Page 1

Ar įmanoma suprasti Dalí meną, nesuvokus jo, pašėlusio narcizo, asmenybės? Tikėtis suprasti žymųjį kataloną – per drąsu, tačiau skaitant autobiografiją bus lengviau įsijausti į jo beprotišką pasaulį, suvokti jo originalias idėjas. „Slaptas Salvadoro Dalí gyvenimas“ – tai paminklas, kurį menininkas pastatė pats sau. Knygoje, išverstoje į daugybę kalbų, visiškai nėra kuklumo, užtat ji kupina įtaigiausio nuoširdumo. Autorius su nežabotu humoru ir sąmojingu koketavimu įžūliai, net begėdiškai viešina savo paslaptis. Knyga atskleidžia aistringo menininko, pasirengusio užkariauti pasaulį, kovojančio su tamsuoliškumu, pilkumu ir nihilizmu, didybę. Čia rasite Dalí minčių apie meną, politiką, maistą, lavinimąsi, grožį. Genijus, kaip jis mėgo save vadinti, pasakoja savo gyvenimą nuo prisiminimų „iš gimdos“, vaikystės pasiturinčių tėvų namuose, mokymosi Madrido dailės akademijoje iki Niujorko užkariavimo ir šlovės akimirkų, prisimena siautulingas naktis su Luisu Buñueliu ir Federico García Lorca, kuriems slapta pavydėjo, draugystę su Coco Chanel ir išpažįsta meilę savo mūzai – žmonai Galai. Dalí – tai Karalius, Genijus, suvokęs savo talentą ir beprotiškai troškęs pasenti. Ypatinga knyga – kaip ir jos autorius.

ISBN 978 9986 16 969 7

9 789986 169697

Viršelyje panaudota Philippe’o Halsmano fotografija © Philippe Halsman/Magnum Photos

SALVADORO DALI gyvenimas

SALVADORAS DALÍ (1904–1989) – vienas iš žymiausių siurrealistų ir garsiausių XX a. asmenybių. Tapytojas, grafikas, skulptorius, dizaineris, juvelyras, rašytojas, scenaristas; talentingas kūrėjas, įžūlus provokatorius, negailestingas meno vertintojas ir nenuilstantis naujovių ieškotojas.

Slaptas

Vienintelis skirtumas tarp pamišėlio ir manęs yra tas, kad aš nesu pamišėlis.

S a lv a d o r o

DALI


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Ă? g y v e n i m a s

2


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

S a lv a d o r o

DALI Iš prancūzų kalbos vertė Lolija Spurgienė

VILN IU S 3

2013


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

La vie secrète de salvador dali par Salvador Dali La Table Ronde, Paris, 1952

UDK 75(460)(092) Da-155

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondui parėmus

© Editions de la Table Ronde, 1952. Published by arrangement with Literary Agency „Agence de l’Est“. © Lolija Spurgienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2013 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013

ISBN 978-9986-16-969-7

4


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

GALAI GRADIVAI Tai, kuri skatina žengti į priekį

5


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

Argi aš ne genijus?

Šešerių norėjau tapti virėju. Septynerių – Napoleonu. O ir vėliau mano ambicijos stiprėjo ne menkiau nei polinkis į didybės maniją. Stendhalis savo dienoraštyje užsirašė italų princesės, smaguriavusios ledų karštą vasaros vakarą, žodžius: „Kaip gaila, kad šis malonumas nenuodėmingas!“ Kai buvau šešerių, valgyti virtuvėje buvo labai didelis nusižengimas. Įeiti į tą namo dalį buvo vienas iš tų retų dalykų, kuriuos draudė mano tėvai. Pamenu, ištisas valandas, rydamas seiles, lūkuriuodavau akimirkos, kai galėsiu prasmukti į tą beprotiškų malonumų buveinę. Kai pavykdavo, linksmai rėkalojant tarnaitėms nugvelbdavau tai žalios mėsos gabalėlį, tai keptą grybą ir jį kone dusdamas tuoj nurydavau, apimtas nerimo ir tokios neapsakomos laimės, kad vien tai dešimteriopai sustiprindavo kaltės jausmą. Bemaž viskas man buvo leidžiama, išskyrus įžengti į virtuvę. Beveik iki aštuonerių vien iš malonumo šlapinausi į lovą. Namuose buvau vienvaldis karalius. Tėvas ir motina mane garbi7


