Page 1

2012 m. vasario 18 d., šeštadienis • Nr. 14 (9137) • Išeina trečiadieniais ir šeštadieniais • Kaina 2,49 Lt

Vasario 20 d. „Valstiečių laikraštis“ minės savo nepriklausomybės metines. Šią įsimintiną 1992 m. dieną jis tapo savarankiškas spaudos leidinys. Ta proga kalbamės su pirmuoju ilgamečiu leidinio vadovu Jonu Švoba.

Neretai patiklius tautiečius darbo pasiūlymas ne nuveda prie sotaus gyvenimo, o nugramzdina į alinantį išnaudojimą.

Apie tai – 5 p. f

Apie tai – 22 p. f

Turtuoliui vargas dėl pinigų Į turtingiausių Lietuvos žmonių šimtuką lyg meteoras įsiveržęs buvęs LEO LT vadovas tikina esąs beturtis tarp tikrų turtuolių.

Šiandien skaitykite: • Arvydą Vilčinską prisimena kartos, kurios brendo su Sąjūdžiu. Jis buvo tituluojamas Atgimimo dainiumi, laisvės šaukliu.

ŠEŠTADIENIS, 11 p. f

Gediminas Stanišauskas VL žurnalistas, gediminas.stanisauskas@krastospauda.lt

• Iš Pietų Amerikos kilusios nutrijos tikrai vertos dėmesio. Juk galima ne tik vartoti šių gyvūnėlių mėsą, bet ir iš puikaus jų kailio pasisiūti šiltų drabužių.

Sklypai jam nepriklauso, pinigai – paskolinti bankų, ir tik keli niekingi milijonai litų... Toks yra buvusio LEO LT valdybos pirmininko ir „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus Rymanto Juozaičio turtas. Jam „pripaišyti“ 180 mln. Lt – niekšiškas nesąžiningų žmonių melas.

Įsiveržė lyg meteoras Buvęs LEO LT valdybos pirmininkas ir „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius R.Juozaitis pateko į 2012 m. turtingiausių šalies žmonių šimtuką, neseniai paskelbtą savaitraščio „Ekonomika.lt“. Į šį sąrašą R.Juozaitis įsiveržė ne šiaip sau, o lyg meteoras, įsitvirtinęs 38-ojoje vietoje. Įdomu tai, kad 180 mln. Lt turtą R.Juozaitis kartu su šeimos nariais susikrovė, nepaisydamas skandalingų istorijų, lydėjusių jį nuo pat 2006 m. Nukelta į 2 p. f

SODYBA, 7 p. f

• Užauginti gražius ir tvirtus daigus nelengva. Jų kokybę lemia tinkamai pasirinktos augalų veislės, sėjos laikas, substratas, optimalios mikroklimato sąlygos. SODYBA, 7 p. f Didelius turtus galima susikrauti ir per palyginti trumpą laiką. Tereikia tinkamoje vietoje atsidurti tinkamu laiku, kaip atsitiko buvusiam LEO LT valdybos pirmininkui ir „Lietuvos energijos“ generaliniam direktoriui R.Juozaičiui. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Skausmingi galvijų eksporto apribojimai Dėl galvijų eksporto į Turkiją draudimo jų augintojai svarsto galimybę bylinėtis su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba. Vida Tavorienė VL žurnalistė, vida.tavoriene@valstietis.lt

Pastaraisiais metais suaktyvėjusį gyvų galvijų išvežimą į Turkiją sustabdė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) spren-

dimas nuo praėjusių metų gruodžio 1 d. drausti eksportą dėl šioje šalyje plintančios snukio ir nagų ligos užkrato pavojaus. Lietuva bene vienintelė iš Europos Sąjungos šalių įvedė tokius apribojimus. Nukelta į 3 p. f

• Daugiau nei 100 tūkst. Lietuvos pensininkų ne tik neturi pinigų visaverčiam maistui, bet ir dantų, kuriais galėtų jį kramtyti.

SVEIKATA, 23 p. f

Trečiadienį VL su priedais: Ūkininkų žinios Moters pasaulis

(Užs. 65)


2

2012 m. vasario 18 d. • Nr. 14 (9137) Valstiečių laikraštis

Aktualijos

Visai netoli Ignalinos AE (prie Drūkšių ežero) R.Juozaičiui priklauso ir 14 ha sklypas. Būtent šioje vietovėje per artimiausius kelerius metus iškils svarbūs šaliai statiniai. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

pos, butai ir sklypai Vilniuje, Kaune bei Palangoje. R.Juozaičio šeimai priklausanti bendrovė ENG valdo 2 statinius Elektrėnuose, 4 žemės sklypus su statiniais Ignalinos rajone, Rimšės seniūnijoje. Ten pat ENG priklauso ir 3 žemės sklypai. Šeima dar valdo 3 žemės sklypus prie Vilniaus ir 1 Varėnos rajone. Be to, visai netoli Ignalinos AE (prie Drūkšių ežero) R.Juozaičiui priklauso ir 14 ha sklypas. Būtent šioje vietovėje per artimiausius kelerius metus iškils svarbūs šaliai statiniai. „Didžiąją dalį nekilnojamojo turto valdo mano dukra, kuri jau dešimt metų užsiima prekyba nekilnojamuoju turtu“, – tikino R.Juozaitis.

Žemės sklypai prie Ignalinos AE

Turtuoliui vargas dėl pinigų e Atkelta iš 1 p. Šio žmogaus turtų kilmės iki šiol nepavyko išsiaiškinti nei Valstybės saugumo departamentui (VSD), nei kitoms specialiosioms tarnyboms. „Vilniaus prekybos“ akcininkų kaimynystėje gyvenantis R.Juozaitis šaltais žiemos vakarais keldamas brendžio taurelę gali tik nusišypsoti tiems, kas piktinasi jo ankstesniais sandoriais. Turto sėkmės formulė labai paprasta: reikia atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Taip pat būtina vykdyti tai, kas įsakyta iš aukščiau, ir nebus baisūs jokie agentai. Reikėtų paminėti ir tai, kad turtus R.Juozaitis su šeima susikrovė socialdemokratų Vyriausybės valdymo metais. Šiuo metu R.Juozaitis dirba Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininku.

Turtus krovė tarpininkas Kauno energetikų klano, kuriam priskiriami R.Juozaitis ir broliai Garbaravičiai, iniciatyva buvo įsteigta UAB „Energijos realizavimo centras“ (ERC). ERC vadovu tapo Giedrius Balčiūnas, konservatoriaus Ramūno Garbaravičiaus svainis. Būtent ši 2002 m. įsteigta bendrovė jau po vienų metų, kai R.Juozaitis ėjo „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus pareigas, gavo nepriklausomo elektros energijos tiekėjo licenciją.

2003 m. ERC nesunkiai laimėjo „Lietuvos energijos“ konkursą, suteikusį įmonei galimybę pardavinėti perteklinę Ignalinos atominėje elektrinėje pagamintą elektros energiją. Konkursą kuravo tuo metu „Lietuvos energijos“ Elektros prekybos skyriui vadovavęs R.Garbaravičiaus sūnus Jonas Garbaravičius. Taip šalyje susikūrė galingas tarpininkas tarp „Lietuvos energijos“ ir Rusijos bendrovės „Inter RAO JES“. Panašus tarpininkas dujų tiekimo sektoriuje yra „Dujotekana“. 2004 m. lapkričio 10 d. ERC perėjo į „Inter RAO JES“ rankas. Tų pačių metų pabaigoje R.Juozaičio vadovaujama „Lietuvos energija“ pratęsė sutartį su „Inter RAO JES“. Vien per 2006 m. ERC uždirbo daugiau nei 34 mln. Lt gryno pelno ir išsidalijo 11 mln. Lt dividendų. 2007 m. rugpjūtį ERC 82 proc. akcijų paketą už 79,4 mln. Lt įsigijo UAB „Scaent Baltic“, kurios valdybos pirmininkas yra J.Garbaravičius. Juozaičių ir Garbaravičių verslo ryšiai akivaizdūs.

Tyrimai numarinti 2007 m. lapkritį „Lietuvos energijos“ vadovybė sudarė dar kelis sandorius su užsienio ir Lietuvos komerciniais subjektais dėl Lietuvoje pagamintos elektros energijos eksporto ir importo į Lietuvą ir tik tada Vyriausybė pagaliau atkreipė dėmesį į R.Juozaičio veiklą.

