Issuu on Google+

ISBN 978-9986-16-860-7

9 7 8 9 9 8 6 1 6 8607

Pavėsinėje su

Knyga „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu: neišgalvotos muzikos istorijos“ – intriguojanti kelionė po XVIII–XX a. muzikinę Europą. Pasakodamas apie iškilių kompozitorių kūrybą, autorius analizuoja to meto visuomenės gyvenimo procesus, pateikia platų istorinį ir kultūrinį kontekstą. Jo akiratyje – asmenybės, kurių muzikinis mąstymas peržengė jų epochos ribas: E. Griegas, J. Brahmsas, R. Straussas, R. Wagneris, B. Smetana, G. Enescu ir kiti. Kokie istoriniai ir asmeninio gyvenimo įvykiai labiausiai formavo jų pasaulėvoką? Koks atsitiktinumo vaidmuo? Kodėl genijaus gyvenimas dažnai kupinas paprastam žmogui sunkiai suvokiamų paradoksų ir būtent tie paradoksai kuria tikrovę? Ieškodamas atsakymo į šiuos ir daug kitų klausimų autorius remiasi muzikų biografijos faktais, nepatekusiais į vadovėlius ir enciklopedijas, bet palikusiais ryškų pėdsaką jų kūryboje. Ši knyga vedžioja skaitytoją po neišgalvotą, bet netikėtą muzikos ir žymiausių muzikantų pasaulį. Savito, šmaikštaus stiliaus esė, neprognozuojamos, mąstyti skatinančios įžvalgos tarp eilučių atskleidžia ir paties muzikologo V. Gerulaičio gyvenimo filosofiją.

VIKTORAS G E RU L A I T I S

Ri chardu Wagneri u

Muzikologas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas Viktoras Gerulaitis (g. 1950 m. Kaune) – populiarių Lietuvos radijo ir televizijos laidų „Tautos gaida“, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“ autorius ir vedėjas, Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio Biržuose, Dainavos šalies muzikos festivalio Alytuje iniciatorius, knygų „Muzikos stilių raida“ (1994, Švietimo ministerijos premija), „Juozas Domarkas. Orkestro byla“ (2010) autorius.

VIKTORAS GERULAITIS

Neišgalvotos muzikos istorijos


V I K TOR A S G E RU L A I T I S

Neišgalvotos muzikos istorijos

VILN IU S

2011


UDK 78(4) Ge372

Dailininkė Edita Suchockytė

ISBN 978-9986-16-860-7

© Viktoras Gerulaitis, 2011 © Asta Puikienė, dizainas, 2011 © Edita Suchockytė, iliustracijos, 2011 © „Tyto alba“, 2011


Turinys

P r atarm ė.. ........................................ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 Pavėsinėje su Richardu Wag neriu...... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 1 K iek kainu o ja šedevra s ?................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3 5 H aroldas Italijoje, a r b a A m ž iau s s ūna us išpa žintis ......... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5 2 It a lij a . . . . . . . . ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6 5 „ Harold as It a l ij oj e“ ......................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 5 A lu d ar io sū nus . ............................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9 0 „ Mano tė v y nė“ ................................ . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 0 4 Tylu sis p rancūzas . ........................... . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 1 1 Beet hovenas ir trys mylimos ios ......... . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 3 1 Giu li e tt a Guicci ardi........................ . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 3 5 Jos e ph i ne .. . ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 4 1 T he re s e .. . . . . ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 4 7 Š e š io s tru m p os variacijos mišių tema . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 5 9 6 var i a cij a .. ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 5 9 5 var i a cij a .. ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 6 0 4 var i a cij a .. ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 6 1 3 var i a cij a .. ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 6 2 2 var i a cij a .. ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 6 3 1 var i a cij a .. ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 6 4 Te ma.. . . . . . . . . ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 6 5 K aip J o hannas S eba s tiana s g rįžo į pa sa ul į .. . . . . . . . . . 1 6 9 D v i J o hanneso B ra hms o kelionės ....... . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 8 3 I.. . . . . . . . . . . . . . ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 8 3 II.. . . . . . . . . . . . . . ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 0 0


Sep tynios mažytės meilės impre si j o s.. . . . . . 2 3 1 D ai nos sp ar nais.. .................... . . . . . . . . . . . . . . . 2 3 2 Me i lė s k anč ios....................... . . . . . . . . . . . . . . . 2 3 3 Me rg aitė l ino sp a lvo s pl au k ais.. . . . . . . . . . . . . . 2 3 4 Mažas is Vieno s marš as........... . . . . . . . . . . . . . . . 2 3 5 Me dit acij a.. ............................ . . . . . . . . . . . . . . . 2 3 6 Mė nu l io šv ies a....................... . . . . . . . . . . . . . . . 2 3 7 E st relit a.................................. . . . . . . . . . . . . . . 2 3 8 V ieno m ės ininko is torija ........... . . . . . . . . . . . . . . 2 4 0 Prad ži a................................... . . . . . . . . . . . . . . 2 4 0 Pab ai ga.................................. . . . . . . . . . . . . . . . 2 5 9 Ž iem o s kelias ........................... . . . . . . . . . . . . . . 2 6 6 Var gš as lenkų Pa g a nini............. . . . . . . . . . . . . . . 2 8 5 Ekst az ės poema ........................ . . . . . . . . . . . . . . 3 0 3 R u m u nų Moza rta s . ................... . . . . . . . . . . . . . . 3 1 9 Laisv asis ša ulys ....................... . . . . . . . . . . . . . . 3 3 3 Lab as, Moza rta i.. ...................... . . . . . . . . . . . . . . 3 5 2 Did v yr io g yvenima s ................. . . . . . . . . . . . . . . 3 6 0 I š No r vegijos fjordų ................ . . . . . . . . . . . . . . 3 9 1 Am ž inai miršta nti gulbė, ar b a Links ma operos is torija ..... . . . . . . . . . . . . . . 4 0 6 Tu rkai, kava ir…Vienos pok ylis .. . . . . . . . . . . . . 4 3 6 Post s cr iptum. Mano mei l ės v a ls as .. . . . . . . . 4 4 2 Nelyg u ž a ps k rito s talo............. . . . . . . . . . . . . . . 4 4 8


