Page 1

Šio meistriškai supinto detektyvinio romano auto-

įsitraukia vietos kriminalinė policija, vadovaujama

ti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota.letas Staigasu prisiminė Ritą. niekaip Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji Galų tuo, regis, nesusijusių asmenų. ėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirenbuvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pronebeaišku, sukąstus dantis, krustelėti,diktuoja gale tampa kasnegalėjo šiameneižaidime ti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino au trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į sąlygas spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė – pamišėliai ar sveikieji. Kur tojipati? riba, kurią avusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei at. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmaibeprotybė? aptemo. peržengus prasideda Atsakymai ilgainiui

paaiškės, tik ne tokie, kokių tikėjotės.

s

ISBN 978 9986 16 974 1

9 789986 169741

s o j i c p r ov i n

O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo.

p r ov i n c i j o

komisaro Sido Guobos, pravarde Adata, ir dar keengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo

Danas Selis

Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo.

detektyvas

kvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal rius apsisprendė nežinomas. pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavolikti pro sukąstus dantis, negalėjo nei nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! „Provincijos detektyvas“ – puiki dovana stiprių poSąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, pateko į painūs jūčių mėgėjams. Spalvingi veikėjų kad portretai, s ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluosiužeto vingiai, intriga prikausto dėmesį nuo pat pirrisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Jukknygos buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia žurnamų puslapių. Provincijos dienraščio avo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau Ir kodėl tik dabar susivokė,apie kad pateko listė trūko Tildaoro. gauna užduotį parašyti dvi moteris, Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Supaslaptingai Palaukės sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė?dingusias Galvoje kaipišiššluota. Staigapensiono. prisiminė Šiame ?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? pensione dienas leidžia turtingi dykaduoniai, vil ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro ntis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur suomenei pavojingi psichikos ligoniai. Į paieškas ūmai aptemo.

Danas Selis

kvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusiJuk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustemerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino au trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Beveik kiekvienas mūsų nei turime pomėgių. avusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis,išnegalėjo krustelėti, nei at- Manaų. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė sis Ritą.– Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, stebėti žmones. „Provincijos detektyvo“ persoo oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo nažų dantis, prototipai – nei tikrai nepaprasti. Jų nepaprastužodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus negalėjo krustelėti, nei atmerkti akių. ė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?!mą Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko galėčiau apibūdinti kaip ypatingą gebėjimą būti ėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau savimi. Kartą pagalvojau, kad būtų gaila, jei niekas, da nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padakaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl išskyrus vietos gyventojus, niekada nesužinotų apie usivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada ujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei akių.įsivelti Ką ji padarė? Galvoje tuoskrustelėti, žmonesneiir atmerkti jų polinkį į keistas ir net šiura. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar piasjąistorijas. knyga. ad pateko į spąstus? Kas ir kodėl nurengė? Taip O gal atsirado nusirengė ši pati? Juk buvo davusi ekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti,Danas nei Sėlis ių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo.

Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo.

d e te k t y v a s


2


Danas Selis p r ov i n c i j o s detektyva s Detektyvinis romanas

VILN IU S

3

2013


UDK 821.172-31 Da214

© Danas Sėlis, 2013 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013 ISBN 978-9986-16-974-1 4


Visi šios istorijos personažai – išgalvoti, bet kokie sutapimai – atsitiktiniai.

5


1  Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė?! Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo.

2  Į redakciją Hana atėjo kaip buvo įpratusi – ankstyvą rytą. Užsidegė cigaretę, klestelėjo į kėdę ir mėgaudamasi tyla įniko į šviežiausias naujienas, per naktį susikaupusias internete. Domėjosi viskuo – ir vagyste iš vietinės degalinės parduotuvės (vagys nugvelbė prezervatyvų ir kvepalų už 170 litų), ir milijardus nelegaliai susišlavusiu turtuoliu, kurį Niujorko teismas nuteisė kalėti 150 metų. Domėtis jai derėjo pagal pareigas, mat buvo dienraščio „Sėlių kraštas“ vyriausioji redaktorė. Staiga suskambėjo telefonas. Hana pašoko lyg sprogus kovinei granatai ir vos nepaspringo cigaretės dūmais. Tokiu ankstyvu metu galėjo skambinti tik tas, 7


