Page 1

– O taip: kai kilpa bus užnerta jai ant kaklo ir tas pasipūtęs seklys Šerlokas Holmsas liks vienas šiame didžiuliame sename name, aš vienintelis žinosiu kodėl.

Laurie R. King (Lori R. King, g. 1952 m.) – amerikietė, 25 romanų autorė, labiausiai išgarsėjusi savo detektyvinių romanų apie Merę Rasel ir

Merės Rasel

Šerlokas Holmsas ir moteris? Laurie R. King romanai priverčia patikėti tokio ryšio galimybe netgi tuos, kuriems tai skamba beveik šventvagiškai. Merė Rasel – Šerloko Holmso mokinė, vėliau tapusi jo bendražyge ir… žmona. „Merės Rasel nužudymas“ ne tik nukelia mus į Šerloko Holmso epochą, bet ir praveria garsiojo seklio namų duris ir leidžia žvilgtelėti į juose slypinčias paslaptis. Juk tuose namuose gyvena ne tik Holmsas – kokie namai be ištikimosios ponios Hadson?

nužudymas

Šerloką Holmsą ciklu.

Laurie R. King

Š E R L O K A S H O L M S A S G R Į Ž TA

Merės Rasel

nužudymas

Pasirodo, ponia Hadson slepia tamsią praeitį. Ir ši netyčia ima vertis tuomet, kai Merė Rasel įsileidžia į namus vyriškį, teigiantį, jog jis yra ponios Hadson sūnus. Pasakojimas atrodo neįtikimas, bet ginklas, nukreiptas į Merę Rasel, regisi – pakankamas argumentas… Grįžusi namo, ponia Hadson randa tik kraujo klaną ant grindų ir parako kvapą ore. O Merės Rasel – nė pėdsako. Kur dingo užpuolikas ir numanomas lavonas? Blogiausia, jog siūlo galai veda prie pačios Klaros Hadson… Kad išsiaiškintų tiesą ir surastų žmoną, Šerlokas Holmsas privalo atsigręžti atgal – į seniai praėjusias dienas, grįžti prie nusikaltimų, kurie, regėjos, užmiršti ir niekuomet nebeišaiškės. Mirtis, žmogžudystės ir apgaulės. Po šios istorijos į ponią Hadson pažvelgsite visiškai kitomis akimis. ISBN 978-609-466-130-3 978–609–466–193-8

9 786094 7 8 6 0 9 4 661938 661303 9

Laurie R. King


Merės Laurie R. King Rasel nužudymas Merės Laurie R. King Rasel nužudymas Merės Rasel Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

r o mkalbos a n avertė s Iš anglų Vytautas Petrukaitis

nužudymas Iš anglų kalbos vertė romanas Vytautas Petrukaitis

V ILNIU S

2016

V ILNIU S

2016

romanas


UDK 821.111(73)-31 Ki-108

Laurie R. KING THE MURDER OF MARY RUSSELL Bantam Books, New York, 2016

Copyright © 2016 by Laurie R. King All rights reserved. This translation published by arrangement with Bantam Books, an imprint of Random House, a division of Penguin Random House LLC © Viršelio nuotrauka, Evgeny Litvinov / „Shutterstock“ © Vytautas Petrukaitis, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-193-8


...jaunas jūreivis Hadsono pavarde... *** – Būkite palaimintas, pone, aš žinau, kur visi mano seni draugai, – tarė vyrukas grėsmingai šypsodamas. *** – Reikalai baigti. Hadsonas viską papasakojo. Saugokitės. Arthur Conan Doyle „Glorija Skot“


I 1925 m. geguŞės 13 d. Saseksas


Merės Rasel nužudymas

1 SKYRIUS

9.15 Ironija būna įvairių skonių, nuo saldaus iki kartaus. Bjauriausia ironija, kurios kada nors paragavau, buvo tokia: kai tą pavasario rytą buvau pertraukta, pajutau vien palengvėjimą. Kita vertus, šlapiu žvirgždu riedančių padangų garsas nė iš tolo nepanėšėjo į pasaulio pabaigos pradžią. Šis garsas užklupo mane įnikusią į korespondenciją, užvertusią mano rašomąjį stalą Sasekse*. Nuo aušros buvau visa galva pasinėrusi į susikaupusius per penkis mėnesius maldavimus, reklaminius leidinius, prašymus suteikti dabar jau pasenusią informaciją, panašiai nebereikalingus siūlymus steigti bendras įmones, reikalingus peržiūrėti juridinius ir mokslinius dokumentus ir pluoštelį tikrų laiškų nuo artimų bei tolimų draugų. Man baisiausiai norėjosi išnešti visą tą šūsnį į lauką ir padegti. * Tuo metu – grafystė pietryčių Anglijoje, dabar tik geografinis tos šalies dalies pavadinimas. (Čia ir toliau pastabos vertėjo.) 11


