Issuu on Google+

david foenkinos

Jo galvoje nepaliaujamai sukosi bučinio scena. Jo prisiminimuose ji jau buvo virtusi kultiniu filmu. Pagaliau jis atrakino buto duris, ir svetainė, palyginti su troškimu gyventi, pasirodė gerokai per ankšta. Jaunas prancūzų rašytojas Davidas Foenkinosas (g. 1974 m.) – vienas iš talentingiausių savo kartos rašytojų, o gerbėjų nuomone – pats talentingiausias. D. Foenkinosas yra parašęs daugiau kaip dešimt romanų, be „Subtilumo“, lietuviškai išleistas ir jo romanas „Ištikus laimei“. „Subtilumas“ – romanas apie meilę ir moteriškumą, apie stebuklingą vieno bučinio galią. Tai grakšti ir neįprasta, švelnaus humoro ir gilių įžvalgų prisodrinta istorija apie keistai besiklostančius santykius tarp vyro ir moters, apie kuriuos įprasta sakyti „ne pora“. Pagrindinė knygos veikėja gražuolė Natali po vyro žūties išgyvena didelį skausmą. Ji pasineria į darbą ir laimingos praeities prisiminimus. Viršininko merginimosi stengiasi nepastebėti. Tačiau kartą tarsi iš gailesčio pabučiuoja savo kolegą – nerangų ir nelabai išvaizdų švedą. Ir keistuolis kolega, atgijęs lyg stebuklinėje pasakoje, atsargiai ir subtiliai padeda grįžti į gyvenimą ir Natali. „Subtilumas“ yra pelnęs keletą solidžių Prancūzijos literatūrinių premijų ir išleistas milžinišku tiražu. Romaną išsivertusios daugiau kaip 15 šalių. Vilniaus knygų mugėje viešėjęs autorius teigė, jog lietuvių leidėjai buvo antrieji. Pagal šį romaną 2011 m. Davidas Foenkinosas su broliu pastatė to paties pavadinimo filmą, kuriame vaidina dvi šiuolaikinio kino žvaigždės – Audrey Tautou ir François Damiensas. Debiutinis autorių filmas nominuotas „Cezariui“ už geriausią scenarijų. ISBN 978-9986-16-889-8

9 789986 168898

david foenkinos


david

foenkinos

subtilumas R omanas Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

3

VIL NIUS

2010


UDK 821.133.1-31 Fo-23

David FOENKINOS LA DéLICATESSE éditions Gallimard, Paris, 2009

2-a laida

© © © ©

ISBN 978-9986-16-889-8 4

Editions Gallimard, Paris, 2009 Akvilė Melkūnaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2010 Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2010 „Tyto alba“, 2010


Aš niekada neįstengsiu susitaikyti su įvykių eiga, net jei kiekviena akimirka, ištrūkusi iš laiko gniaužtų, skubėtų mane pabučiuoti. Cioran

5


1 Natali buvo ganėtinai kukli (taip šveicarai supranta moteriškumą). Paauglystę išgyveno be traumų: visada eidavo per pėsčiųjų perėjas. Būdama dvidešimties ateitį įsivaizdavo kaip dosnų pažadą. Ji mėgo juoktis, skaityti. Ir viena, ir kita retai vykdavo vienu metu, nes jai labiau patiko liūdni pasakojimai. Literatūra, jos nuomone, buvo nepakankamai konkretu, tad nusprendė studijuoti ekonomiką. Po svajoklės išore miglotiems dalykams vietos nebeliko. Ji valandų valandas su keista šypsena veide stebėdavo Estijos BVP kreivės svyravimus. Tuo metu, kai jau aušo suaugusio žmogaus gyvenimas, kartais prisimindavo vaikystę. Kelias laimingas akimirkas iš kelių įvykių, visada tas pačias. Ji bėga paplūdimiu, lipa į lėktuvą, miega tėvelio glėbyje. Tačiau nejusdavo jokios nostalgijos. Niekada. O Natali atveju tai gana retas dalykas.*

