Page 1

Man

Turinys

visuomet labai paprasta atsakyti į klausimą, kurį girdžiu dažniausiai, kalbai pasisukus apie keliones:

Į Mumbajų. Lapkričio 11........................................ 7

„Kodėl keliauji?“ Aš nežinau. Aišku, būtų galima ilgai plakti liežuviu.

Pirmosios valandos Indijoje. Lapkričio 12............ 17

Arba cituoti keliautojo Antano Poškos žodžius, kad „kelionėje niekas nemoko,

Mumbajus. Lapkričio 12....................................... 23

bet išmokstama daug“, kurių išminties ir lakoniškumo derinys pribloškia taiklumu. Galbūt, jei Dievas eksperimento tvarka man yra numatęs dar bent keletą

Mumbajus. Lapkričio 13....................................... 37

dešimtmečių, juos nugyvenęs ką nors sugebėčiau suregzti. Kol kas tik žinau, kad

Aurangabadas. Lapkričio 14................................. 60

keisčiausių ingredientų kokteilis veikia užtikrintai gerai. Ir tai džiugina.

Aurangabadas–Nagpuras. Lapkričio 15................ 77

nuovargio, adrenalino, kitos dienos laukimo, netikėtų situacijų ir dar dešimčių

Martynas Starkus

Nagpuras–Raipuras. Lapkričio 16......................... 94 Raipuras–Sambalpuras. Lapkričio 17................. 112 Sambalpuras–Puris. Lapkričio 18........................ 128 Puris. Lapkričio 19.............................................. 142 Puris–Kalkuta. Lapkričio 20................................ 159 Kalkuta–Varanasis. Lapkričio 21 . ...................... 173 Varanasis. Lapkričio 22....................................... 186 Varanasis–Agra. Lapkričio 23.............................. 200 Agra–Delis. Lapkričio 24..................................... 214 Delis. Lapkričio 25.............................................. 228 Delis–Džaipuras. Lapkričio 26............................ 247 Džaipuras–Udaipuras. Lapkričio 27.................... 263 Udaipuras–Damanas. Lapkričio 28..................... 278 Damanas. Lapkričio 29....................................... 289 Damanas–Mumbajus. Lapkričio 30.................... 298 Padėka . ............................................................ 319

Keturi lietuviai, išmaišę pasaulio kelius ir šunkelius, sumanė pratęsti senais mersedesais atliktą odisėją istoriniu Šilko keliu. Šįkart nepažintų tolių šauksmas vedė į Indiją. Fantazijos trūkumu nesiskundžiantis ketvertas iš pradžių ketino Indijoje įsigyti būdingą šios šalies didmiesčių transporto priemonę – dvi motorikšas, vadinamas tuktukais, kurias patys norėjo vairuoti, ir joms net dedikavo būsimą kelionę. Tuktukams jau buvo beveik išrinkti vardai – Zita ir Gita (garsios indų kino melodramos herojės dvynės), bet dėl neįveikiamų kliūčių idėjos teko atsisakyti ir keturiese, įskaitant šios knygos autorių, bet neskaitant indo vairuotojo, kuris buvo penktas, susigrūsti į Mumbajuje (Bombėjuje) pirktą mielą seną automobiliuką, vėliau pramintą „Lachudra“. Juo buvo įveikta tūkstančiai kilometrų toli gražu ne lygiais kaip stiklas Indijos keliais, siekiant kuo arčiau susipažinti su tikru tenykščių žmonių gyvenimu. Be įvairių nuotykių, lietuviams teko kartu su indais išgyventi šalį ištikusią tragediją – Mumbajaus teroro išpuolius ir net rengti reportažus Lietuvai. Romantika ir rizikingos avantiūros, linksmi pokštai ir apmąstymai be juokų, akimirkos įspūdžiai ir rimtos žinios apie šalį – visa tai keliautojams dovanojo Indija, o šios knygos autorius dovanoja skaitytojams.

Martynas Starkus – žurnalistas, televizijos laidų vedėjas, keliautojas. Su bičiuliu, kolega pagal profesiją Vytaru Radzevičiumi – pagrindiniai Lietuvos televizijos kelionių projektų „Afrika.lt“, „Šilko kelias“, „Mylių Amerika“, „Tuk tuk Indija“, „Pagaminta Kinijoje“ dalyviai ir dokumentinių filmų herojai. Į šias keliones Martynas ir Vytaras leidžiasi su televizijos operatoriumi ir vienu kitu bendraminčiu. Jas vienijanti koncepcija – alternatyvus pasirinkimas pradedant kelionės objektu (turistų vadovuose dažniausiai neminimi maršrutai, leidžiantys pažinti tikrą, neparadinį vietos žmonių gyvenimą) ir baigiant transporto priemone (pavyzdžiui, amžių baigiantys automobiliai). Martynas – šių kelionių kronikininkas. Jau internete jo rašyti reportažai sulaukė daugybės gerbėjų dėl šmaikštumo, patrauklumo, kurio neįmanoma kitaip pavadinti kaip charizma. Iš kelionės dienoraščių atsirado skaitytojų pamėgta pirmoji jo knyga „Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“ („Tyto alba“, 2009). „Tuk tuk Indija“ – antroji, kur kas išsamesnė kelionės į stebuklingą ir paslaptingą šalį kronika.


Martynas Starkus

Vilnius 2010

3


UDK 910.4:796.7(540)(093) St85

Knygoje panaudotos Martyno Starkaus, Vytaro Radzevičiaus ir Jono Banio nuotraukos

Šaltiniai www.indiacurry.com „Hindustan Times“ „The Times of India“ „National Geographic“ Gregory David Roberts. Shantaram. – Sydney: Picador, 2007 „Wikipedia“

ISBN 978-9986-16-789-1

© Martynas Starkus, 2010 © Ilona Kukenytė, dizainas, 2010 © „Tyto alba“, 2010

4


Skiriu savo tëvams

Kelionę planuoti – džiaugsmas. Kelionę vykdyti – katorga. Kelionę prisiminti – visko atpildas. Antanas Poška

5


Delis

D탑aipuras

Agra

Varanasis Udaipuras Dhanbadas Kalkuta Nagpuras Damanas

Aurangabadas

Mumbajus

6

Sambalpuras

Raipuras

Puris


Į MumbajØ Lapkričio 11

Visi keturi neva buvome kartu atostogauti susiruošę plevėsos, dėl visa ko į kelionę pasiėmę ir kameras, kad įamžintume kelis nuostabiosios Indijos gamtos vaizdelius, jei tik nepamiršim.