L au r i e R . K i n g

Išgirdusi padangų garsą pamaniau, kad ponia Hadson grįžo pasiimti kokio nors daikto, užmiršto kelionėje į Istborną. Tačiau padangų garsas buvo atsargesnis negu vairuojant Patrikui (Patrikas Meisonas buvo mano ūkio tvarkytojas, retkarčiais kur nors pavežantis mūsų ūkvedę). Besiartinančio automobilio variklio burzgimas irgi buvo nepažįstamas. Gal taksi grįžo Holmsas, atlikęs nežinia kokias užduotis savo broliui Maikroftui? Savo vyro nemačiau dvi savaites, nuo tada, kai jis išvažiavo iš Oksfordo. Bet žvilgtelėjusi pro bibliotekos langą pamačiau nepažįstamą automobilį su Londono numeriais ir vienintelę žmogystą, gerokai žemesnę už Šerloką Holmsą. Vairuotojas apsuko ratą prieš laikrodžio rodyklę ir sustojo prie namo. Nuėjau prie durų lengva širdimi – nenuginčijamas įrodymas, kad Merė Rasel nesugebėjo nuspėti ateities. Pro lauko duris išėjau į dengtą prieangį ir sustojau, nes kaprizinga ryto saulė dingo ir vėl pradėjo pliaupti greit pasibaigsiantis lietus. Vairuotojo durelės atsidarė, bet jis pats dvejojo, nes pamatė ne tik lietų, bet dar ir mane. Tikėjosi pamatyti kažką kitą. –– Ar galiu jums padėti? – sušukau. –– E... ar čia gyvena Holmsai? –– Čia, – patvirtinau. Lietus įsismarkavo, purslais tiško ant keliuko priešais namą. Kadangi diena buvo gana šilta, neturėjau jokio noro persirengti kiaurai permirkusius drabužius. Nutariau pasirausti senų lazdelių, lazdų ir įrankių krūvoje prieškambario kampe, bet, nespėjus rasti veikiančio skėčio, trinktelėjo automobilio durelės ir pasigirdo skubūs žingsniai žvirgždu. Paleidau durų rankeną ir įsileidau lankytoją po stogu. Jis buvo kresnas, į penktą dešimtį įkopęs vyras, vilkintis nauju juodu apsiaustu, senu rudu kostiumu, ant galvos užsidė12


Merės Rasel nužudymas

jęs drobinę vairuotojo kepurę. Dabar ją nusiėmė, nukratė nuo jos lietaus lašus ir vėl uždengė ja šviesius plaukus. Jo klausimas buvo per trumpas ir neišdavė akcento, bet jis turėjo būti arba Pietų Afrikos, arba Australijos gyventojo: melsvos akys tiesiog spindėjo saulės nurudintame veide, o kostiumas aiškiai bylojo, kad jis iš kokios nors Anglijos kolonijos. Nusprendžiau, kad iš Australijos, ir tai jis patvirtino pasisveikindamas. –– Laba diena, ponia. Jūsų namas gražus. Po šių žodžių pagaliau man pasidarė smalsu. Pirmi žmogaus žodžiai gali apie jį atskleisti kur kas daugiau negu jo kilmė. Kuo labiau jis stengiasi laikytis tradicinių frazių: Laba diena, ponia, baisiai atsiprašau, kad jus sutrukdžiau, bet... ar bando nerūpestingai šnekučiuotis, pavyzdžiui: Siaubingas oras, neįprastas gegužei. Ponia, prašau neiti toliau – kiaurai permirksite, aš tik..., tuo lengviau spręsti apie tokio nepažįstamojo gyvenimą. Bet „jūsų namas gražus“ kartu su lietaus lašais, nerūpestingai nupurtytais ant keraminėmis plytelėmis išklotų prieškambario grindų, ir pernelyg daug dantų atidengiančia šypsena? Vyras atėjo ką nors man parduoti. Jeigu tą rytą būčiau dirbusi – ir taip nesidžiaugusi bet kokia pertrauka, – gal būčiau tiesiog žengusi žingsnį atatupsta ir užtrenkusi duris jam prieš nosį. Galbūt apskritai nebūčiau pasirodžiusi, ir įvykiai būtų pakrypę visai kita linkme. Bet kai manęs neviliojo niekas įdomiau už šūsnį korespondencijos, ta savimi pasitikinti šypsena buvo malonus nedidelis išbandymas. Galėtum pamanyti, kad gyvenimas su Šerloku Holmsu turėjo mane išmokyti, kokius pavojus slepia nuobodulys. Ir perdėtas pasitikėjimas savimi. Bet aš, kaip kokia kvaiša, pajutau tik palengvėjimą dėl šio atokvėpio nuo laiškų. –– Šiuo metu mano vyro čia nėra. Kita jauna moteris, ko gero, būtų ištarusi šiuos žodžius kaip atsiprašymą ar galbūt nervingai, aš tik konstatavau faktą. Jis grei13


