Page 1

B oualem sa nsal

Malrichas ir Rašelis, alžyrietės Aišos ir vokiečio Hanso Šilerio vaikai, auga toli nuo tėvų niūriame Paryžiaus priemiestyje. Brolių pasirinkti gyvenimo keliai labai skirtingi: Rašelis turi darbą, namą, žmoną, Prancūzijos pilietybę ir mašiną; Malrichas kiauras dienas slankioja po priemiestį su bedarbių ir bemokslių kompanija. Staiga sužinojęs, kad islamistai Alžyre išžudė visą kaimą, o tarp nužudytųjų — ir jo tėvai, Rašelis, vėliau ir Malrichas, leidžiasi į kelionę, norėdami bent pastovėti prie tėvų kapo. Ši kelionė viską pakeičia. Rašelis keliauja ne tik į Alžyrą; Hanso Šilerio pėdsakai veda ir į jo praeitį. Žinia, kad tėvas buvo ne garbingas išsivadavimo kovotojas, o tarnavo naciams, sugniuždo Rašelį. O Malrichas pirmą kartą gyvenime bando suprasti ir tėvą, ir nusižudžiusį brolį. Ir praeities siaubą, ir dabarties tuštumą. Šis skausmingas romanas pasakoja apie istorijos žaizdas ir paslaptis, kaltę, vienatvę ir atsakomybę. Apie tai, kad mes nepažįstame nei savo tėvų, nei savęs. Apie nacistinę Vokietiją, Prancūziją ir Alžyrą. Apie holokaustą. Apie praeitį ir dabartį, pyktį, siaubą, gailestį ir žmones, priverstus ištverti tai, kas, regis, yra nepakeliama.

ISBN 978-9986-16-939-0

www.tytoalba.lt

Vokiečių kaimas, arba Brolių Šilerių dienoraštis

BOUALEM SANSAL (Boalemas Sansalis; g. 1949 m.) — prancūziškai rašantis alžyriečių tautybės autorius. Inžinierius, ekonomikos mokslų daktaras dirbo Alžyro pramonės ministerijoje, buvo iš jos atleistas, kilus nepasitenkinimui dėl knygose išsakytos kritikos. Nepaisant sukelto nepasitenkinimo, eseistas, šešių romanų autorius, daugybės premijų laureatas su šeima tebegyvena Alžyre. „Vokiečių kaimas, arba Brolių Šilerių dienoraštis“ — penktasis Boualem Sansal romanas.

Vokiečių kaimas, arba Brolių Šilerių dienoraštis l a s n a s m e Boual

Apdovanota 2012 metų Lietuvos jaunųjų frankofonų premija


b oua l e m s a n s a l

2


vo k i e č i ų ka i m a s , arb a b r o l i ų Ši l e r i ų d i e n o r a št i s

Vokiečių kaimas, arba Brolių Šilerių dienoraštis

ROMANAS

Iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas

VILNIUS 2013 3


b oua l e m s a n s a l

Boualem SANSAL le village de l’Allemand ou Le journal des frères Schiller Éditions Gallimard, 2008

UDK 821.133.1(65)-31 Sa-178

Cet ouvrage, publié dans le cadre du programme d’aide à la publication „Oscar Milosz“, bénéficie du soutien de l’Ambassade de France en Lituanie et l’Institut français. Knygos leidimą remia Prancūzijos ambasada Lietuvoje ir Prancūzų institutas (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti).

© Éditions Gallimard, Paris, 2008 © Pranas Bieliauskas, vertimas į lietuvių kalbą, 2013 © Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013 ISBN 978-9986-16-939-0 4


vo k i e č i ų ka i m a s , arb a b r o l i ų Ši l e r i ų d i e n o r a št i s

Kuo nuoširdžiausiai dėkoju A. M. licėjaus mokytojai poniai Dominique G. H., mielai sutikusiai perrašyti mano knygą taisyklinga prancūzų kalba. Ji taip puikiai susidorojo su šiuo darbu, kad aš neatpažinau savo teksto. Man buvo sunku jį skaityti. Ji taip padarė savo buvusio mokinio Rašelio atminimui. „Savo geriausio mokinio“, – pabrėžė ji. Kai kuriais atvejais aš pasinaudojau jos patarimais, pakeičiau vardus ir išbraukiau komentarus. Kitais palikau savo versiją, nes man tai svarbu. Ji sako, kad tekste esama pavojingų paralelių, ir aš galėčiau turėti nemalonumų. Man nusispjaut – ką norėjau pasakyti, tą pasakiau, ir viskas. Taškas. Malrichas Šileris

5


b oua l e m s a n s a l

6


vo k i e č i ų ka i m a s , arb a b r o l i ų Ši l e r i ų d i e n o r a št i s

Malricho dienoraštis 1 9 9 6 m. sp a lis

Rašelis mirė prieš šešis mėnesius. Jam buvo trisdešimt treji. Vieną dieną prieš dvejus metus kažkas sudužo jo galvoje, ir jis ėmė duotis po Prancūziją, Alžyrą, Vokietiją, Austriją, Lenkiją, Turkiją ir Egiptą. Tarp kelionių įlįsdavo į savo kampą ir skaitydavo, rašydavo, klejodavo. Prarado sveikatą, darbą, paskui ir protą. Jį paliko Ofelija. Vieną vakarą jis nusižudė. Tai įvyko 1996 metų balandžio dvidešimt ketvirtą, apie vienuoliktą valandą vakaro. Apie jo bėdas aš ničnieko nežinojau. Buvau jaunas ir tuo metu, kai kažkas sudužo jo galvoje, tebeklaidžiojau klystkeliais. Rašelį matydavau retai, vengiau jo, nes jis mėgdavo kvaršinti man galvą savo pamokslais. Nemalonu taip kalbėti, jis mano brolis, bet kai tave ima knisti toks teisingas pilietis, apima panika. Jis turėjo savo gyvenimą, aš savo. Buvo vadovaujantis kadras didelėje amerikiečių kompanijoje, turėjo seną kledarą, kreditinę kortelę, jo dienos buvo suskirstytos minutės tikslumu, o aš dvidešimt keturias valandas slampinėdavau su priemiesčio padugnėmis. Mūsų priemiestis priskirtas ZUS-1 – pirmos kategorijos jautriai miesto zonai. Garbės žodis, jokio atsiduksėjimo, išsikapstai iš vienos mėšlo krūvos, tuoj į kitą. Vieną rytą paskambino Ofelija ir papasakojo apie tragediją. Ji užsukusi į buvusiojo namus pasižiūrėti, kaip jam sekasi. „Kažką nujaučiau“, – pasakė ji. Užšokęs 7


b oua l e m s a n s a l

ant Momo, halal* mėsininko, sūnaus motociklo, nulėkiau pas jį. Priešais namą būriavosi daugybė žmonių, – kaimynų ir smalsuolių, – stovėjo greitosios pagalbos ir policijos mašinos. Rašelis sėdėjo garaže atsikolęs į sieną: kojos ištiestos, smakras nuknibęs ant krūtinės, burna pražiota. Galėjai pamanyti, kad snūduriuoja. Veidas juodas nuo suodžių. Visą naktį maudėsi iš automobilio besiveržiančiose dujose. Buvo su keista pižama, dryžuota, nežinojau, kad tokią būtų turėjęs, galvą nusigremžęs kreivai šleivai, kaip katorgininkas. Atrodė keistai. Spoksojau į jį nekrustelėdamas. Tiesiog dar nieko nesuvokiau. Gydytojas paklausė: „Čia tavo brolis?“ Atsakiau: „Taip.“ Jis dar paklausė: „Ir tai viskas, ką gali pasakyti?“ Gūžtelėjau pečiais ir nuėjau į svetainę. Ofelija ten buvo su Com’Dad**, kvartalo komisaru. Tas kažką užsirašinėjo. Pamatęs mane, pašaukė: „Nagi prieik arčiau!“ Uždavė man kelis klausimus. Atsakiau, kad nieko nežinau. Tikrai, Rašelio aš beveik nematydavau. Nemaniau, kad jis ką nors rezga, bet pagalvodavau: „Ką gi, jis sėdi savo mėšle, aš – savo.“ Liūdna taip kalbėti, bet priemiesty žmonės žudosi dažnai. Kurį laiką būni priblokštas, dieną ar dvi vaikštai paniuręs, o po savaitės, žiūrėk, jau apie tai negalvoji. Sakai sau – toks gyvenimas ir toliau keliauji savo keliu. Bet dabar turėjau atsikvošėti, juk nusižudė ne bet kas, o brolis, mano vyresnysis brolis. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kas galėjo jam atsitikti, neįsivaizdavau, kaip jis galėjo nueiti taip toli ir kiek daug teks nueiti man. Aš galvojau apie viską, ir ištisas dienas: gal širdies reikalai, gal tai susiję su pinigais, gal su kokia valstybine afera, nepagydoma liga – blogiausiu dalyku šiam sušiktam gyvenime, bet apie tai – ne, apie tai nepagalvojau. Dieve šventas, tik ne tai! Nemanau, kad bent vienas žmogus šiam pasauly būtų išgyvenęs tokią dramą. * Maistas, paruoštas pagal musulmonų tradicijas. (Čia ir toliau – paaiškinimai vertėjo.) ** Tėtušis, Tėtė (angl.). 8


vo k i e č i ų ka i m a s , arb a b r o l i ų Ši l e r i ų d i e n o r a št i s

Po laidotuvių Ofelija išvažiavo į Kanadą pas pusseserę Kati, ten ištekėjusią už kažkokio piniguose besimaudančio traperio. Namą saugoti paliko man. Tik pasakė: „Žiūrėsim, kas bus vėliau.“ Į mano klausimą, kodėl Rašelis nusižudė, atsakė: „Nežinau, niekad apie tai nepasakojo.“ Žiūrėdamas, kaip stovi ir dreba, supratau, kad ji nieko nežino. Rašelis niekada niekam nieko nepasakodavo. Rašelio name likau vienas, žiauriai nusiminęs. Pykau ant savęs, kad nebuvau šalia, kai Rašelį glemžėsi depresija. Visą mėnesį sukau ratus apie tuos namus. Buvo taip bloga, kad net negalėjau verkti. Raimonas, Momo ir kiti vaikinai palaikė man draugiją. Užsukdavo į dienos pabaigą, ir mes puse lūpų šnekėdavomės, vieną po kitos tuštindami alaus skardines. Būdraudavom kaip pelėdos. Tada Raimono, pono Vincento garaže, pavadintame „Kledarų palaima“, gavau darbą. Atlyginimą gaudavau kaip mokinys, plius arbatpinigiai. Vienas galėjai išprotėti. Dirbdamas jautiesi geriau, užsimiršti. Po mėnesio į garažą paskambino Com’Dad ir pasakė: „Ateik į komisariatą, kai ką tau turiu.“ Nuėjau po darbo. Jis ilgai spoksojo į mane pliaukšėdamas liežuviu, paskui ištraukė stalčių, paėmė plastikinį maišelį ir padavė man. Paėmiau jį. Jame buvo keturi stori suglamžyti sąsiuviniai. Jis pasakė: „Čia tavo brolio dienoraštis, mums daugiau jo nereikia.“ Pirštu kone bedė man į panosę ir pridūrė: „Reikia perskaityt, bent kiek įkrės tau košės į galvą. Tavo brolis buvo šaunus vaikinas.“ Paskui ėmė vograut apie dalykus, kurie jam buvo įsiėdę į širdį: apie mūsų kvartalą, ateitį, respubliką ir tiesų kelią. Klausiausi jo mindžikuodamas čia ant vienos kojos, čia ant kitos. Jis staiga pažiūrėjo į mane ir tarė: „Nagi, nešdinkis iš čia!“ 9


b oua l e m s a n s a l

Vos pradėjęs skaityti Rašelio dienoraštį, susirgau. Atrodė, viduriuose kažkas ėmė degti. Turėjau gerai suimti galvą, kad nesprogtų. Norėjos staugt. Tai neįmanoma, kartodavau po kiekvieno puslapio. Paskui, baigęs, staiga pasijutau ramus, tarsi mano viduriai būtų apsitraukę ledu. Troškau tik vieno dalyko – mirties. Gyventi buvo gėda. Praėjus savaitei, supratau: jo istorija – tai mano istorija, tai tėvo praeitis ir dabar mano eilė ją išgyventi, nueit tą patį kelią, užduot sau tuos pačius klausimus ir ten, kur tėvas ir Rašelis pralaimėjo, pabandyt išgyventi. Jutau, kad man per sunku. Nežinau kodėl, bet labai stipriai jaučiau, kad šią istoriją turiu papasakot pasauliui. Žinoma, tai sena istorija, bet juk gyvenime viskas vyksta panašiai, ir ši neįtikima tragedija gali pasikartoti. Prieš pradėdamas, turiu papasakoti truputį apie mus. Mudu su Rašeliu gimėme blede**, Alžyre, Dievo užmirštam kaime, tiksliai nežinau kur. Kaimas vadinasi Ain Debas. Vienu metu dėdė Ali man paaiškino, kad tas pavadinimas reiškia „Asilo šaltinis“. Tai mane prajuokino – įsivaizdavau, kaip asilas išdidžiai eina sargybą priešais savo šaltinį, egoistiškai trindamas savo bliunkį. Mudu gimėm alžyrietės Aišos ir vokiečio Hanso Šilerio šeimoje. Rašelis atvyko į Prancūziją 1970-aisiais, tada jam buvo septyneri. Iš dviejų vardų – Rašido ir Helmuto – buvo padarytas vienas, Rašelis, ir jis prilipo. Aš atvykau čia 1985-aisiais, tada man buvo aštuoneri. Iš dviejų mano vardų – Maleko ir Ulricho – buvo padarytas Malrichas, jis irgi prilipo. Mus priglaudė dėdė Ali, šaunus žmogus, pats turėjęs septynis berniukus ir didelę it sunkvežimis širdį. Kuo sunkvežimis sunkiau pakrautas, tuo lengviau važiuoja. Taip pat gimęs blede, tėčio bičiulis, pirmasis emigrantas, * Tolimas nuošalus kaimas (arab.). 10


vo k i e č i ų ka i m a s , arb a b r o l i ų Ši l e r i ų d i e n o r a št i s

paragavęs visokio vargo, bet gebėjęs susisukti lizdą senatvei. Dabar vargšelis jau pasenęs ir kuoktelėjęs. Tipiškas tyliai mirštantis čibanis*. Aš paverčiau jo gyvenimą pragaru, bet jis niekad nesiskundė, tik sakydavo: „Vieną dieną ir tu pagaliau tapsi vyru.“ O jo berniukai vienas po kito dingo iš akių ir iš jo gyvenimo; keturi mirė nuo ligų arba per nelaimingą atsitikimą darbe, trys paskutiniai blaškėsi po pasaulį: čia padirba Alžyro statybose, čia Golfo įlankoj, čia Libijoj, žodžiu, medžioja gyvenimą kaip tik išmano. Gali sakyt, kad jie dingo suvis – niekad neparvažiuoja, nerašo ir neskambina. Gal jie taip pat mirę? Galų gale dėdei likau tik aš. Savo tėvo daugiau nemačiau. Niekad nebuvau nuvažiavęs į Alžyrą, o jis niekad neapsilankė Prancūzijoj. Nenorėjo, kad grįžtume į bledą, sakydavo, gal kada vėliau, bus matyt. Motina buvo atvažiavusi čia tris kartus, viešėjo po dvi savaites ir visą laiką verkė. Kvaila, bet mudu vienas kito nesupratom, ji kalbėjo berberiškai, o mes veblenom apgailėtina priemiestine arabų kalba ir dar tokiu buitinės vokiečių kalbos mišiniu, bet ji mokėjo ją labai prastai, o mes prisiminėm tik vieną kitą seną žodį. Todėl visą laiką šypsojomės ir kartojom: „Ya, ya, gut, labesse, azul, gerai, genau, cool, o tu?“ Rašelis kartą buvo nuvažiavęs į Alžyrą, kai reikėjo parvežti mane į Prancūziją. Tėvas niekada nekėlė kojos iš kaimo. Atrodė keista, bet šeimos istorijos visada atrodo keistos, niekas jų nežino, tiesiog nekreipia dėmesio. Baigęs licėjų, kur vokiečių kalbos mokėsi iš lojalumo šeimai, o anglų – nes reikėjo, Rašelis įstojo į Nanto inžinerijos institutą. Aš tokios laimės neturėjau, mat nužingsniavau tik iki penktos pradinės mokyklos klasės. Jie man prisegė istoriją, neva aš įsilaužęs į diriko spintą, ir išvarė iš mokyklos. Tad prasiskyniau savo kelią – trainiojausi gatvėm, baigiau kelis kursus, ką nors padirbdavau, vaikščiojau į mečetę, * Senas kareivis (arab.). 11


b oua l e m s a n s a l

perpardavinėjau daiktus ir myniau teismų slenksčius. Su draugeliais jautėmės kaip žuvys vandeny, plaukėm, kur tik neša srovės ir norai. Kartais mus pagaudavo, bet iškart paleisdavo. Naudojomės tuo, kad esam jauni ir mūsų negalima tupdyt į cypę. Perėjau visas komisijas ir pagaliau jie mane užmiršo. Nesiskundžiu, kas buvo, tas pražuvo. Toks likimas, mektubas, kaip sako senieji kvartalo gyventojai. O tarpusavy bičai kalba taip: „Negandos – geriausios mokytojos, pavojai subrandina vyrą, o drąsos įgyji darbuodamasis kumščiais...“ Sulaukęs dvidešimt penkerių, Rašelis gavo Prancūzijos pilietybę ir ištaisė pompastišką šventę. Ofelija ir jos mama, arši Liaudies fronto kovotoja, nebeturėjo priežasties vilkinti vestuvių. Taip, jis alžyrietis ir vokietis, bet vis dėlto prancūzas, be to, inžinierius, atsakydavo jos visiems, kas tik norėdavo sužinoti. Dar viena šventė. Reikia pasakyti, kad Rašelis ir Ofelija draugavo nuo vaikystės, motušė Venda ne sykį buvo išvijusi jį iš namų, nuolat persekiojo, užtat gerai matė, kaip jis užaugo ir tapo rimtu bei mandagiu vyru. Be to, buvo šviesiaplaukis ir mėlynakis, tuo tarpu Ofelijos plaukai buvo tamsūs, akys rudos. Iš tėvo Rašelis buvo paveldėjęs vokiškus genus, Ofelija – rusišką darbštuolės bitutės būdą. Jų gyvenimas panėšėjo į muzikinę dėžutę – pasuki rankenėlę ir plokštelė ima suktis. Kartais jiems pavydėdavau, kartais norėdavau juos užmušti, kad sutrumpinčiau kančias. Kad išsaugočiau gerus santykius, vengdavau jų. Kai lankydavausi pas juos, jie visą laiką plasnodavo aplink, tarsi jų lizdui būtų grasinusi audra. Ofelija visada eidavo per du žingsnius pirma manęs, o man išėjus dar sykį viską apžiūrėdavo, ar nieko netrūksta. Gavęs pilietybę, Rašelis man pasakė: „Dabar imsiuos tavo popierių, tu negali ilgiau taip gyventi.“ Aš gūžtelėjau pečiais: „Man 12


