Issuu on Google+

– Džeimsai, palik jà ramybëje. – Mano brangioji mergaite, ji vagilë. Patricia Wentworth (1878–1961) – paslaptinga garsiosios Agathos Christie pirmtakë. Penktoji panelës Silver byla: kur gali nuvesti svetimo turto troðkimas? Indijoje gimusi P. Wentworth visà gyvenimà praleido Anglijoje, Kamberlio miestelyje. 1923-iaisiais ji sukûrë pirmàjá ið septyniasdeðimties savo detektyviniø romanø. Garsiausiuose ið jø bylas tiria panelë Silver: smulkutë senamadiðkai apsirengusi Tenisono poezijà cituojanti moteris, turinti ypatingà talentà iðklausyti þmones… ir iðnarplioti nusikaltimo gijà. Patricios Wentworth knygos – geriausi „tikrø angliðkø bylø“ pavyzdþiai, stilingi retro detektyvai, gràþinantys mus á nepakartojamà, ramià praeitá, kai viskas dar buvo taip, kaip ir „turi bûti“. Atvykusi į Melingą aplankyti senos draugės, panelė Silver įsipainioja į istoriją, kuri prasidėjo prieš dvidešimt penkerius metus, kai artimos draugės, Henrietė ir Katerina, susipažino su Džeimsu Lesiteriu. Kadaise turtingos, o vėliau nusigyvenusios giminės atžalai reikėjo ne meilės, o pinigų. Taigi, nors ir labai trokšdamas Henrietės, Džeimsas iškeliavo į pasaulį krauti turtų, Katerina ištekėjo ir išvyko, o Henrietė, trumpiau – Rietė, liko auginti sesers sūnaus. Bet Katerina netrukus grįžo be vyro ir be pinigų. Džeimso motina, įnoringa, išdidi ir permaininga senoji ponia Lesiter, išnuomojo jai mažą namelį su baldais bei daiktais... Po dvidešimt penkerių metų, kai senoji Lesiter jau mirusi, o Katerina patogiai gyvena tarp prabangių daiktų, kuriuos jau laiko savais, staiga viską sudrumsčia netikėtas Džeimso Lesiterio grįžimas. Turtingas, išdidus ir negailestingas Džeimsas visai nelinkęs toliau kęsti nerūpestingo Katerinos gyvenimo jo sąskaita, todėl Katerina puola į paniką. O Džeimsas nelauktai bando atgaivinti savo jausmus Rietei. Ir štai – Džeimsas Lesiteris randamas negyvas. Kas labiausiai troško, kad tiesa neiškiltų aikštėn?


3


Pirmas skyrius

Marija Stiuart rašė: „Mano mirtis slypi mano gyvenime.“ Paprasčiau jai pritarti nei aiškintis, kas yra gyvenimas, o kas – mirtis. Atvykusi į Melingą aplankyti senų mokyklos laikų draugės, panelė Silver įsipainiojo į istoriją, kuri buvo prasidėjusi labai seniai ir kurios pabaiga galėjo likti nežinoma, nes tai, kas nutiko vakar, turi reikšmės šiandienai ir yra pavyzdys rytojui. Žinoma, nebūtina sekti tuo pavyzdžiu, bet kartais taip būna lengviau, o visa, kas lengva – vilioja. Taigi kada prasidėjo šis pasakojimas? Prieš dvidešimt penkerius metus, kai dvi merginos nuėjo į šokius ir susipažino su vienu jaunuoliu? Šviesiaplaukė Katerina Li ir tamsiaplaukė Henrietė Krei – aštuoniolikmetės Katerina ir Rietė, tolimos pusseserės, bendramokslės ir artimos draugės, ir Džeimsas Teodolfas Lesiteris, ką tik sulaukęs dvidešimt vienų. Veikiausiai viskas prasidėjo tada, o gal dar anksčiau, kai trys Lesiterių kartos ėmė iš gyvenimo viską, ko panorėjusios, o mainais vis eikvojo turtą, kol galiausiai paskutiniajam beliko iššvaistytas palikimas, senas apšiuręs namas ir 5


