Issuu on Google+

Chodžos Nasredino skulptūros pavėsyje paklausiau mūsų išlydėti susirinkusių Šuchrato brolių ir draugų, kodėl jie mus taip svetingai priima be jokių papildomų mokesčių, o štai šalia maitinamos turistų grupės sąskaitas apmoka sąžiningai. Mums atsakė paprastai: „Todėl, kad jie – turistai, o jūs – keliautojai.“

Su „Pagieža“ net į rojų įvažiavus pirmo sutikto angelo tektų klausti, kur čia artimiausia skaistykla transporto priemonėms ir ar ponas neturėtų domkrato ir dešimto rakto.

Šilko kelias – seniausias žinomas prekybos kelias, nuo antikos iki viduramžių pabaigos jungęs Kiniją, Indiją, Persiją, Arabiją, Graikiją ir Romą. Juo buvo gabenamas šilkas, brangakmeniai, prieskoniai ir kiti Rytų turtai, vyko kultūros mainai. Šios knygos autorius su keletu bendraminčių sumanė senais merse-

Svarbiausia – gerbk šalies, kurioje esi, papročius, kad ir kokie

desais įveikti gerą istorinio kelio atkarpą iki Uzbekijos sostinės Tašken-

jie tau atrodytų keisti ar nesuprantami, ir puikiai jausiesi tarp

to – nuo Vilniaus nukeliauta daugiau kaip 10 000 kilometrų. Nuotykiai

daugybės išties nuoširdžių ir draugiškų žmonių.

prasidėjo netrukus: dar Lenkijoje paaiškėjo, kad raudonąją „Pagiežą“ legaliai teks vairuoti tik vienam ekipažo nariui, nes antrasis Lietuvoje pamiršo vairuotojo pažymėjimą, Ukraina neįsileido lietuvių karavano dėl tranzitinių numerių... Turkijoje laukė šventvagiškas pasivažinėjimas po mečetės prieigas, Irane – vestuvių puota išimtinai vyriškoje draugijoje... Šie ir daugybė kitų nuotykių kartu su informacija apie „Tūkstančio ir vienos nakties“ kraštų praeitį ir dabartį, draugiški, svetingi tų kraštų žmonės, beprotiškas keliautojų avantiūras lydėjusi beprotiška sėkmė – visa tai rasite šioje knygoje. Šiltą, šviesią spalvą pasakojimui suteikia neišsenkamas humoras, pagarbus, tolerantiškas požiūris net į egzotiškiausias kitų kultūrų keistenybes.

Apie autorių: Martynas Starkus (kairėje) – žurnalistas, televizijos prodiuseris, laidų vedėjas. Futbolo klubo „Prelegentai“ narys, 10 numeris. Plaukai šviesūs, ūgis ir svoris – beveik vidutinis. Ypatingi požymiai – tatuiruotės ant abiejų rankų. Avantiūristinių kelionių pomėgis gresia virsti dar viena profesija: alternatyviam Dakaro raliui prilygstanti kelionė senais mersedesais į Afriką buvo ne paskutinis nuotykis. Jau kitąmet su kolega Vytaru Radzevičiumi sumanė patraukti Marko Polo pėdomis senuoju Šilko keliu. Netrukus paaiškėjo, kad odisėja nesibaigė, taigi dar ryškūs prisiminimai apie Šilko kelią buvo sudėti į knygą. Pagrindiniai personažai: Vytaras Radzevičius (dešinėje) – žurnalistas, sporto komentatorius. Buvęs rankininkas, futbolo klubo „Prelegentai“ direktorius, žaidžia 7 numeriu. Plaukai šviesūs, garbanoti, ūgis ir svoris kiek viršija vidutinį. Ypatingi požymiai – poliglotas. Sovietų laikais atliko karinę tarnybą Turkmėnijoje, dabar šioje Šilko kelio atkarpoje gali būti kelionės talismanas – jam ir jo bendrakeleiviams svetingas vietinių priėmimas garantuotas, atviri visi keliai. „Pagieža“ (apatiniame plane) – balzakiško amžiaus „Mercedes“. Spalva – raudona, ypatingi požymiai – moteriški kaprizai. Skaitmuo 107 „Šilko kelio“ ekspedicijos emblemoje sudarytas iš ekipažo narių – Martyno ir Vytaro – futbolo marškinėlių numerių. Kartu su bendraamžėmis tos pačios markės transporto priemonėmis „Drąsučiu“ ir „Slibinu“ sudarė ekspedicijos karavaną. Šiais vėtytais ir mėtytais automobiliais lietuviai pasiekė kelionės tikslą – Uzbekijos sostinę Taškentą. Tolesnį automobilių likimą gaubia paslaptis.


