Page 1


M a r i u s I va š kev i č i u s

ŽALI romanas

Vilnius 2018


Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Marius Ivaškevičius, 2002, 2018 © Kotryna Šeibokaitė, viršelio dizainas, 2018 © „Tyto alba“, 2002, 2018 ISBN 978-609-466-293-5


Įž anga

Iš kurio galo pradėtum, vis tiek bus painu. Gamtoje yra begalė spalvų ir atspalvių. Ir nėra nė vienos spalvos, dėl kurios nebūtų kariauta. Tai šiame kare, jei imsim plačiai, žmonės kariavo už žalią. Tokia mūsų miškų spalva. Labiausiai jie kariavo prieš raudoną – tai priešų kraujo spalva. Nors pasitaikydavo ginti ir geltoną nuo žalios. Buvo ir taip. Dar jie kariavo už savo įsitikinimą, kad privalo būti laisvi, prieš kitų įsitikinimą, kad neprivalo. Bet tai pernelyg platu. Tai buvo dvidešimto amžiaus pats vidurys. Dar vadinamo aukso amžiumi. Bet kiekvieno žvilgančio daikto puošnus paviršius ir kartais supuvęs vidus. Jie gyveno šio „daikto“ – dvidešimto amžiaus – gilumoje ir apie blizgesį nežinojo. Iš pradžių geografija buvo plati. Tokį pat karą kariavo didelis kiekis žmonių nuo Ukrainos pietuose iki Estijos šiaurėje. Galiausiai jie liko vieni. Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę. Turėjo ją dvidešimt metų, tarp dviejų pasaulinių karų, buvo sutikę kantriai perlaukti Antrąjį ir didžiai nustebo, kad šiam pasibaigus jiems nedavė jų valstybės. Tai vis tiek, kaip leisti bangoms perlieti tilto paviršių. Tu gi žinai, kad bangai atslūgus niekur jis nesidės.

5


Kalbant siaurai, jie buvo lietuviai – tauta į šiaurę nuo lenkų ir į pietus nuo Rygos. Ir jie viską darė atbulai. Pasiduodavo, kai reikėjo kariauti. O ateidavo laikas taikytis, tai jie griebdavosi ginklų. Karo pobūdis – vertikalus. Paprastai kaip žmonės kariauja: jie išstato savo dalinius po savo spalva ir siunčia juos į kitą spalvą, kur stovi kiti daliniai. Bet tai – horizontalus karas. Jei tie daliniai stovėtų dangoraižyje, tarkim, nuo trisdešimto iki penkiasdešimt aštunto aukšto ir, pamatę priešų vėliavą tarp pirmo ir dvidešimt devinto, gautų įsakymą pulti, štai tada ir būtų karas, vadinamas vertikaliu. Mūšiai vyktų laiptinėse. Dangoraižių jie neturėjo. Bet armijos šiame kare kaip tik ir buvo išdėstytos dviejuose skirtinguose aukštuose. Priešų armija bazavosi įprastame armijai aukštyje, tokiame aukštyje žmonės sodina pasėlius, eina į pasimatymus, kartais mylisi, jei nėra laisvos lovos. Lietuviai savo dalinius buvo išdėstę ten, kur niekada nesimylima, nevaikštoma, o jei nueinama, tai tik vieną kartą ir amžiams, atsitrenkiant karsto dugnu. „Vertikalusis karas“ – retai vartojama sąvoka. Daug dažniau toks karas vadinamas partizaniniu. Bet ši sąvoka per plati. Karo evoliucijos požiūriu, tai buvo žingsnis atgal. Geriausių strategų ir naujausios ginkluotės išpaikinta Europa kažin ar galėjo tikėtis, kad jos pakraštyje įsiplieks toks atgyvenęs karas, kuriame bus spjauta į naujausius išradimus. Visų pražygiavusių armijų kadaise pamesti lengvieji ginklai buvo kruopščiai surankioti ir jais dar gerą dešimtmetį buvo įkyriai kariaujama. Visam šitam karui vadovavo žmogus, išėjęs artilerijos mokslus Europoje. Neturėjęs nė vieno pabūklo. Apie jį ir šita knyga. Ko tie žmonės tikėjosi? Iš pradžių gal jie ir tikėjosi patys ką nors laimėti. Paskui jie tikėjosi perlaukti po žeme, kol kas nors

