Issuu on Google+

„Moters kvapas mano ðnervëse... Að per ilgai buvau vieniðas, ir man maloniai kvepia tik dalykai, tolimi nuo lentpjûviø ir Sidnëjaus.“

Australø raðytoja Colleen McCullough (g.1937) milijonus skaitytojø suþavëjo á 20 kalbø iðverstu pasauliniu bestseleriu „Erðkëèiø paukðèiai“, o dabar savo pasakojimo talentà ji demonstruoja naujoje knygoje „Morgano kelias“ (2000) – romane apie tai, kaip Anglija XVIII a. kolonizavo Australijà, kaip anglas Rièardas Morganas, smuklininkas ir ginklakalys, tampa vienu pirmøjø katorgininkø, pasiøstø á naujà kolonijà. Tai buvo vienas didþiausiø eksperimentø su þmonëmis: apgyvendinti nepaþástamame þemyne Anglijos nusikaltëlius. Rièardas Morganas, dvylika mënesiø kalëjæs audringose jûrose, pradeda sukreèiamà mëginimà iðgyventi prieðiðkoje naujoje þemëje, kur, nugalëjæs visas klûtis, atras naujà meilæ ir naujà gyvenimà. C. McCullough – talentinga pasakotoja, gebanti pavergti skaitytojà. Herojai ir plëðikai, jø þargonas, epochos detalës, intrigos, komiðkas palengvëjimas po átampos, iðdavystës ir aistringos meilës nuotykis – visa tai daro kûriná ásimintinà ir patrauklø visiems, pasiilgusiems tikro romano.


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

VILNIUS 2011

3


4

COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

UDK 820(94)-3 Mc748

ISBN 9986-16-331-5

Colleen McCullough MORGAN’S RUN Simon&Schuster, 2000

© 2000 by Colleen McCullough Originally published in hardcover in 2000 by Simon & Schuster, Inc. © Rasa Akstinienë, vertimas á lietuviø kalbà, 2004 © Ilona Kukenytë, virðelio dizainas, 2004 © „Tyto alba“, 2006


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

Rikui, broliui Dþonui, Veidui, Dþo, Helenai ir daugybei ðiandien gyvø þmoniø, kurie gali atsekti savo ðaknis tiesiai iki Rièardo Morgano. Bet labiausiai ði knyga skiriama mano mylimai Matildai, Rièardo Morgano proproproproproanûkei.

5


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

Mes gimstame turëdami daugybæ savybiø; apie kai kurias ið jø niekada nesuþinosime. Viskas priklauso nuo kelio, kurá mums skiria Dievas.

7


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

P I R M A

D A L I S

Nuo 1775 metø rugpjûèio iki 1784 metø spalio

9


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

11

– Prasidëjo karas! – suriko misteris Dþeimsas Fislveitas. Visi, iðskyrus Rièardà Morganà, pakëlë galvas ir atsisuko á tarpdurá, kur stovëjo storas þmogënas ir mosikavo plonu popiergaliu. Akimirkà galëjai girdëti musæ skrendant, paskui nuo kiekvieno smuklës stalelio, iðskyrus Rièardo Morgano, pradëjo sklisti sumiðæ riksmai. Rièardas beveik neatkreipë dëmesio á sukreèiantá praneðimà: argi svarbus karas su trylika Amerikos kolonijø, palyginti su vaiko, kurá jis laikë ant rankø, likimu? Prieð keturias dienas vaistininkas pusbrolis Dþeimsas paskiepijo maþylá nuo raupø, ir dabar Rièardas Morganas skausmingai galvojo, ar skiepai padës. – Nagi, Dþemai, paskaityk mums, – ið uþ prekystalio papraðë Dikas Morganas, smuklininkas ir Rièardo tëvas. Nors lauke tvieskë vidurdienio saulë ir ðviesa skverbësi pro „Kuperio herbo“ langus, paauksindama stiklus, didþiajame kambaryje tvyrojo prieblanda. Taigi misteris Dþeimsas Fislveitas nuþingsniavo prie prekystalio, kur spingsojo þibalinë lempa; ið abiejø jo milinës kiðeniø kyðojo pistoletø rankenos. Akiniai nuslydo ant nosies galo, jis ëmë garsiai skaityti, o balsas dramatiðkai kilo ir leidosi. Jo kalbos nuotrupos ásiskverbë á Rièardo Morgano nerimo rûkà – tik fraziø nuotrupos: „atviras ir vieðas maiðtas… ið visø jëgø stengiamasi numalðinti ðá maiðtà ir iðkelti maiðtininkams bylas…“ Matydamas niekinantá tëvo þvilgsná, Rièardas nuoðirdþiai mëgino susikaupti. Bet juk prasideda karðèiavimas? Ar tikrai? Jei taip, tai skiepai ið tiesø prisiëmë. O jei prisiëmë, ar


12

COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

Viljamas Henris bus ið tø, kurie vis viena susirgs? Vis viena numirs? Ne, brangusis Dieve! Misteris Dþeimsas Fislveitas artëjo prie pabaigos. – „Burtai mesti! Kolonijos turi pasiduoti arba triumfuoti!“ – sugriaudëjo jis. – Kaip keistai pareiðkë karalius, – ásiterpë smuklininkas. – Keistai? – Atrodo, karalius mano, jog kolonija gali triumfuoti. – Bet að tuo labai abejoju, Dikai. Jo kalbø raðytojas – kaþkoks niekingas kvaiðelio lordo Bjuto* sekretoriûkðtis, – iðdrásiu pasakyti, susiþavëjæs retorine pusiausvyra, kà? – tardamas paskutiná þodá, jis parodë smiliumi sau á burnà. Smuklininkas iðsiðiepë ir ápylë romo á maþà alaviná puodukà, paskui apsisuko ir kreida nubrëþë brûkðná grifelinëje lentelëje, pritvirtintoje ant sienos. – Dikai, Dikai! Mano naujienos pritraukia þmones á smuklæ! – Ne, nepritraukia. Anksèiau ar vëliau bûtume tai iðgirdæ, – smuklininkas atsirëmë alkûnëmis á prekystalá, kur jau buvo iðdaubtos dvi negilios þymës, ir ásispoksojo á ginkluotà ir miliniuotà misterá Fislveità, kuriam akivaizdþiai trûko keliø varþteliø. Buvo tvanki vasaros diena. – Tikrai, Dþemai, ði þinia nëra visai netikëta, bet vis dëlto ðokiruojanti. Niekas nemëgino ásiterpti á jø pokalbá; Dikas Morganas gynë savo klientus, o Dþemas Fislveitas jau seniai mëgavosi vieno ið ekscentriðkiausiø Bristolio intelektualø reputacija. Klientai buvo patenkinti, galëdami klausytis ir maukti savo pasirinktus svaigalus – romà, dþinà, alø, Bristolio pienà. Dvi Morganø þmonos vaikðtinëjo po smuklæ, imliojo iðtuðtintus puodukus ir duodavo juos Dikui, kad ðis pripiltø gërimo ir nubrëþtø dar vienà brûkðná lentelëje. Buvo beveik pietø metas; ðvieþios duonos, kurià Pegë Morgan kà tik atsineðë ið * John Stuart Bute (1713–1792) – 3-iasis grafas, ðkotø dvariðkis ir toriø politikas. 1762– 1763 m. – ministras pirmininkas.


