Issuu on Google+

EDITA M I L DA Ž Y T Ė


UDK  908(474.5)(084)                       Mi-192

Dėkojame konsultantams: Alfredui Bumblauskui (istorija), Mangirdui Bumblauskui (istorija), Zitai Genienei (Klaipėda), Birutei Imbrasienei (kulinarinis paveldas), Giedrei Jankevičiūtei (dailė), Gražinai Kadžytei (etnologija), Izoldai Keidošiūtei (kinas), Nerijui Korbutui (aviacija), Neringai Latvytei-Gustaitienei (Lietuvos žydų istorija), Kazimierui Mizgiriui (gintaras), Vytarui Radzevičiui (sportas), Antanui Smetonai (lietuvių kalba), Nijolei Strakauskaitei (Kuršių nerija, Palanga, Šventoji), Virginijai Stumbrienei (lietuvių kalba), Eugenijui Stumbriui (mokslas), Daivai Šabasevičienei (teatras), Manvydui Vitkūnui (Kernavė, karyba, rezistencija), Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatui Projekto vadovė Lolita Varanavičienė Kuratorė Dovilė Kėdikaitė Redaktorė Aušra Karsokienė

Viršelyje: Giedrė Kontrimė ir Darius Kontrimas. Tado Černiausko nuotrauka © Edita Mildažytė, 2011 © Asta Puikienė, dizainas, 2011 © Giedrė Jankevičiūtė, 2011 © Antanas Smetona, 2011 © Daiva Šabasevičienė, 2011 © Viktoras Gerulaitis, 2011 © „Tyto alba“, 2011 ISBN 978-9986-16-867-6

4


Turinys Pratarmė Šimtas procentų metų laikų Šuoliais per istoriją Paminklas iš žodžių Penkios tėvynės vienoje Pirties brolija Ką valgo ir geria lietuviai Dangus ant žemės Paskutiniai Europos pagonys Vienos nakties žiedas Lietuvos Troja Europos karalių pramotės Istorija tarp vandenų Žydų šimtmečiai Lietuvoje Daiva Šabasevičienė. Teatras be sienų Kryžiai, senesni už krikštą Giedrė Jankevičiūtė. Dailės peizažas Susapnuotas miestas Karūnuota meilė Ryčiausias barokas Amatininkų Meka Vilniaus klasicizmas Alma mater Vilnensis

Lietuviško proto pergalės Dainų olimpiada Auksiniai lietuvių kino dubliai Vienui vieni Laikinoji sostinė Į dangų pakeltos akys Paduok, sesute, kardą Vartai į jūrą Šiaurės Sachara Auksas be karatų Visada savas krantas Marijos žemė Lapkričio sutemų šviesa Prie stalo – visa Lietuva Totemai su šypsena Vertas herbo Sveikatos ir ramybės versmės Krepšinio šalies sportas Žmonės – ženklai Lietuva: šiek tiek statistikos Lietuva ir UNESCO Bibliografija Nuotraukų šaltiniai


Paminklas iš žodžių „Jeigu norite išgirsti, kaip kalbėjo mūsų protėviai indoeuropiečiai, nuvykite į Lietuvos kaimą pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis.“ Žymus XX a. pradžios prancūzų lingvistas Antoine‘as Meillet

Lietuviai kalba lietuviškai. Lietuvių kalbą kaip pagrindinę vartoja maždaug 4 milijonai žmonių: didžioji dalis Lietuvos gyventojų, tautinės mažumos Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje. Gausios emigrantų bendruomenės JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Australijoje, Ispanijoje, Pietų Amerikos valstybėse. Archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropietiškų kalbų artima senajai indų kalbai – sanskritui. Palyginkite: Lietuvių Sanskritas VyrasVĩras MotėMãtar DievasDevas DūmasDhūmas Modelis iš Ievos Ševiakovaitės ir Jolantos Rimkutės mados kolekcijos „Baltai“.

