Issuu on Google+

Berilė užaugo Kenijoje. Užuot įgijusi būsimai damai tinkamų žinių apie puošnias sukneles ir elgesio visuomenėje subtilybes, ji viską žinojo apie žirgų auginimą ir karių moranų gyvenimą. Tačiau afrikietiška idilė truko neilgai. Sulaukusi vos šešiolikos, Berilė stačia galva nėrė į santuoką ir tučtuojau suprato, kad tai – tikra katastrofa. Bet graužtis, pasiduoti ir kentėti – ne jai. Iš santuokos griuvėsių ši laisvos dvasios moteris pakyla vedama vienos minties: dabar ji savo likimo šeimininkė. Tik trečiajame dešimtmetyje Nairobio aukštuomenėje tokiai drąsiai ir savarankiškai moteriai surasti savo vietą ne taip jau paprasta, kol... nesutinka sielos sesės ir likimo draugės – rašytojos Karen Bliksen. Ir šios mylimojo lakūno ir medžiotojo Denio – netikėtai tapsiančio ne tik Karen, bet ir Berilės didžiąja gyvenimo meile...

beryl markham (berilė markam) – viena pirmųjų moterų lakūnių pasaulyje. Drąsi, laisva, pašėlusi, charizmatiška. Neįtikėtinai jos gyvenimo istorijai skirtas JAV autorės paulos mclain (paula maklain) romanas „Ledi Afrika“ vos pasirodęs tapo New York Times bestseleriu ir jau yra išverstas į 25 kalbas. ISBN 978-609-466-218-8

9 786094 662188

Lakūnė Beryl Markham ir

LEDI AFRIKA

Afrika. Svaigūs britų kolonijinio spindesio laikai. Stulbinamas laukinės Kenijos gamtos grožis susipina su Nairobio klubų prabanga, džinas liejasi upeliais, žaibiškai užsimezga ir skandalingai baigiasi romanai... Šio sūkurio centre – Berilė Markam, meilės trikampio herojė, kurios laisvės troškimas negailestingai grumiasi su aistra vyrui ir aistra skraidyti. Moteris, kuria neįmanoma nesižavėti. Moteris, kurios neįmanoma pamiršti. Moteris, kuriai pakluso dangus ir Afrika, o ji pati nepakluso niekam.

rašytoja Karen Blixen. Dvi nepaprastos moterys ir vienas vyras, tapęs abiejų didžiuoju gyvenimo nuotykiu... Įtraukianti, tikrais įvykiais pagrįsta istorija, kuri sugrąžins į Karen Blixen knygose aprašytą Afriką.

Paula McLain

LEDI AFRIKA


Paula McLain

LEDI AFRIKA R o mana s

Iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė

V ILNIU S

2017


UDK 821.111(73)-31 Mc748

Paula McLAIN CIRCLING THE SUN Ballantine Books, New York, 2015

Ši knyga yra istorinės grožinės literatūros kūrinys, kuriame minimi žinomi asmenys. Visi aprašomi įvykiai ir dialogai yra autorės sumanyti ir neturėtų būti vertinami kaip tikri. Ten, kur minimi istoriniai ar visiems žinomi asmenys, visos su jais susijusios aplinkybės, įvykiai ir dialogai yra išgalvoti ir nekeičia grynai grožinio šio kūrinio pobūdžio. Visais kitais atžvilgiais personažų sąsajos su tikrais tebegyvenančiais ar jau mirusiais asmenimis yra grynai atsitiktinės.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2015 by Paula McLain All rights reserved. Viršelio nuotrauka © Ilina Simeonova / „Trevillion images“ © Rūta Tumėnaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-218-8


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

Aš išmokau stebėti, pasitikėti ne savimi, o kitais. Dar išmokau klajoti. Išmokau to, ką turi žinoti kiekvienas svajojantis vaikas: nėra tokio tolimo horizonto, kurio nebūtų galima pasiekti ar peržengti. Šiuos dalykus išmokau akimirksniu. Bet daugumą kitų teko mokytis ilgiau. Beryl Markham, Naktis vakarų kryptimi

Turime palikti savo pėdsaką gyvenime, kol galime tai padaryti. Karen Blixen

7


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

PROLOGAS

1936 m. rugsėjo 4 d. Abingdonas, Anglija

Ž

uvėdra“ yra blizgančios mėlynos spalvos lėktuvas sidabraspalviais sparnais, puikesnė už bet kokį man žinomą paukštį, ji mano, ir aš ja skrisiu. Jos vardas Pasiuntinė, ji buvo labai rūpestingai ir meistriškai sukonstruota ir pastatyta, kad atliktų iš pažiūros neįmanomą dalyką – narsiai vienu ypu perskristų vandenyną, prasiskintų tris tūkstančius šešis šimtus mylių per juodą nebūtį, – o kartu nuskraidintų ir mane. Įlipu į ją temstant. Ištisas dienas virš aerodromo tvenkėsi audros debesys, vieninteliai šviesos likučiai atrodo menki ir išsunkti. Lietus barbena į lėktuvo sparnus lyg timpanus, iš šonų šuorais švilpia vėjas, o man sako, kad geresnio oro nebus visą mėnesį. Man labiau neramu ne dėl oro, o dėl svorio. Lėktuve sukonstruota speciali važiuoklė, kuri išlaikytų papildomą kiekį alyvos ir degalų. Talpyklos pritvirtintos po sparnais prie kabinos taip, kad sudarytų tarsi sieną aplink mano sėdynę, o sklendę būtų galima pasiekti dviem pirštais ir perjungti vidury skrydžio. Apmokymų metu man paaiškino, jog reikia pirma iki galo