Manau, Duty-free zona oro uostuose buvo išrasta labiausiai dėl to, kad keliauninkus, kurį laiką nebuvusius namuose, prieš sugrįžtant į išeities tašką pradeda kamuoti kaltės jausmas. Vadinamasis ilgesys yra tik gudriai užmaskuotas savigraužos pavadinimas. Ir skamba daug romantiškiau. Iš tikrųjų mes jaučiamės kalti, kad žmonės, su kuriais praleidžiame daugiau laiko rutininiame gyvenime ir kurie įpratę prie mūsų egzistavimo šalia, yra palikti. Ir didžioji dalis neapmokestinamoje zonoje nupirktų daiktų tampa paskutinės minutės „atsiprašaukadišskridau“. Štai ir vaikšto zombiai su skirtingų spalvų pasais, spoksantys į kažką, kas iš esmės lyg ir turėtų būti pigiau nei tradicinėse parduotuvėse, bet kažkodėl taip nėra. Tuo metu žmogus, besiblaškantis tarp kvepalų ir alkoholio lentynų (šis asortimentas kažkodėl visuomet šalia, nors vargu ar tokį neišskiriamą derinį pamatysi bent viename prekybos centre), ir tas, kuris kavinėje alkanas smakso tik prie kavos, nes tikisi pasisotinti į bilieto kainą įskaičiuotu patiekalu lėktuve, gali stebėti dar vieną šiai mažai ir nuobodžiai socialinei aplinkai pažįstamą vaizdą, kuris visuomet nelieka nepastebėtas ir bent trumpam pažadina iš vegetavimo būsenos. Tai yra bėgantis žmogus. Dažniausiai jis atrodo labai apgailėtinai, prakaituotu veidu, karščiuojančiomis akimis ir dėmesio stokojančiomis, gyvenimą be priežiūros pradėjusiomis aprangos detalėmis. Jis visą kelią atsiprašinėja pakeliui po kojomis besipainiojančių dvikojų kliūčių, iš kurių labiau

7


pažeistos ar šiaip jautresnės skubančiajam pavymui dar paleidžia vieną kitą visom kalbom suprantamą... pastabą. Tuo pat metu nelaimėlis iš paskos dar velka besispyriojantį lagaminą, kurio gamintojai visiškai nesusimąstė apie tokiam išbandymui būtiną ratų suvedimą. Ir panašus šis daiktas greičiau į smalsų spanielį, po ilgos dienos už pavadėlio išvestą pasivaikščioti į pažįstamą teritoriją, neseniai aplankytą kitų nekviestų keturkojų. Toks vaizdas sukelia užuojautą ir kartu stebėtojui suteikia tyros laimės, kad ne tu esi tas vėluojantis ir kad tavo gyvenimas bent jau šią akimirką yra labiau nusisekęs. Tuo tarpu akylesnis stebėtojas gali išvysti ir labiau užsimaskavusius, ne itin desperatišku lėkimu visų dėmesį atkreipiančius keleivinius vienetus. Jie žingsniuoja greitai, bet įgimtas baimės jausmas – „ką žmonės pagalvos“ – priverčia neprarasti orumo. Jie taip pat nebegalvoja apie kviečiančias paišlaidauti vitrinas ir neturi laiko iš dyko buvimo aptarinėti pakeliui paliekamų įdomesnių priešingos lyties žmogiškų egzempliorių. Jų jau laukia kitur. Ir ne itin svetingai. Mes tapome paskutiniais keleiviais, kurie buvo registruoti į skrydį Amsterdamas– Mumbajus. Ir, kaip tokiais atvejais dažniausiai nutinka, vėlavom. Vėlavom ne dėl Su Vytaru oro uoste prieš išvykimą besaikio puotavimo per bakchanalines išleistuves kelionės išvakarėse ar atsainaus požiūrio į punktualumą. Pavėlavęs nusileisti lėktuvas iš Vilniaus suteikė kelias banalias pasvarstymų temas: ar esame dėl to kalti (greičiausiai taip ir yra) ir ar labai stipriai? Ar tapsime galvos skausmu tiems, kurie turės rasti mums kitą reisą, ir ar šia veikla neteks užsiimti patiems? Ar kroviniams skirtu keliu mūsų manta laiku ras savo skyrių kitame lėktuve? Ir ar kas pa-

8


stebės, jei vietoj jau pagarsintos kelionės po Indiją beveik mėnesį praleisim Olandijoj? Kažkada teko atsidurti nesmagioje situacijoje, kai prireikė net oro uosto Balso pagalbos. Anuomet palikdami Mančesterį su Vytaru ir Marijonu pasiklydom laiko juostose, tad nusprendėm patikrinti, kaip veikia lietuviškos banko kortelės vietiniame alaus bare. Veikė gerai. Todėl oro uosto tetos balsas iš dangaus buvo priverstas laužyti liežuvį į jam neįveikiamus mano draugų vardus ir pavardes. Tai, ką kažkur fone girdėjome, mums nekėlė jokių emocijų. Kitiems juo labiau: – Mister Meiraidžas Maikatouvaisias, mister Vaiteires Reidzyvaisias please immediately come to bording gate, – isteriškai spygavo moteriškė jau ne nuobodžiaujančios robotės, bet pasipiktinusios žmonos intonacija. Aišku, niekas tokių nepažinojo. Ir tik tuomet, kai prisiminė, kad yra dar vienas pasimetėlis, ir prie jau vardytų pridūrė: „And mister Matynas Starkas“, – tapo aiškiau. Įžengus į lėktuvą niekas nesišypsojo ir mus pasitiko niūriais žvilgsniais. Greičiausiai dėl to, kad nerimavo prieš pakilimą. Šįkart garsiakalbių kankinti neprireikė. Matyt, sistemoje atsirado pranešimas apie vėluojantį reisą iš Vilniaus, tad buvome laukiami kantriau. Iš karto prisistatė jaunuolis ir pradėjo gana familiarų, įtartinai draugišką pokalbį apie tai, kiek laiko esame pažįstami, kokios mūsų profesijos, ką gabename ir kokiu tikslu skrendame į Indiją. Procedūra, kurią po rugsėjo 11-osios tenka daug kur patirti. Ypač transatlantiniuose skrydžiuose. O čia tai buvo gana netikėta. Juo labiau kad skridome į palyginti ramią šalį. Žinojau tik kad Utar Pradešo valstijoje, šiaurinėje Indijos dalyje, neseniai buvo įvykdyta keletas sprogdinimų ir kad dėl to vėl paaštrėjo hinduistų santykiai su islamistais. Tačiau juk tai gerokai toliau nei mūsų skrydžio tikslas, o ir panašūs išpuoliai ten ne naujiena. Gali būti, kad tokios apklausos imtasi dėl to, kad ketinome naudotis ne valstybinėmis „Air India“ oro linijomis, o pagal sutartį dirbančių amerikiečių „Northwest Airlines“ paslaugomis – kaip būdinga šios šalies atstovams, jie skrupulingiau atlieka savo darbą.