L au r i e R . K i n g

tai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, atkreipė dėmesį į mano trumpai, bet tikrai nemadingai kirptus plaukus, į tai, kad esu visiškai nepasidažiusi, į senus marškinius (Holmso, su atraitytomis rankovėmis) ir kelnes. Jis sureagavo kur kas smarkiau, negu galėjau tikėtis. Jis pakumpo, plati šypsena tapo mandagesnė, ir jis dar kartą nusiėmė kepurę, tik jau pagarbiai, o ne dėl patogumo. Šią permainą atspindėjo net jo žodžiai. –– Atleiskite, ponia, bet aš ieškau ne jo. Sakykite... ar čia gyvena ponia Hadson? Ponia Klari... Klara Hadson? –– Taip, ji čia gyvena, bet... Jis staigiai ištiesė į mane dešinę ranką. –– Vadinasi, jūs esate ta ponia. Merė Rasel? Atrodote visai taip, kaip ji apibūdino. Užgniaužiau impulsyvų norą sugriebusi tą ištiestą ranką trenkti jį į sieną ir leidau suimti man delną, paskui iš visų jėgų kratyti, šypsantis man tiesiai į veidą. Vis dėlto komivojažierius. Po keturių pakratymų delną ištraukiau. –– Pone... – pradėjau. –– Ar ji čia? Mano motina? Jis nebūtų labiau manęs apstulbinęs, net jeigu būtų atsitūpęs ir pastatęs mane ant galvos. Motina? Pamatęs mano reakciją, jis pliaukštelėjo sau per kaktą. –– Ką aš sau galvoju? Turbūt esu šiek tiek susijaudinęs. Aš esu Samuelis – Samuelis Hadsonas. Labai malonu susipažinti. Ranka vėl šovė į priekį ir sugriebė manąją. Motina? Iš visų meilę sudarančių paslapčių pagrindinė yra motinos meilė. Mano pačios motina mirė, kai buvau keturiolikos. Po kelių mėnesių, genama primityvių instinktų, kurie viščiuką priverčia skirti šiltus jausmus pirmam pasitaikiusiam motinos pakaitalui, mano sielvarto kamuojama širdis motina pasirinko ponią Hadson. Pažinojau ją jau dešimt metų, gyvenau su ja daugiau 14


Merės Rasel nužudymas

kaip ketverius, ji buvo man kaip motina, todėl kitos tokios tikrai niekada nebeturėsiu. Aišku, žinojau, kad ji turi Australijoje sūnų, veikiau „sūnėną“, kurį jos sesuo ėmė laikyti savo sūnumi. Gavęs progą pažvelgti į vyresnio už save žmogaus sudėtingą, nepasakotą praeitį, gali nemaloniai nustebti, net jeigu tas, su kuriuo daugiausia jį lygini, yra toks atsidavęs bohemos atstovas kaip Šerlokas Holmsas. Gal net ypač tuo atveju. Mat ponia Hadson visada buvo nepajudinamai patikimas ramstis toje Holmsą supančioje netvarkoje. Motinystė – daugiau negu biologinė būsena. Taip, aš žinojau, na, gerai – turėjau įtarimų dėl jos praeities, bet niekada nuodugniau nesiaiškinau, kaip būčiau galėjusi nepažįstamo žmogaus atveju, ir tikrai niekada neklausiau Holmso, ar ponia Hadson buvo ištekėjusi prieš atiduodama vaiką auginti kitai. Prisipažįstu: praėjus kelioms savaitėms nuo mūsų pažinties pradžios, kai supratau, kad tas sūnėnas iš tikrųjų gali būti sūnus, aš, paauglė, sukikenau iš minties, kad ponia Hadson gali būti puolusi moteris. Paskui pajutau smalsumą. Keista, bet Holmsas nenorėjo nieko apie tai kalbėti. Negreitai suvokiau, kad tik šitokiu baisiu abejingumu jis galėjo užtikrinti vargšei savo ūkvedei (tiesą sakant, ji buvo kur kas daugiau negu ūkvedė) bent šiokį tokį privatumą. Tai pamačiusi, ėmiau sekti jo pavyzdžiu. Nebemėginau raustis jos daiktuose ar skaityti laiškus iš Australijos, daugiausia rašytus jos sesers (ji mirė prieš maždaug devynis mėnesius), nors ponią Hadson daugiausia domino žinios apie jų bendrą sūnų. Sprendžiant iš dūsavimo ir to, kokia sutrikusi būdavo gavusi kiekvieną laišką, santykiai su sūnumi buvo nelengvi. Tiesą sakant, „sūnėnas“ atrodė niekam tikęs, bet ji niekada neprašydavo pagalbos ar patarimo, todėl mes tegalėjome mandagiai nekreipti dėmesio į jos nepapasakotus vargus. Iki dabar, kai jis atsidūrė ant mūsų namų slenksčio. 15


