Issuu on Google+


I Ð T R E M T A S

JURGA

T I B E T A S

IVANAUSKAITË

Tibeto mandala

VILNIUS

3

2010


J U R G A

I V A N A U S K A I T Ë

T I B E T O

M A N D A L A

UDK 910.4(515) Iv-12

Iliustruota autorës nuotraukomis

© Jurga Ivanauskaitë, tekstas, nuotraukos, 2004 © Ilona Kukenytë, dizainas, 2004 © „Tyto alba“, 2006

ISBN 9986-16-382-X

4


I Ð T R E M T A S

T I B E T A S

IÐTREMTAS TIBETAS

5


J U R G A

I V A N A U S K A I T Ë

T I B E T O

THE DALAI LAMA

DALAI LAMA

FOREWORD

PRATARMË

Jurga Ivanauskaite’s colourfully illustrated book, Tibet In Exile, is a result of the longstanding research and interest in the Tibetan people and their culture. Although she has been unable to visit occupied Tibet, she has visited Tibetan communities in Sikkim, North India and the various settlements in the South, during her ten month’s stay in India. As a Lithuanian she has a special sympathy for the sufferings of Tibet, which today is an occupied country under colonial rule. For 50 years Lithuania too laboured under occupation while struggling resolutely for independence. Now, at last, Lithuania is a free country once more. When I visited that beautiful land in 1991, immediately after the restoration of independence, I was deeply moved by the warmth of the welcome I received. There was great interest in Tibet, its people and culture, but little authentic information available to satisfy it. This book will therefore be immensely valuable in creating a better awareness of the plight of the Tibetan people and the threat of extinction hanging over our culture and traditions. There is a great deal in Tibet’s religious culture, its understanding of the mind, its medical knowledge and respectful attitude to the environment that can be of widespread benefit. Those of us in exile are trying to keep these traditions alive not only for our brothers and sisters who remain in Tibet, but for the benefit of all human beings. We have been successful in preserving them so far, but in the long term we can continue to maintain them in a dynamic way only if we return to the freedom of our own land. And to achieve this we will need the continued backing of the many friends we already have around the world and many more. I hope that readers of this book may also be inspired to lend their support to our cause.

M A N D A L A

Graþiai iliustruota Jurgos Ivanauskaitës knyga „Iðtremtas Tibetas“ yra jos ilgalaikiø tyrinëjimø ir domëjimosi Tibeto þmonëmis bei jø kultûra rezultatas. Nors ji ir negalëjo aplankyti okupuoto Tibeto, bet gyvendama deðimt mënesiø Indijoje pabuvojo tibetieèiø bendruomenëse Sikime, Ðiaurës Indijoje ir ávairiose Pietø gyvenvietëse. Bûdama lietuvë, ji ypaè atjauèia Tibetà, kuris ir ðiandien yra okupuotas bei kenèia kolonijinæ priespaudà. Lietuva irgi buvo 50 metø okupuota ir dëjo daug pastangø, ryþtingai siekdama nepriklausomybës. Dabar pagaliau Lietuva vël laisva ðalis. Lankydamasis tame graþiame kraðte 1991 m., tuoj po nepriklausomybës atkûrimo, að buvau labai sujaudintas ypaè ðilto priëmimo. Buvo labai domimasi Tibetu, jo þmonëmis ir kultûra, bet stigo autentiðkos informacijos. Todël ði knyga bus nepaprastai vertinga, nes padës geriau suprasti sunkià tibetieèiø padëtá ir sunaikinimo pavojø, gresiantá jø kultûrai ir tradicijoms. Daug kas Tibeto religinëje kultûroje, sàmonës sampratoje, medicinoje ir pagarbiame poþiûryje á gamtà gali bûti naudinga ir plaèiai taikoma. Mes, gyvenantys tremtyje, stengiamës iðlaikyti ðias gyvas tradicijas ne tik mûsø broliø ir seserø, likusiø Tibete, bet ir visø þmoniø labui. Kol kas mums pavyko jas iðsaugoti, bet einant laikui mes galësime palaikyti jas gyvybingas tik jei sugràþinsime laisvæ savo ðaliai. Kad ðitai galëtume ágyvendinti, mums nuolat bûtina parama ne tik tos daugybës draugø, kuriø jau turime ávairiose ðalyse, bet ir daugelio kitø þmoniø. Tikiuosi, kad ðios knygos skaitytojai taip pat bus ákvëpti paremti mûsø veiklà.

Birþelio 9, 1995

June 9, 1995

6


I Ð T R E M T A S

T I B E T A S

ÁÞANGA TIBETAS NUO SENO YRA APIPINTAS POETIŠKAIS PAVADINIMAIS: „Pasaulio Stogas“, „Sniegynø ðalis“, „Magijos ir Mistikos þemë“, „Pasaulio Altorius“… Taèiau ðiandien jûs veltui ðios ðalies ieðkosite þemëlapiuose. Okupuotas, jëga padalytas ir suskaldytas Tibetas tapo TAR – Tibeto autonominiu rajonu Kinijos Liaudies Respublikos sudëtyje. Daugelis þmoniø, ypaè – Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, në neþino, kad ilgus ðimtmeèius Sniegynø ðalis buvo viena stipriausiø ir átakingiausiø Azijos valstybiø, turinti savarankiðkà valdymo sistemà, savo kalbà, raðtijà, paproèius, unikalià kultûrà ir religijà. Ðiandien daug iðdidþiø ir nepriklausomø Pasaulio Stogo gyventojø su Jo Ðventenybe Dalai Lama prieðakyje pasirinko savanoriðkà tremtá, kiti kenèia paþemintøjø ir vergø dalià kalëjimu tapusioje Tëvynëje. Taèiau tibetieèiai nëra ir nebus nugalëti, nes brutaliai jëgai nelemta áveikti laisvos þmogaus dvasios. Niekada. Tai patyrë ir lietuviai. Raudonoji komunistinës Kinijos armija ásiverþë á Tibetà 1949 metais. Tai buvo pavadinta „iðvadavimu“, nors jo metu þuvo penktadalis tibetieèiø. A. Solþenicynas Tibete Kinijos vykdomà genocido politikà pavadino paèiu neþmoniðkiausiu XX a. reþimu. Taèiau jau beveik pusæ amþiaus þmonija yra abejinga didþiajai Pasaulio Altoriaus kanèiai. Tibeto tragedija nepaprastai ryðkiai atspindi visos XX a. istorijos esmæ – tai, kas prasidëjus okupacijai jame vyko ir tebevyksta, yra dvasinës laisvës kova su prievarta, Iðminties, kurià iðkelia ðirdis, kova su pavergto proto þiniomis, taurios individo vertës kova su gyvuliðkais minios instinktais, idealizmo kova su cinizmu, tikëjimo aukðèiausiàja þmogaus paskirtimi, kurios link veda dvasinio tobulëjimo kelias, kova su aklu vergavimu daiktui, keliaklupsèiavimu prieð materialinæ gerovæ, Vilties, kurià teikia giliausiø, pirmapradþiø bûtovës slëpiniø paþinimas, kova su gûdþiu beviltiðkumu… Tibetas buvo ir dar gali bûti simbolis to, ko, anot lamos Anagariko Govindos, ilgisi ðiuolaikinë þmonija – gyvybingos dvasinës tradicijos, kurios ðaknys siekia ne tik kultûrinæ ar istorinæ praeitá, bet ir paèias þmogaus sielos gelmes, jo amþinàjà, tikràjà prigimtá. Kreèiami pagarbaus virpulio, mes stebeilijamës á muziejuose sugulusias ðumerø, Mesopotamijos, Egipto kultûrø nuolauþas, apraudame majus, actekus, inkus ar, alkdami amþinø klausimø áminimo, þvelgiame á þvaigþdes – gal atsakymà þino nebylûs tolimø galaktikø gyventojai?.. O juk èia pat, ðioje þemëje, mûsø akivaizdoje yra naikinama unikali Tibeto civilizacija. Taèiau mes tik tyliai nusiplauname rankas. Archajiðkiausias, ðvenèiausias, kosmine jëga tebepulsuojanèias senøjø civilizacijø versmes, kuriø pasaulis jau neteko prieð tûkstantmeèius, Tibetas iðsaugojo iki paties XX a. vidurio. Net ðiandien tremtyje puoselëjamos tibetieèiø kultûrinës bei dvasinës tradicijos, manding, tebëra vienintelis mums likæs gyvas ryðys su tiek paslapèiø nebûtin nusineðusiais didþiaisiais ðios þemës dvasiniais mokymais. 7


J U R G A

I V A N A U S K A I T Ë

T I B E T O

M A N D A L A

Daugelis Tibeto lamø ir mokytojø yra ásitikinæ, jog tragiðkasis jø istorijos tarpsnis turi ir… teigiamà aspektà. Iðtisus ðimtmeèius Tibetas buvo máslingiausia ir neprieinamiausia valstybë tvirtovë. Tai lëmë ir ypatinga Sniegynø ðalies geografinë padëtis, ir atðiaurus klimatas, ir kartais tiesiog klaustrofobiðka jos valdovø politika. Taèiau po lemtingøjø 1959 metø, kai Jo Ðventenybë XIV Dalai Lama su tûkstanèiais savo sekëjø pasitraukë á savanoriðkà tremtá, Tibeto sukaupti neákainojami dvasiniai lobiai buvo pradëti dalyti pasauliui. Slapèiausieji sakralios iðminties tekstai ðiandien verèiami á kitas kalbas, o Tibeto lamos vyno raudonumo drabuþiais neða iðsaugotà Budos mokymà á Vakaruose jam atvertas mokiniø ðirdis. Jo Ðventenybë Dalai Lama sako: „Mes anaiptol neketiname visø paversti budistais. Budos mokymo tikslas yra padëti jauèianèioms ir kenèianèioms bûtybëms… Þmonija ðaukiasi pagalbos. Ðis amþius yra sunkus ir tragiðkas. Mes turime kuo su kitais pasidalyti ir kà paaukoti. Mes tai darome. Dabar tam pats laikas“. Ðiuolaikinëje visuomenëje laimi tai, kas veda þmogø tolyn nuo Aukðèiausiosios Tiesos, kas pakerta net menkiausià tikëjimà jos buvimu. Budistinës iðminties tekstai skelbia, jog teigiama visuomenës raida priklauso ne nuo iðorës pasikeitimø, kad ir kokie jie bûtø, – perversmai, revoliucijos, karai ar technikos paþanga, – o nuo esminiø kiekvieno þmogaus vidaus – jo ðirdies ir proto – pokyèiø, nuo dvasios Nuðvitimo. Ðià niûrià þmonijos valandà Tibeto kultûra ir religija gali daugeliui teikti ákvëpimà bei pagalbà. Dvasinis iðsivadavimas, paslaptingiausiø vidiniø þmogaus galiø ugdymas ir mistinis asmenybës perkeitimas – ðtai pagrindiniai tikslai, kuriø ðimtmeèius siekë Tibeto civilizacija. Budizmas nulëmë ir tibetieèiø kovos uþ savàjà laisvæ pobûdá. Ta kova – neprievartinë ir gal dël to atrodo nepakankamai dramatiðka tiems, kurie rengia pirmuosius didþiøjø dienraðèiø puslapius ar telereportaþus ið „karðèiausiø“ ðio beprotiðko pasaulio taðkø. Laisvajai spaudai tyli Tibeto kanèia ir beþodis pagalbos ðauksmas atrodo nepakankamai efektingi. Tiktai þinios apie saugumieèiø iðprievartautas vienuoles, suðaudytus vienuolius ar þiupsnelis begëdiðkà smalsumà þadinanèiø pasakojimø apie kinø vykdomus kankinimus garantuoja Tibetui kelias eilutes „Ávairenybiø“ skiltyje ar akimirkà TV kronikoje. Ar ne tà patá spengiantá pasaulio abejingumà ilgus deðimtmeèius kentë ir Lietuva?! „Tylëdami mes neatleistinai iðduodame tuos, kurie kenèia“, – teigia þymi kovotoja uþ Tibeto þmoniø teises Petra K. Kelly. „Ðiandien mes iðgyvename tragiðkà laiko tarpsná: esame tauta, turinti unikalø kultûriná palikimà, bet reginti jo iðnykimo ir sunaikinimo grësmæ. Mums reikalinga jûsø, tarptautinë pagalba. Senoji Tibeto kultûra priklauso visiems, todël atsakingi uþ jos iðsaugojimà turëtø jaustis ne tik tibetieèiai, bet ir viso pasaulio bendruomenë“, – sako Jo Ðventenybë Dalai Lama. Mano knyga – tai kuklus bandymas paremti ðá raginimà. Joje ketinu ne tik nuþymëti svarbiausias Tibeto kultûros ir religijos gaires, bet ir apraðyti savo áspûdþius ið kelioniø po tibetieèiø tremtiniø kolonijas Indijoje. Tikiu, kad þodyje „tremtis“ lyg sëkla jau glûdi sugráþimas Namo. Te greièiau ateina diena, kai Tibeto sûnums ir dukroms bus lemta iðkeliauti á savo laisvà Tëvynæ, te Sniegynø ðalies vienuolynai ir ðventyklos prisikelia ið griuvësiø, te Budos mokymas ir vël klesti ant Pasaulio Stogo. Skiriu ðià knygà visiems, ragavusiems tremtinio duonos, visiems Laisvës kariams, lietuviams ir tibetieèiams. Ðventieji Tibeto tekstai bei maldos baigiami þodþiais: TE VISOS JAUÈIANÈIOS BÛTYBËS GYVENA LAIMINGOS! 8


I Ð T R E M T A S

T I B E T A S

1 Budos prigimtis. Istorinis Buda. Benaresas – Amþinasis miestas. Keturios Tauriosios tiesos. Taurusis Aðtuonlinkis kelias. Budistø vienuoliø ordinas – Sangha. Antrasis Dharmos rato pasukimas ir Mokymas apie Tuðtumà. Budos iðëjimas – parinirvana.

9


I Ð T R E M T A S

T I B E T A S

„KÀ MES LAIMËSIME SKRISDAMI Á MËNULÁ, JEI NEÁSTENGSIME ÁVEIKTI BEDUGNËS, SKIRIANÈIOS MUS NUO MÛSØ PAÈIØ? Ðtai svarbiausias atradimas, be kurio visos kitos kelionës ir þygiai yra ne tik beprasmiai, bet ir praþûtingi“, – ðiuos Thomo Mertono, trapistø vienuolio, kunigo, pamokslininko, poeto, Rytø ðaliø piligrimo, þodþius uþsiraðiau savo bûsimøjø klajoniø po Indijà dienoraðtyje prieð pat iðvykdama. Ið Vilniaus iðskridau vëjuotà, apsiniaukusià ir lietingà dienà. Lëktuvas, áveikæs tirðtas, tamsiai pilkas debesø drumzles, staiga iðniro á þydrà, neaprëpiamà, ðvytinèià erdvæ. Didieji Tibeto mokytojai mëgsta kalbëti palyginimais ir daþnai kartoja, kad mûsø tikroji prigimtis yra panaði á giedrà, saulës nutviekstà dangø, o kasdienës emocijos, minèiø chaosas, konvencionalus, dualus tikrovës suvokimas – nelyginant sunkûs debesys, mums uþstojantys… mus paèius. Toji esminë prigimtis ðvieèia mûsø esybës gelmëje net juodþiausios nevilties valandà, lygiai kaip ir saulë visada spinduliuoja dangaus begalybëje, nors kartais ir neregima pro paþeme slenkanèius debesis. Ji vadinama Budos prigimtimi. Buda nëra „svetimo“ Dievo vardas, Buda yra beasmenis epitetas, reiðkiantis „Ið tiesø Pabudusá“. BUDA – PABUDÆS – BUDËTI – skamba lietuviðkai, ar ne? „Budizmo pagrindas yra Budos prigimties koncepcija, ir að joje áþvelgiu nepaprastai daug vilties, – sako Jo Ðventenybë Dalai Lama. – Budos prigimtis – tai tikroji mûsø proto ir ðirdies prigimtis, kuri yra ne kas kita, kaip absoliuti, pirmapradë, vaiskiausioji ðviesa. Negatyvios, griaunanèios emocijos, pyktis, aistros, kentëjimai, sielvartas tëra drumzlës mûsø proto pavirðiuje. Jos atsitiktinës, laikinos ir todël gali bûti paðalintos. Budos prigimtis – tai tobulumo sëkla kiekviename ið mûsø. Tai – nuðvitusio, nesudrumsto ir nesupanèioto proto uþuomazga. Tad visos gyvos bûtybës, ne vien þmonës, bet ir gyvuliai, paukðèiai, net vabzdþiai, turi didþiulæ galià. Kai kas teigia, kad budizmas yra nihilistiðkas ir atimantis viltá. Argi tai – nihilizmas? Argi beviltiðkumas? Tikroji visø mûsø prigimtis ið esmës yra tobula. Man ði svarbiausioji budizmo idëja visuomet teikia viltá ir beribá pasitikëjimà. Budizmas neigia ne tik vadinamojo ego buvimà, bet nepripaþásta ir krikðèioniðkosios „sielos“ ar hinduistinës atmos. Pasak budizmo, mumyse nëra nieko, kas bûtø amþina, pastovu, nepriklausoma, vientisa, kà galëtume pavadinti „að“ arba „siela“. Tëra tik labai subtili sàmonës energija, srûvanti ið vieno gyvenimo á kità. Kaip tik tai, jog nëra nekintanèio „að“ ar amþinos sielos, ir teikia ypatingà galimybæ pasikeisti, ávykti permainoms. Èia ir glûdi neapsakoma viltis. Pasak kitø religijø, mûsø siela yra èia, ðirdyje, o Dievas ten, danguje. Sielai niekada nelemta tapti Dievu. O budizmas teigia, jog kiekviena gyva bûtybë gali pasiekti Nuðvitimà ir tapti Buda“. Jo Ðventenybë Dalai Lama daþnai kalba apie tragiðkà meilës patiems sau ir kitiems stokà, kuri bûdinga Vakarø þmonëms, apie savigrioviðkas ir saviþudiðkas aistras, apsëdusias jauni11


J U R G A

I V A N A U S K A I T Ë

T I B E T O

M A N D A L A

mà. O juk svarbiausioji Budos skelbta Geroji Naujiena buvo tokia: MES VISI PAÈIOSE SAVO GELMËSE IÐ ESMËS ESAME TOBULI! Vakarø civilizacija ðiandien teikia pernelyg daug reikðmës intelektui, sausam moksliniam „þinojimui“, filosofija áklimpus á „dvasiná materializmà“, kuris padalijo bûtá á sielvartà teikianèius „að“ ir „kiti“. Þmoniø ieðkojimai, lûkesèiai, viltys nukreipti ne vidun, ne savæspi, o iðorën, á materialiuosius dalykus. Gal dël to jau ne viena karta gûþiasi prieð Pasaulio pabaigos grësmæ, vadindama save „Paskutiniàja“… KAS MES ESAME? KODËL? IÐ KUR IR KUR EINAME? – ðiuos klausimus gaubia vis baugesnë tyla. Matyt, teisûs sakantys, jog Rytø iðmintis atskleidþia tai, kà Vakarø kultûra ir þmogus nustûmë á pasàmonës gelmes, taèiau be ko neámanomas tikrasis bûties paþinimas. Tibetieèiø kalboje budistas vadinamas „nangpa“, ir ðiuo þodþiu nusakoma þmogaus ieðkojimø, jo Kelio kryptis: vidun, savæspi, o ne iðorën. Per ilgus ðimtmeèius Tibeto iðminèiai ir dvasios mokytojai sukûrë þmogaus vidaus pasaulio þemëlapius, kruopðèiai nubrëþdami visus kelius á Nuðvitimà. Prisimenu kaþkieno pasakytà nepaprastai taiklià frazæ: „Tibetas – tai ne ðalis, o dvasios bûsena“… Mano kelionë irgi skleidësi ne tiek iðorën, nors sukoriau tûkstanèius kilometrø, kiek vidun, á save. Sekdama Budos pëdomis (simboliniai Jo padø áspaudai akmenyje vadinasi Buddha Pada: vël skamba beveik lietuviðkai – „pëda“, „padas“), lankydama vietas, kur sau prieglobstá rado okupuoto Tibeto vienuoliai, vienuolës, mokytojai, iðminèiai, magai, mistikai, tiesiog paprasti þmonës ir Jo Ðventenybë, kartais vadinantis save „liûdniausiu visø laikø Dalai Lama“, dundëdama pasibaisëtinais traukiniais (o jie verti atskiro romano) Indijoje per neaprëpiamas, tik dienø ir naktø kaita matuojamas platybes, kratydamasi paliegusiuose autobusiûkðèiuose, kurie keliø serpantinais ásukdavo á Himalajø aukðtumas, jausdavau, kaip nusitrina visos ribos tarp manæs ir pasaulio, vidaus ir iðorës, to, kas ávardijama „að“ ir atskiriama nepasiekiamu „kiti“. Kartais begalë áspûdþiø ir veik mirtinas nuovargis lyg paneigdavo, naikinte sunaikindavo vienas kità, ir atsiverdavo palaiminga tuðtuma, kuriai nusakyti nëra þodþiø. Peronas po nakties, praleistos ant geleþinkelio stoties grindø, kurias nugulëjo tûkstanèiai tokiø kaip að, traukiniø sirenos, pusmetrinës þiurkës ant apdergtø bëgiø, valkatos, luoðiai, elgetos, beproèiai, karðtos arbatos gurkðnis saulei tekant – ðitie vaizdai staiga susilieja, ir blyksteli perverianèios áþvalgos kibirkðtis. Tuomet tibetieèiø mandalos, simboliniai þemëlapiai, kuriuose sutampa mikrokosmas ir makrokosmas, nebeatrodo nei tokie jau máslingi, nei abstraktûs ar nesuprantami dalykai. Budistinë meditacija ir kitos dvasinës praktikos siekia sugràþinti mûsø suskaldytà protà á vientisà bûvá, iðbarstytà savastá – á tikruosius Budos prigimties namus, ið kuriø patys esame save iðvijæ ir kuriø visà laikà ilgimës. Todël giesmëse ir maldose nuolat skambantis Budos pasveikinimas „NAMO“, reiðkiantis panaðiai kaip lotyniðkasis „Salve“, man visada turëjo dar ir lietuviðkà prasmæ. Budos prigimtis dar yra vadinama „bodhièita“. Bodhi yra bûdvardis, artimas daiktavardþiui „Buda“ ir reiðkiantis „pabudusᓠar „pabudusià“. Èita reiðkia „ðirdá“, „protà“ arba „esmæ“. Bodhièita yra pabudusi ðirdis, nuðvitæs protas. Ðitai prikelti savyje galime tik mes patys. Bodhièita anaiptol nëra kokia nors antgamtinë, antþmogiðka galia, ne veltui ji vadinama prigimtimi. „Kas yra ði Budos ðirdis? Gal ji – ta ðvenèiausioji, nekalèiausioji ðirdis, kaip gal 12


I Ð T R E M T A S

T I B E T A S

pasakytø krikðèionys?! – klausia savæs vienas þymiausiø XX a. tibetiðkojo budizmo mokytojø Èogjamas Trungpa ir pats sau atsako: – Ne! Ði ðirdis nëra nei pamaldi, nei dievobaiminga. Svarbiausia, ji yra dràsi ir absoliuèiai atvira pasauliui! Joje glûdi esminiai genai, kuriuos mes galime pavadinti savo tikraisiais genais, – Budos, Pabudusiojo genai!“ Pasak Èogjamo Trungpos, mums nëra jokio reikalo sau áskiepyti ið aukðèiau dievø, ðventøjø ar autoritetø teikiamà iðmintá, jà bûtina prikelti savyje. Budos prigimties paþadinimas lyginamas su antruoju gimimu, kuris þmogø lyg vël paverèia imliu vaiku, smalsiai tirianèiu slëpiningus pasaulius savyje ir aplinkui. Tai – tarsi „alternatyvus protas“, perkeliantis mus ið neurotiðkai suvokiamos realybës á aukðtesná patirties lygmená, nebedrumsèiamà paklydimø ar iliuzijø. Kitas garsus ðiø dienø tibetietis Mokytojas Sogjalas Rinpoèë teigia, kad Budos prigimtis yra mûsø visø prigimtinë teisë, taèiau ji ákalinta uþ storø kasdienio màstymo sienø. Nuðvitimas, nirvana yra mumyse, visi mes savo esme esame Budos. ISTORINIS BUDA ÐAKJAMUNIS GYVENO MAÞDAUG PRIEÐ 2500 METØ. Tai buvo ypaè vaisingas þmonijos dvasiniø ieðkojimø laikas. Budos amþininkais galima laikyti Herakleità ir Pitagorà, persø pranaðà Zoroastrà, dþainø iðminèiø Mahavyrà ir Lao Dzë, susisteminusá didþiàsias daoizmo tiesas. Pasak budistinës tradicijos, Ðakjamunis buvo tik vienas ið tûkstanèio ðios eros Budø. Budistinë kosmogonija teigia, kad pirmapradis Buda, absoliutus pradas, kurio nesuvokia mûsø kasdienë sàmonë, buvo, yra ir bus visados transcendentinëje erdvëje, anapus bûties ir nebûties dvilypumo. Pirmapradis Buda yra nelyginant kosminë Budos prigimtis, ið kurios kyla daugybë laikinøjø Budø, kurie reiðkiasi skirtingais pavidalais ávairiose epochose, ðalyse ir pasauliuose. Buda Ðakjamunis buvo skirtas mûsø laikams ir mûsø visatai. Taèiau jis yra ne pirmasis Buda, aplankæs þemæ, o ketvirtasis. Prieðistoriniais laikais buvo pasirodæs Buda, vardu Osungas, jis gyveno 20 tûkstanèiø metø. Prieð já buvo Serthupas, gyvenæs 40 tûkstanèiø metø. O pirmasis Buda þemëje pasirodë tuomet, kai gyvenimo trukmë buvo 60 tûkstanèiø metø. Tibetieèiai juokauja, jog Vakarø þmonës labai ribotai suvokia laikà, todël jie tokie nekantrûs ir nuolatos skuba. Istorija byloja, jog kadaise, dabartiniø Indijos ir Nepalo valstybiø pasienyje, klestëjo nedidelë Ðakjø karalystë, kurios sostinë buvo Kapilavastu miestas. Tà ðalá valdæs karalius Sudhodana priklausë kariø – kðatrijø – kastai. Jo giminë vadinosi Gautama. Karaliaus þmonai Mahamajai buvo jau keturiasdeðimt, kai ëmë lauktis kûdikio. Legendos pasakoja, esà naktá, kai ji pastojo, ðvietusi vaiski mënulio pilnatis, o ji sapnavusi, kaip baltas spindintis dramblys áëjæs á jos kûnà. Ðis gera lemiantis sapnas pranaðavo kûdiká gimsiant stiprø ir iðmintingà. Pagal to meto tradicijà Mahamaja turëjo gimdyti savo tëvø namuose. Karalienë, lydima tûkstanèio vergiø, auksiniame palankine iðsiruoðë á lemtingà kelionæ. Taèiau nepasiekusi tëvø namø Lumbinio giraitëje ji pajuto sàrëmius. Þydintis Sala medis palinko prie gimdyvës, idant ðioji turëtø á kà ásitverti, nes anuomet moterys gimdydavo stovëdamos. Kûdikis gimë akimoju, nesuteikæs motinai jokio skausmo. Jis iðvydo pasaulá vesako – geguþës – mënesá, mënulio pilnaties dienà. Istorikai nesutaria, kurie tai buvæ metai – 527-ieji, 560-ieji ar 563-ieji prieð Kristaus gimimà. Princas buvo pavadintas Sidhartha Gautama. 13


J U R G A

I V A N A U S K A I T Ë

T I B E T O

M A N D A L A

Nors daugelis budizmo mokytojø tvirtina, kad Gautama buvo paprastas mirtingasis – toks kaip mes visi, legendos apipina „dieviðkojo kûdikio“ gimimà stebuklingomis detalëmis. Vos gimæs kûdikis þengæs septynis þingsnius, o tai, pasak ezoteriniø ðaltiniø, simbolizuoja septyniø èakrø – þmogaus kûno energijos centrø – atsivërimà. Þemë, paliesta naujagimio pëdø, praþydusi balèiausiais lotosais. Princas Sidhartha spindulingu þvilgsniu nuðvietæs viskà aplinkui ir taræs skardþiu balsu, kurá atkartojo tûkstanèiai aidø: „Að atëjau iðvaduoti pasaulio! Tai yra mano paskutinis gimimas!“ Ir dievai pravirkæ ið dþiaugsmo, suvirpëjusios galaktikos ir sudrebëjusi þemë, uþgesusios pragarø ugnys ir prapliupusios þydinèiø gëliø liûtys, aklieji praregëjæ, kurtieji iðgirdæ stebuklingà dangiðkø sferø muzikà, o nebyliai giesmëmis garbinæ Budos gimimà… Tëvø dþiaugsmui nebuvo ribø, taèiau netrukus já aptemdë sielvartas. Praëjus savaitei po berniuko gimimo karalienë Mahamaja mirë. Pagal paprotá karalius vedë jos seserá Pradþiapatæ, ir ði buvo maþajam princui kaip tikra motina. Karalius sukvietë aiðkiaregius, þynius, astrologus ir iðminèius ið tolimiausiø ðalies kampeliø, ið aukðèiausiø kalnø, ið atkampiausiø atsiskyrëliðkø buveiniø, idant ðie nusakytø Sidharthos ateitá. Þvaigþdës danguje ir kiti, neiðmananèiajam – neregimi, o iðminèiui aiðkûs, þenklai bylojo, kad princui lemta bûti didþiu þmogumi, taèiau jo gyvenimo kelias atrodë sklidinas kaþkokiø nesuvokiamø prieðtaravimø. Horoskopas jam pranaðavo ne tik visos Indijos, bet ir visatos valdovo karûnà, o èia pat kiti þenklai teigë, kad jis, vienintelis karaliaus sûnus, atsisakysiàs jam skirto sosto. Þvaigþdþiø skaitytojai sunerimæ praneðë, jog Sidhartha bûsiàs nugalëtas, naikinte sunaikintas, bet tai bûsianti… jo pergalë prieð patá save, triumfas, kokio dar neregëjo pasauliai! Princas tapsiàs neprilygstamu kariu, bet þûtbûtinës kovos vyks tik jo paties dvasioje. Karalius nenorëjo nieko girdëti. Jo kantrybës tauræ perpildë garsus to meto pranaðas Asita. Vedamas paslaptingø lemties þenklø, jis atëjo á Kapilavastu miestà ir nusilenkæs karaliui suðuko: „Vardan viso pasaulio gerovës, tavo sûnus taps jo dvasiniu Mokytoju!“ Tai buvo blogiausia, ko Sudhodana galëjo tikëtis – jo sûnui pranaðavo atsiskyrëlio, asketo, iðminèiaus likimà! Karalius ásakë iðvyti pranaðà ir pasiryþo padaryti viskà, kad apsaugotø savo vienatiná sûnø nuo jam skirto dvasiniø ieðkojimø kelio. Rûmai buvo aptverti aukðtomis tvoromis, kuriø bokðtuose dienànakt budëjo budriausi sargybiniai. Tëvas troðko savo sûnui sukurti tikrà rojø þemëje, kuriame nebûtø jokiø kanèios þenklø, galinèiø paþadinti jo dvasià maiðtui. Vaikystëje Gautama buvo labai lepinamas ir, kaip pats vëliau save apibûdino, tapo „sugadintas, labai sugadintas“. Paauglystëje Sidhartha, kaip ir dera kariø kastos bûsimajam valdovui, mokësi jodinëti, ðaudyti ið lanko, kautis kalavijais. Jis puikiai ávaldë kovos menus, taèiau neatrodë, kad tai princui teiktø daug dþiaugsmo. Kur kas labiau Gautama buvo linkæs á filosofijos studijas. Geriausi to meto mokytojai jam dëstë matematikà, astronomijà, metafizikà, bet princas jautë savyje glûdint kaþin koká neiðreiðkiamà, kankinamà klausimà. Sulaukæs ðeðiolikos metø Gautama vedë tokio pat amþiaus princesæ, graþuolæ Jasodharà. Kaip bëgo jaunos princo dienos, mes galime tik ásivaizduoti, nelygu kokia kieno fantazija. Istorikai ir paproèiø tyrinëtojai, poetai, raðytojai, nûnai – ir kino reþisieriai kuria vienas uþ kità 14


I Ð T R E M T A S

T I B E T A S

pasakiðkesnius gyvenimo Kapilavastu rûmuose vaizdus. Mes regime menes, þërinèias neátikima rytietiðka prabanga, gardþiausiais valgiais ir gërimais lûþtanèius stalus, geidulingomis graþuolëmis þydinèius haremus, kerinèius sodus, po kuriuos vaikðtinëja povai ir dëmëtieji elniai, skaièiuojame karaliðkus þirgus ir deimantais puoðtus kovos dramblius, uodþiame sandalmedþio smilkalø ir roþiø aliejaus aromatus, klausomës paukðèiø èiulbesio, gaivinanèio vandens èiurlenimo, ilgesingø sitaro ir fleitos garsø, uþburianèio ðokanèiø vergiø dainavimo… Taèiau vis daþniau Sidharthà apimdavo èia nepaaiðkinamas ilgesys, èia kankinantis nepasitenkinimas, èia þûtbûtinis noras iðtrûkti it paukðèiui ið auksinio narvo. Galiausiai sûnus pareiðkë tëvui trokðtàs iðvysti, kas gi slepiasi uþ aukðtø rûmø sienø. Karalius labai susijaudino ir ásakë visà Kapilavastu miestà sutvarkyti taip, kad á princo ðirdá neásiskverbtø jokia abejonë. Taip vienà rytà princas sëdo á gëlëmis ir brangakmeniais puoðtà karaliðkàjá veþimà. Kapilavastu gatvëse jo laukë jauniausi ir graþiausi visos karalystës gyventojai. Jie tiesë Sidharthai kelyje vaivorykðtëm spindinèius ðilkus, barstë kvapniausius þiedlapius ir sveikino Gautamà dþiaugsmingais ðûksniais. Miestas tviskëjo pasakiðka groþybe, taèiau ji nepajëgë nuslëpti visø tragiðkosios þmogaus bûties pavidalø. Prie Rytiniø miesto vartø, linksmø, jaunø veidø jûroje, princas staiga pamatë pajuodusá, raukðlëtà þmogø iðvarvëjusiomis akimis, vypsantá bedante burna. „Kas tai?“ – suðuko apstulbæs Sidhartha, o jo tarnas Èiana tyliai atsakë: „Tai – senatvë, mano valdove“. Miestas tebeðëlo, pagautas ðventinio ðurmulio, apgaubtas vyno, smilkalø ir kvepalø aromato. Prie Pietiniø vartø princà pervërë siaubas: jis iðvydo dejuojantá, ðaukiantá, paplûdusá kraujais ir pûliais, aptekusá þaizdomis, bejëgiðkai dulkëse besiraitantá þmogø. „Kas tai?“ – suðnibþdëjo jis. „Tai – liga, mano valdove“, – atsakë tarnas. Prie Vakariniø vartø Gautama patyrë dar vienà sukrëtimà. Èia jis pamatë suvyniotà á baltà drobulæ numirëlá, jau keliamà ant liepsnojanèio lauþo. „Kas tai?“ – suspaudë jis Èianai petá. „Tai – mirtis, mano valdove“, – atsiduso Èiana. Vëliau budistinë filosofija senatvæ, negalià ir mirtá pavadins TRIMIS LAIKINUMO ÞENKLAIS. Ðie þenklai tarsi pramuðë iliuzijø sienà ir tikrovë uþplûdo Sidharthà visa negailestinga ir þiauria didybe. Princas staiga iðvydo nesuskaièiuojamus buities ir bûties pavidalus, kuriø niekada anksèiau nebuvo regëjæs. Já uþgulë nepakeliamos mintys apie gyvenimo beprasmiðkumà ir tuðtybæ. Ið gilaus susimàstymo Gautamà paþadino prie Ðiauriniø vartø stovintis þmogus. Jo taurus, giedrà ramybæ spinduliuojantis veidas tiesiog uþbûrë princà. „Kas jis?“ – susijaudinæs paklausë Sidhartha. „Sadhu, klajojantis asketas. Jis trokðta sutraukyti su pasauliu mus siejanèius panèius ir laimëti savo protui palaimingà ramybæ“, – iðgirdo jis atsakymà. Tai buvo KETVIRTASIS ÞENKLAS, paskatinæs princà susimàstyti. Tos dienos popietæ tarnas rado savo valdovà, sëdintá sodo gilumoje po þydinèiu medþiu, nugrimzdusá á giliausius apmàstymus. Sidharthos prote ir ðirdyje palengva vërësi naujos gelmës. Jame budo Budos prigimtis. Naktá, kuri galëjo bûti lemtinga vien jau dël to, kad Jasodhara pagimdë Sidharthai pirmàjá sûnø Rahulà, Gautama paliko savo tëvo namus. Karalystë jau turëjo naujà ápëdiná, ir Sidhartha pasijuto nebesaistomas jokiø pasaulietiniø pareigø. 15


J U R G A

I V A N A U S K A I T Ë

T I B E T O

M A N D A L A

Legendos byloja, jog keistas, nenugalimas snaudulys pakirto net paèius budriausius sargybinius, ir princas Gautama iðëjo niekieno nepastebëtas. Paskutiniai jo atsisveikinimo þodþiai buvo: „Jie miega, jie visi miega… Mes miegame, mes visi miegame…“ Eidamas tolyn á paslaptingø garsø knibþdanèià naktá, jis nuðveitë þemën visus savo karaliðkuosius papuoðalus: diademà, brangakmeniø vërinius, sunkias apyrankes, puoðusias ne tik rankø rieðus, bet ir kojø èiurnas, auskarus, þiedus. Vieni ðaltiniai byloja, kad princà lydëjo iðtikimas tarnas Èiana, kiti tvirtina Sidharthà buvus visiðkai vienà ir negaili epitetø ðiai kosminei vienatvei nusakyti. Auðtant Gautama durklu nusirëþë savo ilgus, melsvai ðvytinèius plaukus ir atidavë auksu siuvinëtus ðilkø drabuþius pirmam sutiktam valkatai, o pats uþsimetë jo skarmalus. Sidharthai tuo metu buvo dvideðimt devyneri metai. Mintys apie Tris Laikinumo Þenklus në akimirkà jo neapleido. Gautama màstë apie beribius kentëjimus, ávairiausiais pavidalais persmelkusius visus bûties lygmenis nuo gimimo ligi mirties ir lyg nuodingo augalo sëkla glûdinèius net didþiausiuose malonumuose. Þvelgdamas á auðros nutviekstà dangø, jis pasiryþo rasti Kelià, vedantá ið nesibaigianèiø sielvartø verpeto. Pirmiausia Gautama pasirinko tuometëje Indijoje itin populiarø askezës kelià. Pasakojama, kad atgaivà teikusios didþiøjø upiø pakrantës, pavësingos giraitës ir kalnø urvai tuomet knibþdëte knibþdëjo sadhu, asketø, jogø ir atsiskyrëliø, marinusiø savo kûnà, bet paslaptingomis apeigomis maitinusiø dvasià, idant ji iðsiverþtø ið kanèiomis uþnuodyto pasaulio. Sidhartha ëmësi ieðkoti garsaus iðminèiaus Arado Kalamo, gyvenusio kalnuose, netoli Radþagrihos (dabartinëje Biharo valstijoje). Sidhartha keliavo praðydamas iðmaldos ir nakvodamas kur pakliuvo, taèiau net nuplyðæ drabuþiai negalëjo paslëpti jo aristokratiðkø bruoþø ir karaliðkos laikysenos. Gandas apie princà – asketà it vandens ratilai pasklido karalystëje. Suradæs Aradà Kalamà, Sidhartha tapo jo mylimiausiu mokiniu ir netrukus ávaldë daug sudëtingø jogos praktikø. Jis iðmoko kontroliuoti savo kvëpavimà, kûnà, net protà, taèiau taip ir nerado atsakymo á svarbiausiàjá klausimà: „KAS MES ESAME? KODËL? IÐ KUR IR KUR EINAME?“ Gautama padëkojo savo pirmajam Mokytojui ir iðëjo pas kità – Udrakà Ramaputrà, kuris padëjo pakilti á naujas meditacijos aukðtumas. Taèiau ir tai Sidharthos nepatenkino. Jis ryþosi atsakymo á tà klausimà ieðkoti pats, nebepasikliaudamas nei mokytojais, nei iðminèiais, nei stebukladariais. Laikas bëgo, ir Gautamà palengva apgaubë didþio asketo ir jogo aura. Jis visiðkai numarino savo kûnà ir, anot legendø, valgydavo tik vienà ryþio grûdelá per dienà. Pasakojama, kad jo „bamba lietë stuburà“, – taip princas buvo sublogæs. Taèiau ir tai neatneðë trokðtamo dvasios iðsivadavimo. Galiausiai jis nebeturëjo jëgø net medituoti. Kai kurie biografai teigia Gautamà puolus á tokià neviltá, kad net norëjusá nusiþudyti. Taèiau, ábridæs á sraunius upës vandenis nusiskandinti, jis iðgirdæs pro ðalá valtele plaukusiø dviejø þmoniø – Mokytojo ir mokinio – pokalbá. Pastarasis klausæs, kaip suderinti vinos stygas, kad ði geriau skambëtø. Mokytojas atsakæs, jog stygos neturëtø bûti per daug átemptos, nei pernelyg laisvos, tik „aukso vidurys“ suteikiàs instrumentui tobulà skambëjimà. Ðie þodþiai, atplevenæ pavakare raibuliuojanèiais vandenimis, tapo svarbiausiomis gairëmis Sidharthos kelyje, vëliau pavadintame VIDURIO KELIU. 16


Vienuoliai puèia apeigø kriaukles


Nuoþmiøjø dievybiø koplyèioje


Durys, pro kurias áþengti draudþiama


Neèungo ðventyklos puoðyba

Kažkur skubantys Taši Lhunpo vienuoliai


P A A I Ð K I N I M A I

PAAIŠKINIMAI Abhidharma (skr.) – budizmo doktrina, apimanti epistemologijà, fenomenolo gijà, metafizikà ir psichologijà. Viena ið Tripitakos („Trigubo krepðio“), seniausiø budizmo kanoniniø raðtø, daliø. Aèarja (skr. mokytojas, meistras) – dvasinis mokytojas, ne tik iðstudijavæs filo sofinæ sistemà, bet ir suvokæs jos tikràjà esmæ. Daugelio budizmo iðminèiø ir ðventøjø titulas. Agnidevata (skr.) – pusiau nuoþmi dievybë, kvieèiama á Ugnies apeigas. Ji yra raudona, turi tris veidus, ðeðias rankas, daþniausiai vaizduojama Jab–Jum pavidalu. Agnis (skr.) – vienas ið svarbiausiø hinduizmo dievø, karaliavæs ir vedizmo panteone. Tai – ugnies dievas, ákûnijantis jos kuriamàjà ir griaunamàjà galià, pasireiðkiantis saulës ðiluma ir ðviesa, þaibais, þidinio liepsna ir t. t. Amitabha (skr. Beribë ðviesa) – vienos ið Penkiø Budø ðeimø valdovas. Jis atsto vauja Lotoso ðeimai, siejamas su vakarø kr yptimi, pavasariu ir mistine Sukhavasti ðalimi. Vaizduojamas kaip raudonos spalvos Buda, sëdintis lotoso poza su nektaro indu rankose. Amitajus (skr.) – Ilgo gyvenimo Buda, siejamas su ilgaamþiðkumà garantuojanèiomis praktikomis bei ritualais, vaizduojamas meditacine poza, skaisèiai raudonos spalvos, su gyvybës eliksyro indu rankose. Viena ið Amitabhos emanacijø. Amrita (skr. nemirtingumas) – gyvybës vanduo, nemirtingumo eliksyras; sàvo ka, atkeliavusi á budizmo mitologijà ið Vedø. Ani (tib.) – vienuolë, anila – pagarbi ðio þodþio forma. Apsara (skr.) – vedizme ir hinduizme pusiau dieviðka moteriðkoji bûtybë, dangiðkoji ðokëja ir kurtizanë, suvedþiojanti asketus bei atimanti ásimylëjëliams protà. Arhatas (skr. vertas, siekiantis) – þmogus, kuris budistinës praktikos dëka áveikia savo nesuvokimà, aistrà, paklydimus ir iðsivaduoja ið ciklinës egzistencijos – samsaros. Prieðingai nei bodhisatva, jis nepadeda kitiems siekti Nuðvitimo. Tai – hinajanos idealas. Asurë, asuras (skr.) – pusdieviai arba titanai, pasak budizmo mitologijos, gyvenantys viename ið ðeðiø samsaros lygmenø ir nuolat kovojantys tarpusavyje. Aðramas (skr.) – indø asketizmo praktikavimo vieta, vienuolynas, nors gali bûti ir aplink savo guru susibûrusi pasaulieèiø mokiniø bendruomenë. Aðtuonios pasaulietinës dharmos – arba Aðtuonios pasaulieèio blogybës: turto troðkimas ir skurdo vengimas, malonumø troðkimas ir vargø vengimas, pagyrø troðkimas ir peikimo vengimas, garbës troðkimas ir negarbës vengimas. Atgimëlis – þr. tulku. Avalokiteðvara (skr. Maloniai þvelgiantis) – populiariausia budizmo panteono dievybë, Tibeto globëjas, ásikûnijæs Dalai Lamoje. Vaizduojamas sëdintis lo toso poza, su viena galva ir keturiomis rankomis, arba stovintis – su vienuo lika veidø ir tûkstanèiu rankø. Avataras (skr. nuþengimas) – hinduizmo dievo, norinèio dar yti poveiká pasauliui, ásikûnijimas kokiu nors materialiu, daþniausiai þmogiðku, pavidalu. Bardo (tib. tarp, tarpinë bûsena) – skiriami 5 bardo tarpsniai: natûralusis gyvenimo bardo, skausmingasis mirties bardo, sapnø bardo, tapsmo bardo, Dharmos esmës, arba Vaiskiosios ðviesos, bardo. Daþniausiai bardo sàvoka vartojama apibûdinant 49 dienø laikotarpá tarp klinikinës mirties ir naujojo ásikûnijimo.

689


J U R G A

I V A N A U S K A I T Ë

T I B E T O

M A N D A L A

Bhikðu, bhikðunë (skr.) – visus áþadus davæ budistø vienuoliai. Vyrams privalu laikytis 253 priesakø, moterims – 364. Bodhi (skr. pabudimas) – aukðèiausia sàmonës bûsena, dvasinis nuðvitimas. Bodhi medis (lot. Ficus religiosa) – po juo prieð 2500 metø Bodhgajoje nuðvito princas Sidhartha ir tapo Buda. Nuo to laiko ðios rûðies medþiai budistø garbinami kaip ðventi. Jie simbolizuoja ðviesø protà, gerà ðirdá ir ypatingas dvasines galias. Bodhièita (skr. pabudæs, nuðvitæs protas) – uþuojauta visoms gyvoms bûtybëms paremtas Nuðvitimo siekis, Budos prigimtis, neegoistinë meilë. Skiriami du pagrindiniai jos lygmenys: ketinamoji, aspiracinë, bodhièita ir tikroji, abso liuti, bodhièita. Pirmoji apima pasir yþimà nuðvisti ir Budos bûvio siekimà, antroji yra pats Nuðvitimas. Bodhisatva (skr.) – asmuo, kuris siekia Nuðvitimo arba yra visiðkai prie jo priartëjæs. Tai mahajanos adeptas, atsisakantis asmeniðkai pasinerti á nir vanà, o sugráþtantis á samsarà padëti visoms gyvoms bûtybëms. Bonas (tib. kvietimas, reèitavimas) – senoji Tibeto religija, vyravusi iki budizmo; panteizmo, ðamanizmo ir magijos lydinys. Skirstomas á Baltàjá, kuriam didelæ átakà padarë budizmas, gyvuojantá iki ðiø dienø, ir Juodàjá, sietà su magija, burtais, kruvinomis aukomis, uþdraustà VIII a. Bonpo (tib.) – bono ðventikas arba þynys. Brahma (skr.) – brahmanizmo ir hinduizmo religijø pagrindinë dievybë, esanti trejybëje su Viðnu ir Ðiva. Visatos kûrëjas, jos ákûnytojas ir dvasia. Vaizduojamas su keturiais veidais ir keturiomis rankomis. Jo buveinë – Meru kalnas. Brahmanas (skr.) – 1. Vedantoje – beasmenë dievybë, pradinë substancija, absoliutas. 2. Aukðèiausios, þyniø kastos atstovas. Brahmanizmas – Upaniðadø Indijos religija, atsiradusi maþdaug I tûkst. pr. Kr., pasiþymëjo gausiais ritualais, aukojimo apeigomis ir nepakantumu kitoms religijoms. Jo esmæ sudarë mokymas apie beasmenio kûrybinio prado Brahmano ir individualios dvasios Atmano tarpusavio priklausomybæ. Centrinis kanalas – þr. energijos kanalai. Ciklinë egzistencija – þr. samsara. Èakje (tib.) – jogo ar ðventojo galvos, delnø, pëdø ir kitø kûno daliø magiðkas áspaudas akmenyje arba uoloje. Èakra (skr. ratas) – þmogaus kûno energijos centras, esantis centriniame kanale. Tibeto tantros tradicija ávardija penkias, kartais tik keturias pagrindines èakras. Jos yra rato arba iðskleisto skëèio formos. Nuo galvos centro it stipinai atsiðakoja 32 energijos kanalai, nuo gerklës – 16, nuo ðirdies – 8, nuo bambos – 64. Hinduizmo tradicija nurodo ðeðetà èakrø: muladharà, svadhiðthanà, manipurà, viðudhà, anahatà ir sahasrarà. Èakrasamvara (skr. Aukðèiausios palaimos ratas) – Anutarajogai, Motinos tantrai priklausanti dievybë, Tibete siejama su ðventaisiais kalnais. Turi kelias emanacines formas: dvirankis ir daugiarankis. Daþniausiai vaizduojamas tamsiai mëlynos spalvos, su keturiais veidais – mëlynu, þaliu, raudonu ir geltonu, su dvylika rankø, kojomis trempiantis samsaros demonus, kartais – Jab–Jum jungtyje su Vadþravarahe. Èangas (tib.) – mieþinis alus, tradicinis tibetieèiø alkoholinis gërimas. Èenrezigas (tib. Þvelgiantysis uþuojautos akimis) – þr. Avalokiteðvara. Èodas (tib. nukapojimas) – mistinis „savæs sunaikinimo“ ritualas, atliekamas norint nukirsti visus ego panèius; aukojimas dievybëms, demonams ir visoms gyvoms bûtybëms. Èodpa (tib.) – èodo apeigø atlikëjas. Èortenas (tib.) – þr. stupa.

690


P A A I Ð K I N I M A I Èuba (tib.) – tradicinis tibetieèiø drabuþis. Moteriðkas panaðus á ties liemeniu sujuosiamà sarafanà su klostëmis uþpakalyje. Vyriðkas – á sujuosiamà chalatà ilgomis rankovëmis ir plaèia virðutine dalimi, kartais atliekanèia ir kuprinës ar maiðo funkcijas. Dakinë (skr.) – moteriðkosios giminës Buda, budizmo panteono deivë; moteris, kuri pasiekë Vaiskiàjà ðviesà. Dakiniø kalba – dar vadinama „prieblandine kalba“; tai raidþiø ir garsø kombinacija, kurios neámanoma iðversti vadovaujantis áprastomis taisyklëmis ir sàvokomis. Ðá „transcendencijos ðifrà“ gali suvokti tik perpratusieji Absoliuèios tikrovës esmæ. Dakiniø ðalis – Tyroji Vadþrajoginës þemë, mistinë vieta, esanti anapus dualaus suvokimo, á kurià patenkama pasiekus Nuðvitimà arba po septyniø gyvenimø, paskirtø kasdienei Vadþrajoginës sadhanos praktikai. Tantroje taip pat minima Vidinë Dakiniø ðalis, kuri yra nuðvitusio proto sinonimas. Damaru (tib.) – ritualinis, tantros apeigose, èode ir mirusiojo pagerbimo ceremonijose vartojamas bûgnelis. Daoizmas – religinë ir filosofinë sistema, susiformavusi Kinijoje, I tûkst. pr. Kr. vidur yje. Ákûrëju laikomas Lao Dzë. Daoizmo poþiûriu, pasaulio harmonijos pagrindà sudaro Dao (Kelias) – amþinas, nekintamas, niekaip neiðreiðkiamas principas, kuriame glûdi formos, medþiagos ir jëgos, sukurianèios viskà, kas egzistuoja. Darèenas (tib.) – Maldos vëliavø stulpas, simbolizuojantis Pasaulio aðá; aukðtas, jako vilna apvyniotas stiebas, stovintis vienuolynø kiemuose ar kitose Jëgos vietose. Ant jo tam tikromis progomis kabinamos Maldos vëliavos. Delogas (tib.) – taip vadinasi þmogus, kuris mirë, perëjo bardo tarpsná, pragarø ir kitus samsaros lygmenis, paskui vël gráþo, kad dirbtø visø gyvø bûtybiø labui. Tibetieèiai delogus gerbia kaip ðventuosius, prieðingai nei rolangus, „gyvuosius numirëlius“, á kuriuos ásikûnija piktosios dvasios. Demèokas (tib. Aukðèiausia palaima) – þr. Èakrasamvara. Dharma (skr.) – Budos mokymas, þinios ir praktiniai metodai, vedantys á Nuðvitimà. Taip pat reiðkia materijà su visais jos regimais ir neregimais pavidalais, ástatymà, dësná. Dharmakaja (skr.) – Tiesos kûnas, „tikrasis“ Budos kûnas, kuris yra beformis, amþinas, visa persmelkiantis, t. y. Tuðtuma. Dharmapala (skr. Dharmos gynëjas) – nuoþmi dievybë, sauganti Dharmà ir jos sekëjus, kovojanti su þemiðkaisiais ir transcendentiniais budizmo prieðais. Dharmapalos yra ávairiø lygmenø: tai Budø ar bodhisatvø emanacijos, taip pat dvasios ir demonai, kuriuos nuðvitæ asmenys sutramdë ir prisaikdino tarnauti budizmui. Dharmos ratas – Budos doktrinos ir jos skelbimo bei sklidimo simbolis. Dhjana, dþnana (skr.) – meditacinio susikaupimo lygmuo. Dievybës joga – tantros praktika, kurios metu, remdamasis mantromis, mudromis ir meditacija, adeptas perkeièia save á taikià arba nuoþmià dievybæ. Dieviðkasis pasididþiavimas – neegoistinis pasididþiavimas, kurá jauèia tantros adeptas, perkeisdamas save á dievybæ, o savo aplinkà transformuodamas á jos mandalà. Dolma (tib.) – þr. Tara. Dordþëjundronma (tib. Deimantinë svastika) – dievybë, Tibeto globëja, garbinta ir bono, vëliau prisaikdinta tarnauti Budos doktrinai. Vaizduojama kaip balta, nuoþmiai besiðypsanti moteris, jojanti ant arklio, su nektaro indu kairëje rankoje ir strële deðinëje. Dordþënaldþorma (tib. Deimantinë joginë) – þr. Vadþrajoginë.

691


P A A I Ð K I N I M A I

TURINYS

Iðtremtas Tibetas 5 Dalai Lama. Pratarmë

6

Kelionë á Ðambalà 273

Prarasta Paþadëtoji þemë 483

Paaiðkinimai

689

703



Jurga Ivanauskaitė "Tibeto mandala"