Issuu on Google+

Christophe André Christophe André

.

. .

.

. . Ramybe

.

. .

Ramybe


Apie autorių

Christophe André (Kristofas Andrė; g. 1956) – prancūzų psichiatras ir psichoterapeutas, vienas iš pagrindinių biheivioristinės, kognityvinės ir elgesio terapijos atstovų Prancūzijoje, vienas pirmųjų psichoterapijoje ėmęs taikyti meditaciją. Jo specializacija – nerimo sutrikimai ir depresijos būklės. Ch. André yra parašęs apie 30 knygų, jos sulaukė didžiulio pasisekimo; lietuvių kalba jau išleista „Netobuli, laisvi ir laimingi“ („Tyto alba“, 2014). „Ramybė“ – knyga, kurią skaitydamas jauti, tarsi psichoterapeutas kalbėtų būtent tau. Ramybė – būsena, kurios dažnai ilgimės. Kurios dažnai linkime vieni kitiems. Tačiau kodėl ji taip sunkiai pasiekiama? Kasdienis gyvenimas mus nuolat verčia skubėti, lenktyniauti, būti pareigingesnius, veržlesnius, nei iš tiesų esame. Yra daugybė dalykų, kurie trikdo, sekina, skaudina, liūdina, bet mes negalime jų pakeisti. Tai kurgi ji, ta ramybė? Ir kaip ją pasiekti, o pasiekus – išlaikyti? Christophe’as André pasakoja 25 istorijas apie vidinę ramybę. Apie ramią energiją. Apie norus ir jų patenkinimą. Apie įtampos nuslopinimą. Apie kančios neišvengiamybę ir sugebėjimą ją priimti. Apie blyškią šypseną, nušviečiančią veidą, kai viskas atrodo įgrisę ir beviltiška. Apie nepaliaujamą savo paties minčių gromuliavimą ir jo bergždumą. Apie beprasmį vartojimą. Apie kūno ir dvasios harmoniją. Apie būtinybę saugoti ir puoselėti savo vidinį gyvenimą. Taigi – apie tai, kas tikrai svarbu kiekvienai pavargusiai ar sunerimusiai sielai. Tai trumpi, tačiau nepaprastai įtaigūs pasakojimai. Istorijos teka lengvai ir ramiai, teikia išmintį ir pilnatvę. Vilioja pasinerti į jas ir leistis nešamiems, kad išmoktume vėl atgauti ramybę.


Christophe André

Ramybe 25 pasakojimai apie vidinę pusiausvyrą

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

VILN IU S

2014


UDK 159.923.5 An32

Christophe ANDRÉ SÉRÉNITÉ 25 histoires d’équilibre intérieur Odile Jacob, 2012

© ODILE JACOB, Septembre 2012 © Akvilė Melkūnaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2014 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2014 © „Tyto alba“, 2014 ISBN 978-609-466-018-4


Tur inys Musė virtuvėje: įvadas į ramybę / 9 I Ramybė / 11 II Tavo siela ir vidinės būsenos / 13 III Teigiamos vidinės būsenos / 16 IV Neigiamos vidinės būsenos / 19 V Mąstyti pozityviai? Vidinė pusiausvyra / 22 VI Negromuliuoti / 25 VII Mielas dienorašti / 28 VIII Gležnumas / 31 IX Skausmai ir kančios / 34 X Susitaikymas / 38 XI Užuojauta sau / 42 XII Pasiduoti / 46 XIII Tykuma ir energija / 50 XIV Įkvėpk kūnui gerą nuotaiką / 53 XV Atsipalaiduok! / 56 XVI Šypsotis / 59 XVII Materializmas / 62 XVIII Dabarties akimirka / 66 XIX Gyventi budria sąmone / 70 XX Išmintis / 74 XXI Nubudimai / 80 XXII Priimti laimę kaip netvarią patirtį / 83 XXIII Gyventi laimingam, mirti / 87 XXIV Mėgautis laimingomis akimirkomis / 91 XXV Subtili laimė / 94 Išvada. Tai vadinasi aušra / 99 Pabaigos žodis. Mūsų vidinės būsenos yra vartai į nubudimą / 101