L au r i e R . K i n g

Jeigu jis iš tikro buvo Samuelis Hadsonas. Ar dauguma jaunų moterų patikėtų tokiu tvirtinimu ir nieko neklausinėtų? Galbūt. Ir galbūt dauguma moterų būtų pateisintos dėl tokio naivaus pasitikėjimo. Tačiau aš buvau ištekėjusi už Šerloko Holmso, pažinojau jį vos keliomis valandomis ilgiau negu ponią Hadson ir iš jo išmokau tokį be galo svarbų dalyką: pasaulyje apstu priešų. Taigi aš neleisiu tam žmogui pasimatyti su ponia Hadson pirma jo nuodugniai nepatikrinusi. Visiems šiems svarstymams ir apsisprendimui reikėjo maždaug tiek pat laiko, kiek tam vyrui tris kartus pakratyti man ranką. Apnuoginau dantis, kad išspausčiau šypseną, bent jau tokią pat plačią kaip jo, ir atsitraukiau atatupsta kviesdama jį į vidų (laimėjau dar ir tai, kad išvadavau delną). –– Ji šįryt išvažiavo, – pasakiau jam, – ir gerai nežinau, kada grįš. Tačiau, kol jos nėra, galėčiau pasiūlyti jums puodelį arbatos. Ar labiau norėtumėt kavos? –– Mielai išgerčiau puodelį, – tarė, paskui patikslindamas pridūrė: – Ačiū, arbatos. Uždariau duris, kad neįsileisčiau vėsaus oro, ir nusivedžiau jį į pagrindinį kambarį – mūsų itin savotišką svetainės, bibliotekos ir valgomojo derinį. Prie pietinės sienos man iš dešinės, šalia erkerio, stovėjo stalas – mes prie jo valgydavome. Ant rytinės sienos kabojo nukrautos knygų lentynos, joje dar buvo įstiklintos durys į terasą. Šiaurinėje pusėje buvo platus židinys su kėdėmis ir sofute priešais; iš čia vedė durys į virtuvę. Sienoje šalia erkerio įtaisytas Holmso avilys bitėms stebėti buvo uždengtas. – Koks nuostabus kambarys! – žavėjosi svečias. Susilaikiau kandžiai neatšovusi: Atleiskite, jis neparduodamas, ir nukreipiau pokalbį tinkamesne linkme. – Nenoriu pasirodyti nemandagi, bet gal kartais turite kokį nors asmens dokumentą? Jūs nelabai į ją panašus. 16


Merės Rasel nužudymas

Žili ponios Hadson plaukai kadaise buvo rusvi, ne šviesūs, o tamsios akys nė iš tolo nepanašios į šio vyro melsvas. Net jeigu šis vyras išties buvo Samuelis Hadsonas, ši pavardė buvo ganėtinai dažna. Jis galėjo būti koks pamišėlis, apimtas Šerloko Holmso manijos, atsiradusios dėl kokio menkučio sutapimo. Tokiu atveju jis nebūtų pirmas fantazuotojas, lengvai atsidūręs mūsų gyvenime, nors argumentų jo naudai vis daugėjo: jis tikrai buvo iš Australijos ir žinojo ne tik mūsų pavardes, bet ir kur gyvename. Vis dėlto mintis, kaip ta ranka sugniaužia delną mylimai poniai Hadson... (Šias smulkmenas pasakoju norėdama parodyti, kad nebuvau užmiršusi visko pasaulyje, – tiesiog man stigo atidumo.) –– Deja, ne, – perbraukdamas veidą ranka tarė jis. – Niekada neabejojau dėl to, kas mano motina, nes mudu su ja panašūs į senelį – bent jau taip man sakė žmonės. Sakot, asmens liudijimą? Paso neatsinešiau, nesitikėjau... o kaip šitie dalykai? Iš vidinės kišenės jis išsitraukė nuotrauką ir auksinę grandinėlę. Pirma atkišo man nuotrauką. Joje buvo užfiksuotos dvi moterys ir kūdikis. Moterys sėdėjo sustingusios, kaip reikėjo fotografuojant su ilgu išlaikymu, tik veiksmas vyko ne fotostudijoje, bet sode, tikriausiai privačiame, nes abi buvo be skrybėlių. Kūdikis buvo nesusiformavęs kaip kiekvienas mažytis žmogutis; iš daugybės audeklo sluoksnių kyšojo tik šviesūs plaukai. Jį laikanti moteris buvo šviesbruvė, šviesių akių, ir man pasirodė, – kaip ir pirmą kartą prieš daug metų, kai pirmąkart pamačiau šią nuotrauką, – kad moteris laiko kūdikį keistai: ne priglaudusi prie savęs, bet atkišusi į fotoaparatą. Jos bruožai turėjo kažkokios paslėptos, kone triumfo reikšmės, todėl į akis ypač krito, kad moteris šalia tuščiomis rankomis. Ta kita moteris – aukštesnė, tiesia nugara, tamsesnių plaukų ir akių  – žiūrėjo į objektyvą liūdno susitaikymo su padėtimi žvilgsniu. Net jeigu tos moters bruožai man nebūtų buvę daug 17


