Page 1

MARINA STEPNOVA LAZARIO MOTERYS

Lindtas buvo pats paprasčiausias genijus – ir tai suprato net tie, kurie apskritai nieko nesuprato. Ypač moksle.

Marina Stepnova (g. 1971 m. Jefremove, Tu-

los srityje) – rusų rašytoja, žurnalistė ir vertėja iš rumunų kalbos. Šiuo metu vadovauja žurnalui vyrams „XXL“. Ši autorė sugeba sėkmingai derinti komercinę žurnalistiką ir literatūrinę veiklą. Iš pradžių iš komercinės žurnalistės ir redaktorės niekas nesitikėjo literatūrinio talento, todėl jos romanai tapo tikru atradimu Rusijoje. „Lazario moterys“ – antrasis M. Stepnovos romanas, 2012 m. apdovanotas konkurso „Bol´šaja kniga“ trečia premija.

„Lazario moterys“ – knyga, pasakojanti dvidešimto amžiaus istoriją nuo jo pradžios iki mūsų dienų. Tai šeimos saga, kurios pagrindinis veikėjas Lazaris Lindtas – našlaitis, turintis tvirtą charakterį ir neįtikėtinai gabus fizikai bei chemijai. Tai asmenybė, šviesos greičiu kylanti karjeros laiptais, stebinanti savo genialumu ir valdanti mokslininkus bei politikus. Tačiau Lindtas, sovietinio mokslo šviesulys, tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra. Bevaikę Marusią, savo mokytojo ir globėjo žmoną, jis pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia, anaiptol ne sūnaus ar draugo meile – tačiau ji taip niekada ir neprasiveržia į paviršių. Jaunutę Galiną jis sutinka po karo uždarame mieste kodiniu pavadinimu Enskas, įsimyli iki ausų ir, jėga įsiveržęs į jos gyvenimą, sugriauna jį, pelnydamas tik su pasišlykštėjimu sumišusią neapykantą. Toji neapykanta ilgam aptemdys ne tik Galinos, bet ir visų gyvenimą. Ir tik trečioji Lazario moteris – anūkė Lidočka paveldės senelio genialumą ir sugebės išsiveržti iš kankinamo šeimos scenarijaus, grąžindama ramybės ir meilės galimybę į Lazario Lindto amžiaus pradžioje užvirtą aistrų katilą. „Lazario moterys“ – romanas, įrodantis, jog vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai pasakoti apie meilę, neapykantą, aistrą ir pasibjaurėjimą, apie istoriją, karą ir mokslą. ISBN 978 9986 16 964 2

9 789986 169642

MARINA STEPNOVA LAZARIO MOTERYS


Marina Stepnova

2


Lazario moterys

R O MANAS

Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis

VILN IU S

3

2013


Marina Stepnova

UDK 821.161.1-31 St-168

Марина СТЕПНОВА Женщины Лазаря АСТ, Москва, 2013

© Marina Stepnova, 2011 The publication of the book was negotiated through Banke, Goumen & Smirnova Literary Agency (www.bgs-agency.com) © Sigitas Parulskis, vertimas į lietuvių kalbą, 2013 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013

ISBN 978-9986-16-964-2

4


Lazario moterys

Turinys Pirmas skyrius / Barbariska / 7 Antras skyrius / Marusia / 29 Trečias skyrius / Lazaris / 63 Ketvirtas skyrius / Galočka / 144 Penktas skyrius / Galina Petrovna / 176 Šeštas skyrius / Lidočka / 260

5


Lazario moterys

P i r mas sk y r ius

Barbariska 1985-aisiais Lidočkai sukako penkeri, ir jos gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos. Daugiau Lidočkos ir jo keliai taip ir nebesusikirto, todėl ir ji, ir jos gyvenimas labai stipriai, ligi gausmo įsiminė visas glotnias, surstelėjusias, drėgnas savo paskutinės laimingos vasaros smulkmenas. Juodoji jūra (juoda dėl to, kad niekados nesiplauna rankų, ar ne?), panašus į išsibarsčiusias degtukų dėžutes pensionas, suzmekusiais kartoniniais vaisių ir uogų (tėtis sakydavo „baisiai nuogų“) ledų indeliais ir didžiuliais įkaitusiais kūnais nusėtas paplūdimys. Rytinė kelionė į nusižiūrėtą vietelę, mandagiai dėliojant kojas, kad kulnimi ar rankšluosčiu neužkabintų svetimo vešlaus besiilsinčio kūno. Lidočka greitai prarasdavo kantrybę ir, kai tik mamytė nors akimirksnį nusisukdavo į valgyklos stalo kaimynę ar vaikštinėjantį draudžiamos cukraus vatos prekiautoją, Lidočka nutrūkdavo nuo griežto vizualaus pasaitėlio ir kaip pakliūva švytuodama apvaliomis storomis kulnimis, veriamai krykšdama pasileisdavo prie jūros. Poilsiautojai kaip pažadinti jūrų liūtai kilstelėdavo, iš drėgnų plyšių ir sintetinių raukšlių iškratydavo stambų kaip perlinės kruopos rytinį smėlį, nusišypsodavo išgirdę tėvų atsiprašymo tiradas  – nieko, tegul vaikas pasidžiaugia! Matai, nurūko, ne7


Marina Stepnova

nuorama! Žinote, ji pirmą sykį prie jūros atvažiavo... O jūs iš kur atvykote? Iš Ensko. O, tolokai nusibeldėte. O mes iš Krivoj Rogo, štai gavome iš gamyklos kelialapius, tiesa, Mania? Mania, džiaugsmingai judindama draugišką aukso rūdos prigrūstą burną, sustūmė į krūvą savo mantą, kad tėčiui būtų patogiau patiesti rankšluostį. Jūs Saulėtajame apsistojote? Taip taip. Mamytė paskubom, kibirkščiuojant ir traškant netikro šilko siūlėms, išsinerdavo iš sarafano. O mes „Raudonosios vėliavos“ pensione. Labai malonu. Galimai įsiplieksti ilgametei draugystei – su atvirukais per kalendorines šventes ir apsilankymais vieniems pas kitus skersai visą šalį – trukdė karštis ir Lidočka, auksaplaukė, triukšminga, glotni, spinduliuojanti seklioje žmonių mūšoje. Mamytė niekaip negalėjo atitraukti nuo jos akių – nei į rasotą arbūzą, kuris, pjaunamas taikaus Krivoj Rogo proletaro plėšriu lenktiniu peiliu, saldžiai trekšteli, nei į amžinai paplūdimyje žaidžiamą „kvailį“ (palūkėkite, o kokie koziriai? ne, čirvai buvo aną kartą!), nei pasidomėti begaliniais painiais monologais apie viliojantį svetimą gyvenimą. Ir tada Petrovičius, mano brolis, sako, atseit, pasiimk, Lariska, vaiką ir kraustykis pas mane, vietos užteks, o jis iš valdybos kaip tik gavo kambarį – dvylika metrų, jei nori, gali vestuves švęsti, jei nori  – motoroleriu važinėtis! Niekam nežinomo Petrovičiaus romantinis likimo linijos punktyras jau, rodės, tuoj tuoj virs vientisa žmogiškosios laimės linija, tačiau mamytė tik išsiblaškiusi šypsojosi. Galbūt ji su pasimėgavimu būtų pasimatavusi svetimą, neįmanomą likimą – vien kad įsitikintų, kaip sklandžiai ir sumaniai pasiūtas josios pačios. Bet kai tik istorijoje prasidėdavo dar vienas siužeto posūkis, kupinas komunalinio skurdo ir nuodėmingai sugyventų vaikučių (kažkodėl skurdi tarybinė buitis visada provokavo neregėtas, tiesiog baironiškas aistras), Lidočka 8


