Issuu on Google+


RiÄ?ardas Gavelis

V I L N I U S 2011


 

     

Viršelyje panaudota Algirdo Šeškaus fotografija

 2011  ©  Nijolë Gavelienë,  viršelio  ©  Jokûbas Jacovskis,  dizainas, 2011  © „Tyto alba“, 2011

 


PIRMA DALIS

5


Jie Vytautas Vargalys 197… metø spalio 8-oji diena

Siauras plyðys tarp dviejø daugiaaukðèiø, spraga aklilangiais inkrustuotoje sienoje: keista anga á kitoká pasaulá – anapus laksto vaikai ir ðunys, o ðiapus – tuðèia gatvë ir vëjo genami dulkiø tumulai. Pailgas veidas, atgræþtas á mane: siauros lûpos, kiek ádubæ skruostai ir tylios akys (turbût rudos) – moters veidas, pienas ir kraujas, klausimas ir kanèia, dievybë ir iðtvirkimas, daina ir nebylystë. Senas laukiniø vynuogiø stiebais apraizgytas namas sodo gilumoje, kiek deðiniau padþiûvusios obelys, o kairëje – geltoni nesugrëbti lapai, jie plevena ore, nors plonytëliausios krûmø ðakos në nevirpteli… Toks atsibudau ðá rytà (kaþkurá rytà). Kiekvienà mano dienà pradeda skausmingai ryðkiø vaizdø atsklanda, jos negali pramanyti ar pats pasirinkti. Jà parenka kaþkas kitas, ji suskamba tyloje, perveria smegenis dar neatsibudusiam ir vël dingsta. Bet neiðtrinsi jos ið atminties, ta nebyli preliudija nuspalvina visà dienà. Negali nuo jos pasprukti – nebent suvis neatsimerktum, nepakeltum galvos nuo pagalvës. Taèiau visad paklûsti: praveri akis ir vël matai savo kambará, knygas lentynose, ant fotelio su7


mestus rûbus. Nejuèia klausi, kas parinko dermæ, kodël galësi sugroti savo dienà tik taip, o ne kitaip? Kas yra tasai slaptas prapulties demiurgas? Ar pats renkiesi bent melodijà, ar tavo mintis jau supanèiojo Jie? Labai svarbu, ar ryto vaizdiniai tëra prisiminimø sàraizga, kitados regëtø vietø, veidø, ávykiø pablukæ paveikslai, ar jie pasirodo tavyje pirmà syká. Prisiminimai spalvina gyvenimà daugmaþ áprastomis spalvomis, o nebûtais reginiais prasidëjusi diena esti pavojinga. Tokiomis dienomis atsiveria pragarmës ir iðtrûksta ið narvø þvërys. Tokiomis dienomis lengvesni daiktai sveria daugiau uþ sunkesnius, o kompasai rodo kryptis, kurioms nëra vardø. Tokios dienos kaskart esti nelauktos – taip ir ðiandien (jeigu tai buvo ðiandien)… Senas namas sodo gilumoje, pailgas moters veidas, spraga vientisoje aklilangiø sienoje… Iðsyk paþinau sugrûstus Karoliniðkiø namus ir tuðèià gatvæ, paþinau kiemà, kur net vaikai vaikðto po vienà, þaidþia po vienà. Nestebino ir veidas, jos veidas – pailgas ábûgusios madonos veidas, akys, þvelgianèios ne á mane, vien á savo paèios vidø. Nerimà këlë tik senas medinis namas nuo lietaus pajuodusiom sienom ir geltoni lapai, blaðkomi geltono vëjo. Namas kaip áspëjimas, slaptø lûpø paðnabþdëtas persergëjimas. Nerimà këlë ir sapnas, pilnut pilnas paukðèiø, jie plakë sparnais baltasnieges pusnis, këlë blizganèias speigo dulkes, mënesienos dulkes. Kiek paukðèiø gali tilpti viename sapne? Jø buvo pilna visur, pasaulis buvo sklidinas begarsio gleþnø sparnø plazdesio, belûpio veido ðnabþdamø sakiniø, slogaus geltono vëjo. Sapnas pleveno viduj ir iðorëj, nesitraukë në iðëjus á laukà, nors kiemas buvo iðtryptas ir tuðèias, padþiûvæs purvas dengë þemæ kieta pluta. Rodës, naktá èia voliojosi didþiulis suskretæs gyvulys. Þvynuotas dvokus slibinas, ugnies alsavimu iðkaitinæs þemæ ir asfaltà. Tik jis galëjo praryti paukðèius: jø visiðkai neliko. Kiemuose tarp namø nebuvo në vieno paukðèio. Le8


simvietëse ties iðkvëðusiø senuèiø langais nesigrûdo purvini Vilniaus karveliai. Apie balkonus nepurpèiojo pasiðiauðæ þvirbliai. Niekur neliko në vieno paukðèio. Rodës, juos visus kaþkas iðtrynë ið pasaulio dideliu pilku trintuku. Þmonës ëjo savais keliais, në vienas nesiþvalgë apstulbusiu veidu kaip að. Jie nieko nematë. Paukðèiø pasigedau að vienas. Gal jø në neturi bûti, gal jø iðvis nëra pasaulyje ir niekad nebuvo? Gal vien sapnavau nesveikà sapnà, maèiau jame kaþkà negera ir pavadinau tatai „paukðèiais“? O visa, kà prisimenu, þinau apie paukðèius, tëra patologiðka fantazija, paukðèio paranoja? Tos mintys, matyt, atbukino mano dëmesá. Antraip iðkart bûèiau pamatæs tà moterá raukðlëtu veidu, bûèiau pajutæs jos slegiantá þvilgsná. Maniau, kad esu pakankamai patyræs. Deja… Praþingsniavau iðtryptu vejoje taku, uþmeèiau aká á þalià ðviesoforo ðviesà ir dràsiai þengiau á prieká. Mane iðgelbëjo instinktas ir greita reakcija. Juodo limuzino ðonas perskrodë orà per sprindá nuo mano kûno. Tik tada suvokiau, kad nelieèiu kojom þemës, kybau ore, iðskleidæs rankas. Tarsi paukðtis sparnus. Mane iðgelbëjo mano kûnas. Atðokau atgal, nesàmoningai, laimëjau prieð automobilio sparnà akimirksnio dalá. Smarkiai sudiegë ðirdá, skubiai apsidairiau ir iðvydau tà moterá. Raukðlëtas jos veidas tarsi skylë þiojëjo iðtryptos pievos fone. Þvilgsnis buvo dygus ir gniuþdantis. Ji iðsidavë pati: visi þmonës prie troleibusø stotelës nenustygo vietoje, dairësi á ðalis, dirsèiojo á laikrodþius. Ji viena stypsojo sustingus it statula, judëjo tik skruostai ir lûpos – tø lyg ir èiulpimo judesiø su niekuo nesupainiosi. Dar spëjau pamatyti, kad jos pilkas apsiaustas nubrizgæs (smarkiai nubrizgæs). Be abejo, paprasta Jø pastumdëlë, bevardë disa. Ûmai pasimuistë, lyg verþtøsi ið panèiø, ir vikriai áðoko á vaþiuojantá troleibusà. Nebuvo prasmës jà vytis (niekada nebûna prasmës). 9


