Page 1

ISBN 978-9986-16-778-5

www.tytoalba.lt

Ray Bradbury Sudie,vasara

Ray Bradbury (Rėjus garsiausiu Bradbury (Rėjus Bredberis; g. 1920 – vienas garsiausių RayRay Bradbury (Rėjus Bredberis; g.  m.)m.) – vienas garsiausių JAVJAV fantasfantastinių apsakymų ir autorius, šiuogyvenantis metu gyvenantis gyvenantis Los apsakymų ir romanų romanų autorių, šiuo metu Los tinių apsakymų ir romanų autorius, šiuo metu Los Andžele, Andžele, Kalifornijoje. iš garsiausių Andžele, Kalifornijoje. skaitytojams jis pažįstamas Kalifornijoje. LietuviųLietuvių skaitytojams jis pažįstamas iš garsiausių savo savo kurinių „Marso „° „Pradžios pabaiga“. savo kūrinių „Marso kronikos“, „451° Farenheito“, kūrinių „Marso kronikos“, „° Farenheito“, „Pradžios pabaiga“. Bradbury Bradbury kūryba ir poetiškaišmintinga, ir drauge išmintinga, ir kartais Bradbury kūryba –– poetiška kartais kūryba – poetiška drauge paslaptingapaslaptinga ir kartais bauginanti. bauginanti. Viena žymiausių ir geriausių R. Bradbury knygų „Pienių bauginanti. Vienairžymiausių Viena žymiausių geriausių R. Bradbury knygų „Pienių vynas“ pasavynas“ pasakoja apie vaikystę laimingą ir senatvę, senatvę, laimingąirgyvenimą ir vynas“ pasakoja apie vaikystę ir laimingą gyvenimą ir mirtį. mirtį. koja apie vaikystę ir senatvę, gyvenimą mirtį. Vasariniai Vasariniai dvylikamečio dvylikamečio Daglostebuklai Spoldingo stebuklai seniai žinomi Vasariniai Daglo Spoldingo stebuklai seniai žinomi dvylikamečio Daglo Spoldingo seniai žinomi daugybei viso daugybeiskaitytojų, viso pasaulio pasaulio skaitytojų, „Pienių vynas“ pelnytai laikomas pasaulio o „Pienių vynas“ pelnytaivynas“ laikomas kultine knyga. daugybei viso skaitytojų, oo „Pienių pelnytai laikomas kultine knyga. Tačiau mažai kas žino, žino,„Pienių kad iš iš pradžių „Pienių vynas“ Tačiau mažai kasTačiau žino, kad iš pradžių vynas“ buvo gerokai stokultine knyga. mažai kas kad pradžių „Pienių vynas“ buvo gerokai storesnis, bet leidėjų liepiamas autorius sutrumpino knygą resnis, bet leidėjų liepiamas autorius knygą sutrumpino perpus, o likusią buvo gerokai storesnis, bet leidėjų liepiamas autorius sutrumpino knygą perpus, likusią dalį penkiasdešimt saugojo beveik beveik metų, penkiasdešimt metų, dalį saugojo beveik tobulindamas laukdamas, perpus, oo likusią dalį saugojo penkiasdešimt metų,irtobulindamas tobulindamas ir laukdamas, kol ateis jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, vasara“ grąžina kol jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, Ji vasara“ musvasara“ grąžinavėl į Grintauno ir ateis laukdamas, kol ateis jos valanda. atėjo: vėl „Sudie, vėl grąžina mus į Grintauno miestelį, kur tebesitęsia Daglo ir kitų berniūkščių miestelį, tebesitęsia Daglokur ir kitų berniūkščių Tačiau vaikų mus įkur Grintauno miestelį, tebesitęsia Daglogyvenimas. ir kitų berniūkščių gyvenimas. Tačiau vaikų gyvenimas gyvenimas toks nuostabus – leisti, gyvenimasTačiau toks tobulas – negalimatoks leisti, kad jis pasibaigtų. Negalima gyvenimas. vaikų nuostabus – negalima negalima leisti, kad kad jis pasibaigtų. Negalima leisti, kad vasarą vasarą pakeistų ruduo, gyvenimą leisti, kad vasarą pakeistų ruduo, o gyvenimą – mirtis. Irooberniūkščių jis pasibaigtų. Negalima leisti, kad pakeistų ruduo, gyvenimą – – mirtis. Ir Ir berniūkščių armija, vadovaujama vadovaujama Daglo, kovoti su armija, vadovaujama Daglo, ima kovoti su ima senatve ir laiku. mirtis. berniūkščių armija, Daglo, ima kovoti su senatve senatve ir ir laiku. „Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, – sako autorius. Nejučia įsitveri „Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, sako autorius. Nejučia įsitveri tos laiku. „Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, – sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, nė už ką nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir ir nei tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nėuž užką ką nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu ir vasarą tuoj pakeis ruduo. Kaip nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu, ir kad ją tuoj pakeis ruduo. nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu ir vasarą tuoj pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė vaikystė tuoj baigsis, prasidės suaugusiųjų Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, prasidės suaugusiųjų vaikai, kurie jaučia, kad jų tuoj baigsis, prasidės suaugusiųjų gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro kas gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro tai, tai,tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį kas atrodo neįmanoma: mirties paverčia gyvenimo išmintimi, atrodo neįmanoma: mirties baimębaimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį dėl praeinančios vaikystėsvaikystės – skaidria skaidria ir paprasta paprasta poezija. „Sudie, liūdesį dėl praeinančios – ir skaidria ir paprasta poezija.vasara“ „Sudie,– dėl praeinančios vaikystės – poezija. „Sudie, vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono pieniu vyno gurkšnis ir rudens nuojauta, vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono pienių vyno gurkšnis ir rudens gyvenimo džiaugsmas, geltono pienių vyno gurkšnis ir rudens nuojauta, užplūstanti rotušės aikštėje mušant vidurnaktį. nuojauta, užplūstanti, rotušės aikštėje mušant vidurnaktį. užplūstanti rotušės aikštėje mušant vidurnaktį.