Lazario moterys

jau kvatodamasi atšokdavo nuo kutenančios bangos, ir istorijos gija beviltiškai nutrūkdavo. Ūkanotas, virpantis nuo stiprėjančio karščio horizontas lipino akis, mamytė išgąstingai markstėsi, pro apsilaupiusius pečius, titaniškus užpakalius ir džiūgaujančius šūksnius nematydama pažįstamos dukrelės skrybėlaitės. Ačiū Dievui, štai jinai. Lidočka pamojavo ranka ir, net nenusiėmusi raudono mėlyno pripučiamo rato, pritūpė lipdyti skanaus pyrago formos namuko su termitiniais bokšteliais, spausdama juos mažais karštais kumštukais. Nuo baltos skrybėlaitės ant Lidočkos įdegusių skruostų krito guvus skylėtas šešėlis, tačiau blakstienų šešėliai buvo dar skaid­ resni ir ilgesni – oi, na ir dailutė jūsų dukra, kad mane kur, kad tik nenužiūrėčiau bloga akimi. Mamytė dėkinga – abiem rankom kaip duoną – priimdavo pagyras, bet paslapčia, su džiugiai kunkuliuojančiu įsitikinimu netgi ne jautė, – žinojo, kad Lidočka visai ne dailutė, o vienintelė. Nepakartojama. Nuostabiausias vaikas pasaulyje  – su nuostabiausia, nepriekaištinga laiminga lemtimi. Mamytė su nuostabos sklidina šypsena pažiūrėjo į dukrelę, paskui į savo pilvą  – jauną, stangrų, visai nesubjaurotą ankstyvo gimdymo, ir pati negalėjo patikėti, kad Lidočka – apvaliomis akimis kaip šunytis, šilkinėmis karštomis mentėmis ir nežymiomis suaugusio žmogaus garbanėlėmis, krintančiomis ant tamsaus storoko kaklo, – kažkada visa išsiteko ten, viduje, o dar anksčiau apskritai neegzistavo. Mamytės mintys, priėjusios vaizduotės ribą, pavojingai užbuksuodavo kaip virš bedugnės pakibęs sunkvežimis – sunkus agonijos apimto variklio kaukimas, du ratai plikomis padangomis bergždžiai sukasi tirštėjančiame ore, kiti du saujomis svaido smulkią, tarsi sproginėjančią nuo įtampos skaldą. Tik akimirka liko ligi kryčio, akimirka, akimirka, prieš akis šokinėja perregimas plastikinis žaislinis velniūkštis, Vovka padarė iš lašelinės, 9


Marina Stepnova

tris rublius man skolingas, parazitas, dabar jau tikrai negrąžins, tai štai, vadinasi, šit kaip tai vyksta, štai kaip mirštama, štai apie ką aš niekada niekam negalėsiu papasakoti... Bet kodėl nebūtis prieš gimimą mane gąsdina labiau negu pomirtinė tuštuma? Kodėl taip nebaisu mirti, atleisk man ir apsaugok mane, Viešpatie? – Kažkodėl tu išbalusi, Ninočka, – sunerimęs kalbėjo tėtis ir bučiavo mamytės petį. Oda, paliesta lūpomis ir liežuviu, buvo karšta ir sausa, tarsi pabarstyta krakmolu. – Ar neperkaitai? Mamytė kaltai šypsojosi. Kvaitulys paleido ją ir siela, tankiai žegnodamasi, išvažiavo į pagrindinį kelią  – suprakaitavusi iš siaubo, išgelbėta, išvargusi, tačiau tolimiausioje savo kertelėje liūdinti, kad taip ir nesužinojo, kas ten – už paskutinės akimirkos, kuriai pasibaigus tiktai skrydis kūliavirsčia, lenktyniaujant su be garso krintančiomis metalo nuolaužomis, ir plyštančių raumenų traškesys, ir... ir... ir... Mamytė sutrikusi mėgino įsivaizduoti tai, ko negalima įsivaizduoti, trynė kaktą į išganingą vyro ranką – tvirtą, nusėtą stambiomis strazdanomis ir mielais rusvais gaurais. Taip, gana karšta, mielasis. Galva pradėjo svaigti. Lidočka, būdama penkerių jau tikras žvėriukas, pajutusi nemalonų anapusinį skersvėjį, tuojau pat lėkė pas motiną  – sukaitusi, vikri, mūvinti nematytomis importinėmis kelnaitėmis savaitinukėmis. Kiekvieną dieną  – kita spalva, kiekvieną dieną  – kita linksma aplikacija. Rožinės kelnaitės su žemuogėmis  – pirmadienis. Mėlynos su paniurusiu zuikučiu  – antradienis. Geltonos su gruoblėta saulėgrąža – trečiadienis. Ma, kas tau? Mamytė švelniomis lūpomis prisilietė dukrelės vokų – viena akutė, kita – viskas gerai, Barbariska, ar tu nesusvilsi, a? Ne, nusiraminusi Lidočka vadavosi iš glamonėjančių rankų, veržėsi atgal prie jūros, naujieji paplūdimio pažįstami draugiškai šiepėsi. 10


Lazario moterys

Lida, Lidočka, Ledinukas, Barbariska, mažybinės šeimyninės pravardės, tėvų aistros burkuojanti šneka. Niekada ir niekas daugiau taip stipriai. Niekas ir niekada. – Nepabėk, partizane, – tėtis pastvėrė Lidočką ant rankų ir taip vikriai apvertė, kad Lidočka pratrūko juoktis: dangus ir jūra sklandžiai pasikeitė vietomis, tuojau į debesis ims byrėti horizonte matomi laiveliai, plėšrios žuvys, jūrų arkliukai, viskas sukosi, tirpo, ant nematomų siūlų kabojo triukšmingos žuvėdros, Lidočka sklendė tarp dangaus ir jūros. Tai ir buvo laimė – artimos, karštos rankos, kurios niekados tavęs neišleis, neišmes, net jeigu visas pasaulis apvirs aukštyn kojom. Ji tai suprato vėliau. Gerokai vėliau. – Pasėdėk su teta Mania ir dėde Kolia, – paliepė tėtis, statydamas Lidočką ant smėlio, ir jūra vėl atsidūrė apačioje, o dangus – viršuje. Kaip įprastai. – Pasėdėsi? O mudu su mamyte paplaukiosim, nes ji jau visiškai perkaito. – Eikite, eikite sau ramiai, – geraširdiškai sududeno teta Mania, – aš du savuosius ant kojų pastačiau, ir jau trečios anūkės greit sulauksim – akių nuo jūsų gražuoliukės nenuleisiu. Maudykitės į sveikatą. – Mes trumpam, – lyg prasikaltusi pažadėjo mamytė ir prisiglaudė prie Lidočkos minkštu liepsnojančiu skruostu. – Klausyk tetos Manios. Aš tave labai labai myliu. Lidočka išsiblaškiusi linktelėjo  – teta Mania, nutaisiusi sąmokslininkės veidą, savo krepšyje ėmė kažkaip energingai kastis, ir buvo aišku  – ištrauks kažką labai įdomaus. Dėdė Kolia taip pat atrodė suintriguotas – akivaizdu, jo gyvenimas su žmona ligi šiol kupinas jaunatviškų, jaudinančių siurprizų. Oplia! – cirkininko balsu šūktelėjo teta Mania ir apdovanojo Lidočką didžiuliu persiku  – švelniu kaip vilna, karštu, rusvai rožiniu nuo užplūdusios šviesos. Banga šalta letena stumtelėjo mamy11