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

13

kepëjo Dþenkinso, kvapas smelkësi pro kitus kvapus, kurie per atoslûgá atsklisdavo á Bristolio smuklæ, stovinèià prieplaukoje. Daugelis èia esanèiø vyrø, moterø ir vaikø pasiliks ir uþsisakys tos paèios ðvieþios duonos, minkðto sviesto gumulëlá, Somerseto sûrio gabalà, alaviná pusdubená su garuojanèia jautiena ir bulvëmis, plaukiojanèiomis tirðtame padaþe. Tëvas varstë Rièardà þvilgsniu. Miglotai nujausdamas, kad Dikas smerkia já uþ iðtiþimà, Rièardas svarstë, kà èia pasakius. – Manau, mes tikëjomës, – sumurmëjo jis, – kad jokia kita kolonija neparems Masaèusetso ir perspës já, kad viskas nuëjo per toli. Argi jie ið tiesø mano, kad karalius nusiþemins ir skaitys jø laiðkà? Arba, net jei tai padarys, kad patenkins jø reikalavimus? Jie – anglai! Karalius yra ir jø karalius. – Nesàmonë, Rièardai! – ðiurkðèiai atrëþë misteris Fislveitas. – Lyg apsëstas nerimauji dël vaiko, tai ir tavo màstymo aparatas ima kliuvinëti! Karalius ir jo pataikûnai ministrai taip nusiþemino, kad jø valdomà salà iðtiko katastrofa! Aðtuoni tûkstanèiai tonø Bristolio kroviniø gráþo neiðkrauti ið trylikos kolonijø dar metams nesuëjus! Bankrutavo serþo fabrikas Redklife, ir keturi ðimtai ten dirbusiø sielø uþgriuvo parapijieèiams ant galvø! O kà jau kalbëti apie vieèiukæ prie Uosto sienos, kuri gamina spalvotus brezentinius patiesalus Karolinai ir Dþordþijai! Vamzdþiø gamintojai, muilo virëjai, buteliø liejikai, cukraus ir romo gamintojai... Dël Dievo meilës, þmogau! Daugiausia prekiaujame su ðalimis anapus Vakarø vandenyno, ir trylika kolonijø sudaro ne menkiausià prekybos dalá! Karas su trylika kolonijø – tai komercinë saviþudybë! – Manau, – tarë smuklininkas, paëmæs popiergalá ir permetæs já þvilgsniu, – kad lordas Nortas* iðdavë... Na, paskelbë Ginkluoto maiðto nuslopinimo proklamacijà. * Frederick North (1732–1792), britø toriø politikas, 1770–1782 m. ministras pirmininkas. Jis siekë iðvengti Amerikos Nepriklausomybës karo, bet buvo pripaþintas kaltu uþ Amerikos kolonijø netektá.


14

COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

– Ðio karo negalime laimëti, – pareiðkë misteris Fislveitas ir lûkuriuodamas laikë tuðèià puodukà prieðais Megæ Morgan. – Nagi, Dþemai! – vël pamëgino ásiterpti Rièardas. – Mes sumuðëme Prancûzijà po Septyneriø metø karo... Esame ðauniausia ir narsiausia pasaulio ðalis! Anglijos karalius nepralaimi karø. – Nes jis kariauja netoli Anglijos arba prieð pagonis, arba prieð nemokðas laukinius, kuriuos parduoda jø paèiø vadai. Bet trylikos kolonijø vyrai yra anglai, kaip tu teisingai pasakei. Jie civilizuoti ir susipaþinæ su mûsø metodais. Jie mûsø kraujo, – misteris Fislveitas atsiloðë, atsiduso, didingai suraukë nuo alkoholio paraudusià á bulvæ panaðià nosá. – Jie mano, kad lengvai atsilaikys, Rièardai. Jie apgauti, apspjaudyti, iðniekinti. Taip, jie anglai, taèiau niekada nebuvo labai sàþiningi. Ir jie yra labai toli nuo mûsø, taigi mûsø nemokða karalius ir jo ministrai ëmësi sunkaus darbelio. Gali sakyti, kad mûsø laivynas laimi karus... argi daug laiko praëjo nuo tada, kai mus sustabdë ar parbloðkë þemyno armija ne mûsø salose? Taèiau kaip galësime laimëti jûros karà su prieðininkais, neturinèiais laivø? Privalësime kovoti sausumoje. Trylika skirtingø menkai sujungtø þemës lopinëliø. Kovosime su prieðais, kurie nëra tokie susivienijæ, jog elgtøsi kaip kariuomenë. – Tu kà tik sutriuðkinai savo paties argumentus, Dþemai, – nusiðaipë smuklininkas, bet padavë puodukà su romu Megei ir nepaëmë kreidos. – Mûsø armijos pirmarûðës. Kolonistai negalës joms pasiprieðinti. – Sutinku, sutinku! – riktelëjo Dþemas ir pakëlë dovanoto romo puodukà á ðeimininko, kuris buvo kaip reta dosnus, sveikatà. – Kolonistai tikriausiai niekada nelaimës mûðio. Bet jiems nebûtina laimëti mûðius, Dikai. Jiems reikia tik atsilaikyti. Juk kovosime jø ðalyje, o ne Anglijoje, – jis ákiðo rankà á kairæ milinës kiðenæ, iðsitraukë didþiulá pistoletà, trinktelëjo já ant stalo, o smuklës lankytojai ið siaubo sukvykë ir suþviegë... Rièar-