9


Dėl to buvo apmaudu, nes norėjome pamatyti, kaip atrodo tos apkūniosios indų stiuardesės, dėl kurių apimčių tėvynėje net buvo kilęs skandalas ir jau pradėtas teismo procesas – neva dėl antsvorio jos buvo atleistos iš darbo. Kita vertus, ten taip pat galioja labai griežta atranka, tam tikras face control, tad į tokią prestižinę vietą patenka tik tos, kurių dantys sveiki, veidai neišvagoti randų, oda lygi, plaukai blizga, o akys žiūri vienoda kryptimi. Kelionėse tenka meluoti. Taip elgtis esi tiesiog priverstas, jei nori ramesnio gyvenimo ne tik sau, bet ir tavimi besidomintiems pareigūnams. Oficialiai būti žurnalistu yra gana keblu, nes dėl šios profesijos keliautojas iš karto sulaukia papildomų klausimų, ir kuo sąžiningiau į juos atsakinėja, tuo giliau grimzta į pato situaciją. Tarptautinis žurnalisto pažymėjimas, kurį tenka dėl visa ko vežiotis, tinka tik tuo atveju, jei nori kiek pigiau patekti į kokį muziejų. O keliomis kalbomis jame įrašytas kreipimasis „prašome šio pažymėjimo turėtojui suteikti visokeriopą pagalbą jam vykdant užduotį“ sukelia visiškai priešingą reakciją. Visur (kalbu ne apie Europą ar JAV) mūsų broliai prilyginami šnipams. Ir gali ten kiek nori skiesti apie žodžio ir spaudos laisvę.

Mumbajaus taksi

10


Tiesa, dar gerokai prieš išvykimą bandžiau bent teoriškai sužinoti, kaip mūsų statusas galėtų tapti oficialus, tačiau iš ambasados Indijoje gavome tokios įspūdingos apimties raštą, pateiktą tenykštės kultūros ministerijos, jog net už šią sritį sąžinėje atsakingas nykštukas, įkyriai norėjęs pasirodyti teisus, atliko staigią ritualinę savižudybę. Tad Afrikos ir Azijos patirtis ir dabar diktavo aiškią situaciją. Būk, kas nori, tik ne tas, kas esi. Todėl ir pasilikome su tomis jau atmintinai išmoktomis legendomis. Vytaras sėkmingai tęsė futbolo klubo trenerio karjerą (visgi FK „Prelegentai“ direktorius – yra šį tą girdėjęs apie kamuolio perdavimo ir stabdymo subtilybes), o aš dar kartą grįžau prie mokyklinės lentos – vėl tapau lietuvių kalbos mokytoju (nebuvau visai tikras, bet gana pagrįstai tikėjausi, kad indų policininkai ir saugumo tarnybos neužduos netikėto klausimo apie tai, ar padalyvis yra kaitomas ir kuo skiriasi morfologija nuo morfijaus). Visi keturi neva buvome kartu atostogauti susiruošę plevėsos, dėl visa ko į kelionę pasiėmę ir kameras, kad įamžintume kelis nuostabiosios Indijos gamtos vaizdelius, jei tik nepamiršim. Jau atrodė, kad likus vos žingsniui iki lėktuvo rankovės gali atsipalaiduoti – vis dėlto suspėjome. Tačiau tai dar buvo ne viskas – išdygo nauja kliūtis. Kažkas kažkaip atsisėdo į mūsų vietas – pasijutom lyg ir nereikalingi. Buvome atsargiai paklausti, ar mūsų, vienas nuo kito pavargusių bendrakeleivių, neviliotų nepakartojama galimybė pasidalyti į dvi grupes? Kol du skris šiuo reisu į Mumbajų, kita pora parą luktelės ir jau kitą rytą išskris į Haidarabadą, esantį gerokai piečiau nuo mūsų maršruto. Žinoma, pasiūlymas dosnus, tačiau kol kas mandagiai padėkojom ir paprašėm pasiūlyti kitą variantą. Jo nebuvo. Ir niekas čia su mumis nebūtų žaidęs, jei ne vienas patogiai stiprus saugiklis. Mūsų bagažas jau buvo lėktuvo viduje, o tokiu atveju skrydžių taisyklės labai griežtos: daiktai jokiu būdu negali keliauti be keleivio. Aišku, galima jų ieškoti tarp šimtų krepšių, lagaminų, dėžių ir kitokio gėrio, bet kas tuo užsiims? O ir skrydžio pradžios laikas taptų nenuspėjamas. Todėl jautėmės gana ramiai, ir ne veltui.

11


Dar po kelių skambučių vietiniais telefonais buvo pranešta, kad reikiamas vietų skaičius vis dėlto atsirado, nors ir skirtingose lėktuvo dalyse. Tad kitas žingsnis galų gale jau buvo į tikrąją Indiją. Kadangi vėlavome ir netapome įsodinimo šurmulio dalimi, negalėjome net įsivaizduoti, kur atsidursime. Vos įžengus pro užsandarinti paruoštas lėktuvo duris, prieš mūsų akis atsivėrė vaizdas, kuriam nebuvau spėjęs pasiruošt – šimtai juodų akių, spoksančių į mus su neslepiamu susidomėjimu. Tamsi oda, ryškiausių spalvų skaros, margi drabužiai, blizgantys papuošalai, tamsūs ir šviesūs turbanai. Ir kvapai. Nuo šios akimirkos jų gausa, įvairovė, netikėčiausi mišiniai mus lydės beveik trisdešimt dienų. Pasijutau lyg patekęs į svečių iš Lietuvos delegaciją, kuri laukia sveikinimo žodžio ir tolesnių instrukcijų, nors iš tiesų tebuvome vieni iš dar kelių europietiškos išvaizdos keleivių, pasiryžusių įsibrauti į daugumos čia esančių žmonių tėvynę. Žmonių, kurių rami būsena ir kantrus laukimas, kada įsės paskutiniai keleiviai, visiškai nebylojo apie pakantumą. Tiesiog devyni iš dešimties šiame lėktuve kelionėje jau buvo praleidę keliolika valandų, nes skrido tiesiai iš Niujorko. Olandijos sostinėje „Aerobusas“ tiesiog papildė savo degalų atsargą, priglaudė kelis naujokus ir leidosi keliauti toliau. Tad lėktuve sutikome tuos, kurie skrenda namo aplankę artimuosius, radusius savo vietą svajonių šalyje, arba atvirkščiai – trumpam grįžta ten, iš kur pasitraukė, ieškodami geresnio gyvenimo. Šimtai skirtingų gyvenimo istorijų vienoje vietoje. Šimtai į atsiminimus nugrimzdusių žmonių, vien dėl nuovargio apatiškai stebinčių įvykius ankštame, jau kiek prisijaukintame pasaulyje, į kurį ką tik įžengė keletas atėjūnų. Su indais buvo tekę bendrauti ir anksčiau. Kalbėtis, spausti rankas, kartu vaišintis prie jų nukrautų stalų. Tačiau būtent dabar, kai atsidūriau šalia vienos iš 292 keleivių, įvyko pirmoji tikra pažintis. Tai buvo smulki, maždaug šeštą dešimtį skaičiuojanti moteris (nors indų amžiaus taip ir neišmokau atspėti). Lėktuve nebuvo šalta, gal net šilčiau nei įprastuose skrydžiuose. Tačiau jos rankos visą kelio-

