

Pirmasis rusų disidentas –

ANDREJUS KURBSKIS

...daug kalbų su juo neregzti, atsimušti keiksmais ar dar kuo ir eiti šalin“, – tokią instrukciją, ką daryti atsitiktinai kur Lietuvoje sutikus A. Kurbskį, savo pasiuntiniams padiktavo caras Ivanas Rūstusis. Patvaldį galima suprasti, retas iš jo tarnų mokytumu ir iškalba galėjo prilygti to meto pagrindiniam politiniam emigrantui. Kaip sutaria dauguma istorikų, kunigaikštis Kurbskis tapo įžymybe visai ne todėl, kad buvo bene garsiausias caro karvedys, per Livonijos karą (1564-ai­ siais) perbėgęs į priešo pusę. Ir ne dėl beprotiško-savižudiško įžūlumo viešai apkaltinti tironą nusikaltimais. Viazmos bojarinas Mitnevas, apie

74

Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

1567-uosius per vieną puotą verčiamas išgerti už caro sveikatą, pakėlė tokį savižudišką tostą: „Išties, kaip pats geri, taip ir mus verti, pamišėli, midų, maišytą su mūs brolių krauju, gerti!“ Drąsuolį užmušė čia pat, užstalėje. Kai į Maskvą 1560-aisiais sukaustytą grandinėmis atvežė nelaisvėn paimtą Livonijos ordino landsmaršalą Philippą von Bellį, šis irgi netylėjo – viešai apkaltino carą nekrikščionišku kariavimo būdu. Už tai taip pat sumokėjo gyvybe. O A. Kurbskis narsą derino su protu ir nesivėlė į mūšius, kurių negalima laimėti. Todėl savo nuomonę apie carą pasitaupė iki to meto, kol atsidūrė per saugų atstumą, Lietuvoje (čia ir toliau termi-

nu „Lietuva“ vadinu Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – GK). O jau ten, būdamas išsilavinęs žmogus, bibliofilas, pamėgino Ivaną Rūstųjį „užmušti intelektu“: viešu laišku, kuriame nuoširdžiai iškeikė tironą, suabejojo jo valdžios teisėtumu ir išvardijo nusikaltimus. Tais laikais, kai pagrindiniais argumentais politinėse diskusijose dažniausiai tapdavo durklas, sąmokslas ar budelio kirvis, tai buvo negirdėtas dalykas. Tiek netikėtas, kad caras maištininkui atsakė. Paskui atsakė dar kartą. Ir trečiąsyk. A. Kurbskis irgi netylėjo – parašė oponentui dar bent du laiškus (tiesa, neaišku, ar jie pasiekė carą).


XVIII a. paveikslas, Vikipedija

Vienas iš „Kurbskio rinkinio“ puslapių. XVI a. pabaiga

Nežinomo dailininko paveikslas, pirmoji XIX a. pusė, Vikipedija

Caras Ivanas Rūstusis.

Ivano Kurbskio, A. Kurbskio brolio, mirusio nuo 1552 m. šturmuojant Kazanę gautų žaizdų, antkapio plokštė Jarsolavlio vienuolyne.

Šis viešas susirašinėjimas visai teisėtai tapo senosios rusų literatūros klasika, net nepaisant to, kad jame galima rasti tokių „epitetų“ kaip „выблядок“ (kekšės išpera).

Nuo romantiko tremtinio iki profesionalaus tėvynės išdaviko naktelę tamsią ant akmens samaniaus išvytas iš tėvynės mylimos sėdėjo kunigaikštis Kurbskis, vadas jaunas, klajoklis liūdnas Lietuvoj piktoj. Šitokį romantišką Andrejaus Kurbskio paveikslą savo eilėse 1821 m. piešė rusų poetas dekabristas Kondratijus

Rusų poetas dekabristas Kondratijus Rylejevas, kūręs romantišką Kurbskio įvaizdį.

Vienas iš „Kurbskio rinkinio“ puslapių. VI a. pabaiga.

F. Rylejevas (vėliau pakartas už sukilimo organizavimą). Tikrų žinių apie šią asmenybę, maištingąjį rusų XVI a. karvedį, beveik neišliko. Nėra jokio autentiško Kurbskio atvaizdo, neišlikęs jo kapas, net garsieji laiškai carui težinomi tik iš kopijų. Su žmonėmis-simboliais šitaip pasitai-

ko. Juolab su tokiais, kuriuos tarytum antklodę savo ideologinėms pažiūroms pridengti į visas puses tampė, kas tik netingėjo. Būtent todėl vargšas kunigaikštis buvo tiek mitologizuotas ir aplipintas etiketėmis, kad istorikams ir šiandien sunku atsakyti į, atrodo, paprastą klausimą – koks tai buvo žmogus? Iliustruotoji Istorija. Rinktinė. Lietuva I

75


Iliustruotoji istorija. Rinktine: Lietuva