Page 16

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

17

Viljamà norëèiau apraðyti kartà ir visiems laikams, nes mane þavëjo net patys paprasèiausi jo bruoþai: jaunuoliui bûdinga prisiriðti prie vyresnio ir iðmintingesnio vyro ne tik dël jo kerinèiø kalbø ir proto áþvalgos, bet ir dël jo iðorës, kuri tampa brangi lyg tëvo. Jis tiria jo mostus, pykèio apraiðkas, gaudo jo ðypsenas – ir joks goslumo ðeðëlis netemdo ðios (galbût vienintelës tyros) kûniðkos meilës. Kadaise þmonës buvo graþûs ir dideli (nûnai jie tik vaikai ir nykðtukai), bet tai tik vienas ið senstanèio pasaulio negalios poþymiø. Jauni nebetrokðta þiniø, mokslas nyksta, pasaulis apsivertë aukðtyn kojom, aklieji veda akluosius staèiai á bedugnes, paukðèiai palieka lizdus dar neiðmokæ skraidyti, asilas skambina lyra, o buliai ðoka, Marijai nebemielas kontempliatyvusis, o Mortai – veiklusis gyvenimas, Lëja bergþdþia, Rachelës þvilgsnis geidulingas, Katonas lankosi vieðnamiuose, Lukrecijus virsta moterim. Visa iðklydo ið kelio, ir tebûnie pagarbintas Vieðpats, kad anuomet mokytojas man ákvëpë norà mokytis ir tà tiesaus kelio jausmà, iðliekantá net keliui svaiginamai vingiuojant. Taigi brolio Viljamo iðvaizda bûtø patraukusi net ir labiausiai iðsiblaðkiusio stebëtojo þvilgsná. Jis buvo aukðtesnis uþ vidutinio ûgio vyrà ir toks liesas, kad atrodë dar aukðtesnis. Jo þvilgsnis vërë kiaurai; plona, kiek gunktelëjusi nosis teikë veidui sargybinio budrumo, iðskyrus tas vangumo minutes, kurias apsakysiu vëliau. Taip pat ir smakras rodë já esant stiprios valios, nors pailgame strazdanotame veide – koká daþnai turi gimusieji tarp Hibernijos ir Nortumbrijos – neretai atsispindëjo neryþtingumas ir nepasitikëjimas. Laikui bëgant supratau, jog tai, kà maniau esant nepasitikëjimu, buvo tik smalsumas, bet ið pradþiø nedaug þinojau apie ðià dorybæ ir laikiau jà geidulingos sielos aistra, nes racionali siela, maniau, privalo jà atstumti ir misti tik tiesa, kuri (maniau) atpaþástama ið pirmo þvilgsnio. Mano, berniuko, dëmesá pirmiausia patraukë ið jo ausø kyðantys gelsvø plaukø kuokðtai ir tankûs ðviesûs antakiai. Jis, matyt, jau turëjo penkiasdeðimt pavasariø, taigi buvo jau senas, bet jo nepailstantis kûnas judëjo taip vikriai, kaip daþnai nejudëdavo në manasis. Energija, uþplûstanti já veiklos minutëmis, atrodë neiðsenkanti. Bet kartais jo

Umberto Eco „Rožės vardas“  

Romano veiksmas vyksta 1327 metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs detektyvine fabula, U.Eco įtraukia skaityt...

Advertisement