kuris tikrai žino, kad „Sėlių krašto“ vyriausioji redaktorė į darbą ateina dviem valandomis anksčiau nei kolegos. Hana čiupo telefono ragelį. – Girdėjai, kas nutiko Palaukės pensione? – paklausė lipšnus vyriškas balsas. Hana atsakė automatiškai: – Turbūt nieko ypatinga, o jei ir nutiko, dar nežinia, ar skaitytojams bus įdomu. – Nejaugi? O gal vis dėlto pasidomėk! Nebijok, nenurodinėju, sužinojau atsitiktinai. Pamaniau, gal vertėtų nusiųsti kurį nors iš tavo reporterių, tačiau spręsk pati, – pasakė ir padėjo ragelį. Hana sekundę pasibjaurėjusi spoksojo į telefono ragelį. „Ką jis pasakė – nenurodinėju? Ir iš kur staiga tas gerumas?“ – pagalvojo. Skambinęs žmogus neprisistatė, tačiau ir nereikėjo – jis neabejojo, kad bus atpažintas. Kiek pamąsčiusi Hana paskambino Palaukės pensiono direktoriui. Po kelių minučių jau žinojo, kad užvakar iš tikrųjų dingo dvi jų globotinės, tačiau šis pensionas nebuvo iš tų įstaigų, iš kurių jų gyventojams draudžiama išeiti. Nors pensiono įnamius kamavo įvairūs psichikos sutrikimai, jų veiksnumas nebuvo apribotas. Tiesa, visa armija pensiono darbuotojų vertėsi per galvą, kad tik globotiniai liktų „namie“ arba keliautų lydimi personalo ar artimųjų. Jei kuriems nors iš jų vis dėlto pavykdavo pasprukti, jų tikslas dažniausiai būdavo vienas – palėbauti, mat alkoholis pensione buvo tabu. Pabėgėlius visada surasdavo. Jei ne tą pačią dieną, tai kitą. Tiesa, prieš trejus metus „Sėliai“ rašė apie vieną įnamį, kuris buvo prapuolęs kone savaitę. Galiausiai jį rado Prahoje – nusibastė prisiplakęs prie kažkokios sektos, garbinančios „Kamasutrą“. Pensiono administracija iš kailio nerdavosi, kad pabėgėliai būtų kuo greičiau surasti, mat beveik visi jie buvo iš turtingų ir įtakingų šeimų, o tai reiškė, kad viešumas nepageidaujamas. Be to, finansi8


nė įstaigos gerovė tiesiogiai priklausė nuo įnamių šeimų palankumo ir piniginės. „Gal tas šiknius paskambino todėl, kad pradingėlės – ypatingos? – pagalvojo Hana. – Bet ypatingų globotinių pensione yra ne mažiau kaip devyniasdešimt procentų. Kiekvienas iš jų garantuoja pensionui gerovę ir klestėjimą, todėl jie saugomi ir branginami kaip aukso kiaušiniai. O gal tas ponas nutarė parodyti, kad aš nebekontroliuoju situacijos?“ Hana pasijuto tarsi šunytis, kurio nosį ką tik pamurkdė jo paties paliktoje balutėje. Kokia ši moteris būna namie, niekas nežinojo. Kolegos iššniukštinėjo tik tiek, kad šešiasdešimtmetė darboholikė jų viršininkė vaikų neturi, o jos vyras viso labo tėra orchidėjų veisimo specialistas. Kad ir kaip būtų, pavaldiniai gerbė Haną ir ja pasitikėjo, mat vyriausiosios redaktorės nervai buvo geležiniai. „Sėlių  kraštas“, kuriam ji vadovavo, buvo įsikūręs Rokiškyje, provincijoje, ir garsėjo kaip vienas populiariausių dienraščių visame regione; jis turėjo korespondentus beveik visuose didesniuose regiono miesteliuose ir sostinėje. Ką tik skambinęs žmogus buvo Petras Lenekeris, ne tik „Sėlių krašto“, bet ir dar dviejų regioninių dienraščių – „Pajūrio naujienų“ ir „Vidurio Lietuvos balso“ – savininkas. Kadaise vadintas pinigus į užpakalį sukišusiu nevykėliu, dabar šis vyras trynė iš džiaugsmo rankas, mat visi trys laikraščiai, anksčiau merdėję, tapo įtakingi, o Lenekeris buvo geidžiamas svečias uždaruose valdžios ir verslo grietinėlės susibūrimuose. Asmeninis Petro Lenekerio gyvenimas vienu metu buvo tapęs apkalbų objektu. Jis vedė beveik bendraamžę moterį, turtingo Amerikos lietuvio dukterį, ir po vestuvių poros nuotraukos kelis mėnesius šmėžavo aukštuomenės paskalų žurnaluose. Paskui ponia Lenekerė iš viešumos dingo. Mėsingą Petro Lenekerio nosį ret9