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

no. Per Trijų Karalių šventę, be kitų nesuskaičiuojamų dovanų, gavau nuostabų karaliaus kostiumą su pelerina, pamušta tikru šermuonėlių kailiu, ir auksinę karūną su topazais. Paskui dar ilgai saugojau šį žvilgantį karnavalo drabužį, patvirtinantį mano vienvaldystę. Pamenu, tarnaitės stropiai prižiūrėjo, kad draudimo būtų paisoma, ir tuoj vydavo mane lauk iš virtuvės. O aš su karaliaus apdarais stirksodavau koridoriuje; vienoje rankoje skeptras, kitoje virpčiojantis botagėlis – tuoj kaip šmaukštelėsiu kokiam tarnui, žinos, kaip iš manęs šaipytis! Šios scenos beveik visada vykdavo apie vidurdienį – alsią, nerimastingą vasaros valandą, kai troškiame karštyje kyla reginiai. Pasislėpęs už pravirų virtuvės durų girdžiu: pirmyn atgal šlepsi laukinės moterys raudonomis rankomis, matau stambius jų pasturgalius, išdrykusius karčius. Iš vidurdienio karščio ir neaiškių bildesių, kylančių ruošiantis pietums, tarsi žinia apie būsimus valgius mane pasiekia prakaituotų virėjų, vynuogių, įkaitusio aliejaus, iš triušio pažastų išpeštų pūkų, inkstų ir majonezo kvapsniai, sumišę su tvaiku, panašiu į arklio prakaitą. Sukulto kiaušinio baltymas spindi lyg saulės spindulys, prasiskverbęs pro virstančių garų ir musių debesis, blizga kaip puta, susimetusi ant lūpų arkliams, iki kraujo nučaižytiems per ilgą risnojimą dulkėse. Kaip sakiau, buvau išlepintas vaikas… Mano brolis mirė septynerių nuo meningito, o dar po trejų gimiau aš. Nevilties apimtus tėvą ir motiną guodė tik mano atėjimas į šį pasaulį. Su broliu buvome panašūs kaip du vandens lašai: ta pati genialumo žymė*, ta pati nerimastinga per ankstyvos brandos išraiška. Tačiau mes skyrėmės kai kuriomis psi* Vėliau, 1929-aisiais, aš aiškiai suvokiau, kad esu genialus, ir ta mintis taip įsišak­ nijo, kad nekelia man jokių pakilių jausmų. Tačiau turiu pripažinti, kad šis tikėjimas – vienas iš maloniausių nuolatinių mano pojūčių. 8


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

chologinėmis savybėmis. Be to, brolio žvilgsnis buvo visiškai kitoks – lyg apsiblausęs nuo melancholijos ir „nepakeliamo“ mąslumo. Aš buvau ne toks nuovokus, užtat mainais apdovanotas gebėjimu atspindėti. Tapau aukščiausio laipsnio atspindėtoju dėl „iškreipto polimorfiškumo“ ir kaip reta atsilikusio vystymosi, bet išsaugojau miglotus erotinius žinduklio rojaus atsiminimus. Aš kabinausi į malonumus su beribiu egoisto atkaklumu ir tapdavau pavojingas, kai susidurdavau su menkiausiu pasipriešinimu. Vieną vakarą žviegdamas ir spardydamasis savo mylimai žindyvei įbrėžiau smeigtuku į skruostą tik todėl, kad buvo uždaryta krautuvėlė, į kurią ji mane vesdavosi pirkti „cukrinių svogūnų“. Be jokios abejonės, buvau itin gyvybingas. Mano brolis tebuvo pirmas manęs paties bandymas, tik neįmanomai tobulas. Šiandien mes žinome, kad forma visuomet yra inkvizitoriškos prievartos prieš materiją rezultatas. Erdvė veržia ją iš visų pusių, o materija priversta priešintis, ręžtis, virsti per kraštus iki pat savo galimybių ribos. Kas žino, kiek kartų buvo sunaikinta materija, išjudinta nevaldomo postūmio? Kuklesnė, labiau prisitaikanti materija irgi nenusileis erdvės tironijai, ji išlaikys originalią formą. Ar yra kas nors lengvesnio, išmoningesnio, laisvesnio nei agatai – tarsi žydinčių kristalų medžiai? Tačiau ir jie – prievartos produktas, tik labiau koncentruotas „koloidinės aplinkos“, įkalintas griežtos struktūros kalėjime. Tobuli, lengvi lyg oras gyslelių išsišakojimai  – tai vien agonijos, ilgos kančios grafikas, paskutiniai atodūsiai materijos, nusileidžiančios tik paskutinei, mineralų pasaulio, vegetacijai. Tačiau tas pat galioja ir rožei! Kiekvienas žiedas išsiskleidžia nelaisvėje. Laisvė yra beformė. Morfologija (garbė Goethe’ei, kad sugalvojo šį žodį, turėjusį didžiausių pasek­ 9


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

mių, – jis būtų sužavėjęs patį Leonardą), taigi, morfologija mus jau išmokė, kad anarchiškiausios, margiausios, prieštaringiausios tendencijos ir atveda į triumfuojančią griežtos hie­rarchijos viešpatiją. Juolab kad ribotus protus nutvilkė šventosios inkvizicijos laužai, o įvairiapusiški ir anarchistiški protai suklestėjo apšviesti didžios dvasinės morfologijos ugnies atspindžių. Mano brolio, kaip jau sakiau, mąslumas buvo unikalus, neįveikiamas, vienpusis, negalintis atspindėti ir kamuojantis pats save. O aš, priešingai, kaip irgi jau sakiau, buvau polimorfinis iškrypėlis, bukas ir anarchistiškas. Mano sąmoningumo augimas reikšdavosi gurmaniškumu, o gurmaniškumas skatino sąmoningumą. Visa, kas mane keitė, nepakeitė. Aš buvau vangus, bailus ir atgrasus. Tikriausiai mano protas rūsčiame ispaniškame mąstyme aptiko aukščiausios formos ištroškusių kraujo, klastingų ir išsišakojusių mano smalsaus genijaus agatų. Tėvai mane pakrikštijo Salvadoru, kaip ir brolį. Šis vardas nurodo, kad man skirta nei daugiau, nei mažiau, tik išgelbėti Tapybą nuo moderniojo meno bedugnės, be to, katastrofų epochoje mechaniniame ir menkame pasaulyje, kur mes, savo nelaimei ir savo garbei, gyvename. Jeigu atsidurčiau Praeityje, tokie žmonės kaip Rafaelis atrodytų tarsi tikri dievai. Ko gero, aš vienintelis supratau, kodėl šiandien neįmanoma net šiek tiek priartėti prie tobulų rafaeliškų formų. Mano paties kūryba man atrodo kaip didžiulė nesėkmė. Kaip norėčiau gyventi tokiu laiku, kai nieko nereikia gelbėti! Jeigu aš šįkart ir gręžiuosi į Dabartį, tai, nemenkindamas išmaniųjų savo amžininkų protų, nieku gyvu nesikeisčiau vietomis nė su vienu iš jų. Vienintelei būtybei pavyko gyventi pagal planą, kurį būtų galima prilyginti didingiems Renesanso kūriniams. Ši būtybė – tai 10