2


VILNIUS 2012

3


UDK 910.4:379.8(55/56+575) St85

Knygoje panaudotos Martyno Starkaus, Vytaro Radzevičiaus, Jelenos Volginos ir Jolitos Ruzgytės nuotraukos

ISBN 978-9986-16-679-5

© Martynas Starkus, 2009 © Ilona Kukenytė, dizainas, 2009 © „Tyto alba“, 2009

4


Skiriu savo dukrytei Martynai

5


6


Įvadas

7

„Šilko kelio” ekspedicijos maršrutas

Tai, kas čia surašyta, turėjo laikinai pagyventi internetinėje erdvėje ir tyliai dingti. Tačiau išėjo kiek kitaip. Knyga. O gal dienoraštis knygoje? Nes viskas, kas nutiko vienos kelionės metu, buvo užrašyta kelyje – automobilyje, viešbučiuose, dykumoje. Vėliau kiek išplėtota ir patikslinta, stengiantis nesugriauti unikalios nuotaikos, su kuria rašytas dienoraštis. Kai kurie vardai čia pakeisti pasakojimo herojų pageidavimu. Visa kita – tikra. Ir nutiko iš tikrųjų 2008 metų pavasarį...


Pradžia

Vytaras Dešt-e Keviro dykumoje. Iranas

Šilko kelias – seniausias žinomas prekybos kelias, „veikęs“ nuo II a. pr. Kr. Jis jungė Kiniją, Indiją, Persiją, Arabiją, Graikiją ir Romą. Tai buvo ne vienas kelias, o kelių visuma. Per dykumas, stepes ir kalnus karavanai į vakarus nešė šilką, porcelianą, prieskonius, brangakmenius ir kitas rytietiškas gėrybes. Taigi, nors Šilko keliu buvo gabenamas ne tik šilkas, prekyba juo tūkstantį metų Kinijai nešė bene didžiausius turtus. Panašaus pelningumo prekė šiais laikais yra nafta.

Vytaras turbūt tebeturi žemėlapį, kuriame, dar neišvažiavus iš Bamako, – ten pasibaigė pirmoji mūsų ekspedicija senais automobiliais Vilnius–Malis, – braižė naujos kelionės maršrutą. Tada jis tepasakė: – Norėčiau pamatyti, kaip atrodo mano dalinys Ašchabade. Maršrutas atsirado. Liko tik detalės. Legendinis Šilko kelias. Juo dar viduramžiais vyko didieji kultūriniai mainai – Kinijos šilkas per daugybę tarpininkų keliavo į senąjį žemyną, o europiečiams vis nepavykdavo patiems nukeliauti į nematytas egzotiškas šalis.

8


9

Martynas Dešt-e Keviro dykumoje. Iranas

Todėl atėjo laikas ir mums įsitikinti, ar Marko Polo pasakojimai nebuvo tik fantazija... 10 000 kilometrų nuo Vilniaus per Teheraną iki Taškento. Maršrutas turėtų vingiuoti Lenkijos, Ukrainos, Rumunijos, Bulgarijos, Turkijos, Irano, Turkmėnijos ir Uzbekijos keliais. Ekspedicijos pabaigoje automobilius parduosime Taškente, o gautas lėšas padovanosime Uzbekijos sostinėje įsikūrusiai negausiai lietuvių bendruomenei ir jų globojamai bažnyčiai. Žinoma, jei pavyks su jais susisiekti, nes kol kas pastangos tai padaryti buvo beviltiškos. Kad kelionės įspūdžiai būtų stipresni, liekam ištikimi idėjai keliauti senais automobiliais. Tai tam tikras bilietas į vieną pusę. Vėl renkamės „Mercedes 123“. Patikrintas modelis. Kilus būtinybei, juos pataisyti gali bet kas, atskiriantis ratą nuo peleninės. Mūsų išsirinkti automobiliai irgi jau seniai pasiilgę jaunatviškų nuotykių – jau- Kelionei išsirinktus automobilius niausiam 26 metai, o seniausias gimė tuo pavadinom tarpukario Lietuvos metu, kai pasaulis dar tik ruošėsi Mask- tankų vardais „Slibinas“, „Drąsutis“ ir „Pagieža“. Čia vos olimpiadai! Pavadinom juos tarpukario Lietuvos nebuvo jokių militaristinių kėslų – tankų vardais, ir čia nebuvo jokių mili- tiesiog pavadinimai visiems trims taristinių kėslų – tiesiog pavadinimai vi- ekipažams pasirodė tinkami ir siems trims ekipažams pasirodė tinkami gražūs. Be to, smetoniškų tankų ir gražūs. Be to, smetoniškų tankų ekipa- ekipažus taip pat sudarydavo du žus taip pat sudarydavo du žmonės. Mūsų žmonės. su Vytaru „mersas“ pakrikštytas „Pagieža“ – nes ekipažas be moterų, Jono ir Jolitos – „Slibinu“, jauniausių ekspedicijos dalyvių Jono ir Jelenos transportas nuo šiol vadinamas „Drąsučiu“.


