Page 11

Ar teisinga manyti, kad trečio brolio savastyje glūdi gyvas poezijos lašas, kažkas, ko negalima apskaičiuoti, pamatuoti nauda. Ir kas galiausiai lemia sėkmę.

Arvydui Šliogeriui pasisekė naujai pažvelgti į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Žalčio sonatą“. Jam pačiam žvilgsnis į Čiurlionio Žaltį sukėlė nuostabą, pirmiausia atskleidė ją „Bulvės metafizikoje“ (2010). Tarpininkauju tą nuostabą primindama, gal padaugėsės suvokiančiųjų. Pasaulinėje kultūroje nesu radęs nieko panašaus į šią Čiurlionio viziją – paveikslu ar tapiniu jos vadinti nesinori; tai būtent vizija, savo metafiziniu rangu ir įžvalgos tikslumu prilygstanti tik pačioms galingiausioms didžiųjų graikų – Herakleito ir Platono – vizijoms, o detalėmis šias vizijas net pranokstanti. Žiūrėdamas ar prisimindamas „Žalčio sonatą“ vis liūdnai pagalvodavau – kokia gi būtų galėjusi būti lietuvių kultūra ir egzistencija!; deja, būtų galėjusi, bet neįvyko.“ Tik baltas mirusio žalčio skeletas, „tarsi vingiuojanti strėlė skriejantis į „Karalių pasaką“.

Kur tada krypsta to, kuris išvydo ligi šiol neįžvelgtą „Žalčio sonatos“ gelmę, mintis, žvilgsnis? Į neatsakomus klausimus arba į poeziją: „Iš kur mes ateiname? Kas mes esame? Kur mes išeiname?“ Taip užbaigiama „Bulvės metafizika“. Arba: žemės. Metafizika, kurios mąstantis-matantis žmogus negali išvengti. 11

Viktorija Daujotytė „Lašas poezijos“  

Nėra ribos tarp eilėraščio ir žmogaus. Jungtis – lašas poezijos

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you