Page 1

Vlado Braziūno nuotr.

Romane susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Gali pasirodyti, kad šios temos niekuo nesusijusios, tačiau, pasak Drugelio efekto, arba Chaoso teorijos, peteliškės sparno plastelėjimas Amazonės džiunglėse sukelia taifūną Japonijoje. Taigi į vergiją parduo-

meilė atrodo saldesnė už pirmąją. Net ir liūdniausi dalykai kartais išspaudžia ne ašaras, o šypseną. Jurga Ivanauskaitė Romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ pirmą kartą išleistas 2005 m. Pagal jį 2012 m. pastatytas to paties pavadinimo filmas (režisierius Algimantas Puipa).

ISBN 978-609-466-326-0

9 786094 663260

Jurga Ivanauskaite

sikos įlankoje, o Pasaulio pabaigos akivaizdoje nebejaunų žmonių paskutinė

Miegančių drugelių t virtovė

tos lietuvės merginos kančia ir pažeminimas galbūt prišaukia uraganą Mek-

Jurga Ivanauskaite

Miegančių drugelių t virtovė r o m a n a s


2


Jurga Ivanauskaite

Miegančių drugelių t virtovė ROMANAS

V ILNIU S

2018


Leidinio bibliografinë informacija pateikiama Lietuvos nacionalinës Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinës bibliografijos duomenø banke (NBDB). Šá leidiná draudžiama atgaminti bet kokia forma ar bûdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamà kompiuteriø tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalà ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybën. Draudžiama šá kûriná, esantá bibliotekose, mokymo ástaigose, muziejuose arba archyvuose, moksliniø tyrimø ar asmeniniø studijø tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamà kompiuteriø tinklais tam skirtuose terminaluose tø ástaigø patalpose. © Radvilë Racënaitë, 2018 © „Tyto alba“, 2005, 2018 ISBN 978-609-466-326-0


Gruodþio 31: Force majeure Motina Þemë, Tëvas Okeanas, nuoþmioji Kali, ðokëjas Ðyva, visagalis Alachas, maloningasis mûsø Vieðpats, kuris teigia, kad be Jo valios nuo niekieno galvos nenukris në plaukelis, per amþiø amþius nors syká susitarë ir, uþuot kovojæ tarpusavyje, stojo veikti vieningai. Pirmiausia pasirinko tinkamà laikà: jausmus aðtrinanèià mënulio pilnatá, ankstyvà antrosios Kalëdø dienos rytà, sekmadiená, kai galima ilgiau pamiegoti, pasilepinti guolyje arba mylëtis lëtai, tingiai ir saldþiai. Paskui akli burtai lëmë vietà: aðtuonias ðalis aplink Indijos vandenynà, kur ir buvo surengta Pasaulio pabaigos repeticija, kûdikëliø iðþudymas, vos ne kaip Biblijoje, juk dauguma nugalabytøjø – vaikai. Sunaikinta bemaþ treèdalis kartos – tyros, ðvieþutëlës ir kvepianèios pienu. Sàmokslininkai nepagailëjo në moterø – motinø, nëðèiøjø, þindyviø, nuotakø, o didþiumà vyrø nubaudë palikdami juos gyvus, nepaguodþiamus, nuo aklo átûþio besiginanèius kruvinomis aðaromis, keiksmais ir dantø grieþimu. Pastebëjau ir daugiau dieviðkos logikos paradoksø: në nepaliesti iðliko Tailando vieðnamiai su abiejø lyèiø bei trans5


seksualios padermës prostitutëmis. Taèiau deðimtys baþnyèiø ir tie, kas susirinko á rytmetines pamaldas pabûti Kristuje, nuskendo nespëjæ praryti baltutëliø ostijø. Nuoþmûs vandenys taip pat nuplovë bûrius Indijos piligrimø, pakranèiø ðventyklose aukojusiø oranþines gëles ir santalo smilkalus Kriðnai. Á katastrofos vietà amþino poilsio buvo surinkta aibë svetimðaliø, iðkankintø savo tëvyniø kalëdinës prieblandos, nuvargusiø nuo paðëlusio gyvenimo ritmo klerkø lenktynininkø, kasdienës átampos áelektrintø neurotikø, perdegusiø darboholikø, iðsiilgusiø tropikø ðviesos, ðilumos ir pigiø vietos graþuoliø glamoniø. Tiems, amþinà atilsá, Vakarø pilieèiams nepadëjo niekas – nei universitetinis iðsilavinimas, nei solidþios sàskaitos bankuose, nei mobilieji telefonai ir neðiojamieji kompiuteriai, nei smegenyse impregnuotos Deilo Karnegio laimës instrukcijos. Taèiau iðsigelbëjo tenykðtës puslaukinës gentys ir, nors keista, nusiaubtuose plotuose nerasta në vieno þuvusio þvëries, gyvulio ar paukðèio, juos visus á aukðtumas iðvedë mums jau prarastas ðeðtasis jausmas. Aukø daugëja kas valandà, kas minutæ, kas akimirkà, pradëta skaièiuoti nuo keturiø ðimtø, dabar jau kalbama apie ðimtà penkiasdeðimt tûkstanèiø. Ðis potvynis nesibaigs atoslûgiu. Lavoninëmis virto paplûdimiai, skverai, gatvës, stadionai, oranþinës ákapës – budistams, baltos – musulmonams, bet tai – tik iðrinktiesiems, visus kitus suvienija pilki arba juodi plastikiniai lavonmaiðiai, á kuriuos supakuoti þmonës nebesiskiria nuo ðiukðliø. Trûksta malkø kremacijos lauþams, po katastrofos nuseko upës, todël nebëra kur iðpilti sudegintø kûnø pelenus, neuþtenka karstø, stinga þemës masinëms kapavietëms. 6


Gyvieji tuoj pavydës mirusiems, jau atëjo troðkulys, badas, marodieriai, èia pat tykoja cholera, ðiltinë ir buboninis maras. Atslenka nuoþmios psichozës, kuriomis uþsikreèiama per þvilgsnius ir dirstelëjimus. Ûþdamas artinasi gûdus netekties pamiðimas. Panikos apimtieji klausia, kas kà uþrûstino, kam prisireikë apreikðti savo ðiurpinanèià galybæ, kodël taip pasielgta, kuo prisiðauktas átûþis, uþ kà baudþiami niekuo dëti þmonës ir nekalti jø vaikeliai. Taèiau man atrodo, kad tai dar ne tikroji bausmë, o tik ðvelni jos uvertiûra. Visa tai skrebenu naujutëliu nepigiu parkeriu 2005-øjø iðvakarëse, pradëdama dienoraðtá, kurio neraðiau nuo paauglystës. Vakar ilgai negalëjau iðsirinkti tinkamo sàsiuvinio, paranojiðkai svarstydama, kas labiau tiks mano iðpaþintims: linijos ar langeliai. Sàsiuviniø virðeliai irgi atrodë átartini, nes savo sielos atspindþio neástengiau áþvelgti nei vaginiðkai godþiose rausvose orchidëjose, nei falinëje kokosø palmëje, nei saulëtame rojaus paplûdimyje su palaimingai apsvaigusiu banglentininku. Ðis vaizdelis prie kà tik apraðytø ávykiø kaip kontrastas gal ir tiktø, bet pasirinkau drugelius, spunges (Inachis io), kuriø labai bijojau vaikystëje. Anuomet man atrodë, kad tos rusvos, ryðkiai margintos bûtybës yra slapèiausiais ryðiais susijusios su mirusiøjø karalyste, nors kà tuomet nutuokiau apie mirtá? Buvau ásitikinusi, kad ne rûdþiø spalvos sparneliø fonas, o ornamentas, mëlynos ir geltonos „akys“, siejasi su Anapiliu, gal net yra raðmenys, kuriais negyvëliai mums bando praneðti tik jiems vieniems suprantamus dalykus. Paauglystëje baimë liovësi, beje, dëlioju raides ir matau, kad nuo to laiko mano raðtas beveik nepasikeitë, sakytum rankà vedþiotø ana lai7