Pasiruošimas užtruko beveik penkis mėnesius. Įsigytus automobilius pritaikėm laukiančiam ilgam keliui. Tik šį kartą, skirtingai nei prieš ekspediciją į Afriką, papildomai nevirinom karterio apsaugos, tikėdamiesi kur kas geresnių kelių ir minimaliai bekelės. Likus dvidešimčiai dienų iki starto išbandėm automobilius Trakų karjere. Nors kelis kartus sėdo ant savo celiulitinių pilvų, mersedesai egzaminą vis dėlto išlaikė. Vizų gavimo procesas užtruko dar ilgiau: Irano vizos Jonas važiavo į Varšuvą, dėl Turkmėnijos vizos Vytaras net du kartus lankėsi Minske, o Uzbekijos atsiėmėm Rygoje. Į šią kelionę maisto įsidėjome daug mažiau nei ruošdamiesi keliauti per Vakarų Afriką, kadangi leidomės į nebadaujančius kraštus. Tad daugiausia vietos užėmė atsarginiai ratai ir būtiniausia filmavimo technika. Pasiruošę!

„Pagiežą” puošusi emblema: šalia skaitmens, sudaryto iš futbolininkų Martyno ir Vytaro numerių, iranietis bičiulis persiškai įrašė savąjį

10


Išvakarės

Jau rytoj. Galų gale. Priežasčių laukti išvažiavimo pakanka: mažėjant laiko iki kelionės pradžios, nepadarytų darbų daugėja. Todėl supranti – beprasmiška tikėtis, kad viską įveiksi. Nė velnio! Pradedi atsirinkti ir rūpiniesi sutvarkyti tik svarbiausius reikalus. O paskui jau – papūskit. Šiandien Užsienio reikalų ministerijoje gavom paskutinius popierius. Tai – tiesiog anglų ir rusų kalba rašytas tekstas apie „Šilko kelio“ ekspedicijos tikslą, prašymas pagelbėti iškilus būtinybei. Gal kur pravers. Juk tik Filijas Fogas tiksliai žinojo, kokių daiktų ir kur jam gali prireikti. Gal ir smulkmena, bet užantį šildo. Rytoj mūsų išlydėti ateis keletas draugų, vaikai, tėvai. Norim tyliai ir ramiai išsprukti, nes jau užtekti-

11

Didžiausia tėčio sirgalė Martyna

Vardą Šilko keliui XIX a. pabaigoje davė vokiečių geografas ir keliautojas Ferdinandas fon Richthofenas – šiuo nuopelnu jis įamžino ir savo vardą. Kiti Šilko kelio pavadinimai – Arbatos kelias, Smilkalų kelias, Prieskonių kelias.


Chivos (Uzbekija) viešbutyje rašomas kelionės dienoraštis

nai apsiskelbėm. Vakar buvau BIX koncerte – vienu metu pajutau, kad apie nieką daugiau, išskyrus artėjančią kelionę, su manimi niekas ir nekalba. Aišku, nesiskundžiu, tik Didžiausias artimųjų ir dar nėra ką pasakot. Bet visiems ačiū už palaitėvynės ilgesys apims kymą ir baltą pavydą. Kai klausia, ar baisu šokti po kokių dešimt dienų, parašiutu, atsakai, kad pirmą kartą – ne. O štai o kiekviena įveikta antras kelia daug daugiau nerimo. Nes jau iš valstybių siena prilygs anksto žinai, ko tikėtis. Kai pernai vykom į Afįvarčiui pasaulio futbolo riką, prieš kelionę nebuvo kada ir susimąstyt, čempionato finale, kas laukia. Susidėjom daiktus ir išlėkėm kaip artinančiam prie pergalės į žvejybą. Šiemet kiek kitaip. Patirtis, žinoma, tavo komandą. gerai, bet ji atima ir tą naivųjį „kaip nors bus“. Ruošiesi atsakingiau. Privalumas tik toks, kad daiktų susikrauni dar mažiau.

12


13

Turkijos architektūros detalė

Dabar jau žinau, kad didžiausias artimųjų ir tėvynės ilgesys apims po kokių dešimt dienų (nostalgija, kaip ir jūros liga ar aklimatizacija, visiems pasireiškia skirtingai), o kiekviena įveikta valstybių siena prilygs įvarčiui pasaulio futbolo čempionato finale, artinančiam prie pergalės tavo komandą. Vis dėlto smalsumas yra didžiulė jėga. Gali nugalėti visas abejones. Nežmoniškai noriu pamatyti Persiją! Dienoraštį rašysiu kasdien. Ir tai ne aklas įsipareigojimas. Žinau iš patirties – įspūdžių keliaujant būna tiek, kad tik spėk juos fiksuoti, jokios katorgos. O užrašų atsiradimas viešoje erdvėje priklausys nuo to, kur pasitaikys interneto kavinė. Tačiau jei jau Mauritanijoje jų yra, tikiuosi, kad šį kartą bus daug paprasčiau. Tiesa, skaičiau, kad Turkmėnijoje veikiantį internetą galima rasti tik su privataus detektyvo pagalba. Įsitikinsim jau greitai. Rytoj – pirmoji kelionės nakvynė, ji numatyta Lucke, Ukrainoje. Pirmieji šimtai kilometrų. Žurnalistų futbolo komanda turi gražių prisiminimų iš ten vykusių tarptautinių turnyrų. Kai Vytaras pranešė, kad vietiniai kolegos mums jau užsakė viešbutį su pusryčiais, pareiškiau viltį, kad prie kiaušinienės šį kartą nebus degtinės. Į tai bendrakeleivis tik gūžtelėjo pečiais: „Ką aš žinau? Sakė – tradiciniai.“ Svetingumas – ne tai, nuo ko mus pykintų. Tuo labiau kad važiuojam į Rytus. Teks priprast.