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

15

das, kuris ant rankø laikë kûdiká, taip greitai nusuko vamzdá á ðalá, kad niekas nespëjo në mirktelëti. Visi þinojo, kad pistoletas uþtaisytas. Nekreipdamas dëmesio á sukeltà siaubà, misteris Fislveitas pasikniso kiðenëje ir iðsitraukë keletà sulankstytø plono popieriaus lapukø. Tyrinëjo juos vienà po kito; akiniai padidino blyðkiai mëlynas krauju pasruvusias akis, juodi ir garbanoti plaukai iðslydo ið kuodo, atidþiai suriðto kaspinu – misteris Dþeimsas Fislveitas neneðios perukø ar kasos. – A! – pagaliau ðûktelëjo jis, mostelëjæs Londono naujienø puslapiu. – „Kuperio herbo“ damos ir dþentelmenai, prieð septynis su puse mënesio Lordø rûmuose vyko karðti debatai, per kuriuos tas kilnusis senis, Viljamas Pitas*, Èetemo grafas, kaip kalbama, pasakë savo didingiausià oracijà, gindamas kolonistus. Bet mane sujaudino ne Èetemo grafo þodþiai, – tæsë misteris Fislveitas. – Pacituosiu jums Rièmondo kunigaikðtá: „Galite padeginëti ir niokoti, bet tai nebus valdymas!“ Tai tiesa, tikra tiesa! Dar vienas dalykëlis. Manau, kad tai viena ið didþiøjø filosofiniø tiesø, nors lordai ëmë prunkðèioti, kai jis tai pasakë: „Jokiø þmoniø dar niekada nebuvo galima priversti paklusti tokiai valdymo formai, kurios jie sako nepriimsià“. Jis linkèiodamas apsidairë. – Ðtai kodël að sakau, kad visi mûðiai, kuriuos laimësime, bus nenaudingi ir labai menkai tepaveiks karo rezultatus. Jei kolonistai atsilaikys, jie privalës laimëti, – jis þibanèiomis akimis sulankstë popieriø, ásigrûdo lapus atgal á kiðenæ ir ant jø áleido pistoletà. – Per daug iðmanai apie ginklus, Rièardai, ðtai kur tavo bëda. Nei vaikui, nei jokiam kitam èia esanèiam þmogui negrësë pavojus, – jo gerklëje kaþkas sugurguliavo, o suspaustos lûpos sujudëjo. – Visà gyvenimà gyvenau ðioje dvokianèioje kloakoje, vadinamoje Bristoliu, ir maþindavau mo* William Pitt (1708–1778), 1-asis Èetemo grafas. Jis 1763 m. uþbaigë Septyneriø metø karà.


16

COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

notonijà, ðaipydamasis savo pamfletuose ið kai kuriø pûliuojanèiø toriø vyriausybës þaizdø, nuo kvakeriø iki ðeikeriø* ir kingmeikeriø**. – Jis pamojavo auditorijai aplamdyta trikampe skrybële ir uþsimerkë. – Jei kolonistai atsilaikys, jie privalo laimëti, – pakartojo. – Bet kuris Bristolio gyventojas paþásta tûkstanèius kolonistø – jie ðmëkðèioja visur kaip ðikðnosparniai vakaro prieblandoje. Dikai, Imperija mirðta! Mûsø angliðkos gerklës pirmà kartà ima gargaliuoti. Að paþástu kolonistus ir teigiu, kad jie laimës. Lauke pasigirdo keisti grësmingi garsai – daugybë ápykusiø balsø; iðkreiptos praeiviø figûros, neskubiai einanèios pro langus, staiga virto bëganèiomis dëmëmis. – Maiðtininkai! – Rièardas paðoko ant kojø, duodamas vaikà þmonai. – Pege, mauk á virðø su Viljamu Henriu! Mama, eik su jais, – jis paþvelgë á misterá Fislveità. – Dþemai, ar ketini ðaudyti abiem pistoletais, ar vienà duosi man? – Liaukis, liaukis! – Dikas iðsikrapðtë ið uþ prekystalio ir mëgino sutrukdyti Rièardui, aukðtam ir raumeningam vyrui. – Ðiame Plaèiosios gatvës gale niekas nematë maiðtininkø, net tada, kai angliakasiai atëjo ið Kingsvudo ir suèiupo sená Brikdeilá. Nebuvo jø èia ir tada, kai siautëjo jûreiviai. Jei kas ir vyksta, tai nëra maiðtas, – jis nuþingsniavo prie durø. – Taèiau þadu paþiûrët, kas darosi, – tarë jis ir pranyko bëganèioje minioje. „Kuperio herbo“ lankytojai, áskaitant Rièardà ir Dþemà Fislveità, nusekë jam ið paskos. Pastarajam ið milinës kiðeniø vis dar kyðojo pistoletai. Visà gatvæ uþplûdo þmonës, iðtiesæ kaklus þmonës lenkësi ið kiekvienos mansardos; nesimatë në vieno grindinio akmens, në vienos naujos ðaligatvio plokðtës abiejose Plaèiosios gatvës *Religinë sekta, tikinti antruoju Kristaus atëjimu, ákurta Anglijoje 1750 m. Jos nariai gyvena miðriose bendruomenëse ir laikosi celibato. ** Asmuo, kuris iðkelia lyderius, naudodamasis savo politine átaka.


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

17

pusëse. Trys vyrai ásibrovë á minià ir drauge su ja ëjo Vyno ir Kvieèiø gatviø sankryþos link. Ne, jie nebuvo maiðtininkai. Jie buvo turtingi, ypaè pikti dþentelmenai, einantys be vaikø ir moterø. Kitoje Plaèiosios gatvës pusëje, truputá arèiau verslo centro, prie miesto tarybos ir birþos stovëjo „Baltojo liûto“ uþeiga, Tvirtos draugijos ðtabas. Ten buvo toriø klubas, stipriai rëmæs jo didenybæ Britanijos karaliø Jurgá III. Klubo vyrai bûdavo jam iðtikimi iki mirties. Minia apsupo ðalia esanèià „Amerikos“ kavinæ, kurios raudonà baltà vëliavà su daugybe juosteliø dauguma Amerikos kolonistø naudojo kaip pagrindiná transparantà, kai netikdavo Konektikuto, Virdþinijos ar kurios kitos kolonijos vëliava. – Manau, – visai be reikalo ëmë ðnibþdëti Dikas Morganas, – verèiau gráþkime á „Kuperio herbà“ ir stebëkime ið mansardos. Jie gráþo, uþkopë drebanèiais aplûþusiais laiptais uþ prekystalio ir galiausiai priëjo prie suveriamøjø langø, kurie buvo pavojingai toli iðsikiðæ virð Plaèiosios gatvës. Galiniame kambaryje verkë maþasis Viljamas Henris, o jo motina ir senelë guguodamos ir pliaukðëdamos lieþuviu lankstësi virð vaikiðkos lovytës; kol Viljamas Henris taip baisiai sielvartavo, Pegei ar Megei visai nerûpëjo klegesys lauke. Rièardas prisijungë prie moterø – ir jo neviliojo triukðmas. – Rièardai, jis nemirs per tas kelias minutes! – nemandagiai ðûktelëjo Dikas ið priekinio kambario. – Po velniø, eikð èia ir þiûrëk! Rièardas nenoriai atëjo, pasilenkë pro langà ir nustebæs þioptelëjo. – Jankiai, tëve! Kristau, kà jie daro su tais daiktais? Ið tiesø tai buvo „daiktai“ – dvi skudurinës baidyklës; jos buvo gana profesionaliai prikimðtos ðiaudø, vis dar smilko iðdegutuotos ir iðvoliotos plunksnose. Iðskyrus galvas, ant kuriø buvo uþdëtos kolonistø emblemos – jø beprotiðkai nemadin-