6


ateis ir padės jiems laimėti karą. Didžiausia iš tų vilčių buvo, aišku, Amerika. Galiausiai jie kažin ar ko nors tikėjosi, paprasčiausiai nebuvo kur dėtis. Nė vienas tų žmonių niekada nesutiks, kad Antrasis pasaulinis karas buvo laimėtas. Geriausiu atveju kažkur toli buvo pasiektos lygiosios, bet čia, kur jie kasė bunkerius, nebuvo ir tų lygiųjų. Paprasčiausia būtų sakyti, kad lietuviai kariavo su rusais. Bet rusai nebuvo gryni, pasitaikydavo ir lietuvių. Taip pat ir lietuvių gretose buvo vienas kitas rusas, vienas kitas vokietis ir dar kas nors vienas kitas. Pasaulis buvo persigėręs išdavysčių ir nusikaltimų, todėl daugeliui jo piliečių karas tapo vienintele galima egzistavimo sąlyga. Ir jiems nebuvo svarbu, dėl ko ir su kuo kariauti. Bet jeigu imtume plačiai, lietuviai kariavo su rusais. Taip buvo tryliktame amžiuje, keturioliktame, penkioliktame, pasitaikydavo šešioliktame ir paskesniais. Šis buvo kol kas paskutinis rimtas tarpusavio mūšis. Dešimt metų – net karui rimtas išbandymas. Nors istorijoje pasitaikydavo ir trisdešimtmečių, ir dar žilesnių karų. Iš pradžių tai buvo gana inteligentiškas karas, nors ir vertikalus. Jam vadovavo išsimokslinę karininkai, kariavo studentai, poetai, medikai, visi, kas nepabėgo į Vakarus, tikėdamiesi, kad patys Vakarai kada nors čia atbėgs. Apie tai sudėta eilėraščių. Pamažu poetus, medikus ir mokslus išėjusius karininkus karas išžudė, o nauji inteligentai buvo per daug išsimokslinę, kad aukotų gyvybę už spalvą. Ir karas ėmė prastėti. Į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai. Žmogus gulėjo skeveldros perplėštu pilvu ir siaubingai staugė iš skausmo. Kiti atvedė alkaną kiaulę. Ir ši, nieko nenumanyda-

7


ma apie karą ir žmogiškumą, apuostė praplėštą pilvą ir suėdė visus jo vidurius. Tai tik mažytė šio karo detalė, tiesa, sukrečianti aukso amžiaus paviršių išgyvenusio žmogaus protą. Galėjai būti kuo nori šiame kare: paprastas kolūkietis ar viso kolūkio vadas, lojalus kam nors iš kariaujančių ar niekam nelojalus, karas tave susirastų. Nes visi, kas norėjo ramiai dirbti žemę, nusispjovę į įsitikinimus, iš tiesų gyveno laiptinėse šio daugiaaukščio karo. Kartais ten vykdavo mūšiai. Tik miestai stovėjo kaip nepajudinamos tvirtovės. Karas į miestus nelįsdavo, nes gatvėse grindiniai ardė vertikalumą. Bet miestų buvo nedaug. Lietuvių nuolat kariaudavo apie dvidešimt tūkstančių. Kartais tiek, kartais mažiau. Bet jie nėkart nebuvo susirinkę į krūvą, nėkart nesusitiko, gyveno po krosnimis, po bažnyčių altoriais, buvo bunkerių net kapinėse. Ir vis dėlto tai buvo karas, kad ir kaip keistai jis atrodytų. Didžiausias šios tautos karas aukso amžiuje. Ir žmonės, pasirinkę šį karą, kadaise vairavo automobilius, matė Belgiją ir Šveicariją, laikė pinigus bankuose ir darė daugybę dalykų, kurių niekaip jiems nepriskirtum, matydamas juos po žeme. Žvelgiant iš aukso amžiaus paviršiaus, tai buvo įdomus karas, nors nieko ir nenulėmęs, kaip ir kiti karai. Tai buvo įdomus amžius, tiek apie jį pasakytina. Ir ši knyga visai ne apie karą ar lietuvius, ji apie aukso amžių akimis vieno žmogaus, kuriam teko dažniau į jį žvelgti pro savo ginklo taikiklį.

8


I

Įsivaizduokite mišką, kuriame, atrodytų, nieko nėra. Arba laikrodį su gegute. Kaip netikėtai ji iškiša galvą. O dabar laikrodį – be gegutės. Ir savo ramų gyvenimą tiksint šiam ramiam laikrodžiui. Ir savo nuostabą, kai šiame iki kraujo pažįstamame mechanizme staiga pasirodo gegutė. Mes ir patys juokaudavom, kad pašaliečiui tai tikriausiai primintų pragarą. Bent iš vienos kurios savo bobutės jis, žinoma, būtų girdėjęs, kaip atsiveria pragaras, ir dabar, 1950-ųjų rugpjūtį, galėtų pats įsitikinti. Juozas Kasperavičius iš bunkerio specialiai lįsdavo pirmas, atšaudavo dangtį ir iškišdavo galvą taip staiga, tarsi visa tai ir tikrai stebėtų pašalietis, kuriam bobutė pasakojo, kaip atsiveria pragaras. Ką mes ten veikėme? – Ramu kaip po didžiojo potvynio, – tai Bartkus. – Juozas visus išgąsdino. Gyvenome. – Ir karšta, nors spuogus džiovink. O į viršų išlįsdavom, kad pasitikrintume, ar tikrai. – Būsiu to, kas mane ištrauks, – sako Pieninė. – Nespjausiu ir į spuoguotus. Ranką jai paduos Bartkus, nes Kasperavičius tebeieško to,