1 diena

Keliaujant įvairiais maršrutais Šilko kelio ilgis nuo Kinijos iki vakarinių Romos imperijos pakraščių vidutiniškai yra 8000 kilometrų. Retas keliautojas užsibrėždavo įveikti visą šį atstumą – dažniausiai keliaudavo nuo vieno tarpinio punkto iki kito, tad ir šiuo požiūriu lietuvių ekspedicija pasekė senovės keliautojais.

Keliautojų išlydėtuvės prie Vilniaus Sporto rūmų

Kiek pamenu, išvakarėse kalbėjau apie ukrainietiškus pusryčius ir Lucke laukiančius kolegas? Kaip čia atsargiau paaiškinus: pusryčiai ten greičiausiai buvo, kolegos – irgi laukė. Bet tiesioginiais tų faktų liudininkais netapom. Nakvojom vis dėlto Lenkijoje. Ir

14


15

Rytų egzotika: Irano šventyklų kupolai ir ryžių laukai

ne todėl, kad cemento gamykla garsėjantis pramoninis pasienio miestas Chelmas būtų vertas ilgos viešnagės. Tiesiog į Ukrainą mūsų neįsileido. Bet apie viską – iš eilės. Kaip visuomet, paskutinėmis akimirkomis „lyg ir“ spėję susidoroti su prieškelioniniais rūpesčiais, pajudėjome iš Vilniaus šeštadienio rytą. Būrelis draugų, šeimos nariai, neišvengiamas pasigraudenimas, bendros nuotraukos, keletas mažų, sėkmę kelyje turinčių nešti talismanų. Dar spėjam papuošti „Pagiežą“ naujais nikeliuotais, blizgančiais ratų diskais ir pajudam bekamštėmis savaitgalinio Vilniaus gatvėmis. Norėdamas įsitikinti, kad tikrai išvykom, keliolika kilometrų mus palydi „Klajūnų“ klubo siela Gintas Babravičius. Pirmąjį etapą – apie 750 kilometrų – iki Lucko planavom nuvažiuoti per 10 valandų. Tuo labiau kad tokį planą siūlė ir vienintelė mūsų su Vytaru ekipažo dama – navigacinė sistema „Asus“, kuri kalba tooookiu seksualiu balsu! „Turn right, turn left.“ („Sukite į dešinę, sukite į kairę.“) Reguliuoja mums gyvenimą, kaip tik nori, jau nuo kelionės pradžios, o mes, naivuoliai, ir klausom. Kol kas. Kolega iš karto ją pakrikštijo Samanta – 9-ojo dešimtmečio popžvaigždės Samantos Foks garbei. (Vytaro moters


Ne rožėm klotas Šilko kelias. Iranas

seksualumo etalonas ir muzikinis skonis galutinai susiformavo dar iki nepriklausomybės atgavimo. Ir nesikeičia.) Į pavakarę prasidėjęs lietus galėjo pajusti savo svarbą jau per pirmąjį incidentą, įvykusį Bialystoke: važiuodamas pirmas, nors ir pagrindiniu keliu, Jonas suabejojo, ar iš šalutinio kelio įsukantis vietinis doras katalikas išmano taisykles, ir staigiai sustojo. Pustrečios tonos sveriančiai mūsų „Pagiežai“ beliko čiuožti stabdant, bet buvo aišku – susidūrimo neišvengsim. Per akimirką teko tik nuspręsti, kuria savo automobilio priekine dalimi tai padaryti ir ką žaloti, kad nuostoliai būtų kuo mažesni. Atrodo, priimtas sprendimas buvo teisingas: radiatorius, žibintai ir visa kita – sveiki, aerodinaminėms savybėms bakstelėjimas neturėtų kenkti. Gal tik dešinysis sparnas kiek pasislinko į šoną. Šioje istorijoje liko nežinoma įvykio liudininku tapusio lenko