vo k i e č i ų ka i m a s , arb a b r o l i ų Ši l e r i ų d i e n o r a št i s

nusispjaut, daryk, kaip nori.“ Ir padarė. Vieną dieną užsuko į priemiestį ir liepė pasirašyt kažkokius popierius, o po metų vėl užėjo ir pasakė: „Sveikinu, dabar tu vienas iš mūsų, tavo prašymas pasirašytas.“ Ir paaiškino, kad jo bosas kažkur ten aukštai kažką patepęs. Rašelis pakvietė mane pietų į didžiulį prašmatnų restoraną šalia „Nation“ metro. Bet ne mano popierių aplaistyti, o paskaityti paskaitos apie atsakomybę. Vos prarijęs desertą, pasakiau jam čiau. Susitariau su ponu Vincentu ir paėmiau mėnesį mokamų atostogų. Jis pasielgė labai padoriai, nes buvau dirbęs tris dienas vienoj vietoj, keturias – kitoj, net nebaigiau krapštyti kledaro. Jis net sutvarkė reikalą su socialinėmis tarnybomis, mat už mano stažuotę mokėjo merija. Savo skylėj man reikėjo pabūti vienam. Buvau pasiekęs tokį laipsnį, kai žmones pakenti tik atsiskyręs nuo jų, užsidaręs tarp keturių sienų su savo skausmu. Skaičiau ir skaičiau Rašelio dienoraštį. Viskas jame buvo taip siaubinga, taip juoda, kad nesimatė galo. Ir staiga tarsi pamišėlis ėmiau rašyti, nors anksčiau rašymas man kėlė siaubą. Paskui ėmiau duotis, lyg būčiau pametęs galvą. To, ką patyriau, nelinkiu niekam.

13


b oua l e m s a n s a l

Malricho dienoraštis 1 9 9 6 m. l apk r it is

Skaityti Rašelio dienoraštį man buvo sunku. Jo prancūzų kalba visai nepanaši į mano. Nepadėjo ir žodynas, jis siuntinėjo nuo vieno puslapio prie kito. Kaip žmogus gali viską prisiminti? Prisiminiau Vincento kartą pasakytus žodžius: „Mokytis – tai tarsi veržti ratų veržles. Kai per daug priverži – negerai, kai per mažai taip pat blogai.“ Bet sužinojau daug, ir kuo daugiau sužinodavau, tuo daugiau norėdavau žinoti. Viskas prasidėjo 1994 metų balandžio 25-ąją, pirmadienį, aštuntą valandą vakaro. Tragedija, sukėlusi dar vieną tragediją, o ši – trečią, visų laikų didžiausią. Rašelis rašė: Alžyrui aš nejaučiau ypatingų sentimentų, bet kiekvieną vakarą, lygiai 20 valandą, sėdėdavau priešais televizorių ir laukdavau naujienų iš savo šalies. Ten vyko karas. Beveidis, negailestingas, begalinis. Apie jį buvo pasakyta tiek baisių dalykų, kad galop ėmiau tikėti, jog vieną dieną, kad ir kur būtume, kad ir ką veiktume, tas siaubas palies ir mus. Aš taip baiminausi ne tik dėl tos tolimos šalies, dėl joje gyvenančių savo tėvų, bet ir dėl mūsų, saugiai gyvenančių šičia.

14


vo k i e č i ų ka i m a s , arb a b r o l i ų Ši l e r i ų d i e n o r a št i s

Savo laiškuose tėtis rašė tik apie kaimą, kasdienį gyvenimą, tarsi tas kaimas būtų kokiame burbule anapus laiko. Mano mintyse šalis pamažu susitraukė iki kaimo. Įsivaizdavau jį kaip senutėlį, išnirusį prisiminimuose tarsi iš senos pasakos. Jo gyventojai neturi vardų nei veidų, nekalba, niekur neina, įsivaizdavau juos stovinčius, tupinčius, gulinčius ant demblių, sėdinčius ant taburečių priešais uždarytas duris ar sutrūkinėjusias, kalkėm išdažytas sienas; jie juda lėtai, be jokio ypatingo tikslo; gatvės siauros, namai žemi, minaretai pasvirę, fontanai išdžiūvę, o smėlio bangos nusidriekusios nuo vieno horizonto iki kito; vieną kartą per metus dangumi praplaukia debesys, panašūs į gobtuvus užsimaukšlinusius ir kažką po nosim murmančius piligrimus; jie nesustoja, keliauja labai toli pasiaukoti saulei ar pulti į jūrą; kartais atlieka atgailą virš kaimiečių galvų, ir tada prasideda biblinis tvanas; girdžiu, kaip čia vienur, čia kitur nežinia ko loja šunys – jau seniai čia nėra karavanų, bet, kaip visur šiose apleistose šalyse, lyg velniai leisdami dūmus duobėtais keliais trinksi ir it skeletai daužosi autobusai; regiu strimgalviais lekiančius nuogus vaikus, panašius į dulkėm apsigobusius šešėlius – jie dumia per greit, kad suprastum, ką žaidžia ir koks džinas juos vejasi; juos lydi juokas, verksmas ir šauksmai, bet netrukus šiame šviesos ir pelenų pritvinkusiame ir pilname aidų ore jie virsta neaiškiu gaudesiu. Ir kuo dažniau sau kartojau, kad tai tik mano galvoje besisukantis filmas, ilgesio, nežinojimo, informacijos žiniose matytų klišių kratinys, juo labiau šis vaizdas panėšėjo į tikrovę. Bet tėtį ir mamą regėdavau aiškiai, girdėdavau jų balsus, užuosdavau jų kvapus, nors žinojau, kad visa tai apgaulė, proto kūriniai, pagarbūs vaikystės paveikslėliai, kuriuos prisiminimai kasmet atjaunina. Taip pat primindavau sau, kad gyvenimas toje šalyje sunkus ir, be abejo, dar sunkesnis tame pasaulio pakrašty įsikūrusiam kaime, ir tada tyras šydo audinys perplyšdavo, ir aš išvysdavau seną pusiau paralyžiuotą žmogelį, kuris, norėdamas mane nustebinti, stengdavosi laikytis tiesiai, ir kuprotą 15


b oua l e m s a n s a l

senę, kuri ramstydamasi į apiplyšusią sieną vargais negalais atsistodavo tik dėl manęs, ir aš tyliai pagalvodavau: „Štai čia mano tėtis bei mano mama, ir štai ką iš jų padarė laikas ir sunkus gyvenimas.“ Viską, ką žinau apie Alžyrą, sužinojau iš žiniasklaidos, knygų, iš ginčų su draugais. Tuo metu, kai gyvenau pas dėdę Ali, mano Alžyro suvokimas buvo pernelyg tikras, kad būtų realus. Žmonės dėjosi didesniais alžyriečiais, nei buvo iš tikrųjų. Niekas jų nevertė, bet jie su didžiausia išmone aukodavosi tradicijai. Jei jau esi emigrantas, tai toks ir liksi visą gyvenimą. Šalies, apie kurią jie kalbėdavosi taip karštai susijaudinę, nebėra, ir dar mažiau yra autentiškumo, į kurį jie žiūri kaip į savo atminties Šiaurės ašigalį. Tai stabas su tradiciniu antspaudu ant kaktos, bet jis pernelyg matomas ir primena turgaus klastotę, netikrą, apgaulingą ir pavojingą nešioti. Alžyras buvo kitoks, jis turėjo savo gyvenimą ir jau visi žinojo, kad didieji vadai jį apiplėšė ir aktyviai rengė pasaulio pabaigai. Tikroji šalis ta, kurioje gyveni, ir ten gyvenantys alžyriečiai tai gerai žino. Jie iki panagių pažįsta siaubą, kurį jiems tenka patirti, ir jei tik priklausytų nuo jų, kankintojai būtų vienintelės savo niekingų darbų aukos. Įvykiai blede tapo svarbiausia 1994 metų balandžio 25-osios, aštuntos valandos vakaro, žinių sensacija: „Naujos skerdynės Alžyre. Vakar vakare ginkluotas vyrų būrys apsupo Ain Debo kaimą ir išpjovė visus jo gyventojus. Kaip skelbia Alžyro televizijos žinios, žudynes jau ne pirmą kartą surengė islamo fundamentalistai iš GIA*...“ Aš pašokau ant kojų šaukdamas: „Dieve šventas, tai neįmanoma!“ Tai, ko bijojau, įvyko, barbarai pasiekė ir mus! Paklaikęs vėl griuvau į krėslą. Mane išpylė prakaitas, aš visas drebėjau. Iš virtuvės šaukdama išbėgo Ofelija: „Kas čia daros? Kas tau?.. Po galais, sakyk ką nors...“ Aš * Ginkluotų islamistų grupė. 16


vo k i e č i ų ka i m a s , arb a b r o l i ų Ši l e r i ų d i e n o r a št i s

atstūmiau ją. Norėjau pabūti vienas, kad įtikinčiau save ir išsibudinčiau. Bet tiesa buvo čia pat, prieš akis, mano širdyje, be galo seni ir siaubingai išsigandę tėvai šaukiasi mano pagalbos, tiesia į mane rankas, o tuo pat metu senų laikų šmėklos tempia juos atgal, bloškia ant žemės, keliais traiško jiems krūtines ir galiausiai peiliu perpjauna gerkles. Mačiau, kaip trūkčioja jų kojos, kaip siaubo apimta gyvybė palieka senus kūnus. Maniau, žinau, kas yra siaubas, – mes matom jį visur šiame pasaulyje, girdim apie jį kalbant kas vakarą per žinias, žinom, koks jo mastas, žinovai kasdien mums aiškina siaubingą jo logiką, bet iš tikrųjų siaubą pažįsta tik auka. Ir dabar aš buvau auka, tikra auka, aukų sūnus, mano skausmas buvo tikras, didelis, paslaptingas, nenusakomas. Niokojantis. Jį dar padvigubino mano be galo skausmingos abejonės. Kitą rytą labai anksti paskambinau į Alžyro ambasadą Paryžiuje, norėjau sužinoti, ar tarp aukų nėra mano tėvų. Man liepė skambinti į kitą kontorą, paskui laukti, ir aš laukiau gaudydamas kvapą, kol pagaliau mandagus balsas paklausė: – Kokia, sakėt, pavardė, pone? – Šileriai... Š... i... l... e... r... iai... Aiša ir Hansas Šileriai. – Nusiraminkit, pone, mano sąraše jų nėra... Nors... – Kas nors? – Čia matau Aišos Maždali ir Hasano Hanso, vadinamo Si Muradu, pavardes... Ar jos ką nors jums sako? – Tai mano motina... ir tėvas... – atsakiau gniauždamas ašaras. – Priimkit mano užuojautą, pone. – Kodėl jie įrašyti ne tikraisiais Aišos ir Hanso Šilerio vardais? – Šito aš negalėčiau pasakyti, pone, sąrašą mes gavome iš Alžyro vidaus reikalų ministerijos.

Rašelis man nieko nesakė. Aš niekad nežiūriu televizoriaus, o mano bičiuliai net nežino, kad tokia išvis yra. Niekas nė nesvajo17