9


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

išnaudoti vieną baką, o tada atidaryti kitą, kad nesusidarytų oro kamštis. Variklis keletui akimirkų gali sustoti, bet paskui vėl užsives. Teks juo pasikliauti. Teks pasikliauti ir daugybe kitų dalykų. Ant pakilimo tako telkšo balos, didumo sulig ežerėliais, iki baltumo išplaktu paviršiumi. Nuožmūs, nesilpstantys priešiniai vėjai ir žemai kybantys debesys. Manęs palydėti atėjo keli žurnalistai ir draugai, bet tvyranti nuotaika aiškiai niūri. Visi, kurie tikrai supranta mano užmojį, mėgino mane atkalbėti. Tiktai ne šiandien. Tiktai ne šiemet. Niekas nepasikeis net tada, jei oras pasitaisys – aš per toli nuėjau, kad apsisukčiau ir grįžčiau atgal. Įsidedu maisto krepšelį, į lakūno kombinezono užpakalinę kišenę įsikišu gertuvę su brendžiu ir įsispraudžiu į kabiną, jaukią ir šiltą. Turiu laikrodį, kurį paskolino Džimas Molisonas, vienintelis pilotas, kuris pamėgino atlikti šį žygdarbį ir liko gyvas. Turiu žemėlapį, kuriame pažymėtas mano maršrutas per Atlantą, nuo Abingdono iki Niujorko, kiekvienas ledinio vandens colis, virš kurio skrisiu, bet nepažymėta nei tvyranti tuštuma, nei vienatvė, nei baimė. Tačiau tie dalykai yra realūs, kaip ir visa kita, ir man teks skrendant juos įveikti. Staigius nyrius žemyn, nuo kurių supykina, ir oro duobes, nes negali nužymėti kurso ten, kur bijai skristi. Negali pabėgti nė nuo dalelės savęs, ir tai gerai. Kartais pagalvodavau, kad tik išbandymai mus užgrūdina, ir dar pokyčiai – mylios ilgumo pakilimo takas ir tūkstantis devyni šimtai svarų degalų. Juodos debesų eskadrilės, susigrūdusios iš visų dangaus pusių, ir sulig kiekviena minute blėstanti šviesa. Neįmanoma to padaryti ir likti tokiai, kokia buvau. Ištiesinu lėktuvo padėtį, įsiremiu į vairalazdę ir griausmingai prašvilpiu pro fotoaparatais apsiginklavusius žiūrovus, paskui pro ženklus, vedančius link vienišos raudonos vėliavos, žymin10


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

čios tašką, nuo kurio kelio atgal nebėra. Turiu tik mylią pakilimo tako, ir nė colio daugiau. O ji juk gali ir nepakilti. Po viso planavimo, rūpesčių, po viso darbo ir sukauptos narsos yra milžiniška tikimybė, kad „Žuvėdra“ neatsiplėš nuo žemės, lyg koks dramblys, ne peteliškė, o aš susimausiu dar nė nepradėjusi. Bet tik tada, kai būsiu atidavusi šiai akimirkai visa, ką turiu. Įveikus penkis šimtus pėdų pakilimo tako „Žuvėdros“ uodega, nors nerangiai, ima kilti. Aš ją raginu paskubėti, jausdama sunkio jėgos pasipriešinimą, nepakenčiamą jos svorį, ne tiek matydama, kiek jausdama artėjančią raudoną vėliavėlę. Tada vairas ir aukščio vairas (o gal tas pats?) galų gale atgyja, kilsteli aukštyn jos priekį, ir ji atsiplėšia nuo žemės – tiesi lyg strėlė. Vis dėlto peteliškė. Mudvi kopiame į temstantį dangų ir lietų, pliaupiantį virš žaliai pilkų langelių  – Svindono. Priešakyje plyti Airijos jūra, tas juodas juodas vanduo, kuris tik ir laukia, kol galės pasiglemžti ir nutildyti mano širdį. Tvinksinčios dėmelės – Korkas. Gremėzdiška Labradoro juoduma. Nenutrūkstanti dejonė variklio, kuris tik dirba savo darbą. Lėktuvo priekis šokčioja, kol aš iš visų jėgų braunuosi pro tyškančius purslus, staigiai kylu aukštyn, drebinama oro slėgio. Visa, ką turiu, tai skraidymo instinktas ir praktiniai įgūdžiai, bet yra dar vienas dalykas, paslaptingesnis ir esmingesnis: kaip tai reikės padaryti ir kodėl visada turėjau tai padaryti – išsiuvinėti savo vardą danguje šiuo propeleriu, šiais lakuotos drobės sparnais, visas trisdešimt šešias tamsos valandas.