ko praryta mergaitë iðkrakmolyta, baltutële kaip ir jos naivios viltys, apykakle. Uþsiplepu. Bandþiau savo áspûdþius apie cunamá sueiliuoti – juk graþu dienoraðtá pradëti sklandþiais posmais – skirsèiau sakinius á trumpas eilutes, ieðkojau rimo ir ritmo, bet poezijos kûriniui gimti nebuvo lemta. Iðplëðiau vienà lapà, paskui – antrà, treèià, kiek pamenu, ir anksèiau mano dienoraðèiai prasidëdavo tokiu paèiu naikinimo ritualu. Nesu, niekada nebuvau poetë, atsisukusi ir paþvelgusi, kaip gyvenau pastaruosius deðimt metø, save galiu pavadinti tik niekiu. Neþinau, kodël þemës drebëjimas Indijos vandenyne ir cunamis Pietryèiø Azijoje mane taip baisiai sukrëtë. Kai uþsimerkiu, atrodo, kad mano sàmonës kambariø sienos nuklijuotos didþiuliais ryðkiaspalviais plakatais. Juose – karstai, primenantys dëþes gremëzdiðkiems, bet neámantriems muzikos instrumentams, krûvos lavonø, kurie nuo puvimo drëgname klimate atrodo tarsi iðlieti ið minkðtos, ðiltai blizganèios bronzos, moterys beprotiðkos gëlos, o gal jau beprotybës perkreiptais veidais, vyrai aklais sopulio þvilgsniais ir gelbëtojai, tvarkdariai, Maro daktarai, respiratoriais atsiribojæ nuo Apokalipsës tvaiko. Neviltis. Jei reikëtø visus savo jausmus ir mintis iðpaþinti Paskutiniajame teisme, turëèiau atskleisti, jog staiga prapliupusios manosios nevilties prieþastis buvo anaiptol ne force majeure, tikrai ne stichinë nelaimë, ávykusi taip toli nuo èia. Liûdesys ir skaudis brendo ilgai, tekëjo poþeminiais upeliais, tvenkësi á upes, nebetilpo áprastose vagose ir galiausiai pramuðë apsauginius barjerus. O ar buvo tie apsauginiai barjerai, neskaitant kartais padauginto alkoholio, preciziðkai dozuojamo prozako, retø ir nesëkmingø apsilankymø pas psi8


choterapeutà, apsimestiniø iðpaþinèiø draugëms, ið kuriø net pagaviausioji negalëjo nujausti to, ko neprisipaþindavau sau paèiai. Kartais ûmai prasiverþusio savo siaubo ir sopulio dingstimis ávardijame visai ne tuos dalykus, kurie gyvenimà laðas po laðo paverèia nebepakenèiamu. Stichinës nelaimës, karai, teroristiniai aktai ir ákaitø dramos mums sukelia slaptà palengvëjimà, nes padeda atsakomybæ uþ vidiná pragarà perkelti á iðoræ. Desperacijà dël totalaus asmeninio pasaulio þlugimo sutapatiname su katastrofomis, vykstanèiomis ten, kur blogai, labai blogai, bet mûsø nëra. Gal be reikalo vartoju ávardá „mes“, o turëèiau sakyti tik „að“. Bet net raðant ðias eilutes man þûtbût reikalingas nors menkiausias bendrumo su kitais þmonëmis pojûtis. Raðydama pastebiu, kad, kaip ir visi visø dienoraðèiø autoriai, nuolat kreipiuosi á nesantá paðnekovà, numanomà skaitytojà. Noriu prisistatyti, paaiðkinti, pasiaiðkinti, iðsiaiðkinti, kas að esu, nors net tiksliausi apibûdinimai tik paslepia mano esmæ, kaip vaisiaus odelë, minkðtimas, kietas kauliuko kiautas dengia traðkø branduolá, kvepiantá migdolais arba ciano kaliu. Amþius – per keturiasdeðimt – nieko apie mane nepasako, nes tebesu sustingusi dvasinëje mergystëje, kurios plëvës nepraplëðë net patys aðtriausi ávykiai. Vis dar viliuosi, kad gyvenimas galø gale prasidës ir bus þavingas, nors toji pradþia palengva virsta pabaiga, kaip artëjant nakèiai dienos ðviesa tykiai persilieja á tamsà. Iðvaizda – augantis antsvoris, gilëjanèios raukðlës, rûpestingai daþoma þilë – tëra kamufliaþas, privaloma karinë uniforma, iðduodama augant gyvenimo laipsniui: nuo papras9


tutës eilinio milinës vaikystëje iki apdribusiø marðalo akselbantø senatvëje. Að nesu mano kûnas, að nesu mano veidas, að net nesu mano akys. Þalsvose rainelëse niekas neiðvys sielos atspindþio, nes ji niekada neþiûri á veidrodá. Mano vardas – Monika, taèiau argi kas nors pasikeistø, jei vadinèiausi beveik japoniðkai – Akinom? Turiu (ar tikrai turiu?) vyrà Linà, jis turtingas, nes perdarinëja moteris. Nuskambëjo neðvankiai, bet viso labo galvojau tik apie plastinæ chirurgijà. Linas kiauras dienas, o kartais net ilgus vakarus, taip pat ir savaitgaliais, apsimetinëja Dievu, gal net Antdieviu, nes be jokiø skrupulø perdirbinëja tai, kas Vieðpaties sukurta. Jis pagal savo skoná (bet ne pagal pavidalà) ið naujo formuoja deðimtis ausø, nosiø, lûpø, pagurkliø, ðimtus krûtø, siurbia laðinius nuo tûkstanèiø ðlaunø, pilvø ir uþpakaliø, o kartà yra virtuoziðkai transformavæs klitorá. Stebiuosi, kaip po viso to jis dar gali mane liesti nesidygëdamas ir negalvodamas vien apie bûtinas kûno korekcijas. Esame susitaræ, kad niekada negulsiu nei po jo, nei po jo kolegos peiliu, nes sendama noriu bûti natûrali kaip ant berþo kamieno iðaugusi kerpë. Dar turiu (ar tikrai – turiu?) dukterá Violetà. Dabar ji studijuoja Manèesterio universitete ir per ðias Kalëdas namo negráþo, mat susirado vaikinà brità, kurio nenori prarasti, todël bijo já palikti vienà bent dienai. Gal jos vietoje ir að taip elgèiausi, bet savo vyrà su kitais moterø perdarinëtojais Naujametæ naktá lengva ðirdimi iðleidau á medþioklæ. Jie medþioja ðernus, kartais – stirnas. Negaliu to pakæsti, kraujas ant balto sniego, salsvas gæstanèios gyvybës kvapas, o svarbiausia, atmerktos stiklëjanèios gyvûnø akys mane verèia vemti. Kai pagalvoju, atrandu daug bendro tarp troð10


kimo ásibrauti á svetimà mësà ðratais ir tarp jos pjaustymo skalpeliu. Tam tikromis aplinkybëmis ne toks jau didelis skirtumas tarp moters ir stirnos, vyro ir ðerno. Turiu omenyje kûnus ir jø perdarinëjimà: ið bjauriø á graþius, ið gyvø á negyvus. Dël kà tik iðvardytø prieþasèiø nebijau, kad Linas vietoj manæs susiras pakaitalà arba bus man neiðtikimas. Lyg ir pristaèiau save, o atrodo, kad kraigliojau apie kaþkà kità. Ir vël nukrypau. Ið tikrøjø ði istorija prasidëjo ne nuo cunamio Pietryèiø Azijoje. Kita vertus, ávykis, kurá tuoj apraðysiu, irgi buvo ne svarbiausia prieþastis, dël kurios mano gyvenimas ið esmës pasikeitë. Ir dar pridursiu klausimà sau paèiai: kodël taip tvirtai tikiu, kad dabar stoja naujas tarpsnis, o mano bûvis ið pagrindø kinta?

Gruodþio 31: Meilës Árodymas Jau bûèiau iðdësèiusi tà nelemtàjá ávyká, prie kurio visos mano emocijos ir mintys lipo lyg faraoninës skruzdës prie nesandariai uþdaryto medaus stiklainio. Taèiau staiga nutiko dar vienas baisus dalykas. Artëjo dvylikta, sëdëjau ánikusi á dienoraðtá, siurbèiojau ðampanà ir kramsnojau miniatiûrinius sumuðtinius su raudonaisiais ikrais, kuriø grûdeliai, slepiantys savyje po didelæ þuvá ir jos vandeningà likimà, krito ant sàsiuvinio, palikdami riebias dëmeles. Nors pirmasis puslapis atrodë nevalyvai, tingëjau já vël iðplëðti, glamþyti ir mesti ðiukðliadëþën. Lepinausi, tikëdamasi sau suteikti bent ðiek tiek dþiaugsmo, juk net kaliniai kamerø sienas iðklijuoja nuogomis gra11