paveldėtas įsitikinimas, kad visas pasaulis guli po kojomis. Pasakojimas galėjo prasidėti čia arba mažumėlę vėliau, kai Džeimsas Lesiteris labiausiai pasaulyje troško Rietės Krei. Jis jai taip ir pasakė Melingo namų sode šviečiant gegužės mėnuliui, kai jai buvo devyniolika, o jam – dvidešimt dveji. Rietė papasakojo Katerinai, o Katerina pareiškė jai užuojautą. – Klausyk, brangioji, pinigų juk tikrai nėra, o teta Mildreda tiesiog įsius. Su ponia Mildreda abi merginas siejo sena draugystė ir tolima giminystė – ji buvo jų teta. Nė viena iš jų nebuvo bloga, tiesiog būtų buvusi visiškai nepageidaujama marti, kad ir kiek pinigų būtų turėjusi ponia Mildreda. Džeimsas negalėjo jų nė paliesti. Puoselėdamas dideles viltis ir nutaisęs užkariautojo veidą, jis iškeliavo į pasaulį susikrauti turto. Sulaukusi dvidešimt trejų, Katerina ištekėjo už Edvardo Velbio ir išvyko iš Melingo, o Rietė liko slaugyti paliegusios motinos ir auginti sesers sūnaus, Kerio Robertsono, nes Margareta su vyru išvyko į Indiją. Margareta ten ir mirė, o majoras Robertsonas, išlaukęs padorų laiką, vedė dar kartą. Jis siuntė pinigus Kerio mokslams, tačiau namo negrįžo ir pamažu liovėsi rašyti. Mirė, kai Keriui buvo penkiolika. Galbūt pasakojimą pradėjo Kerio pagieža pasauliui, su kuriuo jis niekaip negalėjo sutarti. O gal pradžia buvo Katerinos Velbi, bevaikės našlės, grįžimas. Mildreda Lesiter dar buvo gyva. Katerina nuėjo jos 6


aplankyti, nuoširdžiai paverkė ir jai buvo pasiūlyta už simbolinę kainą išsinuomoti vartininko namelį – Geithausą. – Žinai, Riete, ten tikrai labai miela... kur pažvelgsi, visur žydi tos žavingos mažytės garbanotosios rožės. O jis stovi Melingo žemėje – nemanai, kad tai labai malonu? Teta Mildreda sako, kad Aleksandras gali prižiūrėti ir mano sodą, nes jis ir taip viską tvarko. Labai malonu iš jos pusės. Aš galėsiu gyventi praktiškai už ačiū, ir kodėl gi ne, juk tiek ir teturėsiu įsikūrusi. Mane labai sukrėtė, kad Edvardas galėjo šitaip pasielgti, nes, žinai, kai įpranti turėti viską, ne taip lengva išmokti skaičiuoti kiekvieną pensą. Juk taip? Rietė keistai šyptelėjo. – Nežinau, Kate, matai, aš niekada neturėjau... – ji sąmoningai nutilo ir pridūrė: – Visko. Praėjus penkiolikai metų po šio pokalbio, panelė Silver atvyko aplankyti savo senos bičiulės ponios Voisės.

7


Antras skyrius

Traukiniui sustojus Lentono stotyje, panelė Modė Silver užsegė talpų krepšį su mezginiu ir pinigine, iš kurios ką tik ištraukė bilietą, ir sustojusi ant gana nepatogaus aukšto laiptelio ėmė dairytis nešiko ir ponios Voisės. Pirmiausia mintyse kilo klausimas: kaip ją atpažinti prabėgus šitiekai metų – jie galėjo ištrinti mergaitės bruožus, kuriuos ji prisimena. Sisė Kristofer tapo Cecilija Voisė, o mergaitės, susidraugavusios dar mokykloje, – solidžios damos. Panelė Silver nemanė esanti labai pasikeitusi. Dar tą patį rytą susimąsčiusi žvelgdama į seną fotografiją, padarytą baigus mokyklą ir ruošiantis imtis pirmųjų guvernantės pareigų, ji galvojo, jog likę visai nemažai panašumo. Dabar jos plaukai buvo mažumėlę pražilę, tačiau pelės pilkumo spalvos buvo likę ir veikiausiai išliks iki galo. Ji tebesišukavo kaip anksčiau – Aleksandros kirpčiukai labai kietai suveržti tinkleliu. Gražūs bruožai nė trupučio nepaseno. Šviesi, lygi oda tapo senesnė, bet neprarado šviesumo ar lygumo. O štai rūbai nebebuvo tie patys, tačiau to paties stiliaus – penktus 8


metus sėkmingai dėvimas juodas paltas, mažas kailinis šalikėlis, senesnis, plonesnis ir blyškesnis nei buvo prieš dešimt metų, bet vis dar toks jaukus, toks patogus. Net vasarą panelė Silver niekur neidavo be jo, nes buvo patyrusi, kaip nepaprastai šalta ir vėjuota gali būti naktį kaime. Skrybėlė beveik priminė aną fotografijoje – pakaušyje plazdėjo daugybė kaspinų, o kairėje pūpsojo neužmirštuolių ir našlaičių puokštelė. Kadangi panelė Silver neatsisakė to, ką laikė geru skoniu, draugai galėjo lengvai ją atpažinti. Tačiau Sisė Kristofer – na, atvirai šnekant, Sisei Kristofer galėjo nutikti kas tik nori. Iš praeities iškilo aukštos, liesos, nepaprastai smalsios, nuolat paleidusios liežuvį mergaitės didžiulėmis pėdomis paveikslas. Apžvelgusi peroną, panelė Silver papurtė galvą ir atsikratė vizijos, nes čia jos pasitikti skubėjo stambi moteriškė storu languoto tvido kostiumu ir aplamdyta skrybėle ant pakaušio. Ne Sisė Kristofer, seniai mirusi ir pradingusi, o tikrų tikriausia Cecilija Voisė, sukaitusi, skubanti, trykštanti energija ir kupina nuoširdžiausių jausmų. Nespėjusi suvokti, kas vyksta, panelė Silver kaipmat buvo išbučiuota. – Mode! Tave bet kur pažinčiau! Na, žinoma, mudvi pasenome keleriais metais – neminėsime, kiek! Ne tai turėjau galvoje. Visada sakiau, kad pagyvenę žmonės laimingiausi. Visi tie varginantys reikalai – būti įsimylėjusiai ir svarstyti, kas tavęs laukia, – jau praeityje, dabar turi draugų, susitvarkei gyvenimą ir maloniai 9


plauki pasroviui. Hokinsai, čionai! – moteris apsidairė ir čiupo už rankos pro šalį einantį nešiką. – Ši ponia turi bagažo. Mode, pasakyk jam, kur tavo lagaminai, ir jis nuneš juos į automobilį. Kol nuvažiavo jardą nuo stoties mažu automobiliu, kuris pasirodė esąs labai ankštas keleivėms, ponia Voisė garsiai džiūgavo taip nekantriai lauktu susitikimu. – Skaičiavau dienas – kaip darydavom semestro pabaigoje. Keista, kad šitiek metų nebendravom, o juk žinai, kaip būna – prisieki amžiną draugystę, iš pradžių rašai šūsnimis, paskui imi rašyti mažiau, o galiausiai visai liaujiesi rašyti. Viskas nauja, sutinki begalę įvairių žmonių. Žinoma, vėliau iškeliavau į Indiją ir ištekėjau, ir nebuvau labai laiminga, vis dėlto drįstu sakyti, kad nemažai buvo ir mano kaltės... o jeigu reikėtų viską pakartoti, nors tai gyvenime ir neįmanoma, tikriausiai tvarkyčiausi geriau. Šiaip ar taip, viskas jau baigta. Vargšelis Džonas mirė prieš dvi dešimtis metų, o išsiskyrėme mudu dar anksčiau. Iš dėdės paveldėjau šiek tiek pinigų, todėl galėjau jį palikti. Ir nuo to laiko gyvenu Melinge. Prisimeni, mano tėvas čia dirbo pastoriumi. Taigi visada Melingą laikiau namais. Kai čia grįžau, tegyveno tik metus. Bet aš pasistačiau namą ir labai patogiai įsikūriau. Taigi, o dabar papasakok apie save. Juk dirbai guvernante – kas, po galais, privertė tave tapti sekle? Žinai, kai sutikau Elviną Grei – ji lyg ir tolima pusseserė – ir ji papasakojo apie tave ir tą siaubingą žmogžudystės bylą apie 10