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

mano žmona Gala*, kurią man nusišypsojo laimė pasirinkti. Jos staigūs judesiai, raiški mimika tarsi antra „Devintoji simfonija“ atspindi architektoninius kontūrus tobulos sielos, susikristalizavusios palei pat kūno linijas, odos paviršiuje, jos asmeninio gyvenimo hierarchijų jūros putoje. Išreiškianti rafinuotų, tyrų jausmų dvelksmą, jos laikysena ir išraiška materializuodamasi virsta nepriekaištinga raumenų ir kaulų architektonika. Kai Gala sėdi, sakau, kad ji grakšti lyg Bramantės Tempjeto koplyčia Romoje. Ir, kaip Stendhalis padarė Vatikane, aš prilyginau jos išdidumą laiboms kolonoms, vaikystę – švelnioms ir atsparioms baliustradoms, o šypseną – dieviškiems laiptams. Ilgas valandas tupėdamas prie molberto, slapčia į ją žiūrėdavau ir kartodavau sau, kad ji tokia pat nuostabi kaip Vermeerio drobė arba Rafaelio kūriniai; o mus supantys žmonės atrodo tokie netobuli ir taip prastai nutapyti, lyg negrabios karikatūros, alkano dailininko greitosiomis paterliotos kavinės terasoje. Septynerių norėjau būti Napoleonu… Turiu paaiškinti, kaip tai atsitiko. Trečiame mūsų namo aukšte gyveno argentiniečių Matasų šeima. Viena iš dukterų, Ursulita Matas, buvo pasakiškai graži; jeigu tikėtume gandais, ji tapo 1900 metų katalone ir sklido kalbos, kad Eugenio d’Orsas pagal ją sukūrė Katalonės paveikslą knygoje „Puikiai sudėtoji“. Septintiesiems gyvenimo metams prasidėjus mane užvaldė libido-pasaulietinė trečio aukšto trauka. Šiltoje vasaros prieblandoje aš ilgai murksodavau terasoje perdžiūvusia gerkle, kol virš manęs vos girdimas girgžtelėjimas leisdavo tikėtis, kad atsidaro balkono durys. Trečiame aukšte aš irgi buvau dievinamas. Vakare, apie šešias, aplink milžinišką svetainės stalą, ant kurio didingai stiebėsi * Jelena Dmitrijevna Djakonova, gimusi Rusijoje. – Vert. past. 11


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

gandro iškamša, gerti matės rinkdavosi žavingi vešliaplaukiai žmonės, kalbantys su argentinietišku akcentu. Matę patiekdavo dideliame sidabriniame inde, jis būdavo perduodamas nuo lūpų prie lūpų. Šis burnų artumas labai jaudino ir mano sieloje įsukdavo tikrą aistrų verpetą, kuriame lyg briliantai jau tvyksčiojo aštrūs pavydo smaigai. Atėjus eilei aš irgi gurkštelėdavau drungno skysčio. Mano gomuriui jis buvo saldesnis už medų, o šis medus – saldesnis net už patį kraują, nes mano mama, mano kraujas, visada buvo šalia. Mano įsitvirtinimas visuomenėje taip ir vyko: tai buvo triumfo žygis nuo lūpų prie lūpų, aš norėjau išgerti iki dugno ir Napoleono taurę, nes imperatorius taip pat buvo čia, trečio aukšto svetainėje, veikiau jo spalvotas atvaizdas ant medinės statinaitės, kurioje buvo laikoma matė. Šis Napoleonas, kupinas olimpinio pasipūtimo, baltu ir sočiu pilvuku, rožiniais, imperatoriškai mėsingais skruostukais, su muzikos raktą primenančia juoda skrybėle, visiškai atitiko mano įsivaizdavimą, koks valdovas būčiau aš pats. Tuomet buvo madinga dainelė: Napoleon en el final, De un ramillette colossal.* Šis Napoleono atvaizdas statinaitės šone užvaldė mano vaizduotę  – netvirtą lyg kiaušinio trynys, paleistas į dubenį (tik be dubens). Paveiktas geriamojo matės pavidalo Napoleono, mano troškimas tapti virėju ūmai virto noru tapti imperato* Napoleonui taip nutiko – Iš didžiavyrio šnipštas liko. (Isp.) 12


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

riumi. Tas pats atsitiko ir pirmiesiems erotiniams pojūčiams, sukeltiems po mūsų virtuvę trypiančių moterų-kumelių, – juos nejučia išstūmė šviesus gražiosios Ursulitos Matas, 1900-ųjų grožio archetipo, paveikslas. Vėliau paaiškinsiu ir išsamiai aprašysiu savo išradimą – „mąstymo mašinas“. Viena iš jų kaip tik remiasi geriamojo Napoleono idėja, joje įkūnyti du svarbiausi mano ankstyvosios vaikystės vaiduokliai: oralinis ir akinantis dvasios imperializmas. Tuomet paaiškės, kodėl penkiasdešimt šilto pieno puodelių, pritvirtintų prie supamosios kėdės, man reiškia lygiai tą patį, ką putlios Napoleono šlaunys, ir kiek tai gali būti priimtina kitiems. Nėra nė vieno sąžiningo žmogaus, kuris negalėtų taip manyti. Visa tai ir kitus, dar keistesnius ir ne mažiau neaiškius dalykus aš atskleisiu šioje sensacingoje knygoje. Šiaip ar taip, viena yra tikra: dėl visko, dėl absoliučiai visko, ką čia pasakysiu, kaltas esu aš, ir tai vienintelė mano kaltė.