* Visoms natali dažnai būdingas stiprus polinkis į nostalgiją. (Aut. past.) 7


2 Dauguma porų dievina prasimanyti visokių istorijų, tikėti, kad jų pažintis apgaubta išskirtinumo šydo, todėl nesuskaičiuojama daugybė pasakojimų, nors sąjungos sudaromos kuo kasdieniškiausiu būdu, dažnai būna papildoma aplinkybėmis, vis dėlto suteikiančiomis kad ir trumputę palaimą. Pasirodo, egzegezės mes siekiame visur. Natali ir Fransua susipažino gatvėje. Vyrui užkalbinti moterį – visada subtilus dalykas. Ji, žinoma, pagalvoja: „Gal jis visą laiką taip elgiasi?“ Vyrai dažniausiai sako, kad tai pirmas kartas. Atseit staiga juos persmelkė neregėta malonė ir padėjo įveikti įprastą drovumą. Moterys nesvarstydamos atšauna, kad neturi laiko. Natali šios taisyklės nesulaužė. Atrodė kvaila: neketino nieko svarbaus veikti ir jai patiko mintis būti štai taip užkalbintai. Niekas niekada to neišdrįso. Ji keliskart savęs klausė: gal esu labai susiraukusi ar pernelyg lėta? Viena draugė jai buvo sakiusi: niekas tavęs neužkalbins, jei atrodysi kaip lekiančio laiko persekiojama moteris. Jeigu vyras užkalbina nepažįstamąją – tai vien tam, kad sakytų jai gražius dalykus. Ar atsirastų toks vyras kamikadzė, kuris sustabdytų moterį ir jai išklotų: „Kaip galite avėti šituos batus? Jūsų suspausti nykščiai kenčia kaip gulage. Gėda, jūs esat Stalinas savo pėdoms!“ Kas 8


galėtų taip pasakyti? Tikrai jau ne Fransua, nes jis išmintingai pasirinko komplimentus. Jis stengėsi apibūdinti sunkiausiai iš visų apibūdinamą dalyką: nerimą. Kodėl užkalbino ją? Ypač dėl eisenos. Fransua pajuto kažką nauja, beveik vaikiška – tarsi kelio girnelių rapsodiją. Ji skleidė kažkokį jaudinantį natūralumą, judesių grakštumą, ir jis pagalvojo: ji kaip tik ta moteris, su kuria norėčiau praleisti savaitgalį Ženevoje. Tad sukaupė visą drąsą – tą akimirką jos norėjo turėti kokius keturis kartus daugiau. Svarbiausia, kad jam tai buvo iš tikrųjų pirmas kartas. Čia ir dabar, ant šito šaligatvio, jie susitinka. Visiškai klasikinė įžanga, dažnai lemianti pradžią įvykių, kurie vėliau būna jau nebe tokie klasikiniai. Jis išlemeno pirmuosius žodžius ir netikėtai viskas ėmė klostytis kuo sklandžiausiai. Jo žodžiai liejosi be patoso, bet iš labai jaudinančios nevilties. Tokia jau yra paradoksų magija: kuo padėtis buvo nejaukesnė, tuo jis elgėsi elegantiškiau. Po trisdešimties sekundžių jam net pavyko priversti ją nusišypsoti. Anonimiškumas įtrūko. Ji sutiko išgerti kavos. Jis suprato, kad ji nė kiek neskuba. Jam atrodė keista štai taip praleisti valandėlę su moterimi, kuri ką tik pateko į regėjimo lauką. Jis visada mėgo žiūrėti į moteris gatvėje. Prisiminė, kad buvo romantiškas paauglys, sekantis paskui mergaites iš gerų šeimų iki pat jų buto durų. Būdavo, persėda į kitą metro vagoną, kad atsidurtų šalia keleivės, kurią jau iš tolo būdavo pastebėjęs. Jis klausė juslių diktato, tačiau 9