18

COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

gos, bet labai patogios skrybëlës, kuriø graiþai buvo taip nukaræ, kad skrybëlës virðus atrodë kaip virto kiauðinio trynio pûslelë. – Aûû! – subaubë Dþemas Fislveitas, pastebëjæs gerai paþástamà veidà, priklausantá gerai þinomam, prabangiai aprengtam kûnui, kuris sëdëjo ant arkliniø roguèiø, prikrautø aukðtø statiniø. – Ponaiti Harfordai, kas vyksta? – Tvirta draugija sako, kad pakorë Dþonà Henkokà ir Dþonà Adamsà!* – atsiðaukë kvakeris plutokratas. – Kà, dël to, kad generolas Geidþas atsisakë suteikti jiems malonæ po Konkordo?** – Neþinau, ponaiti Fislveitai, – aiðkiai iðsigandæs, kad jis irgi bus kaip nors labai nepagarbiai apdainuotas pamflete, Dþozefas Harfordas nulipo nuo savo pranaðumà teikianèios vieèiukës ir ásimaiðë á minià. – Veidmainys! – suðnypðtë misteris Fislveitas. – Semiuelis Adamsas, o ne Dþonas Adamsas, – dabar jau kiek susidomëjæs pataisë Rièardas. – Juk tai turi bûti Semiuelis Adamsas? – Jei Tvirta draugija norëjo pakarti turtingiausius Bostono pirklius, tada taip, tada turi bûti Semiuelis. Bet Dþonas daugiau raðo ir kalba, – atsakë misteris Fislveitas. Jûreiviø mieste nebuvo sunku sumaniai suriðti dvi virves á budelio kilpas; stebuklingai atsirado dvi kilpos, ir dvi nuogos, negrabios þmogaus dydþio lëlës buvo iðkeltos uþ kaklø prie Amerikos kavinës þenklo, èia jos tingiai sukinëjosi ir lëtai smilko. Iðliejæ ánirðá, daugybë Tvirtos draugijos vyrø pranyko uþ kvieèianèiø mëlynø toriø „Baltojo liûto“ uþeigos durø. * John Adams (1735–1826), amerikietis federalistas. Jis padëjo parengti 1776 m. Nepriklausomybës deklaracijà. ** Miestas Masaèusetso valstijoje. Èia ir Leksingtone 1775 m. balandá prasidëjo Amerikos Nepriklausomybës karas.


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

19

– Bjaurybës toriai! – karktelëjo misteris Fislveitas, leisdamasis laiptais ir galvodamas apie puodukà su skaniu romu. – La÷k, Dþemai! – atðovë smuklininkas ir tol uþdarinëjo duris, kol visai ásitikino, kad sàmyðis baigësi.

Rièardas nenulipo laiptais paskui tëvà, nors jautë, kad turëjo; dabar jo vardas buvo áraðytas ðalia Diko oficialiose korporacijos knygose. Rièardas Morganas, smuklininkas, sumokëjo baudà ir tapo pripaþintu Laisvu Þmogum, galinèiu balsuoti pilieèiu miesto, kuris pats buvo grafystës centras, besiskiriantis nuo já supanèio Glosterðyro ir Somerseto, antro pagal dydá visoje Anglijoje, Velse, Ðkotijoje ir Airijoje miesto, pilieèiu. Ið jo susigrûdusiø 50 000 sielø tik maþdaug 7000 buvo Laisvi Þmonës, galintys balsuoti. – Ar prisiima? – paklausë Rièardas þmonos ir pasilenkë prie lovytës; Viljamas Henris nutilo ir, atrodë, neramiai snûduriavo. – Taip, mano meile, – ðvelnios rudos Pegës akys staiga pritvinko aðarø, lûpos virptelëjo. – Dabar laikas melstis, Rièardai, kad jis nesusirgtø raupais. Tiesa, jis nekarðèiuoja kaip Merë, – ji ðvelniai stumtelëjo vyrà. – Eik, pasivaikðèiok. Gali melstis ir eiti. Eik! Praðau, Rièardai. Jei pasiliksi, tëvas niurnës. Plaèiàjà gatvæ po panikos, kuri, rodës, pasklido po visà miestà per kelias akimirkas, kai grësë maiðtas, apëmë letargo miegas. Praeidamas pro „Amerikos“ kavinæ, Rièardas akimirkà stabtelëjo ir ëmë apþiûrinëti kabanèias Dþono Henkoko ir Dþono/Semiuelio Adamso iðkamðas; iki jo atsklido neritmingas kvatojimas ir pikti ðûksniai. Triukðmà këlë Tvirtos draugijos kûrëjai, pietaujantys „Baltajame liûte“. Jis niekinamai patempë lûpà; Morganai buvo iðtikimi vigai, jie atidavë savo balsus uþ