Prat ar mė

Pratarmė

Jūsų rankose – Lietuvoje dar neįprasto žanro knyga*. Iš pirmo žvilgsnio ji skirta muzikos mėgėjams. Tačiau tarpais kiek „detektyvinis“ pasakojimo stilius, pasižvalgymai po įvairias kultūros ir meno epochas – nuo Renesanso iki mūsų dienų – galėtų sudominti visus, norinčius sužinoti šį tą daugiau apie paslaptingiausią iš menų – muziką. Kas gi čia neįprasta? Ogi tai, jog kiekvienos istorijos herojų žodžiai, jų gyvenimo faktai bei aplinkybės, įvykiai ir nutikimai yra dokumentiškai absoliučiai tikslūs. Tačiau viskas pateikiama tarsi grožinės literatūros forma. Tad ir išeina lyg kokia muzikinė-istorinė dokumentika: čia, žiūrėk, „susitinka“ du ką tik susikūrusios Vokietijos didžiavyriai – kancleris Otto von Bismarckas ir kompozitorius Richardas Straussas, ten aprašytas tikras faktas, kaip akimoju užsidegantis temperamentingasis Hectoras Berliozas, persirengęs moteriškais drabužiais, skuodžia į Paryžių... nušauti savo mylimosios, jos vyro, motinos ir pats nusišauti, o čia staiga aš pats Bulonės miške 1840 metais „kalbuosi“ su Richardu Wagneriu... * Derėtų prisiminti nebent Tomo Sakalausko knygą „Kalbantis sfinksas: esė apie muziką“. Vilnius, „Mintis“, 1978.

7


PAV Ė SI N Ė J E

SU

RIC HA RDU

WA G N E R I U

Gal įdomu pasiskaityti apie tai, kuris didis čekų kompozitorius paauglystėje buvo ruošiamas tapti... mėsininku, kaip vargšas Beethovenas buvo įsimylėjęs dvi seseris ir dar jų pusseserę, pagaliau – kiek kainuoja šedevras? Gal smalsu ne iš salės pasižvalgyti po operos pasaulį, kuriame jūsų laukia daug linksmų netikėtumų, ar patraukti Schuberto tragiškuoju „Žiemos keliu“, sužinoti, kaip iš užmaršties prisikėlė Johannas Sebastianas Bachas ir ką aš rašau laiške Mozartui?.. Suprantama, knygos herojų gyvenimai būtų daug pilkesni be jų mylimųjų. Moteris puošia muziką. Muzika sudvasina moterį. Taip gimsta kūrėjo meilė. Muzikos žinioje yra tik melodija, harmonija, ritmas, tempas, dinamika ir meilė. Tiesa, jeigu tos meilės nėra klausytojo širdyje, tuomet gali pasirodyti, kad melodija tėra garsų sekos atkarpa, harmonija – vertikalių intervalų rinkinys, ritmas – greičio matavimo būdas, o tempas – kliūtis atlikėjui. Apgailėtinas atkarpos, rinkinio, matmens ir kliuvinio kratinys – štai kuo gali pavirsti kūrinys, sukurtas ir klausomas be meilės širdy. Ką galima išgirsti, tai yra suvokti, klausantis muzikos? Viską! Tačiau neretai mes išgirstame pernelyg mažai. Taip atsitinka dar ir dėl to, kad mes ateiname į koncertą ar įsijungiame radijo aparatą norėdami patenkinti vien mums jau pažįstamas pajautas, jausmus. Štai aš patogiai įsitaisysiu, pasigirs muzika ir palabins mano jai šiandien paruoštas emocijas. Jei palabins maloniai – tai bus gera muzika, jei ne – bloga. Štai ir visas sprendimo apie muzikos kūrinį kriterijus. 8


Prat ar mė

Tačiau toks klausytojas panašus į užvertą kriauklę. Jos paviršiuje yra keli į dirgiklius reaguojantys taškeliai, ir jai atrodo, kad kaip tik jie padeda jausti ir suvokti pasaulį. Bet ji nė neįtaria, kad reaguoti gali visa jos gyvastis, slypinti viduje. Reaguoti daug jautriau ir pilnatviškiau. Tereikia prasiverti. Bet prasiveria ji tik maistui pasigauti ir būstui pasitaisyti. Klausytojas, eidamas į koncertą, turėtų namie palikti įprastas emocijas. Liūdna–linksma, niūru–džiugu – tai kasdienybės emocijos. Klausytojo tikslas turėtų būti muzikos padedamam atrasti savyje dar nepažįstamas pajautas. Jį turi užplūsti keisčiausi prisiminimai, sapnai, vizijos, mįslės ir stebuklingas dar nepatirtos meilės jausmas. Galbūt ši knygelė bent šiek tiek pastūmės skaitytoją ieškoti tų nepažįstamų pajautų. Ir pažadins norą nuo šiol iš arčiau pažinti muziką, dažniau ir jautriau bendrauti su ja. Būtų puiku! Tai ir yra kuklus autoriaus noras ir šio darbo tikslas.

9


Pavė s inė j e

su

R ichardu

Wa g n e r iu

Pavėsinėje su R i c h a r d u Wa g n e r i u

Paryžiuje baigėsi 1840 metų pavasaris. Buvo gegužės 22-oji. Bulonės miško pakrašty pro baltą pavėsinės langą Sena plukdė savo vandenis į Lamanšą. Kvepė­jo žaluma ir vidurdienio nuovargiu. Už stalo sėdėjome trise: Richardas Wagneris ir aš – ant suolo, o milžiniškas niufaundlandas Roberas – Wagneriui prie ko­jų. Roberas nuobodžiavo, o mudu su Ri­chardu gurkšnojome atsineštą gegužės vy­ną. Buvo Wagnerio gimimo diena. Šįryt jam – niekam nežinomam provincialui iš Vo­kietijos – suėjo 27 metai. Tada, 1840-aisiais, mudu buvome lyg ir draugai (nors vėliau aš tuo rimtai suabejojau). Tiesa, mū­sų gyvenimuose nebuvo nieko bend­ra, o kad Richardas mirs tą patį mėnesį, kurį aš gimiau, tik 36 valandomis vėliau, – to aš, žinoma, neįtariau. Beje, mirs rašydamas straipsnį „Apie moteriškąjį žmogaus pra­ dą“... Likus kelioms savaitėms iki mirties taps neįprastai švelnus, rūpestingas, gera­širdis, nors iki tol nepasižymėjo tokiomis „mote­riškomis“ savybėmis. Bet tai atsitiks Vene­cijoje 1883-iųjų vasario 13-ąją po pietų, kurių jis, beje, nepanorės ragauti ir mirs nepietavęs. 11