9


kuriam bobutė pasakojo, kaip atsiveria pragaras. Tik Pieninė niekada nebus Bartkaus ar Kasperavičiaus, jai patinka priklausyti visiems. „Pieninė“ ji – dėl krūtų. Didžiulės, ir retai kada nenaudojamos pagal paskirtį. Kiek ji turi vaikų – nežinau. Nuo ko ir kada pastoja – taip pat visiems paslaptis. Nežinia, ką ji veikė prieš karą, tikriausiai gimdė vaikus. Taip pat ir per karą. O kitu laiku dirba ryšininke. Tegu Dievas mane nutrenks, kad giriu netikusią motiną, bet ryšininkė ji – kaip reikiant. Mozūra – tylintis kalnas. Išsiropščia greitai. Dar – užsispyręs, kantrus. Nebent tik dėl milžino ūgio ateities vadovėliuose netiktų būt pavyzdžiu vaizduojant tarpukario žemdirbį. Per ankstesnįjį karą vien rankomis patiesė trejetą vokiečių. Kai atėjo išsivesti jo karvės. Palaidojo dviejų metrų gylyje, ant viršaus užkrovė ir gyvulį. Nuo to atmintino karto geriau už kitus rausia bunkerius. – O man ranką?.. – čia jau Palubeckaitė. Iškišusi pro angą plaštaką šioje kareivių draugijoje ji veltui tikisi rasti vyrą su rūmų manierom. – Lipk lauk, – paragina ją pats tikriausias jos brolis. – Judinkis, žmonės laukia. „Žmonės“ – tai jis, Palubeckas. Dar aš – Jonas Žemaitis. Iš dalies ir Zigmas – batsiuvys, neturintis kojų. Tik Zigmas nelaukia, jis lieka. – Jei išgirsi žingsnius, – įspėju. – Zžžž, – imituoju tylą, pridėjęs prie lūpų pirštą. – Žžžž, – pakartoja Zigmas. Kažin ar jis ką suprato. – Jei žžžž nesakysi, bus buf. – Buf, – patenkintas juokiasi. – Nes jiems į tave vienas tfu. Žžžž, kad nebūtų buf. Pakartok.

10


– Žžžž, kad nebūtų buf. Tfu tfu tfu, – pakartoja. – Dun, – dar sau ištaria vienas, kai trankiai užvožiu dangtį ir atskiriu jį nuo kitų. Tiesa, neįspėjau, aš vadas. Tačiau Zigmas vargu ar spėja perprasti, kas buvo jam pasakyta, nes žingsniai priartėja nė nespėję nutolti. Tai dar mes. Lendam atgal lyg pelės. – Valandėlę palauksime, – atsakau į nustebusį pelės batsiuvio žvilgsnį. – Šiek tiek pasėdėsim prieš kelią. Jaučiuosi iškaulijęs pusvalandį pabūti su mylima mergina. Nes už lango pila lietus. Bet už lango spigina saulė, o teisinuosi batsiuviui. – Juk gerai pagalvojus, Zigmai,  – sakau,  – palikome tave smarvėje. Kažin ar jis ką supranta. – Gerai pagalvojus, tai taip, – pats atsakau už jį. Ir parodau kampe į kibirą. Dvi dienas jis ten stovi neišneštas. O jame visų mūsų smarvė, moteriška ir vyriška, kurios seniai nustojom drovėtis. Mes buvom išlipę lauk, todėl smarvė mums graužia akis, gerai pagalvojus, net pykina, bet ji negraužia akių ir nepykina Zigmo, nes jis sutapęs su ja, tarsi šuo, pasikasantis po savimi šeimininkų šlepetes, kai nieko nėra namie. – Gera sėdėti, tiesa? – bandau ir kitiems tai įteigti, bet nesulaukiu atsakymo. Kai gegutė lenda iš laikrodžio, kuriame niekada jos nebuvo, kartu su ja lenda nerimas. Nes aplink yra daug žmonių, žinančių, kaip jiems elgtis, jeigu atsiveria pragaras. Su jais mes ir kariaujame. Visus parvariau atgal, pajutęs tą keistą nerimą. Geriau tūks-

11


tantį kartų suklysti dėl savo begėdiško nerimo, nei kartą pakliūt į pavojų numojus į tokią nuojautą. Jiems atrodo kitaip. Bet aš juk įspėjau, kas vadas. – Kylam, – pašoku iš vietos.  – Palubeckai, išnešk tą smarvę, – rodau į kibirą. – Jei matysi, kad supa, išpilk. To dvoko jie „nepralauš“. Vėl lendame lauk, tik dabar jau kita tvarka. Priekyje – Palubeckas, nešantis mūsų „vėliavą“. – Kaip ir tarėmės, Zigmai,  – primenu.  – Jei žingsniai, tu žžžž – ir nė bum. Palubeckas paėjęs ganėtinai toli nedidelėmis krūvomis išdrabsto miške mūsų išmatas. Kad niekas net neįtartų, jog visą šį turtą pridirbo pragare pasislėpęs aštuonetas. – Ir nė bum, – pritaria Zigmas ir ragina pasilenkti. Vis tiek turiu nusileisti. Palubeckas man atnešė kibirą ir aš jį padėsiu į vietą. – Tik greitai, Zigmai, sakyk. Bet Zigmas, užuot pasakęs, gudriai primerkia akis ir kilsteli vieną pusrutulį vargšės savo sėdynės, kuria užsibaigia kūnas. Paskui pasigirsta perdimas. Skubėdamas užlipu kopėčiom. – Nė bum, – pakartoja patenkintas. – Vade, nepyk, pajuokavom. „Durnius“, – tariu mintyse ir trankiai užvožiu dangtį.