Mokantys kurią nors klasikinę Europos kalbą (lotynų, senąją graikų), lengvai perpranta lietuvių kalbos gramatiką. Lietuvių kalba priklauso vienai indoeuropiečių kalbų grupių – baltams. Iki mūsų dienų išliko dvi gyvosios baltų kalbos – lietuvių ir latvių. Senieji baltiški hidronimai (vandens telkinių pavadinimai) rodo, kad baltų genčių gyventa didžiuliame Rytų ir Vidurio Europos plote. Jei žiūrėtume į šiandieninius žemėlapius, baltiškų vandenvardžių sutiktume nuo Varšuvos iki Kijevo, Kursko, Maskvos, Tverės, Pskovo ir Latvijos pasienio su Estija. Baltai gyvena tik dviejose iš trijų Baltijos šalių – Lietuvoje ir Latvijoje. Tuo tarpu estai kalbos požiūriu – visai ne baltai ir net ne indoeuropiečiai. Estų


Lietuviška Troja Romantiški Kernavės piliakalniai mena gerove ir prabanga spindėjusį viduramžių miestą. Kernavė – senoji Lietuvos sostinė, per pastaruosius dešimtmečius archeologų rankomis atskleidusi daugybę paslapčių. Čia atsispindi visos Lietuvos priešistorės epochos nuo 9 tūkstantmečio pr. Kr. medžiotojų bei žvejų gyvenviečių iki XIII–XIV a. gyvavusio viduramžių miesto. Kernavės archeologinė vietovė 2004 m. įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Kernavė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1279 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valda.

Žmonės šioje gražioje ir patogioje vietoje įsikūrė beveik prieš 12 tūkstančių metų ir gyvena čia iki šiol. Akį traukia penkių piliakalnių kompleksas. Šalimais rasti senovės gyvenviečių, viduramžių miesto pėdsakai, mūsų protėvių kapinynai. Šiandien provincialus miestelis, vos 35 km nutolęs nuo Vilniaus, praeityje buvo, anot istoriko Alfredo Bumblausko, pagoniškosios epochos simbolis. Daugybę metų Kernavės gyvenvietes tiriantis archeologas Aleksiejus Luchtanas, vadinamas Lietuvos Schliemannu, sako, kad čia vienas ant kito sugulę bent dešimt istorijos sluoksnių nuo seniausių laikų iki pirmosios sostinės su išplėtota infrastruktūra ir tais laikais dideliu prašmatnumu.


Per Užgavėnes dera po laukus rogėmis važinėti ir garsiai rėkiant dainuoti – taip žemę budinti. Karnavalinės misterijos pabaiga – Morės, arba Kotrės, iškamšos (manoma, kadaise tai būta pagoniškos dievybės) deginimas: šiuo ritualu pelenais paleidžiama viskas, kas per žiemą įgriso ir įsipyko. Morę degina žemaičiai, aukštaičiai Gavėną – sausą pakulinį senį – vežioja. Prieš tai dar būtina pamatyti tradicines Kanapinio ir Lašininio grumtynes, kurios simbolizuoja pavasarį ir žiemą pešantis. Keisčiausia, kad prieš liesą Kanapinį dažniausiai pralaimi dručkis Lašininis, mat jis simbolizuoja mėsišką valgiaraštį, kurį pakeičia vegetariškas, esantis Kanapinio kompetencijoje (kanapių sėklos Žemaitijoje iki šiol vartojamos maistui)


Vertas herbo Lietuvio meilę ir pagarbą žirgui išreiškia begalė liaudies dainų, senieji papročiai ir net valstybės simbolis: mūsų herbas Vytis – ant žirgo jojantis karys. Ypatingas lietuvio santykis su žirgu siekia proistorę. Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys V–XII a. žirgus laidojo ištisais kapinynais. Kartais jie buvo aukojami, t. y. laidojami gyvi ir jiems buvo skiriamas maginis vaidmuo. Kariai, karo vadai, didikai buvo laidojami su ginklais ir žirgais sudeginant. Dažnai ne su vienu, o keliais su puošniomis kamanomis. Buityje žirgo motyvą – kryžmai žiūrinčius į priešingas puses žirgelius – galima išvysti stogus vainikuojančiose vėjalentėse ar besisukiojančius vė-