moterį ir amžinybės auskarus... na, pirmiausia pamaniau, kad tai negali būti tu, paskui ji tave apibūdino, aš parašiau tau ir štai – prašom! Bet tu taip ir nepasakei, kas tave paskatino... turiu galvoje, tapti sekle. Kad ir kas būtų pasikeitę per tuos ilgus metus, Cecilija Voisė tebeturėjo palaidą Sisės Kristofer liežuvį. Panelė Silver tyliai ir mandagiai kostelėjo. – Gana sunku pasakyti... visokių aplinkybių rinkinys... manau, taip man buvo lemta. Mano mokytojos patirtis nepaprastai vertinga. – Turi man viską papasakoti, – entuziastingai ištarė ponia Voisė. Šiuo metu ji turėjo sukti į patį alėjos pakraštį, kad nekliudytų dviejų jaunuolių, stovinčių priešais gyvatvorę. Panelė Silver smalsiai nužvelgė juodu – ryškiai raudonais drabužiais vilkinčią merginą ir aukštą jaunuolį pilkomis flanelinėmis kelnėmis ir laisvu tvido švarku. Mergina buvo pernelyg žavi – tikrai per daug. Keistas vaizdas rudens dieną kaimo kelyje – plazdančiais drabužiais, šviesiai auksiniais plaukais, rūpestingai nusipudravusi. Vaikinas žvelgė niūriai ir buvo susierzinęs. Ponia Voisė pamojavo pro langelį, atsargiai praslinko pro šalį ir paaiškino: – Tai Keris Robertsonas. Jis vieši pas savo tetą Rietę Krei, kuri jį užaugino. Mergina apsistojo kartu. Jis ją atsivežė – tiesiog atsivežė nepaisydamas, ar tau tai patiks, ar ne. Bent jau taip sako Katerina Velbi, o ji, regis, žino visus Rietės reikalus. Šių laikų manieros! Įsi11


vaizduoju, ką tėvas būtų pasakęs, jei kuris mano brolis būtų grįžęs ir pareiškęs: „Čia Fensė Bel.“ – Fensė? – Jis taip ją vadina. Manau, jos vardas Fransė. Ir dar manau, kad netrukus išgirsime, jog juodu susižadėjo... arba tuokiasi, – Cecilija širdingai nusikvatojo. – O gal ir ne... juk niekada negali garantuoti, taip? Vieną kartą nudegęs elgiesi gerokai atsargiau. Keris jau buvo vedęs – vieną tų išpaikintų blondinių. Ji su kažkuo pabėgo, o paskui mirė. Tai nutiko bene prieš dvejus metus ir, reikia manyti, pamokė jį atsargumo. – Ji labai graži, – maloniai atsiliepė panelė Silver. Ponia Voisė prunkštelėjo taip pat, kaip mokykloje – už tai dažnai gaudavo pylos. – Vyrai neturi nė lašo sveiko proto, – pareiškė ji. Prieš jų akis atsivėrė tipiškas kaimo paveikslas: žalumoje paskendęs kaimas, tvenkinys ir antys, bažnyčia ir senovinis šventorius, klebonija, kaimo užeiga su siūbuojančia iškaba, ant kurios nupiešto kviečių pėdo buvusi auksinė spalva dabar nebesiskyrė nuo išblukusio fono; kolonos prie įėjimo ir didžiulio namo sargo namelis; namelių eilės, kurių darželiuose tebešvietė saulėgrąžos, flioksai ir astrai. – Aš gyvenu iškart už Grino, – tarė ponia Voisė. Ir kilstelėjo ranką nuo vairo parodyti. – Šalia bažnyčios – klebonija, gerokai per didelė ponui Eingeriui. Jis viengungis, o namus tvarko jo sesuo. Man ji nepatinka – niekada nepatiko, – nors negaliu sakyti, kad kaimui neduoda jokios naudos, nes taip nėra. Pastorius norėtų 12