Musė virtuvėje:

įvadas į ramybę

Musė virtuvėje: įvadas į ramybę

Bzzz bzzz bzzz... Viskas prasidėjo nuo musės zyzimo. Paprastai jis erzina, o šįkart ne – ramina. Tai tiesiog gyvenimas. Kaip dangumi plaukiantis debesėlis. Kaip trupiniai ant stalo tuščioje virtuvėje. Šią vasaros atostogų popietę vieni prigulė nusnūsti, kiti išėjo pasivaikščioti. O tu likai namie paskaitinėti ir nieko neveikti. Ką tik įžengei į virtuvę, dairaisi, klausaisi tylos, tos tylos, kurioje kažkas yra: tiksi laikrodis, burzgia senas šaldytuvas. Ir musė. Zirzimas trunka kelias sekundes, paskui nutyla: vabzdys rado, pro kur išskristi. Po jo skrydžio tyla girdėti dar labiau. Lieka keistokas įspūdis. Kaip vadinamas tas švelnumas be aiškios priežasties, jausmas, kad viskas savo vietose ir tau nieko daugiau nebereikia? Ar tai yra ramybė? Taip, tai ji. Tai be galo malonu. Šiek tiek skiriasi nuo laimės: nėra pasitenkinimo ar išsipildymo jausmo. Tai ir 9


Ramybė

ne džiaugsmas: neapima jaudulys, noras judėti, dainuoti, pulti kitiems į glėbį. Ne, tai tiesiog darnos tarp tavęs ir pasaulio pojūtis. Jis kyla tuo pačiu metu ir išorėje, ir viduje, jis susijęs ir su kūnu, ir su sąmone. Kaip keistame Fernando Pessoa sakinyje iš Neramybės knygos: „Iki pat sielos gelmių apima gili ramuma, švelni kaip koks nenaudingas dalykas.“ Apima noras sustoti ir mėgautis. Ramus ir tylus tikrumas. Išnyko sienos tarp tavęs ir pasaulio – nebėra ribų, vien sąsajos. Nebėra poreikių, viskas yra čia, jau čia. Tai lyg malonės prisilietimas. Jauti, kad ta valandėlė ypatinga. Kurį laiką pabūni kuo stipriau įsitvėręs pralekiančios akimirkos. Jausti, išgyventi, negalvoti, nenagrinėti. Niekas nepasikeitė, viskas kaip visada. Ir tu toks kaip visada. Nebent... Įvyko nepaaiškinamas dalykas. Amžinybės gūsis, kuris, regis, ilgai netruks. Bet tu mėgaujiesi kiekviena jo sekunde. Bzzz... O, štai ir vėl ta musė. Ir artėjantys balsai. Pereisime prie kitko. Galvosime apie kitką. Bus malonu, bet bus kitaip. Nebe taip neapčiuopiama, nebe taip dangiška. Grįši į įprastą pasaulį (kurį taip pat myli!). Christianas Bobinas, skausmingai ir įkvėptai rašantis poetas, sakė: „Mes kas sekundę įžengiame į rojų ir išeiname iš jo.“ Taip ir yra, kaip tik taip: po kelių sekundžių išeisi iš rojaus. Be širdgėlos – kaip gera, kad jo paragavai! Be to, žinai, kad ten grįši...