12


nę per miegus taisė auksiniais siūlais siuvinėtą žalią sarį, įkyriai slystantį nuo pečių ir galvos. Atrodė, kad nuolat gaubdamasi juo bandė ne tik sušilti, bet ir atsiriboti nuo aplinkos. Kai stiuardesės pradėjo nešioti šiltus pietus, paėmiau juos ir snaudžiančiai kaimynei. Ar nuo tokiu metu pagarsėjusio šurmulio, ar nuo keptos vištienos skleidžiamų kvapų snaudžianti moteris kiek atgijo. Regis, gerokai nustebo pamačiusi greta sėdinčią keistai besišiepiančią, padėklą su maistu tiesiančią būtybę. – Ačiū, – ištarė angliškai su labai specifiniu, kietu indišku akcentu. – Nėra už ką, atleiskit, kad prižadinom, – vartodamas daugiskaitą bandžiau tapti kitų keleivių neatsiejama dalimi ir pabrėžti, kad čia jau seniai esu savas. – Neatsiprašinėkit. Ir taip visą kelionę miegu. O iš kur jūs? – staigiu klausimu ji tik patvirtino įtarimus, kad mano atsiradimo iki šiol net nepastebėjo. – Aš iš Lietuvos, prisidėjom prie jūsų Amsterdame. – Aaa... – atsakė nieko nereiškiančiu balsu moteris ir lėtai bei kruopščiai ėmėsi savojo maisto davinio. Maniau, kad šiuo mandagiu ir paviršutinišku, vos minutę trukusiu bendravimu naujas kelioninis romanas ir baigsis. Todėl ruošiausi pasekti savo draugais, puolusiais į siūlomų filmų peržiūrą. Tačiau vos ėmiau svarstyti, kas labiau tinka artimiausioms kelioms valandoms numarinti, ir „Betmenas“ pradėjo pirmauti prieš „Mažąją mis“, mano kaimynė vėl prabilo. Ir kreipėsi visiškai netikėtu klausimu: – Ar esate buvęs Amerikoje? Kadaise keliaujant Šilko keliu Uzbekijoje to paties klausė vietiniai vaikai – kai mokytoja mūsų paprašė su jais kiek pasikalbėti angliškai. Nors šalia sėdinti moteriškė keliavo kaip tik iš šalies, tomis dienomis išgyvenusios Obamos manijos apogėjų, šis klausimas ne mažiau nustebino. – Taip, teko, – atsakiau laukdamas, kas bus toliau. – Įdomu ten, – atsakė žvelgdama kažkur pro iliuminatorių, labiau pati sau nei man.

13


– Yra ką pažiūrėt, – pritariau ir ėmiau svarstyt, ar čia toks nevaldomas, ilgo skrydžio paveiktas minčių srautas, ar bandymas iš tolo priartėti prie kažko jai labai svarbaus. – Mano vardas Sadhja, – netikėtai ištarė atsisukusi į mane ir kalbėjo toliau: – Buvau aplankyti savo sūnaus. Grįžtu namo. Ir pradėjo pasakojimą. Jis buvo trumpas, bet buvo aišku, kad dėl nuovargio. Amerikoje susikaupę išgyvenimai turėjo išsiveržti. O ir pati istorija buvo paprasta, išsakyta trumpais, kapotais, ne visuomet taisyklingais sakiniais, tačiau nuoširdi ir nereikalaujanti jokio atsako. Kalbėdama net nežiūrėjo į mane – rodos, pasakojo pati sau. Ramiai ir tyliai. Sadhja turi keturis vaikus, trys gyvena Mumbajuje, o jauniausias, dvidešimt trejų metų Udaras, prieš penkerius metus sugebėjo patekti į Ameriką. Iš pradžių jį ten priglaudė tolimi giminaičiai, padėjo įsikurti, rasti darbą. Buvo sunku. Tačiau dabar jis – darbdavio labai vertinamas autoserviso darbuotojas. Ir nuostabus sūnus – nors ir sunkiai gyvena, už sutaupytus pinigus nupirko motinai bilietą į Ameriką ir atgal, įdėjo dovanų jai ir artimiesiems. Lyg ir visai šviesi istorija, tačiau viso pasakojimo metu buvo juntamas liūdesys. Neabejotinai ši pavargusi moteris džiaugėsi ir didžiavosi savo vaiku, net buvo rami dėl jo laukiančio ilgo ir laimingo gyvenimo. Tačiau motinos ilgesys nepaguodžiamas. Nesunku buvo nuspėti, jog Sadhja galvoja ne apie tai, kas buvo ar yra. Jos širdies skausmas – ateitis ir klausimas, ar teks dar bent kartą apkabinti savo vaiką. Didelis atstumas, brangi kelionė, metai ir kitos mums nežinomos aplinkybės temdė šviesius ilgai laukto susitikimo vaizdus ir kelionė namo visiškai nepanėšėjo į džiugaus laukimo persunktą skrydį pas sūnų. Indė vėl užmigo. Kaip ir daugelis aplink, užliūliuoti monotoniško variklių ūžesio ir sotaus pilvo. Po karštligiškų pasiruošimo kelionei valandų, bėgimo ir gyvenimo esamuoju laiku galų gale atėjo metas, kai visu aiškumu galvoje man iškilo seniai eilėje laukęs klausimas: o kas toliau? Kol kas labiausiai domino ne tiek būsimasis mėnuo visiškai nepažįstamoje šalyje, kiek pirmosios valandos nusileidus lėktu-

