Page 13

Mes neleidžiame eilėraščių, ne, nebeleidžiame poezijos, – privačių leidyklų atsakymai jau kone įprasti. Leidžiama tik kas remiama. Valstybės – pirmiausia. Teisinga remti poeziją, remti tai, kas neapsimoka dabar. Kad kada nors apsimokėtų. Ar tikroji poezija vis labiau užsidarys atskirose erdvėse, kurias pati ir susikurs universitetuose, akademijose. Iš bendraminčių, prijaučiančių ir snobų. Taip, turi būti ir žmonių, kuriems poezija yra prestižo reikalas. Lietuvių poezija dar nepriėjo šios uždarumo ribos. Rimvydą Stankevičių – ne tik, žinoma, – dar skaito gimnazistai. Poezija dainuojama. Jos ratilai dar skleidžiasi. Dar gali būti visaip.

Ir dar apie kalbą. Dar – žvelgiant nuo tos ribos, kuri prieita Arvydo Šliogerio, kalbos ledlaužio ir meistro, bet ir priešininko. Reta dermė: paklusnumo kalbai (kitaip ji neįsileis, neteiks žodžių, kartais ir visai naujų, kaip malonės ženklo) ir priešinimosi kalbai, jos agresijai prieš bekalbį daiktų pasaulį, rymantį savo tyloje. Tai viena iš Šliogerio filosofinės dramaturgijos įtampų, konfliktų. Įtampa, kuri regima ir fotografijose. Įeiti į pasaulį, į gamtą be kalbos; tik akimis, žvilgsniu, tyru matymu, sustabdyti matymą kadru. Bet ir į žvilgsnį įsiskverbia kalba. Įsiskverbia tą akimirką, kai dar tarsi ir nematai, svarstai, renkiesi, bet jau ir matai. Bekalbė nuostaba labai retai, kai kažkas ištinka, lyg atsiveria. Bet bandant suvokti, kas tai, kalba jau dalyvauja. Kalba įsiskverbia ir į tylą. Žvilgsnyje – matanti kalba. Tyloje – tylinti. Kas yra anapus kalbos? Ir ar anapus kalbos tas pats, kas kalbos anapus? Kalba neapima viso pasaulio, net jei tik kaip žmogaus pasaulio. Kaip neapima ir sąmonė, iš esmės sutampanti su kalba. Anapus kal-

13

Viktorija Daujotytė „Lašas poezijos“  

Nėra ribos tarp eilėraščio ir žmogaus. Jungtis – lašas poezijos

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you