Ray Bradbury Sudie, vasara


romanas 1

Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis

vilnius 2010 3


UDK 820(73)-3 Br-14

Ray BRADBURY FAREWELL SUMMER HarperCollinsPublishers, 2007

© 2006 by Ray Bradbury © Gražvydas Kirvaitis, vertimas į lietuvių kalbą, 2010 © Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2010 © „Tyto alba“, 2010

ISBN 978-9986-16-778-5 4


Su meile Johnui Huffui, sveikam ir gyvam daugel metų po „Pienių vyno“

5


Turinys

I. Beveik antjetamas 9 Ii. Ĺ ailas ir po jo 45 Iii. Apomatoksas 147 Pabaigos Ĺžodis 163

7


I Beveik Antjetamas*

* JAV pilietinio karo mūšis (1862) prie Antjetamo upės. 9


Pirmas skyrius

Yra tokių dienų, kai įkvepi, sulaikai kvapą, ir, rodos, visa žemė apmiršta laukdama. Yra vasarų, kurios nenori baigtis. Tuomet pakeles nusėja gėlės, kurios, kai jas palieti, pabyra rudens rūdžių lavina. Visi takai atrodo taip, tarsi jais būtų pervažiavęs koks sukiužęs cirko vagonėlis ir sulig kiekvienu rato apsisukimu palikęs rusvų geležies žvynelių pėdsaką. Rūdys visur – po medžiais ir ant upės krantų, ir prie geležinkelio bėgių, kuriais kadaise pukšėjo garvežys, bet dabar nebepukši. Tad ir peržydėjusios gėlės, ir geležinkelio bėgiai apkraštavo rudenį pelėsiais. – Žiūrėk, Dagai, – tarė senelis pakeliui iš ūkio į miestą. Jiems už nugarų sunkvežimiuko kėbule raičiojosi šeši dideli moliūgai, ką tik nuskinti nuo ežios. – Matai tas gėles? – Matau, seneli. – Rudens gėlės, Dagai. Astrai – toks jų vardas. Jauti, koks oras? Vėl rugpjūtis. Rudens gėlės. 11