14


vui. Iki šiol keliones pradėdavome sėdę į automobilius. Nuo namų. Jau turėdami kažkur krūvoje daiktų giliau paslėptus atgalinius lėktuvo bilietus. Dabar viskas prasidės iškart, vos nusileidus. Be jokių aklimatizacijų, pereinamųjų etapų, logiškai išsidėstančių vienas paskui kitą. Nuo pažįstamos europinės aplinkos iki kraštų, kuriuose karaliauja mums keisti papročiai. Negaliu sakyti, kad buvau ramus. Savo jėgomis įveikęs Mauritaniją, Malį ar Iraną, žinoma, jautiesi kiek tvirčiau. Kitaip, nei būtum visą amžių praleidęs atokiame vienkiemyje ir staiga nudangintas į maištą prie Seimo. Ir, kaip visoms kelionėms, išvykai į Indiją ruošėmės. Bet, be keleto būtiniausių kelioninių daiktų ir filmavimo technikos, teturėjome tris mėnesius galiojančias vizas pasuose ir preliminarų maršrutą. Nei adreso, kur apsistoti, nei tolimam keliui paruošto automobilio. Oro uosto laukiamojoje salėje niekas nestovės su ryškiai

Tuktukai Mumbajaus centre

15


užrašytomis mūsų pavardėmis ir nenugabens į saugią nakvynės vietą, kur galėsim būti, bent jau kol apsiuostysim. Buvome visiškai vieni ir... tuo džiaugėmės. Labiausiai susirūpinimą kėlė transporto priemonė. Pirmiausia buvome sumanę įveikti pasirinktą maršrutą indiškomis autorikšomis, vadinamaisiais tuktukais. Tai triračiai motorizuoti padarai, ypač paplitę Pietų ir Rytų Azijoje. Tokie modernūs tradicinių rikšų, rankų ir dviejų kojų jėga tempiamų dviračių vežimų ir kiek vėliau atsiradusių minamų dvirãčių ar trirãčių anūkai. Optimistinis planas buvo toks: atskrendam, nusiperkam tokį dardalą, – nenaujas, bet dar geras, mūsų žiniomis, kainuoja apie du tūkstančius litų, – ir varom. O štai tikslaus pesimistinio plano B neturėjom. Tiksliau, jų buvo labai daug ir labai skirtingų. Nuo kelionės po Indiją traukiniais (nors skaičiau, kad bilietų į juos gauti ne taip paprasta) iki žygio pėsčiomis per šalies pietuose dunksančias džiungles. Dar vienas nerimą keliantis faktas: Indijos keliuose negalioja Europos Sąjungoje išduoti vairuotojo pažymėjimai. Ir čia negalėjo pagelbėti net Lietuvos automobilininkų klubai: pernelyg sudėtingas ir ilgai trunkantis mechanizmas. Kaip ir viskas, kas daroma oficialiai. Bet kol kas šis rūpestis mums neatrodė itin rimtas ar bent kiti reikalai atrodė verti daugiau dėmesio. Iš atminties be pėdsakų nedingsta patirtos istorijos su kai kurių šalių pareigūnais, kuriems užtenka prieš akis mostelėti bet kokiu dokumentu su nuotrauka, ir kalba baigta. O dovanėles banknotų pavidalu jie ima visur. Na – beveik visur. Tad likus valandai iki nusileidimo Mumbajaus Čhatrapačio Šivadžio oro uoste mintyse pradėjau dėlioti artimiausius veiksmus. Dar iki išvykimo, tarpininkaujant Indijos garbės konsului Lietuvoje Radžinderiui Kumarui Čaudhariui, pavyko susisiekti su viena iš daugelio Mumbajaus firmų, kurios oficialiai yra turizmo agentūros, tačiau gali išpildyti visus tavo pageidavimus ir išspręsti visas problemas. Už pinigus, aišku. Kaip ir visur pasaulyje – bendri pažįstami padeda verslo reikalus sutvarkyti greičiau, pigiau ir saugiau. Tad jau rytoj šiame mieste kažkas lauks mano skambučio. Ar bent nelabai nustebs sulaukęs.

16


Vargu ar paviršutiniškos pažinties užteks, kad šeimininkai susiprastų mus pasitikti ir pasikviesti praleisti naktį kartu. Tačiau nusileidę Mumbajuje lygiai vidurnaktį nerimauti lyg ir neturėjom didelio pagrindo. Svarbu, kad daiktai atkeliautų tuo pačiu reisu ir pasienio tarnybai nepasirodytų, jog esame ištroškę didelio dėmesio ir globos, galinčios užtrukti sunkiai nuspėjamą valandų skaičių. Tegu su nemokama nakvyne. Būtent dabar pradėjau skaičiuoti laiką, likusį tiksėti iki kelionės pabaigos.

Pirmosios valandos Indijoje Lapkričio 12

Vieni šūkavo pasitikdami artimuosius, kiti rėkė laukiamų nepažįstamųjų vardus. Kažkur iš plerpiančio radijo aparato plyšavo kino filmų muzika. Minios judėjo skirtingomis kryptimis tik sau žinomais tikslais ir darė tai garsiai.

Net naktį vos išlipus iš lėktuvo tvokstelėjo šiluma. Ji nedingo ir skurdžiai atrodančioje dokumentų tikrinimo salėje, kurioje tvankumos neišsklaidė net visu pajėgumu veikiantys ventiliatoriai. Be jokių papildomų klausimų pavarčius pasus, buvome pasveikinti atvykę į šalį. Tiesa, pažodžiui tai skambėjo kiek kitaip: „Sveiki atvykę į Bombėjų.“ Ir vėliau patyrėme, kad beveik visur šiame keliolika milijonų gyventojų turinčiame mieste ir net kitose Indijos vietose Mumbajus vadinamas būtent taip, senoviškai. 1995 metais Indijoje pradėta keisti dar Britų imperijos laikais įsigalėjusius pavadinimus, bet ir gatvės, ir statiniai daug kur vis dar vadinami senaisiais „britiškais“ vardais.