b oua l e m s a n s a l

ja, kad galėtų sėdėti ir spoksoti į vaizdus, klausytis kalbų. Gal aš apie tas žudynes ir girdėjau, bet neatkreipiau dėmesio. Ain Debas, Alžyras man beveik nieko nereiškė. Visi žinojo, kad toje šalyje vyksta karas, bet jis vyko toli, apie jį buvo kalbama kaip apie bet kurį karą Afrikoje, Viduriniuose Rytuose, Kabule ar Bosnijoje. Visi mano draugai atvykę iš kurios nors šalies, kur vyksta karas ar siaučia badas, apie tai mes, žinoma, pasikalbam, bet per daug nesileidžiam į smulkmenas. Mūsų gyvenimas – šitam priemiesty. Čia, kur švininis nuobodulys, kaimynų barniai, klanų karai, islamistų komandosų išpuoliai, policijos reidai, susišaudymai, prekybos agentai, „didžiųjų brolių“ patyčios, demonstracijos, laidotuvės. Kartais čia vyksta šeimos šventės. Gražios, cool, bet jos skirtos moterims, vyrai paprastai trinasi žemai laiptinėje ir tauškia nesąmones. Vidun užsuka tik prisistatyti, kad atėjo, visą kitą laiką jie nuobodžiauja kaip žiurkės, susimeta į kampą ir laukia, kol viskas baigsis. Kartais pasirodo Com’Dad, komisaras Daddy*. Apsimeta, kad užsuko netyčia: „A, čia jūs, seniai nesimatėm, na ėjau pro šalį...“ Prieina, atsiremia į sieną ir kaip seniems vargo broliams ima porinti apie šį bei tą, pradėdamas nuo futbolo. O mes savęs klausiam: „Jis miglas pučia ar pamokslą sako?“ Ir viena, ir kita, brolyčiai. Kartais jam pritariam, suteikiam tariamos informacijos, kartais garsiai susisvajojam apie gyvenimą, skirtą žmonijai ir švariai aplinkai. Skaniai prisijuokę, išsiskirstom amerikietišku stilium paspaudę vienas kitam ranką. Kartais jis pakviečia mus išgerti arbatos į kavinę „Da Hocine“ arba kavos į stoties barą. Bėdžius mano, kad tai geras būdas ką nors iš mūsų išpešti. Mums gėda, bet vis tiek skiedžiam savo bičams, kaip mes mokam Com’Dad apvynioti apie pirštą, suklaidinti, pavarinėti klaidin* Tėvelis (angl.). 18


vo k i e č i ų ka i m a s , arb a b r o l i ų Ši l e r i ų d i e n o r a št i s

gais pėdsakais. Jis nekviestas mėgsta įsiprašyti į svečius, dalyvauja visose mūsų priemiesčio šventėse, vestuvėse, apipjaustymuose, ekscizijose, priėmimuose į kursus, sutinka iš kalėjimo ir Mekos grįžtančius bičus ar piligrimus ir pasirūpina mūsų popieriais. Niekada nepraleidžia didžiųjų metinių avinų žudynių Aide. Per laidotuves visada eina kortežo priešaky. Jis naujosios policijos mokyklos atstovas: jei nori suprasti savo priešą, turi gyventi su juo ir kaip jis. Rašelio namo garaže suradau apie Ain Debo skerdynes rašiusių laikraščių, kai kurie buvo paryžietiški: „Le Monde“, „Libération“, „El Watan“, „Liberté“... Jų buvo visa šūsnis. Su mumis susijusias pastraipas buvo pabraukęs. Kai jas skaičiau, man vos neplyšo širdis. Be to, kai kas tuose straipsniuose kėlė šleikštulį: žurnalistai rašė apie genocidą kaip apie dar vieną įvykį ir, regis, sykiu norėjo pasakyti: „Mes juk sakėm, kad šis karas kažkoks neaiškus.“ Po velnių, koks karas būna aiškus? Na, šitas gal neaiškesnis už kitus, bet tai ir viskas! Tada imi įsivaizduoti ne tik skausmą, bet ir gėdą, ir visas niekšybes. Tas filmas dienų dienas sukosi mano galvoje keldamas šleikštulį. Pasaulio pakrašty savo pataluose miegantis kaimas, tamsu, jokio mėnulio, ir staiga ima skalyti šunys. Tamsą perveria paklaikusios akys, čia vienur, čia kitur ima šmėkščioti šešėliai, jie pritykina prie durų, klausosi, paskui vienu spyriu išlaužia duris. Pasigirsta nežmoniški riksmai, tamsoje žiovalojami įsakymai, per patį aikštės vidurį tempiami paklaikę žmonės, verkiantys vaikai, klykiančios moterys, įsikibusios į motinas ir slepiančios krūtis iš veido išėjusios dukterys, besimeldžiantys Alachui, žudikų maldaujantys seniai, mirtinai išbalę, su tamsa besiderantys vyrai. Regiu apsikarsčiusį šovininėm, Alacho vardu miniai pamokslaujantį milžiną barzdočių, kardu nukertantį vyrui galvą. Chaosas, skerdynės, raudos, gargesys, trūkčiojančios 19


b oua l e m s a n s a l

kojos, laukinis juokas. Paskui stoja tyla. Kažkas paskutinį sykį gargteli, triukšmas pamažu nurimsta, nebūtį užgula slogi lipni tyla. Nurimsta šunys, dabar jie nebeloja, tik inkščia nunarinę galvas tarp kojų. Naktis užsisklendžia apglėbusi savo paslaptį. Ir filmas vėl ima suktis – be detalių, be šauksmų, be tylos ir be tamsos. Jaučiu už gerklės griebiantį mirties, su žeme sumišusį kraujo kvapą. Ir imu vemti. Staiga topteli, kad Rašelio namuose aš vienas. Lauke tamsi naktis ir slogi, nepakeliama tyla. Netikėtai suloja šuo. Įsivaizduoju kvartalą naršančius šešėlius. Vargais negalais nusiraminu ir užmiegu negyvėlio miegu. Rašelis rašė: Apsisprendžiau – važiuoju į Ain Debą. Tai mano Damasko kelias. Žinau, kad rizikuoju, bet nesvarbu. Viskas ne taip paprasta. Nantere įsikūrusiame Alžyro konsulate buvau sutiktas kaip sovietinis disidentas. Pareigūnas taip įbedė į mane akis, kad pasijutau lyg nesavas. Kelissyk pervertė mano pasą, kelis kartus perskaitė prašymą dėl vizos, paskui staiga atsilošė ir prisimerkęs taip ilgai spoksojo į lubų kampą, kad pamaniau, jog jį ištiko koma. Negalėčiau pasakyti, ar jis išgirdo mane jį šaukiant, ar suprato mano nerimą, bet staiga pasilenkė ir tarsi tik man vienam tyliai iškošė pro dantis: – Šileris... Gal pasakysit, kas jis?.. Anglas... žydas? – Pone, savo rankose jūs laikote prancūzišką pasą. – Kodėl tu nori vykti į Alžyrą? – Mielas pone, mano tėvas ir motina alžyriečiai, jie gyveno Alžyre, Ain Debe, iki šio mėnesio dvidešimt ketvirtosios, prakeiktos dienos, kai islamistų valia jų kaimas buvo ištrintas nuo žemėlapio. Aš važiuoju tyliai pastovėti prie jų kapų ir pagerbti jų atminimo. Ar suprantat? 20