R.Juozaičio turtų kilmės iki šiol nepavyko išsiaiškinti nei Valstybės saugumo Eltos nuotrauka departamentui, nei kitoms specialiosioms tarnyboms.

Premjeras Gediminas Kirkilas kreipėsi į VSD, Specialiųjų tyrimų tarnybą ir kitas teisėsaugos institucijas, kad šios ištirtų sandorių pagrįstumą. R.Juozaičio iš posto neišvertė ir 2007 m. kilęs skandalas, kai jis už daugiau nei 0,5 mln. Lt įsigijo „Lietuvos energijos“ akcijų. R.Juozaičiui akcijas perleido bendrovė „RNI Property“, kuriai vadovavo R.Juozaičio dukra I.Juozaitytė, o bendrovės akcijos lygiomis dalimis priklausė I.Juozaitytei ir

Sutapimas ar ne, bet socialdemokratams įsteigus LEO LT, kurią daugiausia valdė vadinamojo „Vilniaus dešimtuko“ bendrovė „NDX energija“, R.Juozaičiui atsivėrė naujos galimybės. Jis tapo LEO LT valdybos pirmininku (50 tūkst. Lt alga per mėnesį) ir apsigyveno kai kurių „Vilniaus dešimtuko“ akcininkų kaimynystėje. R.Juozaičio žmonai N.Juozaitienei. Tada Vertybinių popierių komisija (VPK) nustatė, kad sandorio metu akcijos „buvo perdėtos iš vienos Juozaičių šeimos kišenės į kitą“. VPK tik paskyrė 8 tūkst. Lt baudą bendrovei „RNI Property“. Tyrimai dėl įmonių, susijusių su R.Juozaičiu, sėkmingai buvo numarinti. Jos toliau krovė turtus R.Juozaičiui, be to, ir pats „Lietu-

Ką manote apie kelininkų darbą žiemos metu? Delčia. Saulė teka 7.37, leidžiasi 17.30.

Šiandien

Rytoj

Poryt

Dieną: -1 -6°

Dieną: -3 +2°

Dieną: -7 -12°

Naktį: -5 -10°

Naktį: -3 -8°

Naktį: -14 -19°

Šiandien naktį pasnigs dar daugelyje rajonų. Dieną negausus sniegas iškris tik vietomis. Temperatūra naktį numatoma 5–10, rytiniuose rajonuose – iki 15 laipsnių šalčio. Aukščiausia temperatūra dieną bus 1–6 laipsniai šalčio, pajūryje – apie 0. Sekmadienį šalį kirs aktyvus atmosferos frontas. Ims snigti, vietomis gausiai, galima pūga. Dieną sniegą vietomis pakeis šlapdriba, galima lijundra. Pūs smarkus pietų vėjas, gūsiuose iki 20 m/ sek. Oro temperatūra naktį bus 3–8 laipsniai šalčio, dieną – nuo 2 laipsnių šilumos iki 3 laipsnių šalčio. Ateinančią savaitę orai išliks nepastovūs, darganoti ir labai vėjuoti. Dažnai snigs ar kris krituliai. Oro temperatūra jau dažniausiai bus silpnai teigiama

orai.lt, VL inf.

vos energijos“ vadovas toliau kopė karjeros laiptais. Sutapimas ar ne, bet socialdemokratams įsteigus LEO LT, kurią daugiausia valdė vadinamojo „Vilniaus dešimtuko“ bendrovė „NDX energija“, R.Juozaičiui atsivėrė naujos galimybės. Jis tapo LEO LT valdybos pirmininku (50 tūkst. Lt alga per mėnesį) ir apsigyveno kai kurių „Vilniaus dešimtuko“ akcininkų kaimynystėje, prabangiame Vilniaus kvartale, Laurų gatvėje.

R.Juozaičio šeimai tiesiogiai ar per susijusius asmenis priklauso UAB ENG, UAB „Palanga CITY“, UAB „Ekopartneris“, UAB „Elektrėnų energetikos remontas“, UAB „Svinda“, AB „Požeminiai darbai“ ir kitos bendrovės. Anksčiau AB „Požeminiai darbai“ priklausė buvusiam Kauno miesto merui Arvydui Garbaravičiui, tačiau jis jas pardavė R.Juozaičiui. Paklaustas, kas jį siejo su Garbaravičiais, buvęs LEO LT vadovas R.Juozaitis tepasakė, kad vienintelis sandoris, kuris įvyko, tik dėl AB „Požeminių darbų“ akcijų. „Manęs su jais nesiejo niekas, išskyrus tą vienintelį sandorį gal 2010 m., kai iš jų (Garbaravičių) perpirkau dalį „Požeminių darbų“ akcijų“, – pasakojo R.Juozaitis. Tačiau pati įmonė „Požeminiai darbai“ skelbia, kad šiuo metu jos 53,9 proc. akcijų paketas priklauso UAB „Svinda“ ir 44,74 proc. akcijų valdo UAB „Scaent Baltic“. Kaip minėta, pastarosios grupei priklausanti „Scaent Baltic“ 2007 m. atseikėjo 79,4 mln. Lt už ERC akcijas.

Tokį klausimą buvome pateikę interneto puslapyje valstietis.lt.

Manau, kad keliai prižiūrimi gerai Reikėtų daugiau dėmesio skirti vietinės reikšmės keliams Trūksta kelininkų operatyvumo ir darbų kokybės Kelininkus žiema vėl „užklupo” nepasiruošusius

15 proc.

32 proc.

34 proc.

19 proc.

Žiniasklaidos teigimu, R.Juozaičio namas projektuotas to paties architekto, o pats būstas statytas iš tų pačių statybinių medžiagų, kaip ir „Lietuvos energijos“ pastatas.

R.Juozaitis: „Turiu gal tik kelis milijonus litų...“ Pats R.Juozaitis stebėjosi patekęs į „Ekonomika.lt“ paskelbtą turtuolių šimtuką ir teigė, kad galbūt kreipsis į teismą. „Jie („Ekonomika.lt“) parašė 10 proc. tiesos ir 90 proc. melo, nes viso labo turiu gal tik kelis milijonus litų „pliuso“. Visos kitos lėšos – pasiskolinti iš bankų pinigai arba tos lėšos, kurias investavau į vertybinius popierius. Tuos pinigus investavau į energetiką ir kitas veiklas“, – „Valstiečių laikraščiui“ aiškino R.Juozaitis. Sklypai, kuriuos valdo jo šeima, esą priklauso arba jo dukrai, arba įmonėms, kuriose jis turi tik dalį akcijų. R.Juozaičio šeimai priklauso 17 žemės sklypų Kretingos rajone, patal-

„Valstiečių laikraštis“ pasiteiravo VSD, kaip pastarajam sekėsi ištirti R.Juozaičio veiklą, juolab kad ir pats R.Juozaitis neslėpė, jog anksčiau juo domėjosi ne tik VSD, bet ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT). Teigiama, kad apie ERC veiklą savo ataskaitose yra rašęs ir Baltarusijoje mįslingai žuvęs pulkininkas Vytautas Pociūnas, bet šie duomenys nepatvirtinti, nes jo byla įslaptinta. „VSD viešai nekomentuoja atliekamų tyrimų, – teigė VSD atstovas spaudai Vytautas Makauskas. – Tokia informacija teikiama tik VSD kontroliuojančioms institucijoms.“ O FNTT apskritai nesureagavo į paklausimą apie R.Juozaičio turtų kilmę, nes panašu, kad tarnybai šiuo metu labiau rūpi vadovybės pasikeitimo klausimai, o ne tokios smulkmenos kaip R.Juozaitis. „Jau ketvirti metai esu privačiame versle ir man viskas yra labai paprasta ir aišku“, – teigė R.Juozaitis.