þuolëmis ir uþ ðirdies griebianèiais gamtos vaizdeliais. Galëjau elgtis paprasèiau, gurkðnoti vynà su sûriu, plempti degtinæ su silke, gerti pilstukà su pupomis ar pasitenkinti vandeniu su duonos kriaukðle. Atidëliojau, vengiau, bijojau apraðinëti antràjà Kalëdø dienà ávykusià nelaimæ. Þaidþiau su ja kaip katë su pele, nors gal su manimi þaidë vis dar neatslûgstantis iðgàstis. Mirties baimë. Savosios mirties baimë, jei tik mirtá galima pavadinti „sava“. Raðyti trukdë ir mobilusis telefonas, be paliovos pypsintis nenuoðirdþiais naujameèiais sveikinimais. Nors kodël gi jie turëtø bûti nenuoðirdûs, juk tai, ko kitiems linkime, norime, kad ir mums iðsipildytø. Televizorius taip pat ánirtingai veikë, visais kanalais buvo ðvenèiama ir þmoniø veiduose pro apsimestiná dþiaugsmà persiðvietë netikrumas, nerimas, desperacija, tarsi jie bûtø kokie nemokðos þyniai, pradedantys magai, ðamanai ðarlatanai, nuo kuriø ðiànakt atlikto ritualo iðtisus metus priklausys pasaulio ir kiekvieno jo gyventojo likimas. O þiniø intarpuose vis ritosi cunamio bangos, todël lëkðtos naujametës linksmybës priminë puotà maro metu, kurioje ûþavau ir að su savo pretenzingais delikatesais. Vidurnaktá man buvo paþadëtas siurprizas. Dar dienà po eglute aptikau á auksaspalvá dovanø popieriø ávyniotà nemaþà dëþutæ, prie kurios buvo prisegtas Lino raðtelis: Atidaryk muðant Kremliaus kurantams ir rasi mano Meilës Árodymà. Dëþë savo forma priminë fokusininko cilindrà, ið kurio apstulbusiø þiûrovø akivaizdoje traukiami balti balandþiai ir albinosai triuðiai, o „Kremliaus kurantai“ – tai Linulio posovietinis humoras. Dovanø tikëjausi gauti kà nors þaisminga ir lengva. 12


Dvylikta artëjo nenumaldomai, todël iðjungiau televizoriø ir nutildþiau mobiløjá telefonà. Vis dar buvau ásitikinusi, kad Meilës Árodymai reikalauja ypatingø aplinkybiø. Likus penkioms minutëms iki lemtingojo metø virsmo, pasistaèiau paslaptingàjà dëþæ ant stalo, ðliûkðtelëjau taurën dar ðampano ir sustingau kaip mediumas per spiritizmo seansà, pajutæs, kad á duris jau brazdinasi iðkviestoji Napoleono dvasia. Taip ir nesulaukusi „Kremliaus kurantø“, puoliau plëðti nuo cilindro auksiná popieriø, jausdamasi it seniai neglamonëta meiluþë, kuri, pagaliau aplankyta savo iðsiilgtojo, karðtligiðkai neriasi ið drabuþiø, trokðdama greito ir ðiurkðtaus sekso. Nusviedusi ðiugþdantá popiergalá ant grindø, aiktelëjau, lyg gavusi liniuote per pirðtus. Visada stebëjausi faktu, kad á daugelá labai netikëtø dalykø kaþkas mumyse reaguoja kur kas staigiau nei sàmonë su savo protingomis mintimis ir teisingomis iðvadomis. Taigi mano poþemiuose jau buvo kilusi panika, taèiau að kuo ramiausiai ir netgi ðypsodamasi iðëmiau ið stiklinio indo Meilës Árodymà: didþiulá drugelá. Kad padaras gyvas, irgi supratau tik po keliø sekundþiø, kai palytëta ðviesos Lino dovana suspurdëjo, ëmë krutinti ûselius, kojeles ir atsargiai plastelëjo sparneliais. Dar po keliø akimirkø drugys atsivertë lyg burtø knyga, o smaragdo, turkio ir akvamarino spalvø jo sparnø hieroglifuose slypëjo daugybë svarbiø Anapilio praneðimø. Jis vadinosi Morpho peleides ir tarsi ástabi batisto skepetaitë uþdengë abu mano delnus, kurie, sudëti rieðkuèiomis, lyg godþiai gerèiau ið ðaltinio po ilgos kelionës per dykumà, savotiðkai atkartojo drugio formà. Taèiau að neapsidþiaugiau dovana. Ji mane iðgàsdino. 13


Prie dovanos buvo pridëtas svidus lankstinukas su naudojimosi instrukcija: Jûs nusipirkote drugelá – kà reikia þinoti... Tas dalykiðkas tekstelis mane paveikë kaip pornografija, tiesa, tik pasiðlykðtëjau, taèiau neásiaistrinau. Ásigyti ir namie auginti egzotiðkus drugius siûlë viena praðmatni parduotuvë, o man ði verslo idëja pasirodë makabriðka tarsi prekyba sielomis. Nepaisydama prieðtaringø emocijø, tuètuojau ðokau uoliai vykdyti instrukcijos reikalavimø ir gaminti savo naujajam augintiniui nektarà. Esu patologiðkai pareiginga. Kaip liepta, á medaus ðlakelá ávarvinau devynis laðelius vandens ir gerai iðmaiðiau. Nektarà ápyliau á maþytæ lëkðtelæ ir padëjau jà prieðais Morpho peleides. Teoriðkai mano trapusis trumpaamþis draugelis turëjo jam siûlomà puotà pajusti priekiniø kojyèiø galiukuose esanèiais skonio receptoriais. Taèiau jis në nemanë sotintis, o vasnojo po kambará, keldamas toká nerimà, kad man net suskaudo skrandá. Lauke griaudëjo naujametë kanonada. Magiðkàjá perëjimà ið vienø metø á kitus buvau praþiopsojusi. Laikrodis piktdþiugiðkai rodë jau pusæ pirmos. Pasijutau nusiþengusi esminëms taisyklëms, kuriø nevalia lauþyti, ir susipylusi á tauræ ðampano likuèius it prasikaltusi mokinukë, paklusniai sliûkinanti á kampà klaupti ant þirniø, iðëjau á balkonà. Mes gyvename ðalia Vingio parko, simpatiðkame dviaukðèiame namuke, prie kurio primûryta dar septynetas jo antrininkø. Laimë, turime nuosavà áëjimà, todël susitikti su kaimynais beveik netenka. Taèiau ðásyk kolektyviniai potyriai buvo neiðvengiami, o gretimuose balkonuose, tarsi tamsos lagûnoje plaukiojanèiose gondolose, ðëliojo po linksmà kompanijà. Kai kurie visuotinei apþiûrai buvo iðstatæ lempuèiø 14


girliandomis papuoðtas egles, o intymius savo bûstø kvapus pro praviras duris ir orlaides pylë á naktá, lyg kremuotø artimøjø palaikus á Gangà. Lijo, o tai liûdesiu gildë ðirdá daug labiau, nei bûtø snigæ. Gatve neriðliai ðûkaudamos, sunkiai vilkdamos kojas ir sverdëdamos, tarsi po þûtbûtinio, bet pralaimëto mûðio, klumpino beviltiðkai nykios þmogystos. Virð miesto tai ðen, tai ten iðtrykðdavo spalvingø salviø pliûpsniai – taip krûpèiodavo jau pasitenkinæs, bet manyje vis dar esantis ir ant manæs gulintis Linas, o tos paskutinës absoliutaus artumo akimirkos atrodydavo ðventos. Bet dabar jo net ðalia nebuvo. Uþvertusi galvà iðlenkiau paskutiná ðampano laðà, ir tada ávyko siaubingas dalykas. Drugys iðskrido á pirmàjà sausio naktá! O instrukcijoje buvo grieþtai prigrasyta: Neiðleiskite tropiniø drugeliø á laukà! Taèiau tamsoje Morpho peleides tik mostelëjo nepakenèiamai graþiais, lyg meilë be atsako, sparneliais ir visiems laikams iðplasnojo ið mano gyvenimo. O lankstinuke buvo patikinta, kad juo galësiu dþiaugtis net dvylika dienø. Pasijutau, it pati to neþinodama ir në kiek nenorëdama, bûèiau atidavusi velniui sielà. Savo sielà. O jos netekusi, praradau bet kokius kasdienybës áproèius ir ágûdþius, todël mane staiga uþgriuvo klaiki beprasmybë. Tvojo su tokia jëga, kad net susirieèiau ir pritûpiau balkone it pulko prieðø apðaudomas vieniðas kovotojas uþ paskutinës jam dar likusios barikados. Vël pradëjo smarkiau lynoti. Kamikadzë drugelis taranavo naujametæ naktá ir subyrëjo á besvorius ðipulius. Negalëjau ilgiau taip kiûtoti, nes gerklingas kaimynø þvengimas ir idiotiðki dþiaugsmo ðûksniai mane vijo atgal á kambará, kaip ásismaginæ varovai veja klaiko apimtà lapæ. 15


Vos áþengiau á svetainæ ir beprasmybë man smogë dar kartà. Uþplûdo slidus ir drungnas, lyg sapnuose, siaubas, nes ûmai iðvydau, kokie nepaþinûs, kokie nesuvokiami, kokie pavojingai svetimi yra áprasti daiktai: durys, parketo lentelës, kilimas, këdës, stalas, knygø lentynos, indai, gëlës moliniuose vazonuose, o kà jau kalbëti apie eglæ su blizganèiais pagraþais! Kam ir kodël mudu su Linu tà medá puoðëme? Kà tikëjomës tokiomis apeigomis iðmelsti? Suprantama, elgëmës kaip visi. O kodël visi taip elgiasi? Akimirkà atrodë, kad kraustausi ið proto. Absurdo pojûèiui atslûgus, liko tik klaiki vienatvë. Bulimiðkai sukimðau sumuðtiniø likuèius, ákaliau taurelæ Lino degtinës ir dar iðsikepiau kiauðinienës su laðinukais. Visi daiktai þiûrëjo á mane prieðiðkai ir net vibravo nuo átûþio. Gana. Daugiau nebesislapstysiu. Apraðysiu ávyká, kuris staiga ásibrovë á mano gyvenimà it nuoþmus beprotis á autobusà ir privertë nuðèiûti visus keleivius.