trungėse. Juos aptinkame ir tautinėse juostose, Kuršių nerijos krikštuose, gausybėje dainų, pasakų. Vaikų džiaugsmui buvo daromi supamieji arkliukai ant lingių arba jiems jodinėti tiesiog ant pagalio užmaudavo galvą, o kitame gale pritaisydavo ratelį. Nuo seno gruodžio 6-oji – Šv. Mikalojus – vadinta dar ir Arklių diena. Po Kalėdų žirgą su raiteliu sutiksite ir Užgavėnių karnavale. Naktigonė, arba žirgų ganymas nuo sutemų lig aušros, – labai įdomus vyriško gyvenimo puslapis, prasidėdavęs pievoms pradžiūvus ir

Dainininkas Mantas Jankavičius drąsiai įjojo į didįjį ekraną debiutiniu vaidmeniu rekordinės sėkmės sulaukusiame istoriniame nuotykių filme „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011, rež. Donatas Ulvydas). „Svieto lygintojas“ Tadas Blinda – lietuviškas Robino Hudo atitikmuo, paprastų žmonių, teisingumo ir laisvės gynėjas. 1972 m. sukurtas 4 serijų TV filmas „Tadas Blinda“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Vytautas Tomkus, taip pat buvo labai mėgstamas. Taigi legenda gyva! Žalgirio mūšio epochą menantis XV a. pentinas iš kario kapo Jurgionių kapinyne (Trakų r.).

trukdavęs iki vėlyvo rudens. Per naktigones būdavo deginami laužai, sekamos pasakos, menamos mįslės, žaidžiami žaidimai ir pokštaujama. Dar ir šiandien po vaišių eidami pro duris vyrai paskutinę taurelę kelia dišliavų, t. y. išgeria už dišlių – vežimo grąžulą, kad arklys saugiai namo parvežtų. Tikima, kad prie namo durų prikalta pasaga namams neša laimę ir apsaugą. Niūronyse (Anykščių r.) veikia gerai žinomas vienintelis Lietuvoje Arklio muziejus.


Pirties brolija Rusiška pirtis? Suomiška? Istorinis teisingumas reikalauja pripažinti: jų tėvynė – baltų žemėse. Sunku įsivaizduoti lietuvio poilsį sodyboje be pirties. Pėrimasis, maudymasis – tai ir švarinimosi ritualas, ir pramoga, o įgudusiam mauduoliui – kone religija. Jei norime svečią pamaloninti, priimti labai garbingai – pirtį iškūrename tuojau pat. Paprastai maudomasi drėgnoje garinėje pirtyje – pilant vandenį ant akmenų. Vanojamės vanta: tai lapinė šluota, gerai išmirkyta šaltame vandenyje, o paskui užplikyta. Vantas kasmet būtina surišti iki Joninių – tuomet jos pačios geriausios ir nebyra. Rišamos iš pačių įvairiausių medžių šakelių – beržų, ąžuolų, liepų, šermukšnių, alksnių, kiekvienas jų turi tik jam būdingų gydomųjų ir relaksacinių savybių. Yra pamėgusių net kadagių ir dilgėlių vantas.

Pirtį sudaro priepirtis ir vanojimosi patalpa, joje stovi iš lauko akmenų sumūryta krosnis. Šalia stovi didelis kubilas su vandeniu, pašildytu įmetus karštų akmenų. Iš kubilo vandens pasisemiama kaušu į puskubilį, didelį dubenį ar vonelę ir prausiamasi vis apsipilant. Pirties kamera paprastai įkaitinama iki 60–80 laipsnių. Pirmą sykį pasikaitinus atvėstama priepirtyje. Geriamos žolelių arbatos. Periamasi vieną ar kelis kartus atsigulus ant plautų. Svarbu sukelti aplink periamąjį garų ir atšutinti odą lengvai teprisiliečiant vanta. Perti pradedama nuo padų ir palengva judama galvos link. Po vanonės šaltas vandens telkinys – tikra palaima. Žiemą šokama ir į eketes ar voliojamasi sniege. Bet tai jau mėgėjų reikalas.