17


Bagažas be mūsų priežiūros buvo patekęs į gerą kompaniją ir į jo vidinį pasaulį nebuvo kėsintasi. Tad pradėjome domėtis nakvynės galimybėmis. Prašalaičių čia ir iki mūsų netrūko, akivaizdus įrodymas – nemenkas langelių skaičius su užrašu „Hotels“. Šalia kaip atvirukai kioskuose sukabinti siūlomų nakvoti kambarių vaizdai nuotraukose, stipriai nublukinti dirbtinės šviesos, laiko ir juos peržiūrėjusių akių skaičiaus. O surašytos kainos visiškai nereiškia, kad šios sumos neaptarinėjamos. Jau pirmuoju bandymu nusitaikiau į pigiausius pasiūlymus netoli miesto centro. Vienas jų buvo šalia Viktorijos geležinkelio stoties, tad atrodė visai neblogai. Tiesa, šalia viešbučio pavadinimo pieštuku ne itin įgudusia ranka pažymėta viena žvaigždutė vargu ar galėjo reikšti, kad ji čia atsidūrė pagal paskirtį ir žymėjo tai, ko tokiais atvejais tikimasi. Labiau domino iki šiol neregėta ir paini atsiskaitymo sistema. Už du viešbučio dviviečius kambarius suderėta suma buvo apie 2400 rupijų (kaip vėliau įsitikinau, jau pirmuoju Viktorijos geležinkelio stotis pirkimo veiksmu neapsikvailinom – kainos bei vietos santykis žengiantiems pirmuosius žingsnius naujoje aplinkoje buvo išties neblogas). Į šią maždaug 140 litų sumą buvo įskaičiuotas ir nuvežimas taksi. Šiuo atveju – net dviem automobiliais, kadangi su visa manta į vieną niekaip nebūtume tilpę. Net „guminiam“ Indijos keleiviniam transportui to galėjo būti per daug. Įdomiausia, kad sumokėjęs už kambarius turi iš anksto atsiskaityti ir su taksistu, nors oficialiai ši kelionė nemokama. Atvažiavęs eini į viešbutį, parodai popieriuje parašytą sumą už taksi ir iš registrato-

18


riaus išsireikalauji ją atgal. Šitaip už klientų atvežimą sumoka pats viešbutis. Painoka. Kaip ir visos kitos mums, įtariems tipams, sunkiai paaiškinamos piniginės operacijos. Tikrai kur nors apgaus. Kaip visuomet, gali nesinaudoti siūlomomis paslaugomis ir ieškoti laimės be tarpininkų, bet tam nėra nei laiko, nei noro. Ir niekas negarantuoja, kad kitur nekrisi dar skaudžiau. Tad įtikėję visai nuoširdžiomis „kioskininkų“ šypsenomis ir keistai gerais, atlaidžiais veidais, į mus žvelgiančiais lyg į besiožiuojančius vaikus, ryžomės palikti oro uostą ir žengėme į naktinį Mumbajų. Delne spaudžiau popieriaus lapelius su kažkur jau laukiančių taksi automobilių numeriais, o Edis, operatorius, vykstantis į pirmąją kelionę kartu, vos negavo bambuku per nugarą nuo vietos tvarkos saugotojo. Ženklas, draudžiantis traukti dūmą net po ilgo skrydžio, nikotino ištroškusiam europiečiui galioja griežtai ir be jokių pasimaivymų, neva nemačiau, nežinojau. Kai tvarka buvo pažeista tiesiai prieš rūstaus pareigūno akis, tik šypsena bei nuolankumas padėjo išvengti nemalonaus istorijos tęsinio. Pirmoji pamoka, gauta žengiant pirmuosius žingsnius Indijoje, pravertė ir vėliau: savo naudai išspręsti bet kokią konfliktinę situaciją gerokai daugiau šansų, jei pasistengsi į viską žiūrėti su humoru ir jau per pirmąsias neišvengiamos pažinties akimirkas pasirodysi malonus ir draugiškas žmogus. Visa kita, kaip sakoma, technikos reikalas. Nepaisant vėlyvo meto, decibelų kiekiu oro uosto prieigos priminė triukšmingą Rytų turgų per patį prekybos įkarštį. Vieni šūkavo pasitikdami artimuosius, kiti rėkė laukiamų nepažįstamųjų vardus. Kažkur iš plerpiančio radijo aparato plyšavo kino filmų muzika. Minios judėjo skirtingomis kryptimis tik sau žinomais tikslais ir darė tai garsiai. Nuo metų naštos gerokai prikimę, bet ne mažiau entuziastingi automobilių signalai naiviai tikėjosi nuvesti džeržgiančius mašinų kūnus iki tikslo greičiau nei įmanoma, o policininkų švilpukai ir kareivių atliekamas įsivaizduojamos tvarkos reguliavimas būtų nepadaręs gėdos pačiam Sizifui, t. y. neturėjo jokios prasmės.

19


Chaosas nė kiek nekėlė diskomforto, juo labiau tokiais atvejais būdingo kultūrinio šoko, į kurį kažką panašaus patyrėme kadaise persikėlę per Gibraltarą ir iš tingios Ispanijos įvažiavę į siaučiantį Maroko pasienį. Šįkart atrodė, kad po Šilko kelio atsipūtėme savaitėlę ir tęsiame kelionę nuo ten, kur laikinai buvome ją nutraukę. Buvo ir naujų pojūčių: vienas gausiausiai pasaulyje apgyventų miestų mus pasitiko iki šiol dar neuostytu kvapų mišiniu. Uoslei tai gal ir nebuvo sanatorinis režimas, kita vertus, nepasijutome atsidūrę šiltame ir saulėtame dviejų kvadratinių metrų kambarėlyje su keliomis šimtinėmis čia prieš savaitę pamirštų žuvų. Lengviau, nei tikėjausi, senų „Ambasadorių“ ir „Fiatų“ mišrainėje pavyko rasti mūsų ieškomus. Tad nurodžius adresą liko tik spėlioti, kiek truks kelionė iki lovos. Vairuotojas nebuvo itin kalbus. Tačiau augaloto, ankštoje mašinoje susikūprinusio vyro angliškų žodžių atsargos užteko dar kartą įsitikinti, jog mūsų žinios apie transporto priemonių kainas Indijoje yra gana patikimos. Apie pirmą valandą nakties judėjimas gatvėje nedidelis. Ši aplinkybė leido taksistui parodyti per ilgus metus ištobulintus gatvės slalomo įgūdžius. Kaip sužinojau vėliau, taksisto darbo diena trunka 14–16 valandų, važinėja šešias dienas per savaitę. Jų automobiliai atrodo gerokai senesni nei iš tikrųjų ne vien dėl neišvengiamos trinties kamščiuose vienas į kitą. Tuo metu, kai vienas vairuotojas eina ilsėtis, prie vairo sėda jo giminaitis, kaimynas arba draugas. Tad automobiliai pailsi tik degalinėse. Todėl ne vien vairuotojo fizinė būsena, bet ir automobilių neįgalumas yra vienos dažniausių avarijų priežasčių. Dar viena naujiena, su kuria teks neišvengiamai susidoroti patiems (kol kas susipažinom tik su parodomąja jos versija): visą kelionės iki viešbučio laiką spaudžiau menamus stabdžius. Ore. Sunku iš karto susitaikyti, kad esame šalyje, kuri daugybę taisyklių perėmė iš britų. Ne išimtis ir eismas priešinga, nei mums įprasta, kelio puse. Vytaras gyrėsi, kad yra vairavęs Liverpulyje, kai dirbo ten statybų versle. Tačiau tai buvo maždaug prieš dvidešimt metų! Žinoma, kolegoms sakiau, kad ir man vairas dešinėje pusėje nėra naujiena, vos