PAV Ė SI N Ė J E

SU

RIC HA RDU

WA G N E R I U

O šį giedrą gegužės vidurdienį žiūrėjau į jauną akiplėšą, atvykusį užkariauti pasau­lio sostinės, kuriai jis buvo nereikalingas, bet truputį simpatiškas savo noru įsiteikti. Tik po daugelio dešimtmečių buvusi maža Paryžiaus simpatija virs didele anti­patija šiam liesam žemo ūgio kumpanosiui, nepakančiam jokiems priešgyniavimams ir galėjusiam pasiusti dėl smulkmenos. Prieš septynis mėnesius buvo atsibeldęs į Paryžių, svajodamas (tiksliau – siekdamas, nes valią ir ryžtą turėjo greičiau velniškus nei svajotojiškus) čia pastatyti savo jau trečiąją operą „Rienci“. Dažnai mėgo pasakoti apie tą savo avantiūrišką kelionę laivu Baltijos ir Šiaurės jūromis. Pirmiausia iš Rygos, kur dirbo operos teatre, per Lietuvą atvyko į Karaliaučių. Kadangi buvo ieškomas kreditorių, Rusijos sieną kirto slapta, kad ne­reikėtų rodyti paso. Drauge buvo žmona Mina ir ištikimasis Roberas. Iš Karaliau­čiaus movė į Piliavą, o ten sėdo į laivą, plaukiantį Londonan. Tai lėmė trys aplin­kybės: šuns į pašto karietą neėmė, traukinio iš Karaliaučiaus į Paryžių nebuvo ir paga­liau laivu keliauti kainavo pigiau. Nors buvo rugpjūtis, – lyg ir ne audrų metas, – štormai Baltijos, o paskui Šiaurės jūroj kilo tokie smarkūs, kad laivas buvo priverstas išmesti inkarą prie uolėtų Norvegijos kran­tų. Kadangi plaukdamas Wagneris skaitė Heine’s novelę apie Skrajojantį olandą, ap­stulbo sužinojęs, kad atsidūrė kaip tik toj vietoj, kur, pasak legendos, olandą užklu­po lemtingoji audra. Nuo tos akimirkos nebedvejojo, kad kita jo opera bus „Skrajo­jantis olandas“, ir lygiai po dvejų metų taip pat rugpjūtį ją užbaigė. Beje, tokių nuo­ stabių „atsitiktinumų“ ir „sutapimų“ Wag­nerio, o ir tų, kurie 12


Pavė s inė j e

su

R ichardu

Wa g n e r iu

Richard Wagner 1813 – 1883

13


PAV Ė SI N Ė J E

SU

RIC HA RDU

WA G N E R I U

su juo susidurdavo, gyvenime bus apsčiai. Tebemanau, kad tai šėtoniškos lemties ženklas. Prieš metus, rugpjūčio 20-ąją, perplau­kęs Lamanšą ir išlipęs Šiaurės Prancūzijos pakrantėje Pajūrio Bulonėje, nudrožė tie­siai pas ten vasarojantį Paryžiaus operos karalių Meyerbeerį, prisistatė ir parodė jam du „Rienci“ veiksmus. Meyerbeeris, irgi kilęs iš Vokietijos ir kadaise Italijoje iš Liebmano Beerio tapęs Meyerbeeriu, priėmė labai maloniai, pagyrė muziką ir pažadėjo nusiųsti rekomendacinius laiškus „Grand Opéra“ direktoriui Duponcheliui ir dirigentui Habeneckui. Bet štai jau 1840-ųjų gegužės pabaiga, o poslinkių – jokių. Maža to – šiandien mudu nė neįtariame, kad po kelių mėnesių Richardas atsidurs ne savo operos premje­roj, o... skolininkų kalėjime. Tiesa, aš ir da­bar žinau, kad jo uždarbis – už straipsnius, muzikos pamokas ir kitokius niekus – baigia išsekti. Bet šiandien jis dar nesileidžia vaišinamas. Šiandien mudu nė neįtariame, kad po kelių mėnesių Richardas atsidurs ne savo operos premje­roj, o... skolininkų kalėjime. Šiandien mes gurkšnojame raudoną gegužės vyną ir neatrodom perne­lyg liūdni. Richardui vis dar atlaidžiai šyp­somasi, geranoriškai žadama, o jis nesidro­vi atrodyti nusižeminęs, nors matai, kad sukąsti žandikauliai pakaitomis rodo jo nuoskaudą ir ryžtą. Kartais man atrodyda­vo, kad iš jo dvelkia kai kas 14