karčiais dar galėjai išvysti viename kitame blizgiajame žurnale, tik be žmonos. Petras Lenekeris rezidavo Vilniuje, „Sėlių krašto“ redakcijoje jis būdavo retas svečias. Jo biure Hana lankėsi tik sykį. Tąkart šleikščiai paslaugi nenuspėjamo amžiaus sekretorė šnipštelėjo, kad ponia Lenekerė esanti silpnos sveikatos, o Lenekeris, auksinės širdies žmogus, ją prižiūrįs ir globojąs namie. Hana mėgino įtikinti save, kad jos šefas yra geras žmogus, tačiau nuojauta jai kuždėjo – šiknius. Po teisybei, Lenekeris irgi netryško meile Hanai. Nuo tada, kai nusipirko „Sėlių kraštą“, jis rasdavo progų priminti, kad ji šiame poste – laikina paukštė. Lenekeris nenurodinėdavo Hanai, apie ką ir kaip rašyti, nebent tada, kai reikėdavo pašlovinti arba apjuodinti kokį veikėją. Tuomet jis skambindavo Hanai, o ši nė nesistengė slėpti pasišlykštėjimo. Abu kalbėdavosi mandagiai, tačiau Hana aiškiai suvokdavo šefo mintį: nors ji ir vyriausioji laikraščio redaktorė, nors ir mano, kad be jos viskas sugriūtų, paradui vadovauja jis, Petras Lenekeris, ir, jeigu prireiks, ras būdų, kaip išmušti kėdę Hanai iš po sėdynės. Ir vis dėlto Hana gebėjo atsilaikyti. „Sėliuose“ ji dirbo jau du dešimtmečius – nuo pat laikraščio įkūrimo dienos. Buvo reikli ir griežta, bet savo reporterių nešokdindavo, žinojo, kad jie geba dirbti savarankiškai. Dėl tokios taktikos „Sėlių krašto“ tiražai ir už reklamą gaunamos pajamos buvo daug didesnės nei kitų dviejų Lenekerio laikraščių kartu sudėjus. Hana nužvelgė stalą, nukrautą šūsnimis popierių. „Vis dėlto reikėtų išsiaiškinti, kas nutiko tame Palaukės pensione, – tarė sau, – bent jau kad Lenekeris neprikištų, jog aš nekontroliuoju padėties. Į pensioną nusiųsiu Tildą. Toji mergina atkakli ir turi talentą pastebėti smulkmenas, kurios dažnam žurnalistui prasprūsta pro akis.“ Hana surinko Tildos mobiliojo telefono numerį. 10


– Kodėl atsiliepei tik po trylikto skambučio? – sukarkė. – Kur, po galais... – Juk atsiliepiau! – atrėžė Tilda. – Klausyk, atkapsčiau sensaciją. Po dešimties minučių baigsiu interviu, nufotografuosiu dar kelis kadrus ir... – Tuoj pat viską mesk. Prie savo sensacijos galėsi grįžti rytoj ar po kelių dienų. – Ar kas užsidegė? – purkštelėjo žurnalistė. – Jei išvažiuosiu neužbaigusi darbo, rytoj čia sulėks televizininkai ir nufilmuos mano pašnekovus su vienais apatiniais. Man teliks išmesti neužbaigtą interviu į šiukšliadėžę. – Ką, po velnių, atkapstei? – paklausė Hana. –  Vyrą ir žmoną. Abiem po šimtą metų. Seniokai tvirtina drauge nugyvenę septyniasdešimt metų ir neišsilakstę vien todėl, kad jų santuoka tebėra skaisti! – Septyniasdešimt metų? Ir skaisti? – Hana nusikvatojo. – O gal jiems dar ir Mergelė Marija kas antrą dieną apsireiškia? Bet Tildai tai nepasirodė juokinga. Priešingai, ji pajuto nerimą. – Gerai, – pasakė Hana. – Turi dešimt minučių. Kai baigsi pokalbį, tuojau pat man paskambink. Hana leisdavo Tildai dirbti savarankiškai, tik kartais pamėtėdavo vieną kitą temą. Taip nutikdavo tada, kai reikėdavo pasukti galvą, mat trisdešimt penkerių metų „Sėlių“ apžvalgininkė, rudaplaukė garbanė žaliomis akimis, buvo galvota ir akyla mergina. Jos vaikystės draugas Tomas, romaus būdo bitininkas, kartą pasakė: „Nuo tavo žvilgsnio nugaištų net mano bitės.“ – Hana, kas nutiko? – paklausė Tilda. – Regis, iš Palaukės pensiono prapuolė dvi ligonės. Nuvažiuok ir išsiaiškink. – Gerai, – sumurmėjo Tilda. – Bet kodėl aš? Kodėl ne Medas? Juk jis yra karštųjų naujienų reporteris, tegul ir srebia savo jovalą. 11


Be to, ką pešiu nuvažiavusi? Apie pensiono gyventojus galiu rašyti tik užuominomis, kitaip advokatai nudirs mums kailį už tai, kad viešiname privatų psichikos ligonių gyvenimą. – Medas važiuoti negali, jis turi šiokių tokių bėdelių! – atšovė Hana. – Pensione, manau, ilgai neužgaiši, o ką viešinti ir ko ne, sprendžiu aš, – priminė prieštarauti neleidžiančiu balsu. – Gal galiu išsiaiškinti telefonu? Aš tuoj... – Nė nemėgink! – kaip kirviu nukirto Hana. – Gerai, gerai, važiuoju, – burbtelėjo mergina ir išjungė telefoną. Tilda užvedė dvidurio golfiuko variklį ir išriedėjo į kelią, vedantį į Palaukės pensioną, tačiau po minutės persigalvojo, apsisuko ir nurūko į redakciją. „Gal vis dėlto įvyks stebuklas ir paaiškės, kad Medas neturi jokių bėdelių? – pagalvojo. – Juk Palaukės mėšlyne murkdytis turi tas, kuriam tai daryti privalu pagal pareigas, tai yra karštųjų naujienų reporteris. Tik pamanykit! Prapuolė! – šiaušėsi Tilda. – Išnyko. Išgaravo ore.“ Ji nė neabejojo, kad iš pensiono dingusios poniutės jau materializavosi kokiame nors jų pačių surengtame vakarėlyje, kur liejasi alkoholis ir vyksta nešvankios linksmybės. Dauguma pensiono gyventojų buvo pripratę kaip tik prie tokio gyvenimo; jie buvo išlepinti prabangos, išpaikinti pinigų ir galimybės išdarinėti viską, kas tik šaudavo į intelekto nesubjaurotas jų smegenines. Ne vienas tenykštis gyventojas iš tikrųjų turėjo ne mėgautis gyvenimo malonumais, o sėdėti cypėje už grotų.