Šiandien sekmadienis, rugpjūčio dvidešimt pirma. Einame prieky su Bartkum. Jis man – iki peties. Valosi akinius ir dedasi sau ant nosies. Primena uolų moksliuką. Nors

12


kai kartą padoriai aprengę išsiuntėme jį į Klaipėdą, net Pieninė suplojo delnais ir perbraukė per jo drabužius. „Bartkau, vaikeli, – pasakė, – pas tokį ir keliais atšliaužčiau. Nusišvilpt man į karą, girdi.“ Bet reikia pažinti Pieninę. – Aš ir Bartkus – finišo linija, – šaukiu kitiems, atsilikusiems, nors vos tik prieš ketvirtį valandos tyliai variau juos į bunkerį. „Man čia ne viskas patinka“, – dar tada jiems pasakiau. – Mes, finišo linija, pralošti niekas nenori. Žinot, kas laukia tokio pirmadienį, jei šiandien tikrai sekmadienis. Skalbiniai ir kava  – kiekvienam atskirai į lovą. Taip pat kibiras. – Kibiras tuščias. – Pridirbsim. Tai mūsų rytinė mankšta. Pirmauja Palubeckai. Palubeckas, įžengęs į ketvirtą dešimtį, juodaplaukis, vešliais antakiais ir labai išbalusiu veidu, tarsi sirgtų nepagydoma liga, ir greta jo tokiu pat veidu Palubeckaitė, tik be ligos požymių, dešimt metų jaunesnė už brolį. Toliau – Mozūra. Didelis šviesiaplaukis žmogus, atsikišusiais skruosto kaulais, bėgantis taip, tarsi varytųsi kamuolį. Jis atsisuka atgal ir sulėtina žingsnį. Jis nepralaimės. Paslydusi Pieninė spėja pargriaut Kasperavičių. Pakyla ir bėga link mūsų, tarsi variklio vožtuvais po karišku švarku ir nepadoriai prasegtais marškiniais pliaukšėdama didžiulėmis krūtimis, šaukdama: – Pieninė dar nėra pralošusi. Toks mūsų karas. Susirinkę didieji karai jį prikaltų prie gėdos stulpo. Paskui dar apspjaudytų susirinkę gyvenimai. – Neturėjau pralošti, – sako Kasperavičius. Jis nesustoja ties finišu, praeina pro mus. Netrukus gaus

13


mums vežimą. Susėdame laukti prie paskutinių medžių eilių. Toliau – jau tik didelis laukas. – Klausykit, o muilas kur? – susigriebia Bartkus. – Muilą pamiršome? – Muilas – ten, – sako Pieninė. – Kur ten? – Skylėj, pas mane, užsiūtas. Kur ten?.. Po medžiais muilas. Prie užtvankos. – Gerai, – nurimsta. Išsitraukia papirosą ir užsirūko. – Gerai, kad po medžiais, tiesa? – atsisuka į mane. – Puikiai, – jam atsakau.

Mes laukiam ir tylim. Ką daugiau veikti. Sėdim, tarsi priešais telkšotų bala. Ar pelkė. Bet ne laukas. Taip, lyg jūra. Ir žiūrime į tolstantį Kasperavičių. Ar neprasmegs? Taip sėdėdavo grafas. Dvyliktų–penkioliktų metų pavasarį, vasarą, o kartais ir rudenį, jei nebuvo labai vėjuota. Iki dvyliktų metų trankėsi po pasaulį, nuo penkioliktų sirgo. O dvyliktų–penkioliktų pavasarį, vasarą, rudenį, o kartais ir žiemą pamėgo šitaip sėdėti. Kartais ateidavo vienas, kitąkart su žmona, bet visada atsinešdavo krėslą. Ir rūkė gerus cigarus. Niekas kitas mūsų aplinkoje nerūkė tokių cigarų. Krėslas jį supdavo smėlyje, kol visiškai įstrigdavo. Tada jis nejudėdamas žvelgdavo priešais save. Bet priešais grafą tada būdavo jūra, o prieš mus – viso labo tik laukas. Bet Kasperavičius, atrodo, laimingai jį perėjo nėkart neprasmegęs. Kai noriu pabūti grafas, vaikštau čia pasėdėti. Tik jis dvyliktų–penkioliktų visais metų laikais ateidavo ten pabūti, kad pasijustų „kraštinis“. „Kraštinis“ žmogus valstybėje – saugantis

14


ją nuo jūros. Mano noras – pabūt eiliniu. Ateinu čia, prie šito lauko, kad asmeniškai patikrinčiau, kaip mane saugo šalis. Grafas dar mėgo didžiuotis savo naujuoju tiltu. Ilgas tiltas, įsmigęs į jūrą. Tarsi kilmingas pirštas, nekilmingai gamtai nurodantis, kas čia ir kam pavaldus. Mano tilto nėra. Nieko nėra, kas paliudytų, kad iš miško prie šito lauko kartais ateina žmonės. Šitai aš kruopščiai prižiūriu. Grafas dar jūrai nustelbti mėgdavo rengti koncertus. Driokstels galingą simfoniją taip, kad nutiltų vanduo. Kartais ir mes koncertuojame. Driokstelim kokią dainą nederančiais balsais. Kad taip atsitiktų, turi būti audra. Griaudėti, vartyti medžius, žodžiu, kad gamtos kvailiojime nepasitaikytų pauzių. Tuomet tame savo požemy drąsiai bliauk ir riaumok. Grafas yra žmogus, dėl kurio visa tai prasidėjo. Žmogus, kuris neapsaugojo savo piliečių nuo jūros. Gamta iškilo virš mūsų. Buvo tai penkioliktų metų vieną vasaros popietę, per eilinį grafo gimtadienį. Kai orkestras paskelbė, kieno garbei dabar pagros Mocartą. Taip sėdėjo per pėdą nuo jūros, vartė savas partitūras ir paskelbė: „Mocartas – grafui“. Ir apie jūrą – nė žodžio. Tuomet aš tupėjau kopose, akimis perbėgau jūrą, pasvėriau grafo jėgas ir vaiko protu įvertinau: jūra iškęs uvertiūrą, bet grafui gresia finalas. Man buvo šešeri. Stebėjau jūrą, orkestrą, grafo šeimą, rąstą ir Kasperavičių. Dar Eleną – mergaitę su paplūdimio kostiumu, po kuriuo dar nebuvo ką slėpti. Po juo nebuvo lygiai taip nieko, kaip teigiant, kad orkestras gros Mocartą grafui. Nebent tai, kas suerzintų jūrą. Ji čia sukdavo ratus smėlyje. Tik tai ir mokėjo daryti. Didžiuoju kojos pirštu apsukti aplink save ratą – tai jos išradimas. Viena koja nejuda, o kita – kaip skriestuvas. Tai ji – Elena.