– To betrūko! – atsiliepė Dagas. – Liūdnas vardas. Senelė žengė į podėlį ir pajuto vėją iš vakarų. Dubenyje kilo raugas, įspūdinga galva, ateivio galva, kylanti iš praėjusių metų derliaus. Ji palietė iškilumą po muslino kepure. Tai žemė rytą prieš Adomo atėjimą. Tai rytas po Ievos vedybų su tuo nepažįstamuoju sodo lysvėje. Senelė pažvelgė pro langą į saulės spindulius, nusidriekusius per kiemą ir paauksinusius obelis, ir pakartojo tuos pačius žodžius: – Rudens gėlės. Štai ir spalio pirmoji. Temperatūra – 28 laipsniai. Vasara nepasiduoda. Šunys tyso po medžiais. Kūnas, užuot verkęs, džiūgauja. Lipk į palėpę, Dagai, ir išleisk tą kvaišą senmergę tetą iš slaptojo kambarėlio. – Argi palėpėje yra kvaiša senmergė teta? – paklausė Dagas. – Ne, bet turėtų būti. Per pievelę nuslinko debesys. O kai išlindo saulė, senelė podėlyje kone pašnibždom ištarė: „Vasara, sudie.“ Priekinėje verandoje Dagas stovėjo šalia senelio, vildamasis pasisavinti bent mažą dalelę to aštraus žvilgsnio, siekiančio už kalvų, to noro pravirkti, to senoliško džiaugsmo. Tačiau pakaks ir pypkės tabako bei „Tiger“ tualetinio vandens kvapo. Jo krūtinėje mirgėdamas sukosi sukutis, jis tai kuteno liežuvį ir jukino, tai užpildavo akis sūrymu. 12


Jis apžvelgė vilnijantį žolių ežerą apačioje – nė vienos vienintelės pienės, rūdžių paliesti medžiai ir Egipto kvapai, dvelkiantys iš tolimųjų rytų. – Eisiu suvalgyti spurgą ir nusnausiu valandėlę, – pasakė Dagas.

13


Antras skyrius

Išsitiesęs savo lovoje gretimam name, su cukraus pudros ūsais ant viršutinės lūpos Dagas skendo į miegą, slampinėjantį po jo galvą ir švelniai klojantį jį tamsa. Kažin kur toli orkestras užgrojo keistą neskubrią melodiją, sklindančią dusliais pučiamųjų ir prislopintais būgnų garsais. Dagas sukluso. Tolimasis orkestras, rodės, išėjo iš urvo į skaisčią saulės šviesą. Kažkur suirzusių strazdų pulkelis šovė į viršų ir pragydo fleitomis. – Paradas! – sušnibždėjo Dagas ir šoko iš lovos, nusipurtęs miegą ir cukrų. Muzika skambėjo vis garsiau, lėčiau, sodriau, nelyginant milžiniškas audros debesis, pritvinkęs žaibų ir tamsėjančių stogų. Prie lango Daglas sumirkčiojo. Nes ten ant vejos, iškėlęs tromboną, stovėjo Čarlis Vudmenas, jo geriausias mokslo draugas, Vilis 14


Arnas, Čarlio bičiulis, su trimitu prie lūpų, ir ponas Vineskis, miestelio kirpėjas, su smaugliškai išraityta tūba, ir – palaukit! Dagas apsisuko ir nukūrė per namą. Jis išpuolė į verandą. Apačioje tarp orkestrantų stovėjo senelis su valtorna, senelė su tambūrinu ir jo brolis Tomas su dūdele. Visi šaukė, visi juokėsi. – Ei! – šūktelėjo Dagas. – Kas šiandien per diena? – Nagi, – sušuko senelė, – tavo, Dagai, diena! – Šįvakar fejerverkas. Laukia ekskursijų laivas! – Iškyla? – Veikiau pasivažinėjimas, – ponas Vineskis užsismaukė geltoną šiaudinę skrybėlę. – Paklausyk! Nuo ežero kranto atsklido tolimo laivo sirenos kauksmas. – Žengte marš! Senelė mušė tambūriną, Tomas čirpino dūdelę, spalvinga minia nusitempė Dagą gatve, o jiems įkandin skalijo šunų gauja. Miestelio vidury kažkas sviedė suplėšytą telefonų knygą nuo Grintauno viešbučio stogo. Kai konfeti nuklojo grindinį, paradas baigėsi. Prie ežero kranto virš vandens slinko rūkas. Tolumoje jis išgirdo gailų sirenos ūbavimą. Ir baltas kaip sniegas laivas išniro iš rūko ir dunkstelėjo į krantinę. Dagas išplėtė akis. – Kodėl tas laivas bevardis? 15


Suspiegė laivo švilpukas. Besigrūdanti minia nustūmė Daglą prie trapo. – Tu pirmas, Dagai! Muzikantai trenkė iš visų plaučių dūdomis „Ilgiausių metų“, dar patilindžiavo varpeliais ir, užkėlę jį ant denio, nušoko atgal ant prieplaukos. Bam! Nukrito trapas. Žmonės neįstrigo sausumoje, ne. Jis įstrigo ant vandens. Spygaudamas garlaivis atsistūmė nuo prieplaukos. Orkestras grojo „Kolumbija, vandenyno perlas“. – Sudie, Daglai! – šaukė miestelio bibliotekininkės. – Iki pasimatymo, – šnibždėjo visi. Daglas pasižvalgė aplinkui į iškylos užkandžius pintinėse ant denio ir prisiminė muziejų, kur jis kažkada matė Egipto kapą su žaislais ir sudžiūvusių vaisių gniužulais, išdėliotais aplink nedidelę iš medžio išskaptuotą valtelę. Tas vaizdas švystelėjo it parako žybsnis. – Iki, Daglai, iki... – ponios mojavo nosinaitėm, vyrai šiaudinėm skrybėlėm. Netrukus laivas jau buvo toli šaltame vandenyne, jį apsupo tiršta migla, o orkestras nuslopo. – Geros kelionės, berniuk. Dabar jis žinojo, kad veltui čia ieškotų kapitono ar įgulos, tik laivo varikliai dundėjo apačioje. Nustėręs jis suvokė, kad jeigu pasilenktų žemyn 16


ir paliestų pirmagalį, surastų ką tik užrašytą laivo vardą: RUDENS GĖLĖS. – Dagai... – šaukė balsai. – O, sudie... o, iki... Ir prieplauka ištuštėjo, paradas baigėsi, kai laivo sirena sustūgo paskutinį kartą ir sudaužė jo širdį, ji krito iš jo ašarojančių akių, kai jis šaukė vardais visus mylimus žmones ant kranto. – Senele, seneli, Tomai, gelbėkit! Dagas krito iš lovos, krečiamas tai šalčio, tai karščio, raudodamas.

17


Trecias skyrius

Dagas liovėsi verkęs. Jis atsikėlė ir nuėjo prie veidrodžio pažiūrėti, kaip atrodo liūdesys, ir štai jis, kiaurai nudažęs skruostus, o kai pamėgino paliesti tą kitą veidą, šis pasirodė šaltas. Gretimais kepama duona pripildė orą vėlyvos popietės kvapų. Jis perbėgo skersai kiemą ir senelės virtuvėje pažiūrėjo, kaip ji traukia nuostabias žarnas iš vištos, tada stabtelėjo prie lango ir pamatė Tomą aukštai jo mėgstamoj obely, bandantį užkopti į dangų. Kažkas stovėjo priekinėje verandoje, rūkydamas savo mėgstamą pypkę. – Seneli, tu čia! Oho, tai bent! Ir namas čia. Ir miestas čia! – Regis, ir tu čia, berniuk. – Taip, o, taip. Medžiai padriekė šešėlius ant vejos. Kažkur paskutinė vasaros šienpjovė skuto metus, palikdama juos kvapniose krūvelėse. 18


– Seneli, ar... Daglas užmerkė akis ir tamsoje pasakė: – Ar mirtis – tai išplaukti laivu ir palikti visus saviškius ant kranto? Senelis paskaitė debesų raštą danguje. – Panašiai, Dagai. Kodėl klausi? Daglas įsmeigė akis į aukštai plaukiantį debesį, kuris nebuvo tokio pavidalo niekad anksčiau ir nebus toks niekad daugiau. – Pasakyk, seneli. – Ką pasakyti? Rudens gėlės? „Ne, – pagalvojo Daglas, – na, jau ne!“ Ir jo galvoje kilo audra.