3 – O, sveika, panele Geriausioji! – pamačiusi Tildą metė administratorė Lėja, sėdinti prie didelio beveik tuščio stalo šalia vyriausiosios redaktorės Hanos kabineto durų. 12


– Ir tu būk sveika, panele Tobulybe! – atšovė Tilda. „Štai tau tikras veislės pavyzdys, tikra panelė Tobulybė“, – prieš gerą pusmetį Tildai pasakė jos bičiulė kinologė Rūta ir įbruko į rankas sprindžio dydžio pudeliukę Bitę. Nuo tada Bitė ėmė šeimininkauti Tildos namuose, bjauriam jos charakteriui apsakyti nebūtų užtekę pusdienio. Dvidešimt trejų metų Lėja irgi buvo „veislės pavyzdys“ – nepriekaištingos figūros blondinė lėlės veideliu. Vyrai pamesdavo galvą vien į ją žvilgtelėję. Lėja žinojo savo vertę ir tuo sėkmingai naudojosi. Į redakciją nosį kaišiojančius gerbėjus ji versdavo prenumeruoti laikraštį, o turtingesnius eiti į Skelbimų skyrių ir užsisakyti reklamą, bet į intymesnes kalbas, bent jau viešai, nesileisdavo. Vyrukus tai kažin kodėl kaitindavo dar labiau. Panelė Tobulybė buvo kilusi iš kaimo, iš daugiavaikės šeimos. Mergaitei pasisekė, buvo graži, dailiai sudėta žydraakė ilgais vešliais prinokusių kviečių spalvos plaukais. Visą vaikystę vargusi Lėja svajojo bet kokia kaina išsikapstyti iš skurdaus vienkiemio, kur nuo mažens turėjo ne tik prižiūrėti brolius ir seseris, mat buvo vyriausia, bet ir kęsti neblaivaus patėvio priekabiavimus. Gudri mergina greitai išmoko apsiginti kumščiais, o atsidūrusi mieste be skrupulų naudojosi savo žavesiu bei gudrumu ir tyliai, tarsi lūšis pasaloje, laukė progos praturtėti. Redakcijos administratorės vietą „Sėlių krašte“ Lėja gavo tik todėl, kad Hana pasigailėjo varge užaugusios merginos. O ar toji jautė dėkingumą Hanai, sunku pasakyti. Kai į redakciją atvyko laikraščio savininkas Petras Lenekeris, Lėja ėmė taip vartyti akis ir kraipyti užpakalį, kad Tildai pasidarė koktu. Negana to, toji mergužėlė palydėjo šefą iki jo automobilio. Po kurio laiko Lėja pasidarė tylesnė, ėmė mažiau dažytis, skoningiau rengtis. Žinojo, kad Tilda matė ją besirangančią prieš šefą, 13


tad vis sukdavo akis į šoną arba pašaipiai sviesdavo: „Geriausioji“, suprask, vyriausiosios redaktorės numylėtinė, ir tai buvo tiesa. – Ar Medas yra? – paklausė Lėjos Tilda, eidama į savo kabinetą, ne didesnį už standartinę tridurę spintą. – Manyk, kad nėra! – atšovė Lėja. – Ir šiandien gal jau nebus. Teoriškai. Tilda jau buvo besukanti atgal prie laukujų durų, tačiau netikėtai iš Medo kabineto atsklido spigus moters balsas: – Sumauta purvasklaida! Jūs – intrigantai ir parsidavėliai! Ak, štai kaip, vadinasi, Medas – čia. Tilda neatsispyrė pagundai dirstelėti pro durų plyšelį, mat stiklinę Medo kabineto sieną aklinai dengė žaliuzės. Ji truputį pravėrė duris, kyštelėjo galvą ir tuojau pat pasigailėjo. – Kas jūs tokia? – nustebo nedidukė pagyvenusi moteriškė, sėdinti priešais išblyškusį Medą. – Irgi žurnalistė? – Na, taip, – sumurmėjo Tilda. Moteriškė įsisprendė rankomis į šonus ir nužvelgė Tildą nuo galvos iki kojų. – Nepasitikiu žurnalistais! – Aš irgi, – nuolankiai pritarė Tilda. Atsakymas atvykėlės kažin kodėl nenustebino. – Žurnalistai yra baisūs melagiai, be jokio atsakomybės jausmo! – įgėlė ponia ir išraiškingai dėbtelėjo į Medą. – Purvasklaida. – Taip, purvasklaida, – Tilda kiek plačiau pravėrė Medo kabineto duris ir rėžė: – Taigi, jeigu jau atėjote, gal pasitaškykim purvais? – Jūs dar tyčiositės? – plykstelėjo moteris. Ji išsitraukė iš rankinės nosinę, nusišluostė sudrėkusias akis ir sušniurkščiojo: – Kaip jums ne gėda? Tilda kaipmat pasigailėjo įsivėlusi į ginčą. Ji piktai dėbtelėjo į kėdėje kiurksantį kolegą ir priekaištingai pakraipė galvą. 14