15


Ir viso to grafas neišsaugojo padaręs vienintelę klaidą, per daug savimi patikėjęs. Todėl aš dabar ateinu pabūti prie šito lauko, kad išvengčiau tokios klaidos. Juozas Kasperavičius, kuris štai grįžta su vežimu, tada tebuvo bevardis snarglius, nepridengtu priekiu ir užpakaliu. Stovėjo palipęs ant jūros išmesto rąsto. Skėsdavo į šalį rankas nelyginant jūros višta, ir smigdavo veidu į balą, kurią čia paliko audra. Atsikėlęs – iš naujo ant rąsto, vėl į šalis rankas ir dar sykį – veidu į dugną. Jūros višta – Kasperavičius. Lyg tą balą galėtų pramušti ir išlįsti jau čia – penkiasdešimtųjų rugpjūčio dvidešimt pirmosios palaukėje, po kurią vaikščioti neką paprasčiau negu vandeniu. Nuogas snarglius su nepridengtu priekiu... Bet jis jau čia, ir mes pakylame lipt į vežimą. – Kas girdėti? – klausiu. – Šūviai, – rimčiausiu veidu atsako Kasperavičius. – Ir korėjietiški keiksmai. Įsivaizduojat, kokia ramybė. Gali klausytis karo Korėjoje. – Dėl ko jie keikiasi? – ropščiasi į vežimą Pieninė. – Nė žodžio apie tave. – Apie Pieninę jie tegali gerai arba nieko, – ji įsitaiso vežimo viduryje, veidu į Kasperavičių. – Todėl jie – ir nieko... Ar leidai suprasti bent vienam siauraakiui, kaip gerai yra Pieninė? – Korėjiečiams neleisiu, – ji sagstosi marškinius, tarsi tie, kas kariauja Korėjoje, galėtų ją įžiūrėti. – Sako, jie niekam tikę. – Kas sako? – Kasperavičius sušeria arkliui. – Į Korėją? – atsisuka į mane. Bartkus su Mozūra įsitaiso vežimo kairėje, Palubeckai – dešinėje. Aš sėdu į galą.

16


– Į Korėją, – atsakau Kasperavičiui, – jei ten yra užtvanka ir po medžiais paslėptas muilas. – Ten yra tikras karas,  – jis dar kelis kartus šeria ir arklys pasileidžia šuoliais. – Į Korėją? – kartoja Juozas. – Taip, – atsakau. – Į Korėją.

Mes važiuojame maudytis upėje. Prie vieno vežimo rato kažkas prikalė motociklo padangą. – Gražuolis, – grožisi Pieninė stebėdama kažką priekyje. – Arklys? – teiraujuosi. – Taigi. – Neišromytas, – jai atsakau. – Neišromytas, – paslaptingai kartoja. Ji kažką dar pasako, bet aš jos neišgirstu. – Negirdėjau, – sakau. – Pimpalą, arba priešą, – kartoja. – Nerėk, – prašo Bartkus, nes Pieninė šaukia, o mes važiuojame tuo lauku, kurį perėjo Kasperavičius, ir mes stebėjome, ar neprasmegs. Bet tai dar labiau paakina Pieninę. – Pim-pa-lą, – atsistojusi ima skanduoti. – Ji tvirta boba, – sako Kasperavičius. Lyg sakytų: „Mokės už visus pakovoti, jeigu bėdą prišauks.“ – Tegu visos tvirtos renkasi po karo ir tada laido gerkles, – atsako jam Bartkus. Ir Pieninę tai paskatina pakeisti savąjį šūkį. – Prie-šą, – skanduoja ji dabar, ir ką mes galime jai padaryti. – Priešą su štai šitokiu pimpalu, – ir rodo pirštu į arklį. Nieko negalime.

17


Paskui ji krinta į šienu išklotą vežimo dugną. – O jūs? – žiūri tiesiai man į akis. – Aš? – laukiu jos klausimo. – Prie upės man nusirengsite? Jos galva mano alkūnės šešėlyje. Visada atsiranda tokių, kuriuos užgauna jos nešvari burna. Bet tada atsiranda ir tų, kas gina jos tobulą kūną. Ji gegutė, išmėčiusi savo vaikus, loja kaip paskutinis nepraustaburnis šuo ir „nešioja“ karvės spenius. Bet dažnas vyras jos nori labiau nei visų kitų moterų, jos krūtys – didžiulės ir stačios – juos aitrina kaip laisvė, apie kurią kalbama, bet neleidžiama prisiliest. Jos žodžiai prasti ir nešvarūs, tokiais užsikrečiama. Ir dabar ji manęs paklausė, ar šiandien aš nusirengsiu. Lyg mes kasdien netupėtume ant to paties kibiro vienas kito akivaizdoj. – Nusiviltum, – jai atsakau, žiūrėdamas čia į ją, čia į tą daiktą priekyje, kurį ji vadino „gražuoliu“. – Ne, – atsako gudriai. – Ir žinot kodėl? – Nežinau. – Kadangi jau tiek jų mačiau ir nė karto nenusivyliau.