Viskas prasidėjo prieš dvejus metus Neryje, triukšmingame kedro plokštėmis iškaltame „Baltojo raganosio“ bare. Priešais lėkštėje gulėjo jautienos filė riekelės, pabarstytos pipirais, blanširuoti 11


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

šparagų stiebai siaurumo sulig mano mažuoju piršteliu, o visų mūsų taurės buvo pilnos tamsaus bordo. Tada, lyg koks paskutinis patiekalas, radosi iššūkis, kurį metė Džei Si Karberis. Kol kas dar niekam nepavyko vienam perskristi Atlanto iš šios pusės, iš Anglijos į Ameriką, nei vyrui, nei moteriai. Ką apie tai manai, Berile? Prieš porą metų, kai Molisonui nepavyko įveikti tokios vandens kliūties, visi tik ir mėgino įsivaizduoti, koks lėktuvas galėtų nuskirsti tokį atstumą, bet Džei Si turėjo daugiau pinigų negu reikia, be to, jame buvo Magelano arba Pirio* kibirkštėlė. Ir štai tas iššūkis: beribis vandenynas, tūkstančiai mylių ledinio, nepaliesto oro, aiški riba ir jokio lėktuvo. Nori pamėginti? Džei Si akys priminė agatus. Stebėjau, kaip jos žybčioja, ir galvojau apie tai, kad čia turėtų būti jo gražuolė žmona, Maja, balto šilko drabužiais, tobulai sugarbiniuotais plaukais, bet ji žuvo prieš daugelį metų, per paprastą skraidymo pamoką netoli Nairobio, tokią dieną, kai nebuvo nei vėjo, nei lietaus. Jos žūtis buvo pirmoji aviacijos tragedija, kuri smogė taip arti mūsų, bet ne paskutinė. Daugybė kitų širdžiai brangių vėlių spingsojo iš praeities, lyg šviesos mirksniai, bėginėjantys vyno taurių krašteliais, primindami, kokie nutrūktgalviai ir kokie didingi buvo tie žmonės. Tiesą sakant, man nė nereikėjo priminti. Aš nė akimirkai nepamiršau tų vėlių – ir kažkodėl, pažvelgusi Džei Si į akis, pajutau norą prisitraukti jas dar arčiau. Taip, atsakiau, o paskui dar sykį pakartojau.

* Robert Edwin Peary, amerikiečių tyrinėtojas, kaip teigiama, su ekspedicija 1909 m. pasiekęs Šiaurės ašigalį. (Visos pastabos vertėjos.)

12


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

Netrukus nuo rantuoto dangaus pakraščio nuskalaujami paskutiniai šviesos likučiai, o tada lieka tik lietus ir benzino kvapas. Skrendu dviejų tūkstančių pėdų aukštyje virš jūros lygio, ir taip skrisiu beveik dvi dienas. Tiršti debesys prarijo mėnulį su žvaigždėmis – stojo tokia tamsa, kad man nebeliko nieko, tik skristi pagal prietaisus, mėginant nuvyti nuo akių nuovargį, trukdantį įžiūrėti blausiai švytinčius ciferblatus. Neturiu radijo ryšio, todėl variklio garsas ir jėga, ir vėjo gūsiai, atsimušantys į lėktuvo priekį, veikia raminamai. Benzino gurgėjimas ir kliuksėjimas bakuose irgi ramina, – kol praėjus keturioms valandoms nuo pakilimo variklis staiga ima trūkčioti. Jis springčioja ir švokščia, o tada sustoja. Tyla. Aukščiamačio rodyklė stulbinamu greičiu ima kristi žemyn. Mane apima savotiškas transas, bet mano rankos žino, ką reikia daryti net ir tada, kai protas lieka prislopintas ir nejudrus. Man tereikia ištiesti ranką prie sklendės ir perjungti baką. Variklis ir vėl užsives. Tikrai užsives. Ištiesusi ranką, pirštais surandu sidabrinę svirtelę. Suradus ji raminamai trakšteli, bet variklis nė nesujuda. „Žuvėdra“ ir toliau krenta, tūkstantis šimtas pėdų, paskui aštuoni šimtai pėdų. Dar žemiau. Aplinkui debesys trumpam prasiskiria, ir pamatau šiurpą keliantį vandens ir putų spindesį. Iš apačios aukštyn šoka bangos, iš viršaus slegia beribis dangus. Dar kartą trukteliu svirtelę, mėgindama nepasiduoti drebuliui ar panikai. Pasiruošiau viskam tiek, kiek galėjau, bet ar įmanoma iš tiesų pasiruošti mirčiai? Ar Maja buvo pasiruošusi, kai matė į ją artėjantį žemės glėbį? Arba buvo pasiruošęs Denis tą siaubingą dieną virš Vojaus? Prie pat kairiojo sparno tvyksteli žaibas, ryškus kaip kalėdinės lemputės, ir įelektrina visą orą – staiga mane apima jausmas, kad visa tai jau vyko anksčiau, galimas daiktas, daugybę kartų. Galbūt aš visada buvau čia ir stačia galva nėriau tiesiai į save. 13