– Ponia, niekas iš jūsų nesityčioja, nurimkit, – ramiai pasakė moteriai. – Kad ir kas būtų nutikę, neverta ašaroti. – Ji priėjo prie Medo stalo, atsirėmė į jį delnais, palinko virš vyruko ir paklausė: – Teisybę sakau, kolega? Medas krūptelėjo, lyg staiga būtų pabudęs iš letargo miego, ir neramiai sukrutėjo kėdėje. – Tuomet paaiškinkit, kodėl jūsų laikraštyje atsirado žinutė, kad mano vyras rastas negyvas kilpoje prie šulinio, – akimirksniu atgijusi moteriškė pirštu pabaksnojo į laikraštį, gulintį ant Medo stalo, ir kalbėjo toliau: – Jis mirė taikiai ir gražiai, ar suprantat? Gydytojas nustatė, kad jį ištiko širdies smūgis. Taip, mes tikrai radome jį prie šulinio, tačiau jokių kilpų nebuvo! Ir negalėjo būti! Dabar per jūsų malonę visi giminės klausinėja, kas manajam užėjo, o aš priversta teisintis, nors teisintis nėra dėl ko. Tilda pasuko prie durų. – Gal jūs ne taip supratot? – paklausė. – Gal ta žinutė – visai ne apie jūsų velionį vyrą? Medas slapčia mostelėjo Tildai, kad toji eitų sau. Tilda pakluso. Kolega iš tikrųjų pateko į bėdelę. Ir ne pirmą sykį. Per pastaruosius du mėnesius tai buvo jau trečias karštųjų naujienų reporterio Medo aprašytas lavonas, kuriam jis dėl nesuprantamų priežasčių užnėrė kilpą. Pirmas buvo šimtametis kaimo šviesuolis, kaitrią dieną sukniubęs prie avilio, kurį ramiai kopinėjo. Antras – pusamžė Rokiškyje gerai žinoma paleistuvė, po audringo pobūvio parėjusi namo ir banaliai pasimirusi nuodėmingoje savo lovoje. Ir kodėl Medas parašė, kad tų žmonių kūnai buvo rasti virvės kilpoje? „Kažkoks proto aptemimas“, – kaskart teisindavosi reporteris, nei sau, nei kolegoms taip ir nesugebėjęs atskleisti absurdiškai besikartojančios klaidos priežasties. Po tokio nesusipratimo jis kelias dienas nuoširdžiai sielvartaudavo, o sielvartą skandindavo gerdamas tekilą. Ją mėgo aistringai, kaip ir meksikietiškus seria15


lus, tik apie pastarąjį, vyrui gana neįprastą, pomėgį niekam nebūtų prisipažinęs net kankinamas. Savigrauža visada baigdavosi ta pačia išvada: kilpa – toji neapčiuopiama realybė – jo gyvenime turi kažkokią paslaptingą ir pikta lemiančią reikšmę. Vis dėlto iki šiolei Medui pavykdavo sausam išlipti iš balos. Kai aiškintis dėl tariamų pakaruoklių ateidavo įniršusi jauna ar apyjaunė moteris, jai nuraminti Medas pasitelkdavo vyriškus kerus. Tilda atmintinai žinojo Medo veiksmų seką: iš pradžių – rankų grąžymas dėl padarytos klaidos, paskui – užuojauta atvykėlei dėl artimo žmogaus netekties, dar vėliau – pokalbis apie liūdną vienišiaus dalią, tai yra apie save patį – nelaimingą ir nesuprastą. Tokia išpažintis moteris kaipmat užhipnotizuodavo ir iš puolėjų jos tapdavo guodėjomis. Imdavo gailėti mielo, tegul ir prasikaltusio apydailio vyruko, kenčiančio dėl pilnėjančio juosmens, retėjančių plaukų pakaušyje ir vienatvės, vyruko, svajojančio apie jam artimą sielą, galų gale padariusio gal ir ne tokią baisią klaidą. Kišti žmogų prieš jo valią į kilpą, žinoma, nedera, bet, šiaip ar taip, kalbama apie numirėlį, kurio nebeprikelsi, o juk tam atlapaširdžiui vyrukui dar visas gyvenimas prieš akis. Liūdnas gyvenimas, kai taip trūksta (o gal ir visai nėra!) moteriškos šilumos ir paguodos. Dažniausiai viskas baigdavosi tuo, kad reporteriui galvą nusukti troškusiai moteriškei pats Medas švelniai apsukdavo galvą, o vienai, tai, kuri atėjo kabinti akių dėl savo draugės paleistuvės, jis netgi buvo paskyręs niekuo neįpareigojantį pasimatymą. Panašiai būtų nutikę ir šį kartą, tačiau moteris pasitaikė labai brandi ir akyla. Tokios lengvai neužkimba. Ir pasimatymai joms vargu ar rūpi. Tilda uždarė Medo kabineto duris ir atsiduso. Visiškai aišku, kad kolegai dabar niekaip neįbruksi pensiono pradingėlių istorijos. Stebuklas neįvyko. Ji vos susitvardė garsiai nesustūgusi. Tas vyrukas – tikras lepšis. 16


