Page 14

bos yra daiktai, visa, kas savaime nėra kalbu. Kas gali būti kalbinama be atsako. Kalbos anapus – kas kalba neišreiškiama, neišsireiškia. Dar, bet gal ir jau. Dar neatrasta, bet jau ir prarasta. Kai kalba gamina tariamus nekalbančiųjų atsakymus, ji daugina netikrumą. Kalboje daugėja galimybių veiksmus keisti žodžiais. Sakyti tai, kuo netiki. Nejausti netikėjimo sunkio, kai sakai ne savo žodžius. Poetus tas netikėjimo sunkis išbando. Eilėraštis nors akimirką turi sutapti su būsena, būti tikras ir kaip kalbos aktas. Eilėraštis daromas; iš ko daugiau, jei ne iš žodžių. Rodos, pirmasis tai ištarė Gottfriedas Bennas paskaitoje „Lyrikos problemos“ (1951): „Eilėraštis iš viso gimsta labai retai – jis padaromas.“ Eilėraščio galia, jei jo žodžiai užmezga ryšį su tuo, kas anapus žodžių, anapus kalbos. Jei į kalbą perteka tai, ko joje nėra, dar nėra, bet jau pasirodo. Galima sakyti, kad kalba tam, kas nekalbiška, yra ir agresyvi. Visa, kas gyva ir gyvybinga, yra ir agresyvu: prasiskverbti, užimti. Kokia agresyvi žolė.

Lyg ir tęsiasi tai, kas savaime prasidėjo. Grįžimas į tai, kas buvo, yra. Galbūt tai fragmentinio arba laisvojo mąstymo tęsiniai, bandant išsilaikyti tik poezijos teritorijoje. Bet neuždara ta teritorija. Iš naujo skaitau Gintarą Beresnevičių, jo eseistikos rinktinę „Vilkų saulutė“ (2003). Didžiausių intelektinių galimybių žmogus buvo Lietuvai duotas, nors labai trumpam: nušvisti ir užgesti. Koks stiprus ir poezijos buvimas-dalyvavimas jo būtyje, perskrodžiantis. Jo paties matyme kalbos būdu (arba stiliuje), galbūt ir eiliavimuose, poezijos vertimuose, atskirai – Friedricho Hölderlino). Žinojo esant gerą lietuvių poeziją, suvokė jos istorijos ypatinguosius tarpsnius.

14

Viktorija Daujotytė „Lašas poezijos“  

Nėra ribos tarp eilėraščio ir žmogaus. Jungtis – lašas poezijos