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

Apačioje siautėja beširdis vandenynas, tykantis manęs, bet aš mąstau apie Keniją. Apie Lūžių slėnį – Longonotą ir dantytą Menengajaus kraštą. Apie Nakuru ežerą su tviskančiais rožiniais flamingais, aukštus ir žemus šlaitus, apie Kekopį ir Molą, Ndžorą ir žvilgančią Mutaigos klubo pievelę. Man dingojasi, kad ten ir keliauju, nors žinau, kad tai neįmanoma, – atrodo, lyg propeleris, pjaudamas metus po metų, tempia mane atgal, bet sykiu ir nepaliaujamai suka į priekį, kol galop aš išsilaisvinu. Ak, mąstau, nerdama žemyn per tamsą ir nieko daugiau nematydama. Man kažkaip pavyko rasti kelią į namus.

14


Paula McLain â—‰ Ledi Afrika

PIRMA DALIS

15


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

1

K

ai Kenija dar nebuvo Kenija, kai jai jau buvo milijonas metų, bet ji vis tiek buvo nauja, tuo vardu vadinosi tik mūsų didingasis kalnas. Tas kalnas buvo matyti iš mūsų ūkio Ndžore Britanijos Rytų Afrikos protektorate, – aštrūs kontūrai, stūksantys pačiame auksinės lygumos gale, viršūnė papuošta ledo karūna, kuri niekada iki galo neištirpdavo. Už mūsų mėlynavo Mau giria, apraizgyta miglos gijomis. Priešais iki pat horizonto leidosi Rongajo slėnio šlaitai, iš vienos pusės ribojami keisto aukšto Menengajaus kraterio, kurį vietiniai vadino Dievo kalnu, o iš kitos – Aberdero kalnagūbrio grandinės, apvalainų melsvai pilkų kalvų, kurios sutemus virsdavo dulsvai purpurinėmis, kol galiausiai ištirpdavo nakties danguje. Kai 1904 metais pirmą kartą čia atvykome, ūkyje nebuvo nieko, neskaitant šešių šimtų hektarų nepaliestų krūmynų ir trijų vėjų nugairintų trobelių. – Čia? – ištarė mano motina dūzgiančiame ir mirguliuojančiame ore, tarsi jis būtų atgijęs. – Tu viską pardavei dėl šito? – Kiti ūkininkai kuriasi dar atšiauresnėse vietose, Klara, – atsakė tėvas. 17


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

– Tu gi ne ūkininkas, Čarlzai! – iškošė ji ir paplūdo ašaromis. Tiesą sakant, jis buvo raitelis, žirgų augintojas. Jis gerai išmanė jojimą su kliūtimis, lapių medžioklę, nuobodžius Ratlando keliukus ir gyvatvores. Tačiau kartą jis pamatė reklaminius lapelius, siūlančius įsigyti pigios imperinės žemės, ir ši mintis jį tiesiog apsėdo ir nebepaleido. Mes palikome Vestfildą, namus, kuriuose gimiau, ir nukeliavome septynis tūkstančius mylių, per Tunisą, Tripolį ir Suecą, per bangas, lyg didžiuliai pilki kalnai ryjančias dangų. Atplaukėme į Kilindinio uostą, Mombasos uostamiestį, kuriame aitriai kvepėjo prieskoniais ir džiūstančia žuvimi, ten sėdome į traukinį, kuris lyg gyvatė rangėsi Nairobio link, o pro jo langus, rodėsi, tuojau ims veržtis raudonų dulkių sūkuriai. Aš negalėjau atplėšti akių nuo visko, – nepamenu, kad anksčiau būčiau jautusi tokį virpulį. Kad ir kas ši vieta, kitos tokios daugiau nėra ir niekada nebuvo. Apsigyvenę pamažu stengėmės sukurti aplinką tinkamą gyventi, stumdami tolyn laukinę stichiją, o ji visomis išgalėmis stengėsi išstumti mus. Mūsų žemė neturėjo jokių matomų ribų ar sienų, o mūsų trobos – nė padorių durų. Būriai šilkakailių laibaliemenių beždžionių landžiodavo pro maišinį audeklą, dengiantį mūsų langus. Apie kanalizaciją niekas nebuvo nė girdėję. Pašaukus gamtai, tiesiog išeidavai į nakties tamsą nešdamasis visus reikalingus daiktus ir nuleisdavai pasturgalį virš tupyklos, švilpiniavimu mėgindamas nuvyti šalin baimę. Ledi ir lordas Delamerai buvo artimiausi mūsų baltaodžiai kaimynai, už septynių mylių kelio per krūmynus. Jie turėjo barono ir baronienės titulus, bet net ir su jais jiems teko miegoti apvaliose iš dumblo ir nendrių suręstose trobelėse, kokios buvo paplitusios tuose kraštuose. Ledi D laikė po pagalve užtaisytą revolverį ir patarė mano motinai daryti tą patį – bet ši nesu18


