Page 15

Vis dėlto atsitikęs ypatingas, įstabus įvykis: Lietuva profesionaliosios poezijos požiūriu nepaprastai atsilikusi, antrojoje XX a. pusėje sprogo poetiniu atžvilgiu – nuo Eduardo Mieželaičio (ypač prancūziško gerąja prasme poeto) ir Justino Marcinkevičiaus (dabar tarsi į pašalį stumiamo, bet tegu stūmėjai prisimena, ką jo eilutės reiškė aštuntąjį dešimtmetį) iki visiškai antgamtiško poezijos sužydėjimo Gedos, Martinaičio, Patacko, Kajoko, Juškaičio (bijau tęsti – neužteks vietos) eilėse. Jei kur Dangaus Jeruzalėje rašomos viso pasaulio poezijos istorijos, nepaisančios kalbų ir dialektų, Lietuva ten užima aukštą vietą, manau, paskutiniais dešimtmečiais rungtyniaudama su rusais, prancūzais, anglosaksais in corpore. „Teisuolių pasaulis“

Buvo išgyvenęs Hölderlino stebuklą – atradimą. Netikėjo jo pamišimu, į tai kreipė savo „Pabaigos žodį. Hölderlinas ir dievai“. Bokšte – tik pasislėpęs žmogus – nuo savęs ir kitų, kad matytų, kad susitiktų su dievais. Poetas, jautęs amžinojo buvimo laiką. Kelionė į Tiubingeną, ėjimas per miestą: „Žinoma, ieškau Hölderlinturm.“ Vidinio dialogo radimasis. Nebūtina važiuoti į Tübingeną, kad susitiktum mane, sako kažkas. Neįsivaizduoji, kiek tas bokštas man įgrisęs. Pats žinau, sakau, įsileisdamas į tą maišalynę, kur antrojo savęs negaliu atskirti nuo vizitatorių [...]. Klausyk, naudojuos proga. Ar buvai išprotėjęs, ar ne? Jis nepasinaudoja proga sarkazmui. Kas yra išprotėjęs? – sako jis. Buvau laisvas, savimi. Nėra nei išprotėjimo, nei sveiko proto, yra galimybė laisvei, aš buvau laisvas. [...] Tai jau už žmogaus ribų, sakau. Ne, ne už žmogaus, sako H. Tiesiog reikia atmesti ribas, ženklus, sutartis, žodžius. O paskui vėl sugrįžti prie žodžių. Reikia sunaikinti savyje žmogų kaip konvenciją – visi jūs konvenciški – ir išlaisvėti. „Tübingenas. Rudens pasaka“

15

Viktorija Daujotytė „Lašas poezijos“  

Nėra ribos tarp eilėraščio ir žmogaus. Jungtis – lašas poezijos

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you