Page 12

Prie nuostabą sukėlusių dalykų grįžtama – taip kultūroje ima veikti nematomi, negirdimi siužetai. Pokalbių knygoje („Pokalbiai apie esmes“, 2013) Arvydas Šliogeris dar aiškiau išsitaria apie nuostabos šaltinį. Čiurlionis jau buvo priėjęs tą briauną, kurią taip aštriai junta ir jis pats. Čiurlionis „pataiko į patį žmogaus likimo šiame pasaulyje branduolį: gyvybės simbolis yra pats žaltys, kaip Žemės vaikas, kaip bekalbės gyvasties krešulys. Mirties simbolis Čiurlioniui yra raštas, mirusi kalba, galimas daiktas, ir lemianti žmogaus likimo šioje Žemėje letalinę kreivę. Aš nežinau, ar pasaulinėje kultūroje dar esama tokio tikslaus žmogaus būklės šioje planetoje pamatymo ir paliudijimo; gal ir yra, tačiau aš jo nežinau.“ Aukščiausia nuostabos pakopa – nuo jos siela gali žengti tik į ritmą, į poeziją. Arba į atodūsį, tylą: „Žalčio likimo brėžiama kreivė beveik idealiai parodo mano paties likimą [...].“ Kultūros vidinis siužetas – iš esmės visada poetinis, nulemtas nuostabos, atitikmenų. Tikslumas tik iš būtinybės.

Literatūros likimas – ne programų, ne projektų galiose, o atskirųjų rankose. Tų, kurie rašo ir rašys iš paskatų, tik jiems patiems ir žinomų. Tų, kurie sugebės vertinti, reflektuoti, ginti tai, kas gynybos ir palaikymo verta. Kad išsilaikytų sąžininga kūryba, būtina tam tikra bendruomenė, kuriai tarsi reiktų atsiskaityti. Pirminio sąmonės kūrybingumo erdvėj ilgiausiai išliks poezija. Jos nėra kuo sugundyti – nebus „bestselerė“, negaus didelių honorarų, jokioj mugėj nesutrauks minių. Nes nepriklauso miniai, masei. Bendrauja atskirumu, bijo triukšmo, ieško tylos.

12

Viktorija Daujotytė „Lašas poezijos“  

Nėra ribos tarp eilėraščio ir žmogaus. Jungtis – lašas poezijos

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you