vo k i e č i ų ka i m a s , arb a b r o l i ų Ši l e r i ų d i e n o r a št i s

– Ak, taip, Ain Debas!.. Reikėjo sakyt iš karto... bet tai neįmanoma, mes neduodam vizos svetimšaliams... – O kam duodat? – Jei ten tave nužudys, jie sakys, kad tai padarėm mes. Beje, tavo vyriausybė draudžia jums vykti į Alžyrą. Gal tu nežinai, o gal apsimeti kvailiu? – Tada ką daryti? – Kadangi tavo tėvai alžyriečiai, gauk Alžyro pasą. – Kaip? – Klausk prie pasų langelio. Po trijų mėnesių pragariško lakstymo pagaliau gavau tą neįkainojamą dokumentą. Gauti oficialius alžyrietiškus popierius – sunkiausia užduotis pasaulyje. Palyginti su ta procedūra, pavogti Eifelio bokštą ar pagrobti Anglijos karalienę iš jos rūmų  – vaikų žaidimas. Veltui beldies į duris, niekas neatsiliepia. Jei paštas nedingsta kažkur virš Viduržemio jūros, jį perima Big Brother*, padeda į kokią nors raketų šachtą Sacharoje ir laukia, kada subyrės pasaulis. Norėdamas gauti pažymą, liudijančią, kad tėčio tautybė – alžyrietis, turėjau parašyti penkis registruotus laiškus, paskui du mėnesius prasikankinti beprotiškai laukdamas. Gavęs popierius, pasijutau kaip tikras didvyris, įveikęs Anapurną, ir paknopstom nulėkiau į konsulatą. Pasų skyriaus darbuotojas buvo nekalbus kaip ir anas iš Vizų skyriaus, bet galop nugalėjo įstatymas. Dieve, kaip tikriausiai žeminama ir pavojinga būti alžyriečiu visą laiką! „Air France“ agentūroje jie apžiūrėjo mane taip, tarsi būčiau atėjęs su virve ant kaklo pasikarti jų akivaizdoje. „Į Alžyrą bendrovė daugiau nebeskraido, pone“, – burbtelėjo tarnautoja, leisdama suprasti, * Didysis, visagalis brolis (angl.). 21


b oua l e m s a n s a l

kad pasitraukčiau nuo langelio. Nudūlinau belstis į „Air Algérie“ duris. Tarnautoja nebeturėjo prie ko prikibti, todėl sviedė atgal naujutėlaitį mano pasą ir burbtelėjo: „Ateikit kitą dieną, mūsų kompiuteris sugedęs. Arba pabandykit nusipirkti bilietą kitur.“ Kai pagaliau savo kišenėje turėjau visus dokumentus, apie savo kelionę pasakiau Ofelijai. Kaip ir tikėjausi, ji pašoko iki lubų. – Tu nesveikas. Ko tau ten reikia? – Verslo reikalai. Kompanija siunčia įvertinti rinkos. – Bet ten vyksta karas! – Būtent. – Ir tu sutikai? – Toks mano darbas... – Kodėl man sakai tik dabar? – Jie dar nebuvo apsisprendę ir ilgai ieškojo patikimo tarpininko. – Važiuok, tegu tave užmuša, man nei šilta, nei šalta! Kai Ofelija supyksta, gero nelauk. Kitą rytą, kai šiukšliavežiai valė gatves, išslinkau iš namų tarsi įsilaužėlis. Kelionė buvo ramesnė, nei pranašavo konsulatas, oro bendrovės ir Ofelija. Nuskirsti į Alžyrą buvo taip pat paprasta, kaip išsiųsti laišką į Šveicariją. Jokių staigmenų, Alžyro tarptautinis oro uostas stovėjo toje pačioje vietoje kaip ir 1985-aisiais, kai buvau atskridęs išsivežti į Paryžių mažojo Malricho, ir buvo visai nepasikeitęs. Skyrėsi tik atmosfera. Tada ore tvyrojo vos juntamas įtarumas, dabar – vos juntamas siaubas. Žmonės čia bijo net savo šešėlio. Pastaruoju metu nutiko nemažai dalykų, uostas neseniai buvo susprogdintas, salėje dar tebežiojėjo skylė, o ant sienų buvo galima įžiūrėti kraujo pėdsakų. Lauke atsidūriau padrikai judančioje minioje. Negailestingai kepino saulė. Ką daryti? Kur eiti? Iš mano drabužių buvo matyti, kad aš svetimšalis, todėl nelikau nepastebėtas. Man nespėjus nė prasižioti, buvau apsuptas pirmyn atgal pro mane slampinėjančių vaikinų, ku22


vo k i e č i ų ka i m a s , arb a b r o l i ų Ši l e r i ų d i e n o r a št i s

rie čia žiūrėdami į dangų, čia į savo kojas, apsimesdami, kad kalbasi ne su manim, beveik nekrutindami lūpų ėmė mane kalbinti ir siūlyti savo paslaugas: „Ei, pone!.. Taksi?.. Visai nebrangiai... kaip geram bičiuliui...“ Pilvakalbiai nelegalai. Aš, žinoma, griebiausi tos pačios taktikos. – Kiek iki Ain Debo? – O čia kur? – Netoli Setifo. Aplink mane atsivėrė tuštuma. Per toli... pernelyg pavojinga. Kai kurie atsuko nugarą, kiti ėmė varstyti piktais žvilgsniais. Pamaniau, mano kelionė čia ir baigsis, bet staiga pasirodė linksmai nusiteikęs vaikinas. Atokiau stovintys vyrai ėmė šnabždėtis. Jis sutiko mane nuvežti, žinoma, už kainą su daugybe nulių. Už tokius pinigus būčiau galėjęs kadilaku nuvažiuoti iš Paryžiaus į Niujorką, bet nieko nepadarysi – pavojus turi savo vertę. Vos pastebimai mirktelėjau ir sutikau. Geradarys liepė man eiti paskui jį gerokai atsilikus, apsimesti, kad mudu nepažįstami. Jo automobilis stovėjo už oro uosto. Stabtelėjau, norėjau geriau jį apžiūrėti. Jis panėšėjo į surūdijusią geldą. „Nusiramink, laikau ją tokią, kad nenužiūrėtų pikta akis“, – paaiškino vaikinas. Automobilis šoko į priekį. Vyrukas buvo vardu Omaras. Spustelėjo akceleratorių, ir aš nė nepastebėjau, kaip atsidūrėm už miesto. Pakrikštijau jį Šumacheriu ir pasakiau, kad savo tikslą norėčiau pasiekti gyvas. – Ką jūs, pone! Setifą turime pasiekti prieš sutemstant, kad išvengtume apgaulingų užtvarų. Tu ramiai išsimiegosi viešbutyje, o ryte sėsi į taksi ir nuvažiuosi į savo duarą. Aš permiegosiu pas kokį gyventoją, jei, žinoma, pavyks rasti musulmoną... – Ką? Aš turiu susirasti dar vieną taksi? Jau vienam sėdžiu ir už jį sumokėjau aukso kainą. – Ei, ei, pone, aš nevažiuoju į vietą, kurios nepažįstu ir kur banditai išskerdė visus gyventojus. Ar supranti, ką sakau? 23