20


ne visą Kiprą taip išvažinėjau. Tačiau šie žodžiai nebuvo visiškai tiesa. Na, ne visai ir melas. Tiesiog nepuoliau smulkiai aiškinti, kad „išvažinėjau“ reiškia „buvau vežiojamas turistų autobusu“. Užtat ramiau. Kitiems. Lūšnos, apgriuvę pastatai, vienur kitur ant žemės miegantys žmonės. Nieko kito ir nesitikėjome, tačiau vis vien įspūdis stiprus. Visiška tyla ir toli gražu ne koncertinis apšvietimas, tik kur ne kur ertmėse, kurias teoriškai turėtume vadinti langais, galima pamatyti menką šviesą. Gyvenimas atgis jau po kelių valandų ir vaizdas kardinaliai pasikeis, o kol kas, važiuojant į pietus, čia tyku. Likus maždaug porai kilometrų iki „Indijos vartų“ arkos Kolabos rajone, taksi sustoja. Klausiu, ar mūsų vedlys ką nors žino apie kažkokius čekius, kuriuos jis duos man, o jau aš, pateikęs juos viešbutyje, atgausiu naujas rupijas už kelionę. Jokių problemų. Sistema veikia! Visai neblogai nusiteikę apžiūrime laikinus namus. Viešbutukas skambiu „Jūros valdovo“ pavadinimu įsikūręs šalia uosto dokų tvoros. Vos įžengęs supranti, kad griežto nusistatymo dėl nepažįstamų ir naujų dievų šioje vietoje neegzistuoja. Greta musių nutupėto 10 dešimtmetyje populiarios vaikinų Dušas viešbutyje grupės „Boyzone“ plakato visai patogiai įsitaisęs plastikinis Buda. O kad atrodytų dar svetingesnis, vietos dizaineris jį vietoj šaliko papuošė Kalėdų eglutės girlianda. Vos mums pasirodžius ši bematant buvo įžiebta. Siaubingai norėjosi alaus. Dar vienas, skirtingai nei eismo kryptys, ne pats blogiausias britų palikimas šioje šalyje. Juo labiau kad

21


šio gėrimo pavyzdžiai, lyg blizgės prieš lydekos akis rudenį, buvo sustatyti šaldytuve šalia kabančių laisvų kambarių raktų. Ir dar taip gražiai ir provokuojamai pavadinti „Kingfisher“. Griebėm raktus, po porą egzempliorių aprasojusių mėginių, ir į kambarius. O ten – grožis. Lubos išpuoštos ornamentais su plastikiniais apvadėliais. Dažai gal kai kur ir nubyrėję, tačiau užgesinus šviesą nematyti. Užtat išryškėja fluorescencinės žvaigždės. Į mūsų su Vytaru patalpą visiškai atsitiktinai Viešbučio gyventojas buvo užklydę du riebius prūsokus primenantys tipai, tačiau ar susigėdę dėl savo meilės veiksmų, ar iš jiems būdingo svetingumo ilgai neužsibuvo ir išsinešdino pro langą, kuris, lyg specialiai numatant tokią nejaukią situaciją, net neužsidarinėjo. Ant sienos čia gyveno keistą iššūkį sau metęs driežas: nekeisdamas pozos jis sugebėjo valandą stebėti naujų įnamių veiksmus. Kurį laiką ne-

„Jūros valdovo“ kambaryje

22


kreipėm į jį dėmesio, tačiau menkas malonumas, kai po ilgos dienos bandai gaivintis sąžiningai užtarnautu alumi, o tavo gurkšnius kažkas nepertraukiamai skaičiuoja. Kai netekęs kantrybės dėl tokio akiplėšiškumo pabandžiau atsilyginti tuo pačiu, tai yra prisiartinęs įsispoksojau tiesiai jam į išsišovusias akis, nemirksintis padaras staiga atgijo ir, skirtingai nei tarakonai, dingo po lova. Buvo gerokai įsižeidęs – kitą kartą jį pamatėme jau tik ryte įžengę į dušo patalpą. Kad šeimininkai mus dar labiau pamėgtų, nusprendėme ir elektrą pataupyti. Seno „Belarus MTZ 50“ traktoriaus balsu kriokiančio kondicionieriaus šakutę tiesiog ištraukiau iš tinklo. Žodžiu, buvo jauku ir visai malonu galų gale išsitiesti ant lovos. Tiesa, dar įvertinome, kad patalynė kiek dėvėta, su keistomis, skirtingo dydžio šviežiomis dėmėmis, visai nepanašiomis į gamintojų sukurtus spalvingus raštus. Tad dėl visa ko įsisukom į miegmaišius, idant nestekentume patalynės dar ir savo kūnais, o paliktume kitiems, ne taip gerai pasiruošusiems nakvoti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis.

Mumbajus Lapkričio 12

Baltaveidžiai keleiviai visiems buvo įvykis. Vieni niekaip negalėjo atplėšti akių, kiti šypsojosi ir juokingai kraipė galvas. Pasigirdo raginimų prisėsti ar bent pasidėti nešulius. Nelabai įsivaizdavau, kaip tai padaryti, nes sėdimosiose vietose, skirtose trims kūnams, sėdėjo susispaudę po šešis.

Šiandien rytą iš vieno draugo gavau SMS – parašė, kad prieš kelias dienas pasikeitė bilietus ir grįžo iš Indijos į Lietuvą. Visa savaite anksčiau nei buvo ketinęs. Tai įvyko dėl to, kad jį „nužudė smarvė,