Þvelgiau á jà gal kokià sekundæ – juodasis limuzinas buvo dar visai arti. Lyg niekur nieko, tyliai urgzdamas, sklendë paþeme. Uþpakalinis stiklas buvo uþtrauktas blyðkiai þalsva uþuolaidële. Jie visai be reikalo dangstësi. Puikiai þinojau, kà pamatyèiau, jei uþuolaidëliø nebûtø: du ar tris á mane atgræþtus apvalius veidus iðsprogusiomis akimis be jokios iðraiðkos. Paukðèiai atgimë tik privaþiavus bibliotekà. Prie skelbimø stulpo tupëjo du apdujæ karveliai. Beveik nepaisë praeiviø, tik retkarèiais, nejudindami galvø, pavartydavo paklaikusias akis. Negalëjo paskristi nei paeiti. Pûpsojo ant pilkðvo cemento, patûpæ trinages kojas, abejingi, tarsi uþkerëti. Senoji Paukðèiø valdovë juos apleido. Senoji paukðèiø valdove, tûkstantiniø bûriø piemene, duok man juos visus, tankmëj besislapstanèius, sviesk vilnø kuodelá prieðais vyrà ieðkantá, pëdsakais sekantá, vesk pirmyn dienos aky ir mënesienoj, parodyk kelià, kurio joks þmogus neþino! Bibliotekos koridoriuje manæs laukë ji. Sakau „manæs“, nes kartais rodosi, kad viskas pasaulyje vyksta man. Man lyja drumzlini lietûs, man vakarais mirksi gelsvos langø ðviesos, virð manæs gauruoja ðvino debesys. Tarytum þengèiau minkðta plëve, ji dumba po kojom, virsta piltuvu staèiais ðlaitais, jo dugne stoviu að, link manæs garma visi ávykiai, vaizdai, þodþiai. Jie lipte limpa prie manæs, bruka kiekvienas savo ypatingà svarbà. Galbût tik tariamà svarbà. Nors, antra vertus, viskas gali bûti be galo svarbu. Jau daugsyk esu radæs jà, rymanèià prie lango. Turbût laukia ne manæs, gal savojo Godo, maþyèio grakðtaus Nieko. Að moku skirti laukianèiuosius. Ji visuomet stovi prie lango laukdama ir rûko, suspaudusi cigaretæ laibais nervingais pirðtais. Galbût josios Godo – uþ langø ðvieèianti melsvai pilkðva saulë, cigaretës dûmø spalvos. O gal josios Godo vis dëlto esu að, ástrigæs slidþia10


ðonio piltuvo dugne, apniktas sapnuotø, iðnykusiø ir vël atsiradusiø paukðèiø, plakanèiø sparnais dulkëtà bibliotekos koridoriaus prieblandà? Ji vos pastebimai sûpavo liemená pirmyn atgal, iðmetus á prieká kiek sulenktà kojà. Rodës, tyèia svaigina ilgos ðlaunies slaptu apvalumu. Ne itin slaptu: jos kûno negali pridengti jokie rûbai. Neperprantu jos, o gal noriu, kad kuo ilgiau paliktø slaptinga. Nesuku nuo jos akiø, jei ir norëèiau pasislëpti, ji vis vien prasibrautø prie manæs per klausà, lytëjimà, per ðeðtàjá ar septintàjá jutimà. Kas ji – lemtis ar klastingi þabangai? Ji niekam nesiperða, tiesiog egzistuoja, bet vis slysta ávykiø, vaizdø, þodþiø piltuvo ðlaitais kaskart arèiau manæs. Ðiek tiek jos privengiu, gal net bijau. Nepakenèiu, kai koks þmogus atsiduria pernelyg arti. Iðdirbo greta dvejus ar trejus metus ir nieko man nereiðkë. Beveik jos nepastebëdavau. Ir ûmai, vienà stebuklingà mirksná, man atsivërë akys. Nuo to mirksnio vien jà ir tematau. Ji nepasiekiama, nekreipia á mane jokio dëmesio. Kodël turëtø kreipti? Að senas, ji jauna. Að baisus, ji graþi. Galëtø bent neerzinti, netrikdyti paèiu savo buvimu. Þinau savo lemtá, nesiekiu þvaigþdþiø nuo dangaus. Kada ðitai buvo, kada taip galvojau – juk ne ðiandien? O ji mane pajuto, atsigræþë ir parodë akis (turbût rudas), atklydusias ið rytinës vizijos. Þiûri ne á mane, tas rudas þvilgsnis visad nukreiptas á jos paèios vidø, ten, kur nesiekia pilki saulës spinduliai. Ji sklidina slaptø akiø viduje, o dvi visiems regimos akys – tik du þibintai, dvi spragos, pralauþtos pasaulio, besibraunanèio á jos neprieinamà sielà. Sielà, dvasià, ego, id… Bet kada, kada ðitai buvo, kada taip galvojau? Smukau á kambará ir skubiai uþdariau duris. Uþdariau duris, uþtraukiau uþuolaidas, iðjungiau telefonà. Gerai þinau, nuo ko slapstausi. Ypaè ðiandien… Nors kà reiðkia „ðiandien“, kà reiðkia „vakar“, „prieð savaitæ“, „po mënesio“? Kà reiðkia „buvo“, 11


„bus“ ar „galëtø bûti“? Suvokiu pasaulá kur kas esmingiau, be tos apgaulingos laiko pinkliavos. Buvau iðmokytas slaptojo suvokimo meno pirmiausia sapnuose ir vizijose, paskui èia, pirðtais apèiuopiamam pasauly. Vis daþniau neskiriu banalaus þmoniø laiko, jis pernelyg apgaulingas, vilioja á ðalá nuo esmës, kuri slypi viename dideliame VISA. Man nevalia apsigauti manant, jog kaþkas „jau praëjo“, o kitkas dar tik „ateis“. Toks màstymas griauna didþiojo VISA vienybæ. Dabar sëdþiu prie savo stalo bibliotekos kabinete ir kruopðèiai dëlioju standaus popieriaus korteles. Dabar visiðkai nuogas stoviu prieðais veidrodá. Dabar smengu á svaigø juodaakës kirkës kûnà. Dabar bugðèiai áþengiu á senà namà sodo gilumoje… Áþengiau, áþengsiu, galëèiau áþengti… Tatai vienu metu vyksta didþiajame VISA, tie tariami skirtumai neturi prasmës, jie nëra esmingi. Kas yra esminga? Kad visada, kiekvienà mirksná, tyliai ir lëtai merdëju viename dideliame VISA. – Kiek tau metø, snargly? – klausia ðnervingasis. – Ðimtas! – Matai – dar kiauksi rupûþiokas. Tvoja atsivëdëjæs, smegenys subyra, visø ðunø ðikdievis nuo sienos, ûsuotas ðundievis gruziniðkai uodþia, ðvypsosi. – Nu, tai kiek tau metø? – Ðeði ðimtai dvideðimt trys! Ryto ávykiai, þinoma, nebuvo atsitiktiniai. Norëèiau nekreipti á niekà dëmesio, tarti sau, kad tai buvo atsitiktinumas, kad iðvis nieko nebuvo. Norëèiau uþmirðti slegiantá raukðlëtos moters þvilgsná, karvelius prie skelbimø stulpo ir þudikiðkà juodo limuzino sparnà. Bet að netikiu atsitiktinumais. Jø nëra. Visa, kas nutinka gyvenime, yra tavo paties nulemta. Visas „atsitiktines“ nesëkmes, visas nelemtis, visus dþiaugsmus ir katastrofas gimdome mes patys. Kiekvienas fiasko yra nesuvoktø norø iðsipildymas, slapta pergalë. Kiekviena mirtis yra saviþudybë. Kol dar laikaisi pasaulio, kol nepasiduodi, jokia jëga negali tavæs pri12


veikti. Viskas, absoliuèiai viskas priklauso nuo tavæs paties, net Jø èiuptuvai nesiekia taip giliai, kaip norëtø. Vël prisiðaukiau Juos, vël iðsidaviau, atkreipiau dëmesá. Jokiø abejoniø: pernelyg aiðkus buvo aptriuðusios disos þvilgsnis, su niekuo nesupainiojami lûpø ir skruostø judesiai… Ðiurpu yra þinoti, jog tai neiðvengiama kaip þolës þaliavimas pavasará, kaip ugninis slibino spjûvis. Jie trumpam liovësi slapukavæ ir vël nusitaikë á mane. Mano gyvenimas – þmogaus optiniame taikiklyje gyvenimas. Bepigu bûtø, jei tasai nutaikytas á mane ðautuvas tik uþmuðtø. Deja… Kas gali suprasti tà baisià, man jau áprastà bûklæ? Kas gali iðmatuoti pilkðvos bedugnës gylá? Blogiausia, kad to neregimo ðautuvo gaidukas susietas su tavim paèiu. Tik pats gali já paspausti, tad turi sergëtis kiekvienà mirksná, net bûdamas vienas. Galbût labiausiai sergëtis, kai esi vienas su savim. Gali iðduoti net mintys ir norai, net sapnai. Tave stebi, stebi visà laikà ir laukia, kol apsiriksi. Matau antru, tikruoju regëjimu Jø apvaliø veidø kreivà vypsná, kliovimosi savo beribe galia vypsná. Bet vos pabandau iðtirti Jø veiksmø mechanikà, atsitrenkiu á aklinà sienà. Lengva yra áeiti á Budos pasaulá, sunku áeiti á Ðëtono pasaulá. Dievo pasaulis, ðëtono pasaulis, dvasios, skausmo, baimës pasauliai… Bet yra ir paprastas pasaulis, tiesiog pasaulis, á já visad gráþti, nuo jo nepaspruksi – kaip ir nuo Jø. Jis skaièiuoja savo absurdiðkà laikà, nepraleisdamas në sekundës. Dabar jo laikrodis skelbia dvyliktà. Dvi valandos dingo, tarsi prarytos nebyliø nasrø. Manasis laikas daþnai ðitaip dingsta. Sakytum ákrenti á gilià laiko duobæ, ið jos matyti tik menkas þydro laiko lopinëlis, visàlaik tas pats. O beproèiai empirinio pasaulio laikrodþiai nepaliauja ëjæ, jø tiksëjime slypi mirtis. Aèiû Dievui, krentu á duobæ ir ten nurimstu. Kartais pats sau pavydþiu to gebëjimo. Tai tarsi miegas be sapnø. Lageryje iðtisas dienas vaikðèiodavau ir kalbëdavau (dabar vaikðtau 13


ir kalbu), o ið tiesø bûdavau anapus spygliuotø vielø, anapus visø vielø, anapus paties savæs. Paskui neprisimindavau savo þodþiø nei veiksmø, gal vien todël iðgyvenau visas baisybes. Deja, ið bet kokio miego nubundama. Tenka gráþti èia. Keista – að ir èia tinkamas, leistinas, ámanomas. Tai kone stebuklas. Seniai turëjau iðskrieti ið ðio pasaulio, atsidurti Dievo, Ðëtono ar baimës visatoje. Taèiau kol kas að vis dar èia. Að netgi beveik turiu bièiuliø. Turbût jau galima atitraukti uþuolaidas, praverti langelá – ir iðkart pro duris nepasibeldusi ákiða galvà Stefa. Ji sukvieèia visus gerti kavos: þavi galvutë baltais plaukais ir þvitrios akys, suskumbanèios pamatyti viskà, ko jai nederëtø matyti. – Prisvilink jam bybá, – sako ðnerviaðnervis. Portretas nuo sienos ûsuoja kaip patrakæs. Seku jai ið paskos tiesiu þemalubiu koridorium. Pamaþu virstu áprastu iðoriniu „að“, jis netrukus tyliai siurbèios kavà. Koridoriaus gale kabo Breþnevo portretas, prieð akis plëðriai krypèioja platûs Stefos klubai. Vos ne vaikystës laikø paveikslas: Robertëlis sëdi po Vytauto Didþiojo portretu, o ponia Giedraitienë net prieð mane, paauglá, erotiðkai kraipo klubus. Deja, pernelyg skiriasi portretai. Lavonidas Breþnevas iðpurtæs, atvipusiu dirbtiniu þandikauliu. Jo net smegenys dirbtinës. Vis panaðesnis á prieðmirtinius Mao atvaizdus. Visi jie ilgainiui tampa panaðûs kaip dvyniai – èia slypi kaþkokia paslaptis. Dirbtiniai, sudëti ið neveikianèiø daliø, kai ðneka, neiðvograudami þodþiø, rodos, tuoj subyrës. Ir vis nesubyra. Gyva kanukizmo apoteozë, Jie iðsiduoda, laikydami tokius statytinius. Ne, ne, geriau jau Robertas po Vytauto portretu. Paskui jis sëdasi skambinti menuetà, o að spoksau á gundanèius ponios Giedraitienës klubus, Stefos klubus, visø pasaulio moterø klubus, jie nyra á durø angà, vergiliðkai áveda á obuoliø pyrago ir apvaliø moteriðkø veidø pragaro ratà. 14


Nes virðum stalo, ðikt ant pupø, kabo ûsoèiaus portretas, deðiniapatinysis kampas áskilæs, ûsoèius apmuðtas. Stalinas Sralinas kûdikiø rijikas. Bet mes jo nepabûgsim, á subinæ pagaikðtá jam ágrûsim. Ðikt ant þirniø, ðikt ant pupø, Ðikt ant Stalino skrebukø… Vienas sëdi prieðais, kitas vaikðto pasieniais, jo kaklas plonas, smarkiai adomobuoliðkas. Ðnervës plonytës, tankiai virpèioja, jis kaþko nori. Niauriai dëbèioja á tave þuvies akim: gal nepatinka, kad guli nuogas ir taip iðkësnotas. Patys paguldë, patys pririðo. Ant sienø rodosi pynës, virpa ir mainosi. Tysai akmeninës duobës dugne, matai vien ûsuoto sraliniðko áskiliadangaus gabalëlá. Pynës lipa dangun, prie ûsoèiaus, mirguliuoja, þvaigþduoja, bemirkèioja tartum akutës. Jis þvelgia ið rëmø ramiai kaip dievas. Ðita akmeninë duobë – jo altorius. Bet viskas èia atvirkðèiai – tu nukryþiuotas, o jis tau meldþiasi. Atvirkðèiai: pirmiausia sako Amen. Tau Amen. Ðventasis dvasiasralinas gruziniðkai ðypsosi, ið po ûsø jam kyðo apgrauþti kûdikiø kauleliai. Kodël jie tave èia paguldë? Tu juk nieko nespëjai padaryt. Tau net pistonmaðinos nedavë, tave sergëjo kitam darbui. – Uþtvok dar biská, – sako virpiaðnervis. – Að jau ðlapias. Stalinis lempinis pakyla, mojuoja þarna, á jà pripilta ðvino, kad ðvelniaglostytø. – Ak tu, þaliukø iðpera, jobtvajumat. Tu jau þinai, kà reiðkia: jodë tavo motinà. Jie gali, viskà gali, dievaûsis sralinas jodo visø jûsø motinas. Muða per galvà, o skauda inkstus ir paslëpsnius, ir padus. Paskui muða á tuðtumà – skauda pakauðá. Ratilai po akmens duobæ, po portretà kaip voratinkliai ar grotos. Ir ant langø voratinkliai kaip grotos ar atvirkðèiai – nieko nebeþinai, tave per galvà, o tu suriðtas ir nieko negali. Visai visai visai nieko negali. Niekad negalëjai. Nespëjai nieko padaryt, net pistonmaðinos tau nedavë. – Ranka pailso. Gajus svoloèius. 15