Marina Stepnova

tę į pilvą, ir per nugarą ir pečius akimirksniu nubėgo skubrūs šiurpuliukai. Lidočka prisimerkusi pauostė kutenantį persiką. Nagi, Ninuša, kas greičiau nuplauks ligi plūdurų? Mamytė krestelėjo galvą ir patikliai nusišypsojo. Valgyk, dukruže, meiliai palinkėjo teta Mania, dėdė Kolia jau bilsnojo į kelį virtą kiaušinį, ištrauktą iš to paties krepšio, ant laikraščio vienas paskui kitą kaip mostelėjus burtininko lazdele atsirado bjaurūs pomidorai „jaučio širdis“, valgykloje nusičiuptos duonos riekutės, dešra, skaid­riai gelsvos vynuogės iš turgaus. Po aštuoniasdešimt kapeikų suderėjome, pasigyrė teta Mania ir su tokiu pat nesąmoningu švelnumu iš pradžių paglostė saulės įkaitintą Lidočkos galvutę, o paskui – nukirptą išsigimėlišką savo vyro proletaro pakaušį, – ak, ir auksinė tu mano šeimininkė, Maruska, garbės žodis, pats sau pavydžiu... Lidočka suvalgė beveik pusę persiko vos atgaudama kvapą ir dejuodama iš pasitenkinimo, lipnūs syvai lašėjo ant smakro, apvalaus įdegusio pilvuko – nebetrink, dukrele, paskui aš tave išmaudysiu, būsi švari kaip obuoliukas, o tavo mama kur dirba? Tu matai – ir tėtis brėžinius paišo? O kiek kambarių jūs turite? Girdi, Kolia, sakiau juk, kad šiaurėje inžinieriams iš karto skiria trijų kambarių butus, o tu – velniam Genkai technikumas, tegu iš karto į gamyklą eina! Taip ir gyvens iki grabo lentos bendryne su šeima. O mamytės ir tėvelio atlyginimai dideli? Nežinai? Na, valgyk, dukrele, tegul tau Dievas duoda sveikatėlės ir mamytei tavo, ir tėveliui taip pat... Riksmas pasigirdo staiga, šiurpus, vieno tono – a-a-a-a-a! Lidočka paspringo, persikas nukrito ant žemės ir tuojau pat aplipo stambiu smėliu, ant gardžiausio minkštimo, nebenuplausi, tik išmesti, kaip gaila, o riksmas vis artėjo, kol sustiprėjo ligi tokių visas ribas pranokstančių ribų, kad paplūdimio paveikslėlis, tarsi nupieštas ant storo pusiau skaidraus stiklo, tuojau 12


Lazario moterys

pat patamsėjo ir visas pasidengė greitai sklindančiu išgąstingų įtrūkių voratinkliu. Poilsiautojai lėtai kaip lunatikai kėlėsi nuo rankšluosčių ir gultų, kažkas jau bėgo prie pakrantės, stumdydamas kitus. A-A-A-A-A-A-A! PA-DĖ-KIT! PA-DĖ-KIT! Teta Mania baimingai persižegnojo, Viešpatie Dievulėliau, Kolia, pažiūrėk, kas nutiko, tiktai nežliumbk, dukrele, tikriausiai kam nors galvelė perkaito, eime, ir mes pažiūrėsim. Lidočka vis gręžiojosi į nukritusį jau beviltiškai sugadintą persiką. Ji ir nemanė žliumbti. Atvirkščiai – buvo be galo įdomu. Tėtis klūpojo prie pat vandens, ir jį kaip mažylį už rankos tempė augalotas šlapias vaikinas, vienas iš raumeningų gelbėtojų būrio atlantų, kurie įprastai ištisas paras stypso savo mediniame bokštelyje, rydami ledus, flirtuodami su poilsiautojomis, bet labiausiai, žinoma, mirdami iš nuobodulio. – Drauge, ar jums viskas gerai? – klausė vaikinas tėčio, užjaučiamai atkišęs ryškiai raudonomis glaudėmis aptemptą užpakalį, ir iš smalsuolių minios kažkas priekaištingu boseliu atsakė: – Kas gi čia gero! Ar nematai! Žmogus nuskendo! – Ne žmogus, o jo boba nuskendo, – kažkas pataisė kalbantįjį bosu, ir tėtis, pagaliau ištraukęs ranką iš vaikino gniaužtų, staiga silpnai dusliai aiktelėjo ir nugriuvo kniūbsčias tarsi žaislas, netyčia stumtelėtas alkūne. Gelbėtojas atsitiesė, sutrikęs apsižvalgė, bet pro ratu sustojusius poilsiautojus šūkčiodama jau brovėsi balta ir mitri kaip motorinė valtis gydytoja – lygiai tokia pat balta ir mitri, bet jau tikra motorinė valtis, rėždama bangų ratilus, sukinėjosi prie plūdurų, ir iš jos be garso nardė į glotnias bangas kiti gelbėtojai, šūkaudamiesi svetimais skambiais jaunais balsais. – Matai, žmona nuskendo, o pats gyvas ir sveikas, – lyg prie13