2012 m. vasario 18 d. • Nr. 14 (9137) Valstiečių laikraštis

Aktualijos

3

Skausmingi galvijų eksporto apribojimai buvo išvežta bemaž 130 tūkst., o 2009 m. – apie 150 tūkst. galvijų.

e Atkelta iš 1 p. Negali vykdyti įsipareigojimų turkams Galvijų augintojai ir jų eksportuotojai tvirtina, kad dėl draudimo patiria nuostolių. Ne viena įmonė turi pasirašytas sutartis ir įsipareigojimų parduoti galvijus turkams, tačiau jų negali vykdyti. „Iš turkų esame gavę avansinį apmokėjimą, todėl turime vežti galvijus. Suderėjome, kad palauks iki kovo mėnesio. Jei iki to laiko draudimas nebus panaikintas, būsime priversti bylinėtis su valstybe“, – „Valstiečių laikraščiui“ pareiškė žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviška mėsa“ valdybos pirmininkas Vidmantas Jonika. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktoriaus Dariaus Dzekčioriaus teigimu, turkai nuolat teiraujasi, kada mūsų šalyje bus panaikinti galvijų eksporto apribojimai. Galvijų eksportuotojams susidaro įspūdis, kad VMVT delsia ir neskuba atnaujinti eksporto. „Vis maitina pažadais panaikinti draudimą, tačiau iki šiol judėti negalime. Kiek kartų buvome susitikę, tai pateikiama visokių motyvų, kodėl procesas užtrunka. Tarnyba aiškina, kad su Turkija derina sertifikatus dėl papildomų prevencijos priemonių. Bet kiek tai gali trukti?“ – apmaudo neslėpė V.Jonika.

Vyksta kova dėl veršelių VMVT skelbė, kad gyvų galvijų eksportas į Turkiją uždraustas dėl užkrečiamųjų ligų šioje šalyje plitimo. Tokie VMVT aiškinimai ūkininkų ir galvijų eksportuotojų neįtikina. „Šie argumentai nieko verti, nes latviai ir estai tokių priemonių nesiėmė ir toliau veža galvijus į Turkiją. Be to, jie samdo mūsų vežėjus, kurių transportas skersai ir išilgai važinėja po visas tris Baltijos šalis, tad tikimybė platinti užkratą – labai didelė. Kokia logika vienai Lietuvai drausti eksportą dėl ligų prevencijos?“ – piktinosi kooperatyvo „Lietuviška mėsa“ vadovas. Tokios aplinkybės tik sustiprina galvijų augintojų įtarimus, kad eksporto draudimas kažkam gali būti naudingas. „Ligų visada buvo ir bus. Bet bėda ta, kad tuo kartais naudojamasi kaip dingstimi apriboti prekybą. Valstybė taip bando apsaugoti savo interesus. Galvijų eksporto į Turkiją draudimas gali turėti panašių poteksčių. Vietos rinkoje vyksta kova dėl veršelių. Jie išvežami į kitas šalis ir ten toliau auginami, taip sukuriamos darbo vietos ir pridėtinė vertė. Tai galėtų vykti mūsų šalyje“, – samprotavo Ekologiškų mėsinių galvijų augintojų asociacijos prezidentas Albertas Šiurna.

Europoje plinta naujas virusas

Turkų susidomėjimas mūsų ūkininkų galvijais turėjo nemažą įtaką išaugusioms galvijų kainoms vietos rinkoje, todėl gali būti, kad neatsitiktinai atsirado ir eksporto apribojimų. Martyno Vidzbelio nuotrauka

Galvijų augintojai ir jų eksportuotojai tvirtina, kad dėl draudimo patiria nuostolių. Ne viena įmonė turi pasirašytas sutartis ir įsipareigojimų parduoti galvijus turkams, tačiau jų negali vykdyti. Anot D.Dzekčioriaus, turkų susidomėjimas mūsų ūkininkų galvijais turėjo nemažą įtaką išaugusioms galvijų kainoms vietos rinkoje, todėl gali būti, kad neatsitiktinai atsirado ir eksporto apribojimų. „Pernai ir užpernai kone kiekviename kieme stovėjo turkai, todėl ir kainos paaugo. Pasirodo, kad perdirbėjai gali mokėti daugiau ir pelningai dirbti. Jei kainos būtų buvusios palankesnės ir anksčiau, dabar būtų galvijų per milijoną ir darbo visiems. Tačiau perdirbėjai kerta šaką, ant kurios patys sėdi“, – dėstė A.Šiurna. D.Dzekčioriaus įsitikinimu, jei ir toliau bus delsiama, perdirbėjai tuo pasinaudos ir pradės mažinti kainas. Tokios tendencijos esą jau pastebimos. Ūkininkų teigimu, pastaruoju metu galvijų supirkimo kainos buvo vienos geriausių. „Parduodant gero įmitimo bulių mėsai gaunama ne ką mažiau nei už parduotą galviją veislei. Tai gerai“, – pastebėjo A.Šiurna. Pagyvėjo ir jautienos rinka. Augintojai džiaugiasi, kad jų pastangos populiarinant kokybišką jautieną nebuvo beprasmės: vis daugiau vartotojų renkasi šią mėsą.

Dėl išmokų gali sumažėti eksportas Augintojai sutinka, kad veršelių eksportas nenaudingas šaliai. Tačiau ūkininkai renkasi jiems naudingesnį variantą. „Jei augintojai neturi sąlygų veršelius laikyti ir penėti, jiems apsimoka juos parduoti“, – aiškino D.Dzekčiorius. Anot A.Šiurnos, ūkininkams geriau žvirblis saujoj nei briedis lankoj. „Atsiradus papildomų išmokų už mėsinius galvijus, veršelius apsimoka auginti iki skersti tinkamo svorio. Gerai, kad pagaliau atsigręžta į gyvulininkystę. Jei tokia politika bus tęsiama, veršelių eksportas turėtų gerokai sumažėti. Tada nereikės ir draudimų“, – dėstė mėsinių galvijų augintojas. V.Jonikos teigimu, pernai kooperatyvas „Lietuviška mėsa“ kartu su partneriais eksportavo apie 200 gyvų galvijų ir apie 9 tūkst. galvijų skerdeną, kurios didžioji dalis teko Rytų rinkoms. Eksporto draudimai apribojo praėjusių metų pabaigoje 5 pieno gamintojų kooperatyvų, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos bei Žemės ūkio rūmų

įsteigtos kooperatinės bendrovės „Baltic Cattle“ veiklą. „Mėsinių galvijų augintojų asociacija ir kooperatyvas „Pieno gėlė“ pernai į Turkiją pardavė du furgonus galvijų. Prasidėjęs bendradarbiavimas nutrūko, bet mes vystome alternatyvius projektus. Šiemet bandomąją partiją skerdenos išsivežė šveicarai“, – teigė kooperatinės bendrovės „Baltic Cattle“ direktorius Nikolajus Dubnikovas. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, pernai ir 2010 m. iš mūsų šalies

Su turkais derinamos sąlygos Vidmantas Paulauskas, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas

Svarbiausia laikino galvijų eksporto draudimo priežastis – snukio ir nagų ligos plitimas Turkijoje. Šios šalies veterinarijos tarnybos duomenimis, 2010 m. minėtos ligos protrūkių užregistruota 1 659, o 2011 m. – jau 1 670. Be to, dar ne visi ligos atvejai užfiksuoti. Turkijoje plinta ir ožkų bei avių raupai. Taigi visa puokštė ligų sukėlė nerimą. Kilo tiesioginė grėsmė pernešti užkratą, nes į mūsų ūkius atvyksta transportas, vežantis galvijus į Turkiją, ūkiuose lankosi šios šalies veterinarijos specialistai. Todėl teko taikyti griežtas priemones. Bendradarbiaujant su šios šalies tar-

Galvijų augintojai svarsto, kad jiems gali būti naudingas Rusijos sprendimas nuo vasario pradžios laikinai stabdyti galvijų importą iš ES šalių, kuriose aptiktas naujas, Šmalenbergo virusas. Skelbiama, kad šis virusas nustatytas Vokietijos, Belgijos, Olandijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ūkiuose. Rusija, Kazachstanas įsiveža nemažai veislinių galvijų iš šių šalių. Sustabdžius importą pirkėjai iš Rytų rinkų gali dažniau užsukti į Lietuvos ūkininkų kiemus. „Bėda ta, kad rusams reikia didelio kiekio tiek veislinių mėsinių, tiek pieninių galvijų. Mes tiek negalime pasiūlyti, tačiau galima susiderėti, kad vienu metu pirktų mažesnius kiekius. Vis dėlto iš mūsų arčiau atsivežti, be to, ir kainos gali būti palankesnės nei Vakarų Europoje“, – samprotavo D.Dzekčiorius. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktoriaus teigimu, situacija palanki dar ir todėl, kad Rusija nemažai subsidijų skyrė veisliniams galvijams įsigyti, tad galvijų eksportas į šią šalį gali išaugti. Anot A.Šiurnos, rusai jau ne vienus metus domisi mūsų veisliniais galvijais, tačiau dažniausiai mūsų šalis jiems – tarsi žvalgybos aikštelė: „Pasidairo ir išvažiuoja galvijų pirkti į didesnes Europos šalis.“ Mūsų augintojų veislinius galvijus perka baltarusiai, jais domisi kazachai.