Skausmas baltas ir akinantis kaip lempa. Skausmalempis stovi ant stalo ir bado blyksniais akis. – Bet ir smarvë, – sako nematomas. – Visi padai susvilæ. – Pridegink jam bybá, – sako virpanèios ðnervës. – Gal ðito iðsigàs. Tik perliek vandeniu, jis nebe kaþin kà sugaudo. Ðnervingas veidas skraidþioja apie tave. Ðvaiposi ir dûsauja rëmuose. Stadniukas jo pavardë, ruskis ðûdþius enkavëdistas. – Eik sau, pats degink, – sako baltas akinantis skausmas. – Në velnio jis neiðsigàs. Nors þodá pasakytø, rupûþiokas. Ir Lietuva vël bus laisva, Kai iðvarysim paskutiná ruská, Kulkosvaidþiø tuoj kulkos kauks… Trinkteli durys – nejau viskas? Ne, dar vanduo, ledoðaltis, ir ðnerviadrebis, jis dar kaþko nori, laiko ugnelæ ir ðypsosi. Kà darys? – Akis tau reiktø iðsvilint, – sako pynës ir ratilai ant sienø. Vanduo susigërë á tave, tu sugeri vandená kaip sausa þemë. Dabar pavasaris, ið tavæs iðaugs þolë. Plonakaklis stovi ties tavim, ðypsosi ir ðnerviuoja, staiga prasisega klynà, traukia lauk glebià vyriðkumo deðrà. Kà jis darys, turëjo degint tavàjá. Jojo gleivëtas tarsi koks neregëtas ðliuþas, gale skylutë kaip akis, þiûri á tave. Jis kaip gyvas. Ir Stalinas nuo sienos. Abu gyvi ir þiûri á tave. Kà dabar darys, kà darys? Ugnelë leidþiasi tau á tarpkojá, skausmas lygus ir blizgantis kaip virbalas. Paskui kreivëja, lieèia ðirdá, inkstus, kepenis, bet dar matai, viskà matai. Gleivëtas ðliuþas pamaþi rangosi, kelia galvà, þvelgia á tave vienintele iðsiviepusia akimi. Þiûri á tave ir mëgaujasi, ugnelë tarpkojy virto pragaro liepsna. Tu sena pilis, tave degina kryþiuoèiai. Tau skauda, Dieve, kaip tau skauda. O ðliuþas ryja tavo skausmà, virpa ið palaimos, iðkëlæs bukà galvà. Ar begali skaudët dar labiau, ar begali? Kur galas, klausi gleivëtos puviadvokio ðliuþo akies, o ji ûmai spjauna tau á veidà lipniom baltom seilëm. Ugnelë lëtai kyla tau ið tarpkojo, nieko daugiau nematai, lipnios ðliuþo seilës uþlipdë akis. Girdi, kaip virpiaðnervis tankiai dvësuo16


ja, tavo tarpkojy turbût viskas iðsvilinta, virpiaðnervis sagstosi klynà, slepia savo ðliuþà, jis minta kitø skausmu, o tavæs turbût jau nebëra. Stadniukas jo pavardë, ásidëmëk, Stadniukas. Susirinko dailusis þvërynas. Arèiausia auksadantë Graþina, legendø didvyrë, net këdëje rangosi it katë, ðaukte ðaukiasi minkðtos kanapos, balto pliuðo ir milþiniðko aptukusio ðuns – glebios tarpukario filisteriø prabangos. Greta ádubusia krûtine Martynas pageltusiais dantimis. Stefa – baltaplaukis angelëlis ðnipo akimis. O toliau – iðtisa virtinë storaþandþiø moterø, viskà pasaulyje vienodai iðmananèiø. Paðto þenklø serija, atspausta viena kliðe. Visur kliðës: lubø ir sienø kliðë, vaizdo uþ lango kliðë, plakatø ir ðûkiø kliðës. Knyga – geriausias draugas. Welcome to Vilnius. Sveikiname mûsø ðauniàsias moteris. Reto darnumo draugija pavandenijusiomis akimis. Net kukliausiems tyrimams tinkami tik Martynas su Stefa. Kiti manæs nedomina, girdëjau jø kalbas vakar, prieð metus, prieð penkerius – èia laikas irgi sustojo. – Supranti, vakar dvi valandas ieðkojau mësos, jau stoviu eilëj, ir prieð pat nosá… – Viskà, þinok, iðveþa. Kaune vyrai vagonus su mësa Maskvai privirino prie bëgiø… – O tu buvai Rusijoj? Matei, kaip ten? Iðvis… – Rusijoj visais laikais taip buvo, tam ji ir Rusija. O mes èia kuo dëti… – Bûk ramus, pati Maskva lietuviðkom deðrom springsta... – Negi prisiryt svarbiausia… – Lietuvis visad valgë soèiai… – Tarytum ko nors kita yra. Juk nieko nëra… – Moterys, palaukit aðtuoniasdeðimt ketvirtø, – èia jau Martynas. – Apsireikð Orvelo ðmëkla, sistema subyrës kaip kortø namelis. – Draugas Poðka, galvokit, kà ðnekat! – tai Elenos hipopotaminis altas. 17


Nuo tø kalbø man áskausta akys. Ið „duonos ir reginiø“ ðiandienai beliko „duonos“. Vogèia paþvelgiau á jà. Nesëdo su visais, stovëjo prisiðliejusi prie lentynø ir vienintelë tylëjo. Suknelë ðvelniai gulë ant ðlaunø, vien uþsimindama, vien leisdama suprasti, kokios jos tobulos. Blauzdas dengë ilgaauliai bateliai, bet að gerai ásidëmëjau jas, regëjau prieð akis ilgas lieknas vasaros blauzdas ðvelnia kaip þilvièio pumpurai oda. Jos kojomis sruvena keistos srovës, grëslaus groþio fluidai. Jie kyla aukðtyn á liemená, glosto plokðèià pilvà ir apvalius klubus, krenta þemyn, suka ratà apie kelius, slysta blauzdomis ir per laibas kulkðnis iðsilieja á trapias pëdas ligi pat kojø pirðtø. Jos kojos – meno kûrinys. Man rodos, naktimis jos turëtø ðvytëti, apgaubtos ðvelnios fluidø aureolës. Man pavojinga á jas þiûrëti, turëèiau nudelbti akis, uþsidengti rankomis veidà, pasislëpti pats nuo savæs – bet godþiai vyzdëjau, beveik praradæs nuovokà. Ji juto mano þvilgsná, ji viskà pajunta. Tarpais lëtai pakeldavo puodelá prie lûpø ir sustingdavo. Në sykio nedirstelëjo á mane, neðnairavo piktu þvilgsniu. Nesislëpë nuo manæs, man buvo leista gërëtis vos pastebimom plonos medþiagos raukðlelëm toje vietoje, kur kojos slaptingai pereina á plokðèià, lygø pilvà. Jos groþis pilnas, alsuoja tikra gyvybe. Jis pavojingas. Ji tarsi gyva roþë ðiame deformuotø kûnø ðiukðlyne. Todël á ðirdá pamaþi skverbiasi grasi abejonë. Ar gali taip bûti, nejuèia pagalvoji, ar iðvis gali taip bûti? Groþis privalo bûti ribotas, antraip jis neiðvengiamai virsta blogiu. Ðitai árëþë smegenyse senas ávykis, pirmasis skambutis, pakvietæs mane á didájá spektaklá. Nelemtà spektaklá, kur visi vaidmenys tragiðki ir kruvini, sudëtingà ir þiaurø vaidinimà, kurio dësniai anksèiau ar vëliau iðvarys mane ið proto. Tada Gediminas dar buvo gyvas, o man tebuvo keturiasdeðimt. Buvo, yra, galëtø bûti… Neþinau, ar Gediminas galëtø bûti gyvas. Neþinau, ar norëèiau, kad jis bûtø gyvesnis negu dabar. Þmo18


gaus nebûtis nëra absoliuti: likimo siûlas nutrûksta, bet juk nesudega, neiðtirpsta ore, lieka tarp mûsø, gyvøjø. Kiekvienas gali susodinti prie þidinio savus numirëlius: savàjá Gediminà, savàjá senelá, be paliovos niauriai burnojantá prieð Dievà ir visà jo pasaulá. Neturi bût þemëj tokio jausmo – „prarasta amþiams“. Prarasti amþiams galima tik save patá. Netektis vien áðaldo þmogaus bûtá tarsi skaidriam ledo gabale. Gediminas jau niekad nebus þilas ar ligotas, nebegali toks bûti. Jau niekad neuþkops á iðsvajotà Tibeto virðukalnæ, visuomet tik norës ten uþkopti. Gal ir geriausia, kad jau negali padaryti, ko nepadarë, pasakyti, ko nepasakë, virsti tuo, kuo nebuvo (dabar nëra). Man nereikia baimintis, kad jis per daug geria – jis visad gers ir mëgausis, gers ir mëgausis, tikrai nevirs kretanèiu, taurelës nenulaikanèiu sukrypëliu. Jis manæs neiðduos ir neapleis nelaimëje. Jis yra toks, jau niekad nepakis. Gal taip ir geriau: bûtø geriau, gali bûti geriau, bus geriau… Gediminas niekur nedingo, ir dabar stovi ant ðaligatvio kampo (tà vakarà stovëjo). Aplinkui tvyro abejingas Vilniaus ruduo, oras kvepia drëgnom dulkëm – it milþiniðkas iðtrauktas ið dulkiø jûros banginis. Vakaras siauèiasi vos pastebima miglele ir ðlapiu þibintø blizgesiu. Niekas nevaþiuoja pro ðalá, visi mus pamirðo, Vilnius mudu apleido. Miglelæ nusineða vëjo gûsis, balose ilgai rimsta raibuliai, vël plûduriuoja balzgani þibintø atspindþiai. Tas tyliai garuojantis rudens viralas tyliai svaigina. Tokiais vakarais Vilnius bedante banginio burna ðnabþda kimius slaptingus þodþius, vilioja ir masina, nuryja tave ir iðspjauna gerokai apniokotà, prakvipusá banginio viduriais: vyno, degtinës, romo garais. Iðspjautas visai kitaip regi drëgnos prietemos apgaubtus Vilniaus namus, tûnanèius tamsiø gatviø uþuolandose (tà vakarà taip maèiau). Rodësi, jie pasirengæ uþpulti ið pasalø. Rodësi, Vilnius iðvis nebealsuoja, susigûþë ir nurimo, nykiai laukdamas. Laukë ir pilkðvi paminklai, ir purvinos, dûmø iðëstos Vilniaus liepos. Kaþkas turëjo nutikti, ðitai ypaè gerai suvokëme mudu, pa19


klaidinti senamiesèio gelmëse, permerkti smulkaus miesto lietaus. Stovëjom (dabar stovim) laukdami, kad kas nors ávyktø. Kad prie mûsø prisiplaktø nuðiuræs ðlapias ðuo (visi benamiai ðunys myli Gediminà, visi laiko já vieninteliu vadu ir ðeimininku). Kad vëjas ûmai ðvilptelëtø kaip paukðtis, o debesø properðoje pasirodytø kerðtingas mënulis, iðmargintas slaptingais kreivais þenklais. Bet niekas nevyko, bedantis banginis iðspjovë mudu ir pamirðo. Gedis pirmas pamatë tà moterá. Ji iðniro tarsi ið po þemiø, o gal uþgimë ið rudens drëgmës – net nespëjusi nusiðluostyti rasotø skruostø. Rodësi, vëjo sûkurys atneðë jà ið gûdaus skersgatvio. Ji graiþësi á ðalis lyg pirmàkart atsidûrusi ðiam pasauly. Taip gali nutikti tik sapnuose ir Vilniaus nakty: kà tik gatvë buvo tuðèia kiek uþmatai, bet ðit greta jau stovi juodaplaukë moteris brangiu elegantiðku apsiaustu, o tu në kiek nesistebi, ji jau sava, turëjo èia atsirasti pagal nepaþinius Vilniaus sapno dësnius. Vëjo gûsis nuþërë jai nuo veido tankius juodus plaukus, bet akis dengë ðeðëlis. Geriausia maèiau rûbus – tokius siuva tik brangiausi siuvëjai. Neabejojau, kad ji yra tasai kaþkas, ko laukëme. Danajiðka Vilniaus dovana, iðkart patraukusi aká (ir ne tik aká). Tokià moterá bemat iðvystum tankiausioj girioj ar þmoniø ðurmuly, pamatytum bet kaip aprengtà, paslëptà po aklinu ðydu ar subjaurotà. Lyg ir nieko ypatinga nebuvo nei jos ovaliam veide, nei plëðriose ðlaunyse, regimose net pro apsiausto audeklà, nei tingiose krûtyse. Nebuvo joje në tos slaptingos darnos, kartais siejanèios negrabias detales á stebuklingà visumà. Taèiau ji traukë mane (traukia mane) tarsi didelis ðiltas magnetas. Magëjo bûtinai jà paliesti. Vien apie jà norëjosi galvoti. Kà tik mudu su Gedþiu rengëmës kaþkur vaþiuoti, kaþkà veikti, o dabar stovëjom, pamirðæ visus planus, visiðkai apstulbæ. Moteris ðypsojosi ir laukë, kol atsipeikësim. Graþi gal dvideðimt penkeriø metø ilgakojë sva20


jinga krûtine ir vëjo draikomais plaukais. Nuo jos sklido keista drëgna ðiluma, lyg nuo pûvanèiø lapø krûvos. Jà tikrai magëjo paliesti. Ji pati ðito troðko, raizgë mudu ilgom neregimom rankom, jai norëjai paklusti, bet nuo to saldaus klusnumo ásiþiebë liûdnas baugulys – rodës, ði Vilniaus skersgatviø kirkë gali mirksniu paversti tave minkðta besmegene bûtybe. Matyt, jos priviliotas prie mûsø sustojo automobilis. Savaime ir neiðvengiamai ji atsidûrë su mumis jo viduje, savaime ir neiðvengiamai iðlipo prie Gedimino namø ir pakilo á penktàjá aukðtà. Ji visà laikà ðypsojosi. Parimau krësle, slapèia þvelgdamas á jà, o jis vis ðypsojosi, neiðtarë në vieno þodþio. Ji ne ðnekoms buvo sutverta. Kambaryje pagaliau iðvydau jos akis. Dar nebuvau matæs tokiø: dideliø dideliø, aksominiø, kvieèianèiø artyn. Dar nebuvau matæs tokiø plaukø: purios juodos sruogos slydo pilkðva suknele ligi pat juosmens. Vëliau, kada juos palieèiau, patyriau, kad jø nesuspausi delne – jie rangosi, iðsprûsta lyg vikrus juosvas þaltys. Tokiø plaukø pasauly nebûva. Turbût nebûva ir tokio kûno: karaliðki rûbai, neva skirti jam pridengti, neigë savo paskirtá, jos nuogybë verþte verþësi iðorën. Ji negalëjo (gal ir nenorëjo) paslëpti savo ilgø kojø, apvalainø, glamonës besiðaukianèiø krûtø. Negalëjo nuslëpti në menkiausios savo kerinèio kûno smulkmenos. Ji buvo nuogesnë uþ nuogà. Visai pamirðau Gediminà, o jis pamirðo mane, abudu matëm tik jà. Jis sëdëjo arèiau, bet nesiryþo jos paliesti, nesiryþo në prabilti. Að irgi: rodës, þodþiai mirksniu praþudys kerus. Að niekad nebûèiau drásæs, o Gedis vis dëlto atsargiai paglostë jà virpanèiais pirðtais, paskui dar ir dar syká, dar ir dar – pajutæs, kad ji pati ðito geidþia, vien ðito ir geidþia. Að rymojau kitapus stalo, bet þinojau, jauèiau, kad ji yra su manim – nesvarbu, kas ir kaip jà glamonëja. Ji buvo mano moteris tà vakarà – nuo pradþios ligi galo. Mano rankomis Gedis, visai uþsimirðæs, jà glamonëjo. Ma21


no rankos lëtai glostë jos kaklà, svyranèias á ðalis krûtis, jautë, kaip jos apsunksta ir ásirpsta, maldauja nesitraukti. To paties praðë jos milþiniðkos aksominës akys. Jø þvilgsnio negalëjau atlaikyti, nudelbiau akis, ji pamanë, kad jos nebematau. Deja, visada viskà matau. Matau tamsoje, kai kiti bejëgiðkai aklinëja. Þiûrëdamas tiesiai prieð save, regiu viskà aplinkui, net tai, kas dedasi man uþ nugaros. Maèiau viskà ir tada: iðglebusias Gedþio rankas – jos jau prasibrovë prie nuogo kûno; virpèiojantá dvilypá ðeðëlá kambario kampe; karðto kvëpavimo genamus stalo pavirðium cigareèiø pelenus. Maèiau ir jos veidà. Slapèia ábedë á mane þvilgsná, antràjá þvilgsná, pilkðvos dykumos akis, kurias taip gerai paþástu dabar. Tàsyk pasidingojo, jog tai haliucinacija, trumpas koðmaras, ne iðorëj atsiradæs – iðniræs ið mano paties vidaus. Tasai þvilgsnis naikino erdvæ, glemþë viskà sau (atrodë, ji ásiurbs milþiniðkom akiduobëm ir mane, ir krëslà, visà kambará). Rodës, ið jos akiø iðlindo siauri blyðkios ðviesos kûgiai, du pilkðvi spygliai. Krûptelëjau lyg pabudæs naktá ir pajutæs veidu rëpliojant tarakonus. Pakëliau akis ir, dievaþ, patikëjau, kad man vaidenosi. Mane glostë juodu aksomu þvilganèios, meldþianèios ateiti graþuolës akys. Ir krûtys. Gedis nunërë jai nuo peèiø þydrus mezginius ir apstulbæs þvelgë á du svajingus pusrutulius staèiais tamsiais rudais speneliais. „O Dieve, Vytai, ar tu matai?“ Að maèiau, stebeilijau ten kaip pakerëtas. Krûtys, smarkiai atsvirusios á ðalis, sûpavosi kiekviena visai atskirai, tarp jø galëjai padëti delnà. Að jau buvau matæs ðitas krûtis, baltas kaip dramblio kaulo figûrëlës tëvo kabinete. Tiktai speneliai tamsiai rudi. O tu raudonas, kraujas tvinksi visam veide. Raudonas ir jis, stirkso apaèioj, ir tau dar labiau gëda, nes ir ji ten þiûri. – Akðen, akðen, nebijok, – sako jos goslios pritvinkusios lûpos. – Tuojau bus gera gera. Janë sëdi guoly, atsirëmus á sienà, kiek praþergus sulenktas ko22


jas, ir ðvelniai ðypsosi. Paðiûrëj primesta dëþiø ir lentgaliø, nuo karties palubëj nukaræ margi skudurai. Guolis palangëj kietas, tau net paskaudo kelius, bet vis klûpai. Janë dràsinamai ðypsosi, jos dantys balti balti. Ji visa balta, tik speneliai tamsiai rudi ir plaukai papilvëj. Þiûri ten, ir tau silpna. Kiek kartø stengeis þvilgsniu ásiskverbt ten pro rûbus ir mirdavai, mirdavai, mirdavai. Dabar matai, ir akyse raibsta, ir baisu. Nusirengus ji atrodo lieknesnë, kojos net pailgëjo. Ir vis þiûri á já. – Neprastà þvërelá augini. Kiek gi tau metø, keturiolika? Mat kokiø ankstyvø ponaièiukø besama… Tu virpteli, kai prisilieèia prie jo, rodos, nudegs ranka – taip ten karðta. Jos krûtys smarkiai atvirtusios á ðalis, galëtum padëti tarp jø delnà. Janë gula ant ðono, griauna ir tave, nepaleisdama jo ið rankø. Ji kvepia aitriom þolëm ir virtuvës garais. Uþverti galvà, kad atgautum kvapà, ir staiga tavo ðirdis sustoja. Uþ paðiûrës lango kybo vyro galva. Jis þiûri á tave. Þiûri tiesiai á akis ir kremta gelsvà smilgos stiebà. Nori pabëgt, iðtrûkt, bet ji laiko tvirtai apkabinus, nepaleidþia. Nebijok, ponaièiuk, ðnabþda, nebijok. Ji uþsimerkus, ji nieko nemato. O vyras vis þiûri, jau iðspjovæs smilgà. Nori pasakyt jai, bet nëra amo. Nori prasmegt skradþiai, bet esi pririðtas: jis pririðtas, dingo josios viduj. Nori numirt, nori, kad jis nutrûktø, ir galëtum pabëgt. O vyras þiûri didelëm akim. Ji ðvelniai uþgula tave, kuièiasi virðuj, tankiai alsuodama. Ir jis kaþkà daro jos viduj, èiaupsi ir krûpèioja, iðaugæs iðkerojæs kaip niekad. Dabar jis tapo jos dalimi. Janë visa pavirto juo, rangosi, raitosi be tavo valios. Vyro galva aplaiþo lûpas, ryja seiles. Þiûri tiesiai tau á akis, tarsi norëtø iðsiurbti visà vidø, visà kraujà, visà tavo protà, palikti vien tuðèià odà… Visiðkai apdujæs Gediminas iðneðë jà ant rankø. Ji be garso kvietë mane, maldavo, kad eièiau kartu. Bet að likau kambaryje, likau vienas su atsvirusiom á ðalis krûtim, anom ir ðitom. Ir su antruoju jos þvilgsniu. Ne, jis nepasiðmëklojo, veikiau jau vaide23