20

COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

Edmundà Berkà* ir Henrá Krugerá per pernykðèius rinkimus – koks ten buvo balaganas! Ir kaip ásiþeidë lordas Kleras, gavæs vos vienà balsà! Rièardas skubiai nuþingsniavo Kvieèiø gatve pro þymiàjà Dþono Vikso „Krûmynø“ uþeigà, Vigø sàjungos klubo ðtabà. Ið èia jis pasuko á ðiauræ, á Maþàjà gatvæ, ir iðniro prie Akmens tilto keteros. Vaizdas á pietus buvo nepaprastas. Atrodë, kad labai plaèioje gatvëje pilna laivø su takelaþø griauèiais – tik su stiebais, rëjomis, ðtagais ir vantais virð jø spindinèiø àþuoliniø pilvø. Visai nesimatë Frumo upës, kurioje jie stovëjo; nieko nesimatë dël daugybës laivø, kantriai laukianèiø dvideðimt savaièiø iki apsisukimo dienos. Atoslûgis buvo pasiekæs þemiausià taðkà, ir vanduo vël ëmë plûsti gàsdinanèiu greièiu: vandens lygis Frume ir Eivone maþdaug per pusseptintos valandos pakildavo trisdeðimt pëdø, paskui nuslûgdavo per trisdeðimt pëdø. Per atoslûgá laivai gulëdavo dvokianèiame purve, kuris kilo ir leidosi ir terliojo laivo ðonus; per potvyná laivai imdavo plûduriuoti, o tà jie ir turëtø daryti. Daugelis kiliø álinkdavo, apsibraiþydavo ir deformuodavosi gulëdami ant ðono Bristolio purve. Rièardo mintys, instinktyviai nuklydusios atsivërus ðiam plaèiam vaizdui su laivais, gráþo á savo vëþes. Brangus Dieve, iðgirsk mano maldà! Apsaugok mano sûnø. Neatimk sûnaus ið manæs ir ið motinos... Jis nebuvo vienintelis tëvo sûnus, bet buvo vyriausias; jo brolis Viljamas buvo lentpjovys ir turëjo verslà uþ Ðv. Pilypo banko * Edmund Burke (1729–1797), britø literatas ir vigø politikas. Berkas raðë politinës emancipacijos ir nuosaikumo temomis, ypaè atsiþvelgdamas á Romos katalikus ir Amerikos kolonijas.


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

21

Eivone, netoli Kakoldo biliardinës ir ðiltnamiø. Jis turëjo ir tris seseris, kurios visos laimingai iðtekëjo uþ laisvø vyrø. Keliose miesto dalyse buvo Morganø gûþtos, bet jau kelios Rièardo klano Morganø – galbût seniai seniai emigravusiø ið Velso – kartos niekur nesikraustë ir ágijo ðioká toká autoritetà; ið tiesø klano ðviesuoliai, tokie kaip vaistininkas pusbrolis Dþeimsas, vadovavo reikðmingoms ámonëms, priklausanèioms prekybininkams ir korporacijai, dosniai aukojo vargðø namams ir tikëjosi vienà dienà tapti meru. Rièardo tëvas nebuvo klano ðviesuolis. Nebuvo ir klano gëda. Truputá pasimokæs, jis tapo smuklininko mokiniu, paskui, gavæs diplomà ir sumokëjæs laisvo vyro mokestá, ëmësi þygiø, norëdamas ásigyti savo smuklæ. Jam buvo suorganizuota socialiai priimtina santuoka; Margaretë Bigs buvo kilusi ið geros fermeriø giminës netoli Bedminsterio ir laikë savo privalumu, kad moka skaityti, nors raðyti ji nemokëjo. Vaikai, pradedant mergaite, gimdavo taip daþnai, kad nelikdavo kada sielvartauti, netyèia praradus tikrai nepakenèiamà vaikà. Kai Dikas iðmoko save kontroliuoti ir atsitraukti prieð iðleisdamas sëklà, vaikai liovësi gimæ, liko du gyvi sûnûs ir trys gyvos dukterys. Gera ðeimynëlë, pakankamai maþa, kad galëtum jà aprûpinti. Dikas norëjo nors vieno visiðkai raðtingo sûnaus ir tikëjosi, kad toks bus Rièardas, kai tapo aiðku, kad dvejais metais jaunesnis Viljamas nëra mokslinèius. Tad kai Rièardui suëjo septyneri, já áraðë á Kolstono berniukø mokyklà ir aprengë þymiuoju mëlynu apsiaustu, ið kurio bristolieèiai suprasdavo, kad berniuko tëvas yra vargðas, bet garbingas ir iðtikimas anglikonas. Per kitus penkerius metus jam á galvà buvo grûdama gramatika ir aritmetika. Jis iðmoko raðyti dailyraðèiu, sudëti atmintinai, sunkiai perskaitë Cezario „Galijos karà“, Cicerono kalbas ir Ovidijaus „Metamorfozes“; já skatino skaudi rykðtë ir sarkastiðkai kandþios mokytojo pastabëlës. Kadangi jis buvo geras, nors ir ne pats puikiausias


22

COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

mokinys, ir buvo ramiai patrauklus, jis velionio misterio Kolstono filantropinëje institucijoje gyveno geriau nei daugelis ir gavo joje daugiau nei kiti. Dvylikos metø buvo laikas iðeiti ir imtis prekybos ar amato, susijusio su jo mokslais. Jo giminaièiai apstulbo, kai jis nuëjo prieðinga kryptimi, nei kada buvo ëjæs kuris kitas Morganas. Tarp pagrindiniø jo turtø buvo talentas mechanikai, jis mokëjo sudëti dëlionæ; be to, bûdamas toks jaunas, jis buvo iðties nepaprastai kantrus. Jis pats nusprendë tapti senjoro Tomo Habito, ginklakalio, pameistriu. Ðis sprendimas slapèia pamalonino jo tëvà, kuriam patiko mintis apie Morganà, tapusá meistru, o ne prekybininku. Be to, karas buvo gyvenimo dalis, o ginklai – karo dalis. Vyras, galintis nukalti ir pataisyti ginklus, tikriausiai netaps patrankø mësa mûðio lauke. Septyneri pameistrystës metai Rièardui këlë dþiaugsmà, jei kalbësime apie darbà ir mokymàsi, nors fizinio komforto ir nepakako. Kaip ir visiems pameistriams, jam nemokëjo, jis gyveno ðeimininko namuose, patarnavo jam prie stalo, valgë likuèius ir miegojo ant grindø. Laimei, senjoras Tomas Habitas buvo geras ðeimininkas ir nuostabus ginklakalys. Nors jis mokëjo daryti puikius pistoletus dvikovoms ir sportinius ðautuvus, buvo pakankamai áþvalgus, kad suvoktø, jog norëdamas puikiai gyventi, ðiose vietovëse jis turi bûti Mentonas*, o Mentonas jis negali bûti pasiðalinæs ið Londono. Tad jis nusprendë daryti karinæ muðkietà, kurià visi kareiviai ir jûreiviai ðvelniai vadino „Rudàja Bese“, nes visi 46 jos coliai – ar tai bûtø medinis apsodas, ar plieninis vamzdis – buvo rudi kaip rieðutas. Devyniolikmetis Rièardas gavo diplomà ir iðsikëlë ið Habito namø, bet ne ið Habito dirbtuviø. Èia jis – kvalifikuotas meist* Joseph Manton (1766?–1835), garsus Anglijos ginklininkas.


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

23

ras – ir toliau gamino „Rudàsias Beses“. Be to, vedë, o to jam neleido daryti, kol jis buvo pameistrys. Jo þmona buvo jo motinos brolio duktë, taigi jo pirmos eilës pusseserë, bet, kadangi anglikonø Baþnyèia neprieðtaravo, Ðv. Dþeimso baþnyèioje juos sutuokë dvasininkas pusbrolis Dþeimsas. Nors suorganizuota, ði santuoka buvo ið meilës, ir metams bëgant sutuoktiniai tik dar labiau mylëjo vienas kità. Tiesa, kilo ðiokia tokia painiava dël vardø, nes Rièardas Morganas, Rièardo Morgano ir Margaretës Bigs sûnus, paëmë á þmonas kità Margaretæ Bigs. Kol Habito ginklø dirbtuvë klestëjo, nebuvo taip keblu, nes jaunoji porelë gyveno dviejø kambariø iðsinuomotame bute Templio gatvëje uþ Eivono, o Habito dirbtuvë ir þydø sinagoga buvo kaip tik uþ kampo. Santuoka ávyko 1767 metais, praëjus trejiems metams po Septyneriø metø karo prieð Prancûzijà. Jis baigësi nepopuliaria taika: nors ir nugalëjo, Anglija smarkiai prasiskolino ir turëjo padidinti biudþeto pajamas ið papildomø mokesèiø, ið esmës sumaþinti iðlaidas armijai ir laivynui iðlaikyti. Ðautuvø nebereikëjo. Tad Habito pameistriai ir meistrai iðeidavo vienas po kito, kol galiausiai liko tik Rièardas ir pats senjoras Tomas Habitas. Galiausiai, kaip tik 1770 metais gimus maþajai Merei, Habitas nenorom buvo priverstas leisti Rièardui iðeiti. – Ateik dirbti man, – ðirdingai pasiûlë Dikas Morganas. – Ðautuvai ateina ir iðeina, bet romas amþinas. Rièardas apsidþiaugë, nepaisë rûpesèio dël vardø. Rièardo motina visada buvo vadinama Mege, o Rièardo þmona – Pege, dviem maþybiniais Margaretës vardais. Tikrasis rûpestis buvo kitas. Iðskyrus keistuolius protestantus atskalûnus, kurie krikðtydavo savo vyriðkàsias atþalas Kranfildais ar Onosiforais, beveik visi vyrai Anglijoje buvo Dþonai, Viljamai, Henriai, Rièardai, Dþeimsai ar Tomai ir beveik visos moterys buvo Anos, Katerinos, Margaretës, Elizabetës ar Merës. Vienas ið keleto paproèiø, jungianèiø klases nuo þemiausios iki aukðèiausios.


24

COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

Pasirodë, kad Pegei, nuostabiai putlutei ir aistringai Pegei, sunku pastoti. Merë buvo jos pirmo nëðtumo, ávykusio praëjus beveik trejiems metams po vestuviø, vaisius. Ir ne dël to, kad sutuoktiniai nenorëjo mëginti. Þinoma, abu tëvai tikëjosi sûnaus, tad ieðkant mergaitei vardo buvo nusivylimø. Rièardo vaizduotëje sklandë Merës vardas, neáprastas klane ir (kaip atvirai pasakë tëvas) su katalikiðku atspalviu. Nesvarbu. Nuo tos akimirkos, kai Rièardas Morganas paëmë savo naujagimæ á rankas ir pagarbiai paþvelgë á jà, jis atrado savyje iki ðiol neiðtirtà meilës vandenynà. Gal dël to, kad jis buvo kantrus, já visada mëgo vaikai, jie já paþinojo, bet jis vis tiek buvo nepasiruoðæs tam, kà pajuto, paëmæs á rankas maþàjà Meræ. Jo kraujo kraujas, jo kaulø kaulai, jo kûno kûnas. Taigi Rièardui dabar kur kas labiau patiko prekybos amatas, o ne ginklakalystë, nes jis sulaukë vaikelio; smuklë buvo ðeimos verslas, vieta, kur jis galës nuolat bûti su savo dukra, matyti jà su motina, stebëti stebuklà: kaip Pegës graþi krûtinë tampa pagalvële vaikuèio galvai, kol maþutë burnytë èiulpia pienà. Pegë neðykðtëdavo jai pieno, nes bijojo tos dienos, kai Merë turës bûti atjunkyta nuo krûties ir pripratinta prie silpno alaus. Jokio vandens Bristolio vaikui, ne daugiau nei londoniðkiui! Silpname aluje daug svaigalø nebuvo, bet kaþkiek vis viena buvo. Ûkininko duktë Pegë pareiðkë (ir jai pritarë Megë), kad vaikai per anksti gauna alaus ir uþauga girtuokliai. Nors nebuvo linkæs pritarti moterø mintims, Dikas Morganas, keturiasdeðimt metø dirbæs smuklëje, ðirdingai pritarë. Maþajai Merei jau buvo daugiau kaip dveji, kai Pegë ëmë jà atjunkyti. Tada jie valdë „Varpà“, pirmàjà Diko smuklæ. Ji buvo Varpø alëjoje, padriko nuomojamø patalpø, sandëliø ir poþeminiø kamerø komplekso, priklausanèio vaistininkui pusbroliui Dþeimsui, dalis. Jis dalijosi pietinæ siauros alëjos pusæ su lygiai tokiais pat padrikais Amerikos vilnos agentø firmos „Lius-


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

25

lis ir Ko“ pastatais. Reikia pridurti, kad vaistininkas pusbrolis Dþeimsas turëjo þavià vietiniø maþmenø parduotuvæ Kvieèiø gatvëje, taèiau didþiàjà dalá pinigø jis uþsidirbo gamindamas ir eksportuodamas vaistus ir cheminius junginius: nuo korozinio gyvsidabrio sublimato (vartojamo gydant ðankerá) iki opijaus tinktûros ir kitø opiatø. Kai galiausiai pernai atëjo „Kuperio herbo“, stovinèio uþ Plaèiosios gatvës kampo, licencija, Dikas Morganas noriai ja pasinaudojo. Smuklë Plaèiojoje gatvëje! Kà gi, net mokëdamas korporacijai 21 svarà nuomos per metus, smuklës Plaèiojoje gatvëje savininkas bûtinai gaus bent 100 svarø pelno per metus!* Ji puikiai tiko, nes Morganø ðeima nebijojo sunkaus darbo, Dikas Morganas niekada neskiedë romo ar dþino, o maistas, duodamas per pietus (maþdaug vidurdiená) ir per vakarienæ (maþdaug apie ðeðias), buvo skanus. Megë puikiai gamindavo paprastus patiekalus, ir visos smulkmeniðkos taisyklës, ávestos nuo gerosios karalienës Besës laikø, varþanèios Bristolio smuklininkus – duonos negalima kepti pastate, negalima skersti galvijø, norint iðvengti pirkti mësà ið mësininkø, – buvo, anot Diko Morgano, ið tiesø tik naudingos. Jei þmogus laiku apmoka savo sàskaitas, jis visada gali gauti ypatingø nuolaidø ið savo didmenininkø. Net kai reikalai klostosi nekaip. Trokðtu, Dieve, kreipësi Rièardas á tà nematomà Bûtybæ, kad nebûtum toks þiaurus. Nes Tavo rûstybë, rodos, taip daþnai krenta ant tø, kurie Tavæs neáþeidë. Meldþiu, apsaugok mano sûnø...