vis tiek išliko romantiškas vyras, manantis, kad moterų pasaulis gali tilpti vienoje moteryje. Paklausė, ką ji gersianti. Jos pasirinkimas bus lemiamas. Jis pagalvojo: jeigu užsisakys kavos be kofeino, atsistosiu ir išeisiu. Per tokį susitikimą žmogus neturi teisės gerti kavos be kofeino. Tas gėrimas labiausiai iš visų netinka gerti draugijoje. Ne ką geriau būtų ir arbata. Žmonės ką tik susipažino, ir iškart juos ims gaubti minkštokas kokonas. Galima numanyti, kad sekmadienio popietes leisite žiūrėdami televizorių. Arba blogiau: pas uošvius. Taip, arbata – tai neišvengiamai sutuoktinio tėvų namų atmosfera. Tai ką? Alkoholio? Ne, tokią valandą būtų negerai. Moters, kuri staiga nei iš šio, nei iš to ima gerti, galima ir išsigąsti. Netiktų net raudonojo vyno taurė. Fransua laukė, kol ji išsirinks, ką gerti, ir toliau tyrinėjo skystą pirmąjį moters sukeltą įspūdį. Kas dar liko? Kokakola arba kitas gazuotas gėrimas... ne, tai neįmanoma, visai nemoteriška. Dar ir šiaudelio galėtų paprašyti, jeigu jau taip. Pagaliau jam dingtelėjo, kad gerai būtų sultys. Taip, sultys tai simpatiška. Miela ir ne per agresyvu. Gali nujausti švelnią, darnios sielos merginą. Bet kokios sultys? Įprastų geriau jau vengti: tokios kaip obuolių ar apelsinų – pernelyg nuvalkiota. Reikia būti šiek tiek originaliam, bet ir ne ekscentriškam. Papajos arba gvajavos baugina. Ne, geriausia pasirinkti ką nors per vidurį, pavyzdžiui, abrikosus. Štai, kaip tik. Abrikosų sultys – nuostabu. Jeigu išsirinks jas, aš ją vedu, pagalvojo Fransua. Kaip tik tą akimirką Natali pakėlė 10


galvą nuo valgiaraščio tarsi atsipeikėjusi po ilgų svarstymų. Tokių pačių, kurie ką tik buvo apnikę ir nepažįstamąjį priešais. – Aš gersiu sulčių... – ?.. – Prašyčiau abrikosų sulčių. Jis pažvelgė į ją taip, tarsi išvydęs ką tik nušvitusią tikrovę. Ji sutiko eiti pasėdėti su nepažįstamuoju, nes neatsispyrė žavesiui. Jai išsyk patiko tas nerangumo ir aiškumo derinys, laikysena, sykiu primenanti ir Pjero Rišaro, ir Marlono Brando. Ji pastebėjo tai, kas vyrus jai darė patrauklius – žvairumą. Labai nedidelį, bet pastebimą. Taip, buvo keista matyti šią jo ypatybę. Be to, jo vardas Fransua. Šis vardas jai visada patiko. Elegantiškas ir ramus, priminė tai, kaip ji įsivaizdavo šeštąjį dešimtmetį. Dabar jis kalbėjo vis laisviau ir laisviau. Tarp jų nė karto nestojo tyla, nejaukumas, įtampa. Po dešimties minučių pirmoji užkalbinimo gatvėje scena jau buvo pamiršta. Jiems atrodė lyg anksčiau jau būtų matęsi, o dabar susitiko, nes buvo susitarę. Bendrauti buvo netikėtai paprasta. Šis paprastumas niekais pavertė visus ankstesnius susitikimus, kai reikėjo kalbėti, stengtis būti sąmojingam, dėti pastangas, kad atrodytum geras žmogus. Pastangų akivaizdumas atrodė beveik apgailėtinas. Natali žiūrėjo į tą vaikiną, kuris jau nebebuvo nepažįstamasis, kurio anonimiškumas pamažu sklaidėsi jai prieš akis. Ji stengėsi prisiminti, kur ėjusi, kai jį su11


tiko. Tai buvo miglota. Ji ne tokia mergina, kad vaikštinėtų be tikslo. Gal norėjusi eiti to Kortasaro romano, kurį ką tik perskaitė, pėdsakais? Dabar literatūra buvo čia, tarp jųdviejų. Taip, būtent tai ji perskaitė romane „Žaidžiame klases“ ir jai ypač patiko scenos, kur herojai vaikšto takais, sužinotais iš valkatos sakinio. Vakarais jie nusibraižydavo maršrutą žemėlapyje, kad pamatytų, kokiu momentu būtų galėję susitikti, kokiomis akimirkomis tikriausiai praėjo vienas pro kitą. Štai kur ji ėjo: į romaną.