10


Ramybė

I Ramybė

Būna dienų, kai tavo siela nurimusi: jautiesi maloniai gerai. Viskas aišku ir ramu. Jautiesi vientisas. Tau nieko, ničnieko nestinga. Labiausiai keri tai, kad viskas, „ko tau reikia“, tėra menkniekis: jausti, kad kvėpuoji, kad gyveni. Gyvuliškas, paprastas pojūtis, kad gyveni. Dar stipriau apimantis jausmas, kad priklausai pasauliui. Kaip ramus ežeras, stūksantis kalnas, šiltas vėjas. Tau net nereikia sau sakyti, kad gyvenimas gražus arba geras. Jis toks yra, tą akimirką, giliai, be žodžių jauti. Tai tiesiog bendra tavo kūno ir sielos būsena. Suprantama, tai nenutinka kasdien, bet pamanai, kad jei galėtum dažnai tai justi, būtų tikrai įdomu... Ramybė yra dabarties ramumas, taip pat taikos su praeitimi išgyvenimas ir pasitikėjimas ateities akimirkomis, o iš to kyla stiprus nuoseklumo, susitaikymo, galios priimti tai, kas bus, pojūtis. Todėl ramybė yra daugiau negu tykuma, kaip ir laimė yra daugiau negu gera savijauta. Ją atpažįstame iš to, kad nėra vidinio nerimo, apima sielos ramybė. Ramus dangus yra giedras ir tykus. Ar 11


Ramybė

mūsų protas gali būti „giedras ir tykus“? Nekamuojamas skaudžių ar neigiamų minčių, apimtas taikos? Kartais taip nutinka, pavyzdžiui, kai atsiduriame gerose sąlygose. Ankstyvas, tykus vasaros rytas, kai oras drungnas, saulė švelniai šildo, bet nekaitina, vienintelis girdimas triukšmas – iš gamtos. Jaučiame, kad kvėpuojame ramiai, siela taip pat nurimusi, darni. Iš šio lėtumo ir švelnumo kyla taikus jausmas, suderinantis visa, kas vyksta: garsus, spalvas, kvėpavimą, širdies dūžius ir praplaukiančias mintis – lėtai kyla sielos ramybės pojūtis. Žinome, kad visa tai netruks ilgai. Tačiau jis toks geras ir stiprus... Šios ramybės akimirkos suteikia gyvenimui prasmę ir gelmę. Jos mus nuramina ir atnaujina. Per jas pasipildome jėgų ir ramybės ateities veiklai. Kilus nesusipratimams prisiminsime jas tam, kad nurimtume, pažvelgtume iš šalies, imtume tikėti: žinoma, viskas pasibaigs, bet viskas ir vėl prasidės. Tad vis dėlto ar galime išmokti dažniau pajusti ramybę?

12


Ta v o s i e l a i r

vidinės būsenos

II Tavo siela ir vidinės būsenos

Jau kurį laiką – ar tai ir yra branda? augimas? senėjimas? – tau vis atrodo, kad tavo siela gyvena ir kvėpuoja giliau. Taip ir nežinai, kas yra toji „tavo siela“, bet neaiškiai jauti, kad „tai“ egzistuoja. Ir dar žinai, kad tavo gyvenimas gali būti ir pagavus, ir ramus. Mažas jau buvai jautrus. Smulkmenos tave sujaudindavo ir sukrėsdavo arba keldavo susižavėjimą: gestas, žodis, liūdnas veidas, praplaukiantis debesis ar vėjo ošimas. Ilgai šie sielos judesėliai tave trikdė. Norėjosi viduje būti ne tokiam jautriam ir ramesniam. Tad mėginai apsisaugoti nuo pasaulio: tau atrodė, kad ramybė – tai atsitraukimas. Pamažu išmokai priimti akimirkas, kurios sujaudina ir pažadina. Taip pat ir visas sielos būsenas – laimingas ir skaudžias, – kurios tomis akimirkomis atsiranda, gyvuoja, kol jos trunka. Vidinės būsenos yra tai, kas mums lieka pravažiavus gyvenimo traukiniui. Šiandien tu pagaliau supratai ir priėmei štai ką: vidinės būsenos yra gyvoji mūsų ryšio su pasauliu šerdis. 13


Ramybė

Domėtis savo vidinėmis būsenomis nėra vien egocentriškas užsiėmimas. Siela apibrėžiama kaip „tai, kas teikia gyvybę jautrioms būtybėms“, vadinasi, gyvoms. Ji leidžia mums peržengti mąstymą ar bent pakreipti jį kita linkme. Mūsų mąstymas, protas padeda mąstyti pasaulį, o siela padeda jį patirti ir pilnatviškai jame gyventi. Tad sielos būsenos praplečia gyvenimo supratimą: jos yra mūsų pasaulio, net jo mikroįvykių, suvokimo rezultatas. Nors maži gyvenimo įvykiai nesukelia stiprių emocijų, jie sužadina vidines būsenas. Prisiminkite: kai teko stebėti nedidelius gatvės įvykius – verkė vaikas, elgeta sėdėjo apsiglėbęs vyno butelį ir savo vargą, pora kivirčijosi, – jei tik atkreipėte dėmesį, visa tai galėjo jums sužadinti niūrumą, nors šie įvykiai nei jūsų dienai, nei gyvenimui nepadarė jokios įtakos. Žiūrint iš šalies, jie nepadarė jokio pastebimo poveikio. Tačiau vis dar rusena viduje. Kas žino, į ką gali mus pastūmėti? Dažnai kaip tik vidinės būsenos ir padaro mus unikalius. Labiau negu emocijos. Pavyzdžiui, teatre arba kine kūrinys mums sužadina stiprias, užvaldančias, vienodas, beveik visiems žiūrovams tokias pačias reakcijas: tai emocijos. Vėliau, po spektaklio, kai išeiname, užplūsta mintys, jausmai, sunkūs prisiminimai, juos sužadina tai, ką matėme ir netiesiogiai išgyvenome. O tai jau visiems žiūrovams skirtinga. Yra daug asmeninių skirtumų, juose daugiau neapibrėžtumo, švelnumo, slaptumo: tai ir yra vidinės būsenos. Jos slaptesnės, sudėtingesnės, asmeniškesnės... 14


Ta v o s i e l a i r v i d i n ė s b ū s e n o s

Nejausti vidinių būsenų yra tas pats, kas paimti į skliaustus savo žmogiškumą. Atsargiai žvelkime į žmones, kurie skelbiasi „nejaučiantys vidinių būsenų“. Beje, jų nejausti neįmanoma. Galima tik jas slopinti, slėpti, atmesti. Tokiu atveju žmogus atmeta savo žmogiškumą ir atima iš savęs galbūt geriausia, ką jis mums teikia: vidujybę. Tai poreikis „jausti“ greta poreikio „suprasti“, mokytis iš patirties greta įgyjamų žinių, taigi, vidujybė turi skatinti mus priimti, stebėti ir mylėti savo vidines būsenas: neatsisakykime jokio pažinimo ir nė vieno būdo patirti šį sudėtingą pasaulį...

15


Ramybė

III Teigiamos vidinės būsenos

Tau visai patinka: gyventi santarvėje su mylimais žmonėmis, patinka, kai oras giedras ir švelnus, kai žiniose nėra pranešimų apie katastrofas, karus, pasikėsinimus; prisiminti, kad kažkam padarei gera, kad tau kažkas padarė gera, ir džiaugtis tuo, išgyventi tai kaip sėkmę, o ne kaip skolą. Tokiomis valandėlėmis jautiesi smalsesnis, geranoriškesnis, kantresnis, protingesnis. Jautiesi stiprus ir saugus, labiau gebantis mylėti, mąstyti, duoti, veikti. Tai ir yra gera nuotaika – gerų dalykų variklis. Tokiomis akimirkomis galvoji, kad tau patinka būti tokiam. Negana to: tokiomis akimirkomis labiau jautiesi esąs savimi negu kovos ar skausmo valandomis, kai įsitvirtini už gynybinių sienų ir kauniesi su gyvenimu. Tau patinka būti geros nuotaikos... Gera nuotaika, linksmumas, ramybė, pasitikėjimas, simpatija, pagarba ir t. t. Ką, be malonaus jausmo, mums teikia teigiamos vidinės būsenos? Visų pirma jos padeda geriau save valdyti – tai yra elgtis taip, kad nedvejodami sutiktume save suvaržyti 16