vesti Rietę Krei, bet ji jo nenori – nežinau kodėl, nes jis labai žavingas vyras. Taigi, o štai Rietės namelis – tas baltas su gyvatvore. Jos tėvas buvo mūsų daktaras – labai labai gerbiamas. O šitas keliukas tarp kolonų nuvestų tave į Melingą. Jis priklauso Lesiteriams, tačiau senoji ponia Lesiter prieš kelerius metus mirė, o jos sūnus šiose vietose nesirodė daugiau kaip dvidešimt metų. Jis net nedalyvavo motinos laidotuvėse, nes ji mirė karo metu, o jis, manau, buvo išvykęs iš Anglijos. Matai, jis buvo susižadėjęs su Riete, bet sužadėtuvės nutrūko – ne dėl pinigų, nors nuo to laiko jis daug jų uždirbo... tiesiog įprasti vaikinų ir merginų reikalai. Nė vienas taip ir nerado sau poros, o dabar mes visi baisiai susidomėję, kadangi jis neseniai sugrįžo. Po šitiek metų! Žinoma, ne todėl, kad kas nors galėtų iš to išeiti, bet juk žinai, kaime veikiau numirsi, nei nesidomėsi kaimynų reikalais. Šioje vietoje panelė Silver susiprato pasakyti, kad žmonės visada viskuo domisi. Ponia Voisė sulėtino greitį, kad nepartrenktų šuns. – Bėk šalin, Roveri, negalima kasytis vidury kelio! – šūktelėjo ir atsisuko į panelę Silver. – Vieną dieną kas nors jį pervažiuos, tikiuosi, tai būsiu ne aš. – Ir pasakojo toliau. – Katerina Velbi gyvena Melingo sargo namelyje – štai ten, iškart už kolonų. Tą namelį jie vadina Geithausu, bet jis tikrai daug geresnis už kai kuriuos namus. Katerina yra tartum Lesiterių sąsaja – jai tai labai patogu, nes namas teko praktiškai veltui, be to, ji dar gauna vaisių ir daržovių. Todėl tikiuosi, kad 13