3 Trys mėgstamiausios Natali knygos Albero Koeno Puikioji dama * Margeritos Diuras Meilužis * Dano Franko Išsiskyrimas

12


4 Fransua dirbo finansų srityje. Praleidus su juo penkias minutes, tai imdavo atrodyti keista, taip pat keista kaip ir Natali pašaukimas imtis prekybos. Galbūt gyvenime yra koks nors konkretybės diktatas, kuris priešinasi pašaukimui. Tačiau sunku įsivaizduoti, ką kita jis būtų galėjęs veikti. Tą akimirką, kai sutiko Natali, matėme jį beveik drovų, vis dėlto jis buvo gyvybingas, idėjų ir energijos kupinas vyras. Kadangi buvo aistringas, būtų galėjęs dirbti bet kokį darbą, net pardavinėti kaklaraiščius. Jis buvo toks vyras, kurį puikiai gali įsivaizduoti nešiną portfeliu, spaudžiantį ranką, bet svajojantį griebti už kaklo. Jis turėjo žavesio tų mus erzinančių žmonių, kurie gali bet ką įsiūlyti. Jo paklausęs, galėtum vasarą važiuoti slidinėti ar plaukioti Islandijos ežeruose. Jis buvo toks vyras, kuris vienintelį kartą gyvenime užkalbina moterį gatvėje ir suranda savąją. Atrodė, kad jam viskas sekasi. Tad finansai? Kodėl gi ne. Jis buvo vienas iš tų pradedančiųjų maklerių, kurie rizikuoja milijonais prisimindami dar neseniai žaistą „Monopolį“. Bet kai tik išeidavo iš savo banko, tapdavo kitu žmogumi. Paryžiaus birža likdavo savo bokšte. Darbas nekliudė jam ir toliau gyventi aistringai. Labiau už viską jis mėgo dėliones. Gali atrodyti keista, bet niekas geriau nenumaldydavo jo nerimo negu šeštadieniais dėliojami tūkstančiai dėlionės dalelių. Natali mėgdavo stebėti savo sužadėtinį klūpantį svetainėje. Nebylus 13


reginys. Staiga jis pašokdavo ir sušukdavo: „Na, eikš, eime į miestą!“ Štai paskutinis dalykas, kurį reikia patikslinti. Jis nemėgo perėjimų. Jam patiko lūžiai: tylėti, tada staiga pulti siautėti. Su Fransua laikas lėkdavo beprotiškai sparčiai. Galima pamanyti, kad jis turėjo gebėjimą peršokti ištisas dienas, sukurti barokiškas savaites be ketvirtadienių. Jie ką tik susipažino, o jau šventė antrąsias bendro gyvenimo metines. Dveji metai be mažiausio debesėlio, – tikrai būtų kuo priblokšti visus lėkščių daužytojus. Kiti į juos žvelgė taip, kaip gėrimasi čempionu. Jie dėvėjo geltonuosius marškinėlius meilės lenktynėse*. Natali ir toliau kuo puikiausiai tęsė studijas ir stengėsi palengvinti Fransua kasdienybę. Išsirinkusi vos vos vyresnį vyrą, jau turintį profesiją ir įsitvirtinusį, ji galėjo išeiti iš tėvų namų. Bet gyventi iš jo kišenės nenorėjo, todėl nusprendė kelis vakarus per savaitę dirbti salės prižiūrėtoja viename teatre. Ji džiaugėsi šiuo darbu, jis atsverdavo griežtoką universiteto aplinką. Kai visi žiūrovai susėsdavo, ji įsitaisydavo pačiame salės gale. Žiūrėdama spektaklį, kurį jau mokėjo atmintinai, judindavo lūpas sutartinai su aktorėmis, o prasidėjus plojimams nusilenkdavo publikai. Paskui pardavinėdavo programėles.

* Aliuzija į dviračių lenktynių „Tour de France“ simbolį: geltonuosius marškinėlius laimi pirmaujantis dviratininkas. (Vert. past.) 14


Ji gerai mokėjo pjesių tekstus ir smagino savo kasdienybę dialogais iš jų. Žingsniuodavo po svetainę ir miaukdavo „mirė mažas katinėlis“*. Pastaruosius vakarus laidydama replikas ji nenuosekliai vaidino Miusė Lorenzaccio. „Eikš čia, vengras teisus.“ Arba dar: „Kas gi čia, purvynėj? Kas valkiojasi aplink mano pilies sienas taip siaubingai rėkdamas?“ Maždaug tokius dalykus Fransua girdėjo tądien kaip tik tuo metu, kai stengėsi susikaupti. – Gal galėtum mažiau triukšmauti? – paprašė jis. – Taip, gerai. – Dėlioju labai svarbią dėlionę. Tada Natali ėmė elgtis tyliau, jai buvo svarbus sužadėtinio noras susikaupti. Ši dėlionė atrodė kitokia negu ankstesnės. Nebuvo matyti pilių, veikėjų. Tik baltas fonas ir jame ryškėjančios raudonos kilpos. Pasirodė, kad kilpos yra raidės. Dėlionėje buvo užkoduota žinia. Fransua vis pasukdavo galvą jos pusėn. Paslapties įminimas neskubriai artėjo prie atomazgos. Buvo likusios tik kelios dalelės, bet Natali jau galėjo nuspėti taip kruopščiai iš šimtų dalelių sudėtą žinutę. Taip, dabar ji galėjo perskaityti, kas ten parašyta: „Ar sutinki tapti mano žmona?“

* Garsi frazė iš Molière’o komedijos „Žmonų mokykla“. (Vert. past.) 15


5 Pasaulio dėlionių čempionato, vykusio Minske 2008 m. spalio 27 – lapkričio 1 d., nugalėtojų pakyla 1. Ulrichas Foigtas, Vokietija: 1 464 taškai 2. Mechmetas Muratas Sevimas, Turkija: 1 266 taškai 3. Rodžeris Barkanas, Jungtinės Amerikos Valstijos: 1 241 taškas

6 Šventė klostėsi sklandžiai, kaip ir visa kita, ir kuo puikiausiai pavyko. Nebuvo nei ekstravagantiška, nei niūri, o paprasta ir miela. Kiekvienam svečiui teko po butelį šampano. Taip gana praktiška. Iš tikrųjų visų nuotaika buvo gera. Vestuvėse žmogus privalo būti linksmas. Daug labiau negu per gimtadienio vakarėlį. Nusistovėjusi tam tikra pareigos džiaugtis hierarchija, o vestuvės yra šios piramidės viršūnėje. Reikia šypsotis, šokti, o vėliau raginti senukus eiti miegoti. Nepamirškime pasakyti, jog tąkart Natali buvo labai graži. Ji iš anksto buvo numačiusi, kaip pasirodys – nulips laiptais, tad ištisas savaites rūpinosi kūno svoriu ir veido išraiška. Pasireng16


ta buvo kuo puikiausiai: Natali grožis tiesiog švietė. Reikėjo įamžinti tą nepakartojamą momentą, panašiai kaip tą, kai Armstrongas įsmeigė Amerikos vėliavą Mėnulyje. Fransua susijaudinęs ją stebėjo ir geriau už visus kitus įamžino tą akimirką atmintyje. Žmona buvo priešais jį ir jis žinojo, kad šis vaizdas mirties akimirką prabėgs jam prieš akis. Taip nutinka ir per didžiausios laimės akimirkas. Tada ji atsistojo, paėmė mikrofoną ir sudainavo „Beatles“ dainą*. Fransua buvo pametęs galvą dėl Džono Lenono. Beje, apsirengė baltais rūbais, kad pagerbtų jo atminimą. Tad kai jaunavedžiai šoko, vieno baltumas liejosi su kito baltumu. Nelaimei, ėmė lyti. Svečiai negalės pakvėpuoti grynu oru ir pasigėrėti išnuomotomis žvaigždėmis. Tokiais atvejais žmonės labai mėgsta pasakyti juokingą priežodį: „Jeigu lyja per vestuves – santuoka bus laiminga.“ Kodėl visą laiką esam pavaldūs štai tokioms absurdiškoms frazėms? Žinoma, lietus visai nėra baisu. Lijo, tiesiog buvo truputį liūdna, ir tiek. Vakarėlio užmojis jau buvo nebe toks, nes atsigaivinimo lauke pertraukėlės lyg ir buvo iškirptos. Po stogu stebint, kaip vis smarkiau pliaupia lietus, galima greitai pritrūkti oro. Kažkas namo išeis anksčiau negu numatyta. Kiti ir toliau šoks, kaip būtų šokę ir sningant. Dar kiti dvejos. Ar sutuoktiniams tai iš tikrųjų svarbu? Kai esi laimingas, ateina valandėlė, kai minioje lieki vienas. Taip, melodijų ir valsų sūkuryje jie buvo vienui vieni. Reikia suktis kiek įmanoma ilgiau, * Here, There and Everywhere (1966). (Aut. past.) 17


sakė jis, suktis tol, kol pasidarys neaišku, į kurią pusę eiti. Ji apie nieką nebegalvojo. Pirmą kartą gyvenimą ji juto dabar, nepakartojamą ir viską apimančią sodrią dabartį. Fransua sugavo Natali už liemens ir išsivedė į lauką. Jie perbėgo sodą. Ji pasakė „tu išprotėjęs“, bet pačiai beprotybė žadino beprotišką džiaugsmą. Dabar juos, kiaurai permirkusius, slėpė medžiai. Tamsoje po lietumi jie išsitiesė ant kiek pažliugusios žemės. Iš jų drabužių baltumo liko tik prisiminimas. Fransua kilstelėjo žmonos suk­nelę, prisipažino, kad nuo pat vakarėlio pradžios kaip tik tai ir troško padaryti. Būtų galėjęs net ir bažnyčioje. Staigus būdas pašlovinti jųdviejų ištartą „Taip“. Iki šios minutės jis tramdė geismą. Natali nustebino jo įkarštis. Ji jau kokią valandėlę nebeprotavo. Sekė paskui savo vyrą, stengėsi taisyklingai kvėpuoti, nesileisti nešama tokio siautulio. Jos geismas ėmė augti paskui Fransua geismą. Ji troško, kad jis paimtų ją dabar, pirmąją jų, vyro ir žmonos, naktį. Ji laukė, laukė, o Fransua pasiutusiai skubėjo, Fransua buvo užplūdusi beprotiška energija, besaikis malonumo alkis. Tik tą akimirką, kai skverbėsi į ją, pasijuto sukaustytas. Nerimas galėjo būti susijęs su baime patirti pernelyg didelę laimę? Ne, tai buvo kažkas kita, tą akimirką jį prislėgė kažkas kita. Sukliudė tęsti. „Kas tau?“ – paklausė ji. Jis atsakė: „Nieko... nieko... Tiesiog pirmą kartą myliuosi su ištekėjusia moterimi.“ 18


7 Juokingų priežodžių, kuriuos žmonės mėgsta kartoti, pavyzdžiai Vieną pamesi, dešimt atrasi. * Nori gyvent laimingai – gyvenk uždarai. * Jei moteris greita juoktis – greita ir į lovą įsliuogti.

8 Juodu išvažiavo į povestuvinę kelionę, fotografavosi, grįžo. Dabar jau reikėjo pradėti tą tikrąjį gyvenimą. Natali jau daugiau negu prieš pusmetį baigė studijas. Iki šiol darbo neieškojo ir pasiteisinimas buvo toks: ruošiasi vestuvėms. Surengti vestuves – tai tas pat, kaip po karo suformuoti vyriausybę. O kur dėti kolaborantus? Tai taip keblu, kad net pateisina tik tam gaištamą laiką. Na, bet tai ne visai tiesa. Labiausiai ji norėjo skirti laiko sau, turėti laiko skaityti, vaikštinėti, tarsi jau dabar žinotų, jog vėliau tokio laiko nebeturės. Kad ją įtrauks profesinis ir, žinoma, santuokinis gyvenimas. 19


Atėjo laikas eiti į pokalbius dėl darbo. Po kelių bandymų ji suvokė, kad paprasta nebus. Vadinasi, toks ir yra tas normalus gyvenimas? Juk manė įgijusi vertinamą diplomą ir patirties per kelias svarbias stažuotes, kur nebuvo vien verdama kava per fotokopijų darymo pertraukėles. Jai buvo paskirtas susitikimas dėl darbo vienoje švedų įmonėje. Natali nustebino tai, kad priėmė pats darbdavys, o ne žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovas. Jis nori kontroliuoti viską, kas susiję su įdarbinimu. Tokia buvo oficialioji priežastis. O tiesos būta daug pragmatiškesnės: jis buvo užėjęs į žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovo kabinetą ir matęs Natali gyvenimo aprašymą ir jos fotografiją. Ji buvo keistoka: sunku iš tikrųjų įvertinti jos išvaizdą. Žinoma, buvo galima matyti, kad grožio jai nestinga, bet darbdavio akį patraukė kitkas. Kažkas, ko jis negalėjo tiksliai apibūdinti, tai labiau susiję su nuojauta: išmintis. Taip, kaip tik tai jis ir pajuto. Pagalvojo, kad ta moteris atrodo išmintinga. Šarlis Delamenas nebuvo švedas. Tačiau pakako įžengti į jo kabinetą, kad imtum svarstyti, ar tik nesirengia juo tapti: tikriausiai nori įtikti įmonės akcininkams. Ant „Ikea“ gamybos baldo padėta lėkštė su keliais smarkiai trupančiais džiūvėsėliais. – Labai susidomėjęs perskaičiau jūsų biografiją... ir... – Taip? – Mūvite sutuoktuvių žiedą. Jūs ištekėjusi? – Na... taip. 20


Stojo tyla. Šarlis kelis kartus buvo skaitęs tos jaunos moters gyvenimo aprašymą, bet jam pro akis praslydo, kad ji ištekėjusi. Tą sekundę, kai ji ištarė „taip“, jis dar kartą užmetė akį į gyvenimo aprašymą. Iš tiesų, ištekėjusi. Tarsi fotografija jo smegenims būtų neleidusi pamatyti asmeninės šios moters padėties. Bet pagaliau ar tai svarbu? Reikia tęsti pokalbį ir nepalikti progos įsivyrauti kad ir menkiausiam nejaukumui. – Ir ketinate turėti vaikų? – tęsė jis. – Kol kas ne, – nė kiek nedvejodama atsakė Natali. Per darbo pokalbį su jauna ką tik ištekėjusia moterimi šis klausimas gali nuskambėti kaip savaime suprantamas. Tačiau ji pajuto kažką kita, nors ir negalėjo to apibūdinti. Šarlis liovėsi kalbėti ir žvelgė į ją. Pagaliau atsistojo ir paėmė džiūvėsėlį. – Gal norite „Krisprollso“? – Ne, ačiū. – Gal malonėtumėt pasivaišinti. – Labai miela, bet aš nealkana. – Turėtumėt pratintis. Čia mes vien juos ir valgom. – Jūs norit pasakyti... kad... – Taip.

21


david foenkinos

Jo galvoje nepaliaujamai sukosi bučinio scena. Jo prisiminimuose ji jau buvo virtusi kultiniu filmu. Pagaliau jis atrakino buto duris, ir svetainė, palyginti su troškimu gyventi, pasirodė gerokai per ankšta. Jaunas prancūzų rašytojas Davidas Foenkinosas (g. 1974 m.) – vienas iš talentingiausių savo kartos rašytojų, o gerbėjų nuomone – pats talentingiausias. D. Foenkinosas yra parašęs daugiau kaip dešimt romanų, be „Subtilumo“, lietuviškai išleistas ir jo romanas „Ištikus laimei“. „Subtilumas“ – romanas apie meilę ir moteriškumą, apie stebuklingą vieno bučinio galią. Tai grakšti ir neįprasta, švelnaus humoro ir gilių įžvalgų prisodrinta istorija apie keistai besiklostančius santykius tarp vyro ir moters, apie kuriuos įprasta sakyti „ne pora“. Pagrindinė knygos veikėja gražuolė Natali po vyro žūties išgyvena didelį skausmą. Ji pasineria į darbą ir laimingos praeities prisiminimus. Viršininko merginimosi stengiasi nepastebėti. Tačiau kartą tarsi iš gailesčio pabučiuoja savo kolegą – nerangų ir nelabai išvaizdų švedą. Ir keistuolis kolega, atgijęs lyg stebuklinėje pasakoje, atsargiai ir subtiliai padeda grįžti į gyvenimą ir Natali. „Subtilumas“ yra pelnęs keletą solidžių Prancūzijos literatūrinių premijų ir išleistas milžinišku tiražu. Romaną išsivertusios daugiau kaip 15 šalių. Vilniaus knygų mugėje viešėjęs autorius teigė, jog lietuvių leidėjai buvo antrieji. Pagal šį romaną 2011 m. Davidas Foenkinosas su broliu pastatė to paties pavadinimo filmą, kuriame vaidina dvi šiuolaikinio kino žvaigždės – Audrey Tautou ir François Damiensas. Debiutinis autorių filmas nominuotas „Cezariui“ už geriausią scenarijų. ISBN 978-9986-16-889-8

9 789986 168898

david foenkinos


David Foenkinos “Subtilumas”