Issuu on Google+

Stefanas Zweigas (stovi) su broliu Alfredu Vienoje, apie 1900 m.

ISBN 978-609-466-020-7 viršelyje: Turgaus aikštė, Viena, Austrija-Vengrija.

Galima pirkti tytoalba.lt

1890–1900 m.

VAKARYKŠTIS PASAULIS

Stefan Zweig (Stefanas Cveigas, 1881–1942) – vienas žymiausių pasaulio rašytojų, publicistų, literatūros kritikų; daugybės apsakymų, žymių žmonių biografijų, romanų autorius. Gimęs Vienoje, pasiturinčioje žydų šeimoje, rašytojas dukart pergyveno Europos griūtį – Pirmojo, o paskui ir Antrojo pasaulinio karo metus. Palikęs tėvynę po Austrijos anšliuso, Zweigas išvyko į Londoną, vėliau – Niujorką ir galiausiai apsistojo Petropolyje, Brazilijoje, kur, nebeištvėręs depresijos ir nusivylimo, 1942 m. nusižudė. „Vakarykštis pasaulis“ – tai ir autobiografija, ir epochos dokumentas, pražuvusio Europos aukso amžiaus metraštis. Parašyta likus keliems mėnesiams iki mirties, ši knyga nostalgiškai piešia amžiams prapuolusį pasaulį – prarastą saugumo ir stabilumo rojų, kaizerio laikų Vieną, keliones po Europą, sutiktus garsiausius to meto menininkus. Drauge tai – žiauri iliuzijų žlugimo kronika. Tikras europietis plačiąja prasme, Zweigas visuomet tikėjo, kad barbarybę galima nugalėti vien dvasios ginklu. Tačiau tikrovė pasirodė visiškai kitokia. Tai knyga apie Europos ir europietiškos civilizacijos žlugimą. Apie „saugumo ir kūrybinio proto pasaulio“ netektį. Apie intelektualų naivumą ir netikėjimą, apie ateinančios grėsmės požymius, grėsmės, kurios niekas nenorėjo matyti ir įvardyti. Apie tai, ką išgyvena kūrėjas, kai karas pasibeldžia į jo numylėtų namų duris. Istorija kartojasi.

STEFAN

ZWEIG

Ir aš žinojau: vėl visa, kas buvo, prasmego, visa, kas sukurta, pražuvo – Europa, mūsų tėvynė, kuriai gyvenome, sunaikinta daug ilgesniam laikui, negu siekia mūsų pačių gyvenimas. […] O blogiausia buvo tai, kad mus apgavo maloniausias jausmas – visuotinis optimizmas. […] Bet mes vis dar nematėme pavojaus.

S T E FA N

ZWEIG VAKARYKŠTIS PASAULIS Europiečio prisiminimai „Bet tas palaimingas ir patiklus tikėjimas protu – kad jis paskutinę akimirką užkirs kelią beprotybei – buvo vienintelė mūsų kaltė.“


2

Stefan Zweig


Vakarykรฐtis pasaulis

VILNIUS 2014

3


4 UDK 821.112.2(436)-94 Zv-13

ISBN 978-609-466-020-7

Stefan Zweig Stefan ZWEIG DIE WELT VON GESTERN Erinnerungen eines Europäers. Aufbau-Verlag Berlin und Weimar, 1985

© Giedrë Sodeikienë, vertimas á lietuviø kalbà, 2005 © Jokûbas Jacovskis, virðelio dizainas, 2014 © „Tyto alba“, 2014


Vakarykðtis pasaulis

Pasitikime laikà tokie, kokius jis mus uþklups Shakespeare: CIMBELINAS

17


Vakarykðtis pasaulis

19

PRATARMË

Niekada nemaniau, jog esu tokia iðkili asmenybë, kad man rûpëtø papasakoti savo gyvenimà kitiems. Daug turëjo nutikti, daug daugiau, nei vienai þmoniø kartai lemta patirti ávykiø, nelaimiø ir iðbandymø, kol ryþausi pradëti knygà, kurios pagrindinis veikëjas, tiksliau, centras yra manasis Að. Man niekas taip nesvetima, kaip ðitokiu bûdu pristatyti save, – nebent kaip komentatoriø, aiðkinantá per paskaità rodomas skaidres: laikas atplukdo vaizdus, o að tik palydþiu juos þodþiais, tad ið tikrøjø pasakosiu ne savo, o visos kartos likimà – mûsø unikalios kartos, kuriai, kaip jokiai kitai, istorija uþkrovë nepakeliamà likimo naðtà. Kiekvieno, net paties maþiausio ir nereikðmingiausio, vidinæ egzistencijà sujaukë beveik nepaliaujami vulkaniniai Europos þemës drebëjimai, ir að, vienas ið begalës, nenumanau, kuo esu pranaðesnis uþ kitus, gal tik vienu dalyku: kaip austras, kaip þydas, kaip raðytojas, kaip humanistas ir pacifistas, visada stovëjau ten, kur tie poþeminiai smûgiai buvo stipriausi. Jie triskart sugriovë mano namus ir gyvenimà, atkirto mane nuo visko, kas buvo ir nugrimzdo praeitin, ir negailestingai staigiai nusviedë á tuðtumà, á man gerai paþástamà „neþinau kur“. Bet að nesiskundþiu; kaip tik betëvynis pasidaro laisvas nauja prasme, ir tik su niekuo nebesusijæs nieko nebe-


20

Stefan Zweig

privalo paisyti. Tad viliuosi, kad ávykdysiu bent pagrindinæ sàþiningo laiko vaizdavimo sàlygà: bûsiu teisingas ir neturësiu iðankstinio nusistatymo. Atplëðtas nuo visø ðaknø ir net nuo þemës, kuri tas ðaknis maitino, – ðtai toks að esu laiko platybëse. 1881 metais gimiau didelëje ir galingoje imperijoje, Habsburgø monarchijoje, bet veltui ieðkotumëte jos þemëlapyje: ji dingo be pëdsakø. Uþaugau Vienoje, dviejø tûkstanèiø metø senumo supranacionalinëje metropolijoje, ir turëjau jà palikti kaip nusikaltëlis, kai ji dar nebuvo paþeminta iki Vokietijos provincijos miesto. Mano literatûriniai kûriniai ta kalba, kuria juos raðiau, buvo paleisti pelenais kaip tik toje ðalyje, kur mano knygos tapo milijonø skaitytojø draugais. Tad likau be vietos, visur esu tik svetimðalis, geriausiu atveju sveèias, o ir tikràjà tëvynæ, kurià iðsirinko mano ðirdis, Europà, praradau, kai ji antràkart pradëjo saviþudiðkai naikintis praþûtingame kare. Prieð savo valià tapau liudytoju paties siaubingiausio proto pralaimëjimo ir paties pasiuèiausio brutalumo triumfo laiko tëkmëje; niekada – sakau tai be jokio pasididþiavimo, prieðingai, labai gëdydamasis – viena þmoniø karta neiðgyveno tokio moralinio nuopuolio ið tokiø dvasios aukðtybiø, kaip mûsoji. Per maþytá laiko tarpelá, nuo tada, kai man pradëjo þelti barzda, iki dabar, kai ji jau ima þilti, per tà pusæ amþiaus ávyko daug daugiau radikaliø permainø ir pokyèiø, negu jø kada nors iðgyveno deðimt þmoniø kartø, ir kiekvienas ið mûsø jauèia: jø ávyko beveik per daug! Mano Dabar taip skiriasi nuo kiekvieno mano Vakar, mano skrydþiai nuo mano nuopuoliø, kad man kartais atrodo, jog að gyvenau ne vienà, o daug visiðkai skirtingø gyvenimø. Nes daþnai nutinka, kad kai negalvodamas pasakau „mano gyvenimas“, nejuèia paklausiu save: „Kuris gyvenimas?“ Ar prieð Pasauliná karà? prieð Pirmàjá ar prieð Antrà-


Vakarykðtis pasaulis

21

já? ar dabartinis gyvenimas? Arba ðtai susigriebiu, kad sakau „mano namai“, ir ne ið karto susigaudau, kà turiu galvoje: ar namà, kuriame gyvenau Bate, ar tà, kuriame gyvenau Zalcburge, ar tëvø namus Vienoje. Sakau „pas mus“ ir iðgàstingai prisimenu, kad seniai nebepriklausau prie savo tëvynainiø, lygiai taip ir prie anglø arba amerikieèiø, su tëvyne nebesu organiðkai susijæs, o èia, naujoje þemëje, taip ir nesuleidau ðaknø; pasaulis, kuriame uþaugau, dabartinis pasaulis ir tas, kuris plyti tarp jø dviejø, mano jausmuose vis labiau atsiskiria ir virsta visiðkai skirtingais pasauliais. Kai ðnekëdamasis su jaunesniais draugais jiems pasakoju epizodus ið laikotarpio prieð pirmàjá karà, ið jø nuostabos ir klausimø suvokiu, kiek daug dalykø, kurie man dar yra savaime suprantama realybë, jiems jau tapo istoriniai arba neásivaizduojami. Ir slaptas jausmas manyje jiems pritaria: visi mûsø dabartá, vakardienà ir uþvakarykðtá metà jungiantys tiltai sudeginti. Að ir pats negaliu nesistebëti ta gausybe, ta ávairove, kurias mes sutalpinome nedidelëje vieno vienintelio – þinia, didþiai nepatogaus ir grësmiø pilno – gyvenimo erdvëje, bet dar labiau nustembu, kai ðá mûsø gyvenimà palyginu su savo protëviø gyvensena. Mano tëvas, senelis – kà jie matë? Ir vienas, ir kitas gyveno savo gyvenimà – vienodà, monotoniðkà. Vienà vienintelá gyvenimà nuo pradþios iki galo, be pakilimø, be kritimø, be sukrëtimø ir pavojø, gyvenimà su nedidelëmis átampomis, neryðkiais perëjimais; vienodu ritmu, ramiai ir tyliai juos neðë laiko banga nuo lopðio iki kapo. Jie gyveno toje paèioje ðalyje, tame paèiame mieste ir daþniausiai netgi tame paèiame name; tai, kas vyko uþ namø sienø, pasaulyje, tiesà sakant, vyko tik laikraðtyje ir nesibelsdavo á jø duris. Þinia, jø laikais kaþkur kildavo kaþkoks karas, bet tik maþas karelis, palyginti su dabartiniais mastais, kaþin kur tolimame pasienyje, ir patrankø nesigir-