Džeimsas Lesiteris neišmes jos, nes neįsivaizduoju, ką ji darytų, jeigu tai nutiktų. Panelė Silver kostelėjo. – Ar ji neturi jokių lėšų? Ponia Voisė pabrėžtinai linktelėjo. – Sakyčiau, praktiškai jokių, nors pažiūrėjęs į ją to nepasakytum. Pakviečiau ją arbatos, tai pati pamatysi. Ji vis dar labai graži, nors man visada mielesnė buvo Rietė. Jos vienmetės, keturiasdešimt trejų, bet šiais laikais niekas tiek neduotų. Kremai, pudros, losjonai, lūpų dažai ir ilgalaikės šukuosenos... iš tikrųjų, jei išsaugai figūrą, niekas nekreipia dėmesio į amžių. Katerinai duotum ne daugiau kaip trisdešimt. Žinoma, jeigu prisiauginsi svorio kaip aš, viskas taps akivaizdu. Šiaip ar taip, nemanau, kad man reikia nerimauti – ne mano būdui jaudintis dėl menkniekių. Na, štai – atvykome! Kalbėdama ji pasuko į mažyčio namo kiemą. Ryškiai raudonų snapučių ir skaisčiai mėlynų lobelijų lysvės žydėjo abipus paradinių durų. Šios buvo vos blyškesnės už raudonų plytų sienas. Net ir po dvidešimties metų Steiplhersto namas atrodė lyg ką tik baigtas statyti: detalės nudažytos sodriai žalia spalva, blizgantis durų belstukas ir apskritai nepriekaištinga išvaizda. Sodyba išsiskyrė kaimo fone kaip rausvos flanelės skiautė ant seno minkšto brokato. Vis dėlto ne tas palyginimas atėjo panelei Silver į galvą, nes ji nesidomėjo ankstyvąja Anglijos buitine architektūra – „tokia tamsia, tokia nepatogia ir labai dažnai tokia baisiai antisanitarine.“ 14


Ji nutarė, kad Steiplherstas – visai patogi buveinė. Abi labai susijaudino ir nudžiugo, kai sena draugė paėmė už rankos, jausmingai ją suspaudė ir pasakė: – Štai, čia mano nameliai. Tikiuosi, maloniai juose paviešėsi.

15


– Džeimsai, palik jà ramybëje. – Mano brangioji mergaite, ji vagilë. Patricia Wentworth (1878–1961) – paslaptinga garsiosios Agathos Christie pirmtakë. Penktoji panelës Silver byla: kur gali nuvesti svetimo turto troðkimas? Indijoje gimusi P. Wentworth visà gyvenimà praleido Anglijoje, Kamberlio miestelyje. 1923-iaisiais ji sukûrë pirmàjá ið septyniasdeðimties savo detektyviniø romanø. Garsiausiuose ið jø bylas tiria panelë Silver: smulkutë senamadiðkai apsirengusi Tenisono poezijà cituojanti moteris, turinti ypatingà talentà iðklausyti þmones… ir iðnarplioti nusikaltimo gijà. Patricios Wentworth knygos – geriausi „tikrø angliðkø bylø“ pavyzdþiai, stilingi retro detektyvai, gràþinantys mus á nepakartojamà, ramià praeitá, kai viskas dar buvo taip, kaip ir „turi bûti“. Atvykusi į Melingą aplankyti senos draugės, panelė Silver įsipainioja į istoriją, kuri prasidėjo prieš dvidešimt penkerius metus, kai artimos draugės, Henrietė ir Katerina, susipažino su Džeimsu Lesiteriu. Kadaise turtingos, o vėliau nusigyvenusios giminės atžalai reikėjo ne meilės, o pinigų. Taigi, nors ir labai trokšdamas Henrietės, Džeimsas iškeliavo į pasaulį krauti turtų, Katerina ištekėjo ir išvyko, o Henrietė, trumpiau – Rietė, liko auginti sesers sūnaus. Bet Katerina netrukus grįžo be vyro ir be pinigų. Džeimso motina, įnoringa, išdidi ir permaininga senoji ponia Lesiter, išnuomojo jai mažą namelį su baldais bei daiktais... Po dvidešimt penkerių metų, kai senoji Lesiter jau mirusi, o Katerina patogiai gyvena tarp prabangių daiktų, kuriuos jau laiko savais, staiga viską sudrumsčia netikėtas Džeimso Lesiterio grįžimas. Turtingas, išdidus ir negailestingas Džeimsas visai nelinkęs toliau kęsti nerūpestingo Katerinos gyvenimo jo sąskaita, todėl Katerina puola į paniką. O Džeimsas nelauktai bando atgaivinti savo jausmus Rietei. Ir štai – Džeimsas Lesiteris randamas negyvas. Kas labiausiai troško, kad tiesa neiškiltų aikštėn?


Patricia Wentworth "Panelės Silver viešnagė"