Žydų šimtmečiai Lietuvoje Nėra šalies, kurioje nebūtų žinomi litvakai – žydai, kilę iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių. Litvakai sudaro didžiulę pasaulio elito dalį, tarp jų – ir viena didžiausių visų laikų žydų tautos asmenybių Vilniaus Gaonas. Tarp litvakų ir jų vaikų – net penki Nobelio premijos laureatai, vienas jų – Izraelio prezidentas Šimonas Peresas (Shimon Peres). Litvakai buvo net trys Izraelio Valstybės prezidentai ir keturi premjerai, tarp jų ir Ehudas Barakas. Lietuvos Brastoje (dabar Brestas, Baltarusija) gimęs ir Mosado – galingos slaptosios tarnybos vienas įkūrėjų Menahemas Beginas, garsusis Paryžiaus ekspresionistas tapytojas Chaimas Soutine‘as pasirašinėjo lietuviu, iš Amedeo Modigliani paveikslo šypsosi Lipšicų šeima, kurios galva – garsusis skulptorius Jacques‘as Lip-

chitzas, gimęs Druskininkuose. Kaune gimusio, Niujorke mirusio Arbit Blato tapyba jo našlės valia papuošė Lietuvos Nacionalinės dailės galerijos sienas, o Romainas Gary taip įspūdingai aprašė Vilniaus Pohulianką (dabartinę J. Basanavičiaus gatvę, kadaise – mėgstamą vilniečių pasivaikščiojimų vietą), kurioje prabėgo jo vaikystė, kad jo kūrybą įsimylėję vilniečiai net pastatė paminklą du sykius Goncourt‘ų premijos laureatui. Vilniuje augęs visame pasaulyje žinomas prancūzų rašytojas, diplomatas, Antrojo pasaulinio karo metais prancūzų aviacijos operacijose dalyvavęs

pilotas Romainas Gary (tikr. Roman Kacew) yra vienintelis kūrėjas, pelnęs net dvi Goncourt’ų premijas. Ši viena garbingiausių literatūros pre


Kryžių kalnas Kryžių kalnas – tikėjimo stebuklas maždaug 12 km nuo Šiaulių prie geležinkelio į Rygą. Šimtai tūkstančių kryžių ant Jurgaičių (Domantų) piliakalnio, arba Maldavimų kalno, liudija meilę ir ištikimybę Dievui ir tėvynei. Viduramžiais čia būta medinės pilies. Pirmieji kryžiai ant piliakalnio atsirado XIX a. – jie buvo statomi caro valdžios žiauriai nužudytiems

1831 ir 1863 m. sukilimų dalyviams atminti, taip pat meldžiant Dievą sveikatos. Numalšinus sukilimus, caro valdžia draudė statyti kryžius sodybose, pakelėse, juos griovė, o žmones baudė, tačiau žmonės nepakluso, ir toliau statė šventus ženklus, tik atokesnėse vietose. Taip pradėjo dygti Kryžių kalnas – dabar jau lotyniškas kryžius tapo pasipriešinimo svetimųjų priespaudai simboliu.

Apie 1900 m. Kryžių kalnas tapo šventa vieta, jame melstasi, laikytos mišios, švęsti atlaidai. Sovietmečiu kryžiai, tęsiant carines „tradicijas“, nuo Jurgaičių piliakalnio buldozeriais buvo nušluoti net 5 kartus! Ir kaskart naktimis Kryžių kalnas atgimdavo. 1993 m. Kryžių kalną aplankė popiežius Jonas Paulius II. Jo raginimu greta pastatytas pranciškonų vienuolynas.