13


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

PIRMA DALIS

15


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

I skyrius

ANEKDOTINIS AUTOPORTRETAS

Aš žinau, ką valgau. Nežinau, ką veikiu.

Laimė, nesu iš tų žmonių, kurie šypsodamiesi rizikuoja parodyti tarpdantyje įstrigusį šapą, – kad ir koks menkas jis būtų, – likutį špinatu vadinamos siaubingos ir žeminančios daržovės. Ne todėl, kad stropiau už kitus valausi dantis, veikiau todėl, kad dėl šios pritrenkiančios priežasties niekada nevalgau špinatų. Ne tik špinatams, bet ir apskritai maistui suteikiu estetinių ir moralinių savybių. Bjaurėjimasis, lyg durklu grasinantis sargybinis, visuomet budriai saugo mane ir verčia griežtai riboti maisto kiekį. Iš tikrųjų aš mėgstu tik tai, kas yra aiškios ir suprantamos formos. Špinatais bjauriuosi būtent todėl, kad jie beformiai kaip laisvė. Špinatų priešingybė  – vėžiagyviai. Labai mėgstu omarus, krabus, vėžius, ypač mažytes krevetes. Vėžiagyviai įkūnija nuostabią iš esmės filosofinę idėją: išorėje esantys jų kaulai apsaugo švelnią mėsą kaip koks dermoskeletas. Kietos sandaros, jis apsaugo minkštus ir maistingus kliedesius, jie, uždaryti iškilniame inde, lieka nepasiekiami bet kokiai išorinei profanacijai ir tik išlukštenti tampa prieinami ir gali užkariauti 17


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

imperatoriškus mūsų gomurius. Ir kaip malonu triaukšti smulkių paukščių galvytes.* O kaip kitaip išvalgyti smegenis? Žandikaulis – geriausias mūsų filosofinio pažinimo įrankis. Kas gali būti filosofiškiau nei didingiausia akimirka, kai čiulpiate smegenis iš kaulų, traškančių tarp krūminių dantų? Tą minutę, kai atveriate visų dalykų kaulų smegenis, jums atrodo, kad esate padėties valdovas. Iš ten trykšteli skonis pačios tiesos, minkštos ir nuogos, traukiamos pro kaulinį plyšį; sugriebę ją dantimis, tampate tiesos savininkais. Jeigu bent kartą nusižengsite savo paties draudimui nevalgyti beformio maisto, jau nebejausite gėdos ar koktulio čiaumodami ką nors lipnaus, klampaus, drebaus, kad ir kas tai būtų: gliti stiklinė žuvies akis, paukščio smegenėlės, spermatozoidinės kaulų smegenys ar vangi geidulinga austrė**. Tačiau nujaučiu, kad klausite: ar aš mėgstu kamamberą ir ar jis turi formą. Taip, aš dievinu bet kokį kamamberą – ir brandų, ir takų, kai jis savaime įgauna mano garsiųjų minkštų laikrodžių formą. Tačiau pridursiu: jeigu kamamberui pavyktų suteikti špinato formą, nebeimčiau jo į burną. Nepamirškite štai ko: brandintas perkūno oželis, iškeptas šlakstant konjaku ir patiektas savo paties ekskrementuose, kaip įprasta geriausiuose Paryžiaus restoranuose, man visuomet bus ­rimtosios gastronomijos srities subtiliausias autentiškos civilizacijos simbolis. Grakšti nupešto ir dubenyje patiekto perkūno oželio anatomija, sakyčiau, pribloškia tobulomis rafaeliškomis proporcijomis. * Paukščiai net angelus gali paversti kanibalais. Laporte’as „Gamtos magijoje“ pataria, kaip iškepti gyvą kalakutą; tai rafinuočiausias gurmano triukas. ** Aš visuomet atsisakau suvalgyti krūvelę beformių austrių, – kad ir šviežiausių pasaulyje, – atskirtų kriauklių pertvarėlėmis ir patiektų sriubos dubenyje. 18


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

Taigi, aš tikrai žinau, ką noriu valgyti! Mane ypač stebina šventeivos, valgantys, kas pakliuvo, tarsi valgytų tam, kad išgyventų! Aš visuomet tiksliai žinojau, ką noriu gauti iš savo juslių. Visai kas kita mano jausmai, lengvi ir netvarūs kaip muilo burbulai – aš niekada negalėjau numatyti, kur pakryps mano isteriškas ir absurdiškas elgesys. Beje, to, ką darau, atomazga paprastai pirmiausia apstulbina mane patį. Taip nutinka kiekvieną kartą: iš tūkstančio mano jausmų burbulų, žaižaruojančių visomis vaivorykštės spalvomis, išvengti mirtino kryčio ir sėkmingai nutūpti pavyksta tik vienam, tą akimirką atliekančiam vieną iš lemiamų veiksmų – pavojingų kaip bombos sprogimas. Geriausiai tai paaiškins anekdotiniai įvykiai, kuriuos netrukus papasakosiu. Aš juos pateiksiu ne pagal chronologiją, o aklai pasinerdamas į savo Praeitį. Išdėstyti rimtai, tiesiai šviesiai, jie  – tarsi mano paties dermoskeletas, kalcinė autoportreto medžiaga. Jie turėjo likti neatskleisti, tačiau mane užvaldė mintis šioje knygoje išlukštenti paslaptis ir sunaikinti jas savomis rankomis.