nybomis pakeisti veterinarijos sertifikatai, išduodami eksportuojant galvijus, į juos įtrauktos papildomos sąlygos dėl transporto dezinfekavimo ir pan. Turkija įtraukė tokias sąlygas, dėl kurių sudėtinga, o kai kuriais atvejais neįmanoma būtų išsiųsti mūsų galvijų. Prašome, kad tos sąlygos būtų pakeistos. Parengti biologinės saugos reikalavimai. Vienas iš jų – kad iš Turkijos atvykę augintojai ir veterinarai 48 val. negalėtų patekti į mūsų ūkius. Kai šie procesai bus užbaigti ir pasikeis situacija dėl ligų, bus galima atšaukti draudimą. Jei galvijų eksportuotojai įžvelgia mūsų kaltę, atsakysime teisme. 2011 m. rudenį Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje buvo nustatytas naujas virusas, pavadintas Šmalenbergo. Ši galvijų liga būdinga šiltiems kraštams. Manoma, kad ją perneša mašalai. Tvirtinama, kad žmonių sveikatai minėtas naujas virusas pavojaus nekelia. Informacijos apie ligą nedaug, atliekami stebėjimai ir tyrimai. Egiptas, Libanas, JAV, Ukraina, Rusija dėl to įvedė tam tikrų prekybos apribojimų. Mes numatę atlikti stebimuosius tyrimus ir dėl šios ligos.

(Užs. 86)


4

2012 m. vasario 18 d. • Nr. 14 (9137) Valstiečių laikraštis

Komentarai

„Noriu, būk švarus!“ Evangelijoje yra pasakojimas apie nelaimingą, raupsais sergantį žmogų. Mozės įstatymas skelbė, kad raupsuotieji yra nešvarūs ir negali prisiartinti prie sveikųjų. Jų drabužiai privalo būti suplėšyti, kad sveikieji iš tolo juos atpažintų. Kenčiantis žmogus būdavo dvigubai nelaimingas. Jį slėgdavo sunkus suvokimas, kad jau niekas jam negalės padėti, ir

kenčia ir, svarbiausia, jį slegia nepajėgumas ką nors pakeisti. Tiesa, amžių būvyje žmogus bandė ir toliau bando būti galingas ir pats, be Dievo pagalbos, susikurti saugų ir laimingą gyvenimą. Senajame Testamente skaitome apie žmogaus bandymą pasistatyti dangų siekiantį bokštą. Tas bokštas turėjo simbolizuoti žmogaus galią pačiam tvarkyti savo gyvenimą. Šventoji istorija pasakoja, kad ši statyba virto griuvėsiais, nes žmonės pradėjo nesusikalbėti. Ar ne panašiai nesusikalbama ir šiandien? XX a. Babelio bokštai buvo statomi Vokietijoje, Rusijoje, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje ir kituose pasaulio

Istorija kalba, koks baisus gali tapti žmogus, kai atmeta Kūrėją ir pats pabando užimti jo vietą. Tuomet dažnai žmoguje atbunda žvėris ir jis pradeda kurti tvarką pagal savo iškreiptą mąstymą. Mes, vyresnioji karta, buvome liudininkai, ką šis žvėris darė mūsų tėvynėje. Rainiuose ir Tuskulėnuose nukankinti, o paskui sušaudyti ir užkasti mūsų tautiečiai buvo kalti tik tuo, kad mylėjo tėvų žemę, bet sužvėrėjusiems okupantams jie atrodė mirties verti priešai. Tačiau žmogus nuo Dievo ne tik bėga, bet dar dažniau jo ieško. Visa Senojo ir Naujojo Testamento istorija pasakoja apie žmogaus pastangas ieškoti Dievo ir palaikyti su

Istorija kalba, koks baisus gali tapti žmogus, kai atmeta Kūrėją ir pats pabando užimti jo vietą. Tuomet dažnai žmoguje atbunda žvėris ir jis pradeda kurti tvarką pagal savo iškreiptą mąstymą. ypač – kad yra atskirtas net nuo pačių brangiausių žmonių. Kai nelaimingas raupsuotasis išgirdo apie Jėzų, pagydantį sunkius ligonius, atsirado viltis pasveikti. Jis išdrįso prisiartinti prie Jėzaus ir nuolankiai paprašyti: „Mokytojau, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ (Mk 1, 40). Evangelistas sako, kad Jėzui pagailo šito žmogaus ir jis tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ši raupsuotojo išgydymo istorija leidžia mums įsigilinti į žmogaus ir Dievo santykio slėpinį. Žmogus Dievo akivaizdoje yra tarsi anas Palestinos raupsuotasis. Dažnai jis jaučiasi esąs silpnas, sunkiai sergantis, dažnai

kraštuose. Turintieji galią nutardavo, kad Dievas yra nereikalingas, todėl reikia sukurti laimingą visuomenę be jo. Šie eksperimentai pražudydavo milijonus nekaltų žmonių. Prieš kelias dienas turėjau progą aplankyti vieną XX a. stačiatikių kankinių ir išpažinėjų šventovę. Po Spalio revoliucijos šioje vietovėje NKVD aptvėrė septynis hektarus žemės, iškasė keturių metrų gylio ilgas duobes ir jose per dvejus metus užkasė apie 20 tūkst. sušaudytų žmonių. Tarp jų buvo vyskupų, kunigų, vienuolių, Dievą tikinčių pasauliečių. Keli šimtai šių kankinių jau yra kanonizuoti ir gerbiami kaip šventieji.

juo tvirtą santykį. Senajame Testamente randame įspūdingą Jobo istoriją. Jobas, praradęs turtą, šeimą ir susirgęs raupsais, ieško atsakymo, kodėl, būdamas teisus, taip kenčia. Šis teisusis žmogus negali suprasti, kodėl jam taip nutiko, ir jam kyla noras maištauti, bet ilgainiui susitaiko su savo kančia, nes suvokia, kad žmogus nėra pajėgus pažinti Dievo planų. Kančia jam padėjo palipti laipteliu arčiau prie Dievo. Jobas sakė: „[Dieve], buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave“ ( Job 42, 5). Šviesioji kančios pusė yra ta, kad ji gali artinti žmogų prie Dievo.

Popiežius Benediktas XVI kalba: „Kančios metas, kai galėtų kilti pagunda pasiduoti nusivylimui ir nevilčiai, gali virsti malonės laiku grįžti į save patį ir, kaip sūnui palaidūnui iš palyginimo, iš naujo apgalvoti savo gyvenimą, pripažįstant klaidas ir nesėkmes, pajusti troškimą būti apkabintam Tėvo ir pasukti į Jo namus vedančiu keliu. Jis, kupinas didelės meilės, visada ir visur atidžiai stebi mūsų gyvenimą laukdamas mūsų, kad kiekvienam grįžtančiam savo vaikui pasiūlytų visiško susitaikymo ir džiaugsmo dovaną.“ Jėzaus elgesys su raupsuotuoju yra garantija su Dievo antspaudu, kad jis pasielgs su mumis taip, kaip su anuo raupsuotuoju. Šio žmogaus žingsnis Dievo link, nuolanki ir pasitikinti jo malda buvo su kaupu vainikuota – „tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus“ (Mk 1, 42). Pati pavojingiausia padėtis yra tuomet, kai žmogus būna apakintas savo puikybės ir tariasi esąs vos ne dievas, pats galintis susikurti laimingą gyvenimą ar įveikti savo bėdas. Neregėtai išaugęs savižudybių skaičius grėsmingai liudija, kuo gali pasibaigti žmogaus kančia, kai jis nepajėgia matyti Dievo. Nusikaltimai, silpnųjų skriaudimas ir atviras nuodėmės kultas yra išdidaus ir Dievą atmetusio žmogaus akivaizdžiai matomi gyvenimo palydovai. Evangelijos raupsuotojo prašymas „Viešpatie, jei panorėsi, gali padaryti mane švarų!“ turėtų tapti kiekvieno mūsų sielos šauksmu. Visi esame silpni, klystantys ir dažnai sunkiai iš nuodėmių prisikeliantys žmonės. Vienintelis išsigelbėjimas – tai nuolankus atsistojimas į Dievo akivaizdą ir viltingas maldavimas: „Viešpatie, jei nori, padaryk mane švarų.“

Kūrėjai steigia naują agentūrą Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) veikla nepatenkinti muzikos kūrėjai steigia naują agentūrą „Nata“, vakar pranešė naujienų portalas lrytas.lt.