Pavė s inė j e

su

R ichardu

Wa g n e r iu

tikresnis nei jis pats. Sakytumei, kokie senovės germanų jausmingumo ir didybės likučiai. Nors gal ir klydau. Richardo tėvas buvo tik Leipcigo policijos valdininkas, visai nepanašus į ko­ kį epinį Hildebrandą, užmušusį sūnų ir taip sunaikinusį savo paties giminę. Negarsios giminės juk nesusinaikina. Richardo protė­viai buvo iš miesto prastuomenės: liaudies mokyklų mokytojai, vargonininkai, kantoriai. Tiesa, tėvas, atrodo, būtų tapęs Leipci­go policijos direktoriumi, bet po 1813 metų Leipcigo mūšio, kai Richardui buvo vos 5 mėnesiai, mirė ir atsidūrė vienoje gretoje su protėviais. Žodžiu, Wagnerių gi­minėje turėjo sužibti tik viena – Richardo žvaigždė. Atrodė, Richardą net ir krikštijo pranašiškai – Leipcigo Šv. Tomo bažnyčio­je, kurioje lygiai prieš 90 metų pradė­jo dirbti Bachas... Tačiau man užvis nuostabiausia toje sutapimų grandinėje tai, kad tais pačiais metais, praėjus vos penkiems mėnesiams po Wagnerio gimimo, devyni šimtai kilometrų į pietus, Italijoje netoli Parmos, pasaulį išvydo Giuseppe Verdi! Vokietis ir italas. Vienas – iš miesto, kitas – iš kaimo prastuomenės. Du lygiaverčiai genijai, du žymiausi XIX amžiaus operos kūrėjai. Abiejų gimimo metai – 1813-ieji... Paprastas sutapimas? Netikiu. Bet šiandien, 1840-ųjų gegužės 22-ąją, nei Richardas, nei Giuseppe dar nieko nėra girdėję vienas apie kitą. Turi savų reikalų. Richardas atkakliai stengiasi Pary­žiuje pastatyti „Rienci“ ir kuria novatoriš­kąjį „Olandą“. O Giuseppe, apimtas nevil­ties, įtikinėja save daugiau nekursiąs muzikos. Ką tik buvo nušvilpta jo komiška opera „Tariamasis Stanislovas“. Tačiau kokią komišką operą buvo galima kurti tuo metu, kai, vos pradėjus darbą, 15


PAV Ė SI N Ė J E

SU

RIC HA RDU

WA G N E R I U

per mažiau nei dvejus metus vienas po kito mirė abu Verdi vaikai ir mylima žmona! Išnyko visa šeima! O antrepreneriai vertė vykdyti sutarties sąlygas ir laukė komiškos operos! Kam tada rūpėjo kažkoks dėl „gabumų stokos“ net nepriimtas į Milano konservatoriją Giuseppe Verdi. O čia už lango Sena, kaip ir vakar, kaip ir rytoj, plukdė savo vandenis į Lamanšą. Kaš­tonai seniai nužydėję. Paryžius gyve­no savo gyvenimą... Užėjęs pas kokį nukar­šusį monarchistą arba kylantį finansų mag­natą, dar galėjai pamatyti napoleoniškojo am­pyro sparnuotų sfinksų ir laurų vainikų liekanas, kurių iki galo taip ir neįveikė 1830 metų Liepos revoliucija. Jos labai natūraliai (kaip ir angliškojo parko pavė­syje natūraliai atrodo stilizuoti antikos griuvėsiai) ilsėjosi bydermejerio miesčioniškuose apartamentuose – prabangiuose ir drauge buitiškai intymiuose. Geltonų, mė­lynų, rožinių, išmargintų gėlytėmis sienų apmušalų fone moterys nėriniuotomis suknelėmis su siaura talija ir puoš­ niomis rankovėmis bei vyrai siaurais spal­vingais frakais, raštuotomis liemenėmis ir cilindrais atrodė kaip vėjavaikiški liberalai, trokštantys idiliškos šeimos laimės. Juose keistai derėjo smulkūs buities interesai ir teatrališki viešo gyvenimo mostai. Beje, tie kontrastai tada dar neatrodė nesuderinami. Buvo suėję dešimt metų, kai sostan at­sisėdo dabar jau šešiasdešimt šešerių Orleano kunigaikštis Liudvikas Pilypas. Tačiau politikai va­dovavo keturiasdešimt dvejų metų užsie­nio reikalų ministras, akademikas, istori­kas, stambiosios buržuazijos atstovas François Guizot (beje, po penkerių metų – 1845-aisiais – išvijęs iš Prancūzijos filosofuojantį vokiečių ekonomistą 16


Pavė s inė j e

su

R ichardu

Wa g n e r iu

Karlą Marxą). Ir Liudvikas Pilypas, ir François Guizot buvo gimę spalio mėnesį – pirmasis spalio 6-ąją, antra­sis – spalio 4-ąją, – todėl ministro pirminin­ko, keturiasdešimt trejų metų neūžaugos Adolphe’o Thiers’o dienotvarkė spalio pradžioje visad būdavo intensyvi ir nuolat laistoma šampanu. Menininkų mėgavimąsi laisvės iliuzija, atėjusia su Pirmąja respublika, da­bar keitė rūpestis, kaip pragyventi. Ir jis vis didėjo. Žodžiu, 1840-aisiais senieji Paryžiaus aristokratai troško būti turtingi, o naujieji kapitalistai – kilmingi. Šiais „kukliais“ sie­kiais abu aukštieji luomai ir tesirūpino. Monarchija ir buržuazija sudarė įdomų ir... darnų kontrastą. Visai kitaip atrodė antro­sios romantikų kartos menininkų ir Liepos monarchijos prekijų pasaulis. Akivaizdžiai matei, kad patetinis romantizmas jau rimo, blėso ir su nuoskauda traukėsi. Sielos klau­sa girdėjo vis artėjantį ir skubantį, karštą vidutinių ir stambių pirklių bei pramoni­ninkų alsavimą. Jiems rūpėjo tik viena: gaminti lengvai parduodamas, kuo bran­gesnes prekes. Meno kūriniai jiems irgi tebuvo prekė. Geriausiu atveju pirmučiausia – prekė, o tik paskui – meno kūrinys. Pirklys kūrinį vertino ne kaip menišką daiktą, kurį galima kur nors estetiškai įkomponuoti, o kaip prekę, kuri yra grynas pinigas ir gali būti parduodama. Kitaip ma­nantys vis labiau jautėsi, o ir atrodė, esą filant­ropai, svetimi šitai veržliai, šiurkštokai, ryž­tingai, tolydžio stiprėjančiai kapitalistų genčiai. 17