Marina Stepnova

kaištingai, lyg ir pavydžiai pasakė kažkas nematomas, neišsiskiriantis iš nuogos, prakaituotos, šurmuliuojančios minios, ir tėtis, tarsi išgirdęs šiuos žodžius, tuojau pat atsistojo – visas kaip nebaigtas valgyti Lidočkos persikas aplipęs sunkiu rudu smėliu. Jis staiga užvertė galvą į dangų ir kumščiais pagrasė kažkam viršuje – tokiu pirmykštės baisios jėgos gestu, kad jis net neatrodė žmogiškas. Išdykėlė bangelė nusprendė prisigerinti, pripuolė prie rausvų, kažkaip vaikiškai atrodančių kulnų, bet staiga persigando ir atšlijo į jūrą – pas savus. Tėtis nužvelgė poilsiautojus bejėgiškomis drėgnomis akimis. – Ne, – staiga ištarė jis visiškai ramiai. – Visa tai netiesa. Mums metas pietauti. Dabar mes eisim pietauti. Kur mano dukra? Lidočka iš tetos Manios kumščio ištraukė nuo persiko syvų lipnią rankutę ir puolė bėgti šalin, klimpdama biriame karštame smėlyje – ir pati jautėsi biri ir karšta. Kažkas aiškiai trūkinėjo jos galvoje, tankiai nestipriai sproginėjo – lyg būtų suveikę mažyčiai saugikliai ir, neatlaikę įtampos, perdegę – vienas paskui kitą, vienas paskui kitą. Kol išsitrynė viskas, ką reikėjo ištrinti. (Tik po trylikos metų, per BBC žiūrint neskubrų dokumentinį filmą apie orangutanų šeimą, Lidočkai viduje kažkas lyg užsikirto, kai patinas, vos išplėšęs jauniklį aligatoriui iš nasrų, iššoko į krantą, kimiai, žmogiškai suinkštė ir staiga iškėlė sužalotą negyvą mažylį į dangų – tarsi grūmodamas, tarsi priekaištaudamas, tarsi bandydamas suprasti. Lidočka susiraukė, smegenis užliejo riebaluotos drumzlės, lyg į pasaulį žiūrėtų pro taukuotais pirštais išterliotus akinius – svetimus, netinkamų dioptrijų, paskubom nuo svetimo stalo nustvertus akinius. Nieko iš to neišėjo. Nieko. 14


Lazario moterys

O paskui patinas rūpestingai paguldė jauniklį ant žemės, ir visi orangutanai iš eilės apuostė nejudantį sumaitotą kūnelį tarsi atsisveikindami ir vorele pasišalino, sulinkę nuo evoliucijos naštos, negrabūs, akimirksniu laimingai viską užmiršę, nes užmiršti jiems ir reiškė gyventi. Gaila, ar ne? – paklausė Lužbinas, tankiai mirkčiodamas – kaip visi sąmoningai šiurkštūs žmonės, jis noriai liedavo ašaras dėl niekų. Lidočka pritardama linktelėjo. Verkti iš gailesčio ją atpratino dar mokykloje, kai buvo devynerių. Nori persiko? – Lužbinas sutrikęs siekė lėkštutės su vaisiais, tai velnias, susileidau kaip boba. Ne, pasakė Lidočka. Atleisk. Man nuo persikų alergija.) Vaikai suręsti tvirtai, labai tvirtai. Kad ir kiek stengėsi paaugusi Lidočka prisiminti aštuoniasdešimt penktųjų vasarą ne prieš, o po liepos dvidešimt ketvirtosios, – nieko neišeidavo, matė tik skausmingus ryškius blyksnius. Kambaryje gėlėtas lovos užklotas – baltas ir mėlynas. Tėtis, ištisas paras pragulėjęs gretimoje lovoje veidu į sieną, ant pakaušio – pro rusvus pūkus – rožinė gležna oda. Lėktuve – Lidočka pirmą sykį gyvenime skrido lėktuvu! – apsitempusi mėlynu drabužiu ir labai graži tetulytė ant padėklo nešiojo ledinukus „Vzliotnyje“ – mažuliukai, du kartus mažesni nei įprasti, keisti. Lidočka paėmė vieną ir, kaip mokė mamytė, tyliai pasakė „ačiū“. Mergaite, paimk daugiau,  – leido stiuardesė, ir pro draugišką profesionalią šypseną, pro storai kaip ant sumuštinio užteptą toninį kremą „Baletas“ prasimušė ganėtinai žmogiškos, atjaučiančios raukšlelės. Ačiū, – vėl sušnabždėjo Lidočka ir paėmė dar vieną saldainį. Lėktuve buvo įdomu, bet tvanku, ore tvyrojo spygliuočių gaiviklio kvapas ir sklandė kažkieno labai senų vėmalų šmėkla. Visas šešias valandas, kurias jie skrido ligi Ensko, tėtis praverkė. Visą kelią. Visas šešias valandas. 15


Marina Stepnova

Kas tada užsikrovė visus nepakeliamus rūpesčius, kas rinko dokumentus, ieškojo karsto, kas padėjo gabenti jį per visą šalį – kas? Lidočka taip ir nesužinojo. Į laidotuves jos nepaėmė, ir jinai – prižiūrima tylenės virbalais švytuojančios kaimynės – liko namie ir rimtai žaidė su savo lėlėmis. Lėlės virė sriubą ir lankėsi svečiuose, o Vokietijos Demokratinėje Respublikoje gaminta Liolia geltonais gurgždančiais plaukais netgi ištekėjo už kiškio. Ji buvo vos žemesnė už Lidočką, ta Liolia, todėl mamytė netgi persiuvo jai vieną Lidočkos suknelę – baltą, šventinę, su baisia išdaga ant krūtinės dėl neatsargiai palikto lygintuvo. Mamytė paslėpė išdagą po dideliu kaspinu, ir dabar baltais šilkais apsitaisiusi Liolia buvo tiesiog pasmerkta amžinai puoselėti matrimonialinius siekius. Kuo tu dirbi, Liolia? Aš? Nuotaka! Kai suskambo durų skambutis, Lidočka kaip tik mąstė, ką paskirti būti Liolios ir kiškio vaiku – išverstakį šunytį ar plastikinį Gurvineką judančiomis rankomis. Kaimynė keturiais veiksmais (nusiimti akinius, pasidėti akinius, numesti siūlų kamuolį, pasitrinti pusiaują) pamėgino išsiplėšti iš krėslo, bet Lidočka jau lėkė į prieangį šokinėdama iš džiaugsmo  – mamytė, mamytė parėjo, aš žinau! Kaimynė pagaliau ištrūko iš baldo nelaisvės ir vogčia persižegnojo. Už durų stovėjo moteris – Lidočkai visiškai nepažįstama – vilkinti neįtikėtinos baugios nakties spalvos suknele. Ji buvo labai graži – labai, kur ten stiuardesei. Beveik tokia pat graži kaip mamytė. Tiktai lūpos per daug raudonos. Moteris nežiūrėdama pastūmė Lidočką į šalį, tarsi nedidelį ir nelabai vertingą daiktą, ir įėjo į vidų. – O kur mama? – paklausė Lidočka ir iš anksto išsižiojo, kad šauniau užbliautų. – Numirė, – labai ramiai atsakė moteris, ir kaimynė dar sykį persižegnojo. – O tėtis? – ką reiškia „numirė“, Lidočka nežinojo, bet nuo bliovimo dėl viso pikto susilaikė. 16