Fontenblo 1938-aisiais pažinojau kitą Pieninę, Nataliją, kirpdavausi pas ją. – Kerpatės pas mane jau metai, Žemaiti, – sakydavo ji. – Ar tai ką nors reiškia? – Dar vis ne. Tą patį ji sakydavo mūsų artilerijos istorijos dėstytojui. Dažnai sutapdavo, kad kirpdavausi po jo. – Mesjė Žiuvali, trejus metus tvarkau jūsų galvą aš, ir nė vie-

18


na kita. Jums treji metai – menkniekis, bet man – tik dvidešimt vieneri. Septindalis mano gyvenimo, mesjė Žiuvali. Ji buvo Pieninė, tik dar naivi ir jaunesnė. Ir subtilesnė, nes gyveno Prancūzijoje ir neprisiminė karo. – Per metų metus nardau po jų viršugalvius, atlenkinėju ausis, bijodama užkabinti žirklėmis, maudausi jų plaukuose, o tai – vis dar nieko nereiškia. – Kerpuosi tik pusę metų, – patikslinu ją. – Aš apie mesjė Žiuvali, – ji atsisuka pažiūrėti, ar mesjė Žiuvali jau išėjo. Eidamas pro duris mesjė Žiuvali jai pamoja. – Sudie, mesjė Žiuvali. Nepadauginkite briliantino. Anksčiau laiko susilauksite plikės. – Kodėl tu čia, Natali, Fontenblo? – Aš Natalija, – pataiso ji. – Tai du skirtingi vardai. – Tai kodėl, Natalija, čia, ne kur nors kitur? – Kalbat taip, Žemaiti, lyg skambintumėt iš Paryžiaus. Kodėl jūs ne Afrikoje? – Ten nedėsto artilerijos. – Kodėl ne Afrikoje, o čia – Fontenblo, pas vargšę Nataliją, kuri jums vis dar nieko nereiškia? Susižvalgome per veidrodį. Šitaip priekaištaudama ji nutaiso rimtą veidą, patempia lūpą. – Afrikoje nėra ką veikti. – Ten jums būtų pats tas. Jie neturi gerų karvedžių. – Kas? – klausiu. – O iš kur man žinoti kas? Vargšei kirpėjai iš Fontenblo. Beždžionės galbūt. Jos turi gerų karvedžių? – Nemanau. – Kokia nors beždžionė Natalija kirptų jus per metų metus ir neklaustų, ar tai ką nors reiškia.

19


Nupučia man nuo kaklo užkritusius plaukus. – Nukirpsiu taip, kad Paryžiuje niekas ir nesupras, jog metus praleidote Fontenblo. Sąmoksliškai mirkteli ir kerpa toliau. – Fontenblo arti Paryžiaus, – prisimena kadais jai užduotą klausimą. – Bet ne tiek, kad butus čia nuomotų Paryžiaus kainomis. Štai už ką aš jį myliu ir nekenčiu. Tokie, kaip jūs ir mesjė Žiuvali, sumoka man trečdalį to, kiek sumokėtų Paryžiuje. Dar vis stebitės, kodėl esu čia? – stabteli ir atsidūsta. – Tokios, kaip aš, kurios nuolat nori žinoti, ar tai ką nors reiškia, Paryžiuje neras darbo net prasčiausiam „bordelyje“. Ji šypsosi man baltais dantimis. Tokių dantų nesugadina net karas, užtenka po dvylikos metų pažvelgti į Pieninės burną, kad įsitikintum ir metęs artilerijos mokslus išeitum taisyti dantų. – Paryžiuje niekas nieko nereiškia. Važiuoju kasdien ir grįžtu tą patį vakarą. Myliu Paryžių. – O gyveni Fontenblo, – sakau. – Ir už tai man turit bučiuoti kojas. Ar ta, kurią vešitės į Paryžių, nukirptų jus taip, kad niekas ir nesuuostų, jog jūsų bagažas tebėra susmirdusiam Fontenblo. Nieko neatsakau Natalijai, nes ta, kurią vešiuosi į Paryžių, pirma turi iš ten atvažiuoti ir pasidėti pas mane daiktus. – Nakvokite viešbutyje, – moko Natalija. – Nieku gyvu negrįžkite į Fontenblo. – Koks skirtumas, kur nakvoti? – Pernakvokit Paryžiuje, o tada paklausit, koks skirtumas. Paryžių reikia įkvėpti visą. Jei kvėpsit kartu su Fontenblo, Fontenblo „permuš“. – Ne toks ir baisus tas jūsų Fontenblo, – prieštarauju jai. – Ačiū,  – sako ir, numetusi žirkles, šukuoja.  – Jūsų  – taip

