Page 10

versalios kultūros terpę, kuri išaugino ir Adomą Mickevičių. Jurgis Baltrušaitis, autoritetas moderniajai, netgi aristokratinei rusų XX amžiaus pradžios poezijai, teatrui. Nieko, kas buvo jo, kas buvo prigimty su mažos lūšnos ir galingo Nemuno akcentais, neprarado, neužmiršo. Parašė savo lietuviškąją dalį. Klausimas, kurį skauda šiandien. Mūsų lūšnų (ir perkeltine prasme) langai vis dažniau užkalami, jau neregiai. Ką išsivežame, ką galime išsivežti, išlaikyti, sugrąžinti? Kuriuo būdu? Tik vienas atsakymas aiškus: kas išvažiuoja nepersmelktas savosios kultūros, savojo poezijos lašo, tas be kultūros ir liks. Tik kultūra įveda ir į kitą kultūrą. Daug ištuštėjusių žmonių, tik kevalai, be branduolių. Jie nei išvažiuoja, nei grįžta. Plūduriuoja.

Dar sunkiau klausti, kas iš žemdirbių kultūros, kuri tikriausiai baigia savo ciklą (riba, kai žemės nebeliečia rankos), pereina į kitą kultūros ratą, koks yra perėjimo būdas, kelias. Pereinama seniai, pereinama visą laiką, kuris mums yra kaip nors paliudijamas, – nuo Martyno Mažvydo. Kultūra įgyja profesionalumo matmenį universalėdama. Universaliosios krikščionybės formos ir prieštaros būdais palaikė lietuvių prigimtąją kultūrą, kaip rašto kultūrą. Gyvybingiausiai prasiskverbė, pratekėjo poezijos lašai – pirmiausia iš liaudies dainų, raudų, iš kalbos formulinių išteklių. Profesionalusis lietuvių menas (poezija, muzika, dailė) yra perėmęs ir vis dar semiasi gyvybės iš prigimtosios kultūros. Tai svarbiausias kelias, kuriuo prigimtoji kultūra tampa universali, bendražmogiška. Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“, išverstos į daug kalbų, keistuolis Kukutis, ir kvailas, ir išmintingas iš to paties, atpažįstamas kaip savas, kaip universalus paradoksaliųjų tiesų reiškėjas, amžinas trečias brolis. 10

Viktorija Daujotytė „Lašas poezijos“  

Nėra ribos tarp eilėraščio ir žmogaus. Jungtis – lašas poezijos

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you