Lazario moterys

Moters lūpos vos pastebimai virptelėjo, tarsi būtų ketinusi pabučiuoti orą, o paskui persigalvojo. – Tavo tėtis greitai grįš, – pasakė ji ir pagaliau pažvelgė į Lidočką. Moters akys buvo pilkai mėlynos, skaidrios, glotnios ir su kažkokiu melzganu atspalviu pačiame dugne. O mamytės akys buvo rudos. Rudos ir linksmos – kaip rudo linksmo šuns. Ir vėliau – paskui, visą gyvenimą – labiausiai už viską Lidočka bijojo tai užmiršti. – O jūs, dovanokite, kas tokia? – pagaliau atsipeikėjo iš kvaitulio kaimynė, kuri iki tol nepatikliai apžiūrinėjo dvigubą perlų vėrinį ant nepažįstamos viešnios kaklo – karoliai buvo stambūs, vienodo dydžio ir glaudėsi vienas prie kito kukliai, kaip ir dera labai brangiam ir labai paprastam daiktui. Ko gero, dirbtiniai, nuramino save kaimynė, profesionali prekių žinovė ir aistringa pavyduolė užtarnautoje pensijoje. Bergždžia viltis – perlai buvo tikri, pilkai rožiniai, jūriniai, kantriai išauginti švelniose gyvų austrių sutemose. Visi Galinos Petrovnos Lindt daiktai buvo tiktai tikri, tiktai geriausi ir brangiausi. Išskyrus jos pačios gyvenimą, bet apie tai, ačiū Dievui, niekas nežinojo. – Kas aš tokia? – Galina Petrovna užjaučiamai pakėlė antakius, tarsi kaimynė būtų beprotė, neatpažinusi karališkosios personos, kurios portretas kabo kiekvienuose namuose pagarbiausioje vietoje, susibangavęs nuo žmonių meilės smilkalų ir nuolatos užverdamo virdulio. – Kas aš tokia? Jūs rimtai? Kaimynė išsyk sutriko, atsitraukė atgal, į savo apgailėtiną gyvenimą, į ankštą vieno kambario butuką, kur ant nubaltintų sienų naudojant trafaretą buvo nuteplioti negrabūs kaimiški ornamentai. – Eime, – pasakė Galina Petrovna ir stumtelėjo Lidočką link durų, kurių niekas taip ir nesusiprato uždaryti. 17


Marina Stepnova

Ir Lidočka klusniai peržengė savojo gyvenimo slenkstį. Ne iš karto, tačiau Lidočka išsiaiškino, kad ją paveldėjo senelė. Senelę reikėjo vadinti Galina Petrovna, jūs. Lidočka iš pradžių pabandė variantą „senelė Galia“, bet jai neleido: pirma, tai skamba per daug kaimietiškai, antra, gali pamanyti, kad turi šimtą močiučių ir nežinai, į kurią kreiptis. Tas tiesa – šimto močiučių Lidočka neturėjo ir senelių taip pat. Tiksliau, senelis ir senelė buvo – gyveno tėčio ir mamos miegamajame, ir mamytė kartais juos nukabindavo nuo sienos ir meiliai pirštais liesdavo atvaizdą  – nespalvoto vyriškio, vilkinčio kitelį, ir garbanotos moters, padėjusios ant vyro kapitono antpečio lengvą, putlią, pažiūrėti netgi smagią ranką. Moteris segėjo ilgus karolius, jos skruostuose buvo duobutės, o vyras su pasišiaušusiais kaip šepetys ūsais. O štai čia, Barbariska,  – sakydavo mamytė, – mano mama ir tėtis, o tau jie – senelis ir senelė. O kur jie? – klausdavo Lidočka, iš anksto kaip pasakoje žinodama atsakymą ir iš anksto tuo džiaugdamasi, kaip džiaugiasi visi vaikai galutinai nustatyta įvykių eiga. Toli toli nuo čia, stebuklingame ir pasakiškame krašte, – liūdnai sakydavo mamytė, turėdama omenyje lyg ir rojų, lyg ir Tolimųjų Rytų karinę apygardą, ir apsnigtą tiltą, nuo kurio ir nėrė prie sunk­ vežimio vairo užsnūdęs žioplas didžiaausis kareivėlis, į savo paskutinį keistą sapną pasiėmęs ir kėbule sužvarbusį būrį, ir kapitoną, susistabdžiusį sunkvežimį Bikino miesto pakraštyje, ir kabinoje sėdinčią kapitono žmoną, kuri net mirusi spaudė prie krūtinės karinėje parduotuvėje pirktą stalinę lempą su ryškiu geltonu gaubtu. O kodėl senelis ir senelė neatvažiuoja pas mus į svečius? Lidočka nekantriai tempdavo mamytę už rankos, tarsi jausdama, kad negalima per ilgai galvoti apie lūžtantį po ratais ledą, apie greitai artėjantį juodą, nuo šalčio bežadį vandenį. Kodėl, pasa18


Lazario moterys

kyk, kodėl? Todėl, kad jie labai toli, Barbariska. O mes pas juos važiuosime? Būtinai, – rimtai žadėdavo mamytė. – Iš pradžių mudu su tėčiu, o paskui ir tu. Bet tai bus dar labai negreitai. Po tūkstančio milijonų metų? Lidočkai net kvapą užgniauždavo nuo tokio didingo skaičiaus. Dar netgi vėliau! – pažadėdavo mamytė ir pakildavo nuo minkštos kėdutės, panašios į pliušinę braškę ant storų kojelių. O gal mudvi eikim ir išsikepkime paplotėlių, štai taip! Lidočka džiaugsmingai spygaudavo, nujausdama terlionę su miltais ir ką tik atidarytą uogienės stiklainį, ir senelis su senele grįždavo ant sienos. Tiesą sakant, į senelį ir senelę jie buvo nelabai panašūs. Bet Galina Petrovna – Galina Petrovna apskritai nebuvo į nie­ ką panaši! Pirma, ji visiškai viena gyveno didžiuliame bute, panašiame į pilies atvaizdą didelėje, gurgždančioje Šarlio Pero pasakų knygoje. Antra, bute nebuvo galima lakstyti, šokinėti ir šūkauti. Tai yra to apskritai nebebuvo galima daryti, bet bute – ypač. Trečia, kiekvieną rytą ateidavo speciali moteris – Marjavana, kuri užsisegdavo prijuostę ir tvarkydavo visus kambarius kaip bejausmis tylus įgudęs mechanizmas. Kai tvarkydavosi mamytė, visada pykdavo arba dainuodavo. Marjavana gamino ir valgį – kiekvieną dieną kitokį, šviežią, o vakarykščių pietų ar vakarienės likučius supildavo į specialius puodus, kurie vadinosi lauknešėliais. Lauknešėlius Marjavana išsinešdavo. Su Lidočka ji nesikalbėdavo – tarsi jos nė nebūtų. – O kam Marjavanai maistas? – neištvėrė Lidočka ir vis dėlto paklausė Galinos Petrovnos, nors puikiai žinojo ir apie „daug žinosi“, ir apie „greit pasensi“. Mamytė su tėčiu neleisdavo lįsti su klausimais prie svetimų suaugusiųjų. Bet jeigu kitų, ne svetimų, suaugusiųjų nebėra, vadinasi, klausti, ko gero, galima. 19


