Page 12

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

13

Prologas

Pradþioje buvo Þodis. Tas Þodis buvo pas Dievà, ir Þodis buvo Dievas. Jis pradþioje buvo pas Dievà, ir kiekvieno doro vienuolio pareiga yra kiekvienà dienà giesmëse nuolankiai ðlovinti tà vienintelá nekintantá dalykà, kurio amþinos tiesos negalima nuginèyti. Bet videmus nunc per speculum et in aenigmate1, ir tiesa, prieð visa atsiverdama mûsø akims, apsireiðkia dalimis (deja, tokiomis miglotomis) pasaulio paklydime, todël privalome kantriai ieðkoti tikrøjø jos þenklø net ir ten, kur ðie rodosi tamsûs ir tarytum pakiðti vien pikto siekianèios valios. Artëdamas prie savo nuodëmingo gyvenimo saulëlydþio, praþilæs ir susenæs kaip pasaulis, laukiu tos akimirkos, kada galësiu iðnykti dieviðkoje bedugnëje, tylioje ir tyroje, kur susilieèiau su tykia angeliðkos iðminties ðviesa, o dabar, savo apsunkusio ligoto kûno laikomas ðitoje man brangaus Melko vienuolyno celëje, rengiuosi palikti ðiame pergamente liudijimà tø ástabiø ir ðiurpiø ávykiø, kuriuos man teko patirti jaunystëje, pakartodamas verbatim2 viskà, kà maèiau ir girdëjau, nedrásdamas teisti, tik norëdamas palikti ateisiantiems (jei jø neaplenks Antikristas) þenklus þenklø, kurie padëtø kurti atpaþinimo maldà. Vieðpaties malone tapau tiesioginiu liudytoju to, kas ávyko vienuolyne, kurio net vardà verta ir dievobaiminga èia nutylëti, baigiantis 1327 Vieðpaties metams, kai imperatorius Liudvikas iðvyko á Italijà, kad gràþintø Ðventosios Romos imperijos didybæ, Aukðèiausiojo valia ir gëdai to niekingo uzurpatoriaus, simonieèio ir eretiko, Avinjone uþtraukusio neðlovæ ðventam apaðtalo vardui (kalbu apie nuodëmingos sielos Þakà ið Kaoro, kurá bedieviai godojo kaip Jonà XXII). 1

videmus nunc… – matome dabar atspindyje ir máslëje

2

verbatim – paþodþiui

Umberto Eco „Rožės vardas“  

Romano veiksmas vyksta 1327 metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs detektyvine fabula, U.Eco įtraukia skaityt...

Advertisement