Page 17

Karlo Rannerio tekstas per radiją tarsi palietė lašo mąstymą. Žmoguje yra ir iki pabaigos lieka lašas tikėjimo, lašas paskutinės vilties, lašas Dievo. Kaip ir poezijos – gal visa viename jos laše. Tas paskutinis gyvasties lašas nurodo į kažką, kas yra anapus žmogaus, anapus atskirų jo galimybių. Transcendentinė sielos galimybė, kuri apsineša, žmogus gyvena savęs užmarštyje (ir pagal Martiną Heideggerį), bet gali patirti impulsų, kurie tarsi grąžina sąmonę į atminties kelią, į patirties takus. Tai ir yra vadinamieji nušvitimai, atsivėrimai, properšos, ekstazės, estezės. Kūrėjas turi būti nors kartą tos malonės palytėtas, kad žinotų ją esant. Lavinti pasaulio patyrimo gebėjimus, matymą, girdėjimą, suvokimą. Fenomenologinio santykio ištakos – neleisti sąmonei apsinešti, išlaikyti ją budrią, imlią, nenuskurdinti gyvenimo, jo linijų, spalvų. Prisiminti. Priminti. Sugrįžti. Susigrąžinti.

Iš pokalbio: nežinau pati, kodėl mano eilėraščiai tik iš praeities, nieko apie šiandien, dabar. Bet juk viskas iš šiandien, dabar. Iš dabar, ką atsimeni, ką matai. Matai dabar akimis. Dabar žodžiais. Susigrąžini į dabar. Dabar esi ten. Esi taip, kaip tada nebuvai. Buvai, kad būtum dabar. Kiekvienas poetas savo kūryba mėgina sulydyti praeitį ir ateitį, kad išryškėtų tai, ką jis mato dabartyje, – maždaug taip Gintaras Beresnevičius pradėjo baigiamąjį žodį Friedricho Hölderlino vertimų knygai (1995). Ir ne tai, kad kaip nors pabrėžtai mėgina, lyg vykdytų kokią programą – tiesiog nėra kitos krypties, nors keliai keliukai ir skirtingi. 17

Viktorija Daujotytė „Lašas poezijos“  

Nėra ribos tarp eilėraščio ir žmogaus. Jungtis – lašas poezijos