* Anglø pinigai buvo skirstomi á svarus, ðilingus ir pensus, o ginëjos yra likutis. Ginëjà sudaro 21 ðilingas, svarà 20 ðilingø, o ðilingà 12 pensø. Dar yra puspensiai ir fartingas – ketvirtis penso (aut. past.).


26

COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

Aplink já Bristolio miestas ant aukðtumø ir pelkiø maudësi ðiurkðèiø dûmø jûroje, daugelio jo baþnyèiø smailës buvo beveik paslëptos. Vasara buvo neáprastai karðta ir sausa, o besibaigiantis rugpjûtis neatneðë palengvëjimo. Guobø ir liepø lapai Þaliojo koledþo gatvëje vakaruose ir Karalienës skvere pietuose atrodë pavargæ ir sunykæ, neþvilgantys ir neblizgantys. Visur kaminai spjaudë juodus kreðulius – liejyklose Frajerse ir Þaliojoje pilyje, cukraus fabrikuose aplink Liuino pievà, Frajaus ðokolado gamyklose, virð aukðtø stiklo fabrikø kûgiø ir virð skvoteriø kalkiø degimo krosniø. Jei vëjas pûsdavo ne ið vakarø, ðis atmosferos pragaras gaudavo papildomà troðkø orà ið Kingsvudo, vietos, kur savo noru neidavo joks bristolietis. Akmens angliø baseinuose ir didþiuliuose metalo statiniuose prisiperëjo puslaukiniø þmoniø, kurie greitai átûþdavo ir nekentë Bristolio. Nenuostabu, prisiminus ðlykðèius dûmus ir baisià Kingsvudo drëgmæ. Dabar jis ëjo á tikrà laivø teritorijà: iðdþiûvæs Tombso dokas, kitas iðdþiûvæs dokas, karðtos dervos tvaikas, randuoti laivai, atrodantys kaip didþiuliø gyvûnø ðonkauliai. Kenono pelkëje jis pasirinko pynëjø takelá per pelkes, o ne tiþø takà, besidriekiantá Eivono pakrante, linkèiodamas virviø pynëjams, kurie ëjo pustreèios mylios, negailestingai sukdami kanapines ar linines sruogas, jau kartà susuktas, á toká dalykà, kaip buvo ásakyta tàdien – á trosus, perlynius, lynus. Jø rankos ir peèiai buvo átempti kaip stygos, kaip ir jø pinama virvë, delnai taip sudirþæ, kad nieko nebejautë – kaip jie pajunta malonumà, liesdami moters odà? Pro vieniðà stiklo fabrikà Galinës alëjos pradþioje, pro kalkiø degimo krosniø grupæ, á Kliftono pradþià. Fone stûksojo aukðta atðiauri Brendono kalva, o prieðais jà, tarp netvarkingai iðsibarsèiusiø staèiø miðkingø kalvø, besileidþianèiø prie Eivono, buvo vieta, apie kurià jis svajojo. Kliftonas, kur oras ðvarus, kur miðkinguose slëniuose bei plikose aukðtumose pu-


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

27

èiantis vëjukas plaiksto paparèius ir paprastàsias akiðvaites, þydi violetiniai virþiai, mairûnai ir laukinës pelargonijos. Medþiai linksmai þvilgëjo, ir galëjai matyti didþiuliø dvarø, kurie stovëjo aukðèiau, parkeliuose, fragmentus: Manilos namo, Goldnio namo, Kornvalio namo, Kliftono kalvos namo... Jis beprotiðkai troðko gyventi Kliftone. Kliftono gyventojai nesirgo dþiova, jiems netekëdavo iðskyros, jie nesirgo pûline angina, nekarðèiavo nuo raupø. Tai tiko ir nuolankioms þmogystoms kotedþuose ir grubaus darbo paðiûrëse palei Karðtøjø ðaltiniø kelià kalvø papëdëje, ir iðdidiems gyventojams, kurie vaikðtinëjo aplink savo aukðtai stovinèius didingus rûmus su kolonomis. Kad ir kas bûtø kliftonietis – jûreivis, virviø pynëjas, laivo dailidës padëjëjas ar dvaro lordas, – jis nesusirgdavo ir nemirdavo prieð laikà. Èia þmogus galëjai auginti savo vaikus. Merë buvo jo gyvenimo ðviesa. Þmonës kalba, kad jos akys buvo pilkai melsvos, plaukai juodi ir banguoti, kad ji turëjo graþios formos nosá, paveldëtà ið motinos, ir nepriekaiðtingà gelsvai rudà odà, kokià turëjo abu jos tëvai. Rièardas mëgo juokauti, kad visø geriausiai pasijunta, kai maþylë priglunda prie jo krûtinës, o jos akys – jo akys – pagarbiai þvelgia jam á veidà. Merë, be abejonës, buvo tëtuko lepûnëlë, jai niekad jo nebuvo gana, jam niekad neuþteko jos. Kaip kiek nepritardamas sakë Rièardas Morganas, du þmonës susiklijavo. Nors uþsiëmusi darbais, Pegë tiesiog ðypsojosi ir nesikiðo á ávykiø eigà, niekada nepareiðkë mylimam Rièardui, jog suvokia, kad jis atëmë dalá vaiko prieraiðumo prie jos, prie motinos. Pagaliau argi svarbu, ið ko ateina meilë, svarbu, kad ji yra. Ne kiekvienas vyras yra geras tëvas, o daugelis per daþnai muða vaikus. Rièardas niekada nesudavë Merei. Þinia apie antrà nëðtumà sujaudino abu tëvus; jie nerimavo dël trejø metø pertraukos. Dabar jie turës berniukà!


28

COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

– Bus berniukas, – didëjant pilvui, kalbëjo Pegë. – Ðá neðioju kitaip. Prasidëjo raupø epidemija. Nuo neatmenamø laikø visos kartos jà iðgyvendavo, kaip ir per marà mirtingumas po truputá maþëjo, tad tik kelios þiauriausios epidemijos nusineðë daug gyvybiø. Gatvëse matomi veidai daþnai bûdavo subjauroti raupø iðëstø þymiø... Gaila, taèiau þmogus bent jau iðsaugojo gyvybæ. Diko Morgano veide buvo keletas þymiø, taèiau Megë ir Pegë, bûdamos maþos, persirgo karviø raupais ir nemirë. Liaudies prietarai sakë, kad karviø raupai nelygûs raupams. Tad vos Rièardui suëjo penkeri, Megë nusiveþë já á savo tëvo ûká prie Bedminsterio per tos ligos protrûká ir tol vertë maþylá melþti karves, kol jis susirgo ðia lengva, apsaugine raupø forma. Rièardas su Pege ketino padaryti tà pat su Mere, bet Bedminsteryje karvës nesirgo raupais. Mergytë dar neturëjo ketveriø, kai staiga ëmë degti nuo baisaus karðèio, dejavo, raitësi, surakinta skausmo, be paliovos karðtligiðkai ðaukë tëtukà. Jà apþiûrëjæs vaistininkas pusbrolis Dþeimsas (Morganai þinojo, kad Bristolyje jis visø geriausias ið vadinanèiø save gydytojais) atrodë rimtas. – Jei karðtis nukris, pasirodþius dëmëms, ji gyvens, – tarë jis. – Nëra vaistø, galinèiø pakeisti Dievo valià. Laikykit jà ðiltai ir neleiskit prie jos prieiti orui. Rièardas stengësi padëti jà slaugyti, valandø valandas sëdëjo prie paties padarytos vaikiðkos lovytës, prie kurios taip sumaniai buvo pritaikyta kardaninë pakaba, kad ji ðvelniai sûpavosi nebrûþindama pavaþø. Ketvirtà dienà nuo karðèiavimo pradþios pasirodë dëmës, mëlynos aureolës su ðvino spalvos viduriu. Ant veido, apatiniø rankø daliø ir plaðtakø, blauzdø ir pëdø. Bjaurios, grësmingos. Jis kalbëjo mergytei ir niûniavo, laikë besiblaðkanèios rankeles, kol Pegë su Mege keitë jai vystyklus, apiplaudavo susitraukusá uþpakaliukà, taip susiraukðlëjusá ir sudþiûvusá, kad jis atrodë kaip senos moters. Taèiau


COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

29

karðtis neatslûgo, ir galiausiai, kai pûlinëliai sprogo ir ádubo, mergaitë uþgeso tyliai ir ramiai kaip þvakë. Dvasininkas pusbrolis Dþeimsas nerimavo dël laidotuviø. Taèiau Morganai turëjo giminystës teises, tad, nors ir visiðkai neturëdamas laisvo laiko, jis palaidojo trejø metø sulaukusià Meræ Morgan su visomis anglikonø Baþnyèios teikiamomis iðkilmëmis. Iðsekusi, netrukus gimdyti turinti Pegë atsirëmë á savo tetà ir uoðvæ, o Rièardas stovëjo visai vienas ir apleistas ir raudojo; jis niekam neleido prieiti. Jo tëvas, kuris irgi buvo praradæs vaikø, – o kas jø, tiesà sakant, neprarado? – jautësi paþemintas, matydamas toká sielvartavimà, toká nederamà nevyriðkumà. Bet Rièardui nerûpëjo, kaip jauèiasi jo tëvas. Jis nesuvokë, kas dedasi aplink. Jo maþytë Merë negyva, o jis, nors mielai bûtø sutikæs mirti vietoj jos, gyvas pasaulyje be jos. Dievas nëra geras. Dievas nëra malonus ar gailestingas. Dievas – kur kas blogesnë pabaisa uþ Velnià, kuris bent jau neapsimeta esàs doras. Dikas ir Megë Morganai sutiko, jog nuostabu, kad Pegë pagimdys kità vaikà. Vienintelis vaistas, numalðinsiantis Rièardo sielvartà, – tai kitas mylimas vaikelis. – Jis gali bûti jam prieðiðkas, – susirûpinusi tarstelëjo Megë. – Tik ne Rièardas! – paðaipiai atðovë Dikas. – Jis minkðtakûnis. Dikas buvo teisus, Megë klydo. Rièardà Morganà antrà kartà uþliejo meilës vandenynas, nors dabar jis kai kà suvokë apie jo gelmes. Þinojo, kad jis bekraðtis, þinojo apie jo audrø galià, apie jo platybiø amþinybæ. Jis prisiekë, kad su ðiuo vaiku iðmoks plaukioti, kad nenaudos savo jëgø kovai. Ðis sprendimas buvo priimtas tà akimirkà, kai jis pamatë sûnaus veidukà, ramias smulkias rankutes, uþèiuopë ðio naujagimio liûdnoje senoje þemëje pulsà. Jo kraujo kraujas, jo kaulø kaulai, jo mësos mësa.


„Moters kvapas mano ðnervëse... Að per ilgai buvau vieniðas, ir man maloniai kvepia tik dalykai, tolimi nuo lentpjûviø ir Sidnëjaus.“

Australø raðytoja Colleen McCullough (g.1937) milijonus skaitytojø suþavëjo á 20 kalbø iðverstu pasauliniu bestseleriu „Erðkëèiø paukðèiai“, o dabar savo pasakojimo talentà ji demonstruoja naujoje knygoje „Morgano kelias“ (2000) – romane apie tai, kaip Anglija XVIII a. kolonizavo Australijà, kaip anglas Rièardas Morganas, smuklininkas ir ginklakalys, tampa vienu pirmøjø katorgininkø, pasiøstø á naujà kolonijà. Tai buvo vienas didþiausiø eksperimentø su þmonëmis: apgyvendinti nepaþástamame þemyne Anglijos nusikaltëlius. Rièardas Morganas, dvylika mënesiø kalëjæs audringose jûrose, pradeda sukreèiamà mëginimà iðgyventi prieðiðkoje naujoje þemëje, kur, nugalëjæs visas klûtis, atras naujà meilæ ir naujà gyvenimà. C. McCullough – talentinga pasakotoja, gebanti pavergti skaitytojà. Herojai ir plëðikai, jø þargonas, epochos detalës, intrigos, komiðkas palengvëjimas po átampos, iðdavystës ir aistringos meilës nuotykis – visa tai daro kûriná ásimintinà ir patrauklø visiems, pasiilgusiems tikro romano.


Colleen McCullough