PAV Ė SI N Ė J E

SU

RIC HA RDU

WA G N E R I U

Menininkų mėgavimąsi laisvės iliuzija, atėjusia su Pirmąja respublika, da­bar keitė rūpestis, kaip pragyventi. Ir jis vis didėjo. Ypač naujosios kartos menininkų. Įkvėpimas ir pinigai vis dažniau ėmė atrodyti kaip dvi neišvengiamos vieno medalio pusės. Idealai ir realybė pasirodė esą antipodai, priversti drauge gyventi. Ne vieno vaizduotėje vėl iškildavo prieš dvidešimt trejus metus lordo Byrono sukurtas ken­čiančio ir maištaujančio Manfredo pa­veikslas. Juo liūdniau buvo matyti, kaip baironiškasis „pasaulio sielvartas“ jau ku­ris laikas blėsta salonų aksomuose, kur jau­nieji bydermejerio – šito XIX amžiaus neorokoko – buržua, tie antrosios kartos jaunesse doree, raitė plaukus ne prasčiau už da­mas... Tokį Paryžių radau 1840 metų gegužę. Tokį jį prisimenu. O, kaip jis tada traukė genijus, svajotojus ir smalsuo­lius! Čia galėjai sutikti žymiausius to meto Europos prancūzus, vokiečius, italus, žy­dus, vengrus, rusus, lenkus... Įvairaus am­žiaus, konservatorius ir novatorius, genijus ir apsišaukėlius, klestinčius ir vargstančius. Kokia nepakartojama gyvų menininkų ga­lerija! Štai senukai: aštuoniasdešimtmetis Paryžiaus konservatorijos direktorius Cherubini ir šeštą dešimtį baigiantis jo mokinys, puikių operų autorius Danielis Auberas, po dvejų metų perimsiantis iš savo mokytojo direktoriaus postą. Štai Stendhalis, kurio, ką tik pa­rašiusio „Parmos vienuolyną“, realistišką portretą tais metais nutapė Johanas Olafas Sodemarkas. Netrukus po keturiasdešimt devynerius sueis operos grandams Meyerbeeriui ir Rossini. Pastarasis šiemet pasikvietė į Paryžių tėvynainį, keturiasdešimt trejų metų italą, populiarų 18


Pavė s inė j e

su

R ichardu

Wa g n e r iu

ir temperamentingą Donizetti, ir šis jau įpusėjo kurti prancūzų scenai net dvi ope­ras – „Pulko duktė“ ir „Favoritė“. Delacroix prieš mėnesį suėjo keturiasdešimt dveji, ir visi dar smalsiai tebežiūrinėja jo prieš me­tus pirmą kartą rodytą Chopino port­ retą. Heine’ei taip pat keturiasdešimt dveji, jis dar sveikas, dar nepažįsta Karlo Marxo ir dar nesisvaido satyros strėlėmis. Štai ketu­riasdešimt vienerių Balzacas, jau įnikęs ra­šyti „Kurtizanių spindesį ir skurdą“, o štai trisdešimt aštuonerių Hugo, ką tik baigęs eilėraščių rinkinį „Spinduliai ir šešėliai“... Realistas ir romantikas. Bet 1840-aisiais abu mąsto apie gyvenimo dvilypumą. O štai naujoji karta, kuri trumpiau tegy­vens, tačiau ilgai švytės savo kūryba. Trisdešimt septynerių Dumas (tėvas), jau ži­nomas dramaturgas, nė pats netiki, kad jo sūnui, taip pat Alexandre’ui, tuoj sueis še­šiolika! Dumas (tėvo) bendraamžis Adamas kuria savąją „Žizel“, o metais jaunesnis Mérimée – populiariąją novelę „Kolomba“. Tris­dešimt šešerių kelnėtoji George Sand ne per seniausiai grįžo iš Maljorkos, kur buvo nu­ viliojusi blyškųjį genijų Chopiną, bet viskas baigėsi tuo, kad jų santykiai pietuose atšalo, o Fredericas sukūrė savo nuostabųjį pre­liudų ciklą ir kovo mėnesį atšventė trisdešimtmetį. Štai trisdešimt dvejų metų grafi­kas ir tapytojas Daumier, o šiandien trisde­šimt dveji suėjo poetui Gerard’ui de Nervaliui; prieš metus buvo pastatyta jo žymiausia drama „Leo Biurkaras“, o po vienuolikos metų sausio 26-ąją jis nusišaus. Jo kišenėje bus rasta užrašų knygutė, o joje apmestas planas būsimos knygos, turėjusios vadintis „Les reves et la vie“ – „Svajonės ir gyvenimas“... 19


PAV Ė SI N Ė J E

SU

RIC HA RDU

WA G N E R I U

– Svajonės ir gyvenimas... – pakartojau balsiai, – amžinas žmogaus būties dvilypu­mas. Tai iš jo kyla nuostabiausi kūrybos šedevrai bei bjauriausi poelgiai ir aistros. Pusę gyvenimo užsiiminėti intri­gomis, visokiomis gudrybėmis vien tam, kad parodytum publikai tai, ko ji niekados nesupras?! – Štai ką aš tau pasakysiu, – atsigręžė Wagneris. – Kai tave aplanko didysis įkvėpi­mas, kai visas pradedi virpėti nuo tavyje gimstančios muzikos, kai palaidi garsai ima rikiuotis į akordus ir pagaliau susiklosto melodija, išreiškianti visą tavo esmę, o šir­dis ima plakti unisonu su ta melodija, – tada aš aptinku save galvojantį: kvaily, kodėl tu, aplankius šitai nepakartojamai palaimai, nenori pabūti pats su savimi, kodėl, palikęs savo stebuk­lingą kūrybos celę, skubi į tą baisią minią, vadinamą publika? Kodėl leki pas ją, tikėdamasis sulaukti absoliučiai nieko neverto pripažinimo, tarytum jis reikštų leidimą ir toliau tobulinti savo talentą? Kas tau iš pripažinimo ir sėkmės, jei toji publika neverta nė šimtosios dalies anos palaimos, kurią tu patiri apimtas kūrybos ekstazės ir kurios semiesi tik iš savęs paties? Kodėl dieviško įkvėpimo žvaigžde apdovanoti mirtingieji palieka savo šventoves ir uždusę lekia purvinomis gatvėmis, ieškodami tų visko persisotinusių ir bukų žmogėnų, kad prieš savo pačių valią aukotų jiems šią ką tik patirtą palaimą? Kiek reikia pastangų, jau­dulio, nusivylimų, kol pagaliau galima tai paaukoti! Pusę gyvenimo užsiiminėti intri­gomis, 20