16


17

Pirmos avarijos padariniai. Lenkija

reakcija, kai prieš jo akis susidūrę du lietuvių sunkiasvoriai kaip niekur nieko pajudėjo toliau, o vairuotojai net neišlipo iš automobilių. Apžiūrą atlikom kiek vėliau, radę ramesnę vietą. Lipnia juosta bandėm tvirtinti iš lizdo vis krintantį, bet šiaip puikiai veikiantį posūkių žibintą. Dienos pabaigos įvykiai nustelbė net „autokatastrofą“. Iki Ukrainos sienos nusidriekusi dvidešimties kilometrų sunkvežimių eilė ne itin mus gąsdino. Lenkėm ją drąsiai ir prisijungėm prie kiek arčiau „rubežiaus“ esančių ir kiek greičiau slenkančių lengvųjų. Vytaras, Lucke buvęs jau du kartus, per raciją – mūsų pasirinktą ekipažų tarpusavio ryšio priemonę – mokė, kaip elgtis tam tikromis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, visi buvo informuoti, kad reikės pildyti įvažiavimo dokumentus. Svarbiausia – prie laukelio „sex“ (anketos gamintojai norėjo, kad atvykėliai čia nurodytų savo lytį) parašyti Vytaras teises buvo palikęs teisingą atsakymą. Jei kas nežino, atsakykažkur namie. Apie tai mas turi būti „Yes“. sužinojom jau nuvažiavę kelis Pirmasis sutiktas ukrainietis buvo įvašimtus kilometrų nuo Lietuvos, žiavimo į šalį blankus dalijantis jaunuolis pačiame Lenkijos vidury. Atgal su muitininko uniforma. Paaiškinęs, kaip gi nesuksi. Tad Europoje vairuoti ir kokia kalba juos reikia užpildyti (Vytadaugiau teko man. „Daugiau“ ras ne viską atsiminė), pasidomėjo, kas reiškia – visą laiką. bagažinėse. Atsakėme, kad maistas. „Daugokai valgot“, – pakomentavo arti dviejų metrų ūgio ir atitinkamo svorio vaikinas, matyt, jau nuo kūdikystės vietoj tyrelių čiaumojęs ukrainietiškus lašinius. Juokai baigėsi valandą pastovėjus eilėje. Šalia labai nemalonaus


Pirmoji įveikta valstybių siena: Lietuva–Lenkija

garso, kurį ėmė skleisti pavarų dėžė, iškilo dar viena, kur kas bjauresnė problema: Ukraina negali mūsų įsileisti į šalį, nes važiuojame automobiliais su tranzitiniais registracijos numeriais. Vadinasi, yra grėsmė, kad parduosim ir pasidarysim gražaus pinigėlio. Tačiau jei už tris automobilius sutiktume pakloti 22 tūkstančių (!) eurų užstatą (tokia suma iš akies buvo nustatyta vietinio „eksperto“), galėtume judėti toliau. Pinigus atgautume išvažiuodami iš Ukrainos, tik vietinėmis grivinomis. O tai reiškia kelis bulvių maišus niekam nereikalingo svorio. Gerai, kad derybos vyko atokiau nuo mūsų „mersų“ – išgirdę tokį savo įvertinimą tikrai būtų pradėję maivytis. Kaip visuomet, šalia aklai taisyklių besilaikančių, klišėmis kalbančių arba kyšių reikalaujančių pareigūnų atsiranda ir nevisiškų robotų. Vienas iš tokių retesnių egzempliorių žmoniškai, nuoširdžiai apgailestaudamas paaiškino, kad prie Ukrainos sienos atsidūrėm labai nepalankiu metu. Šis postas kenčia nuo užpuolusių patikrinimų, darbo tiek, kad pabaigos nematyti, o jų vadas net nesileidžia į kalbas apie kokį nors „abipusį susitarimą“.

18


19

Lenkija – taip pat Marijos žemė: Švč. Mergelės statulos liekanos

Pro užkardus nesiverši – greičiai ne tie, atsišaudyti tektų. O ir nėra didelio reikalo. Žemėlapį išvyniojom dar neapsisukę grįžti ir pamatėm, kad aplenkdami Ukrainą gal ir nuvažiuosim kokiais 300 kilometrų daugiau, tačiau keliausim iki Rumunijos per Slovakiją ir Vengriją. Dvi papildomos šalys. Ne taip ir blogai. Panašių problemų pasieniuose ten tikrai nebus. Tačiau kiek praskaidrėjusi nuotaika tuoj pat apsiniaukė. Vėl atsiduriame ilgiausioje, dabar jau į Lenkiją įvažiuojančių automobilių eilėje. Nuovargis atsiliepia, lauke pliaupiantis lietus šiltoje mašinoje dar labiau migdo. Kartais atrodo, kad eilė ne stumiasi pirmyn, o rieda atgal. Galų gale dar ir muitininkui teko pasakoti, kodėl taip greitai grįžtam. Sukaupęs kantrybės likučius, lenkų ir rusų kalbų mišiniu bandau įrodyti, kad važinėjimas nuo vienos iki kitos šalies muitinės postų neutralia teritorija toli gražu nėra mūsų mėgstamiausias būdas leisti laisvalaikį. Aiškinu, kad ukrainiečių sienos sergėtojų sprendimu kito kelio neturim, tik atgal į Lenkiją. Galėtume, žinoma, ir čia palapines išsitraukti, tik triukšmas didelis, ilsėtis trukdys. Gretimame miestelyje tikimės rasti ramesnę vietą. Ir sausesnę. Lenkų pareigūnas taip ir liko neįtikintas šios istorijos nekaltumu, atsisveikino tebesvarstydamas, kad kažką sukam, bet ką – niekaip neaišku. Turbūt kankinosi dar ir po darbo prigulęs. Iš viso prie išorinės Europos Sąjungos sienos praleidom apie penkias valandas ir buvom pasisotinę visų privalomų patikrinimų. Pagaliau grįžom į Lenkiją. Į Liublino vaivadijos miestą Chelmą su gana keistu herbu, kuriame pavaizduotas tarp medžių slankiojantis baltasis lokys. Čia radom ir viešbutį tokiu mums artimu