Ką rasite kompaktinėje plokštelėje „Taip skamba Lietuva“ 1. „Raliavimas“. Atlieka Antanas Smolskus (birbynė) Birbynė – svarbiausias lietuvių liaudies pučiamasis instrumentas, kadaise darytas net iš paukščio plunksnos. Nuo XX a. vdurio modifikuotas, įgijo unikalų minkštą tembrą. Raliavimas – ganymo daina. 2. Sutartinė „Aš verpiu plonu“. Atlieka ansamblis „Trys keturiose“ Sutartinė – pirmykštis daugiabalsio dainavimo žanras, suderinantis poeziją, muziką, choreografiją, mimiką. Unikalus savo „nedarnia“ polifonija, poliritmija, disonansine harmonija. 3. Balys Dvarionas, „Medinis žirgelis“. Atlieka Saulius Prusevičius (skrabalai) ir birbynių kvintetas Skrabalai – linksmiausias lietuvių liaudies instrumentas. Kilęs iš ganymo mušamųjų – barškučių ir dėžučių. Šiandien tų dėžučių yra net 27. Skrabalais grojama dviem lazdelėmis mušant dėžutes ir koja daužant būgną. 4. Liaudies daina „Čiulba ulba karvelėlis“. Atlieka Veronika Povilionienė „Čiulba ulba karvelėlis“ – tipiška Pietų Lietuvos vienbalsė lyrinė, savitos melodijos daina.

Veronika Povilionienė – šiuo metu unikaliausia ir universaliausia liaudies dainų atlikėja. 5. Juozas Naujalis, „Lietuva brangi“. Atlieka jungtinis choras „Lietuva brangi“ – giesmė, sovietų okupacijos laikais buvusi meniniu pasipriešinimo simboliu. Tai jos nuolatinis giedojimas Atgimimo metais leido Lietuvos išsilaisvinimą pavadinti Dainuojančia revoliucija. 6. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, simfoninė poema „Miške“. Atlieka Nacionalinis simfoninis orkestras, dir. Juozas Domarkas „Miške“ – pirmasis lietuvių profesionalus simfoninis kūrinys (1901), jo autorius – Lietuvos muzikos ir dailės genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Profesorius Juozas Domarkas (g. 1936 m.) – Nacionalinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, vienas žymiausių visų laikų Lietuvos dirigentų. 7. „Ūdrio daina“ iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“. Atlieka Vytautas Juozapaitis ir Valstybinis simfoninis orkestras, dir. Gintaras Rinkevičius „Ūdrio daina“ iš operos „Pilėnai“ – iki šiol populiariausia lietuviškos operos arija, nors „Pilėnai“ sukurti dar 1955 metais. Vytautas Juozapaitis (g. 1963 m.) – vienas žymiausių šiuolaikinių Lietuvos baritonų. 8. Bronius Kutavičius, „Paskutinės pagonių apeigos“. Atlieka M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras, dir. Romas Gražinis „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) – simbolinės, užslėptos prasmės kūrinys: čia „pagonys“ – tai buvę nepriklausomos Lie-