*** Man penkeri. Pavasaris Kambrilio kaime netoli Barselonos. Išeinu pasivaikščioti į laukus su baltapūkiu garbanotu berniuku, mažesniu už mane. Aš ką tik su juo susipažinau. Jis važiuoja triratuku, aš žingsniuoju pėsčias ir stumčioju jį ranka. Privažiuojame tiltą su nebaigtais tvirtinti turėklais. Apsižvalgęs ir įsitikinęs, kad mūsų niekas nemato, šiurkščiai pastumiu vaiką į tuštumą. Jis krinta ant uolų iš keturių metrų aukščio. Paskui bėgu namo pranešti naujienos. Visą popietę nešiojami kraujuoti dubenys iš kambario, kuriame vaikas gulės daugiau kaip savaitę. Dėl nuolatinio vaikščiojimo pirmyn atgal ir namus apė19


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

musios sumaišties aš patiriu saldžią iliuziją. Mažojoje svetainėje, įsitaisęs supamajame krėsle, kuris papuoštas vąšeliu megztais nėriniais, aš valgau vaisius. Nėrinius ant krėslo ranktūrių ir nugarėlės nusėjusios didžiulės aksominės vyšnios. Mažoji svetainė yra greta priemenės, iš ten matau viską, kas svarbiausia. Nuo karščio užvertos langinės, todėl viduje – vėsi prieblanda. Nepamenu, kad tądien būčiau pajutęs bent menkiausią kaltės jausmą. Tą vakarą per įprastą pasivaikščiojimą aš nuoširdžiai mėgavausi kiekvienos žolelės grožiu.

*** Man šešeri. Svetainė pilna svečių. Visi kalba apie kometą: jeigu naktis bus giedra, kometą bus galima matyti. Kai kurie tvirtina: jeigu kometa brūkštelės uodega per Žemę, ateis pasaulio pabaiga. Nors aš ir pagaunu kai kurių kalbančiųjų žodžiuose slypinčią ironiją, vis tiek tirtu iš siaubo. Mano tėvo tarnautojas pasirodo tarpduryje ir praneša: kometa jau pasirodė, ją galima pamatyti nuo terasos. Svečiai paknopstom puola laiptais, o aš, pastiręs iš baimės, lieku sėdėti ant grindų. Pagaliau įsidrąsinęs einu į terasą. Koridoriuje susiduriu su trimete sesute, keliaujančia keturiomis. Stabteliu, akimirką pasvarstęs spiriu jai į galvą ir nubėgu, karštligiškai džiūgaudamas dėl savo žvėriško poelgio. Tačiau paskui mane ėjęs tėvas matė šią sceną. Jis čiumpa mane ir iki vakarienės laiko užrakinęs kabinete. Ši bausmė, sutrukdžiusi pamatyti kometą, yra viena iš apmaudžiausių mano gyvenimo nuoskaudų. Aš taip raudojau, kad netekau balso. Tėvai pasibaisėjo. Supratau, kad tokius dalykus galima panaudoti kaip karinę gudrybę, – paskui ne kartą gąsdindavau tėvą, žinodamas, kad jis palūš. Kartą, man 20


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

paspringus žuvies ašaka, jis puolė lauk iš svetainės, negalėdamas tverti šaižaus mano kosulio ir isteriškų gaikčiojimų. Man iš tiesų buvo bloga, bet aš su malonumu vaidinau priepuolį, kad patraukčiau į save sunerimusios šeimos dėmesį. Maždaug tuo metu vieną popietę pas mus užsuko gydytojas mano seseriai pradurti ausyčių. Po atmintino spyrio aš ją pamilau dar švelniau. Būsima operacija siaubingai žiauri, tad nusprendžiau žūtbūt ją sutrukdyti. Palaukiau, kol daktaras atsisės ir prieš pradėdamas dirbti užsidės ant nosies akinius. Tada netikėtai įsiveržiau į kambarį ir su dulkių šluotele šmaukštelėjau daktarui per veidą. Vargšeliui iš skausmo pabiro ašaros, ir jis, remdamasis mano tėvui į petį, nuo raudos trūkčiojančiu balsu tarė: „Niekada nemaniau, kad jis šitaip galėtų pasielgti, aš jį taip mylėjau!“ Nuo tos dienos pamėgau sirgti, kad virš savo lovelės kuo dažniau matyčiau palinkusį senį, kurį sugebėjau pravirkdyti.

*** Ir vėl Kambrilis, ir vėl man maždaug penkeri. Išeinu pasivaikščioti su trimis gražutėmis damomis. Viena iš jų mane ypač žavi. Ji dėvi plačiakraštę skrybėlę su baltu veidą dengiančiu šydu. Be to, laiko mane už rankos, o tai jaudina. Vaikštinėdami prieiname atokų galulaukį, mano damos ima šnabždėtis ir dviprasmiškai kikenti. Aš sumišęs ir pavydžiu joms paslapčių. Jos primygtinai siunčia mane žaisti tolėliau, bet aš neatsilieku, net ketinu pašnipinėti, tik ūmai man topteli, kad jos keistai elgiasi. Gražiausioji stovi viduryje, o jos draugės nuščiuvusios smalsiai laukia greta. Ji nuleidžia galvą, prasižergia ir grakščiu, beveik nepastebimu judesiu kilsteli sijonus iki pat klubų. Kurį laiką 21


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

nė nekrusteli. Kažkas turi atsitikti. Kone minutę tvyro troški tyla, tik staiga iš po sijono trykšteli stipri srovė ir palei jos kojas susiformuoja putojanti balutė. Perdžiūvusi dirva sugeria dalį skysčio, kita dalis nuvinguriuoja smulkiomis gyvatukėmis – jos dauginasi taip greitai, jog spėja sudrėkti balti „damos su šydu“ bateliai, kad ir kaip ji stypčioja. Drėgnos pilkšvos dėmės plečiasi ir įsigeria į batelius lyg į sugeriamąjį popierių. „Dama su šydu“ taip įsijautusi į savo veiksmus, kad nė nepastebi, jog apstulbęs stebiu ją. Kai pakėlusi galvą sutinka mano žvilgsnį, pašaipiai šypteli pro šydą ir dar labiau mane sujaudina. Ji pažvelgia į savo drauges tarsi sakydama: „Dabar jau per vėlu, negaliu susiturėti.“ Damos prunkšteli. Pagaliau susivokiu, kodėl, ir mano širdis ima daužytis smarkiau. Dar dvi srovės trykšteli žemėn. Aš nenusisuku, išsproginęs akis žiūriu – kas ten slypi po šydu? Mane užlieja mirtina gėda, kraujas kaip pašėlęs tai priplūsta, tai atslūgsta. Danguje saulėlydžio purpurą keičia prieblanda, o trys srovės muša lyg būgnai, stiprios, ilgai tramdytos, žaižaruoja kaip brangenybės – trys kunkuliuojančių topazų kaskados. Į Kambrilį grįžtame jau sutemus. Aš nenoriu duoti rankos nė vienai iš trijų jaunų damų, einu kiek atsilikęs, jausdamas, kaip iš sielvarto ir malonumo gniaužiasi širdis. Kietai suspaustame kumštyje slepiu kelkraštyje pasigautą jonvabalį. Retkarčiais praskečiu pirštus žvilgtelėti, kaip jis žiba. Mano delnas taip stipriai sugniaužtas, kad net suprakaitavo. Bijau, kad jonvabalis nenuskęstų, todėl perdedu jį iš vienos rankos į kitą. Dar kartą perdedant, jis iškrinta, ir aš turiu pakelti jį iš bespalvių dulkių, kurioms mėnulio šviesa suteikia melsvą atspalvį. Prakaito lašas nuvarva nuo rankos, krinta į dulkes ir pragręžia jose skylutę. Pamačius tą skylutę, mano oda kažkodėl pašiurpsta kaip žąsies. Čiumpu savo jonvabalį ir apimtas baisios panikos 22


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

nuskuodžiu paskui gerokai mane pralenkusias damas. Nustebusios, kad bėgu, jos sustoja. „Dama su šydu“ nori paimti už rankos, bet aš nenoriu. Noriu eiti vienas. Prie pat namų mūsų pasitikti išeina mano dvidešimtmetis pusbrolis. Jam ant peties kaba karabinas, pakeltoje rankoje jis laiko kažką, ką nori mums parodyti. Tik priėję visai arti įžiūrime, kad tai mažytis šikšnosparnis: pusbrolis sužeidė jam sparną. Įeiname į namus. Pusbrolis įdeda šikšnosparnį į metalinį kibiriuką ir paduoda man, nes aš jo trūks plyš noriu. Nukuriu už maudyklės – tai viena mėgstamiausių mano vietų namuose. Čia, apverstoje stiklinėje, jau turiu dievo karvyčių, it metalas žvilgančių ant mėtų lapelių. Ten pat įkišu jonvabalį ir pastatau stiklinę į kibirėlį, kur gūžiasi šikšnosparnis. Valanda iki pietų praeina kažkokiame kliedesyje. Aš paistau nesustodamas apie šikšnosparnį, apie tai, kaip labai jį pamilau. Bučiuoju ir glostau kailinį jo viršugalvį. Kitą rytą manęs laukia baisus vaizdas. Stiklinė apvirtusi, dievo karvytės išskridusios, jonvabalis dingęs, o šikšnosparnis, gurmantis skruzdėmis, švokščia pražiojęs nasrus, atidengęs smulkius senus dantukus. Kaip tik tuo metu prie kaltinių durų pasirodo „Dama su šydu“. Griebiu akmenį, šveičiu į ją, bet nepataikau. Ji žiūri į mane nustebusi, su meiliu smalsumu. Aš visas virpu, man nepakeliamai gėda. Taip gėda, kad padarau siaubingą dalyką – dėl to dama išsigandusi net klykteli. Apimtas gailesčio, čiumpu šikšnosparnį ir, užuot jį paglostęs, kaip ketinau, įkandu gyvūnėliui; taip stipriai sukandu dantimis, kad jo galvytė, regis, skyla kone perpus. Pašiurpęs tėškiu šikšnosparnį į maudyklę ir skuodžiu šalin. Ovalus maudyklės veidrodis ir taip nusėtas pūvančiomis juodomis figomis, kurios krinta nuo palinkusio didžiulio medžio šakų. Kai už kelių metrų atsisuku, pro ašaras neįžiūriu suknežinto nelaimingo šikšnosparnio lavonėlio tarp 23


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

plūduriuojančių figų. Daugiau nė iš tolo nesiartindavau prie maudyklės. Dar ir šiandien sudrebu iš siaubo, kai žvelgdamas į juodus taškus prisimenu figas, plūduriuojančias maudyklėje, kurioje nuskendo mano šikšnosparnis.