Gruodþio 26: Avarija Buvo antroji Kalëdø diena. Vakaras. Apie cunamá jau praneðë deðimtis kartø. Tà þinià, kaip ir kitas naujienas apie pasaulinio masto nelaimes, priëmiau su gëdingu mazochistiniu pasitenkinimu. Neþinau, ar visi patiria saldø jaudulá, iðgirdæ, kaip galingos stichijos abejingai permala bejëgius þmonelius. Að net ir nedidelius kataklizmus suvokiu kaip Pasaulio pabaigos þenklus, pasàmonës gilumoje vildamasi, kad, jei baigsis viskas, ið èia bûsiu iðpraðyta ne vienintelë. 16


Þûsime urmu. Mirdama su savim nusitempsiu Þemës rutulá arba bûsiu jo, podraug su kitais gyvais padarais ir besieliais dariniais, nuritinta á niekur. Apibûdinau netiksliai. Net sau paèiai to, kà jauèiu, paaiðkinti nepavyko. Jausmai, þodþiai ir iðorinis pasaulis, kuriam kaþkodël privalome nuolat apie save praneðti ið vidiniø katakombø – trys neátikëtinai skirtingi dalykai! O gal pojûèiai, kuriuos èia taip nevykusiai apraðinëju, yra tik noras bûti dirginamai, troðkimas susijaudinti, panirti á svetimà kanèià, nes savoji – per maþa, pernelyg buitiðka, nyki ir netenkina mano slapto poreikio kankintis? Jau daugiau nei dvideðimt metø antràjà Kalëdø dienà mes vakarieniaudavome pas Lino tëvus. Patiekalai ir pavirðutiniðki svarstymai apie Dievà visada bûdavo tie patys. Tradicijos ir ritualai manæs neerzino. Taèiau tokiø pastoviø dydþiø, kaip silkë su svogûnais ir ádaryta antis, fone, tarsi policijoje prie baltos sienos priekiu ir profiliu fotografuojant nusikaltëlá, akivaizdþiai pastebëdavau liûdnà faktà, kad mes senstame. Apie tai niekada nekalbëdavome garsiai, nors vargu ar tik man vienai á galvà ateidavo minorinës mintys. Anksèiau kimðdama burokëliø miðrainæ susimàstydavau, kaip greitai eina laikas, o dabar galvojau, kad mûsø laikas greitai baigsis. Prieð savo valià pradëjau svarstyti apie neiðvengiamas Lino tëvø laidotuves, su siaubu prieð akis regëjau karste gulinèià savo motinà ir merdinèià vyresniàjà seserá Mildà. O siaube, juos visus reikës sukiðti á dirvà ir uþkasti, kaip nesuskaièiuojama laikinø gyvøjø armija per amþiø amþius laidojo savo mirusiuosius. Pirmàsias þemës saujas ant giminës karstø uþgëriau ðv. Jurgio vardu pavadintu kagoru. Ájungëme „Panoramà“. Ðri Lankoje, Tailande, 17


Maldyvuose, Indonezijoje, Indijoje irgi prasidëjo daugiadienës pakasynos. Nuo to vaizdo man palengvëjo. Visi mirtingi. Ne tik að viena. Þuvusiøjø nuo cunamio jau suskaièiuota 2 500. Tuoj po „Panoramos“ mudu susiruoðëme namo. Linas kaip visada negërë në laðo alkoholio, o að lengvai ákauðau. Kai ásëdome á dþipà, papraðiau, kad surastø naujausias þinias nuolat transliuojanèià radijo stotá. Taèiau jis pareiðkë nesàs suþavëtas mano nekrofiliðko polinkio skaièiuoti tolimø katastrofø lavonus ir ájungë glosniai murkiantá „Pûkà“. Miestas buvo tuðèias. Lijo. Ðventinë iliuminacija atsispindëjo balose ir atrodë, tarsi viskà regëèiau pro neiðverkiamas, jokio palengvëjimo neatneðanèias aðaras. Kai prisimerkdavau, pavieniai þiburiai susiliedavo á beformius ðviesos darinius. Panorëjusi galëjau juos vaizduotis tarsi angelus su spalvingais spinduliø sparnais, iðtásusiais iki paèiø mano regos lauko pakraðèiø, lyg neþemiðkas bûtybes, kurios, kaip tikimës sapaliodami apie gyvenimà po mirties, mus pasitiks ant anapusybës slenksèio. Mëgau ðá þaidimà ir naktá vaþiuodama automobiliu daþnokai kurdavau fatamorganas, kaip pomirtiniu tuneliu lekiu á akinamà Anapilio spinduliuotæ. Lekiu ir joje iðsilydau. – Marta ruoðiasi skirtis su vyru, – iðtariau, – juokinga tai daryt mûsø metuos, kai gyvenimas baigias. – Na, kur jau ten baigias, dabar þmonës pratempia iki aðtuoniasdeðimties ir dar ilgiau. Taigi dar liko beveik pusë, – atðovë Linas, kaip dauguma ásitikinæs, kad gyvens amþinai. – Aha, ir Bunjuelis sakë, kad liovæsis bût vyru jis pagaliau tapo þmogum, – pridûriau tikëdamasi, kad mano sutuoktinis, jei nesusimàstys, tai bent ásiþeis. 18


Norëjau, kad Linas jaustøsi taip kaip að, bet jis iðsisuko lengvai, lyg mitrus upëtakis ið bandanèios já nutverti negrabios rankos: – Reikëtø per ðventes pasiskolint gerø vaizdajuosèiø... – O Felinis pasakojo apie bièiulá, kuris áþengæs á savo butà vis uosdavo, ar dar nekvepia senatve. Vertëtø ir mums… – Liaukis, senute. Vaþiavome Kalvarijø gatve. Ji irgi buvo tuðtutëlë, taèiau Linas në nebandë virðyti greièio. Staiga visai ne perëjoje á kelià iðbëgo persikreipusi þmogysta ir, uþuot lëkusi tiesiai, ðoko po mûsø ratais. Linulis keikdamasis puolë sukti vairà, suþviegë stabdþiai ir automobilá sumëtë ant ðlapio asfalto. Að nebuvau prisisegusi saugos dirþo, nes man tai sukelia kaþkà panaðaus á klaustrofobijà, todël trenkiausi kakta á priekiná stiklà. Bet vis tiek girdëjau dar ir kità dunkstelëjimà, kai minkðtas þmogaus kûnas atsimuðë á metaliná dþipo prieðaká. Vëliau Linas aiðkino, kad jokio smûgio nebuvo. Akimirkà sëdëjome sustingæ. Motoras urzgë kaip drakonas, leidþiantis dantis á gerklæ sekmadieniais jam patiekiamai nekaltai mergelei. „Pûkas“ skalambijo Aliukais. – Lipu, pasiþiûrësiu, kas ten, po velniø, atsitiko, – suðvokðtë Linas persimainiusiu þlunganèio þmogaus tonu. – Að irgi, – cyptelëjau ir iðsliuogiau ið dþipo. Iðkart pastebëjau, kad gulintis ant þemës kûnas juda. Dar po sekundës suvokiau, kad tai – moteris. Viskas vyko kaip siaubo filme, kai atëjûnas ið kitos planetos ar gyvojo sielà prarijæs vilkatas virsta þmogumi. Pradþioje parblokðtoji tysojo iðkëtojusi rankas ir kojas, tarsi keturias pasaulio kryptis rodantis kelio þenklas. Paskui inkðdama ir dejuodama ëmë riestis á embrionà, galop atsiklaupë, delnais 19


remdamasi á ðlapià asfaltà, o galva kadaravo, it bûtø nulauþtas sprandas. Linas priðoko prie moters ir bambëdamas nesàmones bandë kelti jà nuo þemës. Mûsø aukos veidà dengë iðsidraikæ plaukai. Ji rusiðkai keikësi. Að puoliau rinkti iðsibarsèiusá jos rankinës turiná: centus, áskilusá veidrodëlá, pigiausiø rusiðkø kvepalø buteliukà, plaukø priveltà plastmasiná ðepetá, keletà þydrame celofane suslëgtø prezervatyvø, pustuðtá cigareèiø pakelá ir peilá kaulinëmis kriaunomis. Pastatyta ant kojø, nelaimingoji ásirëmë á dþipo gaubtà ir pradëjo vemti. Priekiniai þibintai ryðkiai apðvietë jos kruvinus kelius, kurie pro didþiules skyles juodose kojinëse þvelgë kaip dvi baltai rausvos medûzos, iðnirusios ið tamsiø vandenø. Iðsivëmusi ji atsirëmë nugara á dþipà, nusibraukë nuo veido plaukus, atloðë galvà ir kimiai sustûgo á pilkðvà dangø. Merginos striukë buvo atsilapojusi, palaidinës sagos iðtrûkusios, liemenëlës ji nedëvëjo, o krûtys spoksojo á naktá it nuo kûno nepriklausomos liûdnos esybës, vienaakiai kiklopo naujagimiai. Nelaimëlë, tarsi pati save tramdydama, uþsidengë veidà rankomis, bet nesusivaldë ir prapliupo raudoti, trûkèiodama, lyg lûðies letena prispausta triuðë. Tada prisistatë du policininkai. Tiesà sakant, jie priëjo, vos tik að iðsiritau ið dþipo. Laimë, farai patruliavo èia pat ir kuo puikiausiai matë ávyká. Iðgirdusi jø þvalø pasisveikinimà ir urzgianèius siøstuvus, mergina bejëgiðkai nusvarino kruvinas rankas. Tikriausiai krisdama nuo delnø nusidyrë odà ir dabar jai baisiai perðtëjo niekuo nebepridengtas likimo linijas. Jos trumputis dþinsinis sijonëlis buvo perplëðtas, o ties smilkiniu raudonavo beveik taisyklingas keturkampis atviros mësos lopinëlis. 20