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

tiko. Ji nenorėjo nei šaudyti gyvačių, nei ko nors vakarienei. Ji nenorėjo tampyti vandens iš tolybių, kad galėtų padoriai nusimaudyti, arba ištisus mėnesius leisti be jokios draugijos. Čia nebuvo jokios draugijos. Nebuvo įmanoma gyventi neišsipurvinus rankų. Tiesiog gyvenimas buvo per sunkus. Po dvejų metų motina nusipirko bilietus į Angliją. Mano vyresnysis brolis Dikis iškeliaus kartu, mat jis visada buvo gležno sudėjimo, tad ilgiau Afrikos jis neatlaikys. Man nebuvo nė penkerių, kai jiedu įlipo į dukart per savaitę atvykstantį Nairobio traukinį, su visomis skryniomis, nosinaitėmis ir kelioniniais batais. Balta plunksna, įsmeigta į mamos šalmą, suvirpėjo, kai ji mane pabučiavo, linkėdama nenukabinti nosies. Ji žinojo, kad man viskas bus gerai, juk aš tokia didelė ir tvirta mergaitė. Už tai ji man atsiųsianti saldymedžio pinigėlių ir kriaušinių ledinukų dėžutę iš vienos parduotuvės Pikadilyje, ir man nereikėsią su niekuo dalintis. Aš stebėjau, kaip traukinys tolsta lygia, juoda bėgių linija, negalėdama patikėti, kad ji iš tiesų išvyko. Net ir tada, kai tolimos gelsvos kalvos prarijo paskutinį trūkčiojantį vagoną, o tėvas atsisuko į mane, duodamas ženklą grįžti į ūkį, kur jo laukė darbai, net ir tada aš galvojau, kad viskas tėra klaida, kažkoks baisus nesusipratimas, kuris bet kurią akimirką išaiškės. Mama su Dikiu išlips kitoje stotyje arba Nairobyje sės į atgalinį traukinį ir kitą dieną bus čia. Kai to neįvyko, aš vis tiek laukiau, klausydamasi, ar neišgirsiu iš toli atidundančio traukinio, akies krašteliu stebėdama horizontą, nekantraujančia širdimi. Ištisus mėnesius iš motinos nebuvo nė menkiausios žinios, net trumputės telegramos, o tada atkeliavo saldainiai. Dėžė buvo sunki, ant jos raityta motinos rašysena buvo išvedžiotas tik mano vardas – Berilė Klaterbak. Net jos rašysenos vingiai, 19


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

tie pažįstami puslankiai ir kilpos, akimirksniu mane pravirkdė. Žinojau, ką reiškė ta dovana, todėl nebegalėjau ilgiau kvailinti savęs. Apglėbusi rankomis dėžę, nuskubėjau į slaptą kampelį, ten drebėdama tol kimšau cukruotus skanėstus, kol pradėjau žiaukčioti tiesiai į arklidės kibirą. Vėliau, negalėdama nuryti nė gurkšnelio tėvo paruoštos arbatos, vis dėlto ryžausi pasakyti tai, ko labiausiai bijojau. – Mama ir Dikis negrįš, tiesa? Jis pažvelgė į mane skausmo perkreiptu veidu. – Nežinau. – Turbūt ji laukia, kol mes pas ją atvažiuosime. Stojo ilga tyla, o tada jis atsakė, jog gali būti ir taip. – Mūsų namai dabar yra čia, – pasakė jis. – Aš kol kas nepasirengęs visko čia atsisakyti. O kaip tu? Tėvas man siūlė apsispręsti, bet tai nebuvo paprastas apsisprendimas. Iš tiesų jis klausė: Ar liksi čia su manimi? Tas sprendimas jau buvo priimtas prieš daugybę mėnesių. Jis tik norėjo sužinoti, ar aš galėčiau pamilti šį gyvenimą taip, kaip pamilo jis. Ar galėčiau atiduoti šiai vietai savo širdį, net jei motina niekada negrįžtų ir man tektų augti be jos, o galbūt ir niekada jos nebepamatyti. Ir ką aš turėjau sakyti? Pustuštės spintos man vis primindavo dalykus, kurie čia buvo, bet kurių nebėra: keturių porceliano puodelių paauksuotais krašteliais, kortų, gintaro karoliukų, kurie skimbčiodavo suverti į mamos taip mėgstamą vėrinį. Jos nebuvimas vis dar ritosi lyg aidas, skardus ir iki skausmo slegiantis, o aš jaučiausi tuščia ir sutrikusi. Aš nežinojau, kaip pamiršti motiną, o tėvas nežinojo, kaip mane paguosti. Jis prisitraukė mane – išstypusią ir amžinai murziną – ir apsikabino, kurį laiką taip ir sėdėjome, ramiai ir nejudėdami. Iš miško pa20