20


pat. Galite pamaloninti mesjė Žiuvali, bet ne mane. Man, kaip ir jums, Žemaiti, tai tik laikinas sustojimas. Natalija ima skustuvą ir suraukusi veidą skuta man kaklą. Šitai ją sendina. – Ar ji prancūzė? – staiga klausia. – Ji mano sesuo. – Tuomet turėtumėt pasibaiminti Dievo ir kraujomaišos. Ir kraujomaišos, – pabrėžia. – Atėjote anksčiau negu įprasta. – Ji ne prancūzė, – atsakau. – Ir ji man kaip sesuo. – Jau kas kita, – šypsosi. – Ji dar nežino, kad už kairiosios ausies turite mažą apgamą? Atvertusi mano kairiąją ausį apžiūrinėja taip, lyg būtų suradusi įkalčių tai, kuri važiuos su manim į Paryžių. – Manau, kad jau žino. – O aš nemanau, nes prieš tris savaites jo čia nebuvo. Taip, Žemaiti. Neprancūzė važiuos su jumis į Paryžių nieko apie jus nežinodama. Iš tiesų Natalija tikra atgaiva po vyriškos bendrijos studijuojant artilerijos mokslą. Ji yra artilerijos pramotė, šaudanti ganėtinai toli ir dažniausiai pataikanti. Turbūt todėl ją taip mėgsta ir mesjė Žiuvali. – Apgamai per tokį trumpą laiką neatsiranda, – sakau jai. – Už kairiosios ausies turite apgamą, – prieštarauja man Natali. – Ir turėsite visą gyvenimą. – Ne tokia ir didelė našta, – paliečiu savo kairiąją ausį, vien norėdamas, kad kalba apie apgamą būtų baigta. – Ji neprancūzė ir, aišku, pasiutusiai graži, – spėlioja Natalija. – Ji jauna, vos baigusi mokyklą ir dar nemačiusi Paryžiaus. Paryžiuj būsit jai dievas. – Pusė tiesos, – atsakau.

21


– Tai ji pusėtino grožio ir dabar gyvena Paryžiuj... – Ji dešimt metų už tave vyresnė, – nuviliu Nataliją. – Baigusi visus mokslus ir nėkart nebuvusi Paryžiuje. – Nepasakėt svarbiausio, Žemaiti, – jos žirklės sustingsta ties mano viršugalviu. – Ji graži, – sakau. – Gražesnė nei aš? – Natalijos ranka su žirklėmis nejuda. – Ji neprancūzė. – Ir aš neprancūzė. – Ji gražesnė už mesjė Žiuvali, – manau radęs išeitį. – Gražesnė penkis kartus. Šešis... – Išsisukinėjai, Žemaiti. Žirklės tebekabo virš mano galvos. – Jos žalios akys ir rudi plaukai. Nieko romaniško ji neturi. Ir nieko slaviško. – Man nusispjaut, ką ji turi, – neatlyžta Natalija. – Aš klausiu, kuri gražesnė? – Po galais, Natali, atėjau čia kirptis... – Aš ne Natali ir man nesvarbu, ko čia atėjote. – Gerai, Natalija. Ji gražesnė už tave septynis kartus. – Tiek ir norėjau,  – nuleidžia ranką su žirklėmis ir kerpa mane toliau. – Gražesnė už mane bent vienu apgamu gali vežtis jus į Paryžių. Kurį laiką ji tyli ir skuba, toks skubėjimas – ne į naudą mano šukuosenai. – Retai lankotės Paryžiuje, – galiausiai prabyla. – Beveik iš viso nebūnu. – Ten niekas nieko nereiškia, – kartoja. – Slavės, romanės, beždžionės. Jei beždžionė Natalija bus už mane gražesnė, ji gaus Paryžiuje darbą.

22


– Bet jei dirbs Fontenblo kirpėja, neturės nė vieno kliento. – Teisybė, – sutrina delnuose briliantiną ir braukia per mano plaukus. – Kuo vardu ana neprancūzė? – Elena, – atsakau Natali. – Taigi Elena – ne prancūzė. – Ne. – Graži. – Dieviška. – Sena. – Trisdešimt vienerių. – Jos tautybė? – Lietuvė. Kaip aš. – Reta tautybė. – Ne tokia jau reta. – Į šoną nuo lenkų? – Į viršų. – Nebuvusi Paryžiuj? – Nė karto. – Kur ji dabar? – Paryžiuj. – Meluojat, Žemaiti. – Paryžiuj. Kaip tik dabar – jos traukinys. Penkiolika trisdešimt. Iš Berlyno. – Dabar yra penkiolika trisdešimt, – ji žiūri į laikrodį. – Penkiolika trisdešimt – jos traukinys. – Penkiolika trisdešimt jūs sėdite Fontenblo ir kerpatės pas vargšę Nataliją. – Penkiolika trisdešimt ji turi išlipti Paryžiuje. – Yra penkiolika trisdešimt viena. – Vadinasi, ji išlipo.