Anot dainininko Andriaus Mamontovo, tokį žingsnį išprovokavo tai, kad į muzikos kūrėjų pastabas LATGA-A visiškai neatsižvelgia, o šioje organizacijoje „niekas nesikeičia ir nesikeis“. „Kol kas „Natos“ idėją palaiko šimtas populiariausių Lietuvos muzikos autorių, bet jų tikrai netrukus bus daug daugiau. Čia pereis visi pagrindiniai LATGA-A maitintojai“, – sakė A.Mamontovas. LATGA-A veikla pernai sulaukė dalies autorių kritikos – jie birželį skundėsi prokurorams dėl neva išpūstų administravimo išlaidų, neaiškios lėšų skirstymo tvarkos ir autorių neinformavimo apie agentūros veiklą. Praėjusių metų gruodžio viduryje Vilniaus apygardos prokuratūra paskelbė, kad nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl LATGA-A veiklos. Pasak prokurorų, autoriai santykius su agentūra turėtų aiškintis civilinio proceso tvarka. Šių metų sausį buvo išrinktas naujas LATGA-A agentūros vadovas rašytojas Jonas Liniauskas. Muzikos autoriai neslepia, kad tai buvo paskutinis lašas, paskatinęs kurti alternatyvą – agentūrą „Nata“. Eltos inf., Martyno Vidzbelio nuotrauka

Savaitės komentaras

Kodėl lenkams rūpi žemės ūkio ministro kėdė?

Albinas Čaplikas VL žurnalistas, albinas.caplikas@valstietis.lt

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) vadovas Valdemaras Tomaševskis garsiai prognozuoja, kad per šių metų rudenį vyksiančius rinkimus į Seimą LLRA iškovos daugiau nei 10 vietų ir už paramą valdančiajai partijai prašys nei daug, nei mažai – valdyti tris ar net keturias ministerijas, o tarp jų būtinai ir žemės ūkio. Gal LLRA turi vertingų pasiūlymų ar idėjų, kaip sėkmingai plėtoti žemės ūkį? Pasak V.Tomaševskio, Žemės ūkio ministerijoje LLRA gali daug nuveikti įgyvendindama savo programą. Kokią programą? Apie ją LLRA nariai niekur neskelbė, jeigu programa nelaikytume šypseną keliančių teiginiu apie naujų darbo vietų kūrimą kaimo vietovėse. Ir viskas? Štai praėjusių metų vasarą žemdirbių organizacijos kvietė Lietuvoje išrinktus europarlamentarus paremti juos kovojant dėl tiesioginių iš-

mokų ūkininkams suvienodinimo. Tada V.Tomaševskis ūkininkų organizacijų kvietimus ignoravo, o dabar nori žemės ūkio ministro posto. Taigi kokie tikrieji LLRA tikslai? Kol kas galime daryti prielaidą, kad jie yra siauri, egoistiški, orientuoti į save. LLRA atstovai kalba išimtinai tik apie tai, kaip padėti savo organizacijos nariams. O kas gins LLRA nepriklausančių piliečių interesus ir apskritai valstybės interesus? Be kita ko, LLRA atstovai ne kartą piktinosi, kad lenkų žemių grą-

viai dalyvavęs LLRA narys Stanislavas Adamaitis sugebėjo Vilniaus rajone privatizuoti 5 žemės sklypus. Sklypų skaičiumi neturėtų skųstis ir jo kolegos J.Kovalevska, A.Stankevič, M.Stasevič, M.Savicka ir kiti. Sąrašas ilgas. Apskritai LLRA jau seniai taikosi į žemė ūkio ministro postą. Pirmą kartą LLRA raumenis pademonstravo Gedimino Kirkilo Vyriausybės laikais, kai dėl sutikimo dalyvauti valdančiojoje koalicijoje lenkams buvo neoficialiai pažadėtas žemės ūkio vi-

Nepavykus gauti žemės viceministro posto, LLRA į G.Kirkilo patarėjus piršo savo partijos narį T.Andžejevskį, kuriam, pasak dienraščio „Nasz dziennik“, buvo keliama užduotis padėti lenkams Vilniaus krašte įsigyti žemės sklypų. Tada „Nasz dziennik“ rašė atvirai: „Kelioms dešimtims tūkstančių Vilnijoje ir Vilniaus mieste gyvenančių lenkų atgauti po Antrojo pasaulinio karo užgrobtą žemę gali padėti tik Lietuvos Vyriausybės įgaliotinis šiems klausimams, tačiau jis turi

Praėjusių metų vasarą Europos Parlamento narys V.Tomaševskis ignoravo žemdirbių organizacijų kvietimą paremti juos kovojant dėl tiesioginių išmokų ūkininkams suvienodinimo, tačiau dabar paskelbė savo partijos planus siekti žemės ūkio ministro posto. žinimo klausimą valdžia sąmoningai vilkina. Ar tikrai? Štai viena iš LLRA vadovių Leokadija Počikovska Vilniaus rajone turi 3 žemės sklypus. Mažai? Tiek nuosavybės Baltarusijoje gimusi lenkė susikrovė 8 metus dirbdama Vilniaus rajono savivaldybės taryboje. Dėl sklypo ir nekilnojamojo turto neturėtų skųstis ir jos bendražygis buvęs Seimo narys Gabrielius Janas Mincevičius, o štai mitinguose prieš žemgrobius akty-

ceministro postas. Tačiau ragus parodė tuo metu populiarumo dar nepraradusi ministrė Kazimiera Danutė Prunskienė. Ji LLRA kandidatą pavadino nekompetentingu ir, gal juokais, į viceministro postą pasiūlė skirti LLRA nepriklausiusį jos patarėju dirbusį jauną lenką Eriką Počobutą. Kai V.Tomaševskis pareiškė, kad jiems ši kandidatūra netinka, K.D.Prunskienė tuoj pat į laisvą vietą paskyrė savo partijos narę.

būti lenkas.“ Štai taip – atgauti lietuvių užgrobtas žemes. Tačiau nepavyko įgyvendinti ir šio plano. Taigi LLRA tikisi, kad lietuviai šįmet, kaip ir ankstesniais metais, rinkimuose dalyvaus vangiai, todėl LLRA pagaliau pasieks savo tikslą ir į savo rankas paims Žemės ūkio ministeriją. Ar pavyks? Apskritai Žemės ūkio ministerija ne atsitiktinai vadinama antrąja vyriausybe. Tai lyg valstybė valstybėje.

Žvilgtelėkime į žemėlapį, pasidomėkime, kiek šalies piliečių gyvena ne didmiesčiuose, kokią eksporto dalį sudaro žemės ūkis bei maisto pramonė, ir atsakymą žinosime. Abejonių dėl Žemės ūkio ministerijos svorio dar labiau sumažės, jeigu įvertinsime jos įtaką grąžinant nuosavą ar paveldėtą bei nuomojant ar parduodant valstybinę žemę, o galutinį tašką padėsime prisiminę, kad būtent per Žemės ūkio ministeriją daugybę žmonių pasiekia milijardinė ES parama. Netikėkite teigiančiais, kad tie milijardai žemės ūkį ir perdirbimo įmones pasiekia ne iš Vilniaus Gedimino prospekto, kur įsikūrusi Žemės ūkio ministerija, bet iš Briuselio. Teoriškai – iš Briuselio, tačiau realiai tuos milijardus nukreipia arba kryptis pataiso būtent Žemės ūkio ministerija. Visi šie darbai valstybei labai svarbūs, atsakomybė itin didelė, be to, nuo sėkmingo ar nesėkmingo žemės ūkio ministro darbo labai priklauso jo atstovaujamos partijos galimybės rinkimuose į Seimą. Dėl šios priežasties iki šiol visi žemės ūkio ministrai priklausė arba buvo paskirti tuo metu valdančiųjų partijų. Išimtis – jau paminėta K.D.Prunskienė, kurios nedidelė partija buvo tik valdančiojoje koalicijoje. Kaip bus šį kartą, priklausys ne tik nuo valdančiosios koalicijos, bet ir nuo piliečių aktyvaus dalyvavimo rinkimuose.


2012 m. vasario 18 d. • Nr. 14 (9137) Valstiečių laikraštis

Mūsų svetainė

Kova dėl „Valstiečių laikraščio“ laisvės buvo ilga ir sunki čiau paminėti Jo Ekscelenciją Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, Žemdirbių sąjūdžio pirmininką Vaclovą Lapę, mokslų daktarą Vytautą Knašį, rašytojus Kazį Sają, Petrą Dirgėlą, Algimantą Čekuolį, šviesaus atminimo Jurgį Kunčiną ir Vytautą Cinauską.

Vasario 20 d. „Valstiečių laikraštis“ minės savo nepriklausomybės metines. Šią įsimintiną 1992 m. dieną jis tapo savarankiškas spaudos leidinys, skirtas kaimo žmonėms.

Labdaringa veikla

Rūta Klišytė VL žurnalistė, ruta.klisyte@valstietis.lt

Gražus sutapimas: pirmas jau nepriklausomo „Valstiečio“ vyriausiasis redaktorius Jonas Švoba po dviejų dienų švenčia savo 70-metį. „Nieko čia stebuklinga, juk negali tapti vyr. redaktoriumi savo mirtadienio proga“, – pokštavo buvęs ilgametis leidinio vadovas, išsaugojęs puikų humoro jausmą, pavydėtinai sveiką dvasią ir patriotizmą.

Laisvos spaudos gimimo kančios Prisiminkime, gerbiamas Jonai, istorinį jūsų kreipimąsi, paskelbtą „Valstiečių laikraštyje“ 1992 m. vasario 20 d. – juk nuo jo viskas ir prasidėjo. Jo tekstą išguldžiau per kokias 10 minučių prisėdęs Spaudos rūmų 15 aukšto koridoriuje ant suoliuko, galima sakyti, karo lauko sąlygomis. Karas ir vyko: buvęs laikraščio vyr.redaktorius V.Būtėnas atsisakė atiduoti man raktą nuo kabineto, nors „valdžios perėmimas“ buvo legalus ir įteisintas. Nepriklausomo laikraščio vyr.redaktoriumi mane pakvietė dirbti Aukščiausiosios Tarybos (AT) Sąjūdžio sparnas, rekomendavo Kaimo reikalų komitetas. Skaitytojams dera priminti, kad iki 1990-ųjų balandžio 28-osios „Valstiečių laikraštis“ buvo Lietuvos komunistų partijos (LKP) CK organas. Skamba nekaip? Tačiau 1991 m. lapkričio 7 d. AT priėmė įstatymą, pagal kurį visas LKP turtas, taip pat ir jos „organas“, paimamas valstybės žinion, taigi ir „Valstiečių laikraštis“. Pagal šį įstatymą ir jį sekusį Vyriausybės nutarimą inventorizuotas leidinio turtas buvo paverstas akcijomis. Tai buvo teisingas, demokratinis sprendimas – atiduoti laikraštį žurnalistams ir žemės ūkio organizacijoms, taip pat ir kairiosioms. Aišku, LDDP, t.y. buvę Lietuvos komunistai, su tuo nesutiko. O sugrįžę į valdžią 1993 m. sumanė susigražinti buvusį „organą“. Tada „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“, ypač „Tiesa“, rėkė: „Valstietis“ uzurpuotas, žurnalistų nuomonės niekas neklausė! Neapsikentę redakcijos darbuotojai surinko parašus ir paviešino pareiškimą, kad jie atsisako dirbti vadovaujami V.Būtėno. Sovietmečiu 18 metų dirbau „Valstiečių laikraščio“ korespondentu, tačiau kaip ne-

Jonas Švoba ir jo užaugintas laikraštis kartu švenčia jubiliejus. Tado Vasiliausko nuotrauka

partinis galop buvau išspirtas. Vėliau darbavausi žurnale „Statyba ir architektūra“. Padoriam mąstančiam žmogui, ypač ilgiau dirbusiam sovietinėje spaudoje, bolševizmo ideologija buvo įkyrėjusi iki vėmimo. Nepriklausomas „Valstiečių laikraštis“ siekė su tuo pabaigti. Supratome, kad tautai bundant iš miego, plunksną valdantis žmogus turi jausti ypatingą atsakomybę už žodį. O kaimo gyvenimas tuomet nebuvo lengvas ir šviesus: įpratęs prie sovietmečio lygiavos, kaimietis išsigando reformų. Juk ir Amerikoje vergovės panaikinimą nemažai vergų sutiko be jokio džiūgavimo. Ar jūsų puolimas tuo pasibaigė? 1994 m. vasario 24 d. LDDP paskelbė, kad nepadėjus bylinėjimuisi nutarta kreiptis į Vyriausybės institucijas dėl jo grąžinimo LDDP. Tada 1994 m. kovo 15 d. VL išėjo tuščias, vien su pareiškimu, pasirašytu visų iki vieno žurnalistų, o jį užbaigė tokie žodžiai: „…Mes, VL redakcijos darbuotojai, nebegrįšime į LDDP partijos parankinių būrį ir niekada nesutiksime, kad jis vėl būtų paverstas LDDP leidiniu.“ Mūsų savarankiškumą parėmė kitos partijos ir visos demokratinės jėgos, tačiau kova dar nesibaigė: redakciją užpuolė valstybės kontrolė, finansų revizijos komisijos, šmeižė spauda – juk tada valdė LDDP. Eiliniam skaitytojui sunkiai suvokiama, kad „Valstiečiui“ teko taip sunkiai ginti teisėtą, iš teisėtos Lietuvos Vyriausybės gautą nepriklausomybę. Taip, skirtingai nei kitiems spaudos leidiniams, mums teko sunkiai ir ilgai kovoti už savo neprigulmybę. Buvę partiniai organai „Tiesa“, „Vakarinės naujienos“ dingo kaip į vandenį, kiti prisitaikė persivadinę, pavyzdžiui, „Lietuvos rytu“. Mane kai kurie Sąjūdžio vyrai tikino: „Atėjome visiems laikams!“ Tačiau gerai pamenu šviesaus atminimo savo tėvo įspėjimą: „Tai Leninas atėjo visiems laikams...

Ar tikiesi, sūnau, kad nepriklausomoje Lietuvoje ramiai redaktoriausi?“ Tėvas buvo teisus. Didžiausia Lietuvos tragedija ta, kad atkūrus Nepriklausomybę nebuvo įgyvendinta liustracija, o sovietinei nomenklatūrai buvo sudarytos visos sąlygos privatizuoti, išparceliuoti ir kitais būdais išsemti visus Lietuvos aruodus. Ir mes, atėję redakciją, radome ją švariai „iššluotą“ LDDP, tad pradžia buvo labai sunki ir skurdi. Neturėjome net fakso aparato! Tačiau ėmėtės darbo ir pagaliau prasikūrėte. Tai puikių, atsidavusių mūsų darbuotojų nuopelnas. Norėčiau paminėti Vaclovą Armužą, Nijolę Petrošiūtę, Leoną Juršą, Antaną Naujokaitį, Jurgį Pekarskį, Vaido-

Kiek žinau, per tą dešimtmetį žurnalistų gretos gerokai pasikeitė. Antrame dešimtmetyje į redakciją atėjo jauna gabių žurnalistų karta. Visų pirma norėčiau paminėti Meilę Taraškevičienę, taip pat ir Česlovą Skaržinską, Arvydą Jockų, istoriką Manvydą Vitkūną. Bernardas Šaknys ėmė redaguoti kaimo mokykloms skirtą priedą „Tėviškės šviesa“, beje, einantį lig šiol. „Valstiečio“ būrys nuoširdžiai kovojo dėl to Lietuvos kaimo – bet kaip sunku pakeisti buvusio kolchozniko sąmonę! To, kuris gimė ir užaugo kolchoze, nieko nematė, išskyrus kolchozą, nieko nebuvo girdėjęs apie mūsų tautos kovas... Po Nepriklausomybės atkūrimo vaikai dar ilgai buvo mokomi iš sovietinių vadovėlių, sovietmečiu ruošti istorikai vapėdavo apie Sovietų Sąjungos didvyrius, užuot pasakoję apie partizanus. Mūsų laikraštis šefavo kaimo mokyklas, puikiai žinojome, kokie prasti ten reikalai. Siekdamas padėti vargingoje būklėje atsidūrusiems buvusių kolūkiečių vaikams „Valstiečių laikraštis“ įsteigė labdaros fondą „Kaimo vaikai“. Jau neblogai uždirbdavome, laikraštis buvo skaitomas, ėjo didžiuliu tiražu, tad šalpos reikalams kasmet skirdavome nuo 50 tūkst. iki 100 tūkst. Lt. Ar kuris kitas leidinys Lietuvoje užsiimdavo tokia labdara? Nemanau. O mes fondo lėšas skyrėme svarbiems dalykams: neturtingų mokinukų pietums mokyklose, studentų iš kaimo stipen-

5

Indėlis į valstybės kūrimą Gerbiamas Jonai, vis minite kitus, dėkojate kitiems. Kada papasakosit apie save? Ką čia apie save? Redaktoriaus pareiga – suburti gabių žurnalistų būrį, tada jie aria noriai, sutartinai. Sutardavau ir su buvusiais komunistais, jei tik šie nebūdavo kvaili ir išmanydavo savo darbą. Draugiškus ryšius palaikydavau su visais, pradedant kaimo paštininku. Antai Prezidentas Valdas Adamkus įvairių mūsų leidinio patriotinių konkursų nugalėtojams (ir tokius rengėme, premijos būdavo solidžios) skirdavo piniginę premiją, ne mažesnę kaip 1 000 Lt. Kartą, prisimenu, ją perdavė ir laureatui įteikė šviesaus atminimo Jurga Ivanauskaitė. Vadovavote laikraščiui ištisus 15 metų, tam reikėjo ne tik tvirto stuburo bei erudicijos, bet ir žmoniškumo. Kolegos šneka, kad buvote tiesus bei teisingas, nors ir ūmaus būdo. Ar šie patrauklūs jūsų bruožai paveldėti? Nesu bajoriškos kilmės. Mano proprosenelis Juozapas iš tėvo pusės XIX amžiaus pradžioje buvo samdomas miškininkas Pakruojo barono fon Ropo. Prosenelis Motiejus tarnavo sodininku pas tą patį fon Ropą. Panaikinus baudžiavą mano proseneliui už gerą tarnybą buvo dovanotas ūkis Joniškaičiuose (dabar Pakruojo rajonas – red. past.), kur buvo vienas barono fon Ropo baudžiavinių kaimų. Mano senelis Jonas Švoba matė vargo: kaimas labai sunkiai kilo – žemės reforma ten buvo įvykdyta tik 1937 m., tačiau išleido sūnų Juozą į Joniškėlio žemės ūkio mokyklą. Tėvas buvo jau raštingas, praprusęs, susigaudydavo politikoje. Ar jūsų šeima nukentėjo nuo sovietų? Žinoma, juk Joniškaičiuose turėjome 40 hektarų ūkį. Kaipmat būtume atsidūrę Sibire, tačiau tėvas buvo gudrus, prieš pat didįjį vežimą pasislėpė Klaipėdos krašte, šiaip taip įsidarbino tarybiname ūkyje. Tas slapstymasis jį labai nualino. O aš, vėliau baigęs Luokės vidurinę, Žemės ūkio akademijoje įgijau agronomo diplomą.

„Valstiečių laikraštis“ laisvoje Lietuvoje kai ką ir nuveikė: nešėme tiesos žodį į kaimą, aktyviai prisidėjome prie Lietuvos įstojimo į NATO ir ES, siekėme, kad Lietuvos Prezidentu 1998 m. taptų Valdas Adamkus, o tai Lietuvai tuo metu buvo labai svarbu. tą Survilą, sumaniai tvarkiusį mūsų kompiuterių „ūkį“. Vėliau atėjo būrys jaunesnių puikių žurnalistų: ukmergiškė Loreta Jastramskienė, Lina Pečeliūnienė, tikra patriotė ir puiki apžvalgininkė, Raimonda Ramelienė, Mykolas Sakavičius, Stasys Stacevičius, Arūnas Spraunius, dabar besidarbuojantis „Valstybėje“... Gintaras Visockas redagavo karybai skirtą specialų priedą „Vardan Lietuvos“, tačiau stambiausiu mūsų laimėjimu laikau rašytojo Antano Čalnario atėjimą. Atleiskite, bet lig šiol nematau spaudoje lygių šio publicisto plunksnai. Dar ir dabar prisimenu jo esė „Į ką panašus lietuviško pavydo velnias“. Gaila, šio iškilaus žmogaus jau nebėra tarp mūsų. Laikraštis sulaukė ir nemažo būrio nuoširdžių talkininkų, tautos šviesuolių, iš kurių norė-

dijoms, našlaičių pašalpoms. Be to, kaimo mokyklose steigėme amatų mokymo klases, rengdavome labdaros dienas, kurių metu dalydavome maistą, drabužius, avalynę. Atsikūrus Lietuvai sukruto ir išeivija, ėmė ieškoti patikimų tarpininkų labdarai ir susirado mus, o ir mes patys ieškojome mecenatų. Negaliu nepaminėti Lietuvos našlaičių globos komiteto ir Lietuvos dukterų draugijos iš Čikagos, Tautos fondo, Katalikų šalpos fondo, „Lietuvos vaikų vilties“ ir kitų išeivijos organizacijų. Ypač dėkingas esu mecenatams a.a. dr. Jonui Adomavičiui, a.a. kunigui prof. Antanui Paškui, žymiam verslininkui iš Santa Monikos Albinui Markevičiui... Ir, žinoma, dr. Rožei Šonkaitei, lig šiol aukojančiai „Valstiečių laikraščiui“.

Pažvelgęs atgal, šiandien drįstu teigti, kad „Valstiečių laikraštis“ laisvoje Lietuvoje galbūt kai ką ir nuveikė. Nešėme tiesos žodį į kaimą, aktyviai prisidėjome prie Lietuvos įstojimo į NATO ir ES, stengėmės, kad Lietuvos Prezidentu 1998 m. taptų Valdas Adamkus, o tai Lietuvai tada buvo labai svarbu. Baigdamas šį pokalbį visiems dabartiniams ir buvusiems „Valstiečių laikraščio“ bendradarbiams, talkininkams ir rėmėjams, visiems skaitytojams linkiu sveikatos, sėkmės ir visų mūsų vilčių išsipildymo. Drįsiu, gerbiamas Jonai, paminėti dar vieną argumentą dėl jūsų misijos sėkmės: esate įkvepiantis patriotizmo pavyzdys mums ir jaunajai kartai. Dėkui jums už pokalbį.


6

2012 m. vasario 18 d. • Nr. 14 (9137) Valstiečių laikraštis

Sportas Patirtį panaudos

Lietuvos lenktynininkai nepasidavė favoritams Autoriaus nuotrauka

Marius Eidukonis VL žurnalistas, marius.eidukonis@valstietis.lt

Lietuvos ralio lenktynininkai pamažu šturmuoja ir pasaulio ralio čempionato (WRC) trasas. Vasario 9–12 d. Švedijoje vykusiame WRC etape dalyvavo ir 2 lenktynininkų ekipažai iš Lietuvos. Su „Subaru Impreza WRX STi“ Švedijos sniegą išbandė Benediktas Vanagas, o su „Mitsubishi Lancer EVO X“ – Rokas Kvaraciejus.