23


didelė smarvė ir indai, kuriais niekada negalima pasitikėti“. Ir mums jis nieko gero nežadėjo. Gali būti, kad vėliau tai prisiminsime. Kol kas daug mąstyti apie gautą informaciją nebuvo kada: reikėjo imtis veiksmų, be kurių būtų likę kaltinti bet ką – kad ir tuos pačius indus. Valgydami pirmuosius pusryčius naujoje šalyje, ėmėmės strateginės veiklos. Skambtelėjau keliais žinomais telefonais ir sutariau dėl pirmojo svarbaus susitikimo su Vidžėjumi – žmogumi, kuris sukasi turizmo versle. Kai paaiškinus, kokios pagalbos mums reikėtų, puikiai angliškai kalbantis vaikinas mestelėjo klasikinę frazę „no problem“, kuri kažkodėl visuomet man labiau sukelia neriRyšio paslaugos Mumbajaus gatvėse – mą nei paguodžia, ir paaiškino, kaip atvos kelios rupijos vykti iki jo įstaigos: – Tiesiog sėskit į taksi ir parodykit mano adresą. Kitokio pasirinkimo nelabai ir svarstėm, tad pasidalijom į dvi grupes. Vytaras pasiaukojo paruošti reportažus apie Britų imperijos pėdsakus Mumbajuje, pafilmuoti Viktorijos stotyje, pasisukioti prie „Tadž Mahalio“ viešbučio ir „Indijos vartų“. O mano misija buvo gerokai paprastesnė: per vieną dieną įsigyti transporto priemonę nepažįstamame mieste, sutvarkyti dokumentus ir pasiruošti kelionei. Juokų darbas, ne sudėtingesnis nei pirkti lauktuves moteriško apatinio trikotažo „Victoria’s Secret“ parduotuvėse. Tik kankino nuojauta, kad pernelyg didelis mūsų pasitikėjimas lydinčia sėkme jau darosi įžūlus. O tai, kaip sakė vienas vėliau sutiktas rikša, prilygsta bandymui nusišlapinti ant miegančio tigro tikintis, kad jis nepabus.

24


Man

Turinys

visuomet labai paprasta atsakyti į klausimą, kurį girdžiu dažniausiai, kalbai pasisukus apie keliones:

Į Mumbajų. Lapkričio 11........................................ 7

„Kodėl keliauji?“ Aš nežinau. Aišku, būtų galima ilgai plakti liežuviu.

Pirmosios valandos Indijoje. Lapkričio 12............ 17

Arba cituoti keliautojo Antano Poškos žodžius, kad „kelionėje niekas nemoko,

Mumbajus. Lapkričio 12....................................... 23

bet išmokstama daug“, kurių išminties ir lakoniškumo derinys pribloškia taiklumu. Galbūt, jei Dievas eksperimento tvarka man yra numatęs dar bent keletą

Mumbajus. Lapkričio 13....................................... 37

dešimtmečių, juos nugyvenęs ką nors sugebėčiau suregzti. Kol kas tik žinau, kad

Aurangabadas. Lapkričio 14................................. 60

keisčiausių ingredientų kokteilis veikia užtikrintai gerai. Ir tai džiugina.

Aurangabadas–Nagpuras. Lapkričio 15................ 77

nuovargio, adrenalino, kitos dienos laukimo, netikėtų situacijų ir dar dešimčių

Martynas Starkus

Nagpuras–Raipuras. Lapkričio 16......................... 94 Raipuras–Sambalpuras. Lapkričio 17................. 112 Sambalpuras–Puris. Lapkričio 18........................ 128 Puris. Lapkričio 19.............................................. 142 Puris–Kalkuta. Lapkričio 20................................ 159 Kalkuta–Varanasis. Lapkričio 21 . ...................... 173 Varanasis. Lapkričio 22....................................... 186 Varanasis–Agra. Lapkričio 23.............................. 200 Agra–Delis. Lapkričio 24..................................... 214 Delis. Lapkričio 25.............................................. 228 Delis–Džaipuras. Lapkričio 26............................ 247 Džaipuras–Udaipuras. Lapkričio 27.................... 263 Udaipuras–Damanas. Lapkričio 28..................... 278 Damanas. Lapkričio 29....................................... 289 Damanas–Mumbajus. Lapkričio 30.................... 298 Padėka . ............................................................ 319

Keturi lietuviai, išmaišę pasaulio kelius ir šunkelius, sumanė pratęsti senais mersedesais atliktą odisėją istoriniu Šilko keliu. Šįkart nepažintų tolių šauksmas vedė į Indiją. Fantazijos trūkumu nesiskundžiantis ketvertas iš pradžių ketino Indijoje įsigyti būdingą šios šalies didmiesčių transporto priemonę – dvi motorikšas, vadinamas tuktukais, kurias patys norėjo vairuoti, ir joms net dedikavo būsimą kelionę. Tuktukams jau buvo beveik išrinkti vardai – Zita ir Gita (garsios indų kino melodramos herojės dvynės), bet dėl neįveikiamų kliūčių idėjos teko atsisakyti ir keturiese, įskaitant šios knygos autorių, bet neskaitant indo vairuotojo, kuris buvo penktas, susigrūsti į Mumbajuje (Bombėjuje) pirktą mielą seną automobiliuką, vėliau pramintą „Lachudra“. Juo buvo įveikta tūkstančiai kilometrų toli gražu ne lygiais kaip stiklas Indijos keliais, siekiant kuo arčiau susipažinti su tikru tenykščių žmonių gyvenimu. Be įvairių nuotykių, lietuviams teko kartu su indais išgyventi šalį ištikusią tragediją – Mumbajaus teroro išpuolius ir net rengti reportažus Lietuvai. Romantika ir rizikingos avantiūros, linksmi pokštai ir apmąstymai be juokų, akimirkos įspūdžiai ir rimtos žinios apie šalį – visa tai keliautojams dovanojo Indija, o šios knygos autorius dovanoja skaitytojams.

Martynas Starkus – žurnalistas, televizijos laidų vedėjas, keliautojas. Su bičiuliu, kolega pagal profesiją Vytaru Radzevičiumi – pagrindiniai Lietuvos televizijos kelionių projektų „Afrika.lt“, „Šilko kelias“, „Mylių Amerika“, „Tuk tuk Indija“, „Pagaminta Kinijoje“ dalyviai ir dokumentinių filmų herojai. Į šias keliones Martynas ir Vytaras leidžiasi su televizijos operatoriumi ir vienu kitu bendraminčiu. Jas vienijanti koncepcija – alternatyvus pasirinkimas pradedant kelionės objektu (turistų vadovuose dažniausiai neminimi maršrutai, leidžiantys pažinti tikrą, neparadinį vietos žmonių gyvenimą) ir baigiant transporto priemone (pavyzdžiui, amžių baigiantys automobiliai). Martynas – šių kelionių kronikininkas. Jau internete jo rašyti reportažai sulaukė daugybės gerbėjų dėl šmaikštumo, patrauklumo, kurio neįmanoma kitaip pavadinti kaip charizma. Iš kelionės dienoraščių atsirado skaitytojų pamėgta pirmoji jo knyga „Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“ („Tyto alba“, 2009). „Tuk tuk Indija“ – antroji, kur kas išsamesnė kelionės į stebuklingą ir paslaptingą šalį kronika.

Martynas Starkus "Tuk tuk Indija"  
Martynas Starkus "Tuk tuk Indija"  

Martynas Starkus "Tuk tuk Indija". Knygos ištrauka

Advertisement