Marina Stepnova

– Koks maistas? – išsiblaškiusi nustebo Galina Petrovna, atitraukusi akis nuo televizoriaus. – A-a-a... Tas maistas. Nežinau, turbūt anūkams nuneša. Lidočka tylėdama galvojo. – O Marjavana – mūsų bendra senelė? Galina Petrovna galutinai atitrūko nuo meninio filmo „Apyrankė 2“ siužeto. Žirgas kažkoks kvailas. Visiškai nebemoka filmų kurti. – Iš kur tu ištraukei, kad Marja Ivanovna – mūsų senelė? Ir nekrapštyk krėslo. Sugadinsi. Lidočka klusniai liovėsi glosčiusi aksominį apmušalą. Marjavana ateidavo kasdien  – gamindavo, tvarkydavosi, klodavo lovas, skalbdavo. Rūpinosi Lidočka ir Galina Petrovna, kaip ir dera močiutei. Ir, be to, kaip ką tik paaiškėjo, ji turi anūkų, kuriems neša tai, ko Lidočka ir Galina Petrovna nesuvalgo. Vadinasi, Galina Petrovna ir Lidočka taip pat Marjavanos anūkės, ir, beje, mylimiausios. Savo loginių samprotavimų grandinėje Lidočka nematė nė vieno plyšelio. Viskas teisinga. Argi ne? Galina Petrovna suirzusi gūžtelėjo pečiais. – Kokių niekų prikimšta tavo galva! Marja Ivanovna – mano namų darbininkė. Geriau eik paskaityti arba piešti. Ar tu bent skaityti moki? Lidočka įsižeidusi nušliaužė nuo krėslo. Ji moka skaityti. Ir labai seniai. Ir, beje, netgi tyliai! Keista buvo kas kita: anksčiau Lidočka nė nenumanė, kad Galina Petrovna apskritai egzistuoja. Tai buvo nesuprantama. Nes arba tu turi senelę – tegul tik kabančią ant sienos, – arba tu jos neturi. Žinoma, galima buvo pareikalauti, kad tėtis paaiškintų, bet tėtis, – nors Galina Petrovna ir pažadėjo, kad jis greitai atvažiuos,  – kažkodėl vis nesirodė. Lidočka miglotai prisiminė, kad pirmąją naktį, kurią ji praleido pas Galiną Pe20


Lazario moterys

trovną (jai paklojo ant odinės sofos, kurią liečiant atrodė it gyva dramblio oda), tėtis buvo. Jis linguodamas klūpojo prie sofos ir plonyčiu kaip šuniuko balsu inkštė, ir Lidočka net pro tirštus miego sluoksnius užuodė jo artimą, šiltą kvapą – nuostabų tabako ir odekolono mišinį, apie kurį mamytė sakydavo, kad jis kvepia į sriubą dedamais laurų lapais, ir kartais net pavadindavo tėtį – Lauruška. „Lauruška“,  – sumurmėjo Lidočka apsiversdama  – pagalvė buvo neįprasta. Per minkšta. Mamytė sakė, kad miegoti ant minkštos nesveika. Tėtis išsigandęs nutilo. „Miegok, dukrele, miegok, mano zuikeli, – sušnabždėjo jis, nematomomis rankomis apgraibomis čiuopdamas Lidočką ant sofos. – Matai, prieš miegą niekas tau kasyčių neišpynė, senelė nesusiprato, tu jau nepyk ant jos, ji išmoks, pamatysi...“ Lidočka mėgino praplėšti sunkias blakstienas – nieko neišėjo. O kur mama? – paklausė ji nepatenkintu, nuo miego prikimusiu balsu, – pakviesk mamą... Tėtis patylėjo, tarsi kaupdamas jėgas, o paskui staiga įsikniaubė į Lidočką didžiuliu liepsnojančiu veidu, ir ji net pro ploną pižamos audinį pajuto, kaip jis kalena dantimis. – Nepulk į isteriją, Borisai, – paliepė nežinia iš kur tarpduryje išnirusi Galina Petrovna. Vaiduokliškai balti naktiniai marškiniai, standžiais šilkiniais drakonais išaustas chalatas. – Elgiesi kaip boba. Tėtis pakėlė galvą, Lidočkos pižamos šonas buvo kiaurai permirkęs nuo jo ašarų. – Tu visada jos nekentei, – tyliai ištarė tėtis. – Visada. Galina Petrovna gūžtelėjo pečiais ir išnyko, o paskui išnyko ir tėtis, ištirpo lėtame nakties ore, kai Lidočka apsivertė ant kito šono, nebeturėdama jėgų priešintis meiliam iš visų pusių plūstančiam miego spaudimui... 21


Marina Stepnova

Iš ryto tėčio nebebuvo, ir Lidočka ilgai slampinėjo po nepažįstamą butą šlepsėdama nuogomis pėdomis, kol galiausiai užtiko Galiną Petrovną, stovinčią prie lango, gobiamą karštos tabako aureolės, – mamytė niekada nerūkė. Tėtis rūkė, o mamytė ne. – O kur tėtis? – niūriai paklausė Lidočka. Galina Petrovna atsisuko – pirštuose ji laikė keistą cigaretę. Labai ilgą. – Išvažiavo, – pasakė ji. – O mama? – O mama mirė. Lidočka patylėjo, matuodamasi šį nepakeliamą likimą. – Aš noriu namo, – pasakė ji. – Dabar tavo namai čia. Tai buvo netiesa – ir jos abi, ir Lidočka, ir Galina Petrovna – puikiausiai tai suprato. Bet nebuvo pasirinkimo. Ir Lidočka su Galina Petrovna ėmė gyventi kartu. Pirmiausia Galina Petrovna nuvežė Lidočką pas gydytoją. Ilga balta mašina grakščiu pavadinimu „Volga“. Beje, Galina Petrovna pati sėdo prie vairo: ir tai buvo keista, nes ankstesniame Lidočkos gyvenime automobilius vairuodavo tiktai meilūs dėdės didžiulėmis sudiržusiomis rankomis – taksistai. Mamytė į jų nagus visada žiūrėdavo pasipiktinusi, išlenkusi, pakėlusi antakius: rodydavo Lidočkai, kas būna, jei prieš valgį neplauni rankų. Nagai būdavo juodi, suskilinėję ir pasidengę nekultūriniais sluoksniais. O autobusai apskritai važinėjo patys. Užtat autobusuose buvo galima vogčiomis įkišti nosį po kieno nors tvankių avikailio kailinių skvernu arba paliesti ryškų sučežėjusios svetimos puošnios suk­nelės palanką. Autobusus Lidočka mėgo. Galina Petrovna pasodino žvalią, išpuoštą kaip lėlė Lidočką ant priekinės sėdynės ir standžiai perjuosė saugos diržu – tarsi 22