*** Man šešiolika, aš mokausi Maristų ordino brolių koledže Figerese. Per pertraukas iš klasių į kiemelį reikia leistis labai stačiais akmeniniais laiptais. Vieną vakarą užsimanau nušokti nuo pat jų viršaus. Tačiau baiminuosi, nesiryžtu – savo karštą norą atidedu rytojui. Kitą dieną leidžiantis su draugais žemyn, neatsispiriu pagundai ir padarau fantastišką šuolį – krintu; žinoma, pataikau ant laiptų ir nusiritu iki pat apačios. Smarkiai užsigaunu, bet mane užplūsta beribis, neapsakomas džiaugsmas. Jis nustumia skausmą į mano sąmonės užkulisius. Draugai ir vienuoliai didžiai sujaudinti. Mane apspinta, rūpinasi manimi, ant kaktos deda šaltus kompresus. Turiu pasakyti, kad tuo metu buvau liguistai drovus. Nuo menkiausio nieko mane iki ausų išpildavo raudonis. Per dienas būdavau atsiskyręs ir vienišas. O dabar aplinkui tiek sunerimusių žmonių – pasijutau labai keistai. Po keturių dienų pakartojau savo žygdarbį per antrą pertrauką – pasinaudojau proga, kad nebuvo vienuolio prižiūrėtojo. Prieš nušokdamas šaižiai surikau, kad patraukčiau viso kiemo dėmesį. Vėl užsigavau, bet vis tiek ir toliau šokinėjau svaigdamas iš džiaugsmo. Man leidžiantis laiptais, draugai dėbčiodavo į mane, nerimastingai užgniaužę kvapą. Niekada nepamiršiu vieno spalio vakaro. Ką tik nulijo. Iš kiemo pakilo drėgnos žemės ir rožių kvapas. Saulėlydžio gaisu nuspalvintame danguje ryškėjo dieviški debesėliai, primenantys tai 24


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

sėlinančius leopardus, tai Napoleoną, tai laivus be burstiebių. Stoviu viršuje, ne, šlovės viršūnėje, o man ant veido mirga jos atspindžiai. Leidžiuosi laiptas po laipto mirtinoje tyloje, susižavėjusių draugų, nutraukusių savo žaidimus, akivaizdoje. Ne, nė su vienu dievu nenorėčiau keistis vietomis.

*** Man dvidešimt dveji, aš mokausi Madrido dailės akademijoje. Prieš parodą dėl aukščiausio tapybos apdovanojimo susilažinu, kad atliksiu konkursinį darbą teptuku nepaliesdamas drobės. Ir man pavyksta: nutapau siužetą iš metro atstumo taškydamas ant drobės dažus, susiformuoja kažkas panašaus į nuostabią puantilistų tapybą. Piešinys ir koloritas tokie vykę, kad aš pelnau pirmąją premiją. Kitąmet turiu laikyti meno istorijos egzaminą. Ateinu ketindamas sužibėti. Šiam egzaminui ruošiausi ypač stropiai. Pakilęs į tribūną, kur sėdi žiuri, išsitraukiu klausimą ir man neįtikėtinai pasiseka. Kaip tik į tą klausimą ir norėjau atsakinėti. Tačiau atsidūrus priešais publiką mane staiga apninka toks neįveikiamas tingulys, kad aš be užuolankų pareiškiu esąs nepalyginti protingesnis už tris čia sėdinčius profesorius kartu paėmus, todėl atsisakau būti jų egzaminuojamas, nes pernelyg gerai išmanau temą.

*** Vis dar dailės mokykloje Madride. Noras visur ir visada priešgyniauti mane pastūmėja elgtis ekstravagantiškai, ir aš netrukus išgarsėju tarp madridiečių menininkų. Kartą tapybos klasėje mums buvo pasiūlyta iš natūros nutapyti gotikinę Merge25


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

lės statulėlę. Dėstytojas patarė kiekvienam tapyti taip, kaip jis „mato“, ir išėjo. Vos tik jis nusisuko, aš, užvaldytas nežaboto poreikio mistifikuoti ir įkvėptas kažin kokio katalogo, ėmiau tapyti svarstykles ir jas pavaizdavau nežmoniškai tiksliai. Bendramoksliai pamanė, kad dabar jau tikrai kuoktelėjau. Savaitės pabaigoje dėstytojas atėjo pataisyti ir pakomentuoti mūsų darbų ir stingte sustingo prie mano tapinio. Mus apspito moksladraugiai, o aš, tvyrant nerimastingai tylai, kiek dusinamas drovumo, drąsiai pareiškiau: „Galbūt jūs matote Dievo Motiną kaip visi žmonės, o aš matau svarstykles.“*

*** Vasara Kadakese, man dvidešimt devyneri. Aš merginuosi Galai. Mes pietaujame su draugais jūros pakrantėje, po vynuogienojų raitiniais, kurtinami bičių dūzgesio. Aš laimingas kaip niekada, be to, savyje jau nešioju bręstančios meilės sunkį, ji gimsta ir kimba man į gerklę tarsi masyvus brangakmeniais žvilgantis auksinis aštuonkojis. Suvalgau keturis keptus langustus, apšlakstytus nepretenzingu silpnu vietiniu vynu – juk tai ir yra rafinuočiausia Viduržemio regiono paslaptis. Pietūs užsitęsia, ima leistis saulė. Aš sėdžiu basas. Viena draugė, kuri nuo seno manimi žavisi, jau ne kartą užsiminė apie mano pėdų grožį. Tai taip akivaizdu, man atrodo kvaila, kad ji primygtinai kartoja komplimentą. Ji sėdi ant žemės, galva švel* Tik šią minutę, berašant šias eilutes, mane apstulbino akivaizdus Zodiako Mergelės ir Svarstyklių ryšys. Be to, Mergelė, kurią reikėjo nutapyti, balansavo ant „dangiškojo rutulio“. Ši mistifikacija tebuvo pirmas mano vaizduojamosios filosofijos ženklas – netikėtos minties įkūnijimas. 26


S l a p t a s S a l va d o r o D a l Í g y v e n i m a s

niai prigludusi prie mano kelio. Staiga uždeda ranką man ant pėdos – jaučiu, kaip švelniai perbraukia virpančiais pirštais. Pašoku kaip įgeltas, imu pavydėti savęs paties, lyg staiga būčiau tapęs Gala; atstumiu savo garbintoją, parbloškiu ją ant žemės ir trypiu, kiek leidžia jėgos. Mane vargais negalais atplėšia nuo jos, sukruvintos.

*** Sakykit, ką norit, esu apsigimęs ekscentrikas. Man trisdešimt treji. Paskambina vienas geriausių jaunųjų psichiatrų. „Minotaure“ jis perskaitęs mano straipsnį „Vidiniai paranojiškos veiklos mechanizmai“. Pasveikina ir nusistebi mano tiksliomis mokslinėmis žiniomis – mūsų laikais tai taip reta! Jis nori susitikti ir akis į akį viską aptarti. Mes susitariame susitikti tą patį vakarą mano dirbtuvėje Gangė gatvėje, Paryžiuje. Ištisą popietę blaškausi jaudindamasis dėl būsimo susitikimo, mėginu sudėlioti planą – ką mudviem reikėtų aptarti. Širdies gilumoje esu pamalonintas, kad mano idėjos, net artimiausių bičiulių siurrealistų laikomos paradoksaliomis keistenybėmis, patraukė rimtų mokslininkų dėmesį. Tikiuosi, kad pirmas mūsų apsikeitimas mintimis vyks normaliai ir net bus reikšmingas. Laukdamas jaunojo mokslininko, iš atminties tęsiau pradėtą darbą – tapiau vikontienės de Noailles portretą. Tapyti ant vario itin sunku, reikia žiūrėti į piešinį plokštėje, kurios nupoliruotas paviršius blizga tarsi veidrodis. Pastebėjau, kad detales lengviau pamatyti ten, kur blyksnis šviesus. Todėl dirbdamas prisiklijavau prie nosies trijų kvadratinių centimetrų popieriaus kvadratėlį. Baltas atšvaitas leido man aiškiai matyti piešinį. 27


Ar įmanoma suprasti Dalí meną, nesuvokus jo, pašėlusio narcizo, asmenybės? Tikėtis suprasti žymųjį kataloną – per drąsu, tačiau skaitant autobiografiją bus lengviau įsijausti į jo beprotišką pasaulį, suvokti jo originalias idėjas. „Slaptas Salvadoro Dalí gyvenimas“ – tai paminklas, kurį menininkas pastatė pats sau. Knygoje, išverstoje į daugybę kalbų, visiškai nėra kuklumo, užtat ji kupina įtaigiausio nuoširdumo. Autorius su nežabotu humoru ir sąmojingu koketavimu įžūliai, net begėdiškai viešina savo paslaptis. Knyga atskleidžia aistringo menininko, pasirengusio užkariauti pasaulį, kovojančio su tamsuoliškumu, pilkumu ir nihilizmu, didybę. Čia rasite Dalí minčių apie meną, politiką, maistą, lavinimąsi, grožį. Genijus, kaip jis mėgo save vadinti, pasakoja savo gyvenimą nuo prisiminimų „iš gimdos“, vaikystės pasiturinčių tėvų namuose, mokymosi Madrido dailės akademijoje iki Niujorko užkariavimo ir šlovės akimirkų, prisimena siautulingas naktis su Luisu Buñueliu ir Federico García Lorca, kuriems slapta pavydėjo, draugystę su Coco Chanel ir išpažįsta meilę savo mūzai – žmonai Galai. Dalí – tai Karalius, Genijus, suvokęs savo talentą ir beprotiškai troškęs pasenti. Ypatinga knyga – kaip ir jos autorius.

ISBN 978 9986 16 969 7

9 789986 169697

Viršelyje panaudota Philippe’o Halsmano fotografija © Philippe Halsman/Magnum Photos

SALVADORO DALI gyvenimas

SALVADORAS DALÍ (1904–1989) – vienas iš žymiausių siurrealistų ir garsiausių XX a. asmenybių. Tapytojas, grafikas, skulptorius, dizaineris, juvelyras, rašytojas, scenaristas; talentingas kūrėjas, įžūlus provokatorius, negailestingas meno vertintojas ir nenuilstantis naujovių ieškotojas.

Slaptas

Vienintelis skirtumas tarp pamišėlio ir manęs yra tas, kad aš nesu pamišėlis.

S a lv a d o r o

DALI

Salvadoras Dali „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas“  

aprašytas Salvadoro Dali

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you