Pavė s inė j e

su

R ichardu

Wa g n e r iu

visokiomis gudrybėmis vien tam, kad parodytum publikai tai, ko ji niekados nesupras?! Richardas su kartėlio išraiška, bet ži­bančiomis akimis ištiesė ranką į vyną. Ar žinai, mielas mano Wagneri, galvojau aš, kad lygiai prieš dešimt dienų – gegužės 12-ąją – tu būtum buvęs labai patenkintas, atsi­dūręs vietoj Liszto Bakingamo rūmuose, audiencijoje pas karalienę Viktoriją ir prin­cą Albertą. Kažin, ar tada būtumei šitaip kalbėjęs? Iš tiesų prieš dešimt dienų jauna­sis Lisztas koncertavo Anglijos karalienei ir jos svitai. Pirmiausia jam skambino Jos Di­denybė, ir tik po ilgų ovacijų prie instru­mento priėjo Lisztas. Ferenzas skambino fantazijas Ros­sini, Bellini, Meyerbeerio operų temomis, o pabaigoje, norėdamas ir padėkoti, ir galuti­ nai įsiteikti, – žinoma, „Rule, Britannia!“. Gar­siausiai plojo karalienė. O paskui Lisztas sė­do prie vieno stalo su karališkąja pora! Ne taip kaip mudu šiandien su Richardu čia, pavėsinėje. Nieko. Ateis laikas, ir mylima Liszto duktė Cosima, kuriai šiandien, Ri­chardo 27-ąjį gimtadienį, suėjo lygiai dveji me­tukai, keturi mėnesiai ir dvi dienelės, šitoji mažylė Cosima po 30 metų atiteks Wagneriui. At­ims jis Cosimą iš savo draugo, gerbėjo, ope­rų dirigento Hanso von Bülowo. Tiesa, Cosima savo noru paliks Hansą ir ištekės už Richar­do, bet kaip Lisztas pyks ir nervinsis! Tačiau tada, 1870-aisiais, jau bus nebe jo, o Wagnerio triumfo laikas. O tuo tarpu mudu čia, pavėsinėje, o Lisztas – su karališkąja pora. Tam nuosta­biam vakarui pasibaigus, Liszto pasamdy­tas kinkinys parvažiuos į viešbutį be kelei­vio: karalienė Viktorija 21


PAV Ė SI N Ė J E

SU

RIC HA RDU

WA G N E R I U

užsispirs, kad dvi­dešimt aštuonerių metų maestro, beje, kaip ir Richardas, gimęs 22 dieną – tik ne pavasa­rį, o rudenį, – grįžtų namo geriausiu Bakin­gamo žirgyno ketvertu. O grįžusį jį pasitiks šiek tiek sutrikęs viešbučio šveicorius: jūsų prakilnybe, kol jūsų nebuvo, atvažiavo da­ma su trejetu vaikų, kambarine ir tarnaite... Mes prieštaravom, bet jie vis tiek apsigyve­no jūsų apartamentuose... Tai buvo grafie­nė Marie d’Agoult su Blandine, Cosima ir Danieliu. Ak, bydermejerio maestro! Nei paskui sekiojanti grafienė su savo vaikais, nei jaunystė netrukdo tau maudytis šlovės spinduliuose. Iš vienos ceremonijos – į kitą, vis lydimas publikos alpėjimų, susižavėji­mo šūksnių, plojimų audros. Juk vos prieš penkis mėnesius – sausio 4-ąją – Pešto nacionaliniame teatre Lisztas bu­vo iškilmingai pasveikintas, ten jam buvo įteiktas brangus kardas – šlovės simbolis. Po to didžiulės minios traukė su fakelais Pešto gat­vėmis, skanduodamos „Tegyvuoja Lisz­tas!“. Vengrijos sostinė jį tada išsirinko gar­bės piliečiu. Poetas Vőrősmarty parašė jam ilgą eilėraštį. Po tokių iškilmių ir tokio pripažinimo Lisztas jau nebeišsiteko vien prie fortepijono klaviatūros ir pirmą kartą stojo už dirigento pulto. – Žinoma, – išgirdau Richardo burbtelė­jimą, – žinoma, užvis paprasčiausia pripa­žinti, kad viso to priežastis – nesuvaldomas genijaus troškimas, nepaisant nieko, pasi­rodyti žmonėms: jeigu tavyje taip galingai aidi muzika, – tegu ji skamba ir kitiems! – Nemanau, kad tikram genijui tai labai jau svarbu. Beethovenui į tai buvo nusi­spjauti. – Beethovenui... Jis buvo laisvas! – sušuko Richardas. – Suprask: svarbiausia tai, kad menininkas nori būti laisvas. Laisvė 22


Pavė s inė j e

su

R ichardu

Wa g n e r iu

jam reikalinga, kad savo talentu galėtų teikti laimę kitiems. Jam tai toks natūralus porei­kis, kad jis niekaip negali suprasti, kodėl to neleidžiama daryti! Juk jis tenori vieno: paskelbti pasauliui savo genialų kūrinį. Jis negali atsisakyti minties, kad jam būtinai pavyks, jei ne šiandien, tai rytoj. Tarytum nė nebūtų mirties. Tarytum nebūtų buvę Bacho, Mozarto, Beethoveno, Weberio! – Mirtis visados yra. Ne tai svarbu. Žmogus neskuba, kai jo nelaukia. Richardas nieko neatsakė. Įsmeigė akis į vyno taurę ir tylėjo. Nemanau, kad šiandien, savo gimimo dieną, jis mąstė apie mirtį. O jei dvidešimt septynerių metų vyriškis ir mąsto apie ją, tai greičiau kaip apie gražų jaudinantį simbolį, o ne konkretų dalyką. Bet vis dėlto Wagneris skubėjo. Skubėjo būti pripažintas, skubėjo pasirodyti publikai, sulaukti sėkmės, žodžiu, elgėsi taip, kaip tas, apie kurį dabar samprotavo. Nes juk samprotavo apie save. Visi mes taip elgiamės savo gimimo dieną. Bet aš pagalvojau ir dar apie vieną to skubėjimo priežastį. Objektyvią. Richardas labai vėlai atėjo į muziką, tiksliau – į kūrybą. Jau kitąmet po tėvo mirties jo motina ištekėjo už talentingo aktoriaus ir dramaturgo Ludwigo Geyerio. Jis atvėrė Richardui teatro pasaulį. Ir iki tol Wagnerių šeima, kaip ir visi biurgeriai, mėgo teatrą, dievino aktorius ir dainininkus. Ir vyresnysis brolis, ir trys seserys patys vaidino! O čia dar visi su Geyeriu persikėlė į Dresdeną, kurio operos teatras buvo garsus visoj Vokietijoj, jam vadovavo pats Weberis! Richardas jau šešerių metų susipažino su scenos ir užkulisių gyvenimu. Iš23


PAV Ė SI N Ė J E

SU

RIC HA RDU

WA G N E R I U

skyrus Goethe, nė vienas vokiečių dramaturgas, – o toks taps Wagneris – nebuvo tiek patyręs scenoje. Taigi Richardas nuo vaikystės gyveno teatro, dramos, poezijos, o ne muzikos pasaulyje. Jis nebuvo vunderkindas kaip Mozartas ir ilgai neteikė jokių vilčių, nerodė jokio muzikinio talento. Nežinau, ką tai reiškia, bet taip tęsėsi tol, kol... buvo gyvas Beethovenas. O paskui, sakytumei, įvyko stebuklas. Beethoveno mirties metais – 1827-aisiais, – veikiamas Shakespeare’o „Hamleto“, keturiolik­ metis Richardas parašė pirmąją savo dramą – tragediją „Leibaldas“. Praėjus metams po Beethoveno mirties, Richardas pirmą kartą išgirdo „Egmonto“ uvertiūrą ir VII simfo­niją. Wagneris nebuvo vunderkindas kaip Mozartas ir ilgai neteikė jokių vilčių, nerodė jokio muzikinio talento. Nežinau, ką tai reiškia, bet taip tęsėsi tol, kol... buvo gyvas Beethovenas. Įspūdis buvo toks stiprus, kad penkio­likmetis berniukas, iki tol nesimokęs muzi­kos, nusprendė parašyti muziką savajai tragedijai. Ėmė sa­varankiškai studijuoti Beethoveno partitū­ras! O netrukus, norėdamas įvaldyti or­kestrą, Richardas tiesiog ėmė rašyti uvertiūras ir simfonijas. Be jokio teorinio pasi­rengimo! Tik vėliau, įstojęs į Leipcigo uni­versitetą, jis pusę metų (!) mokėsi pas puikų pedagogą ir muzikos mokslininką Weinligą. Šis po pusmečio pasakė nebeturįs ką daugiau Richardui duoti. Atrodo, jog daugiau tokių pa­vyzdžių, kad taip greitai ir tokiu būdu būtų išmokta muzikos forma, kon24


Pavė s inė j e

su

R ichardu

Wa g n e r iu

trapunktas, apskritai įgytos visos reikalingos muzikos žinios, muzikos istorijoje nėra. Roberas išsiviepė ir nusižiovavo. Sena plukdė savo vandenis. Saulė, atrodo, sus­tingo zenite. Vasara žadėjo būti karšta kaip reta. Pagalvojau, jog vargšas Berliozas tai patirs savo kailiu, kai liepos 28-ąją atviroj aikštėj diriguos savo Didžiąją gedulo ir trium­fo simfoniją. Tai bus antradienį. Devintą ryto Šv. Germano Oseriečio bažnyčioje prasidės iškilmingos gedulo mišios, apie jas Paryžiui praneš kurtinančios artilerijos salvės. Po mišių, diriguojamas Habenecko, bus atliktas Cherubini „Requiem“. Paskui į milžinišką, lūžtantį nuo krepo ir visokių gedulo puoš­menų vežimą bus sudėta penkiasdešimt karstų. Bet tuo laiku (apie vienuoliktą va­landą), kai kortežas turės pajudėti, net dvi­ dešimt keturi žirgai niekaip negalės to leviataniško laidotuvių vežimo truktelėti iš vietos. Galop didžiausiomis pastangomis procesija pa­judės. Ne toliau kaip už kokių dviejų šimtų žingsnių, prie krantinės kampo, vežimas atsitrenks į tvorą ir apvirs vos ne tiesiai ant žmonių... Siaubas, panika, šauksmai, žiūrovų sąmyšis – jie net prasiverš pro išsirikia­vusių karių gretas; dvidešimt keturių žirgų žvengimas, įsa­kymai, kontrįsakymai, bota­gų pliaukšėjimas... Pagaliau baisusis vežimas bus pakel­tas ir riedės toliau. Krantine kortežas atslinks į Santarvės aikštę ir per visus tuos ne­sklandumus pirmą kartą nu­skambės Berliozo Didžioji gedulo ir triumfo simfonija, atliekama dviejų šimtų septynių muzi­kantų. Bet kas ją galės išgirsti toj sumaišty! Kai imperato­riai, carai ar karaliai bando pagerbti aukas, kritusias 25


PAV Ė SI N Ė J E

SU

RIC HA RDU

WA G N E R I U

už laisvę, visada apvaizda tą akimirką pasiunčia ką nors pragariška: nežmonišką karštį, grūstį, katastrofą. Tai kartojasi per amžius. Tai žen­klas, įspėjimas. Nenuostabu, kad ir tuo kartu iš rankų į rankas eis žurnale „Charivari“ išspaus­dintas pamfletas, kuriame apie liepos 28-osios ceremoniją bus parašyta: „Už piliečius mirusių laisvių gedulinga procesija vietoj piliečių, mirusių už laisvę, procesijos.“ O kur Berliozas? Priešais laidotuvių vežimą ir įkandin eis „muzikos korpusas, vadovaujamas p. Berliozo“, Nacionalinės gvar­dijos ketvirtojo legiono batalionai, iš šalių – municipalinės gvardijos kavale­rija. Simfonija suskambės vos pajudėjus nuo bažnyčios. Berliozas, visada buvęs karin­gas gaidys, be galo originalus ir romantiš­kas, tokia herojiška proga mes taikią diri­gento lazdelę ir valdys muzikantus... ilgu kardu. Berliozas dalyvaus maskarade. De­ja, minios šurmulys ir Nacionalinės gvardi­jos manevrai užgoš nuostabios muzikos frazes, ir šios, užuot patraukusios dėmesį, pasklis ore ir ištirps. „Nė vienos natos neli­ko sveikos!“ – sušuks po to Berliozas. Tačiau liepos 26-ąją generalinės repeticijos metu šios simfonijos klausiusi publika bus suža­vėta. Ją išgirdęs Wagneris parašys: „Ji didi – nuo pirmos iki paskutinės natos... Ši simfo­nija gyvuos ir žadins drąsą tol, kol gyvuos šalis, kurios vardas Prancūzija.“ Taip dar bus. O kol kas girdžiu nelinks­mą Richardo burbėjimą. Suprantu jo nuo­taiką. Suprantu, apie ką ir kodėl jis man, o dar labiau sau dėsto šiandien, kai mudu sėdim Bulonės miško pavėsinėj. – Tu juk supranti, – sakau Richardui, – kad tas šlovės siekimas, tas veržimasis į publiką, tas sėkmės vaikymasis tikram me­nininkui, vadinasi, ir tau – bjaurus, alinan­tis. 26


Pavė s inė j e

su

R ichardu

Wa g n e r iu

– Tačiau juk turi kada nors pasisekti, – pro sukąstus dantis jis atkakliai tvirtina sa­vo. – Aš suprantu, kad genialaus (niekaip negali apseiti be šito žodelio...) meninin­ko siela mums atrodo it paukštė, besiblaš­kanti tarp dangaus ir pragaro. Tačiau stip­rybės jai teikia begalinis genijaus tikėjimas savimi. Deja, tas tikėjimas jam paspendžia spąstus, vos tik jis susiduria su šios ašarų pakalnės vargais. Menininkas, jausdamas kūrybos laisvę, nori būti laisvas ir gyveni­me. Kasdieniai sunkumai jam nekvaršina galvos, jam atrodo, kad jis turi skraidyti laisvas nuo buities rūpesčių. Beje, ir aš taip manau. Bet štai! Kad genijus galėtų skraidyti laisvas, jis turi būti visuotinai pri­pažintas. Gali manyti, kad jis tiesiog savi­myla, tuščiagarbis, bet tai netiesa. Jis vaiko­si ne šlovės, o to, ką ji suteikia, – galimybės mėgautis laisve! Tačiau, siekdamas jos, menininkas nuolatos susiduria su tikraisiais tuščiagar­biais arba tokiais, kuriems pakanka ir pigių, menkų malonumų. Susiduria su jais kiek­ viename žingsnyje. Pasakyk man, kaip jam netapti panašiam į juos? O gal net tokiam pat? Juk jis patenka į minią, kuri jį laiko visai ne tuo, kas jis iš tikrųjų yra. Kokio reikia proto, kaip apdairiai reikia žengti, kad nė karto, – nė karto! – nesukluptum ir nesuteik­tum progos klaidingai manyti apie tave. Deja, menininkas, visiškai bejėgis prieš gy­venimo niekšybes ir nemokėdamas apginti savo išimtinės genijaus teisės skraidyti, žiū­rėk, pradeda pats prieštarauti tai savo tei­sei, ima beprasmiškai švaistytis, žemintis. Taip jis nuvertina savo talentą ir tampa žaisliuku piktavalių rankose. O juk, sakau tau, iš tikrųjų jis tenori vieno – būti laisvas, kad savo talentu teiktų laimę kitiems. 27


ISBN 978-9986-16-860-7

9 7 8 9 9 8 6 1 6 8607

Pavėsinėje su

Knyga „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu: neišgalvotos muzikos istorijos“ – intriguojanti kelionė po XVIII–XX a. muzikinę Europą. Pasakodamas apie iškilių kompozitorių kūrybą, autorius analizuoja to meto visuomenės gyvenimo procesus, pateikia platų istorinį ir kultūrinį kontekstą. Jo akiratyje – asmenybės, kurių muzikinis mąstymas peržengė jų epochos ribas: E. Griegas, J. Brahmsas, R. Straussas, R. Wagneris, B. Smetana, G. Enescu ir kiti. Kokie istoriniai ir asmeninio gyvenimo įvykiai labiausiai formavo jų pasaulėvoką? Koks atsitiktinumo vaidmuo? Kodėl genijaus gyvenimas dažnai kupinas paprastam žmogui sunkiai suvokiamų paradoksų ir būtent tie paradoksai kuria tikrovę? Ieškodamas atsakymo į šiuos ir daug kitų klausimų autorius remiasi muzikų biografijos faktais, nepatekusiais į vadovėlius ir enciklopedijas, bet palikusiais ryškų pėdsaką jų kūryboje. Ši knyga vedžioja skaitytoją po neišgalvotą, bet netikėtą muzikos ir žymiausių muzikantų pasaulį. Savito, šmaikštaus stiliaus esė, neprognozuojamos, mąstyti skatinančios įžvalgos tarp eilučių atskleidžia ir paties muzikologo V. Gerulaičio gyvenimo filosofiją.

VIKTORAS G E RU L A I T I S

Ri chardu Wagneri u

Muzikologas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas Viktoras Gerulaitis (g. 1950 m. Kaune) – populiarių Lietuvos radijo ir televizijos laidų „Tautos gaida“, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“ autorius ir vedėjas, Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio Biržuose, Dainavos šalies muzikos festivalio Alytuje iniciatorius, knygų „Muzikos stilių raida“ (1994, Švietimo ministerijos premija), „Juozas Domarkas. Orkestro byla“ (2010) autorius.

VIKTORAS GERULAITIS

Neišgalvotos muzikos istorijos


Viktoras Gerulaitis "Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos"