Page 1

MOKYKLA – tai vieta, į kurią reikia eiti kasdien. O ten reguliuoja kiekvieną tavo žingsnį, aiškina, ką tu turi daryti, ko nedaryti ir apskritai – kaip gyventi. Kur pasisuksi – vien taisyklės. Viskas užknisa. Taip? Čia ne mokykla, čia tikras kalėjimas. Taip mano Reifas Kačiadorianas, kurio laukia pirmieji metai naujoje mokykloje. Atrodo, tai bus blogiausi jo gyveni-

JAMES PATTERSON

Ė Š K MO

ir CHRIS TEBBETTS

MOKŠĖ

ės idurin v i g n i ub … Tie sia yklos metai e, k mo urinėj d i v i s i e a mok i. Jei kad ne suprant ma i– imoke s e n r Jei da rasi. i sup greita

mo metai. Namie – problemos, mokšėj – viskas draudžiama, vienos taisyklės. Ne, taisyklės sukurtos ne jam! Ir Reifas su geriausiu draugu sugalvoja puikų

LES

planą, kaip kovoti su draudimais ir bausmėmis... Jis tiesiog sulaužys visas

YK jau

įmanomas taisykles!

TAIS

Tačiau ne visi mano, kad Reifo planas – tiesiog nuostabus. Jis nepatinka nei

Na

mokytojams, nei tėvams, nei kai kuriems bendramoksliams, amžinai trukdantiems Reifui gyventi. Ir kas iš to išeis?

Kiek juokin giau patirs Reifa sių nuotykių kovodamas s per metus, su mok ir taisyklėm ytojais is? Jeigu skaity dama tau pavyks s nemirsi iš juoko, sužinoti vis ką! ISBN 978-609-466-200-3

9 786094 662003

? n e!

JAMES PATTERSON NUO

NUO

10

10

IKI

IKI

12

12

METŲ

METŲ

i r CHRIS TEB B ET TS


JAMES PATTERSON i r C HRI S T E BBE T TS

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Auškalnis

V ILNIU S

2017


UDK 821.111(73)-93                             Pa377

James patterson and Chris tebbetts middle school: the worst years of my life Little, Brown and Company, New York, 2011

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2011 by James Patterson Illustrations by Laura Park This edition published by arrangement with Little, Brown and Company, New York, USA. All rights reserved. © Gediminas Auškalnis, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-200-3


1 SKYRIUS

REIFAS K AČIADORIANAS, TRAGEDIJOS HEROJUS Atrodo labai tinkamas laikas savo sielvarto ir nevilties istoriją pradėti tokią suknistą dieną. Čia aš, mano šlykštynė sesuo Džordžija ir Tylenis Leonardas it pūvantys šprotai tupime Hils Vilidžo policijos departamento automobilyje.

7


Patikėk manimi, atsidurti tokioje šeimynėlės nuotraukoje nelinkėčiau niekam. O apie tą nelaimingą atsitikimą su policija papasakosiu vėliau. Tam man reikia pasiruošti. Šiaip ar taip, knygų mėgėjau ar užklasinio skaitymo pamokai besiruošiantis mokiny, prašom – savo rankose laikai tikrąją mano ligšiolinio gyvenimo autobiografiją. Tie siaubingi vidurinės mokyklos metai. Jei kada mokeisi vidurinėje, mane supranti. Jei dar nesimokei – greitai suprasi. Bet pirmiausia perspėju: suprasti mane – iš tiesų suprasti mane ir mano beprotišką gyvenimą – nėra taip lengva. Dėl to man ir sunku surasti žmonių, kuriais pasitikėčiau. Tiesa ta, kad aš nežinau, kuo galiu pasitikėti, todėl stengiuosi nepasitikėti niekuo. Na, gal išskyrus savo mamą Džiuls (dažniausiai). Taigi... pažiūrėsiu, ar galiu tavim pasitikėti. Pirmiausia šiek tiek informacijos. Čia aš su mamos visureigiu atvažiuoju į „kalėjimą“ – Hils Vilidžo vidurinę mokyklą. Piešinio autorius – Tylenis Leonardas. Jei grįžtume prie esmės, tai ką tik supratau, kad visgi pasitikiu dar vienu žmogumi – Leonardu.

8


9


Leo yra Pamišėlis iš didžiosios P ir Keistuolis iš didžiosios K, bet jis puikus vaikinas. Tačiau yra keletas žmonių, kuriais nepasitikėčiau nė per dešimt nagų juodymų. Čia Nuožmioji Donatelo, bet gali ją tiesiog vadinti Ledi Drakone. Ji moko anglų kalbos ir yra atsakinga už mano mėgstamiausią dalyką šiais metais – sėdėjimą po pamokų.

10


Dar yra ponia Aida Striker, direktoriaus pavaduotoja. Ji iš esmės reguliuoja kiekvieną Hils Vilidžo vidurinės mokyklos (HVVM) mokinių judesį. O čia – Džordžija, mano superlandi, superbjauri, superužknisanti sesuo, kurios vienintelė gera savybė ta, kad ji šiek tiek panaši į mano mamą, jei ši lankytų ketvirtą klasę. Mano sąraše yra ir daugiau žmonių, prie kurių dar grįšiu. O gal ir ne. Nesu tikras, kaip viskas turėtų atrodyti. Kaip jau turbūt supratai, tai bus mano pirma normali knyga. Bet grįžkime prie mudviejų. Aš norėčiau pasidalinti savo istorija su tavimi, tačiau iš kur man žinoti, ar galiu tau patikėti pačius gėdingiausius asmeninius faktus – pavyzdžiui, nelaimingą istoriją apie policijos automobilį?

11


Koks tu esi? Koks tavo vidus? Jei nuoširdžiai – ar esi geras ir padorus? Kas taip sako? Tu? Tavo gimdytojai? Tavo broliai ar seserys? Vildamasis, kad tarp mudviejų užsimegs draugystė – man tai labai, žiauriai svarbu, – išduosiu dar vieną paslaptį. Štai taip aš iš tiesų atrodžiau, kai atėjau į mokyklą tą pirmąją šeštos klasės dieną. Ar mes vis dar draugai, ar jau dingai iš čia? Ei, niekur neišeik, gerai? Tu man visai patinki. Tikrai. Tu bent jau moki išklausyti kitą. O aš, patikėk manimi, turiu ką papasakoti.

12


2 SKYRIUS

VIDURINĖ MOKYKLA, ARBA DIDŽIAUSIO SAUGUMO K ALĖJIMAS Įsivaizduok dieną, kai gimė tavo proprosenelė. Pavyko? Dabar grįžk dar šimtą metų į praeitį. Tada dar šimtą. Maždaug tokiu metu buvo pastatyta Hils Vilidžo vidurinė mokykla. Na, aišku, tuo metu tai turbūt buvo pirmųjų piligrimų kalėjimas, tačiau per tiek amžių mažai kas pakito. Dabar tai kalėjimas, skirtas šeštų, septintų ir aštuntų klasių mokiniams.


Aš mačiau pakankamai filmų, todėl žinau, jog sėdus į kalėjimą galimi tik du variantai: arba išmalti kam nors marmūzę taip, kad visi kiti palaikytų tave pamišėliu ir laikytųsi atokiau, arba panarinti galvą, bandyti įsipaišyti į minią ir niekam neužminti ant uodegos. Tu jau matei, kaip aš atrodau, todėl turbūt gali atspėti, kurį variantą pasirinkau. Vos įėjęs į klasę nėriau prie paskutinio suolo – kuo toliau nuo mokytojos stalo. Su tuo mano planu buvo tik viena bėda – Mileris. Jei tiksliau, Žudikas Mileris. Buvo neįmanoma nekristi jam į akis, nes jis pats nuolat ieškojo bėdų. Tačiau tuo metu to dar nežinojau. – Sėdėsi gale, ką? – paklausė jis. – Aha, – atsakiau. – Ar tu koks chuliganas? – neatstojo jis. Gūžtelėjau: – Nežinau. Nelabai. – Nes gale sėdi tik nusikaltėliai, – tarė ir žengė žingsnį artyn. – Ir, jei atvirai, tu sėdi mano vietoje. – Niekur nematau tavo vardo, – atsakiau ir, vos pagalvojau, kad gal nereikėjo to sakyti, Mileris uždėjo vieną iš savo XXXL dydžio letenų man ant kaklo ir kilstelėjo mane kaip 40 kilogramų svarmenį.

14


15


Kadangi norėjau, kad mano galva liktų vietoj, klusniai atsistojau – Mileris to ir siekė. – Pabandykime dar kartą, – tarė jis. – Čia mano vieta. Supratai? Taigi kad supratau. Šeštoje klasėje buvau keturias su puse minutės, o ant nugaros jau turėjau didelį šviečiantį taikinį. Puikiai įsipaišiau į minią. Ir nesuprask manęs klaidingai. Aš nesu visiškas nevykėlis. Palauk dar porą skyrių, ir pamatysi, ką aš sugebu. O kol kas nusprendžiau pereiti į kitą vietą, kur mano sveikatai kiltų mažesnis pavojus. Bet tada, kai jau ketinau sėstis, Mileris sušuko: – Ne-a. Šita irgi mano. Ar jau matai, kur link visa tai krypsta? Kai į klasę įėjo mūsų mokytojas Riurkas, aš kaip tik stovėjau ir mąsčiau, kaip man seksis praleisti ateinančius devynis mėnesius nenusivarius nuo kojų. Riurkas pažvelgė į mane per akinių viršų. – Atleiskite, ponaiti Kaš... Katšia... Kačador... – Kačiadorianai! – pasufleravau. – Į sveikatą! – sušuko kažkas, ir visa klasė prapliupo juoku. – Tylos! – ponas Riurkas suriko ir ėmė ieškoti mano pavardės žurnale. – Ir kaip jums šiandien sekasi, Reifai? – jis nusišypsojo tarsi laukdamas sausainių.

16


– Gerai, ačiū, – gūžtelėjau. – Ar jūsų kėdė nepatogi? – pasiteiravo mokytojas. – Ne visai, – atsakiau nenorėdamas smulkintis. – Tuomet SĖSKIS. DABAR. PAT! Priešingai nei Žudikas Mileris, ponas Riurkas buvo dvilypis žmogus – ir aš jau susipažinau su abiem jo pusėmis.

17


Kadangi niekas nebuvo toks kvailas, kad sėstų priešais Milerį, tai buvo vienintelė laisva vieta klasėje. Ir kadangi kartais elgiuosi kaip didžiausias bukagalvis visame pasaulyje, sėsdamas ant kėdės nesumojau pažiūrėti už savęs. Dėl to klestelėjau į tuščią vietą ir gavau paragauti grindų. Tačiau štai ir viena gera naujiena. Spręsdamas iš to, kaip viskas prasidėjo, nutariau, kad mokykloje nuo šiol gali eitis tik geryn. Kokia bloga naujiena? Suklydau dėl geros naujienos.

18


3 SKYRIUS

BENT JAU TURIU LEO Ar pameni tą vaikišką lopšinę apie Džeką Spretą ir jo žmoną? Kaip nė vienas jų nevalgė to paties, tačiau valgydami išvien jie viską sudorojo? Panašiai yra ir man su Leo, tik mūsų atveju riebalus ir mėsą keičia žodžiai ir piešiniai. Supranti? Aš kalbu, o Leo piešia. Leo su manimi kalbasi, bet labai retai. Jis nėra kalbus. Jei Leo norėtų pasakyti, kad tavo namas dega, greičiausiai tai nupieštų. Tas vyrukas yra ne geresnis pašnekovas už žirafą (ponios ir ponai, tokių puikių juokelių moku tūkstančius). Pasisveikink, Leo.

19


Matai, ką turiu omeny? Be to, jei posakis, kad vaizdas vertas tūkstančio žodžių, yra teisingas, tuomet mano draugužis Leo gali pasakyti daugiau nei bet kuris mano pažįstamas. Tik reikia mokėti klausytis. Esmė tokia – Tylenis Leonardas yra geriausias mano draugas Hils Vilidže ir visame pasaulyje. Ir kol jo galva dar neišsipūtė kaip balionas, turiu pasakyti, kad į tą vietą patekti nėra konkurencijos. Aš nesu iš tų, kurių nuotrauką galėtum rasti žodyne prie žodžio „populiarus“ apibrėžimo. Kaip tik prisiminiau dar vieną tą dieną man nutikusį dalyką.

21


4 SKYRIUS

LIA, LIA, LIA, PLE, PLE, PLE... Po klasės valandėlės mus paprastai paleidžia į pirmą pertrauką, bet šiandien buvo šis tas „ypatinga“. Artėjo Didysis! Mokyklos! Susirinkimas!, kuriuo prasidėdavo nauji mokslo metai, ir visi tuo labai džiaugėsi. Savaime suprantama, visi, išskyrus mane. Jie suvarė mus į sporto salę ir susodino ant kėdžių. Centre stovėjo pakyla su mikrofonu, o ant sienos kabėjo didelis plakatas: SVEIKI ATVYKĘ Į HVVM!!!

22


Direktorius Dvaitas atsistojo ir prabilo pirmas. Po prakalbos, kuri skambÄ—jo ĹĄitaip:

23


...jis pakvietė palaikymo šokėjas, ir šios pristatė futbolininkus, amerikietiškojo futbolo žaidėjus ir kroso bėgikus, visi sukilo ant kojų ir ėmė šūkauti bei


laidyti gerkles (žinoma, visi, išskyrus mane). Čia trūko tik cirko palapinės ir poros šokančių dramblių.


Paskui Striker paskelbė, kad kiekvienas, kuris nori tapti mokinių tarybos nariu, privalo nusileisti žemyn ir kreiptis į susirinkusiuosius. Tarsi to ir laukę, iš kiekvienos klasės atsistojo po penkis ar šešis vaikus. Galbūt Riurkas sakė kažką per pirmą pamoką, bet aš nelabai atkreipiau dėmesį – mano galva buvo užimta minčių, kaip Mileris pasitaikius progai man į kaklą suvaro pieštuką. Kalbą pradėjo šeštokai. Išklausiau du nepažįstamus liaušius, tada Matą Krasčiką (tipą, kuris iki pat ketvirtos klasės valgė savo snarglius), o tada... – Sveiki visi. Aš – Džinė Galeta. Pusė šeštokų ir net keli septintokai bei aštuntokai ėmė ploti kaip pašėlę. Turbūt ji anksčiau lankė Milbruko pradinę, nes tą mergaitę mačiau pirmą kartą. Aš pats ėjau į Sigreivo pradinę, kur per kūno kultūros pamokas vaikydavom žiurkes, o visi vaikai – įskaitant mane – gaudavo nemokamą maitinimą. – Manau, kad būčiau gera jūsų atstovė, nes moku klausytis, – tarė Džinė. – O tai yra pats svarbiausias dalykas. Aš klausiausi. Dar ir kaip. Faktas – Džinė buvo graži. Nuo jos veido nesinorėjo atitraukti akių. Bet ji taip pat atrodė smagi pašnekovė, nelaikanti savęs geresne už kitus, net jei tokia ir buvo.

26


– Aš turiu daug minčių, kaip pagerinti gyvenimą mokykloje, – tęsia ji. – Bet pirmiausia noriu padaryti tai. Ji palieka tribūną ir ima žingsniuoti link ten, kur sėdžiu aš. Sustojusi tiesiai priešais mane ji paklausia: – Ar tu Reifas? Nors akimirksniu pasijuntu ne kalbesnis už Leo, sugebu išstenėti striuką „aha“. – Ar norėtum vėliau suvalgyti gruzdintų bulvyčių? – klausia ji. – Kodėl gi ne. Aš statau, – atsakau, nes kaip tik tą rytą kišenėje radau dvidešimties dolerių banknotą. – Ne, – atsako ji. – Vaišinu aš. Tuo metu į mudu žiūri visa mokykla. Užgroja mokyklos orkestras, palaikymo šokėjos ima vartytis kūliais, o Žudikas Mileris mirtinai užspringsta riešutu. Aš laimiu loteriją, pasaulyje stoja taika, o ponia Striker praneša, kad, remiantis mano visapusišku kietumu, galiu praleisti šeštą klasę ir į mokyklą grįžti tik kitąmet.

27


MOKYKLA – tai vieta, į kurią reikia eiti kasdien. O ten reguliuoja kiekvieną tavo žingsnį, aiškina, ką tu turi daryti, ko nedaryti ir apskritai – kaip gyventi. Kur pasisuksi – vien taisyklės. Viskas užknisa. Taip? Čia ne mokykla, čia tikras kalėjimas. Taip mano Reifas Kačiadorianas, kurio laukia pirmieji metai naujoje mokykloje. Atrodo, tai bus blogiausi jo gyveni-

JAMES PATTERSON

Ė Š K MO

ir CHRIS TEBBETTS

MOKŠĖ

ės idurin v i g n i ub … Tie sia yklos metai e, k mo urinėj d i v i s i e a mok i. Jei kad ne suprant ma i– imoke s e n r Jei da rasi. i sup greita

mo metai. Namie – problemos, mokšėj – viskas draudžiama, vienos taisyklės. Ne, taisyklės sukurtos ne jam! Ir Reifas su geriausiu draugu sugalvoja puikų

LES

planą, kaip kovoti su draudimais ir bausmėmis... Jis tiesiog sulaužys visas

YK jau

įmanomas taisykles!

TAIS

Tačiau ne visi mano, kad Reifo planas – tiesiog nuostabus. Jis nepatinka nei

Na

mokytojams, nei tėvams, nei kai kuriems bendramoksliams, amžinai trukdantiems Reifui gyventi. Ir kas iš to išeis?

Kiek juokin giau patirs Reifa sių nuotykių kovodamas s per metus, su mok ir taisyklėm ytojais is? Jeigu skaity dama tau pavyks s nemirsi iš juoko, sužinoti vis ką! ISBN 978-609-466-200-3

9 786094 662003

? n e!

JAMES PATTERSON NUO

NUO

10

10

IKI

IKI

12

12

METŲ

METŲ

i r CHRIS TEB B ET TS

James Patterson ir Chris Tebbetts „Mokšė“  

Blogiausi mano gyvenimo metai Iš anglų k. vertė Gediminas Auškalnis Mokykla – tai vieta, į kurią reikia eiti kasdien. O ten reguliuoja kiekv...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you