tuvos piliečiai, kuriuos tuoj okupuos sovietai. Bet kol kas jie dar ulba laisvi savo laisva kalba. Bronius Kutavičius (g. 1932 m.) – vienas savičiausių XX a. antros pusės lietuvių kompozitorių. 9. Kavaradosio arija iš Giacomo Puccini operos „Toska“. Atlieka Virgilijus Noreika ir Maskvos Didžiojo teatro simfoninis orkestras, dir. Boris Chaikin Virgilijus Noreika (g. 1935 m..) – pasaulinio masto visų laikų žymiausias lietuvių tenoras. JAV spauda jį lygino su Luciano Pavarotti ir Placido Domingo (paskutinis tenoras iš Pavarotti kartos...) 10. Toskos arija iš Giacomo Puccini operos ���Toska“. Atlieka Violeta Urmanavičiūtė ir LNOBT simfoninis orkestras, dir. Liutauras Balčiūnas Violeta Urmanavičiūtė (Violeta Urmana, g. 1961 m.) – visų laikų žymiausia ir žinomiausia Lietuvos dainininkė. Dėl jos varžosi garsiausi Europos bei JAV operos teatrai ir dirigentai. „Šiuo metu, ko gero, gražiausias mecosopranas pasaulyje“, – taip apie ją yra pasakęs garsusis Riccardo Muti. 11. Pal Abraham, „Tourjours l’amour“. Atlieka Antanas Šabaniauskas ir „Columbia“ orkestras Antanas Šabaniauskas (1903–1987) – vienas prieškario Lietuvos estrados lyderių, tikras estradinio „bel canto“ pavyzdys. Vienintelis lietuvis, kurio dainuojamus šlagerius 1933–1938 m. įrašė garsioji „Columbia“ su savo orkestru. 12. Egidijus Buožis, Petras Vyšniauskas, „Spontanica“ Nr. 9 Pianistas Egidijus Buožis (g. 1965 m.) – vienas intelektualiausių Lietuvos džiazo muzikantų. Petras Vyšniauskas (g. 1957 m.) – pasaulinio masto savito stiliaus saksofonininkas. Lietuvoje džiazas gyvavo prieškario laikais, sovietų uždraustas, atgimė 1957 metais. Šiandien mūsų džiazo virtuozai žinomi visame pasaulyje. 13. Linas Rimša, „Strazdas“. Atlieka Aistė Smilgevičiūtė Aistė Smilgevičiūtė (g. 1977 m.) – talentinga ir savita folkloro, folkroko, poproko dainininkė, 1999 metais garbingai atstovavusi Lietuvai Eurovizijoje, kur atliko „Strazdą“ žemaičių tarme. 14. Algirdas Kaušpėdas, „Krantas“. Atlieka Algirdas Kaušpėdas ir grupė „Antis“ Algirdas Kaušpėdas (g. 1953 m.) – architektas, 1985-aisiais įkūręs roko grupę „Antis“ (gyvavo 1985–1990 m., atnaujino veiklą 2007 m.) ir buvęs jos lyderiu. Daugumos tekstų ir kai kurių dainų muzikos autorius. „Anties“ atliekamos dažnai groteskiškos, aštrių satyrinių tekstų dainos žadino ir laisvino tautą, vedė ją Atgimimo keliu į Sąjūdį.


TE

SA

IS

S

da

ES

ja s

s G e ru l a i t i s

TI Š TI, PLA LIUO TINTI, NUOMOTI IR TRANS

tora DAU GIN

Vi k ĮST AT YM AS.

to O

ry SA UG

ĮA

B MĄ LBU

E

LE

I

J DĖ

Ų

T

O SU

.

S NUM IJOS AT Y TOS GRIEŽTOS SANKC Ė J AM M

A, P AŽE ID ŽIA

DR AU D

IM

VI

IK

Su


Šioje knygoje aš parašiau tokią Lietuvą, kokią jaučiu. Aš iš tikrųjų didžiuojuosi, kad esu lietuvė, ir labai myliu šitą kraštą. Norėčiau, kad ir jūs pajustumėte tą pasididžiavimą, kurį surašiau į knygą. Galbūt čia nerasite itin naujų dalykų, bet kiekvienas rasite šį tą nauja – tai pažadu. Bent jau detalę, kurią galėsite įlipinti į savo žinojimo ir meilės dėlionę. Man atrodo, tokios knygos reikėjo. Kad ją įteikdami galėtumėte pasakyti: tai kraštas, kuriame gimiau. O įteikti galite savo vaikams, draugams, tėvams ir nepažįstamiems užsieniečiams. Aš savo vaikams šią knygą įteiksiu būtinai. © Vigantas Ovadnevas („Žmonės“).

Edita Mildažytė – žinoma Lietuvos žurnalistė, prodiuserė, laidų ir renginių vedėja. 1987-aisiais pradėjusi dirbti radijo diktore, daugiau nei per 20 kūrybos metų sukūrė ir vedė  keletą televizijos laidų, iš kurių itin populiari buvo „Bobų vasara“. O didžiausias projektas – „Bėdų turgus“ – Lietuvos televizijoje gyvuoja jau dešimtmetį. Naujausi Editos darbai – ši knyga ir televizijos projektas „Europos vidury“.

ISBN 978-9986-16-867-6

9 789986 168676


Edita Mildažytė "Pasimatymas su Lietuva"