22

Stefan Zweig

dëdavo, o po pusmeèio jis jau bûdavo pasibaigæs, pamirðtas, plonas istorijos lapas, ir vël prasidëdavo senasis, tas pats gyvenimas. Taèiau mûsø gyvenime nebuvo pasikartojimo, nieko nelikdavo ið to, kas bûta, niekas negráþdavo; mums buvo skirta patirti maksimumà to, kà istorija ðiaip jau taupiai atseikëja kiekvienai ðaliai, kiekvienam ðimtmeèiui. Viena karta galbût iðgyveno revoliucijà, antra perversmà, treèia karà, ketvirta badmetá, penkta valstybës þlugimà, o kai kurios laimingos ðalys, laimingos kartos apskritai në vieno ið visø tø dalykø. Taèiau mes, dabartiniai ðeðiasdeðimtmeèiai, kuriems de jure prieð akis dar trupinëlis laiko, – ko mes nematëme, ko nekentëjome, ko nepatyrëme? Visø ámanomø nelaimiø katalogà iðstudijavome nuo pradþios iki pabaigos (bet vis dar nepriëjome paskutinio puslapio). Að pats esu abiejø didþiøjø þmonijos karø amþininkas, ir kiekvienà iðgyvenau skirtinguose frontuose, vienà – vokieèiø, kità – antivokiðkajame. Prieðkariu að paþinau aukðèiausià individo laisvës pakopà ir formà, vëliau man teko paþinti jos þemiausià lygá, kokio nebûta daug amþiø; buvau ir iðaukðtintas, ir paskelbtas uþ ástatymo ribø, buvau ir laisvas, ir nelaisvas, ir turtingas, ir vargðas. Per mano gyvenimà perðuoliavo visi blyðkieji Apokalipsës þirgai, revoliucijos ir badmeèiai, pinigø infliacija ir teroras, epidemijos ir emigracija; po mano akiø sudygo ir iðplito didþiosios masiø ideologijos, faðizmas Italijoje, nacionalsocializmas Vokietijoje, bolðevizmas Rusijoje, bet pirmuèiausia tas marø maras nacionalsocializmas, kuris pakando mûsø europinës kultûros þiedus. Turëjau bûti beginklis, bejëgis liudytojas neásivaizduojamo þmonijos atokryèio, manyta, á seniai uþmirðtà barbarybæ su jos sàmoninga ir programine antihumaniðkumo doktrina. Mums buvo lemta matyti – ir vëlgi daugelis amþiø to nematë – karus, kurie prasidëdavo nepaskelbus karo, koncentracijos lagerius, kan-


Vakarykðtis pasaulis

23

kinimus, masinius plëðimus ir beginkliø miestø bombardavimus, tokius þvëriðkumus, su kuriais pastarosios penkiasdeðimt kartø nebesusidûrë, o bûsimosioms jø tikriausiai nebeteks patirti. Labai keista, bet tuo pat metu, kai mûsø pasaulis visu tûkstantmeèiu atkrito moralumo srityje, að maèiau, kaip ta pati þmonija technikos ir dvasios sferoje pakilo neásivaizduojamiems þygiams, vienu ðuoliu pralenkdama tai, kas buvo sukurta per milijonus metø: lëktuvais uþkariavo oro erdvæ, þemiðkàjá, iðtartà þodá tà paèià akimirkà pasiuntë per Þemës rutulá ir taip nugalëjo kosmosà, suskaldë atomà, nugalëjo klastingas ligas, kone kiekvienà dienà paversdavo ámanomu dalyku tai, kas vakar atrodë dar neámanoma. Niekada, iki pat dabar þmonijos kaip viseto elgesys nebuvo ðëtoniðkesnis, o darbai ir þygiai dieviðkesni. Man atrodo, að privalau paliudyti ðá intensyvø, netikëtumø dramatiðkai pilnà gyvenimà, nes, kartoju, kiekvienas buvo tø milþiniðkø permainø liudytojas, kiekvienas buvo priverstas bûti liudytojas. Mûsø karta neturëjo galimybës pabëgti, nusiðalinti, taip kaip ankstesnës; dël naujosios vienalaikiðkumo tvarkos nuolat buvome átraukti á laikà. Kai Ðanchajuje ant gyvenamøjø namø pasipylë bombos, mes, europieèiai, neiðkëlæ kojø ið namø, ðitai jau þinojome – kinai dar nebuvo spëjæ iðneðti lauk savo suþeistøjø. Tai, kas ávykdavo uþ tûkstanèio myliø, kitapus vandenyno, prieð mus iðnirdavo kaip realus vaizdas. Buvo neámanoma apsisaugoti, apsiginti nuo nuolatinio informavimo ir dalyvavimo ávykiuose. Nebuvo ðalies, á kurià bûtum galëjæs pabëgti, nebuvo tylos, kurià bûtum galëjæs nusipirkti, nuolat, visur mus pasiekdavo likimo ranka ir vël sviesdavo á savo nepasotinamà þaismà. Nuolat privalëjai paklusti valstybës reikalavimams, nusilenkti paèiai bukaprotiðkiausiai politikai ir tapti jos auka,


24

Stefan Zweig

prisitaikyti prie paèiø beprotiðkiausiø pertvarkø, visada buvai pririðtas prie kolektyvo, nors prieðinaisi ið paskutiniøjø, ir jis nenumaldomai tempë paskui save. Tas, kas nuolat ëjo per ðá laikà arba, tiksliau, buvo genamas ir pjudomas, – tik retkarèiais galëdavome atsipûsti, – iðgyveno daugiau istorijos negu kuris nors jo protëvis. Ir dabar esame ties posûkiu, esame ties pabaiga ir nauja pradþia. Todël netvirtinu, kad neturiu jokiø ketinimø, ðià savo gyvenimo retrospektyvà kol kas baigdamas viena konkreèia data. Mat anoji 1939 metø rugsëjo diena galutinai uþbaigia epochà, kuri iðugdë ir iðaugino mus, ðeðiasdeðimtmeèius. Bet jeigu savo liudijimu bûsimoms kartoms perduosime bent maþytæ kruopelytæ tiesos ið jos griûvanèio statinio, tai reikð, kad mes gyvenome ir kûrëme ne visai veltui. Puikiai suvokiu nepalankias, bet mûsø laikui didþiai bûdingas aplinkybes, – joms vieðpataujant bandau suraðyti ðiuos prisiminimus. Raðau juos paèiame karo ákarðtyje, raðau svetur, neturëdamas në menkiausios pagalbinës priemonës savo atminèiai. Vieðbuèio kambaryje neturiu po ranka në vieno savo knygø egzemplioriaus, jokiø uþraðø, draugø raðytø laiðkø. Niekur negaliu gauti informacijos, nes visame pasaulyje laiðkai nebekeliauja ið ðalies á ðalá arba juos stabdo cenzûra. Kiekvienas gyvena toks izoliuotas, kaip prieð ðimtus metø, kai dar nebuvo iðrastas garlaivis, geleþinkelis, lëktuvas ir paðtas. Taigi ið visos savo praeities nieko neturiu prie savæs, tik tai, kà laikau galvoje. Visa kita ðià akimirkà man nepasiekiama arba praþuvæ. Taèiau mûsø karta kaip reikiant iðmoko gerojo meno neliûdëti dël to, kas prarasta, ir galbût dokumentø ir detaliø netektis kaip tik iðeis á naudà ðiai knygai. Mat að vertinu atmintá ne kaip elementà, kuris viena atsitiktinai iðsaugo, o kita atsitiktinai uþmirðta, o kaip jëgà, kuri þinodama tvar-


Vakarykðtis pasaulis

25

ko ir iðmintingai paðalina. Viskas, kà pamirðtame ið savojo gyvenimo, ið tikrøjø vidinio instinkto seniai ið anksto buvo nuspræsta uþmirðti. Tik tai, kas pats save siekia iðsaugoti, turi teisæ bûti iðsaugota kitiems. Tad, prisiminimai, kalbëkite uþ mane ir bent kaip veidrodyje atspindëkite mano gyvenimà prieð jam nugrimztant tamsoje!


26

Stefan Zweig

SAUGUMO PASAULIS

Still und ruhig auferzogen, Wirft man uns auf einmal in die Welt, Uns umspülen hunderttausend Wogen, Alles reizt uns, mancherlei gefällt, Mancherlei verdrießt uns, und von Stund zu Stunden Schwankt das leicht unruhige Gefühl, Wir empfinden, und was wir empfunden, Spült hinweg das bunte Weltgewühl. Goethe

Kai pabandau ásivaizduoti laikà prieð Pirmàjá pasauliná karà, kada uþaugau, rasti parankià formulæ, tai manau, kad taikliausiai já galëèiau apibûdinti taip: tai buvo saugumo aukso amþius. Rodos, viskas mûsø beveik tûkstanèio metø senumo Austrijos monarchijoje buvo sukurta ilgam, o pati valstybë – aukðèiausias ðio pastovumo laidas. Teisës, kurias ji garantavo savo pilieèiams, buvo patvirtintos parlamento, laisvai iðrinktos liaudies atstovybës, o kiekviena pareiga tiksliai apibrëþta. Mûsø valiuta, Austrijos krona, cirkuliavo kaip * Uþaugame supami tylos ir ramybës, Bet vienà dienà mus sviedþia á gyvenimà, Mus laiþo ðimtai tûkstanèiø bangø, Viskas vilioja, daug kas patinka, Daug kas liûdina, ir be paliovos Keièiasi ðvelniai nerimastingas jausmas, Mes jauèiame, o tai, kà pajautëme, Nuplauna sumiðas pasaulio bruzdesys.


Vakarykðtis pasaulis

27

þvilgantis auksinis pinigas ir taip buvo laiduotas jos stabilumas. Kiekvienas þinojo, kiek jis turi arba kiek jam priklauso, kas leidþiama, o kas draudþiama. Viskas turëjo savo normas, tikslø matà ir svorá. Kas turëjo turto, tas galëjo tiksliai apskaièiuoti, kiek ðis kasmet duos procentø; tarnautojas, karininkas kalendoriuje patikimai galëjo rasti metus, kada jis pakils tarnyboje, o kada iðeis á pensijà. Kiekviena ðeima turëjo tikslø biudþetà ir þinojo, kiek skirti bûstui ir maistui, vasaros kelionëms ir reprezentacijai, be to, nedidelæ sumà rûpestingai atidëdavo nenumatytiems dalykams, ligai ir gydytojui. Kas turëjo namà, tas já vertino kaip patikimà prieglobstá vaikams ir anûkams, ûkis ir amatas buvo paveldimi ið kartos á kartà; kai kûdikis dar gulëdavo lopðyje, taupyklëje arba taupomojoje kasoje jau bûdavo atidedamas pirmasis obolas gyvenimo keliui, nedidelë „atsarga“ ateièiai. Ðioje plaèioje imperijoje viskas stovëjo tvirtai ir nepajudinamai savo vietoje, o paèiame virðuje – senasis imperatorius; taèiau visi þinojo (arba tarësi þinà), kad jeigu jis sugalvotø numirti, tai ateitø kitas, ir ta gerai apskaièiuota tvarka liktø, kokia buvusi. Niekas nebelaukë karø, revoliucijø ir perversmø. Visa, kas radikalu, visa, kas smurtinga, proto amþiuje atrodë nebeámanoma. Ðis saugumo jausmas buvo geidþiamiausias milijonø turtas, bendras gyvenimo idealas. Tik jo lydimas gyvenimas laikytas vertas gyventi, ir vis platesni sluoksniai troðko bûti ðio brangaus turto dalininkai. Ið pradþiø ðiuo privalumu dþiaugësi tik pasiturintieji, bet pamaþu já pasisavino plaèiosios masës; saugumo ðimtmetis tapo apdraudos aukso amþiumi. Savasis bûstas buvo draudþiamas nuo gaisro ir vagiø, pasëliai – nuo kruðos ir stichiniø nelaimiø, gyvybë – nuo nelaimiø ir ligø, bûdavo ásigyjamos pensijos iki gyvos galvos, o mergaitëms á lopðá ádedamas draudimo polisas kaip bûsimas kraitis.