Te i g i a m o s v i d i n ė s b ū s e n o s

siekdami vėlesnės naudos, pavyzdžiui, dėti pastangas šiandien (dieta, mankšta) dėl sveikatos rytoj. Todėl taip dažnai polinkis į depresiją ir nerimą siejamas su „sveikatingumo praktikos“ stoka (vartojama daugiau alkoholinių gėrimų, tabako, mažiau fizinės veiklos). Todėl dietos besilaikantys arba alkoholio, tabako besistengiantys atsisakyti žmonės tokie priklausomi nuo vidinių būsenų svyravimų: daugybę atkryčio atvejų paskatina užplūdęs liūdesys arba stresas. Teigiamos vidinės būsenos padeda aiškiau suvokti, ko reikia siekti, kad pasisektų: jei galvoje viskas gerai, pasiseks daugiau dalykų, nes atidžiai rinksimės (nesąmoningai) veikiau tokią veiklą, kurioje slypės pasverta sėkmės galimybė. O žmonės, įstrigę skausmingose vidinėse būsenose, rizikuoja – jei iš anksto nepasmerkia savęs atsitraukti – rinktis dalykus, pranokstančius jų pajėgumą ar gebėjimus. Pastaruoju atveju, kadangi jie ir psichologiškai mažiau lankstūs, jie per ilgai stengsis. Beje, būdami geros nuotaikos mes netampame akli ir kurti tam, kas negerai arba galėtų būti geriau, ji netrukdo mums žengti į priekį – net priešingai. Be to, įrodyta, kad gerai nusiteikę žmonės atidžiau išklauso jiems skirtą kritiką. Teigiamos vidinės būsenos padaro žmogų iškalbingesnį ir įtaigesnį. Padeda geriau atsiminti, kas naudinga. Tad pasidaro aišku, kodėl darbe arba mokymo įstaigoje svarbu sukurti teigiamą emocinę atmosferą, jei norime, kad mūsų patarimus geriau išklausytų ir įsidėmėtų. Tei17


Ramybė

giamos vidinės būsenos didina net kūrybingumą. Kančia skatina kūrybingumą augti (žinote, tyrimai rodo, kad menininkai dažnai išgyvena nerimą...) tik tada, kai ji įveikta, ir atgyja gebėjimas mylėti gyvenimą, kad ir netobulai ar nemokšiškai... Taigi, turime stengtis visada būti geros nuotaikos? Savaime suprantama, toks teigiamų vidinių būsenų idealas nei tikroviškas, nei pageidautinas. Netikroviškas, nes gyvenimas visada užkrauna mums skaudžių ar sunkių įvykių naštą, pateikia didelių ir mažų kliūčių, o neišvengiamos neigiamos vidinės būsenos ateina drauge. Nepageidautinas, nes, norint šviesai suteikti ryškumo, reikalingas šešėlis. Šešėliai pagražina dieną ir kaip tik todėl vakaro arba ryto šviesa dažnai būna gražesnė ir subtilesnė už vidudienio šviesą. Tai tinka ir mūsų vidinėms būsenoms.

18


Neigiamos vidinės būsenos

IV Neigiamos vidinės būsenos

Šiandien tavo mintys apsiniaukusios. Esi prislėgtas, kamuoja bloga nuotaika. Viskas tave erzina, net tu pats. Nes jautiesi nežinia kodėl kaltas, kad toks esi: tave ištikę nemalonumai – paprasčiausi kasdieniai rūpesčiai. Tikrai neįvyko nieko blogesnio negu paprastai. Tačiau viskas atrodo bjauru, sunku, viskas našta. Taip ir yra: našta susidaro iš įvairių apipuolusių nemalonių smulkmenėlių. Nemėgsti taip jaustis, nemėgsti nesuvirškinamo neigiamų vidinių būsenų šiupinio. Kad tik kuo greičiau praeitų. O kai pagalvoji, kad yra žmonių, kurie ištisą dieną, net visą gyvenimą jame murkdosi... Niurzgantys, negatyvūs, mizantropai, rėksniai... Kaip jiems pavyksta būnant tokios vidinės būsenos toliau gyventi pasaulyje? Kaip jie pakelia nepakenčiamą ir iškreiptą gyvenimo vaizdą? Mažas užuojautos gūsis jiems. Staiga tau palengvėja, atlėgsta, fiziškai prisimeni – tai keista, – kad egzistuoja gera nuotaika. Pakeli galvą ir pažiūri į dangų. Tau pavyksta nusišypsoti, pasišaipyti pačiam iš savęs ir savo kvailos blogos nuotaikos. Nagi, praeis. Pačiose sielos gelmėse gerai žinai, kad tai praeis... 19