nosi tos svajingos krûtys, juodi plaukai, ilgos kojos, kreivoka ðypsena. Galbût viskas joje buvo pramanyta, taèiau spygliuotas þvilgsnis buvo tikras. Að já prisiminiau – ne, ne já, kaþkà be vardo, gal net be prasmës: pilkos prarajos tuðtumà, miglotà paveikslà, neregimà ðviesà. Þmonës pratæ nepaisyti tokiø neryðkiø atminties tumulø. Jie klaikiai klysta. Svarbiausiøjø gyvenimo ávykiø nenuðvieèia saulës spinduliai, lemtis atlieka savo niûrø darbà prieblandoje, þudanèioje aiðkumà, dulsvoje prietemoje – ið jos atskrenda ðikðnosparniai, joje tyko bereikðmës nebûties akys. Mûsø lemtis seikëjama ten, kur gûdþiai ûkia pelëdos, ið kur á dienos ðviesà iðtrûksta vien pilki, purvini Vilniaus karveliai. Jauèiau, kaip antrasis juodaplaukës moters þvilgsnis sklando po kambará, lyg neregima þaltvykslë. Veltui bandþiau pasislëpti nuo jo. Gëriau paliktà ant stalo konjakà ir vis átariau þvalgiausi. Buvau ávestas á neregimà labirintà, ið jo vienodø koridoriø mane sekë klaidþiojanèios akys. Antrasis jos þvilgsnis priminë glostanèios man galvà motinos þvilgsná, nykø iðdauþytø lagerio barako langø þvilgsná, bespalvá upës sietuvos þvilgsná – daugybæ kiaurai verianèiø dygliø, bet svarbiausia – priminë man akis, kuriø niekad nebuvau matæs. Priminë siaurus þiurkiø snukuèius ir iðplëstus vyzdþius. Priminë rausvas putas ant skausmingai suèiauptø lûpø, gelsvas, vijokliais apraizgytas seno namo akis. Nesistengiau nieko suprasti, antraip bûèiau bëgæs ið Gedþio kambario kur akys veda. Þmogui, kuris pradeda prisiminti ateitá, nieko gera tikëtis neverta. Bet að dar neþinojau savo „ateities“, nebuvau suvokæs, kad teegzistuoja vienas didelis VISA. Buvau aklys, begalvë iðkamða, snûduriuojanti svajingø krûtø pataluose lëlë, manæs negalëjo paþadinti jokie þenklai. Siurbiau konjakà ir bukagalviðkai þiûrëjau á langà. Ne, ne pro langà – uþ jo nebuvo namø nei ðviesø, Gedþio langai þvelgë tiesiai á tuðtumà, gal todël mane pamaþu apëmë baimingi prisiminimai. Keista nuojauta gûsiais 24


uþplûsdavo ir vël atslûgdavo, kaip kartais mirksniu uþeina ir vël atslûgsta galvos skausmas. Dairiausi po pedantiðkai sutvarkytà Gedþio svetainæ, net suskaièiavau iðkerojusius beþiedës gëlës lapus. Man regis, tas skaièiavimas viskà nulëmë. Prisiminimas stojo prieð akis kaip didelis senas paveikslas. Nuo jo tereikëjo nuðluostyti dulkes. Jis glûdëjo tarp realiø daiktø, juose paèiuose, pamëkliðkose Gedþio svetainës formose, tyliai grodamas kitados girdëtà melodijà, kito kambario, kitos erdvës melodijà. Deðinëje raudonmedþio komoda, paskendusi neryðkiam ðeðëly, dar kaþkokie niûrûs þemi baldai. Kairëje veidrodis ir siena iðdraskytais apmuðalais. Blyðkiaspalvis takas ant grindø ir langas, visø svarbiausia – langas, uþ kurio þiojëja pilka tuðtuma. Kambaryje prieblanda, bet èia ðviesiau negu anapus drumzlinø stiklø, pro juos vidø nuðvieèia tamsa, blankûs pilkðvos saulës spinduliai. Kaip tik taip: tamsa nuðvieèia prieblandà, juosvi spinduliai siurbia ið kambario paskutiniuosius dienos likuèius. Tas paveikslas në nekvëpavo, gûþësi beribëje tyloje, niûriai laukdamas, kol áspësiu jo paslaptá. Deðinëje sena komoda, dar kaþkokie þemi baldai… kairëje veidrodis, þmogaus ûgio veidrodis raiþytais rëmais, tëvo palikta tuðèia taurelë… Ir visa tai þiûri á tave. Visa tai þiûri á tave. Þiûri be akiø, paveiksle nëra akiø, nëra nieko, kas primintø akis, leistø bent pagalvoti apie akis. Èia nieko nëra, taèiau paveikslas atkakliai, ákyriai þiûri á tave gildanèiu bedvasës tuðtumos þvilgsniu. Gelsvais vijokliais apraizgytas ryklës þvilgsnis. Nepamenu, kas kitados nuo jo iðgelbëjo. Tà vakarà iðgelbëjo Gediminas. Áslinko á kambará kaip vagis, o gal kaip apvogtasis – tolydþio dirsèiojo atgal, lyg já sektø ðmëklos. Nepaþinau jo. Negalëjau patikëti, kad ta neaiðkiai vapanti þmogysta ákritusiom akim yra Didysis Gedis. Tai buvo kitas þmogus, ásibauginæs ir sumenkæs. Prie tokio nesiðlietø joks benamis ðuo. Að nepaþinau Gedimino. Kaþkas kitas paþvelgë á mane siaubo kupinu þvilgsniu: „Nueik, nueik pats, suprasi“. Man, pasikly25


dusiam tarp svajingø krûtø ir dygiø akiø, viskas atrodë aiðku ir neiðvengiama. Turëjau pakilti ir eiti á miegamàjá. Ten privalëjau lëtai nusirengti ir pajusti, kad ið lovos sklinda keista drëgna ðiluma. Tarsi nuo pûvanèiø lapø krûvos. Tik kvapas buvo kitoks, visai kitoks, salsvas ir goslus. Viskas buvo paprasta ir neiðvengiama, kaip þolës þaliavimas pavasará, kaip ugninis slibino spjûvis. Vaizdas buvo ðëtoniðkai tikras, bet visiðkai nerealus – pritemdytas bunjueliðko filmo kadras. Blausios ðviesos take tysojo svaigus moters kûnas, kvieèiàs mane, laukiàs manæs. Ji gulëjo nuoga ir nenuoga (dvigubai, trigubai nuoga), apsisiautus juodø plaukø sruogom, blizganèiø juosvø þalèiø rëmuose. Kojos buvo aptemptos ilgom pilkðvai rudom kojinëm (tos kojinës slëpë apgaulæ, dabar ðitai þinau). Krûtys visai atvirto á ðalis, þvelgë á mane didelëm tamsiai rudø speneliø akim. Bet dar didesnës buvo jos akys, sklidinos goslaus svaigulio ir nebylaus kvietimo. Þvilgsnis gundanèiai ir beviltiðkai ðnabþdëjo, kad ji laukia manæs vieno, man vienam gyvena, atsiduoda visa esybe, ligi pat galo ir dar toliau. Tik man vienam. Kiek sulenkti keliai prasiskleidë tarsi gëlës þiedas, viliodami ir liepdami nedelsti: ji taip ilgai manæs laukë. Atsiklaupiau tarp jos kojø, padëjau rankas ant krûtø (jos buvo kiek glebios, kaip ir anos). Pirðtai, rodës, tuoj iðtirps, dings jos viduje, sutaps su jos krûtimis, peèiais, tankiais juodais plaukais. Jos svaigiai kvepiàs kûnas net kilstelëjo á orà, mane pasitikdamas, prilipo prie manæs, kojiniø ðilkas ðvelniai glostë ðonus ir nugarà. Su nuostaba panirau á jà, jis mirksniu paniro á drëgnà salsvà dangø, já iðkart apglostë, iðglamonëjo, apgobë daugybë maþø rankuèiø ir burnyèiø. Jos krûtys spurdëjo ir kandþiojo mane, plaukø þalèiai vijosi apie alkûnes, o jis visà laikà mëgavosi salsvu dangum, vis kopdamas, kopdamas á beribæ aukðtumà. Jos kûne susipynë visø moterø kûnai, bûtø ir nebûtø moterø kûnai, visa, kas juose galëjo bûti geriausia. Ji buvo vien tam sutverta. Atsikvoðëjau siurbte iðsiurbtas, norëjau kuo skubiau sprukti, 26


bet ji manæs nepaleido, net glebios krûtys pakilo virðun, vydamosi tolstantá mano kûnà, juosvi plaukø þalèiai panèiojo alkûnes, tempë atgal. Galvoje tvinksëjo vienintelë mintis: negali bûti taip gera, ðiam pasauly nebûna taip gera. Pakilau, nors mane laikë tûkstanèiai ðvelniø rankuèiø. Neþiûrëjau á jà, þinojau, kad atsigræþæs bemat vël atsidursiu prie jos, joje, drëgnam salsvam danguj. Nuogas gráþau á svetainæ ir atsisëdau prieð Gedá, turbût garsiai kartodamas: negali bûti taip gera, tai melas, ðiam pasauly nebûna taip gera. Gediminas þiûrëjo á mane liûdnomis benamio ðuns akimis, rodës, tuoj lyþtelës rankà. Þinojau, jog patyrë tà patá. „Vytai, kà darysim? – tyliai sumurmëjo. – Jeigu ji liks èia, mudu nieko daugiau negalësim veikti. Mes vien tai galësim daryt.“ – „Taip, – atsiliepiau, – pasauly negali bûti taip gera.“ – „Ji tarsi kosminë juodoji skylë, ji praris mudu, Vytai.“ – „Taip, neverta bergþdþiai kalbëti. Einu pas jà.“ – „Kas jà pasiuntë, kas jà pasiuntë, Vytai?“ – „Dar vienà syká, vienà vienintelá, paskutinájᅓ – „Atsipeikëk, atsipeikëk, Vytai. Mes praþûsim!“ – „Taip. Að jau einu… Mes nesapnuojam?“ Buvau aklys, buvau bepakliûvàs á spàstus, bet Gedis iðgelbëjo mus abu. Manau, jis jau tada suvokë. Bloðkë mane á kampà ir uþtvërë kelià. Retas kuris gali jëga uþtverti man kelià. Gedis galëjo. Likau tûnoti kampe visiðkai nuogas ir verkiau tikromis aðaromis. Verkiau, kad gali bûti taip gera ir kad jau nebegalës bûti taip gera. Jos visiðkai realios krûtys, kojos, pilvas, drëgna ðilta vagina (ypaè ji, ypaè ypaè ji) turbût atëjo ið Anapus, ið trilypio nirvanos kosmoso, kur pasauliui suvokti nereikia minèiø. Tai buvo ne vien tobulas meilës aktas, tai buvo… Buvo, yra, galëtø bûti… Jei Gedis bûtø gyvas, galëèiau paklausti, kur jis pradangino tà moterá – ðiaip ar taip, ji nebuvo dvasia, joje pulsavo kraujas. Gal dabar pasakytø. Tada tylëjo. Jëga iðgrûdo jà lauk, ji iðëjo sutrikusi ir liûdna, tyrai tyrai nuliûdusi. Pelenë princesës suknia, iðvyta ið karaliaus rûmø. Gediminas, tas juodasparnis angelas, þiauriai mudu iðskyrë. Juk ji buvo 27


mano. Sëdëjau, nublokðtas á kampà, visai sugniuþdytas. O ji klusniai iðëjo pro duris, metusi man ilgesingà þvilgsná. Ji taip ir nepratarë në þodþio. Tik paþvelgë á mane: ne vien akimis – ir peèiais, ir krûtimis, ir keliais, ir savo neprilygstama vagina, juodàja skyle, kuri ðvietë pro visus rûbus, siurbë mane vidun, galbût norëdama praþudyti. Nieko daugiau ir netroðkau – tik praþûti joje. Troðkau tos salsvos, drëgnos prapulties. Bet Gedis buvo stipresnis, uþrakino mane, o gráþo jau vienas. Að ieðkojau tos juodaplaukës moters – padrikai, pasikliaudamas neaiðkiom nuojautom. Man rodës, ji bûtinai pasirodys prietemoje, toká pat drëgnà, drumzlinà vakarà, tokiame pat senamiesèio gatveliø labirinte. Atkakliai narðiau po apirusias pavartes, ankðtus, ðlapimu dvokianèius kiemus. Bûdavo, apeinu prasèiausias girtuokliø landynes, kur apðepæ liumpenai maukia pigø vynà, paskui prisimenu jos rûbø prabangà, ásiverþiu á kurá nors brangiøjø rûsiø, metrdoteliø siaubui narðau po atitvertas niðas. Ið pradþiø turbût tenorëjau dar syká patirti salsvos palaimos stebuklà, o vëliau… Vëliau mano gyvenimà nutvieskë visai kitokia ðviesa, ëmiau ieðkoti senamiesèio Kirkës, ko kita norëdamas. Deja, ji dingo kaip á ugná. Jos nebeliko ðlapiose Vilniaus gatvëse, priðniaukðtose senamiesèio uþeigose, lekianèiuose pro ðalá automobiliuose. Liko tik Gediminas piktai besiraukianèiu þudiko veidu. Turbût jis pakasë jà po þeme, panardino po vandeniu, iðtirpdë ore. O gal ji, ið niekur atsiradus, ir dingo niekur, ið vëjo uþgimus, vëjy pranyko – bet ðit radosi kita, stovi prieðais mane, ir man vël maga jà paliesti. Þinoma, Lolita visai kitokia: kitokios akys, kitoks kûnas – ne atviras, o slëpiningas ir tylus it apleistas tvenkinys. Ji tebestovi, o kitos baigia þiaumoti, skirstosi, Martynas kaþkà man sako. Galvoje migla – tas atleistina þmogui, kurá ið pat ryto pagavo sûkurys, vël praskleidæs slaptojo spektaklio uþdangà, vël primi28


næs neiðvengiamà vaidmens tekstà. Kartais pamanau, kad geriausia man bûtø iðprotëti. Pernelyg sunku viskà suvokti blaiviu protu. Yra dalykø, kuriø joks þmogus neiðgali. Beveik negali pakelti, kad ir koks bûtø tvirtas ir galingo proto. Tasai „beveik“ ir yra kvailoji mano viltis, iðmintingoji mano viltis. Tasai „beveik“ ir esu visas að. Kol kas dar esu. Ðiam pasauly lengviausia prarasti save patá. Daþniausia në nesuvokti, kad tavæs nebëra, kad liko vien kraujagysliø ir nervø prigrûsta iðkamða, kuri tikrai nëra tavasis „að“. Nepajunti, kad tave jau prarijo Jie. Nieko nebejunti. Në neprisimeni, kad kitados buvai. Nelengva buvo ðitai suprasti, praverti duris á miglotà pilkðvos tuðtumos pasaulá. Uþ tokius þygius slëpininga Jø sistema þiauriai kerðija. Að jau beveik lavonas. Brangiai mokëjau uþ kiekvienà suvokimo krislà. Ko vertas pasaulis, jei skiria þmogui tiek iðbandymø ir skausmo, nieko neþadëdamas – nei rojaus, nei palaimos ðioj þemëj? Nelaukiau atpildo, bet vis dëlto koviausi. Ir tebesikaunu. Uþ kà? Po velniø – uþ tave, ir tave, uþ jus visus! Þinau, kad niekas nestatys man paminklø, að bevardis karys. Bet kaunuosi kiekvienà mirksná, net dabar, sëdëdamas darbo kambaryje, kaip maldà kartodamas: blaivus protas, ðalta logika ir atsargumas. Tai trys banginiai, ant kuriø laikosi mano pasaulis. Uþ lango vël tingiai skraidþioja purvini Vilniaus karveliai, laikas vël tvinksi smilkiniuose. Anapus stiklo – cemento dulkiø nubalinti krûmai, statybos pastoliai. Lëtai dûlina dvi þmogystos, viena áþengia tarp krûmokðniø, prasisega klynà. Tarp praþergtø kojø matau þemæ laistanèià srovelæ. Nieko nematai, tamsu, nieko nëra, nors þiûri ásiræþæs, net paskaudo pilvà. Deðinëj sena komoda, kairëj veidrodis, jie padeda tau þiûrëti. Yra! Tikrai tikrai yra, blyðkûs veideliai artyn prie lango. – Mamyt, jie þiûri! Apvalûs veidþiukai! Kas jie? Ko nori? 29



Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“