Tildos kolega Medas, trisdešimt ketverių metų vyras, buvo baisus slunkius. Aukštas, rusvi plaukai viršugalvyje išretėję, pilvukas nedidelis, bet jau nukaręs, tik akys gražios – mėlynos, didelės, supamos ilgų blakstienų; kai jis panorėdavo, jos tapdavo naivios lyg vaiko. Medas buvo vedęs, turėjo paauglę dukterį. Medo žmona, buhalterė, prieš penkerius metus metė darbą ir išvyko uždarbiauti į Airiją. Dabar ji fasavo daržoves kažkokiame fabrike ir kiekvieną mėnesį pareigingai siuntė vyrui pinigų, kad tas turėtų už ką nupirkti drabužių dukteriai, o abiem – sviesto, kartais ir dešros, mat Medo uždarbio tepakako duonai, rūkalams ir tekilai, kurios beveik kiekvieną vakarą jis ragaudavo vietos menininkų pamėgtame bare „Trečias brolis“. Tilda niekaip negalėjo suprasti, kodėl moterys lipo prie Medo kaip bitės prie medaus. O jis apie jas sakydavo: „Man moteris – kaip knyga. Norisi skaityti tik vieną kartą. Ir pageidautina, kad viršelis būtų gražus.“ Vienintelė Medą šokdinanti moteris buvo jo duktė Medeinė. Keturiolikametė, senokai nemačiusi mamos, mat abi bendraudavo tik telefonu ir internetu, moteriškumą įsivaizdavo savaip – taip, kaip jis pateikiamas jos pamėgtuose televizijos serialuose. Kartais ji užsukdavo į redakciją ir imdavo taip isteriškai rėkti, lyg kas būtų įžnybęs jai į šikinę, nors Medas viso labo būdavo pamiršęs iš parduotuvės parnešti pieno. Medo namai turbūt būtų apėję pelėsiais ir kerpėmis kaip koks senas raistas, bet, laimė, Medas turėjo geraširdę motiną. Tai ji kuopė sūnaus namus, skalbė, dažnai ir pietus pagamindavo. Medas, užuot padėkojęs motinai, neretai su ja susikirsdavo. Dažniausiai dėl kokios nors moters, pernelyg įkyriai imdavusios brautis į Medo gyvenimą. „Juk tu vedęs!“ – piktindavosi katalikė Medo motina. „Ne davatkų reikalas!“ – atšaudavo sūnus. Apsiašarojusi motina sprukdavo pro duris, o sūnus – į „Trečią brolį“. Karas paprastai trukdavo tik iki ryto. Užsimiegojusiam Medui atėjus į darbą po pusvalandžio 17


į redakciją tylutėliai įsmukdavo nedidukė žilagalvė moteris, nešina lauknešėliu – sočiais pusryčiais palaidūnui sūnui. Tilda nulydėdavo moterį akimis ir galvodavo: „Kaip galėčiau pavadinti tokį Medo gyvenimą – drama ar komedija?“ Juolab kad lepšis, plepus ir su bet kuo gulinėjantis Medas ekstremaliais gyvenimo atvejais tapdavo tvirtas kaip uola, netgi gebėdavo saugoti paslaptis, jei, jo supratimu, tai išties būdavo slapta. „Na, ne bėda, – guodė save Tilda. – Dviejų nežinia kur besibastančių moteriškių iš pensiono rebusą nesunkiai išgvildensiu ir pati. Ne pirmas kartas.“ Ir tikrai tai nebuvo bėda, tačiau istorija, į kurią Tilda netrukus įklimps, veikiau prilygs košmarui.

4 – Aš ir neketinu nuo tavęs nieko slėpti ar išsisukinėti. Jų tikrai nėra, o kur jos dabar, neturiu supratimo, – pasakė Palaukės pensiono direktorius Tadas Voldemaras. – Jei artimiausiu metu jos nebus rastos, iki gyvenimo pabaigos galėsi smirsti tame savo durnyne, šluostydamas apsidergusių puspročių subines, – ramiai, kone žaismingai pasakė balsas ragelyje. Ir pridūrė: – Įsidėmėk: liksi dirbti pensione. Aš nejuokauju. Voldemaras bandė nuryti galugerklyje susimetusį gumulą. – Ar jau iškilo į viešumą? – paklausė pašnabždomis. – Jau domimasi, todėl tau turėtų būti brangi kiekviena minutė. Nors pypsėjo trumpi signalai, Voldemaras vis dar nepajėgė atplėšti telefono ragelio nuo įkaitusios ausies. Išsigandusios jo akys buvo įbestos į duris, ausys įtemptos, tarsi girdėtų dalgiu žvanginant giltinę. 18