Ramybė

Mums lengviau pasiduoti neigiamoms vidinėms būsenoms (nerimui, apmaudui, prislėgtumui, nevilčiai) negu teigiamoms. Tiesa, visose kalbose yra daugiau žodžių neigiamoms vidinėms būsenoms įvardyti negu teigiamoms. Tad turime gyventi nepatirdami pusiausvyros, o ją griauna pats mūsų smegenų veikimo principas: jos jau prieš tūkstantmečius evoliucijos suformuotos, kad padėtų išgyventi to, kas negatyvu, nesiseka, kas grasina arba kada nors gali grėsti, akivaizdoje. Todėl mes inkščiame ir kenčiame, kai gyvenimas sunkus, bet, kai jis būna švelnus, nedainuojame arba dainuojame nepakankamai garsiai. Nepalankūs gyvenimo įvykiai ir situacijos sukelia daugiau neigiamų vidinių būsenų negu palankūs įvykiai teigiamų: suirztame, kai sugenda vandens šildytuvas, bet nesidžiaugiame kas rytą prausdamiesi po šiltu dušu. Kad taip elgtumės, reikėtų pasistengti sutelkti šviesų protą ir būti geros psichinės būklės: o tam neabejotinai reikia pastangų... Neigiamos vidinės būsenos skatina sutelkti dėmesį į smulkmenas, skęsti vandens stiklinėje arba skaldyti iš adatos vežimą. Taigi jos pastūmėja perdėtai viską tikrinti, juo labiau kruopščius ir maniakiškus žmones, kurie iš prigimties į tai linkę. Jos taip pat skatina polinkį viską lėtinti: vienas mano pacientas niūriomis valandomis dažnai jausdavosi esąs „stabdytojas“. Neigiamos vidinės būsenos, priešingai negu dažnai manoma, verčia mažiau rūpintis savimi ir sveikata. Žmogus dažniau 20


Neigiamos vidinės būsenos

gromuliuoja mintis, keliamas ligos baimės, bet iš esmės sveikata rūpinasi mažiau negu linksmesni žmonės. Apėmusi liūdna vidinė būsena skatina pasiduoti stimulų vilionėms, jei žmogus su jomis susiduria: pirkti nenaudingus daiktus, vartoti maistą arba medžiagas, kurios žada staigų būsenos pagerėjimą, pavyzdžiui, saldumynus, alkoholinius gėrimus, kavą, tabaką... Kitas neigiamų vidinių būsenų keliamas pavojus: nors vidinei pusiausvyrai savigydos gebėjimas yra esminis, jos, kai blogai jaučiamės, skatina veikiau save bausti arba dar labiau bloginti būseną. Jos įsuka mus į užburtą ratą, iš kurio gali padėti ištrūkti priešingos – teigiamos – vidinės būsenos. Tad reikia jokiu būdu neignoruoti mažų malonumų (pasivaikščiojimo ar susitikimo su draugais), kai užeina liūdesys. Net jeigu jie išsyk nepataisys nuotaikos, bent neleis niūrioms ir skaudžioms vidinėms būsenoms išplisti ir tapti lėtinėms.

21


Christophe André Christophe André

.

. .

.

. . Ramybe

.

. .

Ramybe


Christophe André „Ramybė“