Neįveikus Ukrainos sienos teko grįžti į Lenkiją

„Marijos“ pavadinimu. Sienos aptrupėjusios, bet sausa. Stiklinės apmusijusios, bet yra. Lovos girgždančios, bet su patalais. Ir su Hario Poterio atvaizdais ant nuskalbtos, bet švarios patalynės, pagamintos vietos lengvosios pramonės meistrų. Vietoj audringo sutikimo ir šėlsmo Ukrainoje – tyli dienos pabaiga kažkokiam užkampy. Užtat rytojaus pradžia bus be galvos skausmo. Po Lenkiją pasivažinėsim, fliakų – jaučio skrandžio sriubos – pavalgysim, kryžių šalikelėse su ryškiaspalviais kaspinais atsižiūrėsim. O dėl pakitusio maršruto tik save galėjom kaltinti. Kad iki galo neišsiaiškinom visų taisyklių. Pirmą dieną įvykių gal ir daugoka, kita vertus – to ir važiavom.

20


Šilko kelias ėjo daugiausia sausuma, turėjo dvi pagrindines atšakas – lietuvių pasirinktą šiaurinę, kuri Viduržemio jūros link vedė per Mongoliją, Kirgiziją, Tadžikiją, Uzbekiją, Turkmėniją, Persiją, Turkiją, ir pietinę, kuri ėjo per Jemeną, Birmą, Indiją, Pakistaną, Afganistaną, siekė Šiaurės Afriką. Buvo ir jūrinė Šilko kelio atšaka.

Kas keliauja po Europą, žino, kad sekmadienis – rami diena Lenkijos keliuose. Judėjimas mažas, vairuotojai ne itin skubantys, ratuotų sunkiasvorių – vos keletas. Nebent apie vidurdienį sutiksi kiek didesnę automobilių spūstį prie bažnyčių. Tik štai policininkams tokia taiki atmosfera nė motais. Jie daug aktyvesni nei šiokiadieniais – atrodo, dirba su dviguba energija. Ir jeigu jau stabdo, tai tikrai ne tam, kad draugiškai apie kelių eismo taisyklių naujoves pakalbėtų. Beveik visuomet už tokią pažintį tenka susimokėti. Likus lygiai 200 kilometrų iki galutinio dienos

21

Lietuvių ekipažai per ekspediciją tarpusavyje bendravo racijomis

2 diena


Nesurežisuotas nostalgijos priepuolis Irane: SMS į namus

tikslo, Slovakijos miesto Košicės, turėjome progą patys susipažinti su vienu iš jų. Gerų manierų trūkumu jo niekaip nebūčiau apkaltinęs. Bausdamas už 22 kilometrais viršytą greitį, žiūrėjo į mane rūpesčio ir užuojautos sklidinom akim, paguodė, esą jam labai gaila, kad turi taip elgtis, vadino tai prevencine priemone mano paties labui ir ramino, kad kaip tokio tolimo žygio dalyviui taikys net 50 procentų nuolaidą. Eurų neėmė Anksčiau nervinį drebulį pabrėždamas, kad įtartinų piniginių operacijų keldavę Lenkijos keliai neatlieka, ir pranešė automobilio dokumensmarkiai modernėja, matyt, tus atiduosiąs tik tada, kai grįšiu su lenkišbent jau didžioji dalis kais pinigais. Pasakė laiko turįs į valias, pažeiEuropos Sąjungos skiriamų dėjų krūva, tad pabus čia ilgiau. pinigų pasiekia tikslą. Nebuvo smagu paleist iš akių „Pagiežos“ metrikus, teko suktis greitai. Kai sugrįžau su zlotų sauja, pasiteiravo, kokiame „kantore“ (valiutos keitykloje) įvyko piniginė operacija. Nušvito sužinojęs, kad pasinaudojau netoliese esan-

22


23

Fotokamera sunkiai perteikiamas grožis. Kapadokija, Turkija

čiu prekybos centro bankomatu. Gal paties šeima turi valiutos keitimo versliuką, kuriame sukasi ne pačios kokybiškiausios kupiūros? Teisinosi, kad aukų tyko nuosavame automobilyje, nes diena sunki, daug įvykių, o kolegoms juk reikia pagelbėti. Benzinas brangsta, vairuotojai įžūlėja. Tai jis savo iniciatyva ir dirba viršvalandžius. Dar gražų baudos kvitą išrašė: – Neišmesk, gali prireikti, jei šiandien vėl kur nors stabdys. Nors... neturėtų, – raminamai pranešė prieš atsisveikindamas. Keisčiausia, kad ši procedūra nesukėlė jokio nepasitenkinimo ar nuoskaudos. Taip gražiai, mylėdamas savo darbą pareigūnas ją atliko. Tik būtų gerai pamatyti vaizdo įrašą, kaip mūsų „Pagieža“ sugebėjo taip įsibėgėti, kad greitį viršijo. Atrodo, ir norėdami būtume to nepasiekę. Paliekant Lenkiją – šalį, kurioje jau gerokai užsibuvom – verta paminėti, kad anksčiau nervinį drebulį keldavę šios šalies keliai smarkiai modernėja, matyt, bent jau didžioji dalis Europos Sąjungos skiriamų pinigų pasiekia tikslą. Būtų buvę visai linksma, bet važiuojant net per kukliausius bažnytkaimius itin erzino gausybė futbolo aikščių su puikiai prižiūrėta žole ir infrastruktūra. Maža to – jie tas aikštes naudoja pagal paskirtį! Vyrai, po sekmadieninių mišių apimti sportinio azarto, vėl puola į nuodėmę burnodami aikštėje – kaip ir visur pasaulyje,