28

Stefan Zweig

Net darbininkai galiausiai susivienijo ir iðsireikalavo normuoto atlyginimo bei ligoniø kasø, o tarnai uþbëgo uþ akiø senatvës draudimui ir ið anksto mokëjo ámokas á laidojimo kasà savo paèiø laidotuvëms. Tik tas, kas be rûpesèiø galëjo þvelgti á ateitá, ramus mëgavosi dabartimi. Ðiame jaudinanèiame pasitikëjime, jog savo gyvenimà ámanoma apjuosti aðtriatvore taip, kad nebeliktø në maþiausio plyðelio ásibrauti lemèiai, nepaisant viso poþiûrio á gyvenimà solidumo ir kuklumo, glûdëjo didelis ir pavojingas pasipûtimas. Devynioliktas amþius, pilnas jam bûdingo liberalistinio idealizmo, buvo nuoðirdþiai ásitikinæs, kad jis tiesiu ir teisingu keliu þengia á „geriausià ið visø pasauliø“. Paniekinamai þvelgta á ankstesnes epochas, á jø karus, badmeèius ir sukilimus kaip á laikà, kai þmonijos dar bûta nepilnametës ir neapsiðvietusios. Taèiau dabar reikëjo tik luktelti deðimtmetá kità, ir tada galutinai bus áveiktas paskutinis blogis ir nugalëtas smurtas, ir tikëjimas nepaliaujama, nesulaikoma „paþanga“ anai epochai ið tikrøjø buvo pati tikriausia religija; ta „paþanga“ tikëta labiau negu Biblija ir manyta, kad „paþangos“ evangelijà nepaneigiamai árodë kasdien vis nauji mokslo ir technikos stebuklai. Ið tikro ðio taikaus ðimtmeèio pabaigoje bendras pakilimas buvo vis akivaizdesnis, spartesnis, ávairiapusiðkesnis. Naktá gatvëse vietoj blankiø þibintø spigino elektros lempos, gundantis naujasis parduotuviø tviskesys uþliejo ne tik pagrindines gatves, bet ir priemiesèius, telefonu jau galëjai per atstumà susikalbëti su kitu þmogumi, þmogø nauju greièiu lakdino á tolá nebe kinkinys – iðsipildþiusi Ikaro svajonë já galëjo pakelti nuo þemës ir skraidinti oru. Komfortas ið diduomenës namø iðsklido po miestelënø namus, vandens nebereikëjo neðti ið ðulinio arba hidranto, ugnis nebebuvo vargais negalais ákuriama krosnyje, higiena iðplito, purvas dingo. Þmonës pasidarë graþes-


Vakarykðtis pasaulis

29

ni, stipresni, sveikesni; nuo tada, kai sportas uþgrûdino kûnus, gatvëse vis reèiau matydavai luoðø, gurklëtø, subjaurotø, ir visus tuos stebuklus padarë mokslas, tas paþangos arkangelas. Ir socialinëje srityje stumtasi pirmyn; metai po metø individui buvo suteikiama naujø teisiø, teisingumas taikytas ðvelniau ir humaniðkiau, ir net problemø problema, plaèiøjø masiø skurdas, nebeatrodë neiðsprendþiama. Vis platesni sluoksniai naudojosi rinkimø teise, taigi ir galimybe legaliai ginti savo interesus, sociologai ir profesoriai varþësi, kurie sukurs sveikesnæ ir net laimingesnæ proletariato buitá – tai ar verta stebëtis, kad tas ðimtmetis gërëjosi savo paties laimëjimais ir kiekvienà prabëgusá deðimtmetá vertino tik kaip dar geresnio pirminæ pakopà? Barbariðkais atokryèiais, tokiais kaip Europos tautø karai, nebetikëta lygiai taip kaip raganomis ir vaiduokliais; mûsø tëvai buvo persunkti tvirto tikëjimo neklystamai jungianèia tolerancijos ir draugiðkumo jëga. Jie nuoðirdþiai tikëjo, kad tautas ir konfesijas skirianèios ribos ir nuomoniø skirtumai pamaþu iðnyks ir virs visuotiniu humaniðkumu, ir ðitaip taika ir saugumas, tas aukðèiausias gëris, atiteks visai þmonijai. Bepigu mums, dabarties þmonëms, kurie þodá „saugumas“ seniai iðbraukë ið savo þodyno kaip vizijà, ðaipytis ið anos idealizmo suklaidintos kartos optimistinës iliuzijos, jog þmonijos techninæ paþangà kaip padarinys neiðvengiamai lydi toks pat greitas moralinis pakilimas. Mes, kurie naujajame ðimtmetyje iðmokome nebesistebëti jokiu kolektyvinio þvëriðkumo protrûkiu, mes, kurie ið kiekvienos naujos dienos laukiame dar niekðiðkesniø dalykø negu ið praëjusios, gerokai skeptiðkiau vertiname galimumà moraliðkai auklëti þmogø. Turëjome pripaþinti, kad Freudas buvo teisus, nes kultûrà, civilizacijà jis vertino tik kaip plonytá sluoksná, kurá bet kada gali pralauþti destruktyvûs tamsûs instinktai; pa-


30

Stefan Zweig

maþu turëjome áprasti gyventi be pagrindo po kojomis, be teisingumo, be laisvës, be saugumo. Seniai atsisakëme – savo paèiø labui – tëvø religijos, jø tikëjimo greitu ir ilgalaikiu humaniðkumo pakilimu; mums, gavusiems ðiurpià pamokà, anas skubotas optimizmas atrodo banalus akivaizdoje katastrofos, kuri vienu vieninteliu mostu nusviedë mus tûkstantá metø atgal humaniðkumo ugdymo srityje. Taèiau kad ir iliuzija, tai buvo nuostabi ir tauri iliuzija, kuriai tarnavo mûsø tëvai, þmoniðkesnë ir vaisingesnë negu dabartiniai lozungai. Ir kaþkas manyje, nepaisant viso paþinimo ir nusivylimo, máslingu bûdu negali nuo jos visiðkai atsiplëðti. Tai, kuo þmogus kvëpuoja vaikystëje, visam gyvenimui nepaðalinamai ásiëda á jo kraujà. Kad ir kà kiekviena diena sviestø man á veidà, kad ir kokius paþeminimus ir iðbandymus man ir nesuskaitomiems likimo broliams tektø iðkentëti, neástengiu visiðkai iðsiþadëti savo jaunystës tikëjimo, jog nepaisant visko gyvenimas kada nors vël pagerës. Net ið siaubo prarajos, kurioje ðiandien pusakliai grabinëjame aplinkui pakrikusia ir palauþta siela, að kartkartëmis paþvelgiu aukðtyn á senuosius þvaigþdynus, kurie þërëjo virð mano vaikystës, ir guodþiu save man atitekusiu pasitikëjimu, kad ðis atokrytis ilgainiui pasirodys esàs tik nedidelis laiko tarpsnis amþinoje laiko tëkmëje. Ðiandien, kai anas saugumo pasaulis seniai sugriautas didþiosios audros, mes galutinai ásitikinome, kad jis buvo tik svajoniø pilis. Bet ne, mano tëvai jame gyveno kaip mûriniame name. Në karto nei audra, nei ledinis skersvëjis neásiverþë á jø ðiltà, jaukià egzistencijà; þinia, jie turëjo dar vienà, ypatingà uþuovëjà: jie buvo pasiturintys þmonës, kurie pamaþu uþsiaugino turtus, netgi labai didelius, o tai anuomet patikimai ðiltino langus ir sienas. Jø gyvensena, mano


Vakarykðtis pasaulis

31

supratimu, taip bûdinga vadinamajai „gerajai þydø burþuazijai“, kuri Vienos kultûrai suteikë itin svarbiø vertybiø ir kaip padëkos uþ tai sulaukë visiðko sunaikinimo, kad að savo pasakojimu apie jø ramø ir tylø gyvenimà ið tikro pateiksiu tai, kas neasmeniðka: taip, kaip mano tëvai, Vienoje gyveno deðimt ar dvideðimt tûkstanèiø ðeimø aname garantuotø vertybiø amþiuje. Mano tëvo ðeima buvo kilusi ið Moravijos. Ten maþuose miesteliuose gyveno þydø bendruomenës, kuo graþiausiai sutardamos su valstieèiais ir smulkiàja burþuazija; taigi jos visiðkai nepasiþymëjo prislëgtumu, antra vertus, neákyria, landþia nekantra, bûdinga Galicijos, Rytø þydams. Gyvenimas kaime juos iðugdë stiprius ir tvirtus, ir jie tvirtai ir ramiai þengë savo keliu, taip kaip jø gimtinës valstieèiai per laukus. Anksti emancipavæsi nuo ortodoksinio religingumo, jie buvo aistringi „paþangos“ epochos ðalininkai ir liberalizmo politikos eroje statydavo á parlamentà paèius gerbiamiausius deputatus. Kai tëvo ðeima ið savo gimtinës persikëlë á Vienà, jie stebëtinai greitai prisitaikë prie aukðtesnës kultûros sferos, o jø asmeninis kilimas organiðkai susijo su bendru laiko pakilimu. Ir ðios perëjimo formos poþiûriu mûsø ðeima buvo visiðkai tipinë. Mano senelis ið tëvo pusës realizuodavo manufaktûrø prekes. Paskui, antroje amþiaus pusëje, Austrijoje stojo pramoninë konjunktûra. Ið Anglijos importuotos mechaninës audimo staklës ir verpimo maðinos, jas racionalizavus, sukëlë negirdëtà pigymetá, palyginti su senàja rankinio audimo technika, ir þydø pirkliai – o jiems bûdingas komercinis akylumas ir tarptautinë orientacija – buvo pirmieji Austrijoje, kurie áþvelgë, jog bûtina prisitaikyti prie pramoninës produkcijos. Su daþniausiai nedidelëmis kapitalo sànaudomis jie ákûrë greitosiomis improvizuotus, ið pradþiø tik vandeniu varomus fabrikus, kurie pamaþu iðau-