19


Ketvirtas skyrius

Pasigirdo krentančios, slystančios geležies garsas, tarsi dangų skrostų giljotinos peilis. Miestas sudrebėjo. Tačiau tai buvo tik vėjas iš šiaurės. O apačioje, daubos vidury, berniukai sukluso laukdami dar vieno galingo vėjo šuoro. Jie stovėjo ant upokšnio kranto ir šlapinosi vėsioje saulėkaitoje, o tarp jų susimąstęs stovėjo Daglas. Visi šypsodamiesi rašė savo vardus garuojančiu citrinų vandeniu upelio smėlyje. ČARLIS, parašė vienas. VILIS, kitas. Ir dar: BO, PITAS, SEMAS, HENRIS, RALFAS ir TOMAS. Dagas įmantriai išraitė savo inicialus, giliai atsikvėpė ir pridėjo prierašą: KARAS. Tomas pažvairavo į smėlį: – Ką? – Karas, kas gi daugiau, kvailiuk. Karas! – Kas priešas? Daglas Spoldingas žvilgtelėjo aukštyn į žalius šlaitus virš jų didžiosios paslaptingosios daubos. 20


Tą pačią akimirką keturiuose senoviniuose namuose pilkom apsilupusiom sienom iš verandų arba pailgų it karstas langų kyštelėjo mumijų veidus keturi senukai, suręsti iš supelijusių lapų ir pageltusių sausų nendrių. – Jie, – sušnibždėjo Dagas. – Nagi, jie! Dagas žaibiškai apsisuko ir suklykė: – Į ataką! – Ką žudysime? – paklausė Tomas.