Galų gale jis šiaip taip atgniaužė pabalusius pirštus, metė ragelį ant stalo ir susmuko prašmatnioje odinėje kėdėje. „Liksi dirbti pensione...“ Tadas Voldemaras pasijuto taip, tarsi būtų ką tik sužinojęs, kad bus įkalintas iki gyvos galvos be teisės išeiti anksčiau laiko. Tas tipas tuščiai žodžiais nesišvaisto – pensiono direktorius tuo įsitikino ne kartą. Palaukės pensionui Tadas Voldemaras vadovavo jau devynerius metus. Ilgainiui šios pareigos tapo pūliuojančia jo gyvenimo žaizda. Jis žūtbūt privalo iš čia ištrūkti, jis nusipelnė kito, normalaus, gyvenimo. Pavargo kasdien regėti kvailybės iškreiptus veidus, kęsti sekso ištroškusių pensiono gyventojų priekabes. Jis labai pavargo. O jeigu dabar viskas žlugs? Tuomet jis bus priverstas... Jis daugiau nebeapsimetinės, nebeslėps savo požiūrio į tuos padarus, kurie vadina save žmonėmis. Jei ne jų artimųjų pinigai... Jei ne tie prakeikti pinigai, užuot tenkinęs įnamių užgaidas, jis lazda išvanotų tiems išlepintiems pabaisoms šonus. O juk vos prieš kelias dienas taip džiaugėsi netrukus pasikeisiančiu savo gyvenimu. Po mėnesio įvyks vietos savivaldos rinkimai. Jo, Liberalų partijos, uoliai ginančios iš Lietuvos į užsienį uždarbiauti dar neišsibėgiojusių tautiečių interesus, nario, laukė rimta, solidžių rėmėjų finansuojama maloniai nuteikianti rinkiminė kampanija. Žmonių ir spaudos numylėtiniu Tadas Voldemaras – energingas, sumanus, subtilus ir nuoširdus – tapo jau senokai. Ką čia slėpti, spauda mėgo Voldemarą dar ir dėl to, kad šis keturiasdešimt aštuonerių metų vyras buvo dailus ir fotogeniškas: aukštas, lieknas, smilkiniuose žilstelėję plaukai visada tvarkingai apkirpti ir sušukuoti, nosis elegantiškai siaura. Skvarbios rudos akys, vešlūs antakiai ir putli apatinė lūpa darė jo veidą švelniai seksualų. Kartą vienas bičiulis jam pasakė: „Tave supa mįslingumo ir padorumo aura.“ 19


Voldemaras paglostė dailų švariai nuskustą smakrą, atsistojo ir ėmė neramiai vaikštinėti po kabinetą. Dieve mano, viskas ėjosi taip sklandžiai. Jis – padorus žmogus, teisingas iki panagių. Namie laukia žavi rūpestinga žmona, sūnus jau trečius metus mokosi viename iš Londono universitetų. Pažiūrėjus iš šalies Tadas Voldemaras atrodė labai dorybingas. Jo kabineto durys visada būdavo atviros ir personalui, ir pensiono globotiniams. Su visais jis bendraudavo ramiai ir dėmesingai. Niekas nė neįtarė, kad neretai, kalbėdamas su kuriuo nors iš pensiono gyventojų, direktorius sėdėdavo sukandęs dantis ir slopindavo pasišlykštėjimą seilėmis besitaškančiu ir nežinia ką tauzijančiu pašnekovu. Rokiškio mero postas jam buvo pažadėtas kaip padėka už ilgametį vargą prižiūrint turtais pertekusius bepročius, o ir tas postas tebuvo pirmas laiptelis prieš kopiant į kitas aukštumas. Jis ir taip per ilgai užsisėdėjo šiame užkampyje. Seniai metas kelti sparnus. Ir štai dabar jo šviesiai ateičiai iškilo pavojus. Tos kalės pradingėlės – priekvaišės. Pasijutusios nekontroliuojamos, jos nežinia ką gali iškrėsti. Voldemaras sudejavo pro sukąstus dantis ir sugniaužė kumščius. Kai suras tas kvailes, joms nebus jokio pasigailėjimo.

5 Patalpa skendėjo prieblandoje: šviesa skverbėsi tik pro kokio pustrečio metro aukštyje įtaisytą langą, tačiau jai nerūpėjo nei langas, nei durys, jei jų apskritai būta šioje laiko nuzulintais akmenimis grįstoje patalpoje. Dusliai šūktelėjusi pripuolė prie keistai žemos ir siauros lovos, veikiau, suolo, pastatyto priešais tą, kuriame pabudo pati. Žinojo, kas ten guli, 20


todėl įžangoms laiko negaišo. „Kelkis! Greičiau kelkis! Mums reikia iš čia nešdintis“, – švokšdama čiupo už peties į antklodę įsisupusią Ritą. Toji tik tingiai pasiraivė ir suniurnėjusi dar stipriau susisiautė į seną gūnią primenančią antklodę. „Jėzau, Nora, atstok… Pamiegosim ir išeisim.“ Ranka, vėl ketinusi čiupti miegalės petį, sustingo pusiaukelėje. Staiga išgirdo pašaipų kikenimą. Dar pajėgė suvokti, kad kikenimas įsitaisęs jos pačios galvoje. Reikia žūtbūt jo atsikratyti. Dabar geriausia būtų užmigti. Nora atsigulė ir susirietė į kamuoliuką. Apėmė kone palaimingas snūdas. Užmigo dorai neapsidairiusi po keistą rūsį. Jei būtų buvusi bent kiek atidesnė, palubėje virš lempos būtų pamačiusi viską stebinčią mažą akutę.