32

Stefan Zweig

go á galingà, visà Austrijà ir Balkanus uþvaldþiusià Bohemijos tekstilës pramonæ. Taigi mano senelis, kaip bûdingas ankstesnës epochos atstovas, tarnavo tik tarpininkavimo prekybai gatava produkcija, o tëvas jau ryþtingai áþengë á naujà laikà – uþstojæs trisdeðimtuosius gyvenimo metus, jis ðiaurinëje Bohemijoje ákûrë nedidelá audimo fabrikà, kurá laikui bëgant pamaþu ir atsargiai iðplëtojo á solidþià ámonæ. Toks atsargus plëtojimo bûdas, nepaisant viliojamai palankios konjunktûros, visiðkai atitiko to meto dvasià. Be to, jis ypaè atitiko santûrià ir visiðkai negodþià tëvo prigimtá. Jis pasisavino savo epochos credo „safety first“*; jam daug svarbiau buvo turëti „solidþià“ – tai irgi pamëgtas ano meto þodis – ámonæ su nuosavu kapitalu, negu bankø kreditais arba hipotekomis jà iðplëtoti. Tai, kad per visà gyvenimà jo vardo niekas niekada nematë ant paskolinio raðto, ant vekselio, o jo pavardë visada puikavosi jo banko – savaime suprantama, paties solidþiausio, Rothschildo banko, kredito ástaigos, – sàskaitos deðinëje, kredito, pusëje, buvo vienintelis dalykas, kuriuo jis didþiavosi gyvenime. Bet kokios pajamos, susijusios kad ir su maþiausia rizika, jam buvo nemalonios, ir per visà savo amþelá jis niekada nedalyvavo svetimame versle. Vis dëlto laikui bëgant jis praturtëjo ir jo turtai vis labiau augo, bet tikrai ne todël, kad jis nevengë dràsiø spekuliacijø arba ypaè toliaregiðkø operacijø, o kad prisitaikë prie visuotinio ano atsargaus meto metodo – visada sunaudoti tik nedidelæ pajamø dalá ir dël to metai po metø papildyti kapitalà vis didesne pinigø suma. Kaip ir dauguma jo kartos þmoniø, tëvas bûtø laikæs pasitikëjimo nekelianèiu ðvaistûnu tà, kuris nerûpestingai iðleidþia pusæ savo pajamø, „negalvodamas apie ateitᓠ– tai irgi nuolatiniai anos saugumo epochos * Svarbiausia atsargumas (angl.; èia ir kitur vert. past.).


Vakarykðtis pasaulis

33

þodþiai. Dël to, kad pelnas bûdavo atidedamas, anoje didëjanèio klestëjimo epochoje, kurioje ir valstybë nesigvieðë atimti net ið paèiø didþiausiø áplaukø daugiau negu kelis procentus mokesèiø, antra vertus, valstybiniai ir pramoniniai vertybiniai popieriai davë didelius procentus, pasiturintis þmogus galëjo lobti be jokiø pastangø. Turto augimas apsimokëjo; taupusis, ne taip kaip infliacijos metais, dar nebuvo apvagiamas, o solidusis apgaunamas, ir kaip tik patys kantriausieji, nespekuliantai gaudavo didþiausià pelnà. Dël ðio prisitaikymo prie visuotinës savo meto sistemos mano tëvas jau penkiasdeðimties galëjo bûti laikomas – net vertinant pagal tarptautinius standartus – labai pasiturinèiu þmogumi. Taèiau mûsø ðeimos buitis lëtai pëdino paskui vis sparèiau augantá turtà. Pamaþu pradëjome naudotis nedideliais patogumais, ið maþesnio buto persikëlëme á didesná, pavasario popietëmis iðsinuomodavome automobilá, traukiniu vaþiuodavome antros klasës miegamajame vagone, ir tik pradëjæs ðeðtà deðimtá tëvas pirmà kartà leido sau pasidþiaugti prabanga ir su mama þiemà mënesiui iðvyko á Nicà. Apskritai pagrindinë nuostata – turtu mëgautis já turint, o ne já demonstruojant – visiðkai nepakito; ir milijonierius, mano tëvas niekada nerûkë importo, tik paprastà tëvyniná Trabucco, taip kaip imperatorius Pranciðkus Juozapas pigias cigaretes Virginija, o kai loðdavo kortomis, visada statydavo nedideles sumas. Jis visada liko iðtikimas santûrumui, savo jaukiam, bet taktingam gyvenimui. Nors nepalyginti solidesnis ir labiau iðsilavinæs negu dauguma jo kolegø – jis puikiai skambino fortepijonu, raðë aiðkiai ir gerai, kalbëjo prancûziðkai ir angliðkai – atkakliai atsisakydavo bet kokios garbës ir garbës pareigø, visà gyvenimà nesiekë nei jokio vardo, nei titulo ir jø nepriëmë, nors jam, kaip stambiajam pramonininkui, jie daþnai bûdavo siûlomi. Niekada nieko nepraðë,


34

Stefan Zweig

niekam neprivalëjo bûti dëkingas, ir ðis tylus dþiaugsmo jausmas jam reiðkë daugiau negu bet koks iðorinis þenklas. Taèiau kiekvieno þmogaus gyvenime neiðvengiamai ateina laikas, kai savo esybës atvaizde jis iðvysta savàjá tëvà. Tas bûdo bruoþas – polinkis á privatumà, á gyvensenos anonimiðkumà – metai po metø vis labiau ryðkëja manyje, nors ið tikrøjø labai kertasi su mano profesija, kuri vardà ir asmená ið dalies prievarta iðvieðina. Bet vedamam to paties tylaus pasididþiavimo jausmo, man nuo seno nepriimtinos bet kokios iðorinio pagarbumo formos; að atsisakiau ordino, garbës vardo, visø man siûlytø draugijø prezidento posto, niekada nepriklausiau jokiai akademijai, jokiam komitetui, jokiai þiuri; net sëdëti prie ðventinio stalo man tikra kanèia, o nuo minties, kad kà nors turësiu ko praðyti, man dar neprasiþiojus iðdþiûsta burna, – nesvarbu, kad praðau dël kito asmens. Þinau, kad ðitoks varþymasis yra tikra atgyvena pasaulyje, kuriame ámanoma likti laisvam tik gudraujant ir pabëgant, kuriame, pasak iðmintingø tëvo Goethe’s þodþiø, „ordinai ir titulai apsaugo nuo vieno kito niukso spûstyje“. Taèiau mane verèia trauktis tëvas manyje ir jo tylus pasididþiavimas, ir man nevalia jam prieðintis, nes jam esu dëkingas uþ tai, kà jauèiu kaip vienintelæ patikimà nuosavybæ: vidinës laisvës jausmà. Mano motina, mergautine pavarde Brettauer, buvo kitokios, tarptautinës kilmës. Ji buvo gimusi Ankonoje, pietinëje Italijoje, ir italø kalba buvo lygiai tokia pat jos vaikystës kalba kaip vokieèiø; kai su mano moèiute arba savo seseria kà nors kalbëdavo, ko neturëjo suprasti tarnai, visada ðnekëdavo italiðkai. Rizotas ir anuomet dar reti artiðokai bei kitos pietø virtuvës ypatingybës man buvo paþástami nuo maþumës, ir kai vëliau nuvykdavau á Italijà, nuo pirmos mi-


Vakarykðtis pasaulis

35

nutës pasijusdavau kaip namie. Taèiau mano motinos ðeima buvo ne italiðka, o sàmoningai tarptautinë; Brettaueriai, kurie ið pradþiø turëjo bankà, didþiøjø þydø bankininkø ðeimø pavyzdþiu, tik, suprantama, kur kas maþesniu uþmoju, ið nedidelio Hohenemso miestelio Ðveicarijos pasienyje anksti pasklido po pasaulá. Vieni ásikûrë Sankt Galene, kiti Vienoje ir Paryþiuje, mano senelis apsigyveno Italijoje, o vienas dëdë – Niujorke, ir ðie tarptautiniai ryðiai jiems suteikë geresnes manieras, didesnes perspektyvas, be to, tam tikrà pasididþiavimà ðeima. Ðioje ðeimoje nebebuvo smulkiø komersantø, makleriø, tik bankininkai, direktoriai, profesoriai, advokatai ir gydytojai, kiekvienas kalbëjo keliomis kalbomis, ir að dar prisimenu, kad pas tetà Paryþiuje, kai visi susësdavo prie vaiðiø stalo, ið vienos kalbos bûdavo perðokama á kità, ir tai buvo savaime suprantamas dalykas. Tai buvo ðeima, kuri rûpestingai „þiûrëjo savæs“, ir kai ateidavo laikas tekinti kurià nors ne itin pasiturinèiø giminaièiø dukrà, visa ðeima sudëdavo jai solidø kraitá, kad tik ji nenutekëtø „þemyn“. Mano tëvas, kaip stambus pramonininkas, buvo gerbiamas, bet motina, nors ir sujungta su juo paèios laimingiausios santuokos saitais, niekada nebûtø pakentusi, kad jo giminës drástø lygintis su jos giminëmis. Tas pasididþiavimo savo kilme jausmas tûnojo kiekvieno Brettauerio ðirdyje ir buvo neiðnaikinamas, ir kai vëliau kuris nors ið jø man norëdavo parodyti ypatingà prielankumà, atsainiai tardavo: – Juk tu tikras Brettaueris, – tarsi pritariamai norëtø pasakyti: „Juk tu esi mûsiðkis“. Šitoks aristokratiðkumas, kurá daugelis þydø ðeimø prisiskyrë paèios, dar vaikystëje mane ir mano brolá ir juokino, ir erzino. Mes nuolat girdëdavome, kad tie þmonës yra „neprasti“, o anie „prasti“, kiekvienas draugas bûdavo ðniukðtinëjamas, ar jis ið „geros“ ðeimos, iki paskutinio nario per-


36

Stefan Zweig

kratoma visa jo giminë, visas turtas ir tai, kaip tas turtas uþgyventas. Tas nuolatinis klasifikavimas, kuris, tiesà sakant, ir buvo kiekvieno ðeimos ir subuvimo pokalbio objektas, anuomet mums atrodë didþiai komiðkas ir snobiðkas, juk galiausiai visos þydø ðeimos skiriasi tik tuo, kad kai kurios penkiasdeðimèia arba ðimtu metø anksèiau uþ kitas iðëjo ið to paties þydø geto. Tik daug vëliau man paaiðkëjo, kad „geros“ ðeimos sàvoka, kuri mums, berniukams, skambëjo kaip parodistinis dirbtinës pseudoaristokratijos farsas, iðreiðkia vienà giliausiø ir paslaptingiausiø þydiðkosios esybës siekiø. Apskritai tariama, kad þydo tikrasis ir bûdingas gyvenimo tikslas yra praturtëti. Nieko panaðaus. Praturtëti þydui reiðkia tam tikrà tarpinæ pakopà, priemonæ, vedanèià á tikràjá tikslà, bet jokiu bûdu ne vidiná tikslà. Tikroji þydo valia, jo imanentinis idealas – pakilti á dvasios sritá, á aukðtesná kultûros sluoksná. Jau Rytø ortodoksinëje þydijoje, kur smarkiau iðryðkëjæ visos rasës trûkumai ir privalumai, plastiðkai iðreikðta ði valios teikiama pirmenybë dvasiai vien tik materialiø dalykø atþvilgiu: pamaldusis, Raðto þinovas bendruomenëje gerbiamas ðimteriopai labiau negu turtingasis; net turèius verèiau atiduos savo dukrà á þmonas varguoliui dvasininkui, bet ne pirkliui. Ðis dvasios iðkëlimas aukðèiau visko vienodai bûdingas visiems þydø luomams; net pats neturtingiausias prekiø iðneðiotojas, kuris per lietø ir vëjà tempia savo neðulius, ið paskutiniøjø stengsis iðmokslinti vienà sûnø, ir visa ðeima vertins kaip garbës vardà tai, kad tarp jø yra vienas, kuris ðá tà reiðkia dvasios srityje – profesorius, mokslininkas, muzikas, tarsi jis savo nuopelnais juos visus pakeltø á aristokratus. Kaþkas þydiðkajame þmoguje nesàmoningai bando pabëgti nuo to, kas moraliðkai abejotina, kas bjauru, smulkmeniðka ir nedvasinga, o tai bûdinga visai prekybai, kas tik komercija, ir pakilti á bepinigæ dvasingumo


Vakarykðtis pasaulis

37

sritá, tarsi norëtø – Wagnerio þodþiais – save ir visà savo rasæ iðvaduoti ið pinigø prakeikimo. Todël beveik visada þydijoje turto siekis antroje, daugiø daugiausia treèioje ðeimos kartoje iðblësta, ir kaip tik paèios galingiausios dinastijos pamato, kad jø sûnûs nenori perimti savo tëvø bankø, fabrikø, plaèiai apmestø ir ðiltø darbø. Neatsitiktinai lordas Rothschildas tapo ornitologu, Warburgas – meno istoriku, Cassireris – filosofu, Sassoonas – poetu, jie visi pakluso tam paèiam, nesàmoningam troðkimui iðsivaduoti ið to, kas þydijà ankðtina, ið vien tik ðalto pinigo kalimo, ir galbût ðitaip reiðkiasi netgi slaptas ilgesys – bëgant á dvasios sritá, nusikratyti vien tik þydiðkumo ir ásilieti á tai, kas visuotinai þmogiðka. Taigi „gera“ ðeima reiðkia daugiau negu tik visuomeniná dalykà, kurá ji pati ðiuo þodþiu sau pripaþásta; „gera“ ðeima reiðkia þydiðkumà, kuris yra nusikratæs arba pradeda kratytis visø ydø ir viso siaurumo bei smulkmeniðkumo, jam prievarta iðugdytø geto, prisitaikymu prie kitos kultûros ir, galimas daiktas, prie universalios kultûros. Tai, kad ðis bëgsmas á dvasios sritá neproporcingu intelektualiø profesijø pertekliumi þydijai vëliau buvo lygiai taip lemtingas kaip pirma jos uþsidarymas materialinëje srityje, þinia, yra amþinas þydø likimo paradoksas. Turbût jokiame Europos mieste á kultûros sritá nesiverþta taip karðtai kaip Vienoje. Kaip tik todël, kad monarchija, Austrija ilgus ðimtmeèius nei turëjo politiniø ambicijø, nei galëjo pasigirti itin sëkmingais karo þygiais, nacionalinio pasididþiavimo jausmas stipriausiai suveðëjo kaip troðkimas pirmauti meno srityje. Nuo senosios Habsburgø imperijos, kuri kaþkada valdë Europà, seniai buvo atskilusios paèios svarbiausios ir vertingiausios, vokieèiø ir italø, flamandø ir valonø, provincijos; tik sostinë, kaip ir anksèiau, tebetvis-


38

Stefan Zweig

këjo praðmatnumu, – rûmø tvirtovë, tûkstantmetës tradicijos saugotoja. Romënai padëjo kertiná ðio miesto akmená, ákûrë miestà kaip castrum*, kaip pirmutiná postà, ginantá lotynø civilizacijà nuo barbarø, o daugiau kaip po tûkstanèio metø á ðiuos mûrus atsitrenkæs subyrëjo osmanø antpuolis prieð Vakarus. Èia þygiavo nibelungai, èia virð pasaulio ðvietë nemirtingasis muzikos septyneto þvaigþdynas: Gluckas, Haydnas ir Mozartas, Beethovenas, Schubertas, Brahmsas ir Johannas Straußas, èia susiliejo visos Europos kultûros upës; rûmuose, diduomenëje, liaudyje vokiðkumas kraujyje sumiðo su slaviðkumu, vengriðkumu, ispaniðkumu, italiðkumu, prancûziðkumu, flamandiðkumu, ir tikrasis ðio muzikos miesto genialumas buvo – visus ðiuos kontrastus harmoningai suvienyti ir paversti nauju ir savitu dalyku, austriðkumu, vieniðkumu. Svetingas ir apdovanotas ypatingu pagaulumu, ðis miestas traukë paèias skirtingiausias jëgas, jas atpalaiduodavo, paðalindavo jø átampà, suðvelnindavo; èia buvo lengva ir malonu gyventi, ðioje dvasinës santarvës aplinkoje, ir nesàmoningai kiekvienas ðio miesto gyventojas buvo ugdomas nacionalumo pranokimui, kosmopolitiðkumui, ugdomas pasaulio pilieèiu. Ðis suderinimo, ðvelniø ir melodingø perëjimø menas jau buvo pastebimas iðorinëje miesto sanklodoje. Ðimtmeèiams bëgant palengva uþaugæs, ið vidinio þiedo organiðkai iðsiskleidæs, jis su savo dviem milijonais buvo pakankamai gausus gyventojø miestas, kad suteiktø visà didmiesèio prabangà ir ávairovæ, bet ne toks milþiniðkas, kad bûtø atkirstas nuo gamtos, taip kaip Londonas arba Niujorkas. Paskutiniai miesto namai atsispindëjo galingoje Dunojaus upëje arba þvelgë á plaèià lygumà, arba iðtirpdavo soduose ir laukuose, arba ðvel* Átvirtinta vieta, fortas (lot.).


Vakarykðtis pasaulis

39

niomis kalvomis kabinosi á paskutines þaliais miðkais apaugusias Alpiø atðakas; beveik nebuvo justi, kur prasideda gamta, o kur miestas, viena virto kita ðvelniai ir noriai. Antra vertus, paèiame mieste jutai, kad jis iðaugo kaip medis, kuris kaupia rievæ prie rievës; vietoj senøjø tvirtovës pylimø vidiná, patá brangiausià branduolá juosë Ringðtrasës gatvë ir jos iðkilmingi namai. Centre senieji dvaro ir didikø rûmai pasakojo suakmenëjusià istorijà; èia, pas Lichnowskius, grojo Beethovenas, pas Esterhazius sveèiavosi Haydnas, ten, senajame universitete, pirmà kartà nuskambëjo Haydno „Pasaulio sukûrimas“, Hofburgo pilis regëjo imperatoriø kartas, Schönbrunno rûmai matë Napoleonà, Ðv. Stepono katedroje klûpëjo susivienijæ krikðèionijos kunigaikðèiai, kalbëdami padëkos maldà uþ Europos iðgelbëjimà nuo turkø, universiteto sienos matë aibæ mokslo ðviesuliø. Tarp ðiø pastatø spindinèiomis alëjomis ir ðvytinèiomis parduotuvëmis iðdidþiai ir iðtaigingai kilo naujoji architektûra. Taèiau senovë èia sutarë su naujovëmis lygiai taip kaip taðytas akmuo su nelytëta gamta. Buvo nuostabu gyventi èia, ðiame mieste, kuris svetingai priimdavo visa, kas svetima, ir mielai atiduodavo save, jo lengvas, kaip Paryþiaus, giedras ir aukðtyn keliantis oras natûraliai vertë mëgautis gyvenimu. Viena, mes tai þinome, buvo besimëgaujantis miestas, bet kà gi reiðkia kultûra, jei ne ið ðiurkðèios gyvenimo materijos menu ir meile iðmeilikauti visa, kas joje trapiausia ir grakðèiausia, ðvelniausia, subtiliausia? Smaguris kulinarine prasme, kuriam itin rûpi geras vynas, aitrus ðvieþias alus, sotûs miltiniai valgiai ir tortai, ðis miestas buvo reiklus ir subtilesniø malonumø poþiûriu. Muzikavimas, ðokiai, teatro spektakliai, pokalbiai, skoningas ir mandagus elgesys jame praktikuotas kaip ypatingas menas. Ne karo, ne politikos, ne prekybos dalykai persverdavo ir individo, ir visumos gyve-


40

Stefan Zweig

nime; vidutinis vienietis kiekvienà rytà pirmuèiausia perbëgdavo akimis laikraðtyje ne parlamento diskusijas arba pasaulio ávykius, o teatro repertuarà, kuris vieðajame gyvenime vaidino kitiems miestams sunkiai suprantamà ypatingos svarbos vaidmená. Imperatoriðkasis teatras, Burgtheater, vienieèiui, austrui buvo daugiau negu tik scena, kurioje aktoriai vaidina teatro pjeses; tai buvo mikrokosmas, kuris atspindëjo makrokosmà, margas atspindys, kuriame visuomenë galëjo matyti pati save, vienintelis tikras, gero skonio cortigiano*. Rûmø teatro aktoriaus pavyzdys þiûrovus mokë, kaip rengtis, kaip áeiti á kambará, kaip vesti pokalbá, kokius þodþius mandagiam vyrui vartoti, o kokiø vengti; scena buvo ne tik pramogos vieta, bet ir sakytinë bei plastinë gero elgesio, taisyklingos tarties nuoroda, ir pagarbos ðviesratis kaip aureolë gaubë viskà, kas bent kiek buvo susijæ su rûmø teatru. Ministras pirmininkas, turtingiausias magnatas Vienoje galëjo eiti gatve, ir niekas á já në neatsigræþdavo, bet rûmø teatro aktoriø, operos dainininkæ atpaþindavo kiekviena pardavëja ir kiekvienas veþikas; mes, berniukai, iðdidþiai pasakodavomës, kai kurá nors ið jø (jø nuotraukas, autografus rinkdavo kiekvienas) susitikdavome gatvëje, ir ðis kone religinis asmens kultas buvo toks stiprus, kad iðplisdavo ir savo aplinkoje; Sonnenthalio kirpëjas, Josefo Kainzo veþëjas buvo didþiai gerbiami asmenys, kuriems slapta pavydëjome; jauni dabitos didþiavosi, kad jiems siuva tas pats siuvëjas. Kiekvienas þymaus aktoriaus jubiliejus, kiekvienos laidotuvës bûdavo ávykis, kuris uþtemdydavo visus politinius ávykius. Bûti suvaidintam Burgtheater buvo didþiausia kiekvieno Vienos raðytojo svajonë, nes ið dalies tai reiðkë, kad ðis autorius tampa aristokratu iki gyvos galvos; taip pat ðis ávy* Pataikûnas, ásiteikëlis, meilikautojas (it.).


Vakarykðtis pasaulis

41

kis buvo susijæs su ávairiopais pagerbimais, antai raðytojas gaudavo nemokamà bilietà iki gyvos galvos, kvietimà á visus oficialius renginius; ðitaip tapdavai sveèiu viename imperatoriðkajame name, ir að dar prisimenu, kokia iðkilminga nuotaika gaubë mano paties ávesdinimà á ðá teatrà. Prieðpiet teatro direktorius mane pakvietë á savo kanceliarijà, kad – pirma pasveikinæs – man praneðtø, jog Burgtheater aprobavo mano dramà; vakare gráþæs namo radau jo vizitinæ kortelæ. Man, dvideðimt ðeðeriø metø jaunuoliui, jis padarë formalø atsakomàjá vizità, kaip autorius að jau dël paties priëmimo tapau gentleman, su kuriuo imperatoriðkojo instituto direktorius privalëjo elgtis au pair*. O tai, kas vykdavo teatre, netiesiogiai lietë kiekvienà, netgi tà, kuris su juo apskritai nebuvo susijæs. Antai prisimenu: kai dar buvau vaikas, mûsø virëja vienà dienà verkdama ápuolë á kambará: ji kà tik suþinojusi, kad numirë Charlotte Wolter – þymiausia Burgtheater aktorë. Suprantama, visas tas baisus sielvartas atrodë groteskiðkai todël, kad ði sena, pusiau neraðtinga virëja në karto nebuvo tame elegantiðkame teatre, o Wolter niekada nematë nei scenoje, nei gyvenime; bet didi nacionalinë aktorë Vienoje buvo neabejotina viso miesto kolektyvinë nuosavybë, todël visai paðalinis þmogus jos mirtá iðgyveno kaip baisià nelaimæ. Kiekviena netektis, mylimo dainininko arba menininko mirtis neiðvengiamai virsdavo nacionaliniu gedulu. Kai „senàjᓠBurgtheater, kuriame pirmà kartà nuskambëjo Mozarto „Figaro vedybos“, buvo nutarta nugriauti, visa Vienos visuomenë, iðkilminga ir susijaudinusi, susirinko teatro patalpose; vos tik nusileido uþdanga, visi puolë á scenà, kad pasiimtø kaip relikvijà bent ðipulëlá tø lentø, ant kuriø vaidino jø mylimi menininkai, ir * Kaip su lygiu (pranc.).


42

Stefan Zweig

net po keleto deðimtmeèiø daugelyje miestelënø namø tas menkas skiedreles galëjai pamatyti saugomas brangiose dëþutëse, taip kaip baþnyèiose saugomi Ðventojo Kryþiaus gabalëliai. Mes patys elgëmës nedaug protingiau, kai buvo griaunama vadinamoji Bösendorfo salë. Pati savaime ði nedidelë koncertø salë, kurioje buvo rengiami kamerinës muzikos koncertai, buvo neiðvaizdus, nemeniðkas statinys, kadaise kunigaikðèio Liechtensteino jojimo mokykla, apkalus jà lentomis, ji buvo pritaikyta muzikinëms reikmëms. Taèiau ji rezonavo kaip senas smuikas, muzikos mëgëjams ji buvo ðventa vieta, nes joje koncertavo Chopinas ir Brahmsas, Lisztas ir Rubinsteinas, nes joje pirmà kartà nuskambëjo daug áþymiø kvartetø. O dabar ji turëjo uþleisti vietà naujam specialios paskirties statiniui; tai buvo nesuvokiama mums, iðgyvenusiems joje neuþmirðtamø valandø. Nuskambëjus paskutiniams Beethoveno muzikos taktams, o já Rose kvartetas atliko puikiau negu kada nors, niekas nepakilo ið vietos. Mes triukðmavome ir plojome, kai kurios moterys kûkèiojo ið susijaudinimo, niekas nenorëjo pripaþinti, kad tai atsisveikinimas. Kad iðsiskirstytume, salëje buvo uþgesintos ðviesos. Në vienas ið keturiø ar penkiø ðimtø aistruoliø neiðëjo. Mes sëdëjome pusvalandá, valandà, tarsi savo buvimu bûtume galëjæ iðgelbëti salæ. O kaip peticijomis, demonstracijomis, straipsniais, kai dar buvome studentai, kovojome, kad nebûtø nugriautas namas, kuriame mirë Beethovenas! Kiekvienas ið tø istoriniø pastatø Vienoje buvo kaip sielos dalelë, kurià mums plëðë ið kûno. Ðis fanatiðkas meno, ypaè teatro meno, pomëgis Vienoje buvo bûdingas visiems sluoksniams. Tiesà sakant, dël ðimtametës tradicijos Viena pati savaime buvo aiðkiai susisluoksniavæs ir drauge – kaip jau raðiau – nuostabiai instrumentuotas miestas. Prie dirigento pulto vis dar tebestovëjo


Vakarykðtis pasaulis

43

imperatoriaus rûmai. Imperatoriaus pilis buvo centras ne tik erdvine, bet ir kultûrine, monarchijos supranacionalumo prasme. Ðià pilá juosë antras pylimas – austrø, lenkø, èekø, vengrø didikø rûmai. Po jø ëjo „geroji visuomenë“, kurià sudarë þemesnieji didikai – aukðtieji tarnautojai, pramonës aristokratija ir „senosios ðeimos“, o paskiausiai – smulkieji miestelënai ir proletariatas. Kiekvienas sluoksnis gyveno savo rate ir netgi savo gyvenamajame rajone, didikai savo rûmuose miesto ðirdyje, diplomatai treèiame rajone, pramonininkai ir pirkliai netoli Ringðtrasës gatvës, smulkieji miestelënai vidiniuose rajonuose, nuo antro iki septinto, o proletariatas buvo ásikûræs miesto pakraðèiuose; taèiau visi kontaktavosi teatre ir per didþiàsias iðkilmes, kaip antai gëliø karnavalas Prateryje, kur trys ðimtai tûkstanèiø þmoniø entuziastingais pritarimo ðûksniais sveikindavo „virðutinius deðimt tûkstanèiø“ jø nuostabiai iðdabintuose ekipaþuose. Viskas, kas neapsieidavo be muzikos arba gëliø, Vienoje virsdavo proga ðvæsti, – Dievo Kûno ðventë, karinis paradas, Burgmusik; net laidotuvës sutraukdavo entuziastingø þiûrovø, ir kiekvienas tikras vienietis puoselëjo ambicingà svajonæ apie „graþias pakasynas“, kuriose netrûktø puoðnios eisenos ir gausios palydos; net savo mirtá tikras vienietis paversdavo galimybe pasigroþëti kitiems. Visas miestas buvo vieningas ðiuo, pagaulumo spalvoms, muzikos garsams, ðventëms, poþiûriu, reginio, kaip gyvenimo þaismo ir atspindëjimo formos, pomëgio poþiûriu. Ðios vienieèiø „teatromanijos“, kuri per jø norà iððniukðtinëti visas visutëles savo numylëtiniø gyvenimo smulkmenas kai kada ágydavo groteskiðkø bruoþø, tikrai nereikëtø piktai paðiepti; mûsø austriðkasis politinis neveiklumas, ekonomikos atsilikimas, palyginti su energingàja kaimyne Vokietija, tikrai gali bûti ið dalies paaiðkinamas ðiuo perdëtu


44

Stefan Zweig

mëgavimosi sureikðminimu. Taèiau kultûros poþiûriu meninio gyvenimo sureikðminimo padarinys buvo nepaprastas dalykas – neapsakoma pagarba kiekvienam meniniam laimëjimui; ðimtmeèiais ugdoma, ji iðaugino lygiø neturintá iðmanymà, o ðis savo ruoþtu aukðtai pakëlë visas kultûros sritis. Menininkas visada jauèiasi geriausiai ir labiausiai ákvëptas ten, kur jis vertinamas ir net pervertinamas. Menas visada pasiekia virðûnæ tada, kai jis yra visos tautos gyvenimo reikalas. Kaip Florencija, Roma Renesanso epochoje traukë menininkus ir juos padarë didþius, nes kiekvienas jautë, kad nuolat varþydamasis nepaliaujamai turi pranokti kitus ir save patá visø miestelënø akyse, taip ir Vienos muzikantai, aktoriai þinojo, kokie jie svarbûs miestui. Vienos operoje, Burgtheater niekas nepraslysdavo pro þiûrovø akis; jie tuètuojau pastebëdavo kiekvienà neteisingà natà, kritikuodavo kiekvienà netikslø ástojimà, kiekvienà trumpinimà; taip kontroliavo ne tik profesionalûs kritikai per premjeras, bet ir kasdien budrios ir nuolatinio klausymo iðmiklintos visos publikos ausys. Politikos, administravimo, paproèiø gyvenime viskas tekëjo gana ramiai ir kiekvienas „aplaidumas“ vertintas geraðirdiðkai abejingai, kiekvienas prasiþengimas atlaidþiai, bet meno dalykuose buvo neatleidþiama; juose buvo pastatyta ant kortos miesto garbë. Kiekvienas dainininkas, kiekvienas aktorius, kiekvienas muzikantas nepaliaujamai turëjo stengtis ið paskutiniøjø, antraip jis bûtø praþuvæs. Buvo nuostabu Vienoje bûti numylëtiniu, bet buvo nelengva iðlikti numylëtiniu; uþ meninio pajëgumo silpimà buvo neatleidþiama. Ir tas þinojimas, kad yra nuolat negailestingai stebimas, kiekvienà menininkà Vienoje vertë atiduoti visas jëgas, o visumà pakeldavo á nuostabø lygá. Ið tø jaunystës metø á savo gyvenimà pasiëmëme grieþtà, nepermaldaujamà matà, kuriuo matavome kiekvienà meniná atlikimà ir


Vakarykðtis pasaulis

45

meno kûriná. Kas operoje, kuriai vadovavo Gustavas Mahleris, paþino jo ávestà geleþinæ drausmæ, apimanèià net maþiausias smulkmenas, o filharmonijoje – polëká ir pedantiðkumà kaip savaime suprantamai neatsiejamus dalykus, tà kaip tik dabar retai tenkina teatro spektaklis arba muzikos koncertas. Bet ðitaip mes iðmokome bûti grieþti ir sau patiems; pavyzdinis mums buvo ir liko toks lygis, á kurá tik nedaugelyje pasaulio miestø buvo lygiuojamas pradedantysis menininkas. Bet ir paèioje liaudyje giliai ðaknijosi iðmanymas, koks ið tikrøjø turi bûti ritmas ir tempas, nes netgi maþas þmogelis prie taurës ðiømetinio vyno ið kapelos reikalavo tokios pat geros muzikos kaip ið ðeimininko – gero vyno; Prateryje liaudis puikiai þinojo, kuris karinis orkestras groja „su ugnele“, ar tai „Vokieèiø meistrai“, ar vengrai; kas gyveno Vienoje, tas tarsi ið oro ákvëpdavo ritmo pojûtá. Ðis muzikalumas mums, raðytojams, reiðkësi ypatingai iðpuoselëta proza, o kitiems þmonëms takto pojûtis persmelkdavo visuomeninæ laikysenà ir kasdiená gyvenimà. Vienietis be polinkio á menà ir be formos pojûèio buvo sunkiai ásivaizduojamas vadinamojoje „geroje“ draugijoje, bet netgi didþiausias varguolis ið paties gamtovaizdþio, ið þmoniø giedriø santykiø aplinkos áimdavo á savo gyvenimà tam tikrà groþio pajautà; kas neturëjo tos meilës kultûrai, to ir mokanèio mëgautis, ir tirianèio pojûèio, kuriuo patirdavo ðá patá ðvenèiausià gyvenimo apstà, tas nebuvo vienietis. Tad prisitaikymas prie tautos, su kuria gyvena, arba prie kraðto þydams yra ne tik iðorinë apsaugos priemonë, bet ir gilus vidinis poreikis. Jø troðkimas turëti tëvynæ, rasti ramybæ, atilsá, saugumà, nesvetimumà juos verèia karðtai jungtis su savo aplinkos kultûra. Turbût niekur kitur – iðskyrus Ispanijà XV amþiuje – ðis ryðys nebuvo laimingesnis ir vaisin-


46

Stefan Zweig

gesnis kaip Austrijoje. Daugiau kaip prieð du ðimtus metø ásikûræ imperatoriaus mieste, þydai rado jame linksmo bûdo, á santarvæ linkusià tautà, kurios sieloje po tariamai palaida forma glûdëjo tas pats gilus dvasiniø ir estetiniø, patiems þydams tokiø svarbiø vertybiø troðkimas. Vienoje jie rado dar daugiau: jie rado joje asmeniná uþdaviná. Paskutiná ðimtmetá menas Austrijoje neteko senøjø tradiciniø globëjø ir uþtarëjø: imperatoriaus rûmø ir aristokratijos. Aðtuonioliktame ðimtmetyje Marijos Terezos dukras mokë muzikos Gluckas, Juozapas II kaip þinovas nagrinëjo su Mozartu jo operas, Leopoldas III pats kûrë muzikà, bet vëlesniøjø imperatoriø, Pranciðkaus II ir Ferdinando, menas nebedomino, ir mûsø imperatorius Pranciðkus Juozapas, kuris per savo aðtuoniasdeðimt gyvenimo metø neperskaitë, net nepaëmë á rankas jokios knygos, iðskyrus kariuomenës karininkø sàraðà pagal rangà, netgi jautë tam tikrà antipatijà muzikai. Lygiai taip ir didikai atsisakë meno globëjø vaidmens; praëjo ðlovingi laikai, kai Esterhaziai davë pastogæ Haydnui, o Lobkowitziai, Kinskiai ir Waldsteinai varþësi, kieno rûmuose ávyks Beethoveno kûriniø premjeros, kai grafienë Thun parpuolusi ant keliø maldavo didájá demonà neatsiimti ið operos „Fidelio“. Jau Wagneris, Johannas Straußas arba Hugo Wolfas ið jø nebegalëjo tikëtis në maþiausios paramos; kad filharmonijos koncertus iðlaikytø ankstesnio lygio, kad tapytojams, skulptoriams suteiktø galimybæ dirbti ir gyventi, á pagalbà turëjo ateiti miestelënai; ir kaip tik þydai miestelënai didþiavosi, puikavosi tuo, kad jie daugiausia gali prisidëti ir neleisti iðblësti Vienos kultûros ðlovei. Jie nuo seno mylëjo ðá miestà ir jame giliai suleido ðaknis, bet jie þinojo: tik meilë Vienos kultûrai jiems suteikia teisæ turëti tëvynæ ir daro juos tikrais vienieèiais. Tiesà sakant, vieðajame gyvenime jø átaka buvo maþa; imperatoriaus rûmø


Vakarykðtis pasaulis

47

spindesys temdë bet koká privatø turtà, aukðtos pareigos valstybës aparate buvo paveldimos, diplomatija buvo rezervuota aristokratijai, armija ir aukðtoji valstybinë tarnyba – senosioms giminëms, tad þydai në nebandë ambicingai skverbtis á ðiuos privilegijuotus sluoksnius. Jie taktingai gerbë ðias tradicines pirmumo teises kaip savaime suprantamas; antai prisimenu, kad mano tëvas visà gyvenimà vengë eiti á Sacherio restoranà, ir taip elgësi ne ið taupumo – kainø skirtumas, palyginti su kitais didþiaisiais vieðbuèiais, buvo juokingai maþas – bet ið natûralaus santûrumo jausmo: jam atrodë nejauku arba nederama pietauti restorane, kai prie gretimo stalelio sëdi princas Schwarzenbergas arba Lobkowitzius. Tik meno atþvilgiu Vienoje visi jautë turá vienodas teises, nes meilë menui Vienoje laikyta bendra priederme, tad neámanoma iðmatuoti þydø burþuazijos ánaðo – jos ávairiopos pagalbos ir paramos – á Vienos kultûrà. Þydai buvo tikroji publika, jie pripildydavo teatrø, koncertø sales, jie pirko knygas, paveikslus, jie lankë parodas ir savo guvesniu, tradicijos maþiau varþomu supratimu visur buvo naujojo rëmëjai ir ðaukliai. Beveik visi didieji devyniolikto amþiaus meno rinkiniai buvo jø sukaupti, tik jie ágalino beveik visus meninius eksperimentus; be nepaliaujamai stimuliuojanèio þydø burþuazijos domesio, per rûmø, aristokratijos ir krikðèioniø milijonieriø, kuriems arèiau ðirdies buvo ristûnø arklidës ir medþioklës, o ne parama menui, neveiklumà Vienà meno poþiûriu Berlynas bûtø aplenkæs lygiai taip kaip Austrijà politikos poþiûriu Vokietijos imperija. Kas Vienoje norëjo ágyvendinti kokià nors naujovæ, kas kaip sveèias Vienoje tikëjosi rasti supratimà ir publikà, tas buvo priverstas turëti reikalà su ðia þydø burþuazija; kai antisemitizmo laikotarpiu vienà vienintelá kartà buvo pabandyta ákurti vadinamàjá „nacionaliná teatrà“, neatsirado nei autoriø, nei aktoriø, nei


48

Stefan Zweig

þiûrovø; po keliø mënesiø „nacionalinis teatras“ apgailëtinai suþlugo, ir kaip tik ðis pavyzdys pirmà kartà aiðkiai parodë: devyni deðimtadaliai to, kà pasaulis garbstë kaip devyniolikto ðimtmeèio Vienos kultûrà, buvo Vienos þydø remiama, maitinama ir net jø paèiø sukurta kultûra. Mat kaip tik paskutiniais metais – panaðiai kaip Ispanijoje prieð tokià pat tragiðkà þûtá – Vienos þydija pradëjo reikðtis meno srityje, beje, ne bûdinga þydiðka forma, o – ásigyvenimo stebuklo dëka – paèiu intensyviausiu bûdu iðreikðdama austriðkumà, vieniðkumà. Goldmarkas, Gustavas Mahleris ir Schönbergas muzikos technikos srityje tapo tarptautinio masto figûromis, Oscaras Straußas, Leo Fallis, Kálmánas vël praþydino valso ir operetës tradicijà, Hofmannsthalis, Arthuras Schnitzleris, Beeras-Hofmannas, Peteris Altenbergas Vienos literatûrà pakëlë á tarptautiná lygmená, kurio ji nebuvo pasiekusi net Grillparzerio ir Stifterio laikais, Sonnenthalio, Maxo Reinhardto dëka garsas apie ðlovingàjá teatro miestà Vienà vël pasklido po visà þemæ, Freudas ir didþiosios mokslo galvos privertë paþvelgti á nuo seno garsø universitetà – visur kur, kaip mokslininkai, kaip virtuozai, tapytojai, reþisieriai ir architektai, þurnalistai, þydai uþëmë neginèijamai aukðtus ir paèius aukðèiausius postus dvasiniame Vienos gyvenime. Karðtai mylëdami ðá miestà ir stengdamiesi pritapti, jie visiðkai prisitaikë ir buvo laimingi, kad tarnauja Austrijos ðlovei; savo austriðkumà jie jautë kaip misijà pasaulio atþvilgiu, ir – kad bûtume visiðkai sàþiningi, turime ðitai pakartoti – nemaþà dalá, o gal ir didþiumà to, kuo Europa, Amerika ðiandien þavisi kaip naujai atgimusios austrø kultûros iðraiðka muzikoje, literatûroje, teatre, taikomojoje dekoratyvinëje dailëje, sukurta ið Vienos þydijos, kuriai ðis savæs atidavimas savo ruoþtu buvo pats aukðèiausias ilgus ðimtmeèius gyvavusio troðkimo laimëjimas. Il-


Vakarykðtis pasaulis

49

gus ðimtmeèius tikslo neturëjusi intelektinë energija susijungë su maþumà pasilpusia tradicija, davë jai gyvybiniø medþiagø, atgaivino, pastiprino, atðvieþino, pasitelkusi naujà jëgà ir neilstantá guvumà; tik bûsimieji deðimtmeèiai parodys, kaip labai nusikalsta Vienai, mëginant ðá miestà prievarta nacionalizuoti ir provincializuoti, juk jo prasmë ir kultûra kaip tik ir buvo paèiø heterogeniðkiausiø elementø sàjunga, jo dvasinis supranacionalumas. Mat Vienos genijus – specifinis muzikinis – nuo seno pasiþymëjo tuo, kad, áëmæs visas tautines, kalbines prieðybes, jas paversdavo darna, jo kultûra buvo visø vakarietiðkøjø kultûrø sintezë; kas Vienoje gyveno ir kûrë, tas jautë esàs laisvas nuo ribotumo ir prietarø. Niekur nebuvo taip lengva bûti europieèiu, ir að þinau, kad uþ tai labiausiai turiu bûti dëkingas ðiam miestui, kuris jau Marko Aurelijaus laikais gynë Romos, universalià, dvasià, dëkingas uþ tai, kad anksti iðmokau mylëti bendrystës idëjà kaip paèià aukðèiausià, glûdinèià mano ðirdyje. Gera buvo gyventi, lengva ir nesunku toje senojoje Vienoje, ir vokieèiai ðiaurëje ðiek tiek apmaudþiai ir niekinamai þvelgë á mus, savo kaimynus prie Dunojaus, kurie, uþuot buvæ „stropûs“ ir grieþtai þiûrëjæ tvarkos, leido sau mëgautis, gerai valgë, dþiaugësi ðventëmis ir teatrais ir, be to, kûrë nuostabià muzikà. Vietoj vokiðkojo „stropumo“, kuris galiausiai visoms kitoms tautoms apkartino ir sugriovë gyvenimà, vietoj noro aplenkti visus kitus ir skuosti pirmyn, Vienoje mëgta maloniai sugyventi, geraðirdis ir turbût neprincipingas taikingumas nepavydëdamas kiekvienam leido turëti savo dalá. „Gyvenk ir leisk gyventi“ buvo garsusis Vienos principas, kuris man dar dabar atrodo þmoniðkesnis negu visi kategoriniai imperatyvai, ir jis nenugalimai galiojo visuose sluoksniuose. Varguoliai ir turèiai, èekai ir vokie-


50

Stefan Zweig

èiai, þydai ir krikðèionys, nors kai kada pasiðaipydavo, taikingai sugyveno, ir net politiniai ir socialiniai judëjimai dar nepasiþymëjo tuo ðiurpiu prieðiðkumu, kuris vëliau kaip nuodinga Pirmojo pasaulinio karo liekana nusëdo laiko kraujo apytakos rate. Senojoje Austrijoje tarpusavyje dar ginèytasi riteriðkai, tiesa, laikraðèiuose, parlamente plûsta vienas kità, bet paskui tie patys deputatai, iðliejæ savo ciceroniðkàsias tiradas, draugiðkai susëdæ gurkðnodavo alø arba kavà ir tujindavosi; net kai Luegeris, kaip antisemitinës partijos vadas, tapo miesto burmistru, asmeniniai santykiai visiðkai nepasikeitë, ir að pats turiu pripaþinti, kad nei mokykloje, nei universitete, nei literatûroje kaip þydas niekada nepatyriau jokiø suvarþymø nei jokios nepagarbos. Laikraðèiai kiekvienà dienà dar nepylë ant þmogaus neapykantos – ðalies ðaliai, tautos tautai, ðeimos ðeimai, neapykanta dar neskyrë þmogaus nuo þmogaus, tautos nuo tautos; bandos ir masës jausmas dar nevieðpatavo vieðajame gyvenime taip atgrasiai kaip dabar; asmeninio elgesio laisvë laikyta – dabar tai sunkiai beásivaizduojama – savaime suprantama; pakantumas, ne taip kaip ðiandien, nelaikytas minkðtabûdiðkumu ir gleþnumu, o aukðtintas kaip etinë jëga. Mat ðimtmetis, kuriame að gimiau ir uþaugau, buvo ne aistros amþius. Tai buvo tvarkingas, aiðkiai apibrëþtø socialiniø sluoksniø ir ðvelniø perëjimø pasaulis, kuriame nebuvo skubos. Naujøjø greièiø ritmas nuo maðinø, nuo automobilio, telefono, radijo, lëktuvo dar nebuvo persimetæs þmogui, laikas ir amþius turëjo kità matà. Þmonës gyveno lëèiau ir ramiau, ir kai að pamëginu ásivaizduoti mano vaikystæ lydëjusiø suaugusiøjø figûras, pastebiu, kiek daug jø labai anksti suapvalëjo. Mano tëvas, dëdës, mokytojai, krautuviø pardavëjai, simfoninio orkestro muzikantai prie pultø keturiasdeðimties jau buvo kûningi, „orûs“ vyrai. Jie þengë


Vakarykðtis pasaulis

51

lëtai, kalbëjo neskubiai ir ðnekëdamiesi glostydavo iðpuoselëtas, daþnai jau þilstelëjusias barzdas. Taèiau þili plaukai buvo tik naujas orumo þenklas, o „rimtas“ vyras sàmoningai vengë jaunystei bûdingø judesiø ir þvitrumo kaip to, kas nederama. Net kai dar buvau visai maþas ir mano tëvas dar neturëjo keturiasdeðimties, neprisimenu, kad kada nors bûèiau já matæs skubiai lipantá ar besileidþiantá laiptais ar apskritai skubiai kà nors dirbantá. Skuba laikyta ne tik negraþia, bet ir ið tikrøjø buvo nebûtina, nes tame miestelëniðkai stabiliame pasaulyje su daugybe maþø saugikliø ir priedangø niekada neávykdavo netikëtø dalykø; nelaimës, nutinkanèios daugiø daugiausia toli pasaulio pakraðtyje, neprasiskverbdavo pro gerai apmuðtà „saugaus“ gyvenimo sienà. Bûrø karas, Japonijos ir Rusijos karas, netgi Balkanø karas visiðkai nepalietë mano tëvø gyvenimo. Jie praversdavo visus laikraðèiø praneðimus apie karo mûðius lygiai taip abejingai kaip sporto antraðtes. Ir iðties kodël jiems turëjo rûpëti, kas dedasi uþ Austrijos ribø, kas nuo to bûtø pasikeitæ jø gyvenime? Jø Austrijoje anà ramià epochà nebuvo valstybës perversmø, ûmiø valiutos kurso nuosmukiø; kai birþoje akcijø kursas nukrisdavo keturis ar penkis procentus, tai bûdavo vadinama „krachu“ ir suraukus kaktà kalbama apie „katrastrofà“. Veikiau ið áproèio negu ið tikro ásitikinimo skøstasi „dideliais“ mokesèiais, kurie de facto, palyginti su pokario mokesèiais, buvo, galima sakyti, tik arbatpinigiai valstybei. Testamentuose iki smulkmenø dar buvo nustatoma, kaip apsaugoti vaikaièius ir provaikaièius nuo bet kokio turto praradimo, tarsi nematomas vekselis uþtikrintø apsaugà nuo amþinøjø gaivalø, ir visø tø dalykø supami þmonës gyveno jaukiai ir patogiai ir glostë savo maþus rûpesèius kaip gerus, klusnius naminius gyvûnëlius, kuriø ið esmës niekas nebijo. Todël visada, kai man


52

Stefan Zweig

á rankas atsitiktinai patenka senas anø dienø laikraðtis ir að skaitau jaudulio pilnus straipsnius apie nedidelius municipalinius rinkimus, kai bandau prisiminti Burgtheater pjeses ir jose vaizduojamas maþytes problemëles arba neadekvatø susijaudinimà, kurio apimti mes diskutuodavome, tiesà sakant, apie visiðkai nereikðmingus dalykus, nejuèia nusiðypsau. Kokie nykðtukiniai buvo visi tie rûpesèiai, kokie ramûs laikai! Jai labiau pasisekë, tai mano tëvø ir seneliø kartai, ji tyliai, tiesiai ir aiðkiai nugyveno savo gyvenimà nuo vieno galo iki kito. Bet vis dëlto að neþinau, ar jiems dël to pavydþiu. Nes ðitaip jie pramiegojo visà tikrà kartëlá, likimo klastas ir galias, jø gyvenimas pratekëjo pro visas krizes ir problemas jø nekliudydamas, – jos prislegia ðirdá, bet sykiu nuostabiai jà iðpleèia! Kaip maþai jie, suvystyti á saugumà, nuosavybæ ir jaukumà, þinojo, kad gyvenimas gali bûti ir perteklius, átampa, gali bûti amþinas priblokðtumas ir gali bûti iðëjæs ið vëþiø; kiek nedaug jie, neðami jaudinamai graudaus liberalizmo ir optimizmo, numanë, kad kiekviena nauja uþ lango auðtanti diena gali sutrypti mûsø gyvenimà. Net paèià juodþiausià naktá jie neástengë susapnuoti, koks pavojingas gali bûti þmogus, bet lygiai taip negalëjo ásivaizduoti, kiek jis turi jëgos nugalëti pavojus ir atlaikyti iðbandymus. Mes, kurie buvome neðami per visas gyvenimo sraujynes, mes, kurie buvome iðrauti su visomis gyvenimo ðaknimis, mes, kaskart ið naujo pradedantys tada, kai likimas mus vijo á pabaigà, mes, ir aukos, ir iðtikimi neþinomø mistiniø jëgø tarnai, mes, kuriems jaukumas tapo legenda, o saugumas – vaikiðku sapnu, mes visomis kûno làstelëmis iðjautëme tarp poliø tvyranèià átampà ir amþino naujumo ðiurpà. Kiekviena mûsø metø valanda buvo sujungta su pasaulio lemtimi. Kentëdami ir dþiaugdamiesi gyvenome, ir tai smarkiai virðijo mû-


Vakarykðtis pasaulis

53

sø paèiø menkà egzistencijà – laikà ir istorijà, o ðie ribojo save savyje. Todël kiekvienas, net pats maþiausias ið mûsø padermës, ðiandien þino apie tikrovæ ðimtàkart daugiau negu patys didþiausi protëviø iðminèiai. Taèiau mes nieko negavome dovanai; uþ tai sumokëjome visà ir tikrà kainà.


Stefanas Zweigas (stovi) su broliu Alfredu Vienoje, apie 1900 m.

ISBN 978-609-466-020-7 viršelyje: Turgaus aikštė, Viena, Austrija-Vengrija.

Galima pirkti tytoalba.lt

1890–1900 m.

VAKARYKŠTIS PASAULIS

Stefan Zweig (Stefanas Cveigas, 1881–1942) – vienas žymiausių pasaulio rašytojų, publicistų, literatūros kritikų; daugybės apsakymų, žymių žmonių biografijų, romanų autorius. Gimęs Vienoje, pasiturinčioje žydų šeimoje, rašytojas dukart pergyveno Europos griūtį – Pirmojo, o paskui ir Antrojo pasaulinio karo metus. Palikęs tėvynę po Austrijos anšliuso, Zweigas išvyko į Londoną, vėliau – Niujorką ir galiausiai apsistojo Petropolyje, Brazilijoje, kur, nebeištvėręs depresijos ir nusivylimo, 1942 m. nusižudė. „Vakarykštis pasaulis“ – tai ir autobiografija, ir epochos dokumentas, pražuvusio Europos aukso amžiaus metraštis. Parašyta likus keliems mėnesiams iki mirties, ši knyga nostalgiškai piešia amžiams prapuolusį pasaulį – prarastą saugumo ir stabilumo rojų, kaizerio laikų Vieną, keliones po Europą, sutiktus garsiausius to meto menininkus. Drauge tai – žiauri iliuzijų žlugimo kronika. Tikras europietis plačiąja prasme, Zweigas visuomet tikėjo, kad barbarybę galima nugalėti vien dvasios ginklu. Tačiau tikrovė pasirodė visiškai kitokia. Tai knyga apie Europos ir europietiškos civilizacijos žlugimą. Apie „saugumo ir kūrybinio proto pasaulio“ netektį. Apie intelektualų naivumą ir netikėjimą, apie ateinančios grėsmės požymius, grėsmės, kurios niekas nenorėjo matyti ir įvardyti. Apie tai, ką išgyvena kūrėjas, kai karas pasibeldžia į jo numylėtų namų duris. Istorija kartojasi.

STEFAN

ZWEIG

Ir aš žinojau: vėl visa, kas buvo, prasmego, visa, kas sukurta, pražuvo – Europa, mūsų tėvynė, kuriai gyvenome, sunaikinta daug ilgesniam laikui, negu siekia mūsų pačių gyvenimas. […] O blogiausia buvo tai, kad mus apgavo maloniausias jausmas – visuotinis optimizmas. […] Bet mes vis dar nematėme pavojaus.

S T E FA N

ZWEIG VAKARYKŠTIS PASAULIS Europiečio prisiminimai „Bet tas palaimingas ir patiklus tikėjimas protu – kad jis paskutinę akimirką užkirs kelią beprotybei – buvo vienintelė mūsų kaltė.“


Stefan Zweig „Vakarykštis pasaulis“