Tipiška scena: lietuviai ir gidas (dešinėje) palinkę prie žemėlapio sprendžia, kuriuo keliu pasukti. Iranas

dėl nepavykusio manevro kaltindami visus aplinkui, tik ne save. O šalia aikštės jų draugai, moterys ir vaikai kuičiasi prie rūkstančių kepsninių, neša gėrimus ir labai panašu, kad linksmai leidžia laiką. Tiesiog akiplėšiškumas. Gerai, kad Lietuvoje tokiai erezijai nėra dirvos. Ir visos (kelios) tokios kokybės futbolo aikštės – tik profesionalams, ir tai tik varžybų dieną.

Į Slovakiją įvažiavome beveik nepastebėję sienos. Jokių eilių, jokio dokumentų tikrinimo, muitinių. Malonumas. Prasidėjo kalnai ir serpantininiai keliukai. Kai kur atrodė, kad teks išlipti ir padėti „Pagiežai“ kovoti su įkalnėmis. Nors mūsų dama jau sulaukusi balzakiško amžiaus, bet dirba išsijuosusi. Teigiamai veikia aukštikalnių oras. Norisi tikėti, kad keršto už nepagarbą solidžiam amžiui nesulauksim. Kol kas tik retkarčiais pasigirsta šiokį tokį nerimą keliantis garsas, tačiau bandom į tai nekreipti dėmesio. Girdim, bet kalbamės apie kitką. Pirmiausia – apie pakelės vaizdus, kurie sukelia panašių minčių kaip pirmą kartą leidžiantis lėktuvu į Vilniaus oro uostą. „Kur aš patekau?“ – matyt, ne vienas svečias savęs klausė pro iliuminatorių spoksodamas į apačioje riogsančius lūšnynus. Slovakijoje sutikti pirmieji didesni pastatai didelio entuziazmo nekelia ir mums. Jaučiamės lyg grįžę į socializmo laikus: pilka, niūru, tik vėliau aplankytas snaudžiantis Košicės senamiestis kiek praskaidrina nuotaiką. Arba alus, 24


Gal šioje Isfahano (Iranas) krautuvėje pirkėjų iš Lietuvos laukia skraidantis kilimas?

kuris, tiesą sakant, buvo nečionykštis – airiškas, nes vėlų sekmadienio vakarą neradom slovakiško kulinarinio paveldo pavyzdžių ir teko džiaugtis keltų virtuve. Jau rytoj pažintis su Slovakija baigsis. Kitas etapas – Vengrija. Kartą svečiuodamasis Kenijoje susipažinau Kelias po truputėlį su malonia jauna vengrų pora. Viešbutyje, be įtraukia, nedidelė mūsų, gyveno vien viskuo nepatenkinti soliautomobilio salono daus amžiaus vokiečiai, tad, grįžus iš pažintierdvė beveik prijaukinta. nių išvykų po šią Afrikos šalį, tekdavo dalytis Susikuria mažas pasaulis, įspūdžiais būtent su vengrais. kuriame dar mėnesį teks Negaliu pasigirti Dievo dovana lengvai pergyventi. kąsti svetimas kalbas, bet vienas kitas nugirstas žodis pasąmonėje išlieka. Dešimt dienų pabuvęs masajų krašte iš bėdos net galėjau su vietiniais susišnekėti suahelių kalba. Tiesą sakant, daugiausia gestais, bet vis vien – į tą pusę. O štai

25


Trys riedantys mikropasauliai. Karakumai

vengrų... Visi girdėjom, kad lietuvių kalbą daugybė užsieniečių vadina klaikiai sunkia. Bet vienas ispanas, studijuojantis Vilniuje ir puikiai kalbantis lietuviškai, man pasakė, kad, jo nuomone, trys pačios sunkiausios kalbos pasaulyje – tai baskų, tajų (Tailando valstybinė) ir vengrų. Nesuprantamų kelio nuorodų turėtų pakakti Irane, taigi visai neliūdėjom, kad Vengrijoje praleisim lygiai tiek, kiek prireiks per šią šalį nuvažiuoti 100 kilometrų atstumą iki Rumunijos. Nakvynės vietos ieškosim ten esančiame Baja Marės mieste. Lieka tikėtis sėkmės, nes netoliese kaip tik šiuo metu vyksta Vidurio Europos ralis. O tai – didelis karavanas su gausybe žmonių. Kelias po truputėlį įtraukia, nedidelė automobilio salono erdvė beveik prijaukinta. Tokiomis aplinkybėmis ritualai, prie kurių ilgainiui labai prisirišama, atsiranda savaime. Pavyzdžiui – valandą patylėt, ką nors iš draugų apkalbėt, vietoj penktos valandos arbatėlės – „Red Bull“. Ir kvaili juokai, suprantami tik kasdien šalia būnantiems žmonėms. Susikuria mažas pasaulis, kuriame dar mėnesį teks gyvent. Nuvažiavome pirmąjį tūkstantį kilometrų.