6 „Gal tos bobelės jau atsirado?“ – pagalvojo Tilda. Staiga jai toptelėjo paskambinti į policiją. Jeigu atsirado, istorija pasibaigtų nė neprasidėjusi, ir ji galėtų grįžti prie savo darbų. Tilda įlėkė į savo kabinetėlį-spintą, uždarė duris ir surinko Adatos mobiliojo telefono numerį. – Ne, neatsirado, – trumpai atsakė Adata. – O tos pradingėlės – kas per paukštytės? – paklausė Tilda. – Jei nori, atsiųsiu paieškai pateiktus dingusių moterų duomenis: ūgis, svoris, jų pasų nuotraukos. – Gerai, – pasakė Tilda, nors ir nenutuokė, ką su šia sausa informacija reikėtų daryti. Atsidususi pridūrė: – Atsiųsk elektroniniu paštu. Ką gi, vis dėlto teks važiuoti į tą nelemtą pensioną. Iki, Adata. – Palauk, – sulaikė ją Adata. – Kurią nors dieną norėčiau su tavim paplepėti. 21


Šio meistriškai supinto detektyvinio romano auto-

įsitraukia vietos kriminalinė policija, vadovaujama

ti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota.letas Staigasu prisiminė Ritą. niekaip Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji Galų tuo, regis, nesusijusių asmenų. ėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirenbuvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pronebeaišku, sukąstus dantis, krustelėti,diktuoja gale tampa kasnegalėjo šiameneižaidime ti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino au trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į sąlygas spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė – pamišėliai ar sveikieji. Kur tojipati? riba, kurią avusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei at. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmaibeprotybė? aptemo. peržengus prasideda Atsakymai ilgainiui

paaiškės, tik ne tokie, kokių tikėjotės.

s

ISBN 978 9986 16 974 1

9 789986 169741

s o j i c p r ov i n

O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo.

p r ov i n c i j o

komisaro Sido Guobos, pravarde Adata, ir dar keengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo

Danas Selis

Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo.

detektyvas

kvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal rius apsisprendė nežinomas. pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavolikti pro sukąstus dantis, negalėjo nei nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! „Provincijos detektyvas“ – puiki dovana stiprių poSąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, pateko į painūs jūčių mėgėjams. Spalvingi veikėjų kad portretai, s ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluosiužeto vingiai, intriga prikausto dėmesį nuo pat pirrisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Jukknygos buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia žurnamų puslapių. Provincijos dienraščio avo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau Ir kodėl tik dabar susivokė,apie kad pateko listė trūko Tildaoro. gauna užduotį parašyti dvi moteris, Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Supaslaptingai Palaukės sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė?dingusias Galvoje kaipišiššluota. Staigapensiono. prisiminė Šiame ?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? pensione dienas leidžia turtingi dykaduoniai, vil ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro ntis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur suomenei pavojingi psichikos ligoniai. Į paieškas ūmai aptemo.

Danas Selis

kvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusiJuk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustemerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino au trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Beveik kiekvienas mūsų nei turime pomėgių. avusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis,išnegalėjo krustelėti, nei at- Manaų. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė sis Ritą.– Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, stebėti žmones. „Provincijos detektyvo“ persoo oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo nažų dantis, prototipai – nei tikrai nepaprasti. Jų nepaprastužodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus negalėjo krustelėti, nei atmerkti akių. ė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?!mą Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko galėčiau apibūdinti kaip ypatingą gebėjimą būti ėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau savimi. Kartą pagalvojau, kad būtų gaila, jei niekas, da nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padakaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl išskyrus vietos gyventojus, niekada nesužinotų apie usivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada ujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei akių.įsivelti Ką ji padarė? Galvoje tuoskrustelėti, žmonesneiir atmerkti jų polinkį į keistas ir net šiura. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar piasjąistorijas. knyga. ad pateko į spąstus? Kas ir kodėl nurengė? Taip O gal atsirado nusirengė ši pati? Juk buvo davusi ekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti,Danas nei Sėlis ių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo.

Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo. Ji mėgino įkvėpti, tačiau trūko oro. Ir kodėl tik dabar susivokė, kad pateko į spąstus? Kas ir kodėl ją nurengė? O gal nusirengė pati? Juk buvo davusi sau žodį niekada nebebūti rujojančia kale. Sudejavo pro sukąstus dantis, negalėjo nei krustelėti, nei atmerkti akių. Ką ji padarė? Galvoje kaip iššluota. Staiga prisiminė Ritą. Kur ji?! Sąmonė ūmai aptemo.

d e te k t y v a s


Danas Sėlis „Provincijos detektyvas“  

Meistriškai suregztas detektyvinis romanas

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you