Įtemptas ralis „Žinojome, kad tai – varginantis ralis, tačiau nesitikėjome, kad jis gali būti toks varginantis ir įtemptas“, – vos grįžęs iš Švedijos kalbėjo B.Vanagas. Pasak jo, visą buvimo Švedijoje laiką teko miegoti tik po 4–5 val. „Visa

mūsų dienotvarkė buvo surikiuota minučių tikslumu ir nebuvo kada atsipūsti“, – pasakojo lenktynininkas. B.Vanagas, ne kartą dalyvavęs ne tik Lietuvos ralio, bet ir kitų šalių bei Europos ralio čempionato etapuose, pripažino, kad supratimą, kas komandos laukia Švedijoje, turėjo. „Ilgiausia įveikta distancija Europos ralio čempionate buvo 260 km, turėjome patirties ir ralio maratonuose“, – pasakojo ralio lenktynininkas. Pasak jo, iš Švedijos ralio parsivežta daug informacijos, kurią dabar reikia išnagrinėti ir įvertinti. B.Vanago ekipažas WRC Švedijos etape N4 klasėje užėmė 4 vietą, o toks pasiekimas, lenktynininko nuomone, tikrai neblogas. „Į Švediją vykome, kad pasirodytume kuo geriau, nes vykti ir tikėtis stulbinamų rezultatų būtų naivu. Padarėme kele-

tą klaidų, dėl kurių gal ir praradome porą pozicijų savo klasėje, tačiau iškovota vieta yra puikus pasiekimas“, – apibendrino lenktynininkas. Jo teigimu, Švedijos ralyje jie įveikė atstumą, prilygstantį pusei Lietuvos ralio čempionato etapų greičio ruožų. Kalbėdamas apie ralio įtemptumą, B.Vanagas minėjo, kad per dieną automobilį mechanikai tvarkydavo tik kiek ilgiau nei valandą. Visą likusį laiką jis arba važiuodavo ralyje arba buvo saugomas uždarame parke. „Aš labai džiaugiuosi automobiliu, kuris neapvylė nė karto per lenktynes. Žinoma, į ralį išvažiavome pasiruošę – pakeitę visus pagrindinius agregatus. Tik per savo neapdairumą sulaužiau bamperį, atsitrenkęs į trasoje sukrautas padangas. Tai – vienintelis didžiausias nuostolis“, – prisiminė lenktynininkas.

B.Vanagas organizavo ir neseniai vykusį „Halls Winter Rally“, tad natūralu, kad Švedijos ralyje jis pasisėmė ne tik lenktynininko, bet ir ralio organiztoriaus patirties. Negailėdamas pagyrų savo organizuojamam raliui, lenktynininkas teigė, kad Švedijos ralyje jau pamatė, ką galėtų pritaikyti ir Lietuvoje. „Ralio, kuriame dalyvavome, organizatoriai daug dėmesio skiria žiūrovams. Visa infrastruktūra Švedijoje buvo sukurta taip, kad žiūrovai galėtų kuo geriau matyti greičio ruožus. Trumpai tariant, buvo įrengtos kelio atkarpos, itin patogios žiūrovams. Greičio ruožai buvo įrengti pievose, stadionuose. Šiose vietose specialiai buvo išlietos ledo trasos, kurios lenktynininkams gal ir nėra labai įdomios, bet ralio mėgėjams sukelia daug emocijų“, – apie ralio organizavimą pasakojo B.Vanagas.

Žinių sprintas „Sakalai“ – BBL pusfinalyje Baltijos krepšinio lygos Iššūkio taurės turnyro atsakomosiose ketvirtfinalio rungtynėse Vilniaus „Sakalai“ namuose po pratęsimo 86:74 įveikė Klaipėdos „Neptūno“ ekipą ir iškopė į pusfinalį. Pagrindinis susitikimas baigėsi vilniečių pergale 71:67, tačiau pirmąjį susitikimą 4 taškų skirtumu (79:75) laimėjo Klaipėdos krepšininkai, todėl teko žaisti pratęsimą. Pusfinalyje „Sakalai“ žais su Rakverės „Tarvas“ (Estija) krepšininkais.

Nebepirmaus savo grupėje

Svajonė – WRC Švedijos ralyje B.Vanagas pamatė, kaip dirba kitos ralio komandos. Vertindamas savo komandą, lenktynininkas teigė, kad viskas klostėsi puikiai. „Niekada privati komanda neprilygs galimybėmis gamyklinei, tačiau visame šį ralį prižiūrėjusių komandų būryje lietuvių komanda neatrodė prasčiau“, – džiaugėsi pašnekovas. Prieš išvykdamas į Švediją, jis teigė turįs ambicingų planų, tačiau konkrečiau apie juos kalbėti atsisakė. „Dar nesame priėmę galutinio sprendimo. Dabar paprasčiausiai stengiamės surinkti kuo daugiau informacijos“, – paslaptingai kalbėjo lenktynininkas pripažinęs, kad tikriausiai kiekvieno ralio lenktynininko didžiausia svajonė – dalyvavimas pasaulio ralio čempionate.

12-ąją nesėkmę 34-iose jaunimo ledo ritulio (MHL) B lygos reguliariojo sezono rungtynėse patyrė 2 vietą 7 komandų turnyre užimantis Vilniaus „Baltica“ klubas, praradęs galimybę tapti Vakarų diviziono nugalėtoju. Svečiuose vilniečiai 3:6 turėjo pripažinti reguliariojo sezono Vakarų diviziono nugalėtojų titulą užsitikrinusių „Zelenograd“ ledo ritulininkų iš Rusijos pranašumą. Dar dvejas rungtynes su Zelenogrado ekipa ledo ritulio klubas „Baltica“ išvykoje žais šeštadienį bei sekmadienį, o vėliau pradės ruoštis atkrintamosioms varžyboms, kurios Vilniuje prasidės vasario 25 ir 26 d., bei kovos dėl kelialapio į MHL A grupę.

VL inf., Eltos nuotrauka


Kitus straipsnius skaitykite laikraštyje

Šeštadienis Grįžau namo, kol saulė dar nenusileido

Arvydą Vilčinską puikiai prisimena kartos, kurios brendo su Sąjūdžiu, sveikino Nepriklausomybės atkūrimą. Jis buvo tituluojamas Atgimimo dainiumi, laisvės šaukliu. Senoji Kauno halė, buvę Vilniaus sporto rūmai ošdavo Arvydui į taktą. Rūta Klišytė

Slaunioji Liškiava

Yra tokia lietuvių liaudies daina, kur berneliui aiškinama, kad Rygužė – slaunus miestas, tačiau Liškiava – slaunesnis... Nuostabu? Žodžių iš dainos neišmesi, nors Liškiava vargu ar kada nors buvo tikras miestas. Dabar tai – nykstantis kaimelis su vos penkiomis dešimtimis gyventojų. Tačiau visi, pirmąkart išvydę Liškiavą, ypač iš Nemuno pusės, nevalingai išleidžia pasigėrėjimo šūksnį. O tai reiškia, kad ji – vis dar labai labai slauni. Rūta Klišytė

11 p.

19 p.

Sodyba Nepelnytai pamirštos nutrijos Iš Pietų Amerikos kilusios nutrijos tikrai vertos dėmesio. Juk galima vartoti ne tik šių gyvūnėlių mėsą, bet ir iš puikaus jų kailio pasisiūti šiltų drabužių. Nijolė Baronienė

Paukščiai neliks skolingi Žiema – išbandymų metas ir paukščiams. Ne visi jie gali be žmogaus pagalbos sulaukti pavasario. Sniegui užklojus žemę, vienintelis maisto šaltinis sparnuočiams – lesyklėlėse rasti trupiniai. Remigijus Karpuška

7 p.

8 p.

Sveikata Bedančių armija šalyje vėl auga Šizofrenija supina tikrovę Dažniausiai ši sunki liga su fantazija Daugiau nei 100 tūkst. užklumpa jaunus žmoLietuvos pensininkų ne tik neturi pinigų įsigyti visaverčiam maistui, bet ir dantų, kuriais galėtų jį kramtyti.

nes. Mindaugas iš Rokiškio rajono susirgo vos šešiolikos. Daiva Šalc

Almutė Blaževičiūtė

23 p.

23 p.

Valstieciu laikrastis 2012 02 18  

Valstieciu laikrastis 2012 02 18

Advertisement