Lazario moterys

šventinę puokštę kaspinu perrišo. Nesimuistyk,  – griežtai paliepė ji, ir gatvė džiaugsmingai kaip šunytis puolė joms priešais  – lengva, lygi, nuklota ilgų šešėlių ir akinančių saulėtų ir žalių kvadratų. Viskas taip greitai, tarsi kas pirštais bėgtų per klavišus, lėkė pro šalį, stulpus keitė kamienai, o kamienus – lyg veidrodžiai švytintys langai, kad Lidočką beveik tuoj pat ėmė pykinti. Be to, „Volgoje“ tvyrojo stiprus salsvas benzino ir Galinos Petrovnos kvepalų tvaikas – nepakenčiamas, sodrus, tarsi karštyje sprogus stiklainiui įžūliai trykštanti serbentų uogienė. Tai buvo Dioro „Puazon“, aromatas, kuriam dar tik buvo lemta tapti legendiniam, o kol kas tai buvo naujovė, neįprasta netgi Paryžiuje, 1985-ųjų laidos, šių metų, tų pačių, kuriais – tiesiog dabar – Ensko gatvėmis plaukė „Volga“, ir Lidočka, prispausta prie sėdynės, makalavo pėdomis, sandalu mėgindama užčiuopti bildančias grindis. Bergždžiai. Stulpas, kamienas, langas, posūkis. Kamienas, langas, posūkis, stulpas. Galina Petrovna už „Puazon“ sumokėjo tris šimtus rublių – tris šimtus! – daugiau, kur kas daugiau nei daugelio didžiulės tarybinės šalies piliečių mėnesio atlyginimas. Tačiau kuo daugiau išleidi, tuo daugiau atsiranda pinigų – juk tai labai paprasta ir labai suprantama taisyklė. Be to, kas nustatys, kiek kainuoja laimės uncija, kokiais piniginiais vienetais išmatuoti garsą, kuris pasigirdo plyšus stiklą primenančiam celofanui – jis plyšo ir nuslydo nuo žalios tarsi malachitinės dėžutės. Šviesiai violetinis, apvalus ir glotnus kaip jaunos moters krūtis flakonas. Perregima sandariai užkimšto kamščio prizmė. Galina Petrovna perbraukė vėsiu, drėgnu flakono kakleliu sau per karštą, pulsuojantį kaklą. Apelsinmedžių medus, avietės, ambra, saldžioji mira ir kalendra. Išgaunant saldžiosios miros dervą augalas Ferula opoponax mirtinai sužalojamas. Šios žolės ašaros ir kraujas kvepia aštriai, 23


Marina Stepnova

gryniausiais nuodais. Nemanau, kad Sovdepijoj* dar kas nors turėtų tokių kvepalų, – sumurkė Noročka, slaptoji Ensko elito tiekėja, mažoji didelių spekuliantinių diplomatinių kanalų žiurkė. Tris šimtus iš Galinos Petrovnos gautų rublių ji įbruko į pravirus savo prašmatnios rankinės nasrus – tarsi į liemenėlę – greitu įgudusios smulkios vagilės judesiu, kuris nederėjo nei su Noročkos įmantriu, iki paskutinio įsiuvo, importiniu koketišku apdaru, nei su atsainiu visko mačiusios turtingos damos elgesiu. Mašina šoktelėjo ant išdavikiškai prasižiojusio kanalizacijos dangčio, ir Lidočka vos nurijo didžiulį, sunkų lyg vilna, kylantį vėmalų gniutulą. Dvokia,  – pasiskundė ji, žiūrėdama tiesiai į priekį. Pasiskundė nedėdama daug vilčių – šiaip sau. Galina Petrovna pasilenkė, ištiesė stambią ranką („Puazono“ ir benzino smarvė pasidarė apčiuopiama – tarsi Lidočką kas būtų panardinęs į saldžius juodus kaip rašalas snarglius), ir smarkus gatvės oras vikriai kaip katinas pro langą kyštelėjo standžią vėsią leteną, neskaudžiai bakstelėjo Lidočkai į lūpas ir gaubtą išrasojusią kaktą. Tuoj pat pasidarė šiek tiek lengviau kvėpuoti. Užtat pavojinga sunkiasvorė skaičiuotė – stulpas, kamienas, langas, posūkis – kaipmat prisipildė grėsmingo, gaudžiančio kauksmo. Pro šalį lekiančio miesto triukšmai, paskubom stumdydami vienas kitą, bandė visi kartu prasisprausti pro lango plyšį, bet, žinoma, užstrigo ir dėl to užkaukė jau visai įniršusiais ir nepakenčiamais balsais. Kad nors truputį išsiblaškytų, Lidočka šnairomis žvilgtelėjo į Galiną Petrovną, tačiau ir ta lyg tyčia nepaliaudama, beveik mechaniškai nuolat judėjo. Po švelniai gelsva suknele greitai krutėjo stiprūs keliai – tarsi Galina Petrovna nematomomis pė* Iš rus. sovet deputatov – deputatų taryba. (Čia ir toliau vertėjo pastabos.) 24


Lazario moterys

domis mindytų kažką užsispyrusį, besipriešinantį ir piktą. Dešinė ranka (su stambiu, prinokusiu rubino kabošonu ant piršto) be perstogės leidosi ant rankenos, styrančios tiesiog iš grindų, – rankena plėšriai traškėdama trūkčiojo, tarsi lūžtų kažkoks nematomas, bet svarbus kaulas, mašina gailiai suriaumodavo ir Galinos Petrovnos ranka vėl nusileisdavo ant vairo, užbaigdama sklandų sukimo judesį. Tai panėšėjo į keistą mechaninį šokį, nepakenčiamą ir žiūrovams, ir šokėjui, ir ypač kankinamas buvo judesys galva, kurį Galina Petrovna kartodavo iš eilės pažiūrėdama į tris veidrodėlius – viršuje, kairėje, dešinėje, – ir kiekvieną sykį rusva skulptūriška garbana jai ant kaktos virptelėdavo, šimtąją sekundės dalį išklysdama iš nustatyto takto. Kažkurią akimirką šis sudėtingas margas ritmas ėmė rezonuoti su nesiliaujančiu mirguliavimu už lango, kvapas mašinoje sustiprėjo, tapo beveik iškilmingas, choralinis, pribloškiamai aitrus. Lidočka, jau suprasdama, kad, be abejo, per vėlu, vis dėlto pabandė iš po diržo ištraukti rankas, bent jau užsimerkti. Sakau, nesimuistyk, – piktai paliepė Galina Petrovna, sucypindama stabdžiais, ir – opa! – Lidočką supykino. Suknelė (mėlyna, nauja, su atlasiniu juosmeniu ir smulkiai klostuota juostele ant palanko) beveik nenukentėjo, o baltas kojines su kutais raudanti Lidočka, prižiūrima Galinos Petrovnos, išskalbė poliklinikos tualete. Dieve, kas per vaikas! Geriau išskalauk. Dabar išgręžk kaip reikiant. Rankas ne taip laikai. Ne taip! Galina Petrovna griebė Lidočkai iš rankų apdergtas kojines ir vikriai – vienas, du! – išgręžė virš kriauklės. Ant jos piršto mūvimas kabošonas pagavo iš čiaupo bėgančią įviją čiurkšlę ir išsilaisvinęs visą tualetą nuplieskė tamsiai raudona liepsna. Plytelių sienomis nušuoliavo glotnūs rausvi blyksniai – ir išnyko. Burną praskalauk, – paliepė Galina Petrovna, ir Lidočka klusniai burnoje paritinėjo vėsų, dvokiantį chlorkalkėm vandens 25