23


– Traukinys vėluoja, jei jūs vis dar sėdite čia. – Ji išlipo Paryžiuje, – tvirtinu. – Tuomet skuoskite į Paryžių, perone pilna valkatų. – Ji atvažiuos į Fontenblo. – Ji pirmą kartą išlipo Paryžiuje. – Taip, – sakau. – Ir netrukus lips į Fontenblo traukinį. Natalija baigia mane šukuoti ir nuvalo nuo veido plaukus. – Į viršų nuo lenkų tikriausiai yra didžiausias pasaulyje Fontenblo. – Vienintelis Fontenblo yra čia,  – atsakau.  – Kiek esu tau skolingas? – Penki frankai. Paryžiuje būtų penkiolika. – Paryžiuje duočiau dvidešimt. Čia užmokėsiu septynis. – Penki frankai, – kartoja Natalija. – Pasilikite pinigų, Žemaiti. Ji nelips į Fontenblo traukinį. Būsit priverstas jos ieškoti Paryžiuje. – Septyni, – atkišu jai septynis frankus. – Į viršų nuo lenkų niekas nežino, kad Fontenblo – prasčiau už Paryžių. – Į viršų nuo lenkų turbūt ūžauja vėjai ir vaikšto balčiausios meškos. Tebelaikau rankoje septynis frankus. – Ji nėra tokia graži, kaip maniau, jei važiuoja Fontenblo traukiniu, – įsitikinusi Natalija. – Ar maža gražių moterų važiuoja iš Paryžiaus į Fontenblo? – Bet ne šitaip, – užsispiria Natalija ir neima iš manęs nė tų penkių frankų, meta darbą, nes neturi daugiau klientų ir eina su manimi. – Neatvažiuos, – tvirtina stotyje. Bet Elena jau lipa iš traukinio. – Tai ji? – klausia Natalija.

24


– Elena, – atsakau. – Nebloga, – pripažįsta. – Tai ko stovite, stuobry artileriste. Iš paties Paryžiaus atvyko. – Pro Berlyną, – priduriu. – Neškite kuo toliau nuo stoties savo stebuklą ir nesipainiokit daugiau man po kojų. Aš jūsų nebekerpu, Žemaiti. Jūs haubica. Besielis pabūklas.

– Gražūs? – sako man Pieninė ir rodo dantis, tarp jų dar įspraustas šiaudas. Važiuojame pro Ameriką, medinę paprastą trobą, turinčią tokį slapyvardį, ir mūsų arklys šnairuoja į ją akimis, nes ten liko jo tvartas. Viduje yra senas „Philips“ radijo aparatas, kurį šeimininkas gavo neatmenamais laikais iš paties prezidento rankų, bet tai – per ilga istorija. Aparatą Seras Vašingtonas – toks šeimininko slapyvardis – laiko po savo lova. Ir kaskart mums atėjus ištraukia. O tada raportuoja: „Prezidento Griniaus radijas už dvi karves, perduotas Serui Vašingtonui, palaikiusiam žemės politiką, paskutines savaites kalbėjo tą ir tą, tada ir tada žadėdamas Vakarų puolimą, taip ir anaip buvo pasakyta tarp eilučių, nutylėta: tas ir anas.“ – Gražūs? – vėl išgirstu įkyrų Pieninės klausimą. Ji ištraukia mane iš Sero Vašingtono palovio ir drebia atgal į vežimą. – Kaipgi, – sakau. Bet ji tada klausia: – Kaipgi? Pasaulis nuobodžiai pasikartoja.

25


– Labai. Gražesnių nemačiau. Vietoj triukšmingų Paryžiaus gatvių pasiūlo ražienas ir vežimą su prikalta motociklo padanga, vietoje viešbučio, kuris leidžia Paryžių įkvėpti be Fontenblo, – bunkerį, kuriame raudonuoji, jei tavo išmatų smarvė „permuša“ kitas, bet neturi kuo pakeisti vargšės Natalijos, nors pasiūlo jai naują tautybę ir pravardę. – Kas ji? – žvelgia į mane Paryžiaus gatvėje sustojusi Elena, ir už jos ima stumdytis 1938-ųjų praeiviai. – Vargšė kirpėja, – atsakau. – Štai kaip, – įsiplieskia ji. – Ji pati tai kartoja, – teisinuosi. – O tu ją guodi. – Aš kerpuosi. Ir ji neprancūzė, – priduriu. – O kalbi apie ją visą kelią. – Apie ką man kalbėti, Elena? Apie artileriją? – Apie artileriją, – pastarąjį žodį ji ištaria skiemenimis, nesuklysdama, tarsi norėdama pakloti pagrindą artilerijos temai. – Toji Natalija kas vakarą važiuoja į Paryžių, – padrikai aiškinu. – Ji gyvas prieštaravimas. Priekaištas – sau ir kitiems. Ji myli tik Paryžių ir nenori, kad Paryžiuj ją kas mylėtų. Todėl kas vakarą grįžta. – Tu negali nustoti apie ją kalbėjęs, – bejėgiškai skėsteli rankomis Elena. – Paprasta Fontenblo kirpėja,  – sakau.  – Neverta, kad Paryžiuje dėl jos lietųsi tokios aistros. Ji į nieką nepretenduoja. Nors, iš pirmo žvilgsnio, kėsinasi į visus. Be to, ji tave pavadino stebuklu. Elena prisimerkia. Ji nėra trumparegė, tiesiog prisimerkia, kad galėtų įžvelgti, kas slypi už tų žodžių.

26


Profile for Tyto alba

Marius Ivaškevičius „Žali“  

Marius Ivaškevičius (g. 1973) – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas ir režisierius. „Žali“ – antrasis jo romanas. Autorius, nelauktai...

Marius Ivaškevičius „Žali“  

Marius Ivaškevičius (g. 1973) – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas ir režisierius. „Žali“ – antrasis jo romanas. Autorius, nelauktai...

Profile for tytoalba
Advertisement