– Lariska, kokius èia dabar kreti cirkus? – sududeno jûrø vëplio ûsais pasipuoðæs policininkas ir su tëviðku rûpesèiu susiautë merginos striukæ. – Sovsem sdurela, j…mat, – kupranugario lûpomis nusispjovë kitas, lyg pilvakalbys burbuliuodamas prie dirþo prisegtu siøstuvu. Lariska atsakë dainingu keiksmaþodþiø srautu, kurio nesugebësiu pakartoti. – Þinom ðità paukðtytæ kaip nuluptà, – pareiðkë vëplys, o að, dirsèiodama á Larisos kelius, delnus ir smilkiná, pagalvojau, kad ji tikrai yra beveik nulupta. – Prostitutë. Jau pusæ metø èia valkiojasi. Turginë kurva… – Turbût prisigërë ar apsinarkaðino, tai ir puolë, dûra, po ratais. Iðsimiegos nuovadoj, tada tegu aiðkinasi, – kupranugaris ðnekëjo su keistu akcentu, todël jo kalba atrodë pilna smulkiø ðiukðliø, kaip kelkraðèio dulkës su popiergaliø, nuorûkø ir ðukiø inkliuzais. – Norëjau tik nusiþudyt… nebebût… dingti ið èia… mirt…mirt…mirt, – Larisa prapliupo gomuriniu rujojanèios katës balsu, kupinu pasibaisëtinos aistros, juodo nebûties geismo, susinaikinimo katarsio. Net neþinau, ar ji tikrai iðtarë þodá „nusiþudyti“, o kà paþymëjau daugtaðkiais, buvo dþiaziniai nevilties ir ásiûèio intarpai, kuriø tokiame kontekste niekaip negaliu pavadinti keiksmaþodþiais arba matu. Sugiedojusi ðá draskantá ðirdá bliuzà, mergina vël sukniubo ant þemës. Dabar atrodë tiesiog kaip maiðas. Iðnara. – Jà reikia veþt ligoninën. Gali bût smegenø sutrenkimas. Nenustebèiau, jei dar ir koks kaulas lûþo, – pagaliau prabilo Linas labai retai ið jo gelmiø iðlendanèio sutrikusio þmogaus balsu. 21


– Ðaukiam greitàjà, – pareiðkë kupranugaris ir, milþiniðkas lûpas sudëjæs tarsi buèiniui, prigludo prie siøstuvo. – Reikëtø kviest keliø policijà. Arba einam ir suraðysim ávykio aktà, komisariatas visai èia pat, – dudeno vëplys, neapibrëþtai mostelëdamas ranka á naktá. – Kam tie aktai... – pratarë Linas jau áprasta, padëties ðeimininko intonacija ir ábruko vëpliui á delnà banknotà. Greitoji atþviegë þaibiðkai. Larisa sverdëdama ásëdo á maðinà. Jauèiau pareigà vykti drauge, bet Linui ði mintis pasirodë absurdiðka. – Baik isterijas! Vaþiuojam namo! Ir taip jau nuotaika galutinai suðikta! Nekëliau jokiø isterijø. Linas rëkë, o tai jau ilgokai besitæsianèiame mûsø bendrabûvyje pasitaikydavo itin retai. Rëksnys gyveno tokiuose pat atokiuose jo esybës uþkaboriuose kaip ir veblentojas. Greitosios pagalbos sanitarø dar spëjau pasiteirauti, á kokià ligoninæ gabena nevykëlæ saviþudæ, ir pasiþadëjau kità dienà jà aplankyti. Tada klusniai ásëdau á dþipà. Prisisegiau dirþu. Namo vaþiavome tylëdami. Man buvo gëda. Gráþæ iðgërëme po stiklà viskio. Be ledukø. Net Linas sulauþë savo blaivybës taisykles. Kiek palengvëjo. Bet labiausiai atsigauti padëjo ðunys, du retriveriai Bugis ir Vugis, kurie mus aklai mylëtø, net jei ðávakar bûtume suvaþinëjæ þmogø. Jie ðokinëjo, vizgino uodegas, sukosi lyg ðokantys derviðai, á kuriuos mums vos áþengus pro duris nusileido pakili dieviðkoji energija. Nors buvo jau vëlu, apie miegà negalëjau në pagalvoti. Linas – irgi. Ásijungiau BBC þinias. Linas pripuolë prie neðiojamojo kompiuterio. Kiti, kad nusiramintø, dëlioja pasiansà, o já 22


geriausiai nuteikdavo virtualus moterø perdarinëjimas. Fotoðopas paslaugiai pamëtëjo eilinæ baidyklæ, vëpsanèià su tokia iðraiðka, tarsi bûtø ákaitë, filmuojama jà pagrobusiø ir iðpirkos reikalausianèiø teroristø. Linas þvelgë á moterá kaip á ðlapio molio ar lipdyti paslankios mësos gabalà ir, þongliruodamas strëlytëmis, taðkeliais, kursyvinëmis linijomis, puolë koreguoti jos veidà. Ðtai ir dingo pagurklis, iðnyko maiðeliai po akimis, o mimikos raukðlës nusilupo lengvai lyg odelë nuo pûvanèio pomidoro. BBC rodë Ðri Lankà, o gal Tailandà, þmones, kurie jau pradëjo suvokti ið pasalø smogusios nelaimës mastà. Jø veidai buvo absoliuèiai kitokie nei Lino kompiuteryje. Skausmas – tarsi magnetas geleþies droþles – iðtraukë á pavirðiø visas jauèianèios bûtybës gymiui ámanomas raukðles. Baimë juos darkë siaubingomis grimasomis, tapë klounø ir mimø utriruoto sopulio grimu, dengë karnavalinëmis sielvarto kaukëmis. Nenorëjau á tuos veidus þiûrëti, nes jauèiau dygius sàþinës priekaiðtus, lyg spoksoèiau á paèias intymiausias kûno vietas, á pornografiðkai iðdidintas genitalijas. Taèiau stulbinamas kanèios groþis neleido uþsimerkti. Tyliai pravirkau. Aðaros sruvo skruostais ir buvo malonu jausti jø sûrià ðilumà. Aukø skaièius padidëjo iki 4 000. O moters fizionomija Lino kompiuteryje jau atjaunëjo dvideðimèia metø. Dar kiek, ir ta senë atrodys kaip kûdikis. – Noriu á lovà, – pasakiau ir iðjungiau televizoriø. – Að irgi, – atsakë Linas ir uþmigdë kompiuterá. Pagaliau likome dviese, be jokiø paðaliniø. Apie avarijà në vienas neuþsiminëme. Kai atsigulëme, prisiglaudþiau prie Linulio, tiesiog susiliejau su juo, nors sueièiai ðiànakt nebeturëjome jëgø. Jau senokai pajutau, kad tapau su savo vyru 23


vientisu vieniu. Kaip ðonais suaugæ Siamo dvyniai, mes turëjome tà patá kûnà, taèiau dvi mûsø galvos màstë apie skirtingus dalykus, kitokiu ritmu plakë mudviejø ðirdys, tad ir sielos kartais bangavo pasibaisëtinai nevienodais ritmais. Kai mylëjau save, mylëjau ir já, taèiau kai su savimi susipykdavau, tapdavo mano prieðu Nr.1. O jei imdavau savæs nekæsti, daugiausiai neapykantos tekdavo Linui. Paskutinëmis ikinaujametëmis dienomis tiesiog draskiausi. Norëjau lyg gyvatë iðsinerti ið odos, iðlásti ið savæs pro akis, burnà, vaginà, iðgaruoti sieringais dûmais pro ausis ar ðnerves, iðnykti kaip ðeðëlis, uþgesinus ðviesà. Todël pagalvojau, kad mudviem jau reikëtø miegoti atskirose lovose ir gal net skirtinguose kambariuose. Taèiau Linui nepasakiau ðios idëjos. Siamo dvyniø galvos ne visada savo mintis iðreiðkia garsiai. Kartais net nutyli tai, kas svarbiausia. Naktá, kaip ir reikëjo tikëtis, sapnavau avarijà, vaizduotës nufilmuotà ávairiais rakursais, pasàmonës karðtligiðkai interpretuojamà, mieganèio proto padabintà ámantriais koðmarø mezginëliais.

Gruodþio 27: Larisa Cunamio aukø skaièius jau siekë 8 000. Aðtuonetà su trimis nuliais ákvëpiau it padidintà kokaino milteliø dozæ, baltu takeliu iðvingiuotà ant veidrodþio. Tuètuojau palengvëjo, o naktiniø koðmarø paliktas sunkis iðsisklaidë lyg vaiduokliø armija, perlieta kryþiaus þenklu. Kokaino, tiesà sakant, gy24


venime neuosèiau, o vaiduokliai niekada nepaisydavo mano þegnojimosi. Linas anksèiausiai iðlëkë á darbà. Að be jokio tikslo ðlaisèiausi po kambarius, tarsi vaisiø brandindama mintá, kad privalau aplankyti Larisà. Neþinau, uþuojauta ar smalsumas mane skatino ðitam þingsniui. Gal norëjau kaip Tomas Netikëlis ákiðti savo pirðtelius iðkart á dvi þaizdas? Troðkau paèiupinëti prostitucijos stigmà ir bent jau paliesti atvirà nepavykusios saviþudybës opà. Larisa gulëjo vienoje ið tø bjauriø, senuose, tamsiuose pastatuose ásikûrusiø ligoniniø su ðleikðèiai þaliais, chlorkalkëmis ir ðutintais kopûstais dvokianèiais koridoriais, su nykiomis didþiulëmis palatomis, kuriose keliomis ilgomis eilëmis, kaip ið nelaimës vietos atskraidinti karstai, sustatytose lovose tûno skarmalais aprengti rûðkani besveikaèiai. Jø veidai bûna vienodai palvi ir beveik to paties nenusakomo amþiaus, lyg muziejø vitrinose ákalintø mumijø. Áþengusi pro palatos duris suvokiau, kad nelabai nutuokiu, kaip dienos ðviesoje atrodo Larisa. Prisiminiau tik jos ilgus plaukus, nubrozdintus kelius ir nuogø krûtø vientulystæ. Palatos gilumoje, prie pat lango, pamaèiau lovoje sëdinèià moterá su tvarsliavos lopu ant smilkinio. Ji vilkëjo nuskalbtà nebenuspëjamos spalvos valdiðkà chalatëlá ir pati save apglëbusi rankomis, tarsi bandydama apsisaugoti nuo iðorinio pasaulio, monotoniðkai lingavo á ðonus. Priëjau ir, tiesdama jai baltà, rausvu kaspinëliu perriðtà roþæ, klausiama intonacija iðtariau: – Labas, Larisa? Moteris atsisuko ir pakëlë á mane blyðkø vaikiðkà veidà su graudþiomis strazdanëlëmis ant riestos nosies. Jos uþverk25


tos akys buvo sklidinos gandþios naðlaitystës, o iki kraujo nukramtytos lûpos priminë átrûkusá virtiná su avietëmis. – Labas, – ji roboto judesiu èiupo roþæ, pauostë, suvirpino lûpà, lyg ketindama pravirkti, ir paklausë: – Kas jûs? – Að – ið to dþipo, kuris vos tavæs nepervaþiavo. Mano vardas Monika. – Geriau jau bûtø pervaþiavæs. Tikrai norëjau numirt, – dabar ji kalbëjo be keiksmaþodþiø, ramiai ir aiðkiai, lyg atsakinëtø iðkaltà pamokà. – Daugiau nebegaliu gyvent. Atsistojau prieðais Larisà ir atsirëmiau á palangæ. Prostitutæ ásivaizdavau ne taip. Kai buvau paauglë, TV rodë prancûzø serialà „Kurtizaniø spindesys ir skurdas“. Jame veikë kokotë Estera, miniatiûrinë garbiniuota bûtybë kûdikio akimis, á jà þiûrëdama, að, bjauriojo anèiuko komplekso kamuojama paauglë, apgailestavau, kad su savo iðoriniais duomenimis niekada netapsiu perkama ir parduodama mergina, varanèia vyrus ið proto. Kitas sàmonëje ásispaudæs stereotipas buvo þaiþaruojanti Dþulijos Roberts herojë „Graþioje moteryje“, ið dugno, it Jokûbo kopëèiomis sekso laiptais uþsikorusi á milijonieriø valdomà dangø. Þodis „prostitutë“ man taip pat asocijavosi su apvaliø formø raudonplaukëmis, rëksmingomis kvatoklëmis, didþiaburnëmis optimistëmis, vulgariomis áþûlëlëmis, þiûrinèiomis ið aukðto á padorias moteris. Net eidama pas Larisà galvojau, kad ji dësis uþ mane pranaðesnë, juk að deðimtis kartø per parà nepraskeèiu kojø legionui nepaþástamø vyrø, kuriuos prostitutë gali skaièiuoti kaip medþiotojas trofëjus, kaip kad Linas kolekcionuoja savo nuðautø þvëriø ragus, kailius, iltis arba kompiuterio atmintyje kaupia perdarytø moterø nosis, papus ir uþpakalius. 26


Larisa anaiptol nebuvo graþuolë. Ið jos nesklido joks seksapylas, në menkiausias erotinis þavesys, jai absoliuèiai stigo gyvenimo dþiaugsmo, be kurio, bent jau mano supratimu, vargu ar ámanomas kliento pasitenkinimas intymia paslauga. Lariska buvo tokia apgailëtina ir nelaiminga, kad në nesinorëjo jos liesti, nes atrodë, kad ketinë melancholija yra uþkreèiama tarsi nieþai. Þinoma, Larisa buvo kà tik patyrusi avarijà, o prieð tai iðgyvenusi kaþkokià baisingà krizæ. Bet net perdaryta mano vyro, su ryðkiausiu grimu bei puoðniausiais drabuþiais, ji vis tiek atrodytø kaip nevilties, nusiþeminimo ir chroniðkø nesëkmiø simbolis. Ant palðai daþytos spintelës sukroviau viskà, kà jai atneðiau: mandarinus, anakardþio rieðutø maiðelá, baltàjá ðokoladà ir netgi ananasà. Vaisiø turës kuo supjaustyti, nes ðalia stiklinës su vandeniu gulëjo tas pats peilis iðgalàstais aðmenimis ir kaulinëmis kriaunomis, kuris praëjusià naktá buvo iðkritæs ið Larisos rankinës. Norëjau su ja pasikalbëti, bet neþinojau, nuo ko pradëti paðnekesá, todël paklausiau pirmo dalyko, kuris ðovë á galvà: – Larisa, kodël neðiojies peilá? – Klientø bûna visokiø, – atsakë ji vis taip pat ramiai, netgi abejingai. – Kartais prireikia. Namo gráþæ vyrai apkabina savo þmonas, joms ðypsosi ir kalba apie meilæ. Nors prieð tai jie jautë malonumà, tyèiodamiesi ið kitos moters. Kartais net anûkø turintys diedukai elgiasi kaip prastose pornuchose. Netgi paaugliai prostitutæ þemina ir kankina, nes þino, kad tai leidþiama. Kunigai, ir tie suþvërëja. – Kunigai? – perklausiau gerokai apstulbusi. Larisa nieko neatsakë. Nusilupo mandarinà, kumðtyje stipriai sugniauþë oranþines odeles, pauostë, o paskui, nesi27


vargindama atskirti skiltelæ nuo skiltelës, suleido dantis kaip á obuolá ir keliais kàsniais prarijo. Iðsyk èiupo kità vaisiø ir pakartojo tà paèià ceremonijà. – Jeigu buvo taip baisu, tai kodël nebëgai ið to verslo? – paklausiau ir tuoj pat pagalvojau, ar þodis „verslas“ èia tinka. – Að bëgau, bet jûs man sutrukdët, – sumurmëjo ji, stverdama treèià mandarinà. – Ne to klausiu. Negi negalëjai susirast kito darbo? – Kaip? Kur? Kas mane imtø? Juk nieko nemoku. Baigiau vos devynias klases. – Galima dar pasimokyt. Yra visokiø kursø, reikia kreiptis á darbo birþà… Larisa á mane dëbtelëjo taip, lyg bûèiau jai pasiûliusi oro balionu apskristi aplink pasaulá. Ji paëmë maiðelá su oranþiniu Maroko eksportu, atsistojo ir tarstelëjo: – Einam kur nors ið èia. Pasikalbësim. Ðá tà papasakosiu, jei uþ tai man nupirksit cigareèiø. Mudvi uþlipome á paskutiná ligoninës aukðtà ir susëdome ant palëpën vedanèiø laiptø, kuriais niekas nevaikðèiojo. Kalbëdama Larisa ir toliau vienà po kito lukðteno mandarinus, net ëmiau bûgðtauti, kad nuo tokio vaisiø kiekio jai paleis vidurius. Mergina kalbëjo labai ramiai, lyg porintø apie visiðkai svetimà þmogø. Jos stingdantis abejingumas man atrodë net klaikesnis uþ pasakojamà istorijà. Larisos vardu pavadinta mergytë nesvetingà pasaulá iðvydo gûdþiame Lietuvos uþkampyje, Baltarusijos pasienyje. Tëvas juodai gërë, o motinai ðeðtoji dukra nerûpëjo, mat visus savo netaðytos meilës iðteklius ji atidavë vieninteliam sûneliui lepûnëliui. Lariska augo kaip dygus krûmas, kurio niekaip nepavyksta iðnaikinti, jis keroja spygliais kabinda28


masis aplinkiniams uþ drabuþiø ir susilaukia vien tik prakeiksmø. Mokyklà ji pradëjo lankyti pavëlavusi keletà metø, taèiau þinios vis tiek á galvà nelindo. Naujai informacijai smegenyse tiesiog neliko vietos, nes pilkoji masë buvo perpildyta nuoskaudomis ir negandø áspaudais. Ðiaip ne taip prisikasusi iki devintos klasës, Lariska pastojo po girto penkiø minuèiø nuotykio, o abortui tinkamà laikà praþioplino. Kûdiká netyèiukà pagimdë pati viena, tvarte, ir su graikø tragedijø patosu buvo iðvyta ið tëvø namø. Vos trijø dienø sulaukusá sûnelá, tvarkingai suvystytà, ðiltai apklostytà ir ádëtà á dëþæ nuo bananø, ji paliko ant vienintelës kaime buvusios vieðosios ástaigos – paðto – laiptø. Po vaiko galva dar pakiðo raðtelá su vardu-uþkalbëjimu: Laimutis. Larisai kalbant, mane uþplûdo ðiurpoka, bet pakili nuostaba, sakytum prieð akis staiga bûtø atsivëræs paralelus elfø, goblinø ir kaukø pasaulëlis, draskomas neþmoniðkø aistrø ir niokojamas nuolat vykstanèio karo, kurio tikslas pasimirðo jau prieð tûkstanèius metø. Larisa troðko iðtrûkti ið beprasmiø kautyniø lauko ir atsidurti kuo toliau nuo slegianèius prisiminimus kelianèiø vietø. Ji nesugalvojo nieko geresnio, kaip sprukti á Vilniø. Taèiau vos nulipusi geleþinkelio stoties laiptais, pasijuto lyg vilkø iðaugintas vaikiûkðtis, nuklydæs nuo savo irðtvos ir pakliuvæs á iðkilmingà Velykø ðventæ prie baþnyèios. Pro ðalá ðurmuliuojanèiais srautais plaukë puoðnûs þmonës, lëkë prabangios maðinos, o Lariska ûmai susigriebë, kad neturi kur eiti. Pasijuto tos minties priblokðta, kaip astronomas mëgëjas, kuris staiga suvokia atradæs naujà planetà. Linkstanèiomis kojomis Larisa nusliûkino á ðalimais buvusá parkelá, prisëdo ant suoliuko ir prapliupo verkti. Rau29


dojo gerà valandà. Atrodë, kad sûrûs upeliai ið ðirdies iðplauna per gyvenimo ðimtmeèius susikaupusius purvo klodus. Kelias akimirkas ji net pasidavë iliuzijai, jog su aðarø upe átekës á naujo, neskausmingo bûvio jûrà ir liausis egzistavusi. Ið netoliese stovinèio „Makdonaldo“ sklido gundantis skrudintø bulvyèiø kvapas, nuo kurio Larisos burnoje rinkosi seilës. Netikëtai prie raudotojos prisëdo pusamþë malonios iðvaizdos moteris ir pasiteiravo, kas atsitiko. Lariska ðniurkðèiodama nosimi iðklojo savo istorijà, o nepaþástamoji geradarë pasiûlë pas jà apsistoti, kol atvykëlë Vilniuje susiras darbà. Likusià dienos dalá Larisa jau sriûbavo ne ið sielvarto, o ið dëkingumo gerajai fëjai, vardu Diana. Stoties rajone esantis Dianos butukas Larisai pasirodë kaip jaukumo ir tvarkos etalonas, o naujasis gyvenimo etapas – tarsi dovanotas auksinës þuvelës. Merginai teko kambarys su patogia, plaèia lova, rytais ji buvo valgydinama soèiais pusryèiais, iðeidama á miestà ieðkotis darbo gaudavo keletà litø smulkioms iðlaidoms, o temstant gráþusi be jokios apèiuopiamos pergalës sulaukdavo dar ir vakarienës. Taip praëjo trys paros. Buvo ruduo, lauko kavinës nebeveikë, turistø srautas atslûgo, suvaþiavo bûriai uþdarbiauti pasiryþusiø studentø, tad Lariska nesulaukë në vieno priimtino pasiûlymo. Ji kuo puikiausiai þinojo prieþodá, kad treèiàjà dienà þuvis ir sveèias paðvinksta. Todël nusprendë atsisveikinti su savo geradare ir keliauti, kur akys mato, o gal – visai iðnykti. Jau tuomet merginos galvoje, tarsi alkanos dëlës stiklainyje, sukirbëjo juodos mintys apie saviþudybæ. Iðklausiusi aðaringà Larisos atsisveikinimo kalbà, Dia30


na spragtelëjo pirðtais su plëðrûniðkais sirenos naguèiais ir grieþtai pareiðkë: – Mieloji, nemokamas sûris bûna tik pelëkautuos. Turësi atidirbt uþ viskà, kà suvartojai. Ðioje istorijos vietoje Larisa staiga liovësi kalbëti. Tylëjo labai ilgai. Todël að taip pat esu priversta daryti pauzæ ir apverkti drugelá, kurá ðiànakt praþudþiau.

Gruodþio 27: Ðiukðlës neverkia! Drugelá apraudojau. Iðgëriau ðlakelá konjako. Dabar galiu raðyti toliau. Taigi iðklausiusi Dianos ultimatumà, Larisa ne iðsyk suprato, kà geroji fëja turi omenyje. Mergina pasisiûlë sutvarkyti kambarius, iðplauti langus, o jei reikia, tai net iðkuopti laiptinæ. Taèiau Diana tik spigiai nusijuokë ir ásakë Lariskai apsivilkti raudono atlaso liemenëlæ, tokios pat spalvos virvelines kelnaites ir aptemptà krokodilo odos ornamento suknutæ. Caktelëjusi gyvatiðku lieþuvëliu, fëja pridûrë, kad drabuþiø kaina áraðoma á iðlaidø sàskaità. Paskui ðeimininkë ásisodino savo skolininkæ maðinon ir nugabeno á apðnerkðtà skylæ, kurioje girtuokliavo penki vyrai galvaþudþiø fizionomijomis. Larisa, maigydama tarp pirðtø mandarinø þieveles, pradëjo abejingai, bet iðsamiai raportuoti, kà, kiek kartø ir kokiu iðkreiptu bûdu girti, gaðlûs, agresyvûs diedai su ja darë. Taèiau að nenorëjau girdëti jokiø oraliniø ir analiniø detaliø, todël tuètuojau nutraukiau kokèià ataskaità. 31


Larisa dëbtelëjo á mane kaip á beviltiðkà bailæ ir tæsë savo pasakojimà. Po obsceniðko „krikðto“, „krikðtytojams“ iðnykus it haliucinacijai, Larisa liko gyventi kankynës pëdsakais iðterliotame bute. Ji jautësi taip, lyg bûtø labai sunkiai susirgusi, ir vienut vienutëlë, karðèiuodama, klejodama, tolydþio prarasdama sàmonæ, gulëtø apleistuose griuvësiuose, á kuriuos niekada neákelia kojos joks gyvas þmogus, o uþklysta tik vaiduokliai. Trys þvitrios ir jukios ðmëklos á slogø Larisos kliedesá ásiaudë netrukus. Jos buvo atvykusios ið tokiø pat, kaip Larisa, Dievo pamirðtø Lietuvos uþkampiø, „krikðtà“ gavo prieð pusmetá ir jau turëjo nedidelá vergavimo staþà. Merginos buvo susigalvojusios keistà posaká, kuriuo viena kità guosdavo: „Ðiukðlës neverkia!“ Linksmosios pamëklës Larisai papasakojo, kad Diana mieste turi dar keletà butø su prostitutëmis, o jos firma vadinasi itin skambiai: Tavo ego plius mano libido. Þodþiø ego ir libido Lariska neþinojo, taèiau ásivaizdavo, kad pirmasis reiðkia beveidá milþinà su pasistojusiu pimpalu, o antrasis – plaèià ir gilià it Baikalo eþeras dziundzæ. Ðûkis „Ðiukðlës neverkia!“ netrukus tapo ir vienintele Larisos paguoda. Kaip visi sunkûs ligoniai, Lariska labai greitai prarado laiko nuovokà. Apie tai, kad gyvenimas eina á prieká, suvokë tik pro devinto aukðto langà þiûrëdama á dangø: niûri rudens dargana virto snaigëmis, kurias iðtirpdë pavasariniai, þalumà neðantys lietûs, o juos pakeitë þaibais apipintos vasaros audros. Ji pati buvo ástrigusi nejudanèiame ego-libido taðke ir dabar, remdamasi asmenine patirtimi, ðiø þodþiø santyká vaizdavosi kaip deðimtis sykiø per parà kartojamà bandymà kiðti milþiniðkà, dvokianèià, grybelio ëdamà pëdà á miniatiûriná, ið ðilkiniø 32


siûlø nunertà Laimuèio batelá. O bateliui dar reikëdavo suvaidinti orgazmà. Per kankinystës pusmetá Larisa negavo në cento, o jos pasas buvo pas ego–libido savininkæ. Galimybës pabëgti mergina net nesvarstë, nes argi ámanoma pasprukti ið karðèiavimo sukelto kliedesio? Buto durys buvo uþrakinamos ið iðorës, o maistà merginoms atveþdavo pati Diana arba niûrus kapliadantis bernas. Lariskai nuolat kildavo mintis iððokti ið devinto aukðto, bet langai buvo uþkalti. Taèiau net patys pastoviausi dalykai turi pabaigà. Kartà nelegalø vieðnamiukà uþgriuvo policija, prostitutës naktá prastûmë nuovadoje, o rytà buvo iðgrûstos sliûkinti, kur akys mato. Diana dingo kaip á vandená, buto devintame aukðte spyna buvo pakeista, tad merginos net nebegalëjo atgauti jame likusiø savo varganø daikteliø ir menkø santaupø. Bet juk ðiukðlës neverkia! Larisa jau tà paèià dienà nudûlino á Kalvarijø turgø, nes ir anksèiau tenkindavo pietietiðkus Ukrainos ar Gruzijos prekijø geidulius. Vakare sukiodamasi tarp tuðèiø prekystaliø ir tikëdamasi rasti iðëdø, pakliuvo á nagus tokiam Vovèikui, smulkiam suteneriûkðèiui, kuris jà apgyvendino Ðnipiðkëse, varganos medinës griuvenos palëpëje su dviem bjauraus bûdo furijomis. – Nusiritau iki paties þemiausio – gatvinës prostitutës lygio, – ramiai, netgi romiai konstatavo Larisa. – Uþ vienà kartà gaudavau tai dvideðimt, tai penkiasdeðimt litø, bet viskà dalinaus perpus su Vovèiku. Diedus daþniausiai aptarnaudavau jø automobiliuose. Ðiltesniu oru atsirasdavo mëgëjø nuvaþiuot á miðkà. Atvykëliai ið Rusijos nusivesdavo ir á vieðbutá. Tuomet galëdavau nusipraust po duðu. 33


Atrodo, kad Larisos gyvenime negaliojo potvynio ir atoslûgio dësnis. Ji egzistavo neaprëpiamoje pelkëje, á kurià grimzdama galëjo tik dairytis á ávairiausiø pavidalø puvësius ir uosti vis labiau nepakenèiamà smarsà. Todël paklausiau, ar Lariskai kada nors yra nutikæ kas nors linksmo. – O, taip! Kartà vienas á bebrà panaðus taksistas pasiûlë vaþiuot su juo uþ penkis litus. Atrëþiau, kad uþ graðius neparsiduodu. Dëdulë uþsispyrë, atbraukdavo kasdien ir sumà vis didino. Kai po savaitës pragydo apie penkiasdeðimt litukø, sutikau pasivaþinët. Mes nuvarëm á miðkà, sustojom, o bebras sako: „Nesijuok, nes að baigdamas miaukiu kaip katinas“. Paþadëjau në neprunkðtelët, bet kai iðgirdau tà miau miau miau, kad pradëjau þvengt... Ir Larisa prapliupo juoktis. Ilgai kvatojo uþvertusi galvà, linguodama á ðonus, paskui ásikniaubë veidu á kelius ir toliau tyliai kikeno, kol staiga supratau, kad ji verkia. Ðvelniai palieèiau Lariskos petá. Nugalëjusi pasibjaurëjimà, paglosèiau riebaluotus merginos plaukus ir dþiaugdamasi, kad ji nemato, nusivaliau delnà á palto skvernà. – Gal nueit tau nupirkt cigareèiø? – paklausiau. – Palaukit. Viskà papasakosiu, tada. Nebedaug liko. Pagalvojau, kad ji ápratusi gauti atlygá tik tuomet, kai atlieka darbà. Larisa jau suðlamðtë mandarinus, bet tebemaigë oranþines lupenas, uostydama sodriu citrusiniu aliejumi kvepianèius delnus. Jos veidas buvo drëgnas nuo aðarø. – Tai pasakok, – paraginau, nes sëdëti ant cementiniø laiptø darësi vis nepatogiau. – Að nuolat ëdþiaus su palëpëj gyvenanèiom mergðëm. Kartais net susimuðdavom. Kalëdø proga jos jau kelias dienas nëjo á darbà ir gërë. Vakar vakare pritrûko pinigø bu34


teliui. Jau gulëjau lovoj, nes per Kalëdas gatvëj nebûna klientø. Tos þiurkës þinojo, kad kruvinai uþdirbtus savo pinigëlius slepiu po pagalve. Leidaus á miegus, bet staiga iðgirdau, kaip jos tariasi mane apvogt. Tikriausiai abiem nuo degtinës aptemo protelis, nes ðoko ant manæs kaip þvërys, iðvertë ið lovos ir pradëjo spardyt. Ðito að nesitikëjau! Juk kartu gyvenom, kartu valgëm, kartu dirbom. Ðaukiau, kad pagalvotø, kà daro! Juk iðëjus á gatvæ visom papasakosiu, kad Zûza su Kika vagia ið savø ir saviðkes muða. Tada jos apsiramino. Zûza net atsipraðë. Bet man buvo nebesvarbu. Apsirengiau ir iðlëkiau ið tos prakeiktos skylës. Net po pagalve slëptø pinigø nepasiëmiau, juk mirusiai man jø nebereikës. Tada pro ðalá kaip tik ir varë jûsø dþipas. Viskas. Tiesiog girdëjau, kaip Larisa tà ðaltà it metalinis morgo stalas „Viskas“ iðtaria tûlam, kà tik joje pabuvojusiam vyriðkiui. Nesumojau, ar dera atsakyti „Aèiû“, todël iðtariau: – Einu nupirksiu cigareèiø. – Dar reikëtø tualetinio popieriaus, – suðnibþdëjo ji ir suglumo, o að maniau, kad prostitutës nieko nesidrovi. Larisa palydëjo mane iki ligoninës durø. Parduotuvë buvo èia pat – sulaksèiau þaibiðkai lyg inkø þinianeðys. Nupirkau dar kilogramà mandarinø, penkis pakelius cigareèiø ir paties praðmatniausio ðikpopierio. Atsisveikindama norëjau ábrukti Lariskai ðimtinæ, bet ji sulaikë mano rankà: – Uþteks ir dvideðimt. Mes kalbëjom valandà. Tokia mano taksa. Pamaniau, kad ji juokauja, bet Larisa net neðyptelëjo. – Po keliø dienø vël tave aplankysiu, – sumelavau. – Ðtai mano vizitinë, jei kas, skambink. 35


Vlado Braziūno nuotr.

Romane susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Gali pasirodyti, kad šios temos niekuo nesusijusios, tačiau, pasak Drugelio efekto, arba Chaoso teorijos, peteliškės sparno plastelėjimas Amazonės džiunglėse sukelia taifūną Japonijoje. Taigi į vergiją parduo-

meilė atrodo saldesnė už pirmąją. Net ir liūdniausi dalykai kartais išspaudžia ne ašaras, o šypseną. Jurga Ivanauskaitė Romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ pirmą kartą išleistas 2005 m. Pagal jį 2012 m. pastatytas to paties pavadinimo filmas (režisierius Algimantas Puipa).

ISBN 978-609-466-326-0

9 786094 663260

Jurga Ivanauskaite

sikos įlankoje, o Pasaulio pabaigos akivaizdoje nebejaunų žmonių paskutinė

Miegančių drugelių t virtovė

tos lietuvės merginos kančia ir pažeminimas galbūt prišaukia uraganą Mek-

Jurga Ivanauskaite

Miegančių drugelių t virtovė r o m a n a s

Profile for Tyto alba

Jurga Ivanauskaitė „Miegančių drugelių tvirtovė“  

Romane susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Gali pasirodyti, kad šios temos niekuo nesu...

Jurga Ivanauskaitė „Miegančių drugelių tvirtovė“  

Romane susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Gali pasirodyti, kad šios temos niekuo nesu...

Profile for tytoalba
Advertisement