26


Chodžos Nasredino skulptūros pavėsyje paklausiau mūsų išlydėti susirinkusių Šuchrato brolių ir draugų, kodėl jie mus taip svetingai priima be jokių papildomų mokesčių, o štai šalia maitinamos turistų grupės sąskaitas apmoka sąžiningai. Mums atsakė paprastai: „Todėl, kad jie – turistai, o jūs – keliautojai.“

Su „Pagieža“ net į rojų įvažiavus pirmo sutikto angelo tektų klausti, kur čia artimiausia skaistykla transporto priemonėms ir ar ponas neturėtų domkrato ir dešimto rakto.

Šilko kelias – seniausias žinomas prekybos kelias, nuo antikos iki viduramžių pabaigos jungęs Kiniją, Indiją, Persiją, Arabiją, Graikiją ir Romą. Juo buvo gabenamas šilkas, brangakmeniai, prieskoniai ir kiti Rytų turtai, vyko kultūros mainai. Šios knygos autorius su keletu bendraminčių sumanė senais merse-

Svarbiausia – gerbk šalies, kurioje esi, papročius, kad ir kokie

desais įveikti gerą istorinio kelio atkarpą iki Uzbekijos sostinės Tašken-

jie tau atrodytų keisti ar nesuprantami, ir puikiai jausiesi tarp

to – nuo Vilniaus nukeliauta daugiau kaip 10 000 kilometrų. Nuotykiai

daugybės išties nuoširdžių ir draugiškų žmonių.

prasidėjo netrukus: dar Lenkijoje paaiškėjo, kad raudonąją „Pagiežą“ legaliai teks vairuoti tik vienam ekipažo nariui, nes antrasis Lietuvoje pamiršo vairuotojo pažymėjimą, Ukraina neįsileido lietuvių karavano dėl tranzitinių numerių... Turkijoje laukė šventvagiškas pasivažinėjimas po mečetės prieigas, Irane – vestuvių puota išimtinai vyriškoje draugijoje... Šie ir daugybė kitų nuotykių kartu su informacija apie „Tūkstančio ir vienos nakties“ kraštų praeitį ir dabartį, draugiški, svetingi tų kraštų žmonės, beprotiškas keliautojų avantiūras lydėjusi beprotiška sėkmė – visa tai rasite šioje knygoje. Šiltą, šviesią spalvą pasakojimui suteikia neišsenkamas humoras, pagarbus, tolerantiškas požiūris net į egzotiškiausias kitų kultūrų keistenybes.

Apie autorių: Martynas Starkus (kairėje) – žurnalistas, televizijos prodiuseris, laidų vedėjas. Futbolo klubo „Prelegentai“ narys, 10 numeris. Plaukai šviesūs, ūgis ir svoris – beveik vidutinis. Ypatingi požymiai – tatuiruotės ant abiejų rankų. Avantiūristinių kelionių pomėgis gresia virsti dar viena profesija: alternatyviam Dakaro raliui prilygstanti kelionė senais mersedesais į Afriką buvo ne paskutinis nuotykis. Jau kitąmet su kolega Vytaru Radzevičiumi sumanė patraukti Marko Polo pėdomis senuoju Šilko keliu. Netrukus paaiškėjo, kad odisėja nesibaigė, taigi dar ryškūs prisiminimai apie Šilko kelią buvo sudėti į knygą. Pagrindiniai personažai: Vytaras Radzevičius (dešinėje) – žurnalistas, sporto komentatorius. Buvęs rankininkas, futbolo klubo „Prelegentai“ direktorius, žaidžia 7 numeriu. Plaukai šviesūs, garbanoti, ūgis ir svoris kiek viršija vidutinį. Ypatingi požymiai – poliglotas. Sovietų laikais atliko karinę tarnybą Turkmėnijoje, dabar šioje Šilko kelio atkarpoje gali būti kelionės talismanas – jam ir jo bendrakeleiviams svetingas vietinių priėmimas garantuotas, atviri visi keliai. „Pagieža“ (apatiniame plane) – balzakiško amžiaus „Mercedes“. Spalva – raudona, ypatingi požymiai – moteriški kaprizai. Skaitmuo 107 „Šilko kelio“ ekspedicijos emblemoje sudarytas iš ekipažo narių – Martyno ir Vytaro – futbolo marškinėlių numerių. Kartu su bendraamžėmis tos pačios markės transporto priemonėmis „Drąsučiu“ ir „Slibinu“ sudarė ekspedicijos karavaną. Šiais vėtytais ir mėtytais automobiliais lietuviai pasiekė kelionės tikslą – Uzbekijos sostinę Taškentą. Tolesnį automobilių likimą gaubia paslaptis.


Martynas Starkus "Šilko kelias"