b oua l e m s a n s a l

– Suprantu, kad mane apmovei. Bet tiek to, nenoriu, kad mano sąžinę slėgtų tavo mirtis. Man užteks savosios, tad mudu atsisveikinsim Setife. Iš baimės man ėmė raižyti vidurius. Kelias buvo toks tuščias, kad gyslose stingo kraujas. Jokio žmogaus, jokio garso. Tik aplink automobilį švilpiantis vėjas ir tarsi traiškomos gyvatės šnypščiančios padangos. Aplenkdavom lyg vėžliai šliaužiančius karinius sunkvežimius, prigrūstus ginkluotų vaikinų. Jiems artėjant, Omaras sulėtindavo greitį, imdavo dairytis į kairę ir į dešinę, paskui, giliai įkvėpęs oro, atsiduodavo į Dievo rankas ir, staiga iššokęs iš sunkvežimių kolonos, iš visų jėgų paspausdavo akceleratorių. Paskui nusišypsodavo. „Šitie tikri, nusiramink“, – paaiškindavo, ir nugara man nubėgdavo šiurpas. „O jei pataikai ant netikrų?“ – kartą įsidrąsinęs kvailai paklausiau. „Nieko“, – atsakė jis ir nykščiu nuo ausies iki ausies perbraukė sau per smakrą. Ir nusišypsojo. Kelis kartus buvom sustoję įsipilti benzino, išgerti kavos, nusišlapinti. Įvažiuodami į kiekvieną kaimą susidurdavom su žandarmerijos užkarda. Procedūra buvo gerai sustyguota: nutaikę į mus sunkųjį kulkosvaidį, žandarai liepdavo išjungti variklį, išlipti laukan, pakelti rankas, palikti atdaras dureles ir laikantis tam tikro atstumo eiti blokhauso link. Paskui patikrindavo dokumentus, trumpai paklausinėdavo, apieškodavo nuo galvos iki kojų, apžiūrėdavo automobilį ir galiausiai perspėdavo kelionėje laikytis tam tikrų atsargumo taisyklių: „Štai toje vietoje būkit atsargūs... jei pamatysit, kad jus stabdo vaikiščias ar išsigandusi moteris arba ant kelio guli sužeistas žmogus ir maldauja padėti, spauskit akceleratorių – tai spąstai.“ Omaras juos pažinojo ir vairuodamas pasakojo daugybę istorijų. Dar niekad kelionė nebuvo tokia kvapą gniaužianti, nors sutikdavome tik šaunius žandarus, ir visi jie buvo išsigandę kaip ir mes. Tris šimtus kilometrų, skiriančius Alžyrą nuo Setifo, įveikėm greičiau nei per keturias valandas, per tokį laiką būtume juos įveikę ir važiuodami Prancūzijos keliais. 24


B oualem sa nsal

Malrichas ir Rašelis, alžyrietės Aišos ir vokiečio Hanso Šilerio vaikai, auga toli nuo tėvų niūriame Paryžiaus priemiestyje. Brolių pasirinkti gyvenimo keliai labai skirtingi: Rašelis turi darbą, namą, žmoną, Prancūzijos pilietybę ir mašiną; Malrichas kiauras dienas slankioja po priemiestį su bedarbių ir bemokslių kompanija. Staiga sužinojęs, kad islamistai Alžyre išžudė visą kaimą, o tarp nužudytųjų — ir jo tėvai, Rašelis, vėliau ir Malrichas, leidžiasi į kelionę, norėdami bent pastovėti prie tėvų kapo. Ši kelionė viską pakeičia. Rašelis keliauja ne tik į Alžyrą; Hanso Šilerio pėdsakai veda ir į jo praeitį. Žinia, kad tėvas buvo ne garbingas išsivadavimo kovotojas, o tarnavo naciams, sugniuždo Rašelį. O Malrichas pirmą kartą gyvenime bando suprasti ir tėvą, ir nusižudžiusį brolį. Ir praeities siaubą, ir dabarties tuštumą. Šis skausmingas romanas pasakoja apie istorijos žaizdas ir paslaptis, kaltę, vienatvę ir atsakomybę. Apie tai, kad mes nepažįstame nei savo tėvų, nei savęs. Apie nacistinę Vokietiją, Prancūziją ir Alžyrą. Apie holokaustą. Apie praeitį ir dabartį, pyktį, siaubą, gailestį ir žmones, priverstus ištverti tai, kas, regis, yra nepakeliama.

ISBN 978-9986-16-939-0

www.tytoalba.lt

Vokiečių kaimas, arba Brolių Šilerių dienoraštis

BOUALEM SANSAL (Boalemas Sansalis; g. 1949 m.) — prancūziškai rašantis alžyriečių tautybės autorius. Inžinierius, ekonomikos mokslų daktaras dirbo Alžyro pramonės ministerijoje, buvo iš jos atleistas, kilus nepasitenkinimui dėl knygose išsakytos kritikos. Nepaisant sukelto nepasitenkinimo, eseistas, šešių romanų autorius, daugybės premijų laureatas su šeima tebegyvena Alžyre. „Vokiečių kaimas, arba Brolių Šilerių dienoraštis“ — penktasis Boualem Sansal romanas.

Vokiečių kaimas, arba Brolių Šilerių dienoraštis l a s n a s m e Boual

Apdovanota 2012 metų Lietuvos jaunųjų frankofonų premija

Boualem Sansal „Vokiečių kaimas“  

Boualem Sansal „Vokiečių kaimas“

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you