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

kraščio atsklido sunerimusių damanų klyksmai. Vienas iš kurtų kilstelėjo žvilgančią ausį, o tada vėl patogiai įsitaisė guolyje palei ugniakurą. Galų gale tėvas atsiduso. Jis suėmė mane už pažastų, greitu pakštelėjimu nubraukė beišdžiūstančias ašaras ir tvirtai pastatė ant kojų.

21


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

2

M

ivanzo suahelių kalba reiškia „pradžią“. Tačiau būna, kad pirma viskas turi baigtis, viskas turi būti išversta ir iškratyta, paskutinė spingsulė turi šnypšdama užgesti, kad galėtų ateiti tikra pradžia. Man tai buvo motinos išvykimas, nors iš karto ir nesupratau. Ilgą laiką jaučiausi tik sumišusi, įskaudinta ir be galo nusiminusi. Ar mano tėvai tebebuvo susituokę? Ar mama mylėjo ir ilgėjosi mūsų? Ir kaip ji galėjo mane palikti? Jutau, kad dar negaliu tėvo to klausti. Jis nebuvo minkšto būdo, o aš nežinojau, kaip išreikšti tokius asmeniškus ir įžeistus jausmus. Tada kai kas nutiko. Mau girioje ir už jos ribų, mūsų žemėje, gyveno kelios kipsigių šeimos, įsikūrusios iš molio ir nendrių pastatytose trobelėse, kurias supo aukšti dygliuočių aptvarai, bomos. Kažkaip tie žmonės nė neklausę suprato, ko man reikia. Vienas iš vyresniųjų paėmė mane ant rankų, murmėdamas kažkokius burtažodžius, ir iškilmingai pririšo man prie juosmens kriauklelę. Kriauklelė kabojo ant odinio dirželio, ji turėjo panėšėti į uždarą kriauklės geldelę tarp mano kojų ir atbaidyti piktąsias dvasias. Jie taip darydavo kiekvieną kartą, kai gimdavo kipų genties mergaitė. Aš buvau baltoji jų 22


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

baltojo bvanos* dukra, bet nutiko kai kas, kas prieštarauja prigimčiai, todėl reikia tą neatitikimą atitaisyti. Jokiai afrikietei motinai nė į galvą nešautų pamesti vaiką. Aš gi buvau sveika, ne luoša ar silpna. Taigi jie panaikino tą pirmąją pradžią ir davė naują, pavadindami mane Lakvete, o tai reiškė „mažutėlė mergaitė“. Aš buvau liesa, per kelius sulinkusiomis kojomis, su neklusnia šviesių plaukų kupeta, bet mano naujasis vardas ir vieta veikiai padėjo užsigrūdinti. Lakstant aukštyn žemyn nuo mūsų kalvos į kipų kaimelį mano pėdos netrukus sudiržo lyg žvėries oda. Mūsų žemės plotai, anksčiau gąsdinę ar bauginę, dabar tapo tokie pažįstami kaip zebro kailio užtiesalai ant mano lovos. Išblėsus dienos šviesai aš palįsdavau po kailiais ir stebėdavau, kaip tarnas be garso basomis įtipena į kambarį uždegti didelės nuo vėjo apsaugotos lempos. Kartais staigus blykstelėjimas ir šnypštimas išgąsdindavo driežus, tūnančius trobelės sienose, o garsas, kurį jie skleisdavo puolę slėptis, priminė lazda daužomų šiaudų. Kai švintant ateidavo metas keistis sargybai, vabzdžiai – širšės ir vapsvos – sulįsdavo į savo dumblo lizdus mano kambario sienose, o pabudę svirpliai imdavo džyruoti jiems vieniems pažįstamą ritmą. Taip laukdavau valandą kitą, stebėdama šešėlius, slenkančius virš mano kambario baldų, kurie buvo padirbdinti iš parafino dėžių ir visi vienodi, kol šešėliai nenudailindavo jų kampų ir nepaversdavo kitokiais, neatpažįstamais. Kai nebesigirdėdavo tėvo balso, aš išsmukdavau pro atvirą langą į rašalo juodumo tamsą pas savo bičiulį Kibį ir įsitaisydavau prie žemo ugniakuro jo trobelėje. Kibio motina ir kitos moterys gerdavo drumzliną arbatą, iš* Bvana – Rytų Afrikoje paplitęs kreipinys į viršininką arba šeimininką.

23


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

virtą iš medžio žievės ir dilgėlių, ir viena po kitos pasakodavo istorijas, kaip viskas atsirado. Ten išmokau daugiausia suahelių kalbos žodžių, nes man baisiai magėjo sužinoti kuo daugiau istorijų... apie tai, kodėl hiena šlubčioja, o chameleonas toks kantrus. Apie tai, kad vėjas ir lietus kadaise buvo žmonės, tačiau kartą neįstengė atlikti kažkokio svarbaus darbo, todėl buvo amžiams ištremti į dangaus aukštybes. Tos moterys buvo raukšlėtos ir be dantų, arba lanksčios lyg glotnus juodmedis, ilgomis raumeningomis rankomis ir kojomis, kurias dengė šviesios skraistės, vadinamos šukas. Mylėjau jas ir jų istorijas, bet man labiau patiko būti su Kibiu ir kitais totais, kurie pamažu virto kariais, jaunais moranais. Mergaitėms šiame kaime buvo skirtas grynai naminis vaidmuo. Mano padėtis buvo kitokia – retai pasitaikanti, nesaistoma tradicinių vaidmenų, viešpatavusių Kibio šeimynoje, kuri buvo ir mano šeima. Bent jau kurį laiką kipų vyresnieji leido man treniruotis kartu su Kibiu: mėtyti ietį ir medžioti tapyrus, mokytis slapta tykoti, kaip Kibis mokėsi iš arapo Mainos, savo tėvo, kuris buvo vyriausias kaimelio karys, manasis tvirtybės ir bebaimiškumo idealas. Mane išmokė pasidirbdinti lanką ir susimedžioti karvelių keršulių, svirbelių ir ryškiai mėlynų varnėnų, čaižyti raganosio odos botagu ir su mirtinu taiklumu svaidyti gumbuotą medinę kuoką. Ūgiu aš pasivijau Kibį, paskui jį praaugau, neatsilikdama nuo jo laksčiau po aukštą auksaspalvę žolę, dulkėtomis, lyg miltais apkibusiomis pėdomis. Dažnai mudu su Kibiu išeidavome pasivaikščioti po tamsą, perėję nušienautą žolę, ženklinusią mūsų ūkio ribas, nerdavome į drėgnus aukštesnius žolynus, kartais sušlapdavome net iki klubų, ir traukdavome pro Žaliąsias kalvas, palei mišką, kuris mus masino vis gilyn ir gilyn. Naktimis ten būdavo leopardų. Kartą ma24


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

čiau, kaip tėvas juos viliojo su ožka vietoj masalo, o mes tuo tarpu gūžėmės ant vandens cisternos, mačiau, kaip ožka, užuodusi kačių šeimos padarą, ėmė drebėti, o tėvas nusitaikė, tikėdamasis neprašauti pro šalį. Pavojai tykojo visur, bet mes žinojome visus nakties garsus ir jų reikšmes, mokėjome atskirti cikadas ir medvarles, rubuilius, į žiurkes panašius damanus, kurie iš tiesų yra tolimi dramblių giminaičiai. Kartais girdėdavome, kaip drambliai kažkur tolumoje braunasi per krūmynus, nors jie baisiai bijojo arklių kvapo ir retokai atklysdavo per arti. Gyvatės, tūnančios landose, skleisdavo vibruojantį garsą. Gyvatės medžiuose galėdavo staiga švystelėti žemyn, kirsdamos orą lyg virvė, arba glotniu pilvu negirdimai šliaužti nugludintu raudonmedžiu. Šios puikiosios naktys su Kibiu tęsėsi daugybę metų, ir dar ilgos, lėtos popietės, skirtos medžioklėms ir pasijodinėjimams, tačiau viskas ėmė keistis – žmogiško triūso dėka vietoj tyrlaukių atsirado dirbami laukai. Tėvas augino kukurūzus ir kviečius, jie puikiai derėjo. Iš uždirbtų pinigų jis nupirko du apleistus garo variklius. Pastatyti naujoje vietoje, jie tapo lyg plakančia mūsų malūno širdimi, o Žaliosios kalvos – svarbiausia Ndžoro gyvybine arterija. Atsistojęs ant mūsų kalvos ir pažvelgęs tolyn, už terasomis besidriekiančių laukų ir žmogaus ūgio kukurūzų, matydavai vorą jaučių traukiamų vežimų, gabenančių grūdus į mūsų malūną. Malūnas sukosi be poilsio, mūsų darbininkų skaičius išaugo dukart, o paskui ir tris, tai buvo kikujų, kavirondų, nandžių ir kipsigių genčių vyrai, ir dar olandai, kurie pliaukšėdavo botagais ragindami jaučius. Metalinių pašiūrių nebeliko, vietoj jų išdygo arklidė, paskui jų atsirado daugiau, nauji laisvi gardai buvo prikimšti šieno, juose stovėjo puikiausi grynakraujai žirgai visoje Afrikoje, kaip sakė mano tėvas, o gal ir visame pasaulyje. 25


Paula McLain ◉ Ledi Afrika

Aš vis dar kartais pagalvodavau apie mamą ir Dikį, lovoje, prieš miegą, klausydamasi iš visur besiskverbiančių nakties šlamesių, nenutylančio, knibždėte knibždančio garso. Jie niekada nerašė laiškų, bent jau man, todėl buvo tikrai sunku įsivaizduoti jų gyvenimą. Mūsų senieji namai buvo parduoti. Kad ir kur jie dabar įsikūrė, žvaigždės ir medžiai ten bus visiškai kitokie negu pas mus, Ndžore. Ir dar lietus, ir saulės spalva bei jos prisilietimas popietėmis. Visomis popietėmis, per visus tuos mėnesius, kuriuos praleidome atskirai. Palaipsniui man darėsi vis sunkiau prisiminti motinos veidą, jos pasakytus žodžius, kartu praleistas dienas. Tačiau manęs dar laukė daugybė dienų. Jos driekėsi toliau, negu galėjau ar troškau užmatyti, kaip lyguma iki pat raižytos Menengajasu įdubos arba ryškiai mėlynos Kenijos viršukalnės. Žvelgdama į priekį, jaučiausi saugiau, – apie motiną stengiausi kuo mažiau galvoti, kad ne taip būtų skaudu, arba, jei vis tiek pagalvodavau apie ją, tardavau sau, kad ji tiesiog privalėjo išvykti. Lyg kalčiau ar šlifuočiau geležį, atlikdama pirmą ir svarbiausią Lakvetei pavestą darbą. Vienas dalykas man buvo aišku: mano vieta yra čia, ūkyje ir krūmynuose. Tarp šių dygliuočių ir aukštų kyšančių atodangų, tarp tankiai apaugusių mėlynuojančių kalvų ir gilių įdubų, skiriančių kalvas, aukštoje į kukurūzus panašioje žolėje. Aš čia atgijau, lyg būčiau antrą kartą gimusi, o šis gimimas buvo kažkoks tikresnis. Tai buvo mano namai, ir nors ateis diena, kai viskas išbyrės pro pirštus lyg tos raudonos dulkės, čia buvo mano vaikystės dangus, sukurtas man. Vieta, kurią mokėjau atmintinai. Vienintelė vieta pasaulyje, kuriai aš buvau sukurta.

26


Berilė užaugo Kenijoje. Užuot įgijusi būsimai damai tinkamų žinių apie puošnias sukneles ir elgesio visuomenėje subtilybes, ji viską žinojo apie žirgų auginimą ir karių moranų gyvenimą. Tačiau afrikietiška idilė truko neilgai. Sulaukusi vos šešiolikos, Berilė stačia galva nėrė į santuoką ir tučtuojau suprato, kad tai – tikra katastrofa. Bet graužtis, pasiduoti ir kentėti – ne jai. Iš santuokos griuvėsių ši laisvos dvasios moteris pakyla vedama vienos minties: dabar ji savo likimo šeimininkė. Tik trečiajame dešimtmetyje Nairobio aukštuomenėje tokiai drąsiai ir savarankiškai moteriai surasti savo vietą ne taip jau paprasta, kol... nesutinka sielos sesės ir likimo draugės – rašytojos Karen Bliksen. Ir šios mylimojo lakūno ir medžiotojo Denio – netikėtai tapsiančio ne tik Karen, bet ir Berilės didžiąja gyvenimo meile...

beryl markham (berilė markam) – viena pirmųjų moterų lakūnių pasaulyje. Drąsi, laisva, pašėlusi, charizmatiška. Neįtikėtinai jos gyvenimo istorijai skirtas JAV autorės paulos mclain (paula maklain) romanas „Ledi Afrika“ vos pasirodęs tapo New York Times bestseleriu ir jau yra išverstas į 25 kalbas. ISBN 978-609-466-218-8

9 786094 662188

Lakūnė Beryl Markham ir

LEDI AFRIKA

Afrika. Svaigūs britų kolonijinio spindesio laikai. Stulbinamas laukinės Kenijos gamtos grožis susipina su Nairobio klubų prabanga, džinas liejasi upeliais, žaibiškai užsimezga ir skandalingai baigiasi romanai... Šio sūkurio centre – Berilė Markam, meilės trikampio herojė, kurios laisvės troškimas negailestingai grumiasi su aistra vyrui ir aistra skraidyti. Moteris, kuria neįmanoma nesižavėti. Moteris, kurios neįmanoma pamiršti. Moteris, kuriai pakluso dangus ir Afrika, o ji pati nepakluso niekam.

rašytoja Karen Blixen. Dvi nepaprastos moterys ir vienas vyras, tapęs abiejų didžiuoju gyvenimo nuotykiu... Įtraukianti, tikrais įvykiais pagrįsta istorija, kuri sugrąžins į Karen Blixen knygose aprašytą Afriką.

Paula McLain

LEDI AFRIKA


Paula McLain „Ledi Afrika“