Marina Stepnova

rutuliuką. Išleido jį į laisvę. Nuo smakro nubraukė karčių, lip­ nių seilių dryksnį. Jos nebepykino, ne, nebent truputėlį maudė pilvą. Ir tai daugiau iš gėdos. Galina Petrovna išskalbtas kojines susuko į standų rutuliuką ir vikriai įmetė į rankinę. Eime, – pasakė ji. Ir jiedvi nuėjo. Daktarė buvo panaši į baltymų kremo pyragaitį – apvali, balta ir tarsi sulipdyta iš dviejų cukringų traškių lengvų puselių. Ir kokia gi čia lėlė pas mane apsilankė, – užtraukė ji saldžiu, taip pat baltymų kremo pyragaitį primenančiu patyrusios pedia­ trės balsu, pritūpdama priešais Lidočką. Lidočka dėl viso pikto atsitraukė, tikėdamasi ko nors siaubingo, tarkim, mentelės ar švirkšto  – buvo akivaizdu, kad iš žmogaus tokiu balsu negali laukti nieko gero. Bet daktarė vikriai ir neskaudžiai apčiupinėjo Lidočką glotniais pirštais – o dabar pasakyk a-a-a, tai šaunuolė, rankutes pakelk, gerai, o dabar tave paklausysim. Stetoskopo apskritimas  – toks ledinis, kad priminė karštą, triūslų išgąsdintų, kutenančių skruzdėlyčių trepenimą. Lidočka suglaudė pašiurpusias mentes ir sukikeno. Nekvėpuok, – rimtai paliepė daktarė, – o va dabar – kvėpuok. Lidočka vėl sukikeno, ir Galina Petrovna susierzinusi pagrasė jai pirštu. – Visiškai sveikutėlė mergaitė,  – galiausiai paskelbė cukrinė daktarė ir padėjo Lidočkai apsivilkti suknelę. – O kokia gražuolė – tiesiog jūsų kopija, Galina Petrovna. Ar jums kas nors konkrečiai kelia nerimą? Galbūt Lida blogai valgo? Ar miega? Visai suprantama – po tokio streso. O jūs pati kaip jaučiatės? – Daktarė taktiškai pažemino balsą, tarsi kviesdama Galiną Petrovną į svaiginamą žodinio valso turą. Jinai, kaip ir daugelis žinybinių daktarų, didžiąją dienos dalį kvaišo nuo nepakenčiamo, bet gerai apmokamo maivymosi priešais aukštas pareigas užimančius pacientus ir nuo išprotėjimo gelbėjosi vien paskalomis. 26


Lazario moterys

Galina Petrovna piktai trūktelėjo petimi. Ji neketino liežuvauti – juo labiau apie save. – Man viskas absoliučiai gerai,  – atkirto jinai,  – nurimkit. O vaiką patikrinkite kaip reikiant. Gal ji turi kirmėlių? – Na, ką jūs, Galina Petrovna, kokių kirmėlių! – Daktarė tarsi net šiek tiek įsižeidė dėl Lidočkos, kuri sėdėjo čia pat, ant kėdės, makaluodama sandalais. Ant mėlynos suknelės palanko – išdavikiška išvalytų vėmalų dėmė, kairį kulną šiek tiek peršti. – Ačiū Dievui, mergaitė visai sveika. Žinoma, jeigu jūs norite, galima padaryti tyrimus, bet... Tarsi prikelta iš mirusiųjų žodžio „tyrimai“, iš už širmos išėjo medicinos sesuo, nejauna, mediniu veidu. – Olga Valerjevna, išrašykite siuntimą. Išmatos dėl kirmėlių kiaušinėlių. Lidija Borisovna Lindt. Lidočka, juk tavo tėtės vardas Boria, tiesa? – Lidočka nesuspėjo net linktelėti – Galina Petrovna atsistojo, paėmė ją už rankos ir neatsisveikinusi išėjo iš kabineto. – Na ir bjaurastis, – netikėtai piktai uždarytų durų link pasakė medicinos sesuo. – Kirmėlės. Tarsi kačiuką iš šiukšlyno būtų namo parsinešusi. Privemta „Volga“, kurią Galina Petrovna paliko prie apsaugos būdelės, laukė jų – įkaitusi saulėje, bet kruopščiai išvalyta. Pasistengė apsauginis, linksmas storas dėdulė, paskirtas saugoti žinybinę polikliniką nuo eilinių piliečių ir jų niekam neįdomių opų ir haimoritų. Matai, kaip susupo tave, vabalėli,  – užjautė dėdulė Lidočką ir įbruko į glebų delniuką raugerškių skonio ledinuką, ilgai trintą uniformos kišenėse, beveik praradusį pirmapradį konditerinį pavidalą. Lidočka, kurią suglumino, pri­slėgė vėl matoma „Volga“ ir paslaptingas žodis „kirmėlės“, klusniai sumurmėjo „ačiū“ – ištrauktą iš mamytės amžiams pripildytų pedagoginių aruodų. 27


MARINA STEPNOVA LAZARIO MOTERYS

Lindtas buvo pats paprasčiausias genijus – ir tai suprato net tie, kurie apskritai nieko nesuprato. Ypač moksle.

Marina Stepnova (g. 1971 m. Jefremove, Tu-

los srityje) – rusų rašytoja, žurnalistė ir vertėja iš rumunų kalbos. Šiuo metu vadovauja žurnalui vyrams „XXL“. Ši autorė sugeba sėkmingai derinti komercinę žurnalistiką ir literatūrinę veiklą. Iš pradžių iš komercinės žurnalistės ir redaktorės niekas nesitikėjo literatūrinio talento, todėl jos romanai tapo tikru atradimu Rusijoje. „Lazario moterys“ – antrasis M. Stepnovos romanas, 2012 m. apdovanotas konkurso „Bol´šaja kniga“ trečia premija.

„Lazario moterys“ – knyga, pasakojanti dvidešimto amžiaus istoriją nuo jo pradžios iki mūsų dienų. Tai šeimos saga, kurios pagrindinis veikėjas Lazaris Lindtas – našlaitis, turintis tvirtą charakterį ir neįtikėtinai gabus fizikai bei chemijai. Tai asmenybė, šviesos greičiu kylanti karjeros laiptais, stebinanti savo genialumu ir valdanti mokslininkus bei politikus. Tačiau Lindtas, sovietinio mokslo šviesulys, tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra. Bevaikę Marusią, savo mokytojo ir globėjo žmoną, jis pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia, anaiptol ne sūnaus ar draugo meile – tačiau ji taip niekada ir neprasiveržia į paviršių. Jaunutę Galiną jis sutinka po karo uždarame mieste kodiniu pavadinimu Enskas, įsimyli iki ausų ir, jėga įsiveržęs į jos gyvenimą, sugriauna jį, pelnydamas tik su pasišlykštėjimu sumišusią neapykantą. Toji neapykanta ilgam aptemdys ne tik Galinos, bet ir visų gyvenimą. Ir tik trečioji Lazario moteris – anūkė Lidočka paveldės senelio genialumą ir sugebės išsiveržti iš kankinamo šeimos scenarijaus, grąžindama ramybės ir meilės galimybę į Lazario Lindto amžiaus pradžioje užvirtą aistrų katilą. „Lazario moterys“ – romanas, įrodantis, jog vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai pasakoti apie meilę, neapykantą, aistrą ir pasibjaurėjimą, apie istoriją, karą ir mokslą. ISBN 978 9986 16 964 2

9 789986 169642

MARINA STEPNOVA LAZARIO MOTERYS


Marina Stepnova „Lazario moterys“  

Psichologinis romanas apie meilę, neapykantą, aistrą ir pasibjaurėjimą, apie istoriją, karą ir mokslą

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you