21


ISBN 978-9986-16-778-5

www.tytoalba.lt

Ray Bradbury Sudie,vasara

Ray Bradbury (Rėjus garsiausiu Bradbury (Rėjus Bredberis; g. 1920 – vienas garsiausių RayRay Bradbury (Rėjus Bredberis; g.  m.)m.) – vienas garsiausių JAVJAV fantasfantastinių apsakymų ir autorius, šiuogyvenantis metu gyvenantis gyvenantis Los apsakymų ir romanų romanų autorių, šiuo metu Los tinių apsakymų ir romanų autorius, šiuo metu Los Andžele, Andžele, Kalifornijoje. iš garsiausių Andžele, Kalifornijoje. skaitytojams jis pažįstamas Kalifornijoje. LietuviųLietuvių skaitytojams jis pažįstamas iš garsiausių savo savo kurinių „Marso „° „Pradžios pabaiga“. savo kūrinių „Marso kronikos“, „451° Farenheito“, kūrinių „Marso kronikos“, „° Farenheito“, „Pradžios pabaiga“. Bradbury Bradbury kūryba ir poetiškaišmintinga, ir drauge išmintinga, ir kartais Bradbury kūryba –– poetiška kartais kūryba – poetiška drauge paslaptingapaslaptinga ir kartais bauginanti. bauginanti. Viena žymiausių ir geriausių R. Bradbury knygų „Pienių bauginanti. Vienairžymiausių Viena žymiausių geriausių R. Bradbury knygų „Pienių vynas“ pasavynas“ pasakoja apie vaikystę laimingą ir senatvę, senatvę, laimingąirgyvenimą ir vynas“ pasakoja apie vaikystę ir laimingą gyvenimą ir mirtį. mirtį. koja apie vaikystę ir senatvę, gyvenimą mirtį. Vasariniai Vasariniai dvylikamečio dvylikamečio Daglostebuklai Spoldingo stebuklai seniai žinomi Vasariniai Daglo Spoldingo stebuklai seniai žinomi dvylikamečio Daglo Spoldingo seniai žinomi daugybei viso daugybeiskaitytojų, viso pasaulio pasaulio skaitytojų, „Pienių vynas“ pelnytai laikomas pasaulio o „Pienių vynas“ pelnytaivynas“ laikomas kultine knyga. daugybei viso skaitytojų, oo „Pienių pelnytai laikomas kultine knyga. Tačiau mažai kas žino, žino,„Pienių kad iš iš pradžių „Pienių vynas“ Tačiau mažai kasTačiau žino, kad iš pradžių vynas“ buvo gerokai stokultine knyga. mažai kas kad pradžių „Pienių vynas“ buvo gerokai storesnis, bet leidėjų liepiamas autorius sutrumpino knygą resnis, bet leidėjų liepiamas autorius knygą sutrumpino perpus, o likusią buvo gerokai storesnis, bet leidėjų liepiamas autorius sutrumpino knygą perpus, likusią dalį penkiasdešimt saugojo beveik beveik metų, penkiasdešimt metų, dalį saugojo beveik tobulindamas laukdamas, perpus, oo likusią dalį saugojo penkiasdešimt metų,irtobulindamas tobulindamas ir laukdamas, kol ateis jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, vasara“ grąžina kol jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, Ji vasara“ musvasara“ grąžinavėl į Grintauno ir ateis laukdamas, kol ateis jos valanda. atėjo: vėl „Sudie, vėl grąžina mus į Grintauno miestelį, kur tebesitęsia Daglo ir kitų berniūkščių miestelį, tebesitęsia Daglokur ir kitų berniūkščių Tačiau vaikų mus įkur Grintauno miestelį, tebesitęsia Daglogyvenimas. ir kitų berniūkščių gyvenimas. Tačiau vaikų gyvenimas gyvenimas toks nuostabus – leisti, gyvenimasTačiau toks tobulas – negalimatoks leisti, kad jis pasibaigtų. Negalima gyvenimas. vaikų nuostabus – negalima negalima leisti, kad kad jis pasibaigtų. Negalima leisti, kad vasarą vasarą pakeistų ruduo, gyvenimą leisti, kad vasarą pakeistų ruduo, o gyvenimą – mirtis. Irooberniūkščių jis pasibaigtų. Negalima leisti, kad pakeistų ruduo, gyvenimą – – mirtis. Ir Ir berniūkščių armija, vadovaujama vadovaujama Daglo, kovoti su armija, vadovaujama Daglo, ima kovoti su ima senatve ir laiku. mirtis. berniūkščių armija, Daglo, ima kovoti su senatve senatve ir ir laiku. „Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, – sako autorius. Nejučia įsitveri „Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, sako autorius. Nejučia įsitveri tos laiku. „Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, – sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, nė už ką nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir ir nei tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nėuž užką ką nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu ir vasarą tuoj pakeis ruduo. Kaip nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu, ir kad ją tuoj pakeis ruduo. nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu ir vasarą tuoj pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė vaikystė tuoj baigsis, prasidės suaugusiųjų Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, prasidės suaugusiųjų vaikai, kurie jaučia, kad jų tuoj baigsis, prasidės suaugusiųjų gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro kas gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro tai, tai,tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį kas atrodo neįmanoma: mirties paverčia gyvenimo išmintimi, atrodo neįmanoma: mirties baimębaimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį dėl praeinančios vaikystėsvaikystės – skaidria skaidria ir paprasta paprasta poezija. „Sudie, liūdesį dėl praeinančios – ir skaidria ir paprasta poezija.vasara“ „Sudie,– dėl praeinančios vaikystės – poezija. „Sudie, vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono pieniu vyno gurkšnis ir rudens nuojauta, vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono pienių vyno gurkšnis ir rudens gyvenimo džiaugsmas, geltono pienių vyno gurkšnis ir rudens nuojauta, užplūstanti rotušės aikštėje mušant vidurnaktį. nuojauta, užplūstanti, rotušės aikštėje mušant vidurnaktį. užplūstanti rotušės aikštėje mušant vidurnaktį.

Ray Bradbury Sudie, vasara

Ray Bradbury "Sudie, vasara"  

Ray Bradbury "Sudie, vasara". Knygos ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you