L au r i e R . K i n g

kartų matyti, būčiau pažinusi iš tos išraiškos, bylojančios: Suprantu tavo užmačią, bet vis tiek tave myliu. Dievas žino: per visus tuos metus ji turėjo daugybę progų šitaip žiūrėti į mane. Grąžinau nuotrauką Samueliui Hadsonui. –– Ji turi tokią pat. Nepridūriau: Tik iš jos nusitrynęs beveik visas vaizdas, nes jos pirštai lytėjo ją dešimt tūkstančių kartų. Mano motina taip pat liesdavo mezuzą* prie mūsų durų. –– Čia aš, – tarė jis. – Su savo motina ir teta – nors vos prieš kelis mėnesius tetą dar laikiau motina, o šią – teta. Išgirdusi jo balse kartėlį, staigiai pakėliau akis ir pamačiau kitą jo įrodymą: tarp nykščio ir smiliaus laikomą auksinę grandinėlę, perkištą per skylutę, išgręžtą senoje pusės sovereno monetoje. –– Ar ji tebenešioja savąją? Grandinėlė atrodė per šviesi, o pakabutis mažiau susidėvėjęs, negu prisiminiau, bet visas tas vėrinys tikrai patraukė mano dėmesį. Niekada nemačiau jo ant ponios Hadson kaklo, bet atpažinau jį kaip žvilgantį aukso gabalėlį, kurį pirmąsyk pamačiau prieš daug metų padėtą absurdiškai didelės ir puošnios papuošalų dėžutės dugne. Gal tada nė nebūčiau jo pastebėjusi, jeigu nebūtų kritęs į akis nerūpestingas skubotumas, su kuriuo jinai užmetė kažką ant viršaus. –– Ne, tokio ji nenešioja, – pasakiau jam. –– Vis dėlto manau, kad jinai jį prisimins. Jis pablizgino papuošalą apsiausto skvernu, iškėlęs pasigrožėjo ir ėmė eiti ratu aplink kambarį. Stabtelėjęs numetė grandi* Mezuza – pergamento ritinėlis su tam tikru Toros tekstu, įdėtas į dėžutę, kurią žydai judėjai tvirtina įstrižai savo namo, buto durų ar kiemo vartų dešinės staktos. 18


Merės Rasel nužudymas

nėlę ant didelio lenktinio peilio, kurį Holmsas visada laikydavo ant židinio atbrailos. Vis labiau nerimaudama žiūrėjau, kaip jis nužvelgia sienas, paspokso į knygas lentynose, įžūliai įkiša pirštą į netvarkingą šūsnį popierių ir visokių niekučių ant stalo po langu. Gailėjausi pasikvietusi jį vidun. Apsigalvojau: neleisiu jam laukti čia, kol ji grįš. Mandagiai pavaišinsiu jį arbata ir jo atsikratysiu. Tegul ponia Hadson susitinka su juo, kada ir kaip pati norės. –– Arbata... – priminiau. – Aš tik užkaisiu virdulį. Ar seniai Anglijoje? Tikiuosi, kelionė praėjo gerai – nebuvote užkluptas tų audrų, apie kurias skaičiau prieš mėnesį? Eidama link virtuvės, supratau du dalykus. Pirmas: baisiai norėjau pabūti viena, nors minutę, kad galėčiau tvarkingai surikiuoti mintis. (Motina? Motina! Nors nė kiek į ją nepanašus. Argi neturėčiau būti patenkinta? Ar tokiu atveju jis nėra man... vos ne brolis? Bet...) Antras buvo net keistesnis: nors mano lūpos krutėjo su juo kalbantis, mano kūnas nenorėjo turėti su juo nieko bendra. Šonu slinkau link virtuvės durų, nes buvo nesmagu pasisukti į tą vyrą nugara. Kas čia darosi? Nežinojau, kad jis būtų padaręs ką nors bloga ar nusižengęs įstatymams – tik kad dėl jo motina dūsaudavo. Traukiausi vis toliau nenustodama kalbėti: kaip gaila, kad diena pasitaikė lietinga, nes nuo Bičio kyšulio atsiveria nuostabus vaizdas. Kuriame Australijos mieste jis gyvena? Ar apsistojo Sasekse, ar tik vienai dienai atvažiavo iš Londono? Sidnėjuje, išgirdau atsakymą, ir čia tik vienai dienai. (Ačiū Dievui. Tik šį rytą jis važiavo ne iš toli: variklio gaubtas žvilgėjo ir nebuvo toks įkaitęs, kad garuotų ant jo užtiškę lietaus lašai.) Tuomet mano kulnai palietė slenksčio medį, tad nėriau pro duris ir netrukdžiau joms užsiverti. Atsistojau uždėjusi rankas ant seno, švariai nušveisto medinio stalo. Giliai įkvėpiau – kartą, antrą. 19


L au r i e R . K i n g

Turėjau pagrindą geriau negu daugelis žmonių suprasti: jeigu mėgini išsisukti iš sunkios padėties, ji pasikartoja ir būna dar keblesnė. Mano motinos mirtis ir neviltingas ponios Hadson pasirinkimas į jos vietą gal ir buvo tolimos praeities faktai, bet tik ligi tol, kol susidarys padėtis, kai viskas apsivers aukštyn kojom. Ką gi – tokia padėtis susidarė. Ponia Hadson nebuvo man motina. Ji seno ir prieš mirtį turėjo teisę į visaverčius santykius su savo sūnumi – tikru savo vaiku. Tai, kad man jis atrodė kiek per lipšnus, nieko nekeitė. Netrukus nusišluosčiau drėgnus delnus į marškinių priekį ir paėmiau virdulį. (Naująjį, su švilpuku, kurį aš padovanojau jai gimimo dienos proga vos prieš metus... Nagi suimk save į rankas, Rasel!) Įpyliau vandens, įkišau švilpuką į snapelį ir uždėjau platų dugną ant ugnies. Neskubėsiu. Galbūt Samuelis Hadsonas bet kurią akimirką įeis pro duris ir įsibraus į privačias savo motinos valdas, bet tokią teisę jis turi. Juk čia jo motinos namai. Jeigu ji būtų čia, vidun įsileistų. Taigi įsileisiu ir aš. Vis dėlto pajutau palengvėjimą, kai jis neatsekė iš paskos. Virdulys užkaistas, ant padėklo du puodeliai. Ar šeimininkė turi padaryti dar ką nors? Gal pasiūlyti kokių vaišių? Apžiūrėjau skardines dėžutes, kuriose ji laikė kepinius, ir radau stulbinančią gausybę sausainių, biskvitinių pyragaičių ir bandelių su razinomis. Prisiminiau: šeštadienį mes rengiame vakarėlį. Svarsčiau, ką pasirinkti: jos bandeles su razinomis ar citrinų skonio biskvitą. Kas labiau patiktų australų komivojažieriui? Gal man reikėtų jo paklausti. –– Ponia... jūsų motina iškepė bandelių su razinomis ir citrinų skonio biskvitą. Ko labiau no... Balsas man nutrūko, kai įžengiau į kambarį ir išvydau priešais save revolverio vamzdį. Už ginklo stovėjo vyras ir jo akys kuo aiškiausiai sakė: Nužudysiu. 20


Merės Rasel nužudymas

2 SKYRIUS

12.40 Ponia Klara Hadson kaip visada įėjo į namus pro virtuvės duris. Pilną krepšį padėjo ant nušveisto darbastalio, tada stabtelėjo, pauostė orą ir kiek nustebo. Bet jai iš paskos pro duris brovėsi glėbys krepšių, ir ji nuskubėjo bent dalį paimti. –– Ačiū, Patrikai, – tarė. – Džiaugiuosi, kad įkalbėjai mane važiuoti iš ryto. Jei būtume atvažiavę vėliau, geriausi vaisiai ir daržovės jau būtų buvę išrinkti. Ir buvai teisus – visiškai išsigiedrijo. Ar negalėtum padėti visko į podėlį? Ačiū, brangusis. –– Nesuprantu, kam jums reikėjo pirkti bulvių, – bambėjo jis. – Už poros savaičių turėsime savų. –– Žinau, bet aš norėjau pagaminti bulvių mišrainės Merės arbatėlei sode. Jos draugė Veronika labai ją mėgsta. –– Bent jau oras iki šeštadienio turėtų pasitaisyti. –– Taip rašo laikraščiai. Na, ačiū... –– Oi, ponia Hadson, – tarė jis jau kitokiu balsu. – Apgailestauju. Pasisukusi ji pamatė raumeningą Patriko nugarą prie durų, 21


L au r i e R . K i n g

vedančių į jos kambarius. Jis atsitūpęs kažką rinko nuo grindų. Apėjusi darbastalį pamatė, kad paskutinis likęs jos motinos taip branginto porceliano dirbinys nukrito nuo lentynėlės ir sudužo. Atsinešusi šluotą ir semtuvėlį, paėmė šukes iš didžiulio Patriko delno ir be ceremonijų sumetė į jį. –– Ją buvo galima suklijuoti, – paprieštaravo jis. – Pažįstu vieną žmogų... –– Ta lėkštelė kartą jau buvo klijuota, Patrikai. Tegul šįsyk ji miršta švari. Tiesą sakant, jai nelabai patiko, kaip ji buvo suklijuota pirmą kartą. Ant lentynėlės ją padėjo tik todėl, kad Merė dėl jos turėjo tiek rūpesčių ir išlaidų. Ji iššlavė grindis ir apsidairė aplink, ar neliko kokių šukių. Porą rado po rašomuoju stalu ir nieko negalvodama uždarė stalčių, kai šlavė aplink siauras stalo kojas. –– Viskas gerai, Patrikai. Dar kartą ačiū už visą pagalbą – vienai apsipirkti būtų reikėję visos dienos. Perduok nuo manęs linkėjimų Tilei. Jis žiūrėjo, kaip ji supila porceliano gabalėlius į šiukšliadėžę, tada kilstelėjo skrybėlę ir išėjo. Klara Hadson šlapiu skuduru iššluostė jųdviejų pėdas ir grįžo į savo kambarius. Ten, nusiėmusi skrybėlę ir nusivilkusi apsiaustą, apsijuosė prijuostę. Turėjo keturias skrybėles, bet gerą dešimtį prijuosčių, kiekvieną tinkamą tos dienos nuotaikai ir užduotims. Dabar išsirinko šviesią, bet praktišką, su ryškiomis gėlėmis ir beveik be paraukų. Pasižiūrėjo į savo atspindį (Tarsi kam nors rūpėtų, kaip atrodau!) mažyčiame veidrodžio plotelyje, neuždengtame nuotraukomis ir atminais. Kaip įprastai jos nykštys nė nepagalvojus palietė Alicijos sode darytą nuotrauką. Ne taip kaip įprastai ji stabtelėjo prie veidrodžio ir perdėjo atminus aplink tarpą, kur stovėta lėkštelės. Kolekcija panėšėjo į kiekvienos senutės altorėlį, skirtą senai praeičiai, bet tokia nebuvo. Taip, ji buvo sena – nė vienas čia 22


Merės Rasel nužudymas

išstatytas daiktas neatsirado anksčiau kaip 1880 metais. Tačiau tai buvo ne tiek altorius, kiek įvairūs balsai, ir jie visi priekaištavo jai. Lėkštutė buvo nuo jos motinos mylimo arbatos puodelio, išlikusio, bet nukentėjusio nerūpestingos praeities liudytojo. Aptriušusi iš virvelių sumazgyta lėlė svetimam žmogui galėjo atrodyti kaip tėvų mylėto vaiko prisiminimas. Ją padarė pavojingas girtuoklis, o rožinė suknelė, kuria lėlė buvo apvilkta, buvo pasiūta iš vogtos šilkinės nosinės. O ką galima pasakyti apie tą nuotrauką – vienintelę jos turimą giminių nuotrauką? Joje irgi slypėjo žinia, kurią matė ji viena. Joje Alicija kaip trofėjų laikė Samuelį, šis, neryškus, beformis, laukė, kada įgaus pavidalą, o ji pati apgailestavo negalinti džiaugtis dėl jų abiejų. Ir nuotraukoje nematomas, nesantis žmogiukas, dėl kurio jos nykštys su meile dešimt tūkstančių kartų ją palytėjo, – Bilis Madas, visų septynerių. Stovėdamas už suprakaitavusio fotografo, jis susižavėjęs žiūrėjo, kaip šis atlieka savo darbą Sidnėjaus sode. Bilis, slapčia atėjęs fotografas... Ponia Hadson susigriebė veltui gaištanti laiką ir priekaištingai susmaksėjo senės lūpomis. Slapčia džiaugėsi atsikračiusi tos bjaurios lėkštutės – ją erzindavo, kai tekdavo ką nors taisyti. Pagrindo nerimauti neturėjo – juk buvo graži saulėta Sasekso popietė, jos laukė trys malonios pasiruošimo arbatėlei dienos, darbo bus per akis. Praeitis mirusi – na ir gerai! Užsirišusi prijuostės raištelius grįžo prie darbo. Pamatė, kad Merė tikriausiai buvo sumaniusi išsivirti arbatos, net spėjo pastatyti ant padėklo puodelius, bet tada kažkas atitraukė jos dėmesį. Ta mergina nė kiek ne geresnė už savo vyrą! Ji pasirodys, priėjusi savo rašinio – ar bandymo, ar dar ko – vietą, kurioje galės atsitraukti. Ponia Hadson šypsodamasi iškrovė gležnas braškes, kuriomis buvo apdovanota už tai, kad tą rytą anksti atvažiavo į Istborną. 23


L au r i e R . K i n g

Keista, kokiais dalykais gyvenime – šiame gyvenime – didžiuojasi žmogus. Bulvių mišraine pavasario dieną; nuostabiomis uogomis nuo pono Breiso prekystalio, patiektomis su tiršta grietinėle, kurios atsiųsti pažadėjo ponia Filpot. Nušveistais virtuvės darbastaliais, lentynomis be vienos dulkelės, saule, žvilgančia ką tik išblizgintose grindyse. Pasitikėjimu, puoselėjamu ir pateisinamu. Kai krepšiai buvo iškrauti, viskas iš jų sudėta į podėlį, ponia Hadson nusišluostė į skudurą rankas ir apsidairė, nes vėl pajuto, kad kažkas ne taip. Kažkoks kvapas – jo neturėjo čia būti. Dujų nuotėkis? Kažkas genda podėlyje? Ji vaikštinėjo pirmyn atgal, bet negalėjo rasti kas, tad bandė į šį pojūtį numoti ranka. Arbata – štai ko jai reikia. Merė tikriausiai net labiau negu įprastai įnikusi į darbą, nes nepasirodė padėti jai sukrauti pirkinius. Mažai tikėtina, kad būtų išėjusi pasivaikščioti lyjant – net laikraščiai rašė, kad po pietų prasigiedrys. Paėmusi žvilgantį varinį virdulį pamatė, kad jis ne tik pilnas vandens, bet dar ir šiek tiek šiltas. Susiraukė. Negali būti, kad išeidama palikau savo naująją gimtadienio dovaną ant ugnies! Ar anksčiau esu taip padariusi? Gal Merė padovanojo man virdulį su švilpuku tam, kad per savo išsiblaškymą nepadegčiau namų? Jai dar nebuvo nė septyniasdešimties, gerokai per jauna, kad suminkštėtų smegenys. Padėjusi virdulį virš ugnies, stovėjo maigydama artrito išklaipytus pirštus ir svarstė, kaip sužinoti, ar buvo išsiblaškiusi, tiesiai to neklausiant. Klausti tokių dalykų buvo sunku, kai žmogus toks įžvalgus kaip Merė Rasel. Papurčiusi galvą paėmė iš spintelės gėlėtą arbatinuką, prie puodelių ant padėklo padėjo šaukštelius ir indelį su pienu, patikrino, ar virdulio švilpukas gerai įkištas ir galop nuėjo ieškoti jaunos moters, aplink kurią pastarąjį dešimtmetį sukosi jos gyvenimas – jau bemaž atkurtas jos gyvenimas. 24


Merės Rasel nužudymas

Jos nerado. O tai, ką rado, buvo nepaaiškinama: gražioji stiklinė lempa, nuo stalo nukritusi tiesiai į šiukšliadėžę; iš pažiūros purvini batų pėdsakai, ką tik nublizgintomis grindimis vedantys prie laukujų durų. Pritrenkta žvilgtelėjo aukščiau. Ten pamatė dar labiau neįtikėtiną dalyką: raudonai nusidažiusį ploną peilį, kyšantį iš tinko šalia erkerio. Jai užgniaužė kvapą. Ne. Tikriausiai dar vienas jų eksperimentas. Pokštas, koks nors neapgalvotas... Ponia Hadson prisivertė eiti toliau į kambarį. Du žingsniai, trys, ir prieš akis atsivėrė dar šiurpesnis vaizdas. Kraujo klanas iš dviejų dalių, kokių aštuonių colių atstumu viena nuo kitos. Viena – tiršta, ilgio sulig jos ranka, kita trumpesnė ir labai išterliota, abiejų kraštai jau pradėję ruduoti. Kažkoks link laukujų durų vedantis vilkimo pėdsakas. Gausybė kraujo. Pamačiusi tą vaizdą, tuos ryškiai raudonus lopus ant jos išblizgintų grindų, ponia Hadson ūmai suprato, kieno tas silpnas kvapas, kaupęsis jos minčių gelmėje nuo tos akimirkos, kai įžengė į virtuvę. Tai buvo šūvio kvapas.

25


– O taip: kai kilpa bus užnerta jai ant kaklo ir tas pasipūtęs seklys Šerlokas Holmsas liks vienas šiame didžiuliame sename name, aš vienintelis žinosiu kodėl.

Laurie R. King (Lori R. King, g. 1952 m.) – amerikietė, 25 romanų autorė, labiausiai išgarsėjusi savo detektyvinių romanų apie Merę Rasel ir

Merės Rasel

Šerlokas Holmsas ir moteris? Laurie R. King romanai priverčia patikėti tokio ryšio galimybe netgi tuos, kuriems tai skamba beveik šventvagiškai. Merė Rasel – Šerloko Holmso mokinė, vėliau tapusi jo bendražyge ir… žmona. „Merės Rasel nužudymas“ ne tik nukelia mus į Šerloko Holmso epochą, bet ir praveria garsiojo seklio namų duris ir leidžia žvilgtelėti į juose slypinčias paslaptis. Juk tuose namuose gyvena ne tik Holmsas – kokie namai be ištikimosios ponios Hadson?

nužudymas

Šerloką Holmsą ciklu.

Laurie R. King

Š E R L O K A S H O L M S A S G R Į Ž TA

Merės Rasel

nužudymas

Pasirodo, ponia Hadson slepia tamsią praeitį. Ir ši netyčia ima vertis tuomet, kai Merė Rasel įsileidžia į namus vyriškį, teigiantį, jog jis yra ponios Hadson sūnus. Pasakojimas atrodo neįtikimas, bet ginklas, nukreiptas į Merę Rasel, regisi – pakankamas argumentas… Grįžusi namo, ponia Hadson randa tik kraujo klaną ant grindų ir parako kvapą ore. O Merės Rasel – nė pėdsako. Kur dingo užpuolikas ir numanomas lavonas? Blogiausia, jog siūlo galai veda prie pačios Klaros Hadson… Kad išsiaiškintų tiesą ir surastų žmoną, Šerlokas Holmsas privalo atsigręžti atgal – į seniai praėjusias dienas, grįžti prie nusikaltimų, kurie, regėjos, užmiršti ir niekuomet nebeišaiškės. Mirtis, žmogžudystės ir apgaulės. Po šios istorijos į ponią Hadson pažvelgsite visiškai kitomis akimis. ISBN 978-609-466-130-3 978–609–466–193-8

9 786094 7 8 6 0 9 4 661938 661303 9

Laurie R. King

Laurie R. King „Merės Rasel nužudymas“  

Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis Šerlokas Holmsas ir moteris? Laurie R. King romanai priverčia